Page 1

2017 gegužė #54

KODĖL BLOGAS SKONIS TAPO MADINGAS? Rašymas teatrui yra toks nenusakomas dalykas Banksy visatos centre „Korb“ formų tyrinėjimai

Lino Vaitonio nuotr. linaswashere.com

Nieko nežinau, tu pasakyk


#54 NUMERIO BENDRADARBIAI: Rašė Tautė Bernotaitė

Nieko nežinau, tu pasakyk P

asikalbam? Bet ar pavyks? Pastaruoju metu, užuot dalyvavus pačiame pokalbyje tematiškai, man įdomu pasidarė stebėti patį būdą – kaip mes kalbamės. Dar labiau – kaip mes sukuriame kliūtis susikalbėti. Pamėginkite pastebėti ir jūs. Ypač patogios aplinkybės – kai jūsų nedomina ar neišmanote temos, kuria vyksta diskusija prie stalo. O gal net dar palankesnės – jei diskutuojama tema jums rūpi kaip reikiant, užkelia temperatūrą. Tada mėginkite stebėti ir save diskutuojantį, visą įkaitusį nuo įsitikinimų. Tad mano pasiūlymas – kartais pamėginti sekti ne tiek temą, kiek bendravimo dėsningumus. Pasidalysiu keliais, kuriuos pastebėjau aš.

LIUCIJA ADOMAITĖ Filosofuojanti mados žinovė

TAUTĖ BERNOTAITĖ Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

ANDRZEJ BONG Kitokios muzikos ekspertas

MARIUS BUROKAS Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

GODA DAPŠYTĖ Tamsta mokslų daktarė, jaunosios kartos teatro kritikė

Jei kas pasakoja istoriją, kurios pabaigą manome žiną, dažnai skubame tuojau pat informuoti pašnekovą apie tai. Tučtuojau! „Labai noriu tau parodyti savo žinojimą!“ – jau trypia pėdutėm smegenys. O kam? Juk ne mokykla. Greičiausiai joks pasakotojas nepradeda pasakojimo svajodamas, kad gal vidury kelio kas nors jį „išgelbės“. Ne, istorijos pabaiga juk ir yra priežastis, kodėl jis pradėjo! Net jei esame girdėję vieną pabaigos versiją – to konkretaus žmogaus tą konkrečią akimirką ta pati istorija gali visiškai netikėtai naujai suskambėti. Esamos gyvenimo padėties su sava konfigūracija dar nėra buvę niekad pasaulyje! Koks jaudulys! Ką atneš kita visai naujai tuoj užgimsianti akimirka? Gal kas iš kompanijos pridės kokį akibrokštišką komentarą, kuris nuves pokalbį įdomiausiais keliais. Gal ir patys kitaip išgirsime pažįstamą turinį, kaip kartais naujai išgirstame klausytą dainą, pamatome regėtą filmą ar pajuntame skaitytą eilėraštį. O gal išvis sutampa tik istorijos pradžia, ir mūsų laukia – šmaukšt ir nelauktumas! Taip nutinka rečiau, bet verta sudaryti tam galimybes. Tokie nelauktumai, nurypimai nuo kurso ir kuria mus. Dar pastebėkime, kaip mes užtikrintai jaučiamės, kai savo argumentą pradedame žodžiais „skaičiau tyrimą“. Už tyrimų patoginamės kaip už mūro. Nors juk skaitant tyrimus reikėtų įvertinti daugiau parametrų nei vien gautus rezultatus. Bet mokslinį argumentą paprastai traukiame iš kišenės kaip nepajudinamą. Laidoje „Pasivaikščiojimai“ amerikiečių menininkė Laurie Anderson pasidalijo mintimi apie žmones, kurie pareiškia tikį tik mokslu, nes „tai faktai“. Laurie apie juos: „Gal jūs išprotėjot? Mokslas keičiasi kasmet! Kokie faktai? Mokslas yra labiausiai besikeičiantis dalykas pasaulyje! Iš pradžių stygų teorija, paskui jau kita teorija – jūs tikrai būtent tuo tikite?“ Šiandien žinomi dalykai gali būti paneigti rytoj, todėl prie stalo verta palikti tuščią lėkštę tam, kas neįrodyta. Abejojimas dažnai produktyvesnis už įsitikinimą. Abejonė dar turi perspektyvų, žinojimas jau yra bežiedėjantis kepalas. O jei jau apie mokslą, še mums fiziko Nilso Boro įžvalgą: „Didžiosios tiesos priešybė irgi yra tiesa.“

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

Apskritai komunikuodami mes per daug kalbame. Kartais eksperimento dėlei tiesiog verta pamėginti psichologų kabineto triuką – tylėti, kur pašnekovai tikisi žodžių. Psichologams tai suveikia: žmonės pradeda iš sandėlių traukti netikėtus pasisakymus, vertingas įžvalgas – lyg magai, rankovėje slepiantys nenutrūkstamą spalvotą girliandą. Gal ir mes patylėję išgirsime ką nors visai naujo? Legendinis Larry Kingas yra pasakęs: „Kas rytą sau primenu: niekas, ką šiandien pasakysiu, manęs nieko nepamokys. Tad jei ketinu ką sužinoti, tai nutiks klausantis.“ Jei apibendrintume: kai norime būtinai įsiterpti parodydami, kad žinome, ak, žinome, šį tą tema, kuria tu kalbi, – traukiame dokumentus iš praeities rezervų. Rizikinga, kad pokalbio gyvybę uždusins archyvinės dulkės. Kai mėginame nuspėti ką pašnekovas tuoj sakys ir gal net ką atsakysime – grabaliojame ateities laike, kurio dar nėra. Didelė tikimybė, kad nauja akimirka bus visai kitokia, nei numatėme. Todėl sveikiausi pokalbiai įvyksta pasitelkus savistabą ir kuriant autentišką pokalbį kvėpuojamuoju laiku. Tokį pokalbį, kokio visoje visatoje dar nėra buvę. Reaguojant į mažus, subtilius pašnekovo signalus, pauzes, emocinę pokalbio atmosferą. Žodžiu, pokalbis kaip kontaktinė improvizacija, o ne klasikinė choreografija. Ir mes, žurnalistai, dažnai kalti dėl išankstinių nuostatų apie pašnekovus ar stereotipų, susijusių su vienos ar kitos srities kūrėjais. Pridedame ranką prie širdies, kad kartu su jumis nuo nuo šiol mėginsite tapti dar atviresniais klausytojais. O šiame numeryje – atviri pokalbiai su rašytoja ir scenariste Tekle Kavtaradze, stereotipus laužančio dizainerių kolektyvo „Pretty Ugly“ narėmis, skaitmeninio vaizdo, dizaino ir specialiųjų efektų kūrėjais „Korb“, black metal grupės „„Au-Dessus“ nariais ir dar daug visko. Gero skaitymo ir iki susitikimo birželį.

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Klauso muziką, kad jums nereikėtų Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „37O“ 3,4,5,6,7,8,10, 11,12,14,16,18,19,20,21,22 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #54, gegužė, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi


>>>>Žirklės Žirklės

Rašymas teatrui yra toks nenusakomas dalykas 4 //  © 37O

Teklė Kavtaradzė – daug vilčių teikiantis vardas, pradėtas linksniuoti literatūriniame pasaulyje, kai autorei tebuvo penkiolika. Vėliau ji perėjo į dramaturgiją ir pradėjo rašyti kino scenarijus. Susitikome pokalbio apie pjesių ir scenarijų rašymo užkulisius, tačiau greitai temos ėmė sluoksniuotis viena ant kitos lyg svogūno lukštai.


Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka Viktorijos Štarevičiūtės

– Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“, kuriam kartu su režisieriumi ir sese Marija rašėte scenarijų, maloniai nustebino dialogų natūralumu ir tikroviškumu. Kaip atrodė jūsų trijų kūrybinis procesas? – Na, pirminė idėja buvo Andriaus, kartu mes ją plėtojome. Jis žinojo, ką nori daryti temos ir istorijos užuomazgos atžvilgiu. – Ar nesunku kurti istoriją, kurios tema tau, pavyzdžiui, visai neaktuali? – Man atrodo, kad visada gali atrasti ką nors aktualaus. Temos gali būti daugiau ar mažiau įdomios, bet gilinantis į istoriją, nelabai įsivaizduoju, kad gali būti neįdomu. Istorija nėra tik tema, didžioji jos dalis yra apie veikėjų tarpusavio santykius, o tai svarbu ir neišsemiama. – Papasakok apie jūsų įkurtą organizaciją „Heads & Hands scripthouse“. – Dviese su kolege ir drauge, dramaturge Birute Kapustinskaite dar tik pradėjome veiklą, bet, turime daug didelių idėjų (juokiasi). Būtent per „Heads & Hands“ buvo rašytas projektas jos pjesei „Terapijos“ įgyvendinti. Kol kas, kaip sakiau, daug idėjų ir lūkesčių, bet viskas vyksta labai iš lėto, nes turime daug kitų darbų ir dar kuriame tinkamiausią mūsų veiklos koncepciją. – O ką tu veiki be to, juk turbūt nelabai įmanoma išgyventi tik iš pjesių ir scenarijų rašymo? – Šiuo metu kaip tik ir įmanoma (nusišypso). Labai padeda dabar gaunama Kultūros ministerijos stipendija pilnametražio filmo scenarijui, taip pat per pusmetį turėsiu pristatyti kelis teatro projektus. Žinoma, nežinau, kaip bus paskui, bet niekada to ir negali žinoti. Nuo praėjusių metų taip pat vedu kūrybinio rašymo kursus – tai suteikia šiokio tokio stabilumo. – Kokie žmonės ateina į kūrybinio rašymo kursus? – Labai įvairūs. Dabar yra dvi grupės, praeitą pusmetį irgi susirinko dvi. Pradžioje visi atėjo labai motyvuoti, ištroškę, išbadėję – pačiai buvo netikėta. Dauguma buvo tokie, kuriems rašymas nesvetimas, bet sunku prisiversti arba atsikratyti kažkuriuo metu atsiradusių blokų. Taigi jie ieškojo būdų, kaip sau padėti. Man ši laisvės, drąsos, blokų atsikratymo dalis visada buvo labai svarbi ir pažįstama, dėl to užsiėmimuose tam skiriame daug laiko ir dėmesio. – O tau reikia muštro, kad galėtum kurti? – Tikiu, kad yra idėjos, kurias, nesvarbu, kiek darbų turėtum, atėjus laikui vis tiek įgyvendinsi. Tačiau dedlainai man labai padeda, kartu, žinoma, ir apsunkina, ypač tuo metu, kai artėja – tarsi tamsus debesis kabo virš galvos, bet labai malonu kartais ir taip atrasti kaifą bei atsipalaidavimą. Tai sunku, bet ištinka tokie momentai. Abi mano pjesės atsirado konkurso, dirbtuvių metu – nežinau, kaip ar kokios jos būtų, ir ar būtų apskritai, jeigu ne tai. – Koks tavo santykis su pastatytomis pjesėmis? – Abiem atvejais iš pradžių vykdavo skaitymai, o paskui – pastatymas. Kai ruošiamasi skaitymui, dar tebevyksta teksto derinimo, taisymo procesas, o statymuose dalyvavau jau mažiau. Vykstant pirmajam spektakliui, reakcija yra sujautrinta – sunku priimti kitaip sakomą, keičiamą tekstą, paskui, laikui bėgant, suvoki, kad viskas yra bendras procesas. – Nebūna taip, kad kartais aktoriai iškraipo pjesės žodžius? – Manau, kad tai nuo daug ko priklauso: didžiąja dalimi nuo režisieriaus ir to, kaip jis dirba su tekstu ir aktoriais, taip pat gal nuo spektaklio rodymo trukmės – natūralu, kad per ilgesnį laiką

Tikiu, kad yra idėjos, kurias, nesvarbu, kiek darbų turėtum, atėjus laikui vis tiek įgyvendinsi

tekstas gali labiau kisti. Pamenu, kai vyko pirmosios mano pjesės „Namisėdos“ skaitymas, buvo nemažai improvizacijos, negalėjau lengvai to priimti. Paradoksas, bet gali būti, kad tas laisvumas ir buvo dalis sėkmės, nes pjesę nusprendė pastatyti. Vis dėlto manau, kad skaityme ar pirmą kartą pristatant tekstą dramaturgui labai svarbu išgirsti tekstą tokį, koks jis yra. Autoriui reikia pačiam suprasti, kas veikia ar neveikia iš to, kaip jis užrašė. Jeigu užrašė – tai padarė ne veltui. Pagarba tekstui labai svarbi, na, bet be lankstumo teatre būtų ne tik labai sunku, bet ir, mano manymu, neįdomu. – Tavo antroje pjesėje „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ dialogai tokie natūralūs, tarsi būtų iškirpti iš realių situacijų. – Pjesės idėjos gimimo metu išgyvenau aršų pasipriešinimą pompastiškai, nerealistiškai kalbai ir kai kuriems pastatymams, kurie atrodė šiais laikais jau negalėtų turėti jokio pasisekimo, nes yra per toli nuo žiūrovo. Tai yra aš jaučiausi, kad jie yra per toli nuo manęs. Žinoma, kad visada reikės visokio teatro, bet tuomet man buvo labai svarbu rašyti tokiam teatrui, kuriame būtų vaidinama, kalbama taip, kaip žmonės kalba aplink mane. Tas tikrumas ir realybė man visada yra svarbiausia. – Ar dažnai nuklausai svetimų pokalbių? – Taip, čia toks beveik įgimtas įprotis. Stengiuosi pasižymėti nugirstus pokalbius, antraip juos greit pamirščiau. Pavyzdžiui, „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ vienoje scenoje nuskamba vyro bare pasakoma, frazė: „Life is not a rehearsal.“ Tai tikra frazė iš tikros situacijos ir ji tapo daugiau nei paprasta eilute pjesėje. Man atrodo, kad pokalbiai, gyva realybė yra svarbiausia medžiaga kūrybai ir apskritai gyvenimo suvokimui. – O pažįstamus į savo kūrybą įtrauki? – Na, taip, ir nors personažai ir situacijos paskui transformuojasi, kartais ir artimiesiems, ir man gali būti tikrai daug sunkiau visa tai išgyventi. Tačiau buvo svarbu po skaitymų ir pastatymų išgirsti komentarų, kad pjesėje žiūrovai atranda daug savęs, tada prisiminiau labai paprastą tiesą, kad visi visada pirmiausia galvoja apie save, o ne kitą tokiose situacijose, ir tai maloniai atpalaidavo. – Kuo skiriasi pjesės ir kino scenarijaus rašymas? – Rašymas teatrui yra toks nenusakomas dalykas. Gali kalbėti apie dramaturgines taisykles ar teorijas, bet iš tiesų esi visiškai laisvas rašyti taip, kaip nori, turint galvoje formą, sprendimus. Žinoma, nesakau, kad tą daryti lengva, toli gražu ne, bet mane labai veža tas neapibrėžtumas ir nesibaigiančios galimybės ieškoti, atrasti, išbandyti. O štai kino scenarijus – daug konkretesnis žanras – turi matyti vaizdais, bet užrašyti žodžiais. – Kino dramaturgijos paskaitose turbūt mokėtės ir apie kūrinių struktūrą? – Taip, studijų metu konkrečiai kalbėjome apie pasakojimo elementus, tai galima taikyti ir rašant prozą. O kai parašiau romanus paauglystėje, nežinojau struktūros taisyklių, tad kūriau intuityviai. Tikrai įmanoma rašyti ir nesuvokiant dramaturgijos teorijos, nes žmoguje

jau yra vidinė pasakojimo struktūra, tačiau kai to mokaisi, taikai praktikoje, supranti, kad tai labai padeda kūrybiniame procese, lengviau išsivaduoji iš kūrybinių blokų ir kritiškiau žiūri į savo kūrybą. – Ar man tik atrodo, kad režisieriai vis dažniau į pagalbą pasikviečia ir scenarijaus autorius? – Mūsų kursas tapo šio pasikeitimo liudininkais. Studijavome paraleliai su režisieriais, visiems viskas buvo nauja, niekas nežinojo, kaip tai turėtų atrodyti, nes iki to režisieriai dažnai patys rašydavo scenarijus. – Esi labai anksti debiutavusi dviejų romanų autorė – ar tebegrįžti prie šio žanro? – Dabar jaučiuosi atitolusi. Kartais atrodo, kad tie romanai atėjo, praėjo ir nieko neliko. Visada rašiau ir teberašau poeziją. Su keliais draugais rengėme novelių rašymo susitikimus, užduodavome vienas kitam užduotis, nes supratome, kad savarankiškai yra gana sunku tam atrasti laiko ir vietos galvoje. Norisi toliau vystyti trumpų istorijų rašymą, to mokytis. O romanas bus, jei bus idėja, pašaukimas, niekada negali žinoti. Tiesiog šiuo metu tai nėra mano siekiamybė. – Jauni rašytojai mėgsta grupuotis į būrelius, šlietis prie sąjungų ir institucijų, tačiau tu ne iš jų? – Paauglystėje jaučiau nepaaiškinamą priešiškumą sąjungoms, kažkas man tuose susitikimuose nepatikdavo. Kai rašiau romanus, tai buvo toks labai asmeniškas ir intymus procesas, turbūt nenorėjau dalytis, staiga tapti kažko didesnio dalimi. Bet taip pat prisimenu, kad bendra atmosfera ir priėjimas prie moksleivių mane labai atstumdavo. O kai prasidėjo studijos, dar labiau nuo literatūrinių dalykų atitolau. Manau, kad visiems išeitų į gera, jeigu rašytojai, dramaturgai ir kino kūrėjai būtų arčiau vieni kitų. – Kuo užsiimi, kai kūrybinė veikla atsibosta? – Iš tiesų sunku pasakyti, nes kūryba apima visomis prasmėmis labai didelę gyvenimo dalį. Man svarbu kelionės ir žmonės – tiesiog bendravimas, buvimas, dalijimasis visada buvo ir yra labai svarbūs aspektai mano gyvenime. – Kokios gimtojo miesto vietos tau svarbios? – Šnipiškės ir Žirmūnai svarbūs kaip gimtosios vietos, nes ten užaugau, o apskritai man svarbi Vilniaus visuma – ir su tolimais ne tokiais patraukliais rajonais, ir su centrinėmis vietomis – manau, kad taip yra su mylimu miestu, kaip ir su žmogumi, kai negali įsivaizduoti kažkurios dalies be kitos, nes tuomet tai nebūtų tai, kas yra. – O kur dirbi – namuose ar kavinėse? – Kavinėse ir bibliotekose, namuose sekasi sunkiau. Lengviau susikaupti, kai būnu tarp kitų žmonių, tuomet tarsi lengviau atsipalaiduoju. Arba matau kitus dirbančius žmones, ir tai padeda susikaupti. – Turi nuolatines vietas, į kurias eini? – Mėgstu eiti ten, kur jaučiuosi jaukiai, patogiai. Šiuo metu man sunku kalbėti apie pastovumą. Įdomu, kaip nepastoviai daugelis laisvai samdomųjų gyvena – gali ką nori daryti vidury dienos, tačiau vis tiek jauti įtampą ir įsipareigojimus. Tarsi ir norisi, kad mano gyvenime būtų daugiau pastovumo, bet kartu manau, kad ne šiaip yra taip, kaip yra.


>>>>Žirklės Žirklės

KODĖL BLOGAS SKONIS TAPO MADINGAS?

Rašė Liucija Adomaitė Nuotraukos Tiboro Galambo Stilius „Pretty Ugly“ Makiažas Kotrynos Vainilavičiūtės 

Šiandien aukštoji mada yra visa tai, kas iš esmės negali būti mada. Baikit, nemanau. Neoninės pelargonijos blokinio namo įstiklintame balkone, satininis rožinės spalvos „Kappa“ treningas, „Vetements“ aukštakulniai su „bic“ žiebtuvėliu vietoje kulno, frotinis džemperis su užrašu kirilica priekyje „Russian Mafia New World Order“, plastikiniai marmuro rašto „Crocs“, puošti sakų gniutulais iš Christopherio Kane‘o pavasario–vasaros 2017-ųjų kolekcijos, įžūlūs „Hood by Air“ kaubojiški auliniai batai su dviejomis smailomis nosimis, kurių viena priekyje, o kita užpakalyje, šiurpiai tironozauriški „Balenciaga“ „Triple-S“ sportbačiai iš šiemetės rudens-žiemos kolekcijos, primenantys stilistinę fosiliją, parskraidintą iš 10-ojo dešimtmečio Volstrito biuro darbuotojo spintos...

Laužo sveiko proto taisykles Tokį, sakytum nepadorų, bet kokias sveiko proto taisykles laužantį matote aukštosios mados podiumą šį pavasarį–vasarą. Prigimtinį mados grandioziškumą ženklinusį elitizmą, prabanga tviskančias ateljė ir savaiminį klasių pasiskirstymą išstūmė eksperimentinis požiūris į drabužį. Tai, kas buvo laikyta blogu skoniu, paniro į konservatyvią vadovėlinę užmarštį. Kai kultinis belgų dizaineris Rafas Simonsas viename interviu išrėžė, kad „ugly is the new beautiful“, pasaulis su Gianni Versace kape tik gūžčiojo pečiais. Nejučia prasidėjo radikalių pokyčių madoje metas ir estetinio monstriškumo era, pavadinimu „ugly“.

6 //  © 37O

Kaip atsitiko, kad blogas skonis tapo trendu? Visų pirma, normalizavosi estetiniai kraštutinumai. Tam padarė įtaką progresyvios feministinės idėjos, postdigital era, socialinių tinklų ir ypač insta mados vėjai, išsitrynusios ribos tarp įvaizdžio ir vaizdo realybėje, profilio, kaip identiteto, svarba. Skonis ilgą laiką vykdė asmenybės apibrėžties misi-

ją, kuri priklausė nuo žmogaus socialinės klasės, aplinkinių rato, įgalumo pirkti ir įgalumo pasirinkti, ką pirkti. Kai kuriems tokio asmenybės apibrėžimo tiesiog nepakako ir skonio konstruktas anksčiau ar vėliau privalėjo pasenti. Dar daugiau, pasikeitė „stiliaus klaidos“ sąvoka. Ši nebėra nepataikymo į jau esantį trendą rezultatas, o atvirkščiai – stiliaus klaida veikia savarankiškai nuo trendo ir kuria sąmoningai šokiruojantį turinį. Vizualinė pajuoka iš tulpių vazos etatinės darbuotojos kabinete, dar kvepiančiame euroremontu, „Instagram“ paskyroje, staiga virsta viso kalibro fotosesija madingai alternatyviame „Dazed&Confused“ žurnale. Kitaip sakant, „stiliaus katastrofa“ diktuoja patį trendą, darydama įtaką vartotojų požiūriui į jį. Dingo sandalų ir 40 denų kūno spalvos pėdkelnių ar kiniško restorano meniu primenančių sintetinių palaidinių baimė. Pagalvoju, kad legendinei Manto Petruškevičiaus laidai „Mados reidas“ dabar nebebūtų ką veikti. Ji netektų prasmės. Dabartinį aukštosios mados

monstriškumą lemia tai, kad iš esmės tiek populiariosios, tiek nišinės kultūros pjūviuose nebeliko kolektyvinės gėdos. Nenumaldomo smalsumo varoma kolektyvinė sąmonė sudėjo ginklus ir atsisakė savo pačios iškeltų, ir kankinančių budelių, aka. stiliaus ekspertų. Beskonės „ugly“ mados įsisąmoninimas atveria daugybę saviraiškos kelių iš dalies todėl, kad tai, kas bjauru, yra neišvengiamai labiau kompleksiška ar emociškai sudėtinga. Tradicinis grožio kanonas nėra statiškas, vadinasi, nėra ir universalus. Save valganti jėga, kaip ir mada, atsinaujina cikliškai, todėl gali sau leisti daryti kaprizingas klaidas ir išlikti įtakinga. Aukštosios mados erdvė, net ir likdama atsakinga už ikoniško grožio sąvoką, lyg niekur nieko į ją įsileidžia ekstremalius ir iškraipytus marginalaus stiliaus kontūrus. Ji mums atrėžia, kad apie madą sutartinai mąstome kaip apie prekę, tad gauname tai, ko patys norime. Postsovietinė estetika „Ugly“ estetinė kryptis yra jauniausios mados kartos autorinis darbas. Pirmą

kartą mada kalba ne tik apie saviraiškos laisvę, bet ir apie savo identiteto reprezentaciją. Tokios asmeninės tapatybės paieškos atsiskleidžia postsovietinės mados (terminą sugalvojo spauda naujai kūrybiškumo bangai, ateinančiai iš buvusios SSRS, aprašyti) estetikoje, kurios pradininku laikomas rusų dizaineris Goša Rubčinskis. Gošos darbuose atsiskleidžia 10-ojo dešimtmečio ekonominė, kultūrinė ir emocinė asmenybės suirutė Sovietų Sąjungoje. Dizainerio kolekcijų modeliais dažnai tampa skustagalviai draugai iš blokinio namo laiptinės. Kolekcijose vyrauja beformiai siluetai, įkvėpti patogios gatvės ar darbinės aprangos, tarsi nuskalbti megztiniai aukštu kaklu, ortodoksų bažnyčios įkvėpti kirilicos užrašai ant marškinėlių ar džemperių, tokie kaip „Русский pенессанс“ („Rusiškas renesansas“) ar „Спаси и cохрани“ („Išgelbėk ir išsaugok“), aukšto liemens džinsai ar tyčinės tarptautinių prekės ženklų logotipų kopijos kaip „Abibas“, ar „Nice“, iliustruojančios į Rusiją įplaukiančios pigesnės kiniškos produkcijos populiarumą. Ir vis dėlto toks sovietinio kultūrinio palikimo


„Pretty Ugly“: Justina Semčenkaitė, Augustė Skirutytė ir Justė Vaškevičiūtė.

– „Pretty Ugly“ ryškiai išsiskiria iš Lietuvos mados konteksto. Įtariu, kad jaučiatės vietos autsaiderėmis? – Turime savo vertybes ir veikimo principus, jei natūraliai išeina išsiskirti, tai jėga. Nedarome to sąmoningai, tiesiog kuo individualesni esame, tuo labiau išsiskiriame. – Mąstau, jog galbūt „Pretty Ugly“ yra vienas pirmųjų lietuviškų kūrybinių mados projektų, taip glaudžiai susietas su socialinės platformos formatu. Kiek svarbi jums savirefleksija „Instagram“, „Facebook“ ar „Tumblr“. Spėju, kad internetas daro didelę įtaką jūsų kūrybai. – Internetas yra vieta, kurioje mes bendraujame su savo auditorija, taip pat jis padeda lengvai pasiekti reikalingą informaciją – straipsnius, meno kūrinius, įvairius reiškinius ir būti pasaulio įvykių dalimi čia ir dabar. Tai viena pagrindinių mūsų darbo priemonių.

„Pretty Ugly“ archyvo nuotr.

– „Pretty Ugly“ galime interpretuoti kaip vizualų komentarą, kvietimą diskusijai, provokaciją. Apie ką ši diskusija ir kiek ji aktuali Lietuvai? – Kviečiame kelti nepatogius klausimus, diskutuoti temomis, kurios paprastai yra tabu, ypač Lietuvoje – feminizmas, lygybė, taip pat saviraiška ir tvari mada. Esame įsitikinusios, kad garsiai apie tai kalbant pasaulis tampa gražesne ir geresne vieta gyventi, o žmonės – draugiškesni ir pakantesni kitiems.

prisikėlimas, anot kritikų, gali būti neetiškas. Vakarietiški prekės ženklai. tokie kaip „Fila“, „Reebok“ ar „Kappa“, buvo taip geidžiami ir tokie reti, kad jų turėjimas reiškė tam tikrą privilegiją. Skurdas buvo pagrindinė „neskoningos“ sovietinės aprangos priežastis, o iš kartos į kartą einantis, giminaičių iš Peterburgo atiduotas megztinis turėjo daugiau neišvengiamos realybės nei bet kokios romantikos. Galbūt postsovietinė estetika neskoningoje madoje yra klasinio turizmo išraiška? Juk Vakarų kultūra, fetišizuojanti parduodamą SSRS griūties skurdą, turi privilegiją jos atsisakyti vos tik panorėjusi, arba tada, kai tai išeis iš mados. Tai kaip nueiti į sendaikčių turgelį ant Tauro kalno, kuriame Lenino ženkliukas į atlapą atrodo lygiai toks pat nekaltas kaip neskoninga relikvija nuobodžiame istorijos muziejuje? Iš kitos pusės, po SSRS griūties nerimas dėl savo tapatybės šaknų teisėtumo persmelkė jaunąją nepriklausomybės kartą. Vienas būdų tą tapatybę „įsirašyti“ – pasitelkti to meto stiliaus ir mados nuokrypius ir taip atsikratyti istoriško netikrumo.

„Ugly“ mados trendas leidžia šaknis ir Lietuvoje. Atsakymo apie tai kas, kaip ir kodėl, klausiau to paties pavadinimo alternatyvios mados kolektyvo „Pretty Ugly“. Prisistatančios kaip „mados judėjimas, kuris jungia žmones, mados eksperimentus, skatina išraišką ir išsilaisvinimą“, merginos sako, kad „Pretty Ugly“ yra „vieta, kurioje žmonės įkvepia žmones“. Kolektyvo darbuose radikalios mados pėdsakų matyti per eksperimentinį požiūrį į madą, grožį ir kūrybą.

monstriškumą lemia tai, kad iš esmės tiek populiariosios, tiek nišinės kultūros pjūviuose nebeliko kolektyvinės gėdos.

– Vakaruose alternatyvios mados kryptys persikėlė ant houte-couture podiumų. Jaunosios kartos mados kūrėjai dirba su radikaliomis feministinėmis idėjomis, postsovietine, postdigital, insta-fashion, anti-fashion, trash estetikomis. Mada tapo itin daugiakultūrė ir daugialypė, kurioje viskas įmanoma – nuo kroksų iki leopardinio rašto sintetinės pižamos. Ką manote apie tokį trendą ir kiek jums jis yra artimas? – Mada išsilaisvina ir nebesistengia būti tik graži, nes gražus grožis išsisėmė ir pasidarė nebeįdomus. Ieškoma naujų priėjimų, dar nematytų estetikų. Originalumas tapo svarbiau nei noras būti suprastam, perkamam. Jūsų paminėtos kryptys yra puikūs pavyzdžiai. Visi nori išsiskirti, todėl dažnai stengiasi radikaliai oponuoti jau egzistuojantiems trendams, ir taip atsiranda dar naujesnės

mados kryptys. „Pretty Ugly“ nėra išimtis, saviraiška yra viena pagrindinių mūsų vertybių. – Savo prisistatyme kalbate apie „weird sense of aesthetics and style“ (keistą estetinę ir stiliaus pajautą). Paaiškinkite sąvoką „keistas“ plačiau ir kaip tai atsiskleidžia jūsų darbuose. Atrodo, kad atsisakėte grožio ir mados standartų ir tikite absoliučia saviraiškos laisve. – „Weird“ – tai, kas kitiems yra nematyta, negirdėta, negražu, nesuprantama, pas mus tampa nuostabiai gražiu ir įkvepiančiu objektu. Sąmoningai atsisakome standartų, nes jie įkalina, varžo mūsų mintis ir darome viską atvirkščiai. – Savo darbuose tyrinėjate progresyvias temas – feminizmas, eko ir dizaino tvarumas, lygios teisės, saviraiškos laisvė. Ar šios temos, jūsų manymu, aktualios Lietuvai? – Gvildename temas, kurios yra aktualios pasauliui, juk Lietuva yra visavertė to pasaulio dalis. Tai glaudžiai su kitais žmonėmis ir kitais pasaulio gyventojais susijusios temos, kurios, mūsų manymu, pozityviai veda į priekį ir į visuomeninį progresą. – Kokių reakcijų į savo kūrybą sulaukiate iš aplinkinių? Ar, jūsų nuomone, mūsų publika jau pasiruošusi priimti radikalią, keistą madą? – Publika visada yra pasiruošusi, jei nebūtų, progresas niekada nevyktų. Mes juk pačios užaugome šioje aplinkoje, niekas mūsų specialiai neruošė. Reakcijų į savo kūrybą sulaukiame įvairių, vieni žavisi, kiti raukosi, treti piktinasi, dar kiti juokiasi, tačiau, kad ir kokios jos būtų, dažniausiai abejingų nepalieka. – Kas jums yra gražu, o kas – bjauru? – Mums tai yra vienas ir tas pats. Gražu yra negražu ir atvirkščiai. Tai kiekvieno laisvė pačiam nuspręsti, kas jam gražu, o kas – ne. Kalbant apie blogo skonio madą, periferija, ko gero, yra svarbi dėl to, kad išlaisvina. Kai tiek daug kartų girdžiu žodį „laisvė“ kalbant apie eksperimentinę madą, imu galvoti, kad tai yra raktas į mūsų provincialų susikaustymą. Su ištisais kilometrais miegamųjų rajonų, nenaudojamų kultūrnamių, dar gyvu turgavietės žanru, įkvėpimo užteks ilgam. O jei ne, skambinkit „Pretty Ugly“, manau, kad padės.


>> Skaitykla

Rašė Marius Burokas

Albertas Kazlauskas Vilniaus gatvės gyvos: gidas po miesto periferiją

Olivier Truc Paskutinis lapis

Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė. Vilnius, „Briedis“, 2017 m.

Vilnius, „Gatvės gyvos“, 2017 m.

Knygų apie Vilnių banga kol kas neatslūgsta – jų pasirodo daug ir visokiausių. Tiesa, daugeliui šių knygų – ypač skirtų turistams ir miesto svečiams – rūpi atvirukinis, gražusis Vilnius: Centras, Senamiestis, keletas egzotiškesnių vietų ir viskas. Vilnius yra visoks: ir išpuoselėtas, senas ir gražus, ir blokinis, daugiaaukštis, apšiuręs, ir industrinis, niūrus, apleistas. Ir pilnas gamtos. Ir egzotiškas. Jis įvairus ir daugiaspalvis, kaip ir kiekvienas geras miestas. Ši knyga gimė projekto „Gatvės gyvos“ sumanytojų galvose. 2015 m. vasarą gimusi iniciatyva kviečia Vilniaus miesto gyventojus į nemokamas ekskursijas netradiciniais maršrutais, suteikiančiais galimybę pažinti miesto rajonus, erdves už įprasto turistinio tako ribų. „Vilniaus gatvės gyvos“ – gidas norintiesiems savarankiškai pažinti Vilniaus periferiją. Knyga tikrai išsami, gerai parašyta, joje daug įdomių ir retų vietovių, pastatų ir aprašomų mikrorajonų gyvenimo nuotraukų. Autorius siūlosi leistis į ekskursijas po Naująją Vilnią, Žirmūnus, Užupį, Markučius, Rasas, Naujininkus, Panerius, Lazdynus, Žvėryną, Pilaitę ir Antakalnį. Taip aprėpiamas beveik visas Vilnius (na, Pašilaičius, Fabijoniškes ir Justiniškes teks

išsitirti patiems, o gal bus ir dar viena knyga). Knygoje yra vienuolika maršrutų su žemėlapiais, numatytu maršrutų ilgiu, sunumeruotais įdomiais objektais, ji iliustruota vertinga archyvine medžiaga. Jei norite sužinoti, kur buvo Dalgių fabrikas, kadaise aprūpinęs dalgiais visą Rusijos imperiją, kur stovi Rašytojų namas, kas slypi už geležinkelio stoties, kur buvo pirmoji radijo stotis, – ši knyga jums. Autorius rašo dalykiškai, neperkrauna skaitytojo informacija, o svarbiausia – pats yra išvaikščiojęs siūlomas trasas. Tad jos tikrai įveikiamos kiekvienam. Daug įdomių atradimų ir vaikščiojimo džiaugsmą siūlanti knyga.

Agnė Žagrakalytė Štai: eilėraščiai

mų, detektyvinę intrigą, į detektyvą gana vykusiai įterpiami ir nuotykinio romano elementai – aukso telkinio paieška, turint tik nepatikimą žemėlapį. Visa tai vyksta kvapą gniaužiančios Šiaurės gamtos fone. Autorius nepamiršta ir socialinių dalykų – gana išsamiai vaizduojama trintis tarp švedų, norvegų ir vietinių gyventojų samių: abipusės nuoskaudos, nepasitikėjimas. Pateikiama ir samių istorijos – O.Trucas aprašo, kaip švedai ir norvegai engė samius, vertė juos išsižadėti kalbos, gyvenimo būdo ir papročių. Gerai parašytas, įvairiapusis, egzotiškas detektyvas. Tikiuosi sulaukti ir Elnių policijos pareigūnų nuotykių tęsinio lietuviškai – prancūziškai pasirodė jau trys knygos.

Valdas Papievis Žiebtuvėliai anarchistai

Vilnius, „Tyto Alba“, 2017 m.

8 //  © 37O

Lietuvių skaitytojo atmintis nėra itin ilga ir jis turbūt primiršo, kad pastaruoju metu romanus rašiusi, gausybę premijų pelniusi „Eigulio duktė: byla F 117“ ir „Klara“ autorė yra puiki poetė, išleidusi dvi poezijos knygas – „Išteku“ (2003) ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008). Naujoji, trečioji jos eilėraščių knyga nedidelė, bet graži ir audringa. Tai pasiutėliški eilėraščiai, veržlūs, goslūs ir geidulingi. Imant rašyti apie Agnės poeziją, pats žodynas ima putoti ir veržtis iš rėmų – jos eilėraščių kalba itin gyva, vingri, o diapazonas plačių plačiausias: nuo slengo ir užsienietiškų žodžių intarpų iki retų, senoviškų žodžių, tarmybių. Visa tai kažkaip organiškai sutelpa į eilutę, į strofas. Ir skamba. Apie ką šie tekstai? Apie moterį, apie vyrą, apie moterį ir vyrą, apie meilę, erotiką. „Autorės kūryboje moteris tampa vis sunkiau reprezentuojama: be galo įvairi, drąsi, drastiška, aktyvi, lengvabūdiška, linkusi į depresiją, destruktyvi ir nenuspėjama“, – sako leidyklos anotacija. „Knyga turėjo / turėtų būti JUOKINGA. Nes, jei rimtai, tai nieko juokingiau už meilę, įsimylėjimus ir nuo to atsikvošėjimus, o paskui vėl visko pakartojimus dar taip ir nemačiau“, – sako mums pati autorė feisbuke. Prie šių pagrindinių temų dar šliejasi ir rašymo tema, gyvenimo svetur, santykio su Lietuva tema. Jos nėra ryškios,

Skandinavų detektyvai ir trileriai – atskiras fenomenas. Jie žavi savo niūrumu, nenuspėjamumu, socialine problematika, įsimintinais charakteriais, psichologizmu ir kažkokia nepakartojama savita atmosfera. „Paskutinis lapis“ iš pažiūros irgi toks. Tik jį parašė... prancūzas. Tiesa, jau 20 metų gyvenantis Stokholme. Olivier Trucas savo detektyvui pasirinko turbūt vieną iš retų Europoje dar likusių egzotiškų vietų ir egzotiškų tautų – romano veiksmas vyksta Laplandijoje, samių, arba lapių, žemėse. O samiai – viena iš vos poros išlikusių Europos klajoklių tautų, užsiimančių elnininkyste. Siužetas toks: 40 dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą į lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti. Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių. Bylą tirti imasi vietinė policija ir jai talkinanti Elnių policija – specialusis padalinys, neaprėpiamose Šiaurės platybėse prižiūrintis elnių bandas ir sprendžiantis su elniais susijusias bylas. Šiame detektyve rasite visko: samių gyvenimo ir senųjų papročių aprašy-

Vilnius, „Odilė“, 2017 m.

akcentuotos, bet nuolat blyksteli eilutėse ir tarp jų. Vis dėlto labiausiai žavi pasaulio ir pasaulėjautos vientisumas: į eilėraščius iš tikrųjų telpa viskas (kaip, beje, ir turėtų geroje poezijoje būti): nuo rakandų iki kosmoso. „ne eilėraštį šičia jūs skaitot, taip tik žurnalistiškai telegrafuoju, ką džiovyklių švelnios turbinos iš atminties man išsuka.“

Nauja Lietuvos leidykla debiutuoja su nauja rašytojo Valdo Papievio knyga (o ir pavadinimą iš jo knygos pasiskolinusi). „Žiebtuvėliai anarchistai“ – trijų apysakų knyga. Pirmosios dvi apysakos buvo parašytos prieš romanus „Eiti“ ir „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, o trečioji – jau šioms knygoms pasirodžius. „Rašyk apie šį nieką, apie smelkiantį pasaulio grožio stebuklą, rašyk...“ – ši iš paskutiniosios knygos apysakos paimta citata galėtų tapti savotišku viso rinkinio moto. V.Papievio pasakojimas kaip ir visad neskubrus, melancholiškas, asmeniškas. O veikėjas – toks pat klajūnas kaip ir anksčiau: atėjęs iš niekur, nežinomas, laisvai plaukiojantis po gyvenimą, miestą, tarp žmonių. Autorius moka užburti pačiu paprasčiausiu pasakojimu, balansuodamas ant banalybės ribos, išorinio vyksmo beveik nėra, yra savistaba, smulkiausių jausmų ir minčių virpesių fiksavimas. Pirmoji apysaka „Jūra, arba savižudybės prevencija“ – savotiškas himnas Lietuvos pajūriui, Palangai, taip lyriškai ir gražiai apie ją seniai niekas nerašė. Bet tai tik paviršius, fonas, nors ir svarbus: autorius žaidžia ištrindamas ribą tarp savęs ir pasakotojo, tarp pasakotojo ir personažų. Tas pats vyksta ir antroje apysakoje „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“ – tai savotiška meilės istorija, bet autoriui svar-

Recenzavo: Marius Burokas

biau užčiuopti baigtį, tai, kas prabėga, išlaikyti prisiminimus, jis tarsi apsėstas fiksuoti, o kartu ir išsižadėti, paleisti, siekti nieko, tyro buvimo. Tarp šių dviejų judesių ir gimsta efemeriška, bet labai įtraukianti pasakojimo įtampa. Trečioji apysaka tokį pasakojimo kūrimą tik paryškina, išgrynina paties autoriaus rašymo koncepciją – jam rūpi rašyti apie gulėjimą po medžiu, apie žiebtuvėlius anarchistus. „Kas gi mums lieka – tik svajoti, fantazuoti, įsivaizduoti. Kad visai nesugniužtume. Kad išgyventume laiką, kurio šiuo metu nebeturime kur dėti.“


>> svetur

Banksy visatos centre Tekstas Karolio Vyšniausko, nuotraukų autoriai: Karolis Vyšniauskas, banksy.co.uk, mycIIN

„Ši vieta yra visatos centras. Kiekvieną kartą, kai Dievas ateina į žemę, kažkodėl tai įvyksta čia“, – garsiausias pasaulio grafičių menininkas Banksy apie Šventąją Žemę, Izraelio ir Palestinos teritorijas, kur savo religijų pradžią mato ir musulmonai, ir judėjai, ir krikščionys. Konfliktas čia užprogramuotas.

10 //  © 37O

Kai atvykau į svečių namus Palestinoje, kieme pasitiko Banksy piešinio kopijos. Dvi identiškos, ant skirtingų sienos kampų. „Mergaitė ir kareivis“. Mergaitė apieško prie sienos priremtą, rankas iškėlusį kareivį. Apversta realybė, klasikinis Banksy triukas. „Kartą vietinė televizija rengė čia reportažą. Jie buvo atsispausdinę šių piešinių tiek, kad du iš jų sumanė panaudoti kaip pagrindą kameros bėgiams važiuoti. Paklausiau, ar galiu pasilikti piešinius po filmavimo. Nuvaliau ir pasikabinau“, – prisiminė Issa, palestinietis, arabas krikščionis, atidaręs šiuos svečių namus prie pat Betliejaus esančiame Beit Sahuro kaime. Jeigu ateini į suvenyrų parduotuvę Betliejuje, ten randi trijų tipų dovanas: religines statulėles, Palestinos istorijos knygas ir Banksy viską. Banksy puodelius, Banksy padėkliukus puodeliams, Banksy atvirukus, Banksy kilimėlį kompiute-

rio pelei. Medinis Kristaus veidas stovi greta grafičių menininko darbų. Vienoje parduotuvių pardavėja tikino, kad yra sutikusi patį Banksy. Menininko darbai masiškai štampuojami ne tik todėl, kad vilioja Betliejaus turistus. Banksy Palestinoje yra herojus, beveik mitinė būtybė. Personažas, kurio niekas niekada nematė, bet kurio labai realūs darbai ant Palestinos–Izraelio sienos ir „didžiausiame pasaulio kalėjime“ – Gazos Ruože padėjo atkreipti pasaulio dėmesį į palestiniečių realybę. Karas yra žiauru. Mūsų smegenys jo negali apdoroti. Per 2014-ųjų „Hamas“ ir Izraelio karą nuo Izraelio raketų žuvo 2 104 palestiniečiai, iš kurių 495 buvo vaikai (Jungtinių Tautų duomenys). 17 000 namų buvo sugriauti, pataikyta į 240 mokyklų. Kaip tai suvokti gyvenant saugioje Lietuvoje? Banksy įsmuko į Gazos Ruožą pro

Žiauriausias, nes mieliausias piešinys yra vienišo kačiuko subombarduotame lauke. Mirčių skaičiai mums gali nebesakyti nieko. Bet kačiukas vis dar gali paliesti.

slaptą tunelį ir ant griuvėsių nupiešė kelis darbus. Žiauriausias, nes mieliausias yra vienišo kačiuko, bandančio žaisti subombarduotame lauke. Tai buvo menininko atsakas į interneto kačiukizaciją. Informacijos persunktoms galvoms skaičiai nebesako nieko. Bet kačiuko piešinys griuvėsių fone vis dar gali paliesti širdį. Pirmą kartą į Palestiną Banksy atvyko 2005-aisiais, kai Izraelis galutinai užbaigė statyti sieną tarp jų valstybės ir Palestinos. Buvo laikas, kai judėjai ir musulmonai Šventojoje Žemėje gyveno kartu. Šiandien bendruomenės yra atskiros, praktiškai viena kitos nematančios. Izraelio akimis, siena buvo būtina norint apsisaugoti nuo palestiniečių terorizmo atakų. Palestiniečiai sienos iškilimą matė kaip tolesnę jų teritorijos okupaciją. Už buvusią Berlyno sieną aukštesnė pilka Izraelio–Palestinos siena yra išmarginta gatvės menininkų darbais. Banksy ją mato kaip vietą savo politinei pozicijai išreikšti. Sienoje ir greta jos išpurkšti vieni garsiausių jo darbų – ginkluotas

taikos balandis, mergaitė, bandanti balionais perskristi sieną, ir kiti. Šių darbų kopijos yra eksponuojamos galerijose, jų nuotraukos apskriejusios internetą. Bet Palestinoje yra originalai. Ar piešti ant sienos legalu? Banksy sako, kad tai nėra nelegalu. Nes pats sienos egzistavimas, anot Jungtinių Tautų, yra nelegalus. „Manau, kad Banksy palaikymas Palestinos žmonėms yra labai svarbus“, – sako Safas Ali, kaime greta Betliejaus gyvenantis vaikinas. Jis kviečia turistus į Banksy ekskursiją. Nuveža juos prie sienos, aprodo svarbiausius menininko darbus, tada papasakoja apie Palestinos istoriją, nuveža į greta esančią pabėgėlių stovyklą. „Ieškau visokių darbų, kad galėčiau padėti mamai“, – sako jis ramia, beveik taisyklinga anglų kalba. – Viliuosi, kad ateityje sienos nebeliks.“ Šį pavasarį žodžiai „Banksy“ ir „Palestina“ vėl nuskambėjo kartu. Prie pat sienos Betliejuje menininkas atidarė savo viešbutį su „blogiausiu vaizdu pasaulyje“. Pro distopiškų kambarių langus matosi siena. Saulė čia beveik


Banksy ID? Anonimo Banksy turto vertė matuojama 20 mln. svarų sterlingų, jo gerbėjai yra įžymybės – nuo Kate Moss iki Justino Bieberio. Jis perkėlė gatvės meną į prestižines galerijas ir net įkūrė gąsdinantį alternatyvų pasakų parką „Dismalandą“. Bet kas jis toks? Keletas teorijų: Moteris. HBO dokumentikoje „Banksy Does New York“ iškelta versija, kad Banksy yra septynių menininkų komanda, kuriai vadovauja moteris. „Massive Attack“ vokalistas. Škotų žurnalistas susekė, kad Banksy darbų vis atsirasdavo tose vietose, kur koncertuodavo Bristolio grupė „Massive Attack“. Grupės lyderis Robertas Del Naja pats yra buvęs gatvės menininkas. Sutapimas? Del Naja, žinoma, iš įtarimų juokiasi. Bristolietis Robinas Gunninghamas. Kriminologai, tyrinėdami Londono ir Bristolio vietas, kuriose atsirado Banksy darbai, ir gatvės menininko Gunninghamo maršrutus (šis kvestionuotinas paieškos metodas vadinamas geografiniu profiliavimu) rado 10 sutapimų. Įtikinamiausia teorija kol kas.

neprasiskverbia, betono blokai neleidžia. Viešbutis atkartoja 1917-ųjų Britanijos „džentelmenų klubų“ estetiką. Lygiai prieš 100 metų, dar prieš įsikuriant Izraeliui, britai pradėjo kontroliuoti Palestinos teritoriją ir, anot Banksy, davė startą „pasimetimo ir konflikto šimtmečiui“. „The Walled Off Hotel“ pavadintas viešbutis gąsdinančiai intriguoja. Įėjus pasitinka beždžione persirengęs liokajus, bare muzika pasirūpina fortepijonas, pats spaudantis klavišus. Repertuare – „Massive Attack“, „Red Hot Chili Peppers“ bosisto Flea ir „Nine Inch Nails“ lyderio Trento Reznono muzika. Kambariuose nėra televizoriaus, tik jo imitacija su ekraną išdaužiusios moters atvaizdu. Bet yra biblioteka, pilna knygų apie sieną ir Palestinos istoriją. Banksy atmeta kaltinimus antisemitizmu, tradiciškai metamus tiems, kurie Izraelio ir Palestinos konflikte stoja palestiniečių pusėn. „Viešbutis nėra susietas su jokiu politiniu judėjimu. Mūsų tikslas – papasakoti konflikto istoriją iš visų pusių ir leisti lankytojams nuspręsti

patiems. Ypač laukiame jaunų izraeliečių. Jokio fanatizmo netoleruosime“, – rašoma viešbučio tinklalapyje. Viešbutyje dirba vietiniai palestiniečiai, pats Banksy sako iš viešbučio negaunantis nė cento. Bet jeigu šis viešbutis padės jaunai palestiniečių ir izraeliečių kartai rasti bendrą, taikią kalbą, jo vertė bus neįkainojama. Betliejuje randu originalųjį „Mergaitės ir kareivio“ darbą. Apdengtas stiklu, virš jo – stogas. Sienos liekana su šiuo darbu pavirto Banksy suvenyrų parduotuve, kuria tądien rūpinosi geriausiu atveju dešimtmetis berniukas. „Man keturiolika“, – sako jis, abu šypsomės. Tai yra melas, kuriuo abu sutariame tikėti. Nusiperku vandens ir palieku arbatpinigių. Atvirukų ar Banksy puodelių neimu – būtų daug vargo juos parsiskraidinant atgal pro Tel Avivo oro uostą. Kiekvienas su Palestina siejamas daikčiukas tave čia paverčia įtariamuoju. Daug kur kitur pasaulyje matyti tokią parduotuvę būtų šventvagiška: antikomerciško, nors, paradoksalu, super-

turtingo menininko darbas paverstas brutalia jo vardo parduotuve. Tačiau palestiniečių situacija nėra „bet kur kitur“. Jie yra visatos centre. Jeigu menas gali būti kažkas daugiau nei tiesiog maistas mūsų smegenims, Banksy aktyvizmas ir jo pagalba Palestinos žmonėms yra tai. Koks bus kitas piešinys?


>> KLAUSYKLA

Visus albumus galima išgirsti „Spotify“ arba „Soundcloud“

Recenzavo Karolis Vyšniauskas

MĖNESIO ALBUMAI.

FRANK FITTS You‘re Lonely Ymir Audio

Vienas džiaugsmų apžvelginėjant muziką – kartais albumus išgirsti prieš jiems nugulant „Spotify“. Gavęs slaptą nuorodą į „You‘re Lonely“ ėjau šaltomis Vilniaus gatvėmis, automobiliai grūdosi prie šviesoforų, praeiviai nesišypsojo, bet manęs tai nebeveikė. Nes ausinėse turėjau lobį, sukurtą trijų laukinių, dar vakar į mokyklą ėjusių vaikių iš Vilniaus. Muzikos istoriją perrašo dviejų tipų albumai: arba tie, kurie genialiai tiksliai atliepia laikmečio dvasią, arba einantys visiškai priešingu keliu: į aplinką nekreipiantys dėmesio ir pasiūlantys naują, geresnę realybę. „Frank Fitts“ būdas yra antrasis. Jų pasaulis euforiškas, paaugliškas ir smagus, visiškai kontrastuojantis su šalta miesto, kuriame auga, atmosfera. „Amerikietiškų grožybių“ antiherojaus, iš spintos neišlindusio gėjaus vardu pasivadinę „Frank Fitts“ neturi nieko bendro su lietuviško roko tradicija. Pastarojoje dominuoja melancholiškos dainos metaforų pilnomis eilėmis. O „You‘re Lonely“ yra greitas, melodingas, su žudančiais priedainiais ir tekstais apie tai, kas yra FF muzikantų galvose, o kartais ir skrandyje: pinigus ir jų trūkumą, hormonus, neišsipildžiusius santykius, brokolių sriubą. Grupė visada turėjo dozę ironijos, ir tai viena didžiausių jos stiprybių. Albumas jungia 10-ojo dešimtmečio grunge ir šiuolaikinio skate-punk įtakas. Čia atpažįsti ir „Nirvaną“, ir FIDLAR. Bet visų pirma girdi FF. Grupę išskirtine daro įspūdinga sinergija tarp jos centre esančių draugų Ginto ir Žygio. Pirmasis – atsipalaidavusio vokalo frontmenas su per daug miela šypsena ir superiniais gitaros įgūdžiais. Antrasis – pankas-nihilistas, bosinę gitarą vėl pavertęs geidžiamu instrumentu. Užuot nuėję marozinti, jiedu sukūrė grupę.

Prisijungęs būgnininkas Dominykas yra ramioji FF trikampio ašis, tiesiog atsakingai dirbantis savo darbą. Neseniai prisijungęs ir prie naujos „ba.“ sudėties Dominykas yra A klasės Lietuvos scenos būgnininkas, nors vis dar nėra išlaikęs 12-os klasės egzaminų. Albumą pradedančios dainos „Touch“ pabaigoje Gintas su Žygiu rėkia į mikrofoną vienas po kito, ir tai skamba kaip lietuviško roko išsipildymas – anksčiau mes net nedrįsome svajoti, kad vietinė grupė gali turėti tokią energiją. „You‘re Lonely“ stebina savo dinamika. Trunka vos 33 minutes, bet į jas sudėta kalnas idėjų: stulpeliai – vos kelių eilučių, priedainiai greiti ir garsūs, pragrojimai kūrybiški ir be nereikalingų solo partijų. Kiekvienas kūrinys turi tai, kas užkabina, kaip, pavyzdžiui, frazės „It‘s true“ pasikartojimas dainos „Crash“ priedainyje ar tiesmuko „la la la“ rėkimas dainos „Told Me To“ stulpelių fone. Albumo dainose nėra vietos nuoboduliui, pagrindiniam vietinės scenos grupių žudikui. FF tiesmuką roko skambesį vėl pavertė įdomiu. Kaip ir jų EP „Everything‘s Fine“, taip ir šį albumą įrašė ir prodiusavo norvegiškai lietuviška „Ymir Audio“ studija, leidusi grupei atsiskleisti visa jėga. Kai skaitysite šį „37O“ numerį, „You‘re Lonely“ jau bus išleistas internete ir kasetėje. Nebegalėsiu jo klausytis sau vienas, bet šios privilegijos su malonumu atsisakysiu, kad tik daugiau žmonių albumą atrastų. FF netaps mūsų dienų „Foje“ netaps ir antraisiais „ba.“. Jie nepretenduoja tapti tautos grupe, yra per daug garsūs, smagūs ir amerikietiški. Bet make no mistake: mūsų scenoje seniai nebuvo tokio brandaus debiuto. Šiandien „Frank Fitts“ yra gyvybiškiausia roko grupė Lietuvoje, o „you‘re Lonely“ yra vienas geriausių kada nors pas mus sukurtų albumų, įkvėpsiantis naują nuobodžiaujančių 16-mečių kartą imtis gitarų. Geriausia daina: „Hope“ 100

ANGELOU Vision A

MIGHTY MO RODGERS & BABA SISSOKO Griot Blues

s/r

ED SHEERAN ÷ Atlantic Records

One Root Music

12 // 

Tai, kad per metus iš Lietuvos išsikrausto 50 tūkst. gyventojų, gąsdina. Bet emigracija visų pirma yra galimybė. Už statistikos slepiasi talentingi žmonės, kuriems nauja aplinka gali leisti atsiskleisti. Taip, kaip atsiskleidė „Angelou“. Birmingame gyvenanti Andželika užaugo Klaipėdoje, jau čia stebino sodriu balsu, kurį atskleidė „Innomine“ prodiusuotuose singluose, stabiliai renkančiuose perklausas „YouTube“. Tačiau tai praeitis. Britanijoje sukurtas keturių dainų EP „Vision A“ yra pirmasis jos kaip solo atlikėjos pareiškimas – ir jis žada labai daug. Tai šaltas, naktinis, seksualus naujos kartos R&B, derantis greta žanro taisykles nustačiusiųjų „FKA Twigs“ ar „Banks“. Andželika turi fantastišką balsą, vienodai gerai jį valdo tiek dainuodama, tiek repuodama – ir, svarbiausia, visiškai juo nepiktnaudžiauja. Galėdama daryti dešimtis vokalo variacijų, dainuoja tik ten, kur reikia, tik taip, kaip reikia jos muzikos idėjai. Dainas prodiusavo vienas talentingiausių Lietuvos urbanistinės muzikos kūrėjų „Frgmtns“ – jam pavyko puikiai suvaldyti įrašo atmosferą. Garsų įvairovė ir jų darna dainose pavydėtina. EP būtų padėję, jei jiedu dainas būtų stipriau suėmę į rankas – lėtieji kūriniai „Hush“ ir „Afterglow“ atrodo pernelyg beformiai, kad suteiktų visišką malonumą. Išimtis yra „Vision A“ pradedantis „Grip“, potencialus R&B bangeris. Jam į kompaniją einantį too cool „What‘s On“ gali laisvai įsivaizduoti atliekamą Rihannos. Bet „Angelou“ nėra Rihanna, ji nėra dar kažkas kitas, ir tai puiku. Kas ji – atsakys tolesnės dainos, tačiau kryptis, kurią nustatė „Vision A“, yra tik į priekį. Lietuviškoje scenoje turime pirmąją tokio lygio modernaus R&B atlikėją – kad ir kur ji gyventų.

Čikagietis ir malietis susitiko Lietuvoje, „mažoje šalyje, su didele muzikine širdimi“. Baba nekalba angliškai, Mighty Mo – nei itališkai, nei prancūziškai. Tačiau du multiinstrumentalistai susikalbėjo natomis ir įrašė albumą, kurį gegužę pristatys Vilniuje. Muzikoje mes ieškome autentikos. Norime kažko, kas skamba nesumeluotai. „Griot Blues“ yra be galo autentiškas įrašas. Tai šiuolaikinės world muzikos pavyzdys, kuriame susijungia amerikietiškas bliuzas ir tradicinė afrikietiška muzika. Albumas sukurtas kaip muzikantų pokalbis. Nesuprasdami vienas kito žodžių, galiausiai Mighty Mo ir Baba išsiaiškino, jog dainavo apie tas pačias temas: žmonių lygybę, rūpestį vieni kitais, džiaugsmą atrasti save muzikoje. Ir patį bliuzą. Albumas pasakoja apie šio muzikos žanro kelionę atgal į namus – į Afriką. World muzika yra atskiras pasaulis, retai skambantis per radiją ir negrojamas populiariuosiuose festivaliuose (jeigu įsigalios alkoholio draudimo įstatymas, festivaliuose jokia muzika apskritai neskambės – bet tai jau kita tema). Taip neturėtų būti. Ši muzika per daug įdomi, žmoniška ir kitokia, kad ją paliktume tik siauram jau atradusiųjų ratui. „Griot Blues“ yra geros durys į world pasaulį. Jei patiko, verta atkreipti dėmesį ir į kitas Lietuvos leidyklos „One Root Music“ grupes – „Merope“ ir projektą „Malituanie“, pirmąją Baba Sissoko ir Lietuvos pažintį. Iš pradžių gali skambėti neįprastai. Bet tada supranti, kad visko šaknys – tos pačios.

Užsimerk minutę, įkvėpk, iškvėpk. Prisimink tą šviesų laiką, kai Sheeranas dar nebuvo išleidęs naujo albumo, o senosios jo dainos buvo nugrotos tiek, kad vėl jas groti buvo nepadoru. Ed-Sheeran-Free pusmetis. Dabar jo vėl reikės laukti porą metų. „Divide“ („÷“) okupavo eterį užimdamas 14-a iš 15-os pirmųjų populiariausių britų dainų vietų – anomalija, įmanoma, kai į TOP formulę buvo įskaičiuotos „Spotify“ perklausos. Šios dainos užpuolė it uodai. Galite nekaltai eiti gatve ir vis tiek egzistuos 37,4 % tikimybė, kad iš pravažiuojančio automobilio nuskambės „Shape of You“. Laimė, Sheerano muzika nėra bloga. Daugelis dainų turi jaukias, nors ir nuspėjamas it B filmo pabaiga melodijas, o jų žodžiai – kartais atrodo, jog parašyti iš „Instagram“ komentarų – yra lengvai suprantami milenialams. Sheerano paradoksas, kad jo muzika atrodo it parašyta pagal kompiuterių algoritmus, bet jis save pateikia kaip tiesiog vaikį su gitara, nebaigusį universiteto, tą, „kuriam tiesiog pasisekė“. Suprask, galbūt pasiseks ir tau. Negalima nuvertinti Sheerano talento: kas buvo koncerte Vilniuje, patys matė, kaip jis geba vienas scenoje atlikti dainas už visą grupę – „loop station“ yra magiška mašina. „÷“ dovanoja visą Sheerano komplektą: ir balades kaip „Perfect“ ar „What Do I Know“, ir, ehm, repą kaip „Eraser“. Tai tiesiog dar vienas Sheerano albumas. Bet kas atsitiko Jungtinei Karalystei, šaliai, kurioje gimė „The Beatles“, „Queen“ ar net ankstyvieji „Coldplay“, kad jie pametė galvą dėl Edo, yra klausimas, į kurį popmuzikos tyrinėtojai dar nerado atsakymo.

Geriausia daina: „Grip“

Geriausia daina: „The Blues Went to Africa“

Geriausia daina: „Perfect“

© 37O

0° kisielius kefyras

83

100

86

100

65

100

70  100 absentas

spiritas


>> Ir šviesa telydi

Ateities pagrindas – kūryba draudimais, dogmomis, kaip turi ar neturi būti, gyvename pasaulyje, sukonstruotame pagal kitų įsitikinimus ir taisykles. Tai be galo apriboja kūrybiškumą  – gebėjimą matyti dalykus kitaip. Mums jau nuo vaikystės peršama nuomonė, kaip kas turi būti, kas galima, kas negalima, kas padoru, o kas – ne.

Rašė Svajūnė Marcinkevičienė Nuotrauka Gedimino Žilinsko

Verslininkė, kūrybinio mąstymo lektorė, pranešėja, įvairių edukacinių ir kūrybinių projektų iniciatorė, Socialinių mokslų kolegijos (SMK) savininkė ir direktorė Gabija Skučaitė savo asmeninę misiją suvokia kaip begalinį norą įkvėpti jaunus žmones kūrybiškumui ir platesniam, nesuvaržytam mąstymui. Paskatinti juos mąstyti kitaip, matyti dalykus, kurie nematomi, sukurti tai, kas dar nesukurta.

– Gabija, esate SMK direktorė, verslininkė, lektorė, asociacijos „Naujos kartos mokslo ir verslo klasteris“ prezidentė, judėjimo „Kūrėjų karta“ iniciatorė. Kaip jūs suderinate tiek daug skirtingų veiklų ir pareigų? – Nemėgstu savęs apibrėžti pareigybėmis ar statusais, nes manau, kad žmoguje telpa gerokai daugiau nei karjeros pasiekimai ar laimėjimai, užimamos pareigos. Visų pirma tikiu, kad kiekviename mūsų slypi kūrėjo pradas ir kiekvienas galime kurti. Todėl labiausiai save identifikuoju ir stengiuosi atskleisti kaip kūrėją. Ir tai darau visą gyvenimą kurdama vis kažką naujo, imdamasi naujų kūrybinių ar verslo sumanymų ir idėjų, nes tai įprasmina mane, mano veiklą, gyvenimą, būtį. – Tai kas jums yra kūryba? – Kūryba mano gyvenime apima viską: nuo privačios aukštosios mokyklos kūrimo, jos auginimo, pastatų statymo iki kuriamų dainų tekstų ir rašomų knygų. Kažkada, prieš daugiau nei 20 metų, kartu su mama pradėjome kurti privačią mokyklą, kuri šiandien yra SMK, veikianti Klaipėdoje ir Vilniuje. Būdama aštuoniolikos metų buvau sukūrusi savo drabužių liniją su prekės ženklu. Tai buvo pirmieji mano kūrybinio verslumo daigai, kurie vėliau išsiplėtojo į įvairių kūrybinių ir edukacinių projektų inicijavimą bei auginimą.

14 //  © 37O

Kai manęs kas paklausdavo, iš kur tau kyla tiek tų idėjų, aš atsakydavau, kad tiesiog iš niekur, jos ima ir ateina. Iš esmės tai toks ir yra kūrybos dėsningumas, tik tuomet aš dar nežinojau to dėsnio prigimties. Pradėjau nuosekliau tyrinėti kūrybiškumo fenomeną. Domėjausi šia tematika, vedžiau seminarus, dėsčiau kūrybinio mąstymo kursą studentams, važinėjau į tarptautines konferencijas, skirtas kūrybiškumui, skaičiau ir ieškojau atsakymų.

Taip pradėjau rašyti knygą „Galiu kurti“, nes norėjau perduoti sukauptas žinias kitiems ir, svarbiausia, paskatinti kiekvieną žmogų pajusti kūrybos dvasią savyje. Šiandien vis labiau suvokiu, kad man nebe taip svarbu yra kurti naujus verslo modelius, kiek padėti jauniems žmonėms pažadinti savyje kūrėją. Taip gimė ir mano viena naujausių edukacinių bei socialinių iniciatyvų – judėjimas ateities pokyčiams „Kūrėjų karta“. – Ko siekiate šiuo judėjimu ir kam jis skirtas? – Tai iniciatyva, skirta padėti jauniems žmonėms tapti savo ateities kūrėjais. Manau, kad tradiciškai ugdydami jaunus žmones iš tiesų išmokome juos daugelio dalykų, faktų, suteikiame žinių, tačiau menkai leidžiame jiems atskleisti savo prigimtinius talentus, duotybes, gautas iš aukščiau ir atsineštas su savimi į šį gyvenimą. Todėl ir gimė ši iniciatyva, kurią simboliškai pavadinau „Kūrėjų karta“, nes esu įsitikinusi, kad ateitis priklauso kūrėjams. Mūsų pasaulis juk taip sparčiai keičiasi: naujos technologijos, robotai, dirbtinio intelekto sistemos perima daugelį žmogaus atliekamų funkcijų, tad ateities žmogui reikės labai persiorientuoti ir suvokti, kad esminė jo prigimtis yra kurti, įgalinant savo vaizduotę, atskleidžiant savyje glūdintį kūrybiškumo potencialą. Taigi mes kartu su judėjimo iniciatyvine komanda apvažiavome daug Lietuvos miestų – organizavome renginių

Žinoma, tas socializacijos modelis, darantis mus žmonėmis, yra iš tiesų reikalingas, kad elgtumės etiškai, moraliai, dorai. Tačiau yra kita šio medalio pusė – per amžių amžius tam tikros visuomenės grupės, norinčios valdyti mases tam, kad jos paklustų ir vykdytų jų valią, sukūrė begalę taisyklių, įstatymų, kodeksų, struktūrų ir kitų priemonių, kurios iš esmės lemia daugelį mūsų gyvenimo aspektų. Ir svarbiausia, kad labai dažnai daro žalą žmogaus visaverčiam tobulėjimui ir augimui. Žmogus gyvena įkalintas tame pasaulyje, kurį jam nupiešia masinės informacijos priemonės, apie ką kalba politikai, tačiau iš tiesų pasaulis toks įvairiaspalvis ir kupinas daug naujų, neatrastų galimybių, stebuklų, nuotykių.

ciklą „Kūryba – tai laisvė“ norėdami perduoti šią įkvepiančią žinią jauniems žmonėms. Džiaugiuosi, kad prie šios iniciatyvos prisijungė ir ją palaiko daug žymių, pripažintų Lietuvos žmonių, tokių kaip Donatas Ulvydas, Ilja Laursas, Inga Jankauskaitė, Nomeda Marčėnaitė, Tomas Kauneckas ir kt. Esu jiems labai dėkinga, kad vyksta su mumis į renginius, tapo judėjimo ambasadoriais, mūsų organizuojamo renginio (jis vyks „Siemens“ arenoje gegužės 12 d.) pranešėjais ir atlikėjais. – Rašote knygą apie kūrybiškumą. Kokios jūsų pagrindinės įžvalgos ir patarimai žmonėms, norintiems, bet nedrįstantiems kurti? – Visų pirma pradėkime nuo to, kad kiekvienas gali būti kūrėjas. Kūryba yra tokia plati sąvoka, kad joje iš tiesų telpa viskas. Nesvarbu, ką mes kuriame – kepame pyragą virtuvėje, rašome tekstą į feisbuką, fotografuojame, konstruojame – viskas yra mūsų kūrybos vaisiai. Kūrėjo galių pažinimas ir atvėrimas savyje kiekvienam iš mūsų gali padėti radikaliai pakeisti savo gyvenimą. Kūryba – tai gyvenimas. Gyvenimas – tai kūryba. Kai atveriame save vis didesniam kūrybingumui, mūsų gyvenime pradeda vykti neįtikėtini dalykai. – O kas, jūsų nuomone, stabdo mūsų kūrybiškumą? – Labai dažnai apribojame save įvairiais

– O kaip mus veikia šiuolaikinės technologijos, socialinės medijos, žinių gausa? Ar jos padeda skleistis kūrybiškumui, ar riboja jį? – Gyvename informacijos pertekliaus epochoje. Joje tiek daug visko, ką verta žinoti, ir dar daugiau visko, ko nereikia žinoti. Tačiau didžiausias paradoksas, kad žmonės vis tik atveria savo vidinį indą užpildyti informacija, kuri dažniausiai neduoda jokios naudos, apriboja kūrybiškumą, paskandina negatyvios informacijos liūne. Informacija, kuri užima minčių erdvę, tačiau nekuria jokios vertės. Dažnai žmogus mano, kad taip išlieka šiuolaikiškas, domisi aktualijomis, naujienomis, bet iš tiesų dienos naujienos lieka tik tai dienai, kitą dieną atsiranda kitų įvykių, kurie vėl įtraukia į domėjimąsi, aptarinėjimą, bet labai nutolina nuo savo kūrybinių galių pažadinimo. – Ko palinkėtumėte kiekvienam žmogui, svajojančiam apie kūrybą? – Palinkėčiau nugalėti savo vidines baimes, nutildyti vidinį kritiką, susirasti kūrybos draugų ir aplinką, kuri skatina kūrybai, o svarbiausia – skirti laiko sau ir pokalbiams su savimi, nes iš jų ir gimsta tikroji bei autentiška kūryba.

Nesvarbu, ką mes kuriame – kepame pyragą virtuvėje, rašome tekstą į feisbuką, fotografuojame, konstruojame – viskas yra mūsų kūrybos vaisiai.


>> scena

„Au-Dessus“ – virš tavęs ir mūsų „Au-Dessus“ prancūzų kalba reiškia terminą „virš“. Taip yra pasivadinusi sparčiai populiarėjanti grupė iš Vilniaus. Paradoksalu, bet kvarteto atliekama black metal muzika yra kur kas populiaresnė užsienyje nei gimtinėje. Rašė Andrzej Bong Nuotrauka Kęstučio Žilionio

D

ebiutinis vaikinų (grupę sudaro vokalistas ir bosistas Mantas, gitaristai Simonas ir Jokūbas bei būgnininkas Šarūnas) mini albumas „Au-Dessus“ išleistas 2015 m. lenkų leidyklos „Witching Hour Productions“, kurią savo namais vadina tokie metalo sunkiasvoriai kaip „Behemoth“ ar „Vader“. Per tą laiką grupė spėjo apkeliauti nemažai Vakarų šalių su koncertais. Praėjus dvejiems metams „Au-Dessus“ grįžta su visaverčiu albumu „End Of Chapter“, kurį gegužės 19 d. išleis prancūzų leidykla „Les Acteurs de l‘Ombre Productions“, labiau propaguojanti avangardines juodojo metalo atmainas.

– Naujuoju albumu skelbiate skyriaus pabaigą. Kokį veikalą kuriate? Kas bus toliau? – Galime nuraminti, kad tuo mūsų muzikinė veikla tikrai nesibaigia, tačiau šiuo albumu uždarome tam tikrą savo kūrybinį etapą, kurį pradėjome savo pirmuoju leidiniu. Naujasis etapas mūsų vizijoje yra kiek kitoks, keičiasi muzikos srovės, darančios įtaką, be to, vis ieškome daugiau skirtingų kelių prie paties garso. – „Au-dessus“ – sunkiai išguglinamas dalykas. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą? Virš ko esate? – Dabar įvedus šį pavadinimą jau nesunku mus rasti, todėl problemų tai nesukelia. Pavadinimas tiek skambesiu, tiek reikšme tinkamai atskleidė, kas mes ir apie ką mes. O šiaip juk prancū-

ziškas pavadinimas tikrai patraukia akį. Virš ko esame – kiekvienas klausytojas gali interpretuoti pagal tai, kaip išgyvena mūsų muziką. Mums patiems visas šis reiškinys yra virš visko, todėl ir pavadinimas toks, atitinkantis esmę. – Prancūzų grafinio dizaino studija „Metastazis“ jums sukūrė pasakiško grožio (ir gan netipinį metalo muzikai) viršelį. Papasakokite, kaip gimė šis bendradarbiavimas ir kas slypi už viršelio idėjos? – Bendradarbiavimo pradžia buvo labai paprasta kaip ir visur – susirašinėjome elektroniniais laiškais. „Metastazis“ parodė didelį susidomėjimą ir pasakė, kad turi idėją ir regi mūsų albumo muziką, turi viziją. Studija dirba vadovaudamasi savais principais ir muzikos interpretacija. „Metastazis“ albumo viršelio idėja ir jos įgyvendinimu, be abejonės, esame labai patenkinti. Perskaičius prancūzo darbo principus, aprašytus jo tinklalapyje, nemanėme, kad jis toks griežtas. Kiekvienas, kad ir minimalus mūsų noras ką nors keisti nuolat buvo paneigiamas jo vizijų argumentais. Todėl kažką pridėti iš savo pusės buvo beveik neįmanoma   . – Akivaizdu, kad black metal scena (kaip ir, beje, daugelis kitų) pastaruoju metu mutuoja. Įdomios tampa grupės,

kurios plaka BM su shoegaze („Deafheaven“), bliuzu („Zeal and Ardor“) ar stačiatikių giesmėmis („Batushka“). Kokia, jūsų manymu, yra žanro ateitis ir ar keisis „Au-Dessus“ muzika? – Black metal mutacija yra džiuginantis įvykis šiais laikais, kadangi šią muziką kiekvienas gali interpretuoti. Tai muzika, paremta emocija, todėl bet koks ieškojimas yra teigiamas reiškinys. O kaip keisis mūsų kūryba – dar pamatysime. Nenorime daug kalbėti, geriau tai išreikšime muzika. Tačiau jau dabar galima jausti blues, stoner, sludge, post-metal įtaką mūsų kūryboje. – Kokia yra dabartinė Lietuvos metalo scenos padėtis? – Viskas eina teigiama linkme. Vis daugiau užsienio renginių organizatorių domisi mūsų šalies grupėmis, vis daugiau užsienio

grupių užsuka pas mus. Tad viskas – tik geryn. Žinoma, kad ir kaip būtų keista, tokioje mažoje scenoje yra nemažai susiskaidymo tarp grupių, kažkokių užnugarinių konfliktų ir panašių nesąmonių. Bet tai kaip tik galbūt dar labiau papildo visą black metal judėjimą. Be abejonės, Lietuvos roko, elektronikos ar populiariosios muzikos scena atrodo kur kas pozityviau ir klausytojų būrys nepalyginti didesnis. Bet ir patys esame linkę dažniau eiti į kitokios muzikos koncertus ar paklausyti lengvesnių įrašų. – Kaip ši situacija atrodo pasauliniame kontekste? Ar lietuviai gali pasiūlyti kažką išskirtinio, palyginti, pavyzdžiui, su amerikiečiais ar skandinavais? – O kodėl turėtų negalėti? Lietuva sparčiai tobulėja ir auga, todėl augimas ir integracija į tarptautinę rinką yra normalu. Tačiau vis dar liko nemažai trū ir oldskūl grupių, kurių grafiniai dizainai, komunikacija socialinėse medijose pasilikusi praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje (nors sunku apie tai kalbėti – anuomet kai kurie iš mūsų buvo vaikai arba išvis dar negimę). Apskritai labai daug grupių praranda didelę dalį dėmesio dėl tekstų vien tik lietuvių kalba. – Black metal – gan depresyvi ir agresyvi muzika. Kas yra jūsų guilty pleasures iš popscenos? – Tos guilty pleasures dažnai priklauso nuo litražo turuose ir vakarėliuose, tačiau neretai skamba Madonna, Scooter, „Prodigy“, „Modern Talking“, „Alphaville“, OMD ir kita klasika, kuri puikiai palaiko black metal nuotaiką turo metu ir įkvepia naujai kūrybai. Kas žino, galbūt kada pažersime ir mes kokį šalutinį projektą su jonikomis ir būgnų mašinomis. – Esate groję Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje, Lenkijoje. Šildėte „Mayhem“. Kokios jūsų drąsiausios ambicijos? – Apie ambicijas geriau per garsiai nekalbėti. Tuo jau teko įsitikinti. Esame prisikalbėję ir likę ant ledo. Tačiau jau dabar turime nemažai suplanuotų ateinančio turo koncertų tiek klubuose, tiek festivaliuose su įvairaus kalibro grupėmis. Sekite naujienas socialiniuose tinkluose ir viskas bus aišku. Sustoti vietoje tikrai neplanuojame. Kuo toliau – tuo aukščiau.  

 

– Atsakykite į klausimą, kuris nebuvo užduotas, bet norėtumėte, kad būtų. – Ar pykina turo metu važiuojant autobusu? Visko visiems pasitaiko, būna, kad ir striukių kišenės kitu turiniu pasipildo. Ir taip, mums dar keturis...

16 //  © 37O

„Au-Dessus“ albumo „End Of Chapter“ pristatymas vyks gegužės 20 d. klube „Pelėda“. Svečio teisėmis koncerte pasirodys prancūzai „Glorior Belli“.


>> už kadro

„Korb“ formų tyrinėjimai Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos "Corb" archyvo Rašė Jorė Janavičiūtė

Šį kartą rubrikoje „Už kadro“ nusprendėme palikti kino lauką ir pažvelgti į audiovizualinį sektorių kiek plačiau. Norime supažindinti jus su Vilniuje įsikūrusiais skaitmeninio vaizdo, dizaino ir specialiųjų efektų kūrėjais „Korb“.

J

ie sukūrė reklamas tokiems ženklams kaip „Audi“, „Deutsche Bank“, „Formula 1“, „Gucci“, „Guinness“, HBO, MTV, „Nike“, „O2“, „Philip Morris“. Jų kūryba pripažinta tarptautiniuose audiovizualinio meno festivaliuose (tarp jų – „Interfilm“ trumpametražių filmų festivalyje Berlyne, „ADC Young Guns“ Niujorke ar „Hors Pistes“ Pompidou meno centre Paryžiuje). Apie „Korb“ ir savo kūrybą pasakoja kompanijos įkūrėjas ir režisierius Rimantas Lukavičius bei prodiuserė Lina Paškevičiūtė.

– Kas yra „Korb“ ir kokia buvo „Korb“ pradžia? Rimas: „Korb“ yra tarpdisciplininė komanda, mūsų veikloje susipina kelios mokslo ir meno sritys. Klientams prisistatome kaip skaitmeninės kinematografijos, dizaino ir specialiųjų efektų butikas. Esame nedideli, ir kiekvienas komandos narys turi gana skirtingą profesinę patirtį. Tarp mūsų yra studijavusių matematiką, informatiką, vizualiuosius menus, žurnalistiką, architektūrą.“ Lina: „Pavadinimas „Korb“ buvo pirmasis Rimo pseudonimas, kai jis, būdamas dar moksleivis, ėmė kurti kompiuterinę grafiką muzikiniams klipams, projekcijoms. Vėliau sekė nekomercinių trumpametražių filmų kūrimo etapas, jų pristatymai kino, reklamos festivaliuose. Dabar yra „Vimeo“, „Behance“, daugybė apie kiną, meną, dizainą rašančių tinklaraščių. Gali įkelti savo darbą prieš eidamas miegoti, o atsikėlęs pamatyti, kad jį peržiūrėjo tūkstančiai, ir tu – jau žinomas. „Korb“ pradžioje viskas vyko kiek lėčiau – filmus tekdavo siųsti paštu, festivaliai juos pastebėdavo arba ne. Maždaug per dešimtmetį viskas įgavo pagreitį ir ėmė atsirasti rimtų komercinių darbų, tad kilo poreikis formalizuoti „Korb“ vardą ir įkurti įmonę.“ 18 //  © 37O

Rimas: „Įsteigus kompaniją dirbau vienas, vėliau prisijungė keletas žmonių. Dabar esame penki nuolatiniai darbuotojai, dar panašiai tiek bendradarbiauja priklausomai nuo projekto pobūdžio. Komandos formavimas – nesibaigiantis procesas, naujų talentų dairausi nuolat ir labai džiaugiuosi, kai gauname laiš-

ką su stipriu portfolio. Mūsų komanda atvira ir iššūkių ieškantiems projektų vadovams, prodiuseriams.“ Savo darbuose siekiame ne tik techninio, bet ir estetinio tobulumo, kuris iš mano vizualinės patirties neatsiejamas nuo išgrynintų formų, tekstūrų ir atspindžių.

– Koks jūsų kūrybos procesas? Kokias technologijas taikote? Rimas: „Procesas priklauso nuo projekto – esame pajėgūs išvystyti projektą nuo idėjos iki galutinio produkto, bet galime įsijungti ir tuomet, kai tiksliai nuspręsta, ko ir kodėl norima, kai jau išgryninta idėja ar net patvirtinta kadruotė (išankstinė vizualizacija – aut. past.). Neretai atliekame ir agentūros funkciją bei su dideliais prekių ženklais dirbame tiesiogiai. Viską aprėpti – sudėtingas, bet labai įdomus procesas.“ Lina: „Technologijų parinkimas – svarbi ir gana nemažai laiko užimanti proceso dalis. Didesnių projektų tyrinėjimo etapas gali užtrukti kelias savaites ar net

mėnesį. Jo metu nusprendžiame, kokią technologiją, programas, įrankius ir metodiką pasirinksime.“ – Kokį stilių jus labiausiai patinka tyrinėti? Lina: „Neišvengiamai tai minimalizmas. Jis ryškus visuose darbuose ir turėjo daugiausia įtakos Rimui kaip kūrėjui – minimalizmas muzikoje, dizaine, architektūroje. Jame nelieka nieko nereikalingo, perteklinio, tik išgryninta esmė. Tokioje vizualinėje kalboje šešėliai, šviesa, tekstūra ir forma tampa pagrindiniais istorijos pasakotojais ir veikėjais.“ – Užsiimate ir komercine, ir menine veikla. Koks skirtumas tarp jų? Kaip jos viena kitą papildo? Rimas: „Pastaraisiais metais laiko trumpametražiams nekomerciniams filmams beveik nelieka. Daugybę laiko praleidžiame ieškodami naujų išraiškos būdų bei formų, eksperimentuodami su medžiagomis, šviesa, formomis, garsu. Naujai atrastas vizualines formas ir sprendimus panaudojame komerciniuose projektuose. Tokiu būdu komandos dalis, atsakinga už kūrinio estetiką, dizainą, režisūrą, realizuoja save kaip kū-

rėjai, o tie, kurie padėjo sukurti naują technologiją, metodiką, įrankius, atlieka kruopštų mokslinį darbą. Labai džiaugiuosi, kai jaučiu, kad žmonėms darbas su mūsų projektais teikia malonumą, kai jie save realizuoja.“ Lina: „Srityje, kurioje dirbame, susipina menas, muzika ir tikslieji mokslai, o komerciniai projektai gali tapti dizaino, meno kūriniais. Tos ribos dažnai yra sunkiai apčiuopiamos ir kuo toliau, tuo labiau nyksta.“ – Dirbate su garsiais tarptautiniais prekės ženklais. Kaip jus susiranda ar kaip jums pavyko pritraukti tokių klientų? Lina: „Esame maža studija su specifiniu portfolio. Būtent savo darbais ir pritraukiame klientus. Tačiau vėlgi – nesame sutelkę dėmesio į kažkokią konkrečią kategoriją stiliaus, formos ar ideologijos prasme. Mes nuolat kintame, augame, keičiasi ir mūsų darbai, kaip ir auditorijos poreikiai.“ Rimas: „Klientų mes nemedžiojame, nedalyvaujame festivaliuose. Tiesiog esame priėmę sprendimą šiuo metu


KiNAS

>> eiti ar neiti

Trys filmai gegužei Rašė Jorė Janavičiūtė

Gegužė – egzaminų sesijos ir darbų baigimo metas. O laisvą laiką norisi praleisti ant žolės besišildant pavasarinėje saulėje. Vis dėlto ir šį mėnesį Lietuvos kino teatrai siūlys puikių filmų. „37O“ rūpinasi, kad jų nepraleistumėte.

Paskutinė šeima Rež. Janas P.Matuszyńskis, Lenkija, 2016, 124 min.

tam nešvaistyti laiko ir pinigų, o susitelkti į kūrybą ir plėtojimą to, ką mokame geriausiai. Jaučiu, kad savo klientams esame labai patrauklūs tuo, jog mūsų komanda yra maža. Esame butikas, ne fabrikas, stengiamės, kad projektai nesidubliuotų. Idealu, kai galime dirbti prie vieno projekto vienu metu ir jam atiduoti visas jėgas. Manau, kad klientai tai puikiai jaučia.“ – Kas jums svarbiausia kuriant vizualus – jums įdomu tyrinėti naujas erdves, norisi sukurti naują patirtį, gal perteikti tam tikras idėjas? Rimas: „Nuo pat pradžių mane traukė tyrinėti formas, materijas, įvairias substancijas ir jų santykį su aplinka – kitais objektais, šviesa ar muzika: tai, kas atrodo tikra, bet realybėje negali egzistuoti. Savo darbuose siekiame ne tik techninio, bet ir estetinio tobulumo, kuris iš mano vizualinės patirties neatsiejamas nuo išgrynintų formų, tekstūrų ir atspindžių.“ „Korb“ darbų galite pamatyti jų internetinėje svetainėje: korb.tv

Bulvarinis skaitalas“

Geriausiu „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ pripažintas debiutuojančio lenkų režisieriaus J.P.Matuszyńskio filmas paremtas tikra menininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija. Z.Beksinskis – tapytojas, kuriantis daug ką trikdančius distopinius paveikslus, bet bijantis vorų. Jis rūpinasi savo žmona Zofija, neurotišku, vis nusižudyti grasinančiu sūnumi Tomeku ir savo motina bei uošve, gyvenančiomis kartu. Filme tarsi realybės šou net 28-erius metus šeima stebima skirtingais jų gyvenimo etapais. Vienas svarbiausių filmo motyvų – mirtis. Ironiškai, kiek makabriškai ir kartu jautriai sukurtame realybės šou, kupiname atšiaurių mikrorajono vaizdų, paveikslų, VHS vaizdo, šokių muzikos, ji tampa neatsiejama veikėjų gyvenimo dalimi, kartu primena apie savo svarbą visų mūsų gyvenimuose.

Rež. Quentinas Tarantino, JAV, 1994, 154 min. „Skalvijos“ kino centras kino klasikos vakaruose į ekraną sugrąžina legendinį Q.Tarantino kūrinį „Bulvarinis skaitalas“ („Pulp Fiction“). Pasirodęs 1994 m., šis filmas kino pasaulį suskaldė į dvi dalis. Buvo neaišku, kaip vertinti šį kraujo upeliais pasruvusį filmą, kuriame blogiukai kelia simpatiją. Q.Tarantino savo kino mokytoju vadina prancūzų naujosios bangos režisierių Jeaną Lucą Godard‘ą. Jo filmai „Pamišėlis Pjero“ ir „Bulvarinis skaitalas“ neretai linksniuojami dėl kitų filmų citavimo, drastiškai komiškų kriminalinių momentų ir jų parodijavimo, dėl to žiaurumas tampa santykinis ir komiškas. Kanų festivalyje „Bulvarinis skaitalas“ pelnė „Auksinę palmės šakelę“.

Spausk gaiduką

Rež. Benas Wheatley, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, 2016, 90 min. Vieno įdomiausių šiuolaikinių ir daugumos kino žiūrovų greičiausiai dar neatrasto britų režisieriaus B.Wheatley naujas filmas pasakoja, kaip apleistame Bostono sandėlyje susitinka dvi nusikaltėlių gaujos. Vieni nori nusipirkti ginklų, kiti juos parduoti. Tačiau viskas susiklosto ne taip, kaip pradžioje buvo tikėtasi, – prasideda susišaudymas, kurio metu kiekvienas kovoja už save, siekdamas išsinešdinti iš sandėlio gyvas. Veiksmo kupiną dramą lydi būrys garsių aktorių (tarp jų – „Oskarą“ už vaidybą filme „Kambarys“ pelniusi aktorė Brie Larson), juodasis humoras, nepakartojami dialogai ir uždegantis garso takelis.


>> eiti ar neiti

ČIA AŠ VARATARIUS

TAMOŠIUS BEKEPURIS

Šiauliuose gimęs ir po skirtingų miestų barus keliaujantis Antano Gluskino režisuotas spektaklis „Čia aš varatarius“ – netikėta, bet maloni pramoga, ieškantiesiems kitokio, nuoširdesnio ir gal kiek paprastesnio teatro. Nors spektaklyje vaidina ne profesionalūs aktoriai, o įvairiose srityse dirbantys ir, regis, į avantiūras linkę žmonės, profesionalumo stokos šiam darbui tikrai neprikiši.

Naujausias „Cezario grupės“ spektaklis „Tamošius Bekepuris“ jau vos pažvelgus į sceną ima priminti pasaką: dešinėje – apšviestos nemažos dirbtinės musmirės, lyg atkeliavusios iš senų gerų spektaklių vaikams, tik šalia jų dar įsitaisę butelaičiai užsimena, kad pasaka gal ir ne visai mažiesiems. Naujausias režisieriaus Cezario Graužinio Lietuvoje sukurtas spektaklis pagal lietuvių literatūros klasiko Kazio Binkio poemą „Tamošius Bekepuris“ iš esmės konstruojamas kaip teatralizuotas poezijos skaitymas, kurio partitūrą aktoriai atlieka kartu su vokaliniu-instrumentiniu ansambliu „Sutemų raudos“, sukuriančiu žavų muzikinį foną.

Spektaklis sukurtas pagal šveicarų rašytojo Pedro Lenzo Berno tarme parašytą romaną, kurį į šiaulietišką kalbikę išvertė poetas ir eseistas Rimantas Kmita bei Lietuvoje gyvenantis šveicarų vertėjas Markusas Roduneris ir atliko tai meistriškai. Šį įspūdį tik sustiprina natūralus šios kalbos čiurlenimas bare atgyjančiuose A.Gluskino sustyguotuose dialoguose. Čia pat ant baro kampo vystosi iš kalėjimo į nedidelį gimtąjį miestelį grįžtančio Varatariaus pravarde prisistatančio 30-mečio istorija apie naują pradžią, naują meilę ir senas sąskaitas. Pagrindinį herojų (kaip ir kitus epizodinius personažus) pakaitomis įkūnija Šiaulių progimnazijos direktorius Kęstutis Šaltis, Kornelijus Stučkus – pirmo kurso studentas, būsimas režisierius ir populiarus gidas Donatas Jokūbaitis. Kiekvienas iš jų atskleidžia vis kitas šio normalaus bachūro savybes, paversdami jį daug labiau suprantamu, simpatišku ir artimu veiksmą stebintiesiems baro lankytojams. Kiekvieno iš jų savitas santykis su mylimąja Rega, kurią įkūnija aktorinio meistriškumo studijas Šiauliuose baigusi, o šiuo metu barmene dirbanti Monika Geštautaitė, suteikia spektakliui saikingo jausmingumo, žavesio ir šiokio tokio graudulio. Paradoksalu, bet bare vykstančio spektaklio režisieriui pritrūksta drąsos žiūrovams mesti kiek didesnių iššūkių. Spektaklis, nors ir vyksta teatrui nebūdingoje aplinkoje, vis dėlto laikosi beveik visų klasikinio teatro taisyklių. Galimybė spektaklio metu užsisakyti dar vieną gėrimą – bene vienintelė aplinkybė, skirianti šį darbą nuo kitų spektaklių santykių su publika aspektu. Čia pernelyg aišku, kas stebi, o kas vaidina ir kur riba tarp viena ir kita, nors veikiančio baro erdvė prašyte prašosi, kad ta riba būtų bent šiek tiek paklibinta, o publikai paliktas saugus atstumas peržengtas. Įdomu, ar tokį atsargumą paskatino kūrėjų patirtis, ar tiesiog įprotis? Tačiau čia pat reikėtų pasakyti, kad spektaklio aktoriai puikiai jaučiasi netradicinėje aplinkoje, greitai ir natūraliai reaguoja į artimo publikos buvimo diktuojamas vis naujas ir netikėtas aplinkybes lenkdami kai kuriuos profesionalius kolegas. „Čia aš varatarius“ – žavus, šiltas ir nepretenzingas, bet originalus spektaklis, žadantis kiek netikėtas patirtis su gera humoro ir tarmiškos egzotikos doze. Rekomenduojama bent kartais vakarus leidžiantiesiems baruose ir „Pietinia kronikų“ gerbėjams. Nerekomenduojama nesuprantantiesiems tarmiškai ir manantiesiems, kad teatrui bare ne vieta.

Repertuarą sekite cezariogrupe.lt Ievos Stundžytės nuotr.

Repertuarą sekite facebook.com/ciaasvaratarius

IDENTIFY Repertuarą sekite atvirasratas.lt

Kas gali būti šiuolaikiškiau už nelaimingą santuoką, užsislėpusius gėjus, psichoterapiją, seksą ir smurtą? Na, nebent žmogaus klonas ir asmuo be identiteto. Regis, būtent taip šiuolaikinio pasaulio ir realybės aktualijas suvokia teatro „Atviras ratas“ spektaklio „Identify“ kūrėjai. Prisidengdama Jan Van Eycko slapyvardžiu Ieva Stundžytė, regis, bandė atskirti savo, kaip spektaklio režisierės ir pjesės autorės, tapatybes (interpretuoti save turėtų būti nelengva užduotis). Pjesėje „Identify“ retrospektyviai simuliuojama trijų paauglių seksualumo paieškų išprovokuota vėlesnių likimo posūkių istorija, vis papildoma žiauriomis aplinkybėmis negailestingo pasaulio įspūdžiui sustiprinti. Gal todėl iš pirmo žvilgsnio „Identify“ neprimena įprastinių lietuviškų pjesių, o labiau pastarųjų dešimtmečių vakarietiškų dramų aidą, su ne tokiais paslankiais ir ištobulintais dialogais. Jaunoji dramaturgė ir režisierė ėmėsi iš tiesų nelengvos užduoties: kartu su kolegėmis iš „Atviro rato“ ir buvusiais savo studentais kurti spektaklį pagal savo pačios pjesę. Matyti, kad režisierė jau kurį laiką mėgina vaduotis iš „Atviram ratui“ priskiriamo identiteto, ieškoti kitokių temų ir kalbėjimo būdų, tačiau kol kas tam pasirenka vis dar tas pačias veiksmo konstravimo bei medžiagos interpretavimo priemones, kurios nustelbia temų ir estetinius pasirinkimus. Šį kartą scenoje pasirodo itin įvairių patirčių trupė nors matyti, kad jos darbas scenoje styguotas. „Atviro rato“ senbuvės Judita Urnikaitė bei Benita Vasauskaitė nesunkiai atpažįstamos ir veikia sau būdingose jausmingų vaidmenų amplitudėse, o jaunųjų aktorių sukurti vaidmenys šiame spektaklyje itin netolygūs: pavyzdžiui, Martyna Gedvilaitė tapatybės atsisakiusią(-į) Indigo kuria detaliai ir nuosekliai, sudėliodama žavų prisirišimo bijančios būtybės paveikslą, o Karolinai Elžbietai Mikolajūnaitei dvigubą gyvenimą gyvenančios gundytojos Mari vaidmuo sekasi itin sunkiai, o gundymas ir seksualumas pateikiami itin grubiai.

Iš mokyklos suolo pažįstamas pusamžio Tamošiaus piršlybų jaunutei Onutei peripetijas ir visą būrį poemoje aptariamų skirtingų veikėjų pakaitomis įkūnija trys „Cezario grupės“ aktoriai, vieną personažą čia pat skubiai keisdami kitu. Transformacijomis puikiai manipuliuoja Vilma Raubaitė, kuri iš damos veikiai virsta užsispyrusiuoju Dėde Miku, nuosaikiuoju Garboriumi Jonu ar svajonių jaunikiu. Jos scenos partneriai vis dėlto kiek mažiau paslankūs: Brigita Arsobaitė išlaiko jai būdingą moterišką amplitudę ir savo kuriamoms veikėjoms suteikia gana stereotipines savybes, o Pauliaus Čižinauskas Tamošių Bekepurį kuria viena ryškia nuosaikaus nevykėlio spalva, atsisakydamas bet kokių nukrypimų ar galimų papildomų interpretacijų, galinčių papildyti K.Binkio poetinį šaržą. Spektaklis „Tamošius Bekepuris“ interpretuoja ir švelniai šaržuoja praėjusio laiko papročius bei galimas aktualijas, ir mažiau pasako apie konkrečius veikėjus ar jų gyvenimą, mat jie – tik mažos, nuolat kintančios detalės šmaikščiame pasakojime, kuris artimiausias pasakai. Scenoje kuriamas raminantis, saugumo ir jaukumo atmosferos pripildytas pasaulėlis, kuriame anksčiau ar vėliau, lengviau ar sunkiau visi susiranda sau porą tokią, kokios nusipelnė. Tik kyla klausimas: kodėl vis dar negebame į savo kultūros paveldą ir tautiškumą pažvelgti kiek šiuolaikiškiau (bet tai nebūtinai reiškia drąstiškiau), tarpukaryje matydami ne tik senovines tradicijas ir kaimo vaizdus bei aktualijas, bet ir visuomenės raidą ir meno modernėjimą, kurį skatino ir keturvėjininkas K.Binkis. Rekomenduojama moksleiviams ir literatūrinių vakarų mėgėjams. Nerekomenduojama nemėgstantiesiems pasakų suaugusiesiems.

Spektaklio veikėjai mėgina išsinarplioti iš gana nekasdieniškų, sudėtingų bei skausmingų santykių ir skęsta netikrume ir ne tik dėl negailestingos šiuolaikinės realybės, kurioje desperatiškai ieško sau saugaus prieglobsčio, bet ir todėl, kad visi šie jų mėginimai neįtikina ir neatrodo realūs. Rekomenduojama emo ir jiems prijaučiantiesiems. Nerekomenduojama kritiškai, o ne dramatiškai žvelgiantiesiems į realybę.

Į ŠVYTURĮ

Žiūrėkite Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (Danės g. 19, Klaipėda) Repertuaras klaipedosmuzikinis.lt

20 // 

20 // 

© 37O

© 370

Sauliaus Jankausko nuotr.

Žmonių gyvenimai pripildyti laukimo. Žmonių gyvenimai susideda iš mažų atskirų momentų, kurie išgyvenami vienas po kito ir galiausiai išlinksta į galingą, ant kranto parbloškiančią bangą. Vienas skaidriausių modernizmo rašytojos Virginia Woolf romanų „Į švyturį“ įkvėpė sukurti šiuolaikinę lietuvišką operą tuo pačiu pavadinimu. Talentingų menininkių tandemas – režisierė Loreta Vaskova, šiemet antrus metus iš eilės Auksiniais scenos kryžiais apdovanota kompozitorė Rita Mačiliūnaitė ir libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė V.Woolf lukšteno iš savų perspektyvų, derino įžvalgas kartu. To rezultatas – ištįsęs, minčių kupinas operos laikas, savitas jos tempas, išlaikytas V.Woolf teksto muzikalumas ir siužetinė linija, iš styginių (violončelių) virpesių ir šiugždesių, ornitologinių (egzotinių) medinių pučiamųjų pasažų bei fleitos partijų, viską jungiančių onomatopėjiškų elektroninių garsų sukomponuota muzika.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

teatras

Recenzavo Goda Dapšytė

„Į švyturį“ veiksmas vystosi saloje esančiame Ramzių šeimynos vasarnamyje. Ramzių šeima ir jos svečiai kartu leidžia atostogas, užpildydami laiką įvairiais kasdieniškais veiksmais ir pašnekesiais. Operos erdvė persmelkta ne tik jūrinio klimato, bet ir laukimo. Veikėjai planuoja nuplaukti į kitame krante esantį švyturį, tad laukia gero oro. Laukimo nerimas – povandeninė, vis su savimi mėginanti patraukti srovė ramiame atostogų jūros paviršiuje. Veiksmą scenoje kuria šeši Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai: Dalia Kužmarskytė, Artūras Kozlovskis, Rokas


TRYS SESERYS Po ketverių metų pertraukos Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristato pastaruoju metu daugiausia Šiaurės šalių teatruose kūrusios režisierės Yanos Ross spektaklio „Trys seserys“ premjerą, kuri tapo laukiamiausia šį sezoną. Rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo pjesė ne tik ne kartą statyta įvairiuose Lietuvos teatruose, bet, kaip ir likę šio dramaturgo kūriniai turi gilias interpretavimo tradicijas (gyvas to įrodymas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Rimo Tumino režisuotas ir vis dar teberodomas spektaklis). Tačiau drąsos ir kūrybinės laisvės nestokojanti Y.Ross ne tik nutolo nuo čechoviškos tradicijos (ar bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio), bet ir kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi perrašė pjesės tekstą. Generolo Prozorovo namai čia virsta kariniu lėktuvų angaru (dailininkė – Simona Biekšaitė), Rusijos karininkai – NATO pajėgų daliniu, Rusijos imperijos pakraštys – Lietuvos provincija. Šūkiu „į Maskvą“ išgarsėjusios trys A.Čechovo sukurtos seserys, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo likusios Lietuvoje, šiandien nebesiveržia į Rusijos sostinę, bet ir savomis čia nesijaučia. Jų namai – daugiakultūris karinis dalinys, šiame spektaklyje prabylantis įvairiomis kalbomis ir vilkintis skirtingomis, nacionalinėmis karinėmis uniformomis, kuris spektakliui baigiantis pasitraukia į kitą dislokacijos vietą. Nors tokia A.Čechovo pjesės interpretacija šiandienėje geopolitinėje situacijoje gali pasirodyti gana drąsi, bet ji taip pat labai natūrali. Įdomu tai, kad šiame spektaklyje tai labiau buitinės, o ne politinės aplinkybės, susiklosčiusios sąlygos, kurios sukūrė scenoje veikiančius personažus, o ne juos aktyviai veikia dabar. Pasaulis sukasi, santvarkos keičiasi, grėsmė kyla, o svetimoje šalyje likusios, savotiškai pritapusios, bet su tuo nesusitaikiusios seserys nuoskaudą dėl taip ir neįvykusio gyvenimo išlieja per komplikuotų santykių susidūrimus. Todėl meilę ir prisirišimą keičia neišvengiamybė ir pareiga, o svajones ir ateities vizijas – nusivylimas ir susitaikymas.

Liu Chen-Hsiango nuotr.

Repertuarą sekite teatras.lt

Rašė Goda Dapšytė

„Naujasis Baltijos šokis“ žengia į trečią dešimtį Gegužės 12–20 d. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje

D

idžiausias Baltijos šalyse šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ šiemet vyks jau 21-ąjį kartą. Į naują dešimtmetį įžengęs festivalis šį pavasarį pasitinka su nauja, jauna vadove Gintare Masteikaite, kuri parengė gana ambicingą programą, šio festivalio tradicijas derinančią su naujais sprendimais ir vardais. Per aštuonias dienas festivalyje pasirodys 18 trupių ir choreografų, atstovaujančių 14 pasaulio valstybių, trijuose Lietuvos miestuose bus parodyta apie 20 įvairių šokio kūrinių.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Nemokami renginiai Atsinaujinęs festivalis atgaivina ir kai kurias tradicijas. Šiais metais „Naujasis Baltijos šokis“ ir vėl dalį spektaklių rodys ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose. Šiemet, bendradarbiaujant su jaunųjų kūrybą propaguojančiu Europos šokio tinklu „Aerowaves“, keletas spektaklių bus pristatyti ir Kaune bei Klaipėdoje. Be to, Vilniuje pristatoma spektaklių programa skirta ne tik jau gerai susipažinusiems su šiuolaikiniu šokiu, bet dar nedrįstantiems įsigyti bilietų, kuriems festivalio rengėjai siūlo apsilankyti nemokamuose renginiuose. „Menų spaustuvės“ kieme gegužės 12–14 d. bus parodytas Bridgmano ir Packer šokio trupės iš JAV projektas „Sunkvežimis“, atliekamas realiame sunkvežimyje, o gegužės 19 ir 20 d. – iš Belgijos atvykstančio šokėjo Beno Fury ir muzikanto Simono Thierrée dueto sukurtas šokio spektaklis-ritualas „Darwisho košmaras“.

„Trijose seseryse“ puikius vaidmenis kuria prieš ketverius metus spektakliui „Mūsų klasė“ suburtos aktorių komandos branduolys, kartu su režisiere atradęs savitą kalbą ir supratimą. Pagrindinius vaidmenis kuria aktorės Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė ir Monika Bičiūnaitė, tad dažniausiai kaip jaunutės merginos vaizduojamos seserys Prozorovos, Y.Ross interpretacijoje virto brandžiomis, į ketvirtąją ar penktąją dešimtį įžengusiomis moterimis, o vyrai – priešingai nei originale – jaunesni. Taip sukuriama ne tik visiškai kita santykių dinamika, bet ir atskleidžiamas naujas požiūris į šios šeimos gyvenimą, leidžiantis svarstyti ne tik vienų su kitais įstrigusių žmonių tarpusavio santykius, bet ir identiteto formavimo(si) bei praradimo klausimus. Rekomenduojama bent šiek tiek susipažinusiesiems su A.Čechovo kūryba, nes interpretacija – pusė malonumo. Nerekomenduojama žinantiesiems, kaip turi atrodyti A.Čechovas teatre (nes kam nervintis?).

Spalinskas, Judita Butkytė-Komovienė, Aurimas Raulinavičius ir Aurelija Dovydaitienė. Operos muzikos vadovas ir dirigentas – Vytautas Valys. Vaizdo projekcijas kuria Pijus Čaikauskas. Scenografė ir kostiumų dailininkė, viena perspektyviausių savo srities atstovių Maskvoje – Olga Nikitina.

Ryškiausieji Festivalį gegužės 12 d. pradės „Cloud Gate“ šokio teatras iš Taivano, tituluojamas viena svarbiausių Azijos trupių. Šio žemyno šokis nėra labai pažįstamas Lietuvos publikai, tad mėgstantiesiems plėsti geografinius horizontus tai puiki proga susipažinti su kitokia estetika. Šis šokio teatras Vilniuje pristatys du labai skirtingus spektaklius: lyrišką bei ramų „Baltas vanduo“ ir tamsų, gedulingą bei sukrečiantį „Dulkė“. O festivalį baigs Nyderlandų trupės „Club Guy & Roni“ spektaklis „Laimė“, kuriame, be trupės atlikėjų, veikia ir šeši realūs, 8–71 metų žmonės, kartu sudarantys gana netradicinę šeimą, jungiamą laimės troškimo. Šios tragikomedijos tikslas – publikai leisti suabejoti, ar juoktis, ar verkti. Lietuviškoji programa Kiek netikėtai negausi šiemet lietuviškoji festivalio programa, kurioje – vos keturi spektakliai, tačiau pusė iš jų, tai yra dvi, – premjeros. Festivalio metu bus galima išvysti naujausią vyresniosios kartos choreografo Vyčio Jankausko spektaklį „Agonija“, o fabriko „Audėjas“ patalpose įvyks šokio teatro „Exodus“ projekto „W.A.Mozart Requiem – J.Xenakis“, kuriame žadama sujungti muzikos ir judesio atlikimą premjera. Tiems, kuriems dar neteko, puiki proga apsilankyti neseniai Auksiniu scenos kryžiumi įvertintame urbanistinio šokio teatro „Low Air“ spektaklyje „Žaidimas baigtas“ arba pamatyti festivalinę jaunų šokėjų dueto „B ir B dialogas“ versiją. Kaune Į laikinąją sostinę festivalis užsuks gegužės 16 d. ir Kauno kameriniame teatre pristatys suomių kilmės choreografo ir atlikėjo Taneli Törmä pernai Danijoje sukurtą spektaklį „Klasikinis grožis“ apie svajonę tapti klasikinio baleto solistu ir ne pačią lengviausią, bet nuotaikingą kelionę jos link. Tą patį vakarą Nacionaliniame Kauno dramos teatre vieną novatoriškiausių (technologijų prasme) šio festivalio spektaklių pristatys prancūzų trupė „Adrien M & Claire B“. Monospektaklyje „Hakanaï“ kūno judėjimas jungiamas su skaitmeninėmis vaizdo projekcijomis ir kuriamas trapus bei nenuspėjamas pasaulis. Kube kūnas juda drauge su jo sienose pasirodančiais vaizdais, juo veikia ir yra jų veikiamas. Tiesa, šį prieš trejus metus sukurtą neįprastos estetikos spektaklį sostinės žiūrovai galės pamatyti šiek kiek anksčiau – gegužės 13 d. „Menų spaustuvėje“. Klaipėdoje Į uostamiestį „Naujasis Batijos šokis“ užsuks prieš pat festivalio pabaigą – gegužės 19 d. Klaipėdos kultūros fabrike bus parodytas čekų choreografės bei šokėjos Terezos Ondrovos ir slovakų atlikėjo Peterio Šavelio prieš ketverius metus sukurtas duetas „Berniukai, kurie mėgsta žaisti su lėlėmis“. Kaip galima suprasti iš spektaklio pavadinimo, jame persvarstomi stereotipiniai lyčių vaidmenys ir siekiama juos laužyti. Asmens seksualumas čia suvokiamas ne tik kaip biologinis, bet visų pirma kaip socialinis fenomenas. Šis spektaklis turėtų sudominti labiau šiuolaikinio meno nei klasikinio teatro gerbėjus. Vilniuje šis spektajklį bus galima pamatyti gegužės 18 d. Menų spaustuvėje." Visa programa ir bilietai www.newbalticdance.lt.


ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Lentyną ištiko paradoksas. Ji visa nukrauta maisto objektais, bet nė vienas iš jų nėra valgomas. Pasiduoti verčiantys desertai akims, avokadai džinsiniuose marškiniuose, citrinos ausyse ir spygliuoti salotų įrankiai. Kompiliaciją papildo virtuvės uniformos, Liutauro Čepracko adaptuoti receptai tiesiai iš Oginskių dvaro, o pačiame priekyje stovi visai naujas kavos BROLIS. .. . .

Uniseksinės prijuostės „Formuniform“ LIETUVA Diz. Aistė Nesterovaitė 75 Eur formuniform.com

Kol vieni eina į verslo pietus restorane, kiti rišasi verslo stiliaus prijuostes. Su tokia virtuvės uniforma pietūs negali nepavykti, nesvarbu, ar kepate T formos kepsnį, ar verdate tailandietišką sriubą, ar tik užsipylėte grikių košės. Atrodyti reikia gražiai. Konceptualaus dizaino, natūralaus lino uniseksinės prijuostės – tiems, kurie į maisto gaminimą žiūri taip pat rimtai kaip ir į verslo kūrimą. „Formuniform“ nuotr.

Originalus kavos įrankis „BRO“

LIETUVA Diz. Emanuelis Ryklys, Vytautas Volbekas crooked-nose.com/brocoffeemaker

Susipažinkite, tai BRO. Jį taip pat galite vadinti BROLIU. Mūsų žiniomis BRO yra pirmasis bandymas sukurti lietuvišką kavos ruošimo įrankį, tad jo gimimui buvo panaudotos tokios tradicinės medžiagos kaip medis ir linas. Originalų įrankį sukūrė kavos entuziastas Emanuelis Ryklys, o kaip BRO yra naudojamas – GYVAI pamatyti ir užsisakyti galite „Crooked Nose & Coffee Stories“ kavos bare. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Knyga „Oginskių dvaro virtuvėje“ LIETUVA Diz. Silva Jankauskaitė 19,79 Eur knygos.lt

Kas dėjosi XVII–XIX a. didikų virtuvėje, Abiejų Tautų Respublikos gastronomijos kontekste? Ar prie puodų sukosi pats Mykolas Kleopas? Ar Oginskiai valgė olandišką silkę, parmezaną ir apelsinus? Visi atsakymai su autentiškais receptais pateikti čia – šefo Liutauro Čepracko kartu su istorikų komanda parašytoje knygoje. Galėsi pats pasigaminti apšvietos epochos sprandinę „Boeuf à la mode“, rūkytų pusžąsių, lenkišką karpį, migdolinę bobą ir kitų patiekalų iš didikų meniu. Martynos Jovaišaitės nuotr.

Salotų įrankiai „SPYGLYS“ LIETUVA Diz. Barbora Adamonytė-Kei 17 Eur namuos.com

O čia daiktai tikriems estetams. Salotų įrankiai su aliuzija į spygliuočio šakelę ne tik gražiai atrodo, bet ir puikiai sugriebia salotas, nesvarbu, kas tai būtų: gražgarstės, špinatai ar kininis kopūstas. Pagaminti iš uosio medienos, nudažyti dažais, sertifikuotais ekologiniu ženklu, ir dar impregnuoti linų sėmenų aliejumi, kad virtuvės šeimininkams tarnautų kuo ilgiau. Juvelyriniai desertai „TADAM“! LIETUVA Diz. Deimantė Litvinaitė 150 Eur tadamshop.com

22 //  © 37O

Cukruoti kalafiorai su aukso glajumi, pieniškas riestainis su citrinų, kokosų ir aukso glajumi, jos sesuo panardinta ne tik į auksą, bet ir į japonišką mačią, šokoladiniu mėlynių, žemuogių ir aukso glajumi dengta riestainė ir jos vanilinės pusseserės su žemuogių, kavos ir aukso glajumi bei mėlynėmis, kava ir auksu. Skamba skaniai, tiesa? Ir tai tik nedaugelis nevalgomų desertų, kurie pamaitins jūsų akis, kaklą, bet ne pilvą. TADAM! nuotr.

Dariaus Petrulaičio nuotr.

Miniatiūrinė juvelyrika „DZY DZY Design“ LIETUVA Diz. Greta Dzy Nuo 12 Eur dzydzydesign.lt

Tokių miniakų pasitaiko retai, bet kai pasitaiko – visada norisi imti, o šiuos – dar ir valgyti. Bet neapsigaukite – nė vienas iš jų nėra valgomas. Avokadai geriausiai tinka ant džinsinių marškinių ir ausų. Jei mėgstate daržoves, jūsų drabužiai džiaugsis segėdami baklažaną, česnaką ar smidrą. Citrinų, gervuogių, ledų ar spurgų auskarai atkreips aplinkinių dėmesį, o geltono banano ar puikiai iškepto kruasano segės tikrai sukels pavydą. „Dzy Dzy Design“ nuotr.


24 // 

24 // 

© 37O

© 370

370 nr 54  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you