Julius Lozoraitis
Seksualinòs revoliucijos aukos
Julius Lozoraitis
Seksualinòs revoliucijos aukos
Skiriu savo snui UÏ lango - apsnigtos Saulòs kapinòs. Sniego pagalvòs ant kryÏi˜ ir antkapi˜, “lipanãi˜” baltu ‰laitu ∞ vir‰˜, link vaiskios sausio saulòs, ròÏianãios akis prasiverÏusiais pro ‰akas spinduliais, paverãia ‰ià lidesio vietà Kalòd˜ atvi ruku. Keliuku pro kapini˜ sienà, ∞ kalnel∞, kopia trise. Moteris avikailiais, apsigaubusi plaãia ruda lamos skara, su ja - apknus barzdotas vyras Ïiemine striuke ir tokios pat Ïalsvos spalvos megzta kepuraite ir maÏas berniukas marga striukele, kur∞ vyras tempia geleÏinòmis “tarybinio” stiliaus rogutòmis atlenkiama atkalte. Vyras: ·iànakt sapnavau labai keistà sapnà. Veiksmas vyksta ms˜ senajame bute vir‰ “Planetos” kino teatro. Sap ne Neries upò uωalo taip, kad ja vaik‰to Ïmonòs ir vaÏinòja automobiliai. Ms˜ bute netvarka - vaik‰to svetimi Ïmonòs, o i‰ spint˜ kraustome daugyb´ sen˜ suglamÏyt˜ rb˜. Gretimame bute moãiutò didÏiuliuose uzbeki‰kuose puoduo se kepa nuostabiai paskrudintà mòsà. Ir dar lai‰k˜ dòÏutò prikim‰ta daugybòs lai‰k˜ - i‰ Amerikos, Afrikos, âekijos... Moteris: Kepta mòsa - tai labai blogai. Ji buvo su krauju ar be? Be kraujo? Vis tiek blogai. Vyras pradeda bògti, tempdamas paskui save rogutes. Berniukas rogutòse pergalingai klykia. Moteris skuba paskui ir kaÏkà grieÏtai ∞sakinòja berniukui. Vyras sukinòja rogutes ∞ ‰alis, ir berniukas, linksmai klykdamas, i‰virsta ∞ pusn∞. Vyras ir moteris nukrato sniegà nuo berniuko rb˜, paso dina j∞ atgal ∞ rogutes, ir visi skuba slidÏiu, blizganãiu keliu tiesiai ∞ akis spiginanãios, Ïemai kabanãios saulòs spin duliuose link aik‰tòs, kur, gròsmingai kriokdami, garuodami aplink Ïiedà zuja su‰al´ automobiliai... ...Priartòj´ prie upòs, jie apstulbsta: per nakt∞ ‰altis surakino upòs vagà ‰vieÏiais pilk‰vo ledo blynais...
1. Sala
Sunku paai‰kinti, mano snau, kas mane verãia vòl sòsti prie klaviatros, nors yra tiek nepadaryt˜ darb˜ ir negràÏint˜ skol˜. Taãiau a‰ Ïinau ir kita - tie reti dvasinòs pusiausvyros momentai, kurie suteikia galimyb´ para‰yti kà nors tokio, kas turi i‰liekamàjà vert´, yra i‰ anksto suskaiãiuoti, ir a‰ jauãiu didesn´ dvasios grauÏat∞ dòl toki˜ moment˜ tu‰ãio eikvojimo nei dòl pragert˜ pinig˜ ar pralòbaut˜ nakt˜. Visa, kà a‰ dariau ir ko ie‰kojau iki ‰iol, bla‰kydamasis po pasaul∞, realizuojama ‰iais momentais, ir tai bus vienintelis tikras mano palikimas. Bògant laikui, Tu tai suprasi ir ∞vertinsi, a‰ tikiu. Bdamas jaunas, rei‰kiau negailestingas sàskaitas savo tòvo, tòv˜ draug˜ kartai (suprantama, tik mintyse). Stebòtinai pana‰us vis˜ j˜, kadaise graÏi˜ ir mylim˜, liki mas. Vienas j˜, muzikinio teatro Maskvoje reÏisierius, mirò kavinòje prie‰ais teatrà, i‰gòr´s konjako stikliukà ir padòj´s galvà ant stalo. Kitas, talentingas menotyrininkas, nusiÏudò - pasikorò Vilniuje, daugiabuãio namo laiptinò je. Treãias, slaptas soviet˜ fizikas, sunkiai suÏeidò galvà 5
savo Ïmonai, mano motinos draugei, garsiai teatralogijos profesorei, ir pabògo pas jaunà kvailut´ asistent´, pas kurià buvo i‰tiktas insulto. Mirò ir garsus reÏisierius, mano mokytojas - Ïmogus, kuris galòjo bti ir netapo man artimiausiu Ïmogumi po tòvo. Taigi pagrindinis priekai‰tas tòv˜ kartai, kur∞ silpna dvasi‰kai puoselòjau ‰irdyje, - kad tie visi‰kai nesirpino savo palikimu. Turiu galvoje ne material˜ palikimà, o kitokius turtus. Varg‰as tòvas, iki pusòs sugrauÏtas vòÏio, taip didÏiavosi, kà nors palieka man ir mano ‰eimai. Jis svajojo, kad uÏ tuos pinigus po jo mirties mes galòsime pailsòti uÏsienyje, i‰leisti vaikus ∞ brangius mokslus... J˜ vos uÏteko atsiskaityti uÏ skolas, susikaupusias dòl mir‰tanãiojo slaugos, ir de‰imãiai dien˜ Nidoje ne paãiu geriausiu oru. Ogi svarbiausias tòvo palikimas - tai keli puslapiai, ra‰yti ranka, apie savo tikràj∞ tòvà (tas, kur∞ anksãiau maniau esant mano senel∞, buvo tik tòvo patòvis), apie senelòs gimtin´ panemunòje ir apie tòvo teatrin´ jaunyst´ (pastaràj∞ tòvo ra‰in∞ visi‰kai netikòtai paskelbò mano gimtojo laikra‰ãio redakcija, tuo sujaudindama mane iki pat sielos gelmi˜) - i‰ viso kokios dvi de‰imtys ma‰inra‰ãio puslapi˜. Taãiau kokia tai yra smulkmena, palyginti su mano patirtu Ïini˜ tro‰kuliu, su noru suprasti, suvokti tà neapsakomà i‰didyb´, kurioje buvo paskendusi visa toji pokario karta. Karta, kuri patyrò neapsakomà gyvenimo geismà, praÏus baisiam karo cunamiui, ir kuri sugebòjo bti nuostabiai laiminga greta kit˜ didÏiai nelaiming˜ Ïmoni˜. Neteisinga dabar juos teisti - senus, ligotus ar mirusius. Taãiau tuo metu, kai jie buvo pilni jòg˜, graÏs gyvenimà tvarkantys vyrai, j˜ mintys, problemos, samprotavimai jiems patiems atrodò evoliucijos vir‰nò. I‰ dalies tai toleravo komunistinò pa saulòÏira su savo nepailstanãia teorija apie nesustabdomà 6
visko geròjimà. Kita vertus, j˜ sugebòjimas godÏiai ryti visas paãias ∞vairiausias Ïinias, nuo Losevo semiotikos iki Vynerio kibernetikos, pavertò juos tokiomis ∞mantriomis Ïmogi‰kosiomis btybòmis, kurios tikrai nenusipelnò egzistuoti ms˜ primityvi˜, elementari˜ kategorij˜ pa saulyje. Taãiau btent toji j˜ i‰didybò, nepamatuotos pretenzijos gyvenimui bei nuolatinis Ïiròjimas visiems vir‰ galv˜ ir yra, mano manymu, viena ms˜ dabartinio visuotinio dÏiaugsmingo suprimityvòjimo prieÏasãi˜. Ø Lietuvà gr∞Ïau nebuv´s a‰tuonerius metus. Maskvoje, Oktiabrskajos aik‰tòje, tarp raudon˜ vòliav˜, supanãi˜ idioti‰kà bronzin∞ Leninà besiplaikstanãiu paltu, stovint∞ ant apvalaus kaip konserv˜ dòÏutò postamento, neti kòdamas savo akimis, pamaãiau trispalv´. Nedvejodamas palikau graÏuol´ Ïmonà, mano mylimus jos vaikus ir gr∞Ïau kità dienà po “Baltijos kelio”. Iki ‰iol atsimenu tà neapsakomai gaiv˜, tarsi kaln˜, orà ir didÏiulius karinius malnsparnius, kaip tingios Ïuvys sklandanãius giedrame vakaròjanãiame horizonte vir‰ Kauno, kur∞ aplankiau pir miausia, stog˜. Tiksliai nebeatsimenu kodòl, bet visi tomis dienomis lankò kapines. Vilniuje nuvykau ∞ Rokanti‰kes, kur i‰ mani‰ki˜ palaidota buvo dar tik moãiutò, ir ilgai groÏò jausi mòlynu dangumi, oranÏinòmis Ïvaki˜ ugnelòmis, pavertusiomis kalvotà kapinynà viena gyviausi˜ viet˜ pasaulyje - atgijusios atminties ÏvaigÏdynus, atsispindin ãius vakaròjanãiame danguje. BraidÏiau po ‰ià mano nau jai atrastà planetà, ie‰kodamas vaikystòs draugo tòvo kapo. Ir staiga kaÏkodòl pasukau ten, kur nebuvo jokio takelio, ir priòjau vietà, kur akivaizdÏiai niekas nevaik‰ãio jo jau daugel∞ met˜. Po berÏais - Ïole ir samanomis apaug´ du apleisti kapeliai, tiesiog kauburòliai. Ant vieno - jokio Ïenklo, o ant kito - pusiau nuskelta marmurinò lentelò su 7
uÏra‰o liekanomis: “....as Urba; .... - 1972 08 21”. Sto vòjau ∞sistebeilij´s ∞ ‰∞ uÏra‰à, negalòdamas patikòti savo akimis ir pajudòti i‰ vietos. Gal˜ gale nejuãiomis balsu i‰tariau: “·tai mes ir susitikome, Algi Urba...” Atsisòdau ant Ïemòs, ir emocij˜ srautas mane nune‰ò ∞ tok∞ pat skaist˜ rugpjãio vakarà prie‰ septyniolika met˜, prie banguojanãio drumsto Dringio eÏero, ∞ nuostabià trikampio formos BerϘ salà... Kiekvieno Ïmogaus gyvenimas matuojamas vienu svarbiausiu jo gyvenimo momentu, kaÏkuriuo jo vis˜ gyvybini˜ jòg˜ kra‰tutinio ∞tempimo tarpsniu, kai visa Ïmogi‰ka esybò verÏiasi savrai‰kos link, sukyla visa genetinò energija ir instinktai siauãia intuicijos bei nuojaut˜ brzgynuose. ·is momentas tarsi vir‰ukalnò lemia visà individo gyvenimo land‰aftà - ar lygum˜, ar kalnagbri˜ ir tarpekli˜ gyventojo gyvenimà jam teks nugyventi. Kiek teko girdòti, daÏnai lemtingi ∞vykiai atsitinka prie vandens - eÏer˜, upi˜, jr˜. Galbt mus paslaptingai veikia toji terpò, i‰ kurios prie‰ milijonus met˜ ∞ sausumà i‰sirop‰tò pirmasis ms˜ protòvis, o galbt vandens lygu m˜ ir dangaus skliauto prie‰prie‰a yra ms˜ gyvenimo energijos generatorò? Antai ir mano tòvai, garsiojo Mask vos teatro instituto GITIS studentai, pokario entuziazmo apsòsti, uÏ gra‰ius nusipirko nebenaujas valtis ir i‰vyko ∞ beproti‰kà kelion´ po Seligero eÏerà. Jeigu nebt˜ tos kelionòs, ko gero, nebt˜, snau, nò kam ra‰yti, nei tuo labiau - kam skaityti ‰i˜ eiluãi˜. Kiek daug lemting˜ ∞vyki˜ ∞vyksta prie vanden˜, ant vanden˜ ir po jais... ...Kar‰tà geguÏòs mònesio dienà mes, vienuoliktokai, jau dideli bernai, organi‰kai subrend´ visoms ∞mano moms nuodòmòms, pasinaudodami tuo, kad nòra karinio parengimo mokytojo majoro Popovo, dkome klasòje, 8
apsiginklav´ mokomaisiais “Kala‰nikovo” automatais. ·okinòdami per stalus ir kòdes, Ïaidòme ne karà, o, bdami “auk‰tesnio” nei vidutinis proletarinis lygio, inscenizavome nesenus politinius ∞vykius, t.y. pasikòsinimà ∞ JAV prezidentà Kened∞. Nebeprisimenu, kas i‰ ms˜ buvo JFK, bet puikiai prisimenu, kad man buvo patikòtas Îaklinos vaidmuo. Neatsimenu vis˜ scenarijaus niuans˜, taãiau ‰ok´s nuo stalo ant kòdòs ‰alia savo “vyro”, patyriau siaubingà smg∞ per ‰iknà (teatleidÏia redaktoriai man ‰∞ literatrin∞ Ïod∞), nes kòdei trko vienos, paãios svarbiausios, kojos. Nuo siaubingo skausmo pradòjau ‰okinòti po klas´, susiòm´s uÏ pasturgalio. Niekada dar nebuvau regòj´s savo draug˜, besijuokianãi˜ taip darniai ir linksmai. Po poros valand˜ man pasidarò bloga, ir a‰ atsidriau 1-osios tarybinòs (dabar - ·v.Jokbo) ligoninòs neurochi rurginiame skyriuje. “Dar niekada nesu mat´s, kad nuo smgio per ‰iknà Ïmogus bt˜ gav´s antro laipsnio galvos smegen˜ sutrenkimà su kraujo i‰siliejimu”, - pasakò gar sus neurochirurgas, didelis gòrim˜ ir berniuk˜ mylòtojas. Mano stuburo punkcija kainavo tòvui du butelius bulga ri‰ko konjako “Pliska”. Gulòdamas ·v.Jokbo vienuolyno koridoriuje ir kaip i‰ganymo laukdamas ∞Ïlios seselòs su “antimi”, suÏinojau, kad Kaune susidegino Kalanta... Tais laikais kiekviena vasara turòjo savo dainel´. Antai garsioji grupòs “Mungo Jerry” dainelò “In the Summer time” visà 70-˜j˜ vasarà skambòjo i‰ vis˜ radijo imtuv˜, kai a‰, bdamas tik 16-kos, keliavau po Gruzijà su turist˜ grupe. Grup´ sudarò kieti lietuviai vyrukai ir viskam pasiruo‰usios panos i‰ Lenino gimtinòs Uljanovsko. Nak timis, kai turistini˜ bazi˜ kambariuose vykdavo draugi‰ki pasilamdymai su paÏvygavimais, a‰, gulòdamas savo lovo je, grodavau lpine armonikòle Mendelsono mar‰à. Dòl 9
nepilnametystòs sekso man patirti nei kaip malonumo, nei kaip prievartos tàsyk neteko. 1972-˜j˜ vasara buvo Kalantos, mokyklos baigimo bei Eriko Klaptono dainos “I Shot Sheriff” vasara. Skam bant ‰iai dainai i‰ prestiÏinio tuomet ir vienintelio ∞mano mo muzikos ‰altinio - latvi‰ko ne‰iojamojo radijo imtuvo “Spidola”, mes, buv´ klasòs draugai, su visa manta i‰sikro vòme i‰ pakeleivingo sunkveÏimio ties Ginuãiais, ir, paspyriodami futbolo kamuol∞, bridome saulòtu vie‰keliu Dringio eÏero link. Monotoni‰kas, bet malonus dainos ritmas Ïadino nepatirt˜ emocij˜ nuojautà. MaÏytòje krautuvòlòje ant eÏero kranto prisipirkome pigaus vyno “Kaberne” buteli˜ peli˜ apgrauÏtais kam‰ãiais ir nusiyròme iki BerϘ salos. Kas yra plauk´s valtimi turistiniu mar‰rutu i‰ Pal‰òs, tikrai Ïino ‰ià salà. NeÏinau, kaip ji atrodo dabar, taãiau tuomet, prie‰ 25 metus, ji buvo nuostabi. Vienas kra‰tas apaug´s netankiais krmok‰niais, kitas - jaunu ir graÏiu berÏynòliu, i‰ treãio kranto pusòs salà supo kadagynas. Viduryje - plati pieva, kurios pakra‰t∞ puo‰ò ve‰lus àÏuo las. Ms˜ triuk‰minga kompanija pasistatò palapines, ∞Ïiebò lauÏà, ir prasidòjo neÏabotas “Kaberne” maukimas. Netrukus sutemo, ir didÏiulò mònulio pilnatis dar labiau ∞audrino vaizduot´. Mònulio ‰viesoje kaip teatre ‰mòk‰ãiojo aistringi ‰e‰òliai, skambòjo sunkiai tramdomas ‰nabÏdesys ir mergin˜ juokas. Laimingiausieji okupavo meilòs Ïaidimams palapines, nelaiminguosius palik´ trai‰kyti uod˜ prie smilkstanãio lauÏo. Po salà sklido saldus “Kastyãio” dmas, pievelòs Ïolò buvo barbari‰kai i‰trypta ir i‰voliota. Seklumose kaip briedÏiai springo vandeniu tie, kuri˜ skrandÏiai nebuvo itin i‰tvermingi. Paryãiais pabudau apgrauÏtas kaip ropò, nes mano “sugulovò” itin audringai, tiesiog dantimis, gynò savo nekaltyb´ nuo bet 10
kuri˜, net paãi˜ nepavojingiausi˜ uÏuomin˜. Draugai, labiau patyr´ ‰iuose reikaluose, ramino mus abu, ai‰kindami, jog tai - normali abipusòs simpatijos ir br´stanãio jausmo aprai‰ka. Kita diena prabògo taip pat turiningai. Naudojantis puikiu oru, buvo maudomasi, lo‰iama kortomis i‰ prie volòs plaukti valtimi ∞ krantà parsiveÏti naujos “Kaberne” porcijos. Vienas ms˜, pasiÏymòj´s tuo, kad ∞stojo ∞ kon servatorijà, vos ne vos paliko savo ir savo suÏadòtinòs mei lòs palapin´ ir òmòsi labiau nekalto Ïaidimo, pusnuogis vaidindamas Tarzanà ir smaigstydamas turistin∞ kirvukà ∞ kankinio àÏuolo knà. Nuotaikai sutauriniti buvo net suruo‰tas kolektyvinis kaÏkokio vengri‰ko romano apie pono pulkininko vairuotojà paskaitymas, taip pat buvo artisti‰kai pozuojama ir fotografuojamasi bei ∞kyriai bar‰kinama gitara. Pasigirdo variklio Ïesys, ir vir‰ salos praskriejo oranÏ inis keturvietis monoplanas “Vilga”. Jis, pamosav´s sparnais, vikriai aplenk´s pakrante nutiestus elektros laidus, nusileido ∞ pievà, skirtà agrikultriniams biplanams Il-2, vadinamiems “kukurzininkais”. I‰ lòktuvo i‰lipo ms˜ klasòs draugò, laknò ir ‰irdÏi˜ òdikò, ir lòktuvà vairav´s jos tòvas, taip pat aeroklubo laknas. Netrukus visi mes, po kelis nusiyr´ ∞ krantà, buvome paskraidinti: teko pal aik yti vairalazd´ ir paãiam savo rankomis pikiruoti, laknas suruo‰ò mums po trumpà, bet gniauÏianãià kvapà, tikrà nesvarumo bkl´. Sukdami ratus vir‰ aplinkini˜ mi‰k˜, aptikome kaÏin kokià paslaptingà, itin pra‰matnià vilà ir vyruk˜ juodais kostiumais, kurie, i‰‰ok´ i‰ juod˜ limuzin˜, grmojo mums baltais kum‰ãiais. Itin juokingai ‰okinòjo i‰ valãi˜ ∞ vanden∞ me‰keriotojai, kai mes skridome vir‰ eÏero skutamuoju skrydimu. 11
Lòktuvas i‰skrido, lakno dukra nusiyrò su mumis ∞ salà. Vòl prasidòjo “Kaberne” puota, o paryãiais, smelkia mas rudenòjanãio ‰alãio, jos padedamas, pirmàsyk tapau seksualinòs revoliucijos auka. Brò‰ko sekmadienis, 1972 m. rugpjãio 27-oji... Sekmadieniais Dringio eÏere nebuvo ramu. Nuo pat ryto pro ms˜ salà yròsi turistinòs valtelòs su margaspalve publika. Mes pavydÏiai stebòjome, kad jie nedr∞st˜ net trumpam ∞kelti kojà ∞ “ms˜” salà. Taãiau viena valtis vis dòlto priplaukò prie kito, tolimesniojo, salos kranto, ir i‰ jos i‰lipo du jauni, bet jau barzdoti vyrukai, vienas stam besnis, kitas - smulkesnis. Kai kas i‰ ms˜ kompanijos net pradòjo uÏgauliojamai ‰kauti, ir a‰ nutipenau per i‰tryptà pievà “sveãi˜” link, kad juos nuraminãiau. Vyrukai pasiÏadòjo, kad apsistos trumpam ir rytoj rytà i‰vyks. Jie buvo apsireng´ skauti‰kais ‰ortais ir ska relòmis ant kakl˜, prie valties galo buvo pritvirtinta vòlia vòlò su i‰siuvinòta juokingo ‰uns galva ir priri‰tu tikru vi‰tos kauliuku. Ant medÏi˜ ‰ak˜ jie i‰kabinòjo paãi˜ pasidarytus ‰e‰iakampius skaidrios spalvotos plastmasòs Ïibintus su Ïvakutòmis viduje. Oras òmò niauktis, pakilo vòjas, eÏeras bangavo. Po poros valand˜, kai mes skaitòme itin juokingà romano vietà apie tai, kaip ponas pulkininkas liepò vai ruotojui ∞Ïiebti Ïibintus, kad j˜ ‰viesoje jo vaikai galòt˜ pasigroÏòti sysiojimo ãiurk‰lòmis, priòjo stambesnis i‰ “kaimyn˜” ir susijaudin´s prane‰ò, kad jo draugas tuoj pat po ms˜ susitikimo i‰òjo maudytis ir negr∞Ïta. Prasidòjo paie‰kos. Kai Algio Urbos (toks buvo prapuolusiojo vardas) neprisi‰aukòme tiek saloje, tiek i‰ valties artimiausiuose krantuose, buvo i‰skubòta pagalbos. BandÏiau nardyti su kauke ir pelekais, bet po traumos, patirtos “pasikòsinimo 12
∞ JFK” metu, negalòjau ilgam ir giliai panirti, be to, dòl bangavimo vanduo buvo drumstas. Motorine valtimi atvyk´ pagalbininkai ne itin kà galòjo padaryti - pa‰kavo pakrantòse ir i‰plaukò. Buvo ai‰ku, kad Ïmogaus jau seniai nebòra gyvo. Vienas ms˜ staiga prisiminò Ïuvus∞j∞ ir jo vardà. Kaip jis dràsiai ir puikiai Ïaidò futbolà pionieri˜ stovyk loje per atsakingas rungtynes su kita stovykla, kaip jam buvo sulauÏyta koja ir kaip jis didvyri‰kai tvardòsi. Apie tai, kad jis nieko neturi i‰ artim˜j˜, tik senut´ motinà. Kai i‰nyko paskutinò viltis, Algio draugas pradòjo krautis daiktus. Pirmàkart matòme, kaip Ïmogui i‰ aki˜ bògo ne a‰aros, bet putos. Jis i‰plaukò, ir j˜dviej˜ Ïibintai paliko kaboti ant ‰ak˜. Mane traukte traukò prie tos vietos, kur ∞ vanden∞ paskutin∞ kartà ∞brido Algis. Atrodò ne∞tikòtina, kad ‰tai sòdim prie lauÏo, rkom, ‰nekam, geriam vynà, o kaÏkur visai ‰alia, uÏ kokio ‰imto Ïingsni˜, juodoje gelmòje guli jaunas Ïmogus, toks pat, kaip ir mes, bet pilnais vandens plauãiais, srovòs kedena jo plaukus, ir nustebusios Ïuvys Ïvilgãioja ∞ jo sustingusias akis. Man rodòs, a‰ jutau jo sielà, besibla‰kanãià vir‰ vanden˜. Temo, niaukòsi vis labiau, kilo vòjas. UÏdegiau dviej˜ biãiuli˜ paliktus Ïibintus. Vòjas ∞sibavo juos, jie uÏsidegò ir pradòjo verkti zvimbianãomis ugninòmis a‰aromis... Draugai mane i‰barò uÏ perdòtà jausmingumà, o man i‰ties pasidarò nebemiela nei ta sala, nei viskas, kas vyko joje iki tol, ir ateitis pradòjo atrodyti nejauki ir gròsminga. Kitàdien atplaukò milicijos kateris, Ïvejai su tinklais. Surinko ms˜ parodymus, ir nieko “nesuÏvejoj´”, i‰vaÏiavo. Gr∞Ïome ∞ Vilni˜ ir mes. Pasakojo, kad Algimanto Urbos palaikus ledai i‰ne‰ò tik kità pavasar∞. Matyt, nedaug kas i‰ jo buvo telik´. O 13
kitas kapas ‰alia jo, bevardis - gal jo senutòs motinos? Ir niekas nelanko jo, tik a‰ ‰tai atsitiktinai uÏbridau, ir nuo ‰iol esu vienintelis jo giminaitis ir atminimo sergòtojas. Kas jis man, Algis Urba, neÏinoj´s nieko apie mano egzistavimà? Jis man daugiau negu giminò - jis mano atmintis, gyvuojanti su manimi jau ketvirt∞ amÏiaus. Jis tai, kas neleidÏia man uÏmir‰ti sav´s tokio, koks buvau, ir uÏmir‰ti to laiko, i‰ kurio esu kil´s ir kurio pilietis tebesu. Tik a‰ pasikeiãiau, o jis, Algis Urba, - ne. Vadinasi, jis egzistuoja, kad kà nors nuolat primint˜ mums visiems, buvusiems tuomet BerϘ saloje. Vardan to, matyt, prie ‰io kapo mane privedò likimo pir‰tas, viskà matantis Vyzdys... ...Po atostog˜ ir minòt˜ ∞vyki˜ gr∞Ïus ∞ Vilni˜, paai‰kòjo, kad ms˜ ‰eimà paliko tòvas. Netrukus sunkiai susirgo motina, nugai‰o mano mylimas ‰uo, Vilniaus universitete pradòjo siautòti prorektorius Sudaviãius, o pedagoginiame institute - rektorius Aniãas... Prasidòjo “ilgaplauki˜ kirpimo vajus”, Ïiaurios reakcijos ir nuoÏmios i‰davystòs metai..
14
2. Lòlytò
Taigi po a‰tuoneri˜ met˜ maskvieti‰kos “emigraci jos” gr∞Ïau ∞ Lietuvà. Pirmasis mane, pradedant∞ reÏi sieri˜, ∞ savo globà priòmò svetingasis PanevòÏio teatras. O pirmà savo diplomin∞ vaidinimà staãiau Maskvoje, keistoje ∞staigoje, kuri vadinosi Krybinòs dirbtuvòs. Miesto pakra‰tyje prie upòs krovinini˜ uosto, standar tiniame “bloke”, mes repetavome pjes´, kurios personaÏai - trys senutòs karo veteranòs. Iki repeticijos vietos tekdavo vaÏiuoti ilgiau kaip valandà, pro didÏiulius langus Ïiemà ptò vòjas, buvo matyti krovininiai uosto kranai, o greti muose kambaròliuose, pramirkusiuose prakaitu, vietiniai “kaubojai” dauÏò bokso ir karatò ∞nagius. I‰ tikr˜j˜ ‰ià pjes´ pradòjau repetuoti dar anksãiau viename centrini˜ Maskvos teatr˜ su solidaus amÏiaus aktoròmis. Procesas buvo Ïiaurus, o tikros, nesuvaidintos senatvòs vaizdas - nepakenãiamas. Todòl nutraukiau ten darbà ir pasirinkau jaunas, i‰vaizdÏias artistes: vienà buvusià maneken´, kità - necentrinio Maskvos teatro ambicngà aktor´, treãià - tuomet garsios neformalios teatro grupòs auklòtin´. Visos labai jaunos - iki 25 met˜. 15
Su pjesòs autore nò sykio nebuvau mat´sis. Girdòjau, kad ji - garsi literatros istorikò, prancz˜ teatro, ir ypaã Klodelio, specialistò, i‰vertusi daug pjesi˜ ir pati para‰iusi kelias. ·alia viso to ji buvo nepagydoma ligonò, invalidò, prikaustyta prie veÏimòlio ir todòl kategori‰kai nenoròjo, kad kas nors jà tokià matyt˜. Taigi bendravome tik telefonu, taãiau kasdien, ir po keletà valand˜. Svarbu pabròÏti, kad pjesò, nepaisant i‰orinio temos trafareti‰kumo, buvo labai ∞domi. Ji buvo para‰yta tais laikais, kai Antrojo pasaulinio karo veteran˜ gyv˜ dar bta nemaÏai. Jie aktyviai kovojo uÏ savo teises pirkti parduotuvòse be eilòs, ∞lipti ∞ miesto transportà pro priekines duris ir su prakeiksmais pakelti nuo sòdynòs kokià uÏsiÏiopsojusià merguÏòl´ bei ∞sikurti jos vietoje. Karo veteranus formaliai visi gerbò, taãiau i‰ ties˜ agresyvs senukai visus erzino. Maskvos teatr˜ scenose nemaÏai buvo rodoma pjesi˜, vaizduojanãi˜ nepakenãiamà karo veteran˜ bt∞ (tokia ji Maskvoje i‰ties buvo). Tai buvo nuobods, buitiniai ir sentimentals vaizdeliai, nepakenãiami kaip ir jose vaizduojama pensinink˜ btis. Atvirk‰ãiai, “Porceliano lòlytò” (toks buvo manosios pjesòs pavadinimas) buvo akivaizdÏiai ∞kvòpta geriausi˜ pasaulio dramaturgijos pavyzdÏi˜. Pagrindinò veikòja invalidò Elen buvo ne ‰iaip sau kokia abstrakti praòjusio karo ‰lovinga kovotoja, o aristokrati‰kos kilmòs lenkò, karo metais - kontraÏvalgybos vertòja, ne tik maãiusi, bet ir dalyvavusi visokiose kraupiose akcijose. Todòl jà naktimis sapnuose lanko praeities ‰e‰òliai, daugiausia ∞vairaus amÏiaus ir skirting˜ tautybi˜ meiluÏiai, t˜ akcij˜ personaÏai. O dienà jà lanko kelios i‰likusios fronto draugòs ir kasdienybòs ‰mòklos, pvz., miesãionys kaimynai, socialiniai darbuotojai ir pan. Pjesò - tai istorija apie tai, kaip Ïmonòs, lik´ gyvi po karo, vietoj 16
garbingos ir ramios senatvòs priversti vòl i‰ vis˜ jòg˜ kovoti uÏ savo bv∞ ir Ïmogaus orumà, nors ‰ios kovos baigtis yra i‰ anksto nuspr´sta. Pjesòs finalas nesunkiai atspòjamas - pagrindinò veikòja mir‰ta. Tuomet man, pradedanãiam reÏisieriui, daÏnai tek davo bendrauti su Ïmonòmis, kurie manò esà drama turgai. DaÏniausiai tai bdavo grafomanai, para‰´ vienà vienintel´ pjes´ ir trok‰tantys ∞brukti jà bet kam, kad tik ji bt˜ pastatyta teatre. Tos pjesòs savo ruoÏtu daÏniausiai bdavo “absurdistinòs”, t.y. ‰izofreni‰ki fantastiniai kliedesiai su vien tik autoriui suprantamais simboliais. Geriausi˜ toki˜ pjesi˜ didÏiausia vertybò buvo daugmaÏ Ïmogi‰kas, vaidintinas dialogas. Taãiau autoriams maÏiausiai rpòjo sceninio ∞gyvendinimo ypatumai, visi jie bdavo apsòsti nesuvaldomo noro i‰vysti savo pjes´ rampos ‰viesoje ir savo pavard´ afi‰oje. Todòl po daugkartinio pjesòs perra‰inòjimo, vykdant reÏisieriaus nurodymus, krinys prarasdavo tai, kas vertingiausia, t.y. dialogo gyvumà, ir tapdavo visi‰kai beprasmi‰ka ra‰liava. Tekdavo slapstytis nuo toki˜ “dramaturg˜”, kurie familiariai skambindavo telefonu bet kuriuo paros laiku prane‰ti, kad jie sukrò dar vienà, ‰∞syk tikrai genial˜ variantà. Taigi kai pradòjau repetuoti “Porceliano lòlyt´” ir kai man pradòjo skambinti pjesòs autorò, i‰ tikr˜j˜ ne itin apsidÏiaugiau. Tik dabar suprantu, kad ji, bdama labai dvasinga ir inteligenti‰ka asmenybò, puikiai jautò mano prastai slepiamà atsainumà. Taãiau ji vis dòlto skambindavo - nes, kaip a‰ dabar suvokiu, neturòjo kitos i‰eities. Pokalbiai daròsi reguliars ir vis ilgesni, ir a‰ net nepajutau, kaip jie tapo neatskiriamu, netgi btinu, mano gyvenimo ritualu ir tuo pat metu repeticij˜ proceso atributu, nes tuomet repeticijos buvo visas mano gyveni17
mas. Netrukus su nuostaba konstatavau, kad t˜ skambuãi˜ laukiu, man j˜ trksta. Tuo pat laiku, kurdamas vaidinimà, sprendÏiau nepaprastai sunk˜ uÏdavin∞. Man kòlò pasidygòjimà vien mintis apie pudruotus “Ïilus” perukus, kari‰kas milines, butaforinius ginklus ir kitokius teatri‰kus atributus, be kuri˜ neva ne∞manoma bt˜ pastatyti ‰ios pjesòs. Tuomet sugalvojau ir i‰rutuliojau teorijà bei pabandÏiau ja ∞tikinti savo aktorius. Teorijos esmò buvo ta, kad ‰iuolaikinio teatro Ïirovas priprat´s prie regini˜, kurie nelieãia jo vaizduotòs. Scenose ir ekranuose rodoma tik tai, kas rodo ma. Bandoma nustebinti efekt˜, ritm˜ ir faktr˜ kaita ir gausmu. Taãiau bet kurio, netgi ne itin teatrui parengto Ïirovo vaizduotòje gyvuoja teatras, kurio i‰rai‰kos priemoni˜ gausybò pranoksta paãius dràsiausius ekspe rimentus. Tereikia paÏadinti, provokuoti ir valdyti Ïirovo vaizduot´. Pjesò “Porceliano lòlytò” man atrodò labai tinkama ‰iam tikslui. Îirovai turi Ïiròti ∞ jaunos aktoròs veidà ir matyti j∞ i‰vagotà rauk‰li˜; jie turi vietoj paprasto palto bei skrybòlòs matyti generolo milin´ ir kepur´ ir t.t. Taigi a‰ pasiryÏau kurti vaidinimà, kurio nebt˜ realybòje, kurio vyksmas persikelt˜ ∞ aktori˜ ir Ïirov˜ sàmon´ bei vaizduot´. âia visi‰kai netikòtai pjesòs autorò tapo mano sàjungininke. Ji mane suprato ir moraliai paròmò: taip, tik personaϘ gyvenimo logika, tik i‰ ‰alies suvokiami j˜ elgesio motyvai ir demonstruojama vertybi˜ skalò turi sudaryti vaidinimo esm´. Visa kita - nereikalingas butaforinis ‰lam‰tas. Kiekviena surepetuota scena bdavo smulkiai aptariama telefonu su autore, ms˜ pokalbiuose bdavo nugludinami argumenti, kuri˜ griebdavausi, kad mano idòjos ∞tikint˜ aktorius (“kadangi ãia yra mano “filmas”, tai pra‰ome daryti taip, kaip liepiu a‰!”, - kritiniais atvejais su‰ukdavau jiems). Ø krybini˜ 18
gin㘠telefonu su autore Ïaizdrà buvo ‰veiãiama viskas - ir mano paini genealogija, ir audring˜ autoròs roman˜ istorijos (pasirodo, j˜ bta nemaÏai, kai ji dar buvo sveika), ir pasakojimai apie nugyventus ∞vykius bei matytus Ïmones, ir televizijoje atsispindinãios br´stanãios “perestroikos” permainos. Tokiam ms˜ bendravimui nebuvo bdingas nei veidmaini‰kas nuolaidumas, nei atsainus konflikti‰kumas; galiu dràsiai pripaÏinti, kad tokio turiningo bendravimo nei iki tol, nei po to neturòjau nò su viena, net paãia artimiausia moterimi. Tai vyko gana ilgai - su pertraukomis beveik metus. Kaip ir anksãiau, a‰ bendravau su autore, nò karto nemat´s jos veido - kaip, beje, ir ji manojo. Mano keistam teatro sumanymui ∞gyvendinti reikòjo griebtis tam tikr˜ gudrybi˜ - garso partitros, sceno grafijos, taãiau a‰ ir toliau negailestingai atsisakydavau bet kokios butaforijos. Scenoje kiekvienas daiktas, nors ir naudojamas ne pagal paskirt∞, turòjo bti tikras, su savo istorija. Sunkiausia buvo i‰siversti be maÏytòs porceliano lòlytòs, vaizduojanãios baleto ‰okòjà, - senovinio rokoko stiliaus sietyno skeveldros, kurià vienas gròsming˜ perso naϘ (jo prototipas buvo generolas âerniachovskis) pri valòjo ne‰iotis pasislòp´s po miline kaip atminimà apie graÏuol´ Elen. Autorò Ïinojo nemaÏai “neformali˜” fronto legend˜, tarp j˜ - ir apie generolà âerniachovsk∞ - tà pat∞, kurio bronzinò figra ant tanko bok‰telio kelis de‰imtmeãius stovòjo dabartinòje Savivaldybòs aik‰tòje. Anot jos, tai buvo ne tik jauniausias ir graÏiausias pergalingos tarybinòs armijos generolas, bet ir donÏuanas, kurio meilòs Ïygdar bius pasakojo visi frontai ir divizijos, kur jam teko tarnauti. Kaip stebuklingos jo Ïaibi‰kos karjeros prieÏast∞ pikti lieÏuviai minòjo btent populiarumà tarp fronto moter˜: auk‰to rango meilòs konkurentams vienintelis bdas j∞ 19
pa‰alinti bdavo paauk‰tinus perkelti. Taip vyko, kol generolas âerniachovskis i‰dr∞so ∞veikti tvirtov´, kuri visiems atrodò ne∞veikiama: ‰ird∞ auk‰to rango karo gydytojos, neapsakomo groÏio gruzinòs, kurià dievino abu baltarusi‰kieji frontai. Tà faktà piktieji lieÏuviai siejo su generolo Ïtimi: labai ∞tartina, kad pilname auk‰t˜ karinink˜ dÏipe skeveldra nukovò tik j∞ vienà... Taigi autorò galòjo atsisakyti bet ko, bet lòlytò turòjo atrodyti kaip tikra. Taãiau man pavyko jà ∞tikinti, ir ji paaukojo NETGI LñLYT¢ - tik dabar suvokiu, ‰ios aukos, tolygios moteri‰kajam pasiaukojimui, vert´. Spektaklyje vietoj lòlytòs buvo naudojamas kaÏkoks bevertis blizgutis. Sunku net ∞sivaizduoti, kok∞ spalvingà, turtingà ir puikiai suvaidintà spektakl∞ autorò susikrò vaizduotòje, tuo metu, kai mes su aktoriais kròme savàj∞ “vaizduotòs” teatrà. Kai vaidinimas buvo iki galo surepetuotas ir a‰ panorau j∞, nufilmuotà vaizdajuostòje, parodyti autorei, kaÏkas man patarò: nereikia. Ji btinai patirt˜ nusivylimà, sulygindama visa tai su i‰svajotu vaidinimu. Øvyko premjera. Ø spektakl∞ sugÏòjo ir mano autoròs buvusi˜ bendradarbi˜ kompanija. Tai buvo labai keisti Ïmonòs, kaÏkaip vyri‰kai vilkinãios moterys ir moteri‰kai vilkintys vyrai, visi labai pilki ir nuvarg´. J˜ akys, nuka muotos skaitymo ir bibliotekos dulki˜, Ïvelgò nedrau gi‰kai. Jie labai niriai Ïiròjo vaidinimà ir paskui nepra‰omi liko po spektaklio - atseit aptarti. A‰, nieko nenumanydamas, atsipalaidavau ir pasiruo‰iau liaupsòms. J˜ nebuvo - pasirodo, jie pasiliko vien todòl, kad sudirbt˜ mano vaidinimà ∞ ‰uns dienas ir i‰reik‰t˜ pasipiktinimà, kodòl a‰ pasirinkau tokià prastà pjes´. Neatsimenu, kuo konkreãiai baigòsi ms˜ debatai, tik atsimenu, kad pasakiau kaÏkà labai grieÏtai ir i‰òjau, palikdamas juos salòje 20
vienus. Kaip po to mane ramino mano autorò, kiek man ji visko pripasakojo. Supratau, kad pagrindinio pjesòs personaÏo ir ‰ios invalido veÏimòlyje gyvenanãios, nuo Ïmoni˜ besislapstanãios btybòs daugelis nuodòming˜ ir aistring˜ bruoϘ ir net kai kurie gyvenimo faktai sutam pa. Ramindamas save pat∞ privalau paminòti, kad ne visi atsiliepimai apie pirmàj∞ mano krin∞ buvo prasti, bta ir solidÏi˜ autoritet˜, kurie suvokò ir ∞vertino mano sumanymà... Taigi pastat´s tok∞ ne∞prastà spektakl∞, atvykau ∞ PanevòÏ∞ - statyti kito vaidinimo. Gyvenome trys reÏisie riai teatro bendrabutyje, buvusiame aktoriaus Kazio Vit kaus bute. Diskutuodavome iki paryãi˜ dòl savo pjesi˜ ir teatro ateities. Pro langà buvo matyti padvòsusi varna, pakarta uÏ kojos ant ilgo stiebo viduryje kaÏkieno kiemo. Repetavau voki‰kà amÏiaus pradÏios pjes´ - ‰eimy nin´ dramà i‰ provincijos gyvenimo. O pasaulyje tuomet vyko nuostabs dalykai - krito Berlyno siena, ∞vyko akso minò âekijos revoliucija. Per mano naujojo spektaklio perÏirà - gòda prisiminti - ne tik visas teatras, bet ir a‰ pats nuolat bògiojome prie televizoriaus: rodò kruvinus Rumunijos ∞vykius, kaip buvo su‰audytas âiau‰eskus... Spektakl∞, kad ir keista, dauguma PanevòÏio teatro ‰ul˜ ∞vertino palankiai. Atsipeikòj´s po premjeros, surinkau telefono numer∞ ∞ Maskvà, kad pasidalyãiau dÏiaugsmu su savo pirmàja autore, ir ‰velnus moteri‰kas balsas man prane‰ò: “Îinote, ji prie‰ mònes∞ mirò “... Pradòjau kaukti balsu dòl tokios neteisybòs. Kaip taip ∞manoma - bendrauti, bendradarbiauti su Ïmogumi i‰tisus metus, kiekvienà vakarà kalbòtis ir dalytis paãiais svarbiausiais samprotavimais ir intymiausias sumanymais ir niekad nepamatyti, kaip tas Ïmogus atrodo? Ne, ‰itokios kiaulystòs i‰ likimo nesitikòjau. Vòliau, nuvyk´s ∞ Maskvà, 21
suÏinojau, kad manoji autorò nusiÏudò, nepakòlusi bejògi‰kumo ir priklausomybòs nuo svetim˜ jos bdui Ïmoni˜. Ir tuomet beribis kaltòs jausmas, bdingas visiems likusiems gyviems, kad jie kaÏkodòl gyvena, kai ‰alia kas nors mir‰ta (nors kokia gali bti kaltò - kas nors gi privalo gyventi), i‰virto ne ∞ pasiteisinimà, ne, o ∞ i‰ganingà mint∞, kad galbt ms˜ su velione pokalbiai buvo tai, kas visà ms˜ bendravimo laikà jà stabdò nuo lemtingo Ïingsnio. Galbt jos i‰svajotas vaidinimas, kur∞ drauge sukròme, buvo ta mudviej˜ sukurta naujoji tikrovò, dòl kurios ji dar gyveno. Ir kai tai baigòsi, ji suprato, kad niekad jau nepatirs to idealaus teatro, tos DidÏiosios Iliuzijos, kurios tobulybòs niekas niekada nepasieks. Galbt dòl to tobulumo praradimo ir a‰ blioviau kaip pjaunamas ver‰is? O galgi ms˜ dviej˜ sukurtoje tobuloje “telefoninòje” tikrovòje ∞vyko fantasti‰kas siel˜ romanas, vertas mitologinio ∞amÏinimo, naujoji Paolo ir Franãeskos, Haroldo ir Modòs istorija - paralyÏiuotos dramaturgòs, prancz˜ poetinòs dramaturgijos mògòjos, ir amÏinojo studento, besibla‰kanãio lietuvio emigranto romanas? Tuomet apie tai negalvojau. Negalòdamas atsipeikòti po i‰tikusio smgio, vis bandÏiau suvokti ∞vykio reik‰m´ ir prasm´. Bet argi gali bti teisingas ir turòti prasm´ Ïmogaus i‰òjimas, ir dar toks i‰òjimas, kaip ‰is? Man papasakojo, kad, negalòdama nusiÏudyti kitaip, ji apsi plikò verdanãiu vandeniu, i‰vertusi ant sav´s elektrin∞ “samovarà”...
22
3. Vyzdys
Kadras i‰ atminties: autorius, pasities´s ant ra‰omojo stalo didÏiul∞ popieriaus lapà, karpò ir skrupulingai lipdò smulkias raidytes. Po to paòmò lapà uÏ kampuãi˜ ir atsar giai ne‰ò ilgu seno namo koridoriumi, leidosi marmuriniais laiptais, ∞òjo ∞ maÏà tamsià kamaròl´ ir atitraukò didÏiul∞ skydà, dengiant∞ i‰ vidaus vitrinà, Ïvelgianãià ∞ saulòtà, judrià, triuk‰mingà didmiesãio gatv´. Akinanãioje dienos ‰viesoje ant vitrinos palangòs kitapus stiklo kaip ant suoliuko susirang´s gulòjo klasikinòs i‰vaizdos skarmaluotas valkata. Pastebòj´s pro stiklà ∞dòm˜ Ïmogaus su afi‰a rankose Ïvilgsn∞, valkata vangiai atsikòlò ir nuklibik‰ãiavo sau tolyn ‰aligatviu. Autorius apstulb´s Ïiròjo ∞ Ïilais ‰eriais apÏòlus∞ valkatos veidà, tarsi paÏin´s jame kaÏkà. Atsitokòj´s pritvirtino smeigtukais popieriaus lapà ir sunkiai uÏstmò skydà. Ir ãia, aklinoje ir dulkòtoje tamsoje, jis prisiminò, kur mat´s ‰∞ valkatos Ïvilgsn∞ - tai buvo Ïvilgsnio, kiekvienà rytà matomo savo vonios kambario veidrodyje, atspindys. Tòvas mirtimi vadavosi ilgai. Jis gulòjo Santari‰kòse, onkologinòje ligoninòje, i‰ pradÏi˜ keturvietòje palatoje, taãiau greitai nuvargino kaimynus egzaltuotais pasako 23
jimais apie gyvenimà, ir todòl jam buvo skirta vienutò mirtininko vienutò. NeÏinau, ar jis tai suprato. Prasidòjo katorga. Pagrindinis sunkumas buvo ne tai, kad reikòjo slaugyti bevilti‰kai nykstant∞ knà, bet tai, kad tòvas netgi mirties akivaizdoje liko aik‰tingas, pagieÏingas, kimbantis prie kiekvieno ÏodÏio, mògstantis pa‰kauti, pakelti balsà ir pavadovauti karali‰kais mostais kiekvie nam tavo veiksmui ar judesiui. Pro palatos langà buvo matyti tolum˜ miglose paskend´s miestas, Ïiedinò sankry Ïa, po kurià kaip senoje karuselòje it Ïaislinòs judòjo ma‰i nos, ir nuostabus Ïydintis obel˜ sodas, lik´s i‰ t˜ laik˜, kai ligoninòs vietoje buvo kaimas. Viduryje sodo dunksanti balta “skulptra”, giganti‰kas betoninis naktinis puodas savo cinizmu kòlò ‰leik‰tul∞. Viso to tòvas, gulòdamas lovoje, negalòjo matyti. “Kaip ãia pas tave graÏu”, - kartà pasakiau, noròdamas i‰tarti kà nors giedresnio. “Kaip tu apskritai dr∞sti sakyti “pas tave”, lyg ãia bt˜ mano namai!” - prapliupo jis ròkti... Bet ilgainiui natralus daugmaÏ sveiko Ïmogaus, kokiu save tuomet laikiau, pasidygòjimas i‰nyko, ir liko tik begalinis gailestis Ïmo gui, kuris kaÏkada tave ne‰iojo ant peãi˜, ir vienintelis noras - kad greiãiau baigt˜si jo fizinòs ir dvasinòs kanãios. Po paskutinio chemijos terapijos seanso tòvui pasidarò blogiau. Nuolat optimisti‰kas palatos gydytojas liepò man budòti per nakt∞. AtsiveÏiau miegmai‰∞ ir pasiruo‰iau visam, kas blogiausia. Atlik´s kai kuriuos btinus veiksmus, i‰òjau parkyti (“tai nòra didÏiausia tavo yda”, i‰tarò tòvas) ∞ tarnybin´ laiptin´, kur buvo ∞prat´ rkyti daktarai. Ant palangòs skardinò nuorkoms, o prie sienos priklijuotas plakatas, vaizduojantis senovi‰kas kelt˜ kapines su uÏra‰u “Wel come to the Marlboro Country!” Temo. Dangus buvo itin Ïemas, plok‰ãias ir pilkas, tarsi Ïemò bt˜ apvirtusi 24
auk‰tyn kojomis. Netikòtai ‰ioje aklinoje pilkumoje pamaãiau... ÏvaigÏd´. ÎvaigÏdò nejudòjo, tik ‰iek tiek mirksòjo ir spigino ∞ akis. Per nugarà sliuogò ‰altis. ÎvaigÏdò, i‰nirusi i‰ po pilk˜ debes˜, lòtai artòjo, ir pradòjau skirti, kad tai net ne viena, o kelios ÏvaigÏdòs. Visa tai t´sòsi gana ilgai, gal keletà minuãi˜. Su kaÏkokia mistine viltimi laukiau, kuo visa baigsis. Netikòtai ÏvaigÏdòs pavirto didÏiuliu prapliupusiu riaumoti keleiviniu lòktuvu, kuris prasliuogò baltu tarsi ryklio pilvu prie‰ais pat ligoninòs langus ir nuãiuoÏò tolyn, r‰kano miesto link. Kai pasakiau tòvui, kad tikriausiai budòsiu pas j∞ ir kità nakt∞, jis pasakò: “oi, kaip gerai”. Taãiau antrà nakt∞ buvo kur kas sunkiau. Pasitiesiau miegmai‰∞ tiesiai ant ‰alt˜ grind˜. Ir tada a‰, stipdamas nuo ‰alãio, susapnavau, kad mano paralyÏiuotas tòvas i‰sitraukia i‰ uÏ lovos pastatytus savo ramentus ir ∞nir‰´s Ïingsniuoja, jais pasi ramsãiuodamas, ∞ mane akivaizdÏiai ketindamas prikulti. Tokio siaubo, kaip tà akimirkà, dar niekad nebuvau pa tyr´s, ir, kaip man pasirodò, pabudau nuo savo paties klyksmo, nors tikriausiai tai buvo tiesiog ko‰mar˜ kamuojamo Ïmogaus mykimas. Tòvas mirò staiga. Buvo ‰e‰tadienis. Dar i‰ ryto a‰, paòm´s jo rankà, pastebòjau, kad pulsas “punktyrinis”. Taãiau nei optimistas daktaras, nei tòvo dievinama nuo lankioji seselò nekonstatavo nieko ypatinga. Atsisòdau prie‰ais j∞ ant girgÏdanãios kòdòs ir pradòjau skaityti. Tai buvo knyga, kurià jau buvau skait´s. Jà para‰ò tòvo klasòs draugas, gyvenantis Izraelyje. Jis drau gavo su tòvu jau keletà met˜. Blokados metu siuntò jam kavos, ‰okolado, vi‰tienos sultinio milteli˜, o retkarãiais atvykdav´s ∞ Vilni˜, aplankydavo tòvà. Jie maloniai praleisdavo laikà - pasivaik‰ãiodavo po Bernardin˜ sodà, i‰gerdavo butel∞ raudono vynelio. Man tuo labiau nuos 25
tabi buvo ‰i draugystò, nes Ïinojau, kad tòvas dòl savo i‰dykusio bdo pakeitò Kaune kokias a‰tuonias mokyklas, taigi turòjo ne vienà ‰imtà klasòs draug˜, o ‰tai prisiminò tik vienas. Kiek supratau, ir tòvui tai buvo keista, bet malonu. Ir ‰tai a‰ skaiãiau tà knygà, atsisòd´s prie‰ais tòvà, kuris tàdien itin sunkiai kvòpavo. Skaiãiau savo pamògtà vietà - tà, kur apra‰yta, kaip tòvas literatros mokytojai, ai‰kinanãiai pamokà prie lentos, po kojomis pabòrò petard˜, o kai toji kaÏkodòl j˜ neuÏmynò, sviedò dar vienà tiesiai ∞ lentà. Efektas buvo mirtinas, ir a‰, kiekvienà kartà tai skaitydamas, nesusilai kydavau nesusijuok´s balsu - nes toji mokytoja buvo... Salomòja Nòris! (Kad ji Ïinot˜, kad prie‰ mirt∞, Ïiròdamas ∞ bevilti‰kai pilkà Santari‰ki˜ dang˜, jis deklamuos: “Ir vienàkart, pavasari, tu vòl atjosi dràsiai...”) Juokdamasis, pastebòjau, kad tòvo alsavimas vòl pasikeitò. Padòjau knygà ∞ ‰onà ir paòmiau tòvo rankà uÏ rie‰o. Pulsas tirtòjo kaip morzòs abòcòlò. Staiga tòvas atsimerkò ir paÏvelgò neÏmoni‰kai lidnomis juodomis akimis kaÏkur ∞ ‰onà nuo man´s. Ranka, iki tol bdingai rams ãiusi smakrà, nusviro ant krtinòs. I‰ praÏiotos jo burnos pasklido silpna, plonytò aimana. Mane pradòjo kròsti drebulys, ir sunkiai numal‰inau norà bògti kviestis pagalbos. Staiga jis nutilo, plaãiai pramerkò akis ir pakòlò jas ∞ vir‰˜. Jo bejògi‰k˜, plaãiai pravert˜ aki˜ vyzdÏiai òmò gròsmingai plòstis, tarsi bt˜ i‰vyd´ neapsakomà regin∞, kurio negali pakelti dar gyvo Ïmogaus siela, ir a‰, nepaleisdamas jo rankos, irgi tai jauãiau. Netikòtai vyzdÏiai òmò siauròti, bet netrukus vòl i‰siplòtò, po ilgos pauzòs jo plauãiai dar syk∞ pabandò ∞kvòpti, nuo ko krptelòjau visu knu, ir jo Ïvilgsnis sustingo. Pulso morzò lòtai i‰nyko kaip paskutinis besileidÏianãios uÏ horizonto saulòs spin dulys. Padòjau jam ant aki˜ pla‰takà ir uÏspaudÏiau akis 26
- vokai uÏsimerkò paprastai ir tvirtai kaip va‰kiniai. Steng damasis Ïingsniuoti kuo ramiau, nuòjau kviesti seselòs... ...Po laidotuvi˜ su ‰eima nuvykome kelioms dienoms ∞ Nidà. Orai kaip tyãia at‰alo, ir kankino nemiga. Atsi kòl´s ankst˜ darganotà rytà nuòjau prie jros. Bangos ‰òlo, vòjas tampò ∞ visas puses, ir vis smelkòsi keistas jausmas - tarytum visa tai, kà pajutau, laikydamas tòvà uÏ rankos, man´s vis dar nepaleidÏia. Viskas - gamtos, vòjo, bang˜, smòlio, viso pasaulio kalba, visas tos kalbos turinys pasikeitò, bet kaip pasikeitò - to a‰ dar nesupratau. Kai reikòjo i‰vykti, orai, Ïinoma, pragiedròjo. Papl dimy Ïiròjau pro Ïironus ∞ savo vaikus, kurie, per smelkti jros oro ir o‰imo, keistai patys su savimi bend raudami, kaÏkà kapstò smòlyje, ir i‰sities´s ant nugaros paÏvelgiau pro tamsius akinius ∞ saul´. Vir‰ man´s plaukò debesys - balti, pkuoti. Staiga pastebòjau, kad ar tai nuo kylanãi˜ oro srovi˜, ar dòl pakitusio vòjo debesys pradòjo ‰okti keistà ‰ok∞: ‰tai verãiasi vieni ant kit˜, ply‰ta tartum vata ir pradeda suktis kaip karuselòje. Dòl to sukimosi mums vir‰ galv˜ - tiksliau sakant, vir‰ mano galvos susidarò didÏiulò besisukanti kiaurymò, kuri, rodòs, kaip milÏini‰kas piltuvas ketino susiurbti ir mane, ir papldim∞ su visais nieko ne∞tarianãiais apnuogintais Ïmonòmis. ApsiÏvalgiau aplink, taãiau niekas nieko, rodòs, nepa stebòjo. Vòl pakòliau akis ∞ dang˜ ir pamaãiau, kad ∞ mane Ïiri Vyzdys - toks pat begalinis kaip juoda bedugnò mir‰tanãio tòvo akyse, AmÏinybòs Ïvilgsnio atspindys. Ir tuomet pajutau, kad visa ‰irdimi trok‰tu tik vieno - kad ‰is Ïvilgsnis, ‰is skurys mane pakelt˜ nuo balto papldimio smòlio ir visiems laikams ∞traukt˜ ∞ save - ten, kur bsim mes visi, ten, kur dabar varg‰as mano tòvas... Vòliau, tos paãios dienos vakare, autobusu skrosda mas Lietuvà i‰ vakar˜ ∞ rytus ir dar syk∞ gòròdamasis vienu 27
i‰ jos pavidal˜, besikeiãianãi˜ tris ‰imtus ‰e‰iasde‰imt penkis kartus per metus, viskà supratau. Supratau, kad pasaulis, kuriame mes gyvename, yra mirusi˜j˜ pasaulis. MaÏa to, ms˜ didysis ir maÏasis materialieji pasauliai yra sukurti Ïmoni˜, kuri˜ su mumis seniai jau nebòra. Mus supa negyvòli˜ idòjos, o ms˜ gyvenimo faktai, kurie daÏniausiai atrodo kaip likimo smgiai ar dovanos, yra paprasãiausi fragmentai svetim˜ apdulkòjusi˜ scenarij˜, kuri˜ autoriai i‰keliavo toli toli ir uÏmir‰o visa tai, kaip audringos studenti‰kos jaunystòs paskait˜ konspektus. O mes kankinamòs, dvejojame, svajojame - uÏmir‰dami, kad iki uÏdangos arba iki finalinio subtitro liko labai konkretus kadr˜, t.y. dien˜, valand˜, akimirk˜, skaiãius. “Gyvenimas priklauso mirusiems”. Toks tatai galòt˜ bti tavo paskutinis filmas, mano Tòve, senosios kino studijos direktoriau. Rausdamasis tòvo bibliotekoje, atverãiau senà knygà ir radau ra‰tel∞, priklijuotà prie vidinòs vir‰elio pusòs: “Snau, ‰ioje knygoje, tokiame ir tokiame puslapiuose tu rasi tai ir tai...” - ir supratau kaip mano atrastosios tiesos patvirtinimà. Prisimindamas tai, a‰ drauge kankinuosi: ar visa tai bus Tau, snau, ∞domu, ar Tau prireiks ‰ios mano i‰pa Ïinties, ar Tau ateis toks gyvenimo momentas, kai reikòs paÏiròti ∞ mus, kartà, gimusià ir gyvenusià uÏ Berlyno sienos ir geleÏinòs uÏdangos, ir dabar taip skrupulingai, tarsi brangiausias relikvijas, kolekcionuojanãius t˜ sien˜ ir uÏdang˜ nuolauÏas? Kart˜ konfliktas yra nei‰vengiamas blogis, ir dar neÏinia kokiu bdu jis vo‰ mums abiem per galvà. Tu dar maÏas, apie tai negalvoji ir azarti‰kai varinòji po Ïaidim˜ kompiuterio ekranà uÏdusus∞ Ïmogeliukà su kuoka, kuris dauÏo per galvas juokingiems me‰kiukams. Galbt Tu neatleisi man vieno dalyko - kad a‰ savo 28
gyvenimà i‰paÏ∞stu vie‰ai, o nepalieku ‰io palikimo vien tik Tau. Bet tikrai kitaip negaliu. Atvirumas yra vienintelò i‰likusi mano vertybò, ir a‰ tvirtai ∞sitikin´s, kad Ïmoni˜ kartos neprivalo suprasti viena kitos ar atgailauti. Atgailavimas - tai neÏinojimo bejògi‰kumas, ogi tik Ïinojimas gali bti i‰ganingas, naudingas ateiãiai. Kodòl pavadinau ‰∞ savo “filmà” “Seksualinòs revoliu cijos aukos”? Jeigu ironija mano antra‰tòje sunkiai ∞skaitoma, tai a‰ jà pabròÏiu: kiekviena epocha i‰rgyvena savàjà seksualin´ revoliucijà, ir kiekvienas kni‰kosios nekaltybòs praradimo faktas kaskart yra individo mikropasaulio globalinò “seksualinò revoliucija”, - tiek prie‰istoriniam Ïmogui, tiek Aleksandrui DidÏiajam, tiek neÏinomam valkatai. Pavartojau ‰∞ terminà, turòdamas galvoje epochà, sungusià kelias kartas. Jas siejo vienas pasàmonòs atsilaisvinimo procesas, taip pat naujas poÏiris ∞ lyãi˜ santykius. Sàmoningumo ‰iame procese buvo nedaug, ir visi mes, gyven´ vadinamojoje seksualinòs revoliucijos epochoje, elgòmòs taip, kaip visuomet elgiasi i‰silaisvin´s, bet dar nelaisvas Ïmogus, t.y. negalvodami apie savo poelgi˜ pasekmes. Pagrindinòs ms˜ gyvenimo pasekmòs esate Js. SusipaÏinkime. Tai, kad pirmajam tokio pobdÏio pasakojimui pasi rinkau tris susitikimus su mirtimi, - grynas atsitiktinumas. Taip ∞vyko, kad gyvenantys manyje labiausiai “∞forminti” siuÏetai susij´ su Anuo pasauliu. Kita vertus, mirties paslaptis, netgi mirties baimòs paslaptis, man visuomet atrodò dominuojanti amÏiaus problema, pirm˜j˜ pokario kart˜ klystkeli˜ esminò prieÏastis. Niekas nebijo gimimo, o mirtis visiems kelia siaubà, nors fizikinòs gyvenimo laiko sàvokos atÏvilgiu tai yra simetri‰ki rei‰kiniai. Kolektyvinò mirties baimò yra tik mirties PERSPEKTYVOS baimò, taãiau ji nepalyginti stipresnò, ir, kaip ∞sitikinome, sugeba 29
priversti milijonus Ïmoni˜ beveik savanori‰kai Ïengti ∞ mirties stovyklas, ilgus de‰imtmeãius meluoti sau ir gyven ti nuolatiniame mele. Individuali mirties baimò yra konk reti ir nepalyginti sunkesnò, nes reali. Tai patyriau, stebò damas tòvà, mir‰tant∞ “vòÏio korpuse”. Atrodò, lyg Ïmogus bt˜ gulòj´s ant bògi˜ ir mat´s lòtai ir nei‰vengiamai artòjant∞ jo link traukin∞. Tuomet ∞sitikinau, jog indivi duali mirties baimò ne sumenkina Ïmog˜, kaip tatai daro kolektyvinò psichozò, nepaverãia j∞ kirmòle, siekianãia ∞sirausti ∞ Ïem´, bet pakylòja j∞ iki maksimali˜ Ïmogaus sielos stiprybòs i‰bandym˜. Pokario kartoms pasàmoninò mirties baimò pasireik‰ davo saviÏudybòs idee fixe. Daugelis Ïudòsi, daugelio gyvenimas buvo kaip saviÏudybò, treti nerdavo ∞ gyvenimà staãia galva kaip ∞ up´ nuo skardÏio... Naujausioji karta, nesuvokianti ms˜ posovietini˜ nostalgij˜ ir nebemokanti rus˜ kalbos, yra ypatinga ne tuo, kad ji atseit pirmoji karta, gimusi laisvòje. Nieko pana‰aus. Tai tiesiog pirmoji po karo gimusi karta, kuriai netinka “pokario kartos” apibdinimas, kuri atrodo pakankamai nutolusi nuo masinòs psichozòs ‰mòkl˜. Taãiau vis dòlto bijau vieno: kad saviÏudybòs idee fixe gali bti i‰likusi ir j˜ genetiniame kode, ir labiausiai baugina, kad gali bti paveldòta gyvenimo, kaip sav´s Ïuymo, samprata ir bdas... Greiãiausiai ir ‰is mano “filmas” niekada nebus “nufilmuotas”, kaip tikriausiai niekada i‰ tikr˜j˜ nebuvo ir pirmojo mano vaidinimo. Laikui bògant, gyvenimas ∞ne‰a i‰ esmòs pakoreguoja ne tik vertybi˜ skal´, bet ir ∞ sàvokas, kas realu, o kas menama. Tuo pat metu tai galòt˜ bti nepakartojamas krinys, toks pat tobulas, kaip kadaise mano neregòtos autoròs nematytas vaidinimas...
30
Paskutinis kadras: tos paãios vitrinos, ant kurios miegojo valkata, vaizdas i‰ gatvòs. Vitrinoje afi‰a: ”Porceliano lòlytò”. Pro ‰al∞ skuba Ïmoni˜ minios, ir niekas nekreipia jokio dòmesio ∞ afi‰à. Gatvòs triuk‰mas darosi vis garsesnis, visa uÏgoÏiantis, ir afi‰a vitrinoje dingsta uÏ ‰mòk‰ãiojanãi˜ minios nugar˜.
Vilnius, 1997 m. gruodÏio mòn. 1998 m. vasario mòn.
31