Linas Poška
Rudnosiuko raštai
Pačioje XX amžiaus pabaigoje vaikams pradėjo rašyti jaunesnė menininkų karta, kuri siekė iš vaikų literatūros išstumti bet kokias didaktikos, pamokymo apraiškas, vengė infantilumo, pasitikėjo vaiko kaip adresato intelektu ir nuovoka, vadovavosi meno kaip žaidimo koncepcija. Taip įsigalėjo anksčiau lietuvių vaikų literatūrai nebūdinga nonsenso stilistika, absurdiški, alogiški žaidimai žodžiais, daiktais, įgrisusiais kalbos ir tautosakos štampais. Svarbiausią vietą šiame kontekste užima Vytauto V. Landsbergio (g. 1962) kūryba. Dr. Kęstutis Urba
Vytautas V. Landsbergis
Pagal etinį autoriaus patosą Rudnosiuko istorijas lyginčiau su filmo „Forestas Gumpas“ žinia. Netikėta atšiauriame pasaulyje, beveik religine žinia, kad naivumas ir gerumas gali būti visa nugalinčia jėga. Galbūt vienišam, galbūt „kitokiam“ vaikui tai yra sielos žaizdas gydanti, paguodžianti ir pralinksminanti knyga. Auginanti jo savivertę ir orumą. Liaudies lingvistika... Žinia, kai ikimokyklinukai pradeda kalbėti, jie kartu azartiškai užsiima vaikiškąja kalbotyra: gretina panašiai skambančius žodžius, kuria naujus, suteikia netikėtas prasmes svetimžodžiams, negailestingai taiko ką tik suvoktas gramatikos normas viskam ir visur. Taigi ir Vytautas V. Landsbergis išlaikė tą kalbos naujumo, jos „išradimo“tiesiog čia bekalbant jausmą ir dosnia sauja dalinasi juo su skaitytoju. Ta naivioji lingvistika ypač komiškai atrodo, kai delnuose neskubant vartaliojamas koks nors žodis iš labai rimto suaugusiųjų pasaulio. Man gražu, kai rašytojas ne bėga nuo klišių ir nuvalkiotų žodžių, o tiesiog ima tokį žodį ir nušveičia jį iki žėrėjimo.
Vytautas V. Landsbergis