Durys 2018 02 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 vasaris / Nr. 2(50)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 vasaris / Nr. 2(50) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

TEATRAS

adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

MUZIKA

LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 2 psl. – 2018-ųjų Klaipėdos šviesų festivalis: Italijos menininkų grupės „Marianolight“ projekto „Šimtmečių vartai“ fragmentas. Vytauto Petriko nuotr. 4 psl. – Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio – S.Šaltenio „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius). Dmitrijaus Matvejevo nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2018 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Daiva JANAUSKAITĖ. Valstybė išaugo iš pelenų

Jūratė GRIGAITIENĖ. Kaip tekanti upė

Evelina ZENKUTĖ. „Kalės vaikų“ rebusai

Laima SUGINTIENĖ. Viena muzikinio sausio savaitė

Danguolė VILIDAITĖ. Pakylėti iki žvaigždžių. „Turangalila“

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. R.Inčirausko kūrybos 40-mečiui

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Kartais parodos anotacija gali būti apgaulinga

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Smėlyje, smilgoje, debesyje…

MENO MARŠRUTAIS Irma STASIULIENĖ. Ž.Jasaitytė-Bessonova: noriu kalbėti apie motinystę

KINAS Aivaras DOČKUS. Tarp pilkų nominacijų: „Aviečių“ formos „Oskarai“

FOTOGRAFIJA Toma KIAUKA. Laikinumo trauka ir artėjanti praeitis

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Atgarsiai

Agnė KUGINYTĖ. Trijų kambarių atmintis

Jurgis RAUDYS. Eilėraščiai

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Eskizas vasarai ir tylai

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Justinas VISICKAS. In memoriam balandžiui Daukšos gatvėje. Ekskursija. Apie santykių linksniavimą

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos atvirukai

60 3

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Valstybė išaugo Kalbėdami apie nepriklausomybę, valstybės atkūrimą istorikai dažnai mini skaičius, įvardija tendencijas, aptaria asmenybių nuopelnus, bet neretai pamiršta apie paprastus žmones, kurie ir yra valstybės pagrindas. Baltijos regiono istorijos archeologijos instituto mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Hektoras Vitkus įsitikinęs, kad kiekvienas yra ir buvo individualus, su savo interesais ir požiūriu, pasaulėjauta, pasaulėvoka, įsitikinimais, nuostatomis, vaikystės patirtimis ir daugybe kitų aspektų. Lietuvos gyventojų nuotaikos, pilietiškumas ir pozicija valstybės atžvilgiu pirmąjį ir antrąjį nepriklausomybės dešimtmečiais smarkiai skyrėsi. Daiva JANAUSKAITĖ

Neturėjo su kuo palyginti – Ar valstybės kūrėjai turėjo viziją, kokios atkuriamos Lietuvos sienos turėtų būti? – Pirmąjį dešimtmetį vyko ne tik valstybės atkūrimo procesas. Juk didžioji dalis būsimosios Lietuvos teritorijos gyventojų dar nesuprato, kokia bus toji valstybė, kur bus jos sienos. Tada jokiu būdu nemanyta, kad tai bus tokia Lietuva, kokią ją turime dabar. Prisiminkime, kaip keitėsi valstybės sienos 1920 ir 1923 metais. Turime pripažinti, kad tai buvo ne etnografinės ribos, kaip įsivaizdavo dalis Vasario 16-osios akto signatarų. Juk etnografinės ribos apėmė Gardino, Suvalkų gubernijų dalis, kai kas net suko žvilgsnį į buvusią Kurliandijos guberniją, be abejo, valstybės sudėtyje siekta turėti Palangą ir Šventąją. Taigi pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio kūrėjai buvo gimę XIX a. pabaigoje. Galima tik spėlioti, kaip jie įsivaizdavo kuriamą valstybę. Juk jie augo Romanovų imperijoje, kur buvo Kauno, Vilniaus gubernijos.

Istoriko H.Vitkaus teigimu, ta karta, kuri kūrė Lietuvos Respubliką, turėjo ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viziją. Ji siekė sukurti tautinę valstybę. Vytauto Liaudanskio nuotr. 4

– Kokios patirtys lėmė valstybės atkūrimo priešaušrio nuotaikas? – Krašto gyventojai išgyveno didžiulę Didžiojo karo patirtį. Dalis ne tik lietuvių, bet

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

o iš pelenų ir įvairių tautybių būsimos Lietuvos teritorijos vyrų buvo mobilizuoti į Rusijos imperijos kariuomenę. Kita dalis tapo pabėgėliais, dar kita – savotiškais karo situacijos įkaitas. Kai 1915 metais būsimos Lietuvos žemes okupavo Vokietijos karinės pajėgos, vietiniai žmonės tapo Ober Ost administracinės srities gyventojais ir išgyveno savotišką karo belaisvių situaciją – rekvizicijas ir kitus dalykus, kurie neretai lietuvių sąmonėje priimami kaip labai baisūs faktai. Bet iš esmės čia atėjo kitokios tvarkos valdžia. Vokietijos imperiją galima iš dalies pavadinti mažesne blogybe. Nepamirškime, kad atsitraukdama Rusijos kariuomenė išsivedė dalį gyventojų, ypač žydų tautybės. Kartais tas išvedimas virsdavo pogromais. Nukentėjo nemažai ūkių, išgabentos ištisos įmonės. Ten, kur vyko įnirtingos ir ilgos kautynės, – Šiaulių, Panevėžio apylinkėse – žmonės nukentėjo dar labiau. Ten intensyvios kovos vyko apie porą mėnesių, vietovės eidavo iš rankų į rankas. Šilalės, Tauragės krašto žmonės taip pat patyrė sunkius laikus. Tokia vietinių gyventojų patirtis buvo itin sunki. Tauta, ką tik išgyvenusi Didįjį karą, buvo visiškai kitokia nei antrojo nepriklausomybės dešimtmečio karta. – Pirmasis pasaulinis karas tapo savotiška riba, po kurios turėjo pasikeisti gyvenimas. Kokią savo tėvynę prisiminė to laikmečio lietuviai? – Gyvenimas Romanovų imperijoje nebuvo tautų kalėjimas, kaip kartais būdavo rašoma istoriografijoje. Ekonominiu socialiniu požiūriu Rusijos imperija išgyveno pakilimo laikotarpį 1912–1913 metais, tada buvo geriausi ekonominiai rodikliai. Nors tų metų derliaus negalima lyginti su Lifliandijos gubernijos skaičiais. Atsiminimai, dienoraščiai, laiškai byloja apie tai, kad po Pirmojo pasaulinio karo kraštas buvo nualintas, bet prisiminimai apie carinę Rusiją nebuvo labai tamsūs, nes to meto žmonės neturėjo su kuo lyginti savo gyvenimo. Jų patirtis buvo siaura: tai, kas buvo prie „ciesoriaus“ (caro), ir kaip gyveno karo metu. Daugelis buvo netekę turto, praradę

artimuosius, socialiniai ryšiai sutraukyti, kažkas iš giminės atsidūrė Rusijoje, o kiti – Vokietijoje, vieni grįžo, kiti – ne. Apie visa tai bylojo 1923 metų gyventojų surašymas.

Išmoko skirti tėviškę nuo Tėvynės – Ar lietuviai lengvai patikėjo nepriklausomybės idėja? – Nepriklausomybės kovos iš pradžių daugeliui kėlė tam tikrų abejonių. Apie tai byloja faktai, kaip sunkiai sekėsi formuoti Lietuvos kariuomenę. Dar 1918-ųjų vasarą pasirodė ženklų, kad Vokietija, patyrusi daug komplikacijų vakarų fronte, yra linkusi „atleisti varžtus“, leisti Lietuvos Tarybai įgyti daugiau funkcijų. Vietovėse pradėjo formuotis lietuvių politinis aparatas, atsirado milicija. Aišku, buvo daug konfliktų, nes Lietuvos teritorijoje buvo Vokietijos kariuomenė. Nors 1918 metais kovo 23 d. Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet ne Vasario 16-osios, o 1917 metų gruodžio 11-osios akto pagrindais. 1918 metų rudenį Lietuvos taryba pervadinta Lietuvos valstybės taryba, lapkričio 2 dieną priimta laikinoji Konstitucija ir visa tai tapo valstybės pagrindais. Tų metų lapkritį įsiveržė bolševikai. Įsivaizduokime, kaip buvo sudėtinga baigiantis Didžiajam karui paaiškinti gyventojams, kad dabar reikia ginti Lietuvą. Kas ta Lietuva, daugeliui buvo visiškai neaišku. Nekalbu apie J.Basanavičių, S.Kairį, J.Staugaitį, V.Mironą. Jie turėjo savo supratimą apie kuriamą valstybę. Bet paprasti valstiečiai ar daug per karą praradę ūkininkai mąstė visai kitaip. Jiems Lietuva geriausiu atveju buvo jų parapija. Kai formavosi šaulių būriai, jie kūrėsi kaimo, savo tėviškės gynimui. Tarp tėviškės ir Tėvynės yra didžiulis skirtumas. Konkretus interesas vertė vyrus noriai stoti į šaulių būrius. – Kokių argumentų teko griebtis valstybės kūrėjams įtikinant paprastus žmones, kad

jie turi ginti jiems tuo metu dar iki galo nesuvoktą idėją? – Lietuvos kariuomenės kūrimo procesą pavyko išjudinti tik įstatymiškai reglamentavus principą, kad savanoriams bus atsilyginama žeme. Besiformuojanti valstybė apsidraudė, kad žemė savanoriams neišslystų iš rankų, kad jos neužstatytų, nesuskaidytų smulkesniais sklypais. Savanoriams žemė buvo duodama savotiškai panaudai – be teisės įkeisti, parduoti, mainyti. Jie galėjo toje žemėje gyventi, ją dirbti. Tai buvo labai panašu į Švedijos modelį, naudotą dar XVIII a. Žemės troškimas išjudino kariuomenės kūrimą. Lietuviai iki šiol didžiausia vertybe ir sėkmingiausia investicija laiko žemę. Vėliau, kai valstybė sustiprėjo, į kariuomenę mobilizuoti vyrai nebebuvo savanoriai, tad ir žemės negavo. Antrąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį buvo kuriamas savotiškas nepriklausomybės kovų, savanorių, kartu kovojusių karininkų naratyvas.

Karo pėdsakai – skaudūs – Kokią įtaką žmonių sąmonei padarė Pirmasis pasaulinis karas? – Jis sutraukė nacionalinės lyderystės sistemą Romanovų imperijoje. Lietuviai įgijo šansą prasimušti ir tapti ne tik žemdirbiais. Prireikė dar kelerių metų, kol jie tą galimybę suvokė, nes nebeliko iš Rusijos imperijos atvykusių tarnautojų. Romanovų imperijoje valdininkais dažniausiai tapdavo nebūtinai rusų tautybės žmonės, buvo svarbiau ne tautybė, o tikyba. Dauguma valdininkų buvo stačiatikiai. Svarbus ir tautinis aspektas. Juk didžioji dalis dvarininkų save tapatino su lenkais. Ta karta, kuri kūrė Lietuvos Respubliką, turėjo ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viziją. Ji siekė sukurti tautinę valstybę. ► 5

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Tauta, ką tik išgyvenusi Didįjį karą, buvo visiškai kitokia nei antrojo nepriklausomybės dešimtmečio karta.

Nepriklausomos Lietuvos savanoriai 1918 m.

Žemaičių dailės muziejaus nuotr.

◄ – Su kokiomis ekonominėmis problemomis susidūrė būsimos valstybės gyventojai? – Pirmiausia nebuvo finansinės sistemos. Cirkuliavo ostmarkės, kurių perkamoji galia baigiantis karui ir iškart po jo buvo visiškai neaiški. Turėjo vertę aukso rubliai, bet jų turėta nedaug. Įsitvirtino natūriniai mainai. Kaimuose situacija buvo sunki, bet miestuose – dar sunkesnė. Miestuose lietuvių buvo mažai, daugiau – lenkų, vokiečių, o tiksliau – evangelikų liuteronų, žydų, rusų, nors didžioji dalis jų pasitraukė. Karas labai stipriai pažeidė miestų struktūrą. Po 1915 metų įsako evakuotis Kaune žydų nebeliko. Rusijos imperijoje veikė stereotipai, šnipomanija. Jidiš kalba semantiškai artima vokiečių kalbai. Tad Rusijos karininkams, kurie nesuvokė krašto ir kalbos specifikos, kilo įtarimų, kad žydai gali išduoti jų paslaptis vokiečiams. Kitas dalykas – ekonominis – karo metu visada nukenčia silpniausieji. Žydai buvo ta grandis, didžioji jų dalis gyveno skurdžiai.

Išmintingai išbrido iš krizės Lietuvos savanoriai iš Grūšlaukės apylinkės Dirgalio kaimo. Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotr.

Nepriklausomos Lietuvos savanoriai Kretingos surinkimo punkte. Žemaičių dailės muziejaus nuotr. 6

– Kada Lietuvos Respublikos piliečiai tapo ne tik savo gyvenamos vietovės, bet ir savo valstybės patriotais? – Palaipsniui parapijinį suvokimą pradėjo keisti pilietinis. Tai atsitiko tada, kai į Lietuvą atsirito krizė, – maždaug 1929–1930 metais. Ekonominiai sunkumai vertė žmones telktis, ieškoti bendrojo vardiklio. Kai gamintojams iškilo problemų įsigyjant gamybos priemonių, būtinų ūkininkavimui, nes valstiečiams neužteko vien arklio ir arklo, valstybė pasiūlė gyventojams išeitį – kooperatyvus. Tai nebuvo nieko naujo, kooperatyvai dar XIX a. antroje pusėje veikė Rusijoje, prieškariu jų būta ir būsimos Lietuvos teritorijoje. Tai buvo labai patogus modelis. Vėliau valstybė pajuto, kad taip labai patogu ne tik konsoliduoti vartoji-

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimas prie Laisvės paminklo Ukmergėje.

Vytauto Didžiojo metų minėjimas Marijampolėje 1930 m. rugsėjo 8 d. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

mo, bet ir centralizuoti prekybos resursus, akcinių bendrovių principu pradedant kurti didžiuosius kooperatyvus. Valstybė juose tampa pagrindine akcininke. Būtent jie ir išvedė valstybę iš krizės. Taip augo supratimas, kad valstybė – mūsų visų. – Kaip patriotizmas skatintas vėlesniu laikotarpiu? – Aišku, būta dalykų, kurie išmušė iš vėžių demokratinės, parlamentinės raidos principus ir šiek tiek keitė pilietiškumo pobūdį. Tai buvo 1926 metų perversmas ir po metų prasidėjusios politinės jo peripetijos, kai buvo paleistas Seimas, o Antanas Smetona išrinktas prezidentu, priimta naujoji Konstitucija, kuri suformulavo, kad bus nauji Seimo rinkimai, tik neaišku, kada. Prisiminkime, pilietiškumas – tai nuolatinis dalyvavimas politinėje sistemoje – rinkimuose. Daugelį tai vargina dar ir šiandien. Kad ir kaip galvoja piliečiai, jie turi dalyvauti rinkimuose, o minėtu metu tai buvo nutraukta. Bet naujoji valdžia vietoj to pasiūlė organizavimosi modelį. Antanas Maceina, vienas tarpukario filosofų, taip pat ir Tautininkų sąjungos ideologų, suformavo organiškos valstybės sampratą. Pastebima, kad antrajame nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmetyje gyventojai ėmė stoti į įvairiausias visuomenines sąjungas, draugijas. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje jos įgavo masišką pobūdį. Galiu būti nepopuliarus sakydamas, kad nežinia, kiek tai susiję su patriotizmo formos kūrimu. Labai dažnai tai buvo pro forma: gražios uniformos, šaunūs susirinkimai bei suvažiavimai. ►

Vytauto Didžiojo metų minėjimas Žemaičių Naumiestyje. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Atvirukas „1930 – Vytauto Didžiojo metai“.

Rokiškio krašto muziejaus nuotr. 7

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

◄ Vien ką reiškia Tautos vado jubiliejaus minėjimas 1934 m. Lietuvos valstybės centriniame archyve galima pamatyti sunkiai suvokiamą kiekį sveikinimų. Bet ar tai yra tikrai pilietiškai patriotinio santykio rodiklis?

Vytautas Didysis tapo simboliu – Daugelis senolių vis dar pasakoja apie iš vaikystės prisimenamas Vytauto Didžiojo mirties metines. Ar tai taip pat buvo propagandos dalykai? – 1930 metais, kai visa Lietuva minėjo Vytauto mirties 500-ąsias metines, buvo surengta Vytauto Didžiojo portreto kelionės per Lietuvą kampanija. Kiekvienoje gyvenvietėje buvo rengiamos sutiktuvės. Beje, Klaipėdos krašto ribos ši kelionė neperžengė. Prieš tai valstybės ideologai galvojo, kurį kunigaikštį pasirinkti. Svarstyta Algirdo kandidatūra, bet nelabai tiko, nes jis – Jogai-

Kaune Vilniaus gatvėje klojamas grindinys. 8

los – Lietuvos išdaviko, to laikmečio supratimu, tėvas. Galvota ir apie Gediminą, bet ir čia iškilo tam tikrų komplikacijų. Minėtas Butigeidis. Galiausiai pasirinktas Vytautas – kaip Lietuvos „aukso laikotarpio“ simbolis. Nepamirškime, kad tai buvo laikas, kai kraštą veikė ryškios krizės pasekmės. Valstybėje reikėjo vienijančio tautą archetipo. Ta proga buvo išleisti 10 litų banknotai su šio kunigaikščio atvaizdu, rašomi patosiniai straipsniai, vadovėliai. Toks susidomėjimas ir dėmesys istorijai paskatino tam tikrus tyrimus. Anksčiau Vytauto Didžiojo asmenybei tiek dėmesio nebuvo skirta.

A.Smetonos atvaizdas, o kairėje – vytis. Net tokios smulkmenos rodo tam tikrą požiūrio kaitą. Lietuviai sūnus vadino Vytautais. Vėliau daugelis, nurodydami savo gimimo metus, nesakydavo skaičių, o minėdavo: „Gimęs Vytauto Didžiojo metais“. Mergaitėms taip pat duodavo Vytautės vardą, bet daugiau buvo Biručių. Visa tai rodė lietuvių patriotizmą. O kur dar paminklų Vytauto garbei statymas. Įdomu, kad labai daug jų buvo pastatyta Žemaitijoje, ypač žinant, kiek kartų šis kunigaikštis Žemaitiją užrašė Vokiečių ordinui. Kitos taip garbstomos istorinės figūros tarpukario Lietuvoje nebuvo.

– Ar galima pasakyti, kad tai buvo savotiškas Vytauto Didžiojo kultas? – Tarpukario meto nuotraukos yra labai geras šaltinis šiai temai iliustruoti. Tarnautojų kabinetuose ar mokyklų klasėse būtinai kabojo trys paveikslai: viduryje – tautos vado portretas, jam iš šonų – Vytauto Didžiojo ir vyčio. 1930 metas šiek tiek pasikeitė eiliškumas, centre tapo įprasta kabinti Vytauto Didžiojo portretą, jam iš dešinės kabodavo

– Kaip Lietuva minėjo Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines? – Buvo sudarytas minėjimo komitetas, įsteigtas fondas. Prisidėjo Lietuvos šaulių sąjunga, „birutietės“. Ruoštis pradėta prieš metus. Priiminėtos paraiškos, kur ir kada kuris miestelis priims atvežamą portretą. Portretas buvo pasitinkamas kaip valstybės vadovas. Kiekvienas miestelis pasidarydavo vainikais apipintus vartus. Būdavo pagaminamas

Kauno miesto muziejaus nuotr.

LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO METAI

geriausių Lietuvos profesorių paskaitas. XX a. ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės inteligentija jau buvo visai kitokia nei valstybės kūrimosi pradžioje.

Liudijimai – geriausias šaltinis

„Ateitininkų“ (katalikiškos jaunimo organizacijos) kuopos nariai gimnazistai. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

postamentas, portretą pasitikdavo orkestras, visa miestelio administracija, organizacijos, visuomenės tautinių bendruomenių atstovai, sekmadieniais ta proga laikytos mišios. Bendruomenei rengtos arbatėlės, visuomenės grietinėlei – baliai. Tai buvo propagandinė kampanija valstybės simboliui stiprinti.

Lietuviams buvo sunkiau – Ar galime Lietuvos valstybės kūrimą palyginti su kaimynių Latvijos ir Estijos? – Situacija ir ten buvo panaši. Valstybės vystėsi analogiškai. Latvija turėjo labai stambų pramonės centrą – Rygą. Tai buvo trečias pagal išsivystymą Rusijos imperijoje miestas po Maskvos ir Peterburgo. Todėl Lietuvai, visiškai agrarinei valstybei, buvo sunkiau. Latvija nuėjo labiau industriniu keliu, o Estija dar daugiau orientavosi į pramonę. Lietuva XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje tapo žemės ūkio pramonės valstybe. Gyvenimo būdu, socialine struktūra Lietuva buvo panaši į Daniją. Šios šalies diplomatiniai ryšiai su mūsų valstybe iš visų Skandinavijos šalių buvo bene racionaliausi. Iškylančiomis problemomis ir jų sprendimo būdais Lietuva buvo normali valstybė. – Kaip ji pasikeitė? – Lietuviai sukūrė tautinę valstybę. Nors ir turinčią savų problemų, kurias, jei

ne 1939–1940 metų aktualijos, būtume išsprendę. Kiltų kitų problemų, bet tai būtų normalus valstybės raidos scenarijus. Manau, laikui bėgant būtų išspręstos ir autoritarinės sistemos problemos. Iš esmės, pasinaudojus gana sėkmingomis aplinkybėmis, buvo sukurta valstybė. Juk 1918– 1920 metais Vakarų valstybės į mus žiūrėjo kaip į laikiną klausimą, o 1922 metais plūstelėjo didžioji Lietuvos Respublikos pripažinimo banga, Lietuva įstojo į Tautų Sąjungą. Tiesa, buvo ir kitų niuansų, Vakarų valstybėms šiame regione reikėjo ieškoti kitų alternatyvų Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Bet tokios buvo istorinės aplinkybės. Taip iš kaimiškos Lietuvos buvo einama į modernios valstybės lygį. Miestuose ir miesteliuose augo gyventojų skaičius, valstybė turėjo savo universitetą: aukštieji kursai virto Kauno universitetu, o netrukus – Vytauto Didžiojo universitetu, turinčiu medicinos institutą, inžinerijos, chemijos fakultetus. Ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje atsirado žemės ūkio ir kitų mokyklų, išaugo inžinierių paklausa ir paruošimas. Dar vienas rodiklis, liudijantis apie visuomenės pokyčius, buvo tėvų nuostata žemės negalėsiančių paveldėti sūnų atžvilgiu. Pačioje XX a. pradžioje jaunėlius sūnus tėvai svajojo išleisti į kunigų arba mokytojų seminarijas, kitų alternatyvų nebuvo. Vėliau tai pasikeitė, atsirado kitokia pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, jaunuoliai stojo mokytis medicinos, inžinerijos, net mokytojai baigdavo Vytauto Didžiojo universitetą, išklausę

– Lietuva padarė didžiulį šuolį per trumpą laiką. Pasaulis tai pastebėjo? – Labai geras rodiklis yra užsienio diplomatų atsiminimai. Nepamirškime, kad Kaunas buvo specifinis miestas, nes Rusijos imperijos laikais jis buvo garnizoninis, o tai reiškia, kad aukštų statinių čia būti negalėjo, išskyrus soborą, o visi kiti pastatai – iki dviejų aukštų. Miestas buvo apjuostas fortų sistema, turėjo būti nesunkiai apžvelgiamas. Net Rusijos imperijos mastais tai buvo gili provincija. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu į Kauną atvykstantys diplomatai kraupo nuo provincialumo. Net centrinės gatvės buvo negrįstos, jose lakstė miestiečių vištos, kiaulės. Dalis diplomatų XX a. ketvirtajame dešimtmetyje grįžo į Kauną ir negalėjo patikėti, kaip šis miestas pasikeitė: naujos statybos, kanalizacija, vandentiekis, elektra, moderni architektūra. Diplomatai pabrėžė, kad pasikeitė ir žmonės. Gatvėse vis mažiau bolavo skarelių ir vis daugiau – puošnių skrybėlaičių. Veikė teatras, atvykdavo garsiausi atlikėjai. Jiems tai darė didžiulį įspūdį. Vienas prancūzų diplomatas Kauną net pavadino mažuoju Paryžiumi. Išaugo Šiauliai, Tauragė, Marijampolė. – Lietuviai dažnai mėgsta pasakoti savo giminės istoriją. Ir įvykiai tuose pasakojimuose neretai labai skirtingai interpretuojami. – Kuo daugiau žmonių atsiminimų variantų, tuo geriau. Bendros tų atsiminimų sąsajos, tie patys elementai ir yra tai, kas vadinama kolektyvine atmintimi. Individualios šeimų patirtys, kurios įauga į sakytinę istorijos perdavimo tradiciją, kartais sutampa su kitų istorijų variantais, ir formuojasi bendras supratimas. Kuo įvairesnės šios istorijos, tuo geriau. Tarpukariu norėta suformuoti vieningą istorijos supratimą, bet tai ne visada pasiteisina. Vienodindamos istoriją net ir labai brandžios visuomenės nugravitavo į ne visai gerus dalykus. 9

TEATRAS

Kaip tekanti upė Klaipėdos dramos teatras, pasitikdamas atkurtos Lietuvos šimtmetį, į savo ir miesto istorijos metraštį įrašė reikšmingą kultūros įvykį. Pirmą kartą šiame teatre su vietiniais aktoriais spektaklį pagal rašytojo ir dramaturgo Sauliaus Šaltenio romaną „Kalės vaikai“ pastatė garsus visame pasaulyje režisierius Eimuntas Nekrošius, scenografiją kūrė Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva. 10

Jūratė GRIGAITIENĖ

Lūkesčių horizontai Teatro kritikų, teatrologų ir paprastų žiūrovų lūkesčių horizontai buvo dideli, nes bilietų į premjerinius spektaklius neliko beveik akimirksniu. Režisierius, prieš premjerą atsitvėręs nuo žiniasklaidos tylos siena (nedavė jokių interviu, nebuvo ir tradicinės spaudos konferencijos), dar labiau kurstė norą savo akimis pamatyti pirmąjį žymaus meistro kūrybinį darbą Klaipėdos dramos teatre – spektaklį „Kalės vaikai“, kuriame atsispindi XVIII a. Mažosios Lietuvos istorija, kultūra, papročiai, sakmės,

susipina senųjų pagoniškų mitų atgarsiai ir Šventojo Rašto nuotrupos. Spektaklis „Kalės vaikai“, kurio premjera įvyko vasario 3 ir 4 dienomis, kaip ir buvo galima tikėtis, sunkiasvoris, gilus, poetiškas, atveriantis žiūrovams naujus ir netikėtus jų pačių emocinės, intelektualinės ar gyvenimiškos patirties klodus. Skirtingai nei kiti režisieriaus E.Nekrošiaus pastatymai, kuriems būdinga vizuali metaforinė teatro kalba, pastarasis išsiskyrė ir itin intensyvia verbaline akustine raiška. Literatūrinis spektaklio audinys toks tirštas ir klampus, kad personažų lūpomis tariamas tekstas, žodžių gausa kartu su minties srautu dažnai prarasdavo prasmę ir turinį, virsdamas tiesiog monotoniška tėkme, kažkokia pasąmonės būsena, bendros atmosferos dalimi. Klausantis pagaudavo keistas jausmas, tarsi ilgai žiūrėtum į pava-

TEATRAS

S.Šaltenio „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius) Klaipėdos dramos teatre.

sarį patvinusią upę, vis laukdamas kažko nepaprasto ir įstabaus. Ilgieji vargonininko Karvelio (akt. Darius Meškauskas) ir kitų personažų monologai kartais žiūrovus įtraukia, tačiau dar dažniau loginė minties seka pasimeta žodžių sraute, nebeįstengiant ir nebesistengiant išgirsti, suprasti, kas norima pasakyti. (Kone meditacinį buvimą kartu šiuolaikiniams vartotojiškos visuomenės žmonėms ištverti nėra lengva, o kai kam tai tiesiog nepakeliama, nes kai kurie žiūrovai po pirmosios dalies paliko teatrą.)

Tarsi nieko nevyksta Tokiais momentais atrodo tarsi nieko nevyksta, tačiau kartais šią lėtą akustinę ir vizualiąją spektaklio tėkmę sudrums-

Dmitrijaus Matvejevo / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

čia koks nors nežymus įvykis, būrimas, dialogas, prietaras, užkalbėjimas. Emocijos santūrios ir gerokai prigesintos, o aktoriai tarpusavyje dažniausiai bendrauja ne žiūrėdami vienas kitam į akis, o tiesiai priešais save kažkur į tolumą... Tokiu būdu kuriama slogi ir niūri šermenų atmosfera, nes medinėje senovinėje lovoje dešiniajame scenos krašte nuo spektaklio pradžios iki pabaigos beveik nejudėdamas guli pašarvotas Kristijonas, tiesioginė aliuzija į lietuvių literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį. Tiesa, ypatingais momentais, kai vyksta tam tikri likiminiai painaus naratyvo lūžiai, velionis lovoje nežymiai sujuda, sulenkia koją, atsisėda, apsiverčia, iškrenta, tarsi įprasmindamas seną liaudies prietarą, jog nuo pikta lemiančių minčių ar žodžių velionis apsiverstų karste. O spektaklio pabaigoje Kristijonas ryžtingai

pakyla iš lovos ir grėsmingu balsu prabyla į publiką tekstu, kurio (kaip, beje, ir daugelio kitų monologų) prasmė ir turinys, deja, kažkur pasimetė. Ir nesupratau, ar tai mano, ar aktorių, ar režisieriaus problema. Teatrinių raibuliavimo momentų sklidinas spektaklio reljefas, todėl publika nuolat laukia ir laukia, kol gana monotonišką verbalinę-akustinę tėkmę sudrums koks nors įvykis, dialogas, ryškesnis sceninis etiudas ar metafora, panašiai kaip į tekančią upę įkritęs koks nors medžio šapelis, šakelė ar lapelis.

Įprasmino metaforomis Vienas svarbiausių spektaklio leitmotyvų režisieriaus įprasminamas natūralaus medžio kelmo (kaladės) metafora. ► 11

TEATRAS

◄ Tą kaladę spektaklio pradžioje triukšmingai į sceną įridena vargonininkas Karvelis. Sunkus medžio gabalas ridenamas, mėtomas, stumdomas, kol finale virsta centrine ašimi, apie jį ratu daugybę kartu eina Karvelis, vedamas metafizinio personažo Baltosios kalės (akt. Sigutė Gaudušytė) vėlės, o gal angelo sargo į pomirtinį pasaulį. Kelmas tarsi pats žmogaus gyvenimas, sklidinas kančių ir nuodėmių, yra sunkus, nepatogus, nuolat besipainiojantis po kojomis ir visada atsirandantis netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku. Vienintelis Kristijonas, pakilęs pabaigoje iš savo lovos-karsto, sunkų kelmą išmeta į viršų lengvai ir pavojingai aukštai tarsi kokią plunksnelę, patvirtindamas žinojimą, kad ne visų mirtingųjų gyvenimo našta ir nuodėmių svoris vienodas. Kaip atsvarą sunkiam žemiškajam materialumui ir visuotiniam traukos dėsniui režisierius priešpastato skaidrius stiklainius su balto puraus sniego imitacija jų viduje. Personažai į stiklainius kvėpuoja, pūsdami šiltą orą, o balta substancija tarsi purios snaigės danguje sukasi įvairiomis kryptimis, primindamos žiūrovams vaikų pamėgtus kalėdinius stiklinius burbulus, kuriuos pajudinus kyla iliuzorinė sniego pūga. Kuo stipriau pūti – tuo didesnis pūgos efektas. Turbūt galima būtų atsekti tam tikrų paralelių tarp Baltosios kalės ir balto puraus sniego, žiemą uždengiančio žemės purvą ir žmonių netobulumą. Įspūdinga scena, kai finale visi personažai, priglaudę stiklainius prie lūpų, alsuoja ir pučia, kurdami sielos plazdėjimo įvaizdį. Gyvenimo ir mirties, amžinybės ir kasdienybės, tyros sielos ir nuodėmių motyvai ryškūs visame epiniame spektaklio naratyve.

Simbolių kalba Simbolinė spektaklio figūra Baltoji kalė, ištikimai saugojusi nuo užpuolikų savo šeimininkų namus, yra žiauriai nukankinama, prikalant vinimis prie gimtojo slenksčio. Pagoniškais lietuvių papročiais ir prietarais apipintas spektaklis pasipildo ir Šventojo Rašto Kristaus, vinimis prikalto prie kryžiaus, kančios motyvu. Stebina idėja, kad besąlygiškai mylinčios sielos simbolis šiandien yra ne žmogus, o naminis gyvūnas-kalė, ištikimai iki mirties 12

sauganti savo namų slenkstį ir jų gyventojus. Jos vėlė tarsi angelas sargas globoja gyvuosius ir gražiai palydi juos į anapilį. Visi kiti spektaklyje pasirodantys personažai su individualiu džiaugsmų, vargų, kančių ir nuodėmių rinkiniu atrodo sutrikę, suskilę, paskendę smulkių kasdienių rūpesčių ir intrigų liūne. Varpininkas Karvelis tarsi metraštininkas žiūrovams primena tolimus Mažosios Lietuvos įvykius XVIII a., kai gyveno ir kūrė pirmojo lietuviško hegzametru parašyto literatūros šedevro „Metai“ autorius Kristijonas Donelaitis. Karvelis ilgu monologu spektaklį pradeda ir jį užbaigia, daug kartų eidamas ritualiniu vis mažėjančiu skaistyklos ratu iš Šiapus į Anapus, lydimas Baltosios kalės ir išpažindamas savo nuodėmes, kol jį pas save pasišaukia Kristijonas. Ši scena spektaklyje viena gražiausių, prasmingiausių ir įsimintiniausių.

Amžinybės akivaizdoje Marija (akt. Regina Šaltenytė), Kristijono našlė, kurią dievas nubaudė neduodamas vaikų, neša savo kryžių kantriai, nežinodama, kokia dalia jos laukia po mylimo vyro mirties. Iš savo protėvių liaudies medicinos paslaptis perėmusi žolininkė Lotė (akt. Karolina Kontenytė), žiauriai išprievartauta niekdarių ir viena auginanti sūnų benkartą, bando kabintis į gyvenimą, netvirtai stovėdama kiek aukščiau žemės

ant dviejų skaidrių permatomų stiklainių. Jos pastangos sukurti šeimyninę laimę su Patarėju Abeliu (akt. Edvardas Brazys) neturi perspektyvos ir iš anksto yra pasmerktos nesėkmei. Lotės ir Abelio dialogai, jų kūno kalba labai kasdieniški, suprantami ir atpažįstami. Nepaprastai išraiškinga veido mimika ir kūno plastika išsiskyrė elgeta, buvęs teisėjas, ponaitis Maras (akt. Donatas Švirėnas), kartais įsiveržiantis į kitų spektaklio personažų gyvenimą, kasdienybę ir buitį tarsi visagalė Mirtis (valgo koją pasidėjęs ant stalo, stumdosi, šiurkščiai elgiasi), nepaisanti jokių žmogiškojo etiketo reikalavimų. Ir visi kiti mirusio Kristijono aplinkos žmonės – motina (akt. Nijolė Sabulytė), daktaras Zaksas (akt. Igoris Reklaitis), mokytojas (akt. Vaidas Jočys) – pasirodo ne kaip gyvi personažai su charakteriais ir savo gyvenimo istorijomis, o kaip iš tiršto rūko išnirusios idėjos ar žmogiškųjų ydų simboliai. Atrodo tokie laikini, pažeidžiami ir trapūs amžinybės akivaizdoje, kaip ir tie jų vienodi „glamžyto popieriaus“ apsiaustai, kuriais kartais apsisiaučia. Visi jie taip ir nesusėda kartu prie ilgo bendro stalo suvalgyti ką tik išvirtų bulvių su rupia druska. Tik blaškosi po sceną, iš vienos rankos į kitą mėtydami karštas bulves, kurios degindamos delnus dažniau krenta ant žemės nei į burną. Panašiai ir mes, XXI a. žmonės, tarsi tie kalės vaikai jaučiamės sutrikę, nuolat laukiantys geresnio gyvenimo, pokyčių ar naujų pranašų, nes senieji jau kadais mirę... O naujieji gal dar ir negimę.

TEATRAS

„Kalės vaikų“ rebusai Dekonstruoti Eimuntą Nekrošių – lyg būnant paprastu fizikos mokytoju bandyti atskleisti slėpiningus visatos dėsnius. Ir šįsyk režisierius unikalią galaktiką, pavadintą „Kalės vaikais“, sukūrė. Ir šįsyk ją iš viršaus stebėti leido. Kabėjau kelias valandas kaip ta vėlė virš našlių namų, žvelgdama žemyn į vaiduoklišką, mįslingą E.Nekrošiaus kosmosą. Jaučiausi vaikas, kuriam pirmą kartą parodo iš pirmo žvilgsnio chaotišką, nepaaiškinamą, bet paslaptingai traukiančią visatos spiečiaus nuotrauką. Intuityviai suvokiau, kad viskas čia dėsninga, gravitacijos jėga susieta, nekrošiškais siūlais surišta. Vis dėlto postmodernizmo diskursas verčia kvestionuoti Klaipėdos dramos teatro spektaklį.

Evelina ZENKUTĖ

Žodžių pinklėse Kodėl, šiuolaikiniam teatrui postdraminiais žingsniais bėgant nuo teksto, pasirinkta tokia klampi, daugiažodė Sauliaus Šaltenio romano „Kalės vaikai“ inscenizacija? Ar žiūrovai, priversti patamsyje rankioti labai gražaus, bet iš daugybės kalbos vienetų suregzto trūkusio vėrinio daleles, nepateko į lingvistinius spąstus, taip ir neprisilietę prie giliausių spektaklio klodų? ► 13

TEATRAS

◄ Kodėl, scenoje girdint kai kurių „Kalės vaikų“ personažų patosišką kalbą, apima jausmas, lyg televizijos ekrane stebėtum prieš gerą dvidešimtmetį kurto spektaklio įrašą? Žodžiai, užuot virtę elegantiška rišančia medžiaga, tiek aktorius, tiek publiką sunarpliojo, įpainiojo, apraizgė, įklampino, apipynė neleisdami įkvėpti. Kažkas užako.

Tikrumo paieškos Semiotikas Algirdas Julius Greimas įvardijo, kad prasmės problema pasikeitė, kadangi niekas jau nesidomi prasme – nei gyvenimo, nei žmonijos. Anot jo,

tada „gaunasi toks beprasmingas gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės“. Tai, A.J.Greimo teigimu, turbūt ir būtų postmodernizmas. Ar šių žodžių kontekste apie ideologiškai sau ištikimą dabartinę režisieriaus kūrybą galima kalbėti jį įspraudžiant į nūdienos prasmės nebuvimo epochos rėmus? Kai E.Nekrošius jau yra tapęs konstanta, veikiausiai jokie šiuolaikiniai diskursai jam nebepavaldūs. Prieš spektaklio „Jobo knyga“ premjerą pasirodžiusiame interviu režisierius prognozavo: „Tokie kūriniai gal ir nepopuliarūs šiuolaikiniame teatro, televizijos, pramogų kontekste ir šiame laikmetyje, gal jo neatitinka, bet man atrodo, kad jie reikalingi, bent jau jie greitai bus reikalingi, nes žmonės nori grįžti į kažką tikra,

realų scenos jausminį pasaulį.“ O vis dėlto norisi švelniai polemizuoti, ar koks nors iš sielos gelmių išsiveržęs performatyvus vyksmas mažiau emocionalus nei kanoninė literatūrinė dramaturgija, ar šių dienų tekstas iš tikrųjų negali paveikti, paliesti, ar tikra tikrai tik praeityje.

Epas apie žmogų Ilgai neradau bendrojo vardiklio, žodžio, kaip įvardyti spektaklio personažus, komplikuotą siužetą, simbolius, metaforas rišančią gravitacijos jėgą. Intuityviai jauti, kad viskas traukos dėsnių susaistyta aplink kažką sukasi, bet užčiuopti nepajėgi (paskendo žodžių baroke, per didelis atstumas tarp šių dienų ir fabulos?). Galbūt E.Nekrošiaus „Kalės vaikai“ su visa XVIII a. Mažąja Lietuva, istorijos nuotrupomis, sakmių, burtų inkliuzais, mitų aidesiais, religiniais motyvais, donelaitišku pasakojimo struktūriškumu, veikėjų – Dariaus Meškausko varpininko Karvelio, Karolinos Kontenytės Lotės, Edvardo Brazio patarėjo Abelio, Reginos Šaltenytės Marijos, Igorio Reklaičio daktaro Zakso, Vaido Jočio mokytojo, Vido Jakimausko ir Aurimo Pintulio Kristijono, Donato Švirėno elgetos, buvusio teisėjo, ponaičio Maro, Nijolės Sabulytės Kristijono motinos ir Sigutės Gaudušytės Baltosios kalės – tragizmu – epas sąžinei, postulatas ištikimybei sau, savo identitetui (tiek kūrybine, tiek nacionaline to žodžio prasme), traktatas apie žmogų, klystantį, nuodėmingą, tikintį. D.Meškausko įkūnytas varpininkas Karvelis viso spektaklio metu su savimi nešiojasi medinį rąstą – ir sunku, ir numesti negali, savas gi. Kaip gyvenimas. Kiekvienas mes su tokiu – sunkesniu ar lengvesniu – nešuliu.

Raktas – stiklainyje?

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro premjerinio spektaklio – S.Šaltenio „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius). Dmitrijaus Matvejevo / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr. 14

Galiausiai spektaklio epicentru, išvijus didelio voratinklio gijas, tapo „siela“, kurios simbolis – stiklainiai su susmulkintu putplasčiu, į kuriuos kvėptelėjus stoja pūga, randasi gyvastis, gyvenimo žaidimas. Ne tik K.Kontenytės Lotę, bet ir žiūrovus E.Nekrošius vis užkelia ant tų stiklinių indų – rodo, kad siela gali pakylėti, bet

TEATRAS

viskas taip trapu, jog bet kurią akimirką, praradęs pusiausvyrą, jei nesistengsi, jei žiūrėsi tik po kojom, jei nepavyks išlaikyti tiesios nugaros, nukrisi. Taip viso spektaklio metu, papuolęs į E.Nekrošiaus pinkles, ir bandai laviruoti. O tarp tavęs bei grindų – trapi stikle uždaryta siela. Apgraibomis priartėji prie minties, kad tvirtas stuburas gyvenimo cirke – labai svarbus. Ne visiems pavyksta ar pavyks atsilaikyti. Dar tam, kad siela būtų gyvybinga, o ne tik trūnytų inde, reikia pastangų, kvėptelėjimų, nuolatinio rūpesčio. „Kalės vaikų“ personažai vis pučia dvasią į stiklainėlius. Veikiausiai tik neapleidus savo sielos nereikės klausti – ar nejuokinga, kad kitąkart gyvulėlis palieka didesnį atminimą nei kitas žmogus.

Nesutampa kraujo grupės Nerandant ar beieškant jungčių, imi žaisti su tuo, ką turi: grožiesi kostiumais, scenografija, iš vėlių bei pūgos išausta muzika, svarstai, kiek išgali tarp lyg vandeningas krioklys trykštančių žodžių aptikti sakmių nuotrupų, literatūrinių personažų atspindžių, veikėjų paralelių su religinėmis figūromis (Lotė – Marija Magdalietė,

Ir sunku, ir numesti negali, savas gi. Kaip gyvenimas. Kristijonas – Jėzus Kristus, mokytojas – Judas, Karvelis – apaštalas Petras), sprendi simbolių ir metaforų rebusus (kodėl lova ir stalas vertikalūs, kodėl bulvės su druska?). Nors ir gražus, slėpiningas, magiškas bei meistriškai sukurtas atrodo režisieriaus E.Nekrošiaus, scenografo ir šviesų dailininko Mariaus Nekrošiaus, kostiumų dailininkės Nadeždos Gultiajevos, kompozitoriaus Antano Jasenkos pasaulis, bet šaltas ir tolimas. Lyg vartytum seną giminės fotoalbumą, iliustruotą tarp realybės ir mito jau pasiklydusiais artimųjų pasakojimais. Rodos, visi mes kalės vaikai, bet neapleidžia jausmas, kad venas šildantis, gyvybę įkvepiantis donorystės aktas tarp veikiančiųjų scenoje ir sėdinčiųjų salėje neįvyksta. Gal kraujo grupės nebesutampa. 15

MUZIKA

Viena muzikinio

„Improvizacijos aistra“ Klaipėdos koncertų salėje: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai – V.Čekasinas (saksofonas, klavišiniai, elektronika) ir A.Čekasina

Virtuozų dueto – pianistų Kasparo Uinsko ir Jevgenijaus Božanovo programa, Klaipėdos kamerinio orkestro pasirodymu su Lietuvos džiazo guru Vladimiru Čekasinu ir Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertu Klaipėdoje prasidėjo muzikinis sausis.

Laima SUGINTIENĖ

Pritrūko tik jausmo Vos nurimus šventiniam šurmuliui, jau sausio 10-ąją Klaipėdos koncertų salė pradėjo naujus koncertinius metus. Pradėjo juos koncertu „Virtuozų duetas“, kuriame muzikavo pianistai K.Uinskas 16

(Lietuva) ir J.Božanovas (Bulgarija, Vokietija). Taikliai pavadinta – virtuozai, tikrai vienas kito verti atlikėjai. Nepriekaištingai virtuoziškumo požiūriu ansamblis atliko Sergejaus Prokofjevo Siuitą iš baleto „Pelenė“ (Michailo Pletniovo transkripcija dviem fortepijonams) ir Sergejaus Rachmaninovo Siuitą Nr. 2 op. 17. Technika puiki. O štai jausmo, nuoširdumo... Kur tie rachmaninoviški, už

širdies griebiantys lyrikos potėpiai, kur tos sodrios kantilenos, išsiliejančios natūraliomis kulminacijomis?..

Tebūnie tai opera ...Štai pastarųjų tikrai nepritrūko antrajame sausio koncerte. Tradiciškai metų pradžioje Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO, meno vadovas Mindaugas Bačkus ) mokosi, o ko išmokę, dalijasi su publika. Ne išimtis ir šiemetis sausis. Sausio 12-ąją įvyko meistriškumo savaitės baigiamasis koncertas, pavadintas „Improvizacijos aistra“. Solistai – V.Čekasinas (saksofonas, klavišiniai, elektronika) ir Maskvoje gyvenanti jo jaunesnioji dukra Anna Čekasina (džiazo smuikas, vokalas). Maskvoje, Londone, Roterdame ir Vilniuje studijavusi atlikėja žinoma Lietuvos melomanams: ji yra parengusi muzikinę-literatūrinę programą su Brigita Bublyte

sausio savaitė

(džiazo smuikas, vokalas).

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

ir Vyčiu Nivinsku, ji tapo Oskaro Koršunovo teatro spektaklio „Uždaras vakaras“ ašimi, ji dalyvavo Nidos džiazo festivalyje ir kt., o dabar savo eilės sulaukė ir klaipėdiečiai. Meistriškumo kursų „produktą“ ir išgirdome. Programėlėje rašoma, kad tai buvo deklamacijų opera „Dangus II“ arba „Dangaus vaizdiniai“. Ką gi, tebūnie tai opera. Nors, beje, buvo visi jos elementai: vokalas, orkestras, kuris dar ir dainavo, taigi buvo ir choras, choreografija (kas nors kartą matė V.Čekasiną „gyvai“, supras, ką turiu omenyje), o scenografiją atstojo vaizdo projekcija. Parašyta „opera“ pagal Friedricho Nietzsche’s 11-os šešiaeilių posmų dainos tekstą „An den Mistral“ (liet. „Mistraliui“. Mistralis – smarkus šaltas, sausas vėjas, – aut. past.). Tapome 11-os kontrastingų scenų liudininkais. Kiekviena, pasak autoriaus V.Čekasino, perteikė skirtingą santykį su Aukščiausiąja Jėga, pradedant jos paieškomis ir baigiant dėkingumo himnu jai.

Kova su kompleksais Pernai 70-metį atšventęs metras su dukra bendravo jiems abiem (tik jiems?) puikiai suprantama kalba. Kaip sakoma, obuolys nuo obels... Šiuo atveju neįsivaizduoju šalia V.Čekasino kito atlikėjo. Anna meistriškai įvaldžiusi visus tėvo „triukus“, pusantros valandos scenoje ji „multitaskina“: ji ir dainininkė (pradedant Sprechstimme,

čekasinišku vokalizavimu ir baigiant klasikiniu vokalu), ir smuikininkė (visi įmanomi netradicinės artikuliacijos būdai, klasikinis griežimas), šokėja (tėvo dukra!), dirigentė, aktorė, sceninio vyksmo vadybininkė ir t. t. Nors neurologai vienu balsu tvirtina, kad mūsų laikų epidemija „multitaskinimas“ vampyrina mūsų energiją, kenkia produktyvumui, Anną, regis, jis „veža“ ir pakrauna. ► 17

MUZIKA

◄ Tie žodžiais nenusakomi tėvo ir dukters vokaliniai rečitavimai bei saksofono ir smuiko dialogai buvo susipynę su valso, himno, renesansinės muzikos reminiscencijomis, efektingais orkestro tutti epizodais. Kaip minėta, daliai veiksmo perteikti buvo pasitelkta ir vaizdo projekcija (kas jos autorius, nenurodoma, pasitaikė techninių nesklandumų), kuri tapo įžangine projekto dalimi. M.Bačkus jos fone ir pradėjo pasakojimą, ką jie su guru veikė visą savaitę. Pasirodo, kvėpavo. Tai turėję išlaisvinti kūrybinę energiją, išvaduoti nuo kompleksų. Kalbėtojo paraginti, kvėpuoti mėginome ir mes. Geriau sekėsi tiems, kurie dar aną šimtmetį buvo ragavę V.Čekasino unikalios,

Jautri intencija, prasminga ir skoninga vieta, aukščiausia muzikinė kokybė, dėmesinga ir išprususi publika – tąvakar buvo visos geram renginiui būtinos sudedamosios dalys. tuomet dar niekur negirdėtos metodikos, kai jis, atvykęs į Lietuvą, 1975–2002 m. dėstė ir Lietuvos muzikos akademijoje. „Papa“ (tėčiu) vadintas, šį būdą (ir kitus) taikydamas, jis išugdė visą būrį šiandien ne tik Lietuvoje garsių džiazmenų, o jo vadovaujamas kolektyvas buvo vadinamas tiesiog Čekasino bigbendu. Vietoj tradicinio biso – Open communication: kūrinio autorius salės paprašė melodinio motyvo ar ritminio piešinio, o jį gavęs čia ir dabar su dukra bei orkestrantais sukūrė visavertę muzikinę kompoziciją pagal visus čekasiniškus muzikos architektūros kanonus. Orkestras iššūkį priėmė, Aukščiausioji Jėga tiesiog turėjo juos išgirsti. Ir nors KKO vadovas sakė, kad per meistriškumo savaitę iš kompleksų jie taip ir neišsivadavo, iš salės atrodė kitaip. Gabūs „Papos“ mokiniai.

Verta ir teisinga Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertas Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Solistai – M.Goldbergas (violončelė), A.Bartulis (vargonai). Dirigentas – T.Ambrozaitis. Julijos Kot nuotr. 18

Visai kitaip į Aukščiausiąjį kreipėsi Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“.

MUZIKA

Sausio 13-ąją Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje buvo aukojamos mišios už Laisvės gynėjus. Po mišių čia koncertavo Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (dirigentas Tomas Ambrozaitis). Tačiau „koncertas“ prasidėjo jau anksčiau: choras giedojo mišių metu. Tai buvo tikra Dievo palaima: prasmingas kunigo Benedikto Jurčio pamokslas, tobulai skambėjusios „Polifonijos“ atliekamos kunigo Gedimino Šukio mišios (po Psalmės norėjosi ploti) bei dvi nuostabios Gedimino Purlio giesmės (vargonavo Andrius Bartulis) prasmingai vedė kulminacijos link – prie Lietuvos himno. Dažnam akyse sužibo ašaros ir emocijų gniužulas užspaudė gerklę... Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios parapijiečiai kitokie. Po mišių jie neišsiskirsto, visada lieka klausytis koncerto. Buvo verta. Koncertas pavyko visais atžvilgiais – techniniu, interpretaciniu, trukmės ir t. t. Sudėtingą programą choras atliko a cappella. Nors dainininkai jau buvo giedoję visą valandą, nebuvo justi jokio balsų nuovargio, o sopranai tiesiog pakerėjo. Subtiliai pradėję Antono Brucknerio dviem motetais („Os Justi“ ir „Locus is te“), ratu persirikiavę sugiedojo Johno Tavenero „Svyaty“ (kūrinio puošmena – violončelininkas Matvejus Goldbergas), koncertą efektingai užbaigė itin sudėtingu chorinės literatūros opusu – Franko Martino Doppel messe. Aukščiausią meistriškumą demonstravo ne tik choras, bet, be abejo, ir dirigentas. Dainininkai buvo jam ypač dėmesingi, jie, regis, atliepė net menkiausią T.Ambrozaičio mažojo pirštelio krustelėjimą. Aukščiausio sudėtingumo (todėl retai atliekamas) muzikinis rebusas – Mišios dvigubam chorui – įveiktas vienu ypu. Stebint šio talentingo dirigento veržlią karjerą, akivaizdu, kad augant jo muzikinei patirčiai ir pasitikėjimui savo jėgomis, stiprėjant dirigavimo bazei, vis labiau išryškėja jo credo: visada siekti maksimumo tiek iš savęs, tiek iš kitų atlikėjų (nesvarbu – choro koncertas, muzikinis spektaklis ar kt.), visada kolektyvo augimą stimuliuojanti programa, visada išgyventas, nuoširdus santykis su muzika. Jautri intencija, prasminga ir skoninga vieta, aukščiausia muzikinė kokybė, dėmesinga ir išprususi publika – tąvakar buvo visos geram renginiui būtinos sudedamosios dalys.

Pakylėti iki žvaigždžių. „Turangalila“ Galvodami apie vieną žymiausių XX a. prancūzų kompozitorių Olivier Messiaeną, pirmiausia turbūt prisimename jo pomėgį užrašinėti paukščių giesmes ir vėliau gautą medžiagą, ją iššifravus, panaudoti kūryboje. Taip atsirado „Paukščių katalogas“, „Paukščių pabudimas“, „Egzotiniai paukščiai“. Gal dar kartais prisimename „Kvartetą laiko pabaigai“, neįprastą šio opuso atsiradimo istoriją – kompozicija sukurta ir pirmą kartą atlikta kalint nacių koncentracijos stovykloje. Ne vienam turbūt imponuoja ir šio didžio muziko susižavėjimas M.K.Čiurlioniu – vadindavo jį „didžiuoju Lietuvos žmogumi“, „nepaprastu muzikos ir tapybos kompozitoriumi“.

Danguolė VILIDAITĖ

Reta galimybė O.Messiaeno simfonija „Turangalila“, sausio 31-ąją nuskambėjusi Klaipėdos koncertų salėje (Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas – Gintaras Rinkevičius) – tai dar vienas netradicinis kompozitoriaus požiūris į muzikos formą, garsą, meilės ir amžinybės temas, sukrečiantis savo išraiškos gelme, monumentalumu, užmojais. Dirigentas S.Koussevitzky’s, 1946 m. šį kūrinį užsakydamas Bostono simfo-

niniam orkestrui, jokiomis sąlygomis ar reikalavimais autoriaus neapribojo; ir duota kūrybinė laisvė netikėtai „išsiliejo“ dešimties dalių, beveik pusantros valandos trunkančiu opusu. Dar daugiau: ši simfonija – tai tik viena trilogijos, apmąstančios Tristano ir Izoldos temą, dalis, jos centras, kaip sakė kompozitorius, indiškas šios temos variantas, „meilės daina“. Dėl savo ypatingų apimčių (užima visą koncerto laiką) ir modernumo „Turangalila“, nors tai yra vienas ryškiausių simfonijos žanro pavyzdžių XX a., atliekama labai retai. 2010 m. ji buvo įtraukta į šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida“ programą, dabar pagaliau išgirdome ir Klaipėdoje. ► 19

MUZIKA

Dieviškas veiksmas... ◄ Manoma, kad sanskritišką kūrinio pavadinimą kompozitorius pasirinko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jam patiko pats šio sudurtinio žodžio skambėjimas, vėliau – prasmingas jo vertimas, kuris, kaip būdinga daugeliui senovinių kalbų, neapsiribojo tik viena reikšme. (O.Messiaenas domėjosi įvairiomis antikinėmis kultūromis, ne tik senovės Indijos, Graikijos, Okeanijos ar Majų). Turanga čia tarsi laikas, byrantis smėlio laikrodyje. Laikas skubantis, šuoliuojantis kaip žirgas. Tai judėjimas ir ritmas. Po žodžiu lila slepiasi net visa gyvenimo filosofija. Tai ir dieviškas, kosminis veiksmas, mirties ir gyvenimo kaita, griovimas ir kūryba vienu metu, galų

gale tai himnas visaapimančiai meilei, pakylėjančiai iki pat žvaigždžių, džiaugsmui, amžinybei. Simfonijos klausantis sunku net patikėti, kad toks jausmingas ir ekspresyvus opusas „sukaltas“ labai racionaliai:

sugrįžta dalių pavadinimai ir jų tematizmas („statulų“, „gėlių“, „meilės“, „akordų“ leittemos), ritmo moduliai, orkestro padalijimas į blokus ir t. t. Muzikinis audinys tarsi persiūtas smulkiausiais pasikartojimų siūleliais. Toks cikliškumas nėra atsitikti-

Tik pačiame finale įvertini visą „piešinį“, jo grožį.

O.Messiaeno simfonija „Turangalila“ Klaipėdos koncertų salėje: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas G.Rinkevičius, solistai – A.Paley (fortepijonas), B.Perrault (Marteno bangos). Vytauto Petriko nuotr. 20

MUZIKA

nis, anot paties O.Messiaeno, pastebimas ir gamtoje – paros (diena ir naktis), metų laikų kaita. Bandant suprasti, paaiškinti šios kompozicijos struktūrą, kartais naudojami audžiamo kilimo (pasikartojantys rašto ornamentai), erdvėje besisukančio kristalo vaizdiniai. Mintyse galime įsivaizduoti, kaip „Turangalilos“ muzikinė medžiaga tarsi sukasi erdvėje, jos kraštinės (temos, sąskambiai, faktūros) – kaip brangakmenio saulės šviesoje – vis suspindi, sužaižaruoja naujomis spalvomis, atspalviais. Tik pačiame finale įvertini visą „piešinį“, jo grožį. Šis „audinys“, jeigu galima taip išsireikšti, maestro G.Rinkevičiaus „rankose“ tą vakarą sužėrėjo tiesiog tobulai. Stebino orkestro lankstumas, ypač medinių pučiamųjų grupė. Įdomu, įtaigu, net ekstatiška, tik ne kiekvienam klausytojui suprantama, skirta. Pusantros valandos prabėgo nepaprastai greitai.

Viena sudėtingiausių „Turangalila“ – tai viena iš sudėtingiausių orkestrinių partitūrų, kiekvienai orkestro grupei kelianti ypatingas užduotis. Čia svarbi mušamųjų funkcija, skirta net aštuoniems atlikėjams (tamtamas, cimbolai, vibrofonas, orkestriniai varpai ir t. t.), itin sunki ir virtuoziška, ritmiškai komplikuota fortepijono partija (Alexanderis Paley, JAV). Pastarajam instrumentui kartu su Marteno bangomis (Bruno Perrault, Prancūzija) tenka solo vaidmuo. Pagrindinis konfliktas, kontrastas sukuriamas priešpriešinant „statulų“ ir „meilės“ leittemas. Pirmoji jų – sunki, gąsdinanti, atliekama trijų trombonų ir tūbos, šiame kūrinyje simbolizuoja blogį, tą baimę, kurią jaučiame, matydami senosios Meksikos paminklus. „Statulų“ tematizmą ne visada lengva atpažinti, kaip kad „Žvaigždžių kraujo šokio“ dalyje (pagal turinį atrodo labiau tinkamas šis Šarūno Nako vertimas nei „Kruvinas žvaigždžių džiaugsmas“, pateiktas koncerto lankstinuke). Dalis, greita, gyva, dinamiška, pagal charakterį cikle atitinka scherzo – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro interpretacijoje suskambo ypač efektingai. Lyrinę sferą „Turangaliloje“ labiausiai išreiškia „meilės“ tema, bet ji irgi, kaip ir žodžių reikšmės pavadinime, patiria įvairiau-

sių transformacijų – nuo subtiliausio garso „Meilės sapno sode“ (lyrinis kompozicijos centras) iki grandiozinio viso orkestro tutti finale – meilės triumfo. Ypač įsiminė hipnotizuojantis „Meilės sapno sodo“ styginių su Marteno bangomis saldumas, su „paukščiukų solo“ pritarimu fortepijono partijoje.

Post scriptum O.Messiaenas, intelektualas, eruditas, vienas iš originaliausių XX a. kūrėjų, išauginusių savo meistriškumo kalvėje tokius žymius avangardo guru kaip P.Boulezas, K.Stockhausenas, I.Xenakis, buvo ir vienas iš giliausiai tikinčių savo epochos meninin-

kų (tuo dažnai prilyginamas J.S.Bachui). „Mano muzika visuomet apdainuoja mano tikėjimą. (...) Dalis mano kūrinių skirti skleisti teologinėms tiesoms ir katalikų tikėjimui. Tai tauriausias, be abejo, rimčiausias, natūraliausias ir, ko gero, vienintelis mano kūrybos bruožas, kurio nesigailėsiu net savo mirties valandą“, – teigė kompozitorius. Maždaug 60 gyvenimo metų jis pašventė vargonininko pareigoms Paryžiaus Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje. Muziko religingumas – tai dar vienas XX a. fenomenų – toli peržengė dogmatiškai įsivaizduojamo tikėjimo ribas. Simfonija „Turangalila“, sakyčiau, yra vienas iš tokių netradicinio požiūrio pavyzdžių, savotiška jo muzikos garsais išreikšta „Giesmių giesmė“. 21

DAILĖ

R.Inčirausko kūr Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose iki vasario 17-osios veikė Telšiuose gyvenančio ir kuriančio metalo plastikos dailininko Romualdo Inčirausko kūrybos 40-mečiui skirta paroda „Skulptūra. Tapyba. Tarytum juvelyrika“.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Haiku formatu Parodoje buvo pristatyti tapybos ciklas „Abstrakcija su autoriniu ženklu“, instaliacijos „Civilizacijos I“ ir „Civilizacijos II“ bei metalo plastikos objektai, autoriaus įvardyti „tarytum juvelyrika“. Kaip dar vienu autoriniu parodos eksponatu vertintinos R.Inčirausko mintys haiku formatu, išlygiuotos ant salės sienų tarsi kūrinių etiketės. Be jokios abejonės, ekspozicija išsiskyrė ir gausiais tekstais apie autorių bei kūrinius, – tai paties dailininko pasisakymai, dailėtyrininkės Danutės

R.Inčirausko kūrinių parodoje „Skulptūra. Tapyba. Tarytum juvelyrika“ KKKC Parodų rūmuose. 22

Zovienės ir istoriko Tomo Kriaunevičiaus įžvalgos. R.Inčirauskas gimė 1950 m. Anykščiuose. 1970 m. atvyko į Telšius mokytis taikomosios dailės technikume. Atrodo, kad Žemaitijos sostinę buvo palikęs tik metalo plastikos studijoms Estijos valstybiniame dailės institute Taline (dab. Estijos dailės akademija), kurios truko penkerius metus. Grįžęs prie Masčio ežero, kitaip kaip Žemaitijos piliečio savęs ir kartu savo kūrybos nebeįsivaizduoja. Yra Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Tarptautinės medalių kūrėjų federacijos (FIDEM) narys. Kuria metalo plastiką, skulptūras, medalius, tapo – 40-iai kūrybos metų tenka per 40 personalinių parodų. ►

DAILĖ

ybos 40-mečiui

Instaliacijos „Civilizacijos I“ fragmentai.

Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr. 23

DAILĖ

Puošia erdves ◄ Telšių viešąsias erdves puošia ne vienas

R.Inčirausko kūrinys. Iš jų žymiausi – Šv. Antano Paduviečio katedros didžiosios bronzinės durys, skirtos Žemaitijos krikšto 600-osioms metinėms, ir senamiestyje esantys ženklai-skulptūros žydų bendruo-

menės, gyvenusios mieste, atminimui. Verta priminti, kad jau įgyvendindamas dar vieną projektą TELZ (Telšiai, 2004–2005), taip pat skirtą buvusios žydų bendruomenės ir rabinų mokyklos atminimui, dailininkas rinko statybvietėse senas autentiškas raudonas plytas ir jas inkrustavo metalo plastikos elementais. Tai kūriniams suteikė stiprų emocinį užtaisą, tapo

prasmingu buvimo praradimo simboliu, o idėja buvo sėkmingai panaudota naujiems darbams. Apdovanojimų R.Inčirauskas turi tiek daug, kad paminėsiu tik du naujausius aukso ženklelius – Žemaičio ir Lietuvos dailininkų sąjungos (abu 2015). Dar galima pridurti, kad R.Inčirauskas atstovauja tikrų tikriausiai dailininkų dinastijai – jo žmona Zita Inčirauskienė yra tekstilininkė ir dailės pedagogė, duktė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė pasekė mamos pėdomis ir tapo tekstilininke, vienas sūnus Kazimieras – dailininkas, kitas sūnus Ignotas – reklamos dizaineris.

Idėjos ir formos Pirmas įspūdis parodoje – kažkas šviesaus, pavasariško, triukšmingai spalvinga... Paukštukai. Antras įspūdis – auksas ir sidabras, fundamentalu, matiška, aptaku... Civilizacijų tema. Trečias įspūdis – neramumai Lewiso Carrollo stebuklų šalyje, pavojus rikiams ir bokštams... Civilizacijų temos pratęsimas. Šmaikšti tapyba, kuri, pasak autoriaus, kas dveji treji metai užplūsta kaip koloristinis priepuolis, sukuria gerą foną

R.Inčirausko instaliacijos „Civilizacijos II“ fragmentai. 24

DAILĖ

metalo plastikos kūriniams. Antra vertus, dailininkas visada mėgo kurti serijomis ar ciklais. Įsiminė taiklus dailininko Algio Kliševičiaus (1950–2008) pastebėjimas, kad R.Inčirauskas sugeba išgauti formas, kurios geriausiai išreiškia idėją. Instaliacijoje „Civilizacijos I“ gretindamas žodžio konservuoti prasmes priklausomai nuo konteksto (agurkus arba pastatus), R.Inčirauskas į stiklainiukus sudeda užuominas ir liekanas to, kas turi būti išsaugoma, restauruojama, konservuojama. Tai, ką pats matė kelionėse ar patyrė apie naikinamus senųjų civilizacijų artefaktus, simboliškai užkonservuoja kaip to griovimo, nykimo įrodymus ir protestą – tai aiškiai demonstruoja autoriaus santykį „man svarbu“ ir skamba įtikinamai.

Gebėjimas žaisti Dinamiško mūšio laukas „Civilizacijose II“ primena taktinį žaidimą su alaviniais kareivėliais. Bet jis galėtų būti ir ankstyvojo renesanso dailininko kurios nors nutapytos mūšio scenos (kad ir Paolo Uccello „Mūšio prie San Romano“) 3D variantas – kietos formos, bukas užsispyrimas nugalėti, iš to – ir siurrealistinis išprotėjusios šalies, ne tik tos, kurioje klaidžiojo Alisa, atspindys. O 12 metalo skulptūrų iš instaliacijos „Civilizacijos I“, tie keisti naujadarai, kuriuos autorius konstruoja, kokią įdomesnę sendaikčių turguje rastą metalinę senieną sukryžmindamas su šiuolaikinius utilitarius metalo dirbinius interpretuojančiomis formomis, yra net savotiškai patrauklūs, o gal ir apgaulingai mieli. Įsidėmėtina dailėtyrininkės D.Zovienės mintis apie R.Inčirausko kūrybos metodą: „Kaip tikras postmodernistas jis jungia įvairių kultūrų ženklus, naudoja citatas, keičia daiktų funkcijas, medžiagų fizines savybes ir įtraukia žiūrovus į savotišką žaidimą-disputą.“ Tuo lyg ir viskas pasakyta. Kai pajunti esąs išprovokuotas, įtrauktas į žaidimą-disputą, trauktis nebėra kur, lieka tik smulkmenos, individualūs dalykai – kiek sugebėsi dalyvauti dispute ir jį palaikyti, kiek dar turi gebėjimų žaisti be jokių išlygų ir nebijai prarasti oraus veido. Svarbiausia – nežiūrėti į viską pernelyg rimtai...

Iš tapybos ciklo „Abstrakcija su autoriniu ženklu“.

„Tarytum juvelyrika“.

Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr. 25

DAILĖ

Kartais parodos anotaci Šiuolaikinį meną šiandien įprasta apibrėžti kaip skirtingų medijų sintezę ar ankstesnių idėjų perkūrimą. Neretai menininkai ieško įvairių išraiškos formų, kurios stebintų žiūrovus, kiti linkę paprasčiausiai pakartoti, ką yra darę anksčiau. Tokia mintis vis dažniau kyla vertinant Klaipėdoje pastebimas meno parodas. Jas galima suskirstyti į atvežtas iš kitų miestų (t. y. jau anksčiau autorių pristatytas kitur) ir naujas, kurių pasigendama. Kad ir Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje sausio 8–vasario 5 dienomis veikusi kaunietės Jurgitos Rancevienės personalinė tapybos darbų paroda „Paslapčių kambarys“, niekuo nenustebinusi, galbūt net kėlusi abejonių.

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Paslapčių kambarys Galbūt nėra blogai, jei parodos iš vieno miesto keliauja į kitą, jas pamato daugiau žmonių. Šiuo atveju, rodos, pakito tik

erdvė, darbai – tie patys, parodos anotacija irgi ta pati, įrašytas tas pats parodos kuratorius. Vis dažniau nueinama lengviausiu keliu. Taip ir pasielgė tapytoja J.Rancevienė, kuri parodą „Paslapčių kambarys“ praėjusių metų vasarą pristatė Birštono kurhauze. Dabar nieko pastebimai nekeitė, tik pasirinko kitą miestą. Tikiu, kad pačios autorės nuomonė laikui bėgant gali pasikeisti, ji galbūt gali nuspręsti

J.Rancevienė. Vienpusė meilė. 2017. Drobė, akrilas, aliejus. 26

griežtai atsisakyti kai kurių darbų, kad paroda nebūtų monotoniška, arba ekspoziciją papildyti naujais kūriniais. Gaila, bet šių svarbių žingsnių tapytoja nežengė ir savo „Paslapčių kambariu“ žiūrovams uždavė klausimų, į kuriuos sudėtinga atsakyti. „Visi mes esame savo gyvenimo herojai ir personažai. „Paslapčių kambarys“ – tai atvira ir šaržuota mūsų virsmų, laimės, skausmų vizualizacija. Tai neparašytos, bet man priimtina išraiškos forma ištapytos emocijos, būsenos, aprengtos mistišku pasakų, sakmių bei legendų rūbu. Svarbi užkoduota spalvos reikšmė ir judesio bei grimasų kalba, kur realybė susipynusi su fantazijomis ir sapnais. Šiame cikle, kurio pabaigos kol kas nematau, tik pradžią, pasakoju savas ir svetimas istorijas“, – teigė autorė savo anotacijoje, kurią parengė menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė. Keista, bet būtent tai, kas parašyta parodos anotacijoje, niekaip neatitinka to, kas prieš akis. Informacija lyg ir turėtų padėti susiorientuoti tiems, kurie autorės paveikslus mato pirmą kartą, juk nekalbame apie profesionalius menotyrininkus ir meno kritikus. Žmonės bando, kurioziškai tai į anotaciją žiūri, tai į kūrinius, nes yra sutrikę. Nejučia „atvira ir šaržuota mūsų virsmų, laimės, skausmų vizualizacija“ virsta stipria monotonija, kurią turi iškęsti parodos lankytojai, pasiklydę perkrautame įvaizdžių ir spalvų kambaryje. Vyraujanti ta pati nuotaika, pereinanti iš vieno paveikslo į kitą, priverčia parodą apžiūrėti greitai. ►

DAILĖ

ija gali būti apgaulinga

J.Rancevienės tapybos parodos „Paslapčių kambarys“ atidaryme Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. Eugenijaus Maciaus / I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Asmeninis minčių zoologijos sodas. 2017. Drobė, akrilas, aliejus. 27

DAILĖ

Piligrimai. Malda dievams. Ką sakai? 2017. Drobė, akrilas, aliejus. ◄ Žinoma, meno lauke turi būti įvairių parodų, kurios atitiktų ir žiūrovų skonį, ir ekspozicijos vietą. Jos turėtų palikti įspūdį, kelti abejonę ar nuostabą, bet neleisti likti aklavietėje.

Įvaizdžiai pakiša koją Tapytojos J.Rancevienės paroda turbūt ne vieną žiūrovą įkalino savotiškame paslapčių kambaryje. Pasitvirtino pastebėjimas, kad kartais ilgos ir skambių teiginių perpildytos parodų anotacijos nieko aiškaus ir esminio nepasako, tik dar labiau glumina lankytojus. Todėl kitąsyk laimi tie autoriai, kurie pateikia trumpus aprašymus, nenurodo vieno ir aiškaus kelio, kaip skaityti darbus, leidžia patiems žiūrovams kurti pasakojimą. Parodą „Paslapčių kambarys“ sunku vertinti vienareikšmiškai. J.Rancevienė joje siekia išryškinti savo emocinius ir psichologinius išgyvenimus, parodyti, kaip aš esti pasiklydęs paslapčių kambaryje, iš kurio stengiamasi bet kokia kaina ištrūkti. Stipri ir ryški emocijų skalė, kurią dar labiau pabrėžia ypač sodrus koloritas. Jame paskendusius įvaizdžius atkoduoti sudėtinga, parodoje tvyro monotonija. J.Rancevienė pasirenka sunkius įvaizdžius, kurie dominuoja daugelyje paveikslų, bet nekuria atskirų pasakojimų, neišlaisvina simbolių ir jų reikšmių. 28

Jis ir jo feniksas. 2017. Drobė, akrilas, aliejus.

Pavyzdžiui, darbus „Ką sakai?“, „Malda dievams“ ir „Piligrimai“ galima vertinti kaip triptiką, nes jie vizualiai gana panašūs: brėžiamos ryškios linijos, perteikiama šiurpi nuotaika ir dominuoja sodrus koloritas. Parodos anotacijoje, kuri turėtų padėti geriau suvokti pačią autorę ir ekspoziciją, pažymima, kad „ciklo darbuose autorė jungia kelis kultūrinius klodus: piešinio figūratyvumą papildo ironiškos šaržo detalės, pasakojama istorija mistifikuojama, sudvigubintas portreto vaizdas žiūrovams

kelia pagundą lyginti, svarstyti“. Bet minimi klodai, kurie visiškai nenurodo į kultūros lauką, nėra pristatomi parodoje, tai tik gražus žodžių žaismas.

Dualus atspindys Autorė parodoje reprezentuoja savo išgyvenimus, ir tai galima atpažinti jos paveiksluose, suvokiant juos kaip veidrodį, kuriame įžvelgiami simboliai ir kodai,

DAILĖ

jau sakyti apie seksualumą. Nebent jo yra, jei siejamas su siaubo pasakomis ir mitais, daugelyje darbų dominuoja intertekstai ir užuominos į Mino karalystę. Galbūt paveiksle „Teatrališkai smaugianti tauro meilė“ ir reprezentuojamas seksualumas, tik jis autorės suvokiamas kitaip. Čia ryškiai vaizduojamas tauras ir į žmogų panaši būtybė, jungiami du skirtingi pasau-

Vyraujanti ta pati nuotaika, pereinanti iš vieno paveikslo į kitą, priverčia parodą apžiūrėti greitai.

Kas juokinga? Susitaikymas. 2017. Drobė, akrilas, aliejus.

liai, kuriuos sieja meilė. Paveiksle juntamas chaotiškumas, kurį autorei pavyko suvaldyti. Švelniai rausva konkuruoja su vyno raudoniu. J.Rancevienei svarbu akcentuoti figūratyvinį lygmenį, plastiškumą suvokiant kaip priemonę kurti nuotaiką. Tapytoja susikoncentravo į sodrią liniją ir šešėlius, leidžiančius įžvelgti mistiškumo pojūtį. J.Rancevienė neatskyrė realybės nuo fikcijos, parodydama, kad šios dimensijos esti realios ir paveikslų plokštumose – galimos.

Gal abejoti yra gerai

Išsiskyrimas. Mąslūs vakarai. 2017. Drobė, akrilas, aliejus.

sodrios linijos ir spalvos, realybė ir fikcija. Įdomu, kad tapytoja savo pasaulį atveria būtent per veidrodžio perspektyvą, kuri konstruoja dualumą ir atskiras erdves. Nejučia imi galvoti, ar tokia strategija pristatomas autorės vidinis pasaulis, ar bandoma parodyti žiūrovų vidinį pasaulį. Individo sąmonė pateikiama per iškreiptus įvaizdžius, kurie neretai glumina ir apeliuoja į pasakų ir mitų personažus. Parodoje kyla abejonių, kaip „drobės, plokščios figūros kontrastuoja su realistiškai ištapytais portretais, kurie priartina

žiūrovų sąmonę prie mistifikuotų istorijų galimo realumo“. Keista, kad ekspozicijoje nerasime nei realistiškai nutapytų portretų, nei tuo labiau mistifikuotų istorijų galimo realumo. Iš tikrųjų šiuo atveju žiūrovai pastebi, kaip sunkūs įvaizdžiai juos vargina ir kelia šiurpą, nors anotacijoje minima, kad „paveiksluose kuriama nuotaika labai nuoširdi, persunkta melancholijos ir seksualumo“. Įdomu, kur galima rasti tą labai nuoširdžią nuotaiką, kuri džiugintų ir paliktų įspūdį, intriguotų ilgiau stabtelėti prie vieno ar kito kūrinio. O ką

Kalbant apie J.Rancevienės parodą „Paslapčių kambarys“, kyla įvairių minčių ir abejonių. Gal ir gerai. Juk publikai aktualu vertinti profesionalų autoriaus darbą, kartu patirti nuotaiką. Taip pat megzti dialogą ne tik su paveikslu, bet ir kelti retorinius klausimus autoriui. Šiais laikais požiūris į meną yra mažiau varžomas filosofijų ir strategijų. Bet menininkams neretai pritrūksta autentiškumo ir akį patraukiančių idėjų, siekio sudominti žiūrovus ir nesukelti jiems déjà vu jausmo. Džiugu, kad tapytoja J.Rancevienė publiką priverčia abejoti, glumina ir kelia dviprasmiškų nuotaikų. Suprantama, kad daugeliu atvejų net mene galioja taisyklė – mažiau yra geriau. Nesusimąstome, kaip kartais nutolstame nuo pagrindinės minties ir susikoncentruojame į žodžių žaismą. Be abejo, žaismas yra gerai, bet šiuolaikiniai autoriai juo per daug manipuliuoja. Galbūt būtų geriausia palikti nuspręsti žiūrovams, žinantiems, kad nieko naujo neišrasi, kai net parodos anotacija gali apgauti. 29

DAILĖ

Smėlyje, smilgo Dailininkė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė po sėkmingos parodos Palangoje savuosius grafikos „Klodus“ atvežė į Naujają Klaipėdos galeriją. Tai iš tikrųjų puikus etapinių grafikės darbų pristatymas, apžvalga, prasidedanti tikra klasika, dar 1997ųjų kartono raižiniu „Labas ir sudie. Ant slenksčio“. G.Oškinytė-Eimanavičienė. Labas ir sudie. Ant slenksčio. 1997. Kartono raižinys, 28 x 34 cm.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Vieta visatoje Nors paroda veikė iki vasario 13 d., tikėtina, kad patirti įspūdžiai ir pamatyti vaizdai ją aplankiusiųjų dar neapleido. Šia paroda ir kūrybos albumu dailininkė gražiai atšventė savo 75-metį. Tiesiog pavydu – vis tokia pati jaunatviška ir stilinga, besišypsanti ir taip natūraliai, paprastai bendrau-

janti. Nuo praėjusių metų Gražina yra Palangos miesto garbės pilietė. Įvertinta ir jos kūryba, ir ilgametė kultūrinė bei visuomeninė veikla miesto ir bendruomenės labui. Per daug gėrio? Nieko nepadarysi, su Gražina tik taip. Vientisa, gili asmenybė, kurios kūryba – tarsi nesibaigiantis epas apie dangų, vandenis, žemę ir požemius, pasak autorės, „apie žmogaus santykį su gamta, apie jo vietą visatoje“. Gražina gimė 1942 m. Kaune, sklandytuvų konstruktoriaus ir Lietuvos sklandymo pradininko Broniaus Oškinio ir medicinos seselės Birutės Obelenytės šeimoje. 1959–1965 m. studijavo grafiką Vilniaus

Labas ir sudie. Po dangaus skliautu I, II. 1997. Akvatinta, 19 x 21 cm. 30

valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Jai dėstė garsūs lietuvių grafikai – Vytautas Jurkūnas, Antanas Kučas, Jonas Kuzminskis, diplominiam darbui vadovavo Juozas Galkus. 1965 m. Gražina apsigyveno Palangoje, po kelerių metų pradėjo dalyvauti parodose, 1978 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare, 2005 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas. Iki šiol dailininkė surengė per pusšimtį personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1993 m. ji yra aktyvi Palangos ir Šventosios dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ narė, dalyvauja kasmetinėse sambūrio parodose, pleneruose Lietuvoje ir už jos ribų.

DAILĖ

oje, debesyje... Kraitis – įvairus Per 50 kūrybos metų sukauptas didelis ir įvairus dailės kūrinių kraitis ir jį sudaro ne tik grynosios grafikos darbai. Studijų metu gavusi gerus taikomosios grafikos pagrindus, Gražina nemažai nuveikė grafinio dizaino srityje, sukūrė firminių ženklų įvairioms Palangos miesto įstaigoms ir kolektyvams. Dailininkei teko prisiliesti ir prie garsaus Lietuvos dailininko dizainerio Felikso Daukanto dar 1970 m. sukurto Palangos herbo, kuris buvo sovietų valdžios panaikintas. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę F.Daukanto Palangos herbas, kiek pakoreguotas G.Oškinytės-Eimanavičienės (kalbama apie skydo formą), buvo patvirtintas 1996 m. LR Prezidento įsaku. Miesto herbo motyvus grafikė panaudojo kurdama logotipą programai „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“. Netikėta, bet Gražinos kūrybos lobynuose rasime ir skulptūrų. 1985 m. Palangos vasaros estrados kiemelį papuošė pagal jos nulipdytą natūralaus dydžio modelį iš granito iškalta dekoratyvinė kompozicija „Interliudija“. Ji taip pat projektavo Palangos Birutės parke esantį atminimo ženklą dendrologui, Tiškevičių dvaro parko kūrėjui Eduardui Fransua Andrė (Édouard François André, 1840–1911, architektas Gintautas Likša). Oškinių šeimos antkapis Palangos kapinėse taip pat jos sukurtas 1986-aisiais. Didžiausiu pastarųjų metų iššūkiu (nekalbant apie kasdienius kūrybos iššūkius) tapo Kryžiaus kelio stotys Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčiai (architektas Leonas Laimutis Mardosas). 14 lakoniškų, stilizuotų ir liaudies meno dvasiai artimų kompozicijų, akrilu nutapytų ant drobės, 2016 m. papuošė nedidelę šventovę. Grafikė žinoma ir kaip knygų vaikams, poezijos leidinių iliustratorė. Kaip dauguma jos kartos grafikų, nuo pirmųjų savarankiškos kūrybos metų ji kuria

Mazgelių eilėraštis. 2006. Popierius, grafitas, 50 x 60 cm.

ekslibrisus, skirtus konkretiems asmenims, artimiesiems, kolegoms menininkams ir įvairioms institucijoms.

Tai, kas esminga Vis dėlto svarbiausia G.Oškinytės-Eimanavičienės kūrybos sritis buvo ir liko grynoji grafika – estampai (akvatinta, kartono, linoleumo raižiniai, monotipijos) ir piešiniai paprastu pieštuku. Laikui bėgant greta jų atsirado vietos ir tapybiškai pastelei. Būtent šiomis technikomis sukurti darbai tapo dailininkės vizitine kortele, išgarsino ją mūsų šalyje ir už jos ribų. Gražinos kūriniuose motyvų nedaug ir jie labai paprasti: vanduo, kopa, kalva, kalnas, žolė, augalas, medis, debe-

sis, dangus, dangaus šviesulys (saulė, mėnulis). Žmogaus ir gamtos tema grafikės kūryboje yra itin svarbi, bet apie ją kalbama netiesiogiai, per motyvų ir objektų pasirinkimą bei jų interpretavimą. Tai labiau gamtos ir žmogaus būsenų sąsajos, kurias subtiliai išryškina lakoniškos formos, grafito pustoniai, poetinės metaforos. Gražinos darbai ne veiksmo, bet nuotaikų ir nuojautų kūriniai. Juose kylama virš kasdienybės, vedama į slėpiningus tolius, už horizonto, kviečiama pamatyti tai, kas esminga. Kartais į motyvą žvelgiama iš labai arti, tarsi per didinamąjį stiklą. Kalbu apie fantastiškas „Žalias visatas“ (2015), kurios vienam gali pasirodyti paprastų augalų piešiniais, o kitas ► 31

DAILĖ

Žalios visatos I. 2015. Popierius, pastelė, 50 x 70 cm.

Klodai. Luotas. 2014. Popierius, pastelė, grafitas, 47 x 62 cm.

Iš Palangos žemių I. 2012. Popierius, pastelė, grafitas, 40 x 54 cm. 32

Žalios visatos II. 2015. Popierius, pastelė, 50 x 70 cm.

Klodai. Kūlgrinda. 2014. Popierius, pastelė, grafitas, 47 x 62 cm.

Iš Palangos žemių II. 2012. Popierius, pastelė, grafitas, 40 x 50 cm.

DAILĖ

Žalios visatos IV. 2015. Popierius, pastelė, 50 x 70 cm.

Vakarėjant. 2001. Popierius, pastelė, 44 x 64 cm.

Kartais sunku pasakyti, kas įtraukia labiau: materialiojo sluoksnio meistriškumas ar už to slypinti užuomina, lyg iš rankų slystanti paslaptis.

Mėnulio trauka. 2001. Popierius, pastelė, 44 x 64 cm.

Pajūrio formos I. 2002. Popierius, pastelė, 42 x 58 cm.

Pajūrio formos II. 2002. Popierius, pastelė, 42 x 58 cm. 33

DAILĖ

Nuo baltos lig baltos. 2004. Popierius, grafitas, 15 x 74 cm.

Radinys. 2012. Popierius, grafitas, 40 x 60 cm.

Piliakalnis. 2012. Popierius, grafitas, 40 x 60 cm.

Nuo ryto lig vakaro. 2004. Popierius, grafitas, 15 x 74 cm.

Nuo A iki Z. 2013. Popierius, pastelė, 42 x 64 cm. 34

◄ stipriai priartintame, padidintame motyve įžvelgs ištisą mikrokosmosą, suvokiamą kaip neatsiejamą būties sąrangos, makrokosmoso dalį. Kraštovaizdžio ir moters kūno paralelės yra vienas poetiškiausių ir originaliausių G.Oškinytės-Eimanavičienės kūrybos atradimų. Lietuvių dailėje nedaug taip subtiliai vaizdais reiškiamo erotizmo. Suartos dirvos, kopų, kalvų, debesų apybraižos, tampančios moters kūno linkiais, transformuojamos į archetipinį Pramotės-gimdytojos įvaizdį, universalų žemės materijos, iš kurios kyla visos gyvybinės galios, vaisingas derlingumas, simbolį. Gamtos personifikacija įgauna iškilmingos apeigos prasmę („Vakarėjant“, 2001, „Mėnulio trauka“, 2001 ir kt.).

dailė

Virvelių laiškas. 2006. Popierius, grafitas, 50 x 60 cm.

Viešnia. 2012. Popierius, grafitas, 63 x 40 cm.

Atsiveria klodais Konkretesni peizažiniai motyvai grafikės darbuose neretai traktuojami kaip begalinio kraštovaizdžio ir / ar visatos fragmentai. Nežinia kur prasideda ir baigiasi ritmiškos medžių eilės („Nuo ryto lig vakaro“, „Nuo baltos lig baltos“, abu 2004). Kūriniuose itin išryškinama laiko tėkmė. Nuo trumpų akimirkų iki amžinybės. Gimtojo pajūrio krašto praeitis, kultūros paveldas, baltų mitologijos paslaptys, lietuvių tautodailė yra Gražinos grafikos pamatas. Šios temos darbams parodoje teko daug vietos, ją ir užbaigė paslaptingoji „Viešnia“ (2012). Praeities ženklai sujungiami su dabartimi – taip kuriama nenutrūkstamos raidos metafora („Piliakalnis“, „Radinys“, abu 2012). G.Oškinytės-Eimanavičienės kūriniuose veriasi giliausi žmogaus egzistencijos klodai. Motyvai gryninami iki semantiniu požiūriu „švarių“ formų, beveik ženklų. Šis meistriško raiškos būdo reikalaujantis minimalistinis ženkliškumas remiasi asmenine kūrėjos patirtimi, pasaulėvoka, dalykų, kurie jai svarbūs, išmintingu pažinimu ir atranka. Sidabriškos šviesos ir niuansuotos tamsos minkšta konfrontacija ir nuolatinis pulsavimas, formų nušvitimai ir užtemimai kuria žmogaus esatimi alsuojančią

Pasivaikščiojimai: optimistiškas ir pesimistiškas. 2004. Popierius, grafitas, 30 x 40 cm.

sapno-būdravimo ar kosmogoninio mito beribės erdvės realybę. Čia vyksta nuolatinė gero ir blogo, pakylėto ir žemiško, patirto ir būsimo, laikino ir amžino kaita. Kuo taupesni formos ir minties požiūriu yra grafikės darbai, tuo daugiau juose randasi vidinės ekspresijos ir jausmo. Šios suvaldytos emocijos atsiveria palaipsniui, ištisais klodais.

Žvelgiant į Gražinos grafiką, kartais sunku pasakyti, kas įtraukia labiau: materialiojo sluoksnio meistriškumas (faktūrų įvairovė, blėstantys pastelės, pieštuko pėdsakai) ar už to slypinti užuomina, lyg iš rankų slystanti paslaptis. Bet ir viena, ir kita skatina eiti gilyn, į dulksnas, šnabždesius, į šviesą, į save. 35

MENO MARŠRUTAIS

Ž.Jasaitytė-Bessonova:

noriu kalbėti apie motinystę

Studijavusi grafiką ir daugiausia grafikos abstrakcijas kūrusi menininkė Ž.Jasaitytė-Bessonova pastaruoju metu kardinaliai pakeitė kūrybos pobūdį – ėmė konstruoti trimačius tekstilinius objektus ir interaktyvias instaliacijas. Rūtos Petniūnaitės nuotr. 36

MENO MARŠRUTAIS

Ž.Jasaitytės-Bessonovos parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ fragmentai Porte, galerijoje „Serpente“. Žanetos Jasaitytės-Bessonovos nuotr.

Vasario mėnesį Vilniuje, VDA muziejaus parodų salėse „Titanikas“, eksponuojama Klaipėdoje kuriančios menininkės Žanetos Jasaitytės-Bessonovos paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“. Šis tęstinis eksperimentinis projektas pirmą kartą buvo pristatytas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose 2017-ųjų rugpjūtį, po to dar nukeliavo ir į Portugaliją. Irma STASIULIENĖ

Inovatyvus proveržis Eksperimento esmė ne tik tai, kad menininkė parodos lankytojus bando „įsileisti į savo kūną“. Kita eksperimento pusė – visus eksponatus galima liesti. Klaipėdoje kai kurie parodos lankytojai šį pasiūlymą suprato tiesiogiai ir ekspozicijų salėse leido savo atžaloms elgtis tarsi kiemo žaidimų aikštelėje. Ne visi iš tekstilės sukurti objektai sėkmingai atlaikydavo tokią vaikų pažintį su menu, todėl Ž.Jasaitytei-Bessonovai tekdavo taisyti suniokotus kūrinius. Tačiau menininkė buvo atkakli ir neatsisakė minties savo instaliacijas skirti mažųjų parodos lankytojų taktiliniams pojūčiams ir muzikinei klausai ugdyti. Paklausta, kodėl iki tol daugiausia grafikos abstrakcijas kūrusi Ž.JasaitytėBessonova ryžosi kardinaliai keisti kūrybos pobūdį, menininkė neslėpė – šiam

projektui ją subrandino motinystė: su savo pakilimais ir nuopuoliais, nuovargiu ir džiaugsmu, ambicijomis kurti ir laiką pasiglemžiančia buitimi. Šešerius metus besikaupusi kūrybinė potencija prasiveržė dideliais objektais – kitaip, pasak menininkės, ji nebūtų galėjusi judėti pirmyn. Turėjusi išsilieti, atskleisti savo esatį. Ekspozicijoje ji nebijo būti atvira, nebijo apnuoginti, atverti savo slapčiausias pajautas, kviesdama žiūrovus į pasaulį, kurį ji kūrė tarsi tik sau ir savo asmeniniams santykiams. Šį pasaulį menininkė atskleidžia inovatyviai, grafikos kūrinius transformuodama į trimačius objektus. Atspausdinta ant įvairių paviršių, grafika tampa interaktyviomis instaliacijomis, pripildytomis muzikos garsų, vibracijų. Didelio formato architektūriniai objektai tarsi vartai vilioja įžengti į nepatirtą pasaulį ar įsmukus į vidų pasislėpti. Autorės teigimu, „parodoje viską galima ir būtina liesti – nuo grafikos atspaudų lakštų iki muzikiniu skambesiu papildytų kamuolių, improvizuojančių jutiminius jausmų sąskambius motinos įsčiose“.

Pasak menotyrininkės Danguolės Ruškienės, „Žaneta kalba ne tik apie save, ne tik apie ją užklupusius lig šiol nepatirtus džiaugsmus ir išbandymus. Ji savo apmąstymus universalizuoja, apibendrina iki simbolių ir pateikia kaip išeities taškus, iš kurių išsirutulioja bendražmogiškos pajautos. Ir tada kalbama jau ne tik apie ją, jos šeimą, artimiausią aplinką, bet apie momentus, kurie aktualūs visiems – kiek gali savęs atiduoti kitiems, kad išreikštum savo meilę, bet galutinai savęs neprarastum. (...) Atraktyvus interaktyvaus pobūdžio kūrinių pateikimas žiūrovams pasiūlo iš pirmo žvilgsnio nerūpestingą žaidimą. Tačiau, kai pradedama gilintis į temą, po šiuo žaismingu apvalkalu pradeda ryškėti žymiai gilesni ir jautresni dalykai – ne tokie optimistiški apmąstymai ir naujos, ne visuomet džiuginančios patirtys. Ištisos jų virtinės, kurios traukia į save, verčia jas tyrinėti. Ir tik tada įmanoma pajusti visą realaus gyvenimo spalvų spektrą – nuo naujai patiriamos motinystės laimės ir džiaugsmo ► 37

MENO MARŠRUTAIS

◄ iki globėjiško rūpesčio, nerimo ir galiausiai – abejonių“ (cituota iš www. gargzdai.lt/amzini-desniai-ir-kintanti-realybe/).

Netyrinėti pojūčiai Po parodos Klaipėdoje projektas, tiesa, mažesnės apimties, buvo eksponuotas Portugalijoje, Porto mieste esančioje „Serpente“ galerijoje, su kuria Ž.Jasaitytė-Bessonova bendradarbiauja nuo 2005-ųjų. Vasario 2–25 dienomis paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“, papildyta ir patobulinta, pristatoma Vilniuje, VDA muziejaus parodų salėse „Titanikas“. Apie projekto raidą, sėkmes ir nesėkmes, kelionę po pasaulį bei ateitį su menininke kalbėjomės prieš pristatymą „Titanike“.

Ž.Jasaitytė-Bessonova: Tai, ką kuriu dabar, yra mano ekspresija ir patirtis. Kalbu tik per savo pojūčius. O man norėtųsi žinoti, iš kur tie pojūčiai kyla. – Jūsų projektas „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ analizuoja santykius tarp moters ir vyro, tarp motinos ir vaiko, bet labiausiai – moters santykį su savimi. Ar tęsiant projektą ši mintis išlieka? – Išlieka. Tęsiu tą pačią mintį, tik dabar jau labiau gilinuosi į šios temos detales. Pradėjau domėtis moksliniais straipsniais, susijusiais su motinystės tema, su nėštumu, laukimu, vaikų ugdymu. Ir tyrimais apie besilaukiančių moterų pojūčius. Pasirodo, kad tie pojūčiai labai mažai ištirti, apie tai labai mažai šnekama. Neseniai perskaičiau labai įdomią disertaciją ir mane sudomino ta tema. Norėčiau į ją pažvelgti labiau iš teorinės pusės, turėti daugiau žinių apie tai, kaip jaučiasi kitos moterys. – Kalbate apie fiziologinius ar psichologinius pojūčius? – Ir fiziologinius, ir psichologinius – viską kartu. Nes yra ištirta tik ginekologinė dalis. O visa kita – fiziologiniai, psichologiniai besilaukiančios moters pojūčiai nėra daug tyrinėti. 38

MENO MARŠRUTAIS

– Motinystės tema, panašu, jus pakerėjo. Parodoje daug objektų, kuriuos siejate su moters organizmu. Kaip juos įvardytumėte? – Daugelį jų aš vadinu virpesiais. Jie yra tokių formų, kokie, mano suvokimu, turėtų būti virpesiai. Tu juos gali liesti ir jie kelia tarsi virpesio pojūčius. Nes viskas turi apimtį. Net tas pats mano naudojamas veltinis turi apimtį. Kitus objektus vadinčiau jausenomis. Pavyzdžiui, susiskleidžiančius delnus ar įėjimo vartus. Jie yra veikiantys, nes per vieną objektą tu įeini, nori nenori turi pro jį praeiti. Tai įžanginis dalykas, kaip ir man pačiai buvo įžengimas į tą kitokį pasaulį, kai sukuri kažką nauja, šiuo atveju – gyvybę. O kitas objektas skirtas tam, ką jau patyrei. Tai jausena. Objektą su užsiskleidžiančiais sparnais aš pavadinčiau motinystės jausena. – Vadinasi, visiškas atsivėrimas, svetimų žmonių „įsileidimas į save“ net fiziologine tų žodžių prasme projekto metu jūsų neišgąsdino? – Ne. Man tai net labai patiko. Manau, kad šią temą verta vystyti ir toliau. Ir būtent tas pateikimo būdas man atrodo tinkamiausias. Pati esu gana atvira ir mano būdui tai tinka.

Porte buvo lengviau – Paroda Klaipėdoje buvo pati pradžia, projekto gimimas. Po to ji vyko Portugalijoje, Porto mieste. Dabar pristatote projektą Vilniuje. Palyginkite visas tris parodas – kaip jos keitėsi, su kokiais iššūkiais susidūrėte? – Porte buvo žymiai lengviau nei rengiant pirmąją parodą. Aišku, buvo techninių nesklandumų, bet antras kartas visada lengvesnis. Kita vertus, paroda buvo šiek tiek mažesnės apimties nei Klaipėdoje. – Kaip jus priėmė Porto publika? Ar suprato mintį, kurią norite išreikšti šiuo projektu? – Priėmė labai gerai. Man ten viskas labai gerai – kažkaip žymiai paprasčiau, ten kita atmosfera. Žmonės nuoširdžiai domėjosi projektu. Apskritai portugalai yra labai muzikalūs, matyt, tai jų kraujyje. Kai ten mokiausi, pastebėjau, kad vakarėlių metu beveik visi grodavo kokiais nors instru-

mentais. Lietuvoje man neteko su tuo susidurti, o ten kiekvienas moka save išreikšti. Ten publika itin šilta, ir kai nuvykstu po ilgesnio laiko, atrodo, kad net nebuvau išvažiavusi – bendruomenė labai greitai įtraukia. Nors šiaip portugalai – santūrūs, jie retai ko nors klausia parodos autoriaus, visas bendravimas vyksta per galerininkus. – O pati paroda – kas ten buvo kitaip? – Esmė liko ta pati. Buvo kitoks išdėstymas, nes kiekviena patalpa reikalauja savo sprendimo. Aišku, neapsieita be keblumų. Pavyzdžiui, kai kurie lakuoti darbai atspindi šviesą. Buvau suplanavusi juos eksponuoti ant pagrindinės galerijos sienos, tačiau sukabinus paaiškėjo, kad, šviečiant pro langą saulei, nieko nematyti. Žiūri į juos, bet darbų nematai, regi tik savo atspindį. Teko skubiai keisti ekspozicijos koncepciją. Ir tai, ką aš dariau tris dienas, paskutinę dieną teko skubiai perdaryti. – Ar buvo sudėtinga nuvežti parodą į Portugaliją? Ar vežėte ir didžiuosius objektus? – Nebuvo labai sudėtinga. Didžiųjų objektų nevežiau, „delnus“ ten kūrėme – tokius objektus sunku nuvežti. Todėl jie Portugalijoje buvo kitokie nei Klaipėdoje. Smėlio, kuriuo pripildytos mano „žolės“, taip pat nevežėme. Tai, ką galima buvo iš kūrinių išimti, išėmėme. Tačiau daugiau to nebedaryčiau. Nors ir daugiau svertų, palikčiau kaip yra, nebeardyčiau darbų. ►

Vizitinė kortelė Žaneta Jasaitytė-Bessonova Šiaulių universitete baigė grafikos specialybės magistro studijas. Gyvena ir kuria Klaipėdoje. Pagal „Erasmus“ mainų programą ji du kartus tobulinosi Porto ESAD aukštojoje meno ir dizaino mokykloje Portugalijoje. Po studijų kurį laiką ten gyveno, realizavo pirmąsias kūrybines idėjas. Nuo 2005 m. pradėjo bendradarbiauti su Porto miesto „Serpente“ galerija, kuri menininkės kūrybą pristato ir šiandien. Žaneta aktyviai dalyvauja bendrose parodose, tarptautiniuose meno projektuose, kuria meno rezidencijose, kūrybiniuose simpoziumuose. Jos kūriniai pristatyti Jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje (2007), meno mugėje „ArtVilnius“ (2009–2011), tarptautinėje parodoje „The Third Silk Road International Festival“ Kinijoje (2016) ir kt. Daugiau nei dešimt metų rengia personalines parodas. Tarp jų – „Kraujotaka“ (2006), „Tarp“ (2006), „Fly-ly“ (2007), „Varienije“ (2009), „Mirksnis“ (2010), „Pasaulis mano“ (2010), „The True Story of Dite“ (2011), „In the Middle of Forest“ (2015), „Looking Over the Landscape“ (2016), „Atsivėrimas“ (2016). Ž.Jasaitytės-Bessonovos kūryba jau sulaukė palankių vertinimų. 2007 m. ši autorė tapo Jaunųjų meno ir kultūros kūrėjų premijos laureate, 2010 m. Šiauliuose jai buvo įteiktas Jaunųjų menininkų prizas. Nuo 2009 m. Ž.Jasaitytė-Bessonova yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Ž.Jasaitytės-Bessonovos parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ fragmentai Vilniuje, VDA parodų salėse „Titanikas“. Žanetos Jasaitytės-Bessonovos nuotr. 39

MENO MARŠRUTAIS

◄ Nes nuvažiavus reikia ieškoti, kas tiktų, vėl objektus kimšti. Tris dienas tam sugaišome. Bet tokie dalykai turi nusišlifuoti, reikia bandyti – kol neišbandai, nežinai, kaip geriau pasielgti.

– Portugalijoje eksponavote ir interaktyvius objektus? – Taip, buvo kamuolių, tik mažiau nei parodoje Klaipėdoje. Jie žmonėms labai patiko. Ir vaikai kaip gražiai žaidė!.. Klaipėdoje vaikai jau buvo per daug įsidrąsinę, išdraskė kai kuriuos objektus. Portugalijoje to nebuvo. Paroda Klaipėdoje man parodė, kokius audinius reikia naudoti, kurie atlaiko, o kurie – ne. Jokio finansavimo projektui iki šiol nesu gavusi ir dirbu su tais audiniais, kuriuos galiu sau leisti nusipirkti.

Mokytis to, ko reikia – Kuo skiriasi paroda Vilniuje? Kas ten kitaip? – Vilniuje eksponuojami visi projekto objektai. Patobulinome techninę dalį, ir visi kinetiniai objektai turėtų veikti be trikdžių. Parodoje Klaipėdoje dažnai „pakibdavo“ pati programa, kai buvo prijungta per daug sensorių. Mano brolis Artūras Jasaitis rūpinasi technine dalimi, susijusia su objektu, kuris susiskleidžia prisiartinus žmogui, o Kęstutis Venskūnas, kūręs muziką skambantiems objektams, juos patobulino, kad nebūtų jokių nesklandumų. Viską stengėmės supaprastinti, kad užtikrintai veiktų,

būtų paprasčiau naudotis ir prižiūrėti visą sistemą. Klaipėdoje skambėjo trys kamuoliai, kiekvienas skleidė skirtingą muziką. Vilniuje eksponuojami septyni vienodai skambantys kamuoliai, bet jų skleidžiami garsai priklauso nuo prisilietimo pobūdžio. – Jūsų grafikoje vyrauja abstrakcija. O objektai pasižymi architektūriškomis, griežtomis formomis. Kaip pavyksta suvaldyti, suderinti tokius, atrodo, skirtingus žanrus? – Kaip tik neseniai apie tai galvojau. Kol mokiausi Šiaulių universitete, labai keikiausi, nes mano bakalauro specialybė buvo dailė ir technologijos. Mes turėjome mokytis daugybės dalykų: fotografijos, ūkio ekonomikos, kulinarijos ir t. t. Buvome ruošiami tapti dailės ir technologijos mokytojais. O ką technologijos mokytojas daro? Moko visko, kas susiję su rankų darbu ir menais. Todėl prie viso to studijų metu turėjome prisiliesti. Net braižybos mokėmės! Mūsų specialybės spektras buvo labai platus. Kai studijavau, labai pykau, galvojau: „Kiek mes galime mokėti?“ Va, galvojau, jei būčiau įstojusi į grafinį dizainą, viskas būtų kitaip ir mokyčiausi tik to, ko man reikia. Nors gal tam tikrų dalykų buvo tikrai per daug, nes nesupratau, kam to reikia, bet, kita vertus, dabar labai daug kas praverčia. Man sekėsi piešimas, architektūriniai dalykai mano kūryboje gal ir atėjo iš piešimo. Man architektūra visą laiką patiko. Ir dar labai patiko scenografija, net galvojau stoti į jos magistrantūrą. Bet vis dėlto pasirinkau grafiką. Na, gal ateityje bus ir scenografija (juokiasi). – Šis jūsų projektas iš tiesų labai scenografiškas. – Būtent. Ir manau, kad ši specialybė man būtų tikusi. Visų technologinių dalykų jau esu išmokusi. Telieka pridėti siužetą, scenarijų... Galima sakyti, kad esu šios specialybės savamokslė (juokiasi).

Apie projekto ateitį – Kai kalbėjomės po parodos Klaipėdoje atidarymo, klausiau jūsų, ar jau galite pasakyti: „Viskas. Projektas įvyko.“ Tuomet sakėte: „Ne, ne, dar reikia pabaigti vieną objektą.“ O dabar jau galite pasakyti: „Viskas“? – Ne, ne. Iki šiol baiginėju (kvatoja). 40

MENO MARŠRUTAIS

– Dabartinis jūsų kūrybos etapas, ši kolekcija – jau užbaigta? – Ji pilnesnė nei buvo pirmą kartą ją pristatant. Kai baigsiu eksponuoti „Titaniko“ galerijoje, tuomet galėsiu atsakyti į šį klausimą. Tada matysiu, ar esu viskuo patenkinta. – O būna, kad esate patenkinta? – Kartais būna. Bet retai (juokiasi). – Šiam projektui atidavėte visą save? – Tik dalį. Projektu išreiškiau tik tam tikrą mintį, gal net tik dalį minties. Norėčiau ją toliau tyrinėti ir tęsti. Norėčiau išsigryninti, kuria linkme turėčiau eiti. Nors man patinka tie architektūros ir tekstilės miksai, bet žiūrėsiu, kaip seksis ateityje. Reikia daug ką apmąstyti, pavyzdžiui, net tokius niuansus, kur laikyti šiuos architektūrinius objektus. Jie dideli ir užima daug vietos. Nežinau, kiek galėsiu toliau sau leisti tokios kūrybos. – Tačiau „Tarpininkavimo santykiai“ gyvens savo gyvenimą? – Aš manyčiau. Tikiuosi, kad galėsiu sau tai leisti. Nes daug kas priklauso nuo finansų. Labai norėčiau išgryninti, techniškai ištobulinti tą parodą ir ją vežioti. Jau daug padaryta. Palyginti su pirmąja paroda, visa ekspozicija dabar mane daug labiau tenkina. Dabar man svarbiausia – šią temą sustiprinti teoriškai. Paieškoti teorinės medžiagos, kitų moterų patirčių. Tai, ką kuriu dabar, yra mano ekspresija ir patirtis. Padarai ir sakai: štai! O dabar tą „štai“ dar turiu sustiprinti, paremti teorine baze. Nes tai buvo tik mano emocija. Dabar reikėtų patyrinėti giliau, pasikaustyti teorija, kad savo mintį suvokčiau giliau ir galėčiau ją geriau išreikšti. Nes dabar kalbu tik per savo pojūčius, o man norėtųsi žinoti, iš kur tie pojūčiai kyla. Manau, tai praturtintų ir mane, ir tą parodą. – Klaipėda, Portas, Vilnius. Kur toliau drieksis jūsų kūrybiniai maršrutai? – KKKC užmezgė kūrybinės partnerystės ryšius su Islandija ir vasaros pabaigoje planuoju kartu su kitais menininkais vykti į rezidentūrą Reikjavike. – Turbūt jau esate numačiusi, ką kursite rezidentūros metu? – Noriu ir toliau kalbėti apie motinystę.

komentaras

Vidas POŠKUS VDA muziejaus parodų salių „Titanikas“ direktorius, menotyrininkas Bendras šių dienų kontekstas ir ypač situacija Vilniaus dailės akademijoje yra tokie, kad Ž.Jasaitytės-Bessonovos paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ atrodo net šiek tiek dviprasmiškai... Kadangi manęs prašoma pakomentuoti patį projektą, kalbėsiu ne kaip institucijos atstovas, o kaip atsitiktinis žiūrovas ar suinteresuotas dailės kritikas (nes toks iš esmės yra mano darbas, tokia specialybė, profesija). Tad – bent kaip galiu spręsti iš sumanymo aprašymo, autorė mus – publiką – nori minimizuoti, t. y. paversti mažytėmis, mikroskopinėmis būtybėmis (mastelis toks, kaip filme „Brangioji, aš sumažinau vaikus“), o gal ir šiek tiek didesnėmis, tačiau tikrai neviršijančiomis standartinio kūdikio masto. Mus sumažinusi, Žaneta uždaro moters viduje – nežinau (nes nesu geras anatomijos žinovas), kuri konkrečiai tai yra kūno lokacija – makštis, kiaušidė ar

gimda. Viena mano pažįstama, atsidūrusi čia atidarymo metu, pastebėjo: „Jausmas it kokioje vandenų karalystėje.“ Tad vanduo galbūt asocijuojasi su ta moters vieta, kurioje mezgasi, formuojasi embrionas. Išorinio gyvenimo triukšmai ir bet kokie reikalai čia regisi nutolę, esantys kažkur „ne čia, ne ten“, už devynių apsauginių apvalkalų, už saugumu dvelkiančių sienų. Parodą pirmiausia rekomenduočiau akademijos skandalų dalyviams – aukoms ir atsakovams, studentams ir dėstytojams, nes Ž.Jasaitytės-Bessonovos instaliacija veikia kaip kuo tikriausias terapinis kabinetas. Kita vertus, tame esama šiokio tokio tiesmukumo. Motinystės tema mene visuomet buvo ir yra ypač sudėtingas reikalas. Nes vienaip tai atrodo, kai šios idėjos imasi „žmogus iš šono“ – sakykime, koks nors madoną su kūdikiu tapantis ankstyvojo renesanso italų tapytojas, o dar kitokie potyriai ištinka „suinteresuotą“ pusę – didžiuosius motinystės džiaugsmus ir rūpesčius tiesiogiai išgyvenančią moterį. Toks retorinis klausimas (tiksliau – klausimai) – kiek galima reflektuoti save? Kokios yra to galimybės ir ribos? Ar, štai, pavyzdžiui, galima sau sulįsti į gerklę ar į žarnyną? Jeigu taip – tai ką ten pats pamatysi ir ar įžvelgsi esmę dėl distancijos nebuvimo? Į tokius, regis, neatsakomus klausimus Žaneta atsako budistiškai. Ji ir suploja vienu delnu, ir parodo mums kampuotą apskritimą. Iš tiesų keistas jausmas yra pabuvoti Menininkės viduje. Kalbame ne tik apie dvasinius jos potyrius ir išgyvenimus, bet ir fizinę būseną. Manau, kad tai yra kur kas drastiškiau nei elementarus apsinuoginimas. 41

KINAS

Tarp pilkų nom „Aviečių“ form Atleiskite visi, kuriems sakiau, kad lietuviškas vaidybinis kinas neturi šansų tarptautiniuose vandenyse. Ne, tautinis kinas nepradėjo keistis. Keičiasi tarptautiniai vandenys. Pagal Mahometo dėsnį. Jei lietuviškas kinas nesėlina prie Holivudo kalvų, tai Holivudo kalvos artinasi prie lietuviško kino. Jei praėjusiais metais „Oskaruose“ (su vienintele nesusipratimo išlyga) spindėjo „Kalifornijos svajos“, kurių jaukiausia pozicija – tarp blogiausių sezono projektų, šiemet pagrindines statulėles taikosi nustverti vienas prasčiausių amžiaus kino kūrinių – „Vandens forma“. Abu tituluotus filmus vienija bendras bruožas: narciziška Holivudo meilė sau. Šiame didžiųjų kino apdovanojimų laikotarpyje ji veda į lietuviškoms „Sidabrinėms gervėms“ būdingą aklavietę – geriausius tenka rinkti iš blogiausių. 42

Aivaras DOČKUS

Įspėjantys požymiai Besąlygiškas Holivudo susižavėjimas savimi pastebimas jau daugybę metų (jis propagandiškai naiviai pateisinamas duokle istorijai), tačiau pavojinga riba buvo peržengta pernai. Šiemet prestižiškiausių prizų dalybų žaidimas persikėlė į priešingą – „Auksinių aviečių“ – teritoriją. Dviem „uogoms“ nominuota „Motina!“ prieš 13-ai „Oskarų“ pristatytą „Vandens formą“ iškyla šedevro linijomis nulietu kino paveikslu. Pirmieji liguistos Holivudo meilės sau signalai suskambėjo 2012-aisiais, kai penkios statulėlės atiteko Michelio Hazanaviciaus „Artistui“, šlovinančiam „svajonių gamyklos“ aukso erą. Kitąmet didybės priepuolio laimingąja auka tapo trimis „Oskarais“ įvertintas Beno Afflecko istorinis trileris „Operacija „Argo“, pasakojantis, kaip slaptųjų

KINAS

ominacijų: mos „Oskarai“ tarnybų ir kino kūrėjų bendradarbiavimas padėjo išlaisvinti Irane įkalintus amerikiečius. 2015-aisiais geriausiu filmu pripažinta Alejandro G.Innaritu juosta „Žmoguspaukštis“, iškelianti profesinės meistrystės (režisūros, aktorystės) kainą ir nepakeliamą naštą spektaklių-filmų-vaidmenų autoriams. Ir štai mes čia. 90-ųjų „Oskarų“ nominacijose, kurios (kaip ir atskirų gildijų teikiami prizai) begėdiškai tiesmukai pranašauja „Vandens formos“ kūrybinės grupės pergalės šokį. Beje, Guillermo del Toro ir kompanija jo judesius surepetuos britų BAFTA teikimo ceremonijoje.

„Nešviežios žuvies“ efektas Siaubingai skurdaus scenarijaus pasakaitė „Vandens forma“ – aukščiausio laipsnio Holivudo meilės sau įsikūnijimas, surinktas iš sudėvėtų formulių, klišių ir detalių. Susidėvėjimas toks nepataisomas, kad atskiri epizodai styro kaip atvirai negrabi

kino skerdiena, kai vietoj nosies – ausis, o vietoj akių – šonkauliai. Keistokai suaugęs nejudrus monstras, gimęs iš nekūrybiškos meilės sau ir troškimo cituoti kino istoriją. Jau pradžioje atspėji pabaigą. Neatsistebi veidrodiniais panašumais į „Ameliją iš Monmartro“, juos pagilina Alexandre’o Desplat akordeono kadriliai. Įdomiausi „Vandens formos“ epizodai – nesėkmingi sovietų šnipų bandymai kalbėti... rusiškai. Net „padaro efektai“ reinkarnavę iš mažiausio biudžeto filmų. Prieš daugiau nei dešimtmetį kritikos liūne paskandinta M.Nighto Shyamalano „Moteris vandenyje“ turėjo pastebimai daugiau originalesnių siužeto purslų. „Vandens formą“ iš paskutiniųjų gelbsti aktorė Sally Hawkins, bet ne tiek, kad būtų nominuota „Oskarui“. Visa kita – medžiaga „Auksinėms avietėms“. Ypač scenarijus ir režisūra. Tačiau pašvinkusi žuvis netikėtai virto garbstoma šviežiena. Vienintelė išeitis – apsimesti, kad „Vandens forma“ – komedija, kuri šaiposi iš meilės sau. Kitaip susipažinsite su visomis įmanomomis nuobodybės ir banalybės formomis.

Išsivadėję standartai Ištaigingiausi skaičiai ties „Oskarų“ nominacijomis niekada nekurstė besąlygiško pasitikėjimo. Magiškos atradimų reakcijos įvykdavo naršant po platesnį nominuotųjų sąrašą. Bet ir čia šiemet – graudulio dykynė, sumaištis dėl nesuprantamų kriterijų ir maištas prieš save įsimylėjusį apdovanojimų skirstymo konvejerį. Septynioms statulėlėms nominuoti Martino McDonagho „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ – viena iš daugelio „Sniketo nelaimių“ problematikos tragikomedijų, kurioje slidžiai perspausta juoduoju humoru, o karikatūriniai herojų šaržai (net Frances McDormand „perlenkia lazdą“) dažnai permirksta komiksų personažų riebaluose ir palieka neorganiškas ir nelogiškas dėmes išgryninimo vengiančiame siužete. Natūraliai papildytų serialą „Fargo“. Šešių nominacijų nusipelniusi „Tamsiausia valanda“ – dar viena biografinė istorinė drama, taip prislėgta ► 43

KINAS

◄ nepakeliamos misijos po kino teatrus

tąsyti iškilios asmenybės – Vinstono Čerčilio – portretą, kad užsisklendžia teatrališkoje klaustrofobinėje erdvėje, bijodama cyptelėti kokią nors su faktais nesutampančią ir didybės mitą pažeidžiančią atmosferą. Storas grimo sluoksnis Gary Oldmanui nukloja tiltą į „Oskaro“ laureatų alėją. Penkiems „Oskarams“ nominuota Gretos Gerwig komiška drama „Lady Bird“ – niekuo neišsiskirianti paauglės brendimo istorija be aštresnių posūkių ir psichologinių pjūvių, lygi, rami, subalansuota vidutiniško nepriklausomo kino gerbėjams. Keturių nominacijų ir kritikų vienbalsio susižavėjimo sulaukusi Lucos Guadagnino drama „Vadink mane savo vardu“ nesukelia jokių revoliucijų filmų apie jausmus tai pačiai lyčiai kategorijoje. Tik gula į taip pat senokai egzistuojančio porūšio „nelaimingi neapsisprendėliai“ lūžtančią nuo perpildymo lentyną.

Strategija sumani, tačiau daugelio filmų meninė vertė prestižiškiausių pasaulyje apdovanojimų olimpinių aukštumų nesiekia. Geriausiųjų filmų devintuke įsitaisiusi Steveno Spielbergo „Valstybės paslaptis“ taip atsargiai flirtavo su žurnalistikai ir demokratijai reikšminga „priešvotergeitine“ istorija, kad virto tipiniu kabinetinės žurnalistikos pavyzdžiu, nublankstančiu prieš „Visą prezidento kariauną“ ir „Skandalą“. Kaip tarp „Oskarų“ nominantų atsidūrė Jordano Peele siaubo trileris „Pradink“? Savo žanre jis vienas geresnių, tačiau tokių apdovanojimų kalibro neatitinka net pačiais originaliausiais parametrais, jau nekalbant apie standartinę siužeto atomazgą ir įprastus bauginimo triukus. Visišką vertingų filmų ir vaidmenų badą išduoda aktoriaus Danielio Kaluuyos nominavimas „Oskarui“. Šios juostos įtraukimas į nominacijas labiau primena atkirtį tiems, kurie vėl ieškos priekabių prie „itin baltų „Oskarų“. Žvelgiant į „geriausio filmo“ varžytinių devintuką, susidaro įspūdis, kad viskas sudėliota sistemingai pagal žanrus ir temas, taisant ankstesnių metų klaidas ir taikant į 44

kuo įvairesnę auditoriją. Strategija sumani, tačiau daugelio filmų meninė vertė prestižiškiausių pasaulyje apdovanojimų olimpinių aukštumų nesiekia. Daugelis jų toli net nuo nominacijų normatyvų įvykdymo. Be abejo, išimčių yra.

Teorinės alternatyvos Kino akademikai vis dar turi puikią alternatyvą neprasilenkti su tiesa ir paslėpti akis badantį praėjusio kino sezono skurdą. Jiems tereikia svarbiausius apdovanojimus (filmas, režisierius, operatorius) įteikti grėsmingai nuostabiam Christopherio Nolano „Diunkerkui“ (aštuonios nominacijos) ir akademija išsisuktų, patyrusi nedidelių nuostolių. Visais aspektais kaulų stipinus sukinėjanti karinė drama atitinka pamatinius „Oskarų“ parametrus: reikšminga istorija, kitoks filmas apie karą, originali idėja neparodyti priešų, o kur dar 525 milijonai dolerių pasaulio kinuose... Ir tai situacijoje, kai „Oskarų“ ceremonijos žiūrimumas tragiškai smunka. Alternatyva numeris 2. Kad eismas nebūtų vienpusis, trečdalį ar net pusę „Diunkerko“ triumfo atiduoti šešiems „paauksuotiems dėdėms“ nominuotam juvelyriniam Paulo Thomaso Anderseno „Nematomam siūlui“, kuris gana įprastą kūrėjo ir mūzos aistrų ir įtampų lauką iš pradžių paverčia kraupoku psichologinių manipuliacijų trikampiu, o vėliau medžiotojus ir aukas sukeičia vaidmenimis. Scenarijus rutuliojasi kaip nepadori šachmatų partija, o paskutinis ėjimas nuplėšia kaukes nuo žaidėjų ir jie priversti žengti į atvirą mūšio lauką apnuogintais ginklais ir be teisės išvengti pralaimėjimo. Trijų „Oskarų“ laureatas Danielis Day-Lewisas pelnytai pretenduoja į ketvirtąjį, inžineriškai suprojektavęs subtiliausius vidinius personažo krustelėjimus. Bet kažkodėl dingojasi, kad JAV kino akademija praleis šias unikalias progas minusus paversti pliusais.

Versijos ir rokiruotės Kaip praleido galimybę daugiau nominacijų suteikti Craigo Gillespie ironiškai kontroversiškos dailiojo čiuožimo sportinin-

kės Tonyos Harding dėmėtos biografijos studijai „Aš esu Tonia“, kuriai, skirtingai nuo „Trijų stendų...“, pavyko tapti realistišku juodojo humoro dramos kūriniu, sukeliančiu makabrišką juoką pro sukąstus nuo pasibaisėjimo herojų poelgiais dantis. Jei čiuožėjos motiną LaVoną suvaidinusi Allison Jenney negaus antraplanio „Oskaro“, jos prakvailybė Neteisybė negrįžtamai užvaldys apdovanojimų sostą. Kita vertus, o pagal šio straipsnio toną – kita verkus, Tonyą įkūnijusi Margot Robbie taip pat turėtų būti rimčiausia favoritė kovoje dėl trofėjaus, skirto pagrindinio vaidmens atlikėjai. Bet kažkodėl lažybų punkte už ją nestatyčiau. Akademikai rinksis iš Hawkins ir McDormand. M.Robbie bent jau nominuota. O Jamesas Franco, savo režisuotoje komiškoje dramoje „Katastrofos kūrėjas“ meistriškai perteikęs vieno blogiausio visų laikų kino scenaristo, režisieriaus ir aktoriaus Tommio Wiseau charakterį, dėl nesuprantamų priežasčių liko už „Oskarų“ nominacijų borto. Vienintelė paguoda – su „Auksiniu gaubliu“. Sakysite, jo vaidmuo – komiško plano? O D.Kaluuyos pasirodymas juostoje „Pradink“? Gal žinote, kaip teisingai pasverti komiškumą? Nes „Katastrofos kūrėjas“ drąsiai galėjo pretenduoti ne tik į geriausio adaptuoto scenarijaus apdovanojimą. Tarp nominuotųjų dar šmėžuoja tradiciškesnis už tradicinį Dee Rees šeimyninis epas „Madbūdas“, vos po pusvalandžio prailgstantis iki dviejų amžinybių.

Kinas be „Oskarų“ O šiaip, jeigu nebesilaikysite užsikabinę ant „Oskarų“ atbrailos ir laisvu kritimu nugarmėsite į kasdienių kino premjerų margumyną, aptiksite įkvepiančių nuotykių ir potyrių. Pavyzdžiui, nestandartinių scenarijaus sprendimų sportinę dramą „Bjornas Borgas prieš Makinrojų“, kurioje atsisakoma dirbtinio klišių išrikiavimo ir atskleidžiami psichologiniai teniso niuansai bei dviejų garsenybių dygliuotų charakterių tamsiosios grožybės. Pataikys į šio olimpinio mėnesio dvasią ir darniai susiporuos su žiemos žaidynėms itin aktualiu filmu – realiu pretendentu į vieną „Oskarą“ – „Aš esu Tonia“.

FOTOGRAFIJA

Laikinumo trauka ir artėjanti praeitis Kai pirmą kartą pamačiau Raimundo Urbono (1963–1999) nuotraukas, – o tai buvo maždaug prieš 15 metų, kai jis jau buvo išėjęs, – kilo pojūtis, kad tos nuotraukos mano. Visiško tapatumo išgyvenimas, nutinkantis, kai nebelieka objekto, atskirto nuo žiūrinčio ar klausančio subjekto, kai nebelieka skirties tarp Aš ir Tai, tarp tada ir dabar.

Tomas KIAUKA

X Todėl, kai prieš kelis mėnesius Rimvydija – Raimundo žmona – manęs paprašė parašyti apie būsimą R.Urbono darbų parodą (veikė Baroti galerijoje Klaipėdoje sausio 26–vasario 21 dienomis), sutikau. Sutikau nepaisant to, kad nepažinojau autoriaus, nepaisant to, kad ir šiandien šalia mūsų dar ne vienas, gerai pažinojęs, kartu dirbęs ir mylėjęs Raimundą, galintis papasakoti gerokai daugiau už mane. ►

R.Urbonas skvarbiai žiūrėjo į gyvenimą ir giliai jį suvokė. Jis nefotografavo jo fasado, dairėsi po užkulisius. Nes juose mažiau vaidybos, viskas natūraliau. Nors gal ir ne taip gražu, bet tikra. Raimundo Urbono nuotr. 45

FOTOGRAFIJA

◄ Nepaisant net to, kad apie šio auto-

riaus kūrybą yra rašę ir kalbėję tokie meno tyrėjai ir žinovai kaip Ignas Kazakevičius, Agnė Narušytė, Rita Bočiulytė, Remigijus Treigys, Rolandas Rastauskas ir kiti. Rašyti renkuosi ne todėl, kad apie Raimundo kūrybą galėčiau pasakyti kažką naujo ar įžvalgesnio. Renkuosi ne lyginti, kontekstualizuoti, vertinti – tuo tegu užsiima menotyrininkai. Tyrinėti, ar sukūrė savo stilių, ar išsikovojo savo ir tik savo teritoriją fotografijos ir meno istorijos lauke – ne mano uždavinys. Rašyti renkuosi net ne apie R.Urbono kūrybą, o apie save. Tiksliau – apie susitikimą su savimi per R.Urbono kūrybą. Apie tai, kaip ji veikia mane, ir ką ji man sako. Tai yra pats subjektyviausias gestas, todėl, savaime aišku, neturi jokios pretenzijos į tiesą, neturi ir jokios įrodymo galios. Nes manau, kad kūrinys yra ne daiktas su tam tikromis

savybėmis, ne objektas kokiame nors prestižiniame muziejuje. Meno kūrinys yra įvykis, o tas įvykis vyksta ne kur kitur, o manyje, mano sąmonėje. Nors jis įvyksta būtent susitikus, priėmus į save tai, ką mes įpratę vadinti menu. Juo, tuo įvykiu, bet ne tą įvykį inspiravusiu objektu ir tegaliu pasidalyti. Ar tame esama kažkokios nekasdieniškos prasmės, negaliu atsakyti. Bet sykiu manau, kad tik dalydamiesi tampame lyg savotiška estafete: perduoti tai, ką gavai, kitiems. Save dovanų galiu gauti tik iš kito. X Šiandien grėsmingai didėjančiame fotošopintų dailių paveikslėlių reprodukciniame potvynyje kuklios Raimundo nuotraukos mane pasitinka tarsi iš visai kito pasaulio. Nespalvoto, skurdoko, šiek tiek skendinčio gelsvame, pablukusiame laiko rūke. Neefektingi buitiniai fragmentai, per ilgai (ne) savo vietoje užsibuvę

natiurmortai, tarsi bereikšmiai bevardžio miesto ar Rytprūsių griuvėsių epizodai, viskas R.Urbono nuotraukose iškyla lyg nugrimzdusi į užmarštį praeitis. Laikas pasirodo nuotraukose kaip pagrindinis veikėjas, sukurdamas ne tik istorinę distanciją tarp manęs ir nuotraukos. Nors fotografo tikslas iš tiesų visada yra kaip tik priešingas. Fotovaizdas gimsta iš pasipriešinimo laikui. Ko gero, kaip ir visi kiti menai. Fenomenas? Melas? Apie R.Urbono kūrybą buvo sakoma, kad jis niekada nemelavo. Vadinasi, nerežisavo kadro, nesistengė sukurti gražesnio nei tikrovėje vaizdo. Pagautas, sučiuptas vaizdas savo nesuvaidintame būvyje, nesistengiant kažkaip atrodyti ar pasirodyti. R.Urbonas yra sakęs: „Fotografuodamas niekad nieko nejudinu ir nerikiuoju. Visas veiksmas – pamatyti, pastebėti, tiesiog surasti.“ Argi tai ne pati nuogiausia, pati objektyviausia tiesa?

FOTOGRAFIJA

Nuotrauka kaip sustabdyta ištrauka iš pasaulio tėkmės, kuri įtraukia į tai, ko jau nebėra. Fiksavimo metu objektyviausia akimirka tampa tobula iliuzija, ontologiniu melu. Žvelgdamas į nuotrauką matau tai, ko nėra. Matau tai, kas kelias akimirkas prieš ar kelias akimirkas po fotoaparato spragtelėjimo galėjo atrodyti visai kitaip. Nuotrauka kaip mūsų atminties forma. Kaip mūsų buvimo pasaulyje ir to buvimo suvokimo užfiksuota struktūra. Kaip nuolatinis tapatumo ilgesys, amžiną nepastovumą paverčiant nekintamybe, tegu ir ant popieriaus. Ar mes galime turėti kažką daugiau nei paviršiaus iliuziją? Ar per tą paviršiaus iliuziją prasišviečia kita šviesa? Nuotrauka man parodo mane patį, nuolatos tokį, koks aš ne(be)esu. Ar tai gali man sugrąžinti mane, ėdamą laiko erozijos? Šis klausimas gimdo nepaprastą nuotraukos kryžiaus dialektiką: susikirtimo taškas tarp horizontalės laiko tėkmėje ir amžinosios būties vertikalės, kylančios iš

Tėkmė, pavirtusi gelme. Nuskausmintas laikas. Visa tai ateina iš R.Urbono nuotraukų. sustabdyto laiko taško. Iš susikirtimo taško tarp tada ir žiūrinčiojo sąmonės dabar. Būtent šiame susikirtimo taške susijungia laikas su amžinybe, amžino kismo „melas“ su belaikiu „tiesos“ atvaizdu. Amžinybės vertikalė manifestuojasi žiūrinčiojo sąmonėje, kuri kažkada nuotraukoje užfiksuotą akimirkos ištrauką paverčia amžina – vaizdas išliks toks pat, koks buvo vakar, yra šiandien, bus rytoj. Tai nuotraukos tiesa. Ji visada išliks ta pati, tapati, nors kiekvieną kartą tau galbūt rodysis kitaip. Ši nuotraukos paslaptis, sujungianti ir sutaikanti du amžinus priešus – tėkmę ir pastovumą, įtraukianti į šią anapus laiko būties besiskleidžiančią misteriją, būdinga kiekvienai gerai fotografijai. Tačiau R.Urbono darbuose man ji atsiskleidžia grynesniu, empatiškesniu pavidalu. Regis, jo nuotraukose nebelieka vietos niekam kitam, išskyrus tą metafizinę taiką: pats įprasčiausias motyvas ar daiktas pašauktas būti nekaltu ir nepakaltinamu būties misterijos liudininku, palytėtu kryžiaus dialektikos lemties. ►

Iš „Rytprūsių“ ciklo.

Raimundo Urbono nuotr. 47

FOTOGRAFIJA

◄ Tačiau laikas nuotraukos kryžiaus dialektikoje niekur nedingsta, jis kuria kitą, esmingesnę dimensiją: ištrauktas iš tiesioginio santykio tarp daikto ir jo atvaizdo, jis gyvena jau kitoje plotmėje, kitoje kismo teritorijoje – atstumo tarp kažkada gimusio vaizdo ir dabartinio manęs, žvelgiančio į tą kažkada gimusį vaizdą belaikiame dabar. Kaip sakė Raimundo bendražygis ir kolega R.Treigys, „bėgant laikui nuotrauka per tolstantį atstumą įgauna kitokį skambėjimą“ (o gal švytėjimą?). Raimundo nuotraukos išgrynintos šio vis didėjančio atstumo kaip tik paradoksaliu būdu, per didėjantį nuotolį artėja prie manęs, vis labiau man atverdamos protu sunkiai suvokiamą tiesą. Žiūrėdamas į R.Urbono nuotraukas, patenku į kitą, nesantį laiką, į kitą, nugrimzdusią epochą, ir kartu atrandu ją tokią savą ir artimą, kokia ji man dar niekada nebuvo. Ką matau? Ką suvokiu? Užmiršta, prarasta, o gal niekad nebuvusi mano dalis niekur nedingo, o tai reiškia ne ką kita, kaip patyrimą aš esu. O laiko nėra. Taip nuotrauka įveikia naikinančią laiko galią, panardindama mane į belaikę dabartį. Taip nuotraukos vaizdas tampa manimi, taip galima pasakyti nė kiek nemeluojant – man atrodo, tos nuotraukos mano. X Vienas artimiausių Raimundo darbų konceptų – buitinės kasdienybės fragmentai iš vadinamųjų „anų laikų“. Apie juos mums dar kartais kalbant išsprūsta: „O mano laikais...“ Nuo kada maždaug atsiduriama ne savo laike? Kai praeitis nusveria ateitį? Ar kai ištuštėja dabartis? Emigracija, regis, ne vien erdvinis fenomenas. Tipinio daugiabučio durys su nučiupinėta beviltiška rankena – į niekur. Dvi „linčiškos“ rozetės skylės – nematančios akys. Daugkartinis pieno arba kefyro butelis, kol nesudužo. Tik jis vienas – nuotraukoje, centre, kaip monumentas sovietmečio nuoboduliui atminti. Rankinis tranzistorius ant palangės. Aprūdijusi dušo žarna kreivai suklijuotų balzganų (neva baltų) vonios plytelių fone. Nuobodulio sklidinas bendrabučio kambarys, iš kurio neįmanoma pasprukti, nes neegzistuoja joks anapus. „R.Urbono fotoestetika gimė dvylikos kvadratų kambarėlyje su pusantro kvadrato vonia ir dviejų kvadratų virtuve“ (I.Kazakevičius). Taip, nuobodulys čia įkyriai ir nepermaldaujamai viešpatauja savo bespalve nuobodybe. Meno kritikai apie šios epochos sąstingio dokumenta48

vimą į apyvartą paleido terminą – „nuobodulio estetika“. Neįsivaizduoju, kaip „nuobodžiąsias“ Raimundo nuotraukas mato nepatyrusieji šios tipinės sovietinės buities parado. Neišgyvenusieji šios privalomos, neišvengiamos buitinės represijos ir šantažo. Negaliu suprasti, kodėl man tie vaizdai dabar tokie mieli ir beveik gražūs. Stokholmo sindromas? Nebūtinai. Pasitelkime anuomečio parado dalyvius: „Nors – jei atvirai – ta buitis labai knisdavo visus. Tada buvo kitoks ritmas, kuris leido paprasčiausiai gyventi, paprasčiausiai džiaugtis, paprasčiausiai važiuoti, juokauti, kreizėti. Leido neturėti tikslo. Buvo tik laiko, o ta laimė – tokia efemeriška... Ir atrodė, niekada nesibaigs šitas laikas, niekada nesubyrės“ (Rasa Paukštytė, R.Urbono amžininkė ir bičiulė). Taip, tai ir mano patirtis – kiekvieną žodį pakartočiau kaip savo. Neįtikėtina, kaip sovietmečio nuobodybė galėjo sujungti žmones ir – o, paradokse! – dovanoti jiems džiaugsmą. Dovanoti laiką. Dovanoti buvimą. Ir laimę. O dabar? „Dabar – karjera, bėgimas, lėkimas, paskolos... Tada buvo galima turėti savo gyvenimą...“ (R.Paukštytė). Kodėl? Atsiprašau už akivaizdybę: tada buvo galima būti dabartyje. Štai kur nuobodulio estetikos patrauklumo paslaptis: stovintis laikas. Užsistovėjęs laikas. Nusistovėjęs laikas. Štai kas buvo prarasta su atrastu ir įgytu „kultūringu“ interjeru. Euroremontinis interjeras godus mūsų. O anam mes buvome nereikalingi. Buvome palikti sau. Buvome godūs vieni kitų... X Niekada neperku fotoalbumų. Ne tik todėl, kad nelabai įperku. Tiesiog nematau prasmės lentynoje laikyti ant popieriaus atspausdintų atvaizdų rinkinį, kurį, reikalui esant, galima pavartyti bibliotekoje. Tačiau R.Urbono „Rytų Prūsiją“ – vieną vienintelį per visą gyvenimą – nusipirkau. Nes norėjau ne tik vartyti, bet ir turėti. Šiandien tokius dalykus įprasta vadinti projektais. Ir jis Raimundui tapo lemtingas. Apie tai nemažai pasakyta, išleistas nuostabus albumas, nors autorius jo jau nebepamatė. Pirminis užsakymo tikslas buvo užfiksuoti nykstančius vokiškos kultūros artefaktus ir pėdsakus. Vis dėlto neegzistuoja koks nors vienas „teisingas“ šio ciklo skaitymo būdas. Jį galima skaityti kaip istorinę nykstančio krašto dokumentaciją, kaip bandymą išsaugoti į nebūtį begrimztančią atmintį, kaip žvilgsnį į

kultūrinį ir ideologinį išraiškų konfliktą, galiausiai kaip vidinės būsenos pavidalus, prarastosios kartos, neišsipildžiusių svajonių ilgesio griuvėsius. Būdamas vaikas, vasaras leisdavau kaime netoli Šilutės – Rytprūsių teritorijoje. Iš vaikystės prisimenu keliones į Sovetską, ankščiau buvusią Tilžę. Prisimenu Rytprūsių vaizdus ir šiapus Nemuno. Prisimenu šiek tiek baugų, bet keistai savą kraštovaizdį, kuriame būtinai kur nors pamatysi raudonų plytų apgriuvusios bažnyčios bokštus. Ir dabar nespalvotame Raimundo vaizde matau sukrešėjusį stūksančių neogotikos bokštų raudonį. Žema ir nutolusi horizonto linija, sodri galingų ąžuolų vainikų žaluma ir raudonos bažnyčios. Arba vietoje bažnyčių bokštų – amžinai nežinia ko laukiantys nebelankomi geležinkelio stočių punktai. Užkaltais langais, kad nematytų ir nebelauktų. Šis peizažas turėjo savo išskirtinį kvapą ir garsą. Tolumoje pradundančių traukinių nakties juodumoje ištirpstantis ilgesys. Amžinumo dvelksmas. Be pradžios ir pabaigos. Gardus sekmadienio „kafijos“ kvapas, besiliejantis į vokišką puodelį. Tačiau visada šiame tarsi idiliškame vaizde (griuvėsiai irgi gali būti idiliški) glūdėjo kažkokia pasislėpusi sustingusi grėsmė, kažkoks neužpildytas patirties vakuumas, kažkokie svetimi įsibrovėliai sovietinių barakų pavidalu. Ir šiukšlynai. Ir juose merdėjantys atminties atodūsiai. Tipiškas Rytprūsių vaizdas keldavo manyje gėlą, ilgesį ir neaiškią lemties nuojautą, iškylančią neįvardijamos būtinybės, pavirtusios bažnyčios bokšto, stoties ar kapinaičių pavidalu. O dabar vartydamas R.Urbono Rytprūsių albumą patiriu ramybę ir susitaikymą. Ir dar skaidrų liūdesį, per kurį pasimato-prasišviečia laiko gelmė. Tėkmė, pavirtusi gelme. Nuskausmintas laikas. Visa tai į mane ateina iš Raimundo nuotraukų. Todėl norėjau turėti šio nuskausminto laiko šaltinį. Kaip dalį savęs. Kai žiūriu į nuotraukos vaizdą, vyksta kažkas panašaus, ką matau giedrame naktiniame danguje: žvelgiu į mažyčius spindinčius taškus dabar, tačiau matau tai, ko (galbūt) jau seniai nebėra, net nebuvo prieš man gimstant, prieš atsirandant galimybei tai pamatyti. Kaip žinoma, žvaigždžių šviesa mus pasiekia po daugelio šviesmečių, po to, kai jos pačios jau būna užgesusios, bet šviesa vis dar keliauja. Šviesovaizdis kaip tiltas tarp esaties ir nebūties. Kaip artėjanti praeitis.

Atgarsiai

GINTARO LAŠAI

Miglė Anušauskaitė. Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika. Komiksas. Aukso žuvys, Vilnius, 2017, 163 p. Dainius VANAGAS

Gerai, kad tik 160 puslapių – o jau maniau uždusiu iš juoko. Violeta, 42 m.

Jei filosofijos dėstytojas būtų taip vaizdingai vedęs paskaitas, aš gal būčiau išlaikęs egzaminą. Karolis, 21 m.

Subtilu, šmaikštu, įtaigu. The New York Likes

Išplėšiau visus puslapius ir ištapetavau jais miegamojo sieną. Akvilė, 31 m.

Kaip po šito skaityti kitų lietuvių autorių knygas? Neįsivaizduoju. Jonas, 52 m.

Jei kas klaus, sakysiu, kad patiko, nors šiaip tai nieko nesupratau. Maksimas, 32 m.

Dėl šios knygos aš net galvoju išmokyti dukrą lietuvių kalbos. Ligi šiol maniau, kad užteks anglų. Diana, 35 m.

Šis kūrinys įrodo, kad dar ne viskas užrašyta. Rūta, 46 m.

Yra pasimetusių žodžių; kai kurie paaiškinimai nelabai rišlūs. Žodžiu, tikrai ne viskas man čia patinka. Bet kai pagalvoji, ši knyga – visai kaip aš. Gyvenimas

Komiksas išgrynina tekstą. Tai – literatūrinis kinas arba kinematografinė literatūra. Profesorius, 79 m.

Manau, kad semiotika tėra intelektualinis žaidimas. Šiandien prasmę gali analizuoti tik visiškas beprotis. Edipas, 2505 m.

Tas jaunimėlis... Visada sumąsto ką nors gražaus ir keisto. Aloyzas, 72 m.

Jei taip būtų užrašyta Biblija... Atsiversčiau. Vincas, 28 m.

Pfu, ir aš taip galėčiau pakeverzoti. Šiais laikais bet ką spausdina7 Liūdnas lietuvis

Greimai, aš tave pamiršiu, bet dar negreit. Istorija

Geras komiksas. Reikėtų paanalizuoti. Algirdas Julius Greimas, 100 m.

GINTARO LAŠAI

Trijų kambarių Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. Pjesės. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2016, 188 p. Agnė KUGINYTĖ

Veikėjai: Personažas – mylimasis Autorė – D.Čepauskaitė Skaitytoja – A.Kuginytė Personažas: Aš tave pamiršau. Skaitytoja: Durneli, tu mano durneli, vienudu gyvi telikome...1 Personažas: Čia praeitas laikas, neprimink man to. Aš tau sakau – pamiršau tave. Girdi – tave pamiršau. Ir apskritai – kodėl aš? Skaitytoja: Kodėl tu? Aš nenoriu, kad tu pamirštum. Girdi? NE-NO-RIU. Kai vėl pamačiau tave, pasakiau sau, gal atrodysiu kaip be kelių varžtelių, bet padarysiu viską – kad tu nepamirštum. Ir nesvarbu, kad mūsų pauzė trūko pusmetį. Taip, prisipažinsiu – blaškiausi tarp Zelčiūtės ir Tamošaičio. Bet ir tu, ištikimas – mano mielas, nebuvai – žvelgei į ją susižavėjusiom akim, šaukei: o, Čepauskaite! Jos poezija mano sielai artima. Pameni? – citavai man – Tavo mylimoji yra ragana. / Ji sėdi po raudona musmire / ir žiūri į vieną tašką. / Ji įsipjovė pirštą, / kad tau skaudėtų, / apsibintavo galvą, / norėdama nubausti tave, / ji nėra fotogeniška, / kad nuotraukose tu / atrodytum gražiau, / ji tyli ir neatsako į klausimus, / nes yra labai užsiėmusi – / ji myli...2 Žinai, išmokau mintinai ir jaučiausi ta mylimoji. Paskui tyla ir BAM! Neaiškūs tavo žodžiai: Kai žiūrėsi į mano akis, tu ten nieko nerasi, / nei atsakymų, jokio aiškumo, nei ženklo tvėrėjo, / ten tiktai vienišiausia tauta ir liūdniausioji rasė, / nebyliųjų gentis ir aklųjų banda ten praėjo...3 Skaitytoja: Tada ir pasitraukiau. Ir tik bibliotekoje, mūsų susitikimo vietoje, po pusmečio tylos sutikusi Tave – aš pri(si) menu tau. 50

Personažas: Ar aš pasikeitęs? Skaitytoja: Tu spinduliuoji viltimi. Vilties, sako, mėlyna spalva. Dvi geometrinės figūros, C raidės fragmentas. Nesu tikra, ar teisingai kalbu. Paklausk vėliau. Personažas: Aš atviresnis. Skaitytoja: Tavo žmonių ratas didesnis, o ir įvairesnis. Tu jį išnuomojai! Negaliu patikėti. Tu nuolat kartojai, jog keturių kambarių butas vienam yra per didelis. Parduoti parduoti parduoti – sau sakydavai. O čia štai tau – trys šeimos tavo bute. Personažas: Tie žmonės formuoja mane. Nesuprantu kaip, bet jie tai daro. Dabartinė mano būsena kaip filmo „Komuna“ pagrindinių veikėjų, kurie nusiperka vilą ir įsteigia komuną. Žinoma, jie rengia bendraminčių susirinkimus, gurmaniškas vakarienes ir triukšmingus pobūvius. O svarbiausia – po vienu stogu verda ohoho kokie jausmai! Dievaži, Agne, aš rašyti pradėjau. Skaitytoja: Aš nesistebiu. Tikrai. Knyga kaip personažas: Bet iš nesusikalbėjimo. Matau, kaip tolsta vieni nuo kitų, atsiranda nutylėjimai. Tavo mėgstamos pupos dabar man įgauna visai kitokią prasmę. Iš savo pirmųjų nuomininkų atvaizdo – dėlioju pupas. Skaitytoja: Pupas? Autorė: „Pupos“ – pirmoji pjesė gimė iš tosto. Jau nepamenu, kokiame baliuje režisierius Vytautas Balsys sakė tostą ir papasakojo apie vokiečių spaudoje perskaitytą straipsnelį apie du senukus, užstrigusius savo namo lifte. Taip gimė mintis parašyti pjesę apie du žmones, kurie nugyvena gyvenimą kartu ir nustoja matyti bei girdėti vienas kitą arba tiesiog vienas kitą užmiršta. Brigita ir Alfonsas... Skaitytoja: Leiskit. Pati. To lifto jiems jau seniai reikėjo. Liftas tai praeities ir ateities alegorija. Būdama Brigitos ir Alfonso metų norėčiau taip

stipriai reikšti emocijas, aiškiai mąstyti. Kokie natūralūs ir netikėti veikėjų dialogai. Alfonso žodžiai Brigitai: „Nesąmonė! Mano gyvenimo niekas nepratęs. Jis gyvens savo gyvenimą, ne mano, dirbs savo darbus, ne mano. Aš esu pirmas ir paskutinis. Po manęs nebus manęs, supranti? Niekas nematys pasaulio mano akimis ir nekals į jį vinių mano rankomis. (...) Čia mano rojus ir mano pragaras. Ten nieko nėra.“ Veikėjų humoro jausmas verčia žavėtis: Brigita. Pataisyk tas duris. Alfonsas. Žinoma. Gal turi trintuką? Brigita. Kokį trintuką? Alfonsas. Tą patį. Patrinsiu kaip tu – ir tvarka. Visas klaidas ištaisysiu. Kartais turime būti dėkingi gyvenimui už tokius „netikėtus užsitrenkimus“, kai realybė žiūri tiesiai į akis: Tu nerėk. Tu ramiai pažiūrėk. Tyliai. / Penkiasdešimt metų žiūriu, ko tau dar? / Nežiūri. Žiūri į puodus, į lėkštes, šaukštus, į mane – nežiūri... Čia nėra nieko nereikalingo. Trumpi ir tikslūs žodžiai leidžia lengvai įsivaizduoti veikėjų pokalbį. Realybė tokia, jog žinau, kad esi šalia, abu sveiki, įpratę vienas prie kito, bet nė karto per šiuos metus nepažvelgiam vienas į kitą, ir tikrai nedrįstame pasakyti, jog pavydėtume vienas kito Elvyrai ar pačiam Elviui Presliui. Juk: Durneli, tu mano durneli, vienudu gyvi telikome... Pasakyk nuomininkams tai. Skaitytoja: Kas čia? Juodas fonas, stačiakampis su mažyčiais trikampėliais. Mirguliuojantis. Viduje turėčiau įžvelgti – musę? Personažas: Kodėl – Musę? Skaitytoja: Nes viršuje, dešinėje pusėje tarp baltų taškų parašyta MUSĖ. Čia kokia prasmė? Personažas: Versk toliau, čia nuomininkas ir jo sulaužyta koja. Jis man istoriją pasakojo, kaip mergaitė iš gatvės padėjo jam užlipti į ketvirtą aukštą. Apie tai mano antroji pjesė. Apie MUSĘ ir jį.

GINTARO LAŠAI

atmintis

Skaitytoja: Pavadinimas – MUSĖ? Autorė: Antroji pjesė gimė iš tarpuvartės, kurioje kartą pamačiau mergaitę vaiko veidu ir prostitutės laikysena. Trumpai tariant, tai pasakojimas apie žmogaus kainą. Ir apie tai, kad, gyvendami sočiai ir laimingai, mes užmirštame egzistuojant tarpuvartes. Personažas: Perskaityk. Skaitytoja: Kiek dar tokių musių tylutėliai slankioja gatvėmis, kiek trankančių duris, kad būtų bent minutėlei įleistos sušilti. Kiek? Žinote, aš tik girdėjau, filmuose mačiau tą Musių skaičių. Ir jų daug, ir įvairių. Bet gyvai savo akimis matyti – neteko. Ten, kur jaučiuosi nesaugi – nuleidžiu galvą ir greitu žingsniu einu, kartais net negaliu pavadinti to greitu žingsniu – aš bėgu. O vėliau pati stebiuosi, kaip taip gali būti. Užduodu kvailus klausimus: „Čia rimtai?“, „Kokioje gatvėje?“ ir pan. Pati kalta, nemačiusi gyvenimo, bėk bėk – sakau sau. Tada suprantu, jog tik geras autorius sugeba ne tik matyti save ir teigiamą aplinką – jis stebi ir fiksuoja problemas – ir pateikia tai kaip neišvengiamą realybę.

Personažas: Linksmos Chanukos: sostinėje uždegta Didžioji Menora. Skaitytoja: Linksmos ir tau. Nežinau, kodėl taip atsakiau, ir nežinau, kodėl Tu taip pasakei. Chanukos? Personažas: Trečioji nuomininkė. Žydė. Aš daug ką iš jos sužinojau. Žinojai, kad Chanukos simbolis – Menora, simbolizuojanti šviesos pergalę prieš tamsą ir gėrio – prieš blogį? Menoros statomos daugybės šimtų miestų centrinėse aikštėse visame pasaulyje ir atspindi visos žmonijos religinės laisvės idėją. Skaitytoja: Trečias kūrinys – šįkart tikrai matau mažas pupas. Tiksliau, geometrinės figūros, panašios į pupas ir balti taškeliai, o tarp jų žodžiai AŠ TAVE UŽMIRŠAU. Išeiti? Personažas: Ne, klausyk, tu nesupranti. Tai kūrinys apie tai, kas vis dar labai skaudu ir ką mes bandome užmiršti... Autorė: Apie žydų likimą Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Ir man svarbiausia yra trečioji. Todėl, kad ji pareikalavo ne tik daugiausia pasiruošimo, darbo, energijos, bet ir asmeninės pozicijos. Skaitytoja: Tai sudėtinga. Dabar užplūsta nepasitikėjimas savimi, kai idealizuoju svarbius įvykius, stebėtas poras, skaitytas knygas – tai, kas matyta, girdėta ir bet kokia kaina tikima, jog tai būtų geriausias sprendimas. Idealizacija žudo – Milda tapatinasi su senelės Goldos jaunystės išgyvenimais, praeitį paversdama savo dabartimi. „Nėra prasmės prisiminti praeities, jei ji neturi įtakos dabarčiai“, – prisiminiau Čarlzo Dikenso mintį. Milda įkūnija praeitį, dabartį ir ateitį. Jos asmenybė įsigėrusi į praeities išgyvenimus. Nors ir pati to nesupranta, ji įkūnija atmintį. Ji kviečia Andrių pažaisti žaidimą – atkartoti praeities išgyvenimus, savo senelės išgyvenimus. Bet tai – ne žaidimas.... Kontrastinga kalba, tikslūs kūrinio žodžiai neleidžia užsimiršti, leidžia vaizduotei reikštis. Andrius tai supranta – jis atstovauja dabarčiai. Milda. Dabar tu – SS karininkas.

Andrius. Ne. Milda. Tai tik žaidimas. (...) Su tavimi kalbu vokiškai. Andrius. Aš nemoku vokiškai. Milda. Aš Golda. (...) Andrius. Tai kvaila. Tu ir taip gali mane mylėti. Tu – Milda. Aš – Andrius. Ir nereikia jokio karo. Mes du normalūs XXI amžiaus žmonės, gyvenantys savo gyvenimą. Milda. Aš nemoku mylėti taip, kaip ji. Milda nemoka taip mylėti. Personažas: Ar dabar supranti? Jie pamiršo. Skaitytoja: Bet jie bando prisiminti. Bando. Nors ir kritinėse situacijose, bet bando. Supratau ir nenoriu nieko keisti. Personažas: Ir vidumi nieko? Skaitytoja: Tavyje daug poezijos ir C raides jau įžvelgiu kaip pupas. Pupas teatro scenoje. Musę teatro scenoje. Mildą ir Andrių teatro scenoje. Vertinti virtuoziškumo negaliu, kai žodžiai – kaip poezija: Brigita. Žemai lenkiuosi. Alfonsas. Neverta. Brigita. Mirsiu – neužmiršiu. Motina. Trukdau. Robertas. Ne. Motina. Išeiti? Robertas. Taip. Golda. Buvai mano gyvenimas, kurio neįmanoma gyventi. Kostas. Buvai mano mirtis, kurios bijojau ir geidžiau. Autorė: Tai, kas buvo – įvyko, neliko, / To, kas bus, prisišaukt nepavyko, / Kas yra, tyliai klojas sniegu. / Ką užbaigt, ką pradėti iš naujo? / Sėdi žodis ant lūpų pusiaujo, / Gano maldą kaltės botagu.4 Lopšinė mylimajam. Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 2 Ragana. Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 3 Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 4 Daiva Čepauskaitė. Bevardžiai. K.: Keturi vėjai, 1992. 1

GINTARO LAŠAI

Jurgis RAUDYS

*** miesto aikščių pakeleiviui vidudieny saulės sustabdytam vidurnakčio debesynai vaidenasi kartais suspindi krištolinė dekadanso taurė tamsių debesų kalvarijoj ir tada ant suskirdusių lūpų troškulio lašas suspurda kartus kaip egzotiškas užjūrio vaisius

girtas penktadienis dangtis dangsto požeminio miesto surūdijusias rankoves dangtis dangsto ten neegzistuojančią tvirtovę Hado dangtis dangsto žmogaus kvapą ir tai kas su juo susieta dangtis dangsto galimybę kaktomuša susidurt su savim lyg to negalėtum padaryt kur kitur

atviras lūžis vis jauti kaip smilkiniuose skausmo smilgos smilksta 52

kaip plečiasi didėja greitėja artėja pro užtvanką iš kaulų suręstą sunkiasi sultys ar sultinys prakaito veidrodis tavo iš anapus paveikslo turinio kampučius atplukdo kaktaraukšlių kopom o prašaliečiai stebi kaip iš konteksto stendo abiejų alkūnių ir visų galūnių mostai krenta – dabar jau atviras dvasios lūžis

balsas pasiglemžia mane žadintuvas pasiglemžia mano smakrą muilo puta pasiglemžia mano veidą vonios veidrodis pasiglemžia mane mano akys burna

pasiglemžia mane rytinė spauda radijas TV pasiglemžia mane kostiumas pasiglemžia mane autobuso bilieto žymeklis pasiglemžia mane popieriaus pluoštas skersmeniu per pusantros plaštakos sušveičia mane 13 val. pietūs kavinėje nuo 14 val. iki 18 val. esu užverstas nuversto prisikėlimo akmeniu esu gazuoto vandens automato dėžė traukinių stoties alėjoje nuo 18.45 val. palieku autoatsakiklyje taip gerai visiems mums žinomą švitrinio popieriaus nulaižytą frazę: esu esu!

besiklausant seno patefono po V.Aleknos pergalės 2000 m. Sidnėjuje sukasi sukasi traška braška kaip gardus keptuvės ežeras ir sidabrinis nagas įbrėžia upę akustikos drobėj ir žvilgančiai žvanga natų ir skiemenų žvynai ir šį kartą ne aš diską o diskas mane švyst

GINTARO LAŠAI

rudeninio dangaus architektūra čia yra trikampis kuris ataidi pirmą ir paskutinį paukščių skrydį ir platėjantį rudens apsiaustą

būsenos I mergaitė taškuota suknele dar skaityti ir rašyti nemoka bet jau eilėraščius paišo ant pilkų grindinio plytelių garsiai šūkteli mama pietų taip eilėraštis lieka be autoriaus tarp smailių dulkėtų batų greitai skubančių kažkur šiltas rudenio lietus nuplaus mergaitės eilėraštį margą ir upelis vaivorykštės spalvom kaip paguoda sutekės į raukšlėtą seną akį stebinčią pasaulio kaitą sėdinčiam prie šventyklos laiptų su ištiestu delnu

*** jaučiu tįstančiu iki šiol tarsi siuvimo mašinėlės „Singer“ senos plonos ilgos adatėlės dantuko kalenimą ant savo peties tai buvo mano batuoto angelo sargo šokis nors ir stropiai akimirksniu stepę prižiūrint vieną dieną dingo nuskrido vienam Viešpačiui žinomais keliais palikęs keletą dygsnių ant mano kūno lyg pažadą kad grįš ir grįžo į patį mano gyvenimo liepsnojantį epicentrą štai aš ir vėl kartu su jumis

įsiplieskia kiemo žibintas iš šviesos kreida apibrėžto rato kas gyvas sprunka į tamsą kas nespėja tas apsimeta negyvas ►

III vėjo luitas sunkus lietaus smulkmė begalinė kelis žodžius tada neištartus dabar gražiai į nosinę sulanksto pro suglamžytus akinių langus įžiūrėti sunku kas staiga sujudėjo ir dingo seno parko gelmėje lapkričio pabaigoje

nakties gyventojai praeivis spyris į stulpą tai

irgi sielos judesys

Algirdo Darongausko nuotr. 53

GINTARO LAŠAI

◄

K+M+B drabužiai minkšta oda ir kaulai bus sunku bus gaila kempine iš jūržolių kvapą nuo kūno nugramdyti tris valandas tarp smilkstančio smilkalo dūmų tarp varvančių žvakių ant rankų batų ir nutirpusios kojos kolonos nėra kur pastatyti visur: ant lubų sienų grindų tik jaudinas juda virpa liepsnelių šešėlių lapeliai virpa sakykim ir siela kaip ant balto šventinio stalo šaltiena akių dumblėtuose dubenėliuose tris valandas gelsvi giesmyno puslapiai minkštai tarpusavy šnabždasi – ant aukšto jaunų moterų choras gieda o balsai aukštesni už vargonų varinius dantis moterų veidai pailgi ir išblyškę o rūbas sunkus –

juodas kaip anglies karutis žiemą tris dienas tris naktis tris metus vėluojant žiemai ir sniegenoms vaško mėnuliui šviečiant iš dešinės trys šešėliai pasvirę irias prieš vėją šlapiu žolės taku_ _ _ tėtis pasisodina mane ant savo pečių aš savo vaikiškoj rankoj stipriai spausdamas baltą kreidą užrašau virš mūsų buto durų KARALIAUS MIRTIS (BUS) BAISI

ką kiekvieną pavasarį mato tik paukščiai ir ornitologai sniegui paklusus savo prigimčiai ima ir atidengia šaltam smėlyje įklimpusius

senus medinius krikštus kuriuos kaipmat ir vėl paslepia skurdūs pamario krūmynai *** poetui nieko nereikia su savim daryti kad jis labiau jaustųsi esantis nes šiaip ar taip žiūrėdamas į jūrą banguotą jis mato baltų avelių bandą ganomą vėjų Viešpaties

GINTARO LAŠAI

kojas vedžioja įkaitę mediniai takeliai tarp kopų kopinėju savo minčių korį kad būtų švaru galvoj ir krūtinėj kaip kiauram horizonte šiandien vien ritmingas bangų ošimas laša į ausies geldelę vieną sekmadienio popietę

marinistinis minimalizmas tuščia danguj tylu žemėje

tik jachta monotoniškai trinasi į betoninę krantinę

tolstančiam nuo kranto mano balsas tavęs nepasiekia tik rankos mostas ramus ir tas blunkantis kol lieka tik nuoga ir skaidri horizonto tuštuma mano aky

*** po staigaus virvės nutrūkimo – po visų praradimų ir netekčių iš žmogaus lieka tik didelė didelė AKIS nekrutanti

sunki kaip

AKMUO įaugusi į nuooogą kiaaaurą tooolumą tolimam pajūry

Algirdo Darongausko nuotr.

***

GINTARO LAŠAI

Eskizas vasarai ir tylai Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

Karolis valė dažus nuo šiurkščių teptuko šerių, braukdamas jį į seno, lininio maišo audinį. Darbo įrankis visuomet turi būti švarus, tvarkingai padėtas į vietą. Kad bet kuriuo metu vos panorėjęs galėtum tepti dažus ant drobės. Koks iš manęs menininkas? – nepatenkintas murmėjo, žiūrėdamas į paveikslą, kuriame mėnesienos apšviestoje prieblandoje ryškėjo medžiai, vieniša valstiečio sodyba, aptverta medine, sukrypusia tvora, svirnas, tvartas ir ąžuolas, pasodintas šeimininko. Takelis, ritmiškai linguojančios slyvos, sena, suklypusi lauko virtuvė ir du svyruokliai gluosniai. Kažin koks romantiškai realistinis siužetas vangiai skleidėsi, pasakodamas apie šio skurdaus krašto grožį ir kasdienybę, kurią jis bandė įamžinti drobėje. Karolis tapė energingai, tiksliai atkartodamas namo proporcijas ir formų konstrukcijas. Suvokdamas, kad mėnesienos šviesa subtiliai išryškina šešėlius, tonus ir pustonius. Žinodamas, o gal tik įtardamas, kad būtis, vaizduojama šioje erdvėje, vargu ar sudomins jo bendraamžius, tariamus bendražygius, pasiruošusius taikliais ir skaudžiais žodžiais it teptuko dūriais susmaigstyti ne tik jo drobes... Dailininkas buvo vienišius ir atsiskyrėlis šiame nedideliame, atokios pajūrio provin56

cijos miestelyje, kurio gamta, peizažai ir ramybė tobulai tiko jo kasdienybei, darbus pripildydama kažin kokių naujų būsenų ir pajautų, spalvinių derinių, iki šiol neregėtų jokiose Europos ekspozicijų menėse. Ir toji savastis tapo jo skiriamuoju ženklu. Sklidina kažin kokio lengvumo, žaismingumo, leido įžvelgti, atskleisti nenusakomą išskirtinumą, kitoniškumą, netelpantį į jokias akademinėmis taisyklėmis susaistytas pamokas. Kartais mintimis jis nuklysdavo į praeitį, kai nevaržomas galėjo klajoti Dailės akademijos koridoriais, kai ateities vizijos skleidėsi it pavasariniai žiedai, kai garbūs mokslo šventovės profesoriai lyg susitarę palankiai linksėjo galvomis, pranašaudami jam didį menininko kelią... Ant medinio molberto drobėje, tarp žalsvai pilkų krūmų, ryškėjo namo kontūrai, ūkinis pastatas, blyškus dangus ir mėnesiena. Poetiškas, mišria technika tapomas nedidelio formato paveikslas. Tarsi stovėtum laukuose ir iš tolo stebėtum svetimą gyvenimą tamsią naktį, kai visa šeimyna seniai miega. Tvarte nemūkia karvės, nebliauna avys, nekudakuoja pulkas vištų. Tyla ir ramybė, išsisklaidžiusi keistais atspindžiais vandens telkinio paviršiuje, tarsi byloja neseniai praūžus audrą. Nulijęs lietus sklidinai pripildė vandens kiemo duobes, išryškindamas žole apaugusius kauburius ir kažkada išvažiavusio vežimo vėžes ant slyvomis apsodinto tako.

Ant palangės stryktelėjo katė. Rainoji buvo išmokusi įsėlinti tyliai, tyliau už gyvenimą ir elgtis taip, tarsi nieko nevyktų šioje aplinkoje. Kartais ji demonstratyviai prieidavo prie savo indelio ir, norėdama pasirodyti esanti gera, ėsdavo maisto likučius jame, tarsi rodydama nuovokumą ir paklusnumą. Bet vos tik šeimininkas nusisukdavo ar išeidavo iš dirbtuvės, ji akimirksniu nugvelbdavo maistą iš jo lėkštės. Ir tai pasikartodavo nuolat, kai tik Karolis patikėdavo, kad augintinė soti ir jai nerūpi žmonių maistas. Vos tik jis patikėdavo. Tas naivus žodis, tas naivus šventumas vytis kažką neapčiuopiamai trokštamą, juntamą, girdimą. Kas kartą kažin kokių jėgų ir garsų išvejamą nežinia kur. Kai viskas išdrabstoma ir išvoliojama po namo grindinį kartu su šiukšlėmis bei viso gražaus ir sotaus gyvenimo likučiais, trupiniais nuo pietų stalo. O jeigu būčiau pasilikęs tuose Dailės akademijos siūlomuose namuose, kuriuose ir dabar ant sienų kabo nutapyti dideli paveikslai, tarsi bylodami apie visas perspek-

GINTARO LAŠAI

Daivos Molytės-Lukauskienės nuotr.

tyvas ir galimybes rinktis, turtėti, klestėti ir tobulėti tame spalvinių dermių pasaulyje, kas kartą pasidalijant žiniomis su jaunais gabiais ir talentingais studentais, kas kartą klausantis jų balsų ir linksmo šurmulio akademijos rūmuose ir koridoriuose. Vėjai beldėsi Karolio mintimis į langus. Ar šis kuriamas jo gyvenimo modelis yra teisingas? – mąstė dailininkas, žiūrėdamas į paveikslą. Ar tikra yra tai, kas vyksta realybėje, ar tai, kas tuose kūriniuose? Ir kokiomis spalvomis būtų nuspalvintas jo gyvenimas kitame ieškojimų etape? Nuo savęs nepabėgsi, už tavęs tik nežinojimas. Skambėjo ausyse kažkieno ištarti žodžiai. Kad ir kokia būtų kaina, už viską tenka sumokėti. Kuo ir kam? Laikui ir likimui? Jo žvilgsnis susmigo į dvi vaškines žvakes, degančias ant stalo. Jos tirpo iš lėto, liepsnų liežuvėliai švelniai palietė tamsą, pripildydami nostalgiškų prisiminimų erdvę, kurioje karaliavo dažų, terpentino, skiediklių ir lako kvapai. Diena ir naktis, rytas ir vakaras, viskas kažin kaip išnyk-

davo. Pavasarinį žydėjimą pakeisdavo rudeninės vėtros ir žiemos speigai. Jis užmiršo, kaip yra švenčiamos šventės. Nes tas buvimas tarp žmonių jį tik dar labiau atskirdavo nuo jų, išplėšdavo, nustumdavo, nutrindavo lyg kokį nepavykusį eskizą ar piešinį. Nors ten, popieriuje ir drobėje, jis jautėsi stiprus ir ryžtingas, drąsus tarytum karžygys, gebantis apginti, išvaduoti visas pasaulio karalaites. Karalaites. O ji, toji tikroji, ji buvo pelenė. Tarsi pelenė, kurios jis nesugebėjo paversti princese, įsodinęs į pačią gražiausią jų šeimyninio gyvenimo karietą. Padabinęs šilko sukniomis ir papuošęs perlų vėriniais jos laibą kaklą, jis jautė, kad kažkas turėtų būti kitaip ir kad spalvų dermės yra ne to spektro ir ne iš jo paletės. Amžinas skolininkas, amžinai skolingas, negalintis išsivaduoti iš amžinojo skolų rato, duobės, į kurią įmesdavo visus – save, sutuoktinę, vaikus, apkraudamas atsakomybės ir įsipareigojimų naštomis. Tie įgeidžiai ir norai, atrodo, buvo labai kuklūs ir paprasti, bet jis vis įsigeisdavo tų, nepasiekiamų dalykų, kuriuos reikėdavo

vytis, jų siekti kažkaip kovojant. Kitaip gyvenimas tapdavo neįdomus, prėskas, be jokių prieskonių, be jokios muzikos, garsų. Tarytum išvarytas iš namų šunytis jis ieškojo sotesnio kąsnio, keliaudamas nežinoma kryptimi ten, iš kur pučia vėjai. Klausydamas tik jų keliamo triukšmo, ošimo, švilpimo ar tylos. Rytai, Vakarai, Šiaurė, Pietūs. Vėsa, žvarba, šiluma. Tie vėjų greičiai, tarytum skirtingos spalvos jo jausmų paletėje... Reikia išplauti teptukus. Švariai tvarkingai nuvalyti ir sudėti atgal į vietą. Šis su voverės plaukais, jo mylimiausias ir brangiausias, tinkamas visoms drobėms, mažiems ir dideliems plotams užtapyti. Visus galėtų pamesti, tačiau šio, vienintelio, nors ir nublukusiu koteliu, bet skaisčiai šviečiančiu metaliniu galiuku ir ryškiais, kiek papešiotais voverės, lyg neišsipildžiusios meilės moteriai raudonais plaukais, šiukštu ne. Lyg išsipildžiusios meilės. Garsiai mąstė jis, o į langą jau beldėsi vėjai, pažerdami lietaus ir krušos lašus, primindami, kad ruduo baigiasi, kad artėja žiema, kad metas dažniau užkurti židinį... 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Justinas VISICKAS

In memoriam balandžiui Daukšos gatvėje Aš daug kartų susidūriau su gyvūnų mirtimis – vaikystėje batų dėžėje palaidojome pusseserės jūrų kiaulytę, sykį ganykloje sukūriau tokį gražų kapą senelių kaimynės šuniui, kad kita moteris garsiai rėkdama parlėkė į kiemą, neva ten, kur ganosi jos karvės, kažkas palaidota. Kai nuo senatvės padvėsė mano šuo, tėtis jį užkasė sodyboj prie stulpo. Bet užvakar aš pirmą kartą atkreipiau dėmesį į mirusį gyvūną. Ne, ne padvėsusį. Man atrodo, kad tas balandis negalėjo padvėsti. Daukšos gatvėje jis gulėjo ant betoninių plytelių. Toks vaizdas, kad tiesiog prigulė ir numirė. Baisiausia, kad jo akis buvo atmerkta. Šiaip jau, atvirai pasakius, aš nemėgstu paukščių – mane gąsdina gulbės, nesižaviu varnom,

net įeiti į vištų gardą man būtų nemenkas iššūkis. Bet tas balandis patraukė žvilgsnį. Jo viena akis nugalėjo mano abi. Pripažinsiu, kad padvėsę paukščiai irgi nebuvo naujovė – papuvę, pažymėti dviračių ar automobilio ratų, galbūt išgėrusio žmogaus bato žyme – tokius praeini ir pamiršti. Bet šitas buvo nepaliestas. Aš švelniai treptelėjau koja, gal sujudės, gal iškviesim kokius gyvūnų gelbėtojus. Bet jis žiūrėjo ta akim kažkur kreivai pro mane. Jis buvo nepaliestas – nei transporto priemonės, nei žmogaus, nei biologinių procesų. Toks vaizdas, kad kažkas tiesiog jį pernešė ir paguldė. Ir akies specialiai neuždengė. Ji spokso, spokso, spokso. Norėčiau, kad šitas vaizdas būtų mane pamokęs ko nors

apie gyvenimo laikinumą, norą džiaugtis. Balandis galėtų priminti nerūpestingo žmogaus gyvenimą – gauni maisto, tuštiniesi, burkuoji ir miršti. Bet aš apie tai negalvojau. Galėčiau galvoti, kad jis paliko šeimą, bet vargu, ar jo šeima jo ieško. Paskambintų ornitologams susirūpinusi balandė ir šauktų į ragelį, kad dingo jos vyras. Absurdas. Ar man tai padėjo įveikti paukščių baimę? Irgi ne. Nesusimąsčiau ir apie mirtį. Tai ką tas balandis man priminė? Ko prie jo sustojau? Nieko nepriminė. Man atrodo, jo akis išsireikalavo, kad apie jį papasakočiau jums – apie balandį, kuris numirė. Ir kartu leido suvokti, jog tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau mirusįjį atmerktomis akimis.

Vytauto Petriko nuotr. 58

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Ekskursija Šiandien, kai ima populiarėti neįprastos ekskursijų vietos, – kaip pavyzdį norėčiau paminėti Černobylį ar apleistus pastatus čia, Lietuvoje, – nusprendžiau pasiūlyti kelionę į zoną, kurioje pabuvoja daugelis, tačiau tikrai ne visi. Tai – friendzone. Į šią vietą bilietus galima gauti dviem būdais – tiesioginį skrydį, kai ji paskys, kad „tu patinki man kaip brolis“, ir katapultą – „tu man kaip sesė“. Tiesa, nežinau, ar antrasis atvejis egzistuoja, bet, jei taip, patikėkite, iš tos zonos nebegrįšite. Kai įeisite į zoną, stenkitės neužlipti ant tuščių ir per greitai atsiradusių vilčių šukių – „mes būsime kartu amžinai“; „ji į mane žvilgtelėjo“; „atrodo, jai patinku“ ir panašiai. Beje, skaudžiausiai duria tos,

kurios su iniciatyva – „turbūt ji man kažką jaučia, eisiu paklausiu“. (garsiau) Šitas šniokštimas, kurį girdite, aprūpina energija visą zoną, nes tai ašaros po neišsipildžiusių vilčių, apie kurias kalbėjau anksčiau. Tarkime, ji nė nepastebės, kad jūs priėjote, arba nukreips temą. Štai čia labirintas. Į jį įeinama, kai neapsisprendžiam – rašyti tam žmogui ar nerašyti. Bendrauti su juo ar ne, siekti dėmesio ar vis dėlto paleisti. Stengiamasi įsivardyti savo pliusus ir minusus, taip pat ir to žmogaus. Tiesa, paprastai Ji minusų šitoje stadijoje, ko gero, neturės, o mes, matydami savuosius, vis tiek parašysim. Kaip žinoma, esama nemažai sienų, kurios šiandien tampa architektūriniais

ar istoriniais paminklais. Kaip pavyzdį galima paminėti – Kinų sieną ir Berlyno sieną. Štai čia jūs matote pačią tvirčiausią ir aukščiausią sieną visoje zonoje – SEEN. Turbūt kaip pavienį ar laikinąjį reiškinį šitai esate matę visi, tačiau siena kur kas rimčiau. „Labas, kaip sekasi“ seen 21:15, „Hey, turi planų šiam vakarui?“ seen 18:45. Viršuje pamatysite tokias vielas, kurias vadiname subtiliais atsisakymais. Pavyzdžiui: „Ką šiandien vakare?“ „Ai, žinok, žiūrėsiu Panoramą.“ Jei sienoje radote laiką, kai buvote pažymėtas seen, nusifotografuokite. Taigi čia savo ekskursiją ir baigsime, nes už šios sienos, brangūs ponai ir ponios, patekti tiesiog neįmanoma. Su jumis buvau aš, Justinas. Dėkoju.

Apie santykių linksniavimą Žmonės yra linkę aiškintis santykius. Daugiausia, ką jie daro, ypač, kai pykstasi, – klausia. Žinoma, tai natūralu, juk dar mokykloje mes išmokstam linksniuoti žodžius pagal klausimus – kas, ko, kam, ką, kuo, kur? Dar yra šauksmininkas. Pabandykim: KAS – kas kaltas? Žinoma, kad aš. Nes net KAS rimuojasi su aš. Jei sakyčiau, kalta kas ir atsakyčiau – tu, skambėtų nelogiškai. KO – labai svarbus priežastinis klausimas – Dėl KO tu pyksti? KAM – kam reikia, kad mes pyktumėmės? – nereikia nė vienam, bet šis klausimas ginčo metu net neegzistuoja. KĄ – ką aš padariau? – populiarumo sulaukia vyrų lūpose. KUO – vienumos klausimas – kuo aš kaltas? Kuo ji man brangi? KUR – kur man prasmegti, kai pykčio metu širdis plaka kaip po trijų stiprių puodelių kavos? Ir jei pyktis liaujasi – KUR susitinkam? Šauksmininkas – klausimų neužduoda arba juos: a) paverčia kaltinimais – kas tu toks / tokia, kad rėki?! Ką dar reikia padaryti, kad taip nebūtų?! Tu supranti, kiek man reiški?! b) paverčia ašarom; c) paradoksaliai pasiverčia tyla ir nieko daugiau nebesako.

Ričardo Šileikos nuotr. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos Vasaris. Vardas apgaulingas – „vasaros vardu žieduotu prisidengęs“ (V.Mykolaitis-Putinas). Bet šis vasaris – pražydęs spalvomis. Juk Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtmetis! Sveikinimų mėnuo. Tos iškilios datos proga išreikšta pagarba vienas kitam, linkėjimai ir lūkesčiai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Piliečio požiūris į savo kraštą ir jausena savo šalyje yra svarbiausia jos gyvybingumo versmė. Šios mintys ir paskatino atsigręžti į senosios Klaipėdos, anuomet vadintos Mėmeliu, sveikinimo oficialiomis progomis ir savo miesto vardo populiarinimo tradicijas, kurios itin iškalbingos atvirukuose.

Jovita SAULĖNIENĖ

Pasižiūrėkime, ko siekė ir ką akcentavo, kuo didžiavosi ir kokias vertybes skleidė to meto atvirukai? Apie ką jie byloja šiandien, kai daugelio juose pavaizduotų objektų nebėra? Kokia jų meninė vertė? Šiuo straipsniu nesiekiama gilintis į visapusišką ir detalią daugiau nei šimtmetį egzistuojančių senosios Klaipėdos atvirukų istorinę ir meninę analizę. Tai daugiau šventinis rašinys...

Senieji Klaipėdos atvirukai – miesto ir krašto istorijos liudininkai. 60

Pašto kortelės Pirmasis atvirukas pasirodė Austrijoje-Vengrijoje 1869 m. spalio 1 d. Tai buvo trumpas be jokio vaizdo atvirlaiškis. „Korespondencijos kortelės“ išpopuliarėjo 1870–1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo metais. Kariai ėmė siųsti namiškiams trumpas žinutes su piešiniais. Šia idėja tuoj pasinaudojo knygų prekiautojai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Atvirukai, tada vadinti pašto kortelėmis, greitai pasklido daugelyje šalių. Pasauliniame pašto kongrese Paryžiuje 1878 m. buvo patvirtintas 9 х 14 cm dydžio

atvirukai atviruko standartas. 1925 m. jis pakeistas į 10,5 х 14,8 cm dydį. Netruko paplisti meninių, dokumentinių rūšių, sveikinimo, iliustracinių, reklaminės paskirties, vienetinių bei serijinių atvirukų. Tik šiais technologijų laikais jie lyg ir praradę savo paskirtį. O juk ranka rašytas žodis šiltesnis... Šiandien beveik neapsiriksime pasakę, jog į senuosius atvirukus labiausiai žiūrima kaip į istorinį dokumentinį šaltinį. Nors tenka apgailestauti, jog iki šiol nėra išsamiau aptarta senųjų atvirukų istorinė ir meninė vertė, neanalizuoti ir mus pasiekę kažkada rašytų atvirlaiškių tekstai. Juose tikriausiai rastume įdomių dalykų. Geriausiais žinovais lieka filokartistai, meninių, vaizdinių atvirukų kolekcininkai.

Su miesto vaizdais Kada Klaipėdoje išleistas pirmasis atvirukas ir koks jis buvo, istorija nutyli. Tikėtina, jog atvirukai mūsų mieste atsirado XIX a. paskutiniais dešimtmečiais. Senosios Klaipėdos vaizdus atvirukuose spausdino Johanno Schenkės, Hanso Kunkies, Ziebertų ir kitos šio miesto leidyklos. Bene daugiausia ir meniškiausių jų išleido Roberto Schmidto leidykla, garsėjusi Mažojoje Biržos gatvėje atidarytu knygynu, kur organizuotos dailininkų parodos. Ypač daug atvirukų pasirodė 1913 m. Bet tai tik viena iki karo išleistų klaipėdietiškų atvirukų grupė.

KULTŪROS ISTORIJA

Atskirą pluoštą atvirukų, skirtų Klaipėdai, sudaro tuo pačiu laiku atspausdintieji Berlyne, Drezdene, Karaliaučiuje, Tilžėje ir kitur. Ar jie kuo nors skiriasi nuo Klaipėdos leidyklų, kas jų leidyba rūpinosi, – tai irgi reikalauja detalesnės analizės. Akivaizdu, jog ir kituose miestuose spausdintuose atvirukuose laikytasi tradicijos leisti juos su svarbiausiais Klaipėdos miesto vaizdais. Atvirukų su Klaipėdos vaizdais pasirodė ir Vokietijoje po karo. Jų leidyba pasirūpino išeiviai iš Klaipėdos krašto – mėmelenderiai, nuo 1948 m. Oldenburge toliau leidžiantys Klaipėdoje 1849–1944 m. ėjusį Klaipėdos krašto laikraštį „Memeler Dampfboot“. Jų rūpesčiu pasirodė ir Klaipėdos kraštui skirti atvirukų albumai („Memelländisches Bilderbuch“, „Memelland in alten Ansichtskarten“ ir kt.) su žurnalisto Heinricho A.Kurschato įvadiniais straipsniais. Vokietijoje Klaipėdos įkūrimo 700 metų jubiliejaus proga išleisti ir du šventiniai atvirukai, kuriuose šalia miesto herbo vaizduojami uosto vaizdai, švyturys, Šv. Jono bažnyčia, Baltasis švyturys ant Šiaurės molo ir kt. Atvirukuose užfiksuotas panoraminis žvilgsnis iš toli į ne savo noru palikto gimtojo miesto svarbiausius istorinius ir širdyje neišblėsusius objektus. Šiuos išskirtinius jubiliejinius atvirukus galima priskirti tiek prie dokumentinių, tiek prie reklaminių. Pagal paskirtį atvirukai dvejopi. Viena jų grupė – sveikinimo, kita – istoriniai atvirukai. Žinoma, tai sąlyginis skirstymas. Regis, skirtų gimtadieniams, vestuvėms ir pan. iki karo Klaipėdoje nespausdinta. ►

Iliustracijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo 61

KULTŪROS ISTORIJA

Tikėtina, jog atvirukai mūsų mieste atsirado XIX a. paskutiniais dešimtmečiais. gamyba Nemuno baseino žiotyse intensyvi, mums primenanti, jog galingu srautu produkcija buvo siunčiama į Angliją, Ispaniją, Prancūziją ir kitas šalis. Minėtame atviruke dar du objektai. Vienas jų – Smeltės gatvė su tramvajumi ir jo bėgiais. Kitame iškyla Malūnų gatvė su neaukštais namais, šaligatviu einančiais žmonėmis. Matyti ir akmenimis išgrįsta gatvė, kurioje įsirėžę tramvajaus bėgiai. Šiame atviruke, spausdintame „Memelland in alten Ansichtskarten“ albume, yra ir ranka įrašyta žinutė. Taigi iškalbingas Smeltės paveikslas atsiveria vien šio atviruko vaizdais, daug ką pasakydamas apie kiekvieną.

...Ir simboliai

Istoriniai ženklai... ◄ Sveikinimo atvirukai – tai atvirlaiškiai su Klaipėdos vaizdais ir užrašu „Sveikinimai iš Klaipėdos“ („Gruß aus Memel“). Be įrašytų asmeniškų linkėjimų, svarbus kontekstas, kurį sukuria atviruke pavaizduoti istoriniai ženklai. Tuose atvirukuose iškyla Danės upė su Karlo (dabar Pilies) tiltu, burlaiviai Danėje, Žiemos uostas su stovinčiais ir įplaukiančiais laivais, vandenyse plūduriuojantys sėliai ir kiti miesto vaizdai, įvedantys į istorinius miesto laikus. Jie iškalbūs ne tik informaciniu požiūriu, kartu atlikdavo ir reklaminę funkciją. Istoriniai ženklai byloja, koks įvairus, turiningas Klaipėdos paveikslas. Ypač turint omenyje, jog vaizdų įvairovė – didžiulė, tos paskirties atvirukų pasirinkimas – platus. 62

Kartais tų objektų viename atviruke itin daug. Bene ryškiausias pavyzdys – Johno Grėvės leidyklos atvirukas „Gruss aus SCHMELZ“ (Linkėjimai iš Smeltės). Jame telpa ir Klaipėdos miesto panorama iš Smeltės, taip pat senosios, šiandien nebeatpažįstamos, pakitusios Smeltės svarbiausi ženklai. Tai baseinas su kanalu, kuriame gelbėjimo rate pavaizduotas plaukiantis garlaivis, Kuršių mariose netoli kranto stovintys burlaiviai. Matyti ir sielininkai, minėtu kanalu plukdantys sielius, kuriuos sujungus viduryje įruoštas namelis nuo vėjų ir lietaus. Senosios Smeltės paveikslas neįsivaizduojamas be čia vystytos medžio perdirbimo pramonės. Todėl šiame atviruke svarbią vietą užima 1899–1900 m. pastatytas didžiausias Baltijos valstybėse celiuliozės fabrikas, pavaizduotas su atvertais vartais. Iš aukščiausio mieste kamino rūkstantys dūmai signalizuoja, jog celiuliozės, popieriaus, techninio spirito

Istorinių atvirukų išleista labai daug. Nėra galimybės net jų išvardyti. Visi įdomūs ir iškalbingi, įvedantys į Klaipėdos istorinį ir kultūrinį lauką. Iš jų sudėliojus vientisą paveikslą, iškyla bendrieji miesto bruožai ar ypatybės (jūrinis, karališkasis ir t. t.), taip pat įvairiapusis klaipėdiečio dvasinis portretas, nors atvirukuose neužtiksime pavaizduoto konkretaus žmogaus. Išimtis – istorinės asmenybės, tarp kurių bene labiausiai išskirtume karalienę Luizę. Mieste buvo paplitę atvirukai su jūriniais – Baltojo švyturio, Locmanų bokšto ir pan. – vaizdais, su Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčia, rotušės, pašto, buvusios biržos, Karalienės Luizės gimnazijos pastatais, Vilhelmo I, Borusijos, Karalienės Luizės Tauralaukio Karališkoje aikštėje paminklais. Visa tai istoriniai, Klaipėdos simboliniai ženklai, turintys turtingą praeitį. O jei akys nukryptų į gatves, atvirukuose daugiausia rastume užfiksuotų dabartinių Liepų, Herkaus Manto, Tiltų gatvių vaizdų. Apskritai atvirukuose per miesto vaizdus atsispindi pagarba jo istorijai, išreikštas pasididžiavimas „senąja, gerąja, gražiąja“ (J.Zembrickis) Klaipėda. Ar ne palaima ir šiandien joje gyventi?

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8