Durys 2022 11 2 dalis

Page 1

tik patrauklesnė – kuo rašymas ranka labiau apleidžiamas, tuo labiau dailyraštis klesti kaip hobis. Pridėkime socialinius tinklus, kuriuose kaligrafijos populiarumas tik auga, ir galima teigti, kad kaligrafija niekada nebuvo tokia populiari ir taip paplitusi, kaip skaitmeniniame amžiuje.

Didžiausias iššūkis kaligrafijai, man atrodo, išlieka jos prasmingumo klausimas. Nuo spaudos išradimo XV a. kaligrafija, nukonkuruota tipografijos, atlieka antraeilį vaidmenį informacijos perdavime ir jame užima keistą vietą tarp funkcijos ir meno. Šiandien kaligrafija turi daug išraiškos formų. Kurios išraiškos griebtis, vis dėlto

priklauso nuo kiekvieno kaligrafo individualaus apsisprendimo. Kaligrafija gali būti pagalbinė priemonė šrifto dizaine, kuriant atvirukus, diplomus, garbės raštus, ji gali būti formalistinė ar meninė, gali būti pritaikyta gatvės mene (yra toks reiškinys kaip calligraffiti). Ši įvairovė lemia šiuolaikinės kaligrafijos spalvingumą ir eksperimentų gausą, bet kartu ir neaiškią jos ateitį. Nesant aiškesnio apibrėžimo, kas yra kaligrafija ir kam ji reikalinga, ir esant padrikam jos supratimui ir mokymui, ji tampa pernelyg priklausoma nuo atskirų individų, todėl kai kurie jos aspektai gali išgaruoti kartu su tais individais.

Kūrybiškesnis požiūris

– Koks, jūsų nuomone, yra kaligrafijos ir teksto santykis? Savo vedamose dirbtuvėse mokiniams duodate lietuvių poetų tekstus, bet gal kaligrafiškai perrašytas repo dainos tekstas irgi suteiktų naujų interpretacinių aspektų? – Manau, kad kaligrafija ir tekstas aiškiai apibrėžto santykio neturi, jį sau nustato kiekvienas kaligrafas. Man teksto turinys, bent jau „Raidės formos“ parodos kontekste, nelabai svarbus, kadangi tyrinėju, eksperimentuoju ir išradinėju būtent formas. Todėl kai kur rašiau atsitiktinai sugeneruotus žodžius, kitur – iš socialinių tinklų nukopijuotus piktus internautų komentarus ar tiesiog abėcėlės raides. Kitu atveju galbūt rinkčiausi konkretų tekstą, bet tai priklausytų nuo kūrinio ar parodos koncepcijos. Vienas įdomus patarimas,

Kruopštumo niekada nestokojau, bet kartu esu ir gana lėtas žmogus, todėl atitinkamai lėto ir ritmingo tempo reikalaujanti kaligrafija yra maždaug mano greičio menas.

kurį gavau iš žymaus Belgijoje gyvenančio kaligrafo Brody Neuenschwanderio, kad kaligrafas turėtų rašyti savo žodžius. Geriau pagalvojus, dažnas kaligrafas skolinasi iš praeities paveldėtus istorinius kaligrafinius šriftus, rašymui renkasi citatas – svetimas mintis – tad kyla klausimas, ką tada veikia pats kaligrafas. Smaginasi raitydamas dailias raidžių formas? Mano požiūris į kaligrafiją kūrybiškesnis, todėl patarimu rašyti savo žodžius stengiuosi vadovautis.

– Koks įdomiausias kaligrafijos projektas, kurį esate kūręs?

– Kaskart paklaustas atsakau skirtingai, tai šįkart atsakysiu, kad paroda „Raidės forma“ kol kas įdomiausias mano įgyvendintas projektas. Paprastai, galvodamas, koks kūrinys ar užsakymas man labiausiai įstrigęs, padarau išvadą, kad labiausiai mėgstu ne dirbti užsakovams, o užsiimti individualia kūryba, eksperimentuoti ir ieškoti naujų kaligrafinių išraiškos būdų ►

33 DAILĖ
Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

◄ Tos paieškos dažniausiai atsiduria stalčiuje, neišvysta nei dienos šviesos, nei socialinių tinklų. Tad paroda, kurioje tuos darbus galiu eksponuoti ir pareflektuoti, atrodo kaip vertingiausias projektas.

Butaforiniai laiškai

– Esate gana aktyvus savo instagramo paskyroje. Kaip svarbu šiuolaikiniam menininkui save reprezentuoti socialiniuose tinkluose? Ar internetiniai formatai ir tendencijos turi įtakos jūsų kūriniams?

– Viena parodos lankytoja pastebėjo, kad savo kūriniams mėgstu parinkti kvadratinį formatą. Meluočiau, jei neigčiau, kad tai instagramo padarinys. Kai ką kūriau turėdamas omeny, kad vaizdelis keliaus į socialinius tinklus. Ir toks požiūris bent jau man turi prasmę, nes aktyvumas internetinėje erdvėje turi grįžtamąjį ryšį: pasidaliju kaligrafijos kūriniu – kažkas kreipiasi su nauju užsakymu, įkeliu nuotraukas iš kaligrafijos dirbtuvių – gaunu pasiūlymą vesti dar vienas. Manau, kad internetas tapo neatsiejama realybės dalimi, kai kam jis turbūt realesnis už realybę, todėl reprezentuoti save socialiniuose tinkluose man atrodo ne tiek būtina ar svarbu, kiek pravartu.

Kita vertus, daug kas priklauso nuo kūrybos specifikos. Manau, jei bandyčiau pragyventi iš meninės kūrybos ir nuolat rengčiau parodas, kurių sklaida užsiimtų galerijos, socialiniai tinklai gal ir prarastų prasmę. Išsitekčiau ir su paprasčiausiu portfolio tinklalapiu ar net be jo. Tam tikru požiūriu, privatumo stokos laikais menininkas išloštų, aplink save sukurdamas šiek tiek paslapties ir nesirodydamas internete.

– Sukūrėte butaforinius laiškus HBO televizijos serialui „Jekaterina Didžioji“ („Catherine the Great“, 2018). Kaip jus susirado serialo kūrėjai ir koks buvo šis kūrybinis procesas?

– Procesas kartais buvo gana komiškas. Pirmiausia, sulaukiau skambučio iš nepažįstamo numerio: „Ieškome kaligrafo filmavimui, domina?“ Be „labas“, dalykiškai. Pasakiau, kad domina, ir po kelių dienų atsidūriau serialo filmavimo komandos būstinėje, kur gavau kaligrafinių užduočių. Rašiau laiškus ir dokumentus už Potiomkiną ir kelis carinės administracijos veikėjus.

34 DAILĖ
L. Spurgos (jaun.) kūrinių fragmentai. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Laiškus seriale vėliau naudojo aktoriai. Kai kurie laiškai turėjo būti pasendinti, vienoje serialo scenoje pradaromi (perlaužiamas vaškinis antspaudas), kitoje – jau skaitomi, todėl jų turėdavau parašyti po du, tris ar keturis skirtingoms reikmėms.

Teko ir „filmuotis“. Ankstyvą rytą atvykau į filmavimo aikštelę, kur manęs paklausė, ar rašau kaire ranka. Pasirodo, Potiomkiną vaidinęs aktorius kairiarankis ir scenoje, kurioje rašo laišką, jau nusifilmavo rašantis būtent kaire ranka. „Galiu pabandyti ir kaire“, – sakau. Gavau carinės armijos karininko uniformą, makiažo priekaboje man pasendino kairę ranką, kad atrodytų labiau aktoriaus amžiaus, ir davė prieš kamerą rašyti ir pasirašyti dokumentą. Operatoriai galiausiai priėmė sprendimą filmuoti tik plunksnos galiuką, tad ar tai kairė, ar dešinė ranka, prarado svarbą. Ir po šešių valandų filmavimo įvairiais rakursais, rašant skirtingas kompozicijas, seriale galiausiai gavau apytiksliai dvi sekundes eterio.

Vakaruose populiaresnė

– Esate dalyvavęs ne viename kaligrafijos renginyje užsienyje. Ką suteikė šios patirtys? Ar svetur pastebėjote kitokį visuomenės požiūrį ir dėmesį kaligrafijai?

– Daug užsienio kaligrafijos reikaluose nesu dalyvavęs, bet iš tų kelių vizitų supratau porą dalykų. Viena, Vakarų Europoje kaligrafija ir tipografija, raidžių kultūra apskritai yra žymiai labiau paplitusi ir populiaresnė, kaligrafija nėra toks svetimas reiškinys, koks kartais yra Lietuvoje, kurioje retkarčiais susilaukiu klausimo, kas apskritai yra ta kaligrafija, arba išgirstu teiginį, kad kaligrafija atsirado Kinijoje. Matyt, todėl, kad kaligrafija, tipografija ar šrifto dizainas Vakaruose turi gilesnes tradicijas, giliau įleistas šaknis, daugiau žmonių susiduria su šiais reiškiniais mokyklose ar tiesiog perima kultūriškai.

Antra, vis dėlto visur kaligrafai svarsto tuos pačius klausimus ir kenčia tuos pačius sunkumus: kam reikia kaligrafijos? Ką noriu su kaligrafija nuveikti aš? Kaip užsidirbti iš kaligrafijos ir ar tai iš viso įmanoma? Kokia kaligrafijos ateitis? Ir taip toliau. Dalydamasis savo abejonėmis ir nerimu su keliais užsienio kaligrafais, buvau pasitiktas pritariamais linkčiojimais. ►

35 DAILĖ

◄ – Ar kaligrafija jums yra kaip meditacija? Kaip susikaupiate šiam kruopštumo reikalaujančiam darbui?

– Gerai neišmanau, kas yra meditacija, todėl negaliu patvirtinti ar paneigti, kas man yra kaligrafija šiuo aspektu. Bet ji turi meditacinių, buvimo čia ir dabar pajautimo, savybių. Rašydamas negaliu sielotis

dėl prieš tai nevykusiai parašytos raidės ar galvoti apie tai, kaip užraitysiu sakinio pabaigą, nes padarysiu klaidą raidėje, kurią rašau dabar. Vis dėlto manau, kad meditacinė plotmė kaligrafijoje atsiranda tik gerai pramokus rašyti, nes, pradėjus mokytis naujo šrifto, tušo ir plunksnos valdymo, vienintelis „čia ir dabar“ jau-

čiamas dalykas – erzinantis savojo kūno nerangumas.

Kruopštumo niekada nestokojau, bet kartu esu ir gana lėtas žmogus, todėl atitinkamai lėto ir ritmingo tempo reikalaujanti kaligrafija yra maždaug mano greičio menas. Specialiai jam susikaupti niekada nereikėjo.

36 DAILĖ
Vernisažo akimirkos. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Įkvėpimo pilna visur

– Kas yra jūsų kaligrafijos autoritetai? O gal įkvėpimo pasisemiate ir iš visai kitų meno šakų, istorijos?

– Jau minėti R. Kepežinskas ir B. Neuenschwanderis – mano labai gerbiami kaligrafai. Be to, padarę didelę įtaką mano eksperimentiniam, už tradicijos ir formalaus šriftų rašymo esančiam, požiūriui į kaligrafiją. Jų kaligrafinę dvasią jaučiu ir olandų kaligrafų – rašto menininkų grupuotės „High on Type“ narių, ypač Julieno Priezo ir Vincento de Boerio darbuose.

Vis dėlto, kalbindamas B. Neuenschwanderį savo magistro teoriniam darbui, gavau pasiūlymą iš kaligrafų pasisemti techninių žinių, praplėsti savo požiūrį modernaus meno idėjomis. Tad esu tapytojo Cy Twombly mėgėjas, mėgstu abstrakčiųjų impresionistų kūrybą. Tarp jų – Franzas Kline’as, kuris, beje, bendravo su moderniųjų Japonijos kaligrafų draugija „Bokujinkai“. Taip pat seku, kas vyksta šiuolaikinio šrifto dizaino pasaulyje, lettering’o ir grafičių kultūroje. Įkvėpimo pilna visur, svarbu per daug neužsiscrollinti

– Kaip matote kaligrafijos ateitį?

– Dviprasmiškai. Viena vertus, manau, kad kaligrafija ilgai išliks tokia, kokia yra dabar: vyks kaligrafijos dirbtuvės, profesionalai jas ves, mėgėjai jose dalyvaus, visada atsiras savamokslių, kaligrafijos fanai kels vaizdelius su dailyraščiu į socialinius tinklus. Šis mechanizmas, puikiai suteptas, sukasi jau daug metų ir dėl jo, drįsčiau teigti, kaligrafija niekada nebuvo tokia populiari ir net laipsniškai populiarėjanti kaip dabar. Niekada nebuvo tiek daug (online) kaligrafijos kursų ir užsiėmimų ir juos vedančių profesionalių kaligrafų.

Bet nemanau, kad kaligrafija virs aukštąja meno rūšimi. Visada atsiras individų, gebančių kaligrafiją perkelti į aukštesnį meninį lygmenį, bet, kaip jau aptarta anksčiau, kai visa meno šaka priklausoma nuo kelių ją vystančių individų, su kurių pasitraukimu gali nutrūkti ištisa tradicija, ta šaka pasidaro gležna laiko pokyčiams. Dėl to, man atrodo, klausime apie kaligrafijos ateitį visada yra daugiau nerimo, nei klausiant apie tapybą, fotografiją ar grafiką.

37 DAILĖ

Medyje tupi laikas

Medyje tupi laikas, kol jis yra tik paukštis / Medis buvoja laike, kol jis yra gyvas / Medienoje paskendęs laikas, kol jis yra tik atmintis / Atmintis yra medienoje, kol yra prasmė / Prasmė yra tol, kol jos kas nors nesudegina / Kūnas yra tol, kol neišsibaigia kančia / Iš dulkės į dulkes, kurios tarpusavyje yra tik dulkės / Nupjauti ir sudeginti medžiai atauga / Iš medžio į pjuvenas, iš pjuvenų į plokštę, iš plokštės į šiukšles, iš šiukšlių į visko trūkumą... / Sėklos tik muziejuje, viskas sudegė – Česlovo Lukensko kūrinių parodos „Laikas medyje 2022“, iki 2023 m. balandžio 2-osios veikiančios P. Domšaičio galerijoje Klaipėdoje, poetinė prieiga.

Pramonės smagračiai

Tarpdisciplininio meno kūrėjas Č. Lukenskas (gim. 1959 m.) – vienas iš Lietuvos šiuolaikinio performanso meno pionierių ir reformatorių, instaliacijų, objektų, akcijų bei performansų kūrėjas, reikšmingos menininkų grupės „Post Ars“ narys, kitaip sakytume ‒ vienas iš klasikų. Č. Lukensko kūrybinė praktika naudojasi įvairiomis kūrybinėmis ir mąstymo metodologijomis. ►

38 ŠIUOLAIKINIS MENAS
Giedrė KUSAITĖ Č. Lukensko kūrinių parodos „Laikas medyje 2022” P. Domšaičio galerijoje fragmentai.

laikas

39 ŠIUOLAIKINIS MENAS
Gintarės Grigėnaitės nuotr.
40 ŠIUOLAIKINIS MENAS
41 ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Menininko požiūriui būdingas žmogaus kūno, jo poreikių, troškimų ir santykio su aplinka tyrimas. Jis kūryboje imasi ir tematizuoja itin aktualius klausimus. Jam rūpi socialumo ir asocialumo problematika, gyvo ir negyvo kūno motyvų, augimo ir irimo, naikinimo strategijų, žmogaus ir gamtos santykiai. Autorius dažnai nevengia ir sarkazmo, saviironijos, darydamas savitus miksus, kuriuose vienomis išraiškos priemonėmis parodijuoja kitas.

Dabartinė aplinka neabejotinai atvedė kūrėją į naują būseną tiek kūrybinėje praktikoje, tiek asmeniniame gyvenime.

„Laikas medyje 2022“ išskaido neapibrėžtas emocijas į prasmės sluoksnius ir atspindi Č. Lukensko mintis ir suvokimą apie būtį ir niekį, santykį su lietuviams iš prigimties taip svarbiu mišku, medienos pramone, vartojimu, tvarumu ir meno vieta šiose sankirtose.

Turbūt neabejotinai žinoma ir daug

kalbama, kad miškai yra mūsų planetos gelbėtojai, mažinantys šiltnamio efektą

sukeliančių dujų kiekį ir taip gelbstintys

žemę nuo visuotinio atšilimo. Nepaisant to, pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje kasmet iškertama apie 10 mln. hektarų

Visus parodos kūrinius siejanti prasminė gija yra santykio su Dievu idėja, kitaip – gyvybės, gyvenimo prasmės, skausmo, laisvės temos.

miško. Didžioji dalis kirtimų vyksta atogrąžų miškuose, tai daro milžinišką ekologinę žalą pasauliui. Vienas didžiausių ekologinių iššūkių šiomis dienomis – masiniai miškų kirtimai, spartinantys klimato kaitos procesus ir bioįvairovės nykimą visame pasaulyje. Pastaraisiais metais miškų kirtimai sulaukia ypač didelio rezonanso – vyko protesto akcijos, netrūko pasipiktinimo socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Mes esame ta karta, kuri suprato klimato kaitos priežastis ir gali kažką pakeisti. Č. Lukensko personalinė paroda tyrinėja aktualią temą – miško ekologiją, medienos pramonę ir su tuo susijusią prasmės ir beprasmės horizontalę.

Parodos tematinė ašis – medis – kaip medžiaga, kaip naratyvinė struktūra platesne to žodžio prasme.

Menininkas metus fiksavo medienos atliekas barbariškai ir netvarkingai eksploatuojant mišką, surinktas iš po traktoriaus ratais sumaitotų sankrovų, ištrauktas iš provėžų pelkynuose (fotografijų ciklas „Medienos atliekos“). Malkos labai įvairios, skirtingos, nestandartinės. Malka – žmogaus metafora. Žmogus-malka mena vienišų, sergančių, atstumtų, išmestų, neprižiūrimų asmenų istorijas. Malkų dokumentai parodo menininko rūpestį dėl nevertinamų žmonių likimų ir vartotojiško požiūrio į gamtą.

Išnykę šventųjų atvaizdai

Medienos atliekų fiksavimas po pramoninio apdorojimo („Ikonos, skirtos tapyti mintimis“) taip pat tampa savotiškomis ikonomis, skirtomis tapyti mintimis. Ąžuolo medienos trisluoksnes lenteles galima laikyti aliuzija į apofatinę mistiką, kai Dievas apibūdinamas tuo, kas jis nėra. Šiuo atveju ąžuolo vidinius raštus, tapusius lentelių išoriniu ornamentu, Č. Lukenskas traktuoja kaip „išgaravusius šventųjų atvaizdus“.

42 ŠIUOLAIKINIS MENAS

Degintos žvaigždės („Deginiai 2017“) virtusios apanglėjusiais ideologiniais simboliais. Tačiau nuodėgulis – dar nevisiškai sudegęs objektas. Tai buvusios gyvybės įrodymas. Išsigelbėjimas – gili atgaila ir atsigręžimas į Dievą. Žvaigždė – vienas svarbiausių Č. Lukensko kūrybos motyvų. Menotyrininkės Evelinos Januškaitės-Krupavičės žodžiais, „daugybę žvaigždžių jis „prižvaigždžiavęs“: senos pūkinės antklodės, išmirkytos purito klijuose, apkaustytos, aptapytos ir apdėtos tikromis kiaulių galvomis, ir „žmogus-žvaigždė, įvyniotas ir įkastas į žemę“. Objektai, sukurti pasitelkus ugnį, nėra visiškai sudeginami, jie tampa atpažįstamais ženklais, reprezentuojančiais kolektyvines traumines patirtis. Tikrovės vaizdinys metaforiškai iliustruoja žmoniją, per šio niekio prezentaciją priartėjama prie būties prasmės ir beprasmybės horizonto.

Niekizmas

Visus parodos kūrinius siejanti prasminė gija yra santykio su Dievu idėja, kitaip –gyvybės, gyvenimo prasmės, skausmo, laisvės temos. Medžio vaizdinių tęsinius papildo konceptualūs tekstai apie prasmę ir beprasmybę. Niekis ir Esmas – dvi reikšmingos filosofijos sąvokos. Niekiu galima apibūdinti įsivaizduojamą realybę. Mūsų egzistencija yra tik spektaklio butaforija. Didelio formato „Niekio stendai“ įkūnija nereikšmingų dalykų numenkinimą. Pastarieji kuriami iš grūdų, pjuvenų, plunksnų, šapelių ir kitų nereikšmingų medžiagų. Kaip sakė menininkas, „šie kūriniai reiškia tik patys save“. Pjuvenos reiškia pjuvenas, plunksnos reiškia plunksnas, grūdai reiškia grūdus, sėklos reiškia sėklas.

Menotyrininkė Kristina Civinskienė pastebėjo, kad „Č. Lukensko kūrybos variklis – jausmas. Jo kūriniai išgyventi, išskaudėti. Ir į jo darbus reikėtų ne tik žiūrėti, bet ir bandyti juos išjausti.“ Pats menininkas taip pat teigė, kad „meno negalima suprasti protu. Prie paveikslo būtina ateiti be išankstinių nuostatų, į jį tiesiog žiūrėti ir bandyti pajusti“. Ekspozicinės salės centre esančios storos ąžuolinės knygos, puoštos baltų raštais, taip pat prabyla kalba, kurios nesuprantame. Tačiau menininkas įsitikinęs, kad „ąžuolo raštuose įrašyti skaičiai, datos, tekstai, dejonės, įvykiai“. Dabartiniai žmonės dar neturi gebėjimo perskaityti

šios informacijos. Galbūt ateityje atsiras technologijos, kurios leis iššifruoti medyje slypinčius duomenis. Vienintelis būdas šimtamečio ąžuolo šerdyje išskaityti esančius išminties klodus – pajusti širdimi.

Vietoje apibendrinimo

Ikonos skirtos tapyti mintimis / Ąžuolo lakštų raštai yra laiko atminties saugyklos / Raštų tekstai skirti dekonstruoti prasmę / Laikiškumas svarbiau už reikšmingumą / Prasmės tuštybė skirta žiūrinčiojo patirčiai

atsiskleisti / Tezės čia yra procesuali medija / Neturėtume rašyti čia savo vardų / Tapatybė yra tik pretenzija būti neištrintais / Būti suprantamais yra nepakeliama našta / Kūnas be organų yra patyrimo fazė / Produkavimas ir tėkmės buljono link / Beprasmybės deklaravimas yra šiurpus klausimas / Ką čia daugiau veikti, lieka tik mineralinės mintys / Mintys pagamintos iš medžio ir akmenų / Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai / Vaizdinės okupacijos galas / Lankininkas, bandantis išvalyti mintis tik todėl, kad galėtų geriau susikoncentruoti į taikinį / Aš klausausi tik ištrintų garso įrašų / Čia ne minimalizmas, čia niekizmas.

43 ŠIUOLAIKINIS MENAS

Istorija, kurią pa liudijo berlynietiškas ko klis

Aktyvi lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narė Jūratė Viktorija Stubraitė nėra linkusi atvirauti, kad su rašytoja Ieva Simonaityte ją sieja artimas giminystės ryšys – garsiausia Klaipėdos krašto pasakotoja ir jo gyvenimo vaizduotoja yra jos pusseserė. Mokykloje tarp savo bendraamžių Jūratė dėl to jautėsi išskirtinė, tačiau vėliau jai giliai įstrigo pamokantys tėvelio Martyno Stubros žodžiai: „Taip, Ieva Simonaitytė yra tavo pusseserė, bet tu neturi teisės ja didžiuotis. Ji viską gyvenime pasiekė savo darbu, o tu turi eiti savo keliu...“

44 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
J. V. Stubraitė savo tėvelio, senelių ir prosenelių tėviškės vietoje Lankupiuose, prie apdužusių senų plytų ir koklių krūvos. 2016 m. Rašytojos I. Simonaitytės motina Ė. Simonaitytė tarnavo Lankupiuose pas Stubras samdine iki 1896 m. Kalėdų. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

pa liudijo ko klis iš Lankupių

Aušra KAVALIAUSKIENĖ

J. V. Stubraitė yra nuolatinė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus parodų ir renginių dalyvė, etninės kultūros puoselėtoja. Ji visuomet aktyviai prisideda įamžinant klaipėdiškių istorinę atmintį.

Su J. V. Stubraite susitikome jos tėvelio, senelių ir prosenelių tėviškėje Lankupiuose. Iš ten į muziejų atkeliavo keli pavieniai kokliai. Ant vieno iš jų – įspaudas, žymintis, kad glazūruota krosnies detalė yra pagaminta Berlyne. Namai, šildomi berlynietiškos krosnies, turėję būti nemenki... Deja, Stubrų sodyba neišliko. Jos vietoje 2016 m. tebuvo likęs tik šulinys, vešlus jazmino krūmas, kelios senos obelys ir apdužusių koklių bei plytų krūva...

Lankupių kaimo ūkininkų Stubrų giminės istorija yra susijusi ir su rašytojos I. Simonaitytės biografija bei kūryba. Jos motina Ėtmė Simonaitytė iki 1896 m. Kalėdų tarnavo pas Stubras. Vyriausiam sūnui Jurgiui ji labai patiko, bet samdinė nebuvo pageidaujama marti ir tinkama pora ūkininkui. Rašytojos motinos ir tėvo gyvenimo istorijos atpažįstamos žymiausiuose I.Simonaitytės kūriniuose – romanuose „Aukštujų Šimonių likimas“ ir „Vilius Karalius“.

Giminės šaknys

Rašytoja I. Simonaitytė palaikė artimus ryšius su tėvo pusės giminėmis, lankė senelių ir prosenelių kapus Lankupių kaimo evangelikų liuteronų senosiose kapinėse. ►

45 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
Senas šulinys ir glazūruotas koklis Lankupių kaimo ūkininkams Stubroms priklausiusioje sodybvietėje. 2017 m. Lankupių kaimo ūkininkams Stubroms priklausiusioje sodybvietėje rastas glazūruotas krosnies koklis. 2017 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

◄ Ten palaidota J. V. Stubraitės, taip pat

I. Simonaitytės promočiutė mamužė Marike Skvirbliene (gim. Posingate), prosenelis Martins Skvirblys, močiutė Ilze Stubriene (gim. Skvirblate, 1855–1919) ir senelis Jurgis Stubra (1848–1924), kuris, 1870–1871 m. grįžęs iš karo su prancūzais, į ūkį atėjo užkuriomis iš Raudžių kaimo, įsikūrusio derlingose lygumose, netoli Kintų. Nemuno užliejamose pievose nusipirko dar daugiau dirbamos žemės, žvejojo. Stubrų šeimoje užaugo penkios atžalos.

I. Simonaitytė didžiavosi tėvo giminėmis, nes jie gerbė lietuviškas tradicijas, kovojo už lietuvių kalbos grąžinimą į viešąjį gyvenimą, dalyvavo lietuviškų draugijų veikloje.

liuteronų

Nors Ėvikė Simonaitytė – nesantuokinė dukra, bet ji buvo prisimenama Stubrų šeimoje. M. Stubra, dar būdamas vaikas matydavo, kad jo mama prieš didžiąsias šventes kažkam ruošia papildomą dovaną. Tai darė slapta, tačiau kur tu nuo vaiko pasislėpsi! Martynukui buvo itin smalsu sužinoti, kam tas paketėlis ruošiamas. Ir tik paaugęs jis suprato, kad dovanėlė prieš Velykas ir Kalėdas buvo pakuojama Ėvikei.

Jūratė mano, kad pasakotojos talentą I. Simonaitytė galėjo paveldėti iš savo promočiutės – tėvo močiutės M. Skvirblienės (1824–1904, gim. Posingate). Nors M. Stubra buvo mažakalbis, tačiau jis dažnai prisiminimais sugrįždavo į tuos laikus, kai augo savo tėvų namuose kartu su močiute, kurią meiliai vadino ne omama, o mamuže. Ji buvo labai gabi pasakotoja. Ant kelių pasisodindavo Martynuką –jauniausią vaikaitį ir kas vakarą sekdavo vis naują pasaką, kuri niekada nepasikartodavo. „Gal ir pasikartojo. Aš nemanau, kad jis viską būtų prisiminęs...“ – šypsojosi dukra Jūratė.

Senosios Lankupių kaimo evangelikų liuteronų kapinaitės 2017 m. Čia palaidota J. V. Stubraitės promočiutė mamužė M. Skvirbliene (gim. Posingate), prosenelis M. Skvirblys, močiutė I. Stubriene (gim. Skvirblate), senelis J. Stubra, kuris atėjo užkuriomis iš Raudžių kaimo, netoli Kintų. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

J. V. Stubraitės tėvelis vaikystėje manė, kad mamužė dieną pasaką paskaito, o vakare jam papasakoja, tačiau paaugęs suprato, kad klydo. „Kai pamačiau, kokia ji darbšti, kiek daug dirba, supratau, kad ji neturėjo laiko kada skaityti. Mamužė turbūt pati

46
J. V. Stubraitė prie savo artimųjų kapų Lankupių kaimo evangelikų senosiose kapinėse. 2016 m.

Rašytojos I. Simonaitytės tėvas J. Stubra (1877–1938) stovi pirmas iš dešinės su savo žmona I. Stubriene (gim. Kiliūte, 1881–1954), vaikais ir uošviene Anike Kiliene (1844–1926) (sėdi viduryje) prie trobos verandos Žiaukų kaime. Pirma iš kairės sėdi I. Stubrienės sesuo. Prie jos prisigludusi neatpažinta mergaitė. Už jos stovi Stubrų duktė Ieva (Eva) (vėliau Juodgudienė, 1914–2009). Vyriausias sūnus Mikas (1902–1981) stovi pirmas iš kairės. Šalia jo – sesuo Marė (1913–1967), prie jos – sesuo Anė (gim. 1907). Vyriausia dukra Ilzė (1905–1999) – šalia tėvo. Jauniausioji Magdutė –tarp mamos ir močiutės. Pirmas iš dešinės prie tėvo stovi sūnus Heinrichas (1918–1992). Nežinomo autoriaus nuotr.

sugalvodavo vaikui kiekvieną vakarą vis naują pasaką“, – tėvelio mintimis dalijosi J. V. Stubraitė.

Dvi dukros Ievos (Evos)

Rašytojos motina Ė. Simonaitytė tarnavo Lankupiuose pas Stubras. Ūkininkų sūnui Jurgiui (1877–1938) darbšti ir daili mergina krito į akį, tačiau ji buvo neturtinga, todėl besilaukdama nesantuokinio kūdikio, buvo išprašyta iš šeimininkų namų. O iš nederamai pasielgusio vyriausiojo sūnaus Jurgio buvo atimta teisė paveldėti tėvų ūkį.

Žiaukų kaimo ūkininkui Kiliui patiko aukštas jaunuolis vešliais ūsais. Jis taip sakė: „Jeigu Jurgis imtų mano dukrą – mielai atiduočiau.“ Taip vyriausias Stubrų sūnus išėjo užkuriomis į Žiaukas – kaimą prie Minijos upės, tarp Klaipėdos ir Priekulės.

Stubrų Jurgis su žmona Ilze Stubriene (gim. Kiliūte, 1881–1954) užaugino septynis vaikus. Sūnus Mikas (gim. 1902) dalyvavo Priekulės lietuvių jaunimo draugijoje „Viltis“. Iš tėvų jis gavo du tūkstančius litų dalies ir išvyko į Kanadą. Ten nusipirko žemės. Tėvams rašydavo laiškus, kuriuose gyrėsi, kad įsigijo nemažai karvių. Vėliau džiaugėsi, kai gyvulių turėjo tiek, kiek buvo ir tėvų ūkyje.

Ilzė Stubraitė (1905–1999) buvo vyriausia dukra. 1926 m. ištekėjo už pedagogo Jono Užpurvio (1891–1992).

„Jurgis Stubra turėjo dvi dukras Ievas: Ievą Simonaitytę ir Ievą Stubraitę, kuri vėliau ištekėjo už Juodgudžio“, – pasakojo J. V. Stubraitė. Kol gyveno Lietuvoje, jos abi bendravo. Kai jaunesnioji Ieva išvyko gyventi į Ameriką, jos susirašinėjo. Apie 2010 metus Jūratė buvo nuvykusi už Atlanto susitikti su savo pussesere. Ieva jai papasakojo įdomų nutikimą, kaip vaikystėje ėjusi į Mickų geležinkelio stotį pasitikti savo sesers I. Simonaitytės.

Tai įvyko 1928 ar 1930 m., kada I. Simonaitytė dar gyveno Klaipėdoje. Jaunajai Stubraitei tuomet galėjo būti sukakę keturiolika. Nuo Žiaukų iki Mickų nebuvo arti. Ji trumpino kelią, brisdama per Minijos brastą. Upės pakrantė buvo nusėta gražiausiais pievų žiedais. „Skyniau, skyniau gėles... Žiūriu, kad, oi, aš jau, turbūt, vėluosiu“, – pasakojo Jūratei Ieva. Taip ir nutiko. Nubėgusi į geležinkelio stotį, ji apsidairė ir suprato, kad traukinys jau pravažiavo... Visi buvo išvykę, tik I. Simonaitytė viena vaikštinėjo perone ir turbūt galvojo, kad tėvas ją pamiršo. Besišnekučiuodamos abi Ievos parėjo į namus. Kieme pasitiko tėvas su mama ir visi nuėjo į gerąjį trobos galą. Apie ką kalbėjosi, liko nežinoma. Vaikai anuomet nebuvo įpratę klausytis tėvų pokalbių. Vėliau visiems buvo padėta valgyti. „Tada tėvai man vėl liepė palydėti I.Simonaitytę atgal į stotį“, – prisiminė Amerikoje apsigyvenusi Ieva. ►

47 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

Ten mėgo svečiuotis

◄ Tų namų siela buvo senoji močiutė Kilienė. Ji gydė kaimo žmonių gyvulius. Atėję pas ją kaimiečiai sėdėjo ir laukė, kol senoji moteris išvirs prašomą vaistą. Viralą ji ruošė ne iš žolelių. Tam prireikdavo sausų „vištašūdžių“ – vištų mėšlo. Į tvartą ji siųsdavo mažuosius. Vaikai žinojo, kur vištos vaikšto. Savamokslė gyvulėlių gydytoja turėjo savo užrašus. Tą knygelę ji laikė užrakintą spintoje, atokiau nuo svetimų akių. Tik po jos laidotuvių užrašai buvo paimti, o vėliau išversti į anglų kalbą.

I. Simonaitytė didžiavosi tėvo giminėmis, nes jie gerbė lietuviškas tradicijas, kovojo už lietuvių kalbos grąžinimą į viešąjį gyvenimą, dalyvavo lietuviškų draugijų veikloje.

Rašytoja mėgdavo svečiuotis dėdės Adomo Stubros (1885–1956) šeimoje. Jis buvo vedęs Dieglių kaimo ūkininkaitę Ilzę Karaliūtę. Iš savo dalies pasistatė vėjinį malūną.

„Adomas Stubra buvo mano tėvelio vyresnis brolis. Jis atėjo užkuriomis į Dieglių kaimą. Ūkis turėjo skolos, kurią išmokėti padėjo naujojo gaspadoriaus sumanumas. Adomas žmonos tėviškėje rado gero molio ir pastatė plytinę. Gamino geros kokybės plytas ir čerpes. Kai ten atėjo, stovėjo tik vienas namo galas, o jis pristatė ir antrąjį. Šiuose namuose mėgo svečiuotis I. Simonaitytė, kadangi dėdė Adomas pripažino brolio dukrą, o Vanagai buvo visai netoli“, –teigė J. V. Stubraitė.

A. Stubra dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime, buvo Šaulių sąjungos ir „Eglės“ draugijos narys. Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos penkmetį jis paminėjo organizuodamas paminklo pastatymą ant Skomantų piliakalnio ir jį finansuodamas. 1939-ai siais nacių kalintas. 1951-aisiais sovietų okupantų ištremtas. Iš Sibiro nebesugrįžo.

J. V. Stubraitė savo dėdės ir jo sūnaus Viliaus atminimui Dieglių kaimo senosiose kapinėse 2020 m. pastatė krikštą. Projekto autoriai – architektai Marija ir Martynas Purvinai.

Sudėtingas gyvenimas

Jūratė ne kartą girdėjo artimųjų pasakojimus apie šiurpų ir atšiaurų 1944-ųjų spalį, kai klaipėdiškiai traukėsi į Vokietiją. Vežimas paskui vežimą judėjo keliu Tilžės link. Tuo metu buvo itin sunku gauti arklį.

„Tėvelis rado ne visiškai pajėgų, uždususį, bet vis vien džiaugėsi: arklys yra arklys. Susikrovėme mantą ir važiavome“, – pasakojo

J. V. Stubraitė.

Kiek pavažiavus, išsuko iš kelio. Tuomet įvyko šeimos pasitarimas. Buvo svarstoma: likti ar judėti tolyn? Dvejota dėl to, kad vyriausias Stubrų sūnus Martynas buvo paimtas į kariuomenę, nenorėta su juo išsiskirti. Mama tėveliui sakė: „Kaip tu pasakysi, taip

ir bus.“ Broliukui Albinui norėjosi važiuoti toliau. Jam taip patiko gražios kareivių uniformos! O mažiausioji Jūratė tuo metu tebuvo pusantrų metukų...

Beveik visi žmonės jau buvo išvažiavę. Sklandė niūrios nuotaikos. Nebuvo aišku, kaip reikės gyventi... Kelyje praleidę dvi naktis, jie pasuko pas tėvelio brolį Adomą. Jis nebuvo išvažiavęs ir įsileido į antrąjį trobos galą. Sakė: „Eikit ir gyvenkit...“

48
IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
Rašytoja I. Simonaitytė stovi pirma iš kairės šalia savo sesers I. Stubraitės. Sėdi dėdė A. Stubra (1885–1956) su žmona I. Stubriene (gim. Karaliūte). Viduryje – brolio J. Stubros jauniausia dukra Magdalena. Dieglių kaime 1936 m. Nuotraukos autorius nežinomas, galėjo būti Martynas Kavolis / Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr. I. Simonaitytė kalbasi su savo dėde M. Stubra, kuris dėl tėvų dedamų pastangų sugrąžinti lietuvių kalbą į mokyklas vokiečio mokytojo buvo suluošintas ir neprigirdėjo dešine ausimi. Pašnekovo klausėsi atsukęs kairę ausį. Albino Endriaus Stubros / Jūratės Viktorijos Stubraitės šeimos albumo nuotr.

Aplinkui buvo likę daug tuščių sodybų. Vaikai prašė: „Eikim gyventi ten, kur yra sodas.“ Sužinoję, kad už miesto esanti tuščia sodyba su dideliu sodu, ten ir nuvyko.

„Tokiu būdu 1945-ųjų balandžio 12-ąją mes atsikraustėme į Pempininkų kaimą“, –pasakojo Jūratė. Neilgai trukus, brolis Albinas išvyko į Dieglius pas dėdę Adomą parsivesti karvės.

Kai jis tą margę vedėsi, leido jai šiek tiek pasiganyti, pagulėti, bet iki vakaro reikėjo sugrįžti į namus. Nuėjus dalį kelio, gyvulys atsiduso, pasižiūrėjo savo vedliui į akis ir atsigulė... Tuomet saulė jau buvo prie laidos. Jis apėjo gyvulį, paglostė, ištiesė ranką ir

Ketvirtas šeimoje

Kelintas pagal gimimą buvo M. Stubra (1893–1974), nėra žinoma, tik aišku, kad jis užaugo ketvirtas šeimoje. Jaunesnė buvo tik sesuo Magdalena.

Dukrai Jūratei M. Stubra guodėsi, kad kai mokykloje buvo įvesta privaloma vokiečių kalba, jis nekaltai nukentėjo. Dėl to, kad tėvai pasisakė už lietuvių kalbos sugrąžinimą, sūnus buvo baudžiamas. „Nepaisant to, kad Stubrų šeimoje vaikai buvo labai paklusnūs, mūsų tėveliui mokykloje mokytojas smarkiai trenkė per dešinę ausį. Dėl to jis liko viena ausimi neprigirdintis. Būdavo, jei klausosi – suka ausį į tą pusę. Klausa jam buvo visam amžiui pažeista“, – guodėsi Jūratė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Martynas, pašauktas į Vokietijos kariuomenę, tarnavo Karaliaučiuje, buvo Lietuvių dragūnų pulko žvalgas.

„Kai baigiantis karui tėvelis grįžo į namus, jo dalis buvo padėta į banką. Po karo dėl infliacijos pinigai nuvertėjo ir iš savo visos dalies jis nusipirko tik miško kampą“, – pasakojo J. V. Stubraitė.

1919 m. mirė mama Ilzė. Sūnus Martynas liko tėvų ūkyje pas brolį Jokūbą (1887–1950) kaip darbininkas, padėjo jo šeimai. Tačiau su broliene Anna Stubriene (gim. Shmit) geri santykiai nesusiklostė.

Stubrų ūkyje nuo seno buvo priimta, kad ir gaspadinė privalanti daug dirbti: eiti, vežti, nešti... Tačiau jaunoji Stubrienė to nepripažino. Kai buvo pats darbymetis, jai atsirasdavo „dideli reikalai“ mieste. „Pasikinko arklį ir išvažiuoja, o jūs čia pasiuskit!..“ – šeimos istoriją pasakojo Jūratė.

pasakė: „Marge, jau netoli!“ Tuos žodžius pakartojo tris kartus. Ir karvė paklausė –atsidususi atsistojo... Taip ji sėkmingai buvo atvesta į naujus namus.

Po kurio laiko grįžo du senukai, sodybos šeimininkai. Jų namas buvo dviejų galų. Viename glaudėsi M. Stubros šeima, o kitame – sugrįžę žmonės. Jie nesuprato nei lietuviškai, nei rusiškai, todėl prašydavo parnešti duonos. Kai šeimininkai išvyko į Vokietiją, namai buvo parduoti. 1958-ųjų spalį Jūratės šeimai teko išsikraustyti. Tuomet tėvelis netoliese surentė nedidukę būdelę ir ten visi gyveno iki 1965-ųjų, kol gavo butą Klaipėdoje, Kauno gatvėje.

Vieną vakarą Martynas labai sunkiai dirbo. Buvo šienapjūtė ar javapjūtė. Kadangi miegoti jis eidavo į klėtį, vadinamąjį špykerį, praeiti tekdavo pro brolio ir brolienės miegamojo langus. Tą kartą eidamas jis nugirdo, kaip brolienė broliui jį skundžianti: „Martins toks tinginys! Jis visą dieną gulinėjo! Nieko nedarė, kai toks darbas!“

Martynas suprato, kad jam nėra prasmės toliau dirbti brolio ūkyje – liks tik apkaltintas.

„Jis buvo baigęs septynias klases. Matė ir suprato, kaip žemės ūkyje dirbama. Norėjo, kad jį pasamdytų Lietuvos dvare ūkvedžiu, – pasakojo Jūratė. – Nuvažiavo į vieną dvarą, bet ten jam nedavė tų pareigų. Vėliau apsistojo Ginkūnų dvare. ►

49 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
M. Stubra sėdi su žmona Berta (gim. Mejeryte). Stovi sūnūs Albinas Endrius, Martynas, Gediminas Skaistis ir dukra Jūratė Viktorija. Anot jos, tai „pirma didelė nuotrauka, daryta Pempininkuose, kieme. Galvojome, jog vėl teks išvažiuoti, sužinojome, kad esame įtraukti į sąrašus ištrėmimui į Sibirą.“ 1953 m. vasaris. Jūratės Viktorijos Stubraitės šeimos albumo nuotr.

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

◄ Ten dirbo ūkvedžio padėjėju. Paskui kurį laiką buvo Naisių dvare.“

Su žmona Berta (gim. Mejeryte, 1900–1982) M. Stubra užaugino tris sūnus – Martyną (1926–1992), Albiną Endrių (1929–2007), Gediminą Skaistį (1932–2008) ir dukterį Jūratę Viktoriją (gim. 1943).

Garbinga viešnia

J. V. Stubraitė su I. Simonaityte pirmą kartą susitiko savo tėvų namuose Klaipėdoje. Garbingos viešnios laukta iškilmingai –ne tik kaip artimos giminaitės, bet ir kaip žinomos rašytojos. „Susirinko krūva giminių. Suvažiavo visi broliai su žmonomis. Tėvelis atsisėdo šalia I. Simonaitytės. Jis buvo tikintis, labai gerai žinojo Bibliją. Pokalbis pasisuko apie Rūtą iš Senojo Testamento. I. Simonaitytė iš karto paklausė: „O kas ta Rūta?“ Jai nebuvo svarbu, kad yra žymi. Jei nežinojo – nesivaržė, klausė, o tėvelis paaiškino“, – prisiminimais dalijosi J. V. Stubraitė.

M. Stubra visą gyvenimą buvo pamaldus evangelikas liuteronas. Uoliai lankė pamal-

das Klaipėdos miesto senosiose kapinėse (dabartiniame Skulptūrų parke) stovėjusioje koplyčioje (dabar stačiatikių cerkvė). Ten evangelikai liuteronai meldėsi po stačiatikių pamaldų.

Netinkama diena

Kai rašytoja vasarodavo savo vasarnamyje, ten niekada netrūkdavo svečių. Vieną

50
I. Simonaitytė šalia savo išpuoselėtų rožių Priekulėje prie vasarnamio Vingio g. 11, kurį pasistatė 1961 m. Maždaug 1970 m. Nežinomo autoriaus / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. I. Simonaitytė ir kiti perlaidojant E. Bleiveiso palaikus 1974 m. rugsėjo 9 d. E. Bleiveisas – vokietis, evangelikų liuteronų kunigas, kunigavęs Vanaguose I. Simonaitytės vaikystėje ir išsiuntęs ją gydytis į Angerburgą. Šalia rašytojos stovi J. V. Kalvanas – evangelikų liuteronų vyskupas, dalyvavęs perkeliant E. Bleiveiso palaikus iš Vyžių į Vanagų kapines. Antrasis iš dešinės – Vanagų bažnyčios kunigas diakonas Ernstas Roga. Nežinomo autoriaus / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

1974-ųjų birželio popietę jos namuose Priekulėje apsilankė iš įvairių technikumų susibūrę lituanistai, jie Klaipėdoje lankė kvalifikacijos kėlimo kursus.

Buvusi J. V. Stubraitės bendradarbė, lituanistė iš Kalvarijos technikumo jai papasakojo apie šį apsilankymą: „Po paskaitų universitete, kaip visada, nuvykome pas I. Simonaitytę. Prie durų nusiavėme avalynę. Tuomet rašytoja paprašė nufotografuoti kiek batų ten yra, kad žinotų, kiek žmonių pas ją lankosi.“ Kai viešnios ir svečiai suėjo į kambarį ir susėdo, I.Simonaitytė taip pradėjo pokalbį: „Jūs nevykusią dieną atvažiavot. Ką tik gavau žinią, kad mirė mano paskutinis dėdė...“ Ji kalbėjo apie Jūratės tėvelį.

M. Stubra buvo pašarvotas savo namuose Klaipėdoje. I. Simonaitytė paskambino artimiesiems ir pranešė, kad atvažiuos.

Laidotuvių dieną kartu atvyko vyras ir moteris. Jūratė prisimena: „Visi žvilgt –I. Simonaitytė atvažiavo ne viena, atsivežė ir vyskupą Kalvaną (Joną Viktorą Kalvaną vyresnįjį, 1914 04 24–1995 01 15 – A. K. past.) su žmona. Visi liko nustebinti.“

Rašytoja glėbyje laikė prie namų Priekulėje suskintas rožes. Padėjusi jas į karstą, pasakė: „Kai skyniau rožes, žmonės ėjo pro šalį ir klausė, kam skinu gėles...“

Džiugi žinia

Kartą po tėvelio laidotuvių Jūratė su mama ir broliu Albinu važiavo pro rašytojos namus Priekulėje. Pamatę pravirą langą, sustojo. Kai pasibeldė į duris, juos maloniai pasitiko rašytojos pagalbininkė Domutė Rimaitienė.

I. Simonaitytė tą dieną buvo itin pakiliai nusiteikusi. Jos akys spindėjo džiaugsmu, nes iš Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčios šventoriaus į Vanagų kaimo kapines buvo atvežtas ir ten perlaidotas kunigas Emilis Bleiveisas (1875–1915). Vaikystėje silpnos sveikatos būsimąją rašytoją kunigas užstojo nuo bendraamžių užgauliojimų, pastebėjo mergaitės gabumus, suteikė galimybę jai gydytis. Rašytoja visą gyvenimą jautė ypatingą dėkingumą šiam iškiliam dvasininkui.

Jūratė prisiminė, kad tuomet I. Simonaitytę rado gulinčią. Šalia lovos buvo padėta rašymo lenta. Ji buvo parašiusi ir užklijavusi keturis laiškus, kurie vos tilpo į vokus. Nors rašė pusiau gulėdama, rašysena buvo daili, o adresai užrašyti tiesiai, ne kreivai. Ji įdavė laiškus Albinui sakydama: „Tu įmesi, iš Klaipėdos išeis greičiau nei iš Priekulės.“

51 IEVOS SIMONAITYTĖS METAI
J. V. Stubraitė Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje pasakojo savo šeimos istoriją. Šalia – Ieva Biržienė (gim. Toleikytė). 2021 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

Žiūrint į mokyklą

Juozas ŠIKŠNELIS

Tikriausiai ši situacija buvo numatyta kažkur ten, aukštybėse, kur nesiekia nei mūsų žvilgsnis, nei mūsų galia, nes žmona, kuri buvo tik vykdytoja, pati to nebūtų sugalvojus. Sustojus prie prekybos centro, atrado vienintelę laisvą vietą, paliko mane automobilyje, o pati nuėjo leisti pinigus už nebūtinus daiktus.

Po kelių akimirkų susivokiau, ką matau priešais save ir kas žiūri į mane. Mano mokykla, kurią palikau prieš penkiasdešimt metų, smalsiai stebėjo mane tokį mažytį ir susigūžusį dešimtimis akių – langų. Visi buvo prigesę, nes lauke švietė saulė, tik aktų salėje kartais žybtelėdavo, tikriausiai fotoaparato blykstė – galbūt ten įamžinami pirmūnai ar kuo kitu nusipelnę mokyklai žmonės.

Dviem žodžiais ar sakiniais nupasakoti, ką jaučiu akimis bėginėdamas mokyklos fasadu, kuris nuo tų laikų dešimtis kartų keitė spalvą ir vieną kartą net vėliavą, net nebandau, nes, atvirai kalbant, jokių ypatingų jausmų vaizdas nesukėlė, priemaišų į paviršių neišplukdė, nesuvirpino nė vienos stygos, prisiminimais neužgniaužė gerklės ir taip toliau. Sėdėjau patogiai, prisegtas prie sėdynės saugos diržu ir liūdnai turėjau pripažinti, kad mano pėdsakų šioje mokykloje net su galingiausiu mikroskopu surasti būtų sudėtinga. Mat lankiau ją tik dvejus paskutinius mokslo metus. Buvo ką tik pastatyta, tad sienų nuspardyti nebespėjau, suolų ar tualeto sienų išraižyti irgi nesugebėjau, kalbant apie fizinius pėdsakus, kuriuos yra linkę palikti vaikai. Nebuvau tarp skatintinų už gerą mokslą ir pavyzdingą elgesį, tad ir istorijos analuose nepalikau savo vardo.

Praėjus pusei amžiaus, neliko nė vienos gyvos dūšelės, kuri prisimintų mane tokį, koks buvau tada. Aš šiam pastatui neturiu ką pasakyti, o jis man tuo labiau.

Pastatui taip, o mokyklai? Juk baigęs ją išeini su veršenike, prikrauta žinojimo. Visaip pasitaiko: vienų nešulys prakiuręs ir pamažu žingsniuojant gyvenimo keliu viskas išsibarsto, žiū, kitam veršenikės užtrauktukas

užstrigęs, neatsidaro, o būna tokių, kurie vos palikę mokyklą pameta pačią veršenikę su visu turtu. Ką išsinešiau aš? Ar sunki našta? Praėjus tiek laiko, mato vienetai keičiasi: vargas – mąžta, džiaugsmas – auga, spalvos – blunka, žinios – sensta. Nebuvau tinginys ar absoliučiai bukas, gal ne viską supratau, ne viską įsidėjau, bet kažkas užsiliko ir veršenikėje. Pabandyk atkapstyti, kai per tiek metų ji ne kartą prakiuro, buvo kratyta, valyta, net plauta skalbimo mašinoje. Tad atkapstyti joje praktiškai negalima net trupinių. Net dulkelių. Ir čia veikia ne materijos, gal žinojimo nelabai gali priskirti materijai, entropijos dėsnis, bet kompiuterinio atminties disko dėsnis, kai viena informacija ištrinama, kad kitai atsirastų vietos. Kita vertus, sėdžiu čionai ne pakartoti išmoktos pamokos, bandyti prisiminti formules ar dėsnius (iš jų prisimenu: socializmas gimsta tik prie kapitalizmo, išimtis Mongolija, kuri padarė milžinišką šuolį ir iš feodalizmo nutūpė į socializmą, dar Markso: šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla, jis buvo teisus: po Europą klaidžiojo daug šmėklų, kitos net apsistojo). Netrokštu būti vertinamas kaip gerai įsisavinęs žinias ir turintis gerą atmintį (pamanykit, praėjus tik penkiems dešimtmečiams), o noriu įsitikinti, kad smegenų raukšlėse dar liko gurinių iš tų laikų, tad pilnų portretų ir charakteristikų tikėtis nėra ko.

Kažkodėl prisimenu, kad mažiausiai du kartus buvau kriminalinių nusikaltimų liudininkas ir abu kartus nutylėjau, tad tapau ne liudininku, o bendrininku. Pirmą kartą, kai Kandarūris pavogė Marcelijaus basketes – taip tada vadinome sportbačius arba kedus. Buvo naujos, Marcelijus jomis didžiavosi, o Kandarūris ėmė ir nugvelbė, sutikau jį koridoriuje slepiant grobį užantyje. Nei jis prašė, nei grasino, tik suokalbiškai pamerkė akį. Buvo velnių priėdęs, nevaldomas ir nesivaldantis, karo vaikas, motina jį pasigavo nuo kareivio, kuris savo darbą padarė ir dingo pakelyje į Berlyną. Nutylėti, kai tavo akyse daromas nusikaltimas, nėra pati didžiausia nuodėmė, nutylėti, kai tavo akyse baudžiamas nekaltas už tą nusikaltimą, štai didžiausia nuodėmė. Deja, prisipa-

žįstu, ją padariau, mat paaiškėjus, kad dingo Marcelijaus basketės, teisingumą į savo rankas paėmė už Kandarūrį dar daugiau velnių priėdęs, žinomas mokyklos mušeika Arnis. Kentėjo pats nekalčiausias svetimo nesigviešiąs, musės nenuskriaudžiąs Jurgis iš kaimo. Nieko neklausinėjęs Arnis tvojo skiausčiu delnu (tada kino teatre rodė prancūzų bojevyką, kuriame ar Belmondas, ar Delonas tokiu smūgiu į kaklą išjungė priešą). Jurgis tik gurktelėjo ir susiėmęs už kaklo gailiu balsu pravirko. Nuo tolesnių kančių ir smūgių išgelbėjo fizinio lavinimo mokytojas, ėjęs pro šalį: griebė Arnį už pakarpos ir nuvedė pas direktorių. Aš stovėjau po medžiu, kai mušė nekaltą, o būtų užtekę nukreipti pirštą ir parodyti kaltą.

Kiek buvo panašių epizodų, sunku dabar pasakyti, vieni įsirangė į smegenų vingius, kiti iš jų išsirangė, bet dar apie vieną, irgi manęs nepuošiantį, esu linkęs papasakoti. Klasės draugas Paulius, su kuriuo artimiau bičiuliavausi, vogdavo knygyne. Tai buvo manija. Išgydoma ar ne, nežinau. Tikriausiai supratote, kad ir čia buvau nusikaltimo bendrininkas, nes viską mačiau, bet nepranešiau. Gvelbdavo ne kapitalinius veikalus, bet brošiūras, kurias buvo lengviau paslėpti. Ne skaitymui, ne pardavimui, ne, atsiprašant, pasišluostymui, o dalijimui gatvėje pirmam sutiktam. Panašiai elgiasi religinių sektų nariai, dalydami savo propagandą. Paulius nužiūrėdavo auką ir priėjęs tiesdavo ką tik nugvelbtą Lenino „Valstybę ir revoliuciją“ sakydamas: perskaitęs šią knygą, surasite atsakymus į jus kamuojančius klausimus. Dabar pabandyk iškrėsti tokį pokštą ir garantuotai gausi per galvą ne knyga, o kuo nors sunkesniu. O tada pilietis pasimeta, nes Lenino išmesti į šiukšlių dėžę nedrįsta ir pasiųsti trimis raidėmis dovanotoją irgi bijo, maža kas, gal netoliese kgbistai tik ir laukia, kad sučiuptų liaudies priešą, kuris niekina šventenybę. Tad nuolankiai dėkoja ir prižada skaityti. Mūsų veikla pasibaigė anekdotiškai: nugvelbtą Brežnevo kalbą kažkuriame komjaunimo suvažiavime Paulius bandė įsiūlyti... nė už ką nepatikėsite, ne autoriui, o tik knygyno pardavėjai, kurios iš nugaros nepažino. Bandžiau stabdyti, nes pažinau pardavėją, bet bičiulis tik nusipurtė

52 GINTARO LAŠAI

mano stabdančią ranką ir reikalą pribaigė. Tu už ją nesumokėjai, tyliai, net, sakyčiau, mandagiai pratarė moteris. Ir tai ne pirma knyga, kurią pavogei iš mūsų knygyno. Jei tos pavogtosios būtų ko nors vertos, seniai sėdėtum, bet už makulatūrą tau gyvenimo negadinsiu, tikriausiai su tokiais polinkiais pats sau netrukus susigadinsi.

Kaip iš dabarties pozicijų vertinti tokią veiklą? Kaip rezistenciją ar komunistinę propagandą? Štai klausimas, anot princo, į kurį atsakyti nespėju, nes vienas po kito veriasi mokyklos langai ir juose pasirodantys mokytojai uždavinėja klausimus. Štai literatūros mokytojas, kuris daug rūkė, citavo ir pats rašė neblogas eiles. O dabar

šaukia: Šikšnelis, prie lentos, atsakyk, kokio lietuvių poeto kūrybos tiesioginė aliuzija yra frazė „pasvydo žvaigždė“? Iki klausimo žinojau viską ir dešimt kartų kėliau ranką, tik mokytojas to tarsi nematė, o pritaikęs klausimą, į kurį tvirto ir viso atsakymo neturiu, kviečia prie lentos. Mekenu: Antanas Strazdas: pasvydo, pasvydo ir gaidelis užgiedojo. Klasėje triukšmas, juokas, neva visi žino, tik aš vienas ne. Sėsk. Bet dvejeto neparašė. Ir dabar neatsakyčiau į šį klausimą: kokio poeto kūrybos tiesioginė aliuzija... Literatū-

ros mokytojas buvo vienas mėgstamiausių, bet, užbėgdamas už akių, turiu pasakyti, kad aš nebuvau nė vieno mokytojo mėgstamas mokinys. Ne ujamas, engiamas, bet ir netrykštantis patrauklumu. Regis, daugeliui mokytojų buvau tuščia vieta.

Kitame lange matematikė, jauna, ką tik iš pedagoginio, netekėjusi, ją kadrino vienas toks iš mūsų klasės ir nesikuklindamas pasakojo, kad jam pavykę, nors absoliučiai niekas juo netikėjo. Kaip atsirado šaknis? Atsakyk, Šikšneli. Tikriausiai iš sėklos, bet gali būti pasodinta su visu medžiu. Klasėje triukšmas, juokas. Ar mes botanikos pamokoje? Rašau dvejetą ir tikiu, kad botanikė tavo žinias įvertins kur kas geriau.

Trečiame lange išdygo rusistė. Nieko neklausinėjo, tik liūdnai palingavo. Būdama klasės auklėtoja, pasiūlė visiems parašyti laiškus auklėtojai, pažadėjusi juos atplėšti tik po atestatų įteikimo. Prirašiau bjaurių dalykų ir įtariau, kad maniškį ji bus atplėšusi kur kas anksčiau, nes nuo to laiko žiūrėjo į mane kažkaip net ne kreivai, o tik akių kampučiais. Tarsi būčiau atsidūręs už man nematomos, o jai ryškios ribos. Regis, nė vienas mokytojas, išskyrus auklėtoją, neturėjo favoritų. Arba bent viešai jų nedemons-

travo. Rusistė neslėpė savo simpatijų vienai uoliai komjaunuolei, į kurią visi žiūrėjo su įtarimu ir buvo įsitikinę, kad ji skundžia bendraklasius auklėtojai. Tikriausiai teisybė niekada neišplauks į paviršių, bet anokia čia bėda, juk tai ne slaptieji Molotovo-Ribentropo protokolai, pakeitę istorijos eigą, ši teisybė nieko nepakeitė ir jau nepakeis. Nes per tiek metų iš įvykių ir juose dalyvavusių žmonių liko tik apribos, kontūrai, kurie atbuline eiga negrąžins laiko, tik pakedens likučius, pasimetusius smegenų vingiuose, grąžins trumpam į sąmonės ekraną ir sukels arba kartėlį, arba apmaudą, bet kažkodėl itin retai – pasitenkinimą.

Netikėtai trinktelėjo automobilio durelės, grįžo žmona palengvėjusia pinigine ir pasunkėjusiu krepšiu. Visur eilės, atsiduso, nepabodo laukti?

Gūžtelėjau. Ką aš žinau, pabodo ar ne, mat laikas tokiu pavidalu, kokį mes paprastai suvokiame, regėjimuose neegzistuoja, gal būna užstrigęs ties prisiminimų riba?

Žvilgtelėjau į mokyklą. Visi langai tvarkingai uždaryti, nė vienas nešvietė, nemasino, nekvietė dar kartą sugrįžti. Bent prisiminimuose.

Švendubrė, 2022

53 GINTARO LAŠAI
Ričardo Šileikos nuotr.

Jūratė SUČYLAITĖ

Po sužeistu dangumi

1.

Jau ne šaltinių versmės mano akys, akivarai klampūs.

Nebeplasnodami sklendžia paukščiai ir krenta į mane į mane.

Atodūsių kelias į mane į mane.

Tiek daug visko manyje, o pasakyti negaliu.

Ar jau numirė žodžiai, ar tik labai sužeisti?

2. Laidoju kalbą. O gal save, sau pačiai nepažįstamą?

Mano širdis – jau ne sodas, negyvas akmenynas. Apauk mane, apsamanok! Samanos kelyje žodžiai atgims.

Ne mano valioj

Įskilo metai, vieneri, antri, treti, lūžta nuo manęs kaip šakos. Aš jau nužievinta esu, skaudi kaip mirštančiojo akys.

Įskilo žodžiai, prakiuro valtys. Taikiųjų krantas –blėstantis miražas. Kas prarasta, kas atrasta tėra tik bangos.

Ne mano valioj ugnikalnio išsiveržimai ir kūdikių marinimas badu. Tas nieko negalėjimas –vinis į medžio šerdį, žodį, mano kūną.

Rauda

Mano šakos nulaužtos, mano vardas pasruvęs krauju, tik sakuros šviesa šalia manęs dar trykšta virš mirties.

Karai žeme kaip debesys eina, dar nežudo mano šaly, tai kodėl medžių šaknimis į mane kyla šimtmečių raudos?

Gal nieko nebereikia norėti, tiktai suptis marių vilny ir lašėti, lašėti į rytą, kada žodyje Dievas nubus.

54 GINTARO LAŠAI
Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Diena ridenasi kaip kamuolys, išsivynioja. Ir nusitiesia lieptas virš bedugnės skriaudų ir pasakų vaikams.

Vėl einu siūbuojančiu tiltu į mėnulio namelį šviesos paprašyt. Bet kyla debesys, užgęsta mėnuo, iš sapno žadina lietus.

Ant stalo užsiliepsnoja dagtis klajonių ir meilės lydiny –iki aušros sudegs liūdesio vaškas ir siūlas vakarykštės dienos.

Veidų ir vėliavų šviesoj

Veidų ir vėliavų šviesoj pučia šiltas anapusių vėjas. Čia mūsų aikštė, mūsų namai. širdžių vienodas ritmas.

Šviesa apkabina pečius rankomis mano mamos, sugrįžo ji iš kur negrįžtama dar sykį veidu atsigręžti

į laisvės vienintelį kelią, augimą žolės.

Į šaudomą mėlyną dangų virš geltonų kviečių.

Būti su tais, kurie gina savo namus ir vaikus ir tylėti kaip Dievas temoka, kai žudomas Kristus.

Nieko negalvoju, kvėpuoju veidų ir vėliavų šviesoj, prieš aušrą – tamsiausioji naktis, šiandien žuvusiems uždegu žvakę.

pabėgimo kuprinėje nepamatyti savo blunkančio veido, tebeturėti save visą, visą savo gyvenimą, neperskeltą prasidėjusio karo kirviu.

Išjungiu radiją, interneto ryšį. Žolė neturi jokio pasirinkimo, dalgio ašmenų paguldyta atželia, atauga, pražysta. Mano lemtis tokia pat –augti, auginti. Atsiduodu žvilgsniui žolės: būti, visada būti, žemės syvus saulėn pakylėt.

Mokausi nuolat neskaityti apie įvykius Bučoje, Mariupolyje. Mokausi atsitraukti. Akmenėti. Užsidaryti celėje, už neišlaužiamų durų, rašyti gyvybės ir žydėjimo laiškus, nebūti veidrodžio šuke, neatspindėti verkiančio veido.

Glaudžiuosi prie žemės. Žolėju, bet išjungtas internetas nesumažina sielvarto.

Bejėgiškumas ir svetima kaltė mano kūne kaip liga neišgydoma. Žaliuoju. Po kojomis einančiųjų – žaliuoju.

Pabundu savo lovoj nuglostyta ryto, kokia laimė miegoti negaudant kauksmo sirenų. Užmingant

55 GINTARO LAŠAI ***
Žaliuoju
Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Naujas pasaulis

Tą rytą į darbą ji važiavo autobusu, nes jos mašina sugedo. Ji klausėsi muzikos per ausinukus, ko anksčiau gal net nedrįso daryti, žiūrėjo pro langą ir kone verkė. Toks gražus buvo apšerkšnijęs pavasario rytas, saulei švelniai rožine spalva dažant horizonto pakraščius. Jai visada patinka slapčia uosti autobuse vos juntamą žmonių kvapą, kuris būna praradęs individualumą.

Ji ėjo per skverą ir tą rytą jos akys susitiko su daugybės kitų žmonių akimis. Ji stebėjo jų veidus, eisenas, kiekvienas buvo toks savitas. Niekas jos nesmerkė, o ji jautė meilę. Meilę žmonėms.

Keisčiausia buvo atėjus į kabinetą. Ji jau virš dvidešimt metų dirba diena po dienos ir iš principo yra gera darbuotoja, bet kiekvieną rytą eidavo į darbą su baime ir nerimu. Baimė ir nerimas pasitraukė. Ji galvojo, kad kažko imtis jai trukdė palaikymo stoka, bet iš tikro tai buvo baimė ir nerimas, kurie cirkuliavo jos kūne raudonųjų kraujo kūnelių pavidalu.

Per pietus prie tvenkinio fotografavo paukščius, kurių buvo neįprastai daug: ypač judrios buvo žuvėdros, kirai, antys, kiek tingesnės kuosos. Bet jausmas buvo keistas: viduj viskas buvo nurimę ir tylu, gaudė mašinos, paukščiai, vaikai. Kažkaip viskas buvo nesvarbu ir nereikšminga: viduj nebuvo jokio streso. Tai, ko ji norėjo, staiga galėjo būti, bet galėjo ir nebebūti: jos gyvenime nuo to niekas nebūtų pasikeitę.

Jai labiau norėjosi bendrauti su žmonėmis, ji jautė jiems artumą, buvo kažin kokia linksmesnė ir drąsesnė, kalba rišosi lengviau.

Tačiau didžiausias pokytis, kurį ji išgyveno per pietus, buvo kitas laiko jausmas. Ji vis žvilgčiojo ir žvilgčiojo į laikrodį, bet laiko erdvė buvo išsiplėtusi, jo buvo nepaprastai daug ir jis tekėjo neįprastai lėtai. Tiksliau, ji nejautė laiko tekėjimo, kad reikia eiti, parodė laikrodis, tačiau kiekvienos penkios minutės truko amžinybę, o kai laiko daug, tai spėji ir pailsėti.

Įdomiausia buvo vakare, kai ji išėjo į lauką, saulė buvo kone nusileidusi ir kilo

mėnulis. Iš pradžių ji nesuprato. Šį kartą pasaulis buvo ryškus ne tik per klausą, bet ir per regą, ypač neįtikėtinai ryškūs regėjosi atspindžiai. Jie buvo tokie tikri, gilūs, kad ji išsigando, kad nesusigundytų jų paliesti ir nenuskęstų išvirkščiojoje pasaulio pusėje.

Beveik dingo nuovargis. Ta amžina stresinė būsena ir „rizinimasis“ viduje, matyt, labai ją išsekindavo ir ji būdavo amžinai pavargusi. Pavargs ji ir dabar, bet kitaip.

Tai buvo kitas pasaulis, tame pasaulyje nebuvo streso. Ji net pradėjo pastebėti ir aptikti situacijas, kurios jai kelia konfliktą. Svarbiausia, kad tie konfliktai būtų matomi, bent jau tiek, bet, aišku, geriausia gyvenimą susibalansuoti taip, kad tų konfliktų būtų kuo mažiau. Nebus taip, kad jų nebūtų, nes mūsų norai ir tikrovės planai ne visada sutaps, tačiau nematomas konfliktas siurbte siurbs mūsų jėgas ir labai mus sekins.

Štai tu žmogui davei neigiamą atsakymą ir niekas tavyje net nesuvirpėjo, neįmanoma net nusakyti to vidinio skirtumo iki ir po nervo tatuiruotės. Tu gali galvoti, kad taip, kaip tu gyveni savo viduje, yra normalu, ir gali net neturėti vilties, nes neturi su kuo palyginti, negali į kito žmogaus vidų įlįsti, tačiau, jei esi atidus, kitų žmonių vidinę būseną rekonstruoji iš jų kalbos, veiksmų, bendravimo, tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Misisipė visada jautė, kad kažkas ne taip yra su ja, kad žmogus turėtų jaustis kažkaip kitaip. Dabar Misisipė žino, kad žmogus savo viduje gali būti ramus ir laimingas, ir tam, kol jis gyvas, negali sutrukdyti jokios gyvenimo aplinkybės. Jei... jei tik ryšiesi leistis į didingą asmenybę transformuojantį žygį, dėl kurio sėkmės nėra jokių garantijų.

Vienintelis dalykas, kuris Misisipei sutriko, buvo miegas, bet didžiausias netikė-

56 GINTARO LAŠAI
Alma Riebždaitė. Šukuosena. Alma RIEBŽDAITĖ

tumas buvo tai, kad ji aptiko, jog nemiga visiškai nebeveikė jos emocinės būsenos. Jei Misisipė būdavo mažai miegojusi, sunku apsakyti, kas su ja dėdavosi dieną. Esi nemiegojęs ir esi stabilus. Įsivaizduojate, koks esi stabilus, net jei nemiegojęs esi stabilus. Turėtų būsena skirtis ir jai sergant, nes jau kai Misisipė serga, ji jaučiasi taip blogai, kad apsaugok Viešpatie! Matyt, nemiegojus ar sergant Misisipei būdavo sunku išlaikyti kontroliuojančius vidinius varžtus.

Stabilumas tikriausiai būtų tas magiškas žodis, norint nusakyti naują Misisipės būseną. Anksčiau stresas buvo nuolatinis jos palydovas, ji stresavo būdama viena ir su žmonėmis, stresavo nuo savo minčių, nuo kitų žmonių žodžių ir tylos, stresavo nuo kiekvieno savo ir kitos būtybės judesio. Kokioje realybėje gyveno Misisipė, sunku yra apsakyti, tam niekada nebus surasti žodžiai ir, žinau, laikui bėgant ji net pamirš. Ir dar visa tai turi nuslėpti, kad durnu nepasirodytum. Ir nuolat tvarkytis su savimi, visus tuos reikalus racionalizuojant ir atvedant save į išgyvenimo lygį. O dabar viskas tiesiog yra, yra gerai, ramiai ir nieko nereikia racionalizuoti ir sau aiškinti mintyse, kad atlaikytum kiekvieną mirksnį į tave plūstančią streso bangą. Daugybę metų kiekviena jos diena baigdavosi milžinišku nuovargiu. Natūralu. Tai buvo siaubingas gyvenimas. Gerai, kad ji turėjo suvokimą kaip viltį, kad turėtų su žmogumi būti kažkaip kitaip, nors ir buvo apibrėžta pati savęs.

Man atrodo, kad jos stresą stiprino tai, jog ji neturėjo „stabilaus vaidmens“, niekada negalėjai žinoti, kaip turi atrodyti – linksmas, liūdnas, pavargęs, kiekvieną akimirką ieškojai savo atspindžio kito žvilgsnyje, judesiuose, mimikose ir pačiose smulkiausiose detalėse, kad įtiktum ir neužrūstintum savo gimdytojų.

Vienas įtampos šaltinių – čia. Ir įsivaizduojate – nebereikia vaidinti, kiekvieną akimirką gali būti savimi. Daugybė dalykų tampa nė motais, ir it paukščiai pavasarį sugrįžta jėgos. Vieną šeštadienio vakarą ji pradėjo jausti nuovargį ir priimti jį už gryną pinigą, kad jau tikrai esi pavargęs. „Ar tu tik neįsijauti? – paklausė ji pati savęs. – Ką šiandien tiek dirbai, kad taip pavargai?“ Iš karto pasijuto geriau, įgūdis „jaustis, kaip turi būti“ yra taip stipriai susiformavęs, kad mes nepajuntame, kaip nuslystame į negatyvias būsenas, tačiau, atpažinę būseną, galime iš jos išlįsti. Mes net neturime įtarimo, kad į daugelį dalykų tiesiog įsijaučiame. Žinoma, būtų gerai tas stebuklingas spragtelėjimas,

kuris bylotų apie slydimą į negatyvią būseną, bet jo nėra. Mes galime tik identifikuoti save esantį daugiau ar mažiau intensyvioje būsenoje, kurią aptikę galime pabandyti iš jos išsiropšti, bet net ir tai žinodami greičiausiai neišsiropšime, jei visas mūsų mechanizmas nėra išklibęs arba išaiškintas jo veikimas.

Stabtelkime ties kai kuriais Misisipės gyvenimo vaizdais, tiksliau, vienu jų. Pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu po skyrybų ji pradėjo vesti gimtadienius vaikams, kad užsidirbtų pinigų. Tą dieną ji jautėsi ypač blogai, taip blogai, kad tam apsakyti nėra žodžių. Ji jautė, kad vos pavelka kojas. Su vaikais ji dūko, žaidė, šoko, visus linksmino, juokino ir visi juokėsi, jai irgi stebuklingai pagerėjo. Juk su tikrai depresija sergančiu žmogumi taip negalėtų būti. Misisipei yra būdingas įsijautimas. Tai padeda ir rašytojo profesijai, bet tai kone sugriovė jos gyvenimą ir ją pačią.

Kiek Misisipė stebi, daugiau ar mažiau visi negatyvūs procesai, kurie vyksta su žmogumi, yra jį saugantys nuo visiško iširimo, savižudybės, išprotėjimo, vientisumo praradimo. Su jais yra blogai, bet taip veikia sistema, kol ji neturi žinių, susireguliuoja save per negatyvius reiškinius.

Vienas tokių procesų yra savižala. Savižalai būtų galima priskirti net vengimą ir atidėliojimą, bet tai yra susiję ir su neurotiniu konfliktu, kai realiai žmogus turi būti pats sau priešas. Kai kuriais atvejais konfliktai įgauna labai stiprų ir gilų mastą. Savižala, kuri, deja, reikia ir tenka tai pripažinti, buvo būdinga Misisipei, yra bandymas įveikti psichologinę kančią, sukeliant sau skausmą, ar persivalgymas – dėmesys nuo psichologinės kančios persikelia į skausmą, diskomfortą, nerimą ir tam tikrus rūpesčio ritualus. Tai yra pagrindinė savižalos funkcija. Paradoksalu, bet savižala veikia antidisociaciškai, sugrąžina žmogų į dabarties momentą, leidžia save pajusti, įveikiant „emocinį aptirpimą“ ar savęs nejautimą, žmogus susigrąžina save, sukeldamas sau fizinį skausmą. Blogoji žinia yra ta, kad destruktyvus elgesys pradeda kelti malonumą ir savižalos proceso metu išsiskiria endorfinai – žmogus tampa priklausomas nuo save žalojančio elgesio ir ištrūkti iš šito užburto rato pasidaro velnioniškai sunku. Įsivaizduoji, tu maždaug virš keturiasdešimt metų taip tvarkeisi su emociniu skausmu. Tai yra laikoma antisuicidiniu elgesiu, kuris negali išvengti atsitiktinumo faktoriaus. Aišku, visa tai tarnauja ir yra puiki dalis „nelaimingumo spektaklio“, kurį, matyt,

kažkam yra malonu žiūrėti, nes juk šiaip ar taip spektaklis iš pradžių visada yra dėl kitų, paskui neabejotinai tampantis blogu, nevaldomu ir neatpažintu įpročiu. Gal su tuo pavyks susitvarkyti, gal nelabai, Misisipė to nebesureikšmina, tai jai nebėra svarbu. Bjauru sakyti, jai beveik niekas nebėra svarbu. Kaip į ją kas ten žiūri ir panašiai. Ji niekam nebesistengia patikti. „Kam stengtis patikti tam, kuriam nepatinki?“ – klausia Misisipė. Klausimas ateina iš pačių ištakų, ji net nebegali suvokti tokio elgesio. Ar tai iš viso turi kokią nors reikšmę? Kokį ryšį turi tai, ką galvoja kitas žmogus, su pačia Misisipe? Broliai, JOKIO. Ne tai, kad jokio, bet absoliučiai jokio. Leiskime žmonėms galvoti tai, ką jie nori galvoti, ir jausti tai, ką jie jaučia. Tai yra jų. Ne tavo. Gali būti laisvas ar kur kas laisvesnis.

Yra nustatytas iškalbingas faktas, kad savižala ir savęs draskymu užsiima nelaisvėje gyvenantys gyvūnai, net paukščiai. Tai ir būdas pajusti savo laisvę, imti bent kažką kontroliuoti.

Net tam tikrą itin aukštą žmogaus racionalumo lygį ir išvystytą intelektą galima laikyti apsaugine žmogaus funkcija. Intelektas jam padeda tvarkytis su savimi ir tikrove. Misisipė nemano, kad tai jai trukdo gyventi, gyvenant jai savo veiklų ir kūrybinį gyvenimą, bet gali būti tam tikra kliūtimi tarpasmeniniuose santykiuose, nemanau, kad visą laiką toleruoti labai aukšto intelekto asmenį yra lengva. Mažų mažiausiai tai erzina, nebent kitas būtų panašus ir jūs turėtumėte apie ką kalbėtis, juk žmonės nori sekso ir kiaušinienės, ir saikingai kultūros, trupučio kelionių, daugiau ar mažiau pinigų, statuso, na, kad viskas būtų čiki piki ir per vidurį, o čia susiduri su „intelekto mašina“, kritiniu ir problemų ieškančiu protu, seklio ir detektyvo mentalitetu, beribiu smalsumu, aistringu kapstymusi iki pradžios, kruopštumu ir smulkmeniškumu detalėms.

Misisipei tai netrukdo. Išsiaiškinusi daug ką apie save, dabar ji leidžiasi ne į rekreacines keliones, jos nauja aistra – rekonstrukcinės kelionės. Bijau, kad detalių planų jai nebeužteks, prireiks archyvų. Ji knisa, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme. Ji viską išknisa, kelionė į savęs išgijimą ją išmokė naujų tikrovės ir istorijos rekonstrukcinių įgūdžių iš ženklų, užuominų, kalbos nuotrupų. Taip, jei nėra nė menkiausio ženklo, sąmonė būna nurimusi ir nebeužsikabina. Žinoma, ji gali suklysti, bet tai ne bėda, tai žmogiška. ►

57 GINTARO LAŠAI

GINTARO LAŠAI

◄ Nuėjęs pusę kelio, lengviau įveiki ir visą likusį kelią. Ji yra siaubingas žmogus. Kai jūs paprasčiausiai važiuojate automobiliu keliu, ji visai kitaip suvokia tikrovę – gamtinę ir istorinę. Ji visur mato istorijas, pėdsakus, ženklus, nuorodas; jei nemato nieko, vis tiek žino, kad kažkas čia buvo, yra, ir kelia klausimus, nes gyvenimas yra nuostabus, bet nuostabus jis jums gali būti skirtingai.

Viskas visada yra gerai, kai žmonės save suvokia kaip autonomiškus asmenis, iš to kyla gebėjimas priimti save ir kitą, suvokiant gilų savęs kaip asmens besąlygišką vertingumą, mokant brėžti ribas ir atsiverti intymumui. Taip, karas sutrupina žmogų, naikina kultūrą, nubraukia ir perrašo istoriją, gyvybę padaro beverte, kūną ir sielą – išniekina, bet karas nėra atspirties taškas. Tai – trauminė patirtis.

Misisipė atvažiavo pas tėvus. Po nežinomo incidento mama labai pikta ir nuolat puola tėvą. Jie pykstasi prie Misisipės. Misisipė bando argumentuoti racionaliai: „Jūs gyvenate kartu. Jau žinome, kad tai yra neišvengiama. Tu, mama, visada sakei, kad neturi pasirinkimo ir žinai, kad situacija nepasikeis. Kaip jums atrodo, kokį sprendimą geriau priimti, pyktis ar gyventi geruoju ir gražiuo-

ju? Jei jau žinote, kad vis tiek gyvensite kartu ir joks sprendimas nebus priimtas?“

Beviltiška. „Aš užsikalsiu duris, – sako mama ir atsigręžia į Misisipę. – O tai tu susitaikei, bendrauji su So-Pranu? Esi jam maloni?..“

Ką tokioje situacijoje daryti Misisipei? Ką ji darys? Pirmoji reakcija – gintis arba pulti.

Ji pradeda lementi: „Mes išsiskyrę, mums nėra jokio pagrindo bendrauti...“

„O vaikai?“

„Vaikai dideli, mes bendraujame savarankiškai tarpusavyje...“

Kai jus puola, ir jeigu jūs pereinate į gynybą, protas aptemsta, argumentų kalba sutrinka. Dar kiek palemenusi, Misisipė situaciją išvysta kaip visumą.

„Bet, mama, – sako Misisipė, – mes dabar nesipykstame, kalbamės ramiai, aš tave myliu ir priimu, bet, žiūrėk, kai vyksta bendravimo procesas, nebūtina į kažkokius klausimus, teiginius ar pasvarstymus atsakyti puolimu. Čia tavo tokia strategija. Nenorėjau tavęs įžeisti ir užgauti.“

Mama nurimsta, pokalbis ramiai tęsiasi toliau.

Iš tikrųjų daugybės žmonių bendravimas vyksta šitokiu būdu. Kažkas yra išsakoma,

kaip gynyba vyksta puolimas, į kurį paprastai, nematant visumos, būna karšta reakcija – gynyba arba puolimas. Ir žmonės užsisuka pragariškame emocijų rate. Gyvenimą jie suvokia kaip puolimą ir gynybą. Tai nesukuria jokio ryšio tarp žmonių. Klausimas, ar reikia gintis išvis ir nuo ko mes ginamės. Misisipės visiškai nebežeidžia kitų žmonių žodžiai. Puldami mes visada garantuojam sau aršią kito žmogaus reakciją, išvysime jį pasimetusį, lemenantį ir panašiai ar net kontratakuojantį. Patys liekame sau paslėpti ir atsiduriame galios pozicijoje ar bent jau daugiau ar mažiau visi esame lygūs ir murdomės tame pačiame mėšle. Tai yra amžinas karas, kuriame tampa visiškai neaišku, kokios pergalės yra siekiama. Tai yra bendravimo principas, daugiau ar mažiau būdingas visai jų šeimai. Harmonija tampa neįmanoma.

Kartais mes generuojame vaizdinius, kaip kiti žmonės mus smerkia, kritikuoja, puola ir dėl to mes patys bijome ir nieko nedarome. Misisipei tai yra labai būdinga. Tokių vaizdinių šaltiniai yra aiškūs, bet jie nėra tiesa.

Dabar Misisipė gali surasti viską: net vietą, kur prasideda upė.

Pelenės jausmas

Misisipė gulėjo visiškai netekusi jėgų, kai tylutėliai atsidarė durys ir į kambarį įžengė auksinis berniukas, nuo kurio nušvito visa, kas buvo: vaistai ant stalo, mineralinio vandens buteliai, nušvito sienos.

Jis tylutėliai atsisėdo ant lovos šalia Misisipės ir švelniai palietė jos petį. Berniukas jau žiojosi pasakyti kažką svarbaus, kažką nepaprastai reikšmingo, kažką iš anapus, kai suskambo Misisipės telefonas.

Skambino iš greitosios. Ji papasakojo visą situaciją, pasistengdama iš visų jėgų sutirštinti spalvas, ir net pasakė, kad kartais dūsta, na, ir visą tiesą. „Gerai, mes su džiaugsmu atvažiuojame pas tave Velykų rytą ir nuvešime tave kur nori, į Mėnulį arba Marsą, – guviu balsu entuziastingai pareiškė paramedikė. – Mieloji, tik būkite susiruošusi.“

Kol ji kalbėjosi, berniukas dingo, kambarys buvo užgesęs ir skendėjo aštuonių dienų

dulkėse, apkrautas stalas, 100 sumestų išgerto mineralinio vandens butelių kampe už lovos, kambaryje tvyrojo bjaurus covidinės kančios tvaikas, o lovoje gulėjo susivėlusi ir nesipraususi Misisipė. Misisipė gulėjo kambaryje lyg užbaigtame paveiksle ir nieko nebesiruošė gražinti, kaip tai darė anksčiau prieš atvykstant kitoms dviem greitosioms. Gal ji ir buvo netekusi jėgų, bet proto dar turėjo.

Ji neleis sau praleisti šanso trečią kartą. Ji verks, atsiklaups ant kelių prieš paramedikę ir maldaus, kad ją vežtų. Ji šliauš paskui ją ant kelių iki pat greitosios, ir jei ją paliks ant kelio tįsoti... Ir tegu. Ji išdidžiai tįsos ant kelio, nuvažiuojant greitajai.

Ar normalūs žmonės tokiais atvejais siūlo pinigų, ir tai vadinama žmogišku orumu?

Ar žmonės už žmogiškumą atsiskaito pinigais ir dėl to jaučiasi gerai? Tačiau Misisipė po ranka neturėjo nė cento, visi buvo kortelėje.

Maloni moteris raudonais rūbais paprašė ją atkišti pirštą, kad galėtų pulsoksimetru pamatuoti kraujo įsotinimą deguonimi. Ji atkišo patį baisiausią vaikystėje sužeistą pirštą, tikėdamasi, kad jis rodys mažesnį deguonies kiekį. „Jūsų situacija gera.“ Viskas veltui, nepadėjo net bjauriausias vaikystėje sužeistas pirštas. Tai buvo pirštas išdavikas, akimoju patekęs į 10 normalių pirštų sąrašą. Pamatavus kraujo spaudimą, malonios moters raudonais rūbais veidas kažkodėl persikreipė.

„Važiuojam“, – pasakė greitosios pagalbos darbuotoja.

Įsodino ją į greitąją kaip žmogų, uždėjo deguonies kaukę, kažkodėl neprireikė nė kovidinės būdos tokiam kovidu sergančiam žvėriui kaip Misisipė. Užteko paprastos greitosios.

Jie važiavo ir važiavo, ir Misisipė iš kelio ženklų bandė suprasti, kur jie važiuoja. Iš

58

pradžių atrodė, kad jie važiuoja į Šiaulius, tačiau pasuko visai ne į tą pusę. Jie kažkodėl važiavo Mažeikių link ir Misisipės širdis tylutėliai dainavo ir džiaugėsi, kad ją veža. Atrodė, kad jie važiavo visą amžinybę ir Misisipė pateko į pasaką. Ta pasaka vadinosi „Pelenė“ ir joje ji atliko pagrindinį podukros vaidmenį. Kaip keista! Argi Pelenė, podukra, gali atlikti pagrindinį vaidmenį, kai visos rampos šviesos nukreiptos į motušę ir dvi jos dukras, kurios yra mylimiausios ir pagrindinės, kurioms tenka skaniausi kąsneliai ir gražiausi aprėdai, su kuriomis dalijamasi paslaptimis ir ieškoma įdomių pramogų ir prasiblaškymo? Kaip gali taip atsitikti, kad iš amžių amžinųjų ir per kartų kartas perduodamame pasakojime Pelenė ir podukra atlieka pagrindinį vaidmenį? Tai realiame ir logiškai sukonstruotame gyvenime yra absoliučiai neįmanoma. Bet iš amžių gelmių atsklindančiame pasakojime būtent šie žmonės atlieka pagrindinį vaidmenį. Reiškia, jie atlieka kažką nepaprastai svarbaus žmonių gyvenime. Atrodo, kad jie neša šviesą ar kalba apie kažką, ko mes nežinome.

Žinoma, Misisipė tokių minčių neturėjo ir tiesiog jautėsi podukra. Jų ir buvo trys seserys. Kai jautiesi podukra, jokių minčių apie šviesą nėra, tiesiog jautiesi velnioniškai sumautai, atstumtas. Matyt, šį jausmą pažadino jos sirgimo situacija ir pokalbis su

Knygoje –paskutiniai

L. Donskio tekstai

„Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“, – rašė Leonidas Donskis. Šiemet jam būtų sukakę 60 metų. Praėjo šešeri metai nuo staigios filosofo mirties, tačiau ir šiandien tebetrūksta jo išmintingo, ramaus ir sutaikančio žvilgsnio. Būtent todėl jo bičiulė žurnalistė, filologė, visuomenės veikėja Birutė Garbaravičienė sumanė paskutiniuosius L. Donskio tekstus sudėti į rinktinę „Man skauda“. Prieš šešerius metus portale „15min“ ir žurnale „IQ“ publikuoti tekstai parašyti su tokia intelektualine jėga ir įžvalgumu, kad ir šiandien kelia nuostabą, nes atrodo, kad kalba apie mus ir dabartį.

seserimi. Tėvas tokį vaidmenį ir atlieka: jis myli ir rūpinasi savo dukterimi, bet klausys motušės ir viską padarys taip, kaip liepia motušė.

Iš pasakos ją pažadino prie ligoninės sustojusi greitoji.

„Bet juk jūs nedusot, ar ne?“ – sako jai paramedikė į veidą, prie ligoninės atidariusi greitosios duris.

Reikia dar ilgai skambinėti ir laukti, kol kažkas nusileis iš viršaus.

„Bet žinokit, jei jūsų neguldys, mes jus parvešime atgal ir tada bus viskas“, – kalba maloni moteris.

Misisipė mintyse nusijuokia. Jūs tik mane įleiskit į tą ligoninę ir jau niekaip neiškrapštysit. Ji kris ant grindų, įsikibs į laiptų turėklus ir neis iš ligoninės. Kad ir ką jai sakytų ar darytų, ji nepajudės iš vietos. Žinoma, gali atvažiuoti policija ir ją išmesti į gatvę. Tada ji gulės ant gatvės. Gulės tiek, kiek reikės. Kol priims atgal.

Stumdama vežimėlį su ratukais, nusileidžia moteris, vilkinti specialiu kostiumu, su kauke ir veido skydu iš kovidinio skyriaus. Ji jau stumia vežimėlį su jame sėdinčia Misisipe koridoriumi.

„Ar jūs mane guldysit?“ – tos kostiumuotos moters tyliai klausia Misisipė, siaubingai bijodama naujų jos ligos tikrinimo kančių.

„Taip, – atsako moteris su skafandru. –Guldysim.“

Misisipės skruostais pradeda tekėti ašaros.

Knyga „Man skauda“ atspindi tai, kas buvo svarbiausia L. Donskiui: kalbėti visiems – pačių įvairiausių sluoksnių, pažiūrų žmonėms, taip pat pastebėti ryšius ir susieti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nesusiję. Plataus akiračio filosofui rūpėjo ir užsienio politika, ir švietimas, ir populiarioji kultūra, ir futbolas, ir dar daug temų.

Knyga „Man skauda“ radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalytis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui.

Knygą išleido Vilniaus leidykla „Tyto alba“.

59 GINTARO LAŠAI
Alma Riebždaitė. Pelenė parneša žibučių.
Gabijos Kavaliauskaitės nuotr.

Kai Klaipėda nuo va ldovų

Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Sakoma, kad tuo ir didingas laikas, kai iš ilgaamžės žmonijos kultūros pasiimama visa, kas vertingiausia. Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės praleisti metai (1807–1808)

Klaipėdoje į istoriją įėjo kaip didingi laikai, miestui suteikę tam tikro sakralumo. Imperatorius

Vilhelmas II, 1907 m. lankydamasis mieste, Klaipėdos žemę net pavadino šventa. Kokios vadinamųjų didingų laikų vertybės aktualios mums šiandien?

Svarbūs sprendimai

Kiekvienai istorinei epochai iškyla savi uždaviniai ir nuo to, kaip jie sprendžiami, pasak H. Heinės, priklauso žmonijos pažanga. Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III teko ginti savo šalį kariaujant su prancūzais, vėliau – ją prikelti. Jo didenybei ir Klaipėdoje buvo lemta įgyvendinti valstybinės reikšmės tikslus.

Napoleonui iškilmingai įžengus į Berlyną, karalius su šeima ir visa dvaro svita turėjo skubiai palikti sostinę. Ap-

sistota prancūzų neužimtoje Klaipėdoje. 1807–1808 m. įsikūrus karališkajam dvarui su šalies valdymo pagrindiniais padaliniais ir reziduojant karaliui Frydrichui Vilhelmui III su karaliene Luize, Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos sostine, didžpirklio

F. L. Consentiaus namai (dabartinė rotušė) – karaliaus rezidencija.

Karas su Napoleonu reikalavo greitų ir ryžtingų valdovo sprendimų. Įvykiai sekė vienas po kito. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I apsilankymas laikinojoje Prūsijos sostinėje, diplomatų ir aukšto rango kariškių priėmimas rezidencijoje, karaliaus sprendimai dėl karo eigos po Prūsų Yluvos (dabar Bagrationovskas) ir Frydlando (dabar

Pravdinskas) mūšių, po Karaliaučiaus užėmimo, Tilžės taikos sutarties sudarymo peripetijos – šie istoriniai įvykiai atspindi pirmąjį karaliaus Frydricho Vilhelmo III veiklos Klaipėdoje etapą, lėmusį tolesnių įvykių eigą.

Šalies atgimimui

Po Tilžės taikos sutarties šalies situacija buvo sudėtinga – prarasta nemažai valstybės teritorijos, netekta pusės gyventojų, šalis apimta finansinės krizės, kurią dar labiau klampino milžiniška kontribucija Prancūzijai. Tai vertė ieškoti kitokio šalies valdymo modelio, nes, karaliaus žodžiais, „prarastas fizines jėgas valstybė turi kompensuoti“. Klaipėdoje prasidėjo I. Kanto dvasia vykdomos didžiosios Prūsijos reformos, įrašiusios ypatingą karališkąjį puslapį miesto biografijoje.

Mieste tuo metu buvo apsistojusios įžymios asmenybės, buvę mąstytojo I. Kanto mokiniai, kurie dar iki karo Karaliaučiuje svarstė apie valstybės valdymo naujoves. Svarbiausias šalies atgimimui, kartu ir nusilenkimas žmogiškumui buvo Klaipėdoje 1807 m. spalio 9 d. paskelbtas baudžiavos panaikinimas Prūsijoje, vadinamas Spalio ediktu, kurį pasirašė karalius Frydrichas Vilhelmas III, ministras pirmininkas Heinrichas Friedrichas Karlas vom und zum Steinas, kaimo reikalų ministras Friedrichas Leopoldas Schroeteris ir laikinasis teisingumo ministras Karlas Wilhelmas Schroeteris. Šiuo ediktu buvo atsisakyta lažo, leista valstiečiams nevaržomai įsigyti nuosavybę, laisvai naudotis žeme, pripažinta asmens laisvė. Tai sudarė galimybes Prūsijoje nuo luomų visuomenės pereiti prie klasių visuomenės. Valstybės valdymo ir administravimo, miestų savivaldos, amatų laisvės ir kitos reformos buvo tęsiamos karaliui jau išvykus iš miesto.

60 KULTŪROS ISTORIJA
Karalius Frydrichas Vilhelmas III. Dailininkas nežinomas.

ldovų priklausė (6)

Karalius atkreipė dėmesį į Vitės priemiestį, kur „viešpatavo siaubingas moralinis nuosmukis ir siautėjo sifilis“. Čia jau nuo XVIII a. antrosios pusės veikė „viešieji apartamentai“, lankomi daugiausia svetimšalių jūreivių. Frydricho Vilhelmo III įsakymu buvo įsteigti nauji viešieji namai, jau prižiūrimi policijos. Tai padėjo efektyviau kovoti su venerinėmis ligomis. Šie namai veikė iki XIX a. vidurio. Pasak J. Zembrickio, dar 1830 m. jų buvo aštuoni, juose save pardavinėjo 80 merginų.

Sostinės statusas

Miesto laikinos sostinės statusas reikalavo pokyčių. Klaipėdoje lankėsi ir į ją buvo nukreipę akis užsienio diplomatai. Čia įsikūrusio karališkojo dvaro kilmingųjų tam tikri poreikiai nebuvo patenkinti. Be to, karo padėtis išryškino daug negerovių, į kurias buvo būtina reaguoti.

Karaliaus nurodymu buvo įsteigta karo policija, nes mieste nuolat buvo girdima apie vagystes. Policija turėjo palaikyti ne tik griežtesnę tvarką, bet ir prižiūrėti gatvių švarą ir jų valymą. Naktį miestas nebuvo apšviestas. Jei reikėdavo eiti tamsoje, paprastai tarnas žibintu pašviesdavo taką po kojomis. Įsikūrus karališkajam dvarui, gatvėse ant tiltų ar prie pastatų buvo įžiebti pirmieji dujiniai žibintai. Jie suteikė miestui ne tik šviesos, bet ir grožio.

Skaudi tų laikų problema – mieste paplitęs elgetavimas, nes vargingieji gyventojų sluoksniai buvo nepakankamai aprūpinami maistu. Kokia beviltiška buvo padėtis mažėjant maisto atsargoms ir joms tolydžio brangstant, rodo ►

61 KULTŪROS ISTORIJA va
Karališkoji šeima. Karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė su kronprincu Frydrichu Vilhelmu, princesėmis Alexandrine, Šarlote, princais Karlu ir Vilhelmu. Dailininkas J. F. Krethlowas (1767–1842) pagal dailininką H. A. Daelingą (1773–1850). Didžpirklio F. L. Consentiaus namai buvo Prūsijos karaliaus rezidencija.
Miestiečiai karaliaus palankumą vertino, net ruošėsi Jo didenybei pastatyti paminklą, tačiau pristigo lėšų.

◄ kad ir karalienės Luizės žinia broliui

Georgui: „Net karaliaus ir dvariškių stalas griežčiausiai apribotas. Visi miršta iš bado ir nepriteklių. Gauname keturis dubenius maisto pietums ir tris vakarienei.“ Karalius išleido potvarkį paremti 148 vargšus, nurodė statyti vargšų prieglaudą.

Ypatingą dėmesį karalius skyrė Aleksandro (dabar – Liepų) gatvei. Jo valia ši gatvė pagražėjo ir pailgėjo. Jo įsakymu „aukštųjų karališkųjų valdovų pasivaikščiojimui ir kasdienėms leibgvardijos pratyboms“ Aleksandro gatvėje buvo išpilta dešimt vežimų smėlio. 1807 m. gruodžio 7 d. buvo paskelbtas karaliaus įsakas pratęsti gatvę nuo Sporto aikštės (Tournplatz, dabar –

K. Donelaičio), joje įrengti parapetus ir pavadinti Pailgintąja Aleksandro gatve. Ne visiems gatvės pratęsimas buvo priimtinas – juk triukšmingai dardės iš ankstyvo ryto vežimai... Tačiau antroji gatvės dalis formavosi palyginti sparčiai.

Miesto išauginimui

Klaipėda karaliui Frydrichui Vilhelmui III patiko, nes „judriame, pusiau kaimiškame“ mieste nebuvo bendravimo sienos tarp dvariškių ir gyventojų, o pats jis galėjo gyventi „kaip visi miestiečiai ir eiti pasivaikščioti į

Aleksandro alėją be baimės, kad gali būti apsuptas žioplių“. 1807 m. gruodžio 7 d. karalius išsakė norą „esant dabartinėms slegiančioms laiko aplinkybėms, atkampią, mažą provincijos vietovę padaryti dideliu triukšmingu miestu“. Tačiau pritrūko laiko ir lėšų.

1809 m. karalius Klaipėdai dovanojo didelį žemės sklypą, tais laikais vadintą plantacija, tarp Tauralaukio ir jūros. Tai buvo smėlio dykuma, vėliau apsodinta mišku. 1810 m. Jo didenybės dovanotai naujai teritorijai tarp Plantacijos, Viršutinės ir Pievų gatvės (dabar – J. Janonio), daliai Liepojos gatvės (dabar – Herkaus Manto), Šaulių gatvei ir „plotui tarp jos ir Lazareto gatvės“ buvo suteiktas Vilhelmo (Wilhelmstadt) miesto pavadinimas.

Tostas už karalių

Miestiečiai entuziastingai palaikė karališkosios poros moralines vertybes, jų pastangas išlaisvinti šalį, gerbė karališkąją šeimą ir didžiavosi karališkuoju miesto statusu.

Iškilmingai buvo atšvęsta karaliaus Frydricho Vilhelmo III gimimo diena 1807 m. rugpjūčio 3-iąją. Buvo pasakytas tostas „už mūsų karaliaus ir maloningiausiojo valdovo, Jos didenybės valdančios karalienės, karališkos šeimos, visos karališkosios dinastijos ir Prūsijos armijos sveikatą“. Miestui šis įvykis buvo svarbus. Tauralaukio karališkoje aikštėje buvo pastatytas obeliskas su užrašu: „Dem Andenken 3. August 1807.“ („1807 m. rugpjūčio 3-iosios atminimui“). Jam apgriuvus, sukurtas paminklas karalienei Luizei, palikus ankstesnį užrašą.

Gyventojų draugiškumą vertino ir karališkoji pora. Karalius, perkeldamas savo rezidenciją iš Klaipėdos į Karaliaučių, 1808 m. sausio 14 d. magistratui įteiktame rašte dėkojo „šauniems ir geriems Mėmelio miestiečiams“ už „įvairiapusiškai ir nuoširdžiai išreikštą ištikimybę, meilę, prisirišimą“, už „daug jaudinančių meilės ir beatodairiškos ištikimybės įrodymų“ jam ir jo karališkajai šeimai ir pažadėjo jiems savo „nepaliaujamą palankumą“.

Karalius Frydrichas Vilhelmas III dar ne kartą, pravažiuodamas pakeliui į Sankt Peterburgą, stabtelėjo Mėmelyje. Miestiečiai karaliaus palankumą vertino, net ruošėsi Jo didenybei pastatyti paminklą, tačiau

62 KULTŪROS ISTORIJA
pristigo lėšų. Aleksandro gatvė ir šv. Jono ložės „Mempfis“ pastatas. R. Schmidto leidyklos atvirukas. Švyturys, kurį mėgo lankyti karalius Frydrichas Vilhelmas III. Iliustracijos iš J. Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.