370 nr. 79

2019 birželis #79

TAS RYŠKUS MOTERS PASAULIS Į PLANETĄ (NE)DEBILO ŽVILGSNIU STEREOTIPAMS YRA ALTERNATYVŲ KANUOSE – ATEITIES KŪRĖJAI IR APOKALIPSĖS NUOJAUTOS EKOMADA ATKELIAUJA IR Į FESTIVALIUS

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

EITI, KUR VEDA TALENTAS V

isi turime įvairiausių baimių ir fobijų. Aš, pavyzdžiui, nuo vaikystės bijau paukščių, netgi naminių. O bijoti jų pradėjau, kai mane mažą, vos išmokusią vaikščioti, kieme užpuolė gaidys. Bandydama nuo jo pabėgti basa koja užlipau ant stiklo šukės. Baimė, kraujas, ašaros – su tuo man dabar asocijuojasi visi už žvirblį bent kiek didesni paukščiai.

Nenuostabu, kad paauglystėje, atrodo, per nacionalinį kanalą parodytas nemarus Alfredo Hitchcocko kino šedevras apie žmones puolančius paukščius iš karto po peržiūros šoktelėjo į mano baisiausių filmų sąrašo viršūnę ir joje puikuojasi iki šiol.

#79 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU

SANDRA KLIUKAITĖ Kažkas bijo pelių, kažkas – vorų, kraujo, uždarų patalpų, aukščio (šita fobija man irgi nesvetima, kaip netyčia paaiškėjo prieš keletą metų. Bet apie tai gal nesiplėsiu, nes viso žurnalo neužteks papasakoti nuotykiams, kuriuos patyriau Kinijoje, norėdama pamatyti vieną vaizdingiausių tarpeklių pasaulyje). Egzistuoja daugybė ir kur kas keistesnių fobijų, pavyzdžiui, koprofobija (išmatų baimė) ar pedofobija (vaikų baimė).

Tačiau net ir prisipažinusieji apie savo polinkį į menus nedavė tvirto pažado, kad baigę gimnazijas stos mokytis į aukštąsias mokyklas specialybių, susijusių su kūrybos industrija.

Ir vis dėlto leisiu sau be jokių argumentų ir statistinių lentelių konstatuoti, kad mes nesam tokia kūrybiška visuomenė, kokia galėtume būti. Ir omenyje neturiu vien tik profesionaliojo meno lauko, kalbu apie bendrą visos šalies kūrybinį potencialą.

Ir dėl to kalta mano jau minėtoji baimė, kurią provokuoja siauras ir labai senamadiškas požiūris į menininkus Daugelis tautiečių juos vis dar įsivaizduoja kaip keistuolius, gyvenančius savo susikurtuose pasaulėliuose, turinčius daug mažiau poreikių nei atseit normalūs žmones. Argi nesate girdėję juokelio, kad geras menininkas yra alkanas menininkas?

Ir tik nepulkite sakyti, kad nusišneku, kad laikai pasikeitė. Per dvejus metus vykdydama projektą, susijusį su autorių teisių apsauga, aplankiau beveik 40 mokyklų, teko pabendrauti su tūkstančiais moksleivių, dešimtimis mokytojų. Nepaisant to, kad daugelyje mokyklų veikia visokiausių meno sričių būreliai ir juose moksleiviai dalyvauja gana aktyviai, per kiekvieną susitikimą, kuriame dalyvaudavo vienas ar kitas šalies autorius, atsirasdavo vos vienas kitas paauglys, kuris nebijodavo pasisakyti, kad kažką kuria – eiles, apsakymus, muziką ar filmus.

ŽMOGUS, KURIO VISI KITI TURĖTŲ KLAUSYTI BESĄLYGIŠKAI

NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISOS PASAULIO PROBLEMOS

IEVA ŠUKYTĖ KOJAS APŠILUSI NAUJOKĖ

Šitą baimę užsiauginome dar sovietmečiu ir, matyt, vis dar perduodame iš kartos į kartą it kokią genetinę ligą. Kalbu apie baimę būti savimi, išsiskirti iš pilkos masės ir atskleisti savo talentus.

Gal ir gerai, kad ne visi išdrįsta „eiti į tas tamsias vietas“ (įtariu, kad autorė omenyje čia turėjo tą kankinančiai svaigų nežinomybės pojūtį, kuris apima užčiuopus naujai užgimstančio kūrinio pulsą arba atradus tinkamą raktą į kažkieno kito kūrybą).

Kas gi daržoves augins ar namus statys, jeigu visi staiga užsimanys tapti tais drąsuoliais, kurie savo talentu stebins pasaulį.

JURGITA KVILIŪNAITĖ

LINA SIMUTYTĖ

Šį kartą noriu pakalbėti apie baimę, kuri, mano kuklia nuomone, labiausiai kenkia mūsų šalies kūrybiniam potencialui. Ir jokie lozungai apie drąsią Lietuvą nepadės, jeigu nesugalvosime, kaip ją įveikti.

„Everyone has talent. What‘s rare is the courage to follow it to the dark places where it leads“ (liet. „Kiekvienas turi talentą. Rečiau pasitaiko drąsuolių, kurie išdrįsta eiti į tas tamsias vietas, kur talentas veda“), – sako amerikietė rašytoja Erica Jong, kuriai nesvetimos feminizmo idėjos (beje, ši tema visiškai netyčia nusirito lyg sniego gniūžtė net per kelis šio numerio straipsnius, įskaitant smagų komiksą iš Irako).

ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

LINA LAURA ŠVEDAITĖ KOJŲ DAR NEAPŠILUSI NAUJOKĖ

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIAM SKAITYTOJUI

O priežasčių net neklausiau, nes ir pati puikiai jas žinau. Taip, kaltas tas pats mūsų visuomenėje gajus požiūris, kad menais reikia užsiimti laisvalaikiu, o dienomis dirbti „normalų“ darbą. Su tokiu požiūriu susidūriau ir pati, kai paauglystėje pareiškiau, kad stosiu mokytis muzikos. Tėvas baisiai pasiuto, mamai prisakė neduoti man nei maisto, nei pinigų. Vargšė mama maisto siuntas kraudavo paslapčia nuo tėvo, tad badauti studentaujant neteko. Ir nors didžia menininke netapau (pritrūko valios mokytis muzikos toliau), dėl savo pasirinkimo eiti ten, kur veda širdis, niekada nesigailėjau.

Puoselėdama muzikinius talentus, atradau kitų ir savo dabartine veikla esu daugiau nei patenkinta.

Tad ir jauniesiems mūsų skaitytojams, kurie dabar kaip tik stovi ant pasirinkimo slenksčio (sprendžiu iš to, kaip gausiai šiame numeryje reklamuojasi įvairios mokymosi įstaigos), priimant bene svarbiausią sprendimą gyvenime, linkiu pirmiausia vadovautis savo nuojauta. Kas žino, gal jau visai greit skaitysime jūsų straipsnius šiame žurnale. O gal net rasime interviu su jumis!

O kol kas leiskite supažindinti su tais, kurie nedvejodami pasuko ten, kur juos nuvedė talentas. Toks yra mūsų bendraautoris Marijus Gailius, kitai žurnalo autorei, taip pat rašytojai Jurgai Tumasonytei duotame interviu pristatantis savo knygą „Oro“.

Tokia yra ir jų abiejų kolegė, poetė Lina Buividavičiūtė, su kuria nauja bendraautorė Lina Simutytė pratęsė literatūrinių pokalbių ciklą „Blunkanti sofa“. Savo talentą tinkamai išnaudoja ir iliustratorė Teklė Ūla Pužauskaitė, kurios mintis taip pat rasite naujausiame interviu. Dar pažersime įspūdžių iš Kanų festivalio bei Tel Avive vykusio renginių ciklo „Lietuviški pasakojimai“, pateiksime artėjančių festivalių „Devilstone“ bei „Galapagai“ programų apžvalgas, naujausių muzikos albumų, spektaklių, knygų recenzijų. Labai tikimės, kad artimiausius kelis mėnesius rasite daugiau laiko tiek sau, tiek mums. Gražios vasaros!

KAMILĖ ŽIČKYTĖ SPEKTAKLIŲ ŽIŪRĖTOJA IR VERTINTOJA

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 20, 21, 22, 24, 25, 28, 29, 30, 32, 34, 36, 37, 38, 39, 42, 43, 44, 46, 48, 49, 50 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #79, BIRŽELIS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

Į PLANETĄ (NE)DEBILO Rašė Jurga Tumasonytė

Rašytojas Marijus Gailius išleido storutėlį romaną „Oro“ („Odilė“, 2018), kuriame skaitytojai, nors tekste šniokš jūra, negalės įsijausti į lengvą atostogų svaigulį, o turės nemenkai paplušėti narpliodami istoriją apie šiuo metu vis aktualėjantį klimato taršos poveikį planetai ir žmonių santykiams. Tad kalbamės apie ne visai džiugius ateities scenarijus ir romano rašymo subtilybes.

4 // © 37O

– Turbūt dar neteko skaityti romano, kuriame kalbėtų jūra. O tavo knygoje Baltijos jūra yra teisėta veikėja, teksto pradžioje purslojanti būsimos katastrofos pranašystėmis. Kadangi pats augai Palangoje, turbūt esi susikūręs kiek kitokį santykį su šia gamtos stichija nei kiti, jūrą tik per atostogas pamatantys rašytojai?

– Kiti rašytojai? Sigito Parulskio pasakotojas „Trijų sekundžių dangaus“ pradžioje, ieškodamas jūroje Bacho fugų, tik dėbso į ją „debilo žvilgsniu“. Tai grubus ir gražus rakursas. Tas „debilo žvilgsnis“ išreiškia keistą mūsų kultūros fenomeną – grožėtis kokiu nors peizažu pro mašinos langą. Įsivaizduoju, kad didžiausia lietuvio svajonė atvykus į Palangą – priparkuoti ratus ant pat kopos, kad į pliažą nė išlipti nereikėtų. Debilo žvilgsnis – tai mūsų aklumas.

Tokį dvigubo aklumo procesą pats ir stebėjau, ir kūriau dirbdamas Paryžiuje, Monparnaso bokšto paskutiniame aukšte (etage 56). Turistai ten pakildavo nufotografuoti Eifelį ir šiaip panoramą. Pasidarę nuotraukų su savo atvaizdu turistinio miesto fone, jie dar iš manęs įsigydavo suvenyrą – savo veidą žaliame fone, kurį mes su fotošopu prilipdydavome prie blizgios Paryžiaus panoramos.

Daugybė su kinų turistų grupėmis keliaujančių individų šiuos kičinius montažus už 15 eurų pirkdavo nė nesusimąstę. Vis dėlto įsiminiau, kad kai kurie prakutę Kinijos provincijų buržua, išgalintys išvykti į kelionę po Europą, stabtelėdavo ir montažo atsisakydavo. Kodėl? Ar jie pamatydavo, kokį neskoningą produktą peršame?

Ne, jiems nepatikdavo, kaip atrodo jų veidas.

Mano manymu, gyventi milijoniniuose Kinijos megapoliuose – tai būti visiškai aklam savo aplinkai. Todėl tu vėliau nė kiek nematai Eifelio natūroje – tau reikalingas tik atvaizdas, kuriuo galėtum pasigirti artimiesiems.

Bet nereikia tiek toli žvalgytis – jau ir Vilnius pamažu tampa mažąja Kinija. Nematyti, kaip tavo aplinką keičia miesto tankinimas, į laisvą plotą vis spraudžiami nauji biurų pastatai, sovietmečio dėžučių principais kuriami visokie perkūnkiemiai ir naujosios Subiniškės – tai yra debilo žvilgsnis.

Ar tai reiškia, kad aš regiu kokiu nors ypatingu, pakylėtu ar dvasišku žvilgsniu, ar regiu tas Bacho fugas bangomū-

Autoportretas

KITAIP SAKANT, KLIMATO KAITA NEVEDA NEI Į LAIMINGĄ ATOMAZGĄ, NEI APSKRITAI Į JOKIĄ ATOMAZGĄ: JEIGU KADA NORS MES IR SUPRASIME, KAS ATSITIKO, TAI EKOSISTEMA IR GEOPOLITIKA SENIAI BUS NEBE TA – NEBEATPAŽĮSTAMA. KAD KAŽKAS SKAUDŽIAI PASIKEITĖ, SUPRASIME TIK DAUG KO NETEKĘ.

šoje? Jokiu būdu ne. Tiesiog ilgiuosi to matymo, vaikystės regėjimo. Jis negrįžtamas, jį užstoja vidiniai „ofisai“, „statusai“, „dangoraižiai“. Vis dėlto kartais sugebu atgaivinti tą regėjimą netgi nebūdamas prie jūros, o vien pasicituodamas Nijolę Miliauskaitę, kuriai jūra yra „netikėtas turtas, tik tau atitekęs / smėlis, prilipęs prie padų / tikrovė / staiga atsivėrus“.

Jūra kartais yra tapati kūrybai. Taip ir beržo lapų mirgėjimą vasariškoje dangaus mėlynėje su proza sieja fenomeno paieška – tai yra to gryno objekto tyrimas, nusimetus visokius abstraktybių ir šiuolaikybių filtrus. Kai įsitraukęs kuri narstydamas daiktus ir žmones, gali dalykus įžvelgti ir ne debilo žvilgsniu.

– Romanas „Oro“ iškalbingas ne tik distopine ateities tema, bet ir užmoju – daugiau nei 400 puslapių, galybė veikėjų, šokinėjantys laiko naratyvai, naujakalbė, kultūriniai ir politiniai kontekstai. Atskleisk, kaip atrodė šios knygos rašymo procesas, su kokiais iššūkiais teko susidurti?

– Pradėjau nuo schemos. Toks metodas ir gelbėjo, ir kliudė – aš galėjau vizualizuoti visą naratyvo struktūrą, kita vertus, jaučiausi truputį įkalintas savo paties voratinklyje. Medžiagą suvaldyti padėjo viena šachmatų partija, kurią pasitelkiau naratyvui sukonstruoti. Tai buvo Gario Kasparovo ir superkompiuterio „Deep Blue“ mačas 1996 m. – pirmas žmogaus pralaimėjimas mašinai. Ši partija talkininkavo ne tik kaip

karkasas siužetui, bet ir kaip tam tikra žmogaus ribotumo, palyginti su savo kūriniu, metafora – ji svarbi ir romane.

Troškau įgyvendinti šitą sumanymą – šachmatų figūras ir ėjimus paversti aktantais, kurie vėliau virstų į personažus. Vienas malonumas! Tiesa, kartais fabulos aklavietės varydavo į neviltį.

Kaip suprantu, kai kuriems skaitytojams irgi nelengva priimti šito žaidimo taisykles.

Tekstą sieja ne tik istorinės šachmatų partijos pagrindas, bet ir Tomo Sternso Elioto poema „Bevaisė žemė“, kurią beveik visą, tik perfrazuotą, perkėliau į savo tekstą. Poemos alsavimas pagelbėjo romano nuotaikai kurti. Tiedu galingi bendražygiai – Kasparovas su Eliotu – ir padėjo įveikti visus iššūkius.

– Vienoje tavo knygos recenzijoje buvai apibūdintas rašantis vyriškai. Ar pats skirstai tekstus į vyriškus ir moteriškus? Kodėl?

– Formaliai neskirstau, bet manau, kad rašytojai ir skaitytojai nesąmoningai paskirsto autorius pagal lytį savo galvose. Manyčiau, kad šiuo atveju pastaba „rašantis vyriškai“ labiau apibūdina patį stebėtoją negu stebimąjį. Vien dėl to, kad pats esu ganėtinai moteriškas – paveiktas feminizuotos, filologizuotos aplinkos, o labiausiai, žinoma, stiprios savo motinos vaikystėje. Nors tėtiškas mačizmas kartais irgi prasimuša, cha.

Asmeniškai žaviuosi tokiomis autorėmis kaip Margaret Atwood, kurios laikysena, susidedanti iš aukštos savigarbos, žavaus humoro jausmo ir erudicijos, yra aukščiau vyriškumo ir moteriškumo, aukščiau knyginio feminizmo. Jos knygos atitinkamai turi didelį meninį poveikį. Mūsų literatūros padangėj atvudišku savigarbos pajautimu, erudicija ir žmogišku lengvumu iš dalies pasižymi nebent Viktorija Daujotytė ir Giedra Radvilavičiūtė. Tad ir savo kūryboje jiedvi bando kabinti aukštus registrus. O vyrai rašytojai, net ir būdami pašlemėkai ir rašydami vidutiniškus tekstus, vis tiek aukštai kotiruojami.

Mūsų literatūros lauke vis dar, deja, užprogramuota lyčių nelygybė, nes nei rašytojos, nei rašytojai neturi išsiugdę vidinio humanitarinio standarto.

– Grėsmingame ateities pasaulyje, kuriame mylimasi virtualiai, pasitelkus organines tinklaodes, senasis muziejininkas Robertas įsigudrina tai daryti dar ir prigludęs prie medinės moters linkių. Virtualiame ateities muziejuje esama tikrų, medinių Antano Mončio kūrinių. Kodėl būtent jo?

– Tasai mėlynas namukas gretimais pušynėlio, kuriame veikia Antano Mončio muziejus – pagrindinė kultūros bazė Palangoje, yra mano vaikystės erdvė. Ten anksčiau veikė biblioteka, kurioje dirbo mano krikštamotė, gretimo restorano virtuvėje dirbo mama, muziejuje savanoriavo artimiausia vaikystės draugė. Su pačiu A.Mončiu aš tapatinuosi per biografinę detalę: pats pradėjau rašyti Paryžiuje, kur skulptorius išskaptavo savo gražiausias skulptūras.

Mane žavi jo kūrinių tradicinė žemaitiška medžiaga ir moderni forma.

Jo stilius unikalus. Manau, pasauliui mes galime būti įdomūs tik tada, kai aktualiai pateikiame savo kultūrą, pa-

ŽVILGSNIU veldą. A.Mončys, mano akimis, yra vienas iškiliausių lietuvių kultūros riterių – kaip M.K.Čiurlionis ar O.Koršunovas.

Bet palyginti nedaug kas glosto jo išskobtų figūrų linkius. Manau, Palanga tokiam muziejui nėra palankiausia vieta, nors pati Palanga be šio muziejaus būtų daug liūdnesnė. Žmonės į Palangą vyksta ne dėl A.Mončio, o neįpareigojančių pramogų. Ir taip nesužino, kad glostyti tą medį yra tebūnie ne erotinis, bet tikrai pakilus jausmas.

– Kaip manai, ar menas gali prisidėti prie visuomenės sąmoningėjimo?

Ar pats turėjai tokią mintį rašydamas romaną?

– Manau, kad gali, bet mano idėja kita. Romaną aš vertinu kaip įvairius reiškinius (karą, amžių, epochą, tautos ar šeimos likimą ir pan.) apibendrinti galintį žanrą. Kinas įprastai atskleidžia konkrečią istoriją, romanas gali su didele jėga atskleisti idėją.

Klimato krizė yra būtent tokia idėja, kuriai reikia romano. Kadangi apie šitą didžiausią mūsų amžiaus problemą beveik nėra romanų (nors kitose šalyse vis atsiranda), tuomet romanas juo reikalingesnis. Mane neišpasakytai įkvėpė 2009 m. Franny Armstrong filmas „Kvailumo amžius“, kuriame klimato kaita atskleidžiama per šešių veikėjų, gyvenančių skirtinguose pasaulio kraštuose, istorijas.

Toks buvo ir mano knygos raktas – apie planetą kalbėti per mus, žmones. Iškeliu prielaidą, kad kaip mes elgiamės su planeta, taip elgiamės ir vieni su kitais. Kitaip sakant, vienas kitą išnaudojame. Tokios taisyklės.

Aš netgi sakyčiau, kad literatūra neturi mūsų daryti sąmoningų. Būtų geriausia, jeigu ir „Oro“ idėja nusėstų pirmiausia į pasąmonę. Romanas neturi būti kelrodis, o kaip refleksijos galimybė skaitytojo nuojautoms. Pavyzdžiui, viena skaitytoja nusivylė knyga, nes teksto intriga jos niekur nenuvedė. O mane tai nudžiugino, nes toks ir buvo tikslas – palikti skaitytoją be atomazgos malonės. Aš šituos atomazgos spąstus (vadinamąją siužeto kilpą) paspendžiau kaip tam tikrą klimato problemos alegoriją, nes klimato krizė, kad ir kaip žiūrėsi, yra labai nuvilianti tema. Bijau, kad mūsų rūšiai ji net neišsprendžiama. Rašyk nerašęs, gelbėk negelbėjęs pasaulį. Kitaip sakant, klimato kaita neveda nei į laimingą atomazgą, nei apskritai į jokią atomazgą: jeigu kada nors mes ir suprasime, kas atsitiko, tai ekosistema ir geopolitika seniai bus nebe ta – nebeatpažįstama. Kad kažkas skaudžiai pasikeitė, suprasime tik daug ko netekę.

– Savo knygą dedikavai tėvui ir sūnui – dviem skirtingoms kartoms, veikiausiai labai skirtingai suvoksiančioms šitą kūrinį. Kaip į romaną reagavo tavo artimieji?

– Žmonai įtikau: man tai rimtas pasiekimas. Beje, kai kurie epizodai knygoje nesąmoningai kilo iš mūsų santykių, bet aš pats tai supratau tik perskaitęs galutinį rankraštį. Dedikacija tėvui ir sūnui turi simbolinę reikšmę, nes klimato kaitos padariniai įprastai vertinami iš skirtingų kartų perspektyvos. Kitaip tariant, mano tėvas negalėjo nutuokti, kokiame ekologiniu požiūriu pasaulyje gyvens jo anūkas.

Anūkas, kurio jis nebesutiks. Knygos, kuri prasideda nuo tėvo mirties, rašymas man pačiam sudarė sąlygas susitaikyti su tėvo netektimi – kurdamas išgyvenau dar vieną gedulo etapą. Sunkų ir, tikiuosi, galutinį.

– Ar, rašant apie ateitį, būsimas technologijas ir buitį, nebaisu prašauti pro šalį? Iš kur jiems sėmeisi įkvėpimo?

– Kad man atrodo, jog aš rašau ne apie ateitį, o apie tik per žingsnį nutolusią dabartį. Nors savo tinklaode, tai yra pagal skonį atpjaunamu ir lyg audiniai matuojamu organiniu kompiuteriu, truputėlį didžiuojuosi, nes norint ją išrasti teko dar kartą ištisiems vakarams sugrįžti prie slaptosios mano aistros – chemijos, vis dėlto manau, kad technologijų pavidalai tėra smulkmenos. Esminė technologijų revoliucija jau įvykusi – tai yra internetas, įtinklėjimas, nuolatinė prijungtis. Ar po šimto metų kompiuteriai atrodys kaip stiklo plokštelės, ar bus įsiūti po oda, ar veiks kaip romane aprašomos tinklaodės, man tai visiškai nerūpi. Kur kas įdomiau, kaip ta prijungtis transformuos sąmonę ir kokią siūlys ateitį mūsų rūšiai. Tiesa, visai neprieštaraučiau, jei išgalvota, romane įvedama sąvoka „duomenų kūnas“, kuris atitinka savarankiškai evoliucionavusios asmens anketos socialiniame tinkle apibrėžimą, prigytų ir praktikoje. Gal kas nors ateityje atras šitą „37O“ numerį ir įkurdins sąvoką kalboje.

– Ateities pasaulyje nusikaltėliai baudžiami atjungimu nuo virtualybės – pastebėjau, kad pats, galbūt laikinai, išsitrynei iš feisbuko, kuo nusikaltai?

– Nusikaltau. Kai masiškai ėmė gausėti draugų, patekau į šizofrenišką situaciją – mano anketa privati ar vieša? Iš pradžių visus išmesdavau ir net paslėpiau funkciją „sekti“. Paskui leidausi folouvinamas ir priimdavau visas, kurios profilio nuotraukose nepozuoja prie rožių krūmų, ir visus, kurie koveryje neparkuoja savo mašinos.

Bet manęs netenkino nei viena, nei kita: nesusitvarkiau su srautu, nepažinau savo auditorijos ir jutau neturintis laiko ten kuistis, verstis per galvą, stengtis ir taip lyg laumiukas ar aitvaras nešti Zuckerbergui dar pajamų.

Be to, teko aiškintis žmonai dėl kai kurių susirašinėjimų. Susivokiau, kad feisbukas kartais ištrina ribas ir tampa nelyg deitepsiu. Kartą su kolege aptarinėjau kūrybinius reikalus, prisijungė draugas. Jai išėjus, jis kaipmat pasiteiravo jos profilio adreso – susifrendinti. Tai labai įžūlu ir tiesiog vaikiška. Bet mes dažnai ir nebepastebime, kokie tinkle pasidarome infantilūs.

– Ko palinkėtum XXI a. pabaigos rašytojams?

– Nusivilk tinklaodę ir nukeliauk pagaliau į biblioteką. Suprantu, ten knygas reikia liesti ir vartyti, o dar ta alergija nuo dulkių ir pelėsio. Sutinku, „Puikybė ir prietarai“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Salos galimybė“ popieriuje turi tokią pačią reikšmę kaip greitaskaitės funkciją užtikrinančioje tinklaodėje – žodžiai tie patys. Bet rašymo įgūdžiams lavinti reikia ne tik skaitymo, o ir kūniškos patirties.

Iš pradžių be tinklaodės pasijusi truputėlį nuogas. Nebijok, tai laikina. Pasiimk knygą ir išeik prie upės. Būtinai išnaudok skaitymo tarpus – kartkartėmis pakelk akis nuo teksto į aplinką. Nes skaitymo malonumas didžiausias tada, kai tekstą gali apkamšyti iškarpomis iš kasdienybės. Ką matai? Matai, kaip raibuliuoja, sūkuriuoja vanduo. Nustatai iš akies srovės greitį. Stebi, kaip mirguliuoja saulės ir vėjo virpinami beržų lapai dangaus mėlynėje. Supranti, kad tai „netikėtas turtas, tik tau atitekęs / smėlis, prilipęs prie padų / tikrovė / staiga atsivėrus“.

TAS RYŠKUS MOTERS PASAULIS

Rašė Daiva Juonytė

Su iliustratore Tekle Ūla Pužauskaite susitikome pakalbėti apie meną, kūrybą, tačiau staiga pokalbis pasisuko netikėta linkme ir pačios nepastebėjome, kaip pradėjome diskutuoti apie moteriškumą, feminizmą ir sielos ligas.

Gal ir nenuostabu – menininkės piešiniuose dažnai pastebimos ryškios ir drąsios moterys, o kaip sako pati Teklė, dažniausiai įkvėpimas ateina patyrus tamsų gyvenimo etapą.

– Sakoma, kad galima labai daug pasakyti iš to, kaip žmogus pristato save. Kaip dažniausiai prisistatai nepažįstamiems?

– Prisistatau labai trumpai: menininke, iliustratore, grafikos dizainere ir kačių motina.

– Kačių motina skamba intriguojančiai.

– Dabar auginu katinus, tačiau net ir jų neturėdama jau buvau taip vadinama – kažkada prižiūrėjau viso namo kates.

Su šiais gyvūnais labai greitai randu ryšį. Ir kūryboje dažnai juos vaizduoju.

– Studijavai tekstilę, tačiau į tavo gyvenimą atkeliavo piešimas. Kaip tai atsitiko?

– Turbūt, kaip ir daugelis, piešiau visą gyvenimą. Mano abu tėvai yra Vilniaus dailės akademijos absolventai, taip pat seneliai iš mamos pusės, tad turbūt buvo nulemta, kad ir aš suksiu tuo keliu, nors mama ir labai tam priešinosi (šypsosi). Aistra piešti atsirado antrame kurse. Gavome užduotį kiekvieną die-

ną ką nors nupiešti: aplinką, žmones.

Taigi natūraliai pradėjau tai daryti dažniau. Prie to prisidėjo ir asmeniniai įvykiai. Turėjau šunį, kuris man buvo labai brangus. Kai jo netekau, labai sunkiai sekėsi valdyti emocijas. Piešimas buvo priemonė, padėjusi jas išreikšti. Pamažu pradėjau darbus kelti į instagramą, žmonės pamatė, atsirado užsakymų.

Viskas taip išsirutuliojo, kad dabar iš to gyvenu.

žymiklių ir kūriniuose atsirado rožinė (juokiasi). Iš tikrųjų ši spalva labai traukia akį. Anksčiau daug piešdavau ranka, šiandien beveik viską darau kompiuterizuotai. Jeigu piešiu tonais, tai dažniausiai naudoju trijų spalvų tonus. Paprastai tai būna rožinės variacijos, mėlyna ir geltona. Tiesą sakant, nekenčiu geltonos spalvos, bet ji labai gražiai atrodo deriniuose su rožine (juokiasi).

– Piešimas tau buvo savotiška terapija?

– Kažkuria prasme taip. Po šuns įsigijau katiną, kuris kažkaip labai mane įkvėpė. Taip katinai apsigyveno ir mano piešiniuose. Viskas vyko organiškai ir natūraliai.

– Esi surengusi parodą apie moteriškumą „Ir visos jos nuostabios...“ Dažnai nevengi šios temos ir savo darbuose. Kas tau yra moteriškumas ir kodėl, tavo manymu, reikia apie jį kalbėti?

– Man moteriškumas, kaip sąvoka, yra labai aktuali. Kiekvienai moteriai moteriškumas yra labai skirtingas dalykas.

Noriu kalbėti ta tema, nes apie ją prikurta labai daug standartų. Vis dar gajūs stereotipai, kad moteris turi būti labai elegantiška, visada pasipuošusi, vaikščioti su aukštakulniais, suktis virtuvėje ir gimdyti vaikus. Manau, kad moteriš-

– Tavo kūriniai labai ryškūs, spalvingi.

Mėgsti ryškias spalvas?

– Aš niekada gyvenime nemėgau daug spalvų vienoje vietoje. Mano patys pirmieji piešiniai, sukurti po visų išgyvenimų, buvo nespalvoti, itin grafiški.

Paskui nusipirkau labai gražių rožinių

„Autoportretas“

kumas priklauso nuo kiekvienos moters, nuo to, kas jai aktualu ir svarbu. Man moteriškumas yra suknelės, puošimasis, mylėjimas ir priėmimas savęs tokios, kokia esi. Buvimas savimi, nepriklausomai nuo to, ką galvoja kiti. Galbūt tai yra kiekvienos moters savybė, bet ne visos tai moka. Nežinau, ir ar man tas pavyksta, bet labai stengiuosi.

– Dabar labai populiaru įvairiomis formomis kalbėti apie moteriškumą: feisbuke kuriasi grupės, žiniasklaidoje publikuojami tekstai, prie to nemažai prisideda ir influenceriai. Kaip manai, kodėl XXI a. mes turime apie tai kalbėti?

Kaip atsitiko, kad kažkuriuo metu supratome, jog užmiršome, ką reiškia būti moterimi?

– Manau, kad apie tai kalbėti dabar yra tiesiog madinga.

Kai aš pradėjau tuo domėtis, Lietuvoje dar nelabai kas tą darė. Instagrame seku daug užsienio menininkių – Australijos, Europos šalių jaunas kūrėjas, taigi aš įkvėpimo sėmiausi iš jų. Man patinka tai, kad jos kalba ir kokiu būdu kalba – per savo darbus. Lietuviai dar nelabai šnekėjo apie tokius dalykus. Aš dar ir dabar nemanau, kad labai drąsiai apie tai kalbu, nes užsienyje jos daug atviriau viską daro.

Bet, grįžtant prie klausimo, manau, kad tai dabar yra ant bangos, kaip prieš tai buvo su ekologija. Tokios bangos yra gerai, tačiau aš bijau, kad ji tiesiog praeis kaip #metoo situacija. Kažkuriuo metu visi apie ją kalbėjo, bet dabar viskas nuslūgo, nors pati problema niekur nedingo. Man atrodo, kad kalbėjimas turi duoti naudos, šviesti žmones.

Dažnai pastebiu, kad daug kalbama, bet nepaliečiamas kito žmogaus vidus.

– Kaip pati sakai, ta tema kalbi gana seniai. Nebuvai vadinama feministe?

– Juokingiausia, kad esu skaičiusi, jog kiekviena moteris yra feministė, tačiau aš niekada savęs tokia nelaikiau. Visi mane vadina nihiliste, bet aš galvoju, kad šiais laikais, kai mes turime visas teises pačios kurti ir skelbti savo taisykles, manau, kad kiekviena moteris yra atsakinga už savo veiksmus ir už tai, kaip ji save pateikia ir kokį atsaką iš to gauna. Žinau, kad daug kas gali mane užsipulti dėl šių žodžių. Prisimenu #metoo situaciją, kur dažniausiai buvo kalbinama tik viena, nukentėjusioji, pusė. Ten, kur yra du žmonės, niekada nežinai, kas iš tikrųjų vyko. Manau, kad kiekviena moteris ar mergina yra atsakinga už save. Jeigu nori, kad tave gerbtų, taip ir elkis. Mes turime viską, tačiau labai dažnai tuo nepasinaudojame ir to nevertiname. Yra šalių, kur moterys turi kovoti už savo, savo vaikų gyvybę, teisę į išsilavinimą. Tuo požiūriu mes turime viską. Lietuvoje moterims reikia skatinti meilę sau. Didelė dalis jų savęs nemyli, gal todėl ir patenka į tokias situacijas.

6 //

– Kokia tau yra šiuolaikinė moteris?

– Šiuolaikinės moters idealas man yra moteris, kuri, nors ir labai daug visko išgyveno, bet vis tiek nepalūžo. Ji stipri vidumi, šypsosi, niekada nepasiduoda ir nieko nekaltina.

© 37O „Lokis“

– Pieši gana drąsiai, atvirai, nevengi apnuoginto kūno. Kaip reaguoja žiūrovas?

– Gyvai nedažnai tenka jį sutikti, o instagrame jokių reportinimų dar negavau. Tai gal ir viskas gerai (juokiasi).

– Kaip atrandi temas piešimui?

– Sunkiai (juokiasi). Aš visada sakau, kad bloga nuotaika, depresija, palūžimai yra mano kūrybos, idėjų generavimo variklis. Tuo metu nesinori nieko daryti, bet gimsta labai daug idėjų. Tokiomis akimirkomis aš darau eskizus, o piešiu, kai aplanko geresnė nuotaika.

Kai man viskas gerai, man atrodo, kad aš nebeturiu apie ką šnekėti.

– Mūsų visuomenėje nėra įprasta kalbėti apie emocinę būklę, sielos ligas.

– Apskritai mūsų visuomenėje nelabai šnekama. Aš pati augau tokioje šeimoje, kur mes nekalbėjome apie savo emocinę būklę. Galbūt tai sovietinių laikų palikimas. Labai gerai tai matau stebėdama savo močiutės elgesį: negali savo kaimynui parodyti, kad tau blogai, turi visą laiką šypsotis.

O aš šeimoje buvau tokia anarchistė: jeigu man blogai – aš parodysiu, kad man blogai, jeigu man nesiseka – aš to neslėpsiu. Nenoriu apsimetinėti, kad man puikiai sekasi, jeigu taip nėra.

– Kas tau mene yra svarbiausia? Kaip tai atsispindi tavo kasdienybėje ir laisvalaikio pomėgiuose?

– Manau, kad erdvinė forma. Studijuodama tekstilę bandžiau eksperimentuoti su mini skulptūromis. Mėgstu neaiškias figūras, neišbaigtus siluetus.

Vienu metu buvau stipriai pasinėrusi į keramiką, tačiau išsikvėpiau. Mėgstu fotografiją, tačiau šiuo metu ji visiškai nustumta į šalį. Ir, žinoma, tekstilė. Labai pasiilgstu audimo. Tai hipnotizuojantis dalykas, bet labai imlus laikui ir kantrybei. Turi sugalvoti tikrai gerą darbą, kurį vertėtų daryti. Dievinu siuvinėjimą, deja, negaliu to daryti, nes nuo antro kurso kenčiu rankos skausmus. Dabar net sagų normaliai negaliu įsisiūti.

ASMENINĖJE KŪRYBOJE VENGIU RELIGIJOS, NES TAI LABAI JAUTRI TEMA. MES KIEKVIENAS RENKAMĖS, KUO TIKĖTI, IR NENORĖČIAU KAŽKAM PRIMESTI SAVO PAŽIŪRŲ ARBA, DAR BLOGIAU, KĄ NORS TUO ĮŽEISTI.

– Sakei, kad keletą menininkių seki instagrame. Gal galėtum paminėti ke-

„Ieškojimas tobulos moters. Praradimas“

letą jų, padariusių didžiausią įtaką?

– Tai Tara Booth, Nomi Chi, Charline Bataille, Lauren YS, Kristen Liu-Wong, Theresa Baxter, Laura Callaghan ir Audra Auclair. Žinoma, tie kūrėjai keičiasi, nes keičiasi tai, kas man aktualu.

„Alien girl“

– Kiekvienas menininkas susiduria su vadinamaisiais artblokais. Kaip sekasi dorotis su jais?

– Dažniausiai taip būna su užsakymais. Jeigu nekyla jokių minčių asmeniniams darbams, tiesiog nepiešiu. Kai reikia užsakovui, viskas šiek tiek kitaip: dažniausiai žmogus jau ateina su kažkokia savo idėja. Tada naršau internete, pašneku su žmogumi, sužinau, ko jam reikia. Anksčiau labai save dėl to spausdavau. Dabar esu šiek tiek nuolaidesnė – nenoriu, nepiešiu, veikiu ką nors kita, žiūriu serialus, žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Leidžiu sau atsipalaiduoti. Pastebėjau, kad artblokas greičiau praeina, kai esu sau atlaidesnė. Labai svarbu atrasti, kas pačiam labiausiai tinka: gal tai bus vaikščiojimas lauke arba sportas.

– Yra temų, kurių vengi?

– Sakyčiau politikos, bet porą kartų esu subtiliai palietusi ir ją (šypsosi). Asmeninėje kūryboje vengiu religijos, nes tai labai jautri tema. Mes kiekvienas renkamės, kuo tikėti, ir nenorėčiau kažkam primesti savo pažiūrų arba, dar blogiau, ką nors tuo įžeisti.

„Tikra ledi“

„Devil is fine“

– Kaip atrodo tavo įprastinė diena?

– Jei atvirai, mano gyvenimas labai monotoniškas (juokiasi). Aš turiu nuo-

latinį darbą, tad nuo 8 iki 16 val. būnu jame. Visas kitas laikas lieka man.

Sportuoju, piešiu. Esu namisėda ir man patinka būti namuose.

– Galbūt mėgsti skaityti arba žiūrėti filmus?

– Labai mėgstu komiksus, esu pamišusi dėl „Marvel“ filmų. Mane domina viskas, kas susiję su fantastika, mistika. Žiūriu serialus. Mėgstu istorines, šviečiamąsias knygas – tokias, iš kurių galėčiau ką nors išmokti. Nemėgstu švaistyti laiko, man viskas turi turėti prasmę.

– Koks tavo svajonių projektas?

– Tiesą sakant, stengiuosi neturėti tikslų, nes kai jų nepavyksta įgyvendinti, labai nusivili. Stengiuosi dirbti džiaugdamasi mažais pasiekimais. Tikslus keliu tik keliems mėnesiams į priekį. Didesni planai – kelionės.

– Kas daro tave laimingą?

– Nuskambės juokingai, bet gyvūnai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, tad pati laimingiausia esu būdama namuose su katinais. Kartais užtenka 15 minučių juos stebėti, kad mane apgaubtų laimės burbulas.

Rašė Lina Simutytė

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šį kartą kalbuosi su poete, knygos „Helsinkio sindromas“ autore ir literatūrologe Lina Buividavičiūte.

KASDIEN MAITINU VAIKYSTĖS ALKĮ

8 // © 37O

– Labai ryškiai atsimenu mūsų susitikimą žiemą. Kartu ėjome į vieną Vokiečių gatvės kavinę valgyti Benedikto kiaušinių. Prisimenu tos kavinės grožį – ant elegantiškai nublizgintų prekystalių išdėliotus skanėstus, staliukų lygius stiklo paviršius ir ramų, idilišką klavišinės muzikos skambesį fone. Šie elementai sukėlė didžiulį kontrastą tarp išorės ir vidaus – tuo metu manyje kunkuliavusios vidinės lavos viso to karščio ir siaubo, su kuriuo žiemą susidūriau.

Po mūsų susitikimo pradėjau ieškoti profesionalios medikų pagalbos. Buvai žmogus, išgyvenęs vidinį Aušvicą. Tų pietų metu kaip sugeriamasis popierius į save siurbiau tavo žodžius: „išbūsi“ ir „praeis“. Kai po kurio laiko palengvėjo, pirmiausia pradėjau daugiau skaityti. Kai skaičiau „Bėgančias su vilkais“, vieną vakarą išėjau į mišką, pradėjo lyti. Buvau gerokai nutolusi nuo namų, bet pasiklydusi nesijaučiau – priešingai, atrodė, kad visur aplink yra mano namai. Užėjo toks noras kaukti, staugti, rėkti – taip kažkaip susigrąžinti save, pripildyti save visu tuo mišku, medžiais, žolėmis, – visu oru, mirguliuojančiu aplinkui. Ar tave lanko akimirkos, kai taip pat norisi išsinerti, ar yra veiklų ir pomėgių, kurie iš tavęs ištrauktų pamirštas galias?

– Iš tiesų yra žmonių, kurie sunkius laikus išskaito. Žinoma, tai priklauso nuo būsenos, nerimas kiekvienam yra labai individualus: skiriasi jų stadijos, kartais tu negali skaityti, nori pasislėpti ir būti neliečiamas – o literatūra mus paliečia.

Stiprių išgyvenimų metu gelbsti nesudėtingo turinio knygos – romanai, detektyvai, trileriai. Gali būti, kad taip yra dėl tam tikro konstrukto, nes, prieš pradėdamas skaityti, nutuoki, kuo pasakojimas gali baigtis. Nuspėjamumas leidžia pasijusti taip, tarsi bent jau ką nors galėtum kontroliuoti – net jei ir kaip naiviai skambėtų žanrinio kūrinio konstrukto kontrolė. Skaitymas, kaip ir rašymas, iš tiesų buvo tos veiklos, kurios manyje prikeldavo užmigusios vilkės energiją.

Kai būdavo labai prastai, eidavau skaityti į kavinę – negalėjau būti viena kambaryje net su įtraukiančio siužeto knyga.

Skaitymas sukuria ryšio su pasauliu pojūtį.

Kartais taip pat pajuntu norą išsirėkti, būna, ir namie pabaubiu. Kalbant apie tai, kas man patinka, dažnai pagalvoju, kad ne visada galiu nuoširdžiai į šį klausimą atsakyti. O kartais dar būna ir taip, kad žinau ir nujaučiu, bet bijau prisipažinti, nes pradedu galvoti, kad galbūt tie pomėgiai per paprasti, o aš esu labai banalus žmogus. Todėl kartais net bijau pripažinti, kokia esu iš tikrųjų.

Iš baimės nugyventi ne autentišką, o paprastą gyvenimą, aš labai dažnai nepasilikdavau laiko apmąstymams, priimdavau visus pasiūlymus, o galvoti pradėdavau tik praėjus tam tikram laikui. Sprendimai dažnai būdavo skuboti.

Negana to, kad prisiimdavau visas tas pareigas – aš dar ir

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

keldavau reikalavimus sau būti pirmūne, pateisinti milžiniškus lūkesčius, kuriuos pati išsikeldavau. Mes siekiame būti labai autentiški. Jau tai, kas man patinka, tai turi būti bent šiek tiek egzotiška ar bent jau iš esmės labai rimta.

Kartais būna, kad aš žiūriu į žmones ir svarstau, ar jiems tikrai patinka tai, ką jie daro, ar jie yra kaip karaliai nuogais drabužiais, kai niekas iš aplinkinių nedrįsta pasakyti tiesos arba demaskuoti provokuojančiais, atveriančiais klausimais, o tik linkčioja galvomis, kaip visa tai kieta ir išskirtina. Paprastas buvimas yra be galo svarbus. Tai besąlygiška būtis, kuri iš tiesų ir yra labiausiai autentiška – kai neprivalai nuolatos pateisinti savo egzistencijos.

– Seniau susitikdavome ir kaskart fotografuodavomės. Kiekvieną mūsų pasimatymą lydėdavo asmenukių serijos, kurios netrukus būdavo pagražintos filtrais, o po to sukeliamos į socialinius tinklus. Laukdavome „like‘ų“, nekantraudavome skaityti komentarus, kurių buvo vis maža. Taip mes deklaruodavome savo grožį, jaunystę, taip mes pasitvirtindavome. Labai įdomu, kad dabar, reguliariai pasimatydamos, mes nustojome fotografuotis. Aš tai priimu kaip savotišką sveikimo indikatorių. Kai už asmenukę pasidaro įdomesnis, tarkim, peizažas, tu sąmoningai ar nesąmoningai atsitrauki nuo savo ego, kuris dažnai klaidingai supainiojamas su meile sau. asmenukių epizodu kalbėdavome ir apie šeimą – tuo metu jauteisi ne iki galo atliepta, ne visai įvertinta gyvenimo partnerio iš savo poetinės, meninės pusės.

Kaip yra dabar?

– Tuo metu buvo toks laikas, kai atsivėrė durys. Pagaliau mane visur kvietė: renginiai, rašytojai, bendraminčiai, plojimai ir komplimentai – pajutau bendruomenės galią. Nepastebėjau, kaip apleidau šeimą. Mano buvimas su ja pasidarė nenuoširdus. Rūpėjo lėkti, bėgti, skaityti ir rodyti save tiems, kas manęs klausė, – kitaip tariant, norėjosi daryti viską, kad tik neprarasčiau to patvirtinimo, kurį išleista pirmoji poezijos rinktinė suteikė. Tuo metu su vyru daug kalbėjomės ir tie pokalbiai padėjo pamatyti save iš šalies.

Dabar kaskart svarstau ir kitaip priimu realybę: pasirinkau turėti šeimą, todėl pasveriu, kur labiau noriu būti.

Nesu viena, mano gyvenimo draugas taip pat turi savų interesų ir pomėgių, tad mums reikia dalytis planais ir galvoti. Atsiranda logistika. Renginių yra be galo daug, o aš suprantu, kad turiu derinti, rinktis ir galvoti bei dėlioti prioritetus. Galbūt dėl to ir nesijaučiu grynakraujė rašytojų lauko dalyvė. Šeima įžemina, nors iš tiesų labai ilgai norėjau tai neigti. Tuo metu norėjosi tik skrajoti ir būti menininke, mūza ir kūrėja, visai atsiriboti nuo buities.

Praeitą savaitę su „Poezijos pavasariu“ keliavome į Žemaitiją. Namie parsiradau vėlai, o kitą dieną su šeima turėjome eiti į 33 km žygį. Jau iš vakaro pradėjau zyzti, kad eitume mažesnį atstumą, o ryte apskritai kilo pagunda neiti – gulėti lovoje ir skaityti knygas. Iškilo pasirinkimas ir čia pat kilo suvokimas, kad žygis yra visai ne nueiti kilometrai, bet laikas su artimiausiais žmonėmis. Tai itin stipriai pajutau, kai žygio metu buvo likusi sunkiausia dalis – paskutinis trečdalis kilometro. Nuotraukose atrodžiau baisiai – visa prakaituota ir išvargusi, tačiau tikrai įsiminiau, kaip susikaupiau ir nuėjau likusią žygio distanciją drauge su šeima. Tokių žygių metu supranti, kad esmė nėra vien aukštos materijos ar egzotika, kurios mes nuolatos taip atkakliai sie-

kiame. Žinoma, nėra gerai ir kitas kraštutinumas – kai viskas susiję vien su šeima, nes žmogus turi realizuoti save. O šią pusiausvyrą atrasti nelengva. Kaip tik dabar sportuodama atlieku pratimus ant pusiausvyros kamuolio. Svarbiausia užduotis – išsilaikyti. Ir krenti, ir nepavyksta, ir koja pakrypsta, bet galiausiai kažkaip atsitiesi, užlipi ant kamuolio iš naujo ir bent trumpam išsilaikyti pavyksta.

Taip pat prisipažinsiu, kad aš vis dar pasidarau asmenukių sau viena. Suprantu, kad tai yra apie kompleksus ir apie kompensaciją – vaikystėje nesulaukiau komplimentų ar nuolatinių priminimų, kad esu graži. Asmenukė yra tarsi to patvirtinimas. Dabar, kai dėl vaistų priaugau svorio, o mane kokiame renginyje nufotografuoja, atrodau sau nepaprastai stora, tokiu atveju asmenukė išgelbsti. Nusifotografuoju kitu rakursu ir esu sau graži, nors ten tik veidas ir matosi apskritai.

Gal tai skamba kaip kvailystė, bet bent jau neliko noro desperatiškai kasdien apie save pranešti viešojoje erdvėje ir tai iš tiesų panašu į sveikimo etapą.

– Šiame procese, ko gero, svarbus pakantumas sau, nes dažnai pričiumpu save, kai atrodo, kad jau labiau kontroliuoju tam tikras situacijas, imu tikėtis, kad imsiu ir visas kitas gyvenimo sferas kontroliuosiu taip pat sėkmingai: jei galiu žengti mažą žingsnelį, tai kitą dieną tą žingsnį noriu paversti septynmyliu. Šiuo klausimu labai padėjo terapeutė – manęs ji paprašė įsivaizduoti, kad esu savo pačios mama ir pasistengti kuo dažniau su savimi elgtis taip, kaip elgčiausi, jei iš tiesų žinočiau, ko man labiausiai reikia. Šis pratimas labai padėjo – juk net suaugę didele dalimi esame vaikai ir išgyvename gana panašias emocijas į tas, kurias esame patyrę vaikystėje. Ką tu pasakytum sau, jei galėtum save pamatyti ne kaip atsakomybėmis apkrautą suaugusiąją, bet kaip vaiką?

– Kai lankiau psichoterapiją, taip pat taikiau šį metodą. Mano vidinis vaikas yra be galo smalsus ir impulsyvus. Tai vaikas, kuris nemoka laukti. Jis nori momentinių rezultatų. Tokiais atvejais mano vidinė mama sako: palauk, nusiramink, pagalvok, ką gali dabar, ką – paskui, ar tikrai visko reikia.

Vidinis vaikas godus ir alkanas. Jam neužtenka vienos suknelės – nori dviejų. Neužtenka vien veido kremo – reikia ir losjono. Šio alkio negaliu pasotinti per visą savo gyvenimą.

Ir ta vidinė mama labiausiai moko pasisotinti tuo, ką turi, tuo, kas jau yra. Visada gali siekti daugiau, bet vidinę tuštumą sunkiausia yra užkamšyti daiktais. Tai pernelyg laikinas sprendimas.

– Atsisakydama destruktyvių įpročių, kuriais kompensuodavau vidinę tuštumą, dar labiau su ja susidūriau. Nežinau, su kuo tai susiję, – trisdešimties metų krize, mirtingumo suvokimu ar nesiliaujančia laiko tėkme, kuri palieka raukšles, bet pastebėjau, kad šie suvokimai tampa savotiška tendencija – tarp bendraamžių, draugų. Regis, mūsų karta dabar išgyvena tą laiką, kai nebegali nusimesti atsakomybių, kai nebeturi kitų išeičių, nes reikia kurti gyvenimus, reikia lieti pagrindus ateičiai ir sąmoningai rinktis, kuriuos sprendimus priimti. Kai pradėjau vengti barų ir filosofijų „po trečio bokalo“, pasidarė dar sunkiau – pastebėjau, kad tuštuma kur kas gilesnė, nei atrodė, – juk tie anksčiau tikę būdai nustojo veikti, o mano neužpildyta tuštuma iš tiesų reiškė, kad turiu ieškoti naujų schemų tam, kad išgyvenčiau alkį ir galėčiau jį pasotinti. Alkis ir tuštuma yra viena iš dominuojančių temų ir tavo kūryboje. Kaip juos identifikuoji, kuo maitini?

– Ilgą laiką savo tuštumą pildžiau daiktais ir išore. Žinoma, kai nebesinori puoštis – tai taip pat ženklas, kad ne visai gerai. Kai išgyvenau krizę, net minčių apie išvaizdą nebuvo, apskritai – vos nuslinkdavau iki vonios. Kad ir kaip ten būtų, primenu sau, kad tie pirkiniai, kuriais iki šiol kartais kamšau tuštumos kloakas, gali užpildyti tik labai mažą dalį vidinių kambarių.

Visa kita mokausi apstatyti ne baldais iš fizinės materijos, bet tos neapčiuopiamos, kiek siurrealios. Tokiais epizodais labai padeda vidinė mama. Ji atveria man knygas, santykius, pokalbius, primena, kad kiek dabar yra, tiek užtenka. Aišku, visada norisi siekti dau-

PAPRASTAS BUVIMAS YRA BE GALO SVARBUS. TAI BESĄLYGINĖ BŪTIS, KURI IŠ TIESŲ IR YRA LABIAUSIAI AUTENTIŠKA – KAI NEPRIVALAI NUOLATOS PATEISINTI SAVO EGZISTENCIJOS.

giau, bet svarbu būtent šią minutę jaustis pakankamu ir išsipildžiusiu. Tai nėra lengva, nes augau lydima deficito – suaugusiųjų dėmesio sulaukdavau per pasiekimus, olimpiadas, konkursus. Tai žalinga patirtis, nes taip vaikas ima save suvokti ne kaip žmogų, kuris nusipelno besąlygiškos meilės, bet kaip nepailstantį kovotoją dėl pasiekimų, medalių, šlovės akimirksnių ir plojimų. Vaikystėje manęs nelepino nei drabužiais, nei daiktais. Turėjau, ko reikia, sesuo atiduodavo savo išaugtų drabužių ar kosmetikos, tačiau man tuo metu netrūko askezės, atskalūniškumo. Kai atsivėrė tuštuma, supratau, kad iki šiol, iki pat dabar aš vis dar maitinu savo neišaugtą vaikystės alkį.

Tas alkis toks didelis, kad net kai artėja koks nors malonus įvykis – ėjimas į teatrą ar kelionė, pradedu nerimauti – kas bus, jei neišvažiuosim, jei nepavyks. Dažnai jaučiuosi tarsi vaikas, iš kurio bet kurią akimirką gali atimti žadėtą saldainį.

– Gyvename laikotarpiu, kai aplink itin daug kalbama apie nerimą (tiek įprastinį – konstruktyvų, tiek patologinį) ir su juo susijusius sutrikimus. Esu aptikusi ne vieną straipsnį, pavadinimais „Anxiety is new black“ ir panašiai. Kaip manai, ar nerimas iš tiesų pamažu netampa trendu, kai nerimauti yra tiesiog savaime suprantama, o kalbant ir dalijantis patirtimis apie jį galima rasti kalbą beveik su kiekvienu?

Nepaliaujamas nerimas dažnai buvo klijuojamas menininkams – rašytojams, poetams, dailininkams – kaip etiketė išvirkščioje odos pusėje. Ką apie tai manai?

– Tada, kai tikrai sergi, nebesvarbu: tai trendas ar ne – tenori išgyventi. Galų gale, net jei tai ir būtų simuliacija – jau geriau taip, negu visai nekalbėti apie psichikos sveikatą. Nors apie ją kalbama vis garsiau ir atviriau, stigma vis dar paplitusi. Kai važiavau lankyti draugės į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę, taksistas man papasakojo, kad viena mergina įsėdo į jo kolegos automobilį ir paprašė nuvežti į tą pačią ligoninę. Vairuotojas tiesiog atsisakė ją vežti – juk ta mergina turėjo psichologinių problemų, kurios galėjo sukelti pavojų. Su ja viename automobilyje keliauti taksistui atrodė pernelyg pavojinga, net jei tai – vos dešimties minučių distancija.

– Psichologas Andrius Jančiauskas „Nyla“ tinklalaidėje teigia, kad mūsų karta turi prabangą išgyventi ne tik savo, bet ir kitų kartų dvasines ligas: tėvų, senelių. Jų laikais buvo kitos gyvenimo sąlygos – tremtys, totalitariniai režimai. Šios kartos apskritai neturėjo erdvės dvasinėms savęs paieškoms. Dabar tai vis labiau legalu, o nerimas mums padeda pasiekti įvairių rezultatų, nes yra gana konstruktyvi būsena. Natūralus nerimas dėl, tarkim, saviraiškos stumia pirmyn, norisi kažką nuveikti, atskleisti, parodyti. Ar neatrodo, kad jei mes nustotume nerimauti, prarastume tam tikrą dalį savo kūrybinio mechanizmo? Ne paslaptis, kad tavo kūryba yra iš dalies saviterapinė, išpažintinė. Nemažai eilėraščių parašei išgyvendama emociškai sunkias būsenas.

Ar krizė tokiu būdu netapo savotiška sąlyga tavo kūrybai?

Ar niekada nebuvo baisu prarasti nerimo, kuris buvo tarsi neatsiejama dalis vidinių inspiracijų?

– Tiek kūrėjas, tiek bet kuris žmogus gali jausti nuolatinę įtampą, o jo darbai yra tos įtampos iškrova. Kai buvo pats ligos pikas, negalėjau nieko daryti. Rašyti pradėjau tik sveikimo proceso metu ir vartodama vaistus. Mano knygai reikėjo gyvo nervo, kad galėčiau rašyti apnuoginančius tekstus. Tam tikra įtampa yra tiesiog būtina, net pyktis būtinas, kitaip panašių tekstų neparašysi, jie bus netikri. Tapatinimasis su liga ar su aukos pozicija yra atskiras klausimas. Eilėraštyje „Melancholijos planeta“ rašau būtent apie tai. Sakau, kad labai ilgiuosi savo melancholijos planetos. Tai tekstas, įkvėptas Larso Von Triero filmo „Melancholija“. Šis filmas pasakoja apie ribines būsenas subtiliai, metaforiškai. Kai pabaigoje žiūrovas mato, kaip nepaliaujamai artėja Melancholijos planeta – pasaulio pabaigos simbolis, pagrindinis personažas išsirengia nuogai ir tarsi sužydi pasitikdamas savo mirtį. Atsimenu, kad tai, mano akimis, buvo tikras šedevras, rezonavęs būsenas, atskleidęs mano požiūrį. Tas mažytis žybsnis, esant ribinės būsenos... Dažnai grįžtu į laikus, kai turėjau daugiau nuogo nervo ir rašydavau labiau įkvėpta. Turiu pripažinti, kad kartais tų būsenų ilgiuosi. Dabar į kūrybą einu racionaliau, lėčiau. Nepaisant visko, to išgyventi dar kartą nenorėčiau.

Tai per didelė auka.

Labai baisu traukti iš savęs tekstus, kuriems dar ne laikas.

Kažkas, komentuodamas mano vieną eilėraštį, pasakė, kad „žodžiai pabiro neišnešioti“.

Galiu pritarti: tikrai ne visada išnešioju žodžius. Visa tai susiję su desperacija, tačiau negalvoju, kad tapčiau tokia, kokia nebesu, vien dėl to, kad pritempčiau save iki kažkokio įvaizdžio, kuriame būčiau nuolatos kenčianti, serganti depresija, liūdno veido ir netrinktų plaukų moteris – pernelyg daug, grįžus iš to vidinio Aušvico, kuriame tiek laiko kalėjau.

Per tokias patirtis ir pergalvoji, ir supranti – ar tikrai gyvybė yra ta kaina, kurią mokėtum mainais už patvirtinimą, kad esi autentiška poetė.

10 //

© 37O

>> IR ŠVIESA TELYDI

STEREOTIPAMS YRA Rašė Giedrė Steikūnaitė

Estai sukūrė serialą jaunimui apie stereotipus, kurių valdomi kontroliuojame, kas galima ir kas negalima kurios nors lyties ar amžiaus žmogui. „Miks Mitte?!“ (liet. „Kodėl gi ne?!“) pavadintas serialas prasideda nuo to, kaip namuose susirinkę tikri vidutinio amžiaus vyrai švenčia, bet truputį persišvenčia demonstruodami savo raumenis ir vieną jų ištinka infarktas.

Š

i nelaimė kažką iš esmės sujudina vieno jo vaikystės draugo galvoje: jis nusprendžia mesti darbą didelėje kompanijoje. Ai, vis tiek to darbo jau seniai negalėjo pakęsti. Tačiau kartu su juo tenka mesti ir pajamas, ir mūsų kapitalistinėje visuomenėje direktoriaus pozicijos pavidalu suvokiamą statusą ir prestižą. Tai štai buvęs CEO užsiims savo tikruoju pašaukimu – modeliuos ir siūs drabužius. Jo dukra slapčia svajoja tapti repere, tik kad to įvaizdžio ji niekaip neatitinka. Be to, mokykloje ją supa įvairius primestus (ar prisiimtus) socialinius vaidmenis bandantys atitikti kiti dvyliktokai; pamažu atsiskleidžia jų pašaipos, išdavystės, bandymai žūtbūt pritapti ir, žinoma, nuo visų slepiamos problemos šeimoje. O ką daryti, jei nori grįžti į darbą po motinystės atostogų, bet esi ten nebelaukiama, tavo patirtys ir gebėjimai nieko nebereiškia? Kai pralaimi prieš arogantišką ir nelabai profesionalų kolegą, nes jis – vyras, o tu, deja, tik moteris ir dar mama?

Sklinda kalbos, kad tokios ir panašios situacijos pas mus nebenutinka, nes esą jau esame pasiekę lygybę (dar dažnai pridedama, kad „gana purkštauti, viskas čia gerai“).

Tačiau ir statistika, ir kasdienės patirtys įrodo priešingai: vis dar patiriame tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl lyties, amžiaus, (ne)galios, nors nebūtinai tai suvokiame. Vis dar esame brukami į siaurus stereotipų rėmus ir vertinami pagal tai, kaip tiksliai juos atitinkame. O už paklydimus už mums nubrėžtų ribų galime būti priversti skaudžiai susimokėti. Iš to išsivaduoti galime tik gerbdami vieni kitus visų pirma kaip žmones, o ne biologinių CV savininkus. Ir vienas kitą kolektyviai palaikydami, nes, kaip sako liaudies išmintis, vienas lauke – ne karys. O lyčių lygybė niekad nebuvo ir nėra vien tik moterų reikalas – tai visų žmonių reikalas.

© 37O

123rf.com nuotr.

12 //

Apie lyčių ir kitokius stereotipus Estijoje sukurtas serialas „Miks Mitte?!“, lietuviškai – „Kodėl gi ne?!“ Dešimt jo serijų pasakoja įvairių žmonių istorijas, jas jungia pagrindinė siužetinė linija – Anna Sooväli ir jos planas tapti repere.

Lietuvoje LRT Plius eteryje pavasarį rodytas serialas dabar jau laisvai prieinamas „YouTube“ (Lietuvos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kanale) su lietuviškais titrais – bet ir, deja, įgarsintas lietuviškai (kada pagaliau baigsis ši kvaila tradicija ir galėsime su užsienio kūrėjų darbais susipažinti užsienio kalba?).

Apie serialo jaunimui kūrybos procesą kalbamės su „Kodėl gi ne?!“ scenarijaus autoriumi Martinu Algusu. Jis pelnė Estijos TV 2019 m. apdovanojimą už geriausią scenarijų.

ALTERNATYVŲ – Kiekviename epizode tiek daug visko vyksta. Kaip sugalvojote „Kodėl gi ne?!“ siužetą?

– Norėjome sukurti šiuolaikinę istoriją apie realias problemas, kurias galėtume pateikti žaismingai ir tikroviškai.

Mūsų tikslas buvo paraginti žmones iš tikrųjų būti savimi – nepaisant visko, gyventi savo gyvenimą, įgyvendinti svajones. Mūsų komanda bendradarbiavo su Lyčių lygybės institucija, universiteto studentais, skirtingais jauno ir vyresnio amžiaus žmonėmis, taip pat su mokytojais ir sociologais. Šie žmonės padėjo suprasti didžiąsias šių dienų kliūtis mūsų visuomenėje, trukdančias realizuoti save ir atskleisti savo tikruosius talentus.

Sugalvojau pagrindinę veikėją Anną – mikčiojančią moksliukę, kuri nori tapti pašėlusia repo atlikėja. Nuo pat pradžių buvau nusiteikęs muziką panaudoti kaip vieną pagrindinių serialo temų, nes per ją lengviau pasiekti jaunesnes auditorijas. Tada pradėjau galvoti apie Annos šeimos narius.

Kiekvienam jų – o jie skirtingo amžiaus ir lyties – radau po tikslą ir jo siekti trukdančią problemą. Tai buvo pradinis išeities taškas, nuo kurio pradėjo vystytis pasakojama istorija.

– Kiek scenarijuje panaudota tikrų gyvenimiškų istorijų, nutikusių jums arba jūsų pažįstamiems?

– Tikros istorijos turėjo labai daug įtakos. Visos problemos, su kuriomis susiduria mūsų veikėjai, yra vienaip ar kitaip paveiktos realių gyvenimiškų situacijų. Na, bent jau tai yra tikėtini scenarijai. Bet iš tiesų nuolat girdžiu pasakojimus apie žmones, kuriems labai sunku įgyvendinti savo tikslus – vieniems dėl lyties, kitiems dėl amžiaus ar negalios. Arba net dėl draugų, turinčių kitokį požiūrį į gyvenimą, daromo spaudimo. Tad įkvėpimo serialas semiasi iš gyvenimo, tačiau, žinoma, visus veikėjus ir įvykius turėjau išgalvoti. Bandžiau juos padaryti kuo įtikimesnius.

– Pagrindine veikėja pasirinkote merginą. Ar Estijos kine, televizijoje tai įprasta? Kaip tokiais atvejais moterys vaizduojamos – stereotipiškai su puodu vienoje rankoje ir kūdikiu kitoje, ar jau iš to išaugome?

– Estijos kine ir televizijoje pagrindinė veikėja moteris yra gan įprasta. Mano nuomone, moterys vaizduojamos įvairiau, ne tik stereotipiškai. O mes, kaip

galėjome, nutolome nuo stereotipinės veikėjos prototipo ir dėl to sulaukėme dėmesio.

– Beveik visoms serijoms sukūrėte ir po alternatyvią pabaigą. Tie klipai gali būti naudojami kaip mokomoji priemonė mokyklose diskusijoms apie lyčių (ne)lygybę, tačiau kartu jais taip truputį filosofiškai parodoma, kad ne viskas iškalta akmenyje, kad žmonės iš tiesų savo veiksmais gali kažką pakeisti, bent jau savo gyvenime. Ar toks ir buvo jūsų tikslas? O kaip jaučiasi scenarijaus autorius, siūlantis žiūrovams alternatyvias pabaigas, kurios gali sukelti sumaištį pagrindinėje siužeto linijoje?

– Alternatyvias pabaigas rengėme papildomai. Tai buvo bendradarbiavimo su mokytojais ir mokyklomis projektas, be to, serialas buvo ašis ir kitokioms veikloms įvairiose medijose. Jų tikslas buvo pristatyti skirtingas reakcijas arba net ir alternatyvius problemų sprendimus lyčių lygybės, smurto mokykloje, diskriminacijos dėl amžiaus kontekste. Ir tos alternatyvios pabaigos sumaišties pagrindiniame pasakojime nekėlė, kai kurioms scenoms jos tik suteikė papildomų požiūrių.

– Kaip serialą priėmė Estija? Ar kas nors, pavyzdžiui, skundėsi, kritikavo jame pateikiamas idėjas, požiūrius ar situacijas?

– Reakcijos buvo labai, labai teigiamos. Žmonėms patiko matyti kažką šiuolaikiško ir aštraus, ir dar iš tikro gyvenimo. Jiems patiko serialo tempas ir humoras. Ir jaunieji aktoriai sulaukė didžiulio dėmesio. Be to, mūsų idėją palaikė ir repo bendruomenė – kai kurie garsūs reperiai savanoriškai rašė gražius atsiliepimus apie serialą savo socialinės žiniasklaidos paskyrose. Gavau žinučių iš jaunimo, kurie dėkojo už paskatinimą. Viena mama net parašė man laišką: jos sūnus, kaip ir mūsų pagrindinė herojė, mikčioja.

Ji rašo, kad serialas jam suteikė pasitikėjimo savimi. Būtent apie tai ir svajojau kurdamas „Kodėl gi ne?!“ O kritikos pats negirdėjau, bet esu tikras, kad jos kažkur buvo, nes lyčių lygybės tema paprastai įgelia kai kuriems itin konservatyvių pažiūrų žmonėms.

– Dabartinis jaunimas yra internetiškiausia istorijoje egzistavusi karta, jie įpratę prie trumpos ir vaizdingos informacijos vartojimo (instagramas,

BET IŠ TIESŲ NUOLAT GIRDŽIU PASAKOJIMUS APIE ŽMONES, KURIEMS LABAI SUNKU ĮGYVENDINTI SAVO TIKSLUS – VIENIEMS DĖL LYTIES, KITIEMS DĖL AMŽIAUS AR NEGALIOS. ARBA NET DĖL DRAUGŲ, TURINČIŲ KITOKĮ POŽIŪRĮ Į GYVENIMĄ, DAROMO SPAUDIMO.

feisbukas, snapčatas ir t.t.). Ar jums tai buvo iššūkis – kurti jaunoms auditorijoms?

– Taip. Pradėjęs galvoti apie serialą suvokiau, kad esu vidutinio amžiaus vyras, bandantis sukurti pasaulį perpus už mane jaunesniems žmonėms. Užtat diskutavau su savo penkiolikamete dukterimi, sutikau daugybę 18–20 metų amžiaus žmonių, dalyvavau gal dešimtyje susitikimų su universiteto studentais. Kalbėjomės apie šiandienos jaunimo problemas, gyvenimo būdą, svajones. Ir supratau, kad, kalbant apie esminius dalykus, jaunimas per daug nepasikeitė: jauni žmonės bando save atrasti, kažkur priklausyti ir suprasti, kas jie yra. Ir baimės, ir svajonės iš esmės šiandien yra tokios pačios, kaip ir mano laikais, tačiau pasikeitė aplinka.

Ir terpė, kurioje jie gyvena. O prie serialo pateikimo socialinėje žiniasklaidoje dirbo daug jaunimo, kurie stengėsi prie auditorijų priartėti joms įprastais kanalais.

– Kaip manote, ar šis jūsų kūrinys prisideda prie kovos su lyčių stereotipais Estijoje?

– Mąstysenos pokyčiai yra ilgas procesas, bet aš tikiu, kad kiekvienos pastan-

gos verta imtis. Žinoma, kažkokios įtakos turėjome, serialas buvo populiarus, jo žinutė pasklido. Be to, džiaugiuosi, kad sulaukėme ir vyresnių auditorijų dėmesio – jų nuostatos šiais klausimais dažnai konservatyvesnės. O jaunimo supratimas modernesnis, bet jiems reikia palaikymo.

– Ar viso kūrybinio proceso metu pats supratote ar išmokote kažką naujo apie lyčių stereotipus ir kaip jie veikia mūsų kasdienius gyvenimus?

– Taip! Mane sukrėtė suvokimas, kaip tiesiogiai lyčių (ne)lygybė veikia visos šalies produktyvumą. Juk žmonės yra žymiai mažiau produktyvūs, jei negali įgyvendinti savo svajonių ar tikrųjų talentų. Kai kiekvienas turi laisvę pasirinkti pagal savo širdį, o ne lytį ar amžių, laimi visi.

– O koks kitas jūsų projektas?

– Šiuo metu kuriame serialą apie vidutinio amžiaus porą, kuri išsiskiria po ilgų santuokos metų. Vienas jų liberalus, kitas – konservatyvus. Tad viso pasaulio poliarizaciją pristatysime tiesiai į estų svetaines! Kaip ir „Kodėl gi ne?!“, tai irgi komedija su aštriais kampais.

>> IR ŠVIESA TELYDI

DVIRAČIU PO BAGDADĄ „Mano mama ir močiutė važinėjo dviračiu.

Tai buvo visiškai normalu“, – sako Marina Jaber, 27-erių metų Bagdade gimusi menininkė. Tačiau XXI a. Irake, ypač konservatyvėjančiame po 2003 m. JAV ir sąjungininkų invazijos bei okupacijos, dviračiai gatvėse tapo išskirtinai vyrų transporto priemone. „Ilgą laiką mąsčiau: ar iš tiesų visuomenė mums neleidžia daryti tam tikrų dalykų ir ji tiesiog jų nebepriima, nes mes nustojome juos daryti?“ – sako Marina.

Meno aktyvistė Piešė ir rašė Léna Merhej Nuo pat vaikystės mėgstu piešti ir kurti.

2016 m. balandį meno parodoje Marina metė iššūkį lyčių stereotipams Irako visuomenėje.

... Važinėdavausi raudonu pusbrolio dviračiu.

Bet, kai sulaukiau 10-ies metų, man buvo uždrausta važinėti dviračiu...

Visai kaip mano mama ir močiutė...

Nuvykau į Londoną aplankyti sesers.

Pamačiau dviratį, bet bijojau ant jo sėsti...

Tad pasivažinėjau ir buvo labai faina!

Žmogus niekad nepamiršta, kaip važiuoti dviračiu!

14 //

Nusprendžiau užsiimti multimedijų projektu.

Pastarasis kelia svarbų klausimą: ar visuomenė iš tiesų smerkia tokį užsiėmimą?

Pažadėjau sau, kad važinėsiu ir Bagdade.

Šeima nežinojo apie šį mano projektą. Turėjau jiems meluoti ir dviratį palikti pas draugus.

Pradėjau važinėti dviračiu gatvėmis. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.

© 37O

I

Kartą

eškodama atsakymo menininkė ėmėsi įgyvendinti meninę idėją, virtusią socialiniu judėjimu. Po kelionės į Londoną, kuriame pirmą kartą nuo vaikystės moteris vėl užlipo ant dviračio, tą patį ji padarė savo gimtajame Bagdade. Fotografavo save ant dviračio ir nuotraukas publikavo instagrame, kur dabar jau turi virš 80 tūkst. sekėjų. Vienoje nuotraukų matyti Marina ant savo raudono dviračio ir į ją kiek piktai dėbtelintis vyresnio amžiaus vyras. „Tas senolis padėjo man rasti atsakymą, – sako Marina. – Daugiau nei 5 min. važiavome greta ir jis vis į mane spoksojo. Neatrodė, kad jam patinka tai, ką mato. Bet staiga jis apsisuko ir nuvažiavo savo reikalais. Tada ir supratau, kad aš ir esu visuomenė.

Jei ko nors noriu, turiu tiesiog pradėti tai daryti.“ Palaikymas socialinėje žiniasklaidoje buvo didžiulis, ir po kurio laiko Marina pradėjo organizuoti moterų dviračių žygius po Bagdadą. „Moteriai važiuoti dviračiu Irake nėra nelegalu, tačiau dėl karo mes, irakiečiai, nustojome daryti daugybę dalykų...

Esame per daug užsiėmę mirtimi“, – sako Marina. Tačiau būtent todėl, įsitikinusi ji, Irako žmonės turi kurti kitokį savo visuomenės vaizdą – ne užsieniečiams, o pirmiausia sau; prisiminti prieš ilgus karo ir jo sukelto nestabilumo metus gyvavusias tradicijas. „Žmonės stabdo mane gatvėje ir dėkoja sakydami, kad būtent tokį Bagdadą jie pažįsta, prisimena ir myli“, – sako Marina.

Tai – tikrasis mūsų Bagdadas!

Pamažu gavėje pradėjau jaustis užtikrintai.

Važiavimas dviračiu tapo normalu.

Tai pakeitė mano gyvenimą.

Fotografuodavau save ant dviračio. Tos nuotraukos buvo skirtos parodai bei paraginti ir kitus.

2015 ir 2016 m. surengiau dvi parodas šiuolaikinio meno institute „Tarkib“. Žmonės gatvėje mane labai palaikė!

Tad moterų ant dviračio klausimą iškėliau socialinėje žiniasklaidoje,

ir taip pradėjau kampaniją, raginančią moteris prisijungti. Daug jų taip ir padarė.

Broliai mane kvestionavo, o tėtis sakė, kad ši kampanija pavojinga, nors idėja jam labai patiko.

Meno pasaulis šios idėjos nepasmerkė.

Nepaisant to, niekad nepamiršiu Tigro upės, aplink skraidančių paukščių ir žmonių šypsenų...

Be dviračių, Marina piešia ir tapo, yra įsitraukusi į grupės jaunų bagdadiečių veiklą rūpintis sužeistais gatvės šunimis ir katėmis. Ką tik užbaigė moterų portretų seriją smurtą prieš moteris smerkiančiai kampanijai. Gyventi Bagdade jai labai patinka ir ji sako, kad miestas atsigauna po karo ir okupacijos sukelto chaoso. O pats Irakas prieš visus karus regione garsėjo ne tik itin daug knygų skaitančiais gyventojais, bet ir stipriu moterų teisių judėjimu. Praėjusio amžiaus viduryje Irako moterys išsikovojo asmeninio statuso įstatymų priėmimą, kurie panaikino anksčiau galiojusį draudimą joms dirbti medicinos, inžinerijos ir teisės srityse. Pasiekta progreso ir dėl moterų teisių skyrybų, vaikų globos ir turto paveldėjimo atvejais.

Marinos ir dviračių Bagdade istoriją komikso forma užrašė ir iliustravo Lena Merhej, į tarptautinei Moters dienai skirtą rinkinį „Hunna“ (iš arabų k. – „Jos“) ją įtraukė Libano komiksų kolektyvas „Samandal“, leidžiantis komiksų žurnalą tuo pačiu pavadinimu arabų, anglų ir prancūzų kalbomis.

Marina Jaber instagrame: @marina_radaiovic

Mes galime viską!

„Samandal“ FB: @SamandalComics Lena Merhej: lenamerhej.com Versta iš: „Hunna“, Samandal Comics, Beirutas, 2019 m.

Iliustracijų ir teksto autorė (arabų ir anglų k.): Lena Merhej

Pabaiga

Įžanga ir vertimas į lietuvių kalbą: Giedrė Steikūnaitė

ISM NEUŽLEIDŽIA POZICIJŲ – PRIPAŽINTAS GERIAUSIU NEVALSTYBINIU UNIVERSITETU LIETUVOJE ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas užtikrintai laiko savo pozicijas ir jau penktus metus iš eilės žurnalo „Reitingai“ sudarytojų paskelbtas geriausiu privačiu universitetu Lietuvoje. Jis buvo reitinguojamas kaip geriausias nevalstybinis universitetas net penkiose iš šešių vertinimo kategorijų.

Prieš keletą mėnesių to paties žurnalo „Reitingai“ paviešintoje statistikoje, kurioje pristatyti aukštojo mokslo institucijų reitingai ir vertinimai, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas pripažintas geriausiu keturiose vertintose bakalaurų rengimo studijų kryptyse. Skelbta, kad Lietuvoje kokybiškiausios ekonomikos, vadybos, finansų ir verslo studijos yra ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.

PO STUDIJŲ – PUIKIOS KARJEROS GALIMYBĖS ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas turi puikų vardą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o čia gautą kokybišką išsilavinimą patvirtina ir sklandus studentų įsiliejimas į darbo rinką. Net 98,11 proc. baigusių ISM dirba pagal specialybę, net 91,20 proc. čia besimokančių karjerą pradeda studijų metu ar iš karto po jų, 13,25 proc. uždirba daugiau nei 3 000 eurų, 21,29 proc. – daugiau nei 2 500 eurų ir beveik 13 proc. baigusių ISM turi savo verslą.

Pastarajai statistikai priklauso ir ISM alumnė, verslininkė Goda Tumaitė, kuri 2011 m. gero išsilavinimo planavo

ieškoti užsienyje. Tačiau būtent dėl kokybiškų ir puikiai vertinamų studijų programų, aukšto ISM universiteto lygio ir planų įkurti nuosavą įmonę gimtinėje pasiliko Lietuvoje. „Iš valstybinių brandos egzaminų gavau aukštus balus, tad ieškojau universiteto, kuris taip pat ruoštų stiprius profesionalus. Iš pradžių mano žvilgsnis nukrypo į užsienį. Ne popieriuko man reikėjo, bet naudingų žinių. Mano tikslas buvo susirasti tokį stiprų universitetą, kad net ir jo nebaigusi gaučiau naudingų žinių, kurias galėčiau pritaikyti gyvenime ir darbinėje veikloje. Antrajam etapui, pokalbiui, gavau kvietimus net iš kelių užsienio universitetų, tačiau tėvai paskatino dar kartą pasižvalgyti Lietuvoje. Vienintelis universitetas, kuris atitiko mano lūkesčius, buvo ISM, kuriame ir pasirinkau ketverių metų Ekonomikos ir politikos programą. Maniau, kad ji suteiks naudingiausių žinių ateities darbams. Pasirodo, taip manė ir daugelis mano tuometinių kurso draugų, todėl susirinko tikrai stiprus kursas“, – pasakoja G.Tumaitė, ISM Ekonomikos ir politikos studijų programos alumnė.

į savo pusę palenkti vos 11 proc. visų balsuojančių. O tokius dalykus galima pritaikyti ir kasdienėje ar darbinėje veikloje. Kurdamas verslą turi galvoti panašiu principu – ne visi pirks tavo produktą ar paslaugą. Kiek žmonių pirks?

O kiek tau reikia? Kartais supranti, kad pesimistiškiausiu atveju, jeigu 2 proc. visų pirkėjų tame rinkos segmente visuomet rinksis tavo prekę ar paslaugą, tau puikiausiai pavyks išsilaikyti. O juk dažnai ateina daugiau negu tie 2 proc.“, – pritaikytomis teorinėmis žiniomis dalijasi Goda.

Goda savo studijomis buvo labai patenkinta, tad nesistebi ir stabiliai išlaikoma aukšta universiteto pozicija Lietuvoje. „ISM nuolat keičiasi, tobulėja – būtent todėl jis ir yra puikiai reitinguojamas.

Moderniame pasaulyje viskas labai greitai kinta, o tie, kurie nespėja su visais, lieka užnugaryje“, – sako ISM alumnė.

GAUTOS ŽINIOS PANAUDOJAMOS PRAKTIKOJE Godos nuomone, prie jos sėkmės tikrai prisidėjo ISM universitete dėstomos disciplinos, paslaugūs ir savo laiko studentams negailintys dėstytojai. „Kuriant verslą man itin pravertė paskaitos apie finansus. Žinoma, labai svarbu ir pačiam domėtis. Klausytis paskaitų ir įsidėmėti turinį labai svarbu, tačiau aš su dėstytojais nuolat bendraudavau po paskaitų, rašydavau laiškus su prašymu išplėsti informaciją, papasakoti daugiau, rekomenduoti kokį šaltinį, kuriame galima rasti reikalingų žinių. Paskaitų metu užduodavau gyvenimiškų klausimų, o dėstytojai maloniai padėdavo. Kai kurių dalykų juk jokiose knygose ir žurnaluose nerasi“, – apie modernų ISM dėstytojų požiūrį į studentus pasakoja Goda.

Pasak ISM alumnės, daug naudos jai davė ne tik tiesiogiai su verslu susijęs finansų valdymas, bet iš pirmo žvilgsnio ir niekaip su įmonės kūrimu ryšių neturinti politinė studijų kryptis. Tačiau Goda teigia, kad būtent su politika susijusios paskaitos jai padėjo suprasti tam tikrus dėsnius. Pavyzdžiui, anot pašnekovės, verslas, kaip ir rinkimai, yra paprasčiausia matematika. „Tiesiog įvertini, kiek procentų rinkėjų ir kaip balsuoja, kiek neapsisprendusių, poziciją galinčių keisti žmonių.

Kartais, kad būtum išrinktas, tau reikia

PO STUDIJŲ – NUOSAVAS VERSLAS Sukaupusi pakankamai žinių, drąsos ir noro užsidirbti, 2015-aisiais Goda įsteigė mokyklėlę 5–12 klasių moksleiviams „Mokinkis“, kurioje vaikai ir jaunimas rengiami stojamiesiems į Vilniaus jėzuitų gimnaziją, Kauno jėzuitų gimnaziją, Vilniaus licėjų, Mykolo Biržiškos gimnaziją, taip pat ir baigiamiesiems egzaminams. Šiandien Godai sekasi tikrai gerai, tačiau pradžia buvo sudėtinga. Kaip ir kiekvienam verslui pradėjus nuosavą veiklą daugiausia kliūčių kėlė lėšų trūkumas. „Kurdamas savo įmonę prisiimi labai daug atsakomybės. Jeigu mėnesio gale tau neužteks pinigų mokesčiams, algoms ir nuomai – mokėsi iš savo kišenės. Atsimenu, ISM universitete turėjome tokią kompiuterių gamybos įmonės simuliaciją. Tau duoda tam tikrus resursus, tu sudėlioji reklamą, gamybą, atlieki rinkos tyrimą. Resursus galima perdėlioti kas ketvirtį. Ir pirmus dvejus ar pusantrų metų turi tokiu principu vadovauti įmonei. Kai kurios kurso draugų komandos smarkiai rizikavo ir turėjo nuostolių, keletas komandų buvo atsargios, tačiau gavo neblogą pelną. O atsirado ir tokių komandų, kurios pademonstravo puikius įgūdžius ir generavo didelius pelnus. Puikiausius rezultatų pasiekė tie, kurie ruošėsi: gerai išstudijavo rinkos analizės rezultatus, jais remdamiesi sukūrė produktą ir atliko dar daugybę kitų pasiruošimo žingsnių“, – apie ISM studijų ypatumus pasakoja Goda ir priduria, kad, susidūrusi su tokiais iššūkiais, kaip finansiniai sunkumai, ieškojo sprendimų ir sukūrė papildomų paslaugų – vaikų konsultavimą per atstumą Kaune ar užsienyje, tėvams pradėta siūlyti įsigyti įmonės darbuotojų atrinktą ir sukauptą medžiagą konkrečiam dalykui mokytis.

KOKYBIŠKAS MOKSLAS – TVIRTAS GYVENIMO PAMATAS Mokyklą vaikams ir jaunimui įkūrusi G.Tumaitė sako, kad kokybiškas švietimas yra labai svarbus. Į savo išsilavinimą investuoti būtina, nes jis gali tapti tvirtu gyvenimo pamatu. „Net ir dabar, jau baigusi mokslus ir įkūrusi nuosavą verslą, aš vis dar skaitau daug knygų, nuolat šviečiuosi. Daugiausia skaitau anglų kalba. ISM turi labai gerą biblioteką, kurioje visuomet rasdavau įdomios literatūros apie verslo valdymą, finansus. Šiuo atveju labai padėjo tai, kad studijavau anglų kalba. Kitu atveju skaityti sudėtingo turinio užsienio leidinius tikrai nebūtų lengva. Tam, kad įsisavintum žinias kita kalba, privalai ją puikiai mokėti. ISM universitete pasiekiau tikrai aukštą anglų kalbos mokėjimo lygį. Būtent čia studijuodama įpratau nuolat ieškoti daugiau, įdomiau, mąstyti giliau.

Visuomet galima išmokti naujų dalykų – tik todėl aš turiu įdomų ir gerą darbą. Pasaulyje viskas labai greitai keičiasi, negalima atsilikti. Spėsi – būsi, kaip sakoma, ant bangos“, – sako ISM alumnė, mokyklos „Mokinkis“ įkūrėja G.Tumaitė.

>> SVETUR Rašė Dovydas Kiauleikis

Kanai ir jų taisyklės. Dar 2015 m. festivalio vadovas Thierry Frémaux „uždraudė“ asmenukes ant raudonojo kilimo. Šito draudimo nesilaiko nei žvaigždės, nei paprasti mirtingieji.

KANUOSE – ATEITIES KŪRĖJAI IR APOKALIPSĖS NUOJAUTOS

18 // © 37O

– Per dvi savaites peržiūrėjote daugybę filmų – kokios tendencijos išryškėjo šių metų programoje?

G.K.: Šiemet Kanuose buvo daug tradiciškai žemiesiems žanrams priskiriamų elementų – zombių, vaiduoklių, satyros, kriminalo. Režisieriai jais drąsiai naudojasi, suteikia naujų atspalvių ir reikšmių. Pavyzdžiui, zombius galėjai sutikti Jimo Jarmuscho, Mati Diop, Bertrand‘o Bonello filmuose, mutantes gėles – konkursiniame filme „Mažasis Džo“, vaiduoklius – siaubo filme „Švyturys“, Rene Magritte‘o drobes primenančius paralelinius pasaulius – dramoje „Vivarium“. Žodžiu, kine vis mažiau grynojo ir vis daugiau magiškojo realizmo, fantastikos.

Regis, realistinės istorijos nebegali perteikti šiuolaikinio pasaulio absurdo, žmogaus būsenų ir nuotaikų, visuomenėse tarpstančių problemų.

Tam reikia magijos ir pasakiškų motyvų. Aišku, laikas parodys, ar pažaisti su fantastika yra trumpalaikė režisierių užgaida, ar iš tikrųjų kino tendencija.

Nors, pavyzdžiui, prisiminus pernai Kanuose rodytą „Laimingąjį Ladzarą“, kuriame gausu magijos, ar paralelinėje programoje pristatytą „Ribą“ apie trolius, galima teigti, kad magiškasis realizmas kine stiprėja.

Kita tendencija – save ir kiną reflektuojantys filmai, įvairūs metatekstiniai žaidimai. Toks buvo naujausias Quentino Tarantino filmas „Vieną kartą Holivude“, gaila, neįvertintas jokiu prizu, taip pat Corneliu Porumboiu kriminalinė komedija „Švilpautojai“, Gasparo Noé kino esė „Lux Aeterna“.

D.G.: Viena vertus, viskas Kanuose buvo kaip visada – daug prancūzų, daug politikos ir daug garsių vardų. Labiausiai krito į akį tai, kad šiemet į pagrindinę ir paralelines programas buvo atrinkta nemažai patį kiną apmąstančių filmų, taip pat filmų, žaidžiančių su žanrinio kino estetika. Ypač žanro ir B kategorijos filmų elementų perkėlimas iš nišinių fantastinio kino festivalių į didžiausią pasaulyje autorinio kino platformą atrodė ir netikėtas, ir gaivus. Velnias žino, kas už to slypi.

Galbūt, naujos, gaivesnės kino kalbos paieškos. O galbūt toks yra mūsų isteriškų laikų simptomas: kiekviena problema pradeda atrodyti kaip siaubo filmas.

– Kuo šiemet išsiskyrė konkursinė programa? Ar tikrai tai kino pasaulio crème de la crème rinktinė?

G.K.: Kanų konkursas visada yra didžiųjų kino pavardžių konkursas. Toks jis buvo ir šiemet. Broliai Dardenne’ai, Kenas Loachas, Terrence’as Malickas, Marco Bellocchio, kurį galima vadinti gyvuoju klasiku, Pedro Almodóvaras, Jimas Jarmuschas. Visi jie konkursinėje programoje lankėsi ne pirmą kartą.

Galima priekaištauti, kad didžiosios pavardės atsibodo, kad reikia įsileisti į konkursą daugiau jaunų režisierių, bet tokie tie Kanai. Jei naują filmą sukūrė kino grandas, kaip jo neparodysi. Aišku, garsios pavardės nebūtinai reiškia gerus filmus. Šiemet net du prizus išsivežė debiutantai – Didįjį žiuri prizą pelnė M.Diop už „Atlantę“, o žiuri prizą – Ladj Ly už „Vargdienius“.

VISUS PRIZININKUS VIENIJA ĮSIŠAKNIJIMAS DABARTYJE IR ŽVILGSNIS Į ATEITĮ.

O ar konkursas visada yra ta crème de la crème, sunku pasakyti. Vienais metais – taip, kitais – vargu. Šiemet ryškesnių filmų pamačiau ne konkurse, bet „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, kuri pernai, priešingai, buvo labai silpna. Bet kad ir ką sakytume, pasaulyje nėra jokio kito kino festivalio, kurio būtų taip laukiama, apie kurį būtų tiek kalbama, rašoma, diskutuojama, kuriuo būtų tiek piktinamasi. Kad ir kokie juokingi Kanai atrodytų su savo raudonaisiais kilimais, griežtomis taisyklėmis, ilgomis eilėmis ir visu ceremonialu, jiems nėra lygių. Kasmet festivalio lauki lyg kino Kalėdų.

D.G.: Crème de la crème buvo tikrai nemažai: Dardenne’ai, Tarantino, Almodóvaras, Loachas, Malickas. Atrodo, kai kurie filmai buvo atrinkti tik tam, kad žavėtų savo režisierių pavardėmis. Tačiau smagu, kad galiausiai žiuri iš didžiųjų meistrų apdovanojo tik Dardenne’us už režisūrą; visi kiti apdovanojimai buvo išdalyti jauniems, Kanuose tik debiutavusiems arba dar nė karto neapdovanotiems režisieriams

Antonino Thuillier / AFP nuotr.

Jei sutinkate, kad Kanų kino festivalis – svarbiausias metų pasaulio kino renginys – diktuoja rytojaus tendencijas, tai ateitis atrodo labai zombiškai. Nes būtent filmai su zombiais, paraleliniais pasauliais ir kitokiais B kategorijos atributais dominavo gegužės antroje pusėje Prancūzų Rivjeroje vykusiame renginyje. Ką, be zombių, dar rodė Kanuose ir ką matysime Lietuvos kino teatruose? Pasakoja svarbiausių Lietuvos kino festivalių programos sudarytojai Gediminas Kukta (G.K.) („Kino pavasaris“) ir Dmitrijus Gluščevskis (D.G.) („Scanorama“).

ir filmams. Visus juos vienija įsišaknijimas dabartyje ir žvilgsnis į ateitį. Jie kelia čia ir dabar aktualias problemas, tačiau sugeba pakelti jas į aukštesnį, universalesnį lygį. Apie fotografijos meną sakoma, kad geras fotografas – ne tas, kuris gerai fotografuoja, bet tas, kuris iš nufotografuotų kadrų sugeba atrinkti geriausius. Taip ir festivaliuose – konkursinė programa yra gera tiek, kiek gerai dirba žiuri. Kanams šiemet šiuo požiūriu pasisekė.

– Kas šiemet labiausiai nustebino?

G.K.: Nustebino jau minėti zombiai, magiškasis realizmas, fantastika ir net du animaciniai filmai „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Šis žanras – retas reiškinys Kanuose. Bet jeigu reikėtų įvardyti vieną visada stebinantį dalyką Kanuose, tai būtų tie tūkstančiai akredituotų kritikų ir žurnalistų, kurie net pliaupiant lietui gali dvi ar daugiau valandų kantriai laukti eilėje į filmą. Ši dvylika dienų ore tvyranti meilė kinui tiesiog negali nestebinti ir nežavėti.

D.G.: Taip, nustebino žmonių pasiryžimas pusę dienos stovėti eilėje laukiant filmo, kuris tuoj tuoj bus rodomas viso pasaulio kino teatruose. Kalbu, žinoma, apie Q.Tarantino. Gerai bent, kad dauguma patekusių į seansą galiausiai nesigailėjo. Ai, tiesa, T.Malickas, pasirodo, vis dar sugeba kurti naratyvinį kiną.

Tai bent naujiena.

– O kas šiemet nuvylė?

G.K.: Nuvylė oras, priminęs nykią, lietingą lietuvišką vasarą. Bet labiausiai gailiuosi, kad nepamačiau dviejų filmų, apie kuriuos festivalyje buvo kalbėta bene daugiausia – Roberto Eggerso siaubo filmo „Švyturys“ („The Lighthouse“) su Robertu Pattinsonu ir Willemu Dafoe, ir korėjiečio Bong Joon-ho „Parazito“ („Parasite“), kuris ir laimėjo „Auksinę palmės šakelę“. Nuvykti į Kanus ir grįžti nepamačius nugalėtojo, tikrai apmaudu. Bet „Parazitą“ tikrai rodysime „Kino pavasaryje“. Beje, „Kino pavasaryje“ išvysite ir „Kritikų savaitėje“ už geriausią vyro vaidmenį įvertintą islandų režisieriaus Hlynuro Palmasono filmą „Balta, balta diena“.

Dėl kitų filmų dar vyksta derybos.

D.G.: Kiek nusivyliau ilgamečiu festivalio šeimininku Thierry Fremaux.

Kai kurie konkursinės programos filmai akivaizdžiai galėjo būti pakeisti daug stipresniais kūriniais iš „Ypatingo žvilgsnio“ programos arba paralelinių sekcijų. Pavyzdžiui, programoje „Dvi režisierių savaitės“ žibėjo „Švyturys“, o konkurse teko tenkintis kokybišku, bet senamadišku ir be jokios vaizduotės sukaltu Arnaud Desplechino „Oh Mercy!“

– Kurie filmai įstrigo labiausiai?

G.K: Katalono Alberto Serra „Laisvė“(„Liberté“), nes tai buvo radikaliausias, drąsiausias festivalio filmas, priminęs apie tikrąją alternatyvą. Režisierius nesitaiksto su jokiomis kino konvencijomis, žiūrovų lūkesčiais ir laikosi savo vizijos iki galo. Tokių vizionieriškų filmų Kanuose visada pasigendu.

Oliverio Laxe’o „Ugnis ateis“ („Fire Will Come“), nes grąžino tikėjimą vaizdų kalba, buvo vizualiai vienas gražiausių ir paveikiausių reginių.

Q.Tarantino „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time… in Hollywood“), nes padovanojo aukščiausio lygio pramogą, po kurios nesinorėjo nieko daugiau žiūrėti.

T.Malicko „Paslėptas gyvenimas“ („Hidden Life“), nes po ilgo laiko režisierius sukūrė tiek forma, tiek turiniu turtingą ir tiesiog beprotiškai gražų filmą, kurio vaizdai atminty išlieka ilgam.

D.G.: A.Serra „Laisvė“ – drąsiausias, monotoniškiausias ir galbūt protingiausias viso festivalio filmas. Erzina, verčia galvoti ir žavėtis. Tikras menas. Galiu išduoti, kad išmėginsime ir „Scanoramos“ žiūrovų ištvermę šiuo filmu.

R.Eggerso „Švyturys“ – siaubo filmai jau kurį laiką išgyveną nevaikišką renesansą, ir šis kanadietis tik dar kartą parodo, kad šis žanras – toli gražu ne tik apie kvailus paauglius ir jų žudikus.

Q.Tarantino „Vieną kartą Holivude“. Čia galėjo būti ir Bonello „Zombi Child“, vis dėlto tik Q.Tarantino naujausio filmo pabaiga privertė mane juoktis, rėkauti ir ploti.

– Atrodo, kad jūsų favoritus išvys ir Lietuvos publika. Kaip filmai su lietuviškais prieskoniais atrodė Kanuose?

G.K.: Vytauto Katkaus trumpametražis filmas „Kolektyviniai sodai“, parodytas „Kritikų savaitės“ programoje, iš kitų darbų išsiskyrė minimalistine kino kalba, asmeniškomis intonacijomis ir pasitikėjimu žiūrovu. Visa tai – drąsaus kūrėjo bruožas.

O latvio Jurio Kursiečio „Olegas“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Valentinas Novopolskis, pratęsė Baltijos kine populiarią realizmo kryptį, kuri, kaip minėjau anksčiau, europietiškame kine ima blėsti, nebeatrodo paveiki ir iškalbinga. Bet, matyt, posovietinių šalių kino režisieriams reikės sukurti dar keliasdešimt labai natūralių, beveik dokumentiškų (toks yra „Olegas“) filmų, kad suprastų, kas įvyko ir tebevyksta su jų visuomene, ir tik po jų bus galima kiek atsipalaiduoti ir leistis fantazuoti.

2019-ŲJŲ KANŲ PRIZININKAI „Auksinė palmės šakelė“: „Parazitas“ („Parasite“), rež. Bong Joon-ho Didysis prizas: „Atlantė“ („Atlantics”), rež. Mati Diop Žiuri prizas: „Vargdieniai“ („Les Misérables”), rež. Ladj Ly, ir „Bacurau“, rež. Kleberis Mendonça Filho ir Juliano Dornelles Geriausia aktorė: Emily Beecham, „Mažasis Džo“ („Little Joe”) Geriausias aktorius: Antonio Banderasas, „Skausmas ir šlovė” („Pain and Glory“) Geriausias režisierius: Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai už „Jaunąjį Ahmedą“ („The Young Ahmed”) Geriausias scenarijus: „Moters ugnyje portretas“ („Portrait of a Lady on”), rež. Céline Sciamma

LAIKAS PARODYS, AR PAŽAISTI SU FANTASTIKA YRA TRUMPALAIKĖ REŽISIERIŲ UŽGAIDA, AR IŠ TIKRŲJŲ KINO TENDENCIJA.

Filmo „Laisvė“ kadras.

Filmo „Paslėptas gyvenimas“ kadras.

KAS TIE KANAI? Filmo „Ugnis ateis“ kadras.

Prasidėjęs kaip prancūzų atsakas į Venecijos kino festivalį, nuo 1946 m.

Kanų kino festivalis išsikovojo svarbiausio kino renginio pasaulyje statusą. Čia pristatomi ne tik Europos, bet viso pasaulio kūrėjų darbai, o dėl Kanų raudonojo kilimo nenumaldomos traukos ir Holivudo žvaigždės mielai užsuka parodyti savo kūrybos ar papozuoti paparacams. Šalia pagrindinio festivalio ir jo konkurso bei „Ypatingo žvilgsnio“ programos tuo pačiu metu vyksta ir dar du atskiri renginiai, dažnai suplakami į vieną. Tai „Kritikų savaitė“, pristatanti kino debiutus ir antruosius darbus, bei „Dvi režisierių savaitės“, akcentuojančios nepriklausomą mąstymą kine.

Kad nebūtų per mažai kino, šalia programų nuo 1959 m. dar vyksta ir „Marché du Film“ („Kino mugė“). Tai iki šiol didžiausias komercinis kino renginys, kurio metu perkami ir parduodami įvairiausi filmai iš viso pasaulio, šalys savo paviljonuose pristato kino gamybos ir kūrybos galimybes (Lietuva taip pat dalyvauja).

Filmo „Švyturys“ kadras.

>> SVETUR

N otrau ku uo kos m ltūr kov Isaiah m ūsų os o i Fain ta uzik me fest ki g berg ria rpta os nų iva eg šo um uti tra ko lis „ užė pr kį. oji nio dic nce Lie s p ba ogr Šiu mą ga ijas ntra tuv ab ki re am ola pra rso , Li tą: iška aig pa toki „A a „ ikin na dir etu po s p os T ka siu ą „ lph Vil ės, šau ige vos ez asa el lb tus Lit ab na k iją k A a ja n om ią ą“ et C lter ntį čių om , c ojim vive “ is, , š (ta p on na pe ba po ho a v eg auk ip apa nec tyv rfo ng zic rinė s“ ykę zo ia jie sa tio io rm ą, ijo s pri s an Ve s m ir i sta Lie tiš nč k n s, t ką ią en ojo “ T sų ne o ns tė tuv (!) ap šve tū el A v c ky tru n o , b ie lni kst v (k aka ijos klą me em s et sa ai an ivo ad rą liū , k nti enk kv vo va tin kl ir , š tų yla nė ą ie dž di ei ub ka iu nč s ol na p či e i ią i p a u a an u „ či gs mū blik Ted ją v ikin ą m s a šo ą ų š i a er“ adi į kti ar al pi ir ntu m ka py į) – e d ) rtu ktį ja ar ik vis uną ip o , ar mis yč ių .

M ŠA UZ IS BO IK IN LIT TO A RI VA ĖS TE JO KA V L A S: R IEN O O VI VO KI EM E

A G E M O B R TU

N

u

e di in

20 // © 37O

(NEIŠVENGIAMAS) PASAKOJIMAS APIE TEL AVIVĄ ...Čia negrįžtamai keičiasi sąvoka „gražus miestas“. Tel Avivas niekaip nėra gražus įprasta prasme: įkurtas prieš 110 metų dykumoje prie Viduržemio jūros, dabar jis yra nenusakomas įvairiausių istorinių, kultūrinių ir tiesiog civilizacinių sluoksnių konglomeratas su labai savotišku požiūriu į... daugmaž viską. Rodos, kad dangoraižiai (kuriuos televizininkai taip mėgo filmuoti šių metų „Eurovizijos“ užsklandoms) kaip kokios invazinės rūšys auga ant tikrojo Tel Avivo paklotės.

Pastarąją (jos minėtose užsklandose beveik nesimatė) sudaro vienas prie kito prilipę įvairiausio aptriušimo lygio statiniai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip laikinos kelių aukštų lūšnos sulipintomis iš bet kur surankiotų kaladėlių sienomis. Per jas iš lauko išvedžioti vamzdžiai ir nebeatraizgomi laidai kažkokiu būdu sušliaužia ant elektros stulpų, papuoštų nedviprasmiškomis lentelėmis „Death Danger“. Viską, įskaitant telegeniškuosius stiklo ir betono bokštus, nuolat dengia dykumos dulkių sluoksnis. Dėl jų, be abejo, neverta jaudintis, nes išvalysi – vis tiek nusės.

Visa laimė, kad netrukus kitu žvilgsniu pamatau beprotišką šio miesto žavesį: kokia nors apsilupusi pabaisa, pasirodo, yra nuostabi miesto įkūrimą menanti vila, kurią tuoj tuoj renovuos (Tel Avive beveik viską „tuoj renovuos“). Ne vienoje gatvėje tiesiog verta įdėmiau įsižiūrėti ir pro vitrinų margumyną, kondicionierių inkilus, nesibaigiančias statybas, remontus ir kitokį kasdienybės triukšmą pamatyti bauhauzo architektūros paveldą (jo čia – net 4 000 pastatų). Ir šiaip nustoji ieškoti gražaus miesto požymių, nes pradedi aktyviai su juo kalbėtis ir susidraugauji.

Svarbiausia yra tai, kad šis kitoks Tel Avivo grožis leidžia visiškai susikoncentruoti į svarbiausią jo turtą – nuostabią žmogiškąją architektūrą, jos spektrą nuo raumeningų jūros krantine per didžiausius karščius bėgiojančių pusdievių iki savyje paskendusių ortodoksų. Iš įvairiausių pasaulio kampų ir kultūrinių kontekstų per visą šimtmetį

suvažiavę žydai tarpusavyje yra labiau skirtingi nei panašūs. Ne visi paiso tradicijų (ypač Tel Avive), ne visi kalba hebrajiškai, tikrai ne visi yra apsigimę verslininkai ar knygiai-moksliukai. Dauguma itin atsipūtę, labai geranoriški, visada pastebi pasiklydusį žioplą užsienietį ir padeda jam rasti (dažniausiai) jūrą. Žiniasklaida mėgsta kartoti klišę apie miestą, kuris niekad nemiega. Man atrodo, jis tiesiog niekad nepabunda, nes nemato jokio reikalo.

LIETUVIŠKI PASAKOJIMAI Ir štai į šį įstabiai atsipalaidavusį chaosą nuo šių metų kovo įsiliejo nemažai lietuvybės: poetės Indrė Valantinaitė ir Lina Buividavičiūtė gyvu savo eilių nervu, atvirumu ir laumišku žavesiu sujaudino publiką, susirinkusią į iš Kauno kilusiai didžiai Izraelio poetei Lėjai Goldberg (1911–1970) skirtą vakarą. Kovo pabaigoje nuostabusis choras „Aidija“ pradėjo dainuoti Tel Avivui jau prie Ben Guriono oro uosto bagažo grąžinimo skyriaus, tęsė repeticijose, pakeliui į jas autobuse, dviejuose koncertuose Tel Avivo meno muziejuje, kur vyko „Felicjos Blumental“ tarptautinio festivalio renginiai, nesiliovė po koncertų pakeliui į viešbutį ir baigė Kijeve įstrigusiame lėktuve... Akordeono virtuozas Martynas Levickis įtikino publi-

ką, kad jo instrumentas nėra vien smagių vakaronių atributas, o dirigentė Giedrė Šlekytė tvirta ranka suvaldė Izraelio kamerinį orkestrą, kuris susiprato, kad Ramintos Šerkšnytės „De Profundis“ nėra šiaip sau kūrinėlis, kurio gali nesimokyti iš anksto...

Pianistas Andrius Žlabys ne tik puikiai skambino Gustavo Klimto ir kitų dailės istorijos personažų kūrinių apsuptyje, bet ir papasakojo apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išskirtinumą. Po kelių savaičių grįžome į tą patį muziejų su Linos Lapelytės performansų programa, kuri labai pavojingai „įsiprogramavo“ į Pesacho išvakares, bet vis tiek sutraukė fantastišką būrį smalsių meno žinovų. Smalsumas, įsižiūrėjimas, gebėjimas formuluoti klausimus ir drąsa juos užduoti buvo būdingi ir Lietuvos šokio savaitgalio legendiniame Suzanne Dellal teatro ir šokio centre publikai. Keturis skirtingus spektaklius jie ir žiūrėjo skirtingai, bet kaskart likdavo aptarimuose ir tikrai mokėjo paklausti (neverta net pradėti kalbėti apie mūsų publiką, kuriai dažniausiai atima žadą).

Pokalbis, galimybė papasakoti kuriančios Lietuvos istorijas mums visiems buvo svarbiausia – pasak viso šio festivalio įsukėjos kultūros atašė Elenos

zikos skonį, bet vis dar žino, kas skamba šviežiai ir ieško naujovių muzikoje.

Man po koncerto pabendravus su atėjusiais žmonėmis, ši publika pasirodė būtent tokia – stilinga ir išsilavinusi.“ Mes nemojavome vėliavomis ir specialiai neakcentavome šio vakaro „Tederyje“ ir jo pratęsimo „Alphabete“ lietuviškumo. Ar pavyko kažką papasakoti apie Lietuvą, apie save joje? Giedrės pasvarstymai: „Pasakojame juk visi kasdien savo buvimu, žvilgsniais, darbais. O ant scenos, manau, transliacija dar labiau padidėja. Toks smagus lietuviškas koncentratas tikrai turėjo palikti įspaudą Tel Avivo žmonių galvose! Ne iš vieno žmogaus išgirdau, kad Lietuva jiems – labai egzotiška. Būnant Izraelyje labai egzotiška girdėti tokius žodžius. O jei susėstume tiesiog pasikalbėti be muzikos instrumentų, manau, kad pasakojamos istorijos būtų labai panašios. Nors mūsų pilvuose daugiau batono, o pas vietinius – avinžirnių. Gali būti, kad galiausiai išsiaiškintume, jog esame pusiau giminės ar bent jau matėmės prieš penkerius metus ir kartu klausėme to paties koncerto.“

Keidošiūtės, mums yra gyvybiškai svarbu pabandyti pakeisti naratyvą, kalbėtis ne vien apie praeities kaltes, bet ir apie dabar esančią Litą, kuri yra artimesnė Izraeliui, nei pati žino ir Izraelis gali įsisąmoninti...

MŪSŲ PILVAI PILNI BATONO, O JŲ – HUMUSO Lietuviški renginiai Tel Avivo klubuose „Teder“ ir „Alphabet“ vieną gegužės šeštadienį rado dar kitokią publiką – alternatyvios muzikinės scenos programa „Vilna Connection“, kurią sudarė „Vilniaus muzikos gurmanas veteranas“ Manfredas Bajelis (cituoju muzikantus), sudomino žmones, kurie šabą linkę švęsti siautulingai. Po Manfredo „sparneliu“ (vėl cituoju) šįkart buvo „Shishi“ merginos, džiazo būgnininko ir prodiuserio Marijaus Aleksos projektas „Maps“, didžėjai V. (Vidmantas Čepkauskas), „12 inčų po žeme“.

Prie pulto stojo ir pats Manfredas, kurį Tel Avivo publika neblogai pažįsta iš ankstesnių bendrų projektų.

Į „Teder“ erdvę („Teder.FM“ yra radijo stotis, kuri rengia koncertus ir transliacijas iš Tel Avivo barų ir klubų), kuri iš esmės yra didžiulis vidinis kiemas su baru ir picų kepykla, nuo pat pirmų Manfredo leidžiamų setų pradėjo rinktis: vaikinai, merginos, moterys ir vyrai, šeimos su (kartais labai mažais) vaikais, šeimos su šunimis, damos ir džentelmenai, dar šlapi, vos iš jūros išlipę banglentininkai, atletai ir storuliai. Dauguma – su šortais, berankoviais marškinėliais ir šlepkėmis. Nė vieno nė kiek nereikia „šildyti“ ir įkalbinėti reikšti emocijas – publika užsiveda iš karto, šaukia, jei patinka, šoka, nes patinka. Temstant, niekas nesiskirstė, atmosfera tirštėjo. „Ta jūsų Lita labai cool!” – šaukė garbanoti žmonės.

Kai viskas baigėsi, pasipasakojome vieni kitiems, koks buvo tas Tel Avivo nuotykis ir ką čia mums pavyko papasakoti apie Lietuvą – Litą... „Žiedų milijonas ir sieloj, ir gatvėj, nes medžių lapai didesni, vietiniai skaniai gamina, labai jauku ir saugu naktimis.

Kažkaip susilieja visų buvimas į vieną ošimą, įskaitau salotų padažus, pakrantės švarą ir sūrumą, kaip ir tas garbanas, kurių čia prisižiūrėjome ir aš kažkur sielos kamputyje tiesiog norėčiau turėti tokius plaukus“, – užsisvajojo „Shishi“ būgnai ir vokalas Elena

Neniškytė. Jai nuo pat koncerto pradžios buvo sudėtinga įsijausti į dialogą su publika dėl techninių nesklandumų. „Tie trukdžiai kaip ir trukdė, bet pamačiau publiką, ir tie vaikai bei žmonės, garbanoti, įdegę, atsipalaidavę, padarė savo. Po viso vakaro, kuris buvo ilgas ir puikus, galvojau, kad yra tiesiog labai gera, saugu ir jauku, kaip lietuviui jau net per gerai. Žinot tą tikro lietuvio jausmą – palaimą su lengvu įtarimu, kuriam iš visų jėgų neleidi sugadinti to gerumo? Nes tikrai gerai.“ Dominyka Kriščiūnaitė („Shishi“ bosas ir vokalas) dar niekada gyvenime nevalgė tokių brangių burokėlių ir nematė tiek daug gražių žmonių. Grupės elektrinė gitara ir vokalas Giedrė Nalivaikaitė pritaria, kad koncerto klausė absoliučiai nuostabi minia, šabo vakarą švenčianti kaip savo gimtadienius. „Tel Avive man apskritai pasirodė, kad groju vienai labiausiai atsipalaidavusių publikų žemėje. Gal taip ir buvo?“– klausė Giedrė.

M.Aleksa pasistengė įsižiūrėti įdėmiau: „Visad labai džiaugiuosi, kai publikoje matau maždaug 27–40 metų muzikos melomanų. Tai man yra įvertinimas, nes tokio amžiaus klausytojai dažniausiai jau turi rafinuotą mu-

TOKS SMAGUS LIETUVIŠKAS KONCENTRATAS TIKRAI TURĖJO PALIKTI ĮSPAUDĄ TEL AVIVO ŽMONIŲ GALVOSE! NE IŠ VIENO ŽMOGAUS IŠGIRDAU, KAD LIETUVA JIEMS – LABAI EGZOTIŠKA. BŪNANT IZRAELYJE LABAI EGZOTIŠKA GIRDĖTI TOKIUS ŽODŽIUS.

Marijus yra įsitikinęs, kad tikrai pavyko pristatyti labiau nišinę, gal net pogrindinę šiuolaikinės Lietuvos kultūros dalį: „Man ji yra pati įdomiausia ir progresyviausia bet kurioje pasaulio šalyje. Ši scena puikiai pristato dalį Lietuvos kultūros veido, nes kūrėjai nelinkę prisitaikyti prie vietinės ar pasaulinės mainstream rinkos. Šių muzikantų dėmesys yra nukreiptas į nuoširdžią, tikrą išraišką per muziką, taip pat naujovių paiešką. Kokią istoriją ši Lietuvos kultūros dalis pasakoja? Sakyčiau, kad tai kol kas yra labai įdomios istorijos pradžia. Su keletu išimčių manau, kad pop ir alternatyvi scena gan ilgai užtruko nuo nepriklausomybės atgavimo, kol pagaliau pradėjo ieškoti ir nesigėdyti savito skambesio. Labai ilgai bandėme būti panašūs ar net kopijuoti Vakarus. Matau daug žmonių, ypač jaunų, kurie jau supranta, kad ir už Lietuvos ribų būsime įdomūs tik būdami savimi. Labai patiko „Shishi“ merginų pasirodymas, manau jos puikiai pristatė tikrą alternatyvios lietuviškos muzikos pusę. Labai džiugu tai matyti ir girdėti.

Dominyka: „Man ta sukurta Lietuva „Teder“ kieme buvo kažkokia turbomega ypatinga. Labai sėkmingas renginys, reginys, klausinys. Visi norime juoktis, šokti ir vėją plaukuose pajausti. Sienos – keistas dalykas. Labai labai keistas.“ Rašė Vlada Kalpokaitė iš Lietuvos kultūros instituto, kuri su Elena Keidošiūte įvėlė visus šiuos žmones į „Lietuviškus pasakojimus“ Tel Avive

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Jurga Tumasonytė

Margaret Atwood

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Baltos lankos, 2019

UNDINĖS

Septynių apsakymų rinkinys „Undinės“, antroji Jurgos Tumasonytės (ne Radzevičiūtės!) knyga, pasirodo po aštuonerių metų nuo pirmosios – „Dirbtinės muselės“. Autorės polinkis į įvairius gyvius jau, galima sakyti, tendencingas. Šisai rinkinys pradedamas savotiška homoreptilijų alegorija, o baigiamas apsakymu, kuriame Lietuvos kvaziistorija vaizduojama kaip skruzdėlynas.

mu, iki galo neišgryninta, tačiau sukurtųjų pasaulių dėsniai ir logika savaime pakankama ir įtikinanti. Intriguojanti paraiška kūrybinei ateičiai.

Tiedu originalūs tekstai primena mūsų rūšies biologines konvencijas kvestionuojantį Lucilės Hadžigalilovic filmą „Evoliucija“ (2015). J.Tumasonytė, į žmogiškąją tikrovę įvesdama vandenyje gyvenančius humanoidus su žuvies galūnėmis, subtiliai plėtoja intymumo siekį. Tuo metu spekuliatyviai sukurptame LDK pasaulyje rašytoja nagrinėja reprodukciją ir motinystę. Tai itin specifiniai tekstai, kurių idėja, mano suprati-

Kur kas labiau įtraukė nepretenzingai, tarytum dienoraščio stiliumi, sukurta netekties ir liūdesio istorija „Šuo vardu“, atskleidžianti jaunos moters būseną po išsiskyrimo su mylimuoju. Bet kuris, nors kartą išgyvenęs romantinių santykių griūtį, susitapatins su niuansuotai vaizduojamu šiuolaikinių santykių dėsningumu, kai „meilė trunka trejus metus“. Tekste vis išnyranti paliekamo šuns metafora simboliškai graudi.

Nors pagal temų įvairovę ir kūrybinių ieškojimų paletę knyga primena autorinį debiutą, ji jau solidesnė, beveik be pradedančio autoriaus klaidų. Tiesa, širdį pakeisti „purvino vandens prisigėrusios kempinės“ tropu, o susvyravusią būtį – „pervirusiais koldūnais“ yra literatūriškai ganėtinai negrabu, vis dėlto stilistinius liapsusus atperka išlaikyta ir nuo filologinio pertekliaus išvalyta kalba.

Po trijų dešimtmečių „Tarnaitės pasakojimas“ yra ne mažiau stiprus negu tuomet, amžinas įspėjimas – lyg raudonas pavojaus mygtukas. Perskaičius knygą verta pamatyti ir pagal romaną galingai sukurto serialo pirmąjį sezoną.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Alma littera, 2018

Nustebau pamatęs, kad tai A.Šlepiko eilėraščių rinktinė, o ne naujų tekstų knyga. Pats autorius kartą yra atkreipęs dėmesį, kad jaunimas neretai susipainioja žodžiuose, eilėraščių rinkinį pavadindamas rinktine – šįkart ir mane akimirką paklaidino vizualinis įspūdis.

Staiga didžiuliu valstybiniu žygdarbiu išgarsėjusio Liudo Mažylio trilerio „99 šimtosios“ – antrojo tokio pat žanro romano per vienus metus – turbūt nebūčiau ir atsivertęs, jeigu ne aktualija: staiga Vasario 16-osios akto radėjas, dviejų prozos knygų autorius, tapo ir Europos Parlamento nariu!

22 // © 37O

Deja, literatūros genijumi „99 šimtosios“ neatsiduoda nė iš tolo. Detektyvinės, erotinės, istorinės medžiagos ten

„Tarnaitės pasakojimo“ fenomenas stulbinantis: jos populiarumas atgimė po daugiau kaip trijų dešimtmečių (knyga originalo kalba pasirodė 1985 m.).

Net lietuviškai ją išleido gerokai pavėluotai (2012). Dabar, po septynerių metų, – perleido. Perleido, nes pagal romaną sukurto serialo sėkmė ir Donaldo Trumpo vaidmuo atkūrė susidomėjimą antiutopijomis. Antiutopijos mums darosi reikalingos tikrovei geriau suvokti.

Pati istorija yra savaime įtaigi ir sukrečianti, bet ji turi ir reikšmingą socialinę potekstę. Dramatiškas, sufantastintas autorės žvilgsnis leidžia kitu rakursu pažvelgti į šiuolaikinės visuomenės ypatybes: kintantį lytiškumą, lyčių nelygybę, abortus, santykių materialėjimą.

MANO TĖVAS ŽŪSTA

99 ŠIMTOSIOS

O ką gavo skaitytojai? Gavo 99 šimtąsias rinkodaros, 1 proc. literatūros.

Manau, politikoje jam pavyks tikrai geriau, nes literatūroje žemiau pulti kažin ar galima. Juolab kad tokių europarlamentarų kaip Viktoras Uspaskichas ir Rolandas Paksas dugno nepramuštų net Selas arba Henytė – L.Mažylis bet kuriuo atveju solidesnis. Bet ar tikrai žmogus, lyg keleriopo poveikio dantų pasta, gali būti ir chemikas, ir atradėjas, ir politikas, ir literatas?

„Jo žvilgsnis telydi.“ Tai pagarbos šūkis, kurį taria šio kultinio romano veikėjos – moterys, priverstos elito šeimoms gimdyti vaikus. Šūkis, kurio po to paties pavadinimo serialo pasirodymo 2017-aisiais reikšmė ėmė įsišaknyti kultūroje kaip sąvokos „Didysis Brolis“, „kova su vėjo malūnais“ ar „o, akimirka žavinga!“.

Toms moterims, vadinamosioms tarnaitėms, prievartinę reprodukcijos funkciją primetė represinė valdžia, dėl neaiškiomis aplinkybėmis įsivyravusio nevaisingumo epidemijos ėmusi kontroliuoti tas, kurios dar gali pastoti.

Vaisingosios moterys yra specialiai auklėjamos, prižiūrimos, o už nepaklusnumą žvėriškai baudžiamos.

Alvydas Šlepikas

Liudas Mažylis

Paskaičiau, pamačiau, pasibaisėjau ir tikiuosi, kad europinėje politikoje mūsų nacionalinė garsenybė nekurs tokio šlamšto kaip literatūroje. Tokio rašymo formulė aiški kaip faktas, iš kur randasi vaikai: konservatorių rinkimų sąraše L.Mažylio prisireikė dėl jo vardo, į EP jis pateko dėl savo vardo, lygiai taip pat ir leidyklai jo kūrybos reikėjo dėl vardo.

Nors „Tarnaitės pasakojimas“ vaizduoja alternatyvią visuomenę, ji labai tikroviška. Pati autorė sakė nieko neišsigalvojusi – paėmusi viską iš žmonių tikrovės. Pagrindinis knygos motyvas – vergių, skirtų gimdyti „ne savo“ vaikus, būties pasakojimas – pasitelktas iš Biblijos. Šioje visuomenėje sakraliausias yra apvaisinimo ritualas, kai nomenklatūrinė (ir nevaisinga, kaip dauguma kitų) žmona pasiguldo tarnaitę tarp savo kojų, o sutuoktinis ją prievartauja. Taip daroma periodiškai visuose elito namuose.

Dar trys tekstai, vaizduojantys originalius personažus, pasirodė gana dirbtiniai. Net jei veikėjų prototipai paimti iš autorės aplinkos, jie pernelyg nutolę nuo pačios rašytojos psichologinės skalės.

Dar vienas tekstas vaizduoja lietuvių „dipukų“ vaikų meilės istoriją Amerikoje. Netikėta jau vien tai, kad autorė nėrė į pokario emigrantų realijas.

Tada tariau: sutik autorių pagal aktą, pažink pagal prozą, palydėk pagal mandatą.

TARNAITĖS PASAKOJIMAS

esti, bet forma – lyg iš septintoko rašinėlio, pavyzdžiui: „Įsibrovęs pas žmoną, prisidengusią antklode, jis be didelių įžangų bakstelėjo TENAI“ (p. 17).

Nors gal ne, negražu įžeidinėti septintoką, mat savo literatūriniame rašinėlyje mokinys greičiausiai parašytų „makštis“, „vulva“, „vagina“, „putė“ ar kad ir „pi*ė“ – ir tikrai ne didžiosiomis raidėmis. Pati savaime tai smulkmena, bet kai visas tekstas baskstelinėjamas tokiom neva literatūrinėmis priemonėmis...

Apmaudu ne dėl to, kad leidykla literatūros kūrimą vertina kaip krabo lazdelių kimšimą, o kad toks garbus žmogus, susižavėjęs dirbtiniu pažadu ir pakutenta savimeile, nepaiso vidinio standarto. O gal jis tiesiog neturi skonio? Kita vertus, kam dar rūpi humanitarinis standartas tarp simuliakrų klaidžiojančioje spektaklio visuomenėje? Manęs jau nenustebintų, jeigu vadybininkų pakurstytas garbus asmuo laimėtų šokių dešimtuką, talentų konkursą ir gal net atvežtų pergalę iš „Eurovizijos“.

Bet ką gi, rinktinė. Joje sugulė ir tie tekstai, kuriuos autorius prieš 25 metus publikavo kooperacinėje antologijoje „Svetimi“ – taip pasivadinusią grupę sudarę poetai atseit „ironizavo esamas poezijos bei rašytojo sampratas“. Bet kai pasižiūri per laiko atstumą, A.Šlepiko eilėraščiai atrodo ganėtinai įprasti ir artimi kitų poetų kūrybai: turbūt istorija net svetimiausius ir labiausiai susvetimėjusius galiausiai ištirpdo kontekstuose, kuriuose autoriai veikia vienas kitą, daro įtaką.

Savo priklausomybę lyrinei tradicijai pamini ir lyrinis subjektas: „keiktis išmokau gražiai / iš gražiausių poezijos knygų / ar tik kartoti išmoktus žodžius / kaip skersvėjis kartoja / švilpimą“ (p. 51). Tad natūralu, kad autoriaus tekstuose nagrinėjama vaikystės, patirties ir atminties patirtis ir pajauta. Į akis krenta autoriaus dėmesys lietaus įvaizdžiui: „Lietus buvo visur“ (p. 70).

Liūties melancholija, lietaus atnešama intravertiška nuotaika apibendrina ir visos rinktinės emocinį registrą. Beje, A.Šlepiko ir novelių rinkinys pavadintas „Lietaus dievu“. Galima sakyti,

autorius yra lietaus ambasadorius poezijos sekcijoje, o tai kultūriškai svarbus vaidmuo šalyje, kur, kaip žinia, lietūs lyja.

Tačiau pats autorius iš bandymų jam priskirti vaidmenis, suklasifikuoti į lentynėles turbūt pasijuoktų pacituodamas „Prakeiksmą“, dar vadinamą „Poeto Žmonos monologu“: Trauk velniai tavo lyrizmą, asile Trauk velniai visus jambus chorėjus

Visas gramatikas Plikabambiai tavo vaikai basi Jų akys raudonos ir alkanos

ką uždirbai iš poezijos alkoholizmą ir triperį? (p. 163) (...)

Klaipėdos universitetas (KU) skelbia studentų priėmimą ir kviečia studijuoti prie jūros. Unikali geografinė padėtis sudaro prielaidas ne tik vystyti išskirtines studijų ir mokslo kryptis, bet ir sukurti ypatingą atmosferą.

Klaipėdos universiteto studentai jūrinius tyrimus vykdo vieninteliame Lietuvos burlaivyje „Brabander“

STUDIJOS KLAIPĖDOS UNIVERSITETE – NE TIK SĖDĖJIMAS AUDITORIJOSE N

aujausiuose, 2019 m., šalies universitetų reitinguose KU aukščiausiai įvertintas pagal alumnų kuriamą pridėtinę vertę ir darbdavių vertinimus. „Tai tik įrodo, kad kokybiškų studijų metu parengiame savo srities profesionalus. Universitetinės studijos turi išugdyti ne tik puikius specialistus, bet ir kiekvienai įmonei reikalingus komandos narius, gebančius komunikuoti ir spręsti problemas. Sulaukiame vis daugiau darbdavių, kurie kreipiasi į mus dėl specialistų poreikio“, – teigė KU rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas.

Praėjusiais metais studijų krypčių reitinge KU net penkiose vertintose bakalaurų rengimo studijų kryptyse buvo pirmas šalyje. Siekdami ir toliau gerinti studijų kokybę, universiteto vadovai didelį dėmesį skiria tarptautiškumo plėtrai. „Šiuo metu KU studentai pagal mainų programą studijuoti ir atlikti praktikos gali vykti į 311 aukštųjų mokyklų 30-yje šalių. Planuojama, kad ateityje kiekvienas KU studentas bent vienam semestrui išvyktų į mūsų partnerių užsienyje universitetus“, – sakė prof. dr.

A.Razbadauskas.

Jeigu turi noro, gali rinktis bet kurias duris, kur nori įeiti: yra galimybė dirbti genetikos, mikrobiologijos, ornitologijos srityse. Čia nejaučiama atskirtis tarp studentų ir mokslininkų“, – dalijosi KU Jūros tyrimų instituto studentė Eglė Jonikaitė.

turi išskirtinę galimybę atlikti povandeninės archeologijos praktiką Baltijos jūroje.

Šiandien aukštasis mokslas veikia ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste. Įsivyrauja ne tik formalusis, bet ir neformalusis mokymasis, populiarėja atviros prieigos kursai, mokymasis reliatyviu laiku ir bet kurioje vietoje.

Tad ir studijos KU – tai ne tik sėdėjimas auditorijose. Studentai atlieka praktiką didžiausiose šalies įmonėse ir išskirtinėse vietose. Pavyzdžiui, okeanografijos praktikos metu studentai jūrinius tyrimus vykdo vieninteliame Lietuvos burlaivyje „Brabander“. Žinias taip pat gilina dalyvaudami ekspedicijose su mokslinių tyrimų laivu „Mintis“. Archeologijos ir istorijos studentai

„Dažnai sakoma, kad klaipėdiečiai kitokie: ramesni, romantiškesni, mažiau skuba. Galbūt dėl to, kad gyvena prie jūros ir jos laisvė įkvepia. Tad ir KU studentai – kūrybingi, turintys daug idėjų. Universitete veikia per 20 įvairių jiems skirtų organizacijų ir klubų“, – vardijo rektorius.

Stengiamasi, kad KU studentai atrastų sau patinkančią sritį ne tik akademiniame kontekste, bet ir po paskaitų.

KU studentai turi galimybę apsigyventi moderniausiame bendrabutyje šalyje.

Jame yra apie 170 vietų, nauji baldai, vonios kambariai, įrengtos skalbyklės, džiovyklės – viskas studentų patogumui. Universiteto miestelyje planuojami ir dar du tokie statiniai.

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto studentė Eglė Jonikaitė

Universitete dirbantys mokslininkai vykdo tarptautinio lygio jūrinių krypčių mokslinius tyrimus. KU Jūros tyrimų instituto laboratorijos niekuo nenusileidžia aukščiausius standartus atitinkančioms Europos laboratorijoms. Jose dirba tiek Lietuvos, tiek ir užsienio mokslininkai, kurie savo žinias perduoda studentams. Čia ruošiami specialistai, paklausūs ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. „Džiaugiuosi pasirinkusi studijas čia.

Esame tarsi viena akademinė šeima.

Studijuojant Klaipėdos universitete įgyjama ne tik praktinių žinių, bet ir naujų draugų

>> UŽ KADRO

Regiso Duvignau / „Reuters“ nuotr.

Parengė Ieva Šukytė

Jeigu kalbėtume apie Ispanijos kiną, jo vienvaldžiu karaliumi galėtume laikyti Pedro Almodóvarą, kuris yra bene žinomiausias šalies režisierius pasaulyje. Jo kūryba prasidėjo su naujos demokratijos pradžia valstybėje, kai 1975 m. mirė ilgametis diktatorius Francisco Franco, valdęs Ispaniją nuo perversmo pabaigos. Išgarsėjęs dėl melodramatiškų, kičinių filmų, persmelktų ryškių spalvų, kaimo ir Madrido peizažų, moterų ir LGBT veikėjų, autorius sukūrė savo kino kalbą, kurią atpažįsta bent vieną jo filmą matę žiūrovai.

MELODRAMATIŠKAS PEDRO ALMODÓVARAS

P

.Almodóvarą galima laikyti Kanų kino festivalio numylėtiniu – čia dėl „Auksinės palmės šakelės“ varžėsi šeši jo filmai, tačiau 69-erių metų režisieriui iki šiol jos nepavyko parsivežti į Ispaniją. 1999 m. Pietų Prancūzijos kurortiniame miestelyje jis laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą už motinai dedikuotą filmą „Viskas apie mano mamą“ („Todo sobre mi madre“, 1999), o 2006 m. jo filmas „Sugrįžimas“ („Volver“, 2006) buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Šiame filme visos pagrindinius vaidmenis atlikusios moterys taip pat buvo įvertintos už geriausią vaidmenį. Tai nestebina, nes beveik visi stipriausi režisieriaus parašyti vaidmenys yra skirti moterims, kurios jį supo visą gyvenimą. Ne itin mylimas gimtojoje Ispanijoje, bet garbinamas už jos ribų, P.Almodóvaras tapo netiesioginiu LGBT teisių gynėju, o aktorės iš viso pasaulio jo prašė, kad sukurtų joms vaidmenį. Į iš pirmo žvilgsnio su realybe nieko bendro neturinčius ekscentriškus filmus režisierius sudėjo visą savo gyvenimą, o visą kūrybą dedikavo vienam žmogui – savo motinai.

24 // © 37O Kadras iš filmo „Viskas apie mano mamą“

„BŪTI AUTENTIŠKAM BRANGIAI KAINUOJA“ Taip filme „Viskas apie mano mamą“ sako Agrado – buvęs sunkvežimio vairuotojas, iškeitęs darbą į krūtis ir prostituciją. P.Almodóvaro filmai tapo prieglobsčiu ne vienam visuomenės atskirtajam: homoseksualiems vyrams, moterims, translyčiams, drag karalienėms, prostitutėms ir kt. Pats būdamas homoseksualus, režisierius savo filmuose reprezentavo tuos, kuriems konservatyvioji katalikiška bendruomenė autoritarinio režimo metais nerado vietos. 2004 m., prieš Kanų kino festivalį, duodamas interviu „The Guardian“ apie savo tuo metu naujausią filmą „Blogas auklėjimas“, P.Almodóvaras teigė, kad „translyčiai yra spjūvis į veidą idėjai, kad Dievas sukūrė žmones. Jie pakeičia savo biologinę prigimtį. Jeigu į siužetą kaip naratyvinį elementą įpini translytį veikėją, jis pakeičia visus kitus veikėjus ir meta jiems iššūkį“. Jie tarsi tampa jo filmų metafora – žmonės retai yra tokie, kokie atrodo. Pats užaugęs konservaty-

Manolo Pavón nuotr.

Aktorius Asier Etxeandia, režisierius Pedro Almodóvaras ir aktorius Antonio Banderasas.

Viena nuolatinių P.Almodóvaro aktorių P.Cruz, „Skausme ir šlovėje“ suvaidinusi Salvadoro motiną.

viame, mačistiniame kaimelyje, režisierius visada svajojo iš jo ištrūkti. 16 metų pabėgęs į Madridą, jis atsidūrė „La Movida Madrileña“ judėjimo sūkuryje, kuris įsižiebė po F.Franco mirties. Judėjimas, prasidėjęs Madride, pasklido ir po kitus Ispanijos miestus – Barseloną, Bilbao. Naujame šalies gyvenime suklestėjo ekonomika, atsirado išraiškos laisvė, pogrindžio grupės išėjo į viešumą, „spintoje užsidarę“ homoseksualai ir kiti LGBT bendruomenės nariai pamažu nustojo slėpti savo tikrąją seksualinę tapatybę. Ryškiausiu kino atstovu šiame judėjime tapo P.Almodóvaras, savo kičiniais, camp stilistikos darbais, atspindėjęs šalies kultūrinio gyvenimo perversmą. Jis pradėjo filmuoti trumpametražius filmus, pritvinkusius atviros seksualinės laisvės, kurie išpopuliarėjo rodomi Madrido baruose.

1986 m. kartu su jaunesniuoju broliu režisierius įkūrė gamybos įmonę „El Deseo“, kuri iki šiol prodiusuoja visus jo filmus. Nors gyvena progresyvioje visuomenėje, P.Almodóvaras praeitame dešimtmetyje prisipažino sulaukęs dešiniųjų pažiūrų atstovų grasinimų nužudyti, o viena iš dešiniųjų partijų net norėjo jį paduoti į teismą. Ilgą laiką viešai neskelbęs savo politinių pažiūrų, režisierius teigė, kad jo filmai kalba už jį patį. Ir iš tiesų jis yra vienas tų, kurie 8-ajame dešimtmetyje seksualinėms mažumoms ir socialiai atskirtiems suteikė balsą, nesistengdamas jų parodijuoti. Translytės moterys, priverstos dirbti prostitutėmis, neretai mušamos agresyvių vyrų, sugebėdavo atsistoti ir parodyti daugiau humanizmo, supratingumo bei humoro nei patogiame gyvenime besislapstantys žmonės.

ENRIKĖ, SALVADORAS AR PEDRO? Pirmoji „Blogo auklėjimo“ („La mala educación“, 2004) scena. Enrikė skaito laikraščių ištraukas, ieškodamas įkvėpimo naujai istorijai. Akys užkliūva už istorijos apie jauną motociklininką, mirtinai sušalusį greitkelyje, kurį pasivijusi policija suprato, kad vairuotojas jau ilgą kelio atkarpą važiavo be gyvybės ženklų. Jis išsikerpa pranešimą ir padeda prie kitų iškarpų, kurios galbūt kažkada pavirs į filmą. Į biuro duris pasibeldžia jaunas darbo ieškantis aktorius, prisistatydamas Ignacio vardu (Gaelis García Bernalis).

Tai – pirmoji Enrikės meilė iš seminarijos laikų. Daugiau nei 20 metų nematytas Ignacio, dabar pasivadinęs Ancheliu, nori vaidinti jo filmuose ir savo vaikystės draugui įteikia parašytą istoriją „Apsilankymas“. Sunkiai nupasakojamas „Blogo auklėjimo“ siužetas paremtas paties P.Almodóvaro gyvenimu, bent jau iš dalies. Enrikės biuras – tai režisieriaus gamybos įmonės „El Deseo“ vidaus replika, kuriame ir realybėje kabo fikcinio veikėjo sukurtų filmų plakatai. P.Almodóvaras vaikystėje mokėsi seminarijoje ir buvo bažnytinio choro solistas. Nors mokyklos laikais jis nebuvo seksualiai išnaudojamas kunigų kaip veikėjas Ignacio, kalbėdamas apie šį filmą režisierius pasakojo, kad pažinojo nemažai berniukų, kuriems tai teko patirti toje pačioje seminarijoje. Vieną kunigų teko išmesti iš mokyklos, bet, kaip paaiškėjo vėliau, jis tiesiog buvo perkeltas į kitą berniukų seminariją. Apie P.Almodóvaro praeitį užsimenama ir autobiografiškiausiame jo kūrinyje iki šiol –

NORĖČIAU GALVOTI, KAD MANO AISTRA SPALVOMS YRA MOTINOS ATSAKAS Į ILGAMETĮ GEDULĄ.

TRANSLYČIAI YRA SPJŪVIS Į VEIDĄ IDĖJAI, KAD DIEVAS SUKŪRĖ ŽMONES.

„Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“, 2019), kurio premjera įvyko praeitą mėnesį Kanuose. Naujausiame filme režisieriaus dienos seminarijoje prisimenamos tik protarpiais, parodant trumpą montažą apie karjerą berniukų chore. Kaip ir realybėje Pedro, taip ir filmo veikėjas Salvadoras nenorėjo eiti į seminariją. Pasak režisieriaus, Dievas jo neapdovanojo tikėjimu, todėl, palikęs mokyklą, jis tapo agnostiku. Pasenusį Salvadorą filme pradeda kamuoti kūrybinė krizė, kurios viena priežasčių – vis prastėjanti režisieriaus sveikata. Jį kamuoja tinitas, nemiga, nugaros skausmai ir dažnai pasikartojantis springimas, dėl kurio jis turi valgyti sutrintą maistą. Antonio Banderaso suvaidintas Salvadoras išvaizda kiek primena patį P.Almodóvarą – pražilusi barzdelė ir pasistoję balti plaukai tapo neatskiriamu režisieriaus bruožu. Jį taip pat jau kurį laiką kankina silpnėjanti sveikata: po kelio ir nugaros operacijos filmuojant „Chuljetą“ („Juljeta“, 2016) P.Almodóvaras negalėjo stovėti ilgiau nei pusvalandį.

Tačiau kūryba jam yra tai, kas leidžia pamiršti fizinį skausmą. O Salvadorui padeda heroinas, nunešdamas jį į vaikystę kaime. Kurdamas filmus, kuriuose bent kiek atsispindi jo asmeninis gyvenimas, režisierius pasitelkia „filmas filme“ metodą. „Blogo auklėjimo“ pabaigoje paaiškėja, kad Ignacio vaikystės prisiminimai yra naujausio Enrikės filmo dalis, o „Skausmo ir šlovės“ paskutinė scena atskleidžia, kad visos Salvadoro kelionės į vaikystę yra scenos iš jo naujo kūrinio ir juo jaunystėje taip besirūpinusi motina – tik aktorė – įkūnytas švelnus jos atspindys. P.Almodóvaro sukuriama metafikcija sako, kad viskas, ką matote, yra išgalvota. Todėl kad ir kaip bandytume filmuose užčiuopti jį patį, tik pats režisierius žino, kas yra tikra, o kas – jo vaizduotė.

VISKAS APIE MANO MAMĄ 2014 m. atsiimdamas apdovanojimą Liono Lumiére kino festivalyje, P.Almodóvaras emocionalioje kalboje prakalbo apie savo motiną Franciscą, kuri buvo didelis jo kūrybos įkvėpimas.

Mažame miestelyje, nutolusiame 200 km į pietus nuo Madrido, jis augo moterų apsuptyje. Be motinos, Pedro gyveno kartu su dviem vyresnėmis seserimis Antonia ir Maria Chesus, kurios taip pat juo rūpinosi. Su tėvu, vietiniu vyndariu, režisierius sunkiai rasdavo bendrą kalbą. Neretai jis sūnų vadino svetimu ir nuolat klausdavo, į ką šeimoje jis atsigimė. Kai režisierius pabėgo į Madridą, tėvas net grasino pasiųsiantis civilinę apsaugą, kad jį pargabentų atgal. Galbūt dėl to P.Almodóvaro filmuose taip retai sutinkame heteroseksualius vyrus. Filme „Viskas apie mano mamą“ jų išvystame vos kelis: sūnų Estabaną, kurį filmo pradžioje mirtinai pervažiuoja automobilis, tėvą, nebesigaudantį aplinkoje ir neatpažįstantį savo dukros, bei dar kelis epizodinius vaidmenis atliekančius teatro aktorius ir gydytoją. „Oskarą“ užsienio filmų kategorijoje laimėjusį kūrinį režisierius dedikavo aktorėms, vaidinusioms aktores, ir savo motinai, kurį mirė tais pačiais metais. Francisca pati kartais vaidindavo mažus vaidmenis savo sūnaus filmuose „Moterys ties nervų krizės riba“ („Mujeres al borde de un ataque de „nervios“, 1998), „Kika“ (1993). „Nors mano mama gyveno paprastos namų šeimininkės gyvenimą, ji buvo ypač kūrybinga moteris. Ji turėjo gerą intuiciją, humoro jausmą ir gebėjimą apsukriai išspręsti problemas. Manau, ji įkvėpė daugelį mano parašytų veikėjų

moterų“, – viename interviu savo prisiminimais dalijosi režisierius.

Vienai iš dažnai jo filmuose vaidinančių aktorių, Penélopei Cruz, neretai tekdavo motinos vaidmuo. „Viskas apie mano mamą“ ji vaidino jauną vienuolę, pastojusią nuo translyčio, kuris ją užkrečia ŽIV. 2006 m. filme „Sugrįžimas“ ji įkūnija Raimundą, auginančią jauną dukterį Paulą (Yohana Cobo). Ši nužudo savo tėvą Pako, kuris bando ją išprievartauti teigdamas, kad nėra tikrasis jos tėvas.

O Raimundos sesuo Solė (Lola Dueñas) susiduria su praeities vaiduokliu – savo motina, kuri prieš trejus metus žuvo gaisre su tėvu, tačiau, kaip vėliau paaiškėja, tai ji sukėlė gaisrą, išvydusi savo vyrą su kita moterimi lovoje. Nors iš pirmo žvilgsnio siužetas primena muilo operą, režisierius šiame filme perteikia matriarchatą, kuris gyvavo kaimo šeimose.

Vaikystėje apsuptas ne tik šeimos, bet ir kaimynių moterų, jis stebėjo jų gyvenimą, vėliau hiperbolizuotai perkeldamas jas į savo kūrinius. Raimundą suvaidinusi P.Cruz prisimena susitikimą su režisieriaus motina, kuris jai padėjo suprasti jo susižavėjimą moterimis ir kodėl jis taip gerai jas supranta. Naujausiame P.Almodóvaro filme „Skausmas ir šlovė“, paremtame paties režisieriaus gyvenimu, aktorė įkūnija Jacintą, kuri yra jo tikrosios motinos prototipas. Apsigyvenusi mažame kaimelyje su sūnumi Salvadoru ir vyru, ji greit pasinaudoja sūnaus galimybe rašyti ir skaityti, kad galėtų pertvarkyti namus (realybėje ji užsidirbdavo pinigų rašydama laiškus nemokantiems rašyti ir skaityti kaimynams). Megzdama kitos kaimelio moters namuose, Jacinta Salvadorui gauna stipendiją, leisiančią jam studijuoti seminarijoje ir įgyti išsilavinimą. P.Cruz suvaidinta veikėja įkūnija režisieriaus motinos apsukrumą, kuriuo jis taip žavėjosi. Filmo pabaigoje jau mirštanti motina Salvadorui priekaištauja, kad savo filmuose jis vaizduoja motinos kaimynes, kurioms tai nepatinka, ir išreiškia norą, kad ji niekada netaptų viena iš jo veikėjų. Tačiau begalinė režisieriaus meilė motinai niekada neleido jam ištesėti šio pažado – ji visada bus jo filmų dalimi.

VAIKYSTĖS SPALVOS Pabaigoje norėjau pakalbėti apie ryškias almodovariškas spalvas, tačiau, perskaičiusi jo 2014 m. Lione pasakytą kalbą, manau, kad geriau paskutinį žodį suteikti pačiam režisieriui. „1987 m. paprašiau mamos suvaidinti mažą vaidmenį savo filme „Moterys ties nervų krizės riba“. Kartu buvome persirengimo kambaryje, kur kostiumų dizainerė jai rinko sukneles. Besiruošdamas išeiti, staiga išgirdau motiną, sakančią dizainerei: „Aš nenoriu juodos suknelės, duok man ką nors ryškesnio.“ Ir tada ji pradėjo aiškinti apie savo ilgalaikius santykius su juoda spalva, ko anksčiau niekada man neteko girdėti. Dėl gedulo, būdama nėščia, ji turėjo dėvėti juodus drabužius. 30 metų ji rengėsi tik juodai ir po to niekada nenorėjo matyti šios spalvos. Aš negalėjau įsivaizduoti nėščios motinos, apsirengusios juodais drabužiais. Dažnai žmonės manęs klausia apie spalvas mano filmuose. Manau, aš naudoju savo vaikystės spalvas – ryškias, sprogstančias spalvas, kurias buvo taip sunku išgauti 9-ojo dešimtmečio laboratorijose. Mirus motinai, pradėjau mąstyti apie jų ištakas savo kūriniuose. Norėčiau galvoti, kad mano aistra spalvoms yra motinos atsakas į ilgametį gedulą. Nors ilgą laiką ji rengėsi juodai, savyje ji nešiojo kerštą toms tamsioms monochroninėms spalvoms. Aš buvau jos kerštas ir tikiuosi, kad gana geras. 35-erius metus aš stengiausi visa širdimi.“

>> UŽ KADRO – Martina, po to, kai išėjo tavo filmas, praėjo šiek tiek laiko. Kaip šiandien vertini jo atsiradimą? Kokių vertinimų sulaukei iš šalies?

– Kai kūriau šį filmą, nežinojau, ar atsiras nors vienas žmogus, kuris jį supras. Tiesą pasakius, buvo tokių momentų, kai mano lūkesčiai buvo žemiau nulio – tikėjausi visiško fiasko.

Išgyvenau nemažai abejonių, tačiau nugalėjo pasitikėjimas žiūrovu. Juk jis ne kvailys. Ir kai filmas išėjo, pamačiau, kiek daug žmonių jį suprato ir pajautė tai, ką norėjau pasakyti.

Man tai buvo tokia šventė!

Sulaukiau visokių komentarų. Tai yra toks filmas, kuriam abejingų nelieka. Visada bus žmonių, kurie sakys – „what the f***“. Ir aš priimu ir gerbiu tokias reakcijas. Suprantu, kad iš istorinio-dokumentinio filmo žiūrovas gali tikėtis ko kito. Bet yra ir kita grupė žmonių, kurie mėgavosi tuo „subtiliu audinėliu“, kitaip tariant, suprato mano kalbą. Vienaip ar kitaip, nekūriau filmo trims kritikėms Lietuvoje, kurios vėliau parašytų teigiamą recenziją. Su komanda kūrėme šį filmą apie tai, kas mums tuo momentu buvo įdomu, todėl man labai svarbu, kad atsirado žmonių, kuriuos sujaudino.

– Žiūrėdama tavo filmą, galvojau, kad jo kūrybiniame procese buvo priimta labai daug intuityvių sprendimų. Manau, tai irgi gali būti priežastis, dėl kurios iš anksto negali numatyti savo tikslinės auditorijos ar kitų svarbių dalykų.

– Ir tuomet, kai išleidi jį į pasaulį, nustembi – kiek daug yra žmonių, su kuriais tu gali susišnekėti. Esu labai maloniai nustebinta. Kadangi išties vadovavausi intuicija, filmas, manau, neišvengiamai pagavo tai, kuo šiuo metu vibruoja mūsų oras. Pavyzdžiui, buvau susiplanavusi Paryžiuje filmuoti piketą ir galvojau, kad tai bus kulminacinė filmo scena. Įsivaizduok – piketas! Nuvažiuojam mes į tą piketą, o ten visiškas šnipštas. Visai kita nuotaika. Griūva visa mano dramaturgija. Vadinasi, piketo nebus. Tada vaikštau Paryžiaus gatvėmis „su čiuptuvėliais“ ir gaudau, ir jaučiu – čia tikrai kažkur yra toji kulminacinė scena.

Visas filmo kūnas filmuojant ar montuojant nuolat keitėsi ir mutavo. Toji kūrybinė intuicija man padėjo tiek vizualiai, tiek konceptualiai pagauti tai, kas vyksta šiandien, užčiuopti kažkokią idėją, kuria gyvenu ne tik aš, bet ir daugiau pasaulio žmonių.

Galų gale intuicija yra neatsiejama nuo kūrybos. Šiuo filmu aš ieškojau atsakymo, kas yra laisvė. Skaičiau daug knygų, diskutavau su žmonėmis, montuodama filmą, apie tai be perstojo galvojau. Kaip ji pasireiškia. Stebėjau kiekvieną paprasčiausią savo veiksmą, stebėjau savo emocijas. Kaip aš jaučiuosi, kas mane džiugina ir kas liūdina...

– Ir kas gi yra toji laisvė?

– Atsakomybė už kiekvieną savo darbą, mintį ir žodį. Tai truputį gąsdina. Tačiau, jeigu esi tiesus žmogus, tau nieko nereikia bijoti.

„Lituanie, mano laisve“ – tai filmas, pasakojantis net ne visiems užkietėjusiems patriotams girdėtą istoriją apie 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės užkulisius. Šio filmo režisierė Martina Jablonskytė išdrįso subtiliai pasikėsinti į vieną gajausių lietuvių mitų ir tarsi pakeitė istorijos skonį. Dingo vadovėlinis prėskumas.

28 // © 37O

MARTINA JABLONSKYTĖ: ISTORIJA NĖRA ŠVENTA KARVĖ

Audros Januškienės nuotr.

Rašė Lina Laura Švedaitė

– Šis klausimas gal kiek naivokas, bet kaip manai, ar Lietuva yra laisva?

– Mano filmo herojė Akvilė yra gimusi jau laisvoje Lietuvoje.

Ji nežino, kas yra nelaisvė. Jauna išvažiavo mokytis į Paryžių, puikiai kalba prancūziškai, turi lietuviškas šaknis ir yra mačiusi pasaulio. Akvilė turi tą tokį vitališkumą – vidinę laisvę.

Ji jauna, drąsi, gal net kartais gali pasirodyti akiplėšiška, nes nepraleidžia progos išsakyti savo nuomonę ir dėl jos pakovoti. Nesistengdama būti gera mergaite, ji vis dėlto labai subtiliai jaučia aplinką. Tai vidinės kultūros dalykai. Ir ji man filme yra tarsi Lietuvos personifikacija.

Galbūt norėtųsi iš Lietuvos kažko daugiau, bet ji juk dar jauna. Pavyzdžiui, yra filme toks kadras, kur eina Akvilė su Julija Steponaityte gatvėmis ir kalbasi apie metoo revoliuciją, kurią daro vilkėdamos pižamas. Kitaip tariant, eina dvi lietuvaitės Paryžiuje ir šnekasi apie laisvę. Man tai buvo gera nešantis ženklas.

Be to, šiandien Lietuvoje stiprėja nauja politinė jėga, drąsiai kalbanti apie žmogaus teises, kanapių legalizavimą, aplinkosaugą. Natūralūs ir sveiki procesai vyksta.

– Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui paminėti valstybė skyrė daug pinigų įvairiems meniniams projektams ir iniciatyvoms. Man atrodo, kad, nepaisant keleto įdomių rezultatų, ši banga išplovė nemažai pinigų.

Radosi ir chaltūrinių, nuobodžių projektų. Kaip suprantu, tavo filmas patenka į šimtmečio jubiliejaus projektų gretas, tačiau išsiskiria savo autentiškumu.

– Pradžioje buvo tema – Lietuvių delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje. Tema – istorinė. Biudžetas ribotas. Nusprendėme daryti istorinį dokumentinį filmą. Žinoma, viską galima buvo daryti tradiciškai – pakalbinti istorikus, susirinkti medžiagą iš archyvų ir t.t. Visa tai padariau, visas reikalingas knygas perskaičiau, kad įsivaizduočiau, kokia situacija buvo po karo, ką jie valgė, kokius drabužius dėvėjo. Buvo labai įdomūs laikai. Rusai praėjo, vokiečiai praėjo, nieko nebeliko. Ir va – susigalvoja lietuvaičiai važiuoti į Paryžių.

Paryžius nesugriautas karo – kaip gyveno, taip tebegyve-

na žmonės. Tik Oskarui Milašiui bolševikai dvarus atėmė, nacionalizavo, bet jis nepražuvo – turėjo įtakingų savo kūrybos gerbėjų, mecenatų. Rašė, su bohema salonuose absentą gėrė, greičiausiai opiumą rūkė, nes ten žmonės buvo ne iš paprastųjų. Vėliau įsidarbino Spaudos rūmuose prie užsienio reikalų ministerijos, ten dirbdamas prie dokumentų, ir perskaitė žinutę mažulytę – „Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę“. Ir jam kaip per galvą kas būtų trenkęs. Čia reikėtų paminėti, kad jis buvo gan skeptiškai nusiteikęs dėl Europos ateities. Karas laimėtas, šventė, visur fejerverkai ir fanfaros, o Milašius visiškai nesidžiaugė – galvojo, kad ateina daug baisesni laikai ir šitas visas pasaulis eina velniop. O Lietuva, jeigu atgims ir atgims dar stipresnė, tai galėtų būti visiems kelrode žvaigžde. Ir jis tuo taip patikėjo. Susibūrimuose pradėjo skaityti savo tekstus ir paskaitas apie Lietuvą, demonstruoti jos liaudies dainas, tradicines juostas ir kt.

Jo poetinis lygmuo ir retorika daugelį palikdavo be žado. Lietuvių delegacija netyčia sužinojo apie šį aistringą Lietuvos gerbėją, pasirašinėjantį savo tekstus „Lituanus“, ir pakvietė jį dirbti sekretoriumi. Kaip pareigos, taip ir jo atlyginimas delegacijoje visus tuos metus išliko, švelniai tariant, kuklūs. O nuveiktas darbas neįkainojamas ir iki šiol neįvertintas. Visa tai apčiuopti ir parodyti filme yra labai sunku. To net neįmanoma normaliai papasakoti. Belieka pasikliauti nuojautomis. Atrodo, kas yra tas šimtas metų, bet iš šios istorijos išlikusių artefaktų labai nedaug.

Tad bandai pagauti kažkokią impresiją, įspūdį. Taikėme antropologinį tyrimo metodą, kalbinome labai daug skirtingų žmonių. Žinau, kad kurti filmą tokiu principu buvo drąsus sprendimas – žmonėms patinka, kai faktai aiškiai sudėliojami į lentynėles. Bet pabandžiau. Nuoširdžiai manau, kad mes su komanda atlikome didelį ir svarbų darbą. O kitų šimtmečio projektų komentuoti negaliu, nes pakankamai nežinau konteksto.

– Išties filme puikiai atsiskleidžia tarpeklis, žiojintis tarp Lietuvos ir Vakarų Europos kultūros, pasaulėvokos ir t.t.

– Mentalitetas skiriasi. Buvęs ambasadorius Ričardas Bačkis puikiai iliustra-

vo tai. Jis mums pasiūlė filmuoti ambasados kiemelyje. Tad sėdėjome su juo tame kiemelyje, filmavome ir jis sako: „Va, dabar šnekamės, kas nori, parūkom, paukščiukai čiulba. O paskui eisiu į ambasadą ir ten spręsiu reikalus su lietuviais.“ Suprask – prancūzai tvarko savo reikalus lauke. Jie geria vyną, šnekasi. Šitaip sprendžiamos opiausios pasaulio problemos. Ir jeigu įsivaizduotume tą sceną – vyksta taikos konferencija, joje dalyvauja patys stipriausi A klasės diplomatai.

Iš naujo braižomas žemėlapis, visi nori dalyvauti, ir štai atvažiuoja tokie naujai iškepti diplomatai – mažiukai, be pinigų, nuskurę. Voldemaras su savo lagaminėliu visus šiurpino.

Ir kaip jiems elgtis? Gal kreiptis raštu? Kalba laužyta. Spausdinimo mašinėlės nėra.

Dėl to ir nusprendėme pakalbinti R.Bačkį, kad mums paaiškintų, kas yra toji diplomatija. Jis mums pasakojo, kad yra labai daug niuansų. Tarkim, jeigu diplomatas sako „taip“, tai reiškia „ne“. Jeigu nori sutvarkyti reikalą, turi kviesti žmogų taurės vyno, negalima ateiti ir sakyti: „Laba diena, aš čia toks ir toks, gal pašnekam?“ Prie vakarienės stalo visai kitas kontaktas užsimezga. Galų gale visa tai yra išmokstama. Ir laisvė čia reiškiasi kaip dėmesys aplinkai – tu gali sau leisti viską, bet neužsikeli kojų ant stalo. Prancūzai vaikus irgi taip auklėja – jie nerėkauja, užtenka vieną kartą pasakyti.

– Papasakojai daug kam negirdėtą istoriją ir tarsi perkūrei Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istoriją.

– Filmo herojus istorikas Julienas Gueslinas sako, kad tautos ar istorinis mitas yra gyvybiškai svarbus žmogui, duodantis pasitikėjimą ir tvirtumą. Pavyzdžiui, prancūzai padarė revoliuciją. Tai yra jų mitas. Tačiau yra labai svarbu į istoriją nežvelgti kaip į šventą karvę. Niekas nėra nulemta iš anksto. Detalės ir atsitiktinumai taip pat turi savo svorį.

Kiekvienas menkiausias sprendimas gali būti kertinis arba ne. Didvyriai, užkelti ant pjedestalo, galėjo būti neužkelti ant pjedestalo, galėjo išvis netapti didvyriais, galėjo būti sutrypti ir paniekinti.

O svarbiausia yra, ką tu nuveiki, kai tavimi niekas netiki, kai tau sako – „patylėk šiek tiek, čia visiška nesąmonė“. Ta pati Julijos istorija parodo, kaip sunku yra atlaikyti smerkimą ir neigiamas reakcijas. Buvo daug sakančių, kad kažkokia aktorėlė sugalvojo per garsų režisierių išgarsėti. Nepaisant didžiulio palaikymo, žmogus gali išsigąsti. Lygiai taip pat ir mūsų diplomatams buvo sakoma, kad nėra pinigų, ką jūs sau galvojate, į Lietuvą ateina bolševikai, Vilnių atima, o jūs smaginatės Paryžiuje už mūsų taip sunkiai surinktas lėšas, mes juk neturime ko valgyt, jau geriau gaukite batų kareiviams. Lenkų delegacija savo ruožtu tvirtina, kad nėra tokio dalyko kaip lietuviai ir Lietuva, tad šiuos kelis Vokietijos manipuliuojamus apsišaukėlius Paryžiuje reikia ignoruoti. Didžiulis spaudimas. Tuomet išryškėja toji nelabai garbinga misijos pusė. Jie turėjo prašyti laisvės kaip išmaldos.

– Papasakok šiek tiek apie istorikų požiūrį į šį istorijos momentą.

– Julienas yra sakęs, kad iš daugumos dokumentų ar raštų yra sunku kažką suprasti, nes visi lietuviai yra susipykę – nuolat kovos būsenos. Lietuvių istorikai sau tokių replikų neleidžia. Lietuvoje istorikas yra tas žmogus, kuris randa faktus, juos sudėlioja į tekstus ir palieka archyve.

Buvo smagu, kai mus konsultavusi istorikė Vilma Bukaitė džiaugėsi, kad štai kažkas pagaliau domisi tema, kuria ji jau daug metų gyvena. Mano nuomone, istorija yra nuolat vykstantis, gyvas procesas. Istorijai reikia, kad būtų keliami klausimai, kartais nepatogūs, kad visi diskutuotų prie kavos, kad ginčytųsi. Tuomet ji augtų ir kerotųsi.

Pavyzdžiui, labiau pasigilinus į būtent šį istorijos momentą, galima geriau suprasti ir mūsų santykius su Lenkija.

Kaip jau anksčiau minėjau – paskelbė laikraščiuose Paryžiuje, kad štai jie su Lietuva yra nuo seno kartu, o šie diplomačiukai yra paprasčiausi provokatoriai. Tuomet lietuviai paskutinius pinigus išleido, kad galėtų išspausdinti trumputę žinutę, paneigiančią didžiules lenkų antraštes.

– Maži tie diplomatai. Maža ta Lietuva. Esame traumuoti geopolitikos. Vis dairomės į turtingesnes šalis, kopijuojame jų kultūras. Kaip manai, kas mums padėtų auginti savivertę?

– Čia galiu kalbėti tik apie savo asmenį. Pasaulis ritasi nežinia kur, meškos skęsta. Labai dažnai norisi kovoti, keisti pasaulį, įsiveli į sistemas, žaidimus ir prarandi save. Ištinka vidinis chaosas, pyktis, stresas. Man gyvenime dažnai būna tokių etapų, kai reikia sustoti ir sugrįžti į save. Gyvenu vienkiemyje ir manau, kad gamta yra Lietuvos ateitis. Lietuva turi išskirtinius miškus, švarų vandenį, dar gaivališką protėvių tikėjimą, ir žmonės tai pradeda jausti, pradeda tuo gyventi ir dalytis. Pavyzdžiui, Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“ sulaukė didžiulio dėmesio. Tad turint omenyje tai, kas vyksta pasaulyje, mūsų gamta yra aukso vertės, ir dabar yra laikas tai suprasti ir nustoti kirsti miškus. Ir kovoti už tai, kas gali tapti geriausia investicija į mūsų ateitį ir savivertę. Net jeigu kol kas tai atrodo kaip smulkmė.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys

Damn Good Beno Aleksandravičiaus fenome­ nas visada mane žavėjo. Jaunuo­ lis, siunčiantis velniop sistemą ir tai darantis be dirbtinės povyzos, kuriantis atviras dainas, ku­ rios patraukia ne tik nuoširdumu, bet ir elementariais ho­ okais, ir neleidžiantis popkultūrai savęs papirkti, greitai rado savo pasekėjų ir atvėrė jauniems gitaros muzikos ko­ lektyvams nemažai durų. Tačiau dabar „ba.“ jau nebėra naujokai, nebėra tiesiog maištautojai, kuriems daug kas atleidžiama, nes jauni. Tai vienas svarbiausių Lietuvos ro­ ko kolektyvų, o tai reiškia, kad spaudimo jiems netrūks­ ta. Ir nežinau kas, galbūt net tas pats spaudimas, lėmė tai, kad „Neapykanta“ pavadintame darbe aš nerandu net ir tos pačios gaivališkos neapykantos, kuria pulsavo jų muzika prieš tai. Iš vienos pusės, darbas yra kitoks: ly­ riškesnis, melodingesnis, minkštesnis. Iš kitos pusės, bent man pasirodė, kad „ba.“ prisiklausė per daug patarimų, lyg koks dėdė būtų atėjęs ir truputį pamokęs apie gyveni­ mą. Aišku, ironizuoju, bet „H8“ turi daug mamontovišku­ mo. Jis atsiskleidžia ir bandymuose imtis didaktikos, ir mu­ zikiniuose pasirinkimuose, ir melodinėse struktūrose. Bent man „H8“ yra albumas – virsmas, kai dar nėra iki galo aišku, kokie tie „ba.“ galiausiai bus. Kažkada jie buvo elektronščikai, po to – pjaustė gitaromis, o dabar virto tarpiniu variantu, kuris nuves, nežinia kur. Nepaisant to, su kiekviena perklausa aš jaučiu, kad šį darbą vis labiau prisijaukinu (nors lietuvių kalbos klaidos vis dar rėžia au­ sis), ir nors nevadinčiau savęs gerbėju, Benas dar gali pasiūlyti man naujų patirčių. O abi „ramunės“ dalys yra tiesiog puikios, todėl vien dėl jų rekomenduoju išklausy­ ti šį darbą. Baigdamas galėčiau pasiūlyti „ba.“ chebrai nusimesti baimes ir atsakomybes bei mažiau klausyti, ką kas siūlo, net jei jie ir skamba kaip autoritetai. Jums to ne­ reikia. O mažiausiai klausykite manęs. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „bandcamp“) 75

100

KABLOONAK KABLOONAK

Tilto namai

Kartais nereikia trigubai giliaminčių sumanymų, septyniskart modifikuo­ tų instrumentų ir niekad visatoje ne­ girdėtų sąskambių, kartais užtenka tik tingios gitarėlės ir chill dude nuotaikos. Antrasis Jono Narbuto, dar žinomo kaip „Kabloonak“, albumas būtent tai ir žada: paprastą, neįmantrų, kartais šiltai ironišką, kartais naiviai nuoširdų skambesį. Iš vienos pusės, šis projektas – tai dar vienas jau bebaigiančios išsivadėti ir, pripažinkime, užknisti po­ zityviai fainos muzikikės pavyzdys, kuriam atstovauja to­ kie gerietiški atlikėjai, kad per gerklę lenda. Iš kitos pusės, „Kabloonak“ iš šios ordos išsiskiria, pirmiausia, patirtimi, taip pat, kaip minėjau, ironija. Savotiški tongue in cheek stiliaus tekstai, kuriems nėra būdinga dabar itin populia­ ri sekli „ką matau, tą dainuoju, ir tai labai gražu“ filoso­ fija, sujungta su bedroom pop estetika, leidžia kalbėti apie šį projektą ne kaip apie kokį minėtos srovės fron­ trunnerį, bet kaip atlikėją, kurio nereikia niekam priskirti.

Turint omeny ir jei galima tuo tikėti, kad Jonas Narbutas jį įrašinėjo kaip žmogus-orkestras, galutinis darbo vienti­ sumas ir tikslus kryptingumas dar prideda svorio. Ir nors klausant ne vieną kartą viršų ima įspūdis, kad gal vis dėl­ to visas albumas yra viena daina, gal norėtųsi daugiau viražų ir šuolių į nežinomybę, tingus atlikėjo muzikavimas liūliuoja, sėkmingai žaisdamas su fantazija. Galiu pasa­ kyti tiesiai – tai yra tikras vasaros pradžios albumas, kai norisi gulėti po medžiu graužiant obuolį ar geriant kavos puodelį idealizuotame Paryžiuje. Neįpareigojantis, neer­ zinantis, skandinantis tave į spindulius ir kartu nešnekan­ tis nesąmonių. Kartais užtenka ir to, kad galima būtų be didelių minčių pasimėgauti muzika.

30 //

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „pakartot“, „bandcamp“) 85

MĖNESIO ALBUMAI

RAMMSTEIN RAMMSTEIN Universal

Saulės Bliuvaitės nuotr.

BA. H8

WITHOUT LETTERS ABUNDANCE SUPREME Partyzanai Pop Records

Viena labiausiai neįvertintų Lietuvos grupių, kuri tikriausiai savo šlovės valandos sulauks jau išsiskirsčiusi, pagaliau išleidžia savo pirmąjį albumą, kuriame išlaiko­ mos šios komandos tradicijos, iš kurių svarbiausia yra ne­ tikėtumas. Tapęs savotiška stotele talentingiems kūrėjams, kolektyvas neprarado gaivališko naivumo ir nepaperka­ mumo (patys sako, kad susitaikė su tuo, kad popsiškai ne­ skambės), ir metėsi prie to, kas jiems įdomiausia. Dabar tai tikriausiai yra hard techno, kuris, jeigu grupė tęs savo tradiciją, gyvai skambės absoliučiai kitaip. „Abundance Supreme“ drąsiai galėčiau vadinti vienu geriausių šiemet girdėtų lietuviškų albumų, kurio tyčinis primityvizmas at­ spindi elementarią tiesą: viskas, kas genialu, yra papras­ ta. Atrodytų, kad „Without Letters“ nebėra tiek komplikuo­ ti, tiek sudėtingi, tiek sofistikuoti, kiek buvo anksčiau, bet, nusimesdami savotišką angažuotumą, jie pasiekė kažką gryno: aiškų ritmą, elementarias, bet labai išraiškingas melodijas, tinkamą agresijos ir subtilumo pusiausvyrą. To­ dėl „Abundance Supreme“ pirmiausia skamba labai šva­ riai, be jokių priemaišų, o šiais post post post kažkokiais laikais tai yra gana reta. Aišku, iš toli ataidintis 10-ojo dešimtmečio atgarsis bent man lyg medumi dar sutepa šio darbo skambesį. Atsižvelgiant į tai, kad grupė jau su­ sitaikė su tuo, kad iš savo grojimo neuždirbs (deja, to­ kia realybė), „Abundance Supreme“, bent mano nuomo­ ne, yra akivaizdžiai laisvas albumas, leidęs letteriams susikoncentruoti į tai, ko jie šią akimirką nori, o ne į tai, ko kitiems iš jų reikia. Ir gal tik turint tokią laisvę kūrybiš­ kumas gali lietis kaip iš gausybės rago. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „bandcamp“)

92

100

Nuo pastarojo vokiečių industrinio metalo kolektyvo „Rammstein“ albu­ mo išleidimo prabėgo dešimt me­ tų, tačiau net ir ši ilga pertrauka nepadėjo grupei su­ kurti ką nors naujo: septintasis jų albumas „Rammstein“ skamba tiesiog ramsteiniškai, o tai, reikia pripažinti, jau kokiais 2005-aisiais buvo nuobodoka. Jeigu jūs nesiti­ kite nieko naujo, esate užkietėję šių vokiečių gerbėjai, „Rammstein“ gal jums ir patiks: jame yra ir tradicinės agre­ sijos, ir neadekvataus švelnumo, ir kontroversijos, tačiau dainos, kurios skambėjo šviežiai ir grandioziškai kokiais 1999-aisiais, natūralu, po 20 metų taps atgyvena. Šis penketukas, maudamas iš esmės tokias pat dainas ant to paties kurpalio, bando įrodinėti, kad tai kažkas naujo.

Ir, kad ir kaip būtų keista, jiems pavyksta: „Deutschland“ vaizdo klipas laikomas kontroversišku, nors tokių pat kal­ tinimų galėtų sulaukti daug kas, net ir filmas „Iksmenai“.

Būtent minėtas kūrinys ir košmariškas „Puppe“ virsta šio al­ bumo viršūnėmis, vertomis pirmųjų trijų albumų šlovės. Vi­ sa kita – jau girdėta, klausyta, kartota, atrajota produkci­ ja, skirta gerbėjams ir įspūdingiems koncertams, kuriuose vis tiek visi laukia „Ich Will“, „Du Hast“, „Asche Zu As­ che“. Tačiau dėl to, mano manymu, nėra kalta vien gru­ pė, pats žanras, liežuvį sutraukiančiu pavadinimu neue deutsche härte, yra seklus, jau labai seniai praradęs sa­ vo gyvumą ir iš esmės tapęs tiesiog „Rammstein“ pameis­ triu. Kad ir kaip būtų liūdna, šis LP aiškiai parodė, kad „Rammstein“ akivaizdžiai yra praeities grupė, kurios vi­ siems reikia dėl liepsnų ir šviesų. Nes be įspūdingo šou, be grėsmingos pirotechnikos, be makabriškų kostiumų, ši vokiečių komanda tėra praeities reliktas, lyg tas radijas, kurio nariai klausėsi augdami Rytų Vokietijoje. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

59

100

THE NATIONAL I AM EASY TO FIND 4AD

Šiais laikais, kai visi iki apsivėmi­ mo yra politiški, aktyvūs, protingi, sąmojingi ir būtinai jaučiantys pa­ reigą tai pareikšti, atsiranda kolektyvai, kurie, rodos, su­ ka tas pačias temas, tačiau jie tiek iš esmės yra svarbūs, kad kontrargumentų sunku surasti. Roko grupė „The Na­ tional“ yra būtent tokia – nuolat knibinėjanti žmogaus ne­ saugumo, meilės, tikrumo klausimus, tačiau vis pateikian­ ti tai naujai, nors ir labai pažįstamai. Grubiai tariant, jau aštuntojo jų albumo „I Am Easy To Find“ pagrindinė nau­ jovė – prie Matto Beringerio prisijungę moteriški vokalai.

Tačiau gilumoje šis papildymas leidžia nuskambėti taip ilgai lauktam dviejų dialogui: dažniausiai Mattas su sa­ vo balsu ir vyno taure skamba vienišas, dabar – na, nors ne vienas. Banalu kalbėti, kad moteriški vokalai (o jomis verta pasidomėti, kiekviena ši moteris – stipri solo atlikė­ ja) suteikia subtilumo ir minkštumo, bet taip, „I Am Easy To Find“ nebėra toks žaižaruojantis darbas, jame nerei­ kia tikėtis sulaukti gitarinių ar vokalinių sprogimų. Vietoj to, jį klausydamas vis jusdavau projekciją į praeitį, lyg šis albumas vis bandytų užgriebti žmogaus ar poros vie­ ną kitą prisiminimą. Gal ir tikslu būtų pasakyti, kad „The National“ sensta, bet tai jų kūrybai, kaip ir geram vynui, nė kiek nepakenkia. Alkoholio paprovokuotą maištingu­ mą keičiantis susimąstymas ir gebėjimas reflektuoti kaip tik sukuria labiau niuansuotą skambesį, dėl kurio šis LP skamba ir labai subtiliai, ir labai drąsiai. „I Am Easy To Find“ yra eilinis nuostabus opusas, kurio aš klausysiuosi ne kartą. O jeigu norėtumėte maksimalaus patyrimo, pa­ sižiūrėkite „YouTube“ su šiuo albumu susijusį to paties pa­ vadinimo trumpametražį filmą su Alicia Vikander. Jei ne­ verksite, jūs neturite sielos. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

90

100

100

© 37O

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> SCENA Parengė Toma Vidugirytė

Peterio Byrne’o / AP nuotr.

Tribute scena yra pasaulinis fenomenas, generuojantis nemažus pinigus ir sukuriantis milijonus darbo vietų muzikantams bei dvigubai tiek techniniam personalui ir koncertų organizatoriams visame pasaulyje, tačiau į šiuos projektus dažnai žiūrima kaip į nesuprastus muzikos rinkos dalyvius. Nepaisant to, kad neretai šiuose projektuose groja profesionalūs, talentingi, o kartais net labai žinomi ir garsūs muzikantai, manoma, kad į tokius projektus einama pradėti arba pabaigti savo karjeros, bandoma pabūti roko žvaigždės amplua ir vaikomasi svajonės. Apie šį reiškinį kalbėjome su vienu pirmųjų tribute koncertų organizatorių ir menų fabriko „Loftas“ įkūrėju Viktoru Diawara bei Simonu Čepėnu iš gyvos muzikos projektus organizuojančios kompanijos „Rootslive“.

TRIBUTE GRUPĖS IR JŲ FENOMENAS DUOKLĖ SCENOS MILŽINAMS Pirmiausia turbūt reikėtų akcentuoti, kad pats žodis „tribute“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „duoklė, mokestis“. Taigi, tribute kolektyvai susiburia tarsi norėdami atiduoti duoklę vienam ar kitam muzikinės scenos banginiui.

Lietuvoje tribute grupėmis įprastai vadinamos muzikos grupės ar atlikėjai / muzikantai, atliekantys kito, auditorijai puikiai žinomo, garsaus atlikėjo kūrybą. Dažniausiai jie savo pasirodymuose stengiasi kuo panašiau atkurti žinomo atlikėjo ar grupės kūrinių skambesį, vokalą, dainavimo manierą, išvaizdą ir aprangos stilių. Šio fenomeno pradžia galima laikyti JAV po Elvio Presley mirties užgimusį jo mėgdžiotojų judėjimą. Šioje šalyje dar ir šiandien daug jo kūrinius perdainuojančių atlikėjų, čia net rengiami Elvio antrininko konkursai. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad tribute pradžia ir židinys yra 8-ojo dešimtmečio Pietų Kalifornija, o pirmosios kūrėsi „The Beatles“ tribute grupės, tokios kaip, pavyzdžiui, „The Buggs“, kuri stengėsi atrodyti ir skambėti kaip iki šiol viso pasaulio muzikos gerbėjų mėgstamas ketvertukas. Beje, pasaulyje skaičiuojama virš 30 tūkst. „The Beatles“ tribute projektų, o vieną jų turime ir Lietuvoje.

Dauguma šių grupių susiburia norėdamos pagerbti žymiausius pasaulio atlikėjus, todėl savo pavadinimą sukuria pasiremdamos originaliu atlikėjo pavadinimu, t.y. jį tik truputį pakeisdami ar jam panaudodami vieną iš kūrinių ar albumų pavadinimų, ir taip lengviau suburia savo gerbėjų būrį.

32 // © 37O

Daug pirmųjų tribute projektų įkvėpė jau minėti „The Beatles“ ir Elvis Presley, tačiau greitai atsirado daug kitų roko muzikos atlikėjų, tokių kaip „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Iron Maiden“, „Kiss“, „Queen“, „Genesis“, „Black Sabbath“, AC/DC, „The Rolling Stones“, „The Who“ ir kt. tribute. Ne vieną dešimtmetį tribute grupės dažniausiai grojo roko ar klasikinio roko atlikėjų kūrinius, tačiau šiandien jau skamba ir popmuzikos atstovų, pavyzdžiui, Madonnos, Tinos Turner, Adele’s, Taylor Swift, Britney Spears ir Beyoncé bei grupių „One direction“, „Take That“, „The Wanted“ ir kt. dainos. Tokie projektai kuriami net ir elektro-

ninės muzikos atlikėjams pagerbti, pavyzdžiui, „Daft Punk“.

Ne vienoje Europos šalyje yra „Daft Punk Tribute“, Jungtinėje Karalystėje šios grupės tribute vadinasi „Digital Love“, Airijoje – „Daft As Punk“ ir t.t.

GEIDŽIAMI PRIVAČIUOSE VAKARĖLIUOSE Lietuvoje taip pat yra nemažai tokių tribute kolektyvų. Yra jau minėtas „The Beatles tribute“, taip pat Adele’s, Pink, Tinos Turner bei grupių „Kings of Leon“, AC/DC, „Coldplay“ ir kitų atlikėjų kūrybą atliekantys projektai. Sukurti net ir Lietuvos scenos legendų „16Hz“ ir „Hiperbolė“ tribute projektai. „Manau, su „Tabami“ buvome vieni tribute koncertų pradininkų ir rengėme įvairių atlikėjų projektus: Madonnos, „Guns N‘ Roses“, Michaelo Jacksono, U2 ir kitų. Tai buvo seniai, dar iki 2008 m., tad Lietuvoje tai buvo dar kažkas naujo, nors Airijoje ar Vokietijoje jau buvo įprasta. Priežastis, kodėl, pavyzdžiui, Airijoje, tribute grupės kažkada buvo populiarios, yra tai, kad anuomet ši šalis nebuvo labai pasiturinti, tad tai buvo vienas būdų išgirsti mėgstamo atlikėjo muziką gyvai neišvykus į tokį didmiestį kaip Londonas. Lietuvoje tribute projektai sėkmingai startavo dėl tų pačių priežasčių, o dabar jie daugiau koncertuoja privačiuose įmonių vakarėliuose“, – apie tribute pradžią Lietuvoje pasakoja V.Diawara.

Simonas Čepėnas iš „Rootslive“ jau nuo 2007 m. taip pat dirba prie gyvos muzikos projektų ir pasakoja, kad viskas prasidėjo pamačius tokių projektų poreikį: „Prieš kurį laiką organizuodami renginius pastebėjome, kad yra sudėtinga atskleisti renginio temą muzikiniais garsais, nes muzikantai turi savo kūrinių repertuarą, kuriuos ir atlieka renginyje. „Rootslive“ atsirado, kad tas repertuaras renginiuose būtų įvairesnis: turime projektų, kurių metu atliekamos ne kurio nors vieno atlikėjo dainos, o skamba įvairių grupių ir atlikėjų kūriniai, atspindintys laikmetį ar temą.“ Pasaulyje nemažai ir tokių tribute grupių, kurios stengiasi nustebinti ir įnešti kažką savo į mėgstamus ir visiems žinomus kūrinius. Pavyzdžiui, yra grupė „Dread Zeppelin“, kuri atlieka legendinių „Led Zeppelin“ kūrinius regio stiliumi.

Pasaulyje tokių savaip pateikiančių ir aranžuojančių tribute yra nemažai, tačiau Lietuvoje dažniausiai einama saugesniu keliu ir atliekami kūriniai su mažai pakeitimų ar improvizacijų. „Yra pasaulyje grupių, kurios keičia stilių, įneša kažką savo. Laiko klausimas, kada ir Lietuvoje kažkas tokio atsiras. Dabar daugiau vyrauja „X Faktoriaus“ ir „Lietuvos balso“ trendas – perdainuoti dainą kuo arčiau originalo arba šiek tiek pakeičiant, tarkim, greitą dainą atlikti lėčiau, a cappella (be pritarimo) ar tik su klavišinių akompanimentu. Tiesiog dabar tokia mada. Bet iš tiesų norėtųsi, kad kitų grupių dainas besiskolinantieji turėtų savo viziją, pavyzdžiui, man būtų gal įdomu išgirsti George‘o Michaelio dainas, atliekamas orkestro. Tai turėtų būti tarsi žaidimas ir tam reikėtų tokio žmogaus, kuriam patiktų žaisti, eksperimentuoti“, – sako V.Diawara.

S.Čepėnas teigia, kad yra gerų, įdomių vieno atlikėjo tribute projektų, kurie atlieka ne originalius atlikėjų kūrinius, o juos pakeičia / aranžuoja, deja, ne Lietuvoje: „Toks pavyzdys galėtų būti Jose Jameso įkurtas „Billie Holiday“ projektas, kurio muzikantai pabodusius kūrinius prikelia naujam gyvenimui, interpretuodami savaip, o jų atlikimas yra nuostabus. Tikrai būna situacijų, kai seni kūriniai atliekami geriau, įdomiau, labiau up to date. Deja, Lietuvoje aš tokių pavyzdžių pateikti negaliu, nes dažniausiai nenukrypstama nuo originalaus kūrinio. Galiu pateikti labai vykusį koverio pavyzdį – grupės „Freaks On Floor“ perdainuotos „Rondo“ dainos „Tau“ versija, kai kūrinys tikrai atgimė iš naujo. Manau, kad galbūt Lietuvos muzikantams pritrūksta drąsos ir tikėjimo. Darant tribute turbūt reikėtų paieškoti įdomesnio priėjimo – kito žanro, kitos sudėties, kitos muzikinės formos.

Tuomet tai tampa kultūrinę vertę turinčiu dalyku.“ IŠMOKSTA GROTI Atlikti seniai tarp mūsų nesančių ar tiesiog nebekoncertuojančių atlikėjų kūrybą yra viena, tačiau dabar kuriančių atlikėjų ir jų prodiuserių reakcija į jų tribute projektus yra skirtinga. Dauguma reaguoja neutraliai, bet viena iš kraštutinių istorijų / variantų galėtų būti, kai „Bon Jovi“ padavė į teismą Los Andžele susikūrusią merginų tribute grupę „Blonde Jovi“ dėl autoriaus teisių. Panašus pavyzdys rudenį buvo Lietuvoje, kai grupės „Hiperbolė“ nariai taip pat kreipėsi į teismą dėl jų vardo naudojimo. Žinoma, yra ir pozityvių istorijų, pavyzdžiui, 2004 m. Davido Bowie albumui „Reality“ pristatyti skirtoje trumpoje reklaminėje juostoje nusifilmavo pats dainininkas ir vienas jo tribute projekto atlikėjų.

Turbūt daugiausia dėmesio šios grupės sulaukia, kuriasi ir yra populiarios dėl nostalgijos. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės lankosi šių grupių koncertuose. Kaip sako V.Diawara, nors šiandien Lietuvoje turime didelį pasaulinio lygio atlikėjų koncertų pasirinkimą, tačiau kai kurių grupių ar atlikėjų kūrybą galime išgirsti tik įrašuose arba muzikos platformose, tad tribute projektai yra vienintelė galimybė dainas išgirsti atliekant gyvai: „Auditorija į šiuos projektus reaguoja įvairiai: dalis jų nepripažįsta ir neina į tokius koncertus, o yra ir tokių, kurie tiesiog nori gerai praleisti laiką ir dalyvauti vakarėlyje. Yra tokių, kurie mėgsta tą muziką ir eina norėdami išgirsti dainas, nes kai kurias grupes sudėtinga pamatyti Lietuvoje. Pavyzdžiui, „Guns N‘ Roses“ atsikūrė po beveik 20 metų ir surengė kelis koncertus, bet iki to tik dėl tribute projektų jų dainas galėjai išgirsti gyvai. Dabar į Lietuvą atvažiuoja daug atlikėjų, taip pat galime nuvažiuoti į Lenkiją, Latviją ar Estiją. Nepaisant to, senų gerų dainų perdainavimas kažkur Vilniaus senamiestyje vykstančiame smagiame vakarėlyje visada egzistuos. Muzika nuo to ir prasideda. „The Beatles“ taip pat darė koverius, tik vėliau ėmė kurti savo dainas ir tada jau kiti jas perdainavo. Jaunoms grupėms tai geras būdas save atrasti. Jei tau patinka „Nirvana“, išmoksti groti jos dainas, pradedi suprasti dainos struktūrą, nusimanyti apie roko ar kito muzikos žanro kultūrą. Pirmuosiuose koncertuose paprastai grojama mažiau savos kūrybos ir drąsiau jaučiamasi. Taigi manau, kad šita muzikos kultūros dalis tikrai nedings.“ Turbūt turime daryti išvadą, kad tribute projektai vis dėlto nėra tik žiūrėjimas atgal į praeitį ir seniau sukurtos muzikos atkartojimas. Jie gali tapti ir muzikos ateitimi, jeigu nepabijosime įnešti kažko savito.

Į LIETUVĄ GRĮŽTA MELOMANŲ MYLIMA

„JAZZANOVA“: GRUPĖ PRISTATYS NAUJĄ ALBUMĄ Nenuginčijami „jazztronicos“ gerbėjai gali džiaugtis, nes birželio 20 d. į Lietuvą grįžta didžėjų ir prodiuserių kolektyvas iš Berlyno – „Jazzanova“. Menų fabrikas „Loftas“ koncertu mėgautis kviečia nestandartinėje aplinkoje, „Brazzi“ studijoje.

„Jazzanova“ – tai Berlyne savo veiklą vystantis didžėjų ir prodiuserių kolektyvas, kurio branduolį sudaro Alexanderis Barckas, Claas Brieleris, Jürgenas von Knoblauchas, Roskowas Kretschmannas, Stefanas Leiseringas ir Axelis Reinemeris.

lat besivystantis organizmas, parodantis save iš stipriausios pusės. Tai įrodymas mums patiems, kad mūsų kūrybos kibirkštis gyva ir tai tik nauja pradžia mūsų gražioje kelionėje“, – savo mintimis dalijasi S.Leiseringas.

Grupė vilniečiams ir miesto svečiams ruošia ypatingą programą, kurios metu pristatys savo naujausią albumą „The Pool“.

1995-aisiais veiklą pradėjusi grupė yra viena svarbiausių nu-jazz, chillout ir jazz house stilių propaguotojai. Intensyviai po festivalius, klubus ir kitur gastroliuojantis kolektyvas melomanų vertinamas už talentą derinti nuolatines kūrybines paieškas ir puikiai atpažįstamą grupės stilistiką.

Muzikantai teigia, kad prieš metus gimęs albumas yra nuolatinio eksperimentavimo rezultatas. „Šis albumas – įrodymas, kad „Jazzanova“ yra nuo-

Grupės „Jazzanova“ muzika įkaitina atmosferą koncertų salėse ir priverčia judėti minias gerbėjų, tačiau grupės sukauptame solidžiame kompozicijų sąraše gausu ir ramesnių ritmų bei lyriškesnių melodijų.

Organizatorių inf.

Georgo Roske nuotr.

„The Pool“ – kone labiausiai subrandintas grupės darbo vaisius, prie kurio prisidėjo įspūdinga talentų komanda. Albumas harmoningai teka iš vieno takelio į kitą, kuriame susimaišo sintezuoti garsai ir akustiniai instrumentai, nukeliantys į nepakartojamą euforijos būseną.

>> SCENA

TRINANT RIBAS

Rašė Lina Žukauskaitė

Vokiečių kompozitorius Svenas Helbigas savo kūryboje kerta skirtingų stilių ir žanrų teritorijas, klasikiniais instrumentais kurdamas populiariosios, postroko, elektroninės ir eksperimentinės muzikos padiktuotus garsovaizdžius. Jis yra dirbęs su grupėmis „Pet Shop Boys“, „Rammstein“ ir „Faure Quartet“, reperiu Snoop Dogg, skirtingais simfoniniais ir kameriniais orkestrais, kūręs muziką nebyliems kino filmams. Šiais metais S.Helbigas buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią metų kompozitoriaus darbą Agnijos Šeiko šokio ir muzikos spektakliui „Mano Piteris Penas“.

Claudios Weingart nuotr.

– Gimėte ir augote Eizenhiutenštate, tuometinėje VDR. Kalbėdamas dažnai minite įtampą tarp socialistinio stygiaus ir kapitalistinio pertekliaus, suteikusią stiprų kūrybinį impulsą.

Ar ji turėjo lemiamos įtakos jūsų meninei pasaulėžiūrai?

– Devintajame dešimtmetyje VDR gauti daugiau informacijos apie muziką galėjai tik artimame draugų rate. Kartais pavykdavo įsigyti garso įrašą, kartais pasiekdavo specializuotas žurnalas arba straipsnio iškarpa. Valandų valandas prakalbėdavome telefonu, skaitydami jas vieni kitiems arba tardamiesi dėl kopijos. Griuvus sienai, susidūrėme su didžiuliu kiekiu informacijos, pažadinusiu nepasotinamą žinių alkį. Tokios skirtingos patirtys leido sujungti išradingumą, turtingą muzikos istoriją ir plačias technines galimybes.

jauno žmogaus negebėjimą įžengti į suaugusiųjų pasaulį, taip pat buvo atsiremta į Jameso Matthew Barrie kūrinį.

– Teatre muzika neprivalo sukurti visų prasminių laukų. Joje turi atsispindėti scenoje vaizduojami santykiai, konfliktai, įtampos ir atomazgos. Muzika ne visada privalo būti daugiasluoksnė. Konkrečios scenos padiktuoja garsinius sprendimus, arba atvirkščiai. Kartais kompozitoriaus darbas tik sustiprina dramaturginę liniją. Kurdamas teatrui laikausi to paties principo kaip visada – stengiuosi aprėpti visumą.

Tas pats vyksta ir scenoje. Draminio veiksmo skeletas universalus ir visada toks pats. Jis atgyja tik tada, kai spektaklyje susijungia pamatinės žinios ir įsitikinimai.

– Ką įvardytumėte kaip savo pirmąsias muzikines patirtis?

– Sulaukęs vienuolikos pradėjau konstruoti nedidelius radijo aparatus. Jie tilpdavo muilo dėžutėje, todėl galėdavau per naktį slapta klausytis muzikos.

Tai buvo labai intymus procesas. Dvylikos išmokau groti gitara ir klarnetu.

Nuo tada muzika tapo mano gyvenimu.

– Muzikos klausymas liko svarbia jo dalimi. Kas skambėjo tuomet ir atsirado dabartiniame jūsų garso takelyje?

– Sunku pasakyti, nes klausausi labai įvairios muzikos. Senelio namuose skambėdavo pučiamųjų muzika ir senieji šlageriai. Namuose klausydavomės visko, ką transliuodavo VDR. Laukinis skirtingų stilių mišinys. Muzikinis skonis susiformavo vėliau. Septyniolikos didelę įtaką padarė Stevie’as Wonderis ir Jamesas Brownas. Vėliau susižavėjau opera. Šiandien labai mėgstu elektroninę muziką. Mano fonotekoje visada vyravo skirtingų stilių eklektika.

34 // © 37O

– Studijavote mušamųjų instrumentų atlikimo meną Dresdene, po Vokietijos susivienijimo studijas tęsėte Niujorke, kur įgijote stiprių techninių ir teorinių žinių. Kokią įtaką ši patirtis turėjo vėlesniems jūsų darbams?

– Kurdamas muziką niekada nemąstau teoriškai. Rašau tai, apie ką galvoju, jungdamas akademines žinias, savo išrastas technikas ir ankstesnes patirtis. Stengiuosi nenutolti nuo klasikinės harmonijos ir laikmečio ženklų.

Studijos Niujorke buvo svarbus mano gyvenimo etapas, nes ten praleidau daug laiko gyvos muzikos klubuose.

Juose pajutau džiaugsmą groti publikai. Muziką kuriu ne sau, o žmonėms.

– Kritiškai vertinate muzikinę terminiją ir siūlote vengti apibrėžimų – skir-

tingus muzikos stilius matote kaip naujas prasmes kuriančias jungtis. Šiuo principu siūlote vadovautis ir muzikos kritikams. Kokį vaidmenį, jūsų nuomone, jie turėtų atlikti?

– Muzikos kritika funkcionuoja ankštose žanrų ribose. Džiazo žurnalistas niekada nebus kviečiamas rašyti apie popmuzikos koncertą, o klasikinės muzikos ekspertas apie hiphopo pasirodymą. Jungdamas skirtingus muzikos stilius, dažnai susiduriu su šia problema – leidinių redaktoriai paskiria netinkamus autorius rašyti apie mano kūrinius. Neteko skaityti kritinio teksto, kuris pateiktų bendresnius vertinimus.

Daugelis jų reliatyvūs, susieti su kontekstu ir statiški. Įdomu skaityti, ką galvoja ir jaučia skirtingi asmenys, tačiau tai jų asmeninė nuomonė. Ji tokia pat individuali, kaip ir muzika.

– Kasdieniame gyvenime jungiate kompozitoriaus, atlikėjo ir prodiuserio vaidmenis. Kokį kūrybinį dialogą jie palaiko tarpusavyje?

– Skirtingų veiklų sintezė suteikia didelę laisvę. Mano gyveni­me kiekvieną sekundę vyksta intensyvus vidinis dialogas. Apima palaiminga ramybė, kai kurdamas neturi priimti aplinkos primestų kompromisų.

– Ką jums reiškia kurti muziką teatrui? Kaip kompozitoriaus akimis vertinate dramaturgijos vaidmenį? Kuriant šokio spektaklį „Mano Piteris Penas“, apmąstantį šiuolaikinio

MANO GYVENIME KIEKVIENĄ SEKUNDĘ VYKSTA INTENSYVUS VIDINIS DIALOGAS. APIMA PALAIMINGA RAMYBĖ, KAI KURDAMAS NETURI PRIIMTI APLINKOS PRIMESTŲ KOMPROMISŲ.

– Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atlieka vieta? Eizenhiutenštatą įvardijate kaip uždarą erdvę, kuri išlaisvino jūsų vaizduotę, ir šiandien grįžtate į gimtąjį miestą su skirtingais muzikiniais projektais. Niujorkas atvėrė langus į platųjį muzikos pasaulį. Berlynas, kuriame gyvenate šiuo metu, suteikia įvairiabriaunių kūrybinių galimybių. Nuolat bendradarbiaujate su turtinga Hamburgo muzikine scena, daug keliaujate po kitas šalis, tarp kurių ne pirmą kartą atsidūrė ir Lietuva.

– Kiekviena vieta turi savo nuotaiką ir vyraujantį mentalitetą. Šie veiksniai nesąmoningai įsilieja į muziką. Negaliu ir nenoriu to valdyti. Tai savarankiškai vykstantis magiškas procesas. Lietuvoje patyriau nepaprastą jausmą. Čia vyrauja smalsumas, kurį pažįstu iš vaikystės Eizenhiutenštate. Lietuvoje nesijaučiu turintis įveikti kultūrinį persisotinimą. Tai visapusiškai išlaisvina kūrybinį procesą.

– Jūsų darbų pavadinimuose dažnai nuskamba gamtos motyvai. Atsiimdamas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą už geriausią metų kompozitoriaus darbą atkreipėte dėmesį į gamtos apsaugos reikšmę. Ar šioms temoms tenka svarbus vaidmuo jūsų gyvenime?

– Manau, kad mano pažiūros yra savaime suprantamos.

Kūrybinė veikla gali tik papuošti gyvenimą. Žemėje vyksta dramatiškas gamtos išteklių švaistymas. Atsižvelgdamas į tai, turėjau atsisakyti skristi į apdovanojimus Lietuvoje. Sutikau iš pagarbos žmonėms, nominavusiems mane svarbiam apdovanojimui, tačiau ateityje geriau apgalvosiu panašius pasiūlymus. Norėdami toliau kalbėti apie meną ir kultūrą, privalome liautis švaistyti gamtos išteklius. Taip pat turėtume prasmingiau paskirstyti laiką ir intelektines jėgas. Negaliu pasakyti dešimties sakinių apie muziką ir pusės apie naikinamą gamtą. Tai nebeatspindi realybės.

Kaip menininkas, privalau rasti būdą laikytis tokių nuostatų kasdienybėje. Antraip jausiuosi prastai viešumoje ir scenoje.

>> EITI AR NEITI

FESTIVALIS

„GALAPAGAI 2019“: KAM FESTIVALIO SCENOS? Rašė Jurga Klimaitė-Riebling

Liepos 26-27 d. Palūšėje, Meironių lygumose, vyks festivalis „Galapagai 2019“. Nepaisant kraustynių iš ilgus metus eksploatuotų Zarasų, šis muzikinis judėjimas charakterio nepraranda, o kaip tik toliau demonstruoja šaunų muzikinį skonį ir skleidžia gerą vaibą. „37O“ jau apžvelgė pirmojo „Galapagų“ vakaro atlikėjus, tai – ir IMDDB, ir Tommy Cash, ba., Free Finga, Junior A ir daugelis kitų. Šįkart susipažinkite su tais, kuriems festivalio scenos priklausys šeštadienio vakarą.

LIEPOS 27 D., ŠEŠTADIENIS

DADDY WAS A MILKMAN Tiesą sakant, tėvelis jau senokai nebe pienininkas. Tie laikai – praeitis. Dabar Igno Pociūno, žinomo kaip Daddy Was A Milkman, reikia arenoms. Jo žvaigždė – pačiame zenite, nepaisant to, atlikėjas lig šiol bendrauja taip pat šiltai, lyg būtų tas paprastas vaikinas iš antro aukšto, kuris reumato kamuojamai kaimynei visuomet užneš ryšulius, iškels iš medžio išsigandusį katinėlį ir, lietui pliaupiant, padės pasikeisti subliūškusią padangą nepažįstamajam.

Kita vertus, tai yra vienas paslaptingiausių lietuvių scenos žiburių, kurio net vaizdo klipuose nepamatysi. Naujausiame Daddy Was A Milkman dainos „Swingin‘ tonight“ vaizdo klipe herojus pagaliau nusiima gobtuvą, bet net ir tada lieka be veido. Be galvos. Ir tai tik sustiprina nuojautą, kad šio atlikėjo balsas ateina iš visatos gilumos, kartu į elektronų gniūžtę įvyniodamas visas buvusias ir būsimas patirtis.

Daddy Was A Milkman

Was A Milkman yra vienas iš nedaugelio mūsų šalies atlikėjų, kurie sėkmės sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Atlikėjo dainas dažnai transliuoja užsienio radijo stotys, jis reguliariai rengia sėkmingus pasirodymus Rygos klube „Palladium“ ir „Arena Riga“ arenoje.

Lietuviškų apdovanojimų M.A.M.A kolekciją sukaupęs Daddy Was A Milkman jau dukart grojo didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus“. Per savo karjerą apšildė britų žvaigždę Johną Newmaną ir elektroninės muzikos legendą „Royksopp“. Atėjo laikas festivaliui „Galapagai“.

36 // © 37O

„Solo Ansamblio“ nuotr.

Mantas HeadShooter nuotr.

„LILAS IR INNOMINE“ Kitados jie yra sakę, kad jei ne „G&G Sindikatas“, tai galbūt šiandien „Lilas ir Innomine“ grotų roką. Taigi, ačiū „Sindikatui“ (kuris taip pat šiemet pasirodys „Galapaguose“) – jau dešimt metų klausomės sėkmingai gyvuojančio dueto „Lilas ir Innomine“.

Tomas Sinickis

„Solo Ansamblis“

Konstantino Kiverio-Lilo ir Rolando Venckio-Innomine šlovę liudija reguliariai gaunami Lietuvos hiphopo ir M.A.M.A apdovanojimai. Jų koncertuose rankas į viršų kelia tūkstančiai.

Jiems meldžiasi arenos. „Lilas ir Innomine“ padeda festivalio organizatoriams lengviau suskaičiuoti apsilankiusiųjų statistiką, nes per jų pasirodymą prie didžiosios scenos susiburia visi.

Lilas juokauja, kad „Galapagų“ užkulisiuose įsirengs burbuliuojančią sūkurinę vonią, atsiveš didžiulę komandą, vietnamietį virėją ir panašiai. Tačiau iš tiesų toks popsinis statuso įreikšminimas, suprantama, jiems nerūpi. Reperiams iš tiesų rūpi kokybė.

„SOLO ANSAMBLIS“ Šis unikalus kolektyvas lietuviškos muzikos scenoje išgarsėjo savitu stiliumi – sad dance, kuris sujungė sintezatorius ir asmenines istorijas, sodrią elektroninę sintetiką ir gyvus instrumentus. Įsitvirtinęs vietinėje scenoje, „Solo Ansamblis“ vis dažniau pasirodo tarptautiniuose muzikos festivaliuose, tarp kurių „Eurosonic“, „Reeperbahn“, „Nouvelle Prague“ ir kiti. Šiuo metu grupė aktyviai dirba prie antrojo albumo garsų. Paskutinieji ieškojimų atspalviai juntami naujausiame kūrinyje „Dansingas“.

Kūrinio tekstą sudaro 27 atskiri žodžiai. Dainoje jie virsta elektroninėmis ritmo mašinomis ir gitaromis apipintais kodais, globaliais simboliais, kurie gali būti suprantami bet kurioje pasaulio

vietoje. Tačiau įdomiausia, kad tas atradimo ir mazgų išrišimo džiaugsmas paliekamas kiekvienam klausytojui individualiai: „Solo Ansamblis“ ne iš tų, kurie aiškintų, kuri anekdoto vieta yra juokinga ir kodėl.

TOMAS SINICKIS Palūšėje išgirsti dainuojantį Tomą Sinickį yra ne šiaip išskirtinė proga, o apskritai – įvykis, žinant, kokie reti, bet užtikrintai galingi yra jo koncertai.

Emocingi autoriniai kūriniai, fundamentalūs T.Sinickio pasaulio pažinimo pamokslai ar intelektualiu grotesku perlieti rašiniai, tampantys dienos skaitomiausiais, – visa tai leidžia pajusti jo asmeninį rokenrolą. Tomas sutvertas „Galapagams“. Arba – „Galapagai“ sutverti tokiems kaip jis.

„Mikita Photography“ nuotr.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Tiesa, koncertuose Daddy Was A Milkman galima pamatyti gyvai, jis nesislapsto po kaukėmis. O tie koncertai – anšlaginiai, kad ir kur vyktų, – Trakų pilyje, „Compensos“ koncertų salėje ar didžiausiose arenose Lietuvoje ir Latvijoje. Daddy

Jazzu

Manto Repečkos nuotr.

PRIKLAUSYS visuomet teisingai perskaitomi „Galapaguose“ – irgi yra įrodyta gyvenimu.

Be kita ko, festivalyje įvyks ir „Kitokie pasikalbėjimai“ su Mantu Katleriu – to paties „Humoro klubo“ išeiviu.

JAZZU Ar ją sutiktum kažkur Filipinuose, ar Anykščiuose – Jazzu bus tokia pati: įsimylėjusi savo žmones ir muziką, besidžiaugianti atradimais ir strazdanomis. Jei kovojanti, kvatojanti ar pykstanti – tai nuoširdžiai iki pirštų galiukų.

Gerbėjus uždega jos drąsa būti savimi, intymiai apsinuoginti prieš minią, pasidalyti su jais jautriausiais dalykais. Būti savo klausytojo sielos natomis, jo draugu, jo seniuku. Būti po jo oda, būti kartu tame pačiame dumble. Būti laukiniame vakarėlyje. Būti basomis.

Londono studijose šiuo metu daug dirbančiai Jazzu muzikos prodiuseris Anthony Marshallas įdavė į rankas iki beprotybės puikią muzikantų komandą.

„Lilas ir Innomine“

„Mane šokiravo kvietimas dalyvauti festivalyje, nes aš nemanau, kad esu tipinis festivalinis atlikėjas. Neturiu dainos „39“ ir nekviečiu kelti rankų aukštyn arba judinti kojų. Iš pradžių galvojau, kad reikia stand-up‘o, tik paskui sužinojau, kad reikės ir groti. Viliuosi, kad organizatoriai žino, ką daro. Bet bala nematė. Labai norėjo. Atvažiuosiu. Pasitikrinsim. Gal ir man patiks“, – savo maniera kalbėjo T.Sinickis.

„Sveiki atvykę į mano naują pasaulį“, – sakė Jazzu, su kolegomis britais išsirengusi į savo solinį turą „Welcome“, kurio metu vėl pasitvirtino savo pozicijas Lietuvos scenoje ir neišsemiamą publikos meilę.

Atlikėjos romanas su „Galapagais“ taip pat tęsiasi jau daug metų. Todėl ir paskutinį liepos savaitgalį Jazzu dainuos Palūšėje. Ir ji, ir „Galapagai“ bus kaip naujai gimę: nauja muzika – naujoje erdvėje. „Manau, festivalio publika ir organizatoriai, jų požiūris į muziką, laisvę ir vienas kitą tiesiog sutampa. Todėl „Galapaguose“ visuomet būna magiška, ar tai vyktų Palūšėje, ar Mėnulyje – visada būna kosmiškai gerai!“ – kalba Jazzu.

„HUMORO KLUBAS“

VALTINĖ IR JURTOS

Už stand-up‘us „Galapaguose“ bus atsakingi kiti. Konkrečiai – „Humoro klubo“ ketvertas: Paulius Ambrazevičius, Mantas Bartuševičius, Dominykas Klajumas ir Vaidotas Šiožinis. Jiems patikėta sukurti „Galapagų“ antrojo ryto nuotaiką per veido raumenų mankštą.

Ne, tai nėra naujos hipsterių grupės pavadinimas (geriau už „Bjelle ir Peru“ jau niekas nepasivadins). Tai – šių metų festivalio „Galapagai“ naujienos.

Vargu ar M.Bartuševičius ten pakartos savo mirtiną sporto programą „Kritogramai“ (kurį laiką jis internete stipriai rizikavo dešimčia kilogramų, kad įrodytų visiems, jog vasara gali būti kūdesnė). Bet reikalų bus: Bartuševičius, Klajumas, Šiožinis ir Ambrazevičius kuria šių dienų Lietuvos humoro turinį (nepamirštame padėkoti Pauliui dar ir už tai, kad mūsų šalies arenose atsiranda ir pasaulio humoro turinio), ir dešimtys tūkstančių žmonių laimingi žiūri jiems į burną. Prenumeruoja jų naujus juokus. „Humoro klubo“ herojai gal ir negali pasigirti, kad sustoję rajono krautuvėje visada gauna dovanų dešros, o pastaruosius penkerius metus nebuvo ryto, kad į jų telefonus nedūsautų nepažįstamos mergaitės. Nepaisant šitų nišinių populiarumo rodiklių, išlieka tvirtas faktas, kad „Humoro klubo“ kreivė nepaliaujamai kyla į viršų. O kad geri stand-up‘ai

Pirma, festivaliui atsikrausčius į Palūšę, buvo imtasi transformuoti „Palūšės valtinę“, kuri dabar jau rizikuoja virsti mėgstamiausiu savaitgalio baru. „Galapagų“ dienomis visi naujos ir stilingos „Valtinės“ gero vaibo ir muzikos čiaupai bus atsukti iki 22 val. Laikas, praleistas toje romantiškoje krantinėje, neabejotinai konkuruos su didžiąja festivalio pieva, kurioje išaugs pagrindinės scenos.

Teritorijoje išdygs ir daugiau įdomių naujų dalykų: „Galapagų“ kempinge šiemet atsiras VIP jurtos, skirtos tiems, kurie į gamtą mėgsta grįžti komfortiškais lizinginiais automobiliais, o miegą po atviru dangumi geriausiai generuoja patogioje lovoje.

Jurtos – keturvietės.

Tai tik dalis festivalio naujienų, staigmenų ir muzikos grupių – kitame „370“ tęsime festivalio „Galapagai“ apžvalgą.

FESTIVALIS

>> EITI AR NEITI

13 TAVO VASAROS ATRA FESTIVALYJE „DEVILSTONE Rašė Giedrė Matulaitytė

Nuotraukos iš organizatorių archyvo

Keturiose „Devilstone 2019“ scenose liepos 11–14 d. pasirodys virš 50 atlikėjų. Pamatyti visus – sunkiai įgyvendinama misija net labiausiai užkietėjusiam festivalininkui. Vienuoliktą kartą Anykščių Dainuvos slėnyje vyksiantis festivalis tiesia pagalbos ranką ir pristato 13 įdomiausių tavo vasaros atradimų. Tarp jų – ir sunkiasvoris vilkų WATAIN bei SODOM pragaras, ir raganiškas IC3PEAK teroras, ir saldžiarūgščiai SHORTPARIS popšokiai.

Susipažink ir paklausyk jau dabar – iki festivalio liko labai nedaug.

THE BLINDERS –

elegantiški pankai, Didžioji Britanija

Nuo socialinių, politinių temų (vis dėlto vienas grupės įkvėpėjų – George‘as Orwellas!) iki psichodelikos prisodrinto pankroko. Britai THE BLINDERS konfrontuoja socialinius ir egzistencinius status quo aštriomis gitaromis ir niūriais tekstais. Šviežias ir intriguojantis elegantiškų pankų ketvertas agresyviai ir užtikrintai eina savo užsibrėžta trajektorija ir sulaukia vis daugiau pripažinimo už Jungtinės Karalystės ribų. Dėl originalaus stiliaus ir žvėriškų pasirodymų.

WATAIN –

juodosios ugnies mistikai, Švedija

Aukštyn širdis! Lenkiame galvas prieš Juodąją Ugnį!

Black metal legendos, tamsos ir purvo mistikai, paties velnio užkalbėtojai. Jokios butaforijos – čia viskas tikra! Ekstremalus, kruvinas ir juodesnis už Šventosios dugną naktį švediško black šedevras festivalio Vakarų scenoje. Tebūnie WATAIN su tavimi!

KO KO MO:

aštuntasis dešimtmetis sugrįžta

KO KO MO atveža TĄ išsiilgtą roko skambesį.

Energingas aštuntojo dešimtmečio rokas, skambantis šiandieninėmis gitaromis – nerūpestingas, su lengvo humoro doze, užkrečiančia energija ir žiupsneliu druskos. Pasak „Devilstone“ organizatorių, KO KO MO sunku nepamilti, nepriklausomai nuo to, kokia muzika patinka, – juk angliškai dainuojančio vokalisto-gitaristo ir būgnininko duetas ant kojų sugebėjo sukelti ir prancūzų televizijos auditoriją.

PULLED APART BY HORSES –

tiesmuka alternatyva, Didžioji Britanija

Čia nėra didelių išradimų ar dabar vėl madingo raketų mokslo. Per daugiau nei dešimt metų šis viesulas iš Lydso ištobulino tai, ko kartais labai trūksta šiandieniame roko pasaulyje: šiurkštaus, tiesmuko, garsaus ir be pabliovimų, purvino roko. Viskas. Ateik pasidraskyti. Bus dulkių.

TURBOWOLF –

psichodeliški pankai, Didžioji Britanija

Prisiekę devilstoneriai tau papasakos geriausiai: jeigu scenoje britai TURBOWOLF, visiškai nurauto vakarėlio dulkių debesyje maža nepasirodys. LSDuškiniai sintikai, maištingi, purvinomis fuzuotomis gitaromis ir nauju albumu „The Free Life“ apsiginklavę psichodeliški pankai į festivalio Rytų sceną grįžta po penkerių metų pertraukos.

KIKAGAKU MOYO – hipiai iš Tokijo

Jų kūryba – tarsi potvyniai ir atoslūgiai, varijuojantys nuo sodrių ir sunkių iki pačių švelniausių sąskambių.

Kiekviena tokia banga atneša motyvų iš vis kitų stilių, pradedant krautroku ir baigiant indiška raga, kurie pasirodo ir dingsta kaip pakelės vaizdai. Hipių iš Tokijo kūrybinė misija – klausytoją perkelti į harmoningą utopinę realybę, kurioje gerai jaučiasi ir kūnas, ir protas.

GOLD –

why aren’t you laughing?

Pilni gyvybės, tačiau su memento mori filosofija.

GOLD savo muzikoje puikiai ir gracingai sujungia post-metal vėjus, gotiką, death rock ir net poeziją!

Socialiai angažuoti ir rimti, GOLD vis dėlto rodo į kažkur nutolusią šviesą tunelio gale... Ir nieko čia juokingo nėra!

38 //

38 //

SHORTPARIS – SODOM –

© 37O

© 370

thrash metalo dinozaurai, Vokietija

SODOM? SODOM! Didžiajam vokiečių thrash metal ketvertui priskiriami SODOM kultinės grupės statuso nepaleidžia jau ketvirtą dešimtmetį. Tikri metalo dinozaurai atvyksta į Anykščius. Po šios metalinės diskotekos turbūt teks eiti į palapinę prigulti... Kol bus SODOM, gyvuos ir pats thrash metal.

spalvotas kartėsis, Rusija

Galbūt juos pamėgti pavyks ne iš karto, tačiau vos pasigirdus pirmiesiems ritmams įsitikinsi – SHORTPARIS yra ambicingi, teatrališki, revoliucinga dvasia kvėpuojantys ir šokti verčiantys eksperimentatoriai. Su jais nepajuokausi. Į muziką penketas žvelgia rimtai, todėl klausytojams pateikia subtilią, šalčiu alsuojančią kūrybą, kurioje susipina elektronika, rokas, neįprastas vokalas ir mąstyti verčianti lyrika. Šitų nepraleisk!

BUERAK –

Sibiro post-punk, Rusija

Įveikę 4 tūkst. km, į Anykščius atvyksta BUERAK. Įdomus, keistas, sarkastiškas, tolimame Sibiro mieste gimęs duetas į „Devilstone“ atveža kasdienybės absurdiškumą atspindinčios kūrybos iš Rytų. Du bičiukai, dvi gitaros, nematomi būgnai. To visiškai užtenka, kad juos įsimylėtum.

„Lollapalooza“ festivalyje Čikagoje nestinga gamtą saugančių iniciatyvų.

EKOMADA ATKELIAUJA IR Į FESTIVALIUS Rašė Toma Vidugirytė

IC3PEAK –

apokalipsės reivas, Rusija

Apokalipsės reiveriai tiesiai iš baisios rusiškos pasakos. Dabar apie juos kalba daug. Ir tikrai ne vien dėl to, kad turi nemažai geros muzikos. Kas buvo jų tūse pavasrį Vilniuje, žino – bus tamsu, niūru, sunku. Nenustebk ir dėl moshpito. Mes tai matėme savo akimis Vilniuje, jei ką.

TESSERACT –

progresyvas + megavokalas, Didžioji Britanija

Virtuoziškai sukomponuotas rock + metal į vieną progresyvų elementą. Preciziškais gyvais pasirodymais garsėjantys TESSERACT į „Devilstone“ atvyksta su pernai išleistu ir kritikų puikiai sutiktu albumu „Sonder“. Net jei tai net ne tavo cup of tea, ateik pasižiūrėti. Tu dar nesi matęs taip grojančių žmonių!

WHISPERING SONS –

naujos kartos gotika, Belgija

Belgija. Tamsus, intensyvus bei atmosferiškas postpanko ir gotikinio roko hibridas pernai į save dėmesį atkreipė debiutiniu albumu. Stipriausia šio projekto pusė – teatrališki ir intensyvūs gyvi pasirodymai. Patikėk, čia yra TAS vasaros LIVE, kurį reikia pamatyti.

Lietuvoje vykstančių festivalių organizatoriai nemažai dėmesio skiria aplinkos, kurioje jie vyksta, švarai ir tvarkai palaikyti, tačiau tūkstančiai žmonių vienoje vietoje vis tiek palieka gana didelį pėdsaką ekologiniu požiūriu. Siekiant spręsti šią problemą, užsienyje vykstančiuose festivaliuose populiarėja aplinkai palankūs sprendimai, kuriuos po truputį pradeda įgyvendinti ir mūsų šalies festivalių rengėjai.

YRA IŠ KO PASIMOKYTI Lietuvoje nemažai festivalių organizatorių skatina į renginį vykti viešuoju transportu, taip pat jau turime daugkartinių bokalų sistemą įdiegusių festivalių ar kitų aplinkos taršą mažinančių iniciatyvų. Vis dėlto tobulėti tikrai yra kur.

metu. Pavyzdžiui, „Pohoda“ festivalis Slovakijoje bendradarbiauja su viešojo transporto kompanija ir taip užtikrina specialius kelionės pasiūlymus festivalio dalyviams, o saulės elektrines namuose diegianti kompanija tiekia elektros energiją festivaliui.

Paimkime kaip pavyzdį festivalį „Lollapalooza“ JAV, kur šiukšliadėžės atliekoms perdirbti ir kompostui bei vandens stotelės visoje festivalio teritorijoje ne tik padeda palaikyti švarą ir tvarką, bet ir sumažinti plastiko naudojimą. Festivalio „Rock and Recycle“ programa skatina rinkti perdirbamas šiukšles mainais į festivalio atributiką. Kitų paprastai įgyvendinamų iniciatyvų pavyzdžiai galėtų būti įvairios diskusijos ar dirbtuvės ekologijos tema, apribotas popieriaus naudojimas ar „zero vaste“ (nešvaistymo) politika, kai po festivalio visi nebereikalingi daiktai ar likęs maistas aukojamas vietos paramos organizacijoms.

Aplinkai palankių iniciatyvų sukuria ir patys lankytojai. Pavyzdžiui, festivalio „Burning Man“ lankytojų iniciatyva buvo įkurta ne pelno siekianti organizacija „Black Rock Solar“, kuri padėjo festivalyje pastatyti 30 kW saulės elektrinę. Ji yra padovanota netoliese įsikūrusiam miestui ir tiekia energiją bei yra paskata kitiems panašiems projektams, o ir pats festivalis nuo pat įsikūrimo laikosi vieno pagrindinių savo principų – „Leave no trace“ (po savęs nieko nepalikti).

Yra festivalių, kurie, prieš paliekant festivalio teritoriją, kviečia pasodinti medį, taikomos specialios akcijos transportui į festivalio teritoriją, nenaudojami vienkartiniai plastikiniai indai ar atsiranda kitų aplinkai palankių sprendimų, padedant įvairiems partneriams – savivaldybėms, aplinkosaugos organizacijomis ar socialiai atsakingam verslui.

Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su miesto viešojo transporto tiekėju, galima užtikrinti nuolaidą viešajam transportui iki festivalio teritorijos. Tai reikš švaresnę aplinką ir mažesnes problemas festivalių lankytojams bei organizatoriams planuojant atvykimą ir automobilių stovėjimą. Taip pat yra aplinkosaugos ir kitų socialiai atsakingų organizacijų, kurios padėtų vykdyti švietėjišką veiklą ar net užtikrintų elektros energiją viso festivalio

„SŪPYNĖS“ PLASTIKUI SAKO „NE“ Šiais metais vienas iš aplinkai palankias iniciatyvas ruošiančių Lietuvos festivalių yra „Sūpynės“. Festivalio organizatorė Milda Griežytė pasakoja, kad komanda palaiko aplinkai nekenkiančias idėjas ir jos festivalyje atsiranda palaipsniui, o jas įgyvendinti nėra taip paprasta: „Pernai visoje renginio teritorijoje buvo įrengti šiukšlių rūšiavimo konteineriai, kurie buvo labiau eksperimentas, nežinojome, kaip tai priims lankytojai. Sprendimas pasiteisino tik iš dalies, nes tamsiuoju paros metu konteineriai dažnai sumaišomi ir, pavyzdžiui, plastikas ne visada patenka į tam skirtą konteinerį. Praėjusiais metais atsisakėme ir tradicinių popierinių lankstinukų-gidų. Juos pakeitėme festivalio teritorijoje įrengtais stendais su programa ir žemėlapiu, taip pat suteikėme galimybę šią informaciją atsisiųsti į išmaniuosius telefonus. Šiemet dar svarstome, galbūt išleisime ribotą tiražą, nes dalis lankytojų juos nori turėti.“

M.Griežytė pasakoja ir apie kitas šių metų festivalio iniciatyvas: „Šiais metais išsikėlėme tikslą dar labiau sumažinti atliekų kiekį, prisidėti prie žmonių sąmoningumo didinimo ir gamtai nekenkiančiųų įpročių kūrimo. Didžioji dalis iniciatyvų skirtos mažinti plastiko sunaudojimą. Naudosime depozitinę daugkartinių bokalų grąžinimo sistemą, o prekybininkai festivalyje nenaudos vienkartinio plastiko – lėkščių, įrankių, šiaudelių ir t.t. Jis bus keičiamas kartoninėmis, medinėmis alternatyvomis, o kavos tiekėjai nenaudos dangtelių. Turėsime ir depozito už šiukšles rinkimo sistemą, kuri jau seniai naudojama festivaliuose, bet pastaraisiais metais tarsi primiršta. Atvykus į festivalį dalyviui bus duodamas šiukšlių maišas už numatytą depozitą, o pristačius jį pilną, depozitas grąžinamas.

Stengėmės sumažinti plastiko ir mūsų atributikos pakuotėse – tam naudosime naujos kartos, aplinkai nekenkiančią kraft ir balto šilkinio popieriaus kombinaciją bei visai atsisakysime kai kurių prekių pakuočių. Pirmieji iš festivalių Lietuvoje pristatėme kokybiškų ir ilgaamžių gertuvių ir termosų liniją, taip skatindami žmones sunaudoti mažesnį plastiko kiekį ne tik festivalio metu, bet ir kasdieniame gyvenime. Ir, žinoma, festivalio dalyvius skatiname kooperuotis ir atvykti į festivalį, išnaudojant visas automobilio vietas. Negalime garantuoti, kad visa tai pasiteisins 100 proc., bet manau, kad svarbu bandyti. Ne visada pasiseka, bet geriau bent kiek padaryti gamtos labui, nei visai nedaryti.“ Festivaliai daugeliui yra vienas smagiausių vasaros atributų, tad puiku, kad rūpinamasi aplinka ir rengiamos tokias iniciatyvos. Nors jos reikalauja laiko ir pastangų, tačiau įgyvendinti tikrai verta, todėl norisi tikėti, kad jų tik daugės.

Robo Grabowskio („Invision“ / AP nuotr.)

DIMŲ 2019“

KAUNO KOLEGIJOS STUDENTAS EDVINAS VADOKLIS: SCENOS BAIMĖ NESUTRUKDĖ SIEKTI KARJEROS Edvino Vadoklio profesinis gyvenimas glaudžiai susijęs su scena – teatru ir masiniais renginiais. Kauno kolegijos studentas jau ne kartą sveikino tūkstantinę minią ir yra kasmetinio renginių ciklo „Kauno Hanzos dienos“ vedėjas. Pokalbyje su Edvinu – apie profesijos iššūkius, pulsuojančią kultūrą ir svajones.

– Edvinai, ar visada svajojai verstis būtent šia profesija?

– Nesu tikras, kad taip įsivaizdavau savo karjerą ir kad tai buvo mano svajonė. Nuo mažens mėgau dėmesį, todėl svajojau užaugęs tapti šalies vadovu. Šiandien atrodo, kad tiesiog norėjau būti matoma figūra.

Vesti renginius mane paskatino meilė – vijimasis žmogaus, kuris žavėjosi teatru, vaidyba. Keturiolikos metų įsimylėjau vyresnę mergaitę, kuri įstojo į Kauno kamerinio teatro jaunimo studiją. Troškau drauge praleisti daugiau laiko, todėl per vieną naktį nusprendžiau, kad taip pat pabandysiu įstoti. Už tai manęs gerbiamas Aleksandras Rubinovas vos neišvarė iš stojamųjų egzaminų, kai paklausė, kodėl atėjau (juokiasi). Vis tiek įstojau į Kauno miesto kamerinio teatro studiją – nors ir nepažinojau teatro, tačiau karštai troškau jį pažinti. Pažinau, pamilau ir šiandien dirbu teatre.

Iki tol niekada negalvojau, kad galėčiau vesti renginius ar tapti aktoriumi, nes niekada savyje nesuradau tam tinkamų savybių. Aš net jaučiau beprotišką scenos baimę, kurią tebejaučiu iki šiandien. Ironiška, bet buvau įsitikinęs, kad netapsiu scenos žmogumi dėl baimės, su kuria niekaip nesusitvarkau. Dabar žinau, kad toks esu ne vienas, ir turiu daug pažįstamų, kurie net ir po daugybės metų tokio darbo prieš lipdami į sceną išgyvena gyvenimą ir mirtį.

40 // © 37O

Kauno kolegijos Kultūros ir laisvalaikio vadybos studentas, renginių vedėjas Edvinas Vadoklis

Mariaus Norvaišos nuotr.

– Kaip šiandien vertini šią gražią meilės istoriją, atvedusią tave į sceną, – tai buvo likimas ar atsitiktinumas?

– Manau, kad likimas, nes tai nebuvo rastas loterijos bilietas – jis buvo pirktas.

Aš pats priėmiau sprendimą tapti teatro dalimi ir man nusišypsojo laimė. Vėliau renginiai ir galimybė tapti jų vedėju rado mane patys – kartą, repetuojant spektaklį teatro studijoje, atėjo miesto renginių režisierė-koordinatorė su prašymu dalyvauti Vasario 16-osios renginyje. Tąkart prieš vienuolika metų pirmą kartą įkūnijau prezidentą Antaną Smetoną.

– Nuo tada prezidento A.Smetonos vardu kauniečių miniai prisistatai kiekvieną Vasario 16-ąją. Kokią reikšmę tai turi miestui ir tau?

– Tai jau tikrų tikriausia tradicija – kasmet iš prezidentūros balkono į žmones kreipiasi A.Smetona ir skaito savo kalbą. Kauniečiai tai žino, atpažįsta ir

kartu su vaikais laukia šio reginio. O aš pats nuo to pradėjau savo, kaip renginio veido, kelią.

– Renginių vedėjas – profesija ar gyvenimo būdas? Ar nėra sunku atsisakyti šio amplua kasdieniame gyvenime?

– Turiu pripažinti, kad tai yra gyvenimo būdas. Renginių vedėjas – ne personažas, o žmogus. Aktorius gali scenoje vaidinti visai kitą asmenį ir po spektaklio būti vėl savimi, o renginio vedėjas yra vienas ir tas pats asmuo. Iš tiesų profesija mane gyvenime vejasi ir neapleidžia net laisvu laiku.

– Tavo nuomone, renginių vedėju yra gimstama, ar vis dėlto galima tapti?

– Yra sakoma, kad viskam reikia 10 proc. talento ir 90 proc. darbo. Kalbant apie renginių vedėjo profesijoją nesu tikras, ar proporcija yra būtent tokia, bet, manau, kad jeigu nėra tų prigimtinių 10 proc., kitų 90 proc. gali nepakakti.

– Renginio vedėjas turbūt turi gebėti ne tik gražiai kalbėti, bet ir turėti tinkamą žinių bagažą?

– Renginių vedėjas yra didelio komandinio darbo matomiausia dalis. Žmonės vis dar galvoja, kad mano profesija yra šypsotis ir gerai atrodyti, tačiau tokie laikai jau seniai baigėsi. Buvo metas, kai atvykęs į renginį gaudavau segtuvą su tekstu, kurį reikėjo tiksliai ir raiškiai perskaityti. Šiandien renginių vedėjai dalyvauja susirinkimuose, tam tikruose renginio organizavimo procesuose, sprendžia daugybę meninių klausimų. Tam reikia turėti žinių, įgūdžių. Todėl ir nusprendžiau pagilinti žinias studijuodamas.

– Kokiais būdais renginio vedėjas gali tobulinti savo įgūdžius ir semtis profesinių žinių?

– Visų svarbiausia – noras pažinti ir žinoti, o visa kita yra tik priemonės.

Tobulėti galima mažais žingsniais, pavyzdžiui, prieš kiekvieną renginį susipažįstant su savo darbo erdve. Štai vestuvių šventės vedėjas gali žinoti tik jaunųjų vardus ir perskaityti tą patį scenarijų dešimtyje švenčių, bet taip pat jis gali išsiaiškinti jų pomėgius ir dovanoti asmeninę, būtent jiems pritaikytą šventę. Lygiai taip pat ir dėl miesto renginių – būtina pažinoti tą kultūros lauką ir tą ben-

druomenę, kurioje dirbi. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau ir įdomiau gali atskleisti šventę. Jau minėtų studijų Kauno kolegijoje metu pažinau dalykus, padedančius geriau pajausti pulsuojančią minią ir atpažinti jos poreikius.

– Esi kultūros žmogus – joje būnantis ir ją kuriantis. Ką tau reiškia kultūra?

– Kultūra plačiąja prasme man yra kasdienybė, prasidedanti nuo manęs paties ir kiekvieno iš mūsų. Viskas, kaip mes elgiamės, kalbame, kokie ritualai mus supa, – kultūros dalis.

Man gaila, kad žmonės apie kultūrą mąsto kaip apie kažką tolimo, nepasiekiamo ir prestižinio. Kviečiu į kultūrą žiūrėti kaip į kasdienybę, ir tada suprasime, kad ji nesusijusi su pinigais ir yra neatskiriama gyvenimo dalis. Kultūra nepriklauso amžiaus, tam tikro išsilavinimo ar finansinės gerovės žmonių grupei – ji priklauso visiems.

– Studijuoji Kultūros ir laisvalaikio vadybą. Kodėl jauni žmonės turėtų atkreipti dėmesį į šią studijų programą?

– Jeigu moksleivis žiūri į kultūrą kaip į kasdienį, natūralų, dinamišką dalyką ir nori jį pažinti bei padėti skleistis, – jis turėtų ateiti studijuoti. Studijų programa paremta praktika ir grąžina mistifikuotus dalykus į kasdienį nūdienos pasaulį. Buvo įprasta manyti, kad kultūra ir laisvalaikis yra du atskiri, tarpusavyje nesusiję dalykai, nors iš tikrųjų jie itin glaudžiai koreliuoja. Studijos padeda pažinti kultūros lauką, kultūros organizacijas, jų veiklas.

Kultūra nėra kažkas, ko mes neturėtume suprasti. Priešingai – mes ją turime suprasti ir ja mėgautis. Kultūra yra tai, kas aš esu, o ne kas būsiu. Jeigu galvojate, kad jau šiandien esate kultūros dalis – studijose atrasite save.

– Ko palinkėtum moksleiviams, svajojantiems apie darbą kultūros srityje?

– Jeigu turite svajonę, visai nesvarbu, kokia ji, – ženkite pirmąjį žingsnį nedelsdami. Kviečiu priimti sprendimus ir nebijoti suklysti. Yra sakoma, kad kai užvertos durys – yra atviras langas.

Aš sakau, kad tas duris reikia atsidaryti – imti ir pačiam nulenkti rankeną.

Matuokitės profesiją, savanoriaukite, dalyvaukite kultūros renginiuose ir suprasite, ar ši sritis yra skirta jums.

Studijos, kurias gali pritaikyti

Verslo fakultetas

12 studijų programų – 12 galimybių kurti savo ateitį  Buhalterinė apskaita  Finansai  Įstaigų ir įmonių administravimas  Kultūros ir laisvalaikio vadyba  Logistika  Pardavimai ir marketingas  Sporto vadyba  Sveikatingumo ir SPA paslaugų vadyba  Taikomoji komunikacija  Tarptautinis verslas  Teisė  Turizmo ir viešbučių vadyba (dvigubo diplomo su Saimos taikomųjų mokslų universitetu Suomijoje galimybė)  Žurnalo „Reitingai“ duomenimis, 9 studijų programos užima 1–2 vietą Lietuvoje  Remiantis gerąja Skandinavijos universitetų patirtimi, vykdomos modulinės studijų programos  Studijų procesas grįstas probleminiu mokymu ir projektine veikla  Studijų ir praktikų užsienyje galimybės daugiau negu 40-yje šalių

www.kaunokolegija.lt

BIENALĖ

>> EITI AR NEITI

12-OJI KAUNO BIENALĖ

PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT: APIE TAI, KAS AKTUALU ČIA IR UŽ TŪKSTANČIO KILOMETRŲ Rašė Justė Litinskaitė

Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Mindaugo Drigoto nuotr.

Daugiau nei du dešimtmečius meno mylėtojus iš viso pasaulio sutelkianti Kauno bienalė šiais metais tyrinėja kelionės temą, kviečia susipažinti su Kauno, Lietuvos ir tarptautinėmis patirtimis, neatsiejamomis nuo judėjimo ir pokyčių jausmo. Atidarant 12-ąją Kauno bienalę PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT, jos vadovė Kotryna Žemaitytė (K.Ž.) ir šiųmetės Kauno bienalės bei „Stebuklingų kilimų“ („Magic Carpets") projekto kuratorė Neringa Stoškutė (N.S.) dalijosi įspūdžiais apie pasiruošimą parodai, pasakojo apie tai, kuo bienalė stebins miestiečius bei miesto svečius šiais metais ir kodėl nereikėtų bijoti šiuolaikinio meno.

Kauno bienalės vadovė Kotryna Žemaitytė

Projekto „Magic Carpets" kuratorė Neringa Stoškutė

42 // © 37O

– 12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT gvildena miesto kelionės tematiką. Kaip ir kodėl pasirinkote šią temą? Kaip ji evoliucionavo kuratorinio proceso eigoje?

K.Ž.: Temos pasirinkimą įkvėpė pastaraisiais metais paaštrėjusi pabėgėlių krizė ir vis didėjanti netolerancija Europoje. Kauno bienalės valdyba, formuodama bienalės temą, norėjo gilintis į kelionę, žvelgti į ją, permąstant mūsų santykį su kitu bei aiškinan-

tis Europos kismus. Vėliau, pradėjus dirbti su atsirinktais kuratoriais, pirminė koncepcija nemenkai kito, konkretizavosi. Kuratorinio proceso eigoje pastebėjome, kad viskas politiškėja gerąja šio žodžio prasme. Be to, kuratorius inspiravo Lietuvos ir Kauno miesto evoliucija, vėliau tapusi pagrindiniu jų koncepcijos atspirties tašku. Kuratoriai pakvietė menininkus ir atsirinko tuos meno kūrinius, kurie galėtų atspindėti vietiniam kontekstui arti-

mas problemas globalia prasme, kartais tyrinėjant ne Lietuvos ar Kauno, o panašias užsienio patirtis ir įvykius, kurie nors ir vyko už tūkstančio kilometrų, bet yra kuo puikiausiai suprantami ir čia.

N.S.: Kelionės tema taip pat labai artima ir Kauno bienalės inicijuotai „Stebuklingų kilimų“ („Magic Carperts“) platformai. Siekis didinti šios platformos matomumą padiktavo tokį temos pasirinkimą.

– Kauno bienalė jau antrąsyk vyks viešose miesto erdvėse. Kokias galimybes atveria ir kokių iššūkių kelia parodos organizavimas ne meno erdvėse? Kodėl tai svarbu šiųmetės bienalės kontekste?

K.Ž.: 11-oji Kauno bienalė vyko viešose miesto erdvėse, nes jai buvo pasirinkta paminklinimo tema. Šiais metais kone pagrindinis mūsų tikslas – prieinamumas ir plačiosios auditorijos sudominimas šiuolaikiniu menu. Lietuvoje, ypač socialinėje erdvėje, itin jaučiama, kad net ir jauni, išsilavinę žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių bijo šiuolaikinio meno. Vyrauja mitas, kad tai yra sofistikuota ir elitinė sritis. Mums norisi šį mitą paneigti. Yra gero ir blogo šiuolaikinio meno. Kartais, jei žiūrovas jo nesupranta, tai dar nereiškia, kad pats yra dėl to kaltas. Viešąsias erdves pasirinkome, nes norime sugriauti psichologinius barjerus tarp plačiosios auditorijos, muziejų ir meno.

N.S.: Atsispiriant nuo kelionės temos, į bienalę gana natūraliai buvo įtrauktos tokios erdvės kaip Kauno geležinkelio ir autobusų stotys bei Vytauto prospektas, neretai atvykėliams iš kitų miestų tampantis kelionės į Kauno centrą pradžia.

– Šiais metais bienalę kuruoja net keli pradedantys kuratoriai. Gal galite daugiau papasakoti apie bendrakuratorystės procesą? Kokie iššūkiai ir patirtys jį lydi?

N.S.: Tai, kad bienalę kuruoja jauni, kylantys profesionalai, yra didelis privalumas. Mes dar nesame galutinai susiformavę, neturime ryškios darbo krypties ar specifikos, todėl esame atviri diskusijoms, mokomės vieni iš kitų.

Patyrę kuratoriai nebūtų tokie atviri komandinio darbo procesui. Žinoma, mes visi esame iš skirtingų šalių ir kontekstų, tačiau sugebame sujungti savo patirtis ir kartu kuruoti parodą.

K.Ž.: Pradžioje buvome atsirinkę aštuonis kuratorius, iš kurių galiausiai liko penki. Intensyvus jų darbo procesas prasidėjo praeitų metų spalio mėnesį. Man, kaip bienalės vadovei, buvo labai įdomu stebėti savotišką dviejų Europų sankirtą: Vakarų ir buvusią SSRS. Akivaizdu, kad jų atstovus skiria tam tikri jutiminiai dalykai. Tai buvo matyti ir tarp bienalės kuratorių. Tačiau man atrodo, kad tokia sandūra buvo naudinga abiem pusėms.

Rytų blokas dažnai atrodo sutrikęs, ieškodamas savo identiteto, geisdamas būti kažkuo kitu, o Vakarų Europa kartais pasižymi beprotišku naivumu ir nesaikingu politiniu korektiškumu. Tokia sankirta tapo diskusijų atspirtimi, skatino apsikeisti žiniomis, darbo metodikomis ir suvokimu, kad Europoje egzistuoja daugiau nei vienas pasaulis.

– Dalis šiųmetės bienalės kūrinių tyrinėja Kauno miesto istoriją. Kaip prie šios temos dirbantys menininkai pasirinko juos dominančias problemas?

Juk ne visi jie kauniečiai...

K.Ž.: Naujus kūrinius bienalėje pristatantiems menininkams davėme visišką laisvę. Savaime suprantama, kad kiekvienas menininkas domisi tam tikromis sritimis: trauminėmis patirtimis, ekologija, architektūra ar pan.

Todėl tiriamųjų kelionių metu mums beliko surasti juos dominančių temų atspindžius vietos kontekste.

N.S.: Svarbu paminėti, kad menininkai, atvykę iš Rytų bloko, net ir neišmanydami mūsų istorijos, gali puikiai susitapatinti, nes jų patirtys labai panašios. Atvykimas į Lietuvą, žinoma, tą suvokimą praplečia.

– Bienalės laikotarpiu galima susipažinti net su dviem tarptautinių meninių mainų projekto „Stebuklingi kilimai“ dalyvėmis: serbų menininke Sonja Jo ir kroatų menininke Ana Ko-

Francesca Grilli (g. 1978 m., Italijoje) „Užmiršti orą“, 2016–2019 Performansas „Contemporanea“ festivalyje / Teatro Metastasio, Pratas, Italija Kūrinio teisės: Francesca Grill ir Umberto Di Marino, Neapolis

Nomeda ir Gediminas Urbonai (g. 1968 m., 1966 m. Lietuvoje) „Družba“, 2003 – dabar [fragmentas: „Pasaka tampa realybe“. 1975 m.]

Instaliacija. Didelio našumo plastikas, UV spauda, archyvinė medžiaga Kūrinio teisės: Nomeda ir Gediminas Urbonai

AŠ LABAI LINKIU ŽMONĖMS NEBIJOTI ŠIUOLAIKINIO MENO IR APSILANKYTI KAUNO BIENALĖJE KAIP PAŽINTINIAME RENGINYJE, KURIS, VILIUOSI, TURI GALIOS REABILITUOTI ŠIUOLAIKINĮ MENĄ TŲ, KURIE YRA JUO NUSIVYLĘ, AKYSE.

Johanna Diehl (g. 1977 m., Vokietijoje) Iš serijos „Pasiekimų kultai“, 2019 „Nespalvotos nuotraukos“ Kūrinio teisės: Johanna Diehl ir „Galerie Wilma Tolksdorf“, Frankfurtas / Berlynas

vačić. Gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti apie šią Kauno bienalės inicijuotą platformą?

N.S.: „Kūrybiškos Europos“ platforma „Stebuklingi kilimai“ jungia 13 partnerių iš skirtingų ES ir šalių kandidačių.

Pati platforma yra skirta jauniems kylantiems menininkams, kurie vyksta į rezidencijas partnerių šalyse. Ant „stebuklingo kilimo“ atskridę į jiems mažai arba visiškai nepažįstamą šalį ar miestą, jie dirba su vietos menininkais ir kuratoriais, stengiasi į bendrus kūrybos procesus įtraukti vietines bendruomenes. Šiais metais su Lietuvoje reziduojančiomis projekto menininkėmis stengiamės per bendruomenių aspektą reaguoti į kelionių temą. A.Kovačić dirbo su Akademijos bendruomene, o S.Jo – su Šančių. Akademijoje atspirties tašku tapo Obelynės parkas, kuris, nors ir viešas, yra labai menkai naudojamas. Ana, susipažinusi su prof. Tado Ivanausko asmenybe, jo pomėgiu medžioti paukščius ir iš tėvo perimtais taksidermisto įgūdžiais, pasirinko migruojančių paukščių temą. O štai Sonja, susipažinusi su Šančiais, labai susižavėjo senais Šančių fabrikais ir architektūriniais rajono ypatumais. Čia, šalia medinių XIX a. namų, kuriuos pamažu jau pradeda keisti šiuolaikiniai prekybos centrai ir įstiklinti daugiaaukščiai, stovi sovietiniai fabrikai. Menininkė nusprendė tyrinėti kintantį architektūrinį Šančių veidą, tačiau daro tai besigilindama į asmenines žmonių istorijas, o ne didžiuosius istorijos naratyvus. Ją domina ideologijų kaita nuo komunizmo į kapitalizmą ir tai, kaip ji paveikė paprastą fabriko darbininką.

BIENALĖ

>> EITI AR NEITI – Kauno bienalė jau nebeįsivaizduojama be edukacinės programos. Kokių staigmenų pateiks šiųmetė programa?

K.Ž.: Pagrindinis šiųmetės edukacinės programos akcentas – ekskursijos po bienalės parodą. Jas rengsime net trimis skirtingomis temomis. Organizuosime kūrybines dirbtuves vaikams ir jų tėvams. Tai bus tarsi nedideli festivaliai, skirti visai šeimai. Praeityje pastebėjome, kad neskyrėme pakankamai dėmesio vaikų tėvams. Šiais metais sieksime ir jiems padovanoti įdomių patirčių. Tęsime ir socialiai jautrių visuomenės grupių įtraukos programą.

Be to, pirmąkart siūlysime menininkės Paulinos Čiumbarienės parengtus edukacinius užsiėmimus darželinukams, skatinsime su menu susipažinti nuo mažų dienų.

N.S.: Norėčiau paraginti visus bienalės lankytojus registruotis į ekskursijas, nes kiekvienoje iš jų gvildensime skirtingas Kauno miestui aktualias temas. Šias ekskursijas ves profesionalūs gidai, kurie pristatys ne tik parodoje eksponuojamų menininkų kūrinius, bet ir įpins juos į platesnį istorinį miesto kontekstą. Be to, organizuosime „Stebuklingų kilimų“ dviračių turus, kurių metu iš Šančių važiuosime aplankyti bienalės taš-

kų, kuriuose bus įsikūrę A.Kovačić ir S.Jo kūriniai, keliausime į Obelynės parką. Galiausiai šiųmetės bienalės partnerės „Galerie Uberall“ direktorius kiekvieną mėnesį ves ekskursijas, kurios bus skirtos tikriems meno gurmanams.

– Ko palinkėtumėte šių metų bienalės svečiams?

K.Ž.: Aš labai linkiu žmonėms nebijoti šiuolaikinio meno ir apsilankyti Kauno bienalėje kaip pažintiniame renginyje, kuris, viliuosi, turi galios reabilituoti šiuolaikinį meną tų, kurie yra juo nusivylę, akyse. Kadangi šiųmetėje bienalėje gvildenamų temų amplitudė labai plati, net neabejoju, kad tiek tie, kuriems įdomi Kauno istorija, tiek ir tie, kurie mėgsta gilintis į filosofinius, globalius ar politinius klausimus, atras kažką įdomaus.

N.S.: Kiekvienas bienalės kūrinys turės ištisą istoriją. Tačiau nevalia išsigąsti, jei jos nepavyks perprasti pačiam. Tai galima padaryti ekskursijų metu arba tiesiog paklausus bienalės darbuotojų ar savanorių atitinkamuose bienalės taškuose. Jie tikrai atsakys į visus lankytojų klausimus, paaiškins, kas, kaip, kur ir kada.

BIENALĖS LANKYTOJO ŽODYNĖLIS R Sudarė Agnė Poderytė Sudarė Agnė Poderytė

uošdamasi Kauno bienalei, organizatorių komanda pabandė sau atsakyti į klausimą – kokie žodžiai, frazės, mintys juos lydėjo dažniausiai? Kurie jų sukosi galvose, atsikartojo e.pašto žinutėse, oficialiuose tekstuose ir asmeniniuose pokalbiuose – nuo audringų diskusijų apie meno paskirtį ir vertę iki pašnekesių su močiute pietų metu sekmadienį, bandant paprastai jai paaiškinti, kaip reklaminiai stendai ties autostrada Vilnius–Kaunas, perėjos parduotuvėse, tapytojai muziejuose, šokėjai stotyse, lėktuvo pakilimo tako šviesos nebeveikiančiose kapinėse ar dulkės ant raudonojo kilimo susipina į vieną prasmingą bekraštę kelionę per laiką, erdvę, Kauną, jo istoriją ir dar daugybę kitų krypčių. Prieš jums pradedant šią nepakartojamą kelionę 12-osios Kauno bienalės maršrutu, kviečiame stabtelėti ir dar kartą perskaityti mūsų sudarytą žodynėlį. Jis sudarytas iš žodžių, kuriuos pieštuku žymėjomės užrašinių paraštėse, dėliodami parodos programą, siuntinėjome vieni kitiems laiškais ir žinutėmis, pasakojome per radiją, kartojome kaip mantras ar net per miegus. Tikimės, kad jie padės geriau perprasti šį renginį ir mūsų pačių patirtą, nuotykių pilną kelionę nuo bienalės temos užgimimo iki Kaune apgyvendintų meno kūrinių, kuriuos jau galite pamatyti!

BIENALĖ – ko gero, sunkiausios rašybos meno terminas, reiškiantis kas dvejus metus vykstantį meno festivalį (tarp įdomiausių matytų šio žodžio variantų – bianalė, benamė, bananai, dienelė).

EGZOTIZAVIMAS – įdomus, bet pavojingas reiškinys, kai iš užsienio šalies (ar kito konteksto) atvykęs meno kūrėjas ar kuratorius dėl laiko, informacijos ar kitų išteklių stokos pakankamai neišnagrinėja vietos konteksto, leidžiasi įveikiamas stereotipų ar iš anksto susidarytos nuomonės ir savo darbe gana paviršutiniškai pažvelgia į vietos realijas.

44 // © 37O

INSTALIACIJA – kūrinio įrengimas erdvėje ir jos transformavimas meniniais tikslais. Instaliacijos leidžia mums naujai pažvelgti į pažįstamas vietas, jos gali įsikurti tiek ir galerijoje (Sonja Jo „Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio“, Nomeda ir Gediminas Urbonai „Družba“), tiek ir viešose miesto erdvėse: pasidairykite Alberto Garutti darbo Kauno geležinkelio stotyje, ten pat paieškokite ir Mykolos Ridnyi „Dingusio bagažo“, pasiruoškite toli nunešančioms kelionėms Roberto Narkaus

„Priklausomybės“ paviljone Ramybės parke ar pasiklausykite, ką paukščiai papasakojo Anai Kovačić Obelynėje. ĮVIETINIMAS – labai pavyzdingai sulietuvintas angliškas terminas „site-specific“, kuris reiškia, kad viešoje vietoje atsiradęs meno kūrinys yra specialiai sukurtas atsižvelgiant į tos konkrečios vietovės kontekstą, istoriją ir kitas svarbias aplinkybes, o jo perteikiama žinutė, skleidžiamas garsas, kvapas ar išvaizda pasiūlo netikėtą ar naują tos vietos interpretaciją (Jasmina Cibic „Klimato kaita“, Andrejus Polukordas „Pirkti ar nepirkti“, Christianas Jankowskis „Mano naujas pasiūlymas“).

KONCEPCIJA – tai esminė idėja, aplink kurią sukasi meno kūrinio ar parodos įgyvendinimas. Koncepcijos žavesys slypi tame, kad jai įgyvendinti galima pasitelkti pačias įvairiausias ir netikėčiausias priemones ir kūrinius – nuo spiritizmo seansų su išnykusiais paukščiais (Naufuso Ramírezo-Figueroa kūrinys), telefono skambučių, bandant išradingai išsisukti nuo darbo (Adrianas

Robertas Narkus (g. 1983 m., Lietuvoje), „Priklausomybė“, 2019 iliustracija (detalė) Kūrinio teisės: Robertas Narkus

MAN, KAIP BIENALĖS VADOVEI, BUVO LABAI ĮDOMU STEBĖTI SAVOTIŠKĄ DVIEJŲ EUROPŲ SANKIRTĄ: VAKARŲ IR BUVUSIĄ SSRS. AKIVAIZDU, KAD JŲ ATSTOVUS SKIRIA TAM TIKRI JUTIMINIAI DALYKAI.

Melis), ateities būrimo Taro kortomis (Karolis Pichleris) ar iki dar vieno Donato Banionio apsilankymo Soliaryje (Deimantas Narkevičius).

Menininkės iš Rusijos (Dagestano Respublikos) Taus Machačevos projektas koncepciją perkelia į kitą lygį – jos kūrinys pristatomas kaip atsakas į dažnai nerealius menininkams keliamus reikalavimus. Savo darbe tokį pat sunkiai įgyvendinamą uždavinį ji iškelia būtent publikai (pasiūlymas nutiesti uždarą kelią aplink kalną Dagestano Respublikoje ir gauti dovanų to kalno maketą vis dar galioja!)

KURATORIUS – tai žmogus, organizuojantis meno kūrinio ir žiūrovo susitikimą. 12-osios Kauno bienalės atveju tai net penkių jaunų, iš įvairių šalių sukviestų kuratorių komanda, kurianti vieną parodos viziją.

METAFORA – perkeltinė žodžio prasmė, leidžianti atrasti panašumų ir bendrų bruožų tarp iš pirmo žvilgsnio nesusijusių temų ir reiškinių. Šios bienalės kontekste visus eksponuojamus meno kūrinius suvienija mus pakeičiančios kelionės idėja – tai ir XX a. istorinių ir politinių virsmų nulemta miesto transformacija, kapines verčianti parkais, o Geležinkelio stotį – svarbių miestui istorinių įvykių liudytoja ir dalyve. Kelionės taip pat pasakoja apie visuomenės raidą: per nykstančių profesijų istorijas (Artūras Morozovas „Neatpažinti stovintys objektai“), besikeičiančius architektūros simbolius (Jasmina Cibic „Klimato kaita“) apie žmones didelių istorinių virsmų fone (Johanna Diehl „Pasiekimų kultai“), pasižvalgymą po praeitį, dabartį ir ateitį (K.Pichlerio „Time-Squares“, Laura Grisi „Laiko matavimas“), ne visuomet sėkmingų kelionių trajektorijas (Bas Jan Ader vaizdo kūrinių serija, Ghenadie Popescu „Vidury“) ir svarbiausia – istorijas, kurios užgimsta auditorijai susitikus su kūriniu.

PERFORMANSAS – kitaip pasirodymas, šiuolaikinio meno forma, kuriai reikia trijų dalykų: laiko, erdvės ir (ne) tiesioginio menininko dalyvavimo. Visa kita – tai kova be taisyklių. Performansas mums gali priminti apie esminius mus vienijančius dalykus (Frances-

ca Grilli „Pamiršti orą“) ar atrasti ryšį tarp aibių teorijos ir bendrystės jausmo (Amalia Pica „A ∩ B ∩ C (Line)“).

POSOVIETINIS – šios bienalės ir Kauno kontekste labai svarbi XX a. Europos istorija ir jos gyventojų tapatybės raida – nemažai darbų kalba būtent apie tapatybės konfliktą, kylantį bandant susivokti tarp sovietinės praeities ir globalios dabarties realijų (Ieva Epnerė „Vėliau“, Aslanas Gaisumovas „Volga“).

TAPATYBĖ – tai, kas esame, ir vienas tų dalykų, kuriuos jautriausiai pastebime, kai jaučiamės atsidūrę ne vietoje ir ne laiku ar keičiasi mums priskirti vaidmenys. Su šia problema susiduria ir miestai, ir žmonės: tarpukariu Kaunui užklijuota „laikinosios sostinės“ etiketė primena apie miesto suklestėjimo laikus, tačiau lyg ir patvirtina, kad geriausi jo laikai – jau praeityje, taip atimdama motyvaciją stengtis dėl ateities (su šiuo reiškiniu Kaunas šiuo metu intensyviai ir, drįstume pridurti, sėkmingai kovoja). Kaip jau minėjome, šioje bienalėje daug kalbama apie kolektyvinių (šalių, bendruomenių krizę, susijusią su besikeičiančiais režimais: Latvijoje (I.Epnerė), Čečėnijoje (A.Gaisumovas), buv. Jugoslavijoje (Bálintas Szombathy), Ukrainoje (M.Ridnyi), Moldovoje (G.Popescu), tačiau pasakojama ir apie asmeninius tapatybės konfliktus (Tamu Nkiwane „Žalioji upė“, S.Jo projektas).

VIEŠOJI ERDVĖ – atvira, visiems prieinama erdvė, kurioje įkurdinus meną, jis irgi tampa prieinamas visiems.

Menas viešosiose erdvėse nėra naujas reiškinys: greta asmeninių iniciatyvų čia pilna ir oficialių, ideologiškai svarbių meno kūrinių (apie paminklus daug šnekėta praėjusioje bienalėje), tačiau vis dažniau šiuolaikinių meno iniciatyvų rengėjai siekia, kad greta įprastinių formatų ir įprastų erdvių (koncertų salių, galerijų ir kitų tam skirtų ir dažniausiai miesto centre įsikūrusių erdvių) menas nebūtų užsidaręs, o matomas visiems. Tad ši Kauno bienalė jus pasitiks jau atvykstančius autostradoje Vilnius–Kaunas, įsikurs traukinio vagone, Kauno geležinkelio stotyje, Ramybės parke ir kitose vietose, kurias kviečiame jus atrasti.

>> EITI AR NEITI

AŠMENYS

Recenzavo Kamilė Žičkytė

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

TEATRAS

Apeirono teatras (Turgaus g.16 / Tiltų g. 12, Klaipėda) Repertuarą sekite http://www.apeirontheatre.net

SHELL-TER

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Gedimino pr. 4, Vilnius) Repertuarą sekite www.teatras.lt

Spektaklio dailininkė Ona Juciūtė erdvę kuria iš nebenaudojamų milžiniškų reklaminių tentų, didelių smulkiai pintų plastikinių maišų, įvairių formų tuščiavidurių medinių dėžių, scenos grindis padengia blizgia, vandens atspindį primenančia medžiaga. Scenoje – režisierių sąjungininkai: aktoriai Jolanta Dapkūnaitė, Karolis Legenis, Fausta Semionovaitė ir Iveta Raulynaitė.

Tarsi suvienydami teatre jau prasidėjusias statybas ir meninę jo paskirtį, spek-

taklio kūrėjai bando konceptualiai, bet kartu asmeniškai pasakoti, kas jiems yra namai, kokie daiktai ar žmonės kuria namų pojūtį, kas suteikia saugumo jausmą. Vienam namai telpa į kuprinę, kitam – į mylimąjį. Aktoriams tyloje iš savo kūnų konstruojant figūras, krebždant plastikiniuose krepšiuose, lakoniškai pasakojant kiekvieno iš aktorių gyvenamosios vietos trajektorijas ar ekrane projektuojant vaizdus, kaip originaliai aktorių ketvertukas užpildo jūros kriauklių ertmes, paliekama daug erdvės interpretacijai.

SAPNAVAU SAPNAVAU Valstybinis jaunimo teatras (Arklių g. 5, Vilnius) Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

46 // © 37O

Valstybinis jaunimo teatras sezoną baigė bene metus trukusio dokumentinio projekto „Sapnavau sapnavau“ premjera. Režisierė Kamilė Gudmonaitė, dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir kompozitorius Dominykas Digimas sukūrė pokalbį, į kurį yra pakviestas žiūrovas, savanoriškai prie spektak­ lio kūrimo prisidėję nuteistieji iki gy-

Visai nesaldžią poeziją aktorės pildo ir asmenine patirtimi: vienai jų prisiminus studijų metais išgirstą pajuoką apie moterį, norinčią būti režisiere, spektaklis tampa ir pačių kūrėjų feministiniu manifestu. Režisierė G.Gudelytė sukūrė komerciškai rizikingą, kiek pretenzingą, agresyvų, visomis prasmėmis aštrų ir reikalingą, moters pozicijai atstovaujantį spektaklį.

„Ašmenys“ turi meditatyvią, rytietišką pusę, kuriai skambesį suteikia Sauliaus Petreikio kurti muzikiniai peizažai. Spektaklio-ritualo tempas lėtas ir kartais net romantiškas: iš pradžių stebime nuo lubų krentančius smėlio kris-

Tuomet žiūrovas gali arba savotiškai medituoti, stebėdamas ypač išlaikytą ir išplėstą spektaklio tempą, arba, nepasidavęs konceptualiam ir sunkiai išskaitomam spektaklio pradui, jį tiesiog ignoruoti. Juk turiniu ir prasme neužpildytas paprastumas tiesiog darosi primityvus, spektaklis užsitęsia ir tampa hermetiškas. Ir jau nesvarbu, ką susirinkusiems žiūrovams kūrėjai pasakoja po spektaklio vykusioje diskusijoje.

Rekomenduojama šiuolaikinio meno centrų ir galerijų lankytojams.

Nerekomenduojama veiksmo mėgėjams.

Lietuva visoje Europoje garsėja savo žiauriomis bausmėmis ir itin dideliu įkalintų asmenų skaičiumi. Prieš kelis mėnesius išleistas naujas kalėjimo reformos įstatymas: sušvelnintos laisvės atėmimo bausmės nuteistieji iki gyvos galvos galės prašyti po 20 metų įkalinimo, taigi daugiau kaip šimtui iki gyvos galvos Lietuvoje kalinčių nuteistųjų atsirado viltis grįžti į laisvę. Tam tikra prasme ši viltis nuteistuosius sulaiko nuo degradacijos.

Tuoj minėsime dešimt metų nuo pirmosios uostamiestyje įkurto Apeirono teatro premjeros. Per tiek metų teatras pristatė dar bent dvidešimt stipresnių ar silpnesnių spektaklių. Poetinis veiksmas – taip premjerinį savo kūrinį pristato spektak­ lio kūrėjos / aktorės Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė. Spektaklyje „Ašmenys“ skamba lietuvių poetės Birutės Pūkelevičiūtės laisvamaniškumu ir feministinėmis tendencijomis pasižymintys eilėraščiai iš 1952 m. publikuoto rinkinio „Metūgės“.

lus, vyksmo finale – žvakių liepsnas, plevenančias salės skliautuose ir arkose. Menininkės eilėraščius iliustruoja ir kiek radikaliau: žaidžia aštriais peiliais, iš pradžių smeigusiais aktorėms akis, paskui padus, pirštus pjausčiusiomis geležtėmis, moteriškumą simbolizuojančios vištos mėsgaliais, gyvybę ir visa ko pradą – kiaušiniais.

vos galvos ir aukų artimieji. Nė vieno jų nesutinkame: „Salėje 99“ ratu susėdus keliems dešimtims žiūrovų, išjungiamos šviesos, tuomet jau lydimi muzikos ir garsų, mintyse keliaujame Lukiškių kalėjimo labirintais, klausome nuteistųjų ir aukų artimųjų liudijimų. Taigi žmogiškojo ryšio paieškos vyksta tamsoje.

Spektaklis nepatogus tiek formos, tiek temos prasme. Didelė dalis visuomenės smerkia nuteistąjį dėl jo elgesio padarinių, bet visuomenei neužtenka kantrybės pažinti ir įvertinti priežastis, socialines, istorines, psichologines, kultūrines traumas, dėl kurių šis žmogus pasiekė kritinį tašką ir padarė nusikaltimą. Spektaklio herojai pasakoja apie vaikystę, pomėgius ir lemtingus nusikaltimus, jie juokauja, prisimena laisvėje likusią šeimą – „Sapnavau

Domo Rimeikos nuotr.

Menininkų duetas Romualdas Krężelis ir Monica Duncan į Lietuvą atvyko iš skirtingų pasaulio taškų: Monica – iš Niujorko, Romualdas – iš Berlyno. Balandžio pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre surengę kūrybines dirbtuves, menininkai išsirinko keturis aktorius, kuriuos pakvietė dalyvauti spektaklyjeinstaliacijoje, projekto tema – namai.

Prieš visiškai uždarant teatrą rekonstruoti, Mažosios salės scenoje įvyko „Shellter“, viena paskutinių šio sezono Jaunųjų kūrėjų programos premjerų.

Visais laikais ir visose kultūrose moterų kultūrinė, socialinė, ekonominė ir politinė padėtis buvo akivaizdžiai žemesnė.

Hierarchinius patriarchalinius santykius, egzistuojančius nuo pat žmonijos pradžios, teigia ir Šventasis Raštas. Tad visai nekeista, kad teatro scena taip pat ilgą laiką buvo vieta, kurioje moteris nebuvo lygi vyrui, jautė nuolatinę diskriminaciją, o jos kūryba nebuvo pripažįstama ir vertinama. Feministinės idėjos į teatrą pradėjo veržtis tik XX a.

8–9 dešimtmečiais JAV ir Vakarų Europoje. Žinoma, Lietuvą dėl politinių aplinkybių jos pasiekė daug vėliau.

Rekomenduojama feministinio teatro mėgėjams.

Nerekomenduojama į teatrą einantiems kaip į šventę.

sapnavau“ dramaturgija konstruojama iš realių pasakojimų ir citatų.

Spektaklio kūrėjų misija prakalbinti nuteistuosius sveikintina, tačiau, ar norėdami įsiklausyti ir išgirsti, jų neheroizuojame? Kaip neprarasti mo-

ralinio jautrumo ir, pradėjus dialogą, nesumenkinti aukos artimųjų jausmų ir skausmo? Juk, sugriovę savo gyvenimą, nuteistieji savanaudiškai į prarają nusitempė ne tik auką, bet ir minią jo artimųjų. O jiems juk vilties susigrąžinti prarastąjį jau nebėra.

Rekomenduojama socialinėms temoms neabejingiems žiūrovams.

Nerekomenduojama tradicinio teatro mėgėjams.

ĮTRAUKIANTYSIS TEAT RAGINA IŠDRĮSTI NEB Rašė Daiva Juonytė

Gyvename amžiuje, kuriame viskas keičiasi nenusakomu greičiu. Kintant visuomenei, keičiasi ir meno suvokimas, o įvairios meno rūšys ieško naujų išraiškos formų. Ne išimtis – ir teatras. Dar visai neseniai teatras nebuvo įsivaizduojamas be scenos ir nusileidžiančios uždangos, o šiandien ji tampa visiškai nereikalinga.

Elijaus Kniežausko / „Kaunas pilnas kultūros“ nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Nešukaitytė.

D

– Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su įtraukiančiuoju teatru?

R.B.: Labiausiai į atmintį įstrigusi pažintis su netradiciniu teatru įvyko festivalio „Sirenos“ metu. Tuomet programoje buvo šveicarų režisieriaus Stefano Kaegi darbas „Remote Vilnius“. Tai spektaklis-patyrimas, kurio metu skaitmeninis balsas žiūrovą vedžioja po Vilnių. Didžiausią įspūdį yra palikusi viena geriausių šio teatro atstovų – „Punchdrunk“ kompanija, įsikūrusi Londone.

Lietuvoje trūksta darbų, kurie būtų nuo–iki įtraukiančiojo teatro pavyzdžiai. Dažnai į tradicinius spektaklius bandoma integruoti tik atskiras šio teatro sudedamąsias dalis. Tada jautiesi šiek tiek keistai ir nejaukiai: tave ištraukia iš tamsos, liepia dainuoti, šokti arba ką nors viešai prisipažinti.

P.N.: Prisimenu labai gerą spektaklį, kurio pavadinimas jau išgaravo iš galvos.

Man jis taip patiko, kad ėjau į jį ir antrą kartą (šypsosi). Spektaklis buvo Prahos kvadrienalės projektas, kuris viename nenaudojamame pastate, esančiame pačiame Prahos centre, vyko ne festivalio metu. Tai puikus čekų darbas, kurio dramaturgė Sonja Lotker.

48 // © 37O

Manto Zinkevičiaus nuotr.

u pastaruosius dešimtmečius kaip judėjimas vystęsis įtraukiantysis (immersive), arba interaktyvusis, teatras šiandien užima beveik pagrindinį vaidmenį, o jo gerbėjų auditorija tik gausėja. Apie tai, kuo toks teatras žavi žiūrovus, jo pranašumus ir santykį su tradiciniu teatru, kalbamės su interaktyviojo teatro festivalio „Namas Nr. 2“ organizatorėmis Renata Bartusevičiūte (R.B.) ir Paulina Nešukaityte (P.N.).

– Kuo toks teatras skiriasi nuo tradicinio?

R.B.: Apibūdinti glaustai yra sudėtinga. Pagrindinis atspirties taškas yra tas, kad dažniausiai jame nėra literatūros kūrinio, kuriuo seka režisierius.

Tačiau tai nėra taisyklė. Čia žiūrovas tampa lygiaverčiu aktyviu spektaklio dalyviu. Jis žaidžia kūrybinės komandos sukurtais įrankiais, leidžiasi vedamas, pats kuria reikšmes. Pagrindinis, smagiausias, bet pas mus vis dar sunkiai suvokiamas aspektas – režisierius

tau nepateikia atsakymų, nepateikia savo interpretacijos. Jis tau duoda kaladėles: ką, kiek ir ko tu iš jų pastatysi, priklauso nuo paties tavęs.

– Užsienyje interaktyvusis teatras nėra jokia naujiena. Lietuvoje, kaip ir minėjote, vis dar atsargiai žiūrima į teatrą, kuriame žiūrovas nežino, kas vyks, kuriame nelieka galimybės saugiai įsitaisyti ant kėdės ir viską stebėti laikantis atstumo. Kaip manote, kodėl?

R.B.: Mes bijome suklysti, bijome, kad iš mūsų pasijuoks, bijome pasirodyti kvaili ar negražūs. Stebėti tamsoje yra saugu, tai užtikrintas kelias neišsiduoti, jeigu ir kažko nesupratai, tau nuobodu ar atėjai tik iš pareigos. Jaunoji karta kur kas laisvesnė – ji nebijo pasijuokti ir apsijuokti. Vyresnieji laukia, kol bus susodinti į savo vietas. Įtraukiantysis teatras – atviras teatras. Jis nėra baigtinis: kiekvienas pasirodymas yra kintantis, individualus, besitransformuojantis. Nenuostabu, kad, įsijautus į interaktyvųjį spektaklį, ištinka šokas, visi pojūčiai užblokuojami, o vietoje patiriamo malonumo sukausto baimė.

P.N.: Galiu tik pridurti, kad manau, jog viso to šaknys glūdi mūsų švietimo sistemoje. Vis dar esame gana silpni ugdydami sąmoningą, mąstančią asmenybę, ne itin daug dėmesio skiriama emociniam intelektui ugdyti. Mokome teisingų atsakymų ir paklusnumo, o susidūrę su tokia atvira teatro forma, kur reikia dalyvauti, bendrauti, kur reikalinga laisvė ir drąsa, asmenybė, jaučiamės nepasiruošę.

– Ar tai, kad teatras, kaip meno rūšis, vis modernėja, kinta, atsiranda naujų jo išraiškos formų, reiškia, kad tradicinis teatras tampa nebeįdomus ir jam

reikia pasitempti? Kaip į tokias naujoves žiūri tradicinio teatro atstovai?

R.B.: Kismas – labai gražus žodis. Tai nėra kažkoks XXI a. atradimas – juk tai nuolatinis procesas. Taip, jis keičiasi, ir tai yra nuostabu. Keičiasi, nes atliepia tą visuomenę, kuri jį kuria. Nemanau, kad kažkas per prievartą turi kažką integruoti ar temptis. Kur temptis? O gal plėstis? Manau, kiekvienas turi daryti tai, ką išmano. Toks kažko naujo pabarstymas tradiciniame teatre lieka svetimkūniu. Vengčiau darymo dėl darymo, tai niekur neveda.

Jauni žmonės linkę į interaktyvumą, sunku išlaikyti dėmesį, susikoncentruoti. Jie labiau linkę patys dalyvauti, interpretuoti, jiems kur kas artimesnė technologijų kalba. Ar tai blogai? Nei taip, nei ne. Su kiekviena karta ateina ir jų kūrėjai: režisieriai, aktoriai, kurie ir atliepia jų poreikius. Galbūt kažkas kurs tradicinį teatrą, kažkas pasirinks įvietintą ar interaktyvųjį. Ir vieno, ir kito reikia tik tuomet, jeigu yra poreikis tokį teatrą kurti.

P.N.: Tikrai taip. Juk kinta ne tik teatras – keičiamės daugybėje sričių, ir tai vyksta nuolat. Keičiasi visuomenė, keičiasi poreikiai. Ateina Z kartos vaikai, kuriuos kuria šiuolaikinės technologijos. Tai vaizdų karta, kuriems reikia greičiau besikeičiančių vaizdų, tempo. Mūsų vaikystės animaciniai filmai jiems jau per lėti, jie negali susikaupti juos žiūrėdami. Taip ir teatras – jis keičiasi kartu su visais ir jo reikia visokio.

– Interaktyviojo teatro festivalis „Namas Nr. 2“ Kaune vyks jau antrus metus. Kaip gimė mintis ir terpė jam atsirasti?

P.N.: Su Renata esame pažįstamos ir dirbame jau keletą metų. Susitikome organizuojant „Žaliakalnio turgaus teatro festivalį“, bendradarbiavome „Dafa lėlių teatro“ gastrolių Lietuvoje metu. Dirbti drauge buvo lengva ir smagu, tad anksti pradėjome galvoti apie bendrą projektą. Labai gerai prisimenu rudenį, kai susitikome ieškoti bendro projekto idėjos. Išaiškėjo, kad mūsų idėjos ir interesų laukas yra labai artimi. Festivalio idėja, pavadinimas ir programa gimė faktiškai per tris valandas. Lydėjo jausmas, kad festivalis bu-

RAS BIJOTI

Rašė Agnė Vidugirytė

– Ką iš tokio lygio profesionalų pasirodymų gali pasiimti visuomenė, miestas, žiūrovas ir teatro bendruomenė?

P.N.: Įvietintas ir įtraukiantysis teatras Lietuvoje yra tikrai naujas dalykas, todėl iš kiekvieno profesionalaus tokio meno kūrėjo tiek mūsų šalies menininkas, tiek žiūrovas gali pasiimti labai daug, kad geriau pažintų šį teatro žanrą ir ne tik suprastų, bet ir patirtų jo unikalumą.

R.B.: Didesnį suvokimą apie tai, koks gali būti teatras. Koks įvairiapusiškas ir margaspalvis jis yra. Galbūt sunku iš karto jį priimti kitokį, jeigu esi pratęs prie tradicinio teatro formų, bet čia kaip ir gyvenime: nėra vieno teisingo teatro. Kuo platesnis suvokimas, galimybė pažinti ir susipažinti – tuo atviresnė ir intelektualesnė visuomenė.

Manto Zinkevičiaus nuotr.

– Ką patartumėte žiūrovui, nedrįstančiam apsilankyti įtraukiančiojo teatro spektaklyje?

P.N.: Išdrįsti (šypsosi). Naujos patirtys visada gąsdina, bet svarbu būti atviram ir žengti pirmą žingsnį. Paskui jau būna lengviau, o iš jų dažnai išeini praturtėjęs.

R.B.: Įtraukiantysis teatras – tai įtraukianti kelionė, tik trunka ji labai trumpai. Didžiausias gėris yra tai, kad po šios trumpos išvykos įspūdžiai, jausmai ir patirtys būna ne ką mažesnės nei po kelių savaičių ar mėnesių trukusių kelionių. Įtraukiančiojo teatro pasirodymai – daugiasluoksnė patirtis, kuri atveria plačius horizontus tiek savęs, tiek vietos, tiek visuomenės refleksijai.

FESTIVALIS SPOT –

vo suplanuotas anksčiau, nei mes apie jį pagalvojome, ir tereikėjo mums garsiai pasakyti „taip“, kad durys atsivertų.

R.B.: Kaunas – labai tinkamas miestas tokiam festivaliui. Sostinėje pasiūla labai didelė, teatras įvairiapusiškesnis, yra galimybė pamatyti ir daugiau užsienio kūrėjų. Kaune netradicinio teatro yra labai nedaug. Miestas auga, todėl norisi, kad kartu augtų ir teatras: būtų galimybės pamatyti ne tik mainstrymą, bet ir lyginti jį su alternatyvomis. Todėl pradėjome galvoti apie festivalį, kuris bent iš dalies tą poreikį patenkintų ir galėtų orientuotis į netradicinį teatrą.

VILNIEČIŲ PAŽINTIS SU GATVĖS TEATRU

Liepos 11–14 d. teatras sugrįš į sostinės aikštes, kiemus ir parkus: „Menų spaustuvė“ antrus metus iš eilės vilniečius pakvies į tarptautinį šiuolaikinio gatvės teatro festivalį SPOT, kurio metu urbanistines erdves savo pasirodymais užpildys netradicinių scenos menų atstovai iš skirtingų Europos šalių. Šiuolaikinio cirko, šokio ir instaliacijų menininkai įsikurs tokiose miestiečiams puikiai pažįstamose vietose kaip Vingio parkas, Bernardinų sodas ar Tymo turgus, o tapti jų pasirodymų stebėtojais ar net dalyviais galės kiekvienas norintis – visi festivalio SPOT renginiai yra nemokami. Be to, bendradarbiaudama su projektu „Neakivaizdinis Vilnius“, „Menų spaustuvė“ festivalio metu vilniečius pakvies pasivaikščioti specialiai SPOT sudarytu nemokamu ekskursijos maršrutu.

GATVĖS TEATRAS – NEUŽPILDYTA NIŠA SPOT yra trečiasis „Menų spaustuvės“ rengiamas tarptautinis festivalis, kurio atsiradimas glaudžiai susijęs su organizacijos misija – siekiu pildyti scenos menų rinkoje vis dar egzistuojančias spragas. „Prieš daugiau nei penkiolika metų „Menų spaustuvė“ buvo įsteigta, nes nepriklausomų erdvių kūrybai tuo metu tiesiog nebuvo, o jų labai reikėjo. Vėliau vyko tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“, kuris tapo pirmuoju festivaliu, pristatančiu Lietuvoje tuo metu visiškai nepažintą šiuolaikinio cirko žanrą, festivalis KITOKS – šiuolaikinį teatrą vaikams. SPOT – dar vienas iššūkis mums, kuriuo siekiame pažindinti žiūrovą su mūsų šalyje vis dar mažai žinomu šiuolaikiniu gatvės teatru“, – apie idėją 2018 m. surengti pirmąjį SPOT pasakoja „Menų spaustuvės“ vadovė Jolita Balandytė. Naujas renginys sostinės kultūros lauke sulaukė sėkmės ir didelio lankytojų dėmesio – publikos neišgąsdino ir tai, kad kai kurie spektakliai buvo rodomi ne miesto centre, o kiek nuošalesnėse vietose, pavyzdžiui, Markučiuose, kur pažiūrėti belgų trupės „Studio Eclipse“ spektaklio „Du skęsta, trys plaukia“ žiūrovai rinkosi net lyjant lietui.

RENGINIAI, ATVERIANTYS MIESTĄ Pasak festivalio organizatorių, pristatomas žanras yra vis dar neįprastas Lietuvos publikai, todėl formuojant šių metų programą buvo nuspręsta žiūrovams parodyti kiek įmanoma įvairesnių spektaklių – nuo kontaktinės improvizacijos iki instaliacijų šeimoms. Visi šių metų festivalio spektakliai – šmaikštūs šiuolaikinio gatvės teatro pavyzdžiai, įtraukiantys publiką, analizuojantys įvairias šiandieninės visuomenės ydas ir gebantys į šias problemas žvelgti su žiupsneliu ironijos. Šių metų programos svarbiausias akcentas – prancūzų trupės „Cirque Inextremiste“ didelės apimties spektaklis EXIT, kurio metu iš Vingio parko pievelės pakils oro balionas. „Šis spektaklis mums tapo atskaitos tašku formuojant likusią festivalio programą, nors reikia pripažinti, kad ir kiti festivalio dalyviai yra laukiami daugelyje gerai žinomų, gilias tradicijas turinčių Europos festivalių“, – teigia J.Balandytė.

Anot jos, pasirinktas festivalio lokacijas iš vienos pusės padiktavo trupių techniniai reikalavimai, o iš kitos – noras viešąsias erdves, kuriose vyksta kiek kitokio pobūdžio renginiai, miesto gyventojams pristatyti SPOT programos kontekste. Pirmojo SPOT festivalio renginiai patvirtino, kad gatvės menas formuoja socialinio bendrumo zonas, paverčia miesto erdves palankiomis ir atviromis jo gyventojams. Tokie renginiai ne tik įveiklina viešas miesto erdves, bet ir formuoja bendruomeniškumo jausmą, o pati bendruomenė dažnai yra labai įvairialypė, taigi festivalio renginiai tinkami itin skirtingo amžiaus ir pomėgių žiūrovams.

„Guixot de 8“

„Bakiulų mėsinė“

„Gregarious“

NUO SENŲ DVIRAČIŲ IKI ORO BALIONO Visas keturias festivalio dienas Bernardinų sode pasivaikščioti išsiruošusių vilniečių ir miesto svečių lauks katalonų kūrėjų „Guixot de 8“ interaktyvi instaliacija „Dviračių galvosūkis“, gimusi iš nebenaudojamų dviračių, atsidūrusių atliekų surinkimo punktuose. Naujam gyvenimui prikeltos dviračių dalys Bernardinų sode pavirs įtraukiančiu galvosūkiu, tinkamu visai šeimai. Liepos 11–12 d. vakarais Vinco Kudirkos aikštėje iš Barselonos atvykusių fizinio teatro kūrėjų „Cia Moveo“ darbas „Pasekmės“ žiūrovus pakvies trumpam stabtelėti ir su lašeliu humoro pažvelgti į mūsų nuolatines pastangas visur suspėti. „Cia Moveo“, pasitelkę judesį, svarstys, kokių padarinių šiandieniniame pasaulyje sulaukiame nepataikę į įprastą kasdienybės skubos ritmą. Liepos 12–13 d. „Open Kitchen“ Tymo turguje papildys šmaikšti Belgijos menininkų „Pikz Palace“ provokacija – vagonėlis „Bakiulų mėsinė“, praeiviams siūlysianti groteskiškus skanėstus: pliušinių meškinų rankas, konservuotas Barbių kojeles, lėlių galvų kukulaičius ir kitas keistenybes, kviečiančias susimąstyti, kur slypi kiekvieno iš mūsų normalumo ribos.

Liepos 13–14 d. Vilniaus dailės akademijos kiemelyje profesionalių cirko artistų iš Ispanijos ir Švedijos duetas „Soon Company“ festivalio lankytojams atskleis žmogiškąją sporto pusę – dviejų artimiausių bičiulių ir pačių aršiausių konkurentų kelionę pergalės link pasirodyme „Gregarious“. Liepos 13-osios vakarą Vingio parke žiūrovų lauks jau minėtas kinematografiškas, adrenalino kupinas prancūzų šiuolaikinio cirko kompanijos „Cirque Inextremiste“ pasirodymas EXIT. Tramdomaisiais marškiniais suvaržyti neprognozuojami bėgliai ant kylančio oro baliono atliks kvapą gniaužiančius akrobatinius triukus, siekdami vienintelio tikslo – pasprukti iš pasaulio, valdomo griežtų ir negailestingų taisyklių.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Šį kartą lentynoje – iliustracijų pasaulis iš 6 žemynų. Įsivaizduokime, kad kiekvienam jų turime paskirti kūrybos ambasadorių iš Lietuvos.

Kandidatai išties įvairūs: meilės įvaizdis beširdei Šiaurės Korėjai, iliustruotas ES širdžių daužytojas Londonas, kava su beždžionėmis iš Afrikos, 50 ypatingų gyvūnų iš visų 50 JAV valstijų, džemperiai su indėniškais Pietų Amerikos motyvais ir fantastinių komiksų knyga apie Australijos paveldą. Antarktidą praleidome tik dėl to, kad ten dar negyvena grafikos dizaineriai.

PLAKATŲ SERIJA „TRIBUTE TO ENDANGERED WILDLIFE IN EVERY US STATE“ LIETUVA / JK Diz. Povilas Daknys (Duck Knees), Braća Burazeri www.behance.net/duck_knees

tė šalies pavadinimą: iš Šiaurės į Meilės Korėją, sukūrė širdutės formos sagas vienodoms korėjiečių uniformoms ir net 29-ą šukuosenų modelį (ten leidžiami tik 28).

Visus failus su meilės laišku iš Stokholmo jie nusiuntė Šiaurės Korėjos ambasadai.

Atsakymo laukia iki šiol.

„NeoMam“ nuotr.

AZIJOS žemyno ambasadore paskirsime vilnietę meno direktorę Astą Ostrovskają, kuri su švedų kūrybininkais SNASK už dyką sukūrė šmaikštų vizualinį identitetą Šiaurės Korėjai. Šaliai, kuriai vietoje širdies tiksi atominė bomba, jie implantavo širdį tiesiogine prasme – į vėliavą, pakei-

KAVOS KOLEKCIJA „THE MOOD“ LIETUVA Diz. Salvita Bingelytė, Greta Duobienė www.themood.lt

„SNASK“ nuotr.

ŠIAURĖS KORĖJOS REBRANDINGAS „LOVE KOREA“ LIETUVA / ŠVEDIJA Diz. SNASK x Asta Ostrovskaja www.love-is-korea.com

Salvitos Bingelytės nuotr.

ŠIAURĖS AMERIKA. Turime išties vertingą kolekciją, sukurtą lietuvio ir serbo, skirtą klientui iš Mančesterio. Tai duoklė 50 gyvūnų iš 50 JAV valstijų, kuriems šviečiasi ne svajonių Amerika, o 50 juodų atspalvių, nes visi jie ties išnykimo riba. 12 g sverianti paplūdimio pelė iš Alabamos ir 200 t mėlynasis banginis iš Aliaskos, raudonasis vilkas iš Floridos, Rytų masasauga – nuodinga gyvatė iš Niujorko, skraidanti voverė iš Šiaurės Karolinos, varinė gyvatė iš Ohajo, taškuotasis vėžlys iš Vermonto, didžiaausis šikšnosparnis iš Vakarų Virdžinijos ir daug kitų.

AFRIKA – žemynas, su kuriuo lietuviai turi bene menkiausią ryšų, bet mūsų kontaktu tapo hipsteriškos beždžionės, nusifotografavusios lietuviškoms kraftinio stiliaus kavos pakuotėms su pupelėmis, užaugusiomis Afrikoje, ir ne tik. Jei beždžionės turėtų savo Monkeybook’ą, tai čia būtų jų profilio nuotraukos. Rimtai į gyvenimą žiūrinti Zimbabvė, lengvai ironiška Etiopija ir susiraukusi Tanzanija, švelni iš vidaus. Pridursime, kad už „The Mood“ kavos dizainą jo autorė ir iliustratorė pernai gavo auksą „A’Design awards“ apdovanojimuose Italijoje.

EUROPOS miestų ambasadorius galėtų būti grafikos iliustratorius Arūnas Kačinskas, sukūręs tiek grafinių iliustracijų miestams iš viso pasaulio, kad net sunku pamatuoti. Iš jo darbų pasirinkome krentančią Europos žvaigždę – Angliją su sostine Londonu. Tai plakatų serija tiems, kuriems patinka urbanistika, o namų sienas norisi paversti moderniomis britiškomis freskomis su amžinaisiais Londės simboliais.

50 // © 37O

AUSTRALIJA. Tolimiausias žemynas, kurio ambasadoriumi renkamės komiksų iliustratorių Pius Bak iš Lietuvos. Australijos paveldui paviešinti skirta fantastinių komiksų knyga pasakoja apie aborigenų berniuką, vardu Maloo, kuris patenka į naująjį pasaulį, Australijos krantuose apsigyvenus europiečių ir azijiečių kolonistams, piratams ir įvairaus plauko keistuoliams. Knygos leidėjai buvo „Kickstarter“ naudotojai, todėl jai neprireikė leidyklų ar spaustuvių, o ją parsisiųsti galima visiškai nemokamai australi.com.

DŽEMPERIAI „HOODY HOODY“ LIETUVA / JUNGTINĖ KARALYSTĖ Diz. Jonas Bara („Jblittlemonsters“) www.society6.com/jblittlemonsters

Arūno Kačinsko nuotr.

KOMIKSŲ KNYGA „AUSTRALI“ LIETUVA / AUSTRALIJA Diz. Pius Bak, Ellysha Mill www.australi.com.au

PIETŲ AMERIKA. Skaitmeninis indėnų renesansas ant džemperių – 3D printai , skaitmeniniai kaktusai ir plunksnos, indėnų gentainė, amazonė, laukinis flirtas ir akis draskančios spalvos. Tokius džemperius kuria Londone gyvenantis skaitmeninio meno dizaineris lietuvis Jonas Bara. Kai nori būti Pokahonta ar Kikas šiuolaikiniame kontekste – apsirengi hoody hoody ir varai.

„Jblittlemonsters“ nuotr.

Pius Bak nuotr.

PLAKATŲ SERIJA „CITY ILLUSTRATIONS“ LIETUVA Diz. Arūnas Kačinskas www.yellowcardas.com