370 vasaris 2012 #22

2012 vasaris #22

KOMIKSAI – REALYBĖ, ATSISKLEIDŽIANTI TARPUOSE ANT RAUDONOJO KILIMO ISPANIJOJE – ŽAVI LIETUVAITĖ D.GAVENONIS: „KAŽKAS MUS ĮTIKINO, KAD TRŪKSTA LAIKO“

UŽMERKTŲ AKIŲ DIZAINAS, ARBA KAIP NUMIRTI PATIRIANT EUFORIJĄ

VASARIO 16-OJI: ŠVENTĘ REIKIA ŠVĘSTI! 37O.DIENA.LT 370_022.indd 1

2012.02.03 14:55:40

370_022.indd 2

2012.02.03 14:57:13

37O

IMKITE, SKAITYKITE IR PERMANYKITE! A

rtėjančios Vasario 16 d. proga nusprendėme suvienyti Lietuvą. Ne politiniame (nesame tokie galingi ir įtakingi), o bent jau kultūriniame kontekste. Na gerai, ne Lietuvą, o bent jau tris didžiausius jos miestus – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą.

Tikimės, kad smalsaus proto kauniečiai ir klaipėdiečiai tatai skaitydami jau permanė, o vilniečiams paaiškinsime: „370“ išaugo iš savo vilnietiškos smėlio dėžės ir nuo šiol bus nemokamai platinamas ne tik sostinėje, bet ir Kaune bei Klaipėdoje.

Kodėl išdrįsome keliauti į kitus miestus nepaisydami jokių krizių ir kitų žiniasklaidą kankinančių negandų? Nes žinome, kad ten taip pat esame reikalingi ir laukiami. Juk ir uostamiestyje, ir laikinojoje sostinėje gyvena daug šaunaus jaunimo, kuriems rūpi ne tik rusiškos muzikos diskotekos su bambalinio alaus ar degtinės kvapeliu, o ir daugybė kitų dalykų, kuriuos sunku sutalpinti į du žodžius „kultūra“ ir „menas“.

Neišsigąskite pamatę šiuos du žodžius (kreipiamės į atsitiktinius skaitytojus, kurių dabar gali pasitaikyti) ir nepadėkite žurnalo į šalį – mes tikrai nesame tie nuobodylos, kurie išberia daug tarptautinių žodžių, norėdami pasirodyti prieš kvailesnius. Mes tik paprasta, visiems suprantama kalba stengiamės šnekėti apie dalykus, kurie iš tiesų nėra paprasti. Ir tai nėra labai lengva.

Juk net genialusis mokslininkas Albertas Einsteinas pabrėžė, kad menas perteikiamas formomis, kurių ryšys ne suvokiamas protu, bet atpažįstamas intuityviai...

Kad esame laukiami, jaučiame ne tik intuityviai – kasdien sulaukiame laiškų su panegirika (kas jos nemėgsta?) ir prašymais „370“ platinti ir šiuose miestuose. (Iš kuklumo nemirsime – pasitaiko panašių laiškų ir iš kitų miestų.)

Darbo mums padaugės, bet nuo to tik linksmiau. Tikimės, ne tik mums, šį leidinį į pasaulį paleidžiantiems žmonėms, bus įdomu sužinoti, kas įdomaus vyksta už miesto, kuriame gyvename, ribų.

Juk kiekvienas miestas turi puikių dailininkų, muzikų, režisierių, aktorių. Ne tik turi, bet ir jais didžiuojasi. Nebūkite egoistai – leiskite su jais ir jų kuriamu menu susipažinti ir kitiems. Rašykite mums laiškus, siūlykite temas, herojus. O galbūt patys degate noru rašyti, tačiau anksčiau tokios galimybės neturėjote? Mes atviri visiems, kas nori DRAUGAUTI. Neatsitiktinai paryškinome būtent šį žodį. Vyresni turbūt pamena animacinį filmuką apie katiną Leopoldą, kuris šunybes krečiantiems peliukams vis siūlydavo susitaikyti: „Vaikai, gyvenkime draugiškai.“ Mes netoleruojame pykčio tarp miestų. Nes tai paprasčiausiai NEKULTŪRINGA. Juk per krepšinio čempionatus ar olimpiadas visi sergame už vieną komandą, kurioje žaidžia ir žalgiriečiai, ir „Lietuvos ryto“ komandos nariai. Kam

370_022.indd 3

#22 NUMERIO BENDRADARBIAI: ŠIAUDINĖ KALIAUSĖ ŽINO, KUR, KAS IR KADA

MARIUS BUROKAS KNYGŲ IR PLUNKSNŲ GRAUŽIKAS

DOMANTAS RAZAUSKAS

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

POETIŠKAS MUZIKANTAS ARBA MUZIKALUS POETAS

GODA DAPŠYTĖ tada drabstytis pur vais, kai šios komandos stoja viena prieš kitą? Juk tai tik žaidimas!

Oj, nuklydome nuo kultūros iki sporto... Bet, kaip jau ir sakėme, nesame nei riboti, nei apsiriboję. Toks ir mūsų bene keisčiausias numerio herojus Julijonas Urbonas, kuriantis įrenginį, kuris sudomino visą pasaulį, – eutanazijos kalnelius. Šis jo išradimas mirtinai sergančiam žmogui leistų numirti ne tik oriai, bet ir apimtam euforijos. Ar projektas bus įgyvendintas iki galo ir išbandytas, nespėliosime, nes nesame nei astrologai, nei fenotipologai ar panašūs šarlatanai.

Tikimės, kad ne tik vilniečiai, bet ir kauniečiai bei klaipėdiečiai žino aktorių Dainių Gavenonį, nors jis nevaidina serialuose, nešoka ir nedainuoja TV projektuose.

Daugybę puikių vaidmenų garsių režisierių spektakliuose sukūrusį ir nuolat po pasaulį gastroliuojantį aktorių pagauti nelengva, bet mums pavyko. Tačiau ar jam tikrai trūksta laiko, ar tik kas nors už jį taip sugalvojo?

Jūsų laukia pažintis ir su dar viena aktore – neseniai iš Ispanijos grįžusia Gabriele Malinauskaite. Ne, ne pomidorus ji ten skynė. Žaviai lietuvaitei teko garbė žengti raudonuoju kilimu per filmo „Silencio en la nieve“ („Tyla ant sniego“), kuriame ji sukūrė vieną pagrindinių moterų vaidmenų, premjerą. Ne, ji nemoka ispaniškai, tačiau pravertė rusų kalbos žinios, nes režisieriaus Gerardo Herrero sukurtoje juostoje jai teko įkūnyti rusaitę. Kaip jai pavyko užburti ispanus, sužinosite perskaitę straipsnį.

Kaip visada domėjomės, kas įdomaus vyks mūsų draugų Menų spaustuvės ir menų fabriko „Loftas“ erdvėse, kitose meno buveinėse. Pateikiame Vasario 16-osios renginių gidą, kuriame mėginome aprėpti visus tris miestus.

Kitaip tariant, vėl eksperimentavome. Bet tokia jau mūsų prigimtis.

LIETUVIŠKO TEATRO SPECIALISTĖ

VLADA KALPOKAITĖ MENŲ SPAUSTUVĖS „SANDĖLININKĖ“

AGNĖ TUSKEVIČIŪTĖ MADINGO JAUNIMO REIKALŲ ŽINOVĖ

TAUTĖ BERNOTAITĖ GRAVITACIJOS IR G JĖGOS SPECIALISTĖ

SANDRA KLIUKAITĖ SPINTOS TURINIO EKSPERTĖ

AGNĖ PATACKAITĖ FILMŲ MANIAKĖ

ARNOLDAS BLUMBERG „37O“ ATSTOVAS KOMIKSŲ PASAULYJEEE

37O

P.S. Gero skaitymo, gerų švenčių. Keliame tostą už Vilnių, Kauną ir Klaipėdą.

Vienybė težydi!

2012 vasaris #22

KOMIKSAI – REALYBĖ, ATSISKLEIDŽIANTI TARPUOSE ANT RAUDONOJO KILIMO ISPANIJOJE – ŽAVI LIETUVAITĖ D.GAVENONIS: „KAŽKAS MUS ĮTIKINO, KAD TRŪKSTA LAIKO“

UŽMERKTŲ AKIŲ DIZAINAS, ARBA KAIP NUMIRTI PATIRIANT EUFORIJĄ

VASARIO 16-OJI: ŠVENTĘ REIKIA ŠVĘSTI! 37O.DIENA.LT 370_022.indd 1

2012.02.03 14:55:40

VIRŠELIO AUTORIAI: Fotografai: Vygantas Bachmackij („Redsquare“) ir Rasa Kijakauskienė Postprodukcija: Mindaugo Grigo Modelis: Jonė (PMST) Stilius: Vyganto Bachmackij („Redsquare“) Grimas: Agnės Ivanauskaitės Plaukų stilius: Andriaus Maškausko

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame Labdarių g. 8, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 15 000 egz.

Už reklamos turinį „37O“ neatsako #22, vasaris, 2012

2012.02.03 14:57:40

>> žirklės Ra­šė: Go­da Dap­šy­tė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

D.Ga­ve­no­nis: „Kaž­kas mus įti­ki­no, kad trūks­ta lai­ko“ Ak­to­rius Dai­nius Ga­ve­no­nis nė kar­to ne­nuk­ly­ do į se­ria­lų lan­kas, to­dėl re­tai su­lau­kia praei­ vių rep­li­kų. Už­tat jo su­kur­tus vaid­me­nis teat­re die­vi­na net di­džiau­si šios sri­ties gur­ma­nai, o pa­si­mo­ky­ti iš jo no­rė­tų bet ku­ris pra­de­dan­tis ak­to­rius. Ne­nuos­ta­bu, kad kū­ry­bi­nių dar­bų ir pla­nų gau­so­je ak­to­rius la­biau­siai pa­si­gen­da lai­ko. Bet ar jo tik­rai trūks­ta, ar mus kas nors įti­ki­no, kad taip yra?

4 // © 370 370_022.indd 4

2012.02.03 14:58:40

T

eat­ro ir ki­no ak­to­rius D.Ga­ve­no­nis dau­ge­liui pa­žįs­ ta­mas dėl įsi­min­ti­nų vaid­me­nų to­kiuo­se Os­ka­ro Kor­ šu­no­vo spek­tak­liuo­se kaip „Shop­ping and Fuc­king“, „Ug­nies vei­das“, „Meist­ras ir Mar­ga­ri­ta“, „Oi­di­pas ka­ra­ lius“, „Ham­le­tas“. Gal kam pa­sta­ruo­ju me­tu net pa­vy­ko su juo iš­ger­ti „bru­der­šaf­tą“ „už žmo­gų“ to pa­ties re­ži­sie­ riaus „Dug­ne“? Lie­tu­viš­ko ki­no mė­gė­jai jį pa­žįs­ta iš Ig­ no Miš­ki­nio ki­no fil­mo „Di­rin­gas“. Ta­čiau tai tik da­lis šio ak­to­riaus kū­r y­bi­nės veik­los. Nuo šio se­zo­no ak­to­rius pa­ pil­dė ir pa­grin­di­nio ša­lies teat­ro – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro (LNDT) – tru­pę. Šio­je jis ne tik ku­ria nau­ jus vaid­me­nis, bet kar­tu su ak­to­re Vik­to­ri­ja Kuo­dy­te į sce­ ną ruo­šia­si iš­ves­ti pir­ma­kur­sius Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo stu­den­tus, re­ži­sie­riaus Jo­no Vait­kaus auk­lė­ti­nius, su ku­riais ren­gia nau­ją spek­tak­ lį „Ši­tas vai­kas“ pa­gal rea­lio­mis tė­vų ir vai­kų san­ty­kių is­ to­ri­jo­mis be­si­re­mian­čią pran­cū­zų dra­ma­tur­go Joë­lio Pom­ me­rat pje­sę.

– Esi ži­no­mas kaip O.Kor­šu­no­vo teat­ ro ak­to­rius, ta­čiau nuo šio ru­dens ta­ve vis daž­niau ga­li­ma ma­ty­ti LNDT sce­ no­je...

– LNDT me­no va­do­vas Aud­ro­nis Liu­ga man pa­tei­kė ke­tu­ris la­bai rim­tus pa­siū­ ly­mus. Vie­ną jų jau pa­v y­ko įgy­ven­d in­ ti – tai Stok­ma­no vaid­muo spek­tak­ly­ je „Vi­suo­me­nės prie­šas“. Ma­nau, kad da­ bar toks lai­kas, kai Os­ka­ras da­ro tai, kas jam rū­pi, o aš – tai, kas man. Taip, nuo šio se­zo­no dir­bu LNDT, ta­čiau šio teat­ro spek­tak­liuo­se vai­di­nau ir anks­čiau. Pa­si­ kei­tė tik bend­ra­dar­bia­v i­mo są­ly­gos.

– J.Vait­kaus „Vi­suo­me­nės prie­šas“ su­ kė­lė ne­ma­žai dis­ku­si­jų ne tik vi­suo­ me­nė­je, bet ir kai ku­riuo­se po­li­ti­niuo­ se sluoks­niuo­se. Kaip ver­ti­ni šią si­tua­ ci­ją?

– Vi­siems, ku­rie už­mez­gė šio spek­tak­lio maz­gą, – A.Liu­gai, Jū­ra­tei Pau­lė­kai­tei, J.Vait­kui, na, ir man, – no­rė­jo­si, jog tai bū­ tų dau­giau nei spek­tak­lis. Šiuo me­tu at­si­ ra­do daug ne­svar­bių spek­tak­lių, tad la­bai no­rė­jo­me, kad „Vi­suo­me­nės prie­šas“ bū­tų svar­bus. Ne­ži­nau, ar jis to­k iu ta­po žiū­ro­ vams, bet mums jis ta­po svar­bus.

Ne­su tik­ras, ar po­li­ti­k ų ir ki­t ų vei­kė­ jų reak­ci­ja į šį spek­tak­l į yra tik­ra. Po vie­ no iš spek­tak­lių bu­vo su­reng­ta dis­ku­si­ja, į ku­rią su­si­rin­ko įvai­rių aukš­t uo­me­nės sluoks­nių as­me­ny­bės ir po­li­ti­kai. Klau­ sant jų su­si­da­rė įspū­dis, kad jie kal­bė­jo ne apie spek­tak­l į, o apie pa­čius sa­ve, kaip ko­k io­je rin­k i­mų kam­pa­ni­jo­je. Ma­ne tai la­bai nu­ste­bi­no. Iki šiol mė­g i­nu įver­tin­ ti šią si­tua­ci­ją ir su­pras­ti, ar šis spek­tak­ lis ta­po įvy­k iu.

Nors spektaklio kūrimas turėtų būti pagrindinis teatro variklis, tačiau neretai tam tiesiog nepakanka laiko. Galbūt todėl, kad patiems menininkams teatras nebėra toks svarbus.

– O ko trūks­ta mū­sų šian­die­nia­me teat­re, kad pa­dau­gė­tų svar­bių spek­ tak­lių?

– Teat­ras – ko­lek­t y­v i­nis dar­bas. Yra ga­ ly­bė prie­ž as­čių, dėl ku­r ių kar­tais spek­ tak­liai ne­bū­na to­k ie, ko­k ie bu­vo su­ma­ ny­ti. Spek­tak­l į ku­r ia dau­g y­bė žmo­n ių, ku­r ie – pa­ra­dok­sa­lu – ne­t u­r i tam pa­ kan­ka­mai lai­ko. Nors spek­tak­l io kū­r i­ mas tu­rė­t ų bū­t i pa­g rin­d i­n is teat­ro va­ rik­lis, ne­re­tai tam tie­siog ne­pa­kan­ka lai­ ko. Gal­būt to­dėl, kad pa­tiems me­ni­nin­ kams teat­ras ne­bė­ra toks svar­bus.

– O tau svar­bus?

– Sten­giuo­si iš­lai­ky­ti au­to­no­mi­ją. Poe­tui leng­v iau: jis ku­ria vie­nas ir ga­l i pa­ra­šy­ ti ei­lė­raš­t į na­mie, iš­veng­da­mas išo­ri­nių įta­k ų. O teat­re ne­re­tai esi iš­dras­ko­mas, su­trin­k i, ne­re­tai da­rai ne tai, ko rei­k ia tau pa­čiam. To­dėl sten­g iuo­si iš­lai­k y­ti šio­k ią to­k ią ne­prik­lau­so­my­bę, mė­gi­nu su­si­vok­ ti, ką vei­k iu teat­re, ko iš tie­sų no­riu.

Man svar­bu, kad ma­ne su­ptų žmo­nės, su ku­riais no­riu bū­ti. Jei jie mąs­to pa­na­ šiai kaip aš ir no­ri ma­no kū­r y­bi­nė­je kom­ pa­ni­jo­je pa­si­leis­ti į ke­lio­nę, man tai yra svar­biau­sia.

Pas­ta­ra­sis lai­k as la­bai ne­gai­les­t in­ gas. Tie­siog pra­ra­di­mų me­tai. Tad žmo­ nes rei­k ia la­bai bran­g in­ti. Nes gal­būt tie žmo­nės, su ku­riais užau­gai ar su­bren­dai, ir pa­dė­jo tau tap­ti tuo, kas esi.

– Kar­tu su V.Kuo­dy­te ku­ria­te spek­tak­lį „Ši­tas vai­kas“. Ja­me vai­dins pir­mo kur­ so stu­den­tai. Kaip se­ka­si bend­rau­ti su jau­ną­ja kar­ta, ko­kius juos ma­tai?

– Ma­ne vis kvie­tė dės­t y­ti į Lie­tu­vos mu­ zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją. Nuo­lat nuo to bė­gau. Bė­gau ir ta­da, kai jau bu­vau įsi­ pa­rei­go­jęs su jais dirb­ti. Taip jau at­si­ti­ ko, kad spek­tak­ly­je „Ši­tas vai­kas“ iš tie­ siog vy­res­n io ak­to­r iaus ta­pau at­sa­k in­ gu va­do­v u.

Vis svars­tau, ką jie man duo­da. Vi­sa­da bu­vau pri­pra­tęs im­ti, o ne duo­ti. Taip gy­ ve­nu ir da­bar. Jau­čiu di­džiu­l į ma­lo­nu­mą im­da­mas, iš­trauk­da­mas, par­si­neš­da­mas.

O dir­bant su jau­nai­siais at­si­tin­ka taip, kad jie iš ma­nęs ima, siur­bia. Tad jaus­ mas dve­jo­pas.

Ki­ta ver­t us, šio spek­tak­l io su­ma­ny­ mas la­bai kei­tė­si. Pra­džio­je ma­nė­me, kad pa­v yks at­skleis­ti stu­den­tus, iš­trauk­ti juos į sce­ną ir gal bū­tent tai, kad jie dar nė­ra pro­fe­sio­na­lūs ak­to­riai, ir bus įdo­mu. Ta­ čiau jau­čiu, kad ne mes iš jų, o jie iš mū­ sų iš­trau­kė. Bu­vau pri­vers­tas su­si­mąs­t y­ti dau­ge­liu anks­čiau ne­svars­t y­t ų te­mų.

– Ta­vo ku­ria­mo per­so­na­žo lū­po­mis „Vi­suo­me­nės prie­še“ nuo­lat reiš­kia­ mos po­li­ti­nės dek­la­ra­ci­jos. Ar ma­nai, kad teat­ras tu­rė­tų bū­ti po­li­tiš­kas?

– Ma­nau, teat­r ui svar­biau­sia žmo­g us,

Spektaklis „Hamletas“

370_022.indd 5

jo lais­vė. Tai svar­bu ir šia­me spek­tak­ ly­je. Ja­me pir­m iau­sia at­si­g rę­žia­ma į as­ me­ny­bes. Ne­ma­nau, kad spek­tak­lis ga­li tap­ti dar vie­na po­li­ti­ne jė­ga, ku­ri vel­t ų­si į ko­vą dėl ša­lies val­dy­mo. Teat­ras la­biau ape­liuo­ja į są­ži­nę, tie­są ir lais­vę bet ko­k ia kai­na. Po­li­ti­ka yra šiek tiek kas ki­ta.

– „Ši­tas vai­kas“ kal­ba apie ga­nė­ti­nai skau­džias ar net žiau­ rias tė­vų ir vai­kų san­ty­kių si­tua­ci­jas. Kaip prii­mi šio­je pje­ sė­je vaiz­duo­ja­mas si­tua­ci­jas ne tik kaip ak­to­rius, bet ir kaip va­do­vas bei tė­vas?

– Pje­sė man at­ro­do aiš­k i ir pa­pras­ta. Jau­nuo­liai, su ku­riais ją re­pe­tuo­ja­me, yra daug su­dė­tin­ges­ni ir įdo­mes­ni. Man įdo­mu į juos gi­lin­tis. J.Pom­me­rat pje­sė mū­sų spek­tak­ly­je dau­g iau yra kaip for­ma, lai­kan­ti tu­ri­n į. Sie­k ia­me, kad svar­bes­nis tap­t ų bū­ tent tu­ri­nys, o jį su­da­ro šie konk­re­t ūs jau­nuo­liai, to­k ie, ko­k ie yra: tu­rin­t ys sa­vo var­dus, pa­var­des, ap­ga­mus ant kū­no, praei­ tį, vai­k ys­tės ir atei­ties ver­ti­n i­mus. Ti­k iuo­si, kad su­ma­ny­mas pa­v yks.

– Stu­den­tai, vai­di­nan­tys šia­me spek­tak­ly­je, – jau ne­prik­lau­ so­mos Lie­tu­vos kar­ta. Ar ski­ria­si ta­vo ir jų ver­ti­ni­mai?

– Ži­no­ma, ski­ria­si. Tai bū­din­ga vi­soms kar­toms. Ki­ta ver­tus, var­t y­da­mas stu­den­t ų tė­v ų nuo­trau­kas svars­čiau, kad jie to­k ie se­ni, jog ga­lė­t ų bū­ti ir ma­no tė­vai. Ta­čiau su­skai­čia­vęs su­pra­ tau, jog tai ma­no kar­tos žmo­nės. To­dėl ma­ne dar la­biau ste­bi­ no nuo­trau­kos, ku­rio­se ma­čiau se­nus, pa­var­g u­sius žmo­nes, re­ gis, už­fi k­suo­tus prieš ke­lis de­šimt­me­čius. Ta­čiau tai tas pa­ts lai­ kas, kai man pa­čiam bu­vo dvi­de­šimt. Ta­da tik­rai ne­lai­k iau sa­ vęs žmo­g u­mi iš se­nos nuo­trau­kos.

Tie­sa, įdo­mu, kad vie­nas stu­den­tas, ver­tin­da­mas sa­vo tė­v ų spren­di­mus, daž­nai nu­ra­šo juos ta­r y­bi­niams lai­kams. Ta­čiau ka­žin, ar rea­liai ta san­t var­ka ką nors kei­tė šei­mo­se.

– O šio­je san­tvar­ko­je apie ką la­biau­siai no­ri kal­bė­ti?

– No­riu su­si­vok­ti, su­si­kaup­ti. Man la­bai pa­tin­ka su­si­kau­pus su­ kur­ti dar­bai ir kū­r y­bi­nis pro­ce­sas, ku­ris pa­ma­žu išau­gi­na idė­ją. Šiais lai­kais tai la­bai sun­ku. Tiks­liau, tai yra la­bai pa­pras­ta, ta­ čiau kaž­kas mus įti­k i­no, kad tai su­dė­tin­ga. Sten­g iuo­si gy­ven­ti taip, kad su­si­kaup­ti bū­t ų pa­pras­ta. Pa­siil­gau ter­mi­nų ne­var­žo­ mo, su­kaup­to, nuo­sek­laus kū­r y­bi­nio pro­ce­so.

– Ar su­tinki, kad tu­rė­ti lai­ko šiais lai­kais pra­ban­ga?

– Taip. Kaž­kas mus tuo įti­k i­no. Ne­no­rė­čiau grįž­ti į praei­tį. Taip kaip ir ne­no­rė­čiau grįž­ti į mo­kyk­los kla­sę ar stu­di­jų kur­są. Ta­da man bu­vo ge­ra: mo­k iau­si su įdo­miais žmo­nė­mis, tu­rė­jau pui­ kius dės­t y­to­jus, vis­kas bu­vo šau­nu, ta­čiau grįž­ti at­gal ne­no­rė­ čiau. Man tik trūks­ta to bend­ra­v i­mo, kai bu­vo ga­li­ma tie­siog mis­ti kom­pa­ni­ja, kai bran­g ių žmo­nių ši­lu­ma da­vė tiek daug ir lai­ko bu­vo už­tek­ti­nai. O šian­dien mes kaž­kaip pra­si­len­k ia­me.

To­k ios duo­nos trūks­ta. Iš tų va­ka­r ų ir bu­v i­mo kar­tu, iš to ne­ sku­bė­ji­mo la­bai daug gi­mė ir užau­go.

– Ta­vo gy­ve­ni­mas frag­men­tuo­ja­mas nuo­la­ti­nių gast­ro­lių, jos tik­riau­siai taip pat pri­si­de­da prie šios lai­ko sto­kos.

– Vie­na ver­tus, gast­ro­lės ati­ma ne­ma­žai lai­ko, ta­čiau, ki­ta ver­ tus, kaip tik ga­l i to lai­ko su­teik­ti. Jei į gast­ro­les vyks­ta­me su O.Kor­šu­no­vo „Ham­le­tu“ ar „Dug­ne“, gau­nu ga­li­my­bę leis­ti lai­ ką su ar­ti­miau­siais drau­gais ir nė vie­nas iš mū­sų ne­tu­ri kur nors bėg­ti, sku­bė­ti. Lyg ir bū­nu iš­vež­tas, ta­čiau jau­čiuo­si, lyg bū­čiau na­mie, tarp sa­v ų.

– O ko lau­ki iš pub­li­kos?

– No­r i­si, kad pub­l i­k a bū­t ų tru­pu­t į ar­čiau. No­ri­si ma­žes­ nio at­stu­mo tarp sce­nos ir žiū­ro­v ų. Ne vien tie­sio­g i­ne pra­sme. No­rė­čiau, kad spek­ tak­l iai leis­t ų mums vi­siems bū­ti sce­no­je, ar­ba at­v irkš­čiai – žiū­ro­v ų sa­lė­je. Ne­no­rė­čiau, kad žiū­ro­vas sa­lė­je jaus­t ų­si ap­sup­tas ne­pa­ž įs­ta­mų­jų: ir gre­ta sė­din­čių, ir sce­no­je vai­ di­nan­čių.

Spektaklis „Dėdė Vania“

Spek­tak­lis „Ši­tas vai­ kas“ pa­gal pran­cū­zų dra­ma­tur­go J.Pom­me­ rat pje­sę bus ro­do­ mas va­sa­rio 6, 17 ir 18 d. LNDT Ma­žo­jo­ je sa­lė­je.

Spektaklis „Visuomenės priešas“

2012.02.03 14:59:01

>> žirklės Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Fotografavo: Aistė Valiūtė ir Daumantas Plechavičius

Pa­si­dė­ti prie ko­jų srai­gę, pa­šok­ti, ta­da stab­te­lė­ti ore tie­ siai virš jos ir, il­gai ne­lau­kus, per­šok­ti – štai to­kią už­duo­tį mė­gin­da­vau at­lik­ti vai­kys­tė­je. Ma­tyt, be su­ge­bė­ji­mo skrai­ dy­ti sap­nuo­se, tai bu­vo vie­nas pir­mų­jų at­vi­res­nių po­kal­ bių su gra­vi­ta­ci­ja. Di­zai­ne­ris, in­ži­nie­rius Ju­li­jo­nas Ur­bo­ nas, šiuo me­tu gra­vi­ta­ci­jos es­te­ti­kos te­ma Lie­tu­vo­je ra­šan­ tis di­ser­ta­ci­ją, ku­rios lau­kia­ma Lon­do­no ka­ra­liš­ka­ja­me me­ no ko­le­dže, lei­do apie že­mės trau­ką su­ži­no­ti da­ly­kų so­li­ des­niam po­kal­biui su ja. .. .... .

Už­merk­tų

J

u­li­jo­ną „37O“ skai­ty­to­jai ga­li at­si­min­ti kaip 2009 m. pro­jek­to „Kal­ ban­čios du­r ys“, da­ly­va­vu­sio pro­gra­mo­je „Vil­nius – Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė“, au­to­rių (3-ia­sis „37O“ nu­me­ris). Pa­gal jo su­ma­ny­mą du­r ys virs­ta neįp­ras­tą funk­ci­ją at­lie­kan­čiu ob­jek­tu vie­šo­jo­je erd­vė­je – skam­ban­ čiu (Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je), fik­suo­jan­čiu de­mok­ra­ti­jos ly­gį (Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bė­je), skai­čiuo­jan­čiu lan­ky­to­jus (ŠMC). Pa­si­ro­ do, du­r ys, ku­rios trans­for­muo­ja­mos į mu­zi­kos inst­ru­men­tą, tam­pa sun­kiai nu­til­do­mos: va­sa­rą ins­ta­lia­ci­jos bu­vo pri­sta­ty­tos Vo­kie­ti­jo­je, nau­jų­jų me­ di­jų cent­re ZKM, ir skam­bės ten dar il­gai, nes mu­zie­jus pa­pra­šė ins­ta­lia­ ci­ją pa­da­r y­ti nuo­la­ti­nę, o ke­lios du­r ys „gros“ mies­to erd­vė­se.

Pa­ki­lios mir­ties at­rak­cio­nas Nau­jau­sias Ju­li­jo­no pro­jek­tas pa­sau­ly­je nu­skam­bė­jo dar pla­ čiau, nors kol kas jis ir neį­gy­ven­din­tas. Kur­da­mas sa­vo moks­ li­nio dar­bo pra­kti­nės da­lies pro­jek­tą šis me­ni­nin­kas pa­lie­tė jaut­rią eu­ta­na­zi­jos te­mą. Kai le­ga­liai pa­de­da­ma nu­mir­ti, su­ tvar­ko­mi do­ku­men­tai, su­lei­džia­mi vais­tai – tau ne­bes­kau­da.

To­kia ste­ri­li ir nu­kul­tū­rin­ta at­si­svei­ki­ni­mo su gy­ve­ni­mu pro­ce­ dū­ra Ju­li­jo­nui ne­pa­si­ro­dė vie­nin­te­lė al­ter­na­ty­va išei­ti be skaus­ mo. Net­gi at­virkš­čiai, įkvė­pė pa­gal­vo­ti apie ki­tą da­ly­ką – gal nu­mir­ti ga­li­ma ne tik ne­skaus­min­gai, bet bū­nant apim­tam eu­ fo­ri­jos? Iš pra­džių ku­ria­mas es­ki­zas bu­vo la­biau in­ži­ne­ri­nis iš­ šū­kis: kaip su­konst­ruo­ti to­kią ma­ši­ną, ku­ri už­tik­rin­tai nu­ma­rin­tų oriai ir pa­ti­riant ma­lo­nu­mą? „Sa­vi­žu­džių psi­cho­lo­gi­ją nag­ri­ nė­jan­tys spe­cia­lis­tai pa­ste­bi, kad jie, nors ir pa­si­ren­ka skir­ tin­gus bū­dus, mėgs­ta kur­ti ri­tua­lus: su­si­lanks­to dra­bu­žius, jei šo­ka nuo til­to – pa­žiū­ri, kad kas ma­ty­tų, iš­ske­čia ran­kas. To­ kie ženk­lai ro­do, kad jie nė­ra apa­tiš­ki ir no­ri įpras­min­ti mir­ tį. Šiuo­lai­ki­nė eu­ta­na­zi­jos kul­tū­ra neat­siž­vel­gia į to­kius da­ly­ kus“, – sa­ko kū­rė­jas.

Kal­bė­da­mas apie šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio įpro­čius, Ju­li­jo­nas pa­mi­nė­jo ir ame­ri­kie­čių kul­tū­rą, ku­ri žmo­nes iš baž­ny­čių nu­vi­ lio­jo poil­sio ir ap­si­va­ly­mo ieš­ko­ti te­mi­niuo­se, at­rak­cio­nų par­ kuo­se. Pats ka­dai­se dir­bęs Klai­pė­dos at­rak­cio­nų par­ko di­ rek­to­riu­mi, Ju­li­jo­nas su­jun­gė šias rū­pi­mų klau­si­mų ir pa­tir­ties gi­jas į vie­ną konst­ruk­ci­ją – eu­ta­na­zi­jos kal­ne­lius. Tai – ga­lu­ti­ nė at­rak­cio­nų evo­liu­ci­jos pa­ko­pa. „Pir­miau­sia mir­ti­nin­kas už­ ke­lia­mas į 500 met­rų aukš­tį. Kas yra su­pę­sis, pa­me­na, kaip ky­lant po tru­pu­tį kei­čia­si per­spek­ty­va, at­si­ve­ria pei­za­žas, – tai ir­gi da­lis ri­tua­lo. Lė­tas ki­li­mas svar­bus tuo, kad yra už­tek­ ti­nai lai­ko vir­tua­liai įsi­vaiz­duo­ti, kas įvyk­tų, jei iš­kris­tum. Kad ir kaip ge­rai bū­tų su­pro­jek­tuo­ta sis­te­ma, ky­lant vis tiek bus vib­ra­ci­jų, ku­rios ir­gi kels tam tik­ras aso­cia­ci­jas. Ma­no kal­ ne­liams tai la­bai svar­bu, nes kai už­ky­li į pa­tį vir­šų, ga­li bū­ ti per­si­gal­vo­jęs. At­lie­ka­mas kū­niš­kas tes­tas, pa­ma­tai trum­pą siau­bo epi­zo­dą. Jei pra­žiū­rė­jai siau­bia­ką ir li­kai pa­ten­kin­tas – žiū­rim to­liau, spau­džiam myg­tu­ką „Fall“ (kris­ti – angl.). Jei ne – ta­ve grą­ži­na at­gal. Toks eu­ta­na­zi­jos dra­mos pir­mas epi­ zo­das“, – pri­sta­to idė­ją in­ži­nie­rius.

6 // © 370 370_022.indd 6

Eu­fo­riš­kas šo­kis ap­link šir­dį No­rint su­kur­ti ant­rą epi­zo­dą, Ju­li­jo­nui te­ko su­si­pa­žin­ti su kos­ mi­ne me­di­ci­na. Ast­ro­nau­tai, pi­lo­tai tu­ri tre­ni­ruo­tis spe­cia­lio­se cent­ri­fu­go­se, ku­rio­se ga­ly­nė­ja­si su G jė­ga. Jė­ga juos vei­kia vos vie­ną dvi se­kun­des, bet eu­ta­na­zi­jos kal­ne­liuo­se apim­tis ki­ta. „Krin­ta­me. Tu­ri­me pu­sę ki­lo­met­ro, po tru­pu­tį nu­sto­ja­me grei­tė­ti, pa­grei­tis su­ma­žė­ja iki nu­lio, pa­sie­kiam mak­si­ma­lų grei­tį (angl. – ter­mi­nal ve­lo­ci­ty), jaus­mas, tar­si gu­lė­tum ant oro pa­gal­vės. Be­je, ne­rei­kė­tų aik­čio­ti, kad kas nors kri­to iš, pa­vyz­džiui, 11 km aukš­čio – ne­lie­ka skir­tu­mo, grei­tis tam­pa toks pat, kaip kad kris­tum iš 1–2 km. Dar eu­ta­na­zi­jos kal­ne­ liuo­se in­teg­ra­vau ele­men­tą, va­di­na­mą šir­dies li­ni­jos sū­ku­riu (angl. – heart­li­ne roll), jis daž­nas ir šiuo­lai­ki­niuo­se kal­ne­liuo­ se. Kai va­žiuo­ji ka­bi­no­je, su­kie­si ap­link sa­vo šir­dį: ji vi­sa­da cent­re, o už­pa­ka­liu­kas ju­da ap­link. Tai svai­gi­nan­tis po­jū­tis.

Pa­nau­do­jau jį ne tiek dėl sma­gu­mo, bet kaip tu­rin­tį pra­kti­

Ga­lė­tum klau­sy­ti švil­pian­čios ir girgž­dan­ čios le­kian­ čio va­go­nė­ lio gro­ja­ mos ge­du­lo me­lo­di­jos, ste­bė­ti krin­ tan­čio mir­ ti­nin­ko šo­kį jam ele­gan­ tiš­kai įvei­ kiant mir­ties kil­pas.

nę ir fi­zio­lo­gi­nę reikš­mę – ap­svai­gin­da­mas jis vei­kia kaip anes­te­ti­kas prieš mir­ti­ną­ją kal­ne­lių da­lį. Žmo­gus pir­mo­se kil­po­se dėl dūs­tan­čių sme­ge­nų pra­ran­da są­ mo­nę ir ki­to­se kil­po­se su­pa­mas jau mi­ręs“, – ant­rą kal­ne­lių da­lį pri­sta­tė Ju­li­jo­nas. Pa­si­ro­do, dar prieš ne­ tek­da­mas są­mo­nės, dūs­tant sme­ge­nims, žmo­gus pa­ ti­ria eu­fo­ri­ją, ku­ri eu­ta­na­zi­jos kal­ne­lius pa­ver­čia ma­lo­ nios mir­ties ma­ši­na. Tai fi­zio­lo­gi­nė pa­ty­ri­mo pu­sė.

Ki­ne­ti­nė ge­du­lo skulp­tū­ra Vi­zua­liai šie kal­ne­liai tam­pa ki­ne­ti­ne skulp­tū­ra, ku­ri vei­ kia ir kaip as­me­niš­kai pa­ti­ria­mas, kaip vie­šai ma­to­ mas mir­ties pa­mink­las. „Mir­ties kal­ne­liai iliust­ruo­ja teo­ ri­nę ma­no moks­li­nio dar­bo da­lį, nes juo­se pri­tai­ky­ta ten iš­dės­ty­ta di­zai­no me­to­di­ka, ku­rią va­di­nu G di­zai­ nu, nuo ter­mi­no G jė­ga. Trum­pai ta­riant – šis di­zai­nas man pa­de­da kur­ti ir nag­ri­nė­ti gra­vi­ta­ci­jos, es­te­ti­kos, tech­no­lo­gi­jų ir fi­lo­so­fi­jos są­vei­kas. Dė­me­sys ski­ria­mas vi­so kū­no, vi­sų jus­lių gra­vi­ta­ci­nėms pa­tir­tims. To­dėl ir kal­ne­liuo­se spren­džiu ne tik vi­zua­li­nius, gar­si­nius pa­ tir­ties as­pek­tus. Kū­ry­bi­nis dė­me­sys dar­be krei­pia­mas į vi­są kū­ną, pro­jek­tuo­jant svai­gu­lį, eu­fo­ri­ją, net vi­du­ rių pa­tir­tis. Kar­tu svars­tau, ką pa­ti­ria pa­si­va­ži­nė­to­jas as­me­niš­kai, o ką – pub­li­ka. Iš šios per­spek­ty­vos kal­ ne­liai tam­pa sa­vo­tiš­ka siau­bo dra­ma, mir­ties spek­tak­ liu. Ki­tu at­ve­ju, ši ma­ši­na yra ge­dė­ji­mo mo­nu­men­tas, ku­rio da­lis yra bū­tent ta­vo ar­ti­ma­sis. Ga­lė­tum klau­sy­ti švil­pian­čios ir girgž­dan­čios le­kian­čio va­go­nė­lio gro­

2012.02.03 14:59:48

TŲ AKIŲ DIZAINAS tų, įsijungtų atsarginė. Todėl jei pirma ar antra nenužudo, septinta tikrai padarys darbą“, – apie septynių kilpų kritimo trajektoriją pasakoja dizaineris.

jamos gedulo melodijos, stebėti krintančio mirtininko šokį jam elegantiškai įveikiant mirties kilpas. Toks gali būti susitaikymo su mirtimi ritualas“, – hipotetinį spektaklį režisavo Julijonas.

VIENVIETIS TEATRAS Vienvietės kabinos kalnelių keleivis, be kūnu patiriamos euforijos, gravitacinę estetiką patirtų ir atskirais jutimais – asmeniškais vaizdiniais, garsais. „Kirtus pirmąją kilpą, žmogus iš pradžių pradeda matyti nespalvotai (angl. – greyout), pablogėja klausa, nes dėl išcentrinės jėgos kraujas subėga į apatinę kūno dalį, taip akims ir ausims stinga deguonies. Dingsta periferinis vaizdas ir pradedame matyti tik taškus. Vienas smegenų ligų profesorius reportaže paminėjo kalnelius ir palygino tą situaciją su tunelio vaizdu, matomu prieš mirtį. Bet tai visai kas kita. Vaizdas susiaurėja (tai milisekundžių patirtys) ir dėl G jėgos žmogus praranda sąmonę. Visa tai jau žinomos mokslui patirtys, išgyvenamos minėtose astronautų treniruočių centrifugose. Nėra nė vieno G jėgos monstro, kuris galėtų tai

370_022.indd 7

atlaikyti, visi panašiai reaguoja: jiems bėga kraujas, smegenys praranda deguonį, jie alpsta. Smegenims netekus ryšio su kūnu, pradeda rodytis vaizdiniai, tarpinis haliucinacijų ir sapnų variantas.

Kuris nors pilotas gali pamatyti štai ką: atsibunda baltame kube, kur žvejoja kokį karpį, ištraukia, o karpio akys kažkodėl mirkčioja. Akys pradeda vis garsiau skambėti – ką su jomis daryti? Tada jis jau nebe kube, o gondoloje, kuri sukasi. Žuvį dar laiko. Tada suvokia, kad jam reikia paspausti raudoną mygtuką. Bandomiesiems jį paspaudus, operatorinė žino, kad jis sąmoningas. Kiti gali ką kita patirti, pavyzdžiui, ramiai grybauti. Tai vyksta vieną dvi sekundes, o jie gali valandą pasakoti. Centrifugą sustabdžius, pilotai atsibunda, į kūną staiga priplūsta kraujo, smegenys pradeda bombarduoti neuronus, ieškoti, kur tas kūnas, ir jie pradeda kratytis. Pilotų žodžiais, juos apima „funky chicken syndrome“ – tie judesiai primena ančiukų šokį. Taip būtų kalneliuose, jei kas atsibustų, tačiau taip jau suprojektuota, kad žmogus mirtų pirmoje ar antroje kilpoje. Bet kaip inžinierius žiūriu ir į perteklių: jei sistema nesuveik-

NASA PASTABOS: KAI KAS NEMIRTŲ Praeitų metų balandį eutanazijos kalnelius Julijonas pristatė Mokslo galerijoje Dubline, parodoje „Human +. The Future of Our Species“ („Žmogus +. Mūsų rūšies ateitis“). Susidomėjusieji pasidalijo projekto idėja savo tinklaraščiuose – ir kalneliai pajudėjo. Ekspoziciją užplūdo lankytojų virtinė, iki 20 tūkst. per dieną, pasirodė publikacijų įvairiuose skirtingų šalių žiniasklaidos kanaluose, tokiuose kaip „Wikipedia“, „New Scientist“, Discovery.com, Kanados nacionaliniame radijuje, Rusijos 2-ajame ir 5-ajame kanaluose, anglų „Metro“, rusų „Esquire“, portugalų „Focus“, brazilų „Abril“, įtakingame mokslinės fantastikos tinklaraštyje IE 9. Komentatoriai atitinkamai kalbėjo apie įvairius aspektus. Julijonui naudingiausi buvo inžinerinius netikslumus pastebėjusių specialistų komentarai. Vieną komentarą pateikė NASA aerodinamikos tyrimų inžinierius. Žmogus, skyręs nemažai laiko eskizo aprašui ištirti, paaiškino, kad kalnelius išgyventų bekojai žmonės, t. y. tie, kuriems kojos amputuotos, ar tokie gimę. „Važiuojant kalnelių vertikaliomis kilpomis, atsiradusi didžiulė išcentrinė jėga prislegia iš apačios, panašiai kaip staigiai pajudėjus automobiliu iš vietos mus prispaudžia iš nugaros. Kalneliai suprojektuoti taip, kad visa išcentrinė jėga būtų nukreipta į užpakalį. Užpakalis tiek prispaustas, kad kraujas subėga į kulnus, viršutinėje kūno dalyje lieka labai mažai kraujo, dėl to ir dūsta smegenys. Kai nėra apatinių galūnių, šis principas tiesiog neveikia – juk nėra kur subėgti kraujui. Jiems tai taptų ekstremaliu atrakcionu“, – papildo žinias Julijonas.

Reakcijų yra ir lakoniškesnių. Vienas sudėliojo seką: Marko Ramius (knygos ir filmo „Raudonojo Spalio medžioklė“ herojus lietuvis, nužudęs žmogų jau pasakojimo pradžioje – red. past.), Hanibalas Lekteris ir J.Urbonas. Holivudo žvaigždė Jay Thomasas pakvietė herojų į savo juodojo humoro laidą tarptautiniame Amerikos radijuje ir paklausė, ką reiks daryti su rudaisiais kalneliais (t. y. išmatomis), kurie neišvengiami tokios mirties atveju.

Kai kurie medicinos specialistai dėsto, kad tokie kalneliai būtų skausmingi mirtininkui. Bet jie pamiršta, kaip sako Julijonas, kad skausminga dalis prasidėtų jau tada, kai žmogus netektų sąmonės. Idėjai dažniausiai pritarė komentatoriai, kuriems yra tekę numarinti artimuosius.

Dėmesys šiam projektui rodo, kad kalneliai jau veikia. Supiesi vaizduotė-

je ir tiri, kaip jie funkcionuotų techniškai ar kaip veiktų socialiai. Mokslinės fantastikos požiūriu beveik visi smalsesni jau užkilo tuos 500 metrų. Todėl tai ne vien žudymo mašina, bet šios temos diskusijų ir apžvalgos aikštelė.

SAPNŲ DIZAINAS Ta sraigė. Na, nėra taip, kad man nors sykį būtų pavykę ilgiau pabūti apžvalgos aikštelėje virš jos. Gravitacija raiškiai „pasisakydavo“. Proga atšaukti gravitaciją, vadinamoji nesvarumo būklė, mus gali aplankyti tik labai momentiškai – vieną akimirką krintant arba orbitoje. Pasirodo, net stabiliai stovint mūsų svorio centras juda chaotiškai – net tada ji mus veikia, šokdina.

Bet naujas Julijono sumanymas kuria galimybę didžiąją G užmigdyti. Iš pradžių užmigsime mes, ir kai jau dėl treniruočių ir technologijų suvoksime sapnuojantys, galėsime... Na, galėsime turbūt bet ką. Tačiau dažniausiai sąmoninguose sapnuose žmonės renkasi skraidyti, pakibti, kristi, lipti – tai gravitaciniai sapnai. Vengdamas vien vizualiai patiriamų dalykų, Julijonas nori, kad žmonės tą nesvarumą galiausiai galėtų pajusti kūnu. Išsiaiškinęs, kad sąmoningus sapnus tikrai galima sukelti, pradėjo tirti tokias metodikas, susisiekė su mokslininkais, dirbančiais sapnų laboratorijose Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, ir dabar nori sukurti specialias lovas, kurios padėtų žmonėms patirti gravitacinius sapnus. Pats retai sapnuodavęs, ilgokai užtruko, kol patyrė pirmą sąmoningą sapną. „Sužinojęs, kad tuos sapnus galima suprojektuoti ir, jei esi gerai treniruotas, net savo lovoje. Mėnesį mėginau ir tai galiausiai įvyko: suprantu, kad stoviu savo virtuvėje, bet sukilo toks jaudulys, nes jaučiausi, kad esu tuščias, lyg nieko kūno viduje nėra. Galvoju, ką čia greit nuveikus – gal šokti per langą? Ir atsibudau“, – sako sapno kūrėjas. Vėliau jam pavyko patobulinti metodiką, dabar jis bendradarbiauja su mokslininkais ir kuria specialias lovas, skirtas žmonėms nuomotis arba miegoti galerijoje, kad naktį galvoje galėtų kurti parodą.

Kai lovos bus suprojektuotos, aš neišsigąsiu, o ir sraigei bus smagiau.

2012.02.03 15:00:10

>> ŪSAI Ra­šė: Ar­nol­das Blum­berg (ki­to­kiag­ra­fi­ka.lt)

Ko­mik­sai – rea­ly­bė, at­s Ko­dėl ko­mik­sai? Ko­dėl da­bar? Ga­li­ma bū­tų dar kar­tą pa­de­juo­ti apie mū­sų kraš­to at­si­li­ki­mą, apie vė­luo­jan­čias ma­das ir ten­den­ ci­jas, apie siau­rus pub­li­kos kul­tū­ri­nius ho­ri­zon­tus, ta­čiau to da­ry­ti ne­ver­ta. Me­tas skleis­ti ko­mik­sų kul­tū­rai Lie­tu­vo­je ypač tin­ka­mas.

Ko­dėl? To­dėl, kad pa­sau­li­nė ko­mik­sų kul­tū­ra vėl iš­gy­ve­na auk­so am­žių ir yra uni­ka­li pro­ga į jį įšok­ti. ............. ...............

Nuo eg­ze­ku­ci­jos prie sa­ty­ros Yra nuo­mo­nių, kad ko­mik­sai bu­vo pie­šia­mi jau tuo­met, kai žmo­ .

Ko­mik­sų yra nės dar gy­ve­no ur­vuo­se, nes ten iš­li­kę pie­ši­niai jau pa­sa­ko­ja is­ . įvai­rių: yra

T

ik šį kar­tą jis api­bū­di­na­mas ne kie­ky­be, kaip XIX a. pa­bai­go­je ar XX a. pra­džio­je, bet ko­ky­be. Dar nie­ka­da ne­bu­vo to­kios ko­mik­so žan­ro įvai­ro­vės, tiek nau­jų ir įdo­ mių eks­pe­ri­men­tų su for­ma ir tu­ri­niu kaip da­bar. Šis pro­ce­sas Va­ka­ruo­se tę­sia­si jau ke­le­tą de­šimt­me­čių ir, nors pa­vė­luo­tai, po tru­pu­tį at­ran­da­mas Lie­tu­vo­je.

Ko­mik­sų is­to­ri­jos ne­pa­pa­sa­ko­si ke­liuo­se pus­la­piuo­se. Ke­lio­li­kos pus­la­pių pri­reik­tų vien kny­gų apie ko­mik­sus bib­liog­ra­fi­jai. Že­miau ra­si­te vie­ną iš dau­gy­bės ga­li­mų (ir nea­be­jo­ ti­nai su­bjek­ty­vių) įžan­gų į ko­mik­sų pa­sau­lį.

to­ri­ją. Ko­mik­sų api­brėž­čių yra dau­gy­bė, bet pa­pras­čiau­sias jų ga­lė­tų bū­ti, kad tai yra vaiz­du pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja, kai pie­ši­niai su­dė­lio­ti tam tik­ra se­ka. Ta­čiau grįž­ti į žmo­ni­jos auš­rą ne taip įdo­mu, nors fak­tas, kad pa­gal šią api­brėž­tį ko­mik­sų pa­vyz­džių ga­li­ma ras­ti daug kur: baž­ny­čių vit­ra­žuo­se, au­di­niuo­se, įvai­riau­ sio­se gra­viū­ro­se ir t. t. Pa­vyz­džiui, XVII–XVIII a. Ang­li­jo­je spar­ čiai iš­po­pu­lia­rė­jo me­džio dro­ži­nių rep­ro­duk­ci­jos, ku­rio­se bu­vo šai­po­ma­si iš ka­ra­liš­ko­sios šei­mos ir po­li­ti­kų ar­ba per­tei­kia­mos re­li­gi­nės tie­sos. Vaiz­das sa­ty­rai bu­vo pa­ran­kes­nis nei ra­šy­ti­nis žo­dis, nes jo taip smar­kiai ne­cen­zū­ra­vo. Be to, vaiz­du bu­vo ga­ li­ma pa­siek­ti daug pla­tes­nę pub­li­ką. Bet tai iš­li­ko ri­zi­kin­gas už­ siė­mi­mas – ne vie­nam pie­šė­jui to­kia veik­la bai­gė­si ka­lė­ji­mu ar net at­si­svei­ki­ni­mu su gy­vy­be.

Ki­tas po­pu­lia­rus žan­ras – vie­šų­jų eg­ze­ku­ci­jų iliust­ra­ci­jos. Jos, nors ir pra­stos ko­ky­bės, bu­vo tie­siog graibs­to­mos mies­tie­čių. Ta­ čiau ko­mik­sų tik­ro­ji is­to­ri­ja pra­si­de­da XIX a. pra­džio­je, kai at­pi­ go spaus­di­ni­mas. Laik­raš­čiuo­se ir pamf­le­tuo­se pra­dėti spaus­ din­ti šiuo­lai­ki­nius ko­mik­sus pri­me­nan­tys siu­že­tai. Iš pra­džių bu­vę priei­na­mi tik vi­du­ri­nei kla­sei, jie ta­po ma­si­nės kul­tū­ros reiš­ki­niu.

Gal ir pa­ra­dok­sa­lu, bet vie­nas di­džiau­sių ste­reo­ti­pų, esą ko­mik­ sai – vai­kų žan­ras, ne­tu­ri is­to­ri­nio pa­grin­do. Sa­ty­ra, hu­mo­ras, iro­ni­ja bu­vo ypač daž­nai pa­si­telk­da­mi suau­gu­sie­siems skir­to­je spau­do­je. Vis dėl­to pir­ma­sis ko­mik­sas (toks, ko­kį mes jį ma­to­me da­bar) su cent­ri­niu he­ro­ju­mi pa­si­ro­dė jau XIX a. pa­bai­go­je. Tai bu­vo pi­gus žur­na­las „Al­ly Slo­pe­rio pu­siau ato­sto­gos“, pra­dė­tas leis­ti 1884 m. Žur­na­las at­spin­dė­jo Vik­to­ri­jos lai­kų rea­li­jas ir ta­ po be­si­vys­tan­čios po­pkul­tū­ros fe­no­me­nu.

ge­rų, yra blo­gų, bet nau­ji ter­mi­ nai ne­tu­rė­ tų ban­dy­ ti nu­slėp­ti, kad jie vis dėl to yra ko­mik­sai.

8 // © 370 370_022.indd 8

2012.02.03 15:00:37

t­si­sklei­džian­ti tar­puo­se Ame­ri­ko­je daug di­des­nę įta­ką žmo­ nėms da­rė iliust­ra­ci­jos kny­go­se, o vie­nas di­džiau­sių ro­ma­nų vi­zua­lu­mo pro­pa­guo­ to­jų bu­vo le­gen­di­nis ra­šy­to­jas Mar­kas Twai­nas. Po­pu­lia­rūs bu­vo ir sek­ma­die­ ni­nių laik­raš­čių ko­mik­sų pus­la­piai, ku­rie vė­liau bū­da­vo su­ren­ka­mi į krū­vą ir iš­lei­ džia­mi kaip kny­ga. Tai ir bu­vo pir­mo­ sios ko­mik­sų kny­gos, ko­kias mes da­bar at­pa­žįs­ta­me. XX a. pra­džio­je tiek Ang­ li­jos, tiek JAV lei­dė­jai po tru­pu­tį at­ra­do jau­nes­nę pub­li­ką – bu­vo pra­dė­tos leis­ ti spal­vo­tų ko­mik­sų kny­ge­lės vai­kams, o tai ne­la­bai pa­ti­ko suau­gu­sie­siems. Dėl šios prie­žas­ties ko­mik­sų po­pu­lia­ru­mas tarp suau­gu­sių­jų iš­blė­so, juos ėmė ža­ vė­ti ki­tos me­di­jos for­mos. Net­ru­kus ko­ mik­sai vai­kams kon­ser­va­ty­vių (tiek iš de­ ši­nio­jo, tiek iš kai­rio­jo po­li­ti­nio spar­no) jė­gų pra­dė­ti ata­kuo­ti dėl vai­kų kvai­li­ni­ mo, vul­ga­ru­mo ir pi­gios kul­tū­ros ska­ti­ni­ mo. 1955 m. įves­tas ko­mik­sų ko­das, įpa­rei­go­jan­tis ko­mik­sų lei­dė­jus pa­teik­ti pla­nuo­ja­mus lei­di­nius cen­zū­ros ko­mi­si­ jai. Net­ru­kus ir tė­vai pra­dė­jo kont­ro­liuo­ti vai­kų ko­mik­sų skai­ty­mo įpro­čius, daž­nai juos draus­da­mi, o kar­tais da­ly­vau­da­mi vie­šo­se ko­mik­sų de­gi­ni­mo ak­ci­jo­se. Ta­ čiau kul­tū­riš­kai su­si­do­ro­ti su ko­mik­sais ne­pa­vy­ko.

370_022.indd 9

Sie­kė pro­vo­kuo­ti Nors ko­mer­ci­niai lei­dė­jai at­si­grę­žė į vai­kus ir jau­ni­mą, ko­mik­sai suau­gu­sie­ siems įga­vo nau­jų for­mų. Ne tik jau­ ni, ta­čiau ir suau­gę žmo­nės mie­lai skai­ tė veiks­mo ir nuo­ty­kių ko­mik­sus – kad ir apie Bet­me­ną ar Su­per­me­ną. „Rim­ tų­jų“ ko­mik­sų žan­rui at­sto­va­vo kul­ti­nis ame­ri­kie­čių ko­mik­si­nės sa­ty­ros žur­na­las „Mad“, pra­dė­tas leis­ti 1952 m. Jis plė­ to­jo įvai­riau­sias pro­vo­kuo­jan­čias idė­ jas, kri­ti­ka­vo vi­suo­me­nę ir vi­sas įma­no­ mas sta­tus quo for­mas ir dėl to su­lau­kė cen­zū­ros ata­kų. Ne be rei­ka­lo „Mad“ lai­ko­mas vie­nu iš po­grin­džio ko­mik­sų ban­gos pirm­ta­kų. Pog­rin­di­niai ko­mik­sai JAV sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je at­si­ra­do so­cia­li­nių maiš­tų ir trans­for­ma­ ci­jų kon­teks­te. Se­no­ji tvar­ka po tru­pu­ tį ėmė by­rė­ti. Fe­mi­niz­mas, juo­dao­džių tei­sės, sek­sua­li­nė re­vo­liu­ci­ja, pro­tes­tai prieš ka­rą Viet­na­me, stu­den­tų maiš­tas prieš sis­te­mą ir prieš sa­vo tė­vų kar­tą, hi­ piai, po­li­ti­niai ra­di­ka­lai, ko­mu­nos, riau­ šės, nar­ko­ti­kai ir t. t. – vi­si šie da­ly­kai ne­ga­lė­jo ne­pa­da­ry­ti įta­kos ir ko­mik­sų kul­tū­rai. Pog­rin­džio ko­mik­sai bū­tent ir at­spin­dė­jo be­si­trans­for­muo­jan­čią vi­suo­ me­nę ir ban­dė pra­lauž­ti vi­sas iki tol eg­ zis­ta­vu­sias ta­bu ir cen­zū­ros ri­bas. Žo­

džio „co­mics“ pa­kei­ti­mas į „co­mix“ siun­tė sig­na­lą apie „X-ra­ted“ tu­ri­nį. Pog­rin­dis pa­ si­reiš­kė tuo, kad jie tu­rė­jo la­bai ma­žai bend­ro su nu­si­sto­vė­ju­sia ko­mik­sų kul­tū­ra tiek sa­vo te­mo­mis, tiek iš­raiš­kos for­mo­mis, nors sa­ty­ra ir iš­li­ko vie­nu pa­grin­di­nių šio žan­ro ski­ria­mų­jų bruo­žų. Pa­si­telk­da­mi hu­ mo­rą ko­mik­sai kal­bė­jo rim­to­mis te­mo­mis, ta­čiau tai ne­bu­vo rim­ti po­li­ti­niai trak­ta­tai, ban­dan­tys pa­trauk­ti į sa­vo pu­sę abe­jo­jan­ čius. Tai grei­čiau bu­vo ra­di­ka­lios lais­vės iš­raiš­ka, ku­rią su­tei­kė chao­tiš­kas so­cia­li­ nis kon­teks­tas. Pog­rin­džio ko­mik­sų kū­rė­ jai ir skai­ty­to­jai bu­vo kontr­kul­tū­ros at­sto­ vai, iš da­lies ker­ši­jan­tys už ko­mik­sų ko­do cen­zū­rą, ku­rios epo­cho­je jie užau­go. Vie­ nas svar­biau­sių šios ban­gos at­sto­vų bu­vo Ro­ber­tas Crum­bas ir jo lei­džia­mas žur­ na­las „Zap“, ku­ris su­lau­kė di­džiu­lės sėk­ mės. Jis bu­vo po­li­tiš­kai an­ga­žuo­tas, be to, bu­vo kri­ti­kuo­ja­mas fe­mi­nis­čių už mo­ te­ris že­mi­nan­čias rep­re­zen­ta­ci­jas. Iš da­ lies jis pa­ska­ti­no fe­mi­nis­ti­nių ko­mik­sų at­si­ ra­di­mą po­grin­dy­je. Šie gvil­de­no mo­te­rų ju­dė­ji­mo pro­ble­mas, po­li­ti­kos ir sek­so te­ mas. Dėl sek­so, smur­to, siau­bo ir nar­ko­ti­ kų te­mų po­grin­džio ko­mik­sai su­lau­kė cen­ zū­ros, o jų lei­dė­jai – teis­mų ir kon­fis­ka­ci­jų.

Vi­sos šios pro­ble­mos be­veik su­gniuž­dė šį ko­mik­sų žan­rą.

Nau­jas auk­so am­žius Vie­ni kū­rė­jai ir lei­dė­jai pa­ma­tę sa­vo po­ten­cia­lą pa­su­ko į ko­mer­ci­ją ir išė­jo į pla­čiuo­sius van­de­nis, ki­ti, no­rė­da­mi iš­veng­ti bran­gaus by­li­nė­ji­mo­si, pra­dė­ jo pa­tys sa­ve cen­zū­ruo­ti. Įvai­rūs kū­rė­ jai pa­su­ko skir­tin­gais ke­liais, bet, pa­ vyz­džiui, Ar­tas Spie­gel­ma­nas kaip tik

2012.02.03 15:00:52

>> ŪSAI

tuomet pradėjo leisti originalių avangardinių komiksų žurnalą „Raw“ ir piešti savo būsimą knygą „Maus“, kuri iš esmės pakeitė komiksų istoriją.

Lietuvoje jau vasarį pasirodysiančioje knygoje „Maus“ per tėvo ir sūnaus dialogus atskleidžiama holokausto tragedija. Iš pradžių šios knygos leisti nenorėjo nė viena leidykla, nes buvo manoma, kad komiksai ir holokaustas nedera. Blogiausiu atveju žmonės tai galėtų įvertinti kaip pasityčiojimą, o geriausiu – leidykla tiesiog patirtų didžiulę komercinę nesėkmę. Tačiau knyga ir jos populiarumas nustebino visus – tiek leidėjus, tiek skaitytojus, tiek patį autorių,

kuris praleido 13 metų ją kurdamas.

A.Spiegelmanas gavo prestižinę Pulitzerio literatūros premiją, o knyga staiga pakeitė milijonų žmonių požiūrį į komiksus ir atvėrė kelią naujai erai.

SEMANTIKA AR KOMIKSŲ EVOLIUCIJA? Naujojoje eroje suklestėjo vadinamieji grafiniai romanai, o komiksų kokybė pagerėjo tiek estetiniu, tiek turinio požiūriu. Grafinis romanas – tai didesnės apimties komiksas, pasakojantis istoriją. Pats terminas išlieka komiksų kūrėjų ir mėgėjų didelių debatų šaltiniu.

A.Spiegelmanas priešinasi tokiam ko-

miksų apibūdinimui, nes laiko tai tiesiog rinkodaros priemone, turinčia atsijoti gerus komiksus nuo blogų. Pasak „Maus“ autoriaus, pagarbos ir aukštojo meno statuso vaikymasis sumenkina turtingą komiksų žanro istoriją: „Komiksų yra įvairių: yra gerų, yra blogų, bet nauji terminai neturėtų bandyti nuslėpti, kad jie vis dėl to yra komiksai.“ Vokietijoje dalis komiksų leidėjų jau gailisi, kad terminas „grafinis romanas“ prigijo. Nes nemažai skaitytojų, kurie atrado šį žanrą, nenori net girdėti apie komiksus. Kai kuriose šalyse šiam terminui priešinamasi ir bandoma įrodyti, kad komiksas nėra žemesnė grafinio ro-

mano forma. O prancūzai turi savo originalų terminą „bande dessinée“ ir stipriai įsišaknijusią komiksų kultūrą. Prancūzijoje per metus išleidžiama per tūkstantį naujų komiksų ir terminų bei žanrų problema čia nekyla, nes tai masinės kultūros dalis, svarbi tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

10 //

LIETUVIŠKOS AKTUALIJOS Ar verta diskutuoti dėl terminų Lietuvoje? Iš dalies – taip, nes su šia problema tenka susidurti ir čia. Pirmiausia dėl to, kad daugelis grafinių romanų yra tiesiog anksčiau išleistų mažesnės apimties komiksų rinktinės. Jeigu kas nors ir parašo kelių šimtų puslapių komiksą, greičiausiai jo darbai jau puikavosi žurnaluose, nedidelėse knygose ar antologijose. Ko Lietuvos komiksų piešėjams trūksta, ir yra ta erdvė, kurioje jie galėtų reikštis ir tobulinti savo asmeninį braižą, gauti grįžtamąjį ryšį.

Retas pradeda nuo grafinių romanų. Paprastai jie gimsta tik po daugelio metų praktikos ir ilgo bei atkaklaus darbo.

Kita problema, kad beveik neturime komiksų vaikams. Po keleto bandymų leisti žurnalus ir knygas vaikams įsivyravo štilis. Su komiksais užaugę ir juos skaityti mokantys vaikai tikriausiai vėliau į rankas paimtų ir rimtas komiksų knygas, nors kol kas jų Lietuvoje išleista tik keletas. Leidykla „Kitokia grafika“, kartu su „Kitomis knygomis“ išleidusi „Persepolį“ ir netrukus pristatysianti „Maus“, planuoja ir toliau supažindinti Lietuvos skaitytojus su pasauliniame kontekste svarbiais, bet kol kas menkai mums pažįstamais komiksais. Be to, „Kitokia grafika“ ieško komiksų piešėjų ir juos buria bendroms veikloms ir tikisi, kad ilgainiui bus galima leisti vietos kūrėjų knygas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

© 370

Šaltinis: Roger Sabin „Comics, Comix & Graphic Novels: A History of Comic Art“

3 F

Č

370_022.indd 10

2012.02.03 15:01:23

de oje nų da-

es ad eslių osi os ėtų šį. tik

Po štiikors afiruiekol rair ek

370_022.indd 11

2012.02.03 15:35:22

>> kinas Ra­šė: Ag­nė Tus­ke­vi­čiū­tė Nuot­rau­kos: asmeninio albumo, Algio Kriščiūno ir „Alta Clasics“

Ant rau­do­no­jo ki­li­mo Is­pa­ni­jo­je – ža­vi lie­tu­vai­tė

12 // © 370 370_022.indd 12

„Gai­la, kad ne­bu­vau prieš veid­ro­dį su­re­pe­ta­vu­si, kaip po­zuo­ti ant rau­do­no­jo ki­li­mo“, – nė kiek ne­ juo­kau­ja ak­to­rė Gab­rie­lė Ma­li­naus­kai­tė, ne­se­niai grį­žusi iš Mad­ri­do, kur sau­sio 20 d. vy­ko is­pa­ nų ki­no bend­ro­vės „Al­ta Clas­sics“ nau­jau­sio fil­mo „Si­len­cio en la nie­ve“ („Ty­la ant snie­go“) prem­je­ ra. Per ren­gi­nį gar­siai skam­bė­jo ne tik Is­pa­ni­jos ki­no die­vu­kų var­dai, bet ir Lie­tu­vos pa­va­di­ni­mas bei neiš­ta­ria­ma Gab­rie­lės pa­var­dė. .. ............. ............. ...............

Lie­tu­viš­kai ru­siš­ka žie­ma Fil­mo kū­ry­bi­nė gru­pė Lie­tu­vos žie­mos fo­ne dar praė­ju­siais me­tais fil­ma­vo is­ to­ri­nį ka­ri­nį tri­le­rį, kurio dalis veiksmo vyksta Rusijoje. O kur ki­tur, jei­gu ne mū­sų ša­ly­je ieš­ko­ti gel­ton­ka­sės ak­to­rės vie­nam pa­grin­di­nių mo­ters vaid­me­nų?

Gab­rie­lei rei­kė­jo per at­ran­ką kaip nors nu­ste­bin­ti fil­mo re­ži­sie­rių Ge­rar­do Her­ re­ro. „Mo­kyk­lo­je per ru­sų kal­bos pa­ mo­kas mo­kė­mės daug ei­lė­raš­čių ir dai­ nų. Is­pa­nai ieš­ko­jo ak­to­rės, ku­ri ga­lė­tų su­vai­din­ti ru­sai­tę. Ka­dan­gi ru­siš­kai eksp­rom­tu ne­la­bai bū­čiau pa­kal­bė­ju­si, pa­ ma­niau, kad ge­riau pa­dai­nuo­siu. Per at­ran­ką su­dai­na­vau ru­siš­ką lop­ši­nę, ir po ke­lių die­nų pra­džiu­gi­no skam­bu­tis – ma­ne pa­kvie­tė vai­din­ti“, – prie­šis­to­rę dės­to Gab­rie­lė. O kas įdo­miau­sia, re­ži­ sie­rius nu­spren­dė lie­tu­vės ru­siš­kai at­lie­ ka­mą lop­ši­nę įtrauk­ti ir į fil­mą. „Spė­ju, kad pa­ts ne­sup­ra­to nė vie­no žo­džio“, – juo­kia­si mer­gi­na.

Ir nors re­ži­sie­rius G.Her­re­ro sy­kį jau yra ap­do­va­no­tas „Os­ka­ru“ (2010 m. ap­do­va­no­ji­mą ga­vo už ge­riau­sią pro­ diu­se­rio dar­bą), au­to­ri­ta­ri­nis re­ži­mas fil­ ma­vi­mo aikš­te­lė­je ne­bu­vo įves­tas. „Re­ži­ sie­rius su vi­sa kū­ry­bi­ne gru­pe ta­rė­si dėl dau­ge­lio sce­nų, lei­do ak­to­riams imp­ro­vi­ zuo­ti. Bu­vo pa­da­ry­ta daug skir­tin­gų (ir iš vi­sų pu­sių) vie­nos sce­nos kad­rų, kad bū­ tų ga­li­ma iš­si­rink­ti ge­riau­sius“, – fil­ma­vi­ mo už­ku­li­sius at­sklei­džia lie­tu­vė ak­to­rė.

Vi­są fil­mą nuo pra­džių iki ga­lo Gab­ rie­lė pa­ma­tė tik prem­je­ros va­ka­rą, tad net ne­ži­no­jo, ko ti­kė­tis. Ir re­zul­ta­tas ne­ nu­vy­lė: ir lie­tu­viš­kai ru­siš­ka žie­ma nu­ fil­muo­ta la­bai gra­žiai, ir ak­to­riai sa­vo dar­bą ge­rai at­li­ko. „Po prem­je­ros, dar bū­da­ma Is­pa­ni­jo­je, gir­dė­jau ko­men­ta­ rų dėl ge­ro ope­ra­to­riaus dar­bo. Be to, vi­si liaup­si­no Is­pa­ni­jos žvaigž­des, ku­ rios at­li­ko pa­grin­di­nius vaid­me­nis šia­ me fil­me“, – įspū­džiais iš prem­je­ros da­ li­ja­si Gab­rie­lė.

Su­sid­rau­ga­vo su is­pa­nų ak­to­riais Dau­giau­sia dė­me­sio te­ko pa­grin­di­nio vy­ro vaid­mens at­li­kė­jui Jua­nui Die­go Bot­to, ku­ris šiuo me­tu yra vi­sų Is­pa­ni­ jos mer­gi­nų nu­my­lė­ti­nis. „Po prem­je­ros mer­gi­nos sto­vė­jo ei­lė­je, kad ga­lė­tų su juo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti“, – juo­kia­si lie­tu­vė, ku­riai te­ko su šiuo ak­to­riu­mi vai­din­ti net ke­lio­se in­ty­mio­se sce­no­se. Vie­no­je jų lie­tu­vė ir is­pa­nas fil­ma­vo­si praė­jus vos 15 mi­nu­čių nuo pa­žin­ties.

Gab­rie­lė jau­din­tis dėl in­ty­mių siu­ že­ti­nės li­ni­jos vin­gių pra­dė­jo vos per­ skai­čiu­si sce­na­ri­jų. „Pa­kal­bė­ju­si su re­ ži­sie­riu­mi su­pra­tau, kad ši sce­na bus nu­fil­muo­ta gra­žiai, to­dėl su­ti­kau“, – da­ bar jau su šyp­se­na neįp­ras­tą pa­tir­tį pri­ si­me­na Gab­rie­lė.

Ki­ti du Is­pa­ni­jos ak­to­riai Car­me­lo Góme­zas ir Jor­di Agui­la­ras, su ku­riais te­ko kar­tu fil­muo­tis, taip pat ge­rai ži­no­ mi sa­vo ša­ly­je. „Su šia kom­pa­ni­ja ypač su­si­drau­ga­vo­me fil­muo­da­mie­si Ali­kan­tė­ je. Jie no­rė­jo pa­ro­dy­ti sa­vo ša­lies sve­ tin­gu­mą, tad bu­vau vai­ši­na­ma įmant­ riau­siais pa­tie­ka­lais ir vi­sur ve­žio­ja­ma“, – apie ato­sto­gas pri­me­nan­tį dar­bą Is­ pa­ni­jo­je pa­sa­ko­ja Gab­rie­lė.

Iki šiol pui­kius san­ty­kius ji pa­lai­ko su J.Agui­la­ru, ku­ris ža­da at­vyk­ti ir į ko­vo mė­ne­sį nu­ma­ty­tą fil­mo prem­je­rą Lie­tu­ vo­je. „Is­pa­nams la­bai pa­ti­ko Lie­tu­va, jie pui­kiai pri­si­me­na Vil­nių ir su gerbė­

2012.02.03 15:06:49

ja da dž

ke pa sp čiu

M G su ria yp įd ne da

ak di me mą tea ta da he

nu J.V ka pa įte sie – pa

sto ži­n ra Ta nė fe­s ga tik do no

riu pa ty­v va to­j va

Su N pr su au ki­n tu

jo

os is­ mo ne ės ų? ors er­ pa­ ai­ ė­tų kspa­ er ir ­tis ­rę ž­ i­ ie­ ­u, o“,

au m. ro­ fil­ ž­ i­ dėl v­ i­ iš bū­ ­vi­ ė. ab­ ad ne­ nu­ v­ o ar ­ta­ o, ku­ ia­ da­

io go n­ i­ os su ė, net jų os

iu­ er­ re­ us da­ pri­

jais, su­si­rin­ku­siais į premjerą, ma­lo­niai da­li­jo­si įspū­džiais iš mū­sų ša­lies“, – di­ džiuo­ja­si Gab­rie­lė.

Lie­tu­vė ak­to­rė pa­si­džiau­gė, kad prieš ke­lias sa­vai­tes vie­šė­da­ma Mad­ri­de ji pa­žiū­rė­jo ne tik fil­mo prem­je­rą, bet ir spek­tak­lį „El­ling“, ku­ria­me vai­di­na bi­ čiu­liu ta­pęs C.Góme­zas.

Mo­kė­si iš vy­res­nių Gab­rie­lė ir pa­ti sa­vo atei­tį la­biau sie­ja su teat­ro sce­na, nes lie­tu­viš­ko ki­no ku­ ria­ma ne­daug: „Ži­no­ma, fil­muo­tis ki­ne, ypač tarp­tau­ti­niuo­se pro­jek­tuo­se, iš­ties įdo­mu. Apie ki­ną pa­sva­jo­ju, bet daug ne­si­ti­kiu – juk Lie­tu­vos ki­no pra­mo­nė vis dar ap­mi­ru­si.“ O kol kas Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo stu­ di­jas bai­gu­si mergina su­si­tel­ku­si į vaid­ me­nis teat­re, konk­re­čiau – į sa­vo pir­ mą­jį vaid­me­nį Na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re. Jo­no Vait­kaus re­ži­suo­ta­me spek­ tak­ly­je „Vi­suo­me­nės prie­šas“ pa­si­keis­ da­ma su ko­le­ge ji vai­di­na pa­grin­di­nio he­ro­jaus duk­rą Pet­rą. „Vai­din­ti šia­me spek­tak­ly­je mus, jau­ nus ak­to­rius, pa­kvie­tė kur­so va­do­vas J.Vait­kus. Dir­bo­me vi­są va­sa­rą. Tai neį­ kai­no­ja­ma pa­tir­tis, kai į vie­ną sce­ną li­ pa­me su vy­res­niais ak­to­riais. Lie­ka tik įtem­pus au­sis klau­sy­tis tiek jų, tiek re­ži­ sie­riaus pa­sta­bų ir vis­ką dė­tis į gal­vą“, – apie pir­mas kiek ne­drą­sias re­pe­ti­ci­jas pa­sa­ko­ja jau­no­sios kar­tos ak­to­rė. „Nuo tos die­nos, kai nu­spren­džiau sto­ti į J.Vait­kaus ren­ka­mą ak­to­rių kur­są, ži­no­jau, kad tai di­de­lis au­to­ri­te­tas ir ge­ ras mo­ky­to­jas“, – pri­si­me­na Gab­rie­lė.

Ta­čiau, pa­sak jos, pro­fe­so­riaus kur­se nė­ra vie­tos tiems, ku­rie ak­to­riaus pro­ fe­si­ją ro­man­ti­zuo­ja. „La­bai džiau­giuo­si ga­li­my­be dirb­ti su J.Vait­ku­mi. Jis ta­po ne tik mū­sų mo­ky­to­ju, bet ir tik­ru kur­so va­ do­vu, to­dėl ta­ria­mės su juo dėl kiek­vie­ no pro­jek­to, į ku­rį esa­me kvie­čia­mi.“ Ak­to­rė ne­sle­pia, kad per tuos ket­ve­ rius me­tus aka­de­mi­jo­je te­ko ne­ma­žai paau­ko­ti: „Su­si­rink­da­vo­me nuo anks­ ty­vo ry­to ir re­pe­tuo­da­vo­me iki vė­laus va­ka­ro, kol iš­va­ry­da­vo griež­tas bu­dė­ to­jas. Ne­bu­vo nei sa­vait­ga­lių, nei lais­ va­die­nių.“ Su­si­bū­rė į tru­pę Ne­nuos­ta­bu, kad su kur­so drau­gais pra­lei­dę tiek lai­ko jie ta­po drau­gais ir su­si­bū­rė į tru­pę. „Gru­pė 36“ – tai mū­sų au­di­to­ri­jos aka­de­mi­jo­je nu­me­ris, – aiš­ ki­na Gab­rie­lė. – Ke­ti­na­me ir to­liau kar­ tu dirb­ti, kur­ti, vai­din­ti.“ Ko­dėl Gab­rie­lės ne­ma­to­me te­le­vi­zi­ jos se­ria­luo­se ir šo­kių ar dai­nų pro­jek­

Is­pa­nai ieš­ ko­jo ak­to­ rės, ku­ri ga­ lė­tų su­vai­ din­ti ru­sai­tę.

Ka­dan­gi ru­ siš­kai eksp­rom­tu ne­ la­bai bū­čiau pa­kal­bė­ju­ si, pa­ma­niau, kad ge­riau pa­dai­nuo­siu.

tuo­se? „Ro­lan­das Skais­gi­rys (se­ria­lus ku­rian­čios „Vi­deo­met­ros“ va­do­vas – red. pa­st.) ne­kvie­čia“, – juo­kia­si Gab­rie­lė, ta­čiau į te­le­vi­zi­ją ne­spjau­ na. Mer­gi­na fil­ma­vo­si lai­do­je „Nau­ jie­no­ša­na“, ku­rią ku­ria Al­gis Ra­ma­ naus­kas ir Jus­tas Ma­mon­to­vas. „Tai bu­vo sa­vęs iš­ban­dy­mas ir ne­kas­die­ nis pro­jek­tas net ir mū­sų te­le­vi­zi­jos ek­ ra­nuo­se. Pra­juo­kin­ti žmo­nes kar­tais sun­kiau nei pra­virk­dy­ti“, – se­ną tie­są pri­pa­žįs­ta mer­gi­na.

Pak­laus­ta apie jai svar­biau­sią vaid­me­nį, ak­to­rė pri­si­me­na di­džiau­ sią praė­ju­sių me­tų iš­šū­kį – su ko­le­ go­mis ak­to­riais pa­sta­ty­tą spek­tak­lį „Geis­mas“ pa­gal Sa­rah Ka­ne pje­sę: „Bai­gė­me stu­di­jas ir su­pra­to­me, kad jei nie­kas ne­kvie­čia vai­din­ti, pa­tys su­ si­kur­si­me vaid­me­nis. Tu­rė­jo­me ge­rą me­džia­gą, ku­rios pa­grin­du la­bai no­ rė­jo­me pa­sta­ty­ti sa­vo spek­tak­lį.“ Pe­rė­ję Me­nų spaus­tu­vės pro­jek­ to „At­vi­ra erd­vė“, skir­to jau­nie­siems me­ni­nin­kams, at­ran­ką ak­to­riai ėmė­ si dar­bo: „Par­duo­ta va­sa­ra – tik taip ga­li­ma pa­va­din­ti praė­ju­sią va­sa­rą, kai te­ko au­ko­ti ato­sto­gas ir vi­są lai­ ką skir­ti re­pe­ti­ci­joms.“ Ak­to­rių kom­pa­ni­ja (kar­tu vai­di­na Ade­lė Te­re­siū­tė, Mar­ty­nas Vai­do­tas, Do­vy­das Ston­čius) ban­dė de­rin­ti pra­ mo­gas su dar­bu – re­pe­ta­vo Do­vy­ do gim­ti­nė­je Klai­pė­do­je. Nors re­pe­ ti­ci­jos pa­jū­ry­je skam­ba neį­ti­ki­mai, Gab­rie­lė pa­ti­ki­na, kad iš­ties va­žia­ vo dirb­ti, o ne prie jū­ros pa­gu­lė­ti. Šia­me spek­tak­ly­je jie pa­tys ne tik vai­ di­no, bet ir re­ži­sa­vo jį, kar­tu kū­rė mu­ zi­ką, de­ri­no kos­tiu­mus ir sce­nog­ra­ fi­ją. Tai­gi, „Geis­mas“ ta­po pa­tiems au­to­riams la­bai svar­biu kū­ri­niu. „Ne­ tu­rė­da­mi re­ži­sie­riaus, pa­tys tu­rė­jo­me su­de­rin­ti ke­tu­rias daž­nai la­bai skir­tin­ gas nuo­mo­nes dėl kiek­vie­nos teks­ti­ nės ar ju­de­sio de­ta­lės sce­no­je. Juk iki šiol bu­vo­me įpra­tę, kad ga­lu­ti­nį žo­dį ta­ria re­ži­sie­rius, o šį­kart jau­tė­me di­ de­lę at­sa­ko­my­bę tiek sau, tiek žmo­ nėms, pa­ti­kė­ju­siems mū­sų pro­jek­tu“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Iš­ban­dę daug įvai­rių bū­si­mo spek­ tak­lio ver­si­jų, ak­to­riai sa­ko­si pa­da­rę vis­ką, kad prem­je­ra bū­tų sėk­min­ga, o da­bar at­lik­tą dar­bą lie­ka ver­tin­ti tik žiū­ro­vams.

Nea­be­jin­ga mu­zi­kai Vai­dy­ba Gab­rie­lei – dar­bas, o mu­ zi­ka da­bar jai – tik ho­bis: „Anks­čiau dau­giau dė­me­sio sky­riau mu­zi­kai. Su ja ke­ti­nau su­sie­ti atei­tį dar ta­da, kai dai­na­vau „Te­le bim-bam“. Ta­čiau da­

Trum­pai

Gi­mi­mo vie­ta, da­ta: Vil­nius, 1986 m.

Sce­na, ku­rios gai­la: Vil­niaus spor­to rū­mai Cha­rak­te­rį for­ma­vo: gim­to­jo Pi­lai­tės mik­ro­ra­jo­no ap­lin­ka Apie pir­mą ir ant­rą kar­tą: vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mas gau­tas iš pir­mo kar­to, į LMTA įsto­jo iš ant­ro Kuo ski­ria­si die­na prieš prem­je­rą ir po jos: po prem­je­ros na­mie ne­beuž­ten­ka va­zų gė­lėms

bar vis ma­žiau lai­ko lie­ka vien dai­nuo­ti.

Kū­ry­ba li­ko tik ma­lo­nus už­siė­mi­mas.“ Dai­nų teks­tai ir me­lo­di­jos gu­la į stal­ čių ir gal­būt ateis ta die­na, kai ji vėl rengs kon­cer­tus. „Yra te­kę dai­nuo­ti ir pank­ro­ką, ir „Dai­nų dai­ne­lė­je“ da­ly­vau­ ti. Šiuo me­tu, kai yra lai­ko, su­si­bu­ria­ me su gru­pe „At­si­ti­ko“ ar­ba ku­riu nau­jas dai­nas, ku­rias, ti­kiuo­si, ka­da nors iš­girs ne tik kam­ba­rio drau­gės ir kai­my­nai“, – šyp­so­si mu­zi­kai nea­be­jin­ga ak­to­rė.

Praė­ju­siais me­tais ne­ti­kė­ta ži­nia pa­čiai Gab­rie­lei ta­po tai, kad bū­tent jai bu­vo skir­ta var­di­nė Vy­tau­to Ker­na­gio sti­pen­di­ ja. „Ma­lo­nu, nes la­bai ger­biau šį me­ni­ nin­ką“, – ne­tuš­čia­žo­džiau­ja mer­gi­na.

Gab­rie­lė vi­sa­da į komp­li­men­tus rea­

guo­ja san­tū­riai: „Dar ne­si­jau­čiu tu­rin­ti kuo pa­si­gir­ti.“ Mer­gi­nai ma­lo­niau, kai už ją kal­ba jos dar­bai. „Sten­giuo­si kiek­vie­ną dar­bą at­lik­ ti mak­si­ma­liai ge­rai ir imuo­si kuo įvai­ res­nių pro­jek­tų, kad iš kiek­vie­no jų ką nors nau­ja iš­mok­čiau“, – to­kius tiks­lus sau ke­lia ji.

Tad vos nu­žen­gu­si nuo rau­do­no­jo ki­li­ mo ir grį­žu­si į Lie­tu­vą Gab­rie­lė vėl ėmė­ si kas­die­nių dar­bų. „Šiuo me­tu pra­dė­ jo­me ruoš­tis nau­jai re­ži­sie­riaus Ag­niaus Jan­ke­vi­čiaus prem­je­rai Na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re, be to, su kur­so drau­gais vyk­si­me į gast­ro­les su spek­tak­liu „Tea­tei­ na vi­si pas ma­ne“, – apie dar­bus ne­sus­ to­da­ma ga­li kal­bė­ti Gab­rie­lė.

e­lo ais no­ ač t­ė­ ve­ nt­ a“, Is­

su v­ o t­u­ a, bė­

370_022.indd 13

2012.02.03 15:07:30

>> scena Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Nuot­rau­kos: Ais­tės Ti­riū­tės ir And­rej Mo­to­ri­chev

„The Art­ra­ce“:

po­pmu­zi­ka ir­gi ga­l

„Susitiko du muzikantai studentai – violončelininkas ir gitaristas.

Kartu pamuzikavo ir nusprendė įkurti grupę, kuri jau po metų, 2012 m., dalyvavo nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje“, – taip turėtų prasidėti grupės „The Artrace“ biografija kokioje nors „Vikipedijoje“. Tačiau perskaičiusi šias eilutes tikriausiai nepagalvočiau, kad čia kalbama apie lietuvių popmuzikos grupę. Juk nemažai mūsų žvaigždžių net natų nepažįsta, o gyvai dainuoja tik per didžiausias šventes – tokias kaip „Eurovizijos“ nacionalinė atranka... ................ .................................... ............. . .................. ... .. ....................................

.. .. .

14 // © 370 370_022.indd 14

Au­ri­mas Gal­ve­lis (23 me­tų) – vo­ka­ las, gi­ta­ra, loops­ta­tion. Vil­niaus ko­le­gi­ jos Me­nų fa­kul­te­te stu­di­juo­ja džia­zo gi­ ta­ros spe­cia­ly­bę.

Jus­tas Ku­li­kaus­kas (21 me­tų) – vo­ ka­las, vio­lon­če­lė, loops­ta­tion. Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je stu­di­juo­ja vio­lon­če­lės spe­cia­ly­bę. Gro­ja an­samb­ly­ je „Ni&Co“.

P

ir­mą­kart „The Art­ra­ce“ iš­gir­dau klu­be „Tams­ta“ per­nai pa­va­sa­rį jau­nų gru­pių fes­ti­va­lio „Ga­ra­žas“ fi­na­le ir įsi­my­lė­jau iš pir­mų akor­dų. Na, akor­ dai kaip akor­dai – tik su­dė­lio­ti kaž­kaip keis­tai (kaip mu­zi­kan­tai pa­sa­ky­tų – „krei­vai“). Nors vy­ru­kams ne itin se­kė­si su­si­tar­ti su sa­vo loops­ta­tion (šiurkš­ čiai ir pri­mi­ty­viai kal­bant, tai toks mu­zi­kos įren­gi­nys, ku­ris įra­šo inst­ru­men­to gar­są ar bal­są ir pa­skui lyg koks ro­bo­tas mu­zi­kan­tas jį kar­to­ja tiek, kiek tau no­ri­si), o ir kon­ku­ren­tai bu­vo ne­pės­ti, ga­na so­li­di ko­mi­si­ja jiems sky­rė pir­mą vie­tą. Vie­nas žiu­ri na­rių įvar­di­jo, už ką – ogi už no­va­to­riš­ku­mą. Na, ne dėl to ne­lai­min­go loops­ta­tion – tie­siog jų mu­zi­ka dau­gu­mai ko­mi­si­jos na­rių pa­ si­ro­dė ori­gi­na­les­nė nei ta, ku­rią gro­jo ge­ro­kai la­biau pra­ku­tu­sios gru­pės.

Sa­vo at­ra­di­mu po kon­kur­so bai­siai no­rė­jau pa­si­da­ly­ti su drau­gais. Ta­čiau te­ ko su­si­dur­ti su pro­ble­mė­le – jų ga­ba­lų nie­kaip ne­si­se­kė at­kaps­ty­ti nei „You­ tu­be“, nei „Mys­pa­ce“, nei ki­tuo­se ka­na­luo­se. Juk žo­džiais mu­zi­kos ne­nu­pa­ sa­ko­si!   Bet štai, ne­praė­jus nė me­tams, pir­mie­ji „The Art­ra­ce“ mu­zi­ki­niai ban­dy­mai jau įga­vo fi­zi­nį pa­vi­da­lą ir klai­džio­ja in­ter­ne­te, o vie­ną jų – „Fly LT“ – Au­ri­ mas ir Jus­tas pri­sta­tė na­cio­na­li­nės „Eu­ro­vi­zi­jos“ at­ran­kos ren­gė­jams. Ke­lios ži­nu­tės feis­bu­ke, po­ra SMS ži­nu­čių, ir mes pa­ga­liau kal­ba­mės.

Mo­ko­si iš Va­ka­rų po­pat­li­kė­jų „Kaip jūs pa­tys įvar­di­ja­te mu­zi­ką, ku­ rią gro­ja­te“, – spau­džiu prie sie­nos vy­ ru­kus, vos su­sė­da­me prie sta­liu­ko vie­no­ je sos­ti­nės ka­vi­nė­je ma­din­gu in­ter­je­ru.

(Ruoš­da­ma­si in­ter­viu il­gai su­kau gal­ vą, su kuo juos bū­tų ga­li­ma pa­ly­gin­ti ir į ko­kį rė­mą įspraus­ti, bet nie­ko do­ro ne­su­mąs­čiau.) „La­bai pa­pras­ta, tik trys rai­dės – „pop“, – šyp­so­da­ma­sis paaiš­ ki­na Au­ri­mas. „Lie­tu­viai šį žo­dį su­pran­ta kiek ki­taip“, – ma­ty­da­mas ma­no iš­pūs­ tas akis min­tį pra­tę­sia Jus­tas. O Au­ri­ mas to­liau dė­lio­ja taš­kus ant i: „Kaž­ kur skai­čiau, kad tie­siog rei­kia at­skir­ti „pop“ nuo „po­pso“. Tai­gi, mes gro­ja­ me ne „po­psą“, o „pop“, skir­tin­gai nei „Yva“.“ (Na, lai­mė, „Yva“ jau praei­ty­je,

2012.02.03 15:08:10

o ki­t gi vo da dr jie



įm

su ha Bū ko re tik sp ba

a­li skam­bė­ti keis­tai

ų ku­ vy­ no­ ­u. al­ n­ti ­ro ys iš­ n­ta ūs­ u­ri­ až­ ir­ti ­ja­ nei ­e,

Au­ri­mas pri­si­pa­žįs­ta, kad kaž­ka­da ža­vė­jo­si „Nir­va­na“ ir už ją kur kas al­ ter­na­ty­ves­nę mu­zi­ką at­lie­kan­čio­mis gru­ pė­mis, ta­čiau ne­no­rė­tų, kad tai at­si­liep­ tų „The Art­ra­ce“ kū­ry­bo­je. Be to, ro­ką (įvai­rių pa­krai­pų) su vi­so­kio­mis gru­pe­ lė­mis ir pa­ts mė­gi­no gro­ti, bet ta mu­zi­ ka ne­pri­gi­jo. „Kaž­ko­dėl dau­ge­liui at­ro­do, kad tik gro­da­mas ką nors su­dė­tin­ga, neįp­ras­ ta, su­pran­ta­ma tik iš­rink­tie­siems bū­si kie­tas. Priė­jo­me iki to, kad da­bar vi­ si no­ri bū­ti to­kie, vi­si no­ri at­ras­ti tai, ko nė­ra“, – sam­pro­tau­ja Au­ri­mas.

Būtina užsibrėžti galutinį tikslą ir jo siekti. Bet suprantame, kad jo siekdami susidursime ir su mažesniais tikslais, kuriuos taip pat reikės įgyvendinti.

o jei­gu ge­rai pa­me­nu, tai ne kas ki­tas, o And­rius Ma­mon­to­vas mė­ gi­no paaiš­kin­ti, kas ką gro­ja Lie­tu­ vo­je.) Mu­zi­kan­tai juo­kia­si, kad dėl daž­no ši­tų ter­mi­nų mai­šy­mo net drau­gus sun­ku įti­kin­ti, kad tai, ką jie at­lie­ka, yra pa­pras­čiau­sia   po­pmu­zi­ka, o ne koks ki­tas įmant­res­nis mu­zi­kos sti­lius. „Mums žo­dis „pop“ aso­ci­juo­ja­si su to­kiais Va­ka­rų at­li­kė­jais kaip Ri­ han­na, Beyoncé, „Black Eyed Peas“.

Bū­tent iš jų mes mo­ko­mės, o ne iš ko­kių nors praei­ties at­li­kė­jų. Tai ne­ reiš­kia, kad ko­pi­juo­ja­me – gal­būt tik ieš­ko­me pa­na­šių kom­po­zi­ci­nių spren­di­mų“, – vie­nas per ki­tą sku­ ba paaiš­kin­ti vy­ru­kai.

370_022.indd 15

Loops­ta­tion čem­pio­nas „Su­si­pa­ži­no­me kaž­ka­da gat­vė­je, nes tu­rė­jo­me bend­rų drau­gų. Kar­tą man pa­ siū­lė chal­tū­rą, nu­spren­džiau pa­si­kvies­ti Au­ri­mą ir su­bur­ti to­kį vien­kar­ti­nį inst­ru­ men­ti­nį due­tą. Chal­tū­ra nu­plau­kė, bet su Au­ri­mu su­si­ti­ko­me. Pra­dė­jo­me gro­ti, pa­ma­tė­me, kad vi­sai ge­rai išei­na, su­ kū­rė­me ke­le­tą ga­ba­lų“, – gru­pės su­si­ kū­ri­mo pra­džią pri­si­me­na Jus­tas. O jau ne­tru­kus mu­zi­kan­tai už­pil­dė kon­kur­so „Ga­ra­žas“ da­ly­vių pa­raiš­ką.

Ku­ris dai­nuos, rei­kė­jo nu­spręs­ti sku­ bos tvar­ka. „Aš bi­jo­jau dai­nuo­ti „Tams­ to­je“, – pra­si­ta­ria po­rą me­tų už ki­tą gru­ pės na­rį jau­nes­nis Jus­tas. „Tu ma­nai, aš ne­bi­jo­jau? Bet ku­ris nors tu­rė­jo dai­nuo­ ti. Bent jau vie­nas iš dvie­jų“, – juo­kia­ si Au­ri­mas. Nors bai­siai sun­ku pa­ti­kė­ti, jis tvir­ti­na, kad anks­čiau nie­ka­da nie­ kur ne­dai­na­vo, net mo­kyk­los cho­re  .

Be rei­ka­lo pri­me­nu jiems apie ne­sėk­ min­gus pir­muo­sius ban­dy­mus loop­sin­ti.

Pa­si­ro­do, Jus­tas šio­je sri­ty­je itin pa­to­bu­ lė­jo – ne­se­niai lai­mė­jo Lie­tu­vos loops­ta­ tion čem­pio­na­tą ir jau be­veik krau­na­si daik­čiu­kus į Vo­kie­ti­ją, kur vyks Eu­ro­pos loops­ta­tion eks­per­tų čem­pio­na­tas!

Be­je, ir loops­ta­tion jau ne tas, su ku­ riuo mu­zi­ka­vo „Ga­ra­že“. Abu vai­ki­nai ne­se­niai par­da­vė se­ną­ją tech­ni­ką ir įsi­ gi­jo pa­čius nau­jau­sius loops­ta­tion.

Pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai Au­ri­ mas ir Jus­tas kal­ba apie ga­lu­ti­nę sto­te­ lę, ku­rio­je no­rė­tų at­si­dur­ti, – Los An­dže­ lą: „Bū­ti­na už­si­brėž­ti ga­lu­ti­nį tiks­lą ir jo siek­ti. Bet su­pran­ta­me, kad jo siek­da­mi su­si­dur­si­me ir su ma­žes­niais tiks­lais, ku­ riuos taip pat rei­kės įgy­ven­din­ti.“ Vai­ki­nai, ži­no­ma, su­pran­ta, kad kol kas sva­jo­ti apie tarp­tau­ti­nę kar­je­rą per anks­ti – pir­miau­sia jiems rei­kia su­bręs­ ti kaip mu­zi­kan­tams, nes kol kas gru­pė dar tik pra­de­da sa­vo ke­lią.

Anks­ti kal­bė­ti ir apie už­dar­bius, nors vai­ki­nai į sce­ną vis daž­niau li­pa ne už dy­ka. Ka­dan­gi abu dar ir stu­di­juo­ja, nor­ma­laus dar­bo kol kas nė vie­nas ir neieš­ko.

Rė­mai ne­spau­džia Pak­laus­tas, ar mu­zi­kos stu­di­jos neįsp­ rau­džia į aka­de­mi­nius rė­mus ir ne­truk­do ku­riant po­pdai­nas, Au­ri­mas pur­to gal­vą ir pa­ci­tuo­ja sa­vo dės­ty­to­ją: „Pir­miau­sia rei­kia ap­si­sta­ty­ti rė­mais, kad ga­lė­tum juos griau­ti.“ „Rei­kia im­ti vis­ką, o pa­skui at­si­rink­ti tai, ko tau rei­kia“, – jam pri­ta­ria ir jau­nes­nis ko­le­ga.

Ta­čiau nei vie­nas, nei ki­tas ne­smer­ kia tų Lie­tu­vos mu­zi­kan­tų, ku­rie li­pa į sce­ną, nors mu­zi­kos nie­kur ne­si­mo­kė: „Tarp jų tik­rai ne­ma­žai ta­len­tin­gų žmo­ nių. Ir ti­kiu, kad dau­gu­ma jų il­gai­niui bu­vo pri­vers­ti bent mi­ni­ma­liai iš­mok­ti mu­zi­kos kal­bą.“ „The Art­ra­ce“ na­riai teks­tams ski­ria di­de­lį dė­me­sį ir jų ne­dė­lio­ja taip, kad tie­siog ge­rai skam­bė­tų. „Sten­gia­mės teks­tuo­se at­skleis­ti, kas mums svar­bu, kuo gy­ve­na­me“, – sa­ko jie.

O ką jie no­rė­jo pa­sa­ky­ti dai­na „Fly LT“, ku­rią ne­tru­kus iš­girs vi­sa Lie­tu­va? „Kal­ba­me apie tai, kad mums čia, Lie­ tu­vo­je, ge­ra gy­ven­ti. Juk mes čia gi­mė­ me, čia mū­sų na­mai. Ga­li­me tar­pu­sa­

vy­je pa­si­skųs­ti, kad kas nors blo­gai, bet už­sie­ny­je apie sa­vo ša­lį rei­kia kal­bė­ti tik po­zi­ty­viai. „Fly LT“ jo­kiu bū­du ne­reiš­ kia, kad ra­gi­na­me skris­ti į Lie­tu­vą ar iš jos. „Fly“ ang­lų kal­bo­je tu­ri ir ki­tą reikš­ mę – tai yra cool in sty­le (sti­lin­gai pa­ sa­ky­ta „kie­tas“). Ir jei­gu mums pa­si­sek­tų mu­zi­ki­nė kar­je­ra Va­ka­ruo­se, mes nie­ ka­da ne­slėp­tu­­me, iš kur esa­me ki­lę“, – kal­ba vai­ki­nai.

Sva­jo­nės kar­tais pil­do­si. Ir žvaigž­dės kar­tais kren­ta. Sos­ ti­nės klu­bas „Tams­ta“ šie­met ren­gia kon­kur­są „Ga­ra­žas“ ir iki ko­vo mė­ne­sio la­bai lau­kia jau­nų ir ta­len­tin­gų gru­pių pa­ raiš­kų. Kal­ba­ma, kad nu­ga­lė­ to­jams šie­met bus įteik­ti ypač ver­tin­gi pri­zai! In­for­ma­ci­jos apie kon­kur­są ieš­ko­ki­te tams­ tac­lub.lt. O praė­ju­sių me­tų nu­ga­lė­to­jų – gru­pės „The Art­ ra­ce“– dai­nų ga­li­te pa­klau­sy­ ti you­tu­be.com/theartrace ir soundc­loud.com/theartrace.

Reikia imti viską, o paskui atsirinkti tai, ko tau reikia.

Dvie­jų žmo­nių or­kest­ras Ko­dėl „The Art­ra­ce“ nuo pat įsi­kū­ri­mo ir li­ko due­tas? Ne­gi neat­si­ra­do no­rin­čių pri­si­jung­ti? „Mū­sų po­žiū­riai į mu­zi­ką la­ bai su­tam­pa, la­bai su­si­bend­ra­vo­me ir vie­nas ki­tą ge­rai su­pran­ta­me. Ne­no­ri­ me, kad kas nors įneš­tų su­maiš­ties. O su loops­ta­tion sce­no­je pa­da­ro­me tiek, kiek pen­ki žmo­nės“, – sa­ko Jus­tas. „Di­ des­nė­se gru­pė­se bū­ti­nai tu­ri bū­ti pa­grin­ di­nis vo­ka­las, gru­pės vei­das. Pas mus taip nė­ra – mes abu vie­no­dai svar­būs.

Kū­ry­bos naš­tą –  mu­zi­ką ir teks­tus – ir­gi da­li­ja­mės per pu­sę“, – bi­ čiu­liui pri­ta­ria Au­ri­mas.

Vai­ki­nai pri­si­pa­žįs­ta dai­nuo­jan­tys ang­liš­kai dėl vie­nos prie­žas­ties – no­ri, kad jų mu­zi­ka bū­tų priei­na­ma vi­sam pa­ sau­liui. „Ta­čiau tai jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad ig­no­ruo­ja­me Lie­tu­vą. Mes tie­siog no­ri­me bū­ti ne tik Lie­tu­vos gru­pė, bet in­ ter­na­tio­nal“, – paaiš­ki­na mu­zi­kan­tai.

2012.02.03 15:08:37

>> išklotinė

teatras Ra­šė: Vla­da Kal­po­kai­tė Nuot­rau­kos: Dmit­ri­jaus Mat­ve­je­vo, Danielio P.Masiulio ir „Gliu­kų“ teat­ro ar­chy­vo

UG­NIES VEI­DAS VA­SA­RIO 9 D.

ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Vil­niu­je, Šil­ta­dar­žio g. 6)

Tiems, ku­rie dar ar jau de­ga. Neį­ti­ki­ma, kad šiam Os­ka­ro Kor­šu­no­vo spek­tak­liui jau be­veik dvy­li­ka me­tų... Imi svars­ty­ti, ko­kiu bū­du tai, kas 2000-ai­siais tvink­čio­jo kaip at­vi­ras ner­vas, bu­vo bai­su ir tik­ra, jau ta­ po teat­ro is­to­ri­ja? Kad jau da­bar „Ug­nies vei­das“ mi­ni­mas kaip dau­ ge­lio da­ly­kų at­skai­tos taš­kas – vie­ni pir­mų­jų nau­jo­sios dra­ma­tur­gi­jos žings­nių Lie­tu­vo­je, „nau­ja­sis daik­tiš­ku­mas“ Jū­ra­tės Pau­lė­kai­tės kon­cep­ tua­lio­je sce­nog­ra­fi­jo­je su vi­so­kiau­sių bui­ties ra­kan­dų są­na­šy­nu-są­šla­vy­ nu, pa­ga­liau pir­ma­sis tuo me­tu dar An­že­li­kos Cho­li­nos stu­den­to Gy­čio Iva­naus­ko vaid­muo. Da­bar Mayen­bur­gas su Ra­ven­hil­lu ir ki­tais bend­ra­žy­giais už­lei­do re­for­ma­to­rių ir šo­ki­ruo­to­jų po­zi­ci­jas blo­ge­riams ir ko­ men­ta­to­riams. Gy­tis tu­ri sa­vo teat­rą, daug ete­rio lai­ko ir žiau­riai gau­sų „Fa­ce­book“ drau­gų bū­rį. J.Pau­lė­kai­tė... išė­jo. O pa­sau­lis ap­skri­tai nu­ rie­dė­jo vel­niai ži­no kur...

Ne­pai­sant to, li­ko la­bai daug kas. Tė­vai ir vai­kai. Klam­pūs, skau­dūs san­ty­kiai. Nor­mos, ste­reo­ti­pai ir jų lau­žy­to­jai. So­fa per vi­du­rį.

Vis­kas, kas bu­vo bai­su prieš de­šimt­me­tį, šian­dien pa­si­da­rė de­šimt kar­ tų bai­siau. Gal­būt dėl to šis O.Kor­šu­no­vo spek­tak­lis vie­na ko­ja sto­vi is­ to­ri­jo­je, ki­ta – de­gan­čio­je da­bar­ty­je ir kaž­kaip su­ge­ba bū­da­mas to­kios keis­tos bū­se­nos lik­ti gy­vas? Vai­di­na: Gy­tis Iva­naus­kas, Ra­sa Sa­muo­ly­tė, Da­lia Bren­ciū­tė, Ar­vy­das Dap­šys, Dai­nius Ga­ve­no­nis.

TO­ POR SO­SI VA­SA­RIO 24 D.

ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Vil­niu­je, Šil­ta­dar­žio g. 6)

Tiems, ku­rie daug­maž pri­si­me­na se­nuo­sius ra­di­jo im­tu­vus ir įsi­vaiz­duo­ ja, kas yra Vy­soc­kis, Oku­dža­va ir Gre­benš­či­ko­vas. Ar­ba bent jau no­ ri su­vok­ti, ko­dėl kai ku­rie vos už­gir­dę šias pa­var­des puo­la dū­sau­ti ir ro­ man­tiš­kai var­ty­ti akis. Čia rei­kė­tų ke­le­to įspė­ja­mų­jų ženk­lų. Pir­mas ženk­las: ru­sų kal­ba. Be­ nas Šar­ka, ku­rį am­ži­no­ji ug­nis ant ka­rei­vio ka­po Klai­pė­do­je kaž­ka­da įkvė­pė su­kur­ti is­to­ri­ją apie klai­pė­die­tį Va­sią So­ro­ki­ną, vis­ką da­ro iš es­ mės. Ir jei Va­sia yra Va­sia, jis ir kal­ba taip, kaip jam ge­riau. Va­sia neap­ si­me­ta, kad jau pra­mo­ko lie­tu­viš­kai, dar­gi kir­čiuo­ja tai­syk­lin­gai ir links­ nius var­to­ja to­kius, ko­kius ger­bia­mi kal­bi­nin­kai lie­pė.

Ant­ras ženk­las: deg­ti­nė (ki­taip Va­sia šir­din­go bend­ra­vi­mo neį­si­vaiz­ duo­ja).

Tre­čias ženk­las: teat­ras. Tiks­liau, toks teat­ras, ku­rį ku­ria Be­nas. „Aš ku­ riu tai, kas bu­vo dar iki teat­ro, o žo­dis „teat­ras“ tik ban­do tai įvar­dy­ti ir api­brėž­ti“, – sa­ko jis. Anot B.Šar­kos, teat­ras juk ne pa­sta­tas, o sa­vo­tiš­ ka ma­gi­ja, ku­ri ge­riau­siai vei­kia, kai su­si­ren­ka ne­kvies­ti žmo­nės. Ga­lė­ čiau pa­tiks­lin­ti – gal ir kvies­ti, bet ge­riau be jo­kių išanks­ti­nių įsi­vaiz­da­vi­ mų ir „tei­sė­tų lū­kes­čių“. Šios bjau­rios for­mu­luo­tės nei Va­sia, nei Vy­soc­kis ne­pri­pa­žįs­ta.

370_022.indd 16

2012.02.03 15:10:08

DRĄ­SI ŠA­LIS VA­SA­RIO 28 D.

menų spaustuvė

Šiltadaržio g. 6, 01124 Vilnius Tel. (8 5) 204 0832 El. paštas info@menuspaustuve.lt www.menuspaustuve.lt

vasario 2 d., ketvirtadienis *19.00

vasario 3 d., penktadienis *19.00

PAUKŠČIAI

GEISMAS

Kamerinis šokio spektaklis, 60 min.

Chor. Gytis Ivanauskas Gyčio Ivanausko teatras × » Juodoji salė, 40–50 Lt, Tiketa*

Spektaklis, 50 min.

Kūrybinė grupė: G. Malinauskaitė, A. Teresiūtė, M. Vaidotas, D. Stončius Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Kišeninė salė, 20 Lt, Tiketa*

vasario 3 d., penktadienis *19.00

vasario 4–5 d., šeš–sek *12.00

JUODRAŠTIS

Koncertas, 90 min.

Aido Giniočio autorinių dainų vakaras Kartu su teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriais × » Juodoji salė, 30 Lt, Tiketa*

ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Vil­niu­je, Šil­ta­dar­žio g. 6)

Tiems, ku­rie „tik­rai my­li Lie­tu­vą“. Kar­tais at­ro­do, kad šiuo spek­ tak­liu „ce­za­rio­kai“ ban­do pa­tys sau at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ko­dėl jie ne­spjau­na į vi­są tą va­di­na­mą­ją kul­tū­ros po­li­ti­ką ir ne­su­sik­rau­na la­ga­mi­nų. Pub­li­kos aky­se – ly­giai to­kios pa­čios ne­links­mos min­ tys. Ir vi­sa tai va­di­nama teat­ri­ne bend­rys­te, vie­ni­jan­čiu iš­gy­ve­ ni­mu ir šiaip tuo, dėl ko ver­ta vie­niems pa­bū­ti sce­no­je, ki­tiems – žiū­ro­vų sa­lė­je. O vi­siems kar­tu – iš­bū­ti Drą­sio­je ša­ly­je, ku­rią taip la­bai my­li Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius...

Svar­biau­sia – už­duo­ti krū­vą klau­si­mų, paieš­ko­ti at­sa­ky­mų, iš vis­ko sma­giai pa­si­šai­py­ti ir įkal­bė­ti sa­ve tęs­ti sta­tis­ti­nio jau­no žmo­gaus Lie­tu­vo­je eg­zis­ten­ci­ją. „Vir­tua­li ke­lio­nė po lie­tu­viš­kos sa­vi­mo­nės už­ka­bo­rius“ – taip „Ce­za­rio gru­pės“ (Me­nų spaus­tu­vės re­zi­den­tės) na­riai tai įvar­ di­ja pa­tys. Dar ga­li­ma pri­dur­ti, kad jų ku­ria­mas teat­ras tik­rai tu­ ri vi­są rei­kia­mą to­kiai ke­lio­nei įran­gą. Sa­vi­tą, vis to­bu­li­na­mą teat­ro kal­bą ir ver­tin­giau­sią da­ly­ką – nuo­la­ti­nį krei­pi­mą­si į sa­vo žiū­ro­vą kaip į bend­raau­to­rį, spek­tak­lio pra­smių kū­rė­ją ir tę­sė­ ją, ly­gia­ver­tį dia­lo­go par­tne­rį. Vai­di­na: Bri­gi­ta Ar­so­bai­tė, Vil­ma Rau­bai­tė, Pau­lius Či­ži­naus­kas, Ju­lius Ža­la­ke­vi­čius.

2

vasario 5 d., sekmadienis *19.00

3

EŽIUKAS RŪKE ¡ premjera !

KO­VO 3 D.

ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Vil­niu­je, Šil­ta­dar­žio g. 6)

Tiems, ku­rie gir­di ir ma­to no­si­mi. Teat­ras Lie­tu­vo­je kve­pia re­tai. Tiks­liau, jaut­ res­nės no­sys pa­gau­na nuo sce­nos sklin­dan­tį la­bai sa­vo­tiš­ką ku­li­sų dul­kių, pud­ ros, gri­mo ir už­ku­li­sių rū­ka­lių dū­mo mi­ši­nį. Taip pat kai kas dar at­si­me­na Gin­ ta­ro Var­no kau­niš­kį spek­tak­lį „Elekt­rai skir­ta ge­dė­ti“, kur re­ži­sie­rius su kos­tiu­mų dai­li­nin­ku Juo­zu Stat­ke­vi­čiu­mi su­ma­nė pa­grin­di­nius per­so­na­žus cha­rak­te­ri­zuo­ti tik jiems (tiks­liau, joms) skir­tais ryš­kiais kve­pa­lais. O vi­sai se­nų se­no­vė­je bu­vo toks kom­po­zi­to­riaus Vid­man­to Bar­tu­lio vyks­mas, kur jis sce­no­je ke­pė kiau­ši­nie­ nę su la­ši­nu­kais (šis kva­pas teat­ruo­se, be­je, ima vėl po­pu­lia­rė­ti).

La­ši­nu­kais „Sta­lo teat­ro“ (Me­nų spaus­tu­vės re­zi­den­to) nau­jau­sia­me spek­tak­ ly­je „Vė­jų mo­tė“ tik­rai ne­kve­pia. Ten dvel­kia tau­res­ni aro­ma­tai (ne­pa­sa­ko­siu, ko­kie, ge­riau atei­ki­te pauos­ty­ti pa­tys). Kva­pas spek­tak­lio kū­rė­jams – vie­na iš­ raiš­kos prie­mo­nių, be žo­džio, ob­jek­tų, mu­zi­kos, ku­rie pri­pil­do vi­zua­liai mi­ni­ma­ lis­ti­nį, gra­fi­nį „Vė­jų mo­tės“ pa­sau­lį. Ja­me sklei­džia­si mi­to­lo­gi­nis siu­že­tas apie tre­čio­jo bro­lio ke­lio­nę į sa­vo sva­jo­nę. Kaip ir dau­gu­ma „Sta­lo teat­ro“ spek­tak­ lių, šis skir­tas vi­sai šei­mai. Vai­kai tik­riau­siai suuos pa­sa­kos mo­ty­vus, o suau­gu­ sie­ji ners į mi­to gel­mes. Ar­ba – at­virkš­čiai. Ne­ly­gu, koks kie­no no­sies ir ki­tų „me­cha­niz­mų“ jaut­ru­mas...

Spek­tak­lio kū­rė­jai: Sau­lė De­gu­ty­tė, Snie­guo­lė Dik­čiū­tė, Val­das Nar­ke­vi­čius, Li­gi­ta Sku­kaus­kai­tė, Ta­das Juo­za­pai­tis.

Re­cen­za­vo: Go­da Dap­šy­tė Nuot­rau­ka: Dmitrijaus Matvejevo

JIS IR JI ŽIŪ­RĖ­KI­TE VA­SA­RIO 26 D.

VALS­TY­BI­NIA­ME JAU­NI­MO TEAT­RE (Vil­niu­je, Ark­lių g. 5)

Kar­tą gy­ve­no jis ir ji, kai juo­du su­si­ti­ko, iš kar­to kits ki­tą pa­mi­lo, ta­čiau li­ki­mas vis ne­lei­do jiems bū­ti kar­tu, o ne­tru­kus po jung­tu­vių jį pa­kir­to mir­ti­na li­ga ir iš­sky­rė my­li­muo­sius am­žiams. Taip trum­pai ga­li­ma nu­sa­ky­ti nau­jau­sio Vals­ty­bi­nio jau­ni­ mo teat­ro spek­tak­lio „Jis ir ji“ tu­ri­nį. Ne vie­nu na­cio­na­li­niu ir tarp­tau­ti­niu pri­zu už mo­nos­pek­tak­lius ap­do­va­no­ta ak­to­rė Bi­ ru­tė Mar šį spek­tak­lį kū­rė rem­da­ma­si lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­ko Jo­no Bi­liū­no ir jo žmo­nos Ju­li­jos pri­si­mi­ni­mais bei jų at­vir­ laiš­kiais, vie­nas ki­tam siųs­tais iš Char­ko­vo, Anykš­čių, Leip­ci­go, Ber­ly­no, Ciu­ri­cho ir Za­ko­pa­nės.

B.Mar Ju­li­jos per­so­na­žą ku­ria pa­ste­li­nė­mis kuk­lu­mo, ty­ru­mo ir mo­ti­niš­ku­mo spal­vo­mis. Toks pat pa­ste­li­nis ir Alek­so Ka­ za­na­vi­čiaus ku­ria­mas Bi­liū­nas, tik gal kiek ne­ran­gus, už­si­spy­ręs, pa­pras­tes­nis. Ta­čiau abu per­so­na­žai tar­si sklen­džia ore, ir su že­miš­kuo­ju pa­sau­liu juos sie­ja vos ke­lios bui­ti­nės smulk­me­nos. Šis spek­tak­lis ga­li tap­ti at­gai­va ma­nan­tiems, kad šiuo­ lai­ki­nė rea­ly­bė per­ne­lyg bru­ta­li, o šiuo­lai­ki­nis me­nas – per šiurkš­tus. Čia mei­lė vaiz­duo­ja­ma gry­nuo­ju, ko­ne sak­ra­li­niu pa­vi­da­lu, o vei­kė­jai, jei ir tu­ri silp­ny­bių, tai jos men­kos ir ko­miš­kos. Tad kiek at­lai­džiau žvel­gian­tiems į rea­ly­bę ir iš teat­ro be­si­ti­kin­tiems dra­mi­nio veiks­mo ar san­ty­kių ana­li­zės spek­tak­lis ga­li grei­tai pa­bos­ti. Ne tik fo­ni­nė de­ko­ra­ci­ja (dai­li­nin­kas Ar­tū­ras Ši­mo­nis), bet ir vi­sas spek­tak­lis, ly­di­mas po­pu­lia­rių kla­si­kos ir liau­dies me­lo­di­jų (da­ly­vau­ja smui­ki­nin­kas Si­gi­tas Ru­ bis), pri­me­na sal­dai­nių dė­žu­tę, ku­rią su­val­gius vie­nu pri­sė­di­mu šir­dis taip ap­są­la, kad sal­dė­sių dar il­gai ne­si­no­ri.

VĖJŲ MOTĖ

Spektaklis žmonėms nuo 2 iki 102 metų, 45 min.

Kūrėjai: S. Degutytė, S. Dikčiūtė, V. Nar­ kevičius, L. Skukauskaitė, T. Juozapaitis Stalo teatras × » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

4–5

vasario 9 d., ketvirtadienis *19.00 MArIuS VoN MAyENburG

UGNIES VEIDAS

Spektaklis žmonėms nuo 14 metų, 80 min. rež. Tomas Stirna Teatras „Trupė liūdi“ » Juodoji salė, 15–25 Lt, Tiketa*

Spektaklis, 2 val. rež. oskaras Koršunovas oskaro Koršunovo teatras » Juodoji salė, 30 Lt, Tiketa*

vasario 9 d., ketvirtadienis *19.00

vasario 10 d., penktadienis *19.00

5

9

JUDANTYS TAIKINIAI ¡ premjera !

JuLIuS PAŠKEVIčIuS

RIBOS ¡ premjera !

Spektaklis, 80 min. rež. Tadas Montrimas Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Stiklinė II, 20 Lt, Tiketa**

9

vasario 11 d., šeštadienis *10.00–18.00

BALTIJOS ELEKTRONIKA ’12

Šiuolaikinio šokio spektaklis, 40 min.

Chor. Vytis Jankauskas Vyčio Jankausko šokio teatras × » Juodoji salė, 30 Lt, bilietai.lt

10

vasario 12 d., sekmadienis *12.00

GANDRO DOVANA

Konferencija „Partyzanai“ » Juodoji, Kišeninė salės, 50 Lt, bilietupasaulis.lt*

11

vasario 12 d., sekmadienis *19.00

VĖ­JŲ MO­TĖ

3

CEzArIS GrAužINIS

DRĄSI ŠALIS (LIETUVOS DIENA)

Muzikinis etnologinis veiksmas šeimai Kūrybinė grupė: A. Mikutis, S. Degutytė, D. rakauskas, J. V. Tūras, S. Dikčiūtė, V. Narkevičius Stalo teatras × » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

12

vasario 14 d., antradienis *19.00

FEEL LINK

Komedija , 120 min. (su pertrauka) rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ × » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*

Gatvės šokio spektaklis, 40 min.

Kūrėjai ir atlikėjai Laurynas žakevičius ir Airida Gudaitė Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa**

vasario 14 d., antradienis *19.00

vasario 15 d., penktadienis *19.00

Autobiografinių improvizacijų spektaklis, 1 val. 30 min. rež. Juozas Javaitis Aktorių ansamblis „Degam“ » Kišeninė salė, 20 Lt, Tiketa*

Spektaklis, 50 min.

Kūrybinė grupė: G. Malinauskaitė, A. Teresiūtė, M. Vaidotas, D. Stončius Jaunųjų scenos menininkų programa „Atvira erdvė“ » Kišeninė salė, 20 Lt, Tiketa*

vasario 17 d., penktadienis *12.00

vasario 18–19 d., šeš–sek *19.00

Šiuolaikinio cirko spektaklis visai šeimai, 40 min.

Kūrybinė grupė: M. Markevičius, A. balionis, M. Sučyla, T. Chmelevskij Menų spaustuvė, „Antigravitacija“ » Juodoji salė, 15 Lt, Tiketa*

Atmosferinis šokio spektaklis rež. ir chor. Gytis Ivanauskas Gyčio Ivanausko teatras × » Juodoji salė, 30–40 Lt, Tiketa*

vasario 21 d., antradienis *19.00

vasario 24 d., penktadienis *19.00

70+1

AR AŠ ESU TAS, KAS AŠ ESU?

12

TETOS

14

STEBUKLINGAS MEDIS

17

14

GEISMAS

15

FOBIJOS

18–19

Elektroninės muzikos programa, 71 min. „DIISSC orchestra“: M. bialobžeskis, J. Jurkūnas, V. V. Jurgutis, A. Jasenka, D. Katinas Lietuvos kompozitorių sąjunga » Juodoji salė, 15 Lt, bilietupasaulis.lt

Šokio ir tekstilės performansas, 60 min.

Chor. birutė Letukaitė Kauno šokio teatras „Aura“ » Juodoji salė, 25 Lt, bilietai.lt*

vasario 24 d., penktadienis *19.00

vasario 25 d., šeštadienis *12.00

TOPOR SOSI

EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ

21

24

Spektaklis, N18 Aktorius ir režisierius benas Šarka Teatro trupai „Gliukai“ » Stiklinė II, 30 Lt, Tiketa**

Spektaklis žmonėms nuo 2 metų, 45 min. rež. Saulė Degutytė Stalo teatras × » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

vasario 28 d., antradienis *19.00

vasario 28 d., antradienis *19.00

CEzArIS GrAužINIS

KAzyS bINKIS

24

DRĄSI ŠALIS (LIETUVOS DIENA)

25

SPARNUOTASIS MATAS

Komedija, 120 min. (su pertrauka) rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ × » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*

28

vasario 29 d., trečiadienis *19.00

SIBILĖ

Satyrinė agitacija, 60 min. rež. Aidas Giniotis Teatro laboratorija „Atviras ratas“ × » Kišeninė salė, 20–30 Lt, Tiketa*

28

vasario 29 d., trečiadienis *19.00 CEzArIS GrAužINIS

Šokio spektaklis, 45 min.

Chor. Loreta Juodkaitė Menų spaustuvė » Juodoji salė, 30 Lt, Tiketa**

VISKAS ARBA NIEKO

29

Spektaklis, 90 min. rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ × Kišeninė salė, 50–60 Lt, Tiketa**

29

× Menų spaustuvės rezidentai. *bilietai parduodami ir renginio vietoje, 1 val. iki spektaklio pradžios. **Su omni ID auksine / sidabrine, „Daily Card“ kortele ar EžIo „Viza“ – 20 proc. nuolaida 2 bilietams. rengėjai pasilieka teisę keisti programą. renginio dieną bilietai gali brangti. Perkant „Tiketos“ kasose, taikomi mokesčiai.

kultūros rĖMIMo FoNDAs vIlNIAus MIesto sAvIvAlDybĖ

370_022.indd 17

lIetuvos respublIkos kultūros MINIsterIJA

2012.02.03 15:10:57

>> IŠKLOTINĖ

KINAS

Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archyvo

„PAVELDĖTOJAI“ („The Descendants“) NUO VASARIO 24 D. Didžiuosiuose šalies kino teatruose

„Paveldėtojai“ („The Descendants“) – naujausias juodojo humoro triumfą „Apie Šmitą“ („About Schmidt“, 2002 m.) sukūrusio režisieriaus Alexanderio Payne‘o darbas. Tai istorija apie turtuolio Meto (akt. George’as Clooney) dramą po to, kai šis sužino, kad jo žmona, su kuria artimesnio santykio jau kurį laiką nebuvo, po laivo avarijos taip niekada ir nebepabus, ir tik laiko klausimas, kada gydytojai atjungs gyvybę palaikančius aparatus.

Kraudamas ir prižiūrėdamas savo turtus, Metas gerokai atitrūko ar net visai nutrūko nuo savo dviejų dukrų, tad su jomis dabar reikia susibendrauti iš naujo, nors tenka susidurti su pernelyg familiariu ir dėl to turbūt linksmiausiu viso filmo veikėju vyresnėlės vaikinu ar mažosios dukters elgesiu, išprovokuotu šiuolaikinio gyvenimo aktualijų (pavyzdžiui, patyčių mokykloje).

Tačiau iš tiesų filmo pamatas yra faktas, kad žmona iki nelaimės turėjo meilužį, o dabar Metas su dukromis pasišauna jį susirasti. Taip meilužis, kuris būtų Metą išskyręs su žmona, iš tiesų suvienija likusią šeimą ir leidžia, išliejus pyktį ant jo, visiems susitaikyti ir atleisti (ak!).

Filmas „Paveldėtojai“ nominuotas netgi penkiems „Oskarams“, taip pat gavo daug kitų apdovanojimų, tačiau daug žadanti pradžia ilgainiui nuvilia, dinamika pametama tarp havajietiškų ritmų, o visada gero veido G.Clooney veikėjas tampa dar geresnės valios ambasadoriumi. Tai labai keistai disonuojama su protarpiais įterpiamu juoduoju humoru.

Rekomenduojama žiūrėti, jei nesitikite juodojo humoro ir aštresnio požiūrio, esate pagrindinio aktoriaus gerbėjas ar gerbėja arba ieškote nepretenzingo žiūralo po įtempto darbų maratono, kai nieko geriau už stambaus plano gražios gamtos vaizdelius būti negali.

KONCERTAI

(„Till det som är vac kert“) NUO VASARIO 9 D. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“

„Tai viena seniausių pasaulio istorijų, tik šįkart ji pasakojama apie jauną moterį“, – sako filmo „Nes tai gražu“ režisierė Lisa Langseth.

Katarinai dvidešimt. Ji liaujasi teikusi seksualines paslaugas, bet bodisi nykia kasdienybe ir priemiesčių buitimi. Netikėtai jai pavyksta įsidarbinti prestižinėje koncertų salėje. Į jos kasdienybę įsiliejusi klasikinė muzika skamba kaip kito – tikro, išsvajoto – gyvenimo pažadas. Katarina apsvaigsta nuo viltingų permainų ir atsiduoda uždraustai meilei. Šis paklydimas rikošetu grąžina ją į realybę, tačiau mergina jau spėjo įsidėmėti pagrindinę taisyklę: drąsa – vienintelis gyvenimo matas. Filme nuspėjamai, bet jaudinamai ir neišvengiamai susipina gyvenimo grožio ir bjaurasties trajektorijos. Vaidina: Alicia Vikander, Samuelis Fröleris, Josephine Bauer.

Rašė: Šiaudinė Kaliausė Nuotraukos: organizatorių archyvo

SUPADEVYNIOS. UŽ GAVĖNIŲ KARNAVALAS VASARIO 24 D.

ALTERNATYVIOS MUZIKOS APDOVANOJIMAI T.Ė.T.Ė.

VASARIO 25 D.

Senovės mitų, lietuviškumo, modernaus požiūrio į meną įkvėpti „SupaDevynių“ renginiai tęsia savo maršą per netradicinių Lietuvos vakarėlių istoriją. Šįkart Užgavėnių proga kiekvienas yra kviečiamas pasinerti į siurrealistinį Užgavėnių karnavalą menų fabrike „Loftas“. Rafailas Karpis, sesės Daiva ir Justė Starinskaitės, Asmik Grigorian, Gyčio Ivanausko teatro trupė ir daugelis kitų – šie profesionalai vienam vakarui susibūrė išvien, kad surengtų šventinį karnavalą.

Cirko artistai, žaliosios fėjos, ekvilibristai, gyva muzika, guminių kaulų moterys, ugnis, įspūdingas baro šou ir profesionalūs solistai, šokio performansai, akrobatų triukai ir kiti siurrealistiniai plačiai atmerktų akių verti reginiai. O vakaro kulminacija taps magiškas keturių solistų muzikinis pasirodymas. „Užgavėnes atšvęsime moderniai, be blynų kvapo, tačiau su kaukėmis ir stilizuota More“, – „SupaDevynių“ karnavalo tikslus reziumuoja linksmai nusiteikęs renginio režisierius G.Ivanauskas. Karnavalo scenografija rūpinasi meno vadovas Robertas Kalinkinas. Dėl jo užmojų ir fantazijos renginio erdvė ir vėl atrodys nematytai bei naujai. Bilietus platina „Tiketa“. Daugiau informacijos menufabrikas.lt

Vietoj per krizę numirusių alternatyviosios muzikos apdovanojimų A.LT atsiradę nauji apdovanojimai T.Ė.T.Ė. – dar vienas geras ženklas, kad Lietuvoje ne viskas taip jau ir blogai. Užuot verkšlenę, kaip daro dauguma, „Skamp“ narys Vilius Alesius ir muzikos agentūros „BonumFX“ vadovas Jonas Ščevinskas nusprendė pagerbti tuos, kurie nesivaidena televizijose ir iš muzikos nedaro verslo, o ją kuria tiesiog savo malonumui. „Jeigu nedavė M.A.M.A., galbūt duos T.Ė.T.Ė.?“ – tokia filosofija turėtų vadovautis ir su maloniu nerimu laukti šio renginio tos grupės, kurios save priskiria alternatyviajai scenai. O jų sąrašas netrumpas, nes įsteigta net 17 nominacijų.

Nominantų atranka ir nugalėtojų rinkimai patikėti muzikos profesionalams (kiekvienoje kategorijoje geriausius rinks būtent to stiliaus specialistai, pagarbą užsitarnavę muzikantai ar kiti alternatyviosios scenos veikėjai), tačiau savo nuomonę galės pareikšti ir alternatyviosios muzikos gerbėjai.

Organizatoriai jau atskleidė ir apdovanojimuose sutikusių dalyvauti grupių sąrašą, kuris, suprantama, iki vasario galo turėtų dar pailgėti: „Brainers“, „My Favorite Gun“, „Žalvarinis“, „Pergalė“, „Banda Dzeta“, „ReednoBrass“, Markas Palubenka, „Omerta“, „FusedMark“, „Gin’Gas“, „Attitude“, „MuseIQ“, „Saulės broliai“.

Menų fabrike „Loftas“ (Vilniuje, Švitrigailos g. 29)

18 // © 370 370_022.indd 18

„NES TAI GRAŽU“

Menų fabrike „Loftas“ (Vilniuje, Švitrigailos g. 29)

2012.02.03 15:12:11

„ („ N

Vi

Dv du pr šim ter vy ja re ja M na at pr De

„MY­LI­MIE­JI“ („Les bien-aimés“) NUO VA­SA­RIO 3 D.

VO­KIE­ČIŲ KI­NO DIE­NOS 2012

Dvie­jų kar­tų mo­te­rys, mo­ti­na ir duk­ra, ne­ga­li įsi­vaiz­ duo­ti gy­ve­ni­mo vie­nat­vė­je. Pir­ma­sis pa­sa­ko­ji­mas pra­si­de­da mei­lės auk­so am­žiu­je, sep­tin­ta­ja­me de­ šimt­me­ty­je, pa­čia­me sek­sua­li­nės re­vo­liu­ci­jos ir mo­ te­rų iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mo įkarš­ty­je. Ant­ro­ji is­to­ri­ja vyks­ta pa­sku­ti­nia­me XX a. de­šimt­me­ty­je, kai vy­rau­ ja įsi­pa­rei­go­ji­mų bei AIDS bai­mė. Nau­jo­ji pran­cū­zų re­ži­sie­riaus Christophe’o Ho­noré dra­ma – tai ele­gi­ ja mo­te­riš­ku­mui ir aist­rai su mu­zi­ki­niais pro­ver­žiais.

Mu­zi­ką fil­mui su­kū­rė kom­po­zi­to­rius Ale­xas Beau­pai­ nas. „My­li­mų­jų“ dai­nos – lyg vi­di­niai mo­no­lo­gai, at­ve­rian­tys du­ris ly­riš­ku­mui. Fil­me dai­nuo­ti re­ži­sie­rius pri­ver­tė to­kias ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos di­vas kaip Cat­he­ri­ne De­neu­ve, Chia­ra Mast­roian­ni ir Lu­di­vi­ne Sag­nier.

VA­SA­RIO 17–24 D.

Vilniuje, ki­no teat­re „Pa­sa­ka“

VA­SA­RIO 9–15 D.

Kau­ne, ki­no teat­re „Ro­mu­va“ Klai­pė­do­je, Kul­tū­rų ko­mu­ni­ka­ci­jų cent­ro pa­ro­dų rū­muo­se

Pa­sau­lio iš­šū­kiai ir kin­tan­ti ta­pa­ty­bė, lais­vė ir kas­die­niai pa­si­rin­ki­mai, te­ro­riz­mo iš­ta­kos ir ban­dy­mai at­ras­ti sa­ve – pa­čius įvai­riau­sius gy­ve­ni­mo as­pek­tus rim­tai ir su hu­mo­ru šie­met nag­ri­nė­ja Vo­kie­čių ki­no die­nos. Prog­ra­mo­je – try­li­ka nau­jų fil­mų, ku­rių au­to­riai yra pri­pa­žin­ti ir de­biu­tuo­jan­tys re­ži­sie­riai iš Vo­kie­ti­jos, Aust­ ri­jos ir Švei­ca­ri­jos, ieš­kan­tys dia­lo­go su žiū­ro­vais, lau­žan­tys įsi­ga­lė­ju­sias nuo­ sta­tas bei ta­bu, kal­ban­tys am­ži­no­sio­mis gy­ve­ni­mo, mir­ties ir mei­lės te­mo­mis.

Kaip iš­sau­go­ti vil­tį ir ženg­ti to­liau nei dik­tuo­ja niū­ri rea­ly­bė? Šį klau­si­mą sa­vi­tai in­terp­re­tuo­ja dau­ge­lis pro­gra­mos fil­mų: „Be tė­vo“, „Dai­na ma­ny­je“, „Kas, jei ne mes“, „Mie­go li­ga“, „Ma­ni­pu­lia­ci­ja“ ir kt. Links­miau į konf­lik­ti­ nes si­tua­ci­jas ir že­miš­kus rū­pes­čius žvel­gia juos­tų „Al­ma­nya“, „Smė­lio žmo­ gus“ ir „Sky­riaus pi­ra­tai“ he­ro­jai. Jie ne­bi­jo juok­tis ir šven­čia gy­ve­ni­mą net tuo­met, kai, re­gis, vis­kas jau pra­ras­ta.

JA­ME­SAS ZA­BIE­LA (UK) VA­SA­RIO 25 D.

Lof­te „Gar­ga­ras“ (Kau­ne, Rau­dond­va­rio pl. 101)

Ja­me­so Za­bie­los var­das lie­tu­viams pui­kiai pa­žįs­ta­mas – atlikėjas jau ne kar­tą kon­cer­ta­vo įvai­rio­se ša­lies sce­ no­se. Šį kar­tą jis „Ata­ri So­lu­tions“ kvie­ti­mu at­vyks­ta į nau­ją, ta­čiau kau­nie­čių jau pa­mėg­tą erd­vę – lof­tą „Gar­ga­ras“. Or­ga­ni­za­to­riai ža­da daug gar­so ir švie­sų efek­tų ir, ži­no­ma, daug ge­ros elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos.

J.Za­bie­la pa­grįs­tai va­di­na­mas vie­nu ino­va­ty­viau­sių pla­ne­tos di­džė­jų. Jo pa­si­ro­dy­muo­se nau­do­ja­mos tech­ ni­kos ar­se­na­lą – efek­tų blo­kus ir kont­ro­le­rius – nuo­lat pa­pil­do vis nau­ji „žais­lai“. Dėl šios prie­žas­ties bū­tent jam bend­ro­vės „Pio­neer“ in­ži­nie­riai pa­ti­ki iš­ban­dy­ti sa­ vo nau­jau­sius pro­duk­tus. Tad nė kiek ne­ste­bi­na, kad pi­ giau­si bi­lie­tai iš­tir­po per pa­rą. Tie­sa, bi­lie­tai ne­su­tei­kia ga­ran­ti­jų pa­tek­ti į ren­gi­nį. Or­ga­ni­za­to­riai įspė­ja, kad bus vyk­do­mas griež­tas fa­ce cont­ro­las.

370_022.indd 19

Plan B: KOR­MAC‘S BIG BAND (Ai­ri­ja) VA­SA­RIO 10 D. Me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ (Vil­niu­je, Švit­ri­gai­los g. 29)

„Plan B“ – tai va­ka­rė­lis, ku­ria­me su­si­tiks įspū­din­gų re­gi­nių ir gy­ vos, iš­ra­din­gos mu­zi­kos ger­bė­jai. Pir­mo­jo „Plan B“ va­ka­rė­lio sve­ čias – hip­ho­po ir mo­der­naus svin­go di­džė­jus Kor­mac. Jis į Lie­tu­ vą at­vyks­ta su sa­vo or­kest­ru – „Kormac’s Big Band“.

Net de­vy­ni mu­zi­kan­tai su­ka plokš­te­les, spau­do semp­le­rius, mu­ ša būg­nus, gro­ja net dviem bo­si­nėm gi­ta­rom, tri­mi­tu, klar­ne­tu ir ne tik bei tu­ri ne­pa­kar­to­ja­mą bar­bers­hop kvar­te­tą. Kormac’s bar­ bers­hop – tai ke­tu­rių lyg iš sti­lin­gų ki­no fil­mų nu­žen­gu­sių vy­ru­kų kvar­te­tas. Jie ne tik dai­nuo­ja sinch­ro­niš­kai, bet ir ju­da taip, kad lie­ka jiems tik pri­tar­ti ir pa­ju­dė­ti kar­tu. Pa­tiks tiems, ku­riuos su­ža­ vė­jo ta­me pa­čia­me „Lof­te“ vy­kę „Jaz­za­no­va LI­VE“ ar­ba „Pa­rov Ste­lar Band“ pa­si­ro­dy­mai. Taip pat tiems, ku­rie pri­jau­čia lin­di­ho­ pui ir hip­ho­po kul­tū­rai.

Be to, pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je va­ka­rė­ly­je bus pri­sta­ty­tas trans­for­ ma­to­rius Tes­la, ku­rian­tis dirb­ti­nių žai­bų mu­zi­ką.

2012.02.03 15:13:06

>> išklotinė

Va­sa­rio 16-oji: šven­tę rei­kia švęs­ti!

Ra­šė: Ag­nė Tus­ke­vi­čiū­tė ir Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: BFL

Nežinome, kaip jūs, bet mes Valentino dienos nesureikšminame ir pirmenybę teikiame kitai šio mėnesio šventei – Vasario 16-ajai.

Lietuvos valstybės atkūrimo diena – ne tik gera proga prisiminti, kad „lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“, bet ir tą „prisiminimą“ įtvirtinti lankantis šventiniuose renginiuose. Įkvėpimui pagauti sugiedojome „Tautišką giesmę“ ir parengėme nelabai objektyvią, bet gana informatyvią oficialių ir neoficialių renginių Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje apžvalgą, nepamiršome pridėti ir patarimų, kaip šventę švęsti, kad ji atmintyje išliktų ilgam. .. .................................... ............. . ..................

Vė­lia­vą gerbt!

Pui­kiai ži­no­te, kad Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­tas bai­ gė­si prieš jū­sų ato­sto­gas ar­ba kar­tu su jo­mis, tad vė­lia­vė­ lės ant au­to­mo­bi­lių by­lo­ja tik vie­na – šian­dien ko­kia nors vals­ty­bi­nė šven­tė. Ne ko­kia nors, o pa­ti svar­biau­sia! (Ti­ ki­me, kad esa­te ga­na iš­pru­sę, jei jau į ran­kas paė­mė­te „37O“, to­dėl Lie­tu­vos is­to­ri­jos kur­so dėl vie­tos sto­kos čia ne­dės­ty­si­me.)

Tai­gi, at­si­ke­lia­te ko­kią 9 val. ry­to, pa­si­puo­šia­te (idea­ lu – tau­ti­niai dra­bu­žiai, jei to­kių ne­tu­ri­te – tiks ir Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nės marš­ki­nė­liai ant šil­to megz­tu­ko), su­si­ran­ dat vė­lia­vą (kuo di­des­nė, tuo ge­riau) – ir į tra­są šven­tės švęst! (Jei esa­te dau­gia­bu­čių bend­ri­jos pir­mi­nin­kas, prieš išei­da­mas iš na­mų pa­tik­rin­ki­te, ar ne­pa­mir­šo­te iš­kel­ti tris­ pal­vės, ki­taip teks at­sa­ky­ti pa­gal Ad­mi­nist­ra­ci­nių tei­sės pa­ žei­di­mų ko­dek­so 188(1) straips­nį.).

Tęs­da­mi vė­lia­vų te­mą, pri­me­na­me, kad apie vi­dur­die­ nį vi­sų tri­jų di­džių­jų ša­lies mies­tų aikš­tė­se vyks­ta iš­kil­min­ ga vė­lia­vos pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­ja. Ji ne­prailgs, jei tu­rė­si­te ter­mo­są karš­tos ar­ba­tos ir pa­si­kvie­si­te drau­gų ar gi­mi­nių.

Kiek­vie­nas ka­rių ju­de­sys ir net, re­gis, vė­lia­vos plaz­de­ni­ mas toks tiks­lus ir ne­prie­kaiš­tin­gas, kad pa­ki­lus vė­lia­vai nuai­di pa­si­gė­rė­ji­mo ato­dū­sis.

Jei leis oro są­ly­gos, Kau­no Ne­mu­no sa­lo­je ke­ti­na­ma skrai­din­ti 400 kv. m dy­džio tris­pal­vę. Tu­rė­tų bū­ti ne ma­ žiau įspū­din­ga! Ženg­te marš!

Jei­gu ne­no­ri­te šal­ti tryp­čio­da­mi vie­no­je vie­to­je, pa­siim­ki­ te tris­pal­vę ir pri­si­jun­ki­te prie ko­kios nors de­monst­ra­ci­jos. Ži­no­me, kad Kau­ne jau nuo 11 val. nuo Kris­taus Pri­si­kė­li­ mo baž­ny­čios pa­ju­dės stu­den­tų, moks­lei­vių ir vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų ei­ty­nės. Ga­li bū­ti, kad čia į gat­ves vėl išeis ir pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kęs jau­ni­mas (vil­nie­čiai la­biau mėgs­ta tai da­ry­ti per Ko­vo 11-ąją). Jei­gu esa­te ne iš bai­lių­jų (kas ne­ri­zi­kuo­ja, tas ne­ge­ria šam­pa­no), pa­di­din­ki­te ad­re­na­li­no kie­kį sa­vo krau­jy­je žy­giuo­da­mi kar­tu su šiais žmo­nė­mis.

Tik prieš tai bū­ti­nai pa­sver­ki­te ri­zi­kos laips­nį – jei­gu ne­pe­ rei­si­te jų „fa­ce cont­rol“, ga­li kil­ti di­de­lių pro­ble­mų.

Vil­nie­čius ir mies­to sve­čius ra­gi­na­me tą­dien neap­lenk­ ti Sig­na­ta­rų na­mų – su­sto­ję mi­nio­je iš­gir­si­te ne tik svei­ki­ ni­mo žo­džių bet ir iš­skir­ti­nių ko­vo­to­jų už ne­prik­lau­so­my­bę pa­sa­ko­ji­mų. Kau­ne, T.Dau­gir­do g. 4, bus ati­den­gia­mos at­mi­ni­mo len­tos žy­miems vi­suo­me­nės vei­kė­jams.

Sos­ti­nė­je, pre­zi­den­tū­ros rū­muo­se, tra­di­ciš­kai bus įtei­kia­ mos Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos iš­ki­liems Lie­ tu­vos kul­tū­ros ir me­no kū­rė­jams. Kau­no ro­tu­šė­je bus įteik­ti San­ta­kos ap­do­va­no­ji­mai, taip pat vyks ne­prik­lau­so­my­bės sig­na­ta­ro Jo­no Vi­lei­šio 140-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių mi­nė­ji­mas.

pa­si­sten­ki­ te iš­girs­ti, kuo juo­da­ sis pa­go­niš­ kas me­ta­las („Tha­rap­hi­ ta“ iš Es­ti­jos) ski­ria­si nuo pa­go­niš­kuo­ ju sun­kiuo­ ju („Juod­var­ nis“ iš Du­se­ tų) ar tie­siog juo­duo­ju („Luc­tus“ iš Kau­no) va­ di­na­mo me­ ta­lo.

Tie­sa, jei ne­tu­ri­te gar­sių ir įta­kin­gų gi­mi­ nai­čių, į šiuos ren­gi­nius grei­čiau­siai ne­ pa­tek­si­te, bet pa­ban­dy­ti ver­ta. (Pa­si­kar­ to­si­me: „Kas ne­ri­zi­kuo­ja, tas...“) Bi­jo­me ap­si­me­luo­ti (kai ruo­šė­me šį nu­me­rį, kvie­ti­mai dar ne­bu­vo at­siųs­ti), ta­čiau Vil­niu­je grei­čiau­siai tą­dien vyks ir sli­di­nin­kų var­žy­tu­vės, kur taip pat ga­ lė­si­te pa­di­din­ti ad­re­na­li­no kie­kį krau­jy­ je. Tiks­liai ži­no­me, kad Klai­pė­dos kū­no kul­tū­ros ir rek­rea­ci­jos cent­re tą­dien vyks jau tra­di­ci­nės tarp­tau­ti­nės ran­kų len­ki­ mo var­žy­bos. Tre­ni­ruo­ki­tės ir re­gist­ruo­ ki­tės iš anks­to!

Na, o jei ad­re­na­li­nas jū­sų ne­šil­do, pa­mė­gin­ki­te paieš­ko­ti al­ter­na­ty­vų. Ne, mes ne apie al­ko­ho­lį. Ži­no­me, kad su­ si­rin­kę į At­gi­mi­mo aikš­tę uos­ta­mies­ty­je bus vai­ši­na­mi ar­ba­ta. Ti­kė­ti­na, kad Vil­ niu­je kur nors (ne­spė­jo­me su­lauk­ti tiks­ lios in­for­ma­ci­jos, bet ti­ki­me, kad iki tos die­nos ji bus pa­skelb­ta kur nors ki­tur)

...

KNYGOS

Um­ber­to Eco SU­KUR­TI PRIE­ŠĄ IR KI­TI PRO­GI­NIAI RA­ŠI­NIAI IŠ ITA­LŲ KAL­BOS VER­TĖ IN­GA TU­LI­ŠEVS­KAI­TĖ. VIL­NIUS, „TY­TO AL­BA“, 2011 M.

20 // © 370 370_022.indd 20

Smal­siam pro­tui rei­kia mankš­tos. Tin­giam pro­tui rei­ kia sti­mu­lo. Ge­ra li­te­ra­tū­ra šiais lai­kais daž­nai tu­ri ir links­min­ti, ne tik mo­ky­ti ar švies­ti. Šmaikš­čio­jo eru­ di­to U.Eco kny­ga vi­sus šiuos rei­ka­la­vi­ mus ati­tin­ka kuo pui­kiau­siai. Šio ra­šy­to­jo ger­bė­jai, ne­kant­riai lau­ kian­tys nau­jau­sio jo ro­ma­no „Pra­hos ka­pi­nės“ lie­tu­vių kal­ba, ku­ris pa­si­ro­ dys šie­met, ma­nau, džiu­giai at­si­vers ir per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį U.Eco pa­ ra­šy­tų kal­bų, esė, pa­ste­bė­ji­mų, pa­sa­ kė­čių, re­cen­zi­jų ir ki­tų pa­ra­li­te­ra­tū­ri­nių „nie­ku­čių“ rin­ki­nį.

Kiek­vie­na vi­suo­me­nė ir kiek­vie­nas žmo­gus pri­va­lo su­si­kur­ti prie­šą – vien tam, kad ga­lė­tų ge­riau su­vok­ti sa­vo ta­pa­ty­bę. Vi­ suo­me­nė su­si­tel­kia, kai rei­kia su­ras­ti ir su­do­ro­ti prie­ šus, pa­vyz­džiui, ki­ta­tau­čius, ki­ta­ti­kius ar imig­ran­tus.

O bend­ra ko­va ge­riau nei bet kas ki­tas už­ker­ta ke­ lią vi­daus ne­su­ta­ri­mams. Esė rin­ki­nys pra­si­de­da kri­ tiš­ku an­tii­deo­lo­gi­niu teks­tu ir ve­da skai­ty­to­ją to­lyn per skir­tin­gas epo­chas bei te­mas, iliust­ruo­jan­čias vi­sa ap­rė­pian­tį au­to­riaus iš­si­la­vi­ni­mą ir ne­pa­so­ti­na­ mą do­mė­ji­mą­si įvai­riau­siais da­ly­kais.

Re­gis, nė­ra te­mos, ku­ria U.Eco ne­tu­rė­tų ką pa­ sa­ky­ti. Jis su ma­lo­nu­mu tai ir da­ro. Skai­ty­da­mi vie­

ną teks­tą po ki­to jau­čia­me, kaip au­to­riui bu­vo sma­ gu juos ra­šy­ti, kaip lais­vai ir ne­var­žo­mai jis nar­do po žmo­gaus ži­nių, su­kaup­tų per šimt­me­čius, van­de­ ny­ną, kaip ver­da kun­ku­liuo­ja jo pro­tas. Pats au­to­riaus mąs­ty­mo pro­ce­sas – ne ma­žiau įdo­ mus veiks­mas nei kva­pą gniau­žian­čio de­tek­ ty­vo int­ri­ga.

U.Eco – žmo­giš­ko­jo mąs­ty­mo keis­te­ny­bių ran­kio­to­jas ir ko­lek­ci­nin­kas. Ta­čiau tas pus­la­ piuo­se pra­žy­giuo­jan­čių keis­te­ny­bių pa­ra­das ne­virs­ta sta­tiš­ku mu­zie­ju­mi su ap­dul­kė­ju­sio­mis vit­ri­no­mis. Šie eks­po­na­tai iliust­ruo­ja žmo­gaus smal­su­mą ir aist­rą pa­žin­ti, jo hu­mo­rą ir troš­ ki­mą ty­ri­nė­ti.

Rin­ki­ny­je „Su­kur­ti prie­šą...“ au­to­rius kal­ba tiek apie sau svar­bius da­ly­kus: ug­nį, są­ra­šus, Ab­so­ liu­tą, tiek apie šiuo­lai­ki­nę po­pu­lia­rią­ją kul­tū­rą (ku­rią pa­žįs­ta nuo­dug­niai). Ne­ga­na to, jis su­ge­ba į se­niai ap­kal­bė­tus ir, re­gis, iki kau­le­lio iš­nars­ty­tus da­ly­kus – ypač li­te­ra­tū­ros kla­si­ką – pa­žvelg­ti nau­jai.

Idea­li kny­ga nuo­bo­džiau­jan­čiai sme­ge­ni­nei, kad ir kur bū­tum: vie­ša­ja­me trans­por­te, trau­ki­ny­je Vilnius– Kaunas ar pū­gos už­vers­to­je tro­be­lė­je. Juk kaip nie­ka­ da ne­nu­si­bos­ta žvelg­ti į lieps­no­jan­čią ug­nį, taip nie­ ka­da ne­nu­si­bos­ta ir pa­gau­laus bei skvar­baus pro­to žais­mas.

Em­ma Do­nog­hue KAM­BA­RYS

IŠ ANG­LŲ KAL­BOS VER­TĖ VIR­GI­NI­JA JA­KU­TIE­NĖ. VIL­NIUS, „AL­MA LIT­TE­RA“, 2012 M.

Dau­gu­ma tik­riau­siai dar pri­si­me­na krau­pią Aust­ri­jos monst­ ro Jo­se­fo Fritz­lo is­to­ri­ją. Šis vy­ras rū­sy­je lai­kė sa­vo duk­rą ir su­si­lau­kė su ja net sep­ty­nių vai­kų. Kai ku­rie gal­būt pa­me­ na ir siau­bin­gus Na­tas­chos Kam­pusch bei Sa­bi­ne Dar­den­ ne gy­ve­ni­mus. Ka­žin, ar re­mian­tis to­kiais krau­piais įvy­kiais pa­vyk­tų pa­ra­šy­ti švie­sų, op­ti­mis­tiš­ką kū­ri­nį ir ne­nu­si­ris­ti į pi­ gų siau­bų ti­ra­ža­vi­mą bei mė­ga­vi­mą­si bjau­rio­mis smulk­me­ no­mis. Bet E.Do­nog­hue pa­vy­ko. „Kam­ba­rys“ – vie­nas neįp­ras­čiau­sių ro­ma­nų. Pu­sės ro­ma­ no veiks­mas vyks­ta ma­ža­me ak­li­nai už­da­ry­ta­me kam­ba­rė­ ly­je, ku­ria­me jau sep­ty­ne­rius me­tus gy­ve­na pa­grob­ta jau­na mo­te­ris. Ne kar­tą iš­prie­var­tau­ta, ji pa­gim­dė sū­nų Dže­ką. Jam jau pen­ke­ri, ir is­to­ri­ja pa­sa­ko­ja­ma jo bal­su, o pa­sau­lis su­vo­ kia­mas jo pro­tu. Mes skai­ty­da­mi ži­no­me tik tai, ką ži­no Dže­kas, ir tik iš jo su­si­kur­to pa­sau­lio de­ta­lių pa­ma­žu aiš­kė­ja, kur, kaip ir ko­dėl jis ir jo ma­ma at­si­dū­rė. Su­ži­no­me, kad Dže­ko mo­ti­na sky­rė kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę ir vi­sas sa­vo pro­to iš­ga­les tam, kad to­kio­mis neį­ma­ no­mo­mis są­ly­go­mis išau­gin­tų kiek įma­no­ma svei­kes­nę ir bran­des­nę as­me­ny­bę. Ma­mos fan­ta­zi­ja kam­ ba­rio ka­lė­ji­me su­ku­ria sū­nui įdo­ mų, gra­žų ir be­veik sau­gų pa­sau­lį.

2012.02.03 15:14:47

ga be ti­n va ku ir tei

Te­gu N kių ce to­k ko vil ir tus me ka mo mi iš

mi­ ne­ ar­

šį ­i), ks ga­ ­jy­ n­ o ks ­ki­ uo­

o, e, su­ y­je Vil­ ks­ os ur)

gau­si­te pa­ra­gau­ti ka­rei­viš­kos ko­šės (ne­mai­šy­ki­te su ber­ži­ne). Sos­ti­nė­je, Ge­di­mi­no prospekte, taip pat ke­ ti­na­ma už­deg­ti 16 lau­žų. Ug­nies te­ma bus tę­sia­ma ir va­ka­ro ren­gi­ny­je „Lie­tu­vos ug­nis“ Ka­ted­ros aikš­tė­je, kur lie­tu­viš­ką mu­zi­ką ir poe­zi­ją pa­gar­dins fe­jer­ver­kai ir ug­nies efek­tai. (Ne­ti­ki­me, kad per­spjaus „Ramms­ tein“, bet už dy­ką ir ac­tas sal­dus.)

Te­gu skam­ba mū­sų dai­nos!

Ne­ži­no­me, ar Kau­ne vyks spor­to ren­gi­nių, ta­čiau šo­ kių ir dai­nų lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je tik­rai ne­trūks. Kon­ cer­tai įvai­rio­se vie­to­se vyks nuo ry­to iki va­ka­ro, o to­kio pla­taus mu­zi­kos sti­lių spekt­ro (nuo var­pų mu­zi­ kos iki juo­do­jo pa­go­niš­ko me­ta­lo(!) ga­li pa­vy­dė­ti ir vil­nie­čiai. Dėl vie­tos sto­kos pra­lei­džia­me kla­si­ki­nės ir tau­ti­nės mu­zi­kos, moks­lei­vių cho­rų ir pan. kon­cer­ tus (pa­si­gūg­lin­ki­te pa­tys – kau­nas.lt), ta­čiau ne­ga­li­ me ne­pris­ta­ty­ti al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos fes­ti­va­lio „Iš kar­tos į kar­tą“, ku­ris vyks klu­be „Nau­ti­lus“, pro­gra­ mos. Už­su­kę į ren­gi­nį pa­si­sten­ki­te iš­girs­ti, kuo jau mi­nė­tas juo­da­sis pa­go­niš­kas me­ta­las („Tha­rap­hi­ta“ iš Es­ti­jos) ski­ria­si nuo pa­go­niš­kuo­ju sun­kiuo­ju („Juod­

ma­ ­rė­ ­na am ­vo­

ren­gi­nius ne­ra­do­me. Ko ge­ro, teks ko­la­bo­ruo­tis su gi­mi­nai­ čiais bei drau­gais ir pa­mė­gin­ti su­si­me­džio­ti kvie­ti­mus į „Švy­ tu­rio“ are­ną, kur nuo 16 val. vyks mi­nė­ji­mas ir šven­ti­nis kon­ cer­tas – ja­me da­ly­vaus vals­ty­bi­nis dai­nų ir šo­kių an­samb­lis „Lie­tu­va“, so­lis­tai Kris­ti­na Zmai­lai­tė, Ed­mun­das Sei­lius ir Čes­ lo­vas Ga­ba­lis.

P.S. Di­džiuo­tis sa­vo vals­ty­be, puo­se­lė­ti pa­trio­ti­ niams jaus­mams, bū­ti ak­ty­viam pi­lie­čiui ne­rei­kia spe­cia­lios die­nos, kaip ir vie­nos die­nos per me­tus pa­sa­ky­ti, kad my­li. Bet vis dėl­to... Kad ir kur bū­ tu­mė­te Va­sa­rio 16-ąją, pa­dė­ki­te tau­res ant sta­lo, lip­ki­te ant kė­dės ir iš vi­sų jė­gų (kaip per krep­ši­nio čem­pio­na­tą) už­trau­ki­te „Tau­tiš­ką gies­mę“. Gie­do­ ki­te iš šir­dies, gar­siai, kad net pa­si­di­džia­vi­mo aša­ ros skruos­tais by­rė­tų. Mes šią „pro­ce­dū­rą“ iš­ban­ dė­me ba­re „In Vi­no“, kur jau ke­le­tą me­tų tę­sia­ma ši gra­ži tra­di­ci­ja.

Ra­šė: Ma­rius Bu­ro­kas

Ro­ber­to Bo­la­ño TO­LI­MA ŽVAIGŽ­DĖ

2012 M.

nst­ ą ir me­ en­ ais pi­ me­

var­nis“ iš Du­se­tų) ar tie­siog juo­duo­ju („Luc­tus“ iš Kau­ no) va­di­na­mo me­ta­lo.

Al­ter­na­ty­vio­sios mu­zi­kos mė­gė­jai ne­nuo­bo­džiaus ir sos­ti­nė­je. Klu­be „New York“ vyks tra­di­ci­nis ren­gi­ nys „Ausz­ra“, ku­ria­me šį kar­tą gros „Ug­nia­vi­jas“, „Ata­ly­ja“, „Gy­va­ta“ ir „Sky­lė“ (be Ais­tės). Pra­tę­si­ mas – „Alaus na­muo­se“, kur vyks dis­ko­te­ka su DJs Sme­to­na. Jei­gu ne­la­bai iš­ma­no­te folk­ro­ką ir jo at­ mai­nas, tai bent pa­šok­ti pa­gal lie­tu­viš­kas dai­nas (Džor­da­na čia ply­šaus neiš­ven­gia­mai) už­su­ki­te – tik­ rai links­ma!

Pat­rio­ti­nę pro­gra­mą, pa­va­din­tą „Ro­ko mar­šas.

Duok­lė“, tą va­ka­rą siū­lo ir „Lof­tas“. Su­si­rin­kę ga­lės pa­ma­ty­ti Gied­rės Žic­ky­tės fil­mą „Kaip mes žai­dė­me re­vo­liu­ci­ją“, taip pat da­ly­vau­ti „Ro­ko mar­šo“ lai­kus me­nan­čia­me kon­cer­te, ku­ria­me mu­zi­kan­tai („Reed­ nob­rass“, „The In­de­pen­dent“, „Ge­rai ge­rai & Miss Sheep“, Vi­liaus Ale­siaus ir Vik­to­ro Dia­wa­ros pro­ jek­tai ir kt.) at­liks ne tik sa­vo, bet ir Są­jū­džio lai­ kų hi­tus.

Nie­ko al­ter­na­ty­vaus klai­pė­die­čiams ne­ga­li­me re­ ko­men­duo­ti, nes in­for­ma­ci­jos apie to­kio po­bū­džio

IŠ IS­PA­NŲ KAL­BOS VER­TĖ ZIG­MAN­TAS AR­DIC­KAS. KAU­NAS, „KI­TOS KNY­GOS“, 2011 M.

Šei­mos die­not­var­kė ir gy­ve­ni­mas vaiz­duo­ja­mi itin smul­kiai. Ypač pa­brėž­ti rei­kė­tų įspū­din­gą au­to­rės vaiz­duo­tę, su­ge­bė­ji­mą per­teik­ti pa­sau­lį pen­kia­me­ čio aki­mis ir ling­vis­ti­nį iš­ra­din­gu­mą – ro­ma­ną ver­ta skai­ty­ti ne tik dėl ja­me pa­sa­ko­ja­mos is­to­ri­jos, bet ir dėl kal­bos. Dže­ko ma­to­mas mums įpras­tas pa­sau­lis at­si­sklei­džia vi­sai ne­ti­kė­tu ra­kur­su: mes pa­ma­to­me vi­są jo gro­žį, įvai­ro­vę, o kar­tu be­pro­ty­bę ir pur­vą.

Apie siau­bin­gus da­ly­kus E.Do­nog­hue ra­šo leng­va ran­ka, ta­čiau tas leng­vu­mas ne­sie­kia pa­slėp­ti siau­ bą ir ypač iš­ryš­ki­na mei­lę. Tai ji pa­dė­jo Dže­kui ir jo mo­ti­nai iš­tver­ti įka­li­ni­mą kam­ba­ry­je ir ki­tus vė­liau jiems te­ku­sius iš­ban­dy­mus. Šis ro­ma­nas nė­ra pa­pras­tas iš­gy­ve­nu­sios au­kos pa­sa­ko­ji­mas: tai ir vai­ko vys­ty­mo­si stu­di­ja, gies­mė ma­giš­kai kal­bos ir pa­sa­ko­ji­mo ga­liai, poe­ma apie mei­lę ir mo­ti­nys­tę. Skai­tant „Kam­ba­rį“ tam­pa aiš­ku, kad te­rei­kia su­ge­bė­ti su­kur­ti vai­kui įdo­mų bei gra­žų pa­sau­lį, duo­ti jam pa­kan­ka­mai mei­lės ir jis ga­lės aug­ti net smar­kiai ri­bo­to­je ir skur­džio­je ap­lin­ko­je. „Kam­ba­rys“ su­kre­čia. Jį skai­ty­ti sun­ku, sen­ti­men­ta­ lu­mo ja­me nė­ra nė la­šo, krau­pūs įvy­kiai pa­ro­do­mi niuan­suo­tai, o švie­sus Dže­ko po­žiū­ris į pa­sau­lį stul­ bi­na. Ne vel­tui au­to­rė bu­vo no­mi­nuo­ta pres­ti­ži­nėms „Man Boo­ker“ ir „Oran­ge“ pre­mi­joms, o įvai­rių ša­lių ap­do­va­no­ji­mų są­ra­šas uži­ma be­veik pus­la­pį.

370_022.indd 21

Lie­tu­vių skai­ty­to­jai jau­tė, o ir da­ bar te­be­jau­čia ypa­tin­gą silp­ny­ bę Lo­ty­nų Ame­ri­kos ra­šy­to­jams ir ma­giš­ka­jam rea­liz­mui. Ne­ži­nia, ar dėl to kal­ta pa­ti aukš­čiau­sia Gab­rie­lio Garc­ía Márque­zo, Ju­ lio Cortá­za­ro ir ki­tų ra­šo­mos li­ te­ra­tū­ros ko­ky­bė, ar Pie­tų Ame­ri­ kos rea­li­jos bu­vo ir yra taip keis­tai ar­ti­mos iš­kreip­toms Lie­tu­vos rea­li­ joms. Tie­sa, šių au­to­rių šlo­vė ir no­va­to­riš­ku­mas jau kiek pri­blė­sęs.

Da­bar iki mū­sų pa­ga­liau at­si­ri­to Či­lės au­to­riaus R.Bo­ la­ño (1953–2003 m.) ban­ga. Šio au­to­riaus ro­ma­nai „Lau­ki­niai de­tek­ty­vai“ ir „2666“ prieš po­rą me­tų su­kė­lė tik­rą su­si­ža­vė­ji­mo aud­rą Va­ka­rų Eu­ro­po­je ir Šiau­rės Ame­ri­ko­je. Uni­ka­ lus au­to­riaus sti­lius, keis­to­kas „kar­tu­vių hu­mo­ras“ ir sa­vo­tiš­kai iš­kreip­tas, niū­ro­kas pa­sau­lio ma­ty­mas pel­ nė jam gau­sų ger­bė­jų bū­rį. Tie­sa, pa­sau­li­nės šlo­vės au­to­rius gy­vas ne­be­su­lau­kė: 1993-iai­siais jam bu­ vo diag­no­zuo­tas sun­kios for­mos he­pa­ti­tas ir nuo tol jis, pa­si­ry­žęs pa­lik­ti gi­lų pėd­sa­ką li­te­ra­tū­ro­je, ra­šė it ap­sės­tas. Ir per de­šimt me­tų, mir­čiai kvė­puo­jant į pa­kau­šį, su­spė­jo ste­bė­ti­nai daug. „To­li­ma žvaigž­dė“ – tar­si sa­vo­tiš­kas įva­das į vė­

ly­vo­jo R.Bo­la­ño ku­ria­mą pa­sau­lį. Šio­je kny­go­je jau ryš­kė­ja dau­gu­ma mo­ty­vų, vė­liau at­si­sklei­sian­čių „Lau­ ki­niuo­se de­tek­ty­vuo­se“ bei „2666“ („Lau­ki­niai de­tek­ ty­vai“ šie­met tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti ir lie­tu­viš­kai).

Dau­gu­ma au­to­riaus ro­ma­nų – apie li­te­ra­tū­rą, ra­šy­ to­jus, ra­šy­mą, tik­ro­vės bei fik­ci­jos san­ty­kį ir tai, kaip teks­tas kei­čia rea­ly­bę. Ne išim­tis ir „To­li­ma žvaigž­ dė“.

Jau­nas poe­tas Či­lės dik­ta­to­riaus Au­gus­to Pi­no­che­ to val­dy­mo lai­kais tam­pa ki­tu žmo­gu­mi – Kar­lo­su Vy­ de­riu, ku­ris iš­gar­sė­ja lėk­tu­vo dū­mais meist­riš­kai ra­ šy­da­mas ei­les ir Bib­li­jos ci­ta­tas Či­lės dan­gu­je. Dėl iš­vaiz­daus ta­len­tin­go la­kū­no ir poe­to kraus­to­si iš pro­to ve­dy­ boms pri­bren­du­sios bei nai­vios mer­gi­nos, o iš­te­kė­ju­sios mo­ te­rys tie­siog alps­ta iš liū­de­sio. Praė­jus dau­ge­liui me­tų jo var­ das iš­plau­kia į pa­vir­šių ti­riant žvė­riš­kai nu­žu­dy­tų ir din­gu­sių be ži­nios žmo­nių by­las...

Kny­gos au­to­rius, pa­ts ka­lė­jęs Pi­no­che­to ka­lė­ji­me, šia­me ro­ ma­ne at­li­ko neįp­ras­tą li­te­ra­tū­ri­nį ir kar­tu de­tek­ty­vi­nį ty­ri­mą. Ja­ me ra­šy­to­jas at­sklei­dė su­dė­tin­gą nu­si­kal­ti­mo ir baus­mės pro­ ble­ma­ti­ką bei pa­ro­dė kont­ro­ver­siš­ką XX a. pa­bai­gos žmo­gų, ku­ria­me tel­pa ir poe­to, ir bu­de­lio sie­la.

Kny­ga pui­kiai ir sko­nin­gai iš­leis­ta (be­je, džiu­gu, kad pa­ sta­ruo­ju me­tu smar­kiai išau­go lei­dyk­lų dė­me­sys lei­džia­mos kny­gos iš­vaiz­dai). Vie­nas tų at­ve­jų, kai tu­ri­nys ati­tin­ka for­ mą ir at­virkš­čiai.

2012.02.03 15:15:21

Rašė: Sandra Kliukaitė

Nors didysis dovanų metas baigėsi, atkapstėme visą krūvą ne tik reikalingų, bet ir įdomių daikčiukų. Atrodo, šį kartą mūsų stebuklų lentynai lemta pavirsti visa dizaino spinta! Suglamžyti daugkartiniai puodeliai, stebuklingas cukrus, elegantiškas lomo fotoaparatas, „NOON Copenhagen“ laikrodžiai ir net kelios lietuviškų vardinių drabužių kolekcijos – nuo kosmopolitiškų ir militaristinių dizainerio Roberto Kalinkino modelių iki šiuolaikinių baltų drabužių, sukurtų „Lt-identity“ kolaborantų. .................... .. .

LOMO FOTOAPARATAS „LA SARDINA: DOMINO“

APIE 190 LT ITALIJA

SUGLAMŽYTI STIKLINIAI PUODELIAI

Kas gali būti elegantiškiau už juodos ir baltos kombinaciją? Susipažink su „Domino“ – rafinuočiausiu juostiniu fotoaparatu, atplaukusiu tiesiai iš ekstravagantiškos fotoaparatų kolekcijos „La Sardina“. www.lomography.com

35 LT

OLANDIJA

Suglamžytų keraminių puodelių šeimą papildė naujagimiai – stikliniai suglamžyti puodeliai. Pagimdyti dizainerio Robo Brandto jie iš Olandijos atvyko į Lietuvą ir apsigyveno „Daiktų viešbutyje“. www.daiktuviesbutis.lt

STEBUKLINGŲ CUKRIUKŲ KOLEKCIJA LIETUVA

ROBERTO KALINKINO KOLEKCIJA VYRAMS „PASS THIS ON VOL. 1½“ VIENETINĖS DIZAINERĖS KRISTINOS KRUOPIENYTĖS PIRŠTINĖS LIETUVA

Pirštinėti linkėjimai nuo dizainerės K.Kruopienytės! Visos poros skirtingos, tinka moterims ir vyrams, nes yra penkių dydžių. Audiniai kuo natūraliausi, pirštinių pamušalas – taip pat. Čia tiems, kuriems visada šalta, ir tiems, kuriems aprangos detalės ypač svarbios. Galima rasti parduotuvėje „4boutique“. www.kristinakruopienyte.com

Daiktas turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. 2011– 2012 m. rudens-žiemos R.Kalinkino kolekcija sukoncentruota į tai, kad apdaras būtų ne tik gražus, bet ir praktiškas, ilgaamžis, mėgstamas ir, svarbiausia, nešiojamas. Tai kolekcija vyrams, ieškantiems ryžtingo ir aštraus įvaizdžio.

Fotografė: Katrijn Michiels Modeliai: Rémy Kersten & Olivier Chapusette („Flagmodels“) www.robertkalinkin.com

Vizualinio dizaino studija „Prim Prim“ sukūrė kiek neįprastą cukrinių kubelių kolekciją. Jie išgraviruoti penkiomis piktogramomis – širdele, kryžiuku, vokeliu, rakteliu ir pasaga. Kiekvienas jų slepia su piktograma susijusį stebuklą. www.primprim.lt

„NOON COPENHAGEN“ RANKINIAI LAIKRODŽIAI 22 // © 370 370_022.indd 22

NUO 319 IKI 419 LT DANIJA

„LT IDENTITY“ KOLEKCIJA BALTAI

VYRIŠKAS MODELIS – APIE 183 LT, MOTERIŠKI MODELIAI – APIE 277–311 LT „LT identity“ dizainerių komanda jau kone visą dešimtmetį nagrinėja lietuvišką identitetą. Dabar jie šiek tiek prislopino spalvas ir aiškinasi, kas yra šiuolaikinis baltas, gyvenantis komunikaciniame chaose ir natūralumo paieškoms naudojantis naujausias technologijas. www.studijalt.eu

Nešiok Kopenhagą ant savo riešo! Unisex laikrodukas nepadarys gėdos nei vyrui, nei moteriai. Atrodo tikrai gerai, o, maža to, judant minutės rodyklei, keičiasi šio laikrodžio ciferblato spalvos! www.daiktuviesbutis.lt

2012.02.03 15:16:13

>> MUZIKA

ERNEST GONZALES

FREAKS ON FLOOR

Friends of Friends

2011-12-17 Kaip vertinti lietuvių roko muziką? Galima grupės kūrybos kontekste, tačiau šiuo atveju tai netinka. Nes nėra jokio konteksto. Tad mano pozicija tokia: jei grupė dainuoja angliškai, vertinu ją pasaulinės muzikos kontekste, nes rokas neturi sienų. Jei grupė dainuoja lietuviškai – kontekstas šiek tiek kinta, nes tada muzika akivaizdžiai orientuota vidaus rinkai arba kūrėjas tiesiog per gerai kalba lietuviškai, kad taip nedainuotų. Apie „Freaks on Floor“, patenkančią į pirmąją kategoriją, turbūt girdėjo jau dauguma.

Keista, bet aš nebuvau ta dauguma. Tad ir albumo pasirodymą šiek tiek pražiopsojau. Ir vis dėlto. Pirmas įspūdis, įsijungus pirmą dainą: „Dieve mano, kaip tai jau šimtus, tūkstančius kartų girdėta.“ Gitarų rifai, vokalo tembras, lyriniai įvaizdžiai. Net garso suvedimas įkyriai primena, kad yra darytas Lietuvoje, kur paprastai pagaminamas „tobulas visų ekvalaizerių viduriukas“. Įtakos? Sunku pasakyti, ko žmogus klausosi. Kartą ir Deivis pareiškė esąs „The Doors“ gerbėjas. Bet mano ausyse „Freaks on Floor“ kažkodėl iškart virto „Kings of Leon“ – net perkompresuotas garsas panašus. Bet pala... O! Staiga jie virto „Red Hot Chili Peppers“, o čia – „Foo Fighters“. Žodžiu, truputėlis southern rock (viena žinoma šio žanro grupė, beje, vadinasi „Fifth on the Floor“), truputėlis to, kas JAV vadinama alternative rock, nors jokia alternatyva net kvepėti nekvepia. Ir išvada... Tai, kad žmonės groja, kas jiems patinka, yra puiku!

Natural Traits

Hello Girls

2012-01-16 Gera elektroninė muzika prieš miegą. Ernestą Gonzalesą žinojau iš „Youtube“ anksčiau pasirodžiusio kūrinio „The Prudence of Evolution“, kuris mane sužavėjo savo paprastumu, pulsuojančiu, mirgančiu, bet suturėtu skambesiu, ko dažnai ilgiuosi šiuolaikinėje elektroninėje muzikoje. Pastarąjį kartą tokį šiltą jausmą patyriau klausydamas minimalistinio ir nuostabaus Kido Loco „A Grand Love Story“. Taigi iš teksasiečio Ernesto Gonzaleso albumo „Natural Traits“ tikėjausi daug. Kuo daugiau tikiesi – tuo daugiau nusivili.

Ne, nesakau, kad albumas blogas. Jis geras, šiltas, gražus, pilnas daugiasluoksnių (angl. – multilayered) garsų. Jis prasideda jau minėta kompozicija „The Prudence of Evolution“, tačiau kiti kūriniai, mano galva, šiam nusileidžia.

Albumas klausosi lengvai ir gerai. Ambient, chillout elektroninė muzika kitaip klausytis ir negali. Gražūs kūriniai „The Voice of Fate (I Love You)“ ir „Beneath the Surface“.

Tačiau klausantis susidaro įspūdis, kad visas albumas buvo lipdytas aplink pirmąją jo dainą, kad ji ir tapo albumo priežastimi. Nes to subtilaus, kaip literatūrologas pasakytų, radauskiško ar net trakliško trapumo kituose kūriniuose pritrūksta. Galbūt nereikia visko norėti iš karto – E.Gonzalesas šiaip jau groja aštraus hiphopo dubstepo grupėje „Mexicans With Guns“, tad tai jo pirmas solo bandymas.

Bet kokiu atveju, į grojaraštį pavadinimu „muzika prieš miegą“ „Natural Traits“ pretenduoja.

69

100

ek oti keik-

duroei,

PINCH

Fabriclive 61 Fabric

2012-01-13 Nedraugiško ir tamsaus dubstep albumas. Nors brito Pinch (tikrasis vardas – Robas Ellisas) muziką sunku priskirti vien aukso amžių išgyvenančio dubstep stiliui. Šį žanrą jis jungia su regiu, grynuoju dub, dancehall muzika, ir rezultatas visada būna įdomesnis nei kitų pasaulinę šlovę pelniusių dubstep muzikos kūrėjų (nors kažkodėl čia man labiau peršasi žodis „grojėjų“), supopsinusių šį žanrą. Pats Pinch yra laikomas vienu šio žanrų pionierių.

Prisipažinsiu, nesu dubstep gerbėjas. Geriau jau dub ir step atskirai. Tačiau naują Pinch albumą „Fabriclive 61“ perklausiau su malonumu. Jis tiesiog nenusibosta, nors yra tamsus ir niūrokas.

Visiškai priešingas anksčiau apžvelgtam Ernesto Gonzaleso darbui. Jei Pinch grotų metalą, tai, be abejonės, būtų koks nors doom metal. Nes visas „Fabriclive 61“ yra persmelktas eschatologinių ar jau poapokaliptinių nuotaikų, griežti dubstep ritmai ir smėlėtas, pur vinas bosas kala lyg koks senas mechaninis majų laikrodis, mušantis paskutines sekundes iki 2012-12-21. Ir vis į trečią, į trečią...

Nors ne visada.

Solinukas (gyvų ar elektroninių mušamųjų komplekto dalis) kala ir į ketvirtą takto dalį. Svarbiausia, tas kalimas primena kažką ritualinį, gentinį, lyg koks šamano būgnas. Šiek tiek apsivalgiusio LSD, įpūtusio, bet... vis dar šamano.

75

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

JACASZEK

Glimmer Ghostly

2011-12-08 Gerbiamieji lenkai, susitaikykime (nors mes niekada ir nesipykome)! Jūs turite tokį genialų kompozitorių kaip Jacaszek, ir aš jums pavydžiu. Jau esu šiame žurnale skyręs dėmesio minimalizmo ir naujosios bangos kompozitoriams, jungiantiems minimalistinę elektroniką su gyvais orkestriniais instrumentais. Rašiau apie austrą Christianą Fenneszą, pasirašantį tiesiog Fennesz. Dabar atėjo laikas Michałui Jacaszekui, pasirašančiam tiesiog Jacaszek.

Naujas jo albumas „Glimmer“ pasirodė dar praėjusių metų gruodžio pradžioje, tačiau prekybos vietas Europoje ir internete pasiekė tik dabar. Jūs tiesiog privalote pasiklausyti šio albumo. Nesvarbu, ko klausotės – ar elektronikos, ar gyvos muzikos, ar klasikinės, ar sunkiosios. Neįsivaizduoju, kaip jis gali nepatikti. Jūs juk žinote, kur galite tai padaryti nemokamai. Įveskite vienos albumo kompozicijos „Dare-gale“ pavadinimą ir ramiai perklausykite. Viskas. Žodžiai toliau nutrūksta. Būtų galima tai pavadinti „muzika prieš miegą“, meditacine ar relaksine muzika, bet tai nebūtų visai tikslu. Po iš pirmo žvilgsnio minimalistinėmis Jacaszek kompozicijomis glūdi tiek daug, ko gali įdėmiai klausytis, išgirsti. Taip genialiai sujungta elektronika ir klasikiniai instrumentai virsta vienu instrumentu, kurio garsas neša toli toli. Kur nėra jokios nesantaikos. Tik absoliuti taika.

90

100

50

100

MANO JUODOJI SESUO

Recall

2011-10-22 Atsiprašau, šiek tiek pražiopsojau šio albumo išleidimo datą, nors „Mano juodoji sesuo“ (toliau MJS) – mano paauglystės ir brendimo laikotarpio grupė. Nebuvau ištikimiausias jos gerbėjas, bet visada ją gerbiau už tai, kad ji yra.

Yra kaip sąžinė, kaip alternatyva visiems, besiveržiantiems prie trumpalaikės šlovės lovio, visiems darantiems iš muzikos pinigus. MJS visada buvo savo vietoje. Ir liko. Tą vietą būtų galima pavadinti profesionaliu dark wave. Ir, kaip rodo naujausias MJS albumas, tos vietos Lietuvoje jie niekam nesiruošia užleisti. Aš dar atsimenu puikius albumo „Byra byra karoliukai“ laikus, kai atrodė, kad Lietuvoje užgims kas nors panašaus į „Cocteau Twins“ ar „Dead Can Dance“. Neužgimė. Pirmoji MJS vokalistė emigravo. Tai buvo gūdūs, bet kartu ir žavūs laikai, kai kūrybos ir šlovės viršūnėje vis dar buvo „Foje“, „Bix“, „Kardiofonas“, kai lietuviškos muzikos ateitis atrodė šviesi ir įdomi. Šviesi ji nevirto.

Sušvito tik ryškiais blizgučiais apklijuota masė, skleidžianti negerą kvapą. MJS liko tamsoje. Ir gerai padarė. Paradoksalu, bet jų tamsa daug įdomesnė nei daugumos tariama šviesa. „Recall“ – pirmas MJS albumas nuo 2007 m. Ir nieko per daug nauja čia MJS gerbėjai neišgirs. Išgirs kabinančias ir paprastas harmonijas, nostalgiškai iš užmirštų dešimtmečių grįžtantį sintezatorių skambesį. Didžiausias minusas – įkyrus angliškai dainuojančio vokalisto akcentas. Bet net ir jis galiausiai virsta sudedamąja MJS nuotaikos dalimi. Nėra ko aikčioti – nieko stebuklinga. Bet MJS visada buvo tokie. Visada savo vietoje.

70

370_022.indd 23

100

2012.02.03 15:16:34

370.DIENA.LT FACEBOOK.COM/370MAGAZINE Čia visada rasi PDF versiją

370_022.indd 24

37O SMALSIEMS PROTAMS

2012.02.03 15:01:59