Teatras
Valdas Gedgaudas Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ (režisierius Oskaras Koršunovas)
Žiauru dabar statyti „Katedrą“ Valdovų rūmai lyg šlykštus muliažinis Leviatanas ją ryja pamažėl – tai šių dienų Masalskio vyriausio komunistų vyskupo a. a. Brazausko kvailos išmonės ir šių dienų Lauryno – Dolinsko Vydo nelabi darbeliai bet kas gi ten spektaklį reklamuoja kieno gi balsas iš žydrų ekranų ritmingai taip dudena – ogi ten Budraitis pats Nacionalinio Švenčiausio Generalinis prisideda prie veikalo genialaus fatališkos sklaidos ar tai pritinka jam – štai klausimas koksai į pareigas aukštąsias jį ministras A. Gelūnas ne klipų audio paskyrė garsint o kelti teatro gerbūvį dabar tuoj pat nedelsiant Martynai baik įrašinėt anonsus – užsiimk darbais! maždaug štai šitaip tykiai sau dūmojau po mūzom Kuzmos kur kuždėjo man slaptingai: „Žudysim emigruosim sužvaigždėsim“ išspjaudamas kancarą „Kento“ iš burnos – tariau: „Laisvai, mergaitės! Turbūt nebejuokais pavargote nuo Liugos cirkų neuro-akademinių ir paskutinio žiedo drumzlino rudens Galima būtų tęsti ir tęsti, Just. Marcinkevičiaus jambo kvadratas – kibus: priskrunda kaip ant vandens kepta bulvė prie studentiškos keptuvės; įsismelkia į klausos drabužį tartum atgijusi vaikystės laužavietė, kur kažkada deginta guma, plastmasė, staiga užplūstantis snarglėtas liūdesys; įkimba į atminties rankogalį kaip usnies graižas – naivių paaugliškų draugysčių ir pirmųjų meilių albuminių įrašų aidas ar netikėtai iš alpulingo snaudulio pažadinantis mokyklinis klasės auklėtojos „Prie lentos!..“, arba daug blogiau, pavyzdžiui: „Pas dantistą!..“. Kažkodėl labai gerai prisimenu Povilo Gaidžio „Katedrą“ Klaipėdos dramos teatre 1980-aisiais: Kęstučio Žilinsko Laurynas prieš spektaklį gerdavo kavą Tetrabaryje, o po to velniškai jaunas, gražus ir labai talentingas tarytum dievaitis, ugningas amantas spindėdavo scenoje. Romantiškas klapčiukas buvo jis. Iki atgimimo buvo likęs maždaug dešimtmetis. Dabar jau dvidešimt metų esame taip atgimę, kad nieko panašaus norėti ar slapta trokšti nieku gyvu lyg ir nebereiktų; ir prisikelti jau nebe, nes jau buvome pabudę ir taip kėlėmės, kad iki šiol vis dar negalime atsikvošėti. Dabar gal visai neprošal būtų tiesiog bent truputėlį paprasčiausiai pasikelti – maždaug taip, kaip pasirem-
damas alkūne lovoje trumpam pasikelia nuvargęs, apspangęs, apsisapnavęs žmogus, versdamasis ant kito nakties šono. O ir Žilinsko nebėr – užsibarikadavo jis giliame pogrindyje, užribyje, kartais dar suorganizuoja kokį proginį kalėdinį vaidinimą miestelėnams, pabrazdina išklerusią Betliejaus mandoliną, pabando prikelti Jėzaus istoriją su kokiu nors pramogų pasaulio žigolo ar Ostapu Bendžiumi. Režisieriams galbūt lengviau, o laurynus ne visada lydi sėkmė lošiant blackjack’ą su savosiomis katedromis. Įdomu kaip klostysis dar vieno albinosiško beturčio klapčiuko be kilmės dokumentų – Mariaus Repšio byla. Pradžia buvo puiki – nepamirštamas Vandalas Mariaus Ivaškevičiaus-Oskaro Koršunovo „Išvaryme“, o dabar – veidrodinė opozicija, retrogradinė inversija – Laurynas Just. Marcinkevičiaus „Katedroje“. Antiromantiškas, pragmatiškas, gana agresyvus, išgėrinėjantis. Nors, tiesą sakant, bent jau man pagrindinis šio spektaklio Laurynas – po keturiolikos savanoriškos tremties metų Islandijoje į mūsų teatrą sugrįžęs scenografas Vytautas Narbutas. Beveik nepasikeitęs. Gal vos tamsesnio veido, su ryškesne truputį nuovargio žyme kaktoj. Su tuo pačiu, šiek tiek aptrintu, juodu odiniu puspalčiu, juodais, ant pečių laisvai krentančiais plaukais, ir, kaip visada, šiek tiek liūdnoka, bet atvira ir plačia šypsena, nutvieksta graudoko vos, bet stoiško, programinio, determinuoto vienišumo. Tas pats Narbutas iš „Galilėjaus“, „Lituanicos“, „Voiceko“ laikų. Jis scenoje aistringai kuria savąją „Katedrą“: iš gausybės ilgų metalinių lenciūgų, grandinių, įsižiebiančių ir gęstančių žibintų, statybinių pastolių, pajuodusio-įsišviečiančio Nukryžiuotojo, kabančių ir gulinčių, judančių, tamsių ir pusiau apšviestų akmenų, skaldos luitų, vyno statinių, sakyklos su šventųjų bareljefais, renesansinių vargonų, savo forma tarsi šiek tiek atkartojančių dorėninio katedros portiko kontūrą, juodų bažnytinių suolųstulpų, nesunkiai transformuojamų į meilės-nusikaltimo-išdavystės ešafotą, bažnytinę navą ar miestelio aikštę; pagaliau, iš tuščiavidurės, švytinčios, iš smulkių metalo žiedelių nunertos kolonos (vertikalaus spindinčio tunelio su smulkiom kopetėlėm, pragaro klausyklos, dangaus kilpos, likimo kartuvių), vainikuotos, užveržtos erškėčiuotu antkapiniu kapiteliu – centrinio užgęstančios vilties ir mirties simbolio, kuri įkalina, priglaudžia tėvynės meilės, meilės Dievui, žmogiškos ir nuodėmingos meilės sutryptus, apgautus, paliekamus, išduotus. V. Narbutas kuria grandiozinį, tragišką priešpriešiniais kūrybos laisvės ir užsakymo numerių barkodais žymėtą, puolusių angelų raudomis dekoruotą griuvėsinį scenografinio „Katedros“ altoriaus sceninį antepediumą, kuris gaudžia tarsi gerai įkrautas Stounhendžas, girgžda, siūbuoja kaip galingas laivas, iškėlęs
17
Algirdo Tarvydo nuotrauka
Čia „Grūšios“ reik!.. O jos nėra!..