4. SAVAITĖS TEMA
2015 m. gruodžio
7–13
d. Nr. 49
Panevėžio
balsas
Supermamyčių karta. Ste pp Ar šiuolaikiniai
vaikų auklėjimo metodai geresni – diskutuotinas klausimas... Lina ŠIDLAUSKIENĖ Sakoma, kad kiekvienam vaikui jo mama yra supermama. Ir su šiuo teiginiu tikriausiai būtų beprasmiška ginčytis. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai, kad šiuolaikiniai vaikai tikriausiai kaip jokia kita prieš tai buvusi karta susiduria su didelėmis elgesio, motyvacijos ir net psichologinėmis problemomis. Ir nors paprastai kaltinami smurtiniai kompiuteriniai žaidimai, bukinančios televizijos laidos ar vartotojiška visuomenė, visų šių problemų raizginys prasideda nuo tų, kurie augina ir auklėja jaunąją kartą, – tėvų.
Puola į kraštutinumus Konfliktai ir trintis tarp kartų yra visiškai normalus raidos procesas. Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai, ypač kai po konflikto su auklėtinės tėvais viename sostinės darželyje prieš save ranką pakėlė auklėtojos padėjėja, ne vieną privertė susimąstyti: o kas atsitiko, kad nebeliko elementarios pagarbos vienas kitam ir nuoširdaus pokalbio, noro spręsti problemas? Nors šioje istorijoje per daug nežinomųjų, kad būtų galima ką nors teisti, smerkti ar kaltinti, akivaizdu tik viena: šiuolaikiniai tėvai savo atžalas auklėja visiškai kitaip negu jų tėvai, ir to paties reikalauja iš pedagogų. Tiesa, ar šie auklėjimo metodai geresni – diskutuotinas klausimas, nes kol kas vaisiai ne visada saldūs. Mat daugelis tėvų neretai puola į kraštutinumus: arba neleidžia nieko, arba suteikia visišką laisvę. Todėl ir daugelis pedagogų atvirai kalba, kad didesnis iššūkis jiems yra ne suvaldyti ir išmokyti dvidešimties vaikų būrį, o bendrauti su jų tėvais. Kaip pasakojo savo vardo nenorėjusi sakyti vieno Panevėžio lopšelio-darželio auklėtoja, šiuolaikiniams tėveliams nėra tas pats, ką jų atžala veikia ugdymo įstaigoje, ką valgo ir kaip miega. Ir tai puiku, nes vis dar yra nemažai tokių tėvelių, kurie savo vaiką kone įstumia pro darželio duris ir pasiima tarsi vogčiomis. Tačiau yra ir kita medalio pusė: paprastai tokie tėvai apsiskaitę, todėl auklėdami vaikus taiko įvairias naujas auklėjimo metodikas, būdus ir to kone reikalauja iš pedagogų. „Prieš kelerius metus į mano grupę ėjo berniukas, kurio tėvai buvo sveikuoliai – namuose maitinosi tik vegetariškai, daug grūdinosi, net atsisakė skiepyti vaikus. Tai yra šeimos pasirinkimas ir mes tai turime gerbti, tačiau dėl to ne kartą teko patekti į konfliktinę situaciją. Su tėvais buvome sutarę, kad jų sūnui į lėkštę nedėsime jokių mėsiškų produktų, bet kartą, savo pačios nuostabai, kotletuką jis pavogė iš draugo lėkštės. Moralą iš mamos po to įvykio teko išklausyti ne tik vaikui, bet ir man“, – pasakojo pedagogė. Su to paties berniuko tėvais konfliktas buvo kilęs ir dėl darželyje švenčiamų vaikų gimtadienių. Paprastai patys tėvai sutaria, kad vaiko gimtadienio proga atneš savo keptą pyragą, saldžių grybukų ar kitų vai-
P. LUKO IR PB ARCHYVO NUOTRAUKOS
Darželiai bene pirmieji susiduria su vadinamųjų supermamyčių ir supertėvelių auginama jaunąja karta. Ir pedagogai atvirai prisipažįsta jau ne visada beišmanantys, kaip užglaistyti jų auklėjimo kraštutinumus, kai vaikui arba neleidžiama nieko, arba suteikiama visiška laisvė.
kų mėgstamų skanėstų, o sukaktuvininkas gaus daug dėmesio ir draugų pieštus linkėjimus. Tačiau būtent šio vaiko tėvai griežtai užprotestavo gimtadienių šventimo tradiciją. „Jie motyvavo tuo, kad jų namuose nėra ir nebus jokių saldumynų ir kito „šlamšto“, todėl ir darželyje negali būti nieko panašaus, – kalbėjo auklėtoja. – Bet tąkart užprotestavo kitos mamos ir buvo prieita iki sutarimo, kad tėvai neštų kuo sveikesnius saldumynus. Negalima iš visų vaikų atimti gimtadienio šventės tik todėl, kad vienam vaikui neleidžiama smaližiauti. Nors to vaiko tėvai tikrai norėjo tą padaryti.“
Prieš draugą – su peiliu Vis dėlto bene didžiausia šiuolaikinių tėvų klaida – nemokėjimas, o gal ir nenoras drausminti savo atžalų. Pasak tos pačios panevėžietės au-
klėtojos, paprastai vaikai prie mamų sau leidžia gerokai daugiau, ir tai natūralu. Tačiau pedagogė pažymi, kad vis daugiau vaikų visiškai neklauso savo tėvų. Ne kartą jai pačiai teko „ginti“ mamą, kurios šešiametis vienturtis pradėjo spardyti savo gimdytoją – už tai, kad ši namuose paliko mašinėlę, kurią jis žadėjo atsinešti į grupę. „Jau nuo lopšelio buvo matyti, kad tas berniukas hiperaktyvus ir turės elgesio problemų. Apie tai ne kartą buvo kalbėta ir su tėvais, tačiau kasmet situacija blogėjo. Negaliu sakyti, kad vaikas blogas ar nevaldomas, bet pedagogiškai apleistas. Darželyje su juo nebuvo didelių elgesio problemų, nes čia galioja griežtos taisyklės, jų privalu laikytis visiems. Deja, namuose jam negaliojo jokios taisyklės, todėl jis sau galėjo leisti ir apspardyti, ir apspjaudyti, ir visokiais žodžiais užgaulioti savo
mamą, žaidimo viduryje atėjusią jo pasiimti. Bandžiau padėti mamai, bet jai tiesiog lengviau buvo pildyti savo atžalos pageidavimus, nei imtis gerokai sunkesnio auklėjimo darbo“, – apgailestavo auklėtoja. Gerai tik tiek, kad pati mama suprato, jog be drausmės nieko nebus, ir visiškai nesikišo į sūnaus auklėjimą darželyje. Tačiau daugelis tėvų, sužinoję, kad jų sūnus ar dukra buvo už tam tikrą elgesį nubausti, sukelia skandalą. Pasak „Panevėžio balso“ pašnekovės, kai grupėje vienu metu praktiškai visą dieną leidžia beveik dvidešimt vaikų, didesnių ar mažesnių nesutarimų ar susistumdymų išvengti nepavyksta: kas nors nepasidalijo žaislo, kažkas kažkam pasakė negražų žodį ar atsisakė draugauti. Paprastai visus tuos vaikiškus konfliktus puikiai pavyksta išspręsti kalbantis su konfliktuojančiomis pu-
sėmis ir vienas kito atsiprašius. Tačiau būna tokių momentų, kad reikia reaguoti čia ir dabar. „Grupę lanko įvairių šeimų vaikai, kai kurie turi ir tam tikrų elgesio problemų, tad, saugojant kitų sveikatą, kartais tenka imtis ir griežtesnių priemonių, – neslepia auklėtoja. – Pamenu, kartą berniukai žaisdami susikivirčijo, ir vienas iš jų, pačiupęs iš žaislinės virtuvėlės plastikinį peiliuką, smeigė juo draugui į nugarą. Išgirdau tik baisų rėkimą. Laimė, peiliukas nebuvo aštrus ir tik užgavo. Bet baisu ir pagalvoti, jeigu jis būtų nubėgęs ne į žaislinę virtuvėlę, o indaują...“ Tokiais atvejais peštukas pasodinamas vienas prie stalo nusiraminti ir apmąstyti savo elgesį, o nurimus laukia dar ir pokalbis su auklėtoja. Bet yra ir tokių vaikų, kurie, „gavę baudą“, ne tik kad nenurimsta, bet ir pradeda siautėti, rėkti, mėtyti po ranka pasitaikiusius žaislus ar net spardyti kitus vaikus ir auklėtoją. Tokiu atveju gelbsti drabužinė ar prausykla, kur isterijos apimtas vaikas gali vienas nurimti. „Kai kuriems tėvams tokie drausminimo būdai atrodo nesuvokiami ir nehumaniški, – sutinka lopšelio-darželio auklėtoja, – bet būna tokių situacijų, kai kiti būdai jau nebeveikia.“ „Kartą viena mama, sužinojusi, kad jos atžala buvo kelioms minutėms uždaryta viena nurimti, iškėlė tokį skandalą, jog girdėjo tikriausiai visa įstaiga. Kiekvienam tėvui jo vaikas yra pats geriausias, bet mano, kaip pedagogo, užduotis yra pirmiausia pasirūpinti, kad darželyje būtų saugūs visi vaikai. Namuose tėvai savo atžalas gali auklėti kaip nori, o darželio taisyklės galioja visiems be išimties. O vaikai, nors ir maži, bet jau supranta, kas gresia už jų nesilaikymą ar sulaužymą“, – atvirai kalbėjo pedagogė.
Nenustato ribų Giedrė Klimienė sako, jog gerai, kad pagaliau atėjo supratimas vaikus auklėti be bausmių. Bėda, anot psichologės, tai, kad šiuolaikiniai tėvai, patys su beržine koše užaugę, nežino kitų būdų drausminti atžalas. „Jeigu diržo duoti negalima, vadinasi, esu bejėgis“, – dažną tėvų problemą įvardija specialistė.
Psichologė Giedrė Gutautė Klimienė pažymi, kad pokyčiai palietė visas sritis, susijusias su vaikų auklėjimu.
2015 m. gruodžio
7–13
savaitės tema .
d. Nr. 49
ebėtis, mokytis ar užjausti? Panevėžio
balsas
Anksčiau visos žinios ir gyvenimiška patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą. Ir daug metų vyravo autoritarinis auklėjimas, kai tėvų žodis buvo vienintelis ir paskutinis. Tačiau laisvėjant visuomenei ir mus pasiekiant vis daugiau informacijos, atsirado naujas požiūris į vaikų auklėjimą. „Atėjo supratimas, kad galima auklėti ir kitaip – be bausmių. Bet tėvai, patys patyrę bausmių, taip nemoka, todėl vaikui visai nenustato ribų. O jeigu diržo duoti negalima, vadinasi, esu bejėgis. Va čia ir didžiausia problema – kad vaikus norima auklėti pozityviai, bet to dar nemokama, – teigia specialistė. Tiesa, anot jos, vis daugiau tėvelių ieško pagalbos, dalyvauja mokymuose. Kitas dalykas, kad žmonės laisvėja. Sovietiniais laikais buvo tokia nerašyta taisyklė, kad valstybinės institucijos žinojo geriausiai, savo nuomonės kaip ir negalėjai turėti. Dabar viskas pasikeitė iš pagrindų. Todėl esą nieko stebėtino, kad mamos imasi „mokyti“ ir pedagogus. Konfliktai tuomet ir kyla, kai tėvai turi vieną įsivaizdavimą, pedagogai – kitą, ir nematoma, kad gali būti ne tik juoda ir balta. „Nesinorėtų kaltinti nė vienos pusės, nes ši tėvų karta gyvena tam tikrame procese ir pati dar mokosi. Kitas dalykas – nesame tiek subrendę, kad galėtume priimti skirtingas nuomones, pamatyti, jog gyvenime būna ne tik dvi spalvos“, – konstatuoja psichologė.
Komentaras Vilma PETRIKIENĖ Tėvystės paskaitų lektorė Šiais laikais, kai gyvenimo tempas didžiulis, daugelis žmonių patiria gana didelę įtampą dėl darbo, finansų ar sudėtingų asmeninių santykių, būti mama ir tėčiu yra išties sudėtinga. Mat auginti savo vaikus turime tarsi laisvalaikiu, po visų kitų įsipareigojimų ir veiklų. Vis dėlto tėvystę dera traktuoti kaip vieną svarbiausių gyvenimo darbų. Verta domėtis vaiko raida, tam raidos tarpsniui būdingu elgesiu. Suprasti, kad vaikai emociškai bręsta ilgai, tad mes, suaugusieji, esame šalia, jog padėtumėme jiems išmokti susivaldyti. Šiuolaikiniai tėvai turi neaprėpiamas galimybes ieškoti ir gauti jiems reikalingos informacijos. Pristatomi įvairiausi moksliniai tyrimai, kurie įrodo bausmių, rėkimų, gąsdinimų, grasinimų žalą. Proto lygmeniu mes tai jau suprantame, žinome. Tačiau sudėtingoje situacijoje vis tiek rėkiame ant savo vaiko, grasiname jį palikti prekybos centre ar darželyje, tempiame į kitą kambarį nusiraminti ir panašiai. Kodėl? Todėl, kad tokį tėvystės modelį esame įvaldę būdami vaikai. Kai mes buvome maži, su
Pupštienė, – bet bėda ta, kad tėvai tai supranta kaip dėmesio trūkumą.“ „Norint nusibrėžti tam tikras ribas ir išvengti konfliktų, reikia palikti vaikams galimybę rinktis, – sako ji. – Kitas svarbus dalykas – nedaryti už vaiką to, ką jis sugeba pats. Labai dažna „gerų“ tėvų bėda – visur padėti vaikui, taip neleidžiant jam būti savarankiškam ir atsakingam.“ Nori auklėti kitaip Be abejo, vienas svarbiausių dalykų – pasitikėti ir tikėti savo vaiku. Individualiosios psichologijos Nepriklausomybės kartos tėvai buvo konsultantė, jau dešimtmetį dirbanti auklėjami beržine koše, bausmėmis, su sunkumus auklėjant vaikus pati- klijuojamomis etiketėmis. Baudžiariančiais tėvais Alma Pupštienė taip mas vaikas būdavo menkinamas, pat mano, kad šiuolaikiniai vaikai žeminamas, lyginamas su kitais – tu nėra išskirtiniai, palyginti su prieš toks ir anoks, o štai Petriukas tai getai buvusiomis kartomis. Vertybės ras. Iš čia ir skverbiasi patyčių šalikusios tos pačios, tik šiek tiek ki- knys. Deja, vis dar nemažai tėvų, kutaip perkainotos. Skirtumas nebent rie savo atžalas auklėja būtent taip, tas, kad šiuolaikinius vaikus auklė- nors reikėtų daryti priešingai – kuo ja karta, užaugusi jau nepriklauso- daugiau drąsinti ir skatinti savo vaimoje Lietuvoje. Karta, pati auklėta kus. autoritariškai, kai žodis priklausė „Tik drąsinimo nereikia painioti tėvams, mokytojams, valdžiai, bet su pagyrimais. Tai visiškai skirtingi dalykai, – pabrėžia individualio„Sovietinė santvarka užaugino sios psichologinepasitikinčią savimi, kompleksuotą, jos konsultantė. visko bijančią kartą. Šios kartos atstovai – Gana dažnai nebenori taip auklėti savo vaikų, bet tenka girdėti tėvus kartojant nežino, kaip tai daryti gerai.“ žodį „šaunuoA. Pupštienė lis“, bet tai yra ne vaikams. Savo vaikus šios kartos kalbos piktžolė ir ją reikėtų išrauti, atstovai jau nori auklėti kitaip. Deja, nes iš jos jokios naudos. Vaikas gali neturėdama patirties – tik tam tikras būti giriamas tik už gerus darbus ar žinias, dažnai sutrinka, o vaikai tą poelgius.“ Nors vieno recepto auklėjant vaipuikiai jaučia. „Sovietinė santvarka užaugino kus nėra, bene pats paprasčiausias nepasitikinčią savimi, kompleksuotą, ir efektyviausias – mylėti ir sugebėti visko bijančią kartą, – sako A. Pupš- išklausyti savo vaikus. Kad vaikas tienė. – Šios kartos atstovai nebenori tampa atšiaurus, užsidaręs, kartais taip auklėti savo vaikų, bet nežino, net šiurkštus, anot pašnekovės, kalkaip tai daryti gerai, kad užaugintų tas ne internetas ar visuomenė, o laimingą, atsakingą ir savimi pasiti- tėvų negebėjimas išklausyti. „Pabandykite atlikti nedidelį kintį vaiką. Nors internete ar spaudoje labai daug „receptų“, juos pritaikyti eksperimentą – telefonu su vaikais kalbėkitės ne kaip tėvai, o kaip draupraktikoje yra savotiškas iššūkis.“ Didžiausia tėvų klaida – kad jie gai, – patarė A. Pupštienė. – Juk su patys yra sutrikę ir nesupranta sa- draugais neleidžiame sau kalbėti vęs, savo jausmų. Jeigu vaikas elgia- pakeltu tonu ar jų griežtai kamantisi netinkamai, tėvai suvokia, kad jis nėti, ką veiks po pamokų. Draugams taip reikalauja sau dėmesio, ir sutei- kažkodėl atleidžiame, jeigu jie ko kia savo atžalai visišką laisvę. Bet kai nepadaro – juk visiems visko pasitailaisvė neturi ribų, kyla dar didesni ko. Bet visai kas kita, jeigu ko nors konfliktai ir nesusikalbėjimai. nepadarė vaikas. Galiu garantuoti: „Vaikai visada turi savo netin- jeigu su savo vaikais elgsitės kaip su kamo elgesio tikslą, – patikina A. draugais, daug kas pasikeis.“
mumis taip elgėsi. Ir kai dabar mes kartojame tai, ko sakėme, ginkdie, nedarysime savo vaikams, mus
apima bejėgiškumo ir kaltės jausmas – juk mūsų protas mus bara, kad žalojame savo mažuosius. Kyla įtampa, o ji dar labiau viską supainioja. Tėvams rekomenduojama ieškoti palaikymo ir galimybės išsikalbėti apie jiems kylančius jausmus, dalytis patirtimi su kitais panašaus amžiaus vaikus auginančiais tėvais. Tėvystė – vienas sunkiausių ir prasmingiausių darbų. Radus tinkamus būdus sau, kaip mamai ar tėčiui, galima išties pasilengvinti šį darbą. Pavyzdžiui, žinojimas, kad vaikams ribų ir taisyklių reikia kaip duonos kasdienės, padeda atlaikyti bet kokį vaiko zyzimą ar verkimą. Mylėkime savo vaikus. Priimkime juos tokius, kokie yra. Padėkime jiems tik tiek, kiek jiems reikia, ir tik tada, kai reikia. Leiskime jiems patiems pasistengti, paplušėti, klysti. Klaidos yra galimybė išmokti, kas buvo ne taip, ir kitą kartą daryti kitaip. Vaikams suaugusieji – mama, tėtis, seneliai, mokytojai ir kiti svarbūs suaugę žmonės – yra reikalingi kaip keliautojui kompasas. Mes nurodome kryptį, mes perduodame vertybes. Jie mumis tiki ir pasitiki. Išsaugokime tą pasitikėjimą tikėdami savo mažaisiais. Mylimas žmogus užauga laimingas, savimi pasitikintis ir gerbiantis ne tik kitus, bet ir save.