Laikinas Numas

Page 1

Vytautas Landsbergis

LAIKINAS NUMAS (organizuoti tekstai – III)

Vytautas Landsbergis

LAIKINAS NUMAS (organizuoti tekstai – III)

Sudarė Vytautas V. Landsbergis

DOMINICUS LITUANUS 2022

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Knygos leidimą parėmė Antanas Linkus Pranas Kiznis

Knygos viršelyje – nuotrauka iš Landsbergių šeimos archyvo.

ISBN 978-609-8227-35-2

© Dominicus Lituanus, 2022

© A Propos studija, 2022

© Vytautas Landsbergis, 2022

© Vytautas V. Landsbergis, 2022

© Jonas Landsbergis, viršelio dizainas, 2022

Gintaras Grajauskas

Su Vytautu Landsbergiu esame susitikę iš arti, akis į akį, tik vienintelį kartą –kažkurioje užsienio knygų mugėje. Kėlėmės vienu liftu. Pasisveikinome. Pa tylėjome.

Sutapimas – žemyn tuo pačiu liftu leidausi su Jonu Meku. Pasisveikinome, pa tylėjome.

Gal čia netgi galima įžvelgti kokį nors ženklą. Trys navatniausi lietuviai man – Mekas, Mačiūnas ir Landsbergis. Tokie ir labai lietuviški pačia savo esme, ir tuo pačiu turintys kažką, ką dauguma tautiečių jau praradę. Kažką iš žaidžiančio vaiko įsitraukimo į vyksmą. Prigimtinio gebėjimo būti.

V. Landsbergio eilėraščiai vietomis primena Strazdelį. Tokie patys pačiulbėjimai iš didelio skaudėjimo, lengva ranka užrašyti labai muzikalaus žmogaus. Nežinau, ar V. Landsbergis laiko save poetu. Tikriausiai ne. Veikiausiai vadi na save kaip nors paprasčiau – parašinėtoju ar paeiliuotoju.

Man atrodo, kad į savo eilėraščius Vytautas Landsbergis nežiūri labai rimtai. Žiūri paprastai, gal net atsainokai kažkaip. Kartais net pasikrizendamas. Bet tai nepalyginamai geriau, negu pernelyg rimtai žiūrėti į savo eilėraščius.

5 PRATARMĖ

V. Landsbergis vienu metu ir tiki žodžio galia – ir tuo pačiu ironizuoja tą pa (si)tikėjimą. Esu visiškai tikras, kad jis ironizuoja ir patį save. Turi tokį ypa tingą atsitolinimo sugebėjimą. Lyg pasižiūrėtum į visą pasaulį ir save jame, truputį atsitraukęs – ir staiga pamatytum, kad viskas yra vienodai svarbu ir viskas yra vienodai nesvarbu tuo pačiu metu. Ir tu pats.

Vytautas Landsbergis turi daug gerbėjų ir daug nekentėjų. Dalis visada siuto ant jo vien todėl, kad visiškai nieko nesupranta, ką jis ten kalba. Kita, mažes nioji dalis siuto būtent dėl to, kad supranta, ką jis kalba.

Panašiai yra ir su jo eilėraščiais. Bet tai nesvarbu. Eilėraščiai, kaip ir žmonės, neprivalo nei patikti, nei įtikti visiems.

Vytauto Landsbergio eilėraščių, tikėtina, ilgai nebus oficialiojoje lietuvių lite ratūros istorijoje. O jei kas nors kada sugalvos juos ten įtraukti, garantuotai akimoju atsiras visas pulkas norinčių juos iš ten išbraukti.

V. Landsbergiui vienodai sunku ir su nekentėjais, ir su ne visai adekvačiais gerbėjais. Kokių savybių reikia turėti, kad net specialiai nesistengdamas su rinktum dvi minias, kurių viena tave garbintų, o kita nekęstų? Ir kokios ne svietiškos stiprybės reikia, kad tai galėtum ištverti – ir tuos nekentėjus, ir tuos garbintojus?

6

O pats akivaizdžiai nesi minios žmogus. Bandai kalbėtis su minia asmeniškai, kaip vienas žmogus su kitu žmogumi.

Labiausiai įsiminęs Vytauto Landsbergio tekstas?

„Pasaulis yra didelis ir keistas“. Jau nebepamenu, kokia proga Vytautas Landsbergis tai pasakė televizijoje. Vos vos šyptelėdamas, kiek liūdnokai ir kiek kreivokai. Berods, po staiga kaip iš kiauro maišo pasipylusių Lietuvos valstybės pripažinimų?

Kažkokiu paslaptingu būdu šita frazė man siejasi su mano senelio fraze, kuri kadaise lygiai taip pat įsirėžė į atmintį visam laikui: „Kai durnai darai, dur nai ir išeina.“ Neieškokite čia jokių poteksčių, jų nėra. Šita antroji frazė vei kiau antitezė, toks rėmas tam „dideliam ir keistam pasauliui“. Tai tiesiog – du pasakymai, įsirėžę man atmintin visam gyvenimui. Gal net kiek prisidėję prie manosios pasaulėžiūros formavimosi.

Šita knyga – smarkiai vienišo, ilgą ir pavydėtinai turiningą gyvenimą nugyve nusio žmogaus užrašai. Stebėtinai daug visko regėjusio.

Tai gera knyga. Būkite malonūs, neskaitykite jos vien kaip literatūros. Aps kritai literatūros jau seniai nebevertėtų skaityti kaip literatūros. Kai tik išaiš kėjo, kad tarp „menas liaudžiai“ ir „menas sau“ ne toks jau didelis skirtumas: ir viena, ir kita pasaulio beveik nekeičia į geresniąją pusę. Į blogąją sėkmingai

7

keičia televizinė propaganda – bet tai jau ne meno sferos. Ir nėra taip jau svar bu, tiesą sakant, tie visi menai ir tie visi menininkai. Meno galia yra smarkiai pervertinta.

Pasaulis yra didelis ir keistas. Jame gyvena keisti žmonės. Gyvena kaip išmanydami. Ir neišmanydami. Kiekvienas galvoja, kad jis gyvena teisingiausiai. Todėl pasaulį sunku pakeisti.

Literatūroje galima išskaityti gyvo žmogaus balsą. Muzikoje galima išgirsti gyvo žmogaus balsą. Gal to ir visai gana, kad mūsų buvimai, mūsų skaitinėji mai ir rašinėjimai įgautų šiokią tokią prasmę.

O dar geriau – megzti antklodes ir kojines. Nes tai tikrai keičia pasaulį į ge rąją pusę:

Mamutė parodydavo man savo sutinusias kojas.

Galėsiu aš jai parodyt.

Ji megzdavo viena vėlyvą naktį antklodes ir kojines ir apie mus visus galvojo.

8

O man kažko galvojimas –tas pats mezgimas. Mažiau naudingas. Štai ir viskas.

9

I DALIS

RAŠUMA

SKAIČIŲ PRASMĖ

Aš susinumeruosiu sodo lapelius kad vis žinočiau kiek nukrito.

Aš amžinai skaičiuosiu žvaigždeles danguj kiek buvo ir kiek liko.

13

IŠ AISETŲ (1972)

Beauštančioji šviesk

mano vaikam. Ir mūsų laukam tu giesmę turi baltojo debesies kaubury. Manoji palik man vieną valandą vidudienio mudviejų

žalią salą žemuogienojų aimaną.

Valandą vakaro alksnių vėsa ežero dvelksmo dangaus rasa mane palaimink.

14

GIMTADIENIUI

Tu pasakei, kad aš turiu pabaigti darbus. Klausau.

Ir galo jiems nėra. Pro tarpus pamąstau, kaip mudu buvome ir kaip dabar.

Užsikuriu ugnelę prie kapelio lentynoje Traidenio pasakotojo. Pasitariu su savo Gražinuku ir laukiu pavasario kregždučių, laukiu genio. Kol kas tik atsidūstu

iš savo tuščio būsto ir dar šį tą papasakoju tau.

15

LAIKINAS NUMAS

Mano rankos ilsėjosi. Jos buvo padėtos greta.

Mano akys žiūrėjosi. Pačios. Užmerktosios. Į save. Tai buvo Visatoje. Būvis. Buvimo akimirka. Tarp dviejų begalybių. Beribių.

Turėjau ten lūšną. Vieversio gūžtą. Už Linkmenų. Tarp ežerų. Kai nebeliko aušrų.

16

NEBEPAPROTINI

Jau kovo trisdešimt pirmoji.

Tu kažinkur toli sapnuoji kažin ką menama, o aš iš reto suvaitoju ir vaidinu gyvenimą.

Yra veiklos, tiktai nėra su kuo nakčia rokuotis. Ne, nebepasidžiaugiu širdy slapčia pabartas ir paprotintas.

Užtat naujieną pasakysiu tau: šiandien pas mus atėjo mažas angeliukas –Jurgiukas!

Iš tolo tavo laimintas, iš anksto vystytas.

17

SUTAPIMAI

„Uždegsiu šviesą, kad būtų matyti.“ Pasakė Goda. Jai ketveri.

Ir pradžių pradžioj tą patį pasakė Dievas. Atsitiktinai. Iš nuobodumo gal. Dėl įvairumo. Arba iš pilnatvės.

O paskui dar tarstelėjo: eisiu poilsio. Ir viskas. Baigės Diena.

18

VAKARAS mano kieme

Tu pasiilgai kažko, balandėli, atklydęs iš miško.

Vakaras gęsta viskas daros neryšku.

Viskas kitaip jau. Reikia, vaikyti mažas, dabar labai klausytis.

19

JEIGU BET

Jei aš gyvenčiau dykumoj, galėčiau šūkauti ir šūkaut. Ir niekas nesakytų ojojoj.

Bet jei sėdėčiau aš prie jūros -nesusigaudantis bachūras tuomet klausyčiaus ir tiktai klausyčiau. Ko?

Bangų pamąstymų dėl šamo pasninko, žuvėdrų taktiškų patyčių.

20