1
ketvirtadienis, lapkričio 28, 2013
MENO LEIDINYS Nr. 11 (221) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt
Langas
Rytų Prūsijos dailė – Vilniuje Lapkričio 21-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.–XX a. pirmos pusės tapyba iš Aleksandro Popovo rinkinio“ sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo.
Parodoje pristatomi 78 dailininkai, eksponuojama 116 tapybos darbų. Kaip pasakojo ekspoziciją vilniečiams pristačiusi klaipėdietė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, „šie paveikslai atstovauja ryškiausiems Rytų Prūsijos dailės istorijos reiškiniams – Karaliaučiaus meno akademijai ir Nidos dailininkų kolonijai, supažindina su čia gimusių, nuolat šiame krašte gyvenusių ar tik epizodiškai jame buvojusių dailininkų kūryba. Ekspozicijoje dominuoja peizažai, vyrauja įvairių Rytų Prūsijos vietovių – Romintos girios, Sembos pakrančių, Aistmarių nerijos, Kuršių nerijos vaizdai. Kūriniuose skleidžiasi kartais rūstus, kartais paslaptingas ar nuostabiai atviras miškų, laukų, vandenų ir kopų žemės grožis“. Grupelė bendraminčių kraštotyros ir istorijos mėgėjų 2009 m. Klaipėdoje įkūrė VšĮ Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugiją „Nidden“, kurios tikslas – dailės darbų, sukurtų Rytų Prūsijoje ir vaizdingai bylojančių apie regiono gamtą, praeitį, gyventojus, paieškos, rinkimas bei sklaida. Vienas aktyviausių draugijos narių, jos pirmininkas A.Popovas beveik dešimtmetį renka dailės kūrinius, susijusius su Rytų Prūsija. Šiuo metu rinkinyje yra arti 1000 tapybos ir grafikos darbų, atstovaujančių
beveik 300 dailininkų. Draugija „Nidden“ pristato rinkinio kūrinius plačiajai visuomenei, rengia parodas. Jau įvyko per dešimt parodų Nidoje, Rusnėje, Kaliningrade, Klaipėdoje ir Kaune. Šiemet pagal A.Popovo dailės rinkinį draugija parengė pažintinį šviečiamąjį leidinį „Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“, kuris spalio pabaigoje buvo pristatytas klaipėdiečiams. „Rytų Prūsijos dailė pasižymėjo plačiais tarptautiniais meno ryšiais, joje glaudžiai pynėsi Europos mene plitusios stilistinės kryptys ir tendencijos. Sudėtinga krašto istorija nunešė užmarštin daugelio čia kūrusių dailininkų vardus, didžioji dalis kūrinių buvo prarasti, dalis pateko į privačias rankas, tik vienas kitas – į muziejus. Šiame kontekste A.Popovo rinkinys turi ne tik estetinę, bet ir istorinę-pažintinę reikšmę, – įsitikinusi K.Jokubavičienė. – Plati stilistinė parodoje eksponuojamų kūrinių skalė – nuo akademizmo, realizmo, vėlyvojo impresionizmo iki ekspresionizmo ir naujojo daiktiškumo. Keli jau XX a. antroje pusėje sukurti darbai, atstovaujantys vėlyvojo ekspresionizmo kryptį, atskleidžia ypatingą Rytų Prūsijos dailės tąsos po 1945 m. bruožą – negalėdami vykti į pamėgtas vietas, dailininkai tapė „prisiminimų“ paveikslus...“ Vilniuje paroda veiks iki 2014 m. kovo 30 d., po to sugrįš į Klaipėdą ir papildyta kitais kūriniais iš A.Popovo rinkinio bus pristatyta Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje kaip ilgalaikė ekspozicija.
Paroda susiejo laiką ir vietą Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto fotografijos galerijoje“ Vilniuje lapkričio 20-ąją pristatyta LFS Klaipėdos skyriaus narių kūrinių paroda „Ne / ta vieta, ne / tas laikas“, veiksianti iki gruodžio 14-osios.
Joje eksponuojamos Vakarų Lietuvos fotografų Vyto Karaciejaus, Algimanto Rutkausko, Vitalijaus Janušonio, Romualdo Vaitkaus, Jono Strazdausko, Artūro Šeštoko ir Algimanto Tirliko fotografijos, liudijančios, kad laikas ir vieta yra tampriai susiję abipusės priklausomybės ryšiais ir stipriai veikia vienas kitą. Kaip aiškino viena iš šios parodos kuratorių (kitas – LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas) menotyrininkė Danguolė Ruškienė, autoriai šįkart siūlo daugiaprasmį vaizdų suvokimo būdą: „Viena vertus, jų pateikti darbai konstruoja gana aiškias temos interpretacijas, kita vertus – paliekama neribota erdvė subjektyviai laiko ir vietos temos traktuotei. Fotografų kūriniai čia jau nebeveikia kaip nuorodos. Jie šiuo atveju tampa atsargiomis užuominomis į pagrindinių egzistavimo sąlygų analizavimo variantus“. Mistifikuotas, iš esmės prieštaraujantis fotografijos prigimčiai V.Janušonio Balti-
jos jūros pasaulis, kuriame laikas ne sustabdomas, o priešingai – ištęsiamas iki amžinybės. J.Strazdauskas fiksuoja žmogaus veiklos pėdsakus, atvėrus žemės gelmes. Ribinius momentus tarp įėjimo ir išėjimo renkasi A.Tirlikas, kurio pinholiniai objektai / subjektai atitrūksta nuo materialaus pagrindo, gerokai praplėsdami asociacijų lauką. Pasikeitimo momentą – perėjimo iš realybės į fikciją, iš gyvenimo į sceną – nužymi V.Karaciejus. Dramatizmo išraiškos su nostalgijos prieskoniu atpažįstamos A.Rutkausko archyviniuose darbuose. Intriguojanti tradicijos ir nūdienos sandūra atsiveria A.Šeštoko fotografijose, svetimos vietos ir naujo žvilgsnio sąveika – R.Vaitkaus Paryžiaus vaizduose. „Kaleidoskopinio pobūdžio, daugiau ar mažiau realistiškų vaizdų išklotinėje dviejų pagrindinių egzistavimo sąlygų tema išryškėja ne tik gana skirtingi temos suvokimo rakursai, bet ir atsiveria skirtingi komunikacijos kanalai. Analizuojamos situacijos ar požiūriai gal ir negalėtų vadintis unikaliais, bet stereotipiškiems sprendimams vietos taip pat beveik nebelieka“, – teigė D.Ruškienė, apibendrindama klaipėdiečių fotoparodą „Ne / ta vieta, ne / tas laikas“.
Tapyba: Danas ANDRIULIONIS. Vakarėjanti Jūros gatvė. 2013 m. Drobė, akrilas, 14x100 cm.
Premjera – „Gaidos“ festivalyje Spalio 26-ąją Nacionalinės filharmonijos salėje Vilniuje, „Gaidos“ festivalio baigiamajame koncerte, įvyko kompozitorės Loretos Narvilaitės kompozicijos „Miesto labirintas“ premjera. Kolegų nuomone, klaipėdietei kūrinys pavyko. Miesto labirinto tema
L.Narvilaitės „Miesto labirintas“ (2013, 15‘) sukurtas sopranui, skaitovui ir simfoniniam orkestrui. Pastarojo kuriama garsų erdvė, kaip paaiškino autorė, – „tai pominimalistinis, urbanistinis peizažas, pagrįstas įvairaus intensyvumo orkestrinių spalvų blokų kaita“. Miestas yra vienas esminių, vyraujančių šios kompozitorės kūrybos motyvų – amžinybės, gyvenimo metafora. Naujojo jos kūrinio idėja paremta žymių lietuvių autorių Jurgos Ivanauskaitės ir Algimanto Mackaus tekstais miesto tema. Žodžio prasmė ir įtaiga čia itin stipri. „Vieno daug keliavusio žmogaus aš kartą paklausiau: „Kurie miestai yra didžiausi?“ Jis man atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje“, – rašė A.Mackus. „Per šimtmečių šimtmečius miestas darėsi vis tobulesnis labirintas, kad žmogus pats su savimi nebesusitik-
tų. (...) Kas išdrįs pasitraukti į mišką, tyrus, dykumą, kalnus, uoloje iškaltą atsiskyrėlio buveinę?“ – klausė J.Ivanauskaitė... Sutelkė geriausias pajėgas
Kaip „Durims“ sakė L.Narvilaitė, jos kūrinys sukurtas „Gaidos“ festivalio užsakymu. „Jį rašiau daugiau nei metus, tam skirdama atostogas, savaitgalius, vakarus. Šis darbas iš manęs pareikalavo nepaprastai daug jėgų, bet daug ir davė. Tai ne tik kūrinys, tai... gyvenimas, išreikštas garsais. O prasidėjo jis nuo miesto temos, man artimos jau keliolika metų, ir labai prasmingų J.Ivanauskaitės bei A.Mackaus tekstų, – pasakojo kompozitorė. – Aplinkybės lėmė, kad kūrinį atliko geriausios atlikėjų pajėgos: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas įstabios meninės asmenybės, mano seno bičiulio Modesto Pitrėno; koloratūrinis sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, beje, mano buvusi studentė S.Šimkaus konservatorijoje, dabar pasirodanti garsiausiose Europos scenose; ir klaipėdietis aktorius Darius Meškauskas, įtaigiai atskleidęs J.Ivanauskaitės tekstų gelmę.“
4