Teatras
Valdas Gedgaudas Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ (režisierius Oskaras Koršunovas)
Žiauru dabar statyti „Katedrą“ Valdovų rūmai lyg šlykštus muliažinis Leviatanas ją ryja pamažėl – tai šių dienų Masalskio vyriausio komunistų vyskupo a. a. Brazausko kvailos išmonės ir šių dienų Lauryno – Dolinsko Vydo nelabi darbeliai bet kas gi ten spektaklį reklamuoja kieno gi balsas iš žydrų ekranų ritmingai taip dudena – ogi ten Budraitis pats Nacionalinio Švenčiausio Generalinis prisideda prie veikalo genialaus fatališkos sklaidos ar tai pritinka jam – štai klausimas koksai į pareigas aukštąsias jį ministras A. Gelūnas ne klipų audio paskyrė garsint o kelti teatro gerbūvį dabar tuoj pat nedelsiant Martynai baik įrašinėt anonsus – užsiimk darbais! maždaug štai šitaip tykiai sau dūmojau po mūzom Kuzmos kur kuždėjo man slaptingai: „Žudysim emigruosim sužvaigždėsim“ išspjaudamas kancarą „Kento“ iš burnos – tariau: „Laisvai, mergaitės! Turbūt nebejuokais pavargote nuo Liugos cirkų neuro-akademinių ir paskutinio žiedo drumzlino rudens Galima būtų tęsti ir tęsti, Just. Marcinkevičiaus jambo kvadratas – kibus: priskrunda kaip ant vandens kepta bulvė prie studentiškos keptuvės; įsismelkia į klausos drabužį tartum atgijusi vaikystės laužavietė, kur kažkada deginta guma, plastmasė, staiga užplūstantis snarglėtas liūdesys; įkimba į atminties rankogalį kaip usnies graižas – naivių paaugliškų draugysčių ir pirmųjų meilių albuminių įrašų aidas ar netikėtai iš alpulingo snaudulio pažadinantis mokyklinis klasės auklėtojos „Prie lentos!..“, arba daug blogiau, pavyzdžiui: „Pas dantistą!..“. Kažkodėl labai gerai prisimenu Povilo Gaidžio „Katedrą“ Klaipėdos dramos teatre 1980-aisiais: Kęstučio Žilinsko Laurynas prieš spektaklį gerdavo kavą Tetrabaryje, o po to velniškai jaunas, gražus ir labai talentingas tarytum dievaitis, ugningas amantas spindėdavo scenoje. Romantiškas klapčiukas buvo jis. Iki atgimimo buvo likęs maždaug dešimtmetis. Dabar jau dvidešimt metų esame taip atgimę, kad nieko panašaus norėti ar slapta trokšti nieku gyvu lyg ir nebereiktų; ir prisikelti jau nebe, nes jau buvome pabudę ir taip kėlėmės, kad iki šiol vis dar negalime atsikvošėti. Dabar gal visai neprošal būtų tiesiog bent truputėlį paprasčiausiai pasikelti – maždaug taip, kaip pasirem-
damas alkūne lovoje trumpam pasikelia nuvargęs, apspangęs, apsisapnavęs žmogus, versdamasis ant kito nakties šono. O ir Žilinsko nebėr – užsibarikadavo jis giliame pogrindyje, užribyje, kartais dar suorganizuoja kokį proginį kalėdinį vaidinimą miestelėnams, pabrazdina išklerusią Betliejaus mandoliną, pabando prikelti Jėzaus istoriją su kokiu nors pramogų pasaulio žigolo ar Ostapu Bendžiumi. Režisieriams galbūt lengviau, o laurynus ne visada lydi sėkmė lošiant blackjack’ą su savosiomis katedromis. Įdomu kaip klostysis dar vieno albinosiško beturčio klapčiuko be kilmės dokumentų – Mariaus Repšio byla. Pradžia buvo puiki – nepamirštamas Vandalas Mariaus Ivaškevičiaus-Oskaro Koršunovo „Išvaryme“, o dabar – veidrodinė opozicija, retrogradinė inversija – Laurynas Just. Marcinkevičiaus „Katedroje“. Antiromantiškas, pragmatiškas, gana agresyvus, išgėrinėjantis. Nors, tiesą sakant, bent jau man pagrindinis šio spektaklio Laurynas – po keturiolikos savanoriškos tremties metų Islandijoje į mūsų teatrą sugrįžęs scenografas Vytautas Narbutas. Beveik nepasikeitęs. Gal vos tamsesnio veido, su ryškesne truputį nuovargio žyme kaktoj. Su tuo pačiu, šiek tiek aptrintu, juodu odiniu puspalčiu, juodais, ant pečių laisvai krentančiais plaukais, ir, kaip visada, šiek tiek liūdnoka, bet atvira ir plačia šypsena, nutvieksta graudoko vos, bet stoiško, programinio, determinuoto vienišumo. Tas pats Narbutas iš „Galilėjaus“, „Lituanicos“, „Voiceko“ laikų. Jis scenoje aistringai kuria savąją „Katedrą“: iš gausybės ilgų metalinių lenciūgų, grandinių, įsižiebiančių ir gęstančių žibintų, statybinių pastolių, pajuodusio-įsišviečiančio Nukryžiuotojo, kabančių ir gulinčių, judančių, tamsių ir pusiau apšviestų akmenų, skaldos luitų, vyno statinių, sakyklos su šventųjų bareljefais, renesansinių vargonų, savo forma tarsi šiek tiek atkartojančių dorėninio katedros portiko kontūrą, juodų bažnytinių suolųstulpų, nesunkiai transformuojamų į meilės-nusikaltimo-išdavystės ešafotą, bažnytinę navą ar miestelio aikštę; pagaliau, iš tuščiavidurės, švytinčios, iš smulkių metalo žiedelių nunertos kolonos (vertikalaus spindinčio tunelio su smulkiom kopetėlėm, pragaro klausyklos, dangaus kilpos, likimo kartuvių), vainikuotos, užveržtos erškėčiuotu antkapiniu kapiteliu – centrinio užgęstančios vilties ir mirties simbolio, kuri įkalina, priglaudžia tėvynės meilės, meilės Dievui, žmogiškos ir nuodėmingos meilės sutryptus, apgautus, paliekamus, išduotus. V. Narbutas kuria grandiozinį, tragišką priešpriešiniais kūrybos laisvės ir užsakymo numerių barkodais žymėtą, puolusių angelų raudomis dekoruotą griuvėsinį scenografinio „Katedros“ altoriaus sceninį antepediumą, kuris gaudžia tarsi gerai įkrautas Stounhendžas, girgžda, siūbuoja kaip galingas laivas, iškėlęs
17
Algirdo Tarvydo nuotrauka
Čia „Grūšios“ reik!.. O jos nėra!..
mauzoliejines meilės ir nevilties bures skrodžia šiek tiek priplėkusio, išblukusio jambo kaukolėmis ištatuiruoto J. Marcinkevičiaus poetinio teksto erdves. Raumeningas, simfoninis scenovaizdis, pulsuojantis masyviais kinetinės ir potencinės energijos pliūpsnių sąskambiais, kapitalinis teatrinis reiškinys, be kurio Koršunovo „Katedros“ gyventojai taip ir liktų tik chrestomatiniais-reliktiniais-tautiniais-literatūriniais klapčiukais, nusmurgusiais našlaičiais, užzombintais pasiuntinukais, o dabar yra į ką įsikibt: yra žalvarinė rinda, ant žvilgančios grandinės pakabintas nedidelis laivo varpas, kartais suskambantis ir tarsi primenantis, jog gelbėtis jau
2012 m. gruodžio 7 d.
18 Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
per vėlu – laiko nebeliko: „Cha, tėvynė! / Griuvėsiai ir tamsa. Tamsa ir baimė. / Nenoriu nieko. Leiskite užmigti. / Ir nesapnuoti tų šešių kolonų“. Tam tikro, jau visai kitokio, dramatinio saloninio pobūdžio simfonizmo esama ir kompozitoriaus Antano Jasenkos sukurtoje „Katedros“ muzikinėje partitūroje, pritutintoje keistokų baletinių spalvų ir ornamentikos. Muzikinis spektaklio arnotas ir stula tartum išsiuvinėti deformuotų „Žizel“, „Gulbių ežero“, „Graiko Zorbos“, „Romeo ir Džuljetos“, „Kopelijos“, „Don Kichoto“, „Šventojo pavasario“ reminiscencijų segmentais. Viena vertus, kažkodėl norisi bent keliomis padalomis pritildyti garsą, nes maksimalios decibelų apkrovos esama garso aparatūra tiesiog nebeatlaiko, atsiranda neskanūs, salsvą metalo prieskonį turintys mechaniniai-akustiniai iškraipymai (normali publika kuo puikiausiai viską girdi, gal nebent teatro rėmėjams reikia brutalių personalinių stiprintuvų). Antra vertus, kažkodėl norisi mažiau baletinių faktūrų, manieringos muzikinės plazmos, o daugiau infernalinių, artikuliuotesnių, konkretesnių „Rekviem“ įrantų, daugiau grūšios, nes užrakintas savo paties sukurtoje kolonoje, savo talente, savo tėvynėje, savo mirtyje, savo pato situacijoje M. Repšio Laurynas vis dėlto beviltiškai rėkia tamsos ir geležies tuštumai: „Tu – mano pagrindinė Kolona. / Jei griūsi tu, tai aš neatlaikysiu.“. „Katedros“ dekonstrukcija būtų vienas iš režisūrinių salto mortale sprendimų. Rizikingų, bet viliojančių. Baugu, bet įdomu būtų išverst į kitą pusę tas skambias, emblemines tikėjimo, vilties, meilės, tėvynės, kūrybos, kančios, brolybės, laisvės, lygybės sąvokas – ir pabandyt pasižiūrėt, ar ten yra gyvų, ar krebžda ten kas nors anapus?.. Pirmo veiksmo pabaigoje Koršunovas videoprojekcijoje atlieka poetiškai siurrealistinį sulėtintą Katedros išsprogdinimą – iš pradžių atplyšta dešinioji kraštinė kolona, po to kita, dar vėliau atskyla portiko kepurė ir pagrindinė mūs šventovė tarsi išnarstytas, negyvas, pamėkliškas, iš uždaromos Viešpaties siuvyklos su trenksmu ištarabanytas manekenas sklaidosi ir trupa erdvėje. Gražu. Prasminga. Efektinga. Paveiku. Bet tuo ir baigias dekonstrukcinės struktūros, nuslopsta šventas režisieriaus vandalizmas. O gaila. Prieš pat spektaklio pradžią garbių svečių išėjusio sutikti Koršunovo probėgšmais paklausiau: „Ar bus traktuotė?..“. Šisai trumpai atkirto: „Ne, nebus!..“. Aukštuomenės vikriesiems fotografams kortežo žiedu dvigubu apjuosiant mus dar spėjau šūktelt: „O kas gi šičia bus?..“. Jau iš už žiedo atsakymas lakoniškas atskriejo: „Bus gerai“ (ar traktuotės iš viso nebuvo, ar ji prašapo bedirbant – nežinia). Tas gana įtartinas Koršunovo „bus gerai“ spektaklyje virpa, spurda, vis slysta-išslysta iš režisūrinio brėžinio tarytum vienoje iš pirmo veiksmo kulminacinių mizanscenų, kai po vienuolės Ievos Teresės (akt. Monika Vaičiulytė, Toma Vaškevičiūtė) drąsios, principingos ir gana išradingos kamasutros (vienuolė apačioje, vienuolė viršuje, pagaliau, ganytojiškas oralinės komunijos desertas) su Vilniaus vyskupu Masalskiu (akt. Dainius Gavenonis, Vytautas Anužis), videoprojekcijoje staiga apsireiš-
siškajam tėvui prieš ledinį, šaltą, gal kiek pernelyg anemišką ir bespalvį D. Gavenonio ganytoją. Prieš premjerą Koršunovas J. Marcinkevičiaus „Katedrą“ apšaudė avansinėmis, jo manymu giminingomis, „Hamleto“ ir „Andrejaus Rubliovo“ problematikos trajektorijomis. Režisierius ypač akcentavo Andrejaus Tarkovskio novelę „Varpas“ (iš „Andrejaus Rubliovo“), kurioje berniukas, nežinodamas metalų lydinio paslapties (tėvas svoločius mirdamas nepasakė!), rizikuodamas savo vaikiška galvele lieja didžiajam kunigaikščiui varpą. Ir nulieja. Ir varpas suskamba. Ir verkia, rauda po to susirietęs į kamuolį mažasis vaikiškas meistras lyjant lietui purve vienas pats. Ir kalbinamas nieko pasakyt negali, tik žagsėdamas prakošia, kad nežinojo nieko, nežinojo kaip, bet padarė. Tai viena gražiausių ir žiauriausių kūrybos metaforų. Koršunovas Just. Marcinkevičiaus jambo paslapties nežino, neįmena, neįspėja lyg ir pernelyg nerizikuoja pasirinkęs saugų greitį, bet spektaklio finale varpu vis dėlto paskambina. „Katedros“ kodoje iš Sandros Straukaitės sukurto klapčiuko Nr.1. hidrokostiumo išsinėręs M. Repšio Laurynas apsikabinęs S. Bareikio Aklą smuikininką lėtai išlinguoja iš scenos. Nes Katedros nebėr, yra tik kometa, tiktai miražas, tik senos atvirutės, pasakos močiučių: „Mes esam mirę, taip kaip šitas miestas. / Kur tas arkangelas, kurs jį prikels, / Pašaukdamas į paskutinį teismą?“. Tuomet ir pasirodo baltais naktiniais drabužėliais aprėdytas sapniškas vaikelis, kadais palaidotas po Katedros griuvėsiais. Įsilipa ir jis į spindinčią šaltai, krauju, netektimis pakrikštytą mirties koloną, užvertęs galvą žvelgia ilgesingai – gal kartais ten pasivaidens, praskris iš vakarų į rytus pasaulio išganytojas, Salvator Mundi, kurį gal būtų neprošal apmėtyti granatom. Bet ne. Ten tuštuma. Išeidamas dar paskutinį kartą stukteli į rindą: „Akli kačiukai! Netalentingos žiurkės! Paskutinės rūšies kurtizanės! Kruizas Jūsų baigės! Pulkite ant kelių!..“. Bet teisiamieji stojasi ir varpo ritualinį aidėjimą užgožia griaudintys aplodismentai. Ir už tai ačiū, Režisieriau. Bet, kaip minėta, šobliom apkapotos, peiliais subadytos, ugnim išdegintos, kur iš širdies išeina, kai noris verkt, kai noris pasikart, nors viską atiduotumei, nenuperkamos, neparduodamos tos „Grūšios“ – nėr. Ir taškas. O pabaigai dar šlakas demarkacinio, laisvokai konvertuoto jambo, niūrių poetinių regėjimų, taip sakant: Čia – Gedimino keturi – turėtų būt ir mano šaknys – šičia aš prieinu prie Nacionalinio esmės prie jo idėjos: Nacionalinis – vagystė kurią kiekvienas mato jaučia girdi stambus gerai organizuotas grupinis plėšimas pažadinantis išdavysčių ir pažeminimų siaubui pribaigiantis paliegusią svajonę be pažado be atpildo be teresėlių – tad tegu jame gyvena godus ir bukas savadautojų dvasingų Dievas kuris su visokiausio plauko meilėmis apiplėštų tėvynių katedroms neturi nieko bendro – amba
19
kia šv. Elena su kryžiumi, o kryžius iš jos glėbio, iš jos rankų išsineria tarytum statmena, apmirusi gyvatė ir lėtai pradingsta aukštybėse. Ir šv. Elena, po šitokios režisūrinės vivisekcijos, tampa bergždžia. Ir lieka tik pajuodusios šventųjų plaštakos, šiurkščios kankinysčių ir skaistumo žvarbos nugairinti jų veidai amžinybės prozektoriume. Puikus ir įstabiai šiurpus dangiškojo nuopuolio epizodas (videoprojekcijų autorius Rimas Sakalauskas). V. Anužio ir T. Vaškevičiūtės pora antrajame premjeriniame spektaklyje pasirodė kiek įdomesnė už D. Gavenonio ir M. Vaičiulytės duetą pirmajame. Pastarųjų sueitis dvelktelėjo slaviška „černucha“, tuo tarpu T. Vaškevičiūtės ultima ratio V. Anužiui – „jei nori tu – tai nori Dievas” – skambėjo vakarietiškai, elegantiškai ir rafinuotai, kaip ir po to sekusi bekompromisė kūnų velniava. Nors šiaip jau, jeigu neturi gerai pagaląstų režisūrinių mentelių, kastuvėlių, jautrių svarstyklėlių ir šluotelių – prie mirusių, apmirusių, užpustytų, giliai įmigusių ar snūduriuojančių archeologinių-teatrinių-tautinių relikvijų geriau nesiartint ir nesikabinėt. Geriau jau nepradėt jų be rimto reikalo išminuot, kasinėt. Nedelsiant būsi apspjaudytas, apspardytas, išdurnintas, kiauliasnukiu išvadintas. Bet Koršunovas šiuosyk išdrįsta. Jis jau gali sau leisti pabūti seniokiškai nuosaikus, nes yra labai labai įžymus ir visokeriopai premijuotas. Bet vien tempų kaita, pauzėmis, riksmais jambo retežių nesudraskysi, reikia sprendimo. Kitaip „Grūšios“ nėr. Tuomet parafrazuojant M. Repšio Lauryno repliką Sauliaus Bareikio Aklajam smuikininkui – „Tu man pagroji – aš užmoku tau“ – režisieriui galima tarti: „Tu man parežisuoji – aš paploju tau“. Bet čia ne koks valstybinis minėjimas, partinė puota ar skerstuvės jubiliejinės. Čia „Grūšios“ reik – o jos nėra!.. Užtat yra S. Bareikio Aklas smuikininkas. Tartum iš kito laiko, kito pasaulio lyg koks alkanas vilkas, staugiantis mėnesienoje ir taip deprofundiškai tiek pirmajame, tiek antrajame veiksme užtraukiantis savąją „Grūšią“, kad visi Jasenkos baletai kaip mat nulaksto, nubilda kaip vijurkai su visais savo pizzicato. Bareikis su Narbutu – du „Katedros“ atlantai, laikantys spektaklio skliautus. Iš kariatidžių – pirmenybę atiduočiau lyriškesnei, santūresnei T. Vaškevičiūtės Ievai Teresei prieš gal kiek pernelyg rėksmingą, ekspresyvią, nekantrią M. Vaičiulytės Masalskio kambarinę; ironiškai, šarmingai Vitalijos Mockevičiūtės Abatei prieš galbūt kiek per rimtą, solidžią, neutralią Nelės Savičenko vienuolyno šeimininkę. O centre – su spindinčiomis, surakinančiomis lenciūgų-grandinių grįžtėmis ištiestose rankose (puiki mizanscena, gerai padirbėta šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko!) tarytum su aukštybių begalybėn nutįstančiais sparnais dunkso smulkus Laurynas, su kuriuo viskas tvarkoj – lietuviškas Ikaras, krentantis nuo vidutinio aukščio tragiškos kūrybos laisvės, talento vergijos svyrančios nuožulnumos (sparnai per sunkūs ir per dideli, ir trukdo atsispirt, pakilt ir skristi) ir du gana griežti liturginiai Dedalai – D. Gavenonio ir V. Anužio vyskupai. Bent jau kol kas pirmenybę atiduočiau temperamentingam, vikriam, sprogstamosios jėgos nepristingančiam V. Anužio dva-