DAILĖ
◄ Tam tikras tikrovės abstrahavimo
aspektas yra beveik visuose D.Žalnieriūtės kūriniuose, net ir ankstyvesniuose ofortuose, kuriuose kiekvienas iš objektų, – ar tai būtų saulėgrąžų graižai, prinokusios kriaušės, veido fragmentas, pastato frontonas, medžiagos skiautė, – perteikiami labai konkrečiai, bet štrichų ir linijų voratinklis, tampantis neįskaitomu ornamentų slaptaraščiu, keičia kiekvieną motyvą, netikėtai jungia su kitu, suteikia naujas konotacijas. Maždaug 2005–2007 m. dailininkė ėmėsi vėduoklių serijos, sulaukusios dėmesio ir populiarumo. Pats objektas yra ir funkcionalus, ir paslaptingas – priklausomai nuo jam suteikiamo turinio, per jį reiškiamos minties. Danutės darbuose vėduoklė pateikiama kaip stabilus, augalo lapą primenantis objektas, įkomponuotas popieriaus lakšto centre. Visa įvairovė buvo pasiekiama pasitelkiant tarsi antrines priemones – ornamentiką, linijų karakulius, smulkiausius motyvus, konkretesnius ar visai abstrakčius, ir spalvą. Panašus procesas – nuo atpažįstamo, konkretaus link apibendrinto, ornamentuoto ir kartu išgryninto – pastebimas ir tapybos darbuose. Juose numanomi peizažo fragmentai kompozicijos ir spalvos derinių požiūriu tampa dekoratyviomis, logiškai sustyguotomis plokštumomis, užpildančiomis ribotą erdvę. Komponavimą puikiai išmananti grafikė šiuo metu tarsi tolsta nuo subtilių nespalvotos grafikos pustonių, atrasdama ir įvaldydama spalvų ir tekstūrų derinius. Kintančių struktūrų serijoje spalvų tonai ir deriniai yra tokie pat subtilūs, koks yra subtilus ir neaprėpiamas juodos ir baltos spalvų niuansavimas jos ofortuose. Atlikimo požiūriu naujausi D.Žalnieriūtės darbai – mišria technika sukurti koliažaiimprovizacijos nėra tokie paprasti, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jie reikalauja ne mažesnio dėmesio nei grynieji ofortai. Be to, juose naudojami oforto technika atspausti intarpai, kuriuos norint sudėlioti reikia ne tik ypatingo rankos tikslumo, precizikos, bet dar svarbiau – meninės nuojautos ir visumos pojūčio. Tai nuojauta pasako, kurioje vietoje turi atsirasti tie skirtingų faktūrų ir atspalvių geometrinių formų intarpai, kad dekoratyvi kūrinio visuma taptų kintančios tikrovės abstrahuotu atspindžiu. Panašų jausmą patiri žvelgdamas į Venecijos Šv. Morkaus bazilikos mozaikines grindis – spalvoti marmuro gabaliukai klostosi į abstrakčias struktūras, užkoduotus realybės fragmentus.
34