Julius Lozoraitis. Seksualinės revoliucijos aukos. 2001 m.

Julius Lozoraitis

Seksualinòs revoliucijos aukos

Julius Lozoraitis

Seksualinòs revoliucijos aukos

Skiriu savo snui UÏ lango - apsnigtos Saulòs kapinòs. Sniego pagalvòs ant kryÏi˜ ir antkapi˜, “lipanãi˜” baltu ‰laitu ∞ vir‰˜, link vaiskios sausio saulòs, ròÏianãios akis prasiverÏusiais pro ‰akas spinduliais, paverãia ‰ià lidesio vietà Kalòd˜ atvi­ ruku. Keliuku pro kapini˜ sienà, ∞ kalnel∞, kopia trise.

Moteris avikailiais, apsigaubusi plaãia ruda lamos skara, su ja - apknus barzdotas vyras Ïiemine striuke ir tokios pat Ïalsvos spalvos megzta kepuraite ir maÏas berniukas marga striukele, kur∞ vyras tempia geleÏinòmis “tarybinio” stiliaus rogutòmis atlenkiama atkalte.

Vyras: ·iànakt sapnavau labai keistà sapnà. Veiksmas vyksta ms˜ senajame bute vir‰ “Planetos” kino teatro. Sap­ ne Neries upò uωalo taip, kad ja vaik‰to Ïmonòs ir vaÏinòja au­tomobiliai. Ms˜ bute netvarka - vaik‰to svetimi Ïmonòs, o i‰ spint˜ kraustome daugyb´ sen˜ suglamÏyt˜ rb˜.

Gretimame bute moãiutò didÏiuliuose uzbeki‰kuose puo­duo­ se kepa nuostabiai paskrudintà mòsà. Ir dar lai‰k˜ dòÏutò prikim‰ta daugybòs lai‰k˜ - i‰ Amerikos, Afrikos, âekijos...

Moteris: Kepta mòsa - tai labai blogai. Ji buvo su krauju ar be? Be kraujo? Vis tiek blogai.

Vyras pradeda bògti, tempdamas paskui save rogutes.

Berniukas rogutòse pergalingai klykia. Moteris skuba paskui ir kaÏkà grieÏtai ∞sakinòja berniukui. Vyras sukinòja rogutes ∞ ‰alis, ir berniukas, linksmai klykdamas, i‰virsta ∞ pusn∞.

Vyras ir moteris nukrato sniegà nuo berniuko rb˜, paso­ dina j∞ atgal ∞ rogutes, ir visi skuba slidÏiu, blizganãiu keliu tiesiai ∞ akis spiginanãios, Ïemai kabanãios saulòs spin­ duliuose link aik‰tòs, kur, gròsmingai kriokdami, garuodami aplink Ïiedà zuja su‰al´ automobiliai... ...Priartòj´ prie upòs, jie apstulbsta: per nakt∞ ‰altis surakino upòs vagà ‰vieÏiais pilk‰vo ledo blynais...

1. Sala

Sunku paai‰kinti, mano snau, kas mane verãia vòl sòsti prie klaviatros, nors yra tiek nepadaryt˜ darb˜ ir ne­grà­Ïint˜ skol˜. Taãiau a‰ Ïinau ir kita - tie reti dvasinòs pusiausvyros momentai, kurie suteikia galimyb´ para‰yti kà nors tokio, kas turi i‰liekamàjà vert´, yra i‰ anksto suskaiãiuoti, ir a‰ jauãiu didesn´ dvasios grauÏat∞ dòl toki˜ mo­men­t˜ tu‰ãio eikvojimo nei dòl pragert˜ pinig˜ ar pralòbaut˜ nakt˜. Visa, kà a‰ dariau ir ko ie‰kojau iki ‰iol, bla‰kydamasis po pasaul∞, realizuojama ‰iais momentais, ir tai bus vienintelis tikras ma­no palikimas. Bògant laikui, Tu tai suprasi ir ∞vertinsi, a‰ tikiu.

Bdamas jaunas, rei‰kiau negailestingas sàskaitas savo tòvo, tòv˜ draug˜ kartai (suprantama, tik mintyse).

Stebòtinai pana‰us vis˜ j˜, kadaise graÏi˜ ir mylim˜, liki­ mas. Vienas j˜, muzikinio teatro Maskvoje reÏisierius, mi­rò kavinòje prie‰ais teatrà, i‰gòr´s konjako stikliukà ir padòj´s galvà ant stalo. Kitas, talentingas menotyrininkas, nusiÏudò - pasikorò Vilniuje, daugiabuãio namo laip­ti­nò­ je. Treãias, slaptas soviet˜ fizikas, sunkiai suÏeidò galvà 5

savo Ïmonai, mano motinos draugei, garsiai teatralogijos profesorei, ir pabògo pas jaunà kvailut´ asistent´, pas ku­rià buvo i‰tiktas insulto. Mirò ir garsus reÏisierius, mano mokytojas - Ïmogus, kuris galòjo bti ir netapo man ar­ti­miausiu Ïmogumi po tòvo.

Taigi pagrindinis priekai‰tas tòv˜ kartai, kur∞ silpna­ dva­si‰kai puoselòjau ‰irdyje, - kad tie visi‰kai nesirpino sa­vo palikimu. Turiu galvoje ne material˜ palikimà, o ki­to­kius turtus. Varg‰as tòvas, iki pusòs sugrauÏtas vòÏio, taip di­dÏiavosi, kà nors palieka man ir mano ‰eimai. Jis svajojo, kad uÏ tuos pinigus po jo mirties mes galòsime pailsòti uÏ­sienyje, i‰leisti vaikus ∞ brangius mokslus... J˜ vos uÏte­ko atsiskaityti uÏ skolas, susikaupusias dòl mir‰tanãiojo slau­gos, ir de‰imãiai dien˜ Nidoje ne paãiu geriausiu oru. Ogi svarbiausias tòvo palikimas - tai keli puslapiai, ra‰yti ran­ka, apie savo tikràj∞ tòvà (tas, kur∞ anksãiau maniau esant mano senel∞, buvo tik tòvo patòvis), apie senelòs gim­tin´ panemunòje ir apie tòvo teatrin´ jaunyst´ (pastaràj∞ tòvo ra‰in∞ visi‰kai netikòtai paskelbò mano gimtojo laikra‰ãio redakcija, tuo sujaudindama mane iki pat sielos gelmi˜) - i‰ viso kokios dvi de‰imtys ma‰inra‰ãio puslapi˜. Taãiau kokia tai yra smulkmena, palyginti su mano pa­tirtu Ïini˜ tro‰kuliu, su noru suprasti, suvokti tà neapsakomà i‰didyb´, kurioje buvo paskendusi visa toji po­ka­rio karta. Karta, kuri patyrò neapsakomà gyvenimo geismà, praÏus baisiam karo cunamiui, ir kuri sugebòjo bti nuostabiai laiminga greta kit˜ didÏiai nelaiming˜ Ïmo­ni˜. Neteisinga dabar juos teisti - senus, ligotus ar mirusius. Taãiau tuo metu, kai jie buvo pilni jòg˜, graÏs gy­venimà tvarkantys vyrai, j˜ mintys, problemos, samprotavimai jiems patiems atrodò evoliucijos vir‰nò. I‰ dalies tai toleravo komunistinò pa­ saulòÏira su savo ne­pails­tanãia teorija apie nesustabdomà 6

vis­ko geròjimà. Kita vertus, j˜ sugebòjimas godÏiai ryti visas paãias ∞vairiausias Ïinias, nuo Losevo semiotikos iki Vynerio kibernetikos, pavertò juos tokiomis ∞mantriomis Ïmogi‰kosiomis b­ty­bòmis, kurios tikrai nenusipelnò egzistuoti ms˜ primityvi˜, elementari˜ kategorij˜ pa­ saulyje. Taãiau btent toji j˜ i‰didybò, nepamatuotos pretenzijos gyvenimui bei nuolatinis Ïiròjimas visiems vir‰ galv˜ ir yra, mano ma­ny­mu, viena ms˜ dabartinio visuotinio dÏiaugsmingo su­primityvòjimo prieÏasãi˜. Ø Lietuvà gr∞Ïau nebuv´s a‰tuonerius metus. Maskvoje, Oktiabrskajos aik‰tòje, tarp raudon˜ vòliav˜, supanãi˜ idioti‰kà bronzin∞ Leninà besiplaikstanãiu paltu, stovint∞ ant apvalaus kaip konserv˜ dòÏutò postamento, ne­ti­ kòdamas savo akimis, pamaãiau trispalv´. Nedve­jo­da­mas palikau graÏuol´ Ïmonà, mano mylimus jos vaikus ir gr∞Ïau kità dienà po “Baltijos kelio”. Iki ‰iol atsimenu tà neapsakomai gaiv˜, tarsi kaln˜, orà ir didÏiulius karinius malnsparnius, kaip tingios Ïuvys sklandanãius giedrame vakaròjanãiame horizonte vir‰ Kauno, kur∞ aplankiau pir­ miausia, stog˜.

Tiksliai nebeatsimenu kodòl, bet visi tomis dienomis lankò kapines. Vilniuje nuvykau ∞ Rokanti‰kes, kur i‰ mani‰ki˜ palaidota buvo dar tik moãiutò, ir ilgai groÏò­ jau­si mòlynu dangumi, oranÏinòmis Ïvaki˜ ugnelòmis, pa­vertusiomis kalvotà kapinynà viena gyviausi˜ viet˜ pasaulyje - atgijusios atminties ÏvaigÏdynus, atsispin­din­ ãius vakaròjanãiame danguje. BraidÏiau po ‰ià mano nau­ jai atrastà planetà, ie‰kodamas vaikystòs draugo tòvo ka­po. Ir staiga kaÏkodòl pasukau ten, kur nebuvo jokio takelio, ir priòjau vietà, kur akivaizdÏiai niekas nevaik­‰ãio­ jo jau daugel∞ met˜. Po berÏais - Ïole ir samanomis apaug´ du apleisti kapeliai, tiesiog kauburòliai. Ant vieno - jokio Ïenk­lo, o ant kito - pusiau nuskelta marmurinò lentelò su 7

uÏra‰o liekanomis: “....as Urba; .... - 1972 08 21”. Sto­ vòjau ∞sistebeilij´s ∞ ‰∞ uÏra‰à, negalòdamas patikòti savo akimis ir pajudòti i‰ vietos. Gal˜ gale nejuãiomis balsu i‰ta­riau: “·tai mes ir susitikome, Algi Urba...” Atsisòdau ant Ïemòs, ir emocij˜ srautas mane nune‰ò ∞ tok∞ pat skaist˜ rugpjãio vakarà prie‰ septyniolika met˜, prie banguojanãio drumsto Dringio eÏero, ∞ nuostabià trikampio formos BerϘ salà...

Kiekvieno Ïmogaus gyvenimas matuojamas vienu svar­­biausiu jo gyvenimo momentu, kaÏkuriuo jo vis˜ gy­vy­­bini˜ jòg˜ kra‰tutinio ∞tempimo tarpsniu, kai visa Ïmo­gi‰ka esybò verÏiasi savrai‰kos link, sukyla visa genetinò energija ir instinktai siauãia intuicijos bei nuojaut˜ brzgynuose. ·is momentas tarsi vir‰ukalnò lemia visà individo gyvenimo land‰aftà - ar lygum˜, ar kalnagbri˜ ir tarpekli˜ gyventojo gyvenimà jam teks nugyventi.

Kiek teko girdòti, daÏnai lemtingi ∞vykiai atsitinka prie vandens - eÏer˜, upi˜, jr˜. Galbt mus paslaptingai veikia toji terpò, i‰ kurios prie‰ milijonus met˜ ∞ sausumà i‰sirop‰tò pirmasis ms˜ protòvis, o galbt vandens ly­gu­ m˜ ir dangaus skliauto prie‰prie‰a yra ms˜ gyvenimo energijos generatorò? Antai ir mano tòvai, garsiojo Mask­ vos teatro instituto GITIS studentai, pokario entuziazmo apsòs­ti, uÏ gra‰ius nusipirko nebenaujas valtis ir i‰vyko ∞ beproti‰kà kelion´ po Seligero eÏerà. Jeigu nebt˜ tos kelionòs, ko gero, nebt˜, snau, nò kam ra‰yti, nei tuo la­biau - kam skaityti ‰i˜ eiluãi˜. Kiek daug lemting˜ ∞vyki˜ ∞vyksta prie vanden˜, ant vanden˜ ir po jais... ...Kar‰tà geguÏòs mònesio dienà mes, vienuoliktokai, jau dideli bernai, organi‰kai subrend´ visoms ∞mano­ moms nuodòmòms, pasinaudodami tuo, kad nòra karinio parengimo mokytojo majoro Popovo, dkome klasòje, 8

apsiginklav´ mokomaisiais “Kala‰nikovo” automatais. ·o­ki­nòdami per stalus ir kòdes, Ïaidòme ne karà, o, bdami “auk‰tesnio” nei vidutinis proletarinis lygio, insceni­zavo­me nesenus politinius ∞vykius, t.y. pasikòsinimà ∞ JAV prezidentà Kened∞. Nebeprisimenu, kas i‰ ms˜ buvo JFK, bet puikiai prisimenu, kad man buvo patikòtas Îak­li­nos vaidmuo. Neatsimenu vis˜ scenarijaus niuans˜, ta­ãiau ‰ok´s nuo stalo ant kòdòs ‰alia savo “vyro”, patyriau siau­bingà smg∞ per ‰iknà (teatleidÏia redaktoriai man ‰∞ literatrin∞ Ïod∞), nes kòdei trko vienos, paãios svar­biau­sios, kojos. Nuo siaubingo skausmo pradòjau ‰o­ki­nòti po kla­s´, susiòm´s uÏ pasturgalio.

Niekada dar nebuvau re­gòj´s savo draug˜, besijuokianãi˜ taip darniai ir linksmai.

Po poros valand˜ man pasidarò bloga, ir a‰ atsidriau 1-osios tarybinòs (dabar - ·v.Jokbo) ligoninòs neuro­chi­ rurginiame skyriuje. “Dar niekada nesu mat´s, kad nuo sm­gio per ‰iknà Ïmogus bt˜ gav´s antro laipsnio galvos smegen˜ sutrenkimà su kraujo i‰siliejimu”, - pasakò gar­ sus neurochirurgas, didelis gòrim˜ ir berniuk˜ mylò­to­jas.

Mano stuburo punkcija kainavo tòvui du butelius bulga­ ri‰ko konjako “Pliska”. Gulòdamas ·v.Jokbo vienuolyno koridoriuje ir kaip i‰ganymo laukdamas ∞Ïlios seselòs su “antimi”, suÏinojau, kad Kaune susidegino Kalanta...

Tais laikais kiekviena vasara turòjo savo dainel´. Antai garsioji grupòs “Mungo Jerry” dainelò “In the Sum­mer­ time” visà 70-˜j˜ vasarà skambòjo i‰ vis˜ radijo im­tuv˜, kai a‰, bdamas tik 16-kos, keliavau po Gruzijà su turist˜ grupe. Grup´ sudarò kieti lietuviai vyrukai ir viskam pasiruo‰usios panos i‰ Lenino gimtinòs Uljanovsko. Nak­ timis, kai turistini˜ bazi˜ kambariuose vykdavo draugi‰ki pasilamdymai su paÏvygavimais, a‰, gulòdamas savo lo­vo­ je, grodavau lpine armonikòle Mendelsono mar‰à. Dòl 9

nepilnametystòs sekso man patirti nei kaip malonumo, nei kaip prievartos tàsyk neteko.

1972-˜j˜ vasara buvo Kalantos, mokyklos baigimo bei Eriko Klaptono dainos “I Shot Sheriff” vasara. Skam­ bant ‰iai dainai i‰ prestiÏinio tuomet ir vienintelio ∞ma­no­ mo muzikos ‰altinio - latvi‰ko ne‰iojamojo radijo imtuvo “Spidola”, mes, buv´ klasòs draugai, su visa manta i‰si­kro­ vòme i‰ pakeleivingo sunkveÏimio ties Ginuãiais, ir, pa­spy­riodami futbolo kamuol∞, bridome saulòtu vie‰keliu Drin­gio eÏero link. Monotoni‰kas, bet malonus dainos rit­mas Ïadino nepatirt˜ emocij˜ nuojautà. MaÏytòje krau­tuvòlòje ant eÏero kranto prisipirkome pigaus vyno “Ka­ber­ne” buteli˜ peli˜ apgrauÏtais kam‰ãiais ir nusiyròme iki BerϘ salos.

Kas yra plauk´s valtimi turistiniu mar‰rutu i‰ Pal‰òs, tikrai Ïino ‰ià salà. NeÏinau, kaip ji atrodo dabar, taãiau tuomet, prie‰ 25 metus, ji buvo nuostabi. Vienas kra‰tas apaug´s netankiais krmok‰niais, kitas - jaunu ir graÏiu berÏynòliu, i‰ treãio kranto pusòs salà supo kadagynas.

Viduryje - plati pieva, kurios pakra‰t∞ puo‰ò ve‰lus àÏuo­ las. Ms˜ triuk‰minga kompanija pasistatò palapines, ∞Ïiebò lauÏà, ir prasidòjo neÏabotas “Kaberne” maukimas.

Netrukus sutemo, ir didÏiulò mònulio pilnatis dar labiau ∞audrino vaizduot´. Mònulio ‰viesoje kaip teatre ‰mòk‰ãiojo aistringi ‰e‰òliai, skambòjo sunkiai tramdomas ‰nabÏdesys ir mergin˜ juokas. Laimingiausieji okupavo meilòs Ïaidimams palapines, nelaiminguosius palik´ trai‰kyti uod˜ prie smilkstanãio lauÏo. Po salà sklido saldus “Kastyãio” dmas, pievelòs Ïolò buvo barbari‰kai i‰­trypta ir i‰voliota. Seklumose kaip briedÏiai springo vandeniu tie, kuri˜ skrandÏiai nebuvo itin i‰tvermingi. Paryãiais pabudau apgrauÏtas kaip ropò, nes mano “sugulovò” itin audringai, tiesiog dantimis, gynò savo ne­kal­tyb´ nuo bet 10

kuri˜, net paãi˜ nepavojingiausi˜ uÏuo­min˜. Draugai, labiau patyr´ ‰iuose reikaluose, ramino mus abu, ai‰kindami, jog tai - normali abipusòs sim­pa­tijos ir br´stanãio jausmo aprai‰ka.

Kita diena prabògo taip pat turiningai. Naudojantis puikiu oru, buvo maudomasi, lo‰iama kortomis i‰ prie­ volòs plaukti valtimi ∞ krantà parsiveÏti naujos “Kaberne” porcijos. Vienas ms˜, pasiÏymòj´s tuo, kad ∞stojo ∞ kon­ servatorijà, vos ne vos paliko savo ir savo suÏadòtinòs mei­ lòs palapin´ ir òmòsi labiau nekalto Ïaidimo, pusnuogis vaidindamas Tarzanà ir smaigstydamas turistin∞ kir­vukà ∞ kankinio àÏuolo knà. Nuotaikai sutauriniti buvo net su­ruo‰tas kolektyvinis kaÏkokio vengri‰ko romano apie po­no pulkininko vairuotojà paskaitymas, taip pat bu­vo artisti‰kai pozuojama ir fotografuojamasi bei ∞kyriai bar‰kinama gitara.

Pasigirdo variklio Ïesys, ir vir‰ salos praskriejo oran­Ï inis keturvietis monoplanas “Vilga”. Jis, pamosav´s sparnais, vikriai aplenk´s pakrante nutiestus elektros lai­dus, nusileido ∞ pievà, skirtà agrikultriniams biplanams Il-2, vadinamiems “kukurzininkais”.

I‰ lòktuvo i‰lipo m­s˜ klasòs draugò, laknò ir ‰irdÏi˜ òdikò, ir lòktuvà vairav´s jos tòvas, taip pat aeroklubo laknas. Netrukus visi mes, po kelis nusiyr´ ∞ krantà, buvome paskraidinti: teko pa­l ai­k yti vairalazd´ ir paãiam savo rankomis piki­ruoti, la­knas su­ruo‰ò mums po trumpà, bet gniauÏianãià kva­pà, tikrà nesvarumo bkl´. Sukdami ratus vir‰ aplinkini˜ mi‰k˜, aptikome kaÏin kokià paslaptingà, itin pra‰matnià vilà ir vyruk˜ juodais kostiumais, kurie, i‰‰ok´ i‰ juod˜ li­muzin˜, grmojo mums baltais kum‰ãiais. Itin juokingai ‰o­kinòjo i‰ valãi˜ ∞ vanden∞ me‰keriotojai, kai mes skri­dome vir‰ eÏero skutamuoju skrydimu.

11

Lòktuvas i‰skrido, lakno dukra nusiyrò su mumis ∞ salà. Vòl prasidòjo “Kaberne” puota, o paryãiais, smel­kia­ mas rudenòjanãio ‰alãio, jos padedamas, pirmàsyk tapau seksualinòs revoliucijos auka. Brò‰ko sekmadienis, 1972 m. rugpjãio 27-oji...

Sekmadieniais Dringio eÏere nebuvo ramu. Nuo pat ryto pro ms˜ salà yròsi turistinòs valtelòs su margaspalve publika. Mes pavydÏiai stebòjome, kad jie nedr∞st˜ net trum­pam ∞kelti kojà ∞ “ms˜” salà. Taãiau viena valtis vis dòl­to priplaukò prie kito, tolimesniojo, salos kranto, ir i‰ jos i‰lipo du jauni, bet jau barzdoti vyrukai, vienas stam­ bes­nis, kitas - smulkesnis. Kai kas i‰ ms˜ kom­pa­nijos net pradòjo uÏgauliojamai ‰kauti, ir a‰ nutipenau per i‰tryptà pievà “sveãi˜” link, kad juos nuraminãiau.

Vyrukai pasiÏadòjo, kad apsistos trumpam ir rytoj ry­tà i‰vyks. Jie buvo apsireng´ skauti‰kais ‰ortais ir ska­ relòmis ant kakl˜, prie valties galo buvo pritvirtinta vòlia­ vòlò su i‰siuvinòta juokingo ‰uns galva ir priri‰tu tikru vi‰tos kauliuku. Ant medÏi˜ ‰ak˜ jie i‰kabinòjo paãi˜ pasidarytus ‰e‰iakampius skaidrios spalvotos plastmasòs Ïibintus su Ïvakutòmis viduje. Oras òmò niauktis, pakilo vòjas, eÏeras bangavo.

Po poros valand˜, kai mes skaitòme itin juokingà ro­ma­no vietà apie tai, kaip ponas pulkininkas liepò vai­ ruo­tojui ∞Ïiebti Ïibintus, kad j˜ ‰viesoje jo vaikai galòt˜ pasi­groÏòti sysiojimo ãiurk‰lòmis, priòjo stambesnis i‰ “kai­my­n˜” ir susijaudin´s prane‰ò, kad jo draugas tuoj pat po m­s˜ susitikimo i‰òjo maudytis ir negr∞Ïta. Prasidòjo paie‰kos.

Kai Algio Urbos (toks buvo prapuolusiojo vardas) ne­pri­si‰aukòme tiek saloje, tiek i‰ valties artimiausiuose krantuose, buvo i‰skubòta pagalbos. BandÏiau nardyti su kauke ir pelekais, bet po traumos, patirtos “pasikòsinimo 12

∞ JFK” metu, negalòjau ilgam ir giliai panirti, be to, dòl bangavimo vanduo buvo drumstas. Motorine valtimi atvy­k´ pagalbininkai ne itin kà galòjo padaryti - pa‰kavo pakrantòse ir i‰plaukò. Buvo ai‰ku, kad Ïmogaus jau seniai nebòra gyvo.

Vienas ms˜ staiga prisiminò Ïuvus∞j∞ ir jo vardà.

Kaip jis dràsiai ir puikiai Ïaidò futbolà pionieri˜ sto­vyk­ loje per atsakingas rungtynes su kita stovykla, kaip jam buvo sulauÏyta koja ir kaip jis didvyri‰kai tvardòsi. Apie tai, kad jis nieko neturi i‰ artim˜j˜, tik senut´ motinà.

Kai i‰nyko paskutinò viltis, Algio draugas pradòjo krautis daiktus. Pirmàkart matòme, kaip Ïmogui i‰ aki˜ bògo ne a‰aros, bet putos. Jis i‰plaukò, ir j˜dviej˜ Ïibintai paliko kaboti ant ‰ak˜.

Mane traukte traukò prie tos vietos, kur ∞ vanden∞ pas­ku­tin∞ kartà ∞brido Algis. Atrodò ne∞tikòtina, kad ‰tai sòdim prie lauÏo, rkom, ‰nekam, geriam vynà, o kaÏkur visai ‰alia, uÏ kokio ‰imto Ïingsni˜, juodoje gelmòje guli jaunas Ïmogus, toks pat, kaip ir mes, bet pilnais vandens plauãiais, srovòs kedena jo plaukus, ir nustebusios Ïuvys Ïvilgãioja ∞ jo sustingusias akis. Man rodòs, a‰ jutau jo sielà, besibla‰kanãià vir‰ vanden˜.

Temo, niaukòsi vis labiau, kilo vòjas. UÏdegiau dviej˜ biãiuli˜ paliktus Ïibintus. Vòjas ∞sibavo juos, jie uÏsidegò ir pradòjo verkti zvimbianãomis ugninòmis a‰aromis...

Draugai mane i‰barò uÏ perdòtà jausmingumà, o man i‰­ties pasidarò nebemiela nei ta sala, nei viskas, kas vyko joje iki tol, ir ateitis pradòjo atrodyti nejauki ir gròsminga.

Kitàdien atplaukò milicijos kateris, Ïvejai su tinklais.

Surinko ms˜ parodymus, ir nieko “nesuÏvejoj´”, i‰vaÏiavo. Gr∞Ïome ∞ Vilni˜ ir mes.

Pasakojo, kad Algimanto Urbos palaikus ledai i‰ne‰ò tik kità pavasar∞. Matyt, nedaug kas i‰ jo buvo telik´. O 13

kitas kapas ‰alia jo, bevardis - gal jo senutòs motinos? Ir niekas ne­lan­ko jo, tik a‰ ‰tai atsitiktinai uÏbridau, ir nuo ‰iol esu vienintelis jo giminaitis ir atminimo sergòtojas.

Kas jis man, Algis Urba, neÏinoj´s nieko apie mano egzistavimà? Jis man daugiau negu giminò - jis mano atmintis, gy­vuo­janti su manimi jau ketvirt∞ amÏiaus. Jis tai, kas neleidÏia man uÏmir‰ti sav´s tokio, koks buvau, ir uÏmir‰ti to laiko, i‰ kurio esu kil´s ir kurio pilietis tebesu.

Tik a‰ pasikei­ãiau, o jis, Algis Urba, - ne. Vadinasi, jis egzistuoja, kad kà nors nuolat primint˜ mums visiems, buvusiems tuomet BerϘ saloje. Vardan to, matyt, prie ‰io kapo mane pri­vedò likimo pir‰tas, viskà matantis Vyzdys... ...Po atostog˜ ir minòt˜ ∞vyki˜ gr∞Ïus ∞ Vilni˜, paai‰kòjo, kad ms˜ ‰eimà paliko tòvas. Netrukus sun­kiai susirgo motina, nugai‰o mano mylimas ‰uo, Vilniaus universitete pradòjo siautòti prorektorius Sudaviãius, o pedagoginiame institute - rektorius Aniãas... Prasidòjo “ilgaplauki˜ kirpimo vajus”, Ïiaurios reakcijos ir nuoÏmios i‰davystòs metai..

14

2. Lòlytò

Taigi po a‰tuoneri˜ met˜ maskvieti‰kos “emigra­ci­ jos” gr∞Ïau ∞ Lietuvà. Pirmasis mane, pradedant∞ re­Ïi­ sieri˜, ∞ savo globà priòmò svetingasis PanevòÏio teatras.

O pirmà savo diplomin∞ vaidinimà staãiau Maskvoje, keistoje ∞staigoje, kuri vadinosi Krybinòs dirbtuvòs.

Mies­to pakra‰tyje prie upòs krovinini˜ uosto, stan­dar­ tiniame “bloke”, mes repetavome pjes´, kurios personaÏai - trys senutòs karo veteranòs. Iki repeticijos vietos tekdavo vaÏiuoti ilgiau kaip valandà, pro didÏiulius langus Ïiemà ptò vòjas, buvo matyti krovininiai uosto kranai, o gre­ti­ muose kambaròliuose, pramirkusiuose prakaitu, vietiniai “kau­bojai” dauÏò bokso ir karatò ∞nagius.

I‰ tikr˜j˜ ‰ià pjes´ pradòjau repetuoti dar anksãiau viename centrini˜ Maskvos teatr˜ su solidaus amÏiaus aktoròmis. Procesas buvo Ïiaurus, o tikros, nesuvaidintos se­natvòs vaizdas - nepakenãiamas. Todòl nutraukiau ten darbà ir pasirinkau jaunas, i‰vaizdÏias artistes: vienà bu­vu­sià maneken´, kità - necentrinio Maskvos teatro am­bicngà aktor´, treãià - tuomet garsios neformalios teatro grupòs auklòtin´. Visos labai jaunos - iki 25 met˜.

15

Su pjesòs autore nò sykio nebuvau mat´sis. Girdòjau, kad ji - garsi literatros istorikò, prancz˜ teatro, ir ypaã Klodelio, specialistò, i‰vertusi daug pjesi˜ ir pati para‰iusi kelias. ·alia viso to ji buvo nepagydoma ligonò, invalidò, prikaustyta prie veÏimòlio ir todòl kategori‰kai nenoròjo, kad kas nors jà tokià matyt˜. Taigi bendravome tik telefonu, taãiau kasdien, ir po keletà valand˜.

Svarbu pabròÏti, kad pjesò, nepaisant i‰orinio temos trafareti‰kumo, buvo labai ∞domi. Ji buvo para‰yta tais laikais, kai Antrojo pasaulinio karo veteran˜ gyv˜ dar bta nemaÏai. Jie aktyviai kovojo uÏ savo teises pirkti par­duo­tuvòse be eilòs, ∞lipti ∞ miesto transportà pro priekines duris ir su prakeiksmais pakelti nuo sòdynòs kokià uÏ­siÏiopsojusià merguÏòl´ bei ∞sikurti jos vietoje.

Karo ve­teranus formaliai visi gerbò, taãiau i‰ ties˜ agresyvs senukai visus erzino. Maskvos teatr˜ scenose nemaÏai buvo rodoma pjesi˜, vaizduojanãi˜ nepakenãiamà karo veteran˜ bt∞ (tokia ji Maskvoje i‰ties buvo). Tai buvo nuobods, buitiniai ir sentimentals vaizdeliai, nepaken­ãia­mi kaip ir jose vaizduojama pensinink˜ btis. At­virk‰ãiai, “Porceliano lòlytò” (toks buvo manosios pjesòs pavadinimas) buvo akivaizdÏiai ∞kvòpta geriausi˜ pasaulio dramaturgijos pavyzdÏi˜. Pagrindinò veikòja invalidò Elen buvo ne ‰iaip sau kokia abstrakti praòjusio karo ‰lovinga kovotoja, o aristokrati‰kos kilmòs lenkò, karo me­tais - kontraÏvalgybos vertòja, ne tik maãiusi, bet ir dalyvavusi visokiose kraupiose akcijose.

Todòl jà naktimis sap­nuose lanko praeities ‰e‰òliai, daugiausia ∞vairaus am­Ïiaus ir skirting˜ tautybi˜ meiluÏiai, t˜ akcij˜ personaÏai. O dienà jà lanko kelios i‰likusios fronto draugòs ir kasdienybòs ‰mòklos, pvz., miesãionys kaimynai, so­cia­liniai darbuotojai ir pan. Pjesò - tai istorija apie tai, kaip Ïmonòs, lik´ gyvi po karo, vietoj 16

garbingos ir ramios senatvòs priversti vòl i‰ vis˜ jòg˜ kovoti uÏ savo bv∞ ir Ïmogaus orumà, nors ‰ios kovos baigtis yra i‰ anksto nu­spr´s­ta. Pjesòs finalas nesunkiai atspòjamas - pagrindinò veikòja mir‰ta.

Tuomet man, pradedanãiam reÏisieriui, daÏnai tek­ davo bendrauti su Ïmonòmis, kurie manò esà dra­ma­ turgai. DaÏniausiai tai bdavo grafomanai, para‰´ vienà vienintel´ pjes´ ir trok‰tantys ∞brukti jà bet kam, kad tik ji bt˜ pastatyta teatre. Tos pjesòs savo ruoÏtu daÏniausiai bdavo “absurdistinòs”, t.y. ‰izofreni‰ki fantastiniai kliedesiai su vien tik autoriui suprantamais simboliais.

Geriausi˜ toki˜ pjesi˜ didÏiausia vertybò buvo daugmaÏ Ïmogi‰kas, vaidintinas dialogas. Taãiau autoriams maÏiausiai rpòjo sceninio ∞gyvendinimo ypatumai, visi jie bdavo apsòsti nesuvaldomo noro i‰vysti savo pjes´ rampos ‰viesoje ir savo pavard´ afi‰oje. Todòl po daugkartinio pjesòs perra‰inòjimo, vykdant reÏisieriaus nurodymus, krinys prarasdavo tai, kas vertingiausia, t.y. dialogo gyvumà, ir tapdavo visi‰kai beprasmi‰ka ra‰liava.

Tekdavo slapstytis nuo toki˜ “dramaturg˜”, kurie familiariai skambindavo telefonu bet kuriuo paros laiku prane‰ti, kad jie sukrò dar vienà, ‰∞syk tikrai genial˜ variantà.

Taigi kai pradòjau repetuoti “Porceliano lòlyt´” ir kai man pradòjo skambinti pjesòs autorò, i‰ tikr˜j˜ ne itin apsidÏiaugiau. Tik dabar suprantu, kad ji, bdama labai dvasinga ir inteligenti‰ka asmenybò, puikiai jautò mano prastai slepiamà atsainumà. Taãiau ji vis dòlto skambindavo - nes, kaip a‰ dabar suvokiu, neturòjo kitos i‰eities. Pokalbiai daròsi reguliars ir vis ilgesni, ir a‰ net nepajutau, kaip jie tapo neatskiriamu, netgi btinu, mano gyvenimo ritualu ir tuo pat metu repeticij˜ proceso atributu, nes tuomet repeticijos buvo visas mano gyveni17

mas. Netrukus su nuostaba konstatavau, kad t˜ skambuãi˜ laukiu, man j˜ trksta.

Tuo pat laiku, kurdamas vaidinimà, sprendÏiau nepaprastai sunk˜ uÏdavin∞. Man kòlò pasidygòjimà vien mintis apie pudruotus “Ïilus” perukus, kari‰kas milines, butaforinius ginklus ir kitokius teatri‰kus atributus, be kuri˜ neva ne∞manoma bt˜ pastatyti ‰ios pjesòs. Tuomet sugalvojau ir i‰rutuliojau teorijà bei pabandÏiau ja ∞tikinti savo aktorius. Teorijos esmò buvo ta, kad ‰iuolaikinio teatro Ïirovas priprat´s prie regini˜, kurie nelieãia jo vaizduotòs. Scenose ir ekranuose rodoma tik tai, kas rodo­ ma. Bandoma nustebinti efekt˜, ritm˜ ir faktr˜ kaita ir gausmu. Taãiau bet kurio, netgi ne itin teatrui parengto Ïirovo vaizduotòje gyvuoja teatras, kurio i‰rai‰kos priemoni˜ gausybò pranoksta paãius dràsiausius ekspe­ rimentus. Tereikia paÏadinti, provokuoti ir valdyti Ïirovo vaizduot´. Pjesò “Porceliano lòlytò” man atrodò labai tinkama ‰iam tikslui. Îirovai turi Ïiròti ∞ jaunos aktoròs veidà ir matyti j∞ i‰vagotà rauk‰li˜; jie turi vietoj paprasto palto bei skrybòlòs matyti generolo milin´ ir kepur´ ir t.t.

Taigi a‰ pasiryÏau kurti vaidinimà, kurio nebt˜ realybòje, kurio vyksmas persikelt˜ ∞ aktori˜ ir Ïirov˜ sàmon´ bei vaizduot´. âia visi‰kai netikòtai pjesòs autorò tapo mano sàjungininke. Ji mane suprato ir moraliai paròmò: taip, tik personaϘ gyvenimo logika, tik i‰ ‰alies suvokiami j˜ elgesio motyvai ir demonstruojama vertybi˜ skalò turi sudaryti vaidinimo esm´. Visa kita - nereikalingas butaforinis ‰lam‰tas. Kiekviena surepetuota scena bdavo smulkiai aptariama telefonu su autore, ms˜ pokalbiuose bdavo nugludinami argumenti, kuri˜ griebdavausi, kad mano idòjos ∞tikint˜ aktorius (“kadangi ãia yra mano “filmas”, tai pra‰ome daryti taip, kaip liepiu a‰!”, - kritiniais atvejais su‰ukdavau jiems). Ø krybini˜ 18

gin㘠telefonu su autore Ïaizdrà buvo ‰veiãiama viskas - ir mano paini genealogija, ir audring˜ autoròs roman˜ istorijos (pasirodo, j˜ bta nemaÏai, kai ji dar buvo sveika), ir pasakojimai apie nugyventus ∞vykius bei matytus Ïmones, ir televizijoje atsispindinãios br´stanãios “perestroikos” permainos. Tokiam ms˜ bendravimui nebuvo bdingas nei veidmaini‰kas nuolaidumas, nei atsainus konflik­ti‰­kumas; galiu dràsiai pripaÏinti, kad tokio turiningo bendravimo nei iki tol, nei po to neturòjau nò su viena, net paãia artimiausia moterimi. Tai vyko gana ilgai - su pertraukomis beveik metus. Kaip ir anksãiau, a‰ ben­dra­vau su autore, nò karto nemat´s jos veido - kaip, beje, ir ji manojo.

Mano keistam teatro sumanymui ∞gyvendinti reikòjo griebtis tam tikr˜ gudrybi˜ - garso partitros, sce­no­ grafijos, taãiau a‰ ir toliau negailestingai atsisakydavau bet kokios butaforijos. Scenoje kiekvienas daiktas, nors ir naudojamas ne pagal paskirt∞, turòjo bti tikras, su savo istorija. Sunkiausia buvo i‰siversti be maÏytòs porceliano lòlytòs, vaizduojanãios baleto ‰okòjà, - senovinio rokoko stiliaus sietyno skeveldros, kurià vienas gròsming˜ perso­ naϘ (jo prototipas buvo generolas âerniachovskis) pri­ valòjo ne‰iotis pasislòp´s po miline kaip atminimà apie graÏuol´ Elen.

Autorò Ïinojo nemaÏai “neformali˜” fronto legend˜, tarp j˜ - ir apie generolà âerniachovsk∞ - tà pat∞, kurio bronzinò figra ant tanko bok‰telio kelis de‰imtmeãius stovòjo dabartinòje Savivaldybòs aik‰tòje. Anot jos, tai buvo ne tik jauniausias ir graÏiausias pergalingos tarybinòs armijos generolas, bet ir donÏuanas, kurio meilòs Ïygdar­ bius pasakojo visi frontai ir divizijos, kur jam teko tarnauti. Kaip stebuklingos jo Ïaibi‰kos karjeros prieÏast∞ pikti lieÏuviai minòjo btent populiarumà tarp fronto moter˜: auk‰to rango meilòs konkurentams vienintelis bdas j∞ 19

pa‰alinti bdavo paauk‰tinus perkelti. Taip vyko, kol generolas âerniachovskis i‰dr∞so ∞veikti tvirtov´, kuri visiems atrodò ne∞veikiama: ‰ird∞ auk‰to rango karo gydytojos, neapsakomo groÏio gruzinòs, kurià dievino abu baltarusi‰kieji frontai. Tà faktà piktieji lieÏuviai siejo su generolo Ïtimi: labai ∞tartina, kad pilname auk‰t˜ karinink˜ dÏipe skeveldra nukovò tik j∞ vienà...

Taigi autorò galòjo atsisakyti bet ko, bet lòlytò turòjo atrodyti kaip tikra. Taãiau man pavyko jà ∞tikinti, ir ji pa­aukojo NETGI LñLYT¢ - tik dabar suvokiu, ‰ios aukos, tolygios moteri‰kajam pasiaukojimui, vert´.

Spektaklyje vietoj lòlytòs buvo naudojamas kaÏkoks bevertis blizgutis.

Sunku net ∞sivaizduoti, kok∞ spalvingà, turtingà ir puikiai suvaidintà spektakl∞ autorò susikrò vaizduotòje, tuo metu, kai mes su aktoriais kròme savàj∞ “vaizduotòs” teatrà. Kai vaidinimas buvo iki galo surepetuotas ir a‰ panorau j∞, nufilmuotà vaizdajuostòje, parodyti autorei, kaÏkas man patarò: nereikia. Ji btinai patirt˜ nusivylimà, sulygindama visa tai su i‰svajotu vaidinimu. Øvyko premjera. Ø spektakl∞ sugÏòjo ir mano autoròs buvusi˜ bendradarbi˜ kompanija. Tai buvo labai keisti Ïmonòs, kaÏkaip vyri‰kai vilkinãios moterys ir moteri‰kai vilkintys vyrai, visi labai pilki ir nuvarg´. J˜ akys, nu­ka­ muo­tos skaitymo ir bibliotekos dulki˜, Ïvelgò ne­drau­ gi‰kai. Jie labai niriai Ïiròjo vaidinimà ir paskui ne­pra‰omi liko po spektaklio - atseit aptarti. A‰, nieko nenumanydamas, atsipalaidavau ir pasiruo‰iau liaupsòms.

J˜ nebuvo - pasirodo, jie pasiliko vien todòl, kad sudirbt˜ mano vaidinimà ∞ ‰uns dienas ir i‰reik‰t˜ pasipiktinimà, kodòl a‰ pasirinkau tokià prastà pjes´. Neatsimenu, kuo konkreãiai baigòsi ms˜ debatai, tik atsimenu, kad pasakiau kaÏkà labai grieÏtai ir i‰òjau, palikdamas juos sa­lò­je 20

vienus. Kaip po to mane ramino mano autorò, kiek man ji visko pripasakojo. Supratau, kad pagrindinio pje­sòs personaÏo ir ‰ios invalido veÏimòlyje gyvenanãios, nuo Ïmo­ni˜ besislapstanãios btybòs daugelis nuodòming˜ ir aistring˜ bruoϘ ir net kai kurie gyvenimo faktai sutam­ pa. Ramindamas save pat∞ privalau paminòti, kad ne visi atsiliepimai apie pirmàj∞ mano krin∞ buvo prasti, bta ir solidÏi˜ autoritet˜, kurie suvokò ir ∞vertino mano su­manymà...

Taigi pastat´s tok∞ ne∞prastà spektakl∞, atvykau ∞ PanevòÏ∞ - statyti kito vaidinimo. Gyvenome trys reÏi­sie­ riai teatro bendrabutyje, buvusiame aktoriaus Kazio Vit­ kaus bute. Diskutuodavome iki paryãi˜ dòl savo pjesi˜ ir teat­ro ateities. Pro langà buvo matyti padvòsusi varna, pa­karta uÏ kojos ant ilgo stiebo viduryje kaÏkieno kiemo.

Repetavau voki‰kà amÏiaus pradÏios pjes´ - ‰eimy­ ni­n´ dramà i‰ provincijos gyvenimo. O pasaulyje tuomet vy­ko nuostabs dalykai - krito Berlyno siena, ∞vyko akso­ minò âekijos revoliucija. Per mano naujojo spektaklio perÏirà - gòda prisiminti - ne tik visas teatras, bet ir a‰ pats nuolat bògiojome prie televizoriaus: rodò kruvinus Rumunijos ∞vykius, kaip buvo su‰audytas âiau‰eskus...

Spektakl∞, kad ir keista, dauguma PanevòÏio teatro ‰ul˜ ∞vertino palankiai. Atsipeikòj´s po premjeros, surinkau telefono numer∞ ∞ Maskvà, kad pasidalyãiau dÏiaugsmu su savo pirmàja autore, ir ‰velnus moteri‰kas balsas man prane‰ò: “Îinote, ji prie‰ mònes∞ mirò “...

Pradòjau kaukti balsu dòl tokios neteisybòs. Kaip taip ∞manoma - bendrauti, bendradarbiauti su Ïmogumi i‰tisus metus, kiekvienà vakarà kalbòtis ir dalytis paãiais svarbiausiais samprotavimais ir intymiausias sumanymais ir niekad nepamatyti, kaip tas Ïmogus atrodo? Ne, ‰itokios kiaulystòs i‰ likimo nesitikòjau. Vòliau, nuvyk´s ∞ Maskvà, 21

suÏinojau, kad manoji autorò nusiÏudò, nepa­kò­lusi bejògi‰kumo ir priklausomybòs nuo svetim˜ jos bdui Ïmoni˜.

Ir tuomet beribis kaltòs jausmas, bdingas visiems li­ku­siems gyviems, kad jie kaÏkodòl gyvena, kai ‰alia kas nors mir‰ta (nors kokia gali bti kaltò - kas nors gi privalo gyventi), i‰virto ne ∞ pasiteisinimà, ne, o ∞ i‰ganingà mint∞, kad galbt ms˜ su velione pokalbiai buvo tai, kas visà ms˜ bendravimo laikà jà stabdò nuo lemtingo Ïingsnio. Galbt jos i‰svajotas vaidinimas, kur∞ drauge sukròme, buvo ta mudviej˜ sukurta naujoji tikrovò, dòl kurios ji dar gyveno. Ir kai tai baigòsi, ji suprato, kad niekad jau nepatirs to idealaus teatro, tos DidÏiosios Iliuzijos, kurios tobulybòs niekas niekada nepasieks.

Galbt dòl to tobulumo praradimo ir a‰ blioviau kaip pjaunamas ver‰is? O galgi ms˜ dviej˜ sukurtoje tobuloje “telefoninòje” tikrovòje ∞vyko fantasti‰kas siel˜ romanas, vertas mito­lo­ginio ∞amÏinimo, naujoji Paolo ir Franãeskos, Ha­rol­do ir Modòs istorija - paralyÏiuotos dramaturgòs, prancz˜ poetinòs dramaturgijos mògòjos, ir amÏinojo studento, be­sibla‰kanãio lietuvio emigranto romanas?

Tuomet apie tai negalvojau. Negalòdamas atsipeikòti po i‰tikusio smgio, vis bandÏiau suvokti ∞vykio reik‰m´ ir prasm´. Bet argi gali bti teisingas ir turòti prasm´ Ïmogaus i‰òjimas, ir dar toks i‰òjimas, kaip ‰is? Man papasakojo, kad, negalòdama nusiÏudyti kitaip, ji apsi­ plikò verdanãiu vandeniu, i‰vertusi ant sav´s elektrin∞ “samovarà”...

22

3. Vyzdys

Kadras i‰ atminties: autorius, pasities´s ant ra‰omojo stalo didÏiul∞ popieriaus lapà, karpò ir skrupulingai lipdò smulkias raidytes. Po to paòmò lapà uÏ kampuãi˜ ir at­sar­ giai ne‰ò ilgu seno namo koridoriumi, leidosi mar­mu­riniais laiptais, ∞òjo ∞ maÏà tamsià kamaròl´ ir atitraukò didÏiul∞ skydà, dengiant∞ i‰ vidaus vitrinà, Ïvelgianãià ∞ saulòtà, judrià, triuk‰mingà didmiesãio gatv´. Aki­nan­ãioje dienos ‰viesoje ant vitrinos palangòs kitapus stiklo kaip ant suoliuko susirang´s gulòjo klasikinòs i‰­vaiz­dos skarmaluotas valkata. Pastebòj´s pro stiklà ∞dòm˜ Ïmo­gaus su afi‰a rankose Ïvilgsn∞, valkata vangiai atsikòlò ir nu­klibik‰ãiavo sau tolyn ‰aligatviu. Autorius apstulb´s Ïiròjo ∞ Ïilais ‰eriais apÏòlus∞ valkatos veidà, tarsi paÏin´s jame kaÏkà. Atsitokòj´s pritvirtino smeigtukais popieriaus lapà ir sunkiai uÏstmò skydà.

Ir ãia, aklinoje ir dulkòtoje tamsoje, jis prisiminò, kur mat´s ‰∞ valkatos Ïvilgsn∞ - tai buvo Ïvilgsnio, kiekvienà rytà matomo savo vonios kambario veidrodyje, atspindys.

Tòvas mirtimi vadavosi ilgai. Jis gulòjo Santari‰kòse, onkologinòje ligoninòje, i‰ pradÏi˜ keturvietòje palatoje, taãiau greitai nuvargino kaimynus egzaltuotais pasako­ 23

jimais apie gyvenimà, ir todòl jam buvo skirta vienutò mirtininko vienutò. NeÏinau, ar jis tai suprato.

Prasidòjo katorga. Pagrindinis sunkumas buvo ne tai, kad reikòjo slaugyti bevilti‰kai nykstant∞ knà, bet tai, kad tòvas netgi mirties akivaizdoje liko aik‰tingas, pagieÏingas, kimbantis prie kiekvieno ÏodÏio, mògstantis pa‰kauti, pakelti balsà ir pavadovauti karali‰kais mostais kiekvie­ nam tavo veiksmui ar judesiui. Pro palatos langà buvo matyti tolum˜ miglose paskend´s miestas, Ïiedinò sankry­ Ïa, po kurià kaip senoje karuselòje it Ïaislinòs judòjo ma­‰i­ nos, ir nuostabus Ïydintis obel˜ sodas, lik´s i‰ t˜ laik˜, kai ligoninòs vietoje buvo kaimas. Viduryje sodo dunk­santi balta “skulptra”, giganti‰kas betoninis nak­tinis puodas savo cinizmu kòlò ‰leik‰tul∞. Viso to tòvas, gu­lò­damas lovoje, negalòjo matyti. “Kaip ãia pas tave graÏu”, - kartà pasakiau, noròdamas i‰tarti kà nors gie­dresnio. “Kaip tu apskritai dr∞sti sakyti “pas tave”, lyg ãia bt˜ ma­no namai!” - prapliupo jis ròkti... Bet ilgainiui natralus daugmaÏ sveiko Ïmogaus, kokiu save tuomet laikiau, pasidygòjimas i‰nyko, ir liko tik begalinis gailestis Ïmo­ gui, kuris kaÏkada tave ne‰iojo ant peãi˜, ir vienin­telis noras - kad greiãiau baigt˜si jo fizinòs ir dvasinòs kanãios.

Po paskutinio chemijos terapijos seanso tòvui pasidarò blogiau. Nuolat optimisti‰kas palatos gydytojas liepò man budòti per nakt∞. AtsiveÏiau miegmai‰∞ ir pasiruo‰iau visam, kas blogiausia.

Atlik´s kai kuriuos btinus veiksmus, i‰òjau parkyti (“tai nòra didÏiausia tavo yda”, i‰tarò tòvas) ∞ tarnybin´ laiptin´, kur buvo ∞prat´ rkyti daktarai. Ant palangòs skardinò nuorkoms, o prie sienos priklijuotas plakatas, vaizduojantis senovi‰kas kelt˜ kapines su uÏra‰u “Wel­ come to the Marlboro Country!” Temo. Dangus buvo itin Ïemas, plok‰ãias ir pilkas, tarsi Ïemò bt˜ apvirtusi 24

auk‰tyn kojomis. Netikòtai ‰ioje aklinoje pilkumoje pa­ma­ãiau... ÏvaigÏd´. ÎvaigÏdò nejudòjo, tik ‰iek tiek mirksòjo ir spigino ∞ akis. Per nugarà sliuogò ‰altis. ÎvaigÏdò, i‰nirusi i‰ po pilk˜ debes˜, lòtai artòjo, ir pradòjau skirti, kad tai net ne viena, o kelios ÏvaigÏdòs. Vi­sa tai t´sòsi gana ilgai, gal keletà minuãi˜. Su kaÏkokia mistine viltimi laukiau, kuo visa baigsis. Netikòtai ÏvaigÏdòs pavirto didÏiuliu prapliupusiu riaumoti ke­lei­viniu lòktuvu, kuris prasliuogò baltu tarsi ryklio pilvu prie­‰ais pat ligoninòs langus ir nuãiuoÏò tolyn, r‰kano miesto link.

Kai pasakiau tòvui, kad tikriausiai budòsiu pas j∞ ir kità nakt∞, jis pasakò: “oi, kaip gerai”. Taãiau antrà nakt∞ buvo kur kas sunkiau. Pasitiesiau miegmai‰∞ tiesiai ant ‰alt˜ grind˜. Ir tada a‰, stipdamas nuo ‰alãio, susapnavau, kad mano paralyÏiuotas tòvas i‰sitraukia i‰ uÏ lovos pa­statytus savo ramentus ir ∞nir‰´s Ïingsniuoja, jais pasi­ ramsãiuodamas, ∞ mane akivaizdÏiai ketindamas prikulti.

Tokio siaubo, kaip tà akimirkà, dar niekad nebuvau pa­ tyr´s, ir, kaip man pasirodò, pabudau nuo savo paties klyksmo, nors tikriausiai tai buvo tiesiog ko‰mar˜ kamuojamo Ïmogaus mykimas.

Tòvas mirò staiga. Buvo ‰e‰tadienis. Dar i‰ ryto a‰, paòm´s jo rankà, pastebòjau, kad pulsas “punktyrinis”.

Taãiau nei optimistas daktaras, nei tòvo dievinama nuo­ lan­kioji seselò nekonstatavo nieko ypatinga.

Atsisòdau prie‰ais j∞ ant girgÏdanãios kòdòs ir pradòjau skaityti. Tai buvo knyga, kurià jau buvau skait´s. Jà para‰ò tòvo klasòs draugas, gyvenantis Izraelyje. Jis drau­ gavo su tòvu jau keletà met˜. Blokados metu siuntò jam kavos, ‰okolado, vi‰tienos sultinio milteli˜, o retkarãiais atvykdav´s ∞ Vilni˜, aplankydavo tòvà. Jie maloniai praleisdavo laikà - pasivaik‰ãiodavo po Bernardin˜ sodà, i‰gerdavo butel∞ raudono vynelio. Man tuo labiau nuos­ 25

tabi buvo ‰i draugystò, nes Ïinojau, kad tòvas dòl savo i‰dykusio bdo pakeitò Kaune kokias a‰tuonias mokyklas, taigi turòjo ne vienà ‰imtà klasòs draug˜, o ‰tai prisiminò tik vienas. Kiek supratau, ir tòvui tai buvo keista, bet malonu. Ir ‰tai a‰ skaiãiau tà knygà, atsisòd´s prie‰ais tòvà, kuris tàdien itin sunkiai kvòpavo.

Skaiãiau savo pamògtà vietà - tà, kur apra‰yta, kaip tòvas literatros mokytojai, ai‰kinanãiai pamokà prie lentos, po kojomis pabòrò petard˜, o kai toji kaÏkodòl j˜ neuÏmynò, sviedò dar vienà tiesiai ∞ lentà. Efektas buvo mirtinas, ir a‰, kiekvienà kartà tai skaitydamas, nesusi­lai­ kydavau nesusijuok´s balsu - nes toji mokytoja buvo...

Salomòja Nòris! (Kad ji Ïinot˜, kad prie‰ mirt∞, Ïiròdamas ∞ bevilti‰kai pilkà Santari‰ki˜ dang˜, jis deklamuos: “Ir vienàkart, pavasari, tu vòl atjosi dràsiai...”) Juokdamasis, pastebòjau, kad tòvo alsavimas vòl pasikeitò.

Padòjau knygà ∞ ‰onà ir paòmiau tòvo rankà uÏ rie‰o.

Pulsas tirtòjo kaip morzòs abòcòlò. Staiga tòvas atsimerkò ir paÏvelgò neÏmoni‰kai lidnomis juodomis akimis kaÏkur ∞ ‰onà nuo man´s. Ranka, iki tol bdingai rams­ ãiusi smakrà, nusviro ant krtinòs. I‰ praÏiotos jo bur­nos pasklido silpna, plonytò aimana. Mane pradòjo kròsti drebulys, ir sunkiai numal‰inau norà bògti kviestis pa­galbos. Staiga jis nutilo, plaãiai pramerkò akis ir pakòlò jas ∞ vir‰˜. Jo bejògi‰k˜, plaãiai pravert˜ aki˜ vyzdÏiai òmò gròsmingai plòstis, tarsi bt˜ i‰vyd´ neapsakomà regin∞, kurio negali pakelti dar gyvo Ïmogaus siela, ir a‰, ne­paleisdamas jo rankos, irgi tai jauãiau. Netikòtai vyz­dÏiai òmò siauròti, bet netrukus vòl i‰siplòtò, po ilgos pauzòs jo plauãiai dar syk∞ pabandò ∞kvòpti, nuo ko krptelòjau visu knu, ir jo Ïvilgsnis sustingo. Pulso morzò lòtai i‰nyko kaip paskutinis besileidÏianãios uÏ horizonto saulòs spin­ du­lys. Padòjau jam ant aki˜ pla‰takà ir uÏspaudÏiau akis 26

- vokai uÏsimerkò paprastai ir tvirtai kaip va‰kiniai. Steng­ damasis Ïingsniuoti kuo ramiau, nuòjau kviesti seselòs... ...Po laidotuvi˜ su ‰eima nuvykome kelioms dienoms ∞ Nidà. Orai kaip tyãia at‰alo, ir kankino nemiga. Atsi­ kòl´s ankst˜ darganotà rytà nuòjau prie jros. Bangos ‰ò­lo, vòjas tampò ∞ visas puses, ir vis smelkòsi keistas jausmas - tarytum visa tai, kà pajutau, laikydamas tòvà uÏ rankos, man´s vis dar nepaleidÏia. Viskas - gamtos, vòjo, bang˜, smòlio, viso pasaulio kalba, visas tos kalbos turinys pasikeitò, bet kaip pasikeitò - to a‰ dar nesupratau.

Kai reikòjo i‰vykti, orai, Ïinoma, pragiedròjo. Pa­pl­ dimy Ïiròjau pro Ïironus ∞ savo vaikus, kurie, per­ smelkti jros oro ir o‰imo, keistai patys su savimi bend­ raudami, kaÏkà kapstò smòlyje, ir i‰sities´s ant nugaros paÏvelgiau pro tamsius akinius ∞ saul´. Vir‰ man´s plaukò debesys - balti, pkuoti. Staiga pastebòjau, kad ar tai nuo kylanãi˜ oro srovi˜, ar dòl pakitusio vòjo debesys pradòjo ‰okti keistà ‰ok∞: ‰tai verãiasi vieni ant kit˜, ply‰ta tartum vata ir pradeda suktis kaip karuselòje. Dòl to sukimosi mums vir‰ galv˜ - tiksliau sakant, vir‰ mano galvos susidarò didÏiulò besisukanti kiaurymò, kuri, rodòs, kaip milÏini‰kas piltuvas ketino susiurbti ir mane, ir papldim∞ su visais nieko ne∞tarianãiais apnuogintais Ïmonòmis.

ApsiÏvalgiau aplink, taãiau niekas nieko, rodòs, nepa­ stebòjo. Vòl pakòliau akis ∞ dang˜ ir pamaãiau, kad ∞ mane Ïiri Vyzdys - toks pat begalinis kaip juoda bedugnò mir‰tanãio tòvo akyse, AmÏinybòs Ïvilgsnio atspindys. Ir tuomet pajutau, kad visa ‰irdimi trok‰tu tik vieno - kad ‰is Ïvilgsnis, ‰is skurys mane pakelt˜ nuo balto pa­pldimio smòlio ir visiems laikams ∞traukt˜ ∞ save - ten, kur bsim mes visi, ten, kur dabar varg‰as mano tòvas...

Vòliau, tos paãios dienos vakare, autobusu skros­da­ mas Lietuvà i‰ vakar˜ ∞ rytus ir dar syk∞ gòròdamasis vienu 27

i‰ jos pavidal˜, besikeiãianãi˜ tris ‰imtus ‰e‰iasde‰imt penkis kartus per metus, viskà supratau. Supratau, kad pasaulis, kuriame mes gyvename, yra mirusi˜j˜ pasaulis.

MaÏa to, ms˜ didysis ir maÏasis materialieji pasauliai yra sukurti Ïmoni˜, kuri˜ su mumis seniai jau nebòra. Mus supa negyvòli˜ idòjos, o ms˜ gyvenimo faktai, kurie daÏniausiai atrodo kaip likimo smgiai ar dovanos, yra paprasãiausi fragmentai svetim˜ apdulkòjusi˜ scenarij˜, kuri˜ autoriai i‰keliavo toli toli ir uÏmir‰o visa tai, kaip audringos studenti‰kos jaunystòs paskait˜ konspektus. O mes kankinamòs, dvejojame, svajojame - uÏmir‰dami, kad iki uÏdangos arba iki finalinio subtitro liko labai konkretus kadr˜, t.y. dien˜, valand˜, akimirk˜, skaiãius.

“Gyvenimas priklauso mirusiems”. Toks tatai galòt˜ bti tavo paskutinis filmas, mano Tòve, senosios kino studijos direktoriau.

Rausdamasis tòvo bibliotekoje, atverãiau senà knygà ir radau ra‰tel∞, priklijuotà prie vidinòs vir‰elio pusòs: “Snau, ‰ioje knygoje, tokiame ir tokiame puslapiuose tu rasi tai ir tai...” - ir supratau kaip mano atrastosios tiesos patvirtinimà.

Prisimindamas tai, a‰ drauge kankinuosi: ar visa tai bus Tau, snau, ∞domu, ar Tau prireiks ‰ios mano i‰pa­ Ïinties, ar Tau ateis toks gyvenimo momentas, kai reikòs paÏiròti ∞ mus, kartà, gimusià ir gyvenusià uÏ Ber­lyno sienos ir geleÏinòs uÏdangos, ir dabar taip skrupulingai, tarsi brangiausias relikvijas, kolekcio­nuo­janãius t˜ sien˜ ir uÏdang˜ nuolauÏas? Kart˜ konfliktas yra nei‰vengiamas blogis, ir dar neÏinia kokiu bdu jis vo‰ mums abiem per galvà. Tu dar maÏas, apie tai negalvoji ir azarti‰kai varinòji po Ïaidim˜ kompiuterio ekranà uÏdusus∞ Ïmogeliukà su kuoka, kuris dauÏo per galvas juokingiems me‰kiukams.

Galbt Tu neatleisi man vieno dalyko - kad a‰ savo 28

gyvenimà i‰paÏ∞stu vie‰ai, o nepalieku ‰io palikimo vien tik Tau. Bet tikrai kitaip negaliu. Atvirumas yra vienintelò i‰likusi mano vertybò, ir a‰ tvirtai ∞sitikin´s, kad Ïmoni˜ kartos neprivalo suprasti viena kitos ar atgailauti.

Atgailavimas - tai neÏinojimo bejògi‰kumas, ogi tik Ïinojimas gali bti i‰ganingas, naudingas ateiãiai.

Kodòl pavadinau ‰∞ savo “filmà” “Seksualinòs revo­liu­ cijos aukos”? Jeigu ironija mano antra‰tòje sunkiai ∞skaitoma, tai a‰ jà pabròÏiu: kiekviena epocha i‰rgyvena savàjà seksualin´ revoliucijà, ir kiekvienas kni‰kosios nekaltybòs praradimo faktas kaskart yra individo mikropasaulio globalinò “seksualinò revoliucija”, - tiek prie‰istoriniam Ïmogui, tiek Aleksandrui DidÏiajam, tiek neÏinomam valkatai. Pavartojau ‰∞ terminà, turòdamas galvoje epochà, sungusià kelias kartas. Jas siejo vienas pasàmonòs atsilaisvinimo procesas, taip pat naujas poÏiris ∞ lyãi˜ santykius.

Sàmoningumo ‰iame procese buvo nedaug, ir visi mes, gyven´ vadinamojoje seksua­linòs revoliucijos epochoje, elgòmòs taip, kaip visuomet elgiasi i‰silaisvin´s, bet dar nelaisvas Ïmogus, t.y. negal­vodami apie savo poelgi˜ pasekmes. Pagrindinòs ms˜ gyvenimo pasekmòs esate Js. SusipaÏinkime.

Tai, kad pirmajam tokio pobdÏio pasakojimui pasi­ rin­kau tris susitikimus su mirtimi, - grynas atsitik­tinu­mas.

Taip ∞vyko, kad gyvenantys manyje labiausiai “∞for­minti” siu­Ïetai susij´ su Anuo pasauliu. Kita vertus, mir­ties paslaptis, netgi mirties baimòs paslaptis, man visuomet atro­dò dominuojanti amÏiaus problema, pir­m˜­j˜ pokario kart˜ klystkeli˜ esminò prieÏastis. Nie­kas nebijo gimimo, o mirtis visiems kelia siaubà, nors fizikinòs gyvenimo laiko sàvokos atÏvilgiu tai yra simetri‰ki rei‰kiniai. Kolektyvinò mirties baimò yra tik mirties PERSPEKTYVOS baimò, taãiau ji nepalyginti stipresnò, ir, kaip ∞sitikinome, sugeba 29

priversti milijonus Ïmoni˜ beveik savanori‰kai Ïengti ∞ mirties stovyklas, ilgus de‰imtmeãius meluoti sau ir gyven­ ti nuolatiniame mele. Individuali mirties baimò yra konk­ reti ir nepaly­gin­ti sunkesnò, nes reali. Tai patyriau, ste­bò­ da­mas tòvà, mir‰­tant∞ “vòÏio korpuse”. Atrodò, lyg Ïmogus bt˜ gu­lò­j´s ant bògi˜ ir mat´s lòtai ir nei‰ven­gia­mai artòjant∞ jo link traukin∞. Tuomet ∞sitikinau, jog indi­vi­ dua­li mirties baimò ne sumenkina Ïmog˜, kaip tatai daro kolektyvinò psi­chozò, nepaverãia j∞ kirmòle, siekianãia ∞si­rausti ∞ Ïem´, bet pakylòja j∞ iki maksimali˜ Ïmogaus sielos stiprybòs i‰bandym˜.

Pokario kartoms pasàmoninò mirties baimò pasireik‰­ davo saviÏudybòs idee fixe. Daugelis Ïudòsi, daugelio gyvenimas buvo kaip saviÏudybò, treti nerdavo ∞ gyve­nimà staãia galva kaip ∞ up´ nuo skardÏio... Naujausioji karta, nesuvokianti ms˜ posovietini˜ nostalgij˜ ir nebemokanti rus˜ kalbos, yra ypatinga ne tuo, kad ji atseit pirmoji karta, gimusi laisvòje. Nieko pana‰aus. Tai tiesiog pirmoji po karo gimusi karta, kuriai netinka “pokario kartos” apibdinimas, kuri atrodo pakankamai nutolusi nuo masinòs psichozòs ‰mòkl˜. Taãiau vis dòlto bijau vieno: kad saviÏudybòs idee fixe gali bti i‰likusi ir j˜ genetiniame kode, ir labiausiai baugina, kad gali bti paveldòta gyvenimo, kaip sav´s Ïuymo, samprata ir bdas...

Greiãiausiai ir ‰is mano “filmas” niekada nebus “nufil­muotas”, kaip tikriausiai niekada i‰ tikr˜j˜ nebuvo ir pirmojo mano vaidinimo. Laikui bògant, gyvenimas ∞ne‰a i‰ esmòs pakoreguoja ne tik vertybi˜ skal´, bet ir ∞ sàvokas, kas realu, o kas menama. Tuo pat metu tai galòt˜ bti nepakartojamas krinys, toks pat tobulas, kaip kadaise mano neregòtos autoròs nematytas vaidinimas...

30

Paskutinis kadras: tos paãios vitrinos, ant kurios miegojo valkata, vaizdas i‰ gatvòs. Vitrinoje afi‰a: ”Porceliano lòlytò”. Pro ‰al∞ skuba Ïmoni˜ minios, ir niekas nekreipia jokio dòmesio ∞ afi‰à. Gatvòs triuk‰mas darosi vis garsesnis, visa uÏgoÏiantis, ir afi‰a vitrinoje dingsta uÏ ‰mòk‰ãiojanãi˜ minios nugar˜.

Vilnius, 1997 m. gruodÏio mòn. 1998 m. vasario mòn.

31