Durys 2022 01

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 SAUSIS / Nr. 1(97)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 sausis / Nr. 1(97) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2022.

2 psl. – Sergiy Lysyy akvarelė „Auksinė Florencija“.

4 psl. – Živilės Dementavičiūtės nuotr.

ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų finansinę paramą

MUZIKA Laima SUGINTIENĖ. Sveika, muzika!

4

Lina PETROŠIENĖ. Metų ratas su „Trimitačiu“

10

TEATRAS Kristina KUČINSKAITĖ. V.Jočys: galiu būti kuo tik noriu

14

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Jokios apgaulės, tik vanduo ir pigmentai...

20

FOTOGRAFIJA Tomas PABEDINSKAS. Fotografijos šventėje – alternatyvūs kūrybos ir gyvenimo būdai

24

KELIAS Irma STASIULIENĖ. K.Meškys: neįdomu žinoti tai, ką žino visi

32

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Laukiamiausi 2022 metų filmai

46

GINTARO LAŠAI Juozas ŠIKŠNELIS. Sninga

49

Saulius VASILIAUSKAS. Atokvėpis

50

Nijolė DRUNGILAITĖ. Eilėraščiai

51

Alma RIEBŽDAITĖ. Vishwatma

54

Vika ČEMBARCEVA. Bevėtrio sezono laiškai. Salų atvirukai

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (1)

59 3

MUZIKA

Sveika, muzika! Į tradicinį šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“ 17-ąjį kartą pakvietė Klaipėdos koncertų salė (KKS). Tiesa, prieš metus dėl karantino koncertai vyko be klausytojų, virtualiose platformose. Turint mintyje ne ką geresnę pandeminę situaciją pernai, tai, kad festivalis įvyko gyvai, tikras Kalėdų stebuklas ir džiaugsmas tiems, kuriems gruodžio ritualai susiję ne tik su eglutės puošimu, desperatiškomis dovanų paieškomis ar šventinio meniu planavimu, bet ir su kokybiška, kokybiškai atlikta muzika.

Laima SUGINTIENĖ

bė. Stabilumas. Tad iš tiesų: sveika, muzika!

Sveika, sugrįžusi!

17-asis „Salve Musica“ festivalis truko, kaip įprasta (kaip smagu tai rašyti!), visą mėnesį.

Be tradicinių kalėdinio ir naujametinio Klaipėdos kariliono koncertų ir koncerto Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje (šįkart ten Klaipėdos brass kvintetas kartu su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ atliko Nijolės Sinkevičiūtės kūrinį „Magnificat“), klausytojai išgirdo ir nuolatinius dalyvius: saviškį Klaipėdos kamerinį orkestrą (KKO), kaip įprasta, ir vėl parengusį dvi programas, ir nuolatinį svečią – Lietuvos kamerinį orkestrą (LKO, meno vadovas ir solistas Sergejus Krylovas, smuikas, Italija). Šventiniame festivalyje stabilią poziciją užima ir simfoninės muzikos koncertai. Šiemet koncertavo net du simfoniniai orkestrai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius).

Po pustrečių metų į Klaipėdą grįžo ir klaipėdiečių itin mėgstamas, čia jau antrą dešimtį pasirodymų baigiantis suskaičiuoti Niujorke, Paryžiuje ir Vilniuje reziduojantis pianistas virtuozas Alexanderis Paley.

Grįžo ne tik į KKS, bet ir į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.

Kaip smagu šią statistiką rašyti, ypač žodžius nuolatinis, tradicinis, grįžo. Chaotiškai besikeičiančiame nūdienos pasaulyje tradiciniu laiku įvykę susitikimai su tradiciniais kolektyvais ir pamėgtais atlikėjais – tai tarsi šv. Mišios ar „Puaro“ sekmadieniais. Ramy-

Netikėta ir įtikinama

4

Klaipėdos klausytojams A.Paley pažįstamas jau 15 metų, čia jis turi savo ištikimų klausytojų ir gausų bičiulių būrį. Regis, jau taip seniai pažįstamas, lyg ir žinai, ko tikėtis. Pavyzdžiui, ir vieniems, ir kitiems

žinomas menininko polinkis į konceptualias, ambicingas, labai apgalvotas, išsamias ir dideles, dažnai monografines koncertų programas: jei F.Chopino valsai, tai visi, sąrašą tęsia J.S.Bacho, visi P.Čaikovskio, S.Rachmaninovo koncertai. Būtent Klaipėdoje jis realizavo bene didžiausią meninį projektą – su KKO atliko visus W.A.Mozarto koncertus fortepijonui. Šis ciklas truko net trejus metus. Būta net trijų dalių (su dviem pertraukomis) koncerto. ►

Pianistas A.Paley Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje „inauguravo“ naująjį koncertinį fortepijoną „Steinway & Sons“.

Su pianistu A.Paley S.Šimkaus kon

MUZIKA

Po pustrečių metų į Klaipėdos koncertų salę su rečitaliu sugrįžo pianistas virtuozas A.Paley.

aus konservatorijoje grojo jos, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklų mokinių orkestras, diriguojamas E.Miknio.

Vytauto Petriko / KKS archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

5

MUZIKA

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vyriausiasis dirigentas G.Rinkevičius į Klaipėdą atvežė švietėjišką programą, kurios puošmena tapo sopranas L.B

„Temperamentinguoju“, „ugninguoju“, net „apsėstuoju“ vadinamas pianistas visada stebino ir tebestebina savo užmojais. Nepaisant to, prieš kelerius metus jam pavyko dar kartą nustebinti – šįkart kvietimu į kamerinės muzikos maratoną „Klasikos viražai“, kur atlikėjas scenoje su skirtingais partneriais išbuvo – ką ten išbuvo, skambino kaip pašėlęs! – aštuonias valandas. Tą kartą regėjome jį kitu amplua – kaip įvairių sudėčių kamerinių ansamblių narį. Po to buvo Kintų festivalio 10-ies valandų maratonas, pernai – jau dviejų dienų maratonas Paliesiaus dvare.

Panašu, kad pamažu į taip mylimą Lietuvą jis perkelia dalelę Prancūzijos. Toje šalyje jis jau beveik tris dešimtmečius organizuoja savo festivalį. „Tik ten mes tai darome šešias dienas iš eilės“, – paaiškino fortepijono virtuozas.

Interpretacijos. Štai kas dar visada intriguoja ir kas galbūt vėl ir vėl traukia ateiti į jo koncertus. Jokių klišių, jokių stereotipų.

Iki šiol pamenu, kai netyčia „YouTube“ platybėse radau chrestomatinę, „nugrotą“ S.Rachmaninovo Preliudiją cis-moll op.

3 Nr. 2. Tai štai: jei sakyčiau – itin savita, originali, tai nieko nepasakyčiau. Tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu: viskas tarsi aukštyn kojomis! Tačiau kaip įtikinama! Tuo jis, tas „apsėstasis“, ir pasižymi – netikėtomis, tačiau įtikinančiomis interpretacijomis. ◄

6

Tarsi pirmą kartą Tie, kas gruodžio 8-ąją buvo koncerte „Ugningasis fortepijono virtuozas“, turėjo jaustis panašiai. Priblokšti. Pirmojoje, rusiškoje, vakaro dalyje atlikėjas skambino Modesto Musorgskio fortepijoninį ciklą „Parodos paveikslėliai“. Kai perskaičiau anonsą, dar pagalvojau: koks keistas pasirinkimas. Jau muzikos mokyklose (gal dabar ir nebe?) tie viščiukų baletai, senos pilys ir raganos pabodę... Štai čia ir ištiko šokas.

Tai buvo t i k r i p a v e i k s l ė l i a i. Jau pati „Pasivaikščiojimo“ tema, nuskambėjusi ciklo pradžioje, paskambinta neatleidžiant pedalo, o po to dar ne kartą viso kūrinio metu, gaudė kaip cerkvės varpai. Ir tų varpų buvo taip daug, kad net kilo asociacijos su „Boriso Godunovo“ karūnavimo scena. Iš kur tie varpai? Ir visus paveikslėlius mačiau – taip, taip, mačiau! – tarsi pirmą kartą, tarsi iš kito žiūros taško.

Be abejo, ištobulintas atlikėjo pianizmas leidžia jam realizuoti bet kokią idėją.

Bet, pirmiausia, jų, tų idėjų, reikia turėti.

Kai išpūtusi akis savo nuostabą dėl tokios kitokios interpretacijos išsakiau atlikėjui, teišgirdau: „Aš paprasčiausiai sugrojau tai, kas parašyta natose.“ „Prancūziškąją“ programos dalį pianistas pradėjo „Valpurgijos naktimi“ iš Charlesio Gounod operos „Faustas“. Joje –

ir vėl – atsiskleidė dar viena A.Paley daugiabriaunio talento pusė. Tai buvo paties pianisto aranžuotė fortepijonui solo. Tie, kas klausėsi jo atliekamo visų W.A.Mozarto koncertų ciklo, žino, kad juose virtuozas skambino savo paties kadencijas. Įdomu ir tai, jog per pasirodymus žymiausiose salėse atlikėjas groja ne tik savo sukurtas kadencijas, bet ir laisvas parafrazes kitų autorių kūrybos temomis. Štai prieš porą metų Kongresų rūmuose Vilniuje maestro G.Rinkevičiaus jubiliejui skirtame koncerte jis skambino savo parafrazes Jacqueso Offenbacho operų „Orfėjus leidžiasi į rojų“ ir „Hofmano pasakos“ temomis. Paklaustas, kokiomis temomis

Pianistas vėl stulbino sprogstančia energija ir uraganiniu temperamentu, didžiule dinamine amplitude, faktūrų kaleidoskopais ir neįtikėtinai subtilia kantilena. jis dar kuria, solistas paminėjo André Grétry operą „Ričardas Liūtaširdis“. Tai, regis, anokia čia ir naujiena. Ogi visa tai, ką girdėjome (o tai buvo 7 šokiai, apie 17

MUZIKA

nas L.Bendžiūnaitė.

min. muzikos), kaip jis sakė, „dar neužrašyta“. Ši baleto scena savo „šokiškumu“ ir elegancija koncertui suteikė intymaus salono atmosferą ir puikiai tiko prieššventiniam laikotarpiui.

Rečitalį atlikėjas baigė Camille’io Saint-Saënso Šešiais etiudais op. 52. Šį kūrinį girdėjau pirmą kartą, nustebino jo netolygumas: vieni etiudai tarsi mokyklinei praktikai skirti, kiti reikalaujantys išskirtinės technikos. Ja dar kartą ir pasimėgavome.

Skambino jis „Steinway & Sons“.

Nėra blogų instrumentų...

A.Paley Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje po savaitės, gruodžio 16 d., „inauguravo“ naująjį B-211 klasės koncertinį fortepijoną „Steinway & Sons“. Tai tiesiog dar vienas kalėdinis stebuklas, kad atlikėjas savo įtemptame darbo grafike (ką tik sugrojęs minėtą rečitalį KKS, nuskrido į Paryžių, kur po dviejų dienų Château de Compegne grojo kitą programą) rado laiko, kaip jis pats sakė, savo seniems draugams. Ir dažną sykį, viešėdamas uostamiestyje, konservatorijoje jis vesdavo meistriškumo kursus. Tad, įsigijus naująjį fortepijoną, nė akimirkos nebuvo sudvejota, kas pirmasis prisilies prie jo klaviatūros.

Vytauto Petriko ir K.T.Dumphy / KKS archyvo nuotr.

Nuo idėjos apie „Steinway & Sons“ firmos instrumentą, dar 2013 m. kilusios tuometei konservatorijos direktorei Loretai Jonavičienei, iki pirmojo koncerto nueitas ilgas, komplikuotas, kelių etapų kelias: atkaklios rėmėjų paieškos (jie paaukojo 9 tūkst. eurų; instrumentas kainavo 118 tūkst. eurų), ES struktūrinių fondų projekto administravimas, o vėliau jau paties instrumento paiešką apsunkino prasidėjusi pandemija. Lėktuvo bilietai į Hamburgą buvo nupirkti, kai, likus savaitei iki skrydžio, buvo paskelbta pandemija. Spaudė ES projekto terminai, ir, laimė, instrumentas buvo rastas Rygoje.

Peršasi paralelė: beveik po šimto metų istorija kartojasi. Kai 1923 m. S.Šimkus įkūrė konservatoriją, jai visko trūko.

Labiausiai – instrumentų. 1924 m. gegužę specialiai į Klaipėdą atvykęs švietimo ministras nutarė S.Šimkaus sumanymą paremti ir, gavus vyriausybės pritarimą, pavyko išsireikalauti papildomą 70 000 litų dotaciją instrumentams įsigyti.

Didžioji dalis buvo skirta „Blüthner“ ir „Grotrian Steinweg“ (nepainiokite su „Steinway“, nors bendros istorijos esama) firmų fortepijonams. Po metų S.Šimkaus vadovaujama konservatorija jau turėjo penkis fortepijonus. Palyginimui: dabar konservatorija jų turi 17.

Po inauguracinio koncerto buvo puiki proga pasikalbėti, ką A.Paley, aukščiausio

lygio atlikėjui, turinčiam išskirtinai platų repertuarą ir akinančią techniką, reiškia, kokios firmos instrumentu groti. Anot jo, „nėra blogų instrumentų, yra blogi atlikėjai“. „Reikia groti visais instrumentais“, – įsitikinęs pianistas. Žinojau, kad A.Paley yra ir „Blüthner“ firmos instrumentų gerbėjas. Prisiminiau, kad jo dovanotame vaizdo diske „Blüthner soirée with Alexander Paley“, kuriame įrašytos F.Liszto – F.Schuberto dainų transkripcijos, jis ne tik skambina „Blüthner“, bet ši firma ir išleido minimą įrašą.

Paklaustas, koks jo statusas šioje firmoje, atsakė: „Joks. Aš tiesiog daug groju šiais instrumentais. Štai gastroliuodamas Kinijoje ir Japonijoje skambinu tik „Blüthner“.

Tačiau panaršiusi „Blüthner“ svetainėje, randu skyrelį „Blüthner“ menininkai ir draugai”, o jame – solidų žymių pianistų sąrašą. Jame – ir A.Paley pavardę. Maža to: iš 22 šios firmos išleistų diskų net trečdalis įgroti A.Paley. Taip bendradarbiaujant įrašyta daug rusų kompozitorių muzikos, Bachas, Beethovenas, Mozartas. Atlikėjas neslepia: jam labai imponuoja, kad tai vienintelė sena kompanija, tebepriklausanti šeimai. Tad neatsitiktinai kiti du prieš kelerius metus S.Šimkaus konservatorijos įsigyti fortepijonai yra būtent „Blüthner“ firmos. Ir būtent garsusis pianistas tarpininkavo juos įsigyjant su nuolaida, net kainą nuderėjo... ► 7

MUZIKA

Tradicija ir stabilumas, aukščiausia atlikimo kokybė ir reputacija, pelnyta per pusę amžiaus, – toks yra Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas smuikininko S.Krylovo.

Dmitrijaus Matvejevo / KKS archyvo nuotr.

Derintojo vaidmuo ◄ Muzikos istorijoje randame daugybę pavyzdžių, kaip atlikėjai susisaisto su viena ar kita firma, ir tai, kad jie ima skambinti konkurentų firmos instrumentais, neretai laikoma išdavyste, net žlunga jų karjeros.

Visiems plačiai žinomas faktas, kad, pvz., Vladimiras Horowitzas į visas gastroles veždavosi savo instrumentą. Pasak jo derintojo F.Mohro, pianistas keldavo labai didelius reikalavimus. Tačiau, teigiama, kad nė vienas iš penkių per visą pianisto karjerą naudotų instrumentų nebuvo kuo nors ypatingas, tiesiog instrumentai būdavo gerai prižiūrimi ir sureguliuojami pagal atlikėjo pageidavimus.

Anot A.Paley, derintojo vaidmuo tikrai yra labai svarbus, tam pianistas skiria iki 30 proc. koncerto sėkmės. Čia pat labai šiltai atsiliepė apie Adolfą Kundrotą, Klaipėdoje instrumentus derinantį jau pusę amžiaus.

Kaip tik rašant šias eilutes, į auditoriją, nešdamasis vandens kibirą, ir įėjo „šimkie8

čių“ Adoliu vadinamas derintojas. Pritariu A.Paley – jis myli instrumentus.

Apie fortepijonus taip pat dažnai kalbama tarsi apie žmones, kartais jie net turi vardus.

Antai minėtas KKS „Steinway & Sons“ instrumentas meiliai vadinamas Petriuku, mat jį išrinko Petras Geniušas. Būna ir... operuotų: ilgus metus LMTA Menų fakultete stovintys balti „Steinway“, pasirodo, turi „Estonijos“ „vidurius“. Iš 12 000 fortepijoną sudarančių detalių, be abejo, klaviatūra yra viena svarbiausių. Klaviatūros – tarsi imtynininkų ar boksininkų svorio kategorijos – apibūdinamos kaip lengvos arba sunkios.

Dar sakoma „minkštos“ arba „kietos“, o tembras nusakomas nuo šaižaus ar prikimusio iki minkšto, aksominio. Tokį „balsą“, kaip paaiškėjo, turi ir „šimkietis“.

Panašiai kaip ir „Blüthner“, rinkos lyderis „Steinway & Sons“, užimantis 95–98 proc. koncertinių salių rinkos, savo vardą garsina ne tik į savo menininkų sąrašą įtraukdamas garsiausius pasaulio pianistus (jame – per 1 700 pavardžių), tokius kaip Danielis Barenboimas ar Lang Lang (beje, sąraše

yra ir lietuvis Edvinas Minkštimas), bet ir statydamas koncertų sales, organizuodamas įspūdingus turnė.

Pakrikštytas Liszto muzika A.Paley, paprašytas palyginti „Steinway“ ir „Blüthner“, ilgokai pagalvojęs, pastarojo toną charakterizavo kaip labai kilnų, aristokratišką, o „Steinway“, jo nuomone, pasižymi ypač galingu skambesiu. Ir čia pat akcentavo, kad renkantis repertuarą būtina atsižvelgti, kokios firmos instrumentu teks groti. Tai, matyt, ir turėdamas omenyje, pradiniam koncertui virtuozas pasirinko tris Ferenco Liszto (Nr. 10 E-dur („Preludio“), Nr. 11 a-moll, Nr. 12 cis-moll) rapsodijas. Kaip visada savo koncertuose, pademonstravęs nepriekaištingą pianizmą, leidžiantį realizuoti visus idėjinius sumanymas, pianistas vėl stulbino sprogstančia energija ir uraganiniu temperamentu, didžiule dinamine

MUZIKA

amplitude, faktūrų kaleidoskopais ir neįtikėtinai subtilia kantilena. Visus šiuos niuansus jautriai atliepė bene jauniausias „Steinway“ Lietuvoje.

Toliau koncerte skambėjusį Jozepho Haydno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 D – dur su svečiu atliko konservatorijos, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklų mokinių orkestras, diriguojamas Egidijaus Miknio. Rimtas iššūkis laukė jaunųjų muzikų: ne kartą solistas grojo koncertus be dirigento (kad ir minėtas W.A.Mozarto fortepijoninių koncertų ciklas), tad jis ir šįsyk ėmėsi aiškaus lyderio vaidmens. Jaunimas garbingai atsilaikė, paklusdamas pianisto diktuojamai interpretacijai, tempams. A.Paley gyrė vaikus: „Jie šaunuoliai, aš gi daug ką per repeticiją pakeičiau.“ Ir čia pat prisipažino, kad pats šį J.Haydno koncertą išmoko būdamas... ketvirtokas, o F.Liszto dešimtąją rapsodiją – dešimtoje klasėje. Net ir žinantiems apie fenomenalią atlikėjo atmintį frazė „išmokau visiems laikams“ daugeliui įvarys neviltį. Ir čia pat, kaip ir kaskart, neužmiršo padėkoti: „Gerus turėjau pedagogus.“ Beje, skaitant Moldavijoje išleistą Liudmilos Riabošapkos knygą apie atlikėją „Аleksandr Paley. Romantika tvorčestva“ (http://alexanderpaley.net/site/book/) iš septynių skyrių net du skirti muziko pedagogams. Nuo pernai jis pats yra VDU Muzikos akademijos profesorius, turintis keturis studentus: du kinus, meksikietį ir lietuvaitę, beje, „šimkiukę“. Apgailestavo, kad dėl dažnų gastrolių negali turėti daugiau studentų.

Niujorke, Paryžiuje, dabar ir Vilniuje gyvenantis atlikėjas namais (vis dar?) vadina Niujorką. Ten jis turi du – kabinetinį ir koncertinį – instrumentus, abu yra „Mason & Hamlin“ firmos. Tai taip pat senas, praėjus metams po firmos „Steinway & Sons“ įsteigimo, 1854 m. įkurtas fortepijonų gamintojas. Jis įsikūręs Haverhilyje, Masačusetso valstijoje. Ypač įdomi ir simboliška antrojo – koncertinio – fortepijono atsiradimo A.Paley namuose istorija. Jį, vieną iš penkių, po minėto legendinio V.Horowitzo mirties atlikėjui padovanojo rėmėjai. Simboliška...

Be rėmėjų pagalbos nebūtų ir „Steinway“ konservatorijoje.

Juostelę perkirpo dvi direktorės: idėjos autorė L.Jonavičienė ir idėjos realizuotoja Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė. Prasidėjo instrumento gyvenimas greitai šimtmetį švęsiančioje konservatorijoje.

Iš Dievo malonės Šiandien, kai visi delfiai pilni, esą, charizmatiškų asmenybių, kaip apibūdinti dainininkę, kuri iš tiesų charizmatiška? Kuri vos įžengia į sceną, ir jau yra charizmatiška, t.y. patraukli ir žavinga (lot., gr. charisma – užburiantis patrauklumas ar žavesys). Juk jau senovės Graikijoje taip vadinta galia patraukti kitų dėmesį.

O kai jau išsižioja – supranti: ji turi ypatingą Dievo malonę, dovaną (antroji charisma reikšmė). Ir nesvarbu, kiek ši Dievo dovana buvo puoselėta, kiek darbo įdėta.

Ji tiesiog yra. Taip patrauklu ir žavinga, taigi charizmatiška, kad tas darbas, tos pastangos visai nejuntamos. Dainininkė nuoga (ne, ne, ji buvo su labai skoninga suknele!) prieš klausytojus: jokių dekoracijų, instaliacijų, jokių scenos partnerių ar kontekstų. Ji viską sukuria pati, čia ir dabar: žvilgsniu, mimika, laikysena, na, ir, žinoma, iš tiesų krištoliniu savo balsu. Kaip čia neprisiminsi vieno Asmik Grigorjan interviu. Paklausta, ar sutiktų dainuoti nuoga (o čia tai jau tikrai be suknelės), ši atsakė mananti, kad daug ką galinti pasakyti ir balsu... Visai kaip tą advento penktadienį darė solistė.

Kalbu apie iš pajūrio kilusią, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje besimokiusią Lauryną Bendžiūnaitę. Ji gruodžio 10 d.

KKS kartu su LVSO atliko programą „Krištolinis balsas“. Šis koncertas iš viso festivalio išsiskyrė ir programa. Ją įvardyčiau kaip „subalansuotą“ pažengusiems, išprususiems klausytojams, tačiau tinkamą ir smalsiems, linkusiems šventes sutikti ne vien tik su J.Strausso valsais, muzikos mėgėjams. Iš artipilnės salės (net balkone buvo publikos) „teisingų“ aplodismentų peršasi išvada, kad didžioji dalis buvo pirmųjų.

Pirmojoje koncerto dalyje solistė su orkestru atliko du retai skambančius vokalinius ciklus: dar 14-mečio Benjamino Britteno parašytas „Keturias prancūziškas dainas“ ir Witoldo Lutosławskio „Silezijos triptiką“.

Regis, kuklios, lyg ir paprastos, tegu ir modernia kalba parašytos (abu kompozitoriai gimę 1913 m.) miniatiūros iš tiesų reikalavo itin aukštos vokalo meistrystės. Kiekviena daina suskambo kaip itin jautriai, subtiliai niuansuotas vis kitas menamo spektaklio vaidmuo. To subtilumo gal kiek ir pritrūko orkestrui.

Tačiau jo buvo pakankamai atliekant populiarųjį Claude’o Debussy simfoninį

preliudą „Fauno popietė“, žymintį reikšmingą posūkį muzikos istorijoje modernizmo link. Tikrai jautrus ir subtilus buvo fleitų grupės koncertmeisterio Mindaugo Juozapavičiaus solo.

Be išankstinių nuostatų Antrojoje koncerto dalyje tiek atlikėjų, tiek klausytojų laukė rimtas išbandymas – austrų kompozitoriaus Antono Brucknerio Simfonija Nr. 6 A-dur. Tai monumentalaus, unikalaus, jau dvejus metus trunkančio ciklo „Visos A.Brucknerio ir D.Šostakovičiaus simfonijos“ tąsa. Pasak ciklo sumanytojo dirigento G.Rinkevičiaus, atlikdamas šį ciklą, jis tikisi atliksiąs pažintinę, švietėjišką misiją. O Šeštoji iš devynių – mažiausiai populiari, rečiausiai atliekama, pats autorius šią simfoniją laikė drąsiausia. Štai čia norėčiau pritarti L.Bendžiūnaitei, nusistebėjusiai, kad Klaipėdoje koncertas, skirtingai nei Kaune ar Vilniuje, vyko be koncerto vedėjo.

Juolab sumanymo intencija – švietėjiška. Be to, tai autorius, kurio muziką net atsisakydavo diriguoti dirigentai, esą, nuobodi, per ilga (Šeštoji trunka apie valandą), todėl A.Bruckneriui yra tekę pačiam į rankas imti batutą. Čia labai tinka pacituoti muzikologą serą Donaldą Francį Tovey, kuris rašė: „Jeigu žmogus išvalys savo mintis ne tik nuo išankstinių nusistatymų, bet ir nuo klaidingų požiūrių, o A. Šeštąją simfoniją traktuos kaip muziką, kokios mes niekada anksčiau negirdėjome, nėra jokių abejonių, kad jos aukšta kokybė smogs mums kiekvieną akimirką.“ Smogė. Su išankstinėmis nuostatomis ar be jų, tačiau, garbė publikai, – klausėsi įdėmiai, plojo „teisingose“ vietose.

Koncerto staigmena, tikra vyšnia ant torto tapo publikos prašymu atliktas bisas – aranžuota lietuvių liaudies daina „Bijūnėlis žalias“.

Jaunimas ir tradicija Dvi sąvokos – jaunimas ir tradicija – tarsi disonuoja, tačiau gruodžio 28 d. koncerte „Klasicizmo muzikos šedevrai“, kuriame griežė LKO, įsitikinome, kad tarp jų yra įmanoma darni harmonija. ► 9

MUZIKA

Šis koncertas buvo pavyzdys to, ko publika paprastai ir tikisi iš LKO. Tradicija ir stabilumas, aukščiausia atlikimo kokybė. Reputacija, pelnyta per pusę amžiaus.

Pagrindinis šalies kamerinis orkestras su vis besikeičiančiais solistais pirmojoje koncerto dalyje preciziškai atliko keturis vieno žymiausių ir populiariausių baroko epochos kompozitoriaus Antonio Vivaldi (todėl gal tikslesnis koncerto pavadinimas būtų „Klasikos šedevrai“, nes pirmojoje dalyje skambėjo vien A.Vivaldi muzika) koncertus. Pirmasis solo griežė orkestro vadovas S.Krylovas. Jis, kaip visada, demonstravo išskirtinę meistrystę tiek instrumento valdymo, tiek interpretacijos požiūriu. Koncertą dviem smuikams jis pagriežė drauge su koncertmeisteriu Džeraldu Bidva. Prireikė šiek tiek laiko, kad „prisijaukintų“ kiek skirtingą smuikavimo manierą, tembrinius ir artikuliacinius niuansus. Trigubo koncerto atlikimui į sceną žengė jaunosios muzikų kartos atstovai: Ieva Pranskutė, Simas Tankevičius ir Kostas Tumosa. Žavėjo jų veržlumas, mėgavimasis pačiu muzikavimo procesu. Publiką itin sužavėjo S.Tankevičiaus artistiškumas, charizma. Jo sceninis bendravimas su kolegomis buvo labai žavus, įtraukiantis, skatinantis. Sugrįžus koncertmeisteriui, nuskambėjo paskutinis, keturiems solistams skirtas koncertas.

Orkestras su solistu (-ais) rungėsi jautriai, stilingai.

Pasimėgauti visu orkestro skambesiu buvo galima antrojoje koncerto dalyje, prie styginių prisijungus pučiamiesiems. Seniai gyvai beteko girdėti tokį, sakyčiau, etaloninį klasikos skambesį, o valtornos buvo tiesiog dieviškos. Tarpušvenčio pasirodymą LKO muzikantai užbaigė tradiciškai – užpūsdami žvakes Josepho Haydno „Atsisveikinimo“ simfonijoje. Nors jau 13-i metai LKO vadovauja S.Krylovas, orkestras ir toliau tęsia pirmtako tradiciją, kuriai daugiau nei pusė amžiaus. Naujametį vakarą J.Haydno „Atsisveikinimo“ simfonija Arkikatedroje pirmą kartą suskambo dar 1966-aisiais. Šį koncertą surengė šviesaus atminimo prof. Saulius Sondeckis su savuoju neseniai įkurtu LKO. 17-ajame festivalyje „Salve Musica“ KKS prietemoje instrumentais po pažastimis nešini muzikantai paeiliui išsivaikščiojo 55-ąjį kartą... ◄

10

Metų ratas s

Antrąjį advento sekmadienį Tautinės muzikos asociacija „Trimitatis“ savo veiklos metus užbaigė Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje vykusiu koncertu „Sujunkime sielas garsais“.

Liaudies dainų atlikėjos Airidos Mockutės-Burkauskienės, kanklininkės Ingridos Spalinskaitės-Kurienės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakulteto studentų, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos moksleivių bei jungtinio tautinių instrumentų orkestro „Trimitatis“ atliekama lietuviška muzika pakylėjo širdis aukštyn ir priminė, kas mus sieja, kokie brangūs esame vieni kitiems ir kaip nenumaldomai bėga laikas.

Lina PETROŠIENĖ

Solidžios sukaktuvės LMTA Klaipėdos fakultetas 2021-aisiais šventė savo veiklos 50-metį. 1975 m. įkurtoje Liaudies muzikos katedroje drauge su kitais jaunais muzikais pradėjo dirbti talentingas birbynininkas Vytautas Tetens-

kas, į Klaipėdą atsivežęs ne tik pamiltą ir gerai įvaldytą instrumentą, bet ir vadovavimo liaudies instrumentų orkestrui patirtį.

Ilgamečiu pedagoginiu, kūrybiniu, administraciniu, visuomeniniu darbu jis pelnė autoritetą ir daugybę garbingų titulų: tapo muzikos profesoriumi, katedros vedėju ir fakulteto dekanu, Respublikos nusipelniusiu artistu, Klaipėdos kultūros magistru bei Lietuvos dainų švenčių dirigentu.

Lapkričio 13-ąją profesorius V.Tetenskas dar kartą stojo prie dirigen-

Koncertas „Skambėkime Lietuvai“, skirtas Valstybės dienai, Tauragės kultūros centre.

MUZIKA

s su „Trimitačiu“ Tautinių instrumentų orkestras „Trimitatis“ koncerte, skirtame LMTA Klaipėdos fakulteto 50-mečiui ir profesoriaus V.Tetensko jubiliejui. Diriguoja „Trimitačio“ orkestro vyriausiasis dirigentas prof. V.Tetenskas.

Nerijaus Jankausko nuotr.

to pulto ir lietuviškos muzikos keliais ryžtingais mostais vedė liaudies muzikos specialybės absolventų, dėstytojų, studentų ir moksleivių orkestrą „Trimitatis“.

Iškilmingu koncertu LMTA Klaipėdos fakulteto salėje minėtas 70-asis maestro jubiliejus. Koncerto klausytojai ir jubiliatą sveikinusieji gėrėjosi jo energija, darbštumu, gebėjimu degti meile muzikai ir įkvėpti kitus.

Nepakartojamą įspūdį klausytojams, tarp kurių buvo ir šios muzikos žinovai, ir pirmą kartą ją girdintieji, paliko pilna scena tautiniais kostiumais pasidabinusių muzikantų ir lietuviškų muzikos instrumentų įvairovė. Nepaprastas, dešimtmečiais trukęs autentiško pavyzdžio muzikos instrumentų ir grojimo jais tobulinimas davė puikų rezultatą: daugeliu instrumentų galima atlikti paprasčiausią, kadaise piemenėlių bilsnotą

ritmą arba niūniuotą melodiją ir sudėtingą, kompozitoriaus sukurtą opusą. Koncerto programa buvo sudaryta taip, kad kiekviena instrumentų grupė galėjo parodyti savo galimybes ir atskleisti savitumą.

Pasirodymą pradėjo kanklių ir birbynės duetas Martyna Lidžiutė ir Aivaras Lidžius, kurie pagrojo iš folkloro kilusį, lietuviškos muzikos klasika tapusį Juozo Gruodžio ir Jono Švedo „Raliavimą“. ►

Tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalio „Trimitatis“ regalijos perduodamos Tauragės kultūros centrui.

TKC archyvo nuotr.

11

MUZIKA

Adventinis koncertas „Sujunkime sielas garsais“ Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje Klaipėdoje.

atlikti visų svarbių ritualų. Šis festivalis nuo 2001 m. nuolat keičia savo veidą ir vietą: kiekvienais metais vyksta vis kitoje Vakarų Lietuvos savivaldybėje. Jis jau buvo surengtas Šilalėje, Tauragėje, Mažeikiuose, Rietave, Neringoje, po du kartus – Gargžduose, Kretingoje, Šilutėje, Palangoje ir Plungėje, net triskart – Klaipėdoje.

Orkestro pasirodymai yra tik viešai matoma jo gyvenimo dalis. Kol muzikantai įžengia į sceną, jie turi rimtai padirbėti. Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje. Tautinių instrumentų orkestro „Trimitatis“ solistė A.MockutėBurkauskienė ir kanklininkė I.Spalinskaitė-Kurienė.

Aido Macevičiaus nuotr. ◄ Ilgesingą ir lyrišką nuotaiką tęsė kanklininkių ansamblis, skambinęs J.Švedo „Svajonėlę“ ir suvalkiečių dainos aranžuotę „Šaly kelio jovaras stovėjo“. Skudutininkai atliko „Ridiką“ arba „Intaką“ – vieną iš autentiško skudučių repertuaro kūrinių. Žaismingai skambėjo pramoginės muzikos kompozitoriaus Vygando Telksnio „Pavasarėlis“, kurį pagrojo birbynininkų ansamblis.

Orkestro atliekami kūriniai taip pat žavėjo sodrumu, įtaigumu ir stilistine vienove: tai programinė muzika, kurioje lietuviškomis intonacijomis piešiamas idiliškas Tėvynės paveikslas. Bene romantiškiausiai jis skambėjo J.Švedo „Klonių aiduose“, santūri ir savita Klaipėdos krašto dvasia garsais išsiliejo Alvydo Remesos „Kuršiuose“. Kai12

mo žmonių darbus ir džiaugsmus perteikė Valentino Bagdono „Ei griežle, griežlele“, „Piršlys melagis“, Algimanto Bražinsko „Piemenėlių dienos“, „Pabaigtuvės“. Visus kūrinius dirigavo jubiliatas, o koncerto pabaigoje, dėkodamas klausytojams ir atlikėjams, pabrėžė, kad šis orkestras jam yra pati brangiausia dovana.

Tautiniais instrumentais Kitas jubiliejinis renginys – XX tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalis „Trimitatis“ – vyko 2020 m. Klaipėdoje, tačiau dėl pandemijos apribojimų negalėjo

2021 m. liepos 2 d. orkestras vyko į Tauragę, kur festivalio regalijas – nuo pirmojo renginio perduodamą Gargždų tautodailininko Petro Balsio sukurtą simbolinę skulptūrą ir festivalio vėliavą – įteikė Tauragės kultūros centro direktoriui Virginijui Bartušiui, surengė koncertą „Skambėkime Lietuvai“, skirtą Lietuvos valstybės dienai.

XXI festivalio šeimininkai, priimdami įsipareigojimą, taip pat atliko kelis tautinės muzikos kūrinius. Grojo Tauragės kultūros centro Norkaičių tradicinių amatų ir Etnokultūros centro tradicinių kanklių ansamblis (vadovė Jolanta Kažukauskienė) ir Tauragės muzikos mokyklos tradicinių kanklių ansamblis (vadovė Laimutė Rudminienė).

Orkestras ruošiasi Tauragėje vyksiančiam festivaliui ir nekantriai laukia koncertų bei naujų susitikimų.

MUZIKA

Balandį savo dvejų metų gimtadienį orkestras „Trimitatis“ šventė prie kompiuterių ekranų. Gyvo susitikimo trūkumą kompensavo kiekvienam jo nariui sudaryta galimybė pasakyti savo sveikinimą, linkėjimą ar su tautine muzika susietą troškimą.

Studentų festivalyje Orkestre groja nemažai studentų ir moksleivių iš Klaipėdos ir Kretingos muzikos mokyklų. Jaunimui ypač svarbu susitikti su savo bendraamžiais ir bendraminčiais iš visos Lietuvos.

Lapkričio 27-ąją Kėdainiuose vyko kasmetis Kauno aukštųjų mokyklų tautinio meno kolektyvų festivalis „Ei, studente, sukis vėju!”, vienijantis mėgstančius ir puoselėjančius lietuvių tautinį meną. „Trimitačio“ orkestras įsitraukė į 18-os kolektyvų, susirinkusių iš Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės – būrį. Pirmą kartą 1994 m. surengtas Kauno aukštųjų mokyklų festivalis pernai sukvietė net 700 dalyvių, kurie atliko ne tik klasika tapusius tautinio meno kūrinius, bet ir šiemet Vilniuje vyksiančios tarptautinės studentų dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“, sutelkiančios Baltijos šalių studentus, repertuarą.

Kėdainių arenoje vykusią šventę surengė Kauno technologijos universiteto tautinio

meno ansamblis „Nemunas“, ypač didelę pagalbą suteikė Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Lietuvos radijas ir televizija, kurios mediatekoje galima pažiūrėti įrašą: https://bit.ly/3HVzvG6. Tautinio meno puoselėtojams vilties teikia KTU rektoriaus, profesoriaus Eugenijaus Valatkos sveikinimo kalboje pasakyta mintis, kad galime jaustis ramūs dėl ateities, nes šis jaunimas, puoselėdamas tautinį meną, saugo mus nuo netikrų kelių ir klystkelių.

Kasdienybė ir šventės Orkestro pasirodymai yra tik viešai matoma jo gyvenimo dalis. Kol muzikantai įžengia į sceną, jie turi rimtai padirbėti. 2021 m. įvyko dešimt orkestro repeticijų bei repeticijos prieš kiekvieną pasirodymą. Birželio 18–20 d. Tautinės muzikos asociacija Kretingos rajone esančioje Jaunimo sodyboje surengė kūrybinę stovyklą „Naujo tautinių instrumentų orkestro repertuaro įsisavinimas, koncertinės programos ruošimas“.

Nuostabioje gamtos aplinkoje ir vasariškoje kaitroje orkestrantai plušėjo mokydamiesi naujų kūrinių, kurie bus atliekami kolektyvo koncertuose bei Lietuvos dainų šventėse. Tačiau ne tik atkaklus darbas, bet ir nuoširdus tarpusavio bendravimas, ryšys tarp kartų yra dalyvavimo orkestre vertybė.

„Trimitačio“ orkestrantai festivalyje „Ei, studente, sukis vėju!“ Kėdainių arenoje.

Už galimybę mokytis naujų kūrinių ir turiningai ilsėtis orkestras dėkingas Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui.

Orkestro meno vadovė ir tautinės muzikos asociacijos „Trimitatis“ prezidentė dr. Algytė Merkelienė drauge su kitais asociacijos tarybos nariais veiklą organizuoja taip, kad čia savo laisvą laiką leidžiantys muzikantai jaustų rūpestį jo kokybe. Be repeticijų, naujų kūrinių mokymosi, organizuojamas ir turiningas poilsis. Jaunimo sodyboje muzikantai susitiko su jos įkūrėju, krikščionių saleziečių kunigu misionieriumi Hermanu Šulcu. Jis papasakojo apie savo misionieriavimą Brazilijoje, Ruandoje.

H.Šulcas labai džiaugėsi Tautinės muzikos asociacijos veikla, domėjosi lietuviškais instrumentais, muzikos klausėsi orkestro repeticijoje.

Orkestro muzikantai pernai mėgavosi ir kitais kultūriniais renginiais. Po festivalio Kėdainiuose, geografiniame Lietuvos centre, dalyvavo ekskursijoje po istorija ir kultūra turtingą senamiestį. Važiuodami į Tauragę, aplankė Pagramančio regioninį parką, apžiūrėjo įspūdingą atodangą, ant Pilaitės piliakalnio Lietuvos valstybės garbei skudučiais pagrojo sutartinę. „Trimitačio“ asociacijos metų rato apžvalga teikia vilties, kad tautinis mėgėjų menas garbingai ir oriai gyvuos greta kitų meno žanrų ir stilių, džiugins klausytojus ir tarnaus lietuviškos kultūros plėtrai.

Algytės Merkelienės nuotr.

13

TEATRAS

Aktorius V.Jočys mėgsta improvizuoti ir parodijuoti, darbo turi per akis ir jaučiasi laimingas.

14

Domo Rimeikos nuotr.

TEATRAS

V.Jočys: galiu būti kuo tik noriu Aktorius Vaidas Jočys neturi aplink mus krentančios prieblandos šviesiomis akimis gręžiantis aktorius kartais, laiko. Neturi laiko laisvalaigal pats to nepastebėdamas, kalba rimtai. kiui, ligoms, sakinių pabaiIšgirdai – gerai. Neišgirdai – irgi nieko tokio. Atgal dairytis ir dvejoti nėra laiko, nes goms. Neturi laiko ir klausi„buvo buvo, bet lapai supuvo“, kaip ūkiškai mams. Neduoda nė išsižioti Heraklitą perfrazuoja V.Jočys. ir aistringai neria į monologą apie grožį ir aktorystę. Telieka pasiduoti, trumpam į šalį pa- Apie grožį traukti klausimyną ir grožėtis improvizuotu monospektak- – Vaidai...

– Visi nori būti gražūs ir visi žmonės yra liu kitoje stalo pusėje. Jis gražūs. Kaip aktorius galiu būti kuo tik įdomiai koreliuoja su vėliau noriu – ryte Bradas Pittas, per pietus Tomas aktoriaus išsakomu teiginiu, Cruise’as, vakare Antonio Banderas. Būsiu kuo tik noriu ir būsiu gražus, nesvarbu, kad kad jam svarbu būti autengrimuotoja sako, jog man reikia chirurginiu tiškam, kaip autentiški yra būdu keisti kaukolę. Va taip. Žinai, žmogus ne vizualiai turi būti gražus, bet sieloje. Pakaime sode pabirę obuoliai.

Kristina KUČINSKAITĖ

V.Jočys Klaipėdos dramos teatre dirba jau daugiau nei du dešimtmečius ir pastaruoju metu scenoje jo labai daug – jis vaidina visuose naujausiuose teatro spektakliuose ir dar randa laiko dalyvauti įvairiuose kituose projektuose. Pavyzdžiui, tariantis dėl susitikimo, jį teko nukelti, nes buvo savaitei išvykęs filmuotis filme „Mažas didelis stebuklas“ (rež. Justinas Krisiūnas).

Su V.Jočiu kalbėtis smagu, niekaip nesusilaiko nepajuokavęs, jis kitaip negali, ne veltui vadina save improvizacijos chuliganu.

Bet juokiantis reikia nepamesti galvos – iš

vyzdžiui, jei tobulai suvaidinsi Kvazimodą, tai žiūrovai tikrai pamatys tavo grožį.

Dar aktoriai yra parsidavėliai. Mes parduodame savo kūną, protą, sielą. Teatro aktorius seniau buvo labai pakylėtoje pozicijoje, sukūręs vaidmenį, jo šleifą aktorius nešdavo dar kokį dešimtmetį. Dabar viskas pasikeitę. Dėl didžiulio lėkimo teatro aktorius tampa pusfabrikačiu, viskas vyksta konvejeriu, spektakliai eina vienas po kito, tad nebėra laiko pasidžiaugti šlove. Ir kino aktoriams tas pats, nors Lietuvoje kinas vis dar formuojasi. Man labai džiugu, kad kartais atstovauju Klaipėdos dramos teatrui ir vaidinu kino filmuose, pavyzdžiui, Šarūno Barto „Sutemose“ ar dabar „Mažame dideliame stebukle“. Mane kviečia filmuotis, nes esu gražus savo išverstomis akimis ir buku žvilgsniu. Mano grožis toks, kad jo nereikia nešti – jis vidinis, charizmatiškas. Žinai, sunku kalbėti organiškai ir gyvai.

Kai repetuoji spektaklį, gali varyti gilų, ilgą

monologą. Gyvai – kas kita. Koks kitas klausimas?

– Iš tiesų dar nespėjau nieko paklausti. Bet labai įdomu, kad užsiminėte apie įvaizdį.

Gyvename mažos šalies mažame mieste. Čia net paprasti žmonės, kelis kartus prasukę pro tą patį barą, tampa atpažįstami, tad aktoriams totalus anonimiškumas turbūt išvis neįmanomas. Koks norėtumėte, kad būtų jūsų viešas veidas?

– Kiekvienas nori būti tobulas. Mus to noro pripumpuoja medijos – ten visi gražūs, grimuoti, tarsi kitokių žmonių nebūtų, visi tokie gražūs, kaip angelai. Man patinka pamatyti žmogų nugrimuotą ir paskui be grimo – tada galvoju: „cha – aš gražesnis“.

Na, už tą be grimo. Kiekvieną galima nugrimuoti iki tobulybės. Bet ar reikia? Kaip ir obuoliai – kaime nusiskinsi ar nuo žemės pakelsi obuolį – jis nebus tobulai gražus.

Obuoliai prekybos centre blizga ir gražūs, bet pripumpuoti chemijos. Atskirkime tai, kas tikra ir kas ne. Taip pat yra su žmonėmis. Kai kurie kamuojasi dėl to, kaip atrodo.

Man pačiam tam gaila laiko. Žinomas aš ar nelabai, kai reikia save pateikti pasauliui, išeiti į gatvę – atsikėlęs išsimaudau, išsivalau dantis ir einu. Man svarbiausia pasimėgauti kava ir cigarete – tai rytinis žadintuvas.

Kai ateisiu į teatrą, jei to reikės spektakliui, mane pagrimuos, suteiks prekinę išvaizdą.

To nesureikšminu. Na, nebent reikia kokių ūsų ar randų. O jaunimas, pastebiu, grimuojasi reikia to ar nereikia, slepia raukšles, kurių neturi.

Nuo scenos aktorius turi transliuoti ne grožį, o charakterį ir mintį, justi kontaktą su žiūrovais. Per grožį kontakto nepajusi.

Tai ateina iš giliai – aktoriumi gali išmokti būti, bet geras aktorius kažką savyje atsineša nuo gimimo, tai Dievo dovana, gauta galbūt jau įsčiose. Grožis tik vizualus priedas prie meniu. ► 15

TEATRAS

Kryptis buvo aiški ◄ – Manote, kad pats taip pat šią dovaną gavote jau įsčiose?

– Motinos įsčiose pradėjau kovoti, nes gimiau ne vienas. Esu dvynys, turiu sesę Liaudą. Ir mes kovojome, kuris pirmas išvys pasaulį. Panašiai ir scenoje. Jei to reikia, kartais būna kova su partneriu.

Realiame gyvenime nesu konfliktiškas, daugiau toks flegmatikas. Gal dėl to, kad mano grafikas yra labai įtemptas – varau nuo ryto iki vakaro: teatras, filmavimai, įvairios papildomos veiklos. Per dieną pavargstu ir vakare būnu išsunkta mazgotė.

Tada reikia ramybės, poilsio, susidėlioti smegenyse stalčiukus rytdienai. Beje, nemoku gyventi taip, kaip kiti, kurie susidėlioja planus metams. Mano grafikas – daugiausia savaitei. Tai nereiškia, kad neturiu tikslų.

Tikiu, kad reikia užsibrėžti galingas gaires.

Pavyzdžiui, kai po studijų pradėjome parodijuoti, atsirado nemažai pinigų, galvojau, kad reikia tikslo. Gal nesąmonė, bet toptelėjo, kad reikia dirbti dėl buto. Dirbau, dirbau

ir pasiekiau tą tikslą. Paskui galvojau, kad reikia stabilumo, žmonos, vaikų.

Negali gyventi be tikslo. Nors ne, gyventi be tikslo gali, kai sulauki pensijos. Ateis laikas, kai sakysiu sau, kad „užtenka draskytis, Vaiduti, jau nurimk, esi amžiuje“.

Dabar jau esu pasiekęs, ko norėjau, esu laimingas. Va, tai svarbiausia – esu laimingas. Bet dar ne laikas sustoti, reikia eiti į priekį ir nėra kada dairytis atgalios, galvoti, kas buvo ar ko nebuvo – velniop. Kaip ten sakoma – buvo, buvo, bet lapai supuvo. Kol sveikata leidžia – reikia eiti pirmyn.

– Ar visada norėjote būti aktoriumi? Koks buvo gyvenimo planas vaikystėje?

– Jau penktoje ar šeštoje klasėje lankiau dailės mokyklą ir dramos būrelius dviejose mokyklose – baigiu vieną ir iškart varau į kitą. Kryptis buvo kaip ir aiški. Pirmas mano vaidmuo gimė Šilutės teatre – vaidinau mėlyną sportbatį.

Kai mūsų, vaikų, klausdavo, kuo norime būti, turėjau tris svajones – norėjau dirbti garsiu klounu didžiuosiuose cirkuose, būti kaskadininku ir dirbti filmuose arba tapti aktoriumi ir dirbti profesionalioje scenoje.

Šuiskis A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021).

Domo Rimeikos nuotr.

16

Visos tos svajonės – susijusios, dukterinės, tad sujungiau jas į vieną ir tapau profesionaliu dramos teatro aktoriumi. O būnant juo reikia visko – ir klounados žinių, ir kaskadinių triukų. Jei esi profesionalus aktorius, negali turėti kažkokių sceninių fobijų.

Dirba mėgstamą darbą – Ar visada pasitikite savimi scenoje, ruošdamasis išeiti į ją?

– Būna įvairių režisierių, kartais jie labiau rūpinasi scenografija, įvairiais režisūriniais sprendimais, o aktorius palieka nuošalyje – žino, kad jie profesionalai, gauna algą, tad turi ir dirbti mokėti.

Tokiais atvejais būna, kad nežinau, kaip vienoje ar kitoje scenoje vaidinti savo personažą, nes režisierius nebuvo konkretus, pasakė, kad dirbk, kaip jauti. Tai taip ir dirbu – vieną kartą taip, kitą kartą kitaip ir nesuprantu, kas gerai, o kas ne. Išeina toks savęs ieškojimas – išbandau daug variantų ir pasilieku prie limpančio labiausiai.

Menachemas T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019).

Kemel photography nuotr.

TEATRAS

Bet dažniausiai režisieriai rimtai dirba su aktoriais, ir 100 procentų žinau, kaip turiu daryti, einu režisieriaus nurodytu keliu į tikslą. Aišku, kartais nelimpa tai, ką siūlo režisierius, nepritampu, meluoju, prakaituoju, žylu. Režisierius turi padėti pasiekti jo norimą tikslą. Jei aktoriui to neišeina padaryti einant siūlomu keliu, jis turi padėti aktoriui rasti aplinkkelius į tą tikslą.

– Sakote, kad esate laimingas žmogus. Aktorystė neša laimę? Kuo ji jums patinka?

– Šios profesijos žavesys tai, kad mes, aktoriai, galime labai dažnai pabėgti nuo realybės.

– Ar tikrai nuo jos reikia bėgti?

– Reikia. Realybė nėra rožėmis klotas kelias.

Gyvenimas yra sudėtingiausias egzaminas, kurį reikia laikyti žmogui. Kartais jo išlaikyti nepasiseka. Alkoholis, narkotikai – nėra išeitis, tai – liga. Prisipažinsiu, ir gali tai užrašyti: rūkau, geriu kavą, valgau keptus produktus, po premjerų, jei tam yra laiko, nevengiu stikliuko – taip sukalibruoju smegenis ir vėl atgal į darbus.

Kurdamas vaidmenį pabėgu nuo savęs.

Kuriu kitą žmogų, charakterį. Vaidas tuomet paliekamas ant rezervo suolelio – „pažiūrėk iš šalies, grįšiu vėliau“. Vaidmenį kuriu kelis mėnesius – mintimis, jausmais, kūno plastika , analize – visu kuo einu personažo link ir tolstu nuo savęs. Bet gerąja tų žodžių prasme. Vėliau grįžtu. Žinai, paprastas žmogus, jei bando bėgti, bėga su savimi. Jis gali pabėgti iš namų, nuo šeimos, aplinkos, bet nuo savęs juk nepabėgsi.

Dar vienas dalykas apie laimę teatre – skaičiau, kad statistiškai pasaulyje tik kokie du procentai žmonių dirba mėgstamą darbą. Laimė, kad tapdamas aktoriumi to norėjau ir to siekiau. Dirbu mėgstamą darbą.

Tai tikrai didžiulė šventė. Visko pasitaiko, bet dažniausiai į darbą einu kaip į šventę ir noriu lipti į sceną. Teatras man yra draugai ir šeima. Kartais sakau, kad teatre, scenoje, aktorius būna geresnis vyras, draugas, meilužis, nei grįžęs namo.

Kaip antroji šeima – Aktoriai dažnai teatrą įvardija kaip antrus namus. Jūs taip pat visiškai save apibrėžiate per teatrą?

Mokytojas S.Šaltenio dramoje „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, 2018). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

– Kartais aktorius daugiau laiko praleidžia teatre nei namuose. Kalbu apie užimtus, iš spektaklio į spektaklį einančios aktorius – jie daugiau būna teatre su kolegomis nei namie su namiškiais. Teatre daugiau nei namuose išsikalba ir pabendrauja.

– Ar nenutinka taip, kad tokių ryškių antrų namų turėjimas susikerta su tikru gyvenimu?

– Taip. Viena iš mano skyrybų priežasčių buvo teatras. Šeimoje būdavau kaip mėnuliukas – kiek pašviečiu namuose ir išeinu.

Bet teatras ir jo kolegos taip pat padėjo išgyventi skyrybų skausmą. Jei nebūčiau turėjęs savo antrosios šeimos, teatro žmonių, būtų buvę blogai. Žmonės tokiose situacijose nusigeria, griebiasi narkotikų. Man to nereikėjo, nes padėjo teatras, užimtumas, kolegos, repeticijos. Aišku, kad reikia išsilaižyti žaizdas, pabėgi teatre nuo skausmo, bet grįžti namo paverkti, klausi savęs, kodėl ir kas atsitiko...

– Minite, kad teatras padeda įveikti skaudžius išgyvenimus. Ar gyvenimas ir jo patirtys jums svarbūs kuriant vaidmenis?

Kokia jūsų pozicija, kas svarbiau – didelis patirties bagažas ar gera vaizduotė?

– Kažkas sakė, kad pasaulis yra teatras, o visi žmonės aktoriai. Per tris ar dvi valandas galime parodyti šimtmečio istoriją ir ją dažniausiai rodome kaip realų gyvenimą.

Teatras yra veidrodinė siena. Žiūrovai žiūri į veidrodį, į save, sutrumpintą realų gyvenimą. Spektaklio sėkmė – scenoje būti kuo realesniems, atpažįstamiems. Kuo daugiau semiesi iš tikro gyvenimo, tuo labiau tai atpažįstama. Patirtis yra labai svarbu. Ir kuo esi brandesnis, tuo daugiau patirties turi, įvairių gyvenimo smūgių esi patyręs. Štai pjesėje veikėjas yra išsiskyręs vyras – aš žinau, kas yra išsiskyręs vyras, man tereikia prisiminti, paspausti prisiminimų kempinę.

Jei jaunas žmogus vaidins senuką, galbūt jį suvaidins plastiškai, kažką pagaus, bet žiūrėsi ir vis tiek matysi, kad tai jaunas žmogus, kad jis neturi žinojimo. Tada juo netikėsi, nesvarbu, koks geras grimas ir gera priklijuojama barzda – pro plyšius lįs jaunystė. ►

Vizitinė kortelė Vaidas Jočys gimė 1978 m. Šilutėje.

2001 m. baigė studijas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje.

Nuo 2001 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius, režisieriaus asistentas. Šiame teatre sukūrė daugiau nei 30 vaidmenų. Naujausi iš jų: Varnas spektaklyje vaikams „Sniego karalienė“ (rež.

P.Tamolė), Tadas spektaklyje „Varovai“ (rež.

E.Senkovas), Šuiskis spektaklyje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata).

Taip pat sukūrė vaidmenų kine ir televizijoje.

17

TEATRAS

trauksi – supyks ar įsižeis. Net jei tas sakinys ar pastraipa neneša prasmės – neva kuo daugiau scenoje pasakai, tuo esi didesnis aktorius.

Man tikrai negaila trumpinti tekstą ir laiką scenoje. Spektaklyje esu dėl bendro rezultato.

Tekstas nėra pagrindinis spektaklio raktas. Svarbu, kas po juo slypi. Tad, jei yra galimybė, neatsisakau paimprovizuoti tekstu.

Kapelionas spektaklyje „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą (rež. E.Senkovas, 2018).

Algirdo Kubaičio nuotr. ◄ – Ruošdamasis naujam spektakliui aktorius gauna žodinį personažo skeletą, režisieriaus gaires, bet kiekvienas turi ir savą prieigą. Nuo ko pradedate konstruoti vaidmenis? Kaip apibūdintumėte savo prieigą?

– Tai labai baisu. Kai gavus naują pjesę reikia žengti pirmus žingsnius – jaučiuosi nuogas. Atrodo, kad visi žiūri ir nužiūrinėja, apninka gėda, nežinau, ką daryti – gal prisidengti, gal nusisukti, bet jei nusisuksiu, matysis plikas užpakalis. Jaučiuosi labai kvailai, nes dar nieko nežinau – kaip ir ką darysiu. Būna tikrai baisu.

Bet ateina antra repeticija ir jos metu jau užsimaunu kelnaites. Trečioje – užsivelku marškinėlius. Ir taip einant premjeros link po truputėlį apsirengiu, jei reikia, užsidedu aksesuarus. Į akistatą su žiūrovais išeinu visiškai aprengęs tą žodinį skeletą.

Jei pasakau tą pačią mintį, jos koncentratą ir gylį – tinka.

Kaskart vis kitaip. Pavyzdžiui, Sauliaus Šaltenio tekstas „Kalės vaikams“ parašytas kaip sunkiųjų baldų transformacijos iš vieno į kitą instrukcija – sunkiai dedu tuos žodžius, bet nuo jų niekur nepabėgsi.

Kitaip negalima. O štai dabar spektaklyje „Sniego karalienė“ vaidinu Varną. Gavau ilgą tekstą, bet jaučiu, kad mano personažui tiek nereikia – dalį išmečiau ir palikau prasmės gniūžtę, kuri turi tikrai pataikyti.

Pateikiau savo variantą ir jis režisieriui tiko.

– Tai sakote labai lengvai – jums negaila prarasti, nukirpti laiką scenoje?

– Ne. Nenoriu nieko įžeisti tokiu požiūriu. Žinau, kad yra senosios kartos aktorių, kurie būtinai turi pasakyti visą sakinį, ir jei juos nu-

– Jūs nuolat juokaujate, o besijuokiantį žmogų lengva nurašyti, pražiūrėti. Ar komiška persona netampa spąstais?

– Žinai, sukurti komišką vaidmenį kartais sunkiau nei herojišką, dramatinį. Vaikišką turbūt sunkiausia. Bet gal man tai įgimta.

Man patinka šypsnys, patinka komizmas, patinka juokingos gyvenimo situacijos, ir jei tai darai rimtai – dar juokingiau. Manau, kad mes, lietuviai, esame per daug niūrūs, visi nepatenkinti, surūgę – tai užkrečiama liga, vedanti į susinaikinimą. O jei dar toks oras kaip dabar, jei apsiniaukę – aplink ir tegirdi, kaip visi bamba, kad viskas blogai, blogai, blogai.

Tai mane erzina. Negi negalima pažiūrėti į viską iš kitos pusės, paieškoti pozityvumo, įnešti į gyvenimą kažkokios šviesos?

Va, pasakau kokį juokelį – ir žmogus juokiasi. Gal visišką nesąmonę, bet juokiasi.

Ir gal jo besijuokiančio nemačiau kelis mėnesius. Čia buvo atėjusi tokių spektaklių mada – vien grūzas – scenoje būtinai reikia parodyti visą realaus gyvenimo purvą ir kuo niūriau.

Na, kam to reikia? Juk tuo purvu galima ir kažkaip kitaip taškytis.

– Kaip juo taškėtės E.Senkovo „Varovuose“, kur vaidinate mokytoją seksualiniu priekabiavimu apkaltinusios mokinės tėtį?

Improvizacijos chuliganas – Koks jūsų santykis su pjesių tekstais?

Pasitikite jais, gilinatės ar tiesiog priimate kaip atspirties tašką?

– Man tekstai tikrai ne visada limpa. Būna, kad režisieriai labai vertina tekstą ir reikalauja pasakyti kiekvieną, net menkiausią žodelytį, tad aišku, bandau tai padaryti. Tie sakiniai pačiam sau atrodo eina laužytai, bet jei taip reikia – tebūnie.

Aš esu improvizacijos chuliganas ir būna, kad režisieriai leidžia tekstą sakyti savaip.

18

Tadas spektaklyje „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ (rež. E.Senkovas, 2021).

TEATRAS

– Tai va, „Varovuose“ Tado vaidmuo negali būti komiškas. Kalbama apie baisią žmogaus tragediją, jo viduje vyksta siaubingi dalykai. „Varovuose“ personažo tragediją laikau jo viduje, kiek išnešu – kaltinu kitus. Savo bėdas permetu kitiems – kankinkitės ir jūs, galbūt tai bumerangu grįš atgal. Tai labai lietuviška – bėgu nuo savo atsakomybės ir kaltinu dėl savo negandų kitus.

Mažiau teatro – Kai tarėmės susitikti, ruošėtės išvykti filmuotis kine. Papasakokite apie patirtį filmuojantis. Kuo ji jums įdomi?

– Džiaugiuosi, kad tenka tai patirti. Man patinka kinas, nes taip pabėgu nuo savo antrosios šeimos. Juk pavargsti žmogus kasdien į tuos teatralus žiūrėti, reikia pakeisti aplinką, išvažiuoti iš Klaipėdos.

Viskas kitaip – susitikau su kita šeima, bet, žinai, ir ta iš teatro, nes kine visi – iš teatro.

Teatras yra gyvas produktas, kaip suvaidinai, taip suvaidinai. Kine yra dubliai – išrinks montuodami geriausią. Tai visai kita virtuvė, kiti niuansai. Kine viskas labai arti.

– Ar jaučiate, kaip kine nedaryti teatro?

– Išties labai dažna pastaba kine – nedaryti teatro. Teatre žiūrovai toli ir stengiesi juos per atstumą pasiekti, o kamerai tų pastangų nereikia. Dėl to pagrindinė pastaba teatralams – mažiau teatro. Ir tai nėra lengva.

Atrodo, kad pasakai paprastai tą tekstą, bet

A.Dudos-Gracz spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A.Duda-Gracz, 2021).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

sako, kad jį reikia dar ramiau pasakyti. Net nustembi, negi dar blogai? Bet pasižiūri ir matai, kad vis dar teatras.

– Režisierė Agata Duda-Gracz pasakojo, kad skirstydama vaidmenis spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ buvo prašiusi aprašyti savo svajonių vaidmenį, o jūs atsiuntėte videoįrašą, kuriame pasakėte, kad norite būti mėnulis. Kas tas jūsų mėnulis?

– Ten buvo taip, kad ji paprašė ir visi rašė, tarėsi, dirbo rimtai. Galvoju, „Jėzau, kam čia taip“. Paprašiau, kad mane nufilmuotų, aišku, tai vyko po vakarėlio, pasakiau, kad Tomas Cruise’as dabar filmuojasi kažkelintoje „Neįmanomoje misijoje“ ir veiksmas vyks kosmose, tad norėčiau tame filme pabūti kokia nors planeta ar mėnuliu. Tokį

Nuo scenos aktorius turi transliuoti ne grožį, o charakterį ir mintį, justi kontaktą su žiūrovais.

įrašą ir nusiunčiau. Agata, aišku, pasakė, kad „Vaiduti, nepradėk. Sakyk, ko nori arba aš pati sugalvosiu“. Ji mane jau pažinojo, buvau jai aiškus. Galėjau už tokį akibrokštą sulaukti neigiamos reakcijos, bet taip nenutiko. Džiaugiuosi, kad jau kalbėjome ir apie naują vaidmenį jos kitame spektaklyje.

Sakė, ten tikrai matysiu mėnulį.

– Ar turite laisvo laiko?

– Per pandemiją taip, bet šiaip ne. Neturiu laisvalaikio. Be teatro, yra kitų veiklų. Užtenka vakaro ar poros dienų poilsiui ir vėl privalau grįžti į darbus.

Kai turiu laisvą vakarą, pasiimu savo mažametį sūnų Jonuką, kol galiu, būnu su juo, džiaugiuosi, vėliau virs iš berniuko bernu ir tėčio tiek nebereikės. Dukra Lėja jau panelė – jai tėtis gerai, myli, bet laiko kartu tiek nebereikia. Mažiui dar reikia. Kai nebereikės, atsiras daugiau laisvo laiko. Tada reikės susirasti moterį. Beje, vienišos moterys, mano mobilaus telefono numeris 86...

– Jei jau prakalbote apie ateities projekcijas, ką apibūdintumėte kaip savo didžiausią siekiamybę?

– Manau, kad svarbiausia gerbti vieniems kitus, gerbti kiekvieną asmenį, nesvarbu, kas jis yra ir koks. Turi būti atsakingas.

– Apsukome visą ratą – jūsų siekiamybė būti gražiu žmogumi?

– Nesakiau taip. Sakiau, kad visi nori būti gražūs.

Kemel photography nuotr.

– Sakėte – vidumi gražiu.

– Taip. Taip. Tiesa.

19

DAILĖ

Jokios apgaulės, t ir pigmentai...

S.Lysyy. Kavinė „Lavena“. Venecija. Italija. Popierius, akvarelė, 55 X 75 cm.

Rytas. Leonas. Prancūzija. Popierius, akvarelė, 37 X 55 cm.

20

Naujojoje Klaipėdos galerijoje iki vasario 9-osios veikia Sergiy Lysyy akvarelių paroda „Akimirkos“, kurioje vyrauja urbanistiniai peizažai, nukeliantys žiūrovus į turistų pamėgtų Vakarų Europos miestų kampelius, atskleidžiantys Klaipėdos ir jau vizija tapusio Mėmelio patrauklumą bei didžiausią uostamiesčio vertybę – upės, marių ir jūros draugystę. Neabejoju, kad paroda sudomino lankytojus ir jų smalsumas neišseks iki pabaigos: ir specialios reklamos kampanijos nereikia, ir autoriaus pristatinėti ilgai nereikia, užtenka vieną akvarelės reprodukciją feisbuke pamatyti. O pamatyti dar daugiau ir gyvai – tikrai verta.

, tik vanduo

DAILĖ

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kaprizinga technika S.Lysyy gimė Odesoje, baigė grafikos studijas Odesos valstybiniame pedagoginiame institute. Klaipėdoje ukrainietis dailininkas gyvena jau gerą dešimtmetį. Maždaug 2014 m., kiek apšilęs kojas naujoje aplinkoje, dailininkas pradėjo aktyvią parodinę ir pedagoginę veiklą, susijusią išimtinai tik su akvarele. Jis dalyvauja apžvalginėse ir reprezentacinėse akvarelės parodose, konkursuose, pleneruose, vykstančiuose visame pasaulyje, pradedant nuo Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių ir baigiant Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Azijos žemynais. Nevardysiu smulkiau, nes kūrybos sklaidos geografija kasdien plečiasi, antra vertus, autoriaus feisbuke skelbiama išsami faktinė informacija, gausu kūrinių nuotraukų. Reikia tik nepatingėti ir pasižvalgyti prieš keliaujant į parodą. Gal tik paminėsiu, kad praėjusius metus S.Lysyy užbaigė LR Seime surengta paroda.

Dar vienas momentas – maždaug 2015 m., dalydamasis akvarelininko sukaupta patirtimi, pasiektu meistriškumu ir pasitelkdamas pedagoginius gebėjimus, dailininkas pradėjo rengti personalinius mokymus kontaktiniu bei nuotoliniu būdu. Tikriausiai nereikia sakyti, kad mokymai, kūrybinės dirbtuvės yra labai populiaru.

O ar galima teigti, kad akvarelė šiandien yra populiari? Reikėtų patikslinti, apie ką kalbame. Technikos požiūriu ji gana sudėtinga, nesvarbu, kad jau dvimetis vaikas, tėvų džiaugsmui, gali makaluoti teptuku virš popieriaus lapo ar ant ką tik nudažytų sienų.

Smagu mokytojams, kai visi pradinukai rimtai „piešia“ akvarele geltoną saulę žydro dangaus kampe. Tačiau bet kuris rimtas menininkas pasakys, kad tai sunki ir kaprizinga technika, nes, naudojant net patį šlapiausią ant šlapio metodą, labai svarbu išlaikyti tonų ir persiliejimų skaidrumą. Žiūrovus akvarelė paperka būtent lengvumu, skaidrių spalvų plotais ir švariai ►

Kalėdos. Vilnius. Popierius, akvarelė, 48 X 63 cm.

Auksinis tiltas. Florencija. Italija. Popierius, akvarelė, 54 X 75 cm.

21

DAILĖ

„Ambersail“. Regata. Popierius, akvarelė, 54 X 74 cm.

augalinės kilmės klijų, medaus, vaško, dervos ir kt.

Trumpai aptarti akvarelės techniką ir jos, kaip tapybos rūšies, raidą paskatino urbanistiniai S.Lysyy peizažai, kurie priminė anglų romantizmo peizažo dailininko Richardo Parkeso Boningtono (1802–1828) kūrybą. Dailininkas kurį laiką gyveno Prancūzijoje, jo akvarelės turėjo įtakos šalies romantizmo tapybai. R.Boningtonas vertinamas tiesiogiai perkėlęs anglų akvarelinės tapybos tradicijas iš miglotojo Albiono į žemyną. Jo kūrinius amžininkai gyrė dėl meistriškos atlikimo technikos ir išskirtinės spalvinės harmonijos. Dar daugiau, R.Boningtonas yra pripažintas vadinamojo kelionių žanro kūrėju, to paties žanro, kurio puikių atgarsių ir pavyzdžių matome parodoje „Akimirkos“.

Mūsų dienomis daug kam arčiau kitas anglų akvarelės genijus, laikomas garsiausiu visų laikų akvarelininku Williamas Turneris, atskleidęs savo kūriniuose Anglijos kaimo peizažo grožį. Skaičiuojama, kad W.Turneris sukūrė maždaug 2 000 akvarelių. Kelionėse dailininkas mėgo visada po ranka turėti eskizų sąsiuvinį. Pieštukas ir akvarelė leisdavo greitai užfiksuoti detales ir spalvas. Vėliau, jau įprastoje dirbtuvės aplinkoje, tie fragmentai galėjo būti panaudojami studijinių aliejinių kompozicijų kūrimui. W.Turnerio akvarele atlikti atmosferiniai peizažai buvo tikros ekspresionistinės šviesos ir spalvos studijos.

Įspūdžio efektas

Universiteto miestelis. Klaipėda. Popierius, akvarelė, 48 X 63 cm. ◄ sluoksniuotomis jų dermėmis. O prisiekę kolekcininkai žvelgia rezervuotai – tai šviesai jautrūs pigmentai ant trapaus popieriaus, tad akvarelėms nei drėgmė, nei ryškus tiesioginis apšvietimas nebus į sveikatą. Ne paskutinėje vietoje lieka kaina, nes akvarelės visada buvo ir yra pigesnės už aliejinę tapybą.

Urbanistiniai peizažai Visiškai suprantama, kodėl akvarelinės raiškos komponentai patraukė XIX a. romantizmo krypties dailininkų dėmesį, 22

nors jos ištakos siekia viduramžius ir mena rankraštinių manuskriptų iliuminavimo tradiciją. Tuomet pigmentai buvo maišomi su rišikliais, tarkime, kiaušiniu ar akacijų sakais. Nedengiantys augaliniai pigmentai buvo pradėti maišyti su nepermatomu švino baltalu, itin išryškindavusiu spalvų intensyvumą. Iki XVIII a. pab. akvareliniai dažai buvo naudojami praktiniams topografijos ir architektūros poreikiams. Ir šiandien kokybiškoje akvarelėje smulkiai smulkiai sutrinti mineraliniai pigmentai yra surišami organinių medžiagų –

Nėra pagrindo ieškoti S.Lysyy kūryboje sąsajų su XX a. lietuvių akvarelės raida (nors galima rasti sąsajų su Česlovo Janušo, kuris mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, tapo jūrų skautu, pamilo jūrą ir marinos žanrą, kūryba). Tačiau negalima nepaminėti Klaipėdos akvarelininkų judėjimo ir tarptautinių akvarelės plenerų, rengiamų nuo 1974-ųjų. Šio judėjimo varomoji jėga ir plenerų iniciatorė buvo akvarelininkė, dailės pedagogė Renatė Lūšis (1942–2014), surengusi net 39 plenerus. Pagerbiant dailininkės atminimą ir nuopelnus akvarelės menui, plenerai buvo pavadinti R.Lūšis vardu, jų rengimą perėmė kolegės Regina Taurinskienė (1952–2020), Jolanta Vitkutė, Irina Novokreščionova. S.Lysyy taip pat buvo plenerų

DAILĖ

ir parodų dalyvis. Taigi Klaipėdą pagrįstai galima vadinti ir akvarelės miestu.

S.Lysyy urbanistiniai peizažai primena ir akvarelininko Romano Borisovo indėlį, detaliai fiksuojant Lietuvos ir kaimyninių regionų architektūros paveldo objektus.

Senoji architektūra R.Borisovo akvarelėse, ypač Rytprūsių paveldas Kaliningrado srityje, vaizduojama tarsi bešališkai, tačiau toks racionalus objekto ir problemos preparavimas turi ne mažesnį paveikumą. Kūriniais dokumentuojama, užtvirtinama ir tokiu būdu sukuriama savotiška apsauga nykstantiems praeities liudininkams.

Apgaulingas akvarelės paprastumas neretai lyg ir nustelbia dailininko įgūdžius ir meistriškumą komponuojant, liejant, derinant spalvas. Nesvarbu, kokiai akvarelės technikai pirmenybę teikia kūrėjas, kokį motyvą – įmantrų ar visiškai paprastą – renkasi (tarkime, Šv. Morkaus aikštė su legendine kavine „Lavena“ (Venecija, Italija) pirmame plane ar vargana medinė trobelė akvarelėje „Senas namas Nr. 8. Vilnius“).

S.Lysyy akvarelės visų pirma orientuojamos į emocinį pirmo įspūdžio efektą. Įspūdžio efektas apima bent kelis komponentus: tai bus ir greita, energinga liejimo maniera, lyg atsitiktinai, per skubėjimą spalviniame sluoksnyje likusios ir (ar) atsirandančios baltos prošvaistės, įvairiausi pieštuko pėdsakai. Tai ir sudėtinga, gausi šviesos ir spalvos atspindžių nuo įvairių objektų visuma, impresionistiškai melsvų šešėlių mirguliavimas ir atvirkščiai, grafiškai kietos laivo keteros, lyg peiliu riekiančios vandens paviršių, formos.

Mėmelis II. Popierius, akvarelė, 54 X 74 cm.

Kitoks žvilgsnis Motyvų ir objektų skalė labai plati, kitaip sakant, visos akimirkos šioje parodoje tikrai skirtingos. Bet žmogus jose labai retas, ir jei kur nors iškyla vienišos figūrėlės, tai jos labiau atlieka klasikinio stafažo vaidmenį, kaip prancūzų barokinio klasicizmo tapytojo Claude’o Lorraino elegiškuose peizažuose-vizijose su antikinių šventyklų griuvėsiais.

Vienoje akvarelėje dvi jaunos merginos nuo krantinės žvalgosi į upę, kitoje jauna mergina stovi gatvėje su lietsargiu ir laukia, kol nušvis saulė, dar kitur vieniša moters figūrėlė tuoj panirs į siauros gatvelės šešėlius ir išnyks, o kelneris vis dar

Baltijos šviesa. Popierius, akvarelė, 54 X 74 cm.

tingiai vaikšto tarp tuščių kavinės aikštėje staliukų. Visos tos figūros yra tik tapybiniai akcentai, kurie gal ir norėtų patraukti dėmesį. Bet naratyvas slypi kitur. Jis yra dailininko vaizduojamų miestų fragmentuose, pastatų sienose, gatvių grindinyje.

Po lietaus dar šlapios, akmens plokštėmis grįstos pietų šalių miestų gatvės atspindi debesis, dangų, nuo upės kylantis rūkas tampa apčiuopiamas. Viktoro Emanuelio II prekybos galerijos Milane be žmonių

atrodo pamėkliškai, baugina reprezentacine tuštuma. Būtent kiek kitoks žvilgsnis į įvairius objektus – turistų pamėgtus, labai garsius, mažiau žinomus, tiesiog gražius, nelabai patrauklius, pramoninius – S.Lysyy akvarelėms suteikia naujas konotacijas, gilumą, atskleidžia kūrėjo subtilų savitumą ir stiprybes. Žinoma, grožėtis nėra privaloma, bet niekas ir neuždraudė, juolab kiekvienas dar gali rinktis savo žiūrėjimo kryptį.

23

FOTOGRAFIJA

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmai 2021-ųjų pabaigoje vėl atvėrė duris Fotografijos šventei.

Ją Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius surengė jau šeštąjį kartą, taigi jos parodas galima vertinti kaip įsitvirtinusios tradicijos tąsą – ieškoti ne pirmus metus Fotografijos šventės Klaipėdoje išskirtinumą lemiančių jos bruožų ir dairytis naujų atradimų, kuriuos pasiūlė naujos ekspozicijos.

Fotografijos šv e kūrybos ir gyv e Tomas PABEDINSKAS

Toks, iš dalies retrospektyvus, žvilgsnis pirmiausia leidžia pastebėti, kad šeštosios Fotografijos šventės programoje buvo mažiau Lietuvos fotografijos lauke jau gerai žinomų autorių vardų. Jų vietą užėmė tam tikrai kūrybinei alternatyvai atstovaujančių

Šeštosios Fotografijos šventės parodose Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

24

autorių darbai, o ir gerai lietuvių žiūrovams žinomi menininkai parodoje eksponavo eksperimentinių formų darbus. Daugeliui parodų lankytojų nematyti ir Klaipėdoje pristatyti Ukrainos menininkų kūriniai.

Taigi, anot Fotografijos šventės kuratoriaus Dariaus Vaičekausko, „Fotografijos šventėje šį kartą buvo mažiau išankstinių lūkesčių ir daugiau intrigos bei atradimų galimybių“.

FOTOGRAFIJA

v entėje – alternatyvūs v enimo būdai Pasiduoti nuostabai Keletas ankstesnių Fotografijos švenčių žiūrovams leido pamatyti žymių lietuvių menininkų darbus: 2018 m. čia eksponuoti Jono Meko ir Arūno Kulikausko bendri kūriniai bei Remigijaus Pačėsos fotografijos; 2019 m. buvo galima išvysti Rimaldo Vikšraičio, Arūno Baltėno ir Edžio Jurčio

kūrybą. Galimybė pamatyti tokių žinomų ir kartu skirtingų menininkų parodas vieno fotografijos renginio programoje, be abejo, kūrė šventės – išsipildančių lūkesčių ir žymių darbų atpažinimo džiaugsmo – įspūdį. Šeštojoje Fotografijos šventėje net žinomi autoriai Arturas Valiauga ir Linas Liandzbergis pristatė eksperimentinius, konceptualius kūrinius, kurie ne tiek traukė atpažinimo malonumu, kiek skatino pasiduoti nuostabai.

Bendroje šių autorių darbų ekspozicijoje „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“ emociniu, estetiniu įtaigumu, išgryninta koncepcija įsiminė A.Valiaugos instaliacija „Mirusio fotografo skaidrių dėžė“. A.Valiaugos rastos nenurodytos autorystės didelio formato skaidrės instaliacijoje sudarė tarsi kolektyvinės atminties koliažą, kurio skaidrumas, švytėjimas priminė prisiminimų efemeriškumą, o instaliacijai panaudotos ►

Tomo Tereko nuotr.

25

FOTOGRAFIJA

A.Valiauga. Garažo istorijos. 2009–2018.

V.Odnoviunas. Stebėjimas.

A.Valiauga. Perkurtos Velso istorijos. 2016.

I.Chekachkovas. Rimaldo Vikšraičio portretas.

◄ tarybinių laikų šviesdėžės bylojo, kad subjektyvi ir neapčiuopiama atmintis vis dėlto yra susijusi su konkrečiu istoriniu laikotarpiu ir materialiomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis. Atpažįstami Vilniaus, Kauno, lietuviško peizažo ir praeityje likusių švenčių atvaizdai neabejotinai vieniems žiūrovams priminė asmenines patirtis, kitiems, jau26

nesniems galbūt sukėlė konkretaus objekto neturinčios nostalgijos jausmą, būdingą nemažą dalį šiandienos kultūros užvaldžiusiai retro estetikai. Tačiau A.Valiaugos išryškintos fotografijos, mirties, atminties sąsajos nėra apribotos konkretaus laikotarpio ar vietovės ir leido dar kartą prisiliesti prie universalių egzistencinių patirčių per meno kūrinį. O

būdingesnės A.Valiaugai kūrybos pavyzdžiai iš tokių serijų kaip „Garažo istorijos“ ar „Perkurtos Velso istorijos“ parodoje iš dalies prarado savo aktualumą. Gerai autoriaus kūrybą pažįstantiems žiūrovams pateikti darbai gali būti prasmingi kaip nuorodos į jau matytas fotografijų serijas, tačiau kaip savarankiški kūriniai jie pakeičia savo prasmę ir labiau

FOTOGRAFIJA

L.Liandzbergio kūriniai iš parodos „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“.

primena trumpus vizualinius „anekdotus“ nei nuoseklų ir išsamų kūrybinį pasirinktų temų tyrimą, būdingą A.Valiaugai.

Žaidimas prasmėmis L.Liandzbergis eksperimentuoja fotografijos, tapytų paveikslų ir teksto sąsajomis.

Menininko darbuose šie trys tikrovės

reprezentacijos ar, tiksliau tariant, ženklinimo būdai kuria žiūrovus trikdančias, daugiaprasmes nuorodas, kurios neleidžia sugauti prasmės, jos aiškiai apibrėžti ir sutraukyti uždarą vienas kitą paneigiančių interpretacijų ratą. Tokio žaidimo prasmėmis išeities tašku galima laikyti mažus fotografijų atspaudus, kurie, pateikti šalia didelio formato tapybos darbų, skatina žiūrovus kritiškai vertinti fotografinį realybės atvaizdą, suprasti vaizdinės reprezentacijos

ribotumą. Pavyzdžiui, kūrinyje „Paukščių takas“ fotografijoje, atrodo, užfiksuota ligoninės operacinė, tapybos darbas vaizduoja tarytum fotografiniame negatyve matomą koridorių, perėjimą į nematerialią būtį pasibaigus žemiškajam gyvenimui, o šį virsmą metaforiškai įvardija kūrinio pavadinimas.

Fotografija tiksliai fiksuoja matomą realybę, tačiau dažnai yra nepajėgi išsaugoti asmeninės, gyvos tos realybės patirties, kurią gali perteikti į įsivaizduojamas erdves ► 27

FOTOGRAFIJA

herbariumas neatstoja žaliuojančios pievos, bet labiau nurodo jos mirtį ir prarastą autentiškos gyvenimo patirties galimybę.

Beje, A.Valiaugos ir L.Liandzbergio paroda Klaipėdoje – tai jau ne pirmas bendras šių autorių bandymas kvestionuoti įprastus meno, pasaulio ir jo prasmės suvokimo būdus. 2014 m. menininkai kartu su Roku Valiauga surengė bendrą videoprojekcijų, objektų ir instaliacijų parodą „Duona, vynas, laikmena“ galerijoje „Meno forma“, festivalyje „Kaunas mene. Sklaida. Pažintys“.

Tirpstanti Klaipėda Kiti Fotografijos šventėje pristatyti autoriai sietini su alternatyvia fotografijos ir šiuolaikinio meno scena. Bene didžiausiu atradimu šioje srityje galima laikyti Juozapo Kalniaus parodą „Tirpstanti Klaipėda“. Fotografija besidomintiems klaipėdiečiams šis autorius pažįstamas iš 2015 m. jo kuruoto tarpdisciplininio, konceptualaus projekto „Fotofobija“ ir jo metu Klaipėdos fotografijos galerijoje surengtų parodų „Menamieji atvaizdai“, „Nereikalingos fotografijos“ ir „Baimės geometrija“.

J.Kalnius. Tirpstanti Klaipėda.

Alternatyvos ir konceptualaus meninio eksperimento tendencijos šeštojoje Fotografijos šventėje tapo ypač ryškios.

A.Boyko. Saldi porelė. ◄ žiūrovus nukelianti tapyba, tačiau ir jos prasmei galutinai apibrėžti reikia teksto.

Objektyvi realybė, tos realybės subjektyvus asmeninis išgyvenimas ir jam suteikiama prasmė L.Liandzbergio darbuose nuolat prasilenkia, niekada nesutampa ir provokuoja suabejoti racionaliu pasaulio suvokimu bei objektyvios realybės reprezenta28

cijos galimybe. Kitas ekspozicijos „Viešų vaizdų privatūs gyvenimai“ akcentu tapęs L.Liandzbergio kūrinys „Čia buvo pieva“ poetiškai ir kartu dramatiškai nurodo tai, kad siekis įvardyti, apibrėžti, moksliškai tiksliai perprasti tikrovę ir gyvenimą turi priešingą efektą ir norimą suprasti ir išsaugoti gyvybę iš tiesų nužudo – lygiai kaip

Tačiau šeštojoje Fotografijos šventėje J.Kalnius išskleidė kitą savo kūrybos aspektą – senųjų analoginės fotografijos technologijų panaudojimą. Autorius parodė, kad vis populiarėjančioje, tačiau iš esmės nišinėje „lėtosios“ fotografijos srityje Lietuvoje galimi ne tik pavieniai technologiniai eksperimentai ar savitikslis mėgavimasis praeitų amžių fotografijos estetika, bet ir motyvuotas, nuoseklus senųjų technologijų panaudojimas didelės apimties fotografijų serijoje. Akivaizdžiausias J.Kalniaus fotografijų turinys, atrodytų, yra dokumentinis – autorius siekia atskleisti 1945 m. prasidėjusį ir iki šių dienų besitęsiantį Klaipėdos miesto irimą, jo senųjų pastatų nesustabdomą nykimą

FOTOGRAFIJA

AntiGonna. Vaiko albumas.

ir istoriniu aspektu vertingų architektūros objektų praradimą. Tačiau iš tiesų J.Kalniaus darbuose svarbiausia ne miesto kaitos ir praradimų dokumentacija, o labai subjektyvus santykis su miestu ir jo transformacijomis. Kažkada ir garsusis prancūzų fotografas Eugène Atget tvirtino, kad jo nuotraukos yra tik senąjį Paryžių įamžinę dokumentai, bet vis dėlto fotografijos istorijoje jis išliko kaip siurrealistinio meno

atstovas. Panašiai ir J.Kalniaus fotografijose tirpsta ryškūs, apčiuopiami Klaipėdos kontūrai ir ji, nors išlaikiusi atpažįstamus bruožus, tampa ištuštėjusiu, nuo konkretaus laikotarpio atsietu sapniškos realybės miestu. J.Kalniaus žvilgsnis į miesto aplinką atrodo nešališkas, bet vietų, objektų, šviesos sąlygų pasirinkimas, miesto kaitos sukurtų siurrealistinių sugretinimų pastebėjimas išduoda menininko jautrumą ne

dokumentiniam, o asociatyviam, emociniam vaizdų turiniui. Tokį miesto matymą autorius nuosekliai įkūnija didelio formato tiesioginiuose pozityvuose – vienetiniuose fotografiniuose atvaizduose, kurie savo unikaliu medžiagiškumu pabrėžia vaizdų dokumentinę prigimtį, bet kartu atitolina Klaipėdą nuo šiandienos kasdienybės ir buities praėjusius amžius menančia fotografijų estetika. ►

S.Melnitchenka, S.Ostrousas. Polaroidas.

29

FOTOGRAFIJA

Žinutės pasauliui ◄ Alternatyviai Lietuvos fotografijos scenai neabejotinai atstovauja ir dar vienas Fotografijos šventės dalyvis Tomas Terekas.

Jo darbų serija „ISOliacija“ taip pat sukurta naudojant analoginės fotografijos technologijas ir jų techninį netobulumą paverčiant fotografijos estetikos dalimi. Tačiau šiuo atveju kūrybinis rezultatas visiškai kitoks – sąmoningai pasirenkamas technologinis brokas tampa tarsi pankiškos D.I.Y (liet. – pasidaryk pats) filosofijos deklaracija fotografijose srityje.

E.Morozova, A.Humilevskis. Geltonos iliuzija.

30

Pirmojo karantino metu menininkas ant savo lango lipnia juosta klijuodavo įvairius daiktus ir žodžius, taip sukurdamas ironiškas, iš kasdienės buities daiktų sukomponuotas žinutes išoriniam pasauliui. Šiuos savadarbius karantino metu išgyvenamos vienatvės, atskirties, baimės, nežinomybės ženklus autorius įamžino naudodamas analoginę vidutinio formato kamerą, o fotografijas atspaudė ant pasenusio fotopopieriaus. Tai, pasak menininko, tapo savotišku kasdieniu ritualu, padedančiu sukurti naują ryšį su pasauliu ir žmonėmis, nuo kurių staiga tapome atskirti.

Taigi ne tik kompozicijos ant lango, bet ir pačios fotografijos pabrėžia „pasidaryk pats“ principą ir maištą prieš tradicinės meninės fotografijos techninį tobulumą ir estetinio grožio siekį. Vietoje to autorius siūlo (savi)ironišką, provokuojantį požiūrį į aktualias problemas ir asmeninius sunkumus, o fotografijas paverčia šio pankiško žaidimo ikonomis, kurios, kaip ir kompozicijos ant autoriaus lango, pirmiausia skirtos gyvam, išankstinių lūkesčių nesuvaržytam santykiui su žiūrovais užmegzti.

Kūniškumo aspektai Panašus fotografinių atvaizdų ženkliškumas, juose užfiksuotų veiksmų rituališkumas būdingas ir kolektyvinei parodai „Zefyras“, tik čia šie fotografų kūrybos bruožai atrodė įgyvendinti labiau eskiziškai, tarsi išbandant konceptualias idėjas ar alternatyvius fotografijos metodus. Galbūt toks įspūdis neišvengiamas, nes šioje Fotografijos šventės parodoje pristatyti ne ilgalaikiai menininkų kūrinių ciklai, o darbai, sukurti 2019–2021 m. vykusių menininkų rezidencijų Klaipėdoje metu.

Parodoje dalyvavo autoriai iš Ukrainos Andrejus Boyko, Igoris Chekachkovas, Artemas Humilevskis, Sasha Kurmaszas, Anastasia Leonova, Sergejus Melnitchenka, Elena Morozova, Stanislavas Ostrousas ir lietuviai T.Terekas, J.Kalnius, Artūras Šeštokas. Pastarasis autorius ambrotipuose (šlapio kolodijaus būdu ant stiklo plokštelių gaunamuose atvaizduose) įamžino rezidencijose dalyvavusius menininkus. Šioje jungtinėje parodoje išryškėjo dar vienas šeštosios Fotografijos šventės leitmotyvas – įvairūs kūniškumo aspektai. Žmogaus kūnas fotografijose neretai atrodo atsietas nuo konkretaus asmens tapatybės ir individualumo, taip pat – ir nuo įprastų nuogo kūno atvaizdui poetiškumo ar metaforiškumo konotacijų. Daugelio šios parodos dalyvių darbuose apnuogintas kūnas dalyvauja ironiškuose performansuose (E.Morozovos ir A.Humilevskio „Geltonos iliuzija“, A.Boyko „Saldi porelė“) arba tampa tik stebimu objektu, praradusiu dvasingumą ir žmogiškąsias savybes (S.Melnitchenkos ir S.Ostrouso „Kokonas“).

FOTOGRAFIJA

T.Terekas. ISOliacija.

Laiko ženklas Radikaliausią įprastų asmens tapatybės ribų, socialinio bei seksualinio elgesio normų ritualinį peržengimą rodė ukrainiečių menininkės AntiGonna paroda „Velniai“. Čia taip pat labiausiai atitolta nuo fotografijos meno lauko – ekspozicijoje dominavo menininkės performansų dokumentacijos, videomeno kūriniai, įvairūs objektai ir erdvinės instaliacijos.

Asmeninę patirtį AntiGonna kūryboje transformuoja į meninę, simbolinę universalių geismo ir mirties, laisvės ir aukos temų išraišką. Nors menininkės darbai gali atrodyti gana tiesmuki, o pasikartojantis įvairių tabu laužymas iš dalies savitikslis, tačiau tikriausiai tokia ir yra „natūrali“ tik neseniai pripažinimą įgijusio alternatyvaus meno būsena šalyje, kovojančioje už laisvę ir išlikimą.

Atvira provokacija ir transgresyvumo sureikšminimas galbūt kaip tik ir yra laiko ženklas, kuriame telpa ir asmeninių, ir politinių permainų, išsilaisvinimo siekis.

Taigi akivaizdu, kad daliai Fotografijos šventės dalyvių iš Lietuvos ir Ukrainos fotografija nėra tik realybės atvaizdas ar estetinio pasigėrėjimo objektas. Alternatyvios meninės scenos atstovai fotografinį

atvaizdą traktuoja kaip ritualo ar transgresyvaus performanso dokumentaciją, pėdsaką. Meninė kūryba šiems autoriams padeda simboliškai įprasminti asmenines traumines patirtis. Jų kūryba pagrįsta ne aukštojo, o pogrindinio meno logika.

Jie ne produkuoja autonomiškus meno kūrinius, o siekia simboliškai pažymėti, suteikti prasmę pačiam gyvenimui ir žmogaus egzistencijai. Panašiai kaip tatuiruočių meistrai ar gatvės grafičių piešėjai.

Tokia kūryba svarbią vietą užėmė jau ne vienoje Fotografijos šventėje, taigi galima daryti prielaidą, kad tai ne tik autorių, bet ir parodų kuratoriaus D.Vaičekausko pasirinkimų rezultatas.

Priežastis apmąstymams Kiti Fotografijos šventėje dalyvavę autoriai taip pat tęsė ankstesnių metų parodų tradicijas – pristatyti tarpdisciplininius, netradicinių meninių formų darbus. Nuotrauka jiems nėra tik regimosios tikrovės tikslus atvaizdas. Priešingai, fotografija tampa priežastimi dar kartą apmąstyti komplikuotą realybės ir jos reprezentacijos santykį, neapsiriboti akivaizdžiu atvaizdų turiniu ir praplėsti įprastą tikrovės suvokimą.

Šios alternatyvos ir konceptualaus meninio eksperimento tendencijos, šeštojoje Fotografijos šventėje nedalyvaujant gerai žinomiems labiau tradicinės fotografijos atstovams, tapo ypač ryškios.

Fotografijos šventę gruodžio 17–sausio 16 dienomis pratęsusios dar dvi parodos turėjo tematinių sąsajų su jau įvykusiomis.

Fotografija pagrįsto Baltarusijos šiuolaikinio meno jungtinė paroda „Raudonoji linija“ reflektavo kūno – kaip realaus pasipriešinimo įrankio ir kartu rezistencijos simbolio – tematiką neseniai Baltarusijoje vykusių politinių protestų kontekste. O Lietuvoje gyvenančio ir kuriančio ukrainiečių fotografo Valentyno Odnoviuno paroda „Nuosekli fiksacija“ konceptualia fotografija atkreipė dėmesį į tai, kaip XX a. skirtingose Europos šalyse egzistavę politiniai režimai stebėjo ir kontroliavo visuomenę bei ėmėsi fizinių represijų prieš konkrečius asmenis.

Fotografijos šventės proga žiūrovai taip pat pakviesti aplankyti nuolat atvirą virtualią žymaus Lietuvos fotografo Vaclovo Strauko (1923–2017) parodą „Neringos kopos“ (www.photoklaipeda.lt/vt/vstraukas/). Ją Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius parengė įprasmindamas 2021-aisiais autoriui skirtą Neringos savivaldybės mero fotografijos premiją.

31

KELIAS

Praėjusieji metai kultūrologui, žurnalistui, medijų specialistui Kęstučiui Meškiui buvo ypač prasmingi ir kaip niekad gausūs įvykių.

Surengtas penktasis Europos kino filmų festivalis „GoDebut“, kurio iniciatorius ir svarbiausia varomąja jėga jis yra. Pernai įvyko kartu su režisiere Inesa Kurklietyte sukurto meninės dokumentikos filmo „Anikė. Meilės istorija“ premjera – jo idėją nešiojosi ir pagrindinę medžiagą jis fiksavo daugybę metų. 2021-aisiais už nuopelnus žurnalistikai buvo įvertintas Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus Johano Ferdinando Kelkio medaliu. Ir dar – minėjo 75-mečio sukaktį. Jai skirtame kūrybos vakare buvo proga, pasitelkus meno formas, apžvelgti nueitą kelią ir nuveiktus darbus. O kur dar nuolatinė nuosekli veikla jo įkurtame kino klube „8 ½“, tekstų rašymas, naujų idėjų generavimas... Pastarųjų K.Meškys visada turėjo tiek, kad užtektų keliems gyvenimams. Su savo vizionierišku požiūriu į pasaulį jis neleidžia nusistovėti vandeniui – nuolat kuria, rengia, organizuoja aplenkdamas laiką ir todėl vis susidurdamas su biurokratinėmis kliūtimis.

32

K.Meškys: neįdomu žinoti tai, ką žino visi Irma STASIULIENĖ

„Pasaulis labai greitai keičiasi, ir matome, kad dabar jis truputį pasimetęs ir geopolitine, ir kultūrine, ir egzistencine to žodžio prasme. Reikia naujo mąstymo, naujo suvokimo. Esame įsivėlę į kaitos procesą, viskas vyksta labai greitai, ir kartais nebesuvokiame, kas iš tiesų esame, nebegalime savęs identifikuoti. Aš pats kartais pasimetu, kas iš tikrųjų esu. Žurnalistas? Atrodo, žurnalistas. Filmų kūrėjas? Taip. Rašau scenarijus?

Taip. Dėstau? Taip. Organizuoju festivalius?

Taip, organizuoju. Matot, kartais net sunku save identifikuoti. Jau nekalbant apie pasaulio procesų suvokimą. Ir tas turinys vis auga, informacijos daugėja, bet įprasminti, suvokti jį mes nebeturime laiko“, – pokalbio metu apie pasaulį ir save jame svarstė K.Meškys.

Vieta, nulėmusi gyvenimą

– Mums tariantis dėl šio pokalbio, pasakėte labai vaizdingą frazę: „Gyvenimo scenarijus ir jo įgyvendinimas realybėje.“ Ar manote, kad egzistuoja toks iš anksto numatytas scenarijus? Kaip jį pavyko įgyvendinti, žiūrint iš šiandienos perspektyvos?

– Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad nieko atsitiktinio nebūna. Pavyzdžiui, gimiau Klaipėdoje, Karališkojo pašto kieme. Žinom, ką reiškė paštas tais laikais: tai buvo ir komunikacijos, ir informacijos centras, jis buvo ir tam tikras socialinis tinklas, sutraukdavęs didžiausius žmonių srautus. Atsimenate, kiek tuo metu būdavo rašoma laiškų, kiek iš ten skambindavome savo draugams, pažįstamiems, nes ne visi namuose turėjome telefonus. Beje, ir tėvai dar iki karo labai domėjosi radijo naujovėmis, vos ne pirmi mieste ►

:

KELIAS

Klaipėdietis kultūrologas K.Meškys įsitikinęs, kad mokslo ateitis – kultūroje ir kad jis savo informacinius srautus anksčiau ar vėliau bus priverstas tvarkyti pagal meno principus.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

33

KELIAS

Leningrade 1957 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

Laidos su dainininke Gintare Jautakaite filmavimas Leningrado televizijoje.

34

◄ įsigijo televizorių, brolis neblogai išmanė technologijas, dirbo TV stotyje. Dabar, kai apžvelgiu savo tolesnio gyvenimo raidą, matau, kad mano profesinis pasirinkimas ir interesai glaudžiai susiję su komunikaciniais ir informaciniais dalykais, su medijomis ir kultūra. Tarsi atsidūriau tarp dviejų dalykų: tiksliųjų mokslų ir menų. Su tiksliaisiais mokslais susijusios mano studijos Sankt Peterburgo, tuomečio Leningrado, technikos universitete, ten studijavau informacinių technologijų sistemas, pirmuosius kompiuterius, kurie buvo tokio dydžio, kad į tą kambarį netilptų (juokiasi).

Kita vertus, mane visą laiką traukė prie menų. Jais domėjausi ir mokyklos suole, rašiau eilėraščius, prozą. Turbūt kaip daugelis tokio amžiaus. Ir man sekėsi – tai buvo publikuojama spaudoje, sulaukdavau gerų įvertinimų. Kalbėjo, kad galbūt iš manęs išeis neblogas poetas, rašytojas... Bet aš likau tarp tų dviejų dalykų, kurie man buvo ypač svarbūs plečiant pažinimo lauką. Tik vėliau, perėjęs į akademinę veiklą, dėstydamas, kai mano interesais tapo komunikaciniai mokslai, kultūros procesai ir ypač semiotika – mokslas, kuris daug kalba apie informacinius, komunikacinius dalykus, apie ženklų ir kodų sistemas, supratau šitos mano „tarp“ būsenos produktyvumą, gebėjimą giliau suvokti procesus... Ir tada pats nustebau dėl tokių likimo vingių – gimiau pašte, ir, matyt, kažkaip pasąmonėje susidėliojo tie dalykai, kad atėjau į komunikacijų bei informacinių technologijų ir kai kuria prasme – meno, kūrybos pasaulį. Tai, man atrodo, įvyko neatsitiktinai.

– Dar sugrįžkime į jūsų vaikystę. Gimėte pirmaisiais metais po karo. Kokią prisimenate to meto Klaipėdą?

– Gyvenant pokario Klaipėdoje, aplinkui buvo vien griuvėsiai, ir ne tik atskiri pastatai – ištisos gatvės suniokotos. Eidamas pro šalį matydavai – kažkada tai buvo puikus pastatas, sakykim, pašto ar teatro. Tai buvo tikrai europinis miestas, ir kas iš jo liko...

Skaudžiausia, kad Klaipėda pirmaisiais pokario metais buvo ir tam tikri kultūros griuvėsiai. Vietinė ikikarinė kultūra jau buvo sunaikinta, o naujos... Žinot, kokia buvo ta naujoji kultūra – iš esmės ideologija. Atsimenu, tuose žinybiniuose kultūrnamiuose rodė filmą „Čiapajevas“. Žiūrėjau gal tris ar keturis kartus, nes daugiau nieko nerodė. Nyku buvo. Vienintelė atgaiva, kad „Kapitolijuje“, vėliau pervadintame

KELIAS

„Švyturiu“, rodė „Tarzaną“. Man tie seansai buvo tarsi stebuklas, kvietęs į kitą – iliuzijų ir nuotykių pasaulį.

Lyg kultūros ambasadorius – Vėliau jūs atsidūrėte Leningrade, ten studijavote. Kodėl rinkotės būtent šį miestą?

Dėl kontrasto griuvėsių Klaipėdai?

– Turbūt buvo nulemta, kad dar besimokant K.Donelaičio mokykloje, gal septintoje klasėje, mes nuvažiavome į Leningradą ir aš pamačiau visai kitą miestą. Aišku, jis irgi buvo karo apniokotas, bet veikė muziejai, gatvėse – italų, prancūzų architektūra... Supratau, kad yra ir kitų miestų, kitų pasaulių. Turbūt tada ir gimė mintis, kad aš atvažiuosiu į tą miestą studijuoti. Taip ir atsitiko. Ir tikrai nesigailiu. Daugelis klausia: ko tu ten važiavai? Bet aš sakau: jei būtų kiti laikai, būčiau gal į Oksfordą ar Kembridžą važiavęs. Nepaisant to, kad traukė menai, vis dėlto norėjau suvokti tą naują ateinantį informacinių technologijų pasaulį. Šia prasme esu perfekcionistas.

– Ar visą laiką toks buvote, ar tai išsiugdyta savybė? Kaip tai pasireiškia?

– Pavyzdžiui, mokykloje negalėdavau pakęsti, kad ko nors nesuprantu. Tai mane, jaunimo terminais kalbant, labai užknisdavo. Kad ir kas būtų: biologija, fizika ar

Su Jonu Meku „Kapitolijaus“ klube 1996 m.

Susitikimas su režisieriumi Peteriu Greenaway’umi 1999 m.

matematika, kol nesuprasdavau, kaip tie procesai vyksta, kas tai per dalykas, tol nenurimdavau. Tai padėdavo ir moksluose.

Jie man tikrai neblogai sekėsi, nors nesėdėdavau ir nekaldavau. Tereikėdavo pagauti esmę, po to belikdavo tik logiškai išmąstyti ir tuos mokslus suvokti. Ir studijuodamas Leningrade neturėjau problemų. Profesoriai net stebėdavosi, kad atvažiavęs iš Lietuvos, rusiškai vos kalbantis, sugebėjau gerai mokytis. Man sekėsi.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt sekėsi ir baigus studijas? Žinau, kad ilgus metus dirbote Leningrado televizijoje. Kaip pavyko ten patekti?

– Be didelio vargo. Po studijų tiesiog pradėjau dirbti tuomečio Leningrado televizijoje inžinieriumi. Vyravo nuostata, kad lietuviai, žmonės iš Pabaltijo, yra sumanūs ir geri specialistai. Tad gal neapsikiaulinau, nes man net teko išspręsti gana svarbią techninę problemą, kai vyko prezidento Niksono vizitas į Sovietų Sąjungą ir prireikė transliuoti TV signalą visam pasauliui. Už tai net gavau nemažą tais laikais premiją. Mane iš karto paskyrė laboratorijos vedėju. O kontrolinės laboratorijos vedėjo pareigos leisdavo laisvai vaikščioti po visas studijas, aparatines, ir aš turėjau puikią progą pamatyti, kaip vyksta kūrybinis procesas. Tuomet vėl atgijo noras grįžti prie menų ir po kurio laiko perėjau dirbti į kūrybinę studiją filmų direktoriumi, dabar jie vadinami prodiuseriais. Gerai buvo tai, kad turėjau galimybę kurti ir autorines laidas. Stengdavausi kviesti atlikėjus iš Lietuvos arba, kai atvažiuodavo gastrolių koks teatras. Pavyzdžiui, rengiau laidas apie Juozą Miltinį, Giedrių Mackevičių, tuomet Maskvoje veikusio Sovietų Sąjungoje garsaus Plastinės dramos teatro įkūrėją, apie pantomimos aktorių ir režisierių Kęstutį Adomaitį. Leningrado TV mano kvietimu ne kartą viešėjo Vytautas Kernagis, pakerėjęs publiką ir studijos darbuotojus savo charizma, ir daugelis kitų. ► 35

KELIAS

Kino festivalis „Baltic Fiesta“. K.Meškys ir Liana Ruokytė su laureatais. 2000 m.

Kino festivalyje „Baltic Fiesta“ su Ingeborga Dapkūnaite ir Liana Ruokyte. 2000 m.

36

Asmeninio archyvo nuotr.

KELIAS

◄ – Buvote tarsi Lietuvos kultūros ambasadorius. Kodėl jums tai buvo svarbu?

– Kažkodėl per Leningrado ir visą sovietinę televiziją daugiau rodydavo latvius ar estus – ypač tuometes estrados žvaigždes Aną Veski, Laimą Vaikulę. Apie lietuvius nebuvo girdėti nieko. Mane apėmęs nacionalinis jausmas vertė daugiau pasakoti apie mūsų kultūros žmones. Ir apie M.K.Čiurlionį kūriau laidą, beje, ji buvo labai gerai įvertinta. Darbas televizijoje sudarė sąlygas bendrauti su kultūros visuomene, ir iš užsienio atvykdavo garsių žmonių, jau nekalbant apie Sovietų Sąjungą. O ir paprastas žmogiškas bendravimas daug reiškė. Leningrado inteligentija man labai daug davė kaip žmogui. Iki šiol Sankt Peterburgas yra vadinamas Rusijos kultūros sostine, savu laiku tai buvo langas į Europą.

Ermitaže buvo surengta ne viena garsių Europos ir pasaulio menininkų paroda, atvykdavo žinomi pasaulinio lygio atlikėjai, kino, teatro veikėjai, gastroliuodavo teatrai, savo ekspozicijas atveždavo garsūs muziejai. O kur dar pasaulio kino klasikos filmai, kurie buvo rodomi uždaruose Kino namų vakaruose. Taigi į Europą, Dievas davė, „žengiau“ jau prieš gerą pusšimtį metų.

Pažintis su semiotika – Jūsų gyvenime labai didelis vaidmuo tenka semiotikai. Kas turėjo įtakos renkantis šio mokslo studijas?

– Didžiausią įtaką padarė tai, kad susipažinau su garsaus struktūralisto, padėjusio pagrindus semiotikos mokslui, Vladimiro Proppo šeima ir net tapau jos nariu. Kai Petras I Rusijoje steigė mokslų akademiją, jis sukvietė labai daug vokiečių mokslininkų.

V.Proppas yra vieno iš tų į Sankt Peterburgą pakviestų mokslo žmonių palikuonis, labai garsus pasaulinio lygio mokslininkas, beje, nukentėjęs Stalino represijų laikais.

Jo anūkė tapo mano žmona. Gyvendamas jų namuose, matydavau bibliotekoje labai daug knygų apie semiotiką. Kaip jau sakiau, mane visada jaudindavo dalykai ar reiškiniai, kurių nesuprantu. Ir aš pradėjau savarankiškai studijuoti semiotiką. Ji man labai daug davė. Visų pirma – tai, kad aš, grįžęs į Lietuvą, buvusio Dailės akademijos Klaipėdos fakulteto vadovo Vytauto Jono Kaspučio buvau pakviestas dėstyti kultūros

ir meno semiotiką. Nors neturėjau specialaus išsilavinimo, bet V.J.Kasputis buvo labai įžvalgus, plataus akiračio ir iškart suprato, kad tas mokslas gali labai daug duoti meno žmonėms.

Riba tarp tikro ir netikro meno labai slidi. Bet tikras menas visuomet įprasmina idėją, praturtina pasaulio suvokimą.

– Semiotika – mokslas, tiriantis ženklus ir sistemas. Ką jis duoda meno žmonėms?

– Jis į meno kritikos ar kūrybos sritį įneša mokslinę metodologiją. Ir tada gali kūrinį vertinti ne aprašomaisiais metodais, vaizdžiai kalbant, pilstydamas iš tuščio į kiaurą, o pagrįsdamas tai moksliniais metodais ir jų kriterijais. Naudojantis šiais principais, galima gana objektyviai įvertinti kūrinį. Trumpai tariant, semiotika padeda atskirti grūdus nuo pelų – šarlataną nuo tikro menininko. Dabar žinote, kaip būna: beždžionė uodega kažkur per drobę brūkšteli, ir jau meno kūrinys. Į meną atvesti moksliniai metodai padeda gana tiksliai nustatyti, ar tai tikrai vertingas kūrinys, ar tik kažkokia nevykusi saviraiška ir beprasmė provokacija.

– Į Lietuvą grįžote 1989-aisiais, prasidėjus Sąjūdžio procesams. Tai jus ir paskatino parvažiuoti?

– Visuomet žinojau, kad grįšiu į Lietuvą.

Leningrado periodą vertinu kaip kultūrinę emigraciją. Buvau vienas iš Lietuvos emigrantų, tik ne ekonominis, o kultūrinis.

Kai Lietuvoje prasidėjo išsilaisvinimo procesai, supratau, kad laikas grįžti. Skatino ir tėvai, ir pats jutau, kad jau laikas atiduoti duoklę savo šaliai. Daugelis bando atkalbėti jaunus žmones nuo išvažiavimo. Aš visuomet sakau: važiuokit. Bet grįžkit! Tik taip gali kažką naujo, progresyvaus sužinoti, atvežti pažangą į savo tėvynę. Antras dalykas: išvažiavusieji dažniausiai tampa tikrais savo tautos patriotais. Kai išvažiuoji svetur, tau ir „Klumpakojis“ skamba kaip gražiausia melodija, ir cepelinai tampa ypatingu skanėstu, o jei atvažiuoja koncertuoti G.Kaukaitė ar V.Noreika, tai yra didžiausia šventė. Manau, kad emigracija suformavo didžiulę mūsų pažangios Lietuvos dalį, tie žmonės tapo sąmoningais šalies patriotais. Dėl to keista, kad iki šiol neišsprendžiamas klausimas dėl dvigubos pilietybės. Tai tikrieji Lietuvos patriotai.

Aš nekalbu apie tam tikrą dalį gyventojų, kurie važiuoja grynai ekonominiais tikslais ir jiems nesvarbu, kur gyventi, ką veikti.

Bet tokių žmonių, manau, yra mažuma.

Tai rodo ir mūsų nepriklausomybės atgavimo 1918-aisiais istorija. ►

Susitikimai. Po interviu su džiazo atlikėja Candy Dulfer. 2012 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

37

KELIAS

◄ Dauguma ją atkūrusių signatarų buvo svetur mokslus baigę, pasaulio matę ir kažko jau pasiekę tautiečiai.

– Ar iš karto pavyko rasti savo vietą Lietuvoje?

– Grįžau nelengvu laiku, prasidėjus Sąjūdžio įvykiams. Mane pakvietė dirbti Audiovizualiniame centre, buvusiame vadinamajame „Holivude“. Tai buvo ką tik gana gerai įrengta didžiausia Lietuvoje studija, Maskva į ją buvo labai daug investavusi. Ji turėjo pakankamai profesionalią įrangą, kvalifikuotų darbuotojų kolektyvą. Klaipėda turėjo šansą turėti ne blogesnę kino studiją nei Vilnius, jei ne įvykę procesai. Tuomet užsidarė ir kino teatrai, ir kino studijos. Ten su bendraminčiais pradėjau kurti miesto televizijos laidas, kurios buvo ypač reikalingos tuometei Klaipėdai, atgimstančiai Lietuvai.

Menas plius verslas – Ką veikėte užsidarius šiam centrui?

– Buvau pakviestas vadovauti Klaipėdos kino teatrų tinklui. Lietuvoje dar veikė ištisa kino teatrų sistema. Bet prasidėjo visi tie privatizavimo procesai, Klaipėdoje vienu metu buvo likę tik du kino teatrai: „Kapitolijus“ ir „Žemaitija“. Po to ir pastarojo nebe-

Interviu. 2018 m.

38

liko. Kai grįžau, entuziazmo buvo nemažai, norėjau „Kapitolijuje“ įrengti kultūros ir verslo centrą, panašų į tokį, koks dabar bent deklaruoja esąs Kultūros fabrikas. O mano idėja buvo surinkti verslininkus ir menininkus prie vieno stalo, kaip aš sakau, sujungti pinigus ir idėjas, kad jie galėtų bendrauti, vienas kitą rasti ir vystyti tą bendradarbiavimą, mokytis vieni iš kitų. Rengdavome seminarus, susitikimus, paskaitas, kultūrinius renginius. Buvome nemažai pažengę.

Centre buvo ir pirmasis Klaipėdoje visiems prieinamas kompiuteris su internetu, stovėjo mobilusis telefonas – tais laikais jis buvo didelis kaip dėžė (juokiasi). Buvo ir visa biuro technika: spausdintuvai, kompiuteriai ir t. t.

Viskas buvo paruošta tam, kad atėję su idėjomis jauni žmonės galėtų už minimalią kainą paruošti dokumentus, susirasti partnerių ir pan. Centre veikė ir firma, įformindavusi vizas – tuo metu ši paslauga buvo labai aktuali. Buvo ir specialus kabinetas susitikimams, kad, pavyzdžiui, atvažiavę iš užsienio partneriai galėtų organizuoti dalykinius susitikimus, kadangi ne visi turėjo biurus su reikiama infrastruktūra. Tai buvo civilizuota galimybė trumpalaikei rezidencijai su visomis būtinomis paslaugomis, kurios tuomet mieste buvo labai retos ir daug kainavo. Mes ten ir parodas, džiazo koncertus organizuodavome ir, be abejo, kino filmus rodydavome, rengdavome festivalius, filmų premjeras ir susitikimus su kino kūrėjais. Tuo laikotarpiu kultūra buvo nustumta į paribį, jos

vietą užėmė holivudinis komercinis kinas, ko tik nebuvo – ir erotikos, ir pornografijos... Atsvarai norėjosi civilizuotos erdvės, kur normalūs žmonės galėtų pabendrauti, pasižiūrėti vertingų filmų.

– Skamba labai patraukliai. O kodėl tas centras buvo uždarytas?

– Matyt, tuo metu laikas tam nebuvo palankus, mano idėja nedaug kam buvo suprantama. Sulaukiau daug priekaištų – esą ką aš čia sugalvojau, kultūra ir verslas yra nesuderinami dalykai. Išgirdau visokių man nesuprantamų kaltinimų, kad noriu privatizuoti kino teatrą, nors tam aš neturėjau nei pinigų, nei planų, įtarinėjo, kad turiu savų interesų. Dabar suprantu, kad buvo toks laikas, vyko privatizacijos procesas, visi ieškojo tik naudos sau, ir kai atvažiuoja žmogus, truputį kitaip žiūrintis į tuos procesus, turi naujų idėjų, jis ima kelti įtarimų. Nebuvau suprastas nei valdžios, nei bendruomenės. Žodžiu, ta idėja buvo per ankstyva. Dabar Kultūros fabrike matau tos pačios idėjos šiuolaikinį variantą.

Nors, žinoma, jis irgi ne visus tenkina. Gal ne visiems priimtina, kad jis daugiau į komerciją nukrypo... Bet čia jau kita tema.

– Dabar esate įkūręs įmonę „Medijų uostas“. Ar jos veiklos modelis neprimena prieš tai kurto centro?

– Ne, „Medijų uostas“ išaugo iš mano akademinės veiklos. Jau sakiau, kad semiotika padėjo ateiti į akademinę, dėstytojo veiklą.

Vytauto Petriko nuotr.

KELIAS

VIZITINĖ KORTELĖ

Susitikimai kino klube su Ryčiu Zemkausku. 2016 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbis kino klube su režisieriumi Audriumi Stoniu. 2015 m.

Žyginto Jurevičiaus nuotr.

Teko dirbti prie medijų programų universitete, kolegijose, Dailės akademijoje, esu parašęs ne vieną straipsnį apie komunikaciją, apie vykstančius medijų procesus.

Pastebėjau, kad jaunimui Klaipėdoje trūksta erdvės, kur jie galėtų pritaikyti kūrybinių industrijų, medijų sričių žinias. Tai ir inspiravo kartu su Socialinių mokslų kolegija įkurti tokią įmonę. Esu labai dėkingas šios kolegijos vadovei Gabijai Skučaitei, kuri turi puikių inovatyvių idėjų ir labai palaikė mūsų sumanymą kartu su studentais įkurti viešąją įmonę „Medijų uostas“, kad joje turėtų veiklos labai sunkiai Klaipėdoje randančių sau vietą specialybių jaunimas.

– „Medijų uostas“ organizuoja ir Europos kino festivalį „GoDebut“?

– Vienas iš festivalio „GoDebut“ tikslų ir buvo, kad studentai galėtų užmegzti kontaktus, susipažinti su kino industrija, pristatyti savo darbus. Nes kinas iš visų kūrybinių industrijų daugiausiai generuoja pajamas. Tai tokia meno sritis, kur susijungia daugybė dalykų: ir verslas, ir kūryba, ir industrijos. Kinas be šiuolaikinių technologijų dabar neįsivaizduojamas. Pažiūrėjus į Holivudo produkciją, daugelis filmų yra 80 procentų sukurti pasinaudojus aukštosiomis technologijomis. ►

Kęstutis Juozas Meškys gimė 1946 m.

Klaipėdoje.

1970 m. baigė studijas Sankt Peterburgo (Leningrado) Technikos universitete, įgijo informacinių sistemų ir prietaisų inžinieriaus specialybę.

1972 m. pradėjo dirbti Leningrado televizijos centro Kontrolinėje televizijos laboratorijoje, vėliau – Leningrado universiteto Moksliniame skyriuje.

1976 m. baigė žurnalistikos kursus prie Leningrado žurnalistų namų.

Nuo 1977 m. dirbo Leningrado televizijos „Telefilmo“ studijoje. Prodiusavo apie 50 įvairaus žanro televizijos ir kino projektų: dokumentinių, meninių, filmų-koncertų, filmų-spektaklių. Rengė autorines televizijos laidas ir siužetus mokslo, kultūros, meno temomis, jose pristatydamas ir Lietuvos kultūrą bei jos atstovus – M.K.Čiurlionį, J.Miltinį, K.Adomaitį, G.Mackevičių, V.Kernagį ir kitus.

1989 m., grįžęs į Lietuvą, dirbo Klaipėdos audiovizualiniame centre, Sąjūdžio laikotarpiu ruošė pirmąsias miesto televizijos laidas.

1993 m. vadovavo Klaipėdos kino tinklui, kino kultūros centrui „Kapitolijus“, įgyvendino įvairius kultūros ir kino meno projektus, rengė kino festivalius.

1996 m. dirbo Lietuvos kino studijos filialo direktoriumi.

1998 m. įkūrė meno agentūrą „Lunaparkas“.

2000 m. organizavo tarptautinį kino festivalį „Baltic Fiesta“, jame dalyvavo 12 Baltijos jūrą supančių šalių.

Nuo 2001 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, Klaipėdos universitete, Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, Socialinių mokslų kolegijoje kultūrologijos, semiotikos, medijų ir kino, kūrybinių industrijų ir projektų vadybos teorinius ir praktinius dalykus.

2013–2018 m. stažavosi įvairiose Portugalijos, Latvijos, Suomijos, Vengrijos aukštosiose mokyklose ir institucijose.

2015 m. įsteigė VšĮ „Medijų uostas“ ir kurį laiką jai vadovavo, realizavo įvairius kūrybinių industrijų, kino, medijų projektus, kūrė dokumentinius filmus. Šiuo metu „Medijų uoste“ vadovauja įvairiems kino ir medijų projektams: kino klubui „8 ½“, Europos kino festivaliui „GoDebut“ ir kt.

2021 m. prodiusavo ir kūrė dokumentinį filmą „Anikė. Meilės istorija“.

Parašė ir išleido kelias knygas: „Kultūra kaip žinia“ (2007), skirtą kultūros semiotikos klausimams, „Kaip valdyti medijas“ (2010), „Audiovizualinių projektų vadyba“ (2011), „Kultūra kaip būtis“ (2013), skirtas kultūros, kino teorinėms komunikacinėms ir informacinėms įžvalgoms bei praktikoms.

Rašo publicistinius ir akademinius straipsnius aktualiomis kultūros, medijų, kino temomis.

2021 m. apdovanotas Johano Ferdinando Kelkio medaliu.

Lietuvos žurnalistų sąjungos ir jos Etikos komisijos narys.

39

KELIAS

◄ Tačiau Klaipėdoje šių specialybių studentams kyla problemų norint įsidarbinti, ir todėl daugelis gabių, protingų, motyvuotų jaunuolių išvažiuoja į Vilnių, kur yra daugiau galimybių atrasti veiklos, į Londoną, o viena mergina net išvyko dirbti į Holivudą. Yra Klaipėdoje kūrybingo jaunimo, bet jis neturi kur savęs realizuoti. Vien dėl to buvo uždarytos kai kurios labai perspektyvios programos. Pavyzdžiui, aš pats universitete dirbau prie medijų filosofijos programos. Dvi ar trys studentų laidos buvo parengtos, po to nebesurinko žmonių, kadangi ir jaunimas, ir tėvai nematė perspektyvų, nesuprato šios specialybės prasmės. Medijų filosofija – na, kur tu, filosofas, dabar Klaipėdoje dirbsi?!

– O kuo medijų filosofija skiriasi nuo tiesiog filosofijos? Kokius specialistus ruošdavo pagal tą programą?

– Ten ruošdavo iš esmės plataus profilio medijų specialistus, kurie giliai suvokdavo medijų procesus. Dabar yra nuostata, kad nebeliko grynosios filosofijos, ji virto medijų filosofija. Terminas „medijos“ traktuojamas kaip komunikavimo, bendravimo priemonė. Medijos dabar visur, kur pasižiūrėsi – visas mūsų pasaulis yra medijos. Tai tekstai, ženklų sistemos, ženklų ir kodų sistemų kuriami pranešimai, įvairios, tarp jų ir meno, reklamos formos. Tai

viską apimanti didžiulė sritis. Pasaulis yra medijuotas, ir dėl to atsiranda labai daug galimybių dirbti pagal šią specialybę. O filosofijos pagrindai dar praplečia baigusiųjų šias studijas giluminį medijų supratimą. Tai labai perspektyvi specialybė, bet perspektyvų ir potencijų realizuotis Klaipėdoje kol kas nėra. Džiaugiuosi, kad verslas jau ima Klaipėdoje inicijuoti IT programas ir kuria verslo centrus, kur IT technologijos tampa vyraujančios. Ateitį matau, bet kol kas situacija sunki, ir todėl daugelis gražaus jaunimo išvažiuoja. Labai gaila dėl to.

Įprasminti laiką – Kad ir ką jūs darytumėte – ar kurtumėte centrus, ar dėstytumėte, jūsų dėmesio epicentre visada buvo ir yra kinas. Kuo jis jus užbūrė?

– Kinas mane patraukė tuo, kad jis tarsi įprasmina laiką, padeda suvokti vykstančius procesus. O šie procesai visada buvo mano interesų lauke. Svarbu ne faktologiniai, o labiau metodologiniai dalykai, padedantys suprasti, kaip sukasi pasaulis. Procesai yra universalūs, ir jie daugelyje sričių kartojasi, pradedant žmogaus gyvenimu, baigiant

K.Meškio knygos „Kultūra kaip būtis“ pristatymas. 2013 m.

40

kosmosu. Tik jų generuojami produktai ar artefaktai yra skirtingi. Ir jų kasdien vis daugiau. Mes matome daugybę naujų prietaisų, kasdien atsiranda daugybė naujų dalykų, technologinių sprendimų. Ir bėda, kad mes nebespėjame jų suvokti, kad turinys smarkiai atsilieka nuo pačių technologijų. Iš čia – globaliniai procesai, pasaulį skandinantys į chaosą. Ir tai yra didžiausias paradoksas: turėdami IT technologijas ir galingas informacines sistemas, mes racionaliai nebesuvaldome procesų, jų pasekmių.

Taigi gyvename nuolatinės kaitos, takiame, prarandančiame prasmes ir ribas pasaulyje.

Tai yra dalykai, susiję su laiku, su kaita.

Manau, kad tai, kas vyksta, padeda suvokti ir semiotika, kadangi semiotikos mokslas kalba ne apie tai, koks yra pasaulis, bet kaip mes jį suvokiame, kaip vyksta procesai.

Kinas yra tarsi tų procesų laboratorija. Jis per dvi tris valandas padeda pamatyti, kaip keičiasi pasaulis, kaip keičiasi žmonės ir jų likimai, pagaliau kaip gimsta prasmės ir reikšmės, veikiančios mūsų sąmonę ir jausmus. Iš esmės man tuo kinas ir įdomus, kad per kelias valandas leidžia pajusti, suvokti, pagauti bėgantį laiką, jo kaitą. Ir tai verčia suprasti savo paties būtį, jos trapumą.

– Manote, kad kinas padeda išgryninti egzistencines prasmes?

Asmeninio archyvo nuotr.

KELIAS

Seminaras apie smurtą kine. Su Nerijumi Mileriu ir Tomu Kiauka. 2017 m.

– Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad poezija yra prasmių prasmė, ir tai yra teisinga. Bet man atrodo, kad kinas šiandien ir yra ta didžioji prasmių prasmė, kadangi kiekvienas gero filmo kadras, epizodas yra „tarp“ būsenos, generuojančios prasmes.

Filosofas Gilles Deleuze’as, daug dėmesio skyręs kino analizei, teigė, kad žmogaus mąstymas yra labai artimas filmo kūrimui, t. y. procesai, vykstantys mūsų sąmonėje, panašūs į filmo režisūrą. Žiūrėdami ir suvokdami kiną, mes galime suprasti, kaip žmogus mąsto. Už bet kokį faktą, kurių daugybės aš nežinau, bet galiu greitai susirasti internete, man kur kas įdomiau tai, kaip tas faktas gimė, kaip jis atsirado.

Ir labai apsidžiaugiau, kai perskaičiau tas pačias mintis semiotiko ir filosofo Umberto Ecco knygoje. Jis rašė, kad viską žino tik idiotas, bet pasaulį supranta tik vienetai.

Man labai svarbu suprasti procesus. O faktai keičiasi kasdien, jau nespėjame jų suvokti. Čia ir yra didžiausia problema. Todėl man labai svarbus kinas. Ir dabar gilinuosi į tokią temą – kinas kaip laiko pajauta, pagava. Aišku, sudėtingi tie procesai, nėra taip lengva. Karantinas kaip tik davė progą atsisėsti prie to dalyko ir pamąstyti. Esu jau kelis tekstus pateikęs vienam leidiniui. Bet yra dar daugiau temų, kurių nespėjau sau iki galo išsiaiškinti.

– Ar analizuodamas kiną kaip laiko pagavą remiatės kokiais nors konkrečiais pavyzdžiais?

– Be abejo. Vienas garsus režisierius yra sakęs, kad apmaudu, jog kinas turi tokią įtaką žmogaus suvokimui, laiko, būties pajautai, tačiau tik 10 procentų visų filmų atliepia šią potencialią galimybę. Yra labai mažai gerų filmų, kurie tikrai verti tos misijos. Likusieji dažniausiai būna skirti tik pramogai. Bet tokių filmų, kurie giliai užkabintų mūsų mintis ir jausmus, – mažai. Todėl ir atsirado kino klubas „8 ½“, skirtas žmonėms, kurie kine ieško ne vien pramogos. Filmus galima ir per kompiuterį žiūrėti, bet man svarbu, kad kinas duotų galimybę žmonėms pajusti, suvokti savo būtį. Manau, kad pati kino žiūrėjimo kultūra leidžia tai padaryti – kai lieki tamsoje vienas ir kartu ne vienas, kai visiškai atsiriboji nuo išorinio pasaulio ir gali atsiduoti tam dvasiniam, intelektualiniam darbui. Man tai labai svarbu. Ir dar svarbu, kad po filmo peržiūros mes galime susėdę prie kavos pasišnekėti, aptarti, pasidalyti įspūdžiu. Kinas mums yra priemonė augti, tobulėti kaip asmenybėms. Tokią ir matau to klubo misiją. Tiesa, pandemija labai koreguoja tuos dalykus, kino teatrai tai užsidaro, tai atsidaro... Nes tai yra sisteminis darbas, žiūrovus ne per vieną dieną prisijaukini. Jiems irgi reikia savyje subrandinti

Vytauto Petriko nuotr.

poreikį žiūrėti gerus filmus, analizuoti, suvokti ir save, ir aplink vykstančius procesus. Manau, kad niekas geriau nepadeda tai daryti, kaip kinas... Net ir gerą knygą reikia skaityti kelias dienas. O čia per dvi valandas tu gauni tokį koncentratą prasmių, reikšmių, kad po to užtenka ilgam. Todėl, kaip ir prieš keletą dešimtmečių viename iš savo straipsnių, perfrazuodamas garsius J.W.Goethe’s „Fausto“ herojaus žodžius, galiu drąsiai ir šiandien ištarti: „Nesustok, akimirka žavinga!“ Ir tai yra kinas. Geriausia mūsų laikmečio metafora.

Mokslo ateitis – kultūra – Viename interviu perskaičiau jūsų išsakytą mintį, kad mokslo ateitis – kultūroje ir kad jis savo informacinius srautus bus priverstas tvarkyti pagal meno principus. Gal galėtumėte pakomentuoti šį teiginį?

– Kaip ir žmogaus gyvenime, taip ir mokslo srityje kasdien susiduriama su milžiniškais informacijos srautais ir tampa sudėtinga suvaldyti šį chaosą. Todėl mokslas vis dažniau atsigręžia į kultūrą. Nes kultūra yra būdas atrasti harmoniją su savim ir pasauliu. ► 41

KELIAS

◄ Atrasti vietą po žvaigždėmis tame begaliniame kosmose, kuriame mes gal tik dulkės. Bet tik kultūra sugeba tai daryti. Tai mūsų ateitis. Jei nebus kultūros, mes tiesiog išnyksime. Ir mokslo ateitis – kultūroje, nes mokslas savo formaliais statistiniais metodais jau nebesugeba suvokti procesų. Kodėl?

Dėl to, kad ten irgi susikaupė didžiuliai informacijos kiekiai. Dabar kalbama apie tai, kad kosmosas yra begalinis, yra daugybė pasaulių, daugybė žvaigždžių sistemų, ir kai tau pasako, kad iki tos ar kitos žvaigždės – trys trilijonai šviesmečių kelionės, tu nesupranti, kas tai yra. Mokslas jau ieško būdų meninėmis priemonėmis tai įprasminti. Nes menas pasaulį suvokia per idėjas, ne per atskirus faktus, kurie jau praranda prasmę. Menas pagauna esmę ir ją modeliuoja. Šiuolaikinis mokslas jau nebesugeba suvokti procesų be meno struktūrų. Ateities mokslas yra kultūra ir menas, kadangi jie sugeba apdoroti informaciją kokybiškai, ne kiekybiškai. Tik per meno struktūras, per kokybinius reiškinių suvokimo parametrus tai galima padaryti.

– Bet menas – plati sąvoka. Kuriems meno žanrams priskirtumėte galimybę modeliuoti mokslines struktūras?

– Aš kalbu apie klasikinį meną. Kažkas yra pasakęs: „Kas vakar dar nebuvo menu, šiandien juo gali tapti.“ Bet kas gali tapti menu.

Bet mano požiūriu, menas vis dėlto turi turėti prasmę. Chaosas nekuria prasmės.

Iš chaoso gimsta prasmės, bet jis pats nėra prasmė. Chaosas yra chaosas, jame nėra nei pradžios, nei pabaigos. Tik tai, kas turi pradžią ir pabaigą, turi prasmę. Tas menas, kuris neturi prasmės, nieko mums neduoda.

Mus tik sujaudina ar išprovokuoja, bet kokia nauda? Tai tik emocijas sukeliantis procesas. Bet meno misija yra pakeisti pasaulį, suvokti jį ir save giliau. Aš manau, kad riba tarp tikro ir netikro meno yra labai slidi.

Bet tikras menas visuomet įprasmina idėją, praturtina pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, sakoma „aukštasis mokslas“. Ką tai reiškia?

Tai yra metafora, reiškianti, kad tu studijuodamas sužinojai kažką daugiau, nei suvoki kasdienybėje. Frazė „aukštasis mokslas“ atspindi, kad tu dešimt metų sėdi prie knygų, skaitai, į paskaitas eini – daugybę procesų.

Tas pats ir kalbant apie žvaigždes – reikia kažkokios metaforos, meninės formos, kad galėtume suvokti, kas per velnias tie trys ar keturi trilijonai šviesmečių iki tos ar kitos žvaigždės.

42

– O kokiomis meno formomis dar įmanoma atskleisti mokslą? Pavyzdžiui, kaip jį įprasminti per muziką, garso meną?

– Bet kokiu atveju muzika irgi išreiškia kažkokią idėją. Pavyzdžiui, M.K.Čiurlionis savo simfonine poema „Jūra“ per garsus įprasmino jūros idėją. Jis septynias natas sudėliojo įvairiomis kombinacijomis ir po to „pasakė“, kad tai yra jo jūros pojūtis. Ir per vieną kūrinį išreiškė visumą – jūros idėją.

Taip pat ir kituose menuose. Kalbant apie mokslą, anksčiau mokslininkams užtekdavo sumodeliuoti faktą formaliais matematiniais parametrais, struktūromis, mato vienetais, fraktalais, ir būdavo viskas aišku. Bet kai jau įbridome į kosmosą, į sudėtingus mikropasaulio procesus ir jų parametrus, jau nebesugebame identifikuoti, suvokti jų.

Reikia įjungti menines formas, struktūras, metaforą, tada galėsime vėl grįžti į harmoningą mūsų būties sistemą, o ne gyventi informaciniame chaose. Meno struktūros svarbios ir dėl to, kad mūsų mąstymas pagrįstas meninėmis schemomis, sąmonėje susiformavusiais vaizdiniais. Pavyzdžiui, žodis „namas“ vienam kelia asociacijas apie samanotą kaimo bakūžę, kurioje jis gyveno.

Gyvenančiam mieste kils daugiabučio namo asociacija. O tam žmogui, kuris keliavo po visą pasaulį, yra matęs ir čiukčių jarangą, ir Romos baroką ar Niujorko dangoraižius, „namo“ vaizdinys bus žymiai sudėtingesnis, ir todėl jis pasaulį suvokia žymiai giliau.

Todėl visada sakau studentams: vaikščiokite į parodas, keliaukite, žiūrėkite gerus filmus, skaitykite geras knygas, mokykitės kalbų.

Taip per meno artefaktus išlavinsite savo galvose modelius, vaizdinius ir tada jūsų pasaulio suvokimas bus žymiai tikslesnis, prasmingesnis, gilesnis.

Užprogramuoti ateitį – Visą laiką esate tarp jaunų žmonių, jūsų rengiamas kino festivalis „GoDebut“ taip pat skirtas jaunųjų menininkų kūrybiniams debiutams. Koks jis buvo 2021-aisiais? Gal galėtumėte palyginti, ar auga filmų lygis per tuos penkerius festivalio metus?

– Festivalis „GoDebut“ vyko netradicinėmis pandemijos sąlygomis ir truputį nusikėlė terminai, pasikeitė formatas. Bet svarbiausia, kad išliko jo misija – skirti

dėmesį kūrybiniam jaunimui. Manau, kad šis jaunimas yra ir mūsų, ir pasaulio ateitis.

O kalbant apie lygį – jis auga. Kita vertus, kalbant apie filmų temas, jos daugiausia būna tokios, kokį pasaulį mato jaunieji kino kūrėjai. O jų pasaulis susideda iš „mylinemyli“, „narkotikai-kaifas“, santykių su tėvais. Jų gyvenimo patirtis dar nedidelė, daugelis jaunų žmonių tebegyvena savo socialiniame burbule, ir tai riboja tematiką.

Bet kalbant apie kūrybiškumą – taip, dažnai būna netikėtų atradimų, įdomių kūrybinių sprendimų. Šiame festivalyje įsteigėme naują ir jaunimui vis svarbesnę ekologijos, tvarumo tematikai skirtą nominaciją. Ir sulaukėme svarių filmų. Gerų filmų pateikė ir Lietuvos debiutuojantys būsimieji kino profesionalai.

– Lietuvoje rengiama labai daug kino festivalių. Kuo ypatingas jūsiškis? Kuo jis išsiskiria iš šalies konteksto?

– Neperdėdamas galiu pasakyti, kad iš esmės mūsų festivalis vienintelis toks visoje Europoje. Festivaliuose esama debiutinių filmų programų, bet festivalių, skirtų vien debiutiniam profesionalių kūrėjų kinui, daugiau nėra. Yra mėgėjams skirtų, ten siunčia visi, kas netingi. Mes priimame tik profesionalų – arba tų, kurie jau baigė aukštąsias kino mokyklas, arba kino srityje dirbančiųjų debiutinius filmus. Šis festivalis tarsi parodo, kokia bus kino ateitis, kaip vystysis kino kalba. Tuo jis ir yra reikšmingas. Jis labai svarbus ir tiems kino ekspertams, kurie gyvena ne šia diena, o nori numatyti ateities perspektyvas. Todėl jis sulaukia gerų atsiliepimų, ir mums nekyla problemų kviečiant žinomus menininkus į vertinimo komisiją. Ir dabar pavyko surinkti labai kompetentingą tarptautinę žiuri. Problemų kyla tik dėl finansavimo.

Nes festivalio grandams reikia suteikti ir geras apgyvendinimo sąlygas, ir honorarus mokėti. Todėl džiaugiamės, kad net ir esant tik tokioms finansinėms galimybėms, pavyksta surinkti labai profesionalius kino kūrėjus. Pavyzdžiui, šiemet iš lietuvių buvo atvažiavęs ir Audrius Stonys, ir Audrius Juzėnas, kiekvienais metais lankosi Inesa Kurklietytė, kadangi ji taip pat dirba su jaunimu, rengia jiems kūrybines stovyklas, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nemažai žinomų užsienio kino kūrėjų ir ekspertų net per pandemiją taip pat buvo tarp festivalio svečių. Kita vertus, džiaugiuosi, kad esu ir pats išleidęs kelias knygas

KELIAS

apie kiną, jo kūrybos procesus. Jos iki šiol paklausios tarp studijuojančio kiną jaunimo ir nuolat sulaukiu prašymų išleisti pakartotinai. Vadinasi, jaunimui jų reikia.

– Ar daug gavote paraiškų dalyvauti konkursinėje programoje? Iš kokių šalių daugiausiai kūrėjų?

– Gauta beveik 150 paraiškų iš 25 šalių, vertinimui atrinkti 48 filmai. Džiaugiausi matydamas festivaliui pateiktų filmų sąrašus – labai plati šalių geografija. Daugiausiai buvo prancūzų kino kūrėjų filmų. Žavi tos šalies atstovų kūrybinė branda, matyt, tam įtakos turi senosios kino tradicijos. Daug italų darbų, nemažai vokiečių, buvo labai stiprių lenkų filmų. Skandinavijos šalių – mažiau. Rusijoje yra gerų kūrėjų, bet gal dėl politinių priežasčių gavome tik kelis filmus.

Dažnai į mus kreipiasi iš Japonijos, Irano, bet paaiškiname, kad negalime viso pasaulio aprėpti. Apsiribojame Europos kinu. ►

Filmavimas Teatro aikštėje. 2019 m.

Filmo „Anikė. Meilės istorija“ filmavimo momentas. 2019 m.

Vytauto Petriko nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

43

KELIAS

Festivalis „GoDebut“. Plauname Anikę. 2019 m.

Festivalio „GoDebut“ žiuri, dalyviai, organizatoriai, laureatai. 2021 m.

44

Vytauto Petriko nuotr.

Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

KELIAS

J.F.Kelkio medalio įteikimo akimirka. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė Jolanta Beniušytė. 2021 m.

Asmeninio archyvo nuotr. ◄ Tai darome dar ir dėl to, kad Europa diktuoja kino madas, ir Holivudas „minta“ Europos kinu. Todėl mums buvo svarbu parodyti Europos ir, žinoma, Lietuvos kino kūrėjus. Šiems net esame įsteigę specialų prizą, ačiū už jį Jūrų uosto direkcijai, kuri ne vienerius metus su mumis draugauja.

Tikimės, kad festivalis vyks ir ateityje. Jį rengiant kyla daug iššūkių, bet turbūt verta tai daryti. Kartais, kai kuo nors nusiviliu, pagalvoju, kad gal jau reikėtų sustoti, bet kai matau tuos veidus, tuos filmus, kol dar kojos ant šios žemės laiko, stengsiuosi, kad festivalis gyvuotų. Su malonumu perduočiau jį į patikimas rankas, kad turėtų ateitį.

Manau, kad Klaipėdai turi būti prestižo reikalas išlaikyti visame Vakarų Lietuvos regione vienintelį tokį tarptautinį kino renginį. Vilniuje yra 10 ar 12 kino festivalių, Kaune – dar keli, o čia – šis vienintelis.

Tikiuosi, kad ir miesto valdžia, ir kultūros valdininkai sostinėje tai suvokia.

– Kuo dar reikšmingi jums buvo praėjusieji metai?

– Taip jau susiklostė, kad tie metai man tikrai tapo reikšmingi: minėjau savo 75metį. Bet labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko realizuoti vieną iš svarbiausių savo gyvenimo sumanymų – atiduoti duoklę Klaipėdai ir sukurti meninės dokumentikos filmą „Anikė. Meilės istorija“. Tris dešimtmečius vaikščiojau apie Teatro aikštėje stovinčią Anikę ir filmavau tai, kas ten vyksta. Suprantama, ne viskas pateko į filmą, bet džiaugiuosi, kad kartu su režisiere I.Kurklietyte pavyko nors tokiu būdu atgaivinti tą puikią legendą.

Bet man tai – ne tik legenda, tai miesto simbolis, ir toks simbolis, kuris klaipėdiečiams, čia atvykusiems po karo, tarsi padėjo suvokti tapatumą su buvusia Klaipėda ir krašto istorija. Anikė sugrąžino miestui jo istorinę dvasią. Dėl to man tas filmas reikšmingas daugeliu aspektų.

– O ko galima tikėtis šiemet ir tolimesnėje ateityje?

– Turiu dar kelis planus. Bijau juos įgarsinti, bet, kita vertus, sakoma, kad, kai

įgarsini, tarsi užsiprogramuoji tai įgyvendinti. Norėčiau parašyti monografiją apie Klaipėdos kiną, kadangi tarpukario istorija buvo labai įdomi, o ir pokario, sovietmečio, nepriklausomybės laikotarpiai buvo spalvingi. Galbūt pavyks iš tų nuo pat skulptūros atstatymo iki šių dienų prie Anikės nufilmuotų 60 valandų sukurti dar vieną filmą, kuris daugiau bylotų apie klaipėdiečių meilę šiam miesto simboliui. „Anikė. Meilės istorija“ pasakojo legendinę Anikės iš Taravos ir poeto meilės istoriją, bet man dar svarbu, kaip gimė klaipėdiečių meilė pačiai Anikei.

Paradoksalu, bet mes per visas šventes – ir miesto, ir asmenines – renkamės ne prie K.Donelaičio ar M.Mažvydo paminklų, bet kažkodėl prie Anikės. Vadinasi, yra kažkoks fenomenas, kuris man rodo, kad Anikės meilės istorija yra tarsi bendražmogiškas pasaulio vertybes atspindintis simbolis. Meilė – viena iš svarbiausių žmonijos vertybių. Todėl manau, kad tas klaipėdiečių meilės Anikei fenomenas irgi vertas ekranizacijos.

45

KINAS

Laukiamiausi 2022 m Laukti filmo – ne visada malonus ir pasiteisinantis užsiėmimas. Dažnai net ir pripažinti režisieriai nuvilia, tačiau visada laukiama būtent tik pripažintų ir jau prieš tai džiuginusių savo žiūrovus režisierių darbų. Taigi čia trumpas sąrašas artėjančių premjerų, kurių kūrybos procesas stebimas spaudos ir kino mėgėjų. Čia stengiausi pateikti tik būsimus originalius filmus, o jų ne tiek ir daug. Tarp daugybės šiais metais pasirodysiančių tęsinių, priešistorių ir superherojų filmų ne tiek daug ir rizikingesnių kino projektų. Veikiausiai jie ne visi pasitvirtins, tačiau daugelis sinefilų šių premjerų laukia su didele viltimi. Taigi septyni kino projektai, į kuriuos rekomenduojama atkreipti dėmesį šiemet.

Andrius RAMANAUSKAS

D.Chazelle’io „Babilonas“ Režisieriaus Damieno Chazelle’io („Atkirtis“ 2014 m., „Kalifornijos svajos“ 2016 m., „Pirmasis žmogus“ 2018 m.) būsimasis projektas „Babilonas“ („Babylon“) dar labai miglotas ir mažai kas apie jį žinoma.

Kol kas jis apibūdinamas kaip epinis filmas, kurio veiksmas vyksta XX a. trečiojo dešimtmečio Holivude. Istorija bus apie laikotarpį, kai Holivudas perėjo iš nebyliojo kino eros į „kalbančiąją“. Filme bus daugybė istorinių ir išgalvotų Holivudo veikėjų.

Režisierius D.Chazelle’is kuria filmą „Babilonas“.

46

Šio filmo scenarijui keliaujant po kino studijas ir ieškant finansavimo, kilo nemažas ažiotažas vidiniuose kino industrijos sluoksniuose. Bradas Pittas pavadino scenarijų „tikrai, tikrai labai geru“. Jis ir vaidins pagrindinį vaidmenį kartu su Margot Robbie ir Tobey Maguire’u. O kadangi tai D.Chazelle’io filmas, galima tikėtis, kad jame bus daug senų laikų nostalgijos su gera kinematografija ir velniškai daug džiazo.

„Košmarų alėja“ „Košmarų alėja“ („Nightmare Alley“) – tai stilizuotas šiuolaikinis noir filmas. Jo scenografija, kinematografija ir kostiumų dizainas filmo treileryje atrodo nepriekaištingai.

Meksikiečių kilmės scenaristo ir režisieriaus Guillermo del Toro („Pragaro vaikis“ 2004 m., „Pano labirintas“ 2006 m., „Vandens forma“ 2017 m.) naujausio filmo veiksmas vyksta tamsiame keliaujančių karnavalų pasaulyje. Pagrindinis veikėjas – savo talentą nedoriems tikslams naudojantis mentalistas, kuris, pasitelkęs triukus, apgaudinėja patiklius žmones, norinčius užmegzti ryšius su mirusiais artimaisiais.

Filmas sukurtas pagal 1946 m. Williamo Lindsay Greshamo to paties pavadinimo romaną. Tai pirmasis G.del Toro filmas, kuriame nėra antgamtinių elementų, o monstrai yra tikri žmonės su fatališkomis ydomis. Jis perkelia žiūrovus į pasaulį, kuriame visada debesuota ir lyja, kur, regis, kiekvienam veikėjui tarp lūpų kabo cigaretė ir niekas neturi gerų intencijų.

Aktorius L.DiCaprio juostos „Gėlių mėnulio žudikai“ filmavime.

KINAS

2 metų filmai turėjo įsikišti ir pradėti savo pirmąjį didelį tyrimą, sukrėtusį visą šalį.

Filmas pastatytas pagal Davido Granno to paties pavadinimo dokumentinę knygą, kuri 2017 m. tapo bestseleriu beveik visame Vakarų pasaulyje.

„Sprendimas palikti“

Aktorius V.Mortensenas ir režisierius D.Cronenbergas juostos „Ateities nusikaltimai“ filmavimo aikštelėje.

Atrodo, tai bus labai retas Holivudo filmas, skirtas suaugusiesiems šioje superherojų ir animacinių filmų eroje. Vaidina Bradley’s Cooperis, Cate Blanchett, Rooney Mara.

„Gėlių mėnulio žudikai“ Martino Scorsesès naujas filmas visuomet kelia sinefilų džiaugsmą. Naujausiame projekte „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“) jis pirmą kartą savo

Aktorius B.Cooperis filme „Košmarų alėja“.

karjeroje suvienys jėgas su Leonardo DiCaprio ir Robertu De Niro.

Juosta pasakos išskirtinę ir šiurpą keliančią tikrą istoriją apie Amerikos osedžų genties indėnus. XX a. 3-iajame dešimtmetyje jie buvo turtingiausi pasaulio žmonės, skaičiuojant vienam gyventojui. Kai savo žemėse jie aptiko naftos, osedžai važinėjo automobiliais su asmeniniais vairuotojais, statėsi dvarus ir siuntė savo vaikus mokytis į Europą. Tačiau vėliau jie vienas po kito ėmė mirti paslaptingomis aplinkybėmis. Tuo metu dar tik besikurianti FTB institucija

Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai Pietų Korėjos kino legenda Parkas Chanas-Wookas („Senis“ 2003 m., „Užuojauta Keršto poniai“ 2005 m.) kino teatruose pristatė naują vaidybinį filmą. Paskutinysis jo filmas „Tarnaitė“ (2016 m.) buvo vienas geriausių P.ChanoWooko darbų, todėl kino mėgėjai jau kuris laikas nekantrauja pamatyti naują jo filmą.

Nenuspėjamo kino meistras, atrodo, yra pasirengęs pagaliau sugrįžti į didžiuosius ekranus su nauja juosta „Sprendimas palikti“ („Decision to Leave“). Apie ją žinoma kol kas labai nedaug. Tai mistinis trileris apie detektyvą, kuris įsivelia į romaną su įtariamąja žmogžudyste.

Vien režisieriaus pavardė ir įspūdinga jo filmografija yra rimta priežastis laukti jo naujo darbo, kad ir apie ką jis būtų.

Nors oficiali filmo išleidimo data dar nepaskelbta, visi ženklai rodo, kad jis bus paruoštas 2022 m. ►

Režisierius P.Chanas-Wookas į didžiuosius ekranus sugrįš su filmu „Sprendimas palikti“.

47

KINAS

„Ateities nusikaltimai“ ◄ Praėjo pernelyg daug laiko nuo tada, kai kino teatruose pasirodė nauja režisieriaus Davido Cronenbergo kinematografinė vizija. Mistinių ir siaubo filmų autorius yra atsakingas už kai kuriuos labiausiai į žiūrovų kino sąmonę įsirėžusius vaizdus, kada nors egzistavusius kino medijoje.

Dabar atrodo, kad D.Cronenbergas turės galimybę savo filmografiją papildyti dar vienu šokiruojančiu kūriniu. Aktoriaus Viggo Mortenseno pasisakymai įvairiuose interviu apie projektą „Ateities nusikaltimai“ („Crimes of the Future“) rodo, kad ga-

lima tikėtis kažko keisto ir netikėto. Panašu, kad D.Cronenbergas ruošia kažką naujo ir drąsaus. Kad ir ką jis parengs, filme vaidins V.Mortensenas, Lea Seydoux, Scottas Speedmanas ir Kristen Stewart.

Tai bus pirmasis režisieriaus filmas po 2014 m.

D.O.Russello projektas 2010-ųjų pradžioje Davidas O.Russellas kūrė vieną po kito pripažintus filmus, pradėdamas 2010 m. juosta „Kovotojas“, 2012 m. „Optimisto istorija“ ir 2013 m.

„Amerikietiška afera“. Tačiau po 2015-ųjų „Džojai“ D.O.Russellas neišleido jokio filmo. Tad būsimas jo projektas laukiamas gana ilgai.

Naujausias jo filmas, nors netrukus jau bus baigtas, skendi nežinioje. Žinoma tik tiek, kad iki šiol neįvardytame D.O.Russello projekte pasirodys visas būrys Holivudo žvaigždžių: Christianas Bale’as, M.Robbie, Johnas Davidas Washingtonas, Rami Malekas, Chrisas Rockas, Anya Taylor-Joy, Zoe Saldana, R.De Niro, Mike’as Myersas, Timothy Olyphantas, Michaelas Shannonas ir Taylor Swift.

D.O.Russellas garsėja kaip vienas iš tų Holivudo režisierių, kurie geriausiai panaudoja gerąsias aktorių savybes. Jo filmai atneša įsimintinus vaidmenis ir daug nominacijų kino apdovanojimuose. Didelė tikimybė, kad jo naujasis filmas, kuris dar neturi pavadinimo, nebus išimtis.

Piktųjų karta

Aktoriai Ch.Bale’as, M.Robbie, J.D.Washingtonas naujos režisieriaus D.O.Russello juostos filmavime.

Aktorė I.Dapkūnaitė režisieriaus E.Vėlyvio juostos „Piktųjų karta“ filmavime.

48

Visai neseniai Estijos „Juodųjų naktų“ kino festivalyje pristatytas naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“ („The Generation of Evil“) Lietuvos žiūrovams bus parodytas tik šiais metais. Tai penktasis Lietuvoje sukurtas ilgametražis E.Vėlyvio filmas. Ir nors režisierius dažnai susilaukia kritikos, jo filmai visada tampa nacionaliniu kino įvykiu. Pirmi keturi jo darbai buvo iš esmės panašios formulės kriminalinės juodosios komedijos, tačiau pastarasis jo darbas yra bandymas išeiti iš įprasto kūrybos kelio ir sukurti mistinį stilizuotą trilerį.

Anot kūrėjų, „Piktųjų karta“ yra skandinaviško tipo detektyvas – aštri šiuolaikinės Lietuvos visuomenės kritika, įvilkta į tamsaus kriminalinio trilerio rūbus, persmelkta tradiciniu režisieriaus vizualiniu stiliumi ir pagardinta gyvais dialogais. Istorija vyksta mažame tvarkingame Lietuvos miestelyje X, kur paradinę ramybę sudrumsčia netikėta žinomo žmogaus mirtis – tamsi praeitis pradeda lįsti iš šešėlio ir nuodyti elito susikurtą auksinį gyvenimą.

Filme vaidmenis sukūrė seniai Lietuvos kine matyta aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, Dalia Michelevičiūtė, Mindaugas Papinigis, Vaidotas Martinaitis, Greta Petrovskytė, Valentinas Krulikovskis, Marius Repšys, Elzė Gudavičiūtė, Žilvinas Tratas, Sakalas Uždavinys, Saulius Siparis ir kiti.

Sninga

GINTARO LAŠAI

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Juozas ŠIKŠNELIS

Byra ir krenta smulkios snaigės ir kąsniai, ramiai bei gausiai tarsi iš neišsenkamų gausybės ragų, dangaus valdovai nešykštūs, todėl žemė netrunka pasidengti storu uždangalu, slepiančiu kelius, takus, akmenis, paminklus, augalus, namus, gyvenimus ir paslaptis. Sniegas nepripažįsta kompromisų: arba neši naštą, arba pasiduodi ir tai čia, tai ten treška medžiai, stogai, neatlaikę naštos. Žmonės lyg kurmiai kasasi urvus, apnuogindami savo gyvenimus ir net paslaptis. Beje, balta sniego spalva pabalina nešvarius mundurus, o juodus darbus verčia jei ne baltais, tai bent pilkais.

Sniego danga ir saugo, ir slepia. Dangus mums gailestingas, kad tik kaimynai tokie būtų. Nors ten, aukštybėse, apie niekingus žemiškus reikalus niekas negalvoja – visi tik žiūri savo reikalų, sniegas beriamas

žemėn, kai jo susirenka per daug ir grasina įlaužti dangaus skliautą, nes nuodėminga žmonija, išvydusi nepavyzdingą tvarką danguje, visai pašėltų, susivokusi, kad jei danguje taip, tai kas mums draudžia žemėje? Dangus, saugodamas savo viešumą, atsikrato sniego pertekliumi. Svarbiausia, kad nuo to niekam blogiau nebūna.

Dangus lieka paslaptingas, o žemė irgi bent laikinai tampa švari ir balta. Kol neužteršia gyvūnai, daugiausia naminiai, tie išpuoselėti, sužmoginti, tik dar neįrašyti į Stambulo konvenciją atskira lytimi.

Sniegas tarsi žmogaus išrasta medžiaga yra patikima garso izoliacija. Visi gamtos garsai, iki prisningant supę žmogų, sniege gęsta, tyla, slopsta. Mes sakome „myliu“, o artimas žmogus išgirsta „liu“ ir gali klaidingai pagalvoti, kad jam sakoma „tyliu“, „kvailiu“ ar dar kokį panašų garsą / žodį.

Sniegas konservuoja sklindančius garsus, kad užplūdus šilumai jie išlįstų iš po sniego lyg gyvūnų ekskrementai, žibutės ar negiliai paslėptos paslaptys. Po sniegu dar vegetuoja

nauja gyvybė, kai vėlyvą rudenį žemdirbys į dirvą įbėrė grūdą, šis atrado savyje gyvybės syvų, pradėjo stiebtis į saulę, bet iškritęs sniegas užmigdė jį žiemos miegu. Pavasarį pabudęs tęs gyvybės stebuklą. Paslapčių reikalai sudėtingesni, nes turintys jų lengviau atsikvepia, išvydę jas po storu, baltu sniego patalu, ir ilgainiui užmiršta, bet savo laiku ar netikėtai užklupęs pavasaris jas negailestingai apnuogina, tada belieka beviltiškai ir juokingai teisintis arba karštligiškai slėpti galus.

Sniegas ne tik keičia kasdienybės spalvas, rutiną, gyvenimo ritmą, bet ir priverčia kitomis akimis pažvelgti aplink save, nes kasdienybės apyvoka įgauna kitokias formas, kontūrus, spalvas bei skonius.

Sniegas nėra vien objektyvi tikrovė, tegul iškrenta vienu ir tuo pačiu metu, kada yra jo tikimasi, jis džiaugsmingai laukiamas vaikų ir baimingai vienišų senelių bei miško gyvūnų. Sniegas reikalingas ir mūsų sieloms, kurios valosi nuo kasdienybės dulkių, nešvarumų, apnašų.

49

GINTARO LAŠAI

Atokvėpis Saulius VASILIAUSKAS

Man tučtuojau reikia nusišlapinti – pamanė Džeris, važiuojantis autobusu maršrutu „Vilnius–Gdanskas“. Bėda, kad vairuotojas uždraudė naudotis sugedusiu (ir kas ten gali sugesti?) tualetu, tad Džerio viltis juo pasinaudoti buvo menkutė it lydekos bandymas prakirsti storą žiemą užšalusio ežero sluoksnį. Lydeka, tiesa, į šį palyginimą šoktelėjo ne šiaip šau – Džeris mėgo žvejoti, kelias dienas praleisti kokioje nors atokioje properšoje be mobiliojo, interneto ir kitų saitų su išoriniu pasauliu. Dideli laimikiai Džerio niekada nelepino, kita vertus, žuvies jis nevalgė – žvejodavo tik tam, kad atsikvėptų, akylai stebėdamas visai ne vandens, o dangaus paviršių ar netoliese ošiančio miško juostą.

Gegužės pradžioje Džeriui suėjo trisdešimt ketveri. Gimtadienio proga nutarė savaitę praleisti Gdansko apylinkėse, nukakti prie Drūso ežero, kur buvo atradęs vieną mėgstamą – naiviai manė, kad tik jam

Gabrielės Venckutės akvarelė.

50

žinomą, – vietelę. Pasiėmė tik minimalų žvejybos reikmenų komplektą – didelių ambicijų neturėjo, tiesiog vylėsi atitrūkti nuo rutinos – darbo kavos aparatus platinančioje įmonėje.

Taigi dabar mūsų istorijos herojus važiavo autobusu į Gdanską. Ši kelionė žadėjo nuostabius potyrius, ir, jei ne įkyrus noras šlapintis, galėtume sakyti, Džeris buvo laimingas į amžiaus vidurį koptelėjęs vyras. „Galėjau susilaikyti nuo to alaus“, – staiga prisiminė autobusų stoties knaipėje prieš išvykstant gurkštelėjęs porą bokalų šviesaus. Išvydęs priartėjusią kelionės palydovę, nedelsdamas ištarė: – Lady, I want to piss. Now! Jaunutė kelionės palydovė Katrina maloniai atsakė: – I’m really sorry, but you have to wait for next stop for half an hour...

Džeris juto, kaip jo galvoje kaupėsi įtampa, o pūslėje, nelyginant pro netikėtai griuvusią užtvanką, tvenkėsi šlapimas.

Prakeiktas autobusas, pagalvojo ir irzliai krenkštelėjo į delną.

Likusias 29-ias minutes išbandė įvairius minčių nukreipimo būdus: mėgino suskaičiuoti iki tūkstančio (kantrybės užteko iki 182-iejų), entuziastingai vartė kuklų užkandžių meniu, vėliau – knygos apie paslaptingą medžių gyvenimą puslapius... Galiausiai ėmė gūglinti savo vardą ir pavardę: gūglas nerodė jokių rezultatų apie Džerį Olstrotą, tad tūlas išmaniųjų laikų žmogus galėtų pamanyti, kad toks, nė feisbuko neturintis, pilietis neegzistavo. Vis dėlto jis buvo gyvas, turėjo asmeninį gyvenimą, nesiekė pakeisti pasaulio, o labiausiai šią akimirką, kaip jau žinote, tenorėjo gerai nusimyžti. Todėl tada, kai autobusas sustojo degalinėje netoli Lenkijos sienos, kai automatinės durys buvo atvertos ir keleiviai ruošėsi eiti pratampyti sustingusius sąnarius, Džeris vikriai šoktelėjo iš savo vietos ir pasileido tualeto kryptimi. Tualetas, jo nuostabai, buvo mokamas, piniginė liko kuprinėje – teko dumti miško link. Degalinės apsaugos darbuotojas tą akimirką gurkšnojo kapučiną, – beje, iš Džerio atstovaujamos įmonės įsigyto aparato – ir, kompiuterio ekrane stebėdamas kamerų sekamą vyrą, pamanė: „Skuodžia kaip šuo pasiutęs...“

GINTARO LAŠAI

Nijolė DRUNGILAITĖ

*** Baltų alyvų baltos vėlės Iš sapno balzgano iš lėto kėlės.

Ir laikas iš vaikystės buvo daug tikresnis, Nušvitęs, sakralesnis

... Sena moteris neleidžia nukirpti Pelytės uodegėle virtusių kasyčių.

Ją nenoriai šukuoja slaugė, Bambėdama, kad be reikalo turi vargti. Šukos kliūna už žilo kuokšto, Už sapno, kuris dabar yra vienintelė šviesa Šioje karalystėje. ***

Baltų alyvų baltos šakos, Bet pirštai nebejautrūs, akys aklos.

Toks trumpas leitmotyvas vasaros nakties, Net miegas sparno malonaus neties.

Sietynas danguje spindės Ir plunksnų debesį akimirką lydės.

Ką ištylėsim, ką kalbėsime, suprast nespės.

Dar paukštis įkandin be perstojo gražiai čiulbės.

Be sapno netgi Froidas nieko neištirs, Nors atkakliai su padėjėjais dirbs.

Poetas ditirambais baltą naktį girs, Nuo tų eilių kažkas apgirs, Slapta žymėtom kortom kirs Ir dainą a capella mums paskirs.

***

***

Mama šukuoja mažylei ilgus iki juosmens plaukus – Ankstų rytą misija beveik neįmanoma. Šukos kliūna už suvelto kuokšto, Už likusio sapno apie karuselę Su arkliukais iš porceliano, drambliais ir žuvytėmis.

Sklastymas – baltas odos ruoželis – atskiria sruogas: Tris perkelt į vieną pusę, Tris permest į kitą, Pirštais mikliai supinti pynę, Papuošti melsvais kaspinėliais, Įsegti drugelį, kurio sparnai išmarginti įmantriais ornamentais.

Mažylė veidrodyje mato savo atvaizdą.

Melsvais kaspinėliais, drugelio sparnais sumojuos, Pakils ligi pat debesų, sėdės visą dieną, Makaruodama kojomis, siųs oro bučinius, šypsenas.

Kai pabos, šokinės nuo pūkų kamuoliukų ant ištiesto patalo. ... Manekenei nudažo raudonai plaukus – Garsaus dizainerio sumanymas.

Kirpčiukai jai nelabai tinka, bet ką darysi...

Eina podiumu, suknelės skeltukas ligi šlaunies, Kulniukai kaip adata.

Tiesioginė transliacija – akina blykstės.

Ji nebemoka šypsotis – tik ištempia lūpas putlias.

Fotografai džiūgauja, gerbėjai įsivaizduoja, Kad jiems siunčiamas ženklas mylėti.

Per naktį žiūrėti į dangų Ir krintančią žvaigždę pagauti.

Vinilo plokštelėje pirštais išgauti Iš kosmoso ūžesį – garsą netrankų.

Nei dabartis, kuri erškėčiais pynės Ir blaškė tarsi amžinos sūpynės: Žvaigždėtos naktys – dienos nykios, Kai tolsta artimas, bet lieka knygos.

Alyvų kekės prie atverto lango Apsunkusios, rasotos lenkės.

Ieškojau penkialapio žiedo iš anapus – Jis neštų laimę ten ir šiapus.

Įkalintas laikas dėžutėj kvadrato, Kur telpa gyvenimas knygų, ekrano.

Tikrovės – nei sprindžio, nei gramo.

Tik amžinas bėgsmas iš rato.

O man tu kalbėjai, kad patys Mes esam planetos ir toliai, Ir dykumos, dykros ir guoliai Vienatvei, kad ji nenumirtų iš bado, Kad plakančios, mylinčios širdys Už šviesmečių girdis. *** Ruduo, o ji vaidina baltą fėją. Žingsneliais balerinos per purvyną ką tik ėjo.

Sparnai nenupešiotų plunksnų, Ir batai nuo vandens nekliunksi.

Jai vėjas, darganos nė motais – šypsos.

Miestelio meras ir meriukai vypso.

Ir gulas debesys lietaus ant žemės.

Sumaišo, kas per aukšta ir per žema. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄

Tvarkos norėtų geriantis poetas – Be ritmo griūna jam sonetas.

Baltais sparnais mojuoja fėja, šoka Ir rudeniui įvaro lengvą šoką. *** Ji moka laikytis už žvaigždžių kraštelio, Glaudžias prie vėjo, Kai visi atstumia, Kalba su šiurenančiais žolynais, Glosto smilgas tarsi vaikų galvas, Apkabina medžius lyg savo brolius ir seseris.

Vienatvėje ji niekada nepajus vienatvės.

Kvaišelei, Kuri neišmoko gyventi, Yra dangaus karalystė.

Bet su tuo nesutinka Vienadieniai dievai, Sėdintys prezidiumuose.

Jų kalbas užrašo aukso plunksnomis, Bet paskui ištrina, Nes būti tribūnoje Jau kitam eilė. *** Toks lėtas ritmas – įkyrus barbenimas lietaus Į langus ir duris. Galėjo būti svečias, tas, kurio nelauki.

Galėjo būti ir lauktasis, neparašęs nieko tau, Net nežinojęs, kad su juo kalbi, net neišklausęs, Kada bandei atverti širdį svetimam, – pasaulis banalus.

Nesi ir išimtis. Į gelmę neneria plaukikas, Statistas suskaičiuoja reitingus, balus.

Ant sienos kabo nemadingas kykas.

Ir viskas tik ratu, tačiau lig šiol tiki – Efektas plazdančio sparnais drugelio.

Erškėtrožė ir dieviška, ir žeidžianti, dygi.

Ir gyveni – o juk jau pusė kelio.

Toks lėtas ritmas – neapčiuopsi, neišduodantis tavęs.

Lietus pašmirinėja ir nuklysta į kitas gatves. *** Upelis, kuriame nuskendo Ofelija, Vis dar saugo jos atspindį.

52

Lūgnės, baltos lelijos skleidžia žiedus, Vejasi ilgais pailgais lapais žolynai.

Aš buvau įbridusi į tą vandenį, Kai mokiausi plaukti.

Mano Hamletas buvo vietinis, Jis nepaveldėjo karalystės, Bet ją man žadėjo, Ir tuo įtikėjau.

Vieną vasarą sendaikčių parduotuvėje Nusipirko kaukolę, sakė – Joriko.

Slapta pasroviui nuplukdžiau Ką tik pasiūtą vestuvinę suknią.

Jo motina su manimi daugiau nebesisveikino, Išsikraustė gyventi pas mirusio vyro brolį.

Hamletas neprieštaravo.

Mane greitai pamiršo, Nes visos laimingos pabaigos Išsitrina iš atminties. *** Skleidžias rožė šerkšnotam lange.

Tavo veidas jau ten neboluoja.

Alavinis kareivis bekraščiam lauke, Netgi šuo jį aptikęs neloja.

Balerinos bateliai kažkur numesti, O šokėja seniai nebešoka.

Tie vaikystės namai amžinai prarasti.

Ir birželį lakštingalos mums nebesuokia.

O dar lauki stebuklo – gręžiesi atgal. Šerkšnas tirpsta nuo lūpų ant stiklo.

Gal suklydai – neprarastas laikas, o gal?

Sapnas, mirksnis gyvenimo tikro?

Nesuprasi, tik grimsi ir grimsi gilyn.

Baltas takas nemintas, viliojantis eiti.

Vaikas ima už rankos ir veda tolyn.

Girgžda sniegas, ir žingsniai lyg žodžiai nuaidi. *** Yra poetų ir poečių, kurių eiles atsimeni tyloj, Kai kelyje sustingsta žvilgsnis atpažinęs Tą patį lauką, debesis ir žalią girią.

Kai verias horizonto linija, kuždi, Kaip išsisupusi plačiai banguoja jūra nuo Birutės kalno.

Būtis ir nebūtis – Alyvos žiedas – amžinas ir nykstantis su smėlio sauja.

Yra poetų ir poečių, kurių eilėraščiai užgauna širdį

GINTARO LAŠAI

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

Ir perveria gėla ir nuojauta, Kad čia esi tik svečias, piligrimas, Kad lapkritis tuoj išnešios lapus, Palikęs rūdis ir skardinį garsą, vėjo ūksmą.

Gal nemokėjai taip gražiai Kažką įvardinti, parodyti kitiems, Kad juos mylėjai, Tad užrašei citatą – Ji be kalbėjimo visus apnuogina, išduoda.

Yra poetų ir poečių, Kurių eiles ne vien tik sau padeklamuoji.

Poezija, išskleidusi sparnus, Ir kaip viltis minioj plasnoja. *** Štai ir bus praėjusi diena.

Sudėlioti kreipiniai, intarpai, žodžiai – Tarsi kokios nors rūpestingos šeimininkės stiklainiai sandėliuke,

Kur gali rasti saldžios uogienės, Pagal specialų receptą raugintų agurkų indą, Žiemos obuolių pintose dėžėse.

Nors turbūt meluoju.

Atminties lentynose daugiau chaoso.

Sandėliukas užrakintas, Diena irgi tuoj bus užrakinta.

Raktas – data, nuotraukos, žinutės feisbuke, Širdies virpesiai, atodūsiai, nutylėjimai, kodai.

Smėlis iš apversto laikrodžio Tarsi vanduo sunkiasi pro pirštus, Kruopelytėmis byra nuo stalo, Skverbiasi pro grindis, pro lentų plyšelius, Įgaudamas pirmykštį pavidalą. Štai ir bus praėjusi diena.

Ir aš vėl prašysiu, Kad papasakotum man apie feniksą, pakilusį iš pelenų.

53

GINTARO LAŠAI

Vishwatma Alma RIEBŽDAITĖ

Praėjus svaigiam saugaus prisirišimo etapui, Misisipei pradėjo kilti pyktis.

Ji atidarė stalčių: jis buvo pilnas vaistų širdžiai ir nervams. Šešių rūšių širdies lašai, dviejų rūšių aspirinas, vienas įpakuotas kaip kontraceptiniai vaistai, homeopatiniai nervinį neramumą mažinantys, daugybė vitaminų stiprinti širdžiai, žoliniai raminamieji preparatai, septynių rūšių nervus raminančios arbatos, žoliniai miegui su melatoninu, kuriuos sučiulpi ir pradedi baugiai slysti į miego karalystę vis dar besikaluotuojant širdžiai, validolis, aj, preparatai trišakio nervo uždegimui gydyti, nes dūrė, aišku Šv.

Kalis ir Mr. Bio. Magnis. Šitiek jai kainavo saugaus prisirišimo aktas. Jos mirtį.

Ir nieko nebėra. Nė vieno požymio, nė vieno simptomo! Niekas niekur neduria, nedegina, dingo panikos priepuoliai, širdis rami kaip obuolys. Jau pirmą vakarą pagerėjus ji išgėrė alkoholinio alaus, o paskui, žinoma, perėjo prie įprastinių, nealkoholinių gėrimų, riebių maisto produktų ir saldumynų.

Ji iškratė tuos vaistus ant grindų, susidarė gera krūva. Ką su jais daryti? Ir prisiminė, kad turi gana gerai išugdytą daiktų išmetimo įgūdį. Susidėjo į maišą ir kaip Kalėdų Senelis nuėjo prie konteinerio.

Grįžo. Jai buvo labai įdomu, kas dabar bus prisirišus. Ją ėmė įsiūtis, klaikus baisus įsiūtis dėl švelnių jausmų, kuriuos teko patirti psichoterapeuto atžvilgiu.

Vyksta konsultacija. Psichoterapeutas idiotiška veido išraiška klausia, kaip praėjo jos savaitė.

– Jūs mane žiauriai, blet, užpisote.

– Misisipe, gal galite šitaip nesikeikti? – mandagiai paprašė psichoterapeutas.

– Aš daugiau tau nebebūsiu, blet, gera, – nei iš šio, nei iš to siaubingai į kompiuterio ekraną pradėjo rėkti geroji Misisipė.

Ji atrodė baisiai, nesišukavusi, persiviepusi, žliumbianti ir dėl to dar baisesnė.

– Prašau nusiraminti, – psichoterapeutui 54

Alma Riebždaitė. Vitražas.

irgi pradėjo kilti nervai, nes jis nesivaldo, garbės žodis, nesivaldo.

– Jeigu nepatinka, nesiklausykite.

Ir staiga Misisisipė supranta, kad galia yra jos rankose, jai ateina nušvitimas. Ji gali išjungti psichoterapeutą kada panorėjusi – vienu vieninteliu mygtuko paspaudimu! Ko niekaip nepadarysi esant gyvai konsultacijai. Kartą Žanetas ją buvo net užrakinęs per konsultaciją savo kabinete. Ji pasijuto siaubingai nesaugiai. Jai vos neprasidėjo panikos priepuolis, kurio niekada nebuvo patyrusi, nes ji tiesiog atsiskirdavo nuo kūno, depersonalizacija, derealizacija ir panašiai.

O dabar ji žino, kas yra panikos priepuolis.

Taip sakant, praturtėjo patirtimi. Panašu, jog panikos priepuoliai yra didelis pasiekimas: tai vadinasi susijungimas su kūnu.

– Aš kalbėsiu taip, kaip norėsiu! Jūs minėjote, kad aš turiu problemų. Mes turime nebedaug laiko, prašau man jas išvardyti, aš jas užsirašysiu, išsirinksiu aktualiausią ir ją spręsime. Ar čia mes tik pezėsim, kurva? Taip, turiu su kuo užsirašyti. Gerai, norėčiau žinoti, kokius metodus taikysime minėtai problemai spręsti? – tokia konsultacija, žinoma, vyksta jos galvoje.

Staiga jai kyla dar geresnė mintis, ji pasiims kitą įrenginį ir įrašys jų pokalbį. Paskui tą pokalbį išanalizuos. Kai bendrauji per ekraną, atsiveria didesnės galimybės.

Misisipė klausosi įrašo: Misisipė klausia: – Kiek ilgai mes čia dar tampysimės?

– Aš tau, Misisipe, siūlau draugauti, – sako psichoterapeutas.

GINTARO LAŠAI

– Kur? Realybėje ar terapiniame procese?

– Realybėje, – atsako psichoterapeutas. „Fuck off!“ – mintyse bjauriai nusikeikia Misisipė. To įraše nėra.

– Gerai, – sako Misisipė, – galime pabandyti, bet aš abejoju, ar kas mums išeis.

Jei jūs toks pats esate įkyrus realybėje kaip terapiniame procese, aš neištversiu.

– Gerai, – sako Žanetas, – mes neturime ko prarasti. Žinoma, kad įrašo Misisipė klausosi savo vaizduotėje.

Fuck off. Nutrauki tą psichoterapiją ir užmiršti psichoterapeutą amžiams! Na, po prisirišimo jis turi pradėti paleidimo procesą. Jai jau neberūpi jos motyvacijos lygis gyvenimui, meilė sau, tikslų siekimas ir panašiai. Jai rūpi tik kaip greičiau atsiplėšti nuo psichoterapeuto. Visai nebėra ramybės gyvenime. Kad ir kur eitum, visur psichoterapeutas. Staiga ji pajunta, kad psichoterapeuto yra per daug, ir ji pradeda intoksikuotis. Ar būtų galima pamažinti psichoterapeuto dozę? Net ir prisirišus jai niekur nedingsta mintys apie didįjį pabėgimo planą. Į Indiją Misisipė išvyko antrą kartą. Ji jau buvo aplankiusi pietinę Indiją, Keralos valstiją. Šį kartą ji pasirinko patį piečiausią Indijos miestą Kanjakumarį. Tiksliau, ją pakvietė vienas ponas, ponas Ravi, su kuriuo ji susipažino pirmosios savo kelionės į Indiją metu.

Misisipė Kanjakumarį pavadino vieta, kur pasibaigia žemė. Pasaulio krašte ji išbuvo apie tris mėnesius, viskas būtų buvę gerai, bet ji ir vėl susidraugavo su žmogumi.

Jis buvo jos vairuotojas ir gidas. Žinote, kaip būna, iš pradžių į žmogų net nekreipi dėmesio, žiūri pro langą, paklausi techninių detalių, o paskui tas žmogus pradeda darytis vis artimesnis ir artimesnis, pavyzdžiui, jis pradeda tave suprasti be žodžių arba tu kalbi savo kalba, o jis vis tiek žino, ką tu sakai, netiesa, kad žodžių reikšmė yra pagrindinis supratimo šaltinis, žmonės kaip paukščiai, kaip delfinai, yra balso moduliacijos, intonacijos ir visas emocijų spektras atsispindi žmogaus balse, ne kalbos reikšmėse. Žinoma, pradeda vienas kitą suprasti iš akių, žvilgsnių, judesių. Na, tai yra siaubas. O paskui suartėti norisi vis labiau ir labiau ir ypač skausminga yra, kai supranti, jog jums liko trys dienos ir jūs daugiau vienas kito daugiau niekada nepamatysite.

Jo vardas yra Vishwatma. Aš nežinau, kodėl jie guli nuogi Ravi namuose po apklotu,

gal vėsoka, niekas to nesureikšmina. Jie guli ir nieko nedaro, tik Višvatma kalbėdamas bando prisiglausti ar paliesti Misisipę, o kai rodo, kas vyksta jo telefone, prisispaudžia arti jos kūno, kad truputį net, atrodo, užgula, bet tik truputį, taip vos vos, lyg daugiau pasisuktų šonu.

Paskutinį vakarą jie praleidžia Vishwatmos namuose. Jis padaro kvepiančios arbatos su pienu, lauke už lango ošia vandenynas, saulei leidžiantis skamba šventos hinduistinės giesmės. Akimirką Misisipė pasijunta kaip Bolivudo filme. Jis ištiesia ranką ir pakviečia ją šokti. Jie susiglaudžia taip stipriai, kad ji pajunta sukietėjusį Vishwatmos daiktą, jis ją laiko stipriai prispaudęs, tai taip jaudina, kad Misisipė visiškai apsvaigsta. Ir tada Vishwatma pradeda dainuoti. Jie šoka, o Vishwatma dainuoja ir dainuoja sanskritiškai, kartais uždainuoja gryna švaria lietuvių kalba, ir Misisipė stebisi, iš kur taip gerai jis moka lietuviškai. Jis dainuoja, jie šoka, ir taip gera yra jausti savo ir jo lytiškumą.

Misisipė yra tokia apsvaigusi, kad beveik išnykusi.

Paskui ji žiūri į jo veidą ir galvoja, kaip reikės jį mylėti amžinai, kai jie gyvai matysis geriausiu atveju kartą per metus.

Suskamba žadintuvas, kuo šiurkščiausiai ją iš Kanjakumario sugrąžindamas į šiurkštų lietuvišką koronavirusinį lapkritį, o iš Vishwatmos glėbio – į specialisto liūdniausiomis spalvomis nudažytą vienatvę.

Tai košmaras! Grįžta, bet supranta, kad yra girta ir tik plakasi tarp saldžių sapno nuolaužų. Tegu greičiau jis pradeda paleidimo procesą!

Misisipė važiuos į Indiją trečią kartą, ji nori pamatyti Varanasį, Gangą ir Himalajų kalnus. „Kokia keista psichoterapinė metodika, – tyliai mintyse nusistebėjo Misisipė. – Daro viską, kad žmogų išvestų iš proto.“ Įdomu, kokia čia kryptis: geštalto, egzistencinė ar kognityvinė elgesio terapija?

Aišku, kad ji saugiai prisirišo, bet to negana. Jis vėl ten klausinės apie problemas, bet labiausiai Misisipė bijo, kad jis pradės klausinėti apie jos erotinius jausmus. Ne, tai tikrai negali būti terapijos dalimi. Reikės jam paaiškinti, kad ji yra jau siaubingai saugiai prie jo prisirišusi.

– O tu gali papasakoti tuos sapnus? – klausia psichoterapeutas.

– Tai aišku, kad ne.

– Ta prasme visiems gali, o man ne?

Misisipė kažkodėl nuščiūva. Jos skruostai pradeda degti.

– Ta prasme aš tau esu tolimiausias už bet kokį skaitytoją?

Misisipė žiopčioja: – Na, mes dabar labai artimai kalbamės.

Misisipė kažkodėl liepsnoja. Tai nėra gėda, tai nėra ištuštėjimo jausmas, kai nuo bendravimo jautiesi tarsi iškabintas, tai kažkoks svetimas, Misisipei nepažįstamas jausmas.

– Kodėl tu manęs neprisileidi? – toliau šakėm Misisipę bado psichoterapeutas.

– Kad... kad aš labai keista, mano savitas požiūris, man net žmonės tai sako, mano elgesys peržengia normalumo ribas, aš... aš galiu gulėti ant žemės ir fotografuoti... Ilgai į kažką žiūrėti, stebėti, tai... tai prasikerta su žmonėms įprastu laiko suvokimu... Jie eina greitai, pavyzdžiui, poros, o aš per ilgai stoviu... Kitiems tai gali labai nepatikti... Ir, na, žinote, toks elgesys kitą gali pradėti erzinti...

Na, kam to reikia, juk aš su niekuo nesiruošiu draugauti, o terapija greitai baigsis.

Na, mes čia dar truputį pasikalbėsime, juk ir viskas... Aš niekam netrukdau gyventi ir nekišu savo pasaulio.

– Ne, nu, aš nieko nesakau, tik nesuprantu, kodėl tu man vėl su kirviu kerti į galvą, – toliau byloja psichoterapeutas, lyg viską žinotų. – Aš kviečiu tyrinėti, kaip tu laikaisi distancijos tarp manęs ir savęs.

Misisipė įkaista iki baltumo: eik tu šikt, čia yra kažkokia reta akivaizdi teisybė.

– Na, tame sapne buvo erotinių motyvų, – pagaliau ištaria Misisipė – Ir kodėl tu negali apie tai kalbėti?

– Mūsų konsultacijos laikas baigiasi, – žvilgtelėjusi į laikrodį ant kompiuterio ekrano, džiaugsmingai praneša beveik sudegusi Misisipė.

Misisipei labai patinka jos pasaulis, jai patinka jame gyventi. Pasaulyje, kurį per daugybę metų pasislėpusi nuo žmonių sukūrė, kruopščiai saugojo, išpuoselėjo ir išaugino. Labai baugu, kad kažkas įžengs į tavo pasaulį ir jį sugriaus, sutryps, praeis su savo kerziniais batais per jausmų, potyrių, įspūdžių, minčių, fantazijų ir vaizduotės sodą, kuriame taip gera gyventi, o... o artimasis skaitytojas to negali, nes jis yra toli.

Ar artumas ir gyvenimas savo pasaulyje yra suderinama? Ar galima tuo kažkaip dozuotai pasidalyti? Ar įmanoma likti nesutryptam? Ar gali būti, kad neišsityčios?

Tokį šį vakuojantį tekstą ir palikime.

55

GINTARO LAŠAI

Vika Čembarceva – poetė, prozininkė, vertėja. Gimė Moldovoje, Kišiniove. Rašo rusų kalba. Maskvos rašytojų sąjungos ir Moldovos rusų rašytojų asociacijos narė. Apdovanota Armėnijos kultūros ministerijos Grigoro Narekaci medaliu už kultūrinių ryšių stiprinimą tarp Armėnijos ir kitų valstybių.

Daugelio tarptautinių literatūrinių konkursų ir premijų laureatė ir diplomantė. Kelių poezijos rinkinių autorė, graikių poečių rinkinio „Alyvuogių ošimas“ bei kitų literatūrinių rinkinių ir almanachų sudarytoja. Jos eilėraščiai ir proza išversti į armėnų, lietuvių, serbų, italų, tadžikų, uzbekų, rumunų, anglų kalbas.

Ji pati verčia rumunų, armėnų, uzbekų ir persų poeziją.

Bevėtrio sezono laiškai.

Salų atvirukai Vika ČEMBARCEVA

metu mintis, bet jos pakimba vis paukščių nerimu debesų tumuluos...

Liepos 22. Sikinas

Sikine saulėlydis nuslydo už kalvos – salų atvirukas. mieguistų Kikladų praeities tyla...

Daugiau nei šimtas metų laiškų negaunu...

burtas mestas.

kriauklelė iš pajūrio suaugo su asfaltu ir priklydęs vėjas vos šiugždena mano drabužius, atvėso pietūs ant palangės, ir aukštyn – moneta dangun – nuo stogo kryžmos

/ dvidešimt antroji trys valandos liepa /

56

GINTARO LAŠAI

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Liepos 23. Korfu Vėtros atodūsiams – skundai lietaus... nakties išdavai sapnavos Nausikaja – ieškojo Odisėjo ir brido vandenų atkraščiu basa, laukti mokės... kaip fajakų laivo vairininkas mintimis rodydamas maršrutus, už kipariso paunksnės aušra nepaliaujamai skuba dienos pradžiai. oras švelnus, drėgnas, nesvarus... įlankoje – valtys baltais karoliais. išlietas jūros mėlis akvarele. salos pusmėnulis pjautuvu nurėžia vandenis, laikus, epochas... čia „taip“ skamba kaip „ne“, o „ne“ kaip „ohi“ ir pušys kvepia jūra bei vynu...

ankstoka. rašau, tačiau rašysena mieguista. / dvidešimt trečioji diena Kerkyra liepa /

Liepos 24. Folegandras Nepavykus prisibelst iki dangaus, jis pats mums nusileis į delnus... laikai ir vėjai šykščiai tašo akmenį, užauga nykštukinis miškas plyšiuos uolų, nuo jų virš Choros sklinda bažnytinio choro gaida. ir atsakas klausimams neužduotiems ateina pats, ir laikrodžio tiksėjimas palyginamas su uoliu tikėjimu ► 57

GINTARO LAŠAI

◄

žolės ašmenimis ar dieviškuoju panteonu, ar Jo gailestingumo dosnumu, kai paskutinis bėdžius taps pirmu... liepa. saulėlydis. ir rožinis dangus. / dvidešimt ketvirtoji diena liepa Folegandras /

Liepos 25. Santorinas Vardus po kruopelytę kirai sulesė, nepameną, kaip atsiliepdavo anksčiau... vasara – užkaitęs virdulys – atsainiai išlieja liepą per gruoblėtus puodelius. lieka septyni – išgert savaitės eigoje ir užsikąst mėnulio griežiniu, kaip melionu...

Liepos 27. Mikonas Sustingo jūra – kaip Bizantijos epochos karoliai iš afganiško lazurito... „kalinixta, agapi mou, kalinixta“ vėjo malūnas antrina vėtrai. siauromis gatvelėmis Paraportianio link pakrypo vakaras išdykusia kate. kalinixta. svaiginančiai kvepia gėlėmis, laukų plynėmis. iš lėto vėsta Mikonas. metas nakčiai. durų žibinto drugelio stiklėjimas. triukšmaujanti minia. veidai. veidai. balintų akmenų grindinys vėduokliškai nuo uosto išsisklaido. pelikanas neramiai verkšlena prieplaukoj... / dešimtieji metai liepos dvidešimt septintoji /

arčiau aukštybių būtų mūsų namas ant kalvos... / dvidešimt penktoji diena liepa Santorinas /

Liepos 26. Oja Santorinas Organzos klostėse įsipainiojusios vapsvos daužos mėlynan stiklan... čiurliškai nubloškė mintis lig dangaus krašto – jūros pakraščio... egėjiškam laše senasis vandenynas. liepa du trečdalius vasaros nugraužė. vis renka moterys šafraną Akrotirio freskoje. auštant jūron tarsi išpiltas brandus vynas iš firsiškos amforos... margaritų puokštelė... kitokia, rodosi, tapau ir liksiu... / Kikladų salos šv. Irenos garbei dvidešimt šeštoji Oja Santorinas / 58

*** Apniūkusių salų atvirukai...

Kelinti metai, kelinta diena ir vasara nėra laiškų: nei klausimų,

nei atsakymų svetimų adresų įvairovėje.

Prisimenu sodą...

Ir lotosas pražydo, ir skubomis – fotografija atminčiai, ir skausmas širdyje, o širdies forma – akmuo, ir širdies akmuo ten daužėsi skausmingai, kur šonkaulių šakos susiraizgė ląsta, kur sielai trypčioti už saulės rezginio paukštiškai lengva, aukštyn, kol jos budynei nepašauks...

Ar nuilsęs Dievas, žemiškais rūpesčiais išvargintas, pašauks aukštyn?

Ar jo burna ištars tą vardą, arba galbūt teks trinti slenkstį amžinai už rojaus vaisius iš gyvenimiško pragaro...

Pamenu: lotosas tu sodo fone lianų siena ir lubos dangaus...

Iš rusų k. išvertė Dainius SOBECKIS

KULTŪROS ISTORIJA

Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (1) Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Senasis Karaliaučius.

Smalsūs skaitytojai tikriausiai norės žinoti, kodėl autorė savo publikaciją skiria iškiliam Klaipėdos jubiliejui. Klaipėda – seniausias Lietuvos miestas, garsėjantis savo turtinga istorija, savitu kultūriniu paveldu, gana ilgu europinio masto asmenybių sąrašu. 2024aisiais minėsime Imanuelio Kanto (1724–1804) 300-ąsias gimimo ir 220-ąsias mirties metines. Taigi gera proga paieškoti šio didžio mąstytojo istorinių bei kultūrinių sąsajų su Klaipėda, aiškintis, kaip jis susijęs su šiuo miestu. Kokio atgarsio I.Kanto asmenybė, gyvenimas ir jo filosofija sulaukė senojoje Klaipėdoje? Kiek šiandien čia populiarus šis pasaulinio masto filosofas? Koks apskritai kiekvieno iš mūsų santykis su šia istorine asmenybe? Šie ir kiti panašaus pobūdžio klausimai svarbūs. Atsakymas – ne iš lengvųjų.

Kodėl? „Žinome tiek, kiek atsimename“, – teigė I.Kantas. ► 59

KULTŪROS ISTORIJA

Jovita SAULĖNIENĖ

Arti ar toli I.Kantas?

Paminklas I.Kantui Karaliaučiuje, pastatytas 1864 m. Skulptorius – Christianas Danielius Rauchas.

Per karą sunaikintas paminklas I.Kantui 1992 m. buvo atkurtas ir atstatytas.

60

◄ XVIII a. – Švietimo, dar kitaip vadinamas Apšvietos amžius. Tai racionalaus mąstymo, istorinio optimizmo, žinių suteikimo visiems ir kiekvienam epocha, kurioje gimė didžios asmenybės ir šviesą išvydo jų kūriniai, pažadinę žmonijos protus, išjudinę žmogaus galias. Vienas iš Apšvietos šviesulių yra ir Prūsijos filosofas I.Kantas, kurio svarbiausi veikalai „Grynojo proto kritika“ (1781) ir „Praktinio proto kritika“ (1788) padėjo pamatus klasikinei vokiečių filosofijai ir jam pačiam atnešė pasaulinį pripažinimą. Tiesa, šio filosofo darbai paprastiems skaitytojams nėra lengvai įkandami.

Tačiau susidomėjimas I.Kantu niekada neatslūgo. Viena iš svarbių jo filosofijos traukos priežasčių – pagrindinė tyrinėjimo tema – žmogus, apie kurį I.Kantas mąstė „turėdamas vienintelį tikslą – kad žmogus taptų žmogiškesnis. Kad jis geriau gyventų“ (Arsenijus Gulyga). Juk saugoti

KULTŪROS ISTORIJA

Memorialinė lenta ant namo, kuriame gimė ir iki 1740 m. gyveno I.Kantas.

savyje žmogų, kaip sakė A.Čechovas, kiekvienam svarbu.

Tebūnie taisyklė viena, Kurios neatimsi iš širdies: Būk žmogiškas, sąžiningas, Ištikimas ir švarios sąžinės (iš I.Kanto epitafijos karo patarėjui ir teisės prof. dr. Lestockui).

I.Kanto mintys ir yra tas esminis ryšys, leidžiantis mieste ieškoti svarbių istorinių bei giluminių kultūrinių sąsajų su šia asmenybe, nors pats jis niekada nebuvo kojos įkėlęs į Klaipėdą. Tiesa, mieste kurį laiką buvo apsigyvenę jo protėviai (senelis, tėvas, kiti giminaičiai). Pažintis su jais leidžia labiau įsigilinti į mąstytojo biografiją, kurią taikliai apibūdino A.Gulyga, teigdamas, kad „I.Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo dvasios istoriją“. I.Kanto „dvasios istorija“ – tai amžina, niekada neišsenkanti gyvybinga versmė, su jėga prasiveržianti sudėtingais istoriniais momentais. Taip nutiko ir Klaipėdoje, kai napoleonmečiu, čia prasidėjus didžiosioms Prūsijos reformoms, buvo atsiremta į I.Kanto idėjas.

I.Kanto mintys ir yra tas esminis ryšys, leidžiantis mieste ieškoti sąsajų su šia asmenybe, nors pats jis niekada nebuvo kojos įkėlęs į Klaipėdą.

Atminimo ženklas.

„Mokslas yra organizuotas žinojimas.

Išmintis yra organizuotas gyvenimas“, – rašė I.Kantas.

Uostamiesčio kultūriniame gyvenime reikšmingas faktas, kai 2019 m. Klaipėdos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas I.Kanto vardas. Šioje bibliotekoje kuriamas mąstytojo gyvenimo ir jo filosofinių darbų tyrimo centras. Čia kaupiamas I.Kanto kūrybinis palikimas, organizuojamos jo filosofijos tiesoms skirtos mokslinės konferencijos, ieškoma šios iškilios asmenybės sąsajų su Klaipėdos miestu. 2019 m. bibliotekos langus papuošė Raimondos Pečeliūnienės sukurta kalėdinė dekoracija „Kanto miestas – Karaliaučius“, pripažinta

gražiausia miesto vitrina, pritraukusi daugybę klaipėdiečių. Nemažai buvo ir susidomėjusių bibliotekos projektu – ekskursija I.Kanto protėvių istoriniais takais. Taip vis garsiau mieste skamba I.Kanto vardas.

I.Kanto Karaliaučiuje Karaliaučius – I.Kanto miestas. Visą savo gyvenimą šis vienišius (nebuvo vedęs) nugyveno šiame mieste. Tik epizodiškai jis buvo išvykęs į netoliese nuo Karaliaučiaus esančius pastoriaus namus, kelis dvarus, kur mokė vaikus. ►

Sveikinimai iš Karaliaučiaus. Atvirukas.

61

KULTŪROS ISTORIJA

ir kuo ilgiau apie juos susimąstome, – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.“

I.Kanto idėjų vedami

Karaliaučiaus katedra, kurioje 1804 m. buvo palaidotas I.Kantas. ◄ Karaliaučiuje jis gimė, krimto mokslus Albertinos universitete, vėliau jame net 41 metus profesoriavo, buvo išrinktas jo rektoriumi, išugdė savo pasekėjų. Dar jam gyvam esant Karaliaučiaus miesto gyventojams I.Kantas buvo tapęs moralinio gėrio simboliu. Miestiečiams jis imponavo kaip asmenybė, kurios gyvenimas – „žodžių ir darbų, skelbiamų idėjų ir elgesio vienybės pavyzdys“ (A.Gulyga). Karaliaučiuje jis ir palaidotas. Tad Karaliaučius – tai ir I.Kanto pasaulio kūrėjas, kartu I.Kantas buvo šio karališkojo miesto mokinys.

I.Kanto vardas ir pasauliui jo skleistos mintys ir dabar gyvos Karaliaučiuje, jau vadinamame Kaliningradu. Čia garbingai saugomas šio didžio mąstytojo atminimas. Paminklas filosofui, memuarinė lenta prie namo, kur jis gimė ir iki 1870 m. gyveno su savo tėvais, I.Kanto muziejus, mauzoliejus ir kitos jį primenančios vietos tai patvirtina. Tai didinga, kai žmogus iškeliamas virš jo paties. O I.Kantas rašė: „Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau

Senasis Karaliaučiaus universitetas, kuriame ilgai darbavosi I.Kantas.

Iliustracijos iš Zelenogradsko Centrinės J.H.Kuranovo bibliotekos fondų

62

XVIII a. Karaliaučius – Apšvietos epochos kultūros centras. Čia veikęs Albertinos universitetas išugdė iškilių asmenybių, kurios vėliau turėjo įtakos pozityvioms šalies ekonominio ir kultūrinio gyvenimo permainoms. Viena iškiliausių figūrų Karaliaučiaus mieste tuo metu ir buvo I.Kantas, subūręs nemažai savo bendraminčių, tarp kurių buvo tokios Karaliaučiaus įžymybės kaip miesto oberprezidentas teisininkas Theodoras Gottliebas von Hippelis (1741–1796), literatas, teologas, filosofas Johannas Gottfriedas Herderis (1744–1803), poetas, dramaturgas Zacharias Werneris (1768–1823), rašytojas, teisininkas Ernstas Theodoras Amadeusas Hoffmannas (1776–1822) ir dar daugybė kitų. Tai buvo didžių asmenybių, lygiaverčių mokslo vyrų bendravimas, neišvengęs aštrių tarpusavio diskusijų, net kivirčų, atvedusių ir prie santykių nutrūkimo. Ne vienam menininkui jų tarpusavio santykiai tapo net kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Dauguma jų, šiuo atveju išvardytos asmenybės, klausėsi I.Kanto paskaitų ir buvo persiėmę šio mąstytojo idėjų dvasia. Ir didžiausi tarpusavio pykčiai nė vienam sieloje tos dvasios neišsklaidė.

Visi jie buvo savo epochos pažangių idėjų vedliai, savo srityse pasiekę puikių rezultatų.

Visi jie ieškojo atsakymų į I.Kanto filosofijos esminius klausimus: „Ką aš galiu žinoti? Ką aš privalau daryti? Ko aš drįstu tikėtis? Kas yra žmogus?“.

Tai patvirtina ir didžiųjų Prūsijos reformatorių Friedricho Leopoldo von Schröterio ir Heinricho Theodoro von Schöno reformos, kurias jie siekė šalyje įgyvendinti pagal savo didžiojo mokytojo idėjas. I.Kantas sukūrė gyvybingą kūrybinę atmosferą. Tokia jau didžiųjų asmenybių misija.

I.Kanto paieškos Klaipėdoje – tyrinėtojui savotiška kultūrinė archeologija. Istoriniai bei kultūriniai mąstytojo ryšiai su šiuo miestu yra atsiradę skirtingu laiku ir yra skirtingo pobūdžio. Galima atsekti tris pagrindinius I.Kanto sąlyčio su Klaipėda aspektus. Tai jo protėvių istorija šiame mieste, XIX a. pr. pradėtos Klaipėdoje didžiosios Prūsijos reformos I.Kanto filosofijos dvasia ir šio mąstytojo vardo magija.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8