GINTARO LAŠAI
Daivos Molytės-Lukauskienės nuotr.
tyvas ir galimybes rinktis, turtėti, klestėti ir tobulėti tame spalvinių dermių pasaulyje, kas kartą pasidalijant žiniomis su jaunais gabiais ir talentingais studentais, kas kartą klausantis jų balsų ir linksmo šurmulio akademijos rūmuose ir koridoriuose. Vėjai beldėsi Karolio mintimis į langus. Ar šis kuriamas jo gyvenimo modelis yra teisingas? – mąstė dailininkas, žiūrėdamas į paveikslą. Ar tikra yra tai, kas vyksta realybėje, ar tai, kas tuose kūriniuose? Ir kokiomis spalvomis būtų nuspalvintas jo gyvenimas kitame ieškojimų etape? Nuo savęs nepabėgsi, už tavęs tik nežinojimas. Skambėjo ausyse kažkieno ištarti žodžiai. Kad ir kokia būtų kaina, už viską tenka sumokėti. Kuo ir kam? Laikui ir likimui? Jo žvilgsnis susmigo į dvi vaškines žvakes, degančias ant stalo. Jos tirpo iš lėto, liepsnų liežuvėliai švelniai palietė tamsą, pripildydami nostalgiškų prisiminimų erdvę, kurioje karaliavo dažų, terpentino, skiediklių ir lako kvapai. Diena ir naktis, rytas ir vakaras, viskas kažin kaip išnyk-
davo. Pavasarinį žydėjimą pakeisdavo rudeninės vėtros ir žiemos speigai. Jis užmiršo, kaip yra švenčiamos šventės. Nes tas buvimas tarp žmonių jį tik dar labiau atskirdavo nuo jų, išplėšdavo, nustumdavo, nutrindavo lyg kokį nepavykusį eskizą ar piešinį. Nors ten, popieriuje ir drobėje, jis jautėsi stiprus ir ryžtingas, drąsus tarytum karžygys, gebantis apginti, išvaduoti visas pasaulio karalaites. Karalaites. O ji, toji tikroji, ji buvo pelenė. Tarsi pelenė, kurios jis nesugebėjo paversti princese, įsodinęs į pačią gražiausią jų šeimyninio gyvenimo karietą. Padabinęs šilko sukniomis ir papuošęs perlų vėriniais jos laibą kaklą, jis jautė, kad kažkas turėtų būti kitaip ir kad spalvų dermės yra ne to spektro ir ne iš jo paletės. Amžinas skolininkas, amžinai skolingas, negalintis išsivaduoti iš amžinojo skolų rato, duobės, į kurią įmesdavo visus – save, sutuoktinę, vaikus, apkraudamas atsakomybės ir įsipareigojimų naštomis. Tie įgeidžiai ir norai, atrodo, buvo labai kuklūs ir paprasti, bet jis vis įsigeisdavo tų, nepasiekiamų dalykų, kuriuos reikėdavo
vytis, jų siekti kažkaip kovojant. Kitaip gyvenimas tapdavo neįdomus, prėskas, be jokių prieskonių, be jokios muzikos, garsų. Tarytum išvarytas iš namų šunytis jis ieškojo sotesnio kąsnio, keliaudamas nežinoma kryptimi ten, iš kur pučia vėjai. Klausydamas tik jų keliamo triukšmo, ošimo, švilpimo ar tylos. Rytai, Vakarai, Šiaurė, Pietūs. Vėsa, žvarba, šiluma. Tie vėjų greičiai, tarytum skirtingos spalvos jo jausmų paletėje... Reikia išplauti teptukus. Švariai tvarkingai nuvalyti ir sudėti atgal į vietą. Šis su voverės plaukais, jo mylimiausias ir brangiausias, tinkamas visoms drobėms, mažiems ir dideliems plotams užtapyti. Visus galėtų pamesti, tačiau šio, vienintelio, nors ir nublukusiu koteliu, bet skaisčiai šviečiančiu metaliniu galiuku ir ryškiais, kiek papešiotais voverės, lyg neišsipildžiusios meilės moteriai raudonais plaukais, šiukštu ne. Lyg išsipildžiusios meilės. Garsiai mąstė jis, o į langą jau beldėsi vėjai, pažerdami lietaus ir krušos lašus, primindami, kad ruduo baigiasi, kad artėja žiema, kad metas dažniau užkurti židinį... 57