II. NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS AUŠRA. LIETUVOS VALDŽIOS POLITIKA IR SAVIVALDOS KŪRIMASIS 1918 m. vasario 16 dieną Lietuvos Taryba, remdamasi tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos 1917 m. nutarimu, paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Reikėjo priimti skubius valstybės kūrimo sprendimus, išspręsti vietos savivaldos, kaip pagrindinio demokratinės valstybės elemento, pertvarką. Pirmoji prielaida praktiniam ir veržliam valstybės kūrimui buvo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas, kurį paskelbė Vokietija. „...Vokiečių viešpatijos vardu pripažįstame Lietuvą laisva nepriklausoma valstybe ir prižadame Lietuvos valstybei atsistatant patiekti jai prašytos apsaugos ir pagalbos“.6 Antroji svarbi prielaida buvo Pirmojo pasaulinio karo pabaiga – 1918 m. lapkričio 11 d. Dar prieš šią datą Badeno princas Maksas, Vokietijos valstybės kancleris, valstybės Tarybos Prezidiumo nariams Reichstage pareiškė, jog Vokietijos valstybė leidžia pačiai lietuvių tautai nusistatyti sau Konstituciją ir santykius su gretimomis tautomis.7 Po ilgų diskusijų prezidentas Antanas Smetona, viceprezidentai dr. Jurgis Šaulys, kun. Justinas Staugaitis, Ministrų Tarybos pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras ir ministrai priėmė galutinius praktinius sprendimus dėl valstybingumo atstatymo ir kreipėsi į Lietuvos liaudį: „...Didysis karas, kurs per ketverius metus žudė Lietuvą, baigiasi. Jam baigiantis baig nukristi pančiai, metų metus varžę Lietuvos kraštą. Kovai dar ne galas, bet jau teka mums laisvės saulė... ...Negaišdami nei dienos, kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo, ir išrinkite Parapijos Komitetą iš penkių arba septynių žmonių. Išrinktasai Komitetas turi tuojau paimti į savo
11