Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes

ISBN 978-9955-811-17-6

UDK 888.2-93 La241

Trečias leidimas

ISBN 978-9955-811-17-6

© Dailininkas Sigutis Asch, 2013 © Vytautas V. Landsbergis, 2013 © Dominicus Lituanus, 2013

5

UDK 888.2-93 La241

Trečias leidimas

ISBN 978-9955-811-17-6

© Dailininkas Sigutis Asch, 2013 © Vytautas V. Landsbergis, 2013 © Dominicus Lituanus, 2013

5

Tąsyk jiedviem su rugiagėle teko ilgam išsiskirti: Dominykas nukeliavo net į Afriką, kur susipažino su kupranugariu, begemotuku ir beždžionėle, pabraidžiojo po tenykščių rugiagėlių pievą, susidraugavo su drambliais ir kitais tos nuostabios šalies gyventojais. O pavasarį grįžo gimtojon Lietuvon ir pievoje atsodino savo mėlynžiedę. Toji kaipmat atsigavo ir dabar juodu vėl galėjo džiaugtis meile. Iki kito rudens…

Dominykas rugiagėlę kasdien palaistydavo ir apravėdavo. O ji lingavo rūpestingajam bičiuliui, kvepėjo ir žydėjo nuostabaus grožio žiedeliu. Vakarais juodu vienas kitam kurdavo karališkus meilės ir pagarbos eilėraščius, varlių vadinamus ditirambais.

Praėjusį vakarą rugiagėlė Dominykui sukūrė tokį ditirambą:

Dominykas rūpestingas, Jis kilnus ir išmintingas, Jį mylėti – vien smagumas, O kvepėti – malonumas!

Buvo šilta vasaros naktis. Danguje tyliai niūniavo žvaigždės, žiovavo užsimiegojęs Mėnulis. O sutemusioje Žemėje, kur iš viršaus viskas atrodė ramu ir mieguista, virė paslaptingas naktinis gyvenimas: aukštose žolėse čirškė naktiniai svirpliai, paupio karklynuose giedojo lakštingala, balose kurkė išverstakės varlės.

O arklys Dominykas ganėsi ten, kur visada, – netoli ąžuolo, skaniojoje pievoje. Vakarieniavo sau prunkščiodamas ir akylai saugojo netoliese miegančią savo svajonių rugiagėlę.

– Kad tik Svajonė nesušaltų! – nerimavo arklys, prisimindamas žvarbią pernykštę žiemą, kai jo mylimosios vos nesušaldė žiaurioji šalna, žybsinti aštriais lediniais peiliais.

Atsidėkodamas Dominykas rugiagėlei sueiliavo atsakomąjį ditirambą:

6

7

Rugių gėlė – ne tik gėlė, Tai žino kiekviena varlė, Joj slepias dviguba prasmė – Tai duona kvepianti žolė!

Tąsyk jiedviem su rugiagėle teko ilgam išsiskirti: Dominykas nukeliavo net į Afriką, kur susipažino su kupranugariu, begemotuku ir beždžionėle, pabraidžiojo po tenykščių rugiagėlių pievą, susidraugavo su drambliais ir kitais tos nuostabios šalies gyventojais. O pavasarį grįžo gimtojon Lietuvon ir pievoje atsodino savo mėlynžiedę. Toji kaipmat atsigavo ir dabar juodu vėl galėjo džiaugtis meile. Iki kito rudens…

Dominykas rugiagėlę kasdien palaistydavo ir apravėdavo. O ji lingavo rūpestingajam bičiuliui, kvepėjo ir žydėjo nuostabaus grožio žiedeliu. Vakarais juodu vienas kitam kurdavo karališkus meilės ir pagarbos eilėraščius, varlių vadinamus ditirambais.

Praėjusį vakarą rugiagėlė Dominykui sukūrė tokį ditirambą:

Dominykas rūpestingas, Jis kilnus ir išmintingas, Jį mylėti – vien smagumas, O kvepėti – malonumas!

Buvo šilta vasaros naktis. Danguje tyliai niūniavo žvaigždės, žiovavo užsimiegojęs Mėnulis. O sutemusioje Žemėje, kur iš viršaus viskas atrodė ramu ir mieguista, virė paslaptingas naktinis gyvenimas: aukštose žolėse čirškė naktiniai svirpliai, paupio karklynuose giedojo lakštingala, balose kurkė išverstakės varlės.

O arklys Dominykas ganėsi ten, kur visada, – netoli ąžuolo, skaniojoje pievoje. Vakarieniavo sau prunkščiodamas ir akylai saugojo netoliese miegančią savo svajonių rugiagėlę.

– Kad tik Svajonė nesušaltų! – nerimavo arklys, prisimindamas žvarbią pernykštę žiemą, kai jo mylimosios vos nesušaldė žiaurioji šalna, žybsinti aštriais lediniais peiliais.

Atsidėkodamas Dominykas rugiagėlei sueiliavo atsakomąjį ditirambą:

6

7

Rugių gėlė – ne tik gėlė, Tai žino kiekviena varlė, Joj slepias dviguba prasmė – Tai duona kvepianti žolė!

Tai išgirdusi rugiagėlė tik lūpas papūtė: – Duona kvepianti žolė… Bet juk aš ne žolė, Dominykai! Aš gėlytė… Gal galėtum sugalvoti tinkamesnį palyginimą?

– Gerai, pabandysiu, – prunkštelėjo arklys ir kaipmat pataisė eilėraštį:

Rugių gėlė – ne tik gėlė, Tai žino kiekviena varlė, Jei prasmę dvigubą užuodžia – Tai rugio kvapas, žiedo grožis!

Sušnibždėjusi šiuos žodžius, mėlynžiedė suskliaudė žiedą ir užmigo. O Dominykas vis nurimti negalėjo, svarstė – ką padaryti, kad žiemą jo mylimoji nenušaltų.

Kraipė galvą arklys, mąstė ir šiaip, ir anaip – nieko doro sugalvoti neįstengė. Tik prisiminė seniai užmirštą savo močiutės Domicelės patarimą. Ji dar mažam, išdykusiam arkliukui Domukui sakydavo: – Anūkėli, kai tave kamuoja koks rūpestis, kurio negali išspręsti, tai ir nesuk galvos! Sukrimsk ką nors, pažaisk, o geriausia – nusnūsk valandžiukę. Ir atsakymas ateis savaime. Paminėsi mano žodį!

Ir nutarė Dominykas močiutės paklausyti – palenkė galvą ir skanaudamas ėmė lėtai rupšnoti sultingą naktinę žolę, nebegalvodamas apie ateinantį rudenį.

– Dabar jau geriau, – nusiramino rugiagėlė, nusižiovavo ir pažvelgė į dangų. – Žiūrėk, Dominykai, saulė leidžiasi… Gal jau eisiu miegoti… O tu, brangusis, ką veiksi?

– Saugosiu tave, kad nesušaltum, – sušnibždėjo Dominykas, – ir apie ateitį svajosiu.

– Nesvajok apie ateitį, – atsiduso rugiagėlė. – Geriau džiaukis tuo, kas yra dabar. Paskui ateis žvarbus ruduo, stos piktos šalnos! Toj tavo išsvajotoj ateity aš tikriausiai vėl mirtinai sušalsiu ir mudu vėl turėsim išsiskirti, kaip ir pernai…

– Na jau ne, aš ką nors sugalvosiu, – ryžtingai papurtė galvą gėlelės globėjas, – neleisiu tau sušalti. Jei reiks, dėl tavęs net į žvaigždes nukeliausiu!

– Svajotojau tu mano mielas, – nusišypsojo rugiagėlė ir prisiglaudė Dominykui prie kojos, – kurgi matei arklį, keliaujantį į žvaigždes?

Nusiramink… Geriau mėgaukimės šia akimirka, kol esame kartu ir vienas kitą mylime!

8

9

Tai išgirdusi rugiagėlė tik lūpas papūtė: – Duona kvepianti žolė… Bet juk aš ne žolė, Dominykai! Aš gėlytė… Gal galėtum sugalvoti tinkamesnį palyginimą?

– Gerai, pabandysiu, – prunkštelėjo arklys ir kaipmat pataisė eilėraštį:

Rugių gėlė – ne tik gėlė, Tai žino kiekviena varlė, Jei prasmę dvigubą užuodžia – Tai rugio kvapas, žiedo grožis!

Sušnibždėjusi šiuos žodžius, mėlynžiedė suskliaudė žiedą ir užmigo. O Dominykas vis nurimti negalėjo, svarstė – ką padaryti, kad žiemą jo mylimoji nenušaltų.

Kraipė galvą arklys, mąstė ir šiaip, ir anaip – nieko doro sugalvoti neįstengė. Tik prisiminė seniai užmirštą savo močiutės Domicelės patarimą. Ji dar mažam, išdykusiam arkliukui Domukui sakydavo: – Anūkėli, kai tave kamuoja koks rūpestis, kurio negali išspręsti, tai ir nesuk galvos! Sukrimsk ką nors, pažaisk, o geriausia – nusnūsk valandžiukę. Ir atsakymas ateis savaime. Paminėsi mano žodį!

Ir nutarė Dominykas močiutės paklausyti – palenkė galvą ir skanaudamas ėmė lėtai rupšnoti sultingą naktinę žolę, nebegalvodamas apie ateinantį rudenį.

– Dabar jau geriau, – nusiramino rugiagėlė, nusižiovavo ir pažvelgė į dangų. – Žiūrėk, Dominykai, saulė leidžiasi… Gal jau eisiu miegoti… O tu, brangusis, ką veiksi?

– Saugosiu tave, kad nesušaltum, – sušnibždėjo Dominykas, – ir apie ateitį svajosiu.

– Nesvajok apie ateitį, – atsiduso rugiagėlė. – Geriau džiaukis tuo, kas yra dabar. Paskui ateis žvarbus ruduo, stos piktos šalnos! Toj tavo išsvajotoj ateity aš tikriausiai vėl mirtinai sušalsiu ir mudu vėl turėsim išsiskirti, kaip ir pernai…

– Na jau ne, aš ką nors sugalvosiu, – ryžtingai papurtė galvą gėlelės globėjas, – neleisiu tau sušalti. Jei reiks, dėl tavęs net į žvaigždes nukeliausiu!

– Svajotojau tu mano mielas, – nusišypsojo rugiagėlė ir prisiglaudė Dominykui prie kojos, – kurgi matei arklį, keliaujantį į žvaigždes?

Nusiramink… Geriau mėgaukimės šia akimirka, kol esame kartu ir vienas kitą mylime!

8

9

Prisivalgęs iki soties naktimi kvepiančių žolelių, Dominykas atsigulė šalia savo rugiagėlės ir, pažvelgęs į dangaus platybėje tviskančias žvaigždes, atsiduso: – Kodėl jūs kabote taip toli ir taip aukštai? Su jumis nei pažaisi, nei pasikalbėsi!..

– Nenusimink, Dominykai, – staiga iš aukštybių pasigirdo krištolinis žvaigždžių skambesys, – draugauti galima ne tik su tais, kurie šalia, kuriuos lengva paglostyti ar pauostyti. Bet ir su tais, kurie toli!

– Kaip? – nustebo Dominykas.

– Ogi labai paprastai. Štai mes dainuojame tau iš dangaus – o tu viską kuo puikiausiai girdi! Gerą bičiulį galima jausti, suprasti ir iš tolo.

– Nejau ir jūs viską girdite?

– Taip… Ir tavo žodžius, ir mintis…

– Net ir tai, ką mąstau? – suglumo arklys.

– Be abejo… Mes girdime viską viską!

– Nesąmonė… Tai jūs girdėjote, ką aš svajojau apie savo rugiagėlę?

– Girdėjome…

Pakraipė galvą baltasis ristūnas ir patylėjęs gudriai pridūrė: – O kai mintiju apie žvaigždes, irgi girdit?

– Ne tik girdim, bet ir jaučiam, – nusišypsojo žvaigždutės. – Jeigu koks nors Žemės gyventojas mumis pasigroži, iškart imame skaisčiau žibėti. Ir siunčiame naujajam bičiuliui pačias gražiausias mintis.

– Nieko nesuprantu… – sumurmėjo Dominykas. – Kaip jūs galite man siųsti mano paties mintis… Jos juk gimsta mano galvoje!

– Mielas Dominykai! Matyt, esi dar labai jaunas kumeliukas, – mirktelėjo žvaigždutės viena kitai, – tau tik atrodo, kad mintys – tavo nuosavybė. Bet atmink, ne visos mintys gimsta tavo galvelėje!

Vienas tu susigalvoji pats, kitos atsiunčiamos iš dangaus… Trečios – iš medžių, ketvirtos – iš akmenų, penktos – iš upių…

– Mano mintys ir yra mano mintys, – ginčijosi Dominykas. – Jos ne akmeninės, ne vandeninės ir ne medinės, o arkliškos! Arklio garbės žodis!

– O ar tau nėra buvę, kad netikėtai, ilsintis prie ąžuolo ar prausiantis upelyje, galvon šautų kokia nors puiki nauja mintis? – erzino užsispyrėlį žvaigždės. – Arba dainelė, arba eilėraštukas…

– Būna… Aišku, kad būna… Kai atsiremiu į plačiašakį ąžuolą vidury pievos, mane visada apninka šlamančios mintys, – susimąstė Dominykas, bet tučtuojau vėl nepatikliai sumurmėjo: – Žinot ką…

Jei norite, kad patikėčiau, atsiųskite mano galvon kokį nors eilėraštį apie žvaigždes!

– Gerai, tik užsimerk…

Netrukus Dominyko galvoje suskambo graži žvaigždžių giesmė:

10

11

Prisivalgęs iki soties naktimi kvepiančių žolelių, Dominykas atsigulė šalia savo rugiagėlės ir, pažvelgęs į dangaus platybėje tviskančias žvaigždes, atsiduso: – Kodėl jūs kabote taip toli ir taip aukštai? Su jumis nei pažaisi, nei pasikalbėsi!..

– Nenusimink, Dominykai, – staiga iš aukštybių pasigirdo krištolinis žvaigždžių skambesys, – draugauti galima ne tik su tais, kurie šalia, kuriuos lengva paglostyti ar pauostyti. Bet ir su tais, kurie toli!

– Kaip? – nustebo Dominykas.

– Ogi labai paprastai. Štai mes dainuojame tau iš dangaus – o tu viską kuo puikiausiai girdi! Gerą bičiulį galima jausti, suprasti ir iš tolo.

– Nejau ir jūs viską girdite?

– Taip… Ir tavo žodžius, ir mintis…

– Net ir tai, ką mąstau? – suglumo arklys.

– Be abejo… Mes girdime viską viską!

– Nesąmonė… Tai jūs girdėjote, ką aš svajojau apie savo rugiagėlę?

– Girdėjome…

Pakraipė galvą baltasis ristūnas ir patylėjęs gudriai pridūrė: – O kai mintiju apie žvaigždes, irgi girdit?

– Ne tik girdim, bet ir jaučiam, – nusišypsojo žvaigždutės. – Jeigu koks nors Žemės gyventojas mumis pasigroži, iškart imame skaisčiau žibėti. Ir siunčiame naujajam bičiuliui pačias gražiausias mintis.

– Nieko nesuprantu… – sumurmėjo Dominykas. – Kaip jūs galite man siųsti mano paties mintis… Jos juk gimsta mano galvoje!

– Mielas Dominykai! Matyt, esi dar labai jaunas kumeliukas, – mirktelėjo žvaigždutės viena kitai, – tau tik atrodo, kad mintys – tavo nuosavybė. Bet atmink, ne visos mintys gimsta tavo galvelėje!

Vienas tu susigalvoji pats, kitos atsiunčiamos iš dangaus… Trečios – iš medžių, ketvirtos – iš akmenų, penktos – iš upių…

– Mano mintys ir yra mano mintys, – ginčijosi Dominykas. – Jos ne akmeninės, ne vandeninės ir ne medinės, o arkliškos! Arklio garbės žodis!

– O ar tau nėra buvę, kad netikėtai, ilsintis prie ąžuolo ar prausiantis upelyje, galvon šautų kokia nors puiki nauja mintis? – erzino užsispyrėlį žvaigždės. – Arba dainelė, arba eilėraštukas…

– Būna… Aišku, kad būna… Kai atsiremiu į plačiašakį ąžuolą vidury pievos, mane visada apninka šlamančios mintys, – susimąstė Dominykas, bet tučtuojau vėl nepatikliai sumurmėjo: – Žinot ką…

Jei norite, kad patikėčiau, atsiųskite mano galvon kokį nors eilėraštį apie žvaigždes!

– Gerai, tik užsimerk…

Netrukus Dominyko galvoje suskambo graži žvaigždžių giesmė:

10

11

Šviečia danguje žvaigždutės, Suokia jos tarsi lakštutės, Guli pievoje arklys, Girdi jis žvaigždžių mintis. Šnibžda jos: mielasis drauge, Štai ganaisi po palaukę, Ir rugiagėlę pamilęs Tu jauties tarsi pakilęs.

Tarsi angelas ar paukštis – Siela veržiasi į aukštį, Tiems, kas nori mus pažinti, Tenka širdį atrakinti.

Nėra lengva pasiryžti – Lyg paukščiukui išsiristi, Ir palikti savo kūną, Tegul Žemėj jis pabūna.

Bet paskui galėsi skristi – Tarsi vėjas – nenukristi, Kviečiame pakilt lig mūsų, Nenusvilk prie saulės ūsų!

12

13

Šviečia danguje žvaigždutės, Suokia jos tarsi lakštutės, Guli pievoje arklys, Girdi jis žvaigždžių mintis. Šnibžda jos: mielasis drauge, Štai ganaisi po palaukę, Ir rugiagėlę pamilęs Tu jauties tarsi pakilęs.

Tarsi angelas ar paukštis – Siela veržiasi į aukštį, Tiems, kas nori mus pažinti, Tenka širdį atrakinti.

Nėra lengva pasiryžti – Lyg paukščiukui išsiristi, Ir palikti savo kūną, Tegul Žemėj jis pabūna.

Bet paskui galėsi skristi – Tarsi vėjas – nenukristi, Kviečiame pakilt lig mūsų, Nenusvilk prie saulės ūsų!

12

13

Išgirdęs tokį linksmą žvaigždžių eilėraštį, Dominykas net nusižvengė: – Niekada nemaniau, kad žvaigždžių mintys eiliuotos… Ir juokingos! – bet tučtuojau surimtėjo ir darsyk paklausė: – Jeigu girdite viską, ką aš galvoju, tai tikriausiai žinote, kad netrukus ateis nuožmus ruduo ir mano rugiagėlė nušals… kaip ir pernai. O aš nežinau, kaip ją apsaugoti…

– Galime tau patarti, – sušnarėjo žvaigždės.

– Puiku! Klausau ausis ištempęs… O atsidėkodamas užsisodinsiu jus ant nugaros ir panešiosiu po pievą… Arba upelyje nusimaudysim…

– Matai, Dominykai, – nusijuokė žvaigždės, – tau tik atrodo, kad mes mažytės. Jei nusileistume ant Žemės, tikrai nustebtum! Mes kur kas didesnės už tavo planetą! Ir tau ant nugaros tikrai netilptume.

– Tai ką daryti? – nusiminė Dominykas.

– Neliūdėk… Tu pats gali atvykti pas mus į svečius. Pažaisti ir paišdykauti! – sužybsėjo žvaigždutės. – O patarti galime ir iš dangaus. Ar girdi mus?

14

– Girdžiu girdžiu, – Dominykas net kanopomis sutrepsėjo iš nekantrumo, – duokit greičiau tą stebuklingąjį patarimą!

– Tau reikia keliauti į kosmosą ir aplankyti ten esančias planetas, susipažinti su jomis. Vienoje jų tavęs laukia stebuklingas brangakmenis!

– Ką aš veiksiu su tuo brangakmeniu?! Aš ne kokia karalaitė!

– Pala pala, išklausyk ligi galo… Parsigabenęs užkasi jį po rugiagėlės šaknimis ir tavo mylimoji daugiau niekad nenušals.

– Negali būti!

– Tas kosminis brangakmenis yra nepaprastas – jis žiemą vasarą skleidžia šilumą ir tirpdo visus ledus!

Tai išgirdęs Dominykas neteko žado. Bandė išlementi ką nors, bet veltui… Ilgai arklys dar spoksojo į dangų, bandydamas įsivaizduoti, kur tos planetos ir kiek laiko gali trukti kelionė iki jų… Galop žadas sugrįžo!

– Ei, žvaigždės, – suprunkštė Dominykas, – ar daug ten tų planetų?

– Nemažai… Pirmiausia aplankysi Žemės palydovą Mėnulį, o paskui ir visas aplink Saulę besisukančias planetas: Venerą, Merkurijų, Marsą, Jupiterį, Saturną, Uraną, Neptūną ir Plutoną! Susipažinsi su jomis, susidraugausi…

– O kam to reikia? Aš ir Žemėje turiu pakankamai pažįstamų: rugiagėlę, varles, gandrą Alfonsą…

– Koks tu neišmanėlis… – nusistebėjo žvaigždės. – Kuo daugiau draugų įsigysi, kuo daugiau sužinosi, tuo turtingesnis ir išmintingesnis tapsi! O svarbiausia – tavo rugiagėlė taps nemirtinga!

– Tikrai?!

– Kosminis žvaigždžių garbės žodis!

– Na gerai, įtikinot! Keliausiu! – ryžosi Dominykas. – Tik kaip rasti tą brangakmenį? Gal jis skleidžia kokį ypatingą kvapą?

– Ne, brangakmenis nekvepia.

– Negi teks rausti visas planetas iš eilės – kaip kokiam kurmiui?

15

Išgirdęs tokį linksmą žvaigždžių eilėraštį, Dominykas net nusižvengė: – Niekada nemaniau, kad žvaigždžių mintys eiliuotos… Ir juokingos! – bet tučtuojau surimtėjo ir darsyk paklausė: – Jeigu girdite viską, ką aš galvoju, tai tikriausiai žinote, kad netrukus ateis nuožmus ruduo ir mano rugiagėlė nušals… kaip ir pernai. O aš nežinau, kaip ją apsaugoti…

– Galime tau patarti, – sušnarėjo žvaigždės.

– Puiku! Klausau ausis ištempęs… O atsidėkodamas užsisodinsiu jus ant nugaros ir panešiosiu po pievą… Arba upelyje nusimaudysim…

– Matai, Dominykai, – nusijuokė žvaigždės, – tau tik atrodo, kad mes mažytės. Jei nusileistume ant Žemės, tikrai nustebtum! Mes kur kas didesnės už tavo planetą! Ir tau ant nugaros tikrai netilptume.

– Tai ką daryti? – nusiminė Dominykas.

– Neliūdėk… Tu pats gali atvykti pas mus į svečius. Pažaisti ir paišdykauti! – sužybsėjo žvaigždutės. – O patarti galime ir iš dangaus. Ar girdi mus?

14

– Girdžiu girdžiu, – Dominykas net kanopomis sutrepsėjo iš nekantrumo, – duokit greičiau tą stebuklingąjį patarimą!

– Tau reikia keliauti į kosmosą ir aplankyti ten esančias planetas, susipažinti su jomis. Vienoje jų tavęs laukia stebuklingas brangakmenis!

– Ką aš veiksiu su tuo brangakmeniu?! Aš ne kokia karalaitė!

– Pala pala, išklausyk ligi galo… Parsigabenęs užkasi jį po rugiagėlės šaknimis ir tavo mylimoji daugiau niekad nenušals.

– Negali būti!

– Tas kosminis brangakmenis yra nepaprastas – jis žiemą vasarą skleidžia šilumą ir tirpdo visus ledus!

Tai išgirdęs Dominykas neteko žado. Bandė išlementi ką nors, bet veltui… Ilgai arklys dar spoksojo į dangų, bandydamas įsivaizduoti, kur tos planetos ir kiek laiko gali trukti kelionė iki jų… Galop žadas sugrįžo!

– Ei, žvaigždės, – suprunkštė Dominykas, – ar daug ten tų planetų?

– Nemažai… Pirmiausia aplankysi Žemės palydovą Mėnulį, o paskui ir visas aplink Saulę besisukančias planetas: Venerą, Merkurijų, Marsą, Jupiterį, Saturną, Uraną, Neptūną ir Plutoną! Susipažinsi su jomis, susidraugausi…

– O kam to reikia? Aš ir Žemėje turiu pakankamai pažįstamų: rugiagėlę, varles, gandrą Alfonsą…

– Koks tu neišmanėlis… – nusistebėjo žvaigždės. – Kuo daugiau draugų įsigysi, kuo daugiau sužinosi, tuo turtingesnis ir išmintingesnis tapsi! O svarbiausia – tavo rugiagėlė taps nemirtinga!

– Tikrai?!

– Kosminis žvaigždžių garbės žodis!

– Na gerai, įtikinot! Keliausiu! – ryžosi Dominykas. – Tik kaip rasti tą brangakmenį? Gal jis skleidžia kokį ypatingą kvapą?

– Ne, brangakmenis nekvepia.

– Negi teks rausti visas planetas iš eilės – kaip kokiam kurmiui?

15

– Kasinėdamas nieko nepeši…

– O kaip pešiu?

– Nebus lengva… Kiekvienoj planetoj tavęs lauks netikėtumai, ten susidursi su savo baimėmis ir ydomis. Jeigu jas nugalėsi, pelnysi tos planetos šeimininko palankumą.

– Kokio dar šeimininko?

– Kiekvienoj planetoj gyvena jos valdovas, kunigaikštis… Tik jie ir gali pasakyti, kur paslėptas stebuklingasis brangakmenis…

– Norit įvilioti į spąstus? – Dominyko džiaugsmas kaip mat išgaravo: – Na jau ne, ačiū… Nesu koks asilas, kad pats savo galvą kilpon kiščiau!

– Ką gi… Nenori – lik sveikas… Daugiau neturim apie ką su tavim kalbėtis…

– Pala pala! Kas jums sakė, kad nenoriu? Kas sakė, kad nebeturim apie ką kalbėtis?.. Aš taip nesakiau.

– Tai skrendi ar ne?

– Niekur nedingsi… – atsiduso keturkojis: – O… o kaip aš nukeliausiu į tas planetas? Juk esu didelis ir storas! Be to, arkliai neskraido!

– Skraidyti visiškai nesudėtinga! Kiekvienas išmintingas arklys, asilas ar net dramblys gali lengvai pakilti nuo Žemės ir atlėkti iki mūsų!

– Tai ko laukiam?.. Aš pasiruošęs!

– Deja, šiąnakt nespėsim… – sukuždėjo blykštančios dangaus akytės. – Bet kitą naktį, jeigu danguje nebus debesų, mes vėl nušvisime.

Ir pamokysim tave, kaip mus pasiekti… Lik sveikas, baltasis bičiuli!

– Likit sveikos, – atsiduso Dominykas ir pamojavo uodega.

Paskui apsidairė: miško viršūnės rausvėjo, pievos pakraštėliai balo, o ankstyvieji paukšteliai melodingai čiulbėjo, ulbėjo.

– Sapnavau ar iš tiesų su žvaigždėmis kalbėjausi? – suraukė antakius arklys.

16

Netrukus išaušo drėgnas, miglotas rytas.

– Brrr… – Dominyko kūnu perbėgo nerimastingas virpulys. – O siaube, beplepėdamas su žvaigždėmis užmiršau rugiagėlę! Žvarbioje ryto vėsoje ji gali sušalti!

Arklys akimirksniu atšuoliavo prie miegančios mėlynžiedės.

– Nesušalai?

Jokio atsakymo… Tik susvyravo suskliausti rasoti žiedlapiai.

– Negi pavėlavau, – apsidairė išsigandęs arklys, – nejaugi jau ruduo?..

Ne, medžiai dar žali… Palenkė galvą Dominykas ir ėmė švelniai pūsti šiltą šnervių orą. Pūtė tol, kol visus rasos lašelius nudžiovino.

Svajonė pasirąžė, praskleidė žiedelį ir pramerkusi akeles tarė: – Ačiū, mylimasis, aš taip saldžiai miegojau. Gal galiu dar truputėlį pasnausti?

– Miegok, gražuole mano, miegok, mėlynake, kiek tik nori, – sukuždėjo Dominykas. – Nešalta?

– Buvo vėsoka, bet ką tik šiltas rytmečio vėjelis papūtė…

17

Pamirksėjo žaliosios didelėm apvaliom akim, atsisveikino su Dominyku ir rugiagėle ir nušokavo upelin plūduriuoti. O Alfonsas irgi nulėkė pas savo žmonelę Birutę, norėdamas kuo greičiau apsakyti stebuklingąsias naujienas, apie kurias ką tik buvo pažadėjęs niekam nepasakoti.

Galų gale įsimylėjėliai liko vienu du.

– Smagi buvo kelionė… – susimąstęs tarė baltasis arklys.

– Ir kiek daug joje sužinojome, – tik dabar prisiminusi, ką sapnavo, žiedeliu sulingavo rugiagėlė.

– Bet svarbiausia, kad išsiaiškinome, kas tai yra dieviškoji meilė, – pabučiavęs rugiagėlę, sušnibždėjo Dominykas. – Ar atsimeni?

– Pala pala, tą vietą tikriausiai pramiegojau… – nuraudo Svajonė. – Gal galėtumei priminti?

– Gerai, klausykis… Štai kokia, anot žvaigždžių, yra tikroji dieviškoji meilė:

Dominykas prisimena pernykštį rudenį ..................................................... 6 Arklys ir žvaigždės...................................................................................... 10 Stebuklingas žvaigždžių patarimas ........................................................... 14 Rytas Dominyko pievoje ............................................................................ 17 Dominykas vaidina mešką ......................................................................... 22 Dominykas kalbasi su Rugiagėle ............................................................... 26 Žvaigždės pasakoja apie planetas .............................................................. 31 Žvaigždės moko Dominyką skristi ............................................................ 34 Dominykas Mėnulyje ................................................................................. 37 Saulės ir Mėnulio laikrodžiai ..................................................................... 41 Dominykas Veneroje .................................................................................. 43 Veneros pasaka apie sodininkus ................................................................ 45 Dominykas ir Amūras ............................................................................... 48 Dominykas Merkurijuje ............................................................................. 52 Dominykas sužino apie sapnus ir vagis .................................................... 54 Dominykas Merkurijaus bibliotekoje ........................................................ 56

132

133

Dominykas Marse ...................................................................................... 61 Dominykas Jupiteryje ................................................................................ 68 Jupiterio ir Dominyko sutartis ................................................................. 74 Dominykas Saturne.................................................................................... 77 Dominykas Urane....................................................................................... 83 Dominykas pamato Žemės ateitį .............................................................. 88 Varlių sapnas .............................................................................................. 91 Dominykas atsisveikina su Uranu ............................................................. 96 Dominykas Neptūne .................................................................................. 98 Neptūno pasaka apie vandenį .................................................................103 Dominykas atsisveikina su Neptūnu ......................................................109 Dominykas Plutone ..................................................................................111 Dominykas atkeliauja į žvaigždes ............................................................119 Dominykas pabunda ................................................................................126 Dominykas pažadina Rugiagėlę...............................................................127

134

La241

Landsbergis, Vytautas V. Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes: pasaka / Vytautas V. Landsbergis, iliustravo Sigutis Asch. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2013. – 136 p., iliustr.

ISBN 978-9955-811-17-6 Papildytas ir atnaujintas knygos „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ leidimas. „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ – tai antroji Vytauto V. Landsbergio knyga apie laukinį arklį Dominyką, pamilusį rugiagėlę Svajonę. Pirmoji šio autoriaus knyga „Arklio Dominyko meilė“ (2004 m.) buvo išrinkta geriausia 2004 metų knyga vaikams.

Knygoje arklys iškeliauja į kosmoso platybes ieškoti savo mylimajai stebuklingo karšto brangakmenio, kuris neatšąla nei rudenį, nei žiemą. Dominykas žino, kad užkasus tokį brangakmenį po rugiagėlės šaknimis, toji niekad nebenušals. Dominykas aplanko Mėnulį, paskui Venerą, Jupiterį, Marsą ir kitas aplink Saulę besisukančias planetas. Vienoje jų jis ir randa ieškomą brangakmenį.

UDK 888.2-93

Vytautas V. Landsbergis Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes Dailininkas Sigutis Asch Redaktorė Aldona Paulauskienė

Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ www.dominicus.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas

ISBN 978-9955-811-17-6