Page 1

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 BIRŽELIS / Nr.6 (18)


„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 birželis / Nr. 6(18) www.durys.daily.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Turinys MUZIKA Aris KATEILA. XXI Klaipėdos pilies džiazo festivalis: muzika – plazdant burėms

TEATRAS Valentina ŽIGIENĖ. D.Meškauskas: teatras moko matyti ir girdėti

Remigijus ŠILEIKA. Puikios sąlygos augti

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Aivaras DOČKUS. Ekrane – nuostabiai absurdiškas postapokaliptinis chaosas

Danutė PETRAUSKAITĖ. Prancūzams Čiurlionis – dar nepažinta Lietuvos siela

23

ERDVĖS Sondra SIMANAITIENĖ. Po vandeniu tekėjo dar vanduo…

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Danguolė RUŠKIENĖ. Apie kambarį, kuriame įmanomas pasirinkimas

ŽURNALĄ REMIA

20

KINAS

DAILĖ

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – Vytauto Liaudanskio nuotrauka

16

KULTŪROS MARŠRUTAIS

LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

10

ATEITIES VARDAI

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

ISSN 2351-5848

4

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. D.Žalnieriūtės dėlionių strategijos

26

32

ŠIUOLAIKINIS MENAS 35

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Jei valgau literatūrą – pykina

38

Borisas STRUGACKIS. Fašizmas – tai labai paprasta. Epidemiologinė atmintinė

40

Alfonsas Jonas NAVICKAS. Poetės atminimui

42

Nida TIMINSKAITĖ. Eilėraščiai

42

Jimas CRACE’AS. Iš romano „Kontinentas“

44

Petras ZABITIS. Aklus strielčius

50

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Aušrinė GUDIENĖ. Senutės raudos

48

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Nuo scenos – medaus upės sielai

54

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Pamėgtais maršrutais po senosios Klaipėdos apylinkes. Giruliai

60

LANGAS Kijeve laimėjo didįjį prizą

13

J.Šikšnelio romanas – lenkiškai

39 3


MUZIKA

XXI Klaipėdos pili muzika – plazdant

„Gera muzika – geriems žmonėms!“. Tokiu šūkiu šiemet pasitiko XXI Klaipėdos pilies džiazo festivalis, pirmąjį birželio savaitgalį drebinęs Kruizinių laivų terminalą, plazdant didžiųjų burlaivių burėms. Tuo metu į Klaipėdą suplaukė „Baltic Tall Ships Regatta 2015“ dalyviai. Sėkmingai derėjo muzikinio festivalio ir regatos duetas, pritraukęs gausų klausytojų bei žiūrovų būrį. 4

Festivalio atidarymo akimirkos. 

Vytauto Liaudanskio nuotr.


MUZIKA

ies džiazo festivalis: burėms Džiazo orkestras „Løen Storband“ (Norvegija).

Aris KATEILA

Tapyba ir patrankos Pilies džiazo festivalio išvakarėse tradiciškai neoficialus festivalio atidarymas įvyko Baroti galerijoje, kur draugiškai susipina menai ir džiazas. Sveikinimo kalboje meras Vytautas Grubliauskas priminė, kad galerijos kiemelyje dar praėjusiame (!) amžiuje viskas ir prasidėjo. Jis apgailestavo, kad vis mažiau begali skirti dėmesio savo „kūdikiui“ ir visa našta gula ant žmonos Ingos – „festivalio mamos“ pečių... Šiemet galerijoje pagrindinį vaidmenį atliko „Džiazuojanti tapyba“ – Sigito Staniūno drobės ir Pauliaus Kilbausko muzika. Gražų jubiliejų minintis S.Staniūnas garsus visame pasaulyje, tapo technikomis ir dažais, kuriais buvo kuriama prieš 500 metų. Jo paveikslai puošia H.Clinton, B.Williso, P.Grebenščikovo, Stingo ir kitų įžymybių kolekcijas. Savo galerijoje Vilniuje Sigitas dažnai rengia muzikos ir tapybos improvizacijas kartu su garsiais atlikėjais (Dominic Miller, grupe „Akvarium“ ir kt.). Klaipėdoje jam talkino geras draugas

ir bendramintis – muzikantas P.Kilbauskas, publikai žinomas kaip vienas iš grupės „Empti“ įkūrėjų, muzikos kino filmams „Lošėjas“, „Redirected“ autorius, daugybės projektų prodiuseris etc. Menininkai susirinkusiesiems pas Baročius padovanojo festivaliui skirtą miniperformansą. Jūrinių spalvų festivaliui suteikė oficialus atidarymas, įvykęs jau kitą dieną – birželio 5-ąją ant senovinio burlaivio „Shtandart“ denio. Drioksint patrankų salvėms, festivalio vėliavą šįkart kėlė simpatiškos moterys – Klaipėdos rajono mero žmona Aldona Dačkauskienė, Neringos mero žmona Indrė Jasaitienė, festivalio organizatorė Klaipėdos mero žmona Inga Grubliauskienė ir festivalio mecenato – bendrovės „Olympic Casino Group Baltija“ generalinis direktorius Saulius Petravičius. Nors jūrininkai turi prietarą, kad moteris laive neša nelaimę, tai tik ir liko linksmu prietaru. Kitaip ir negalėjo būti.

Net trys orkestrai Viena išskirtinių šiemečio festivalio programos detalių, kad galėjome išgirsti net tris klasikinės sudėties džiazo orkestrus-bigbendus.

Simboliškai nuskambėjo pats pirmas festivalio numeris – populiari D.Van Heuseno melodija iš F.Sinatros repertuaro „Come Fly With Me“, pakvietusi panirti į džiazo vėjo keliamas bangas Kruizinių laivų terminale. Ja prisistatė svečiai iš Norvegijos „Løen Storband“, o vokalo partiją stilingai atliko jo vadovas Arne Hjortlandas. Šis pripažinimą savo šalyje pelnęs orkestras dažnai akompanuoja garsiausiems atlikėjams. Jo repertuare dominuoja svingo epochos kūriniai, garsiausi džiazo klasikos standartai. Norvegų bigbendo pasirodymas tapo lyg savotišku „pageidavimų koncertu“, primenančiu muzikos istorijos pamoką. Visada malonu pasiklausyti baladžių „Speak Low“, „The Man I Love“ arba uždegančio K.Weilo „Mack the Knife“... Nors sakoma, kad į šį orkestrą susibūrę muzikantai mėgėjai, kolektyvas paliko gerą įspūdį. Solistai puikiai improvizavo, o visas bigbendas skambėjo darniai ir profesionaliai. Įdomu, kad orkestre „Løen“ trimitu groja ir lietuvis, Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto absolventas Irmantas Norkus. Jis sėkmingai atliko ir koncerto vedėjo pareigas, supažindindamas publiką su svečiais. ► 5


MUZIKA

Jei reikėtų trumpai, bet „konkursiškai“ įvertinti trečiąjį orkestrą, užtektų pasakyti, kad klaipėdiečiai tiesiog „nupūtė“ kolegas norvegus ir kazachus. Klaipėdos džiazo orkestras, kuriame groja Kęstučio Sovos suburti vienaip ar kitaip su uostamiesčiu susiję muzikantai, per kelerius gyvavimo metus jau pakilo į labai aukštos kategorijos lygmenį. Nenuginčijamas viso kolektyvo ir atskirų muzikantų profesionalumas, jaunatviška energija, įdomi spalvinga programa – visa tai pelno vien komplimentus. K.Sova neslepia, kad mokosi iš Dizzy Gillespie, Stano Kentono, Gordono Goodwino kūrybos ir koncertams renkasi šių grandų orkestrų repertuaro kūrinius. Būtent G.Goodwino „Backrow Politics“ nuskambėjo ypač puikiai, o šešių trimitininkų ir Kongo (gerb. V.Grubliauskas) muzikiniai pasažai sukėlė didžiausias ovacijas. Klaipėdos džiazo orkestro pasirodyme kaip kviestiniai solistai dalyvavo ir „special guests“ – Saulius Šiaučiulis, Edmundas Federavičius, Donatas Bukauskas, Eugenijus Jonavičius bei latviai broliai Lauris ir Janis Amontovai, taip pat studijavę KU Menų fakultete. Orkestro programą paįvairino vokalistė Gabrielė Urbonaitė ir „Girls“, emocingai sudainavusios keletą grupės „Tower of Power“ dainų. Belieka palinkėti Klaipėdos džiazo orkestrui veržliai „išplaukti“ į tarptautinius vandenis – jis to vertas!

N.Katamadzė (Gruzija).

Tiesiai į širdį

Klaipėdos džiazo orkestras (Lietuva). ◄ Ir Norvegija atrodo netolima, kai

atstumas nuo Klaipėdos iki Astanos yra keturis kartus didesnis. Tad galima sakyti, kad „Big Band Astana“ atvyko į festivalį iš tolimosios Kazachijos. Lietuvio akiai net spalvingi muzikantų kostiumai atrodė gana egzotiškai. Kazachų artistai buvo pristatyti kaip valstybinio estradinio-simfoninio orkestro dalis. „Big Band Astana“ grojo originalius šiuolaikinių kazachų kompozitorių ir orkestro muzikantų kūrinius, tautinių melodijų aranžuotes. Orkestro pasirodymas Klaipėdoje didesnių emocijų nesukėlė: mu-

6

Jei reikėtų trumpai, bet „konkursiškai“ įvertinti trečiąjį orkestrą, užtektų pasakyti, kad klaipėdiečiai tiesiog „nupūtė“ kolegas norvegus ir kazachus. zikavo „tvarkingai ir disciplinuotai“, buvo keletas visai neblogų solinių „proveržių“. Viešnagė Pilies džiazo festivalyje turėtų tapti prestižiniu orkestro biografijos momentu.

Stereotipą apie moteris, nešančias nelaimę jūroje, sėkmingai paneigia džiazo festivalio viešnios, tampančios kasmečio vyksmo puošmena (prisiminkime Randy Crawford, Candy Dulfer, Paulette McWilliams). Viena iš tokių yra ir Nino Katamadzė – tikras Gruzijos muzikos perlas, o epitetams, kuriais apdovanojama ši dainininkė, tektų skirti atskirą straipsnį. Jai atviros puošniausių operos teatrų ir žymiausių koncertinių salių scenos. Ji jau keletą kartų koncertavo Vilniuje, bet ypač džiugu buvo ją ir grupę „Insight“ išgirsti Klaipėdos festivalyje. N.Katamadzės kūryba neįtelpa į jokius žanrų rėmus. Nuostabus balso tembras, charizma, muzikinė filosofija, jausmų ir aistrų jūra, nenusakoma spalvų paletė... Net muzikos albumus Nino pavadina spalvotai: juodas, baltas, žydras, žalias, raudonas – kiekvienas klausytojas gali


MUZIKA

„išgirsti“ savo spalvą. Kokia kalba – anglų, gruzinų, portugalų, ar kurioje šalyje bedainuotų, ją pamilsta visi. O Nino vokalizai tiesiog skrodžia smegenis arba duria į širdį. Paklausęs jos „Olei“ melodijos, ilgai dar negali išmesti iš galvos. Nenustebčiau, jei kuris jaunas klausytojas, pirmąkart išgirdęs aikštėje skambėjusią „Suliko“, autorystę priskirtų N.Katamadzei, nes visa jos muzika yra paprastai nepaprastai graži. Dešimtmetį trunkantis artistės triumfas tęsiasi. Olandų trimitininkė virtuozė Saskia Laroo Lietuvoje pirmąkart koncertavo

F.McCombas (JAV).

dar 1997-aisiais, vėliau festivalyje „Vilnius Mama Jazz“ (2002 m.). Specialiame koncerte ji yra grojusi ir Klaipėdoje. Spaudai S.Laroo sakė, kad jai labai patinka mūsų publika ir ji nuoširdžiai džiaugiasi, kad buvo pakviesta į Pilies džiazo festivalį. Per du dešimtmečius artistė pasiekė stulbinamas karjeros aukštumas. Jos dalyvavimo festivaliuose visuose žemynuose skaičius jau seniai viršijo 100-ą. S.Laroo tituluojama „Miss Miles Davis“. Būtent legendinio M.Daviso kūryba turėjo įtakos jos nepakartojamam stiliui, jungiančiam dešimtis

įvairiausių atmainų – nuo džiazo iki repo, nuo popmuzikos iki hiphopo. Scenoje kartu su S.Laroo muzikuoja internacionalinė komanda, kurioje ne tik tautiečiai, bet ir Afrikos šalių (Ganos, Senegalo, Surinamo) atstovai, suteikiantys specifinio „karšto“ prieskonio pasirodymams. Visas šis muzikinis miksas, kontroliuojamas šauniosios trimitininkės, sėkmingai išjudino festivalio publiką šokti, palinguoti, pasišokinėti ir galiausiai virto masine linksmybe.

Geriau nebūna Subjektyvia nuomone, svarbiausiu festivalio akcentu tapo pianistas ir vokalistas Frankas McCombas iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Nedrįsau paklausti I.Grubliauskienės, kaip jai pavyko „gauti“ tokią žvaigždę. Džiugu, kad jo pasaulinio turo „Soulmate / Bitter End / Johannesburg“ tvarkaraštyje atsirado ir Klaipėda. F.McCombas koncertuoja ir kaip solo pianistas, ir kartu su grupe. Dominuojantys stiliai – soul / neo soul ir jazz funk. Kritikai jo muzikos skambesį vadina S.Wonderio, H.Hancocko ir C.Corea kombinacija. F.McCombas kaip vokalo virtuozas išgarsėjo tapęs Branfordo Marsalio projekto „Buckshot LeFonque“ nariu. Netrukus prasidėjo ir jo šlovinga solinė karjera. ►

Klaipėdos kruizinių laivų terminale tris dienas aidėjo XXI pilies džiazo festivalio muzika, kurios klausėsi minios žmonių. 7


MUZIKA

◄ Klaipėdoje F.McCombas grojo su nuostabių muzikantų trio (Yoranas Vroomas – perkusija, Glennas Gaddumas Jr. – gitara, Teusas Nobelas – trimitas), kurio kiekvienas narys tiesiog stulbino savo neįtikėtinomis improvizacijomis. Per akimirksniu pralėkusią valandą F.McCombo ir grupės muzika užvaldė ir „nupirko“ publiką. Tai tapo nepakartojama švente šventėje, nors supratau, kad daugumai su šiuo atlikėju tai buvo pirmoji pažintis, reikalaujanti susikaupimo ir rimtesnio dėmesio. Šį „rebusą“ išsprendė S.Wonderio kompozicija „Superstition“, paaiškinusi, kas yra kas, ir šiek tiek atpalaidavusi klausytojus. Koncerto kulminacija tapo F.McCombo sudainuota L.Russello kultinė baladė „A Song For You“, kuriai skambant nuščiuvo visa aikštė. Beje, jo balsas dar lyginamas ir su tragiškai žuvusio Donny’o Hathaway’aus, dainavusio šį kūrinį dar 1970-aisiais, balsu. Šiam soul dainininkui prieš kelerius metus F.McCombas dedikavo visą koncertinę programą. Po bisui atlikto hito „Another Day“ apėmė jausmas, kad dabar jau galima eiti ir namo. Bet festivalis tuo nesibaigė.

Sh.Williams (JAV).

Bliuzas naktyje Abu Klaipėdos pilies džiazo festivalio vakarus vainikavo bliuzas ir svečiai iš anapus Atlanto. Kas gi kitas, jei ne amerikiečiai, geriausiai ir „teisingiausiai“ gali reprezentuoti šią muziką, pulsuojančią jų kraujyje nuo pat gimimo. Tai demonstravo Sharrie Williams, organizatorių vadinama bliuzo karalaite, ir jos kvartetas. Į sceną ji įskriejo kaip viesulas, nuo pirmųjų muzikos taktų diktavo savo taisykles ir puikiai valdė publiką. Taip ir kitus kartus jau nebetenka stebėtis ir klausti „iš kur visa ši jėga“, pamačius tamsaus gymio vokalistę iš Amerikos. Nuo vaikystės gospelo choruose išlavintas S. Williams balsas, nevaržoma energija, lengvumas ir laisvė scenoje balansavo ant sprogimo ribos ir šį saugų bei malonų užkratą pasėjo visoje aikštėje. Žiūrovai mielai pasidavė jos valiai ir su džiaugsmu įsijungė į bliuzo spalvų šėlsmą. O šeštadienio vakarą atėjo didysis finalas. Scenoje – tikri bliuzo veteranai „The Original Blues Brothers Band“. Per keturis kolektyvo gyvavimo dešimtmečius jame grojo ir dainavo ištisa plejada garsiausių 8

S.Laroo (Olandija).

atlikėjų – Chaka Khanas, Eddie’s Floydas, Cabas Calloway’us, Thomas Malone ir daugelis kitų. Pagrindiniai grupės muzikantai yra tik du – tai gitaristas Steve’as „The Colonel“ Cropperis ir saksofonininkas „Blue“ Lou Marini (grojęs net „Blood, Sweat & Tears“). Šio unikalaus kolektyvo nariai nusifilmavo ypatingo populiarumo muzikiniame filme „The Blues Brothers“ ir jo tęsinyje „Blues Brothers 2000“ (rež. Johnas Landis). Klaipėdos festivalio scenoje dabartinėje sudėtyje buvo 11 vienas už kitą geresnių artistų, kurių kiekvieno kūrybinė biografija – tai Amerikos muzikinio gyvenimo ir šou dalis. Atrodo, publika iki šio pasirodymo taip pat dar nebuvo pakanka-

mai išsišėlusi. Fejerverkų ugnys pralaužė paskutinius ramybės likučius. Kada klausytojai atpažino garsiąją E.Floydo „Knock on Wood“, šoko visa aikštė. Bet tik patys ištvermingiausieji išlaikė beveik dvi valandas trukusį „The Original Blues Brothers Band“ šou, kuris tapo pagrindiniu viso festivalio akordu.

Jaunoji banga Paskutinę Klaipėdos pilies džiazo festivalio dieną vietos scenoje užteko tik akompanuojančiai S.Šiaučiulio grupei, nes tūks-


MUZIKA

„The Original Blues Brothers Band“ (JAV). 

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Amour“. Baltos ir mėlynos spalvų festivalio vėliavų ir rankų jūra bangavo skambant finaliniam M.Jacksono ir L.Richie himnui „We Are the World“. Kad taip kasdien...

Post scriptum

Festivalį užbaigė 5-oji džiazo dainų šventė „Jaunoji džiazo banga 2015“.

tantinis „Jaunosios džiazo bangos“ choras čia tiesiog netilpo. Šis renginys vyko jau 5-ąjį kartą. „We Are Family“ („Mes esame viena šeima“) – garsiojo N.Rodgerso hito žodžiai labai atitiko šio koncerto dvasią, kai visos Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų bei ansamblių dalyviai per muziką tapo viena draugiška šeima. Maloniai nuteikė skoninga ir nebanali programa (sudarytojai Erlanda Tverijonienė ir Laimonas Urbikas), pagrįsta

auksiniais soulo ir džiazroko kūriniais iš R.Charleso, S.Wonderio, B.Witherso, M.Daviso, „Earth, Wind and Fire“, „The Jacksons“ ir kitų repertuaro. Akivaizdu, kad jauniesiems dainininkams dainuoti tokią muziką yra tikras džiaugsmas („Joyfull, Joyfull“). Neįkainojama patirtimi jaunimui tapo ir galimybė koncertuoti kartu su pripažintais atlikėjais Violeta ir Viliumi Tarasovais, Kongu, Kristina Jatautaite ir pačiu F.McCombu, padovanojusiu „My Cherie

Gerbiamasis meras V.Grubliauskas labai kukliai kasdien nuo scenos kalbėjo apie savo vaidmenį. Iš tikrųjų jis nenuilstamai šauniai dirigavo visam festivaliui, jaunimo chorui ir buvo žvaigždė tarp žvaigždžių – juk jis pagrojo su kiekvienu iš svečių! Nesunku būtų surengti ir papildomą improvizuotą koncertą „Kongas & Friends“. Bet miesto vadovui dar reikėjo deramai sutikti ir spėti pabendrauti su burlaivių regatos dalyviais!.. O aš atsiprašau, kad negaliu išvardyti visos organizatorių ir savanorių komandos vardų. Šiandien jie jau ruošiasi XXII Klaipėdos pilies džiazo festivaliui – laikas lekia greitai. ...Pasibaigus festivaliui radau laiko panaršyti po feisbuką. Ten atradau visų koncertavusių svečių nuoširdžius ir susižavėjimo kupinus atsiliepimus apie koncertus Klaipėdoje, apie geriausią publiką, apie nepakartojamą šventinę atmosferą ir apie galimybes sugrįžti čia vėl. Sugrįžkite, mielieji, – Klaipėda visada jūsų laukia. 9


TEATRAS

D.Meškauskas: teatras moko matyti ir girdėti Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas – vienas labiausiai matomų ir įdomiausių šalies menininkų. Klaipėdiečiai veikiausiai norėtų savintis šį talentingą žmogų, tačiau jo pilna visoje Lietuvoje – vaidina net šešių teatrų scenose. Per 27 teatrinius sezonus aktorius ne kartą apdovanotas, dar daugiau pristatytas nominacijoms, o šiemet jį pasivijo Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Tai ir tapo paskata susitikti bei pasikalbėti.

Valentina ŽIGIENĖ

Akistata su savimi – Kokį emocinį užtaisą jums atnešė Vyriausybės skirta premija? – Praėjusį sezoną turėjau dvi akistatas su savimi. Pirmiausia buvo asmeninis jubiliejus, sukako 50 metų. Tokiu atveju nori nenori imi galvoti: „Ką tu čia nuveikei? Ar tai kažkokia riba? Nes visos kalendorinės šventės ir yra tam tikra riba“. O Vyriausybės premija... Aš ir per teikimo ceremoniją pasakiau, kad tai irgi yra akistata su savimi, iškėlusi klausimą – kuri gi valdžia visuomenėje atstovauja kultūrai? Yra įstatymų leidžiamoji valdžia, yra vykdomoji, yra ketvirtoji valdžia – žiniasklaida. Bet kuri toji kultūros valdžia? Ir kokia menininko, kultūros žmogaus funkcija visuomenėje? Kuo mes čia užsiimame, nejaugi vien pramogomis? 10

Sumąsčiau tokį dalyką, kad kultūra yra tam tikra investicija, rezultatus ir dividendus duodanti po ilgesnio laiko. Nes mes investuojame į žmogaus išprusimą, į jo dvasinį pasaulį. Mes kuriame tam tikrą kultūrinę terpę, kuri šią geografinę teritoriją, vadinamą Lietuva, žmogui ir paverčia Tėvyne. Nes Tėvynė – tai ir yra mūsų kultūrinė terpė. Kai žmonės emigruoja iš Lietuvos, su kuo gi tada susijęs nostalgijos jausmas? Jis ir yra susijęs su tos kultūrinės terpės nostalgija – savos kalbos, savo artimųjų, savos aplinkos. Kuo mūsų kultūrinė terpė yra svaresnė, visuomenė dvasingesnė, labiau mąstanti, labiau apsišvietusi, tuo ji yra saugesnė. Pavyzdžiui, kad Klaipėda ilgai neturėjo Dramos teatro pastato, irgi susiję su tos kultūrinės terpės formavimu. Dažniausiai skundžiasi teatralai, kad neteko namų, tačiau daugiau neteko miestas. Jis neteko kultūrinio taško. Galbūt net prarado tam tikrą kartą žmonių, kurie „neužsikrėtė bacila“ lankyti teatrą. Mes praradome kai kuriuos vaikus, nes negalėjome rodyti spektaklių vaikams, mes praradome ateities publiką. Štai kokia grandininė reakcija.

– Be to, prarasta ir dalis kolektyvo. Išvyko aktoriai Nelė Savičenko, Monika Vaičiulytė, Vytautas Anužis. – O kolektyve nepakeičiamų nebūna. Vieni išeina, kiti ateina. Būtų tas teatras, kur buvęs, ar nebūtų – vyktų tie patys procesai. Ir šie procesai susiję jau net ne su pačiu pastatu, o su tuo, kaip keičiasi mūsų ekonominė situacija, gyvenimo taisyklės, galų gale mokesčių sistema, kuri vėlgi daro įtaką elgsenai. Man regis, kad čia nieko ir kaltinti negalima. Žuvis visada ieško, kur giliau. O tu, žmogau, nesi amžinas, praeis penkeri metai, ir tam tikrų vaidmenų jau nebesuvaidinsi, vadinasi, tu praleisi savo šansą. Jeigu kitur tų vaidmenų duoda, tai ir eini ten, kur yra darbo. Lietuvoje egzistuoja daugybė teatrų, grupių, kolektyvų, kurie niekada ir neturėjo savo pastato. Bet ten dirbančius žmones vienija bendra idėja, bendra tema, bendras siekis, galų gale tarpusavio simpatijos. Ir vėl sugrįžtant prie Vyriausybės premijos – tai kažkoks valstybės įvertinimas, kurį gavęs pradedi galvoti, ką mes visi toje valstybėje darome, kam mes čia reikalingi. ►


TEATRAS

Vytauto Petriko nuotr.

11


TEATRAS

Apdovanojimai – loterija ◄ – Koks apskritai jūsų požiūris į apdovanojimus? Nes sakyčiau, kad teikiant Auksinius scenos kryžius arba ir kitus su teatru susijusius apdovanojimus, kartais susidaro įspūdis, kad vyksta loterija. Žinoma, čia esama daug subjektyvių dalykų, komisijos sudėties ir kitų, bet būtų įdomus jūsų požiūris. – Taip, čia yra loterija. Pavyzdžiui, vienas teatrinis sezonas būna labai vaisingas ir pastatomi kokie penki labai geri spektakliai, kuriuos būtų būtina įvertinti. Tačiau pasitaiko ir seklesnių sezonų, ir nieko čia nepadarysi. Be to, komisijos sudėtis – irgi loterija. Vienų simpatijos – vienokios, kitų – kitokios. Bet visoje šioje loterijoje reikia kažką sukurti, kad patektum į ją.

– Tuomet kokia tokios teatrinės loterijos vertė? – O vertė ir yra atsitiktinė. O ką, su Vyriausybės premija ne taip? Irgi vertė atsitiktinė. Taip sutapo, kad tame pasiūlytų asmenų sąraše išskyrė mane. Ką, nebuvo kitų vertų? Buvo, bet ta komisija, kuri šiemet dirbo, diskutavo, apsvarstė, balsavo. Beje, popiežių irgi renka kardinolai, tačiau jie sako, kad Šventoji Dvasia jiems nurodė, kas turėtų tapti popiežiumi. Tai ir čia – lyg Šventoji Dvasia, čia irgi didelė dalis atsitiktinumo.

Tiktai tuose įvertinimuose, ypač skiriant Auksinius scenos kryžius, palinkėčiau vieno dalyko, – kad nesikaitaliotų ir būtų aiškūs kriterijai, už ką ir ką vertina. Jeigu tą sezoną tu nesukūrei verto vaidmens, tai ir pamiršk. Kad nebūtų taip – praėjusį sezoną tavęs neįvertino, tai kitą sezoną atiduoda skolą. Arba tam, kitam teatrui davė – vyksta tokios dalybos. Jeigu kažkas sukūrė puikų spektaklį, kur visi yra geriausi, tai tais metais jie visi ir turi gauti apdovanojimus. Dalybų čia negali būti. Socializmui čia ne vieta. Dabar, matant pastarųjų penkerių metų apdovanojimus, labai jau laisvai slankioja tie kriterijai.

Senelio auskaras – kitokiems – Esate mūsų teatro patriarcho Boriso Dauguviečio anūkas, jau keletą metų Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonijoje jums patikėta įteikti specialų apdovanojimą, kuris skiriamas dažniausiai jauniems kūrėjams, – Boriso Dauguviečio auskarą už novatoriškus ir originalius teatro sprendimus. Papasakokite apie tą auskarą daugiau. Kas jį gamina? Ar skiriant šį apdovanojimą tariamasi su jumis arba Galina Dauguvietyte? – Kadangi auskaras gaminamas iš valstybės lėšų, tai valstybės iš-

Impresarijus Moljero komedijoje „Ožys“ (rež. Aidas Giniotis, 2002).

12

rinkta komisija ir išrenka, kam jis turi atitekti. Anksčiau paklausdavo G.Dauguvietytės, o dabar mes visiškai neturime tam įtakos. Čia nėra šeimos apdovanojimas. Jis atsirado tuo metu, kai buvo besibaigią „Kristoforai“, jų teko teatrui atsisakyti, nes šv. Kristoforas yra Vilniaus miesto simbolis. Reikėjo sugalvoti ką kita. Kaip viena alternatyvų tada buvo B.Dauguviečio auskaras. Tačiau susiklostė taip, kad tas auskaras tapo apdovanojimu jauniems menininkams, kurie kitaip reiškiasi toje įprastoje sistemoje. Todėl nei Galina, nei aš čia nieko nesprendžiame. O auskarą gamina juvelyras pagal autentišką, istorinį B.Dauguviečio auskarą. Apdovanojimas yra jo kopija. – Kokia yra dabar jūsų kūrybinė būsena? Ką vaidinate, repetuojate ar kitką veikiate? – Buvo trys vienas po kito Klaipėdos dramos teatro pastatymai, kuriuose vaidinu. Tai Tomo Merfio „Sugrįžimas“, režisuotas Algimanto Pociūno, Žasminos Reza’os „Po atsisveikinimo“, režisuotas Alvydo Vizgirdos, ir Ivano Vyrypajevo „Girti“, režisuotas Loretos Vaskovos. Šiuo metu nieko nerepetuoju, bet esu labai užimtas su studentais. Jie jau trečiame kurse, ir jau dabar formuojasi jų diplominių spektaklių karkasas. Dabar jiems esu lyg režisierius ir pedagogas.

D.Meškauskas – Rišaras ir N.Savičenko – Diana E.E.Schmitto „Jausmų tektonikoje“ (rež. Povilas Gaidys, 2010).


langas

Studentai irgi moko – Ar ši sritis jums įdomi? – Ji mane patį moko. Studentams reikia padėti perteikti tam tikrus dalykus. Todėl esu priverstas ir sau kai ką suformuluoti. Manau, kad čia yra didelė abipusė nauda. Jie mokosi, čia viskas aišku, bet ir mane moko, ir aš šitoje profesijoje daug ką supratau jų dėka. Be to, aš realizuoju ir savo tam tikras režisūrines ambicijas, kurių vengiu teatre. Man įdomu „burti“ su studentais. Ten juk nėra tikslo pastatyti gerą spektaklį. Ten spektaklis yra ugdymo priemonė. Ir kartais aš kaip režisierius galiu nenaudingai paskirstyti vaidmenis vien dėl to tikslo, kad jie kaip asmenybės, kaip kūrėjai augtų. Kad jie gautų galimybę save išbandyti, nors galbūt spektakliui tai kenktų. Dėl šios priežasties studentiškus spektaklius neteisingai vertina. Juos vertina kaip tikrus spektaklius, bet taip nėra, – tai ugdymo proceso rezultatas. – Įdomu, koks jūsų gyvenimo tempas ir ritmas? Kiek jūs Vilniuje vaidinate, kur ir kokius vaidmenis? Kiek būnate Klaipėdoje? Ar tai vargina, ar atima kūrybinės potencijos? – Kai supuolusius darbus pavyksta atlikti tarsi savaime, tai ir turi juos daryti. Atima ar prideda? Aš manau, kad prideda, nes bendrauju su daugiau žmonių, iš daugiau žmonių ir pasimokau, kažkokių idėjų parsivežu į Klaipėdą, o iš Klaipėdos nuvežu

kitur. Čia lyg susisiekiantys indai, kurie vienas kitą papildo. Lygiai taip pat gerai yra ir filmuotis – tai dar kita patirtis, kuri duoda naudos ir teatrui. Pažiūriu į kalendorių ir matau, ką turiu daryti, tai ir darau. Dirbu aš turbūt šešiuose teatruose. Vaidinu Klaipėdos dramos teatre, naujausius spektaklius jau minėjau. Oskaro Koršunovo teatre vaidinu Hamletą, Prosperą W.Shakespeare’o „Mirandoje“, Baroną M.Gorkio „Dugne“, Soriną M.Čechovo „Žuvėdroje“; Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Žmogų Just.Marcinkevičiaus „Katedroje“ (rež. O.Koršunovas) ir spaustuvininką Aslakseną H.Ibseno „Visuomenės prieše“ (rež. J.Vaitkus); Keistuolių teatre – Basovą M.Gorkio „Vasarotojuose“ (rež. A.Giniotis); Kauno muzikiniame teatre – Grehemą C.Porterio miuzikle „Bučiuok mane, Keit“ (rež. A.Giniotis). Dar Idioteatre tenka vaidinti spektaklį „Urvinis žmogus“ ir turiu vaidmenį „Mene“, dabar – dar „Seklyje“ pagal A.Shafferio pjesę, kurią režisavo Dainius Kazlauskas. Tai yra naujausias mano darbas, vaidiname su Mantu Jankavičiumi. Gali atrodyti, kad jeigu taip lakstau, tai nukenčia kokybė. O man atrodo, kad ne. Kuo daugiau darysi, tuo daugiau ir padarysi. Paprasčiausiai sau negalima leisti „chaltūrinti“. Viską turi atlikti tinkamai. Aktorių augina galimybės, bet jų nereikia praleisti. Nepabandysi, tai ir nežinosi. Čia kaip tame filme „Skrydis virš gegutės lizdo“, kur pagrindinis veikėjas nepakėlė praustuvo nuo žemės, bet bent jau pabandė. Negalima praleisti progų pabandyti. ►

Henris T.Murphy „Sugrįžimas“ (rež. Algimantas Pociūnas, 2014). Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

Kijeve laimėjo didįjį prizą

„Sudie, derintojau!“ Kijevo festivalyje. Viktorijos Ilkiv nuotr.

Klaipėdiečių Laisvojo teatro spektakliu „Sudie, derintojau!“ pagal V.Levanovo pjesę, režisuotą Nerijaus Gedmino, birželio 10-ąją Ukrainoje, Kijevo akademiniame teatre „Koleso“, prasidėjo XVII tarptautinis monospektaklių festivalis „Vidlunnya“. „Jauna aktorė, dar studijuojanti LMTA Augustė Pociūtė, savo nuoširdžiu, tikrovišku ir ekspresyviu šiuolaikinės Lolitos istorijos perteikimu pakerėjo Ukrainos ir užsienio šalių teatro meno specialistus bei žiūrovus, kurie po spektaklio ilgai dar nepaleido jos iš scenos, – dalijosi įspūdžiais Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Jurgis Giedrys. – Kaip teigė festivalio tarptautinės žiuri nariai, teatro meno kritikai ir dalyviai, šis lietuvių spektaklis davė labai aukštą toną visai tolesnei festivalio programai, kurioje per šešias dienas buvo parodyta dar 11 monospektaklių iš Austrijos, Prancūzijos bei Ukrainos.“ Tik grįžę namo klaipėdiečiai sužinojo, kad gavo festivalio didįjį prizą už geriausią spektaklį ir aktorinį debiutą. „Iš tikrųjų netikėta. Po pirmosios festivalio dienos ovacijų ir liaupsių buvo kilę minčių, kad galėtume į jį pretenduoti, bet kai pamačiau kitus darbus... Mus labai šiltai priėmė. Net neįsivaizdavau, kaip ukrainiečiai myli ir gerbia Lietuvą už jos poziciją konflikto rytų Ukrainoje atžvilgiu. Visi spektakliai buvo nemokami, o jų metu buvo renkamos lėšos Ukrainos kariams, kovojantiems Donbase, paremti“, – pasakojo N.Gedminas. Festivalio žiuri dirbo tituluoti Ukrainos teatro veikėjai, vadovaujami Tarptautinio teatro instituto Graikijoje direktoriaus, režisieriaus ir aktoriaus Emanuilo Kucureliso iš Atėnų.

13


TEATRAS

Vizitinė kortelė Aktorius Darius Meškauskas gimė 1964 m. rugsėjo 26 d. Vilniuje. Išsilavinimas: 1982–1988 m. studijavo tuometėje LTSR valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Dramos teatro aktoriaus specialybės studijas baigė su pagyrimu. Darbas ir kūryba: dvejus metus dirbo Marijampolės dramos teatre. Nuo 1990 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius, čia sukūrė dešimtis vaidmenų. Be kūrybos šiame ir kituose Lietuvos teatruose, sukūrė vaidmenis kino filmuose „Ir jis pasakė jam sudie” (rež. A.Šiuša), „Vienui vieni” (rež. J.Vaitkus), „Getas” (rež. A.Juzėnas), „Štiortebekeris“ (rež. M.Alexandre’as, „Bavarija film“), „Ekskursantė“ (rež. A.Juzėnas), „Aurora“ (rež. K.Buožytė). Pastaruosius kelerius metus dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra Vaidybos ir režisūros katedros docentas, prieš tai beveik du dešimtmečius buvo vienas pagrindinių Klaipėdos universiteto Menų fakulteto lektorių. Įvertinimai: už Jasono (S.Šaltenio „Jasonas”, rež. A.Latėnas), Benedikto ( W.Shakespeare’o „Daug triukšmo dėl nieko”, rež. P.Gaidys), Vaito („Frankas Krukas”, rež. R.Banionis) vaidmenis buvo nominuotas Kultūros ministerijos premijai. 2002 m. už Impresarijaus (Moliere’o „Ožys”, rež. A.Giniotis) ir Mačio (B.Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis”, rež. P.Gaidys) vaidmenis buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos 2001–2002 m. sezono premija už geriausią nepagrindinį vyro vaidmenį. Už 2004–2005 m. sezono metu sukurtą Konferansjė vaidmenį miuzikle „Kabaretas“ Kauno muzikiniame teatre tapo „Fortūnos“ laureatu. 2006–2007 m. teatrinį sezoną buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Cezario vaidmenį A.Strindbergo dramoje „Kelionė į Damaską“ (rež. O.Koršunovas). 2008 m. nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Hamleto vaidmenį W.Shakespeare’o „Hamlete“ (rež. O.Koršunovas). 2012 m. nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Aslakseno vaidmenį H.Ibseno „Visuomenės priešas” (rež. J.Vaitkus). 2013 m. nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Sorino vaidmenį A.Čechovo „Žuvėdroje” (rež. O.Koršunovas, OKT). 2014 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas. Sukūrė vaidmenis kino filmuose „Ir jis pasakė jam sudie” (rež. A.Šiuša), „Vienui vieni” (rež. J.Vaitkus), „Getas” (rež. A.Juzėnas), „Štiortebekeris“ (rež. M.Alexsandre’as, „Bavarija film“), „Ekskursantė“ (rež. A.Juzėnas), „Aurora“ (rež. K.Buožytė). Šeima: žmona – Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Barauskaitė. 14

D.Meškauskas – Aktorius, E.Barauskaitė – Laidos vedėja, I.Reklaitis – Vyriškis D.Maslovskos pjesėje „Mums viskas gerai“ (rež. Jonas Vaitkus, 2012).

Kitas lazdos galas ◄ – Ar nepasitaiko taip, kad rytą pabudęs staiga susimąstote ir savęs paklausiate, kokiame mieste esate? – Taip dažniausiai būna gastrolėse užsienyje. Tačiau, nors ir keista, gastrolėse pavyksta šiek tiek pailsėti, nes nėra kitų reikalų. Tada rytą pabundu, žinau, kad vakare – spektaklis, ir visą dieną reikia turiningai praleisti, kažkur nueiti, kažką pamatyti, kažką pasikartoti. Tada visas laikas būna tik asmeninis. O kai esu Lietuvoje, žinau, kad sėsiu į mašiną ir pasieksiu bet kurį tašką, kur jau reikės kažką dirbti.

– Lietuvoje yra įvairiausių teatrų, bet vyrauja dvejopas skirstymas – komerciniai ir nekomerciniai. Ką manote apie komercinius teatrus? Jiems prikišama daug dalykų, tarp jų – ir lėkštas turinys, elementarus, be skrupulų vykdomas verslas – pinigavimasis, tačiau vis dėlto ir salės „lūžta“ nuo žiūrovų gausos. – Ne visada „lūžta“ salės, bet pirmiausia tuos du teatrų tipus skiria sąlygos. Valstybiniai teatrai gyvena šiltnamio sąlygomis. O tiems vadinamiesiems komerciniams teatrams už viską reikia mokėti: už salės nuomą, apšvietimą, honorarą artistams. Ir, kai dabar tokie mokesčiai, kaip sakė Frankas Krukas, – yra monkės biznis. Reikia parduoti 500 bilietų, kad atsipirktų išlaidos, o pelno lieka nulis. Bet jeigu yra paklausa, tai yra ir pasiūla.

Žodis „komercinis“ pas mus turi negerbtiną, net žeminančią prasmę. Tačiau komercinis spektaklis gali būti ir tragedija, ir drama, ir kas tik nori. Komercinis spektaklis – tas, kuris yra reikalingas ir lankomas. Po nepriklausomybės atkūrimo vienas labiausiai lankomų, taigi komercinių spektaklių buvo O.Koršunovo teatro „Meisteris ir Margarita“. Ir negalima šio spektaklio apkaltinti žemu lygiu ar kokybės nebuvimu. Štai jums ir pavyzdys. Arba Klaipėdos dramos teatre itin komerciniu spektakliu galima vadinti V.Sarojano „Geriausią gyvenimo laiką“. Labai lankomas spektaklis buvo. Štai jums ir kitas lazdos galas. Manau, komercinis spektaklis yra kokybiškas spektaklis. O jeigu kažkas pastato pigią komediją, tai į ją žmonės ir nevaikšto. Taigi leiskime žmonėms „balsuoti kojomis“ ir neklijuokime etikečių. Visi žanrai verti. Mocartas, rašydamas savo muziką, tuo metu buvo popkompozitorius, o dabar jau jo kūryba – ne popmuzika. Palikime laikui spręsti. Tiesa, laikas mažai turi įtakos teatrui. Teatras yra čia ir dabar, tačiau principas turėtų būti tas pats.

Menas yra misija – Lietuvoje teatro menas yra gana svarbioje vietoje. Veikia daugybė teatrų ir teatriukų, teatro tema transliuojama daugybė radijo ir televizijos laidų, leidžiama periodikos leidinių. Tačiau, kai pačių


TEATRAS

Flegontas Tropačiovas I.Turgenevo „Įnamyje“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, 2009).

teatralų paklausi, kokia yra teatro misija, kaip jie ją supranta, neretai pasigirsta pasipiktinimas – esą mes nesame mesijai, ir kokia čia gali būti misija?! Bet teatras negali egzistuoti pats sau, jis turi galvoti apie publiką. Ką jūs apie tai manote? – Pats menas jau yra misija. Rusijoje XIX a. visi rašytojai rašė liaudžiai, visi buvo misionieriai. Dabartiniai Vakarų Europos rašytojai nekelia sau uždavinio paveikti liaudį arba tautos sąmonę, auklėti tautą ir t.t. Tie rašytojai užsiima saviraiška. Jie atlieka tam tikrą veidrodžio funkciją. Jų kūryboje atsispindi dabartinė visuomenė. Teatras irgi turi tuo užsiimti. Jame turi atsispindėti dabartinė visuomenė – kas mes esame, kur esame, ką mes darome, kur mums eiti toliau. Teatras turi kelti klausimus ir provokuoti žiūrovų mintis, kad jų gyvenimas nebūtų tuščias. Tokia yra misija. Jeigu bažnyčios misija yra ryšys su Aukščiausiuoju, tai menininko misija paliečia ir šį aspektą, bet dar yra ir ryšys su savimi. Žmogus išgyvena akistatą su savimi. Čia galima labai paprastai pasakyti, pacituoti W.Shakespeare’o „Hamletą“, kuriame yra aktoriaus monologas: „Veidrodį reikia laikyti prieš gamtą. Dorybe įrodyti jos pačios savybes, kiekvienam amžiui ir luomui jų tikrąjį veidą. Ir jeigu šiai tiesai mes nusidėsime į vieną ar kitą pusę, tai neišmanėlis, žinoma, gal kvatosis, bet protingesniam bus stačiai graudu klausytis. O pripažinkime, kad pastarojo nuomonė mums kur kas svarbesnė už visą salę kitų“. Tai kas yra tas idealusis žiūrovas, kuriam mes ir privalome kurti, kuris neleis mums kaip menininkams nuleisti kartelės?

E.Barauskaitė – Dama, už jos N.Savičenko – Motina, D.Meškauskas – Cezaris A.Strindbergo dramoje „Kelionė į Damaską“ (rež. Oskaras Koršunovas, 2006).

Galbūt tas žiūrovas esi pats, neleidi pats sau nuleisti kartelės. Šiuos W.Shakespeare’o žodžius galima įvairiai interpretuoti, bet žmonija nieko kito ir nesugalvojo. Čia yra teisinga formulė – veidrodis prieš gamtą, veidrodis prieš visuomenę – tai yra akistatos momentas, susivokimo momentas, kad mes tame bėgime, rutinoje neprarastume kažko svarbaus, mokėtume matyti, girdėti. Visi moka klausytis, bet ne visi išgirsti. Visi moka žiūrėti, bet ne visi moka pamatyti. Tai va to ir moko teatras.

Tikėti savimi ir kurti – Pokalbio pabaigoje norėčiau klausti, kaip Klaipėdos kultūrinis gyvenimas atrodo sostinėje, kokių atgarsių esama? Kadangi dažnai būnate Vilniuje, gal tenka išgirsti? Ar nėra Klaipėda atokus užkampis? – Baisiausia, kad profesionalų rate mažai kas kam rūpi. Mažai rūpi, kaip ten Klaipėdoje, visi užsiėmę savais dalykais. Jeigu būtų kažkoks ypatingas spektaklis, pasklistų gandas, kad kažkas įdomaus, žinoma, visi bėgtų pažiūrėti, nesvarbu, ar tai Klaipėda, ar Šiauliai. Ir taip yra buvę. Ir Povilo Gaidžio laikotarpiu, ir tuo „auksiniu“ Klaipėdos dramos teatro laikotarpiu. Kai O. Koršunovas pastatė „Kelionę į Damaską“, visas Vilnius suvažiavo pažiūrėti, arba į „Šaltą vaiką“. Į A.Latėno režisuotą „Jasoną“, atsimenu, 1993-iaisiais suėjo tiek publikos, kad „lūžo“ visas Jaunimo teatras.

Taigi toji (ne)provincijos sąvoka yra keista. Dar yra viena aplinkybė – Klaipėdoje labai sumažėjo žmonių. Statistikos duomenimis, teatrą lanko tik 8–9 proc. gyventojų. Mūsų uždavinys, kad tie procentai augtų, ir valstybė turi prie to prisidėti. Iš valstybės reikia teisingesnių mokesčių ir infrastruktūros, nes teatrų daugėja, o vaidybinių aikštelių – ne. O esamos aikštelės užkelia tokias kainas, kad rodyti spektaklius nebeapsimoka, tenka primokėti, kad ateitų tavęs pažiūrėti. Čia reikia valstybės pagalbos. Man regis, tokio klausimo kėlimas rodo nevisavertiškumo kompleksą, o nereikia klaipėdiečiams jaustis nevisaverčiais. Reikia jaustis vertingais, ir tada kiti taip galvos. M.Gorkis yra pasakęs, kad talentas yra pasitikėjimas savimi. Be šito tu nesiryši ko nors padaryti. Ir yra Klaipėdoje savimi pasitikinčių žmonių. Čia šiuolaikinio šokio judėjimas, lėlių teatras gražiai reiškiasi. Žmonės žino, ko nori, tiki savimi ir kuria, o tada publika ateina ir žiūri. Garsus austrų rašytojas Gustavas Schwabas yra pasakęs frazę, kuri mane visada persekioja: „Savęs sumenkinimas yra ne kas kita, kaip didybės manijos išraiška“. Tu save menkini, nes nori būti svarbus. Reikia mažiau norėti būti svarbiam, o tikėti savimi ir kurti. Štai ir viskas.

Aktorių augina galimybės, bet jų nereikia praleisti. Nepabandysi, tai ir nežinosi. 15


ATEITIES VARDAI

Puikios sąlygos augti Visą mėnesį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre vykusį jo rengiamą jau 20-ąjį Jaunųjų talentų festivalį vainikavo tradicinis jaunųjų talentų koncertas su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru. Jame pasirodė atrankose sužibėję patys gabiausi uostamiesčio muzikos ugdymo įstaigų auklėtiniai – 19 vokalistų bei instrumentalistų. Remigijus ŠILEIKA

20 metų iš eilės Klaipėdoje rengiamas Jaunųjų talentų festivalis (jo sumanytojas – Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro dirigentas Stasys Domarkas), regis, buvo pastebėtas ir įvertintas. Į baigiamąjį 20-ąjį festivalio koncertą, vykusį šiemet gegužės 31-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, sugužėjo ne tik artipilnė salė klausytojų, atvyko ir klaipėdietis LR Seimo narys Raimundas Paliukas, maloniai sutikęs būti šio festivalio globėju, bei naujai išrinkta

švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Svečiai perdavė Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sveikinimą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovui Ramūnui Kaubriui, pasidžiaugė Klaipėdos jaunųjų talentų gausa (100 dalyvių dailės, šokio, operos, instrumentinės muzikos ir vokalo meno atlikimo srityse), įteikė padėkas-sveikinimus bei dovanėles visų Klaipėdos muzikinio ugdymo mokyklų, tarp jų – Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto, vadovams bei Klaipėdos A.Brako dailės mokyklos direktorei. Dėl vietos stokos jų pavardžių nevardysiu, bet nuoširdžiai prisijungiu prie šios padėkos.

Jubiliejinio Jaunųjų talentų festivalio dalyvius sveikino Seimo narys R.Paliukas, švietimo ir mokslo ministrė A.Pitrėnienė, Klaipėdos muzikinio teatro vadovo pavaduotoja menui Edita Lubickaitė. 16

Jei pirmuose jaunųjų talentų festivaliuose grojęs vaikas buvo 10-ies, dabar jam – 30 metų. Kur jis? Ar tapo profesionaliu muzikantu? Ar jis Lietuvoje, ar užsienyje? Kiek Lietuvos kompozitorių kūrinių skambėjo per tuos du dešimtmečius, kaip šis festivalis prisidėjo prie muzikinės kūrybos išvystymo ir sklaidos? Šios ir panašios mintys (lyg temos studentų tiriamiesiems darbams...) sukosi galvoje, žingsniuojant į baigiamąjį festivalio koncertą.

Ir vaikai, ir studentai Koncertą pradėjo jauniausieji talentai. Pirmąjį programos kūrinį – Ukrainos kompozitoriaus I.Berkovičiaus Koncertą fortepijonui ir styginių orkestrui Nr. 2 solo partiją grojo du atlikėjai: pirmąją dalį – Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos ketvirtokė Leticija Jonaitytė (mokytoja Vaiva Purlytė), antrąją ir trečiąją dalis – Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos antrokas Arnas Toliušis (mokytoja Edita Ambrozaitienė). Šis trijų dalių Koncertas, sukurtas 1963 m., pasižymėjo dainingomis temomis, santūria muzikinių vaizdų plėtote, minoriniu atspalviu (nors jo tonacija – C-dur). Klausydamas galvojau – šaunuolės mokytojos, suradusios tokį kūrinį, kuris būtų įveikiamas ir antrokui ar ketvirtokei, ir būtų galimybė vaikams pagroti su orkestru. Dirigentas Vytautas Valys gražiai vedė muzikinę kūrinio giją, nesistengdamas „išspausti“ simfonizmo iš Koncerto, kuris labiau priminė tris nedideles pjeses fortepijonui su orkestru. Antrasis programos kūrinys – vokiečių smuikininko ir kompozitoriaus F.Seitzo Koncerto Nr. 2 G-dur pirmoji dalis. F.Seitzas daug dėmesio skyrė naujos atlikėjų kartos auginimui – be kitų kūrinių, jis sukūrė aštuonis Koncertus moksleiviams ir studentams. Minimo G-dur Koncerto pirmojoje dalyje romantiniai muzikiniai vaizdai gretinami su greitais, „dalykiškais“ pasažais. Juos be vargo įveikė kūrinio atlikėja Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos trečios klasės mokinė Marija Kontri-


ATEITIES VARDAI

Jaunųjų talentų ir Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro koncerto akimirkos. S.Pukinskaitė ir P.Lygnugaris.

M.Kontrimaitė.

O.Auškalnytė.

maitė (mokytoja Margarita Rožanskienė), vykusiai perteikusi ir bendrą pakilią muzikos nuotaiką; prie to gražiai prisidėjo ir dirigentas Dmitrijus Zlotnikas. Po to išgirdome Atalantos ariją iš G.F.Händelio operos „Kserksas“. Ją atliko Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos 12os klasės mokinė Greta Dulkytė (mokytoja Giedrė Zeicaitė, dirigavo V.Valys). Ši sudėtinga barokinė opera yra ypač mėgstama pasaulyje. Jos centre – tironas persų valdovas Kserksas, įsipainiojęs į sudėtingas meilės istorijas. G.Dulkytei teko sunkus uždavinys – perteikti klastingos vilioklės Atalantos paveikslą. Tikiu, kad ji dar ne sykį grįš prie šios arijos, surasdama vis naujų spalvų, daugiau žavesio ir poezijos. KU Menų fakulteto studentė Rosana Štemanetian padainavo G.B.Pergolesi ariją „Sizzoso, mio stizosso“ iš komiškos operos „Tarnaitė ponia“ (dirigentas D.Zlotnikas). Šią gabią studentę jau pastebėjo koncertų rengėjai, dirigentai, ji vis dažniau pasirodo

įvairiomis progomis. Minima arija taip pat patvirtino solistės turimą stiliaus pojūtį, gana gerai įvaldytą dainavimo techniką.

Maloniai nustebino Su čekų kompozitoriaus V.Tučeko populiariuoju Koncertu B-dur klarnetui su orkestru į sceną grįžo instrumentalistai – Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos šeštos klasės mokinys Vytautas Posėčnas (mokytojas Jonas Kučinskis). Jis atliko šio Koncerto pirmąją dalį. Maloniai nuteikė sodrus, visuose registruose tolygiai skambantis klarneto garsas, švarus atlikimas. Dirigavo D.Zlotnikas. Dar vis gana retai tenka pamatyti scenoje solo grojantį kontrabosą. Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos devintos klasės mokinys Justas Limša (mokytoja Albina Kazlauskytė) mums suteikė tokią galimybę, atlikdamas A.Vivaldi Koncerto d-moll

trečiąją dalį (dirigavo V.Valys). Devintokas narsiai „kovėsi“ su šiuo dideliu instrumentu, ir, reikia pripažinti, kovos nepralaimėjo: buvo girdėti visos muzikinės temos, matyti, kad jau neblogai įvaldyta grojimo technika, nors norėjosi kiek ryškesnio instrumento skambėjimo. Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos mokytojos ekspertės Rūtos Agafonovienės dainavimo klasėje savo kelią į meno aukštumas pradėjo ne vienas ryškus solistas (pvz., buvusi jos auklėtinė Joana Gedmintaitė šiemet pripažinta geriausia operos soliste), todėl susidomėjęs laukiau jos mokinės Oksanos Sokolovos pasirodymo. Oksana atliko Kerubino kanconetę iš W.A.Mozarto operos „Figaro vedybos“ (dirigentas S.Domarkas). Jos balsas dar nestiprus, bet malonus ir gerai tiko pažo kanconetei. Vis dėlto jos balse norėjosi išgirsti daugiau obertonų. KU Menų fakulteto studentas Modestas Narmontas studijuoja prof. Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje. ► 17


ATEITIES VARDAI

◄ Jis atliko nuotaikingą, labai populiarią Figaro ariją iš W.A.Mozarto operos „Figaro vedybos“. Šios arijos žinomumas galėjo kiek kaustyti jauną atlikėją. Bet nekaustė: Modestas dainavo su pasitikėjimu, lyg truputį šmaikštaudamas su dirigentu prof. S.Domarku. Beje, pastarajam stojus prie dirigento pulto, orkestras atgijo, suskambo kur kas gyviau – aišku, atpažino savo įkūrėją! Pirmosios koncerto dalies pabaigoje išgirdome prancūzų kompozitoriaus Ch.C.Saint-Saënso 1810 m. sukurtą Koncertą violončelei ir orkestrui a-moll op. 33. Jį atliko Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos 10-os klasės mokinys Ignas Bazaras (mokytojas Vidmantas Sadauskas). Dirigavo Markas Kadinas. Šis ištisinio vystymo trijų padalų kūrinys yra laikomas vienu geriausių violončelės koncertų, jį aukštai vertino ir daugelis kompozitorių, tarp jų – D.Šostakovičius, S.Rachmaninovas. I.Bazaras pasirodė kaip subrendęs atlikėjas: lengvai įveikiami smulkūs pasažai, švari intonacija, formos proporcijų pojūtis maloniai stebino (čia neabejotinai didelis ir mokytojo V.Sadausko nuopelnas). Kiek nuvylė garso kokybė: iš violončelės visi laukiame „kažko“ – sodrumo, dainingumo, gal net persmelkiančio jausmingumo... To pasigedau. Nepateisinamai ilgas šis kūrinys atrodė ir aptariamo Jaunųjų talentų koncerto kontekste, nors kita proga jį mielai išklausyčiau dar kartą.

– sėkmingai suvaldė polifoninių linijų tėkmę, meninių vaizdų kaitą, gradavo dinamiką. O juk Vytautas irgi gali būti pavadintas jaunuoju talentu – tik pernai Zalcburge baigęs garsųjį Mozarteumą, diriguoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorui, orkestrui, kitiems kolektyvams. Kuris iš jų šįkart buvo svarbesnis – Saulė ar dirigentas – nesvarstykime, pasidžiaukime abiejų talentu. Antroje koncerto dalyje irgi skambėjo klarnetas – juo grojo E.Balsio menų

gimnazijos 9-os klasės mokinys Petras Vaitekutis (mokytojas Antanas Milerius). Jis atliko XVIII a. čekų ir vokiečių kompozitoriaus K.F.Stamitzo Koncerto Nr. 3 pirmąją dalį (dirigentas D.Zlotnikas). Krištoliniai klarneto pasažai liejosi lengvai, be įtampos. Net pagalvojau, kad šiandieniniai mokiniai, konkursų laureatai, savo gebėjimais jau dabar prilygsta vakarykštiems muzikos akademijos studentams. Vis dėlto norėjosi sodresnio klarneto garso, įtaigesnės interpretacijos.

A.Toliušis. R.Štemanetian.

Pasitikėdami savimi Po pertraukos klausytojų gretos pastebimai praretėjo – matyt, pirmosios dalies jaunųjų talentų gerbėjai (seneliai, tėvai, kaimynai ir kiti) nebepanoro būti dar ir kitų talentų gerbėjais. Ką padarysi. Tačiau su ištikimaisiais pažvelkime į antrąją dalį. Ją pradėjo E.Balsio menų gimnazijos 7-os klasės mokinė Saulė Pukinskaitė (fortepijonas, mokytoja Birutė Buinevičienė), atlikdama J.S.Bacho Koncerto d-moll BWV 1052 pirmąją dalį. Jaunoji pianistė jau gana gerai įvaldžiusi grojimo techniką. Kiek giliai ji prasismelkė į Bacho muzikos uolingą gelmę, sunku pasakyti. Tačiau buvo matyti, kad ant šios uolos ji jaučiasi gana ramiai, pasitikėdama savimi. Saulei gražiai talkino dirigentas V.Valys. Jis ramiai „dirbo savo darbą“ 18

K.Vaičiulis.

P.Vaitekutis.

M.Narmontas.


ATEITIES VARDAI

Jei pirmuose jaunųjų talentų festivaliuose grojęs vaikas buvo 10-ies, dabar jam – 30 metų. Kur jis? Ar tapo profesionaliu muzikantu? Ar jis Lietuvoje, ar užsienyje?..

KU Menų fakulteto studentė Greta Vitonytė (prof. E.Kaniavos klasė) atliko Undinės ariją iš A. Dvořáko operos „Undinė“ (dirigentas S.Domarkas). Studentė apdovanota malonia scenine išvaizda, balsas skambėjo vienodai gerai visuose registruose. Tačiau to meto, kada solistės balsas įgis „tauriausių spalvų“ (Sigitas Geda), regis, dar teks truputį palaukti.

Kartelė žemyn nekrito Po Undinės į sceną įžengė Zybelis – nelaimingosios Margaritos įsimylėjėlis, kurio partija, kaip neretai būna operos pasaulyje, parašyta moteriškam balsui mecosopranui (prisiminkime kad ir anksčiau paminėtą sopranui skirtą Kerubino kanconetę). Zybelio ariją iš Ch.Gounod operos „Faustas“ atliko KU studentė Oksana Auškalnytė (prof. Valentinos Vadoklienės klasė, dirigavo S.Domarkas). Oksana pasižymi prigimtiniu artistiškumu, darbštumu, kiekvienu pasirodymu ji vis sutvirtina savo patirtį ir meistrystę. Kantriai, ramiai belaukiant koncerto pabaigos, nebesitikint išgirsti ko nors tikrai „sugriebiančio“, suskambo KU Menų fakulteto studento Karolio Vaičiulio violončelė (doc. Mindaugo Bačkaus klasė). Jis atliko vokiečių kompozitoriaus M.Brucho 1880 m. sukurtą kūrinį „Kol Nidrei“, grįstą žydų sinagoginio giedojimo tradicijomis (dirigentas M.Kadinas). Studento violončelė skambėjo gražiu, obertonais prisotintu garsu, kiekviena frazė – giliai išjausta, įprasminta viso kūrinio architektonikoje. Šio atlikėjo muzikalumą bemat įvertino klausytojai, pamaloninę jį ir dirigentą šiltais aplodismentais. Reikia pripažinti, kad koncerto kartelė žemyn nekrito jau iki pat jo pabaigos. KU

Viešnia iš Italijos A.Drago ir du dešimtmečius gyvuojančio Jaunųjų talentų festivalio įkūrėjas dirigentas S.Domarkas. Vytauto Petriko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Menų fakulteto studentas Vilius Trakys (lekt. Mindaugo Gylio klasė) atliko Don Bazilio ariją iš G.Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“, studentė Saulė Petrauskaitė (prof. E.Kaniavos klasė) – Toskos ariją iš G.Puccini operos „Toska“. Abu šiuos operinius perlus studentai atliko su pasitikėjimu ir derama meistryste. Prie jų sėkmės neabejotinai prisidėjo dirigentas M.Kadinas. Kad Klaipėdoje tebėra stiprios varinių pučiamųjų tradicijos, patvirtino KU Menų fakulteto studentas trombonininkas Paulius Lygnugaris (lekt. Donato Bukausko klasė). Jis pagrojo šiuolaikinio olandų kompozitoriaus S.Verhelsto kūrinį „A Song for Japan“ („Giesmė Japonijai“), skirtą Hirošimos aukoms atminti (dirigentas D.Zlotnikas). Nenusileidžia ir saksofonininkai – tai įrodė S.Šimkaus konservatorijos 12-os klasės mokinys Adomas Bitinas (mokytojas Rolandas Vizgaudis), su vyrišku pasitikėjimu ir jėga atlikęs G.Kalinkovičiaus džiazine bei aštroka šiuolaikine muzikos kalba parašytą „Koncertinį tango“.

Prisidėjo italai Koncerto programą gražiai papuošė dainavimo klasės studentė Andreina Drago iš Italijos Redžio Kalabrijos Francesco Cilea muzikos konservatorijos. Ji atliko Habanerą iš G.Bizet operos „Karmen“ (dirigavo italas Casimo Daniele Bombardieri),

bei Dalilos ariją iš Ch.Ca.Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“ (dirigavo S.Domarkas). Buvo gera proga palyginti dviejų šalių dainavimo studentų meną ir sugebėjimus. Mano nuomone, jėgos apylygės. Dera paminėti, kad italų buvo ir daugiau – trys minėtos konservatorijos studentai (du klarnetininkai ir trombonininkas) sustiprino mūsų orkestrą. Tikėtina, jog į tokius koncertus jų rengėjai ateityje kviesis vis kitų šalių jaunuosius atlikėjus – iš Ispanijos, Prancūzijos, Portugalijos ir kitur, – juk tai puiki galimybė susipažinti, susidraugauti, keistis patirtimi. Koncertas su pertrauka truko tris valandas ir 15 minučių. Manyčiau, pernelyg ilgai. Valdžios žmonės jau išmoko būti lakoniški – jų sveikinimai truko gal 15 minučių. Programos sudarytojai, režisieriai turėtų taip pat nustatyti laiko limitą. Juk tokiuose koncertuose, be kita ko, ugdome jaunųjų atlikėjų koncertinio laiko pojūtį. Susimąsčiau apie jaunuosius klaipėdiečius – būsimuosius kompozitorius. Įvairių šalių muzikos akademijose šiuo metu mokosi beveik dešimt studentų, pasirinkusių kompozitoriaus kelią. Būtų gražu rasti ir jiems vietos jaunųjų talentų koncertuose. Muzikos kūrybą turime skatinti visi. Bet tai, ką išgirdau, – puiku! Turime puikiai grojantį simfoninį orkestrą, turime profesionalius dirigentus, aranžuotojus, turime Seimo, Vyriausybės palaikymą, iniciatyvius organizatorius. Tai išties palanki dirva augti, stiebtis. 19


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Prancūzams Čiurlio dar nepažinta Lietuv Gegužės 18 ir 19 d. Prancūzijoje, Puatjė universitete, įvyko Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui skirti renginiai – paskaitos, tapybos darbų paroda ir koncertas. Juose dalyvavo Klaipėdos universiteto pedagogės – pianistė Jūratė Karosaitė ir muzikologė Danutė Petrauskaitė. Šv. Jono iš Montierneufo bažnyčia, kurioje skambėjo lietuvių kompozitorių kūriniai.

A.Maillardas, Ch.Pelhâte, G.Avocat. 20

Koncerto afiša.


KULTŪROS MARŠRUTAIS

nis – os siela Danutė PETRAUSKAITĖ

Studento iniciatyva 2013 m. rudenį sulaukiau malonios staigmenos – nežinomo man muzikologijos studento, magistranto iš Puatjė universiteto Guillaume’o Avocat laiško, kuriame jis rašė apie savo susidomėjimą M.K.Čiurlioniu kaip kompozitoriumi bei dailininku ir apgailestavo, kad jo muzika yra beveik nežinoma Prancūzijoje ir niekada nėra skambėjusi Puatjė. Nustebino ne tiek adresatas (Klaipėdos universitetas (KU) yra pasirašęs Erasmus bendradarbiavimo sutartį su Puatjė universitetu, ir KU Menų fakultete jau studijavo keli šios aukštosios mokyklos studentai), kiek laiško turinys. Mat Guillaume’as buvo pasiryžęs įgyvendinti savo sumanytą projektą – surengti Puatjė M.K.Čiurlionio kūrinių koncertą. Jam reikėjo tik natų. Ir ne fortepijoninių preliudų, kuriuos nesunkiai galėtų atlikti konservatorijos studentas, o chorinės ir simfoninės muzikos partitūrų. „Oho! – tuomet pamaniau. – Užmojai geri, bet ar įgyvendinami?“ Juk žinojau, kad muzikologijos studijos Vakarų Europos universitetuose gerokai skiriasi nuo studijų Lietuvoje. Pas mus studentai lanko privalomus fortepijono užsiėmimus ir dažnas neblogai skambina šiuo instrumentu, o užsienio universitetų auditorijose retai kur surasi pianiną ar fortepijoną, tad jų studentai neturi jokių grojimo įgūdžių. Apie tai byloja ir asmeninė pedagoginė patirtis, dirbant KU Menų fakultete su prancūzų studentais. Tiems, kurie nori skambinti pianinu, smuikuoti ar groti pučiamuoju instrumentu, tenka papildomai lankyti užsiėmimus konservatorijoje, ką išgali tik nedaugelis, o universitete – krimsti teori-

Su J.Karosaite (kairėje).

nius mokslus ir dainuoti chore, kas, beje, būtų pravartu ir mūsų studentams. Nepaisant šių skirtumų, nupirkau Guillaume᾽ui nemažą pluoštą natų, išsiunčiau jas į Puatjė ir laukiau, kas bus toliau. Prabėgo beveik metai. Kartais kildavo abejonių, ar pavyks šiam studentui įgyvendinti savo sumanymą – rasti lėšų ir atlikėjų, tačiau reguliariai atkeliaujančios žinutės iš Guillaume’o su klausimais apie M.K.Čiurlionį, apie lietuviškų žodžių tarimą bylojo, kad projektas įsibėgėjo. Šių metų pradžioje buvo paskelbta koncerto data bei jo programa ir atsiųstas kvietimas

ne tik atvykti pasiklausyti šio koncerto, bet ir paskaityti kelias paskaitas apie M.K.Čiurlionį. Prisipažinsiu, – labai apsidžiaugiau. Šį koncertą iš anksto įvertinau kaip reikšmingą lietuvių muzikos istorijai įvykį, o galimybė populiarinti M.K.Čiurlionio darbus Prancūzijoje, patiems prancūzams pageidaujant, atrodė itin viliojanti. Kadangi buvo aišku, kad koncerte skambės vien chorinė ir simfoninė šio kompozitoriaus muzika, nutariau keliauti kartu su savo kolege pianiste J.Karosaite, kad ši fortepijoniniais preliudais galėtų paįvairinti mano paskaitas. ► 21


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Puatjė žavesys ◄ Sunku buvo įsivaizduoti, kad išvy-

sime viduramžių laikus menantį, mažai karų paliestą ir savo istorinį paveldą išsaugojusį vakarų Prancūzijos miestą, kuriame šiandien gyvena maždaug 86 tūkst. gyventojų. Nemažą jų dalį sudaro universiteto, įkurto 1431-aisiais, studentai. Tarp šio universiteto žymiausių absolventų – rašytojas François Rabelais ir filosofas René Descartes. Tiesa, vakarais miestas ištuštėja. Mat nemažai dirbančiųjų išvažinėja į atokesnes vietoves, kur gyvena, o studentai palinksta prie knygų. Beveik visos Puatjė gatvelės kyla į viršų arba leidžiasi žemyn, nes miestas įsikūręs kalvotoje vietovėje. Stebina bažnyčių gausa. Tarp seniausių – IV a. menanti šv. Jono Krikštytojo baptisterija, į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Šv. Hilarijaus bažnyčia. Puatjė garsėja įspūdinga Didžiosios Dievo Motinos katedra, miesto globėjos Šv. Radegundos bažnyčia, Šv. Petro katedra, neorenesansine rotuše, XV–XIX a. gyvenamaisiais pastatais. M.K.Čiurlionio muzika skambėjo Šv. Jono iš Montierneufo bažnyčioje, statytoje XI a.

L᾽âme de la Lituanie Jau universiteto prieigose mus pasitiko didžiulė M.K.Čiurlionio tapybos darbų ekspozicijos afiša ir skelbimas, kviečiantis į kitus renginius, pavadintas L᾽âme de la Lituanie: Cycle Čiurlionis, tai reiškia – „Lietuvos siela: Čiurlionio ciklas“. Ši ekspozicija buvo sudaryta iš trijų dešimčių pačių žinomiausių paveikslų reprodukcijų, tarp kurių – triptikas „Raigardas“, „Pavasario“ ir „Jūros“ sonatos, dalys iš ciklų „Pasaulio sutvėrimas“ ir „Zodiakas“, „Pilies pasaka“ bei kt. Į akis krito kruopščiai parengtas stendinis šių darbų aprašymas, kuriame akcentuotos dailininkui būdingos absoliuto paieškos, Rytų ir Vakarų pasaulėjautų sankirta, simbolizmo elementai, dailės ir muzikos sąveika. Suprantama, kad vienas Guillaume’as negalėjo visko parengti, tad jam į pagalbą atėjo Williamas Lawyeras – antro kurso magis22

trantas, studijuojantis istorinį paveldą ir šaltinius, bei universiteto pedagogai – meno istorikai Isabelle Fortuné ir Solange Vernois. Daugiausia jėgų vykdant šį projektą pareikalavo muzikos repeticijos. Ruošiant koncertui chorinius kūrinius, labiausiai pasidarbavo Puatjė universiteto choras, vadovaujamas Chantal Pelhâte. Šiame chore dainuoja muzikologijos kursų studentai, tarp kurių – nemažai vaikinų. Tad išvydus jį, sudarytą iš

G.Avocat rašė apie savo susidomėjimą M.K.Čiurlioniu kaip kompozitoriumi bei dailininku ir apgailestavo, kad jo muzika yra beveik nežinoma Prancūzijoje ir niekada nėra skambėjusi Puatjė. beveik 100 narių, teko maloniai nustebti – vyriškų ir moteriškų balsų balansas buvo idealus, o ir bažnyčios akustika puikiai tiko religinio turinio kompozicijoms atlikti. Choro vadovės, baigusios choro bei orkestro dirigavimo studijas Paryžiaus, Liono ir Marselio konservatorijose, pastangomis į koncerto programą buvo įtraukti ne tik M.K.Čiurlionio, bet ir kitų lietuvių kompozitorių kūriniai: J.Naujalio motetai In monte Oliveti, Ecce vidimus, Č.Sasnausko Salve Regina, A.Kačanausko Jerusalem surge, Christus factus est, J.Gaubo Exaltabo te, Domine, L.Abario Kyrie. Iš M.K.Čiurlionio muzikinio palikimo skambėjo fuga Gloria ir kantata De profundis. Jei visi kūriniai buvo atliekami lotynų kalba ir dainininkams nesudarė jokių sunkumų, tai kantatos lietuvišką tekstą reikėjo įdėmiau pastudijuoti ir pasimokyti taisyklingo tarimo. Tai studentai darė su malonumu ir įdėmiai klausėsi jiems dalijamų patarimų. Kantata, suskambėjusi koncerto pabaigoje, tapo viso renginio kulminacija ir buvo šiltai sutikta į bažnyčią gausiai susirinkusios klausytojų auditorijos.

Atvėrė publikai Tarp chorinių kūrinių nuskambėjo simfoninė poema „Miške“, kurią atliko Puatjė universiteto orkestras, koncertuojantis ne itin dažnai. Jame groja profesionalai ir mėgėjai, studentai ir absolventai – apie 50 muzikantų. Tenka pripažinti, kad šis M.K.Čiurlionio kūrinys jiems buvo nelengvas iššūkis – tiek muzikinio teksto, tiek interpretacijos požiūriu. Kokybiškesniam atlikimui pritrūko repeticijų, tačiau pats faktas, kad prancūzai nutarė atlikti pirmąją lietuvių simfoninę poemą ir kad ji suskambo po viduramžių bažnyčios skliautais, yra vertas išskirtinio dėmesio. Orkestrui dirigavo Augustinas Maillardas – Paryžiaus ir Liono konservatorijų auklėtinis, stengęsis pajusti lietuviškos muzikos sielą ir ją muzikos garsais atverti publikai. Šis projektas iš prancūzų pareikalavo ne tik susitelkimo, laiko, darbo, bet ir finansinių išteklių. Nepasidrovėjau ir paklausiau apie tai G.Avocat. Jis mielai paaiškino, kad šio sumanymo įgyvendinimą parėmė muzikologų studentų draugija Mersenne, disponuojanti Puatjė universiteto jai skirtomis lėšomis. Draugijai, kuriai šiuo metu vadovauja Mathieu Laforest-Fournier, projektus teikia studentai, o ji atrenka ir remia pačius geriausius. Taip ugdomas jaunimo kūrybiškumas ir finansinės atsakomybės jausmas. Studentams visada į pagalbą ateina pedagogai, tapę vyresniaisiais jų draugais. Rengiant M.K.Čiurlionio muzikos koncertą ir KU Menų fakulteto dėstytojų paskaitas, ypač daug padėjo muzikologijos profesoriai Isabelle His ir Thierry Favier, Humanitarinio fakulteto vadovas Jeanas Claude’as Croizet. Visiems jiems – nuoširdi padėka. Susipažinę su M.K.Čiurlioniu, dalis Puatjė universiteto studentų bei dėstytojų nutarė pamatyti ir Lietuvą, todėl planuoja su choru apsilankyti Klaipėdoje. Nekantriai lauksime naujųjų draugų.


KINAS

Ekrane – nuostabiai absurdiškas postapokaliptinis chaosas Australų kino režisierius George’as Milleris į ekranus sugrįžo su tris dešimtmečius kinomanų laukta ketvirtąja „Pašėlusio Makso“ dalimi. Verta buvo laukti. Kadras iš filmo „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (rež. G.Milleris, 2015).

Aivaras DOČKUS

Prisilietė prie legendos „Pašėlusio Makso“ istorija prasidėjo dar 1979-aisiais, tad „Žvaigždžių karus“ perfrazuojantis sakinys „Kažkur toli dykumoje...“ nebūtų vien tuščias gražbyliavimas kino klasikos tema. Nėra jokių abejonių, kad mediciną studijavęs australas G.Milleris ne vieną kartą žiūrėjo kosminį epą, dėl kurio JAV žiūrovai 1977aisiais stovėjo eilėse prie kino teatrų. Ir galbūt kartais ties absurdo riba balansuojantis „Žvaigždžių karų“ siužetas, supynęs daugybę skirtingų minčių ir žanrų į vieną genialią raizgalynę, tapo lemtingu postūmiu George‘ui sukurti savo unikalų postapokaliptinį pasaulį su žiauriomis

jo taisyklėmis ir atšiauriais herojais. Iš žvaigždynų platybių – į dykumos kosmosą. Būsimasis gydytojas G.Milleris, be studijų, turėjo kitą prasmingą užsiėmimą: kartu su broliu jie filmavo trumpametražes eksperimentines juostas. Vienas toks vienos minutės trukmės filmukas laimėjo studentiško kino festivalio pagrindinį prizą. Netrukus medicinos studijos buvo nustumtos į antrąjį planą, o vėliau ir visai paverstos nereikšmingu įrašu talentingo scenaristo ir režisieriaus biografijoje. Ar įmanoma sėdėti palinkus prie storų knygų, jeigu galvoje sukasi vienišo dykumų klajūno Makso Roketenskio profilis ir beveik visus gamtos išteklius nedėkingiems vaikams atidavusios išdegusios motinėlės Žemės peizažas? Pirmosios „Pašėlusio Makso“ dalies biudžetas dabar juokingas pačiam varganiausiam nuotykių filmo kūrėjui – 650 tūkst. JAV dolerių. ►

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ („Mad Max: Fury Road“). Premjera Lietuvoje: 2015 m. gegužės 15 d. Amžiaus cenzas: N16. Šalis: Australija. Kompanija: „Kennedy Miller Mitchell“. Prodiuseriai: Dougas Mitchellas, George’as Milleris, P.J.Voetenas. Žanras: postapokaliptinis veiksmo filmas. Trukmė: 120 min. Režisierius: G.Milleris. Vaidina: T.Hardy’s, Ch.Theron, N.Houltas. Scenarijaus autoriai: G.Milleris, Brendanas McCarthy’s, Nico Lathouris. Operatorius: J.Seale’as. Muzika: Junkie XL. Biudžetas: 150 mln. JAV dolerių. Siužetas: globalinę katastrofą išgyvenusioje ir absoliučia dykyne virtusioje Žemėje klajojantis vienišius Maksas sutinka Furiozą – paslaptingą moterį, žūtbūt siekiančią persikelti per dykumą, kurioje negalioja jokie įstatymai. Čia iš sutiktojo naivu tikėtis gailestingumo, įveikti šią mirties zoną vienam taip pat nėra jokios vilties. Maksas sutinka padėti Furiozai... 23


KINAS

◄ Pagrindiniam vaidmeniui pakviestas

tada dar teatro aktorius Melas Gibsonas filmavosi už kuklų 15 tūkst. JAV dolerių honorarą. Niekas nesitikėjo, kad akivaizdžiai B kategorijos veiksmo juosta kam nors bus įdomi, nužingsniavus tris metrus nuo Australijos sienos. Neįžvalgūs skeptikai sulaukė riebaus antausio – antrarūšiu vadintas filmas tapo kultiniu ir surinko 100 mln. JAV dolerių, užkariaudamas kitų šalių kino projektams tuo metu abejingą JAV publiką. Pagal beprotišką biudžeto ir pajamų santykį „Pašėlęs Maksas“ pateko į Gineso rekordų knygą, taip pat šis debiutuojančio režisieriaus ir scenaristo G.Millerio fantazijų vaisius nusipelnė palankių kino kritikų įvertinimų ir kelių prestižinių apdovanojimų ne tik gimtojoje Australijoje. Tačiau daug svarbesnis kitas pasiekimas: „Pašėlusio Makso“ sėkmė plačiai atvėrė vartus australų kino produkcijai į Amerikos kino rinką. Prasidėjo tikras Australijoje sukurtų filmų aukso amžius. Suprantama, jau kitą dieną po premjeros JAV daugybė prodiuserių ieškojo M.Gibsono telefono numerio. Charizmatiškasis australas įkūnijo personažą, kuris patenka į garsiausių visų laikų kino herojų 20-uką. Kitos dvi postapokaliptinio epo dalys – „Pašėlęs Maksas: keliaujantis karys“ ir „Pašėlęs Maksas: griaustinio karalystė“ nebuvo taip trenksmingai komerciškai sėkmingos ir net kartu sudėjus nesurinko įspūdingos pirmojo filmo sumos, tačiau tęsiniai kinomanų vertinami labiau už istorijos pradžią ir gali pasigirti gausesne apdovanojimų kraitele. Trečiasis 1985aisiais pasirodęs filmas buvo pristatytas „Auksinio gaublio“ nominacijai.

Laukė tris dešimtmečius Supratęs, kad „Pašėlusio Makso“ idėjų ištekliai išsisėmė, G.Milleris ėmėsi kitų intriguojančių ir pelningų projektų – „postapokaliptinio dykumos epo“ trilogijos sėkmė atrišo jam rankas: dar prieš „Makso“ premjerą su artimiausiais bičiuliais įkurta filmų gamybos studija „Kennedy Miller Mitchell“ tapo produktyviausia ir žymiausia Australijos kino kompanija. Tarp jos didžiausių „hitų“ – „Oskarus“ laimėję filmai visai šeimai „Mažylis“ ir „Linksmosios pėdutės“. G.Milleris rašė scenarijus, 24

režisavo ir prodiusavo, pelnydamas sau Australijos kino grando titulą. Tačiau pirmagimis „Pašėlęs Maksas“ visada buvo mylimiausias jo vaikas. Naujosios trilogijos sumanymas nedavė George‘ui ramybės nuo 1998-ųjų. Nei jis, nei epopėjos fanai nenutuokė, kad nuo pirmųjų gandų pasklidimo iki idėjos realizavimo teks laukti dar 17 kankinamai ilgų metų. Investuoti didžiulių pinigų iš asmeninės kompanijos kasos režisierius neišdrįso. Kai po poros metų iš susidomėjusių kitų prodiuserių pavyko surinkti 100 mln. JAV dolerių, skubiai buvo pradėta ruoštis filmavimui. Ir tada… 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tragedija. Kolegos amerikiečiai akimirksniu atšaukė filmavimo darbus, „Pašėlusio Makso“ projektas buvo įšaldytas dvejiems metams. 2003-iaisiais G.Milleris perrašė scenarijų, sulaukė žalios šviesos, tačiau prasidėjo karas Irake. Postapokaliptinis siužetas, kurio pagrindą sudaro kariniai veiksmai dykumoje, tapo politiškai jautria tema, kurios nevalia tam tikrą laiką liesti. Projektas vėl buvo įšaldytas. Per tuos metus keitėsi scenarijaus bendraautoriai. Vienas variantų – absoliuti komedija, toks eksperimentas per drąsus net improvizuoti mėgstančiam G.Milleriui. Kol šimtąjį kartą buvo atliekamos korekcijos, solidus M.Gibsono amžius nebeleido jam ketvirtąjį kartą įkūnyti Makso Roketenskio. G.Milleris rado išeitį, tobulą pakaitalą – talentingąjį australą Heathą Ledgerį. Bet „Pašėlusį Maksą“ ir toliau persekiojo negandos – 2008-ųjų pradžioje Heatho gyvybė užgeso. Neaišku, kiek dar būtų tekę laukti postapokaliptinio australų herojaus atgimimo, jei ne dosnieji „Warner Bros“ kompanijos bosai, kuriuos įtikino lakoniškas G.Millerio scenarijus, tiksliau – 3500 veiksmo scenų brėžinių. Režisierius ir scenaristas viename interviu skėlė trumpai drūtai: „Filme bus mažai dialogų, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ sumanytas kaip viena nesiliaujanti veiksmo scena, tikslas – juosta turi būti be titrų suprantama Japonijos žiūrovams, žanras – vesternas ant ratų“. 150 mln. JAV dolerių biudžetas leido filmavimui pakviesti 150 kaskadininkų, tarp kurių – garsiojo „Cirque du Soleil“ akrobatai ir olimpinių žaidynių skonio ragavę sportininkai. G.Milleris pareiškė, kad labiau remsis kaskadiniais triukais ir darbu su kameromis, o ne vaizdo efektais. Tokiam šventam reikalui


KINAS

į filmavimo aikštelę buvo pašauktas prieš penkerius metus oficialiai į pensiją išėjęs vienas labiausiai pasaulyje vertinamų kino operatorių – „Oskaro“ laureatas australas Johnas Seale‘as, padovanojęs kinomanams nepamirštamus „Mirusių poetų draugijos“, „Lietaus žmogaus“, „Anglo ligonio“, „Pražūtingos audros“ vaizdus. Dar vienas įdomus sprendimas – konsultuoti aktorius smurto prieš moteris tema buvo pakviesta amerikiečių rašytoja, skandalingosios pjesės „Vaginos monologai“ autorė, feministė Eva Ensler. Dykumos klajūno Makso Roketenskio vaidmuo atiteko įvairiaplaniam britų aktoriui Tomui Hardy’ui, kitus du itin svarbius personažus – imperatorę Furiozą ir karingąjį vaikį Nuksą patikėta kurti „Oskaro“ laureatei, Pietų Afrikoje gimusiai Charlizei Theron ir vis labiau stebinančiam kitam britui – Nicholasui Houltui.

Veiksmas ir precizika Neįmanoma patikėti, kad filmo „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ režisieriui ir operatoriui – per 70 metų. Įspūdis toks: tėveliai berniukams pripirko daug brangių žaislų, šie sušoko su jais visais į smėlio dėžę ir spygaudami iš laimės ėmė „taškytis“. Trumpai tariant, pajutę, kad pagaliau nustvėrė svajonę už uodegos, išėjo berniukai pašėlioti. G.Milleris su bendraminčiais sudėliojo scenarijų taip, kad nė viena scena neliktų dinamiško siužeto paraštėse. Čia nėra tuščių pokalbių apie tikrąsias vertybes, žiovulį keliančio laiko tąsymo ir bandymų parodyti, kad žiūrite labai išmintingą filmą. Nors iš tiesų jūs ir žiūrite labai išmintingą filmą. Tiesiog jis toks yra, nesistengdamas jūsų apgaudinėti. Jei veiksmas, tai veiksmas. Be jokių tarpinių grandžių. Kai tempas sulėtėja, tai daroma tik todėl, kad suvoktumėte herojų motyvus ir požiūrio į kitus personažus pasikeitimus. Ir kad galėtumėte pasigrožėti įspūdingais gamtos vaizdais, kurie primena epinius paveikslus. Ši nuostabi natūralaus meno paroda tęsiasi iki paskutiniųjų kadrų. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ pradeda patikti maždaug po 15-os minučių, per kurias turbogreičiu nušviečiama postapokaliptinė situacija – kas čia dievai ir monstrai, kas patrankų mėsa ir donorai, kaip sutvarkyta naujoji visuomenė,

taikliai nukopijavusi veikimo principus iš Šiaurės Korėjos ir panašių diktatūrų. G.Milleris neleidžia atsipeikėti ir suabejoti siužeto logika: norisi paklausti, kaip ir kodėl, bet tu jau kartu su Maksu esi mūšio lauke. Štai čia paaiškėja drąsus filmo autorių sumanymas – vieną sekundę žiūrovai kvatosis iš absurdiškai stilizuotos herojų išvaizdos ir elgsenos, kitą – užgniaužę kvapą stebės, kuo baigsis kautynės dėl išgyvenimo. Viena stipriausių naujojo „Pašėlusio Makso“ pusių – detalės ir detalytės, kurios kaip strėlės skrenda ir sminga tiesiai į dešimtuką. Personažų apranga, grimas, karinės technikos ir motociklų išvaizda – dažnai tai dar svarbiau nei pats siužetas. G.Milleris kuria įspūdingą absurdo teatrą kino ekrane: į mūšį pasišiaušusiomis smėlio keteromis skriejantys kariai turi ne tik juos mirtinai kovai užvedančių būgnininkų palaikymo komandą, bet ir išprotėjusį gitaristą, kurio laužomos gitaros akordai darniai įsilieja į filmo garso takelį. Subtiliai apvagiamos visos istorinės civilizacijos ir kultūros – nuo majų iki keltų, nuo actekų iki vikingų. Ir čia pat gūsis ironiško modernumo – vadai savo patikėtiniams „chromuoja“ žandikaulius. Kai pašėlusi kompanija sektantišku „liudijam!“ iškilmingai siunčia kurį nors gentainį myriop, nebepavyksta sulaikyti makabriško juoko čiurkšlių. O pasiutėlis G.Milleris įjungia naują pavarą: ekrane tvyro žodžiais nenusakomas chaosas, kuris sukeliamas taip meistriškai, kad plika akimi matytųsi kruopelytės dydžio fragmentai. Tai ne tas chaosas, kai kamera, filmuodama bet kokį judesį, dangsto biudžeto arba siužeto trūkumus, prieš mus – absoliučiai valdomas, sąmoningas ir sistemingas chaosas. Sukuriamas įspūdis, kad aktoriai nesako išmokto teksto, o išsisukinėja iš situacijų… pagal situaciją. Kai kurios frazės atrodo labai negrabios ir lyg ne vietoje – ne laiku išsprūdę paistalai. „Gyvas, miręs, gyvas“ skamba lyg gyva kino klasika. G.Milleris ir kompanija užklumpa mus išskirtiniu humoro jausmu ir cituoja daugybę garsiausių filmų, savaip apversdami ir pasukdami jų stilistiką, epizodus bei personažus. Kažkas iš „Žvaigždžių karų“ ir „Greitų ir įsiutusių“, kažkas iš „Žiedų valdovo“ ir „Matricos“, kažkas iš siaubo slasherių – „Penktadienis, 13-ta“ ir „Kruvinųjų skerdynių Teksase“, kažkas iš

Filmas veikia visais lygiais kaip vientisas mechanizmas. Grandiozinė mašina. O svarbiausia, kad ji rieda… visiškai laisvai. Q.Tarantino juostų ir vesternų. Didmeistriškai magiškas paradoksas – Milleris cituoja tuos, kurie kažkada citavo jo „Pašėlusį Maksą“. Visas šis įtakų jovalas virsta teisingai ir taisyklingai verdančiu veiksmo pragaro katilu. Ant kiekvienos scenos G.Milleris uždėjo savo autentišką parašą, pro jo akis nepraslydo nė viena smiltis, todėl filmas veikia visais lygiais kaip vientisas mechanizmas. Grandiozinė mašina. O svarbiausia, kad ji rieda... visiškai laisvai. Pavydėtinai lengvai. Valanda ir 50 min. pralekia nepastebimai. Kaip viena veiksmo scena. O juk to režisierius ir siekė. Kitas dalykas – neprarasdamas tempo jis nepamiršo paliesti įdomių ir aktualių temų. Tai ir filmas apie pagarbą moterims, ir apie lyčių lygybės problemas, apie kovą už išgyvenimą, apie nesiliaujančius karinius ir politinius konfliktus, nužmogėjimą ir žmogiškumą, priešiškumą ir draugystę. Vienintelė silpnesnė juostos pozicija – niekuo neišsiskiriantys T.Hardy’s ir Ch.Theron aktoriniai darbai. Jie tikrai neiškrenta iš bendro ansamblio, bet ir niekur nėra įsimintino jų solo. Keista, nes T.Hardy’s tiesiog spindėjo „Tamsos riterio sugrįžime“ ir „Virš įstatymo“. Užtat Nuksą suvaidinęs N.Houltas perima pagrindinio personažo vairą ir mėgaujasi kiekvienu savo pasirodymu ekrane. Jo herojus – labiausiai pašėlęs, sudėtingiausias, įdomiausias ir keliantis empatiją net kai kovoja kitoje pusėje. Aktoriaus transformacija verta jo herojaus troškimo nukeliauti į legendinių karžygių karalystę – netrukus Nicholas turėtų tapti pirmo ryškumo žvaigžde. O mes tikimės, jog „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ pasaulio kino teatruose surinks solidžią pinigų sumą ir G.Milleris galės nufilmuoti du suplanuotus tęsinius.

25


ERDVĖS

Po vandeniu tekė Kone prieš keturis dešimtmečius Klaipėdoje buvo įkurtas Skulptūrų parkas, atsiradęs senųjų miesto kapinių vietoje. 1977–1991 m. Smiltynėje buvo rengiami skulptorių simpoziumai, o jų metu sukurti kūriniai statomi parke. Šiuo metu 10 ha parko teritorijoje eksponuojami 116 įvairios tematikos meninių darbų, kuriuos sukūrė 61 skulptorius per 13 pirmųjų simpoziumų. Apie uostamiesčio Skulptūrų parko kūrimosi istoriją kalbėjomės su Nijole Navogreckiene – ilgamete Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja, šias pareigas ėjusia nuo 1975 iki 1990 m.

Sondra SIMANAITIENĖ

Aštri problema iki šiol – 1982-aisiais Klaipėdoje susirinko architektai į kūrybines dirbtuves svarstyti, kokia turėtų būti Skulptūrų parko ateitis. Parkas įkurtas 1977-aisiais, o dar 1981ųjų pavasarį vyko paskutiniai kapinių uždarymo (naikinimo) darbai. Ar architektai bandė modeliuoti senųjų miesto kapinių ir Skulptūrų parko santykį? – Taip, (ne)sugyvenimo problema buvo akivaizdi. Kaip mes patys jaučiamės buvusių kapinių vietoje? Ši problema visada buvo labai aštri. Kalbų ir svarstymų, ieškojimų būta begalė. Kai 1975-aisiais atvažiavau į Klaipėdą, nedidelis kapinių kampas dar tebebuvo. Kadangi dvejus metus važinėjau į darbą iš Palangos, dažnai skubėdama prabėgdavau pro tą kampą į autobusų stotį. Iš tiesų vaizdas buvo graudus. Tais laikais niekas nesidomėjo čia palaidotų žmonių nuopelnais buvusiai Klaipėdai. Anos Klaipėdos neegzistavo, palaidotųjų artimųjų – taip pat. Net kalbos nebuvo, kad reikėtų skirti lėšų kapinių tvarkymui, o palikti apleistą teritoriją irgi nebuvo galima. Reikėjo spręsti, ką daryti. Kai jau prasidėjo kapinių iškėlimo darbai, kilo mintis sukviesti jaunus architektus, kad jie drauge su skulptoriais pateiktų kolektyvinių parko sutvarkymo projektų. 26

Kur šiandien tie projektai, nežinau. Žinau, kad į Kultūros skyriaus archyvą jie nepateko. Aišku viena, kad ten pasiūlymų buvo įvairių. Jei kas nors būtų juos išnagrinėjęs, gal šiandien parkas būtų šiek tiek kitoks. Apibendrinimo nebuvo. Ir man atrodo, kad geriausi projektai buvo Vytenio Mazurkevičiaus, kuris vėliau ir tapo parko architektu. – Kokia buvo tuomečio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio pozicija? – Jis ir buvo sutvarkymo iniciatorius. A.Žalys viską ėmėsi ant savo pečių. Tais laikais jį smerkiančių daug nebuvo. Rimčiau kritikuoti pradėta vėliau, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Matyt, per tiek dešimtmečių ir iš santvarkų kaitos distancijos svetimos klaidos matyti aiškiau, o didžiausi smerkiantys balsai girdėti tų, kurie tais metais dar vaikščiojo, kaip žmonės sako, „stati po stalu“. – Juk paskutinis palaidojimas – 1959-aisiais, o netrukus pradėtas kurti parkas. Gal žinote, kiek metų po paskutinio palaidojimo tuomet nebuvo galima naikinti kapinių? – Žinau, kad 30 metų nebuvo leidžiama kapo atkasti, norint laidoti greta artimąjį. Ar buvo laikomasi terminų miesto kapinėse? Nežinau. Mūsų Kultūros skyrius šiuose įvykiuose nedalyvavo. Žinau, kad buvo nemažai perlaidota, ypač tame pakraštyje palei Trilapio gatvę. Nors žvakelės lapkričio 1-ąją ir dabar negęsta. Gal nemažai dūšelių liko.

Daug kas dingdavo – Ar iki 1990-ųjų, kol dirbote Kultūros skyriuje, kas nors iš užsienio ieškojo artimųjų kapų? Gal kreipėsi į jus su kokiais nors prašymais? – Ne. Ko gero, pirmasis ieškoti ryšių su Klaipėdos praeitimi atvyko vokietis Heinzas Radziwillas, ragindamas atstatyti Taravos Anikės skulptūrą. Jis dirbo turizmo srityje ir buvo suinteresuotas, kad Klaipėdoje atsirastų vokiškų simbolių, mat vokiečių turistai labai domėjosi Klaipėdos krašto istorija. Visos diskusijos su H.Radziwillu dėl Anikės atstatymo vykdavo mano viršininkės Elenos Blažienės kabinete. Mudu su H.Radziwillu nesutarėme: jis siūlė atstatyti skulptūrą pagal nuotrauką, o aš prieštaravau, sakydama, kad tai bus tik muliažas. Tuomet įsiterpė kitas vokietis Hansas Haacke’ė, pritardamas man, kad reikia Vokietijoje ieškoti Anikės skulptūros modelio. Buvo žinoma, kad tokių modelių-kopijų yra. Ją atrado H.Haacke’s sesuo, ir skulptūra buvo atkurta pagal originalų modelį. Štai tokia grįžtančių vokiečių ir mūsų miesto simbolių istorija. – Kas atsitiko su antkapiniais paminklais iš senųjų miesto kapinių? Juk buvo bandyta išskirti svarbesnius paminklus ir galbūt juos išsaugoti. Dalis antkapinių paminklų buvo panaudoti antkapiams Klaipėdos Joniškės, Palangos kapinėse. Radau parašyta, kad vertingi paminklai buvo atvežti


ERDVĖS

jo dar vanduo...

Buvusi Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja N.Navogreckienė prisimena daug įvairiausių istorijų, susijusių su uostamiesčio Skulptūrų parko atsiradimu.  Eugenijaus Maciaus nuotr.

į Kraštotyros muziejaus kiemelį Liepų gatvėje. Dabar išlikęs tik Gerlachų paminklas. Gal žinote, kur buvo paslėpti kiti? – Žinau, kad paminklus vežė į kelių eksploatacijos valdybą. Ji atlikdavo darbus, susijusius su akmenimis, visame mieste. Ten viską suveždavo ir sukraudavo į sandėlius. Jei ko reikėdavo, visada važiuodavome ieškoti ten. – „Sąjūdžio žiniose“ K.Buivydas rašė, kad vertingi paminklai turėjo būti

suvežti į Kraštotyros muziejaus kiemelį ir suregistruoti. Muziejaus fonduose knygos su antkapinių paminklų sąrašais nėra. – Kraštotyros muziejuje tuo metu dirbo Bronelė Elertienė. Manau, jei kas nors būtų atvežta į muziejų, tai ji būtų padariusi viską maksimaliai tvarkingai. Ji buvo muziejininkė nuo Dievo ir viską tvarkė tobulai. Manau, kad muziejaus paminklai nepasiekė. Buvo sudėtingi laikai. Daug

kas dingdavo. Nepamiršiu, kai atvažiavau dirbti į Klaipėdą Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja, antrą dieną kviečia mane ten, kur dabar yra „Lūjos“ restoranas, – atrado nušlifuotą koloną, kuri panaudota kaip laiptas. Nueinu, nieko Klaipėdoje dar nežinau, nepažįstu, – tikrai kolona! Kaip vėliau išsiaiškinome, tai buvo Anikės pjedestalo kolona. Sutarėme, kad ją iškas ir saugos. O kitą rytą kolonos nebebuvo! Kur ji dingo? Nesužinojome. ► 27


ERDVĖS

Pirmas – ekspresyviausias ◄ – Gal žinote, iš kur A.Žalys parsivežė Skulptūrų parko idėją? – Galbūt iš Skandinavijos, bet tiksliau reikėtų paieškoti rašytiniuose šaltiniuose.

– Skulptoriai pasakojo, kad jis kas antrą dieną atplaukdavo į Smiltynę pasižiūrėti, kaip sekasi darbai, pasikalbėti. Jie nuolat juto stiprią, globėjišką miesto vadovo ranką. O už ką buvo atsakingas Kultūros skyrius simpoziumų metu? – Iš pradžių būsimų darbų eskizų niekas nereikalavo, skulptoriai kalė, ką norėjo. Vėliau, kai pradėta reikalauti eskizų, mes su vyriausiuoju miesto architektu Adomu Skiezgelu atrinkinėdavome, kas bus pakviesti dirbti simpoziume. Važiuodavome į Vilnių ir tardavomės, ypač nuo 1981-ųjų, kai buvo nuspręsta, kad reikia garsių pavardžių. Tuomet buvo pakviesti Robertas Antinis vyresnysis, Vladas Vildžiūnas, Jonas Kėdainis, Bronius Vyšniauskas. Mes rūpinomės skulptorių ir jų šeimų nakvyne, maitinimu, kelione keltu, dovanomis jiems. Dovanos būdavo daiktai, kurių parduotuvėse nenusipirksi, – dviračiai, magnetofonai, kasetės, laikrodžiai. Kartais skulptoriai patys užsisakydavo, ko jie norėtų. Mūsų užduotis – surasti visa tai ir pristatyti. Šiems dalykams apmokėti Kultūros skyrius iš miesto biudžeto kasmet gaudavo apie 12 tūkst. rublių. Įrankiais rūpinosi „Dailės“ kombinatas, kelių eksploatacijos

valdyba – akmenimis, kuru, kompresoriumi. Kas tik nesirūpino įrankiais! Tai buvo tragedija! Šaroškės būdavo keiksmažodis. Tik atvežė šaroškių, jau vėl reikia. – Kas tos šaroškės? – Akmens šlifavimo galvutės. Jos būdavo įvairaus grūdėtumo – smulkesnio, stambesnio. Rūpinomės ir ekspozicijų pristatymu visuomenei, atidarymo ceremonija. Simpoziumų metu organizuodavome skulptorių laisvalaikį – pasiplaukiojimus mariomis ir jūra, žvejybą nuo katerio denio, ekskursiją į alaus daryklą, kuri baigdavosi linksmiausiai. Pirmasis simpoziumas, be abejonės, buvo pats ekspresyviausias – be galo linksmas. Prisimenu, Arūnas Kynas mane išvedė iš kantrybės, reikalaudamas akordeono. Atitempiau jam akordeoną iki kelto, jis pasiėmė ir „patvarkė“. Tiek grojo, kad dumplės išėjo skudurais. Gal todėl, kad pirmasis, jis buvo pats linksmiausias. Pirmuose simpoziumuose buvo kviečiamas dalyvauti menotyrininkas, atvažiuodavo Gražina Martinaitienė. Žmona prie jūros, aišku, su ja – ir Marcelijus Martinaitis. Kokie būdavo Smiltynės vakarai!.. Tais metais šviesaus atminimo Rimantas Daugintis iškalė skulptūrą „Barnabas išeina į jūrą“. Marcelijus pakomentavo: „Į dėdė jūrą ėšplauk Barnabs/ Anam laivs pri rūras kab kap kuoks laps...“ Simpoziumai buvo ne vien akmens dulkės, prakaitas, pragariškas kelių kompresorių triukšmas. Tai buvo ir bendravimas, kūrybiniai ginčai, dainos, muzika.

Būdavo visokių juokų. Kartą sugalvojo skulptorius Motiejus Narbutas iškrėsti Stasiui Mišeikiui juoką. Jie valgo pusryčius, o Mišeikio kiaušinienėje – didžiulė juoda musė. Stasys pakėlė triukšmą, virėjos atbėgo, iškratė kiaušinienę, iškepė kitą, o Motiejus nutarė, kad jam gaila tos plastikinės musės ir nuėjo jos išsikrapštyti iš šiukšlinės. Virėjos pamatė, skambina man, šaukia, kad geriau išeis iš darbo, bet tų durnių daugiau nemaitins. Važiavau į Smiltynę aiškintis ir raminti moterų. Vakare vyrai santykius išlygino patys.

Turėjo visišką laisvę – Sprendžiant iš nuotraukų, simpoziumų atidarymai būdavo pompastiški. Atidarymų metu atvažiuodavo aukštus postus užimantys valdininkai, Dailininkų sąjungos vadai, partiniai veikėjai, kultūros ministras Jonas Bielinis... – J.Bielinis poilsiaudavo Palangoje, jo apsilankymai Klaipėdoje būdavo draugiški ir natūralūs. Šiltas, mielas žmogus, domėjosi parko kūrimu. Pamenu istoriją su Algirdo Boso „Martyno Mažvydo“ (1980) skulptūra. Dabar galvoju, kad A.Bosas neturėjo galimybės tinkamai pristatyti savo novatoriško darbo, paaiškinti visuomenei, kad taip pavaizduotas knygos žingsnis į pasaulį. Pamenu, stovi priekyje „M.Mažvydas“, kyšo dvi kojos, abu Bieliniai – pagal išsilavinimą lituanistai – stovi prieš skulptūrą ir

1977 m. pirmojo Smiltynės granito simpoziumo darbų pristatymas Skulptūrų parke prie baseinėlio. Kalba Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Žalys. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. / Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės bibliotekos B.Aleknavičiaus rankraščių fondas 28


ERDVĖS

1983 m. Smiltynės simpoziumų kompozicija Jūros šventės eisenoje. Bernardo Aleknavičiaus / MLIM nuotr.

sako: „Sėdmenys, kodėl?“ Aš neiškenčiau ir sakau: „Turbūt todėl, kad kirčiuojama kaip rašmenys“. Visi nusijuokėme ir tuo baigėsi. Manau, kad miestas nebuvo „sunokęs“ tokiai pirmosios knygos išraiškai. – Skulptoriaus A.Boso plastinė kalba ir šiandien stebina netikėtais sprendimais. O jums tuomet A.Boso „M.Mažvydas“ patiko? – Labai patiko. Puiki ekspresija. Būčiau ją palikusi ten, kur stovėjo, parko pradžioje prie K.Donelaičio gatvės. – Kodėl taip skubotai – per pusę metų – A.Boso skulptūra buvo iškelta į parko gilumą, kur tebestovi ir šiandien? – Tai nebuvo vien A.Boso „M.Mažvydo“ perkėlimas. Buvo perkilojamos ir kitos skulptūros. – Kaip reagavo menininkai, kultūrinė bendruomenė? Juk konfliktas buvo gilesnis – jis kilo iš realistinio, angažuoto ir modernaus meno interpretavimo skirtingumo. Metaforinė kalba jau klestėjo literatūroje, teatre – Tenisono pantomimos grupė, Kernagis dainavo „Kukučio balades“. Vaizduojamojoje dailėje irgi vyko povandeninių dalykų. – Kiek pažinau menininkus tuo laiku, kiekvienas ateidavo su savo skauduliais ir mintimis. Parko idėja buvo šiuolaikinė skulptūra, ir vienintelė skulptūra, kuri „įlindo“ į parką ir kurią reikėtų pašalinti, tai – I.Trojano „Artojas – karys“.

1977 m. simpoziumo dalyviai – skulptoriai L.Garla, R.Kazlauskas, V.Krutinis, J.Narušis ir M.Navakas.  Algirdo Boso / MLIM nuotr.

– Kai kalbėjausi su dailininke Sofija Kanaverskyte, kuri vesdavo savo studentus į parką susipažinti su modernia forma, ji I.Trojano skulptūrą pristatydavo kaip negatyvų pavyzdį. Gal gerai, kad ji ten stovi kaip to laikmečio tiesmuka iliustracija? Juk tai buvo tokių ir panašių skulptūrų viešose erdvėse laikmetis. – Sutikčiau, jei parkas būtų skirtas personalijoms, temoms atskleisti, gal... O dabar, kai eksponuojama plastinė skulptūra, staiga matome konkretų realų žmogų – artoją iš Mogiliovo. Manau, kad ši skulptūra neįsilieja į bendrą parko vaizdą. Su I.Trojanu buvo daug bėdos, išvažiavo iš Mogiliovo, o į Klaipėdą neatvažiavo – gėrė kažkur savaitę, o mes jo ieškojome. Nestatyti parke jo „pachario“ negalėjome – būtų nukentėjusi tautų draugystė. Kiekvienas skulptorius atvažiuodavo su savo idėjomis ir turėjo visišką laisvę save išreikšti. Vėliau, kai prasidėjo eskizų derinimas, maždaug nuo 1980-ųjų, manyčiau, kad bendras meninis parko lygis pakilo.

Atidarymai – su dūdomis – Ar partinė cenzūra kišdavosi? – Ne. Vilniuje buvo meno taryba prie Dailės instituto, jie ten susirinkdavo ir aptardavo, tuomet atveždavo į Klaipėdą. Kartais vienas dailininkas siūlydavo kelis eskizus, tuomet Klaipėdoje sudaryta meno

taryba spręsdavo, kurį pasirinkti, kuri skulptūra labiau tinka Klaipėdai. Menas buvo grynai plastinis, todėl ideologiniai dalykai neprasikišdavo, tik kai atsirado A.Boso „M.Mažvydas“, tuomet jau partija įsikišo. – Ar daugiau nė viena skulptūra nesukėlė prieštaravimų, išskyrus „M.Mažvydą“? O kaip buvo reaguota į J.Mickevičiaus „Torsą“ (kitaip „Vasara“) – erotišką nuogos moters figūros eksponavimą? – Ne, su „Torsu“ viskas gerai. Pamenu nemalonų incidentą su „Aitvaru“ 1979 m. Simpoziumo atidarymo išvakarėse sumontuotos naujos skulptūros, o iš ryto Romano Kazlausko „Aitvaras“ buvo apipiltas raudonais dažais – kažkam nepatiko apnuogintas vyriškumas. Dažus nuplovė, vyriškumas liko, ir atidarymas įvyko. R.Kazlauskas – gilus žmogus ir meistriškas skulptorius. Mes su juo iškrėtėme vieną juodą darbelį, – padovanojome skulptorei Violetai Skirgailaitei, kuri tais metais vadovavo simpoziumui, pirmąjį kačiuką. Kartą atvažiuoju į Smiltynę, diena karšta, Violeta nuėjusi į viešbutį, ir Romas sako: „Einam pas Violetą, ji turi vyno butelį, gal iškaulysim“. Einam. Pakeliui krantinėje matome kniaukiantį kačiuką, paėmėm ir nunešėm Violetai dovanų. Buvome pavaišinti vynu. Kačiuką ji parsivežė į dirbtuves ir kasdien keldavosi per marias jo prižiūrėti. Tai buvo Nukas, nuo kurio prasidėjo šių mielų gyvūnėlių prieglauda Violetos dirbtuvėse. ► 29


ERDVĖS

◄ – Ar jūs dažnai apsilankydavote Smiltynėje, simpoziumų aikštelėje? – Darbo dienomis nedažnai. Buvo nustatyta tvarka rengiami pasitarimai. Tada į Smiltynę plaukdavo visos simpoziumą aptarnaujančios tarnybos, skulptoriai išsakydavo savo pageidavimus, ir buvo aišku, ką reikia sutvarkyti. O šiaip ir laiko nebuvo – juk tuo metu ruošdavomės Jūros šventei. Darbo iki kaklo. Daugiau bendraudavome savaitgaliais, išvykose.

– Ar simpoziumai tapdavo Jūros šventės dalimi? – Ne, simpoziumai nebūdavo įtraukti į Jūros šventę. Bet vyrai gaudavo kvietimus į renginius. – Kada dažniausiai vykdavo iškilmingi darbų pristatymai Skulptūrų parke? – Paprastai šeštadieniais vidurdienyje. „Išlauždavome“ šventinę atmosferą padedant dūdų orkestrui. Styginio ansamblio negalėjome pasikviesti, nebuvo kaip įgarsinti, visame mieste buvo tik trys mikrofonai ir viena mašina su trimis kolonėlėmis visiems miesto renginiams. Mikrofonai buvo skirti šnekovams, tai nieko kito neliko, tik dūdas pūsti.

Pagal dovanų sąrašą – Skulptoriaus Mindaugo Navako, kuris net septynis kartus dalyvavo Smiltynės granito simpoziumuose, dalis darbų liko Smiltynėje. Liko didieji jo darbai, kurie negalėjo būti pervežti į parką. Kaip atsirado skulptūros, neatitinkančios reikalaujamo formato, – mažoji plastika? – Po vandeniu tekėjo dar vanduo. Buvo V.Vildžiūno grupė – M.Navakas, V.Urbanavičius ir K.Jaroševaitė. Pirmieji jų darbai buvo labai žaismingi. Kai 1977 m. pastatė M.Navako „Šarvą“, vaikai prie jo pridėjo galvytę ir kojas, – išėjo vėžlys. Tik skulptorius nuima pridėtas dalis, sutvarko ir nueina, vaikai vėl sudeda kompoziciją, ir vėl vėžlys guli. 1977-aisiais, pirmaisiais simpoziumo metais, buvo ruošiamasi Jūrų muziejaus atidarymui. Sutarėme su Konservatorijos fakultetu, kad studentai ateis į talką muziejui. Studentės, o daugiausia talkindavo jos, eidavo pro simpoziumų darbo aikštelę ir, suprantama, skulptoriai jas „kibindavo“. Vieną rytą ateina vyrai į darbą, ogi žiūri 30

Skulptorių simpoziumas Smiltynėje. Bernardo Aleknavičiaus nuotr. / I.Simonaitytės bibliotekos B.Aleknavičiaus rankraščių fondas

– nėra vienos skulptūros, bene M.Navako „Šarvo“, tuo metu vadinto „Trinukliu“. Pagal žolę atsekė, kad jis per kopą nuridentas į pievą. Vyrai vos parsitempė atgal. Kituose simpoziumuose Mindaugo darbai jau buvo nepajudinamų gabaritų. – Pirmuosiuose simpoziumuose skulptoriams būdavo nurodytos temos – jūros gyvūnai, augalai, pamario gyventojai?.. – Temos būdavo rekomenduojamos, kad atitiktų Klaipėdos aplinką. Dalios Matulaitės „Klajojantis ežeras“, S.Mišeikio „Laukimas“. O K.Jaroševaitės skulptūra „Gulinti moteris“ Klaipėdos kultūros skyriui padėjo iš Kultūros ministerijos gauti naują autobusiuką „Latvija“. Kai į Klaipėdą atvažiuodavo kultūros ministras J.Bielinis, A.Žalio pavaduotojas Algimantas Songaila jį vesdavo į parką prie „Gulinčios moters“ ir aiškindavo: „Žmonės sako, kad Kultūros skyrius vis pėsčiomis, taip pavargo, kad net Navogreckienės kojos nutrūko“. Mašiną skyrius gavo. – O kokių dovanų gaudavo simpoziumų dalyviai skulptoriai? – Jie patys užsiprašydavo, ko norėdavo. Namuose radau išlikusį seną dovanų sąrašą. Jie prašė įvairiausių dalykų, to, kas tuo metu buvo deficitinės prekės: magnetofono kasečių, dviračių, gerų laikrodžių. – Ar skulptorių norus įstengdavote patenkinti?

– A.Žalys nurodydavo prekybos valdybos viršininkui Arkadijui Lichtinšainui duoti viską, ko skulptoriai prašo. Mes sudarydavome pageidaujamų dovanų sąrašą ir jam pateikdavome, o jis mums pasakydavo, iš kur pasiimti. Skulptoriai likdavo patenkinti. Į parką, aišku, dovanų nenešdavome, per atidarymus įteikdavome specialius padėkos raštus, kuriuos paruošdavo Algis Kliševičius, ir gėlių. Padėkos raštus gaudavo ir visi techniniai darbuotojai: akmens meistrai, kranininkai, kompresorininkai. Simpoziumo pirmininkas gaudavo garbės raštą. Programų, padėkos raštų vienas egzempliorius keliaudavo į Kraštotyros muziejaus fondus.

Siekė funkcionalumo – Paskutinių dviejų simpoziumų – 1990 m. ir 1991 m. – darbų į parką nebevežė. Anot Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Arūno Sakalausko, parkas jau buvo perpildytas, nors viename tekste radau parašyta, kad A.Žalys taip nemanė. Ar vyko diskusija apie ekspozicijos parke užbaigimą? – Vyravo nuomonė, kad parke reikia daryti kapitalinę rekonstrukciją – perdėstyti skulptūras, perplanuoti želdynus. Architekto V.Mazurkevičiaus planas buvo pertvarkyti ir takų struktūrą. Kadangi ruoštasi pertvarkymui, buvo nutarta 1990–1991 m.


ERDVĖS

– Ne, jiems nerūpėjo Skulptūrų parkas. Tai metalo vagių darbas. Vagys siautėjo visame mieste. Nesiečiau skulptūrų su politika. – 2000-aisiais, kai miesto meras buvo Eugenijus Gentvilas, buvo išleistas įsakymas vadinti parką Klaipėdos skulptūrų parku. O lig tol parką vadindavo M.Mažvydo skulptūrų parku. Ar tai buvo oficialus pavadinimas? – Neoficialus, liaudiškas, prigijęs kaip M.Mažvydo alėjos tęsinys.

1982 m. Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja N.Navogreckienė sveikina susirinkusiuosius parke naujų skulptūrų pristatymo renginyje.

Nijolė Navogreckienė: Užmiršti praeities nevalia, bet nereikia jos iškelti virš šiandienos. skulptūras statyti kitose miesto vietose. Niekas nesitikėjo, kad simpoziumai nutrūks. Buvo manoma, kad naujai sutvarkius parką bus galima papildyti ekspoziciją užsakomaisiais darbais, jei būtų poreikis. – Bet juk toks pertvarkymas neįvyko! Parkas nuo tada „pakibo ore“. V.Mazurkevičiaus stalas, pastatytas centrinėje aikštelėje, taip ir liko neįprasmintas, spontaniškai atsirado nauji atminties įženklinimo vaizdiniai – memelenderių paminklas šalia moters akto, memorialas laivui „Linkuva“ atminti. Ar tuomet buvo minčių grupuoti skulptūras pagal temas, kaip yra siūlęs Dainius Elertas, primindamas Jono Tatorio idėją? – Nemanau, kad tai gera mintis. Tai būtų labai formalu. Skulptūra yra forma, akmens ekspresija, ir pagal tai reikia atrasti jai vietą aplinkoje. – Išties sunku įsivaizduoti sustatytas skulptūras pagal temą: vienoje vietoje – gyvūnai, kitoje – augalai, vyrų aktai, moterų aktai... – Anūkai. Labai juokdavomės, kad A.Žukauskas pats sau anūką pasidirbo.

Beje, mano vyresnioji anūkė visada lėkdavo prie to berniuko, įveikdavo suolo aukštį ir sėdėdavo greta apsikabinusi. Dabar tą patį daro jos vaikai. – Ar galėtume kalbėti apie skulptūros funkcionalumą? Tuo metu tai būtų novatoriškas santykis su menu – kurti skulptūras, ant kurių galima joti, laipioti, sėdėti. – Taip, tokia mintis ir buvo. Siekta kurti skulptūras, kad ant jų vaikai galėtų žaisti, todėl pasirinktas akmuo, ne medis. R.Midvikio „Balnas“ yra pats šauniausias pavyzdys. Tik susidurdavome su dilema, kaip suderinti veją, priėjimus prie skulptūrų. – Girdėjau, kad skulptoriai savo darbams panaudodavo iš kapinių atvežtus suolelius, paminklinius akmenis. Ar taip galėjo būti? – Nesąmonė. Taip nebuvo. Akmenis suveždavo iš laukų kelių eksploatacijos tarnyba, ieškodavo, rinkdavo labai atsakingai. Tikrai niekas nenaudojo akmenų iš senųjų kapinių.

Kelio atgal nėra – Ar galima 1990-ųjų rugpjūčio pabaigoje K.Jaroševaitės skulptūros „Dvi puokštės“ sudaužymą sieti su tuo metu vykusiais „Jedinstvos“ mitingais?

– Ar įsivaizduojate, koks parkas turėtų būti ateityje? Kaip sustiprinti istorinį jo pasakojimą, įprasminti praeitį? Kaip panaudoti parko erdves? – Parke atsirado daug naujų reikšminių taškų: „Linkuvos“ memorialas, atstatytas J.L.Vynerio paminklas, neseniai pastatytas armėnų architektūros religinis paminklas Chačkaras. Ar jų daugės? Nežinau. – Nemanote, kad Hermanno ir Marie Gerlachų paminklas turėtų sugrįžti į savo vietą ir miestui priminti Klaipėdos senąją giminę? – Tai gera mintis. Be abejo, reikėtų sutvarkyti parko takelius, jie yra siaubingos būklės. Šalia tokių takų skulptūros atrodo kaip antrarūšės, neturinčios meninės vertės. Takai trukdo skulptūroms teikti estetinę funkciją. Juk byra ekspoziciniai takeliai, o ne šiaip pasivaikščiojimų takai. Būtinai reikėtų kiekvieną skulptūrą apšviesti individualiu apšvietimu. Kaip Palangos botanikos parke. Skulptūros „suskambėtų“ naujai. Būtina kelti eksponavimo kultūrą. Kelinta valdžia, kiek dešimtmečių ruošiasi tvarkyti parką? – Kaip manote, ar trūksta parke informacinių stendų, kuriuose būtų papasakota kapinių, palaidotų asmenybių, Smiltynės granito simpoziumų istorija, pristatytos skulptorių meninės biografijos? – Manau, kad stendų netrūksta. Turėtume pagarbiai, oriai konstatuoti faktą. Užmiršti praeities nevalia, bet nereikia jos iškelti virš šiandienos. Faktas jau įvykęs, kelio atgal nėra. Pati geriausia forma – leisti knygas, katalogus, lankstinukus, skrajutes. – Informacinis centras turėtų atsirasti parke. Bet kur? Gal XIX a. gynybinė patrankos kalvelė galėtų pasitarnauti? – Medicinos kiemą su fontanėliu būtų gražu atverti parkui. 31


DAILĖ

D.Žalnieriūtės dė Taip ir įsivaizduoju: erdviame kambaryje su erkeriniu langu, aukštomis lubomis ir neįmanomai ornamentuotu parketu, kažkurių gyventojų palikimu, palinkusi prie apvalaus stalo grafikė Danutė Žalnieriūtė dėlioja oforto technika atspaustus įvairiaspalvius įvairiaformius lapelius į sudėtingų konfigūracijų juodus karkasus, kurdama tai, ką „Klaipėdos galerijoje“ veikiančioje parodoje įvardijo kaip kintančias struktūras (paroda „Kintančios struktūros“ veiks iki liepos 1-osios). Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Įdėmesni dailės parodų lankytojai galėtų prisiminti prieš kelerius metus „Vakarų vėjų“ parodoje eksponuotas jos kompozicijas, kuriose jau ryškėjo būsimų struktūrų užuomazgos. Nemanau, kad reikėtų vardyti visas talentingos uostamiesčio

32

kūrėjos veiklos sritis ar priminti kūrybą – ji žinoma mieste ir labai išsamiai bei informatyviai pristatoma dailininkės internetinėje svetainėje zalnieriute.lt, kurioje pateikiami kūrinių skaitmeniniai vaizdai leidžia pasekti pastarųjų trijų dešimtmečių kūrybos raidą. Pasižvalgius į ofortus, tapybos darbus ir piešinius, dabartinis grafikės kūrybos posūkis link abstrakcijų, kuriamų pasitelkiant

koliažą, neatrodys toks netikėtas. „Kūrybos procesas teikė didesnį malonumą nei pats rezultatas, kadangi darbai buvo kuriami be išankstinio eskizo, grynai improvizuojant ir džiazuojant“, – teigė autorė parodos pristatymo metu, pratęsdama mintį, kad „abstrakcija leidžia pasinerti į kūrybos, nesuvaržytos saviraiškos galimybes, patirti improvizacijos malonumą, sukonkretinti vaizduotę ir suabstraktinti tikrovę“. ►


DAILĖ

ėlionių strategijos

D.Žalnieriūtė. Iš ciklo „Kintančios struktūros“. 2014–2015.

33


DAILĖ

◄ Tam tikras tikrovės abstrahavimo

aspektas yra beveik visuose D.Žalnieriūtės kūriniuose, net ir ankstyvesniuose ofortuose, kuriuose kiekvienas iš objektų, – ar tai būtų saulėgrąžų graižai, prinokusios kriaušės, veido fragmentas, pastato frontonas, medžiagos skiautė, – perteikiami labai konkrečiai, bet štrichų ir linijų voratinklis, tampantis neįskaitomu ornamentų slaptaraščiu, keičia kiekvieną motyvą, netikėtai jungia su kitu, suteikia naujas konotacijas. Maždaug 2005–2007 m. dailininkė ėmėsi vėduoklių serijos, sulaukusios dėmesio ir populiarumo. Pats objektas yra ir funkcionalus, ir paslaptingas – priklausomai nuo jam suteikiamo turinio, per jį reiškiamos minties. Danutės darbuose vėduoklė pateikiama kaip stabilus, augalo lapą primenantis objektas, įkomponuotas popieriaus lakšto centre. Visa įvairovė buvo pasiekiama pasitelkiant tarsi antrines priemones – ornamentiką, linijų karakulius, smulkiausius motyvus, konkretesnius ar visai abstrakčius, ir spalvą. Panašus procesas – nuo atpažįstamo, konkretaus link apibendrinto, ornamentuoto ir kartu išgryninto – pastebimas ir tapybos darbuose. Juose numanomi peizažo fragmentai kompozicijos ir spalvos derinių požiūriu tampa dekoratyviomis, logiškai sustyguotomis plokštumomis, užpildančiomis ribotą erdvę. Komponavimą puikiai išmananti grafikė šiuo metu tarsi tolsta nuo subtilių nespalvotos grafikos pustonių, atrasdama ir įvaldydama spalvų ir tekstūrų derinius. Kintančių struktūrų serijoje spalvų tonai ir deriniai yra tokie pat subtilūs, koks yra subtilus ir neaprėpiamas juodos ir baltos spalvų niuansavimas jos ofortuose. Atlikimo požiūriu naujausi D.Žalnieriūtės darbai – mišria technika sukurti koliažaiimprovizacijos nėra tokie paprasti, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jie reikalauja ne mažesnio dėmesio nei grynieji ofortai. Be to, juose naudojami oforto technika atspausti intarpai, kuriuos norint sudėlioti reikia ne tik ypatingo rankos tikslumo, precizikos, bet dar svarbiau – meninės nuojautos ir visumos pojūčio. Tai nuojauta pasako, kurioje vietoje turi atsirasti tie skirtingų faktūrų ir atspalvių geometrinių formų intarpai, kad dekoratyvi kūrinio visuma taptų kintančios tikrovės abstrahuotu atspindžiu. Panašų jausmą patiri žvelgdamas į Venecijos Šv. Morkaus bazilikos mozaikines grindis – spalvoti marmuro gabaliukai klostosi į abstrakčias struktūras, užkoduotus realybės fragmentus.

34


ŠIUOLAIKINIS MENAS

L.Guokės parodos „Pasirinkimo kambarys“ A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje fragmentas. „Merkel deimantas“ – šiandieninis vilties simbolis.

Apie kambarį, kuriame įmanomas pasirinkimas Antano Mončio namuosemuziejuje Palangoje iki birželio 29-osios eksponuojama jaunos menininkės, tarpdisciplininio meno kūrėjos Lauros Guokės (Šiauliai) paroda „Pasirinkimo kambarys“. Joje – itin aktualūs, tvirtą autorės poziciją militarizmo ir karo temomis liudijantys kūriniai.

Danguolė RUŠKIENĖ

L.Guokė yra surengusi daugiau nei 15 autorinių parodų, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Pastaraisiais metais pajūryje savo personalines parodas ši menininkė rengia gana dažnai. 2014 m. Klaipėdoje (KADS Baroti galerijoje) ji pristatė parodą „Ten, kur esi“, 2013 m. vasarį jos paroda „Sunaikinta Visata / Destructed Universe“ vyko Palangoje (A.Mončio namuose-muziejuje), 2012 m. taip pat Palangoje („Ramybės galerijoje“)

buvo eksponuojama paroda „NeBuvimo meditacijos“. Parodos „Pasirinkimo kambarys“ temos užuomazgas buvo galima atpažinti prieš tai vykusioje Lauros parodoje („Ten, kur esi“). Tada ji eksponavo baltą drobę, išmargintą Antrojo pasaulinio karo metais Radviliškio, Šeduvos, Rozalimo ir gretimose apylinkėse žuvusių partizanų vardais, apjuostą tautine juosta, kokios buvo naudojamos žuvusiojo karstui į kapą nuleisti. Šiandieniniai įvykiai, vykstantys Ukrainoje, kaip teigė Laura, ne tik verčia kritiškai įvertinti mūsų laikmetį, veiksmus ir atsakomybę, bet ir prisiminti Lietuvos laisvės kovų istoriją, tautos praeitį. ► 35


ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ „Man atrodo, kad būtų nepadoru kalbėti apie kažką kita šiais metais. Negali likti abejingas tam, kas ten vyksta“, – dalijosi mintimis parodos autorė.

Erdvė atviram pokalbiui L.Guokė jau ne pirmą kartą artimai komunikacijai su jos kūriniais suvokėjus pakviečia į užtamsintą izoliuotą erdvę. Pa-

sinaudodama kinematografišku principu, ji laipsniškai rutulioja pasakojimo eigą, žingsnis po žingsnio veda žiūrovus savo minčių / kūrinių labirintais prie centrinio ekspozicijos objekto – dramatiška raudona šviesa apšviesto stalo, ant kurio žėri Ukrainos vėliava. Deja, su atplėšta dalimi, kuri simbolizuoja brutaliai nuo Ukrainos atskirtą Krymo sritį. Kėdės prie keturkampio stalo yra tik dvi. Autorei ir jos pašnekovui. Tai galėtų būti ir vieta vienišam „pokalbiui“ su savimi. Vieta

pasirinkimui. Arba vieta dviem pašnekovams iš priešingų kambario pusių – kairės ir dešinės. Diskusijos tema čia konkreti, sąlygos atviram pokalbiui įvykti – idealios. Tik ar to užtenka, kad pasirinkimas būtų tinkamas ir intymus pašnekesys baigtųsi susitarimu? Simbolių kalba nuo čia tik prasideda. Kambario centre stovintis stalas su kėdėmis tampa ne tik išeitiniu diskusijos tašku. Tai ir tam tikra riba, dalijanti erdvę į skirtingas puses, teritorijas, kuriose kaupiamos skirtingų žmonių su skirtingomis idėjomis ir poelgiais istorijos. Kairėje kambario sienoje, išmargintoje kruvino lietaus lašais, milžiniškos „žaliųjų žmogeliukų“ (зелёные человечки, rus.) figūros skrodžia erdvę godžiai žibančiomis

L.Guokė tyrinėja ribas tarp tikro ir menamo, tarp tikėjimo ir jo praradimo, tarp žodžio ir veiksmo, galiausiai – tarp gyvenimo ir mirties.

Melsvoje šviesoje išryškėjantys „žalieji žmogeliukai“ – kraujo lietaus fone.

akimis. Gal šių žmonių pozos neatrodytų grėsmingai, bet kaukėti veidai, tiriantys žvilgsniai, amunicija, rankose laikomi ginklai, verčia gūžtis ir trauktis atatupsta. Kartu tai – ženklai, nuorodos ne tik į tai, kas vyksta Ukrainoje, kas vyksta šiuo metu pasaulyje. Bet ir į tai, kas jame vyko anksčiau ir kas gali nutikti su bet kuriuo bet kurioje Žemės vietoje ir bet kuriuo metu. Jie – amžinos grėsmės simboliai, baimės ir nuojautos išraiškos. Grėsmės, kuri net ir nebūdama reali, visuomet tvyros kažkur netoliese.

Byloja žmogaus gestais

Vakuume sugniaužtas kumštis – tikėjimo galios liudytojas. 36

Laura ir toliau išlieka nuosekli. Palaipsniui ji pereina į dar labiau išgrynintą kalbą ženklais. Toliau plėtodama savo diskusiją, ji pasirenka žmogaus gestus, ilgainiui tapusius žinomais, nesunkiai (intuityviai) suvokiamus ir vis dažniau naudojamus sąmoningai. Rankų kalba yra be galo informatyvi ir paveiki. Jos gali raminti, suteikti viltį, tikėjimą. Gali sustabdyti. Lygiai taip pat, kaip ir gali išgąsdinti, skaudinti ar


ŠIUOLAIKINIS MENAS

Švarioje baltoje plokštumoje užgniaužiamos rankos maldai. 

prakeikti ir nulemti likimus. Būtent pastaraisiais gestais „aplipdoma“ užsimaskavusi figūra, užtikrintai įsitaisiusi tarp „žaliųjų žmogeliukų“, kurią identifikuoti galima be didesnių pastangų. Priešais šias figūras, dešinėje kambario pusėje, vyrauja visiškai kitokia atmosfera. Kaip atsvara ir prieštaravimas prievartai ir agresijai, čia slėpiningi šviesos šuorai iš tamsos ištraukia mažučius, bet ryškius deimantus. Kuriais, atrodo, nusėta visa siena. Tai – jie, gyvenimo ir žmonijos deimantai. Žmonės, kurie savo gyvenimą paverčia amžina kova. Būtent ta kova, kuri stabdo destrukciją, prievartą ir žiaurumą. Šie deimantai, kurių žėrėjimo trukmę dažnu atveju nulemdavo būtent rankos, tiksliau – vieno piršto veiksmas, įrėmina visiškai kitokių gestų piešinius. Tai – rankos (Dalai Lamos), sudėtos maldai, prašant taikos. Laiminanti ranka – Kristaus palaiminimo ženklas. „Galios trikampis“ (Merkel-Raute, vok.), dar vadinamas „Merkel deimantu“ – rankų pozicija, kuri būdinga Vokietijos kanclerei A.Merkel, ir pan. Tai – gestai, rankų ženklai, kurie suteikia vilties. Simboliškai visus juos sujungia apkabinimas – apsikeitimas pozityvia energija. Laura ir šioje parodoje naudoja tamsoje švytinčius ultravioletinius dažus bei specialias (UV) lempas, taip siekdama sukurti įtikinamą piešinių / kūnų (ar jų fragmentų) spindėjimo efektą. Kambario erdvę į kairę ir dešinę menininkė padalijo vadovaudamasi žmogaus smegenų veikimo principu. Simboliškai siena kairėje (kairysis žmogaus smegenų pusrutulis)

Asmeninio archyvo nuotr.

paskirta racionalaus proto kontrolei, o dešinėje – emocijoms ir kūrybiškumui. Anot autorės, „veikiant dešiniajam pusrutuliui, esame sujungti su visu pasauliu, esame viena šeima, tik dėl dešiniosios smegenų pusės veiklos mes galime būti vientisi, gražūs ir t. t. Kairioji pusė – tai metodiškas linijinis mąstymas. Praeitis ir ateitis“.

Gilu ir itin aktualu Garsas, sklindantis iš kambario gilumos, nukelia į dinamišką vyksmą. Videofilmas prasideda Karlo Jenkinso „Šv. Pranciškaus Asyžiečio Taikos malda“ (Peacemakers The Peace Prayer of St. Francis of Assisi, angl.), kurios fone atsiveria tankus miškas. Vaizdas / kamera juda, ritmiškai atkartodama žmogaus žingsnius. Lyg ir artėja proskyna, tačiau ji ir vėl pradingsta medžių tankmėje. Laura čia grįžta į mūsų tautos praeitį, į laiką, kai miškuose slapstėsi Lietuvos laisvės kovotojai. Nelieka abejonių, kad iškeitę namus į gūdžias girias šie žmonės tikėjo savo pasirinkimu. Jų emocines būsenas ir fizinę būklę (nuovargį, išsekimą) autorė atskleidžia vis apsisukančio vaizdo motyvu. Šie intarpai jungia kitą ne mažiau dramatišką vyksmą. Periodiškai pasigirsta sunkiai apibūdinamas šiugždėjimas. Vyksta nebylios rankų grumtynės. Jos bando suformuoti gestus, ženklus, kurie čia tampa ryškesnėmis ar mažiau aiškiomis užuominomis. Besigrumda-

Įsakmūs ir trikdantys gestai – bekompromisių sprendimų ženklai.

mos tai su raudona, tai su juoda mase, rankos kuriam laikui nurimsta baltame fone. Tačiau netrukus, iš tolumos ataidint lietuvių partizaninėms dainoms, kova prasideda iš naujo. Videofilmo pabaigoje grįžtama į mišką. Spartūs žingsniai pamažu sulėtėja, kol galiausiai sustoja ir įsivyrauja tamsa. Laura ir šioje parodoje išlieka ištikima savo kūrybos temoms. Ji ir toliau analizuoja žmogaus santykį su išoriniu pasauliu. Tik šįkart, kalbėdama apie žmonių tarpusavio ryšį, labiau akcentuoja priežastis, nulemiančias nesusikalbėjimą, ir skaudžias pasekmes. Ji ir toliau tyrinėja ribas tarp tikro ir menamo, tarp tikėjimo ir jo praradimo, tarp žodžio ir veiksmo, galiausiai – tarp gyvenimo ir mirties. Tik šįkart jos analizė žymiai konkretesnė ir itin aktuali. Lauros kambaryje pasirinkimas įmanomas. Bet ar jis įmanomas už šio kambario ribų? Autorė šį klausimą palieka atvirą.

37


GINTARO LAŠAI

Jei valgau literatūr Jaroslavas Melnikas. Anoreksija. Apsakymai. Alma littera, Vilnius, 2014. 200 p.

Dainius VANAGAS

Kas skaito, tas žino – Jaroslavas Melnikas. Eksperimentatorius, vaizduotės akrobatas, mistikas, vienas spalvingiausių lietuvių trumposios (ir ilgosios) prozos kūrėjų. Kas naujo? Apsakymų rinktinė pavadinimu „Anoreksija“. 22 tekstai. Užmetus akį į turinį – 14 realistinių, 8 siurrealistiniai. Kiekviena knyga, tiksliau, kiekvienas kūrinys pasiūlo būdą, kaip apie jį kalbėti. Kūrinys primeta kalbą. Kūrinys pasipūtęs, jis nesiklauso. Arba mokaisi jo kalbos, arba nieko nebus – tavosios jis nė už ką nesimokys. Ne fasonas. Mes žinome, ką reiškia anoreksija – tai apetito sumažėjimas arba visiškas jo išnykimas. O kas yra anoreksija šioje apsakymų rinktinėje? Tai – literatūrinio apetito sumažėjimas arba visiškas jo išnykimas. Literatūros? Ne, aš nealkanas, sako J.Melnikas. Aš valgiau ir atsivalgiau. Apsakymų personažai apsėsti vienos minties. Toji mintis yra viskas, ką jie turi, – ir nė žingsnio į šalį. Todėl, nepaisant gyvos, skaidriai užrašytos kalbos, Vingras, Vėliūtė, Jasionis ir kiti veikėjai tėra fragmentiškos būtybės, schemos, pakabos, ant kurių mechaniškai užkabinami daugiau ar mažiau nuspėjami siužetai. Jokių išsišakojimų, detalių – teksto tik tiek, kiek reikia idėjai išplėtoti. O kartais ir tai per daug. Kaip prasideda apsakymai? Opa, ir prasideda – be pradžios. Kaip sapnas. Ir kaip sapne – tik viena linija, vienas įsismelkimas, vienas lygmuo, viena trauka, viena šerdis. Iškart žinai, aplink ką viskas sukasi. J.Melnikas vienu minimalistiniu judesiu 38

sustato dekoracijas, paruošia sceną. Yra tas ir tas, nėra to ir to. „Rybakova buvo liesa it skeletas moteris, o vyrams tai nepatikdavo“ („Anoreksija“, p. 25). Rybakova liesa – vyrams nepatinka. Rybakova bus apkūnesnė – vyrams patiks. Rybakova transformuojasi. „Vieną rytą Vingras pastebėjo, kad duktė turi dvigubą pagurklį: kai pakelia galvą, jo nematyti, bet kai nuleidžia, išlenda tai, kas, dovanokite, primena kiaulę“ („Edipo kompleksas“, p. 75). Vingras pastebėjo, kad dukra – nebe dukra, o kiaulė. Su kiaulėmis ne pakeliui. „Seserys Deveikytės nesimatė trejus metus, o kai susitiko, susiriejo“ („Visiška nesąmonė“, p. 99). Vienai patinka tas, kitai tas. Nesusitars, jei nesiaukos. Nesiaukoja. Kaip baigiasi apsakymai? Opa, ir baigiasi – be pabaigos. Jokio smūgio, apvertimo, nuostabos, nieko, ko esame įpratę tikėtis iš pabaigos. Ar baigiantis sapnui jauti, kad baigėsi sapnas? Ne, sapnas tik pūkšt, ir nuplaukė. Neaišku kada. Bandei pamatyti, bet nepamatei. „Matydamas dukters kančias, jos neviltį, Doveika suprato, kaip stipriai ir švelniai ji mylėjo tą žmogų“ („Tėviška meilė“, p. 14). Doveika suprato. Doveika gudrus. „Prisimindamos seserišką meilę vaikystėje ir jaunystėje, šitaip laukė to susitikimo (laukė supratimo, užuojautos, palaikymo), bet ta meilė dabar glūdėjo kažkur toli, slaptoje vietoje“ („Visiška nesąmonė“, p. 105). Pabandė – neišėjo. Kalbama, kad tos slaptos vietos seserys kantriai tebeieško. „Štai ir teiskite mane, kvailę, jei perskaitysite šiuos žodžius. Vis tiek mano pavardės nežinote ir niekada nesužino-

site, kas aš ir kur gyvenu arba gyvenau (pastaruoju atveju – linkėjimai iš Padebesių)“, („Tikėjimas“, p. 123). Tuščia teisti, kai nėra teisiamojo. Tekstai deklaratyvūs, jausmai, kuriuos patiria veikėjai, išrašomi kone papunkčiui. Jei kur kokia migla įsimeta, tuoj iškeliamas klausimas, o čia pat, žiū, ir atsakymas pateikiamas. Tai galėtų atrodyti primityvu, paprasta, lėkšta, tiesmuka, paviršutiniška. Keista, bet atrodo gaivu ir šviežia. J.Melnikas, krapštinėdamasis po žmogaus vidurius, palengva, bet užtikrintai tolsta nuo prasmės. Pavyzdžiui, atrodo, kad tekstuose yra daug dramos. Pavydas, vienatvė, kasdieninio darbo bergždumas, yrančios šeimos, giluminiai kompleksai, motinystės ilgesys, lėktuvų katastrofos, o dar tie vaikai, bjaurybės, kadaise buvę tokie mieli, dabar užaugo ir tapo nedėkingais niekšais.


rą – pykina

Bet tekstai skamba taip, tarsi dramos nėra nė lašo. Visa, kas iš pirmo žvilgsnio turėtų būti sudėtinga ir sunkiai apčiuopiama, yra brūkšt brūkšt skaidriai ir kuo paprasčiausiai užrašyta. Ir dar su tokiu įtartinu pajuokavimu, sakytum – pajuokavimu nejuokaujant. Gyvena antai žmonės, ir kokių tik dalykų jiems nenutinka! Atrodo, verk, užjausk, suprask, kokie dideli ir mums visiems bendri rūpesčiai juos ištinka. Arba bent pasišaipyk, nuvertink, demaskuok. Na, žodžiu, padaryk ką nors, ko žmonės tikisi iš meno. O čia – kur tau! Nuolatinis krizenimas. Bet ne piktdžiugiškas, atseit, nerimti visi šie rūpesčiai. Ne, jie rimti. Tik kas iš to? Ką dabar su jais, buvusiais, esamais ir būsimais, daryti? Ką dar apie juos parašyti? J.Melnikas neieško puošnaus literatūros rūbo. Jis, sakytum, maigo

klaviatūrą ir maigydamas verda lengvai virškinamą raidžių košę. Apsakymuose neatveriamos jokios gelmės, jokie niuansai. Nes kiek galima su tais niuansais – kasdien matome. Viskas čia grubu ir storžieviška: gyvenimas slenka, nes jam nesuteikta galimybė sustoti. Dalykai keičiasi, nuolatinis vyksmas. Žmogus visuomet nori (koks, tiesą sakant, skirtumas – ko?), bet ne visada gauna. Tada būna liūdna / linksma, tuščia / prasminga. Tik tiek. J.Melnikas savo tekstuose imituoja, kad yra arti žmogaus, bet iš tiesų stengiasi nutolti nuo jo per šviesmečius ir pažvelgti į jį iš neįžiūrimo tolio. Iš tolio, kai nieko nebeįmanoma matyti. Kai viskas ima atrodyti vienoda. Kai įsivyrauja mirtis. „Anoreksija“ tiesiog tirpsta rankose. Autorius banalų, nuolatiniu kismu grįstą pasaulį perteikia dar banalesnėmis, sausesnėmis priemonėmis. Tai – netikėtas ir liguistai įdomus efektas. Juk dažniausiai kuriant meno kūrinius – bent jau taip deklaruoja jų kūrėjai – į pasaulį stengiamasi įlįsti giliau ir giliau, iškapstyti šiokią tokią prasmę, vertes, nors kruopelytę reikšmingumo, parodyti grožį, išskleisti nuostabą... O čia – priešingai. Esą, ko landžioti ten, kur jau net blizga nuo išlandžiojimo. Kitaip tariant – nebėra apetito. Ar ši knyga – gera literatūra? O koks skirtumas? Dalykai keičiasi. Leidykla išleido, kažkas skaitė, buvo nusivylęs ar pradžiugintas. Autorius už honorarą nektarinų ar bananų nusipirko, skaitytojas lentyną papuošė ar krosnį pašėrė. Dalykai juda. „Anoreksijoje“ nėra nieko, ką tradiciškai esame linkę vadinti gera literatūra. Ir turbūt nieko, ką vadintume bloga literatūra. Skaitant apsakymus nori nenori galvoji – kas čia? Nebandoma nieko „išlaužti“, perspjauti, šokiruoti, nustebinti, atverti, parodyti... Nieko. Juk šiais laikais taip nebūna! Ir pasidaro maloniai neįprasta. Tada supranti, kad šitas „kas čia?“ – tai komplimentas knygai.

langas

J.Šikšnelio romanas – lenkiškai Klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio knyga „Įvykių horizontas“ („Horyzont Wydarzen“) šį pavasarį išleista Lenkijoje. „Jotemos“ leidykla šį romaną 2007 m. išleido lietuviškai. Jo veiksmas vyksta dviejose laiko plotmėse: vienoje – realus įvykis – pasikėsinimas į Rusijos carą XIX a. pradžioje Vilniuje, kita pasakojimo plotmė – šiuolaikinio archyvaro gyvenimo ir veiklos (manipuliavimas archyvuose esančiais sovietinių laikų dokumentais) ypatumai. Išmoningai jungdamas dvi laiko plotmes, į viską žiūrėdamas šiek tiek ironiškai, autorius pasakoja intriguojančią detektyvinio pobūdžio istoriją. Kaip pasakojo J.Šikšnelis, Balstogės vaivadijos Łukaszo Górnicki’o biblioteka leidžia nemažai knygų, tarp jų – ir lietuvių autorių: „Paminėtina Leonardo Gutausko „Vilko dantų karoliai“, išėjusi prieš porą metų. Lankiausi šioje bibliotekoje 2012-aisiais pristatydamas savo romano „Kryžiau žalio medžio“ vertimą į lenkų kalbą. Jie susidomėjo visa mano kūryba, o vertimui pasirinko „Įvykių horizontą“. Vertė vilnietis Janas Sinkevičius. Beje, jis vertė ir L.Gutausko romaną“. J.Šikšnelis yra parašęs ir išleidęs bene 22 knygas. Jose – novelės, pjesės, detektyviniai ir ne detektyviniai romanai. Viena jo knyga pasirodė rusiškai, jau trys – lenkiškai, o dabar rašytojas laukia savo novelių esperanto kalba. Jas irgi žada išleisti Balstogės biblioteka.

39


GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

Fašizmas – tai labai paprasta. Epidemiologinė atmintinė Prieš 20 metų, 1995 m. gegužės 18 d., rusų rašytojas Borisas Strugackis laikraštyje „Nevskoje vremia“ publikavo pranašingą straipsnį pavadinimu „Fašizmas – tai labai paprasta. Epidemiologinė atmintinė“. Štai jis. Borisas STRUGACKIS

Maras mūsų namuose. Gydyti jo mes nemokame. Dar daugiau, mes visiškai nesugebame net nustatyti teisingą diagnozę. Ir tas, kuris jau užsikrėtė, dažniausiai nepastebi, kad jis serga ir platina užkratą. Jis įsitikinęs, kad apie fašizmą žino viską. Juk mes visi žinome, kad fašizmas – tai: esesininkų mundurai; lojanti kalba; išmestos pirmyn romėniškam pasisveikinimui rankos; svastika; juodai raudonos vėliavos; marširuojančios kolonos; žmonės – skeletai už spygliuotos vielos; riebūs dūmai iš krematoriumo kaminų; velnio apsėstas fiureris su sklastymu; storas 40

Geringas; pensnė stikliukais blyksintis Himleris, – ir dar pusė tuzino daugiau ar mažiau įtikinamų figūrų iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“, iš „Žvalgo žygdarbio“, iš „Berlyno šturmo“... O, mes puikiai žinome, kas yra fašizmas – vokiškasis fašizmas, jis ir hitlerizmas. Mums ir į galvą nešauna, kad egzistuoja ir kitoks fašizmas, toks pats šlykštus, toks pats baisus, bet savas, naminis. Ir tikriausiai būtent todėl mes nematom jo tiesiog panosėje, kai jis mūsų akyse auga ir plečiasi šalies kūne, tarsi tylus piktybinis auglys. Mes, tiesa, atpažįstame svastiką, užkamufliažintą runų ženklais. Mus pasiekia kimūs šūksniai, kviečiantys susidoroti su svetimaisiais. Mes kartais pastebime bjaurius lozungus ir piešinukus ant mūsų

namų sienų. Bet mes niekaip negalime sau prisipažinti, jog tai irgi fašizmas. Mums vis atrodo, kad fašizmas – tai: juodi esesininkų mundurai, lojanti svetima kalba, riebūs dūmai iš krematoriumų, karas... Dabar Mokslo akademija, vykdydama Prezidento nurodymą, karštligiškai formuluoja mokslinį fašizmo apibrėžimą. Reikia manyti, tai bus tikslus, visaapimantis, visiems gyvenimo atvejams tinkantis apibrėžimas. Ir, suprantama, velniškai sudėtingas. O juk fašizmas – tai paprasta. Dar daugiau, fašizmas – tai labai paprasta! Fašizmas yra nacionalistų diktatūra. Atitinkamai fašistas – tai žmogus, išpažįstantis (ir skleidžiantis) vienos tautos pranašumą prieš kitas ir kartu – aktyvus „geležinės rankos“, „tvarkos – disciplinos“,


gintaro lašai

„spygliuotų pirštinių“ ir kitų totalitarizmo žavumynų šalininkas. Ir viskas. Nieko daugiau fašizmo pamatuose nėra. Diktatūra plius nacionalizmas. Totalitarinis vienos nacijos valdymas. O visa kita – slaptoji policija, lageriai, knygų laužai, karas – išauga iš šito nuodingo grūdo, kaip mirtis iš vėžio ląstelės. Įmanoma geležinė diktatūra su visomis jos mirtinomis grožybėmis – tarkim, Stresnerio diktatūra Paragvajuje arba Stalino diktatūra SSSR, – bet kadangi totalinė tos diktatūros idėja nėra nacionalinė (rasinė) idėja – tai jau ne fašizmas. Įmanoma valstybė, besiremianti nacionaline idėja – tarkim, Izraelis, – bet jei nėra diktatūros („geležinė ranka“, demokratinių laisvių slopinimas, slaptosios policijos visavaldystė) – tai jau ne fašizmas. Visiškai beprasmiški ir neraštingi posakiai – „demofašistas“ arba „fašistuojantis demokratas“. Tai tokia pati nesąmonė kaip „ledinis verdantis vanduo“ arba „aromatinė smarvė“. Taip, demokratas gali kai kuriais požiūriais būti nacionalistu, bet jis pagal apibrėžimą yra visokios ir bet kokios diktatūros priešas, todėl fašistu būti paprasčiausiai nemoka. Taip pat, kaip joks fašistas nemoka būti demokratu, žodžio laisvės, spaudos laisvės, mitingų ir demonstracijų laisvės šalininku, jis visada už vienintelę laisvę – Geležinės Rankos laisvę. Galiu nesunkiai įsivaizduoti žmogų, kuris, susipažinęs su visomis šitomis mano definicijomis, abejodamas pasakys: „Betgi tavęs paklausius išeina, kad prieš penkis–šešis šimtus metų visi pasaulyje buvo fašistai – ir kunigaikščiai, ir carai, ir senjorai, ir vasalai...“ Kai kuriuo požiūriu šis priekaištas pataiko į taikinį, nes jis teisingas „tiksliai priešingai“: fašizmas – tai sutrikusio vystymosi feodalizmas, išgyvenęs ir garo amžių, ir elektrifikacijos amžių, ir atomo amžių, ir pasirengęs išgyventi kosminių skrydžių bei dirbtinio intelekto amžių. Feodaliniai santykiai, atrodytų, išnyko, bet feodalinis mentalitetas pasirodė besąs gajus ir galingas, jis pasirodė besąs stipresnis ir už garą, ir už elektrą, stipresnis už visuotinį raštingumą ir visuotinę kompiuterizaciją. Jo gajumo priežastis, be abejonių, yra ta, kad feodalizmas savo šaknimis siekia ikifeodalinius, urvinių žmonių laikus,

siekia blusomis aptekusių beuodegių beždžionių mentalitetą: visi svetimieji, gyvenantys kaimyniniame miške, – šlykštūs ir pavojingi, o mūsų gaujos vedlys - nuostabiai žiaurus, išmintingas ir nugalintis priešus. Šis pirmykštis mentalitetas tikriausiai dar negreit apleis žmogiškąją giminę. Ir todėl fašizmas – tai feodalizmas šiandien. Ir rytoj. Tik, dėl Dievo, nepainiokite nacionalizmo su patriotizmu! Patriotizmas – tai meilė savo tautai, o nacionalizmas – neapykanta svetimai. Patriotas puikiausiai žino, kad nebūna blogų ir gerų tautų – būna tik blogi ir geri žmonės. Nacionalistas visada mąsto kategorijomis „savas – svetimas“, „mūsiškiai – nemūsiškiai“, „vagys – frajeriai“, jis ištisas tautas su neapsakomu lengvumu priskiria niekšams, arba kvailiams, arba banditams. Tai pats svarbiausias fašizmo ideologijos požymis – žmonių skirstymas į „mūsiškius ir nemūsiškius“. Stalino totalitarizmas pagrįstas panašia ideologija, būtent todėl jie tokie panašūs, šitie režimai – režimai žmogžudžiai, režimai – kultūros griovėjai, režimai militaristai. Tik fašistai skirsto žmones į rases, o stalinistai – į klases. Labai svarbus fašizmo požymis – melas. Žinoma, ne kiekvienas, kuris meluoja, yra fašistas, bet kiekvienas fašistas – būtinai melagis. Jis tiesiog priverstas meluoti. Nes diktatūrą kartais dar galima šiaip taip, iš bėdos, bet visgi protingai pateisinti, nacionalizmą gi pagrįsti galima tik padedant melui – kokiais nors padirbtais „Protokolais“ ar gerklojimais, kad atseit „žydai rusų liaudį nugirdė“, „visi kaukaziečiai – iš prigimties banditai“ ir panašiai. Todėl fašistai – meluoja. Ir visąlaik melavo. Ir niekas nėra tiksliau pasakęs apie juos už Ernestą Hemingvėjų: „Fašizmas yra melas, sakomas banditų“. Taigi jei jūs ką tik „suvokėte“, kad vien jūsų tauta verta visų žemės gėrybių, o visos likusios tautos aplinkui – antrarūšės, sveikinu: jūs žengėte savo pirmąjį žingsnį į fašizmą. Paskui jums dingtels į galvą, kad aukštųjų tikslų jūsų tauta pasieks tik kai bus įvesta geležinė tvarka ir užčiauptos srėbtuvės visiems tiems rėkautojams ir popieriaus gadintojams, skalambijantiems apie laisves; kai bus pastatyti prie sienos (be teismo ir tyrimo) visi, kurie trukdo žengti koja kojon, o svetimtaučiai negailestingai paimti į nagą...

Ir kai tik jūs visa tai priimsite, – procesas baigtas: jūs jau fašistas. Jūs nedėvite juodo munduro su svastika. Jūs neturite įpročio rėkti „Heil!“. Jūs visą gyvenimą didžiavotės mūsų šalies pergale prieš fašizmą ir galbūt netgi pats, asmeniškai, artinote tą pergalę. Bet jūs leidote sau stoti į kovotojų už nacionalistų diktatūrą gretas – ir jūs jau fašistas. Kaip paprasta! Kaip siaubingai paprasta. Ir nepasakokite dabar, kad jūs – visai nepiktas žmogus, kad jūs prieš nekaltų žmonių kančias (prie sienos turi būti statomi tik tvarkos priešai, ir tik tvarkos priešai turi atsidurti už spygliuotos vielos), kad jūs pats turite vaikų – anūkų, kad jūs prieš karą... Visa tai jau nebeturi jokios reikšmės, kai esate priėmę Buivolo tikėjimą. Istorijos vieškelis seniai suplūktas, istorijos logika negailestinga, ir kai tik į valdžią ateis jūsų fiureriai, įsijungs sklandžiai veikiantis konvejeris: kitaip mąstančių pašalinimas – neišvengiamo protesto nuslopinimas – konclageriai, kartuvės – taikios ekonomikos nuosmukis – militarizacija – karas... O jeigu jūs, staiga atsipeikėję, panorėsite kažkuriuo momentu sustabdyti šitą siaubingą konvejerį, jūs būsite negailestingai sunaikintas, tarsi koks nevykęs demokratas internacionalistas. Jūsų vėliavos bus ne raudonai rudos, o, pavyzdžiui – juodai oranžinės. Jūs savo susibūrimuose šauksite ne „Heil“, o, tarkim, „Slava!“. Jūs neturėsite šturmbanfiurerių, vietoje jų bus kokie nors esaūlai brigadininkai, tačiau fašizmo esmė – nacistų diktatūra – liks, o tai reiškia, liks melas, kraujas, karas – dabar jau, galimas dalykas, branduolinis. Mes gyvename pavojingu metu. Maras mūsų namuose. Visų pirma jis pažeidžia įskaudintuosius ir pažemintuosius, o jų tokia daugybė dabar. Ar galima pasukti istoriją atgal? Turbūt įmanoma – jei to norės milijonai. Tad nenorėkime to. Juk daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Ne viskas, žinoma, bet daug kas. Iš rusų k. vertė Gintaras GRAJAUSKAS

41


GINTARO LAŠAI

Nida TIMINSKAITĖ

skelbimas laikraštyje raudonojo aukso laikrodžio grandinėlę pamestą tilto gatvėje liepos keturioliktą dieną dovanoju julijui k. taip dažnai lankiusiam mane sapnuose kantriai budėjusiam prie manojo sarkofago katedros požemiuos išsikasusiam senu tėvo kastuvu kanadietišką lobį sereikiškių parke ilgai žiūrėjusiam kaip jis- o dieve! mėlynos šilkinės kojinės pavidalu keliauja į dausas. *** Eilėraštis šilkinėm juostom standžiai apvyniojęs čiurną grakščiai prilaikantis puantą

Poetė O.Dovidavičiūtė-Pučenia. 

Nuotrauka iš knygos „Juodkrantė ir jos perlai“ (Eglė, 2015).

Poetės atminimui

Alfonsas Jonas NAVICKAS

Ona Dovidavičiūtė (1939–2015) gyveno unikaliame žemės kampelyje – Juodkrantėje – tarp dviejų vandenų. Iš vienos jos namo pusės gaudė jūra, o iš kitos tyvuliavo ar šniokštė Kuršių marios. Apie šį kraštą – Neringą ji išleido ne vieną eilėraščių rinkinį suaugusiesiems ir vaikams. Atmintina knyga suaugusiesiems „Laiškai į jūrą“, vaikams įsiminė jos knygelės „Marių rankšluostėlis“, „Pamario maldelės“, „Jūrinukas“ ir „Skrendanti jūra“. Ji valdė visą kraštą žalią Ir kopų drobes audė eilėmis Žinojo marių šneką ir pušų mintis Ji tiesė atminimui kelią

Čia žuvėdros klykė audros šėlo Banga nuo marių grįžo su žinia Čia pasitiko vakarą jos vėlų Iš tolių grįžtanti vilties daina… Klaipėda, 2015 m. birželio 7 d.

42

eilėraštis rokokiškas kojaraištis saugąs (dažnai simboliškai) skaisčiosios deivės nekaltybę eilėraštis vyniojasi ant rankų keltiškom apyrankėm pasiekia dailų afroditės kaklą eilėraštis apvainikuoja garbanas vaškuotų laurų aureolė skleidžia blyškų nuodo šydą *** ar tikėti vystančiu rožės žiedlapiu kažkieno atminimais išbarstytais kadais pakelėj saulės spinduliu droviai liečiančiu debesio kraštą –


GINTARO LAŠAI

nebūna švelnumo per daug punktyriškas liūdesys per daug svetimas pasiklydusiam kosmoso kryžkelėse be kelio ženklų du lietaus lašai medituojantys lango stiklu dvi eilutės be rimo nežinia kuri katrą imituojančios lango ašaros – grimas greitai rudenio vėjas jas nudžiovins ---------*** gyvenimas pilnas dulkių ir popieriukų žyminčių laiką kryptį judėjimą baltų popieriukų sniego spalvos arba pieno kaip pasakytų italai su užrašais būta patirta dar bus čia sustoti šito nereikia atsiprašau lyg turėčiau žinoti poilsio zona amnezija flirtas tuščios pastangos grįžimas atgal netikėta nebūta tai kas nuspėjama sunkus klinikinis atvejis remisija išėjimo nėra šita kryptis nebuvo žymėta

du pusrutuliai tiesiog neapčiuopiama *** prilyta. šlapia. tylu prilyta iki saulės, iki mėnulio prilyta iki karališko deja vu iki beprotiško karališkumo prilyta iki ilgesio, iki dienos iki nakties nebylaus kalbėjimo iki pačių dangaus debesų iki gaisų sužėrėjimo prilyta iki vienos, iki marselio iki edinburgo iki maskvos iki gyvulio (už) kalbėjimo iki juodos nevilties prilyta iki aistrų prarajos iki baltai įkaitusios dykumos paukščio pėdsako akmeny šalia kylančio dangun vieškelio iki smilkstančių drobėje veidų iki neišpilžiusių pažadų prilyta. šlapia. tylu gal būta čia lyjant? deja vu... *** Baltai dažyta iliuzija tobulai maskuoja sudėvėtą pilkumą

angelo sparnas keistu rakursu rėmuos ant sienos tos, kur nusitrina ribos tarp sensoriškai senstančios vaikystės ir muziejiškai žydinčios nuotakos nes gimstam seni tokie seni kaip pageltusios nuotraukos senam albume kaip angelo sparnas, iš močiutės virtuvės tas, kur skirtas sušluoti būties trupiniams nuo ilgų atminimų aukojimo stalo.

*** A.Š. nepastebimai bulvės išleido daigus bambagysles rišančias jas su dausom tobulos niekio akutės portatyvinės kameros instinktyviai iš naujo bando atrasti dangų

Alio Balbieriaus nuotr. 43


GINTARO LAŠAI

Iš romano „Kontinentas“ Jimas CRACE’AS

VI

Elektra (Pabaiga. Pradžia – DURYS, 2015 gegužė, Nr. 5(17) Apverstas kaklu žemyn stiklinis ąsotis – vanduo ūmiai išpiltas ant grindų ir kliento batų! – nuleidžiamas virš išlenktų kaip arka juodų drugio sparnų. Atėję pavalgyti ar išgerti susirenka aplinkui ir laukia. Minutę ar maždaug tiek drugys virpėdamas plaka sparnais ąsočio sieneles. Paskui – staigiai nurimęs – išsitiesia paslikas skersai vaisiaus. Vaidina negyvą. Dabar klientai taip pat sustingsta ir nutyla. Visi žvilgsniai randa liniją išilgai šikšnosparninio drugio kūno – krenta žemyn ant raudono palinkusio uodegos smaigalio. Smaigalys rodo į policininko žmoną. Drugys buria jai ateitį. Ji skaičiuoja pilkas dėmeles išilgai sustingusios drugio nugaros: septyni vaikai! Ji matuoja jo sparnų plotį: ilgas gyvenimas! Iš arti nerviškai įsižiūri į tuos keturis juodus sparnus: meilės sparnas, pinigų sparnas, malonumų sparnas – visi puikūs. Bet vienas užpakalinis sparnas prie kraštų dantytas: žaizda. „Bloga sveikata“, – ištaria policininko žmona. Ji pakelia stiklinį ąsotį ir šikšnosparninis drugys suplazdena – vėl pradeda sukti spirales tarp stalų. – Netrukus tie nepatogumai bus pamiršti, – kartoja Avni. Most ranka – dar tekštels drugiui! Bet klientai ir šįkart jo neklauso. Dabar policininko žmona stovi atsirėmusi nugara į uždarytą restorano langą (jos veidas apšviestas kaip artistės, vis palinkstančių žvakės liepsnų bei lempų) ir dainuoja: 44

eFoto nuotr.

Naktis – tokia šilta, Naktis – tokia ilga; Mes vieniši, vieniši, vieniši. Elektrikų akyse žiba ašaros, kai jie stovi verandoje prie savo stalų ir kelia taures į dainininkės sveikatą. Tai toks metas, apie kokį mūsų seneliai kalba: muzika, valgiai ir gera nuotaika. – Greitai, – taria Avni, – čia bus patobulinimų.

Dieną veranda tampa darbo vieta. Elektrikai savo laidų ritinius atremia į kėdes, o grąžtus, varžtus ir instaliaciją išdėlioja ant stalų. Jie elektrifikuoja vidinį kambarį – ruošia jį atidarymo ceremonijai. Prižiūrėtojas Avni prismeigia prie verandos sienos skelbimą (padailintą savo ranka, raidės užrašytos kaligrafo mieste): „Šio Poilsio Namo Prižiūrėtojas, vykdydamas savo Garbingas Pareigas Nuolatiniams


GINTARO LAŠAI

Gyventojams ir Keliautojams, praneša, jog tam, kad pažymėtume Elektros Energijos Atvedimą, Modernizacija vyksta su tokia Skuba, kurios reikia užtikrinti jos baigmei numatytu laiku, tai yra iki mūsų Draugo ir Geradario pono Ministro bei Delegatų Vizito į šį Pastatą…“ Kas gali perskaityti kiek nors daugiau, nesustojęs pirmą kartą pailsėti, giliai įkvepiant oro, nepasėlindamas pirmyn patyrinėti vidaus? Aišku, niekas iš tų miestiečių. Smalsumas pastūmėja juos išilgai verandos prie atvirų durų, pro kurias praeina elektrikai; bruzdūs, perdėtai susirūpinę – kaip straubliukai išspaudose. Ten, kaip ir prižadėjo Avni, stovi stiklinių mangų dėžė, pilkšva ir kelianti nusivylimą. Netoliese – medinis rėmas, keturių karstų dydžio; jame telpa tai, ką vaikai pripažino esant mažą baltą sunkvežimį. Nauja kambarinė šaldyklė. Kartoninės dėžutės kolos, alaus ir vaisinių gėrimų laukia šaldymo. Stalinės lempos – ant jų, kaip pagrindinė frizo tema, nupiešti Niujorko pastatų kontūrai dangaus fone – supakuotos susmulkintoj medžio žievėj. Sulčiaspaudė bliksi šalia savo naujai įmontuoto kištukinio lizdo. O prie tolimosios sienos paguldyta plokščia kvadratinė dėžė, tokia plati kaip velnio vežimo ratas. – Tai mano pasididžiavimas, – taria Avni, bet daugiau nieko nesako. – Tai pati svarbiausia pasaulio peticija, – pareiškia mintį mokytojas. – Avni pagarbiai pageidauja, kad mums tiektų lietingesnį klimatą. Kai kitą kartą prapliups lietus, Avni užsitarnaus gerą vardą. Bet vaikai žino daugiau. Jie jau užlipo ant stalų ir atsispoksojo – dėžės viršus nukeltas. Viduje – rinkinys lėktuvo propelerių; jie išpjauti iš storiausio, pačio glotniausio degutmedžio, nudažyti imituojant tigro kailį; kiekviena mentė – žmogaus ūgio. Šiame mieste nėra paslapčių („Bent jau nė vienos, kurios mes nežinotume“). Taigi kai Avni išvaro visus vaikus iš verandos ir su jauniausiu bei žiauriausiu iš elektrikų, kad tasai eitų sargybą, gena visą pulką prie Poilsio Namų žemės pakraščio, mes visi paliekame savo namus ir savo laukus, kad galėtume pritapti prie minios ir šaukti: – Kas per triukšmas?! Ką mes pražiopsojom? – Nesiartinkit, – perspėja Avni. – Sužinosit, kai ateis laikas. – Sužinosim – ką?! Dabar nepasakysi?

Avni užtrenkia duris iš verandos į restoraną. Dabar girdime tik dirbančius elektrikus – jie beldžia, laužo, kala. Jis stovi, atsirėmęs nugara į duris, žvelgia iš namo: per verandą, minios link. Tas jauniausias ir žiauriausias elektrikas sugeba griežtais žodžiais kontroliuoti vaikus, bet negali sulaikyti minios. Ji pamažu traukia pirmyn, kol pasiekia verandos laiptus; ten priekiniai sustoja lygia greta. – Kas per triukšmas, Avni?! – Jokio triukšmo. Tai jūs keliate triukšmą. – Kas ten darosi?! – Nieko... ypatinga. Patobulinimai... – Kokie dar patobulinimai?! Kodėl vaikai negali žiūrėt?! Ką jie daro ten – viduj? Elektrinę moterį? Dabar net Avni nusijuokia. – Klausykit, – sako jis, prieidamas arčiau mūsų. – Būkite kantrūs. Jūs matot tas? – jis rodo pirštu į peticijas ir didžius skelbimus, kurie puošia sieną. – Dabar šis miestelis žinomas. Mes turim elektrą. Greitai nuties kelią. Tada įrengs nusileidimo aikštelę, pastatys kino teatrą, radijo siųstuvą, gamyklą, mūsų nuosavą skerdyklą. Bet pirmiausia gausim elektrą... Taigi leiskite būti ambicingiems, leiskite mums turėti geriausią elektrą pasauly. Tegul pats Ministras atvyksta čia ir pamato, kaip mes pranokstam visus su elektra. Tada jis linktels galvą ir tars pats sau: „O, šis miestelis turi viziją. Siųskit inžinierius, siųskit oreivius, siųskit kino mechanikus, siųskit radijo operatorius, siųskit pramonininkus, siųskit skerdėjus. Siųskit pinigus. Paversim tą miestelį didmiesčiu! – Bet ką tu slepi, Prižiūrėtojau Avni? – Aš parodysiu jums, – prižada jis. Mes susispiečiame už jo – jis atveria duris į vidinį restorano kambarį! Matom – elektrikai stovi: ant kėdžių, ant stalų; jie pakelia rankas – tiesia lubų link. – Leiskit pažiūrėti... Kas ten? Kas ten? Šalia Avni į kambarį įsisuka plona mergaitė; ji žengia į elektrikų rato centrą. Pažiūri viršun ir tada grįžta prie minios, kuri jau netoli durų. – Jie nori pritaisyt prie lubų propelerį, – sako ji. – Daro lėktuvą. Avni pasitraukia į šoną – eikit visi, pasižavėkit. – Tai mano dovana šitam miesteliui, – aiškina jis. – Noriu pažymėt paties Ministro vizitą ir elektros energijos atvedimą. Šis – pats didžiausias, pats puikiausias vėdintuvas visam krašte!

Paskutinė tos jungiamosios detalės, kuri laiko Avni ventiliatorių pritvirtintą prie lubų, veržlė stipriai užsukta. Elektrikai stumteli vieną didžiulę poliruotą mentę. Ji sukasi pilna apmaudo – energija dar netiekiama – smaigalys beveik siekia restorano sienas. Jos šešėlis, metamas dėl šviesos, besiliejančios pro verandos langus, – tai didelis juodas drugys. – Kietas medis, tvirtas metalas, – pagyrūniškai murma Avni. – Nepaprastas ventiliatorius... Pirmasis atvykęs – Ministro Sekretorius. Važiuojant blogais sausais keliais, juodas jo Peugeot kelionėje apneštas pilkomis dulkėmis. Jis matė prijaukintą elnią, klaidinančius žmones pulkus žemės strazdų, kažkokį apkerėtą sterblinį, pagautą vidury važiuojamosios kelio dalies variklio burzgesio. Dabar mato nuėstus moliūgus ir apgraužtus medelius – Bairdo tapyrų ir jų juokingų knyslių darbas. Dar – visus gerus, tinkamus maistui gyvūnus, taip pat – tupinčius taikinius. Mintis turėti čia žemės tampa vis patrauklesnė. Jaukus šeimyninis namelis su nedidele moliūgų sodybviete virsta viešbučiu medžiotojams, tiems taikliems savaitgalio šauliams; jie labai mėgsta medžiojamus paukščius ir žvėris, tik jų netraukia ilgos kelionės pėsčiomis, negundo pavojai, nevilioja kantrybės išbandymai. Ar čia gautum pelno, verslas ar geras? Metęs pirmą žvilgsnį į Poilsio Namus, jis vis labiau tuo įtiki. Jo viešbučiui nėra varžovo: tas – tik drovi, neapsaugota nuo vėjo, maža medžio ir tinko vištidė, pastatyta nevietoj ir prastai įrengta. Koks idiotas taip sutvarkė, kad Ministras turi įjungti srovę iš čia? Nežymus miestelis. Menki žmogeliai. Tas Ministro Sekretorius laukia savo automobilyje, per lauką nuo Poilsio Namų. Netrukus atvažiuos kariuomenės džipai, su kareiviais ir ceremonialo įrenginiais. Sekretoriui – laisva programa. Dar šiandien, kiek vėliau, jis ištyrinės Nepruolo žemę ir išsirinks gerą sklypą netoli kelio ir policijos nuovados; tačiau nevėjuotą ir be kaimynų. Elektrą atvedė – moliūgai užaugs dideli. Nepruolo turės laikytis savo pažado. Žemvaldys ir Sekretorius, kaip visada, gerai sutars – ypač dėl to, kad jie šiame miestelyje jau turi bendrų interesų. Naujai palygintas kelias – dabar jis duotų naudos abiem. Užtaisykite tas duobes. ► 45


GINTARO LAŠAI

◄ Priplakite dulkes gudronuota skalda. Savaitgalio medžiotojai – piniginės pilnos, medžioklės krepšiai tušti – spaudžia į kaimą: jie prasilenkia su pripildytų iki kraštų Nepruolo sunkvežimių kolona, pristatančia apvalius kaip nupenėti balandžiai saldžiuosius moliūgus miesto prekiautojams didmenomis. Sekretorius jau regi visa tai. Jis išsakys svajones savo kolegoms, susijusių ministerijų sekretoriams... Kai tik džipai ir juodasis automobilis privažiavo prie Poilsio Namų, pradėjo rinktis minia. Jie lauks visą dieną Ministro atvykimo. Jie išsikalbės ir juoksis, ir nieko nepražiopsos. Ministro Sekretorius apstulbintas. Jis kreipiasi į šešių kareivių viršininką paaiškinimų. – Ką jie daro? – klausia. – Jie krato užpakalius ir trūkčioja nosimis. – O kas tasai?.. Avni išėjo iš namo į savo verandą ir pradėjo iškilmingą kalbą. – Gerbiamasis Ministre ir Drauge, – taria jis. – Mes sveikiname jus… – Dar ne. Pataupyk savo kniūpsojimus. Aš ne Ministras. Aš esu jo Sekretorius. Avni švyti ir tapšnoja svečiui prie alkūnės. – Tada – mes susirašinėjom, – nudžiugęs sako jis ir parodo mostu savo dokumentų galeriją. – Aš esu Prižiūrėtojas Avni. Štai mano peticija dėl elektros, jūs pamenat? Ir čia šiandien – rezultatas! Jis pakelia rankas: ir sveikindamas pats save, ir kad galėtų suktelėti tuos naujai pakabintus stiklinius žibintus, geltonus, žalius ir oranžinius. – Bet aš negaliu reikalauti visos garbės. Ministras taip pat užsitarnavo mūsų padėkos... Ministro Sekretorius pradeda svarstyti, ar tik jis netapo kokios nors subtilios ironijos auka. – Šitie žmonės? – jis nurodo tuos kelis minioje, kurie vis dar lenktyniauja, – užpakaliai ar nosys? – Kokiu tikslu? Kas jie? – Miestelio gyventojai, Sekretoriau. Jie susirinko pasidžiaugti elektra ir Ministro atvykimu. – Taip, bet ko jie kratosi? – Ai... – mesteli Avni patenkintas, kad gali sukurti paprastą paaiškinimą. – Jie siunčia komandas iš savo smegenų. Tik pasiųsk – jau atlėkus. Kaip elektra! Dabar jau Sekretorius yra įtikintas, kad jo viešbutis neturės varžovų. Tas Poilsio 46

Namų Prižiūrėtojas – toks pat pasiutęs kaip mangustas. Gal būtų apdairu – nors šitai dienai – užrakinti jį, kad dingtų iš akių. Ministras – ne toks žmogus, kuris mėgsta nukrypimus. Tačiau Prižiūrėtojas nuskubėjo šalin – jis užsiėmęs pasirengimu ir savo vertės pojūčiu. Ministro Sekretoriui belieka išskleisti savo kareivius („Pažabokit tuos kratiklius! Nepraleist nė vieno!“), o paskui dar pašnipinėti savo žemę. Greitai ceremonija bus baigta ir prasidės biznis... Ministras atvyko su limuzinų kolona, priekinių stiklų valytuvai pačiurkščiodami braukė į šonus dulkes... Šis miestelis niekada nematė tokio iškilaus, taip skrupulingai parengto sambūrio. Bet kodėl taip ramu? Viskas, ką girdi miestelėnai – jie atitverti virvėmis, tolokai, – tik Avni nuolankumo bruzdesys. Jis supažindina savo svečius su Namais: rodo savo ventiliatorių, savo stalines lempas, savo kambarinę šaldyklę, spalvotuosius verandos žibintus, ryškius, nes visi nublizginti. Jis pats ploja savo įžvalgumui ir geram organizavimui: štai stovi sulčiaspaudė, joje – grynų sudedamųjų dalių kokteilis; jo saldžiųjų moliūgų sultys, mėtų vanduo, pigus korėjietiškas viskis, valgomoji druska ir sojos pudra nekantriai laukia, kada įjungs elektrinį plaktuvą. Bet vidiniam kambary kalba tik Avni, kiti mirtinai tylūs. Svečiai taip ankštai susigrūdę. Negali vaikščioti, paplepėti. Jie nenori stumdytis ir šūkčioti draugams, kai Ministras taip netoli. Ką gali pasakyti elektrikai – ir dar pašnibždomis, – prispausti taip arti ir taip karštai prie savo kompanijos Prezidento? Kaip policininko žmona pralinksmins net nesišypsančius žurnalistus ir fotografus, jei negali pasiraivyti, ištiesusi prispaustas prie šonų rankas, ir padainuoti? Kaip artimai, kaip sumaniai galėtų žemvaldys Nepruolo kreiptis į Ministrą dabar, kai tarp jų pečių net pleišto neįsprausi: kaip kaimynas, kolega, draugas, partneris ar bendradarbis? Kaip nepažįstamas? Mokytojas, policininkas, kareivinių kapitonas, miesto daktaras, jautukų kastruotojas, pirklio žmona – visi suspausti vienas prie kito ir netekę žado. – Tęskime, – įsako Ministras patarėjui. Ministrui nedaro įspūdžio nei ventiliatoriai, nei sulčiaspaudės. Ką jis mėgsta labiausiai – tai savo limuzino draugystę. Dabar jau naktis. Atitverti virvėmis miestelėnai stovi mėnulio šviesoje. Poilsio

Namuose nugnybtos paskutinės laukinės žvakių liepsnos ir užpūstos žibalinės lempos. Ministras rengia trumpą kalbą. Jis apturėjo asmenišką malonumą, sako, kovojant ir laimint politinius mūšius už pamirštos Lygumos Centro bendruomenės elektrifikavimą. Tai yra projektas, artimas jo širdžiai. Kaip jisai nori, kad vyriausybė būtų mažiau įsipareigojusi tame reikale – tada jis galėtų elgtis pasidavęs staigiam – kaip šoka driežas! – entuziazmui ir priimti didžiadvasišką Prižiūrėtojo Avni pasiūlymą: pailsėti kelias dienas tarp puikių šio miesto žmonių. (Šioje vietoje Ministras pademonstruoja elektros iškrovą – šypt policininko žmonai.) Bet ne, jis turi pasitenkinti mažesniais malonumais, tais tarnybos ir pareigos. Netrukus reikia grįžti į miestą. Bet pirma... – Leiskite man palikti jus, labai mielai prisimenančius savo Ministrą... Jis nusitveria už to ceremonialinio elektros energijos perjungiklio ir patraukia. Stebinamas dalykas, kaip šviesa gali sutrumpinti atstumą. Poilsio Namai – dabar grotelės stiprios baltos šviesos su spalvotų lempų diadema – šoktelėjo miestelėnų link. Kiekvienas veidas prie vidinio kambario lango ryškus. Kiekvienas žodis aiškus. Net tolimieji laukai priartėjo, apibrėžti apšvietimo taškuotėmis prie mokyklos, ligoninės, policijos nuovados ir tomis Nepruolo žemėje. Miestas susitraukė. Tik dangus ir aušra atrodė labiau nutolę. Avni svečiai taip pat truputį apstulbinti; tačiau ne elektros. Daugelis iš jų, lankydamiesi mieste, ir anksčiau stovėjo dirbtinėje šviesoje. Ne, juos apstulbina Avni sulčiaspaudė, kuri puola pjaustyti ir spausti beveik anksčiau, nei šviesos prasiskverbia iki kambario kampų ir meta šešėlius ant mirkčiojančių veidų. Visi jie sukteli galvas – įsižiūrėti į sulčiaspaudę, ruošiančią jiems kokteilį, – ir kambarys pratrūksta juoku. Taip pat plojimais. Tai magiškas žavesys. Atsirišo liežuviai. Elektrikai spaudžia ranką savo Prezidentui. Laikraštininkai šypsosi prekybininkams. Pirklio žmona – „ne pirmą kartą“, – šnabžteli kažkas – pasiūlo savo žandą jautukų kastruotojui. Ministras stipriau išsikrauna – daugiau šypsnių policininko žmonai. Nepruolo ir Ministro Sekretorius apsikabina. Tikros iškilmės. – Dabar mus prisimena! – šaukia Avni per atvirą langą.


GINTARO LAŠAI

Praplikę vyrai ir moterys apnuogintais pečiais pirmieji atkreipia dėmesį, kad kyla vėjas. Visas kambarys jau dreba. Cigaretės dūmas skuba atgal pas rūkalių. Barška kokteilių stiklai. „Bus lietaus“ ar „Keičias mėnulis“, ar „Naktį mieste gims vaikas“, – taip aiškina pasikeitimą prietaringieji. Likusieji užsisegioja švarkus ir siunčia Avni uždaryti langinių. Tačiau tas brizas nesilpnėja. Dabar jis smūgiuoja į vidines sienas ir plaka praėjimą tarp svečių. Viesulas stiprėja iš vidaus. – Mano ventiliatorius! – atsipeikėja Avni. – Aš pamiršau. Kaip jis galėjo pamiršti savo pasididžiavimą, savo dovaną miestui? Tasai sunkiai pasidavė elektros energijos įtakai – jo medžio rankos per plačios, per sunkios, kad noriai skrietų aplink ašį. Jis sukosi kaip kiaulių mitalas iš gilių, pamažu įgaudamas greitį, palaipsniui gindamas kaip bandą ir pasisavindamas orą Poilsio Namuose. Dabar jis vadovauja. – Tai yra didelis ventiliatorius, – atsiliepia Nepruolo. – Jis toks platus kaip kambarys… Visi pokalbiai nutrūko – Avni ventiliatorius dėmesio centre. – Ministre, – primygtinai klausia Avni, – ar jūs kada nors anksčiau matėte tokį ventiliatorių, per visas savo keliones, visuose puikiuose pastatuose, kuriuos jūs aplankėt?.. – Niekada, – ištaria Ministras, galvodamas apie neatkreipiantį į save dėmesio, tylų oro kondicionavimą jo paties įstaigoje, namuose ir automobilyje. – Aš manau – šis ventiliatorius unikalus. – Aš dedikuoju šį unikalų ventiliatorių Ministrui, – su patosu taria Avni, – kaip padėkos ženklą už aprūpinimą elektros energija... Svečiai – jų veidai atvėsę ir išraudę nuo įdėmaus žiūrėjimo prieš vėją – jaučiasi įpareigoti, kad paplotų abiem, Ministrui ir ventiliatoriui. Milžiniškos mentės vis dar didina greitį. Jos graibsto oro gūsius nuo kambario aukštumų ir svaido juos ant gerbiamų svečių galvų. – Žiūrėkit, žiūrėkit! – šaukia Avni, užstodamas verandos duris, kad niekas neištrūktų. – Dabar – visi atvėsę! Apsičiupinėkit – kokie mes šalti!

Liejantis elektros šviesai, skersai lubų nusidriekęs tamsus ventiliatoriaus šešėlis; jis plasnoja ir plaikstos, ištįsta ir nugrimzta – tikras spragilas-šokėjas – sukdamasis vis greičiau ir labiau apsvaigęs. Tas ventiliatorius pralenkė pačią elektrą – atrodo esąs savaeigis, varomas savo paties sūkuriavimo. Visų drabužiai glaudžiai aptempę kūnus, akis skalauja ašarų bangos; lėkštės su stiklais krinta nuo lentynų ir dūžta į šipulius; viesulas gūsiuoja, tapdamas audra, ta audra pavirsta į cikloną. Kas čia nebijo elektrinio uragano? – Viena vieta yra saugi, – taria Ministras, apkabindamas per pečius policininko žmoną tokiu draugišku gestu, lyg būtų jos dėdė. – Prie stebulės. Jie su dideliu vargu stumiasi prieš stiprų ir staigų vėjo šuorą, o paskui stovi taip arti vienas kito, kaip du balandžiai, siaurame ramybės cilindre tiesiai po ventiliatoriumi. – Tai paprasta fizika, – aiškina Ministras, patirdamas malonumą, nes putliąją dainininkę laiko glėby. – Nustatai uragano centro vietą ir išsigelbėji nuo sūkuriavimo. Čia mes visiškai saugūs… Kompanionai svečiai atsitraukia toliau nuo jų, priglunda arba susigūžia prie Poilsio Namų sienų. Tie, kurie išdrįsta, stebi lubas, bet jau neįžiūri ventiliatoriaus. Jis sukasi taip greitai, jog atrodo pranykęs. Svečiai užsidengia akis suriestais į taures delnais ir žiūri dar. Bet ne, nieko. Tik silpnas apdegusių laidų kvapas ir debesingai rūkstantis oras. Pirmasis požymis, jog toji audra pasiekė aukščiausią tašką, yra įtrūkis lubose. Antrasis – tai nutrupėjusio tinko dušas: pusė lengvai nusėda ant Ministro ir jo apsaugos, kita pusė įtraukiama į vėjo sūkurį ir paverčiama geliančia karteče. Trečiasis – veriamas sprogimas! Lubos negali daugiau atlaikyt svorio ir slėgimo. Jos paleidžia Prižiūrėtojo Avni ventiliatorių. Viena mentė trenkiasi į Poilsio Namų sieną ir suskyla į tūkstantį geriausio degutmedžio adatų. Tas ciklonas ginkluotas. – Išjunkit srovę! – komanduoja vienas elektrikas. (Jis ir jo draugai saugiai įsispraudę už restorano baro prekystalio.) Bet per vėlai. Nelygiai nuskilusių adatų avangardas pasiekia svečius. Degutmedžio atlaušos raiko kūnus ir lupa sienų tinką; medžio raketos plėšo stalinių lem-

pų piešinius – Niujorko pastatų kontūrus dangaus fone – ir trupina elektros lemputes; pabūklų salvė smogia kambarinei šaldyklei; vienintelė gumbuota, išpjauta iš sienojaus sklendė pribaigia kokteilį, paleisdama ir ant elektrikų dušą – mėtų vandens, viskio ir išspaustų sulčių. Ventiliatoriaus likučiai spardo ir tranko lubas, traukydami elektros sistemos laidus, krenta. Ministras ir policininko žmona – tie du balandžiai uragano centre – patiria didžiulį suirusio ventiliatoriaus skeveldrų svorį. Vienas po kito verandos mangai pradeda rūkti, užsidega ir išnyksta. Vienintelė šviesa dabar – kartais blykčiojanti fotoreporterio blykstė. Šita mėnulio apšviesta veranda... Kokie keliautojai susirenka ten dabar, kai Poilsio Namai uždaryti, o mieste stovi Medžiotojo Viešbutis su savo baru sode, plaukymo baseinu, restoranu patijuje, savo nendriniais minkštasuoliais ir staliukais stikliniu viršumi? Šikšnosparniai, driežai, ožiai, vaiduokliai. Vaikai neišdrįsta rizikuoti, lieka atokiau: jų tėvai, dar sunerimę – jie matė skilinėjančius sienojus ir sudubusias sienas, – įspėja apie agresyvią elektros nuotaiką. Avni – sugižęs krautuvininkas – rašo prašymus dėl žalos atlyginimo, turto grąžinimo, keršto. Mokytojas yra atlaidesnis. Jis turi daug laisvo laiko ir savo nuosavą suolelį kojoms Medžiotojo bare. – Tai paprastas dalykas, – sako jis, pakeldamas akies raištį, kad parodytų randų apybrėžas skersai jos. – Tas ventiliatorius buvo per didelis ir per daug savavališkas. Jis sukosi per greitai. Lėkštelė rizikingai sukasi ant mokytojo piršto. – Tie nedideli Poilsio Namai negalėjo atlaikyti slėgimo. Ventiliatorius suiro nuo greičio, kaip meteoritas... Svečiams iš didelio miesto tai atrodo logiška – vietiniai miestelėnai, vengiantys tų vietų, kur yra įvesta elektra, negali priimti tokio proziško paaiškinimo. Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

47


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Aušrinė GUDIENĖ

Senutės raudos I o kur jūs pavasariai tokie nekenčiami lydot nublukusius siūlus nuo mano susiraukšlėjusio veido

vėjo pučiami į plaukus mano pilkėju

III įkvepiu giliai tavo posmą it kūdikį glaudžiu šerkšnu užsidengia rankos IV

II

kartais atrandi gydančiojo žodžius

nykstu sekundėmis it pelenai

ateina ruduo aplieja lapais

48

sukiši galvą į žemę į debesis iš viršaus seki kiekvieną žodį vieną žodį raminantį paskutinį V ne savo kelyje surištomis rankomis svyruojančia galva dengiuosi nuo gyvenimo VI tas keistas jausmas


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

bijai įskaudinti labiau nei būti bijai užmigti nes jei

jei tavo sargai išplėš atmintį mano

mažasis prince nors tavo planetos

praeities

seniai jau laimingos

VII

IX

XI

įvyniosiu tau dovaną

snaiges raukšlėmis gaudysiu

iki šiol vis dar einu

nupjautą mėnulio kraštą

kai Šiaurys

nepakilsi

nuleidus

iš atsiminimų

galvą į debesis

už mano lango

kad buvai ne vienas

ir tyliai tau šnabždu

snigs

it maldą

VIII

X

koks baisus koks baisus

pažadu nustosiu raudoti

nenustosiu saugoti tave

šis pasaulis

prisiminimams

Ričardo Šileikos nuotr. 49


GINTARO LAŠAI

Aklus Petras ZABITIS

Petras Zabitis (g. 1947 m.) – neregys literatas. Gimęs Plungės rajone, Platelių parapijoje, Plokščių kaime. Šiuo metu gyvena Kaune ir rašo – dažniausiai žemaitiškai. Mums, miestiečiams, nebeturintiems tarmės, tai jau egzotika. Sakoma, kad jei nori išgirsti, kaip skamba sanskritas, reikia pasiklausyti, kaip kalba seni žmonės Žemaitijoje. Pabandykime paskaityti, išgirsti ir pasimėgauti. 50

Jau vėsa nedielė, kāp lēdu laimingas dėineles sava gimtūsiūs nomūs, užbėngės muokslus dėdeliam miestė. Ka išlėpau ėš autuobusa Babrungienū kaimalie, pasijotau papoulės kāp ī kuokė dongaus karalīstē. Nuors da galvuo tabskombiejė dėdelė miesta ūžėms, vo ausīs pluonā tabspėngė. Tuoliau ējau vėiškelio, raitīto mėška kelioku. Mona vėsa kūnā ėr dūšė apjiemė dėdelė ramībė ėr pasitėnkinėms. Nanusakuomi kvapā ėš žīdontiū pėivū sklēdė skani smuoka. Nu tuokiūn kvapū ėr galva apsisoka. Vo mėška gėlumuo ka ėšgėrdau nagalio nė apsakītė, nė aprašītė. Vo tū paukštieliū skombiejėms labā gražus. Vėinā sīkī, ka ėšgėrdau, ėr pagalvuojau, ka grajėj kuoks mozėkontū orkestrs. Babūdams dėdelem miestė senē bagėrdiejau tokiūn gražiūn balsieliū, bėški bovau primėršės. Nu tuokė gražoma mona šėrdis net apsāla. Vo ka pradiejė gegotė kokoutė Pababrungie, lakštingala gėiduotė papėivie, volungė lītaus šaukies, ont galvuos cīrulis cīruliava, vo kėik da nagirdietū paukštiū ėr paukštieliū vėsuokēs balsās grajėjė pu mėškā. Balondē borkava, maleta kalė, strazdā švėlpava, vėsi patribuočē pūtė ī vėinā dūdā, vės kėtuokēs balsās ėr balselēs. Vėsūn balsū ī vėinā vėitā nagalio nė suskaičioutė. Ėš tuos dėdelės laimės ėr džiaugsma soglomės, sustuojau vėituo, nabnuoriejau nė ī nomus ētė. Nu tūn gruožībiū mona siela bova sokriesta iki pašaknū, ana kėla ī dongū. Ar tēp gražē gal būtė vasaras laikė mona gimtėnie, nu naapsakuoma gruožė pri Plateliūn ežera, Babrunga opės. Čė pat pu kuojuom Babrungs tīvuliava, mėrguliava, pliauškiedams plaukė tuolīn, kāp katėns sauliekaituo šėldies pu žaliuoms blėndiems, skruoblās ėr lazdīnās. Koprā ėšmētės žalēs kalnalēs, žīdontiuoms pėivuoms ėr lonkuoms, šnabždontēs rogiū laukās, platiuoms ganīkluoms. Biega laukās ėr raities mėškās, parlėpa Babrunga užtvonka, biega ėšsiplietėn tuolīn ėr tuo-


strielčius līn, kvepontēs pušīnās, pru senas sodības, suodus, kaimalius ėr miestalius, bažnītkaimius, raities gėlīn ėr platīn. Kalnalē sogniaužė Babrungā par petius, ons stėprē atsispīrės, kāp treigīs eržėls, šuokuos ī priekī, soblizgiejė saulės atuokaituo vėsa sava gruožībe ėr poikomu ėšsilaisvinės ėš nalaisvės, pru tėltus, pasėikė patė Plungē. Pu bėški pradiejau apsiprastė poikiuo žvėrieliū ėr paukštieliū karalīstie. Tuokė vėinā grāžė saulietas vasaras rītmetī, muotinālė parējė ėš ganīklas pamėlžosi karvē. Sunkē padiejė ont soulā viedrā so pėinu. Dėdėlē sosirūpinosi, pavargosiu balsu mon sāka: – Nabžėnau ni pati kon so tās kėpšās šernās rēk darītė. Kon nadėrbau, kon navargau, kāp knės tėj nalabėijē bolves tēp knės. Naktē baidīkles vėdurie lauka pastatiau, kareivėškā keporē so žvaigžde ožmuoviau. Tvuorā rauduonuoms štonškuoms apraizgiau, degėnau vėsuokius kutkailius, kareivėškus branavīkus vėsuokes smarves lēdau ont bolviū lauka. Vo tėi šernā kāp kokėi nalabėije velnē pol ėr pol nikāp nagalio anās atsėmoštė. Pri pat bolviū naktē karvē prirėšau. Šėrdis bova narami, bijuojau ka karvē kon nuors napadėrbtom. – Nabijuok mamale, aš anus gretā pamuokīso. Šin naktī ožkorsēm anims pėrtī, pamatīsi pati kāp lieks par laukā žvėigdami, oudegas ožrėitėn. – Vo kon to tēp, Petrieli, mondrē sogalvuojē, – nodžioga motošelė. – Mama, vo paraka anims nadegėnā! – Nadegėnau, ne. Bijuojau, ka naožsėdegtū truoba. – Vo aš žėnau, kāp rēk anus pamuokītė. Oždegso parakā, psmėrs vėsus bolviū lauks ėr nabēs bolviū knėstė. A nabaatmėni, kāp modu so Ontuonu praētā rodenī šernus gosdinuom? – Atmėnu, atmenu, kāp naatminsi. – Šin vakarā aš anims ožkorsiu pėrtī, pamatīsi, ka daugiau anėi nabaatēs. Kor tas paraks īr padiets, – a nažėnā. – Žėnau, kāp nažėnuosi, – ėr paskobuoms ėšbiega ī kėtā kombarī ėiškuotė, kor bova pakavuots paraks. Klausiausi ausis ėštėmpės, kāp darinie skrīnelē,

krapštuos pu balkēs, varsta spintelē. Aš jau senē galvuojau aple ton parakā. Ons gerā bova pakavuots nu monės. Kėik vėsor ėiškuojau, eižiaus vėsās pašalēs, bat niekor naradau. Tėi nalabėijē šernā ėr mon galvā bėngė ėškvaršintė. Tēp īkīrē kėkvėinā dėinā mamuos dejuoniū ėr aimanū nabgalio apsiklausītė. Dejou ėr dejou, noknės vėsas bolves, rodenī nababus kon kāstė, nabturiesēm par žėimā kon jiestė. – Radau, radau, – atbiega ėr atnešė blėzgontė skrabinēle ėr smagē patvuoškė ont stala. – Nu dabā aš anims paruodīso, – ėš džiaugsma trīniau ronkas. – Tėktā veiziek, Petrieli, daug nakratīk, ka naoždegtomi trobuos. – Ėk to mama, kon to čė mon joukus šneki. Gerā žėnuok, mama, ka vėins paraks naspruogst. So degtoku oždegiau kelis grūdelius, paraks šnībždams blukteliejė ėr ožgesa, tik truoba pasmėrda. Vo šernᾱ užous, ka medžiuotojē anūn lauk ėr nabēs bolviū knėstė. Vo jēgu nuori, ka dėdelis spruogėms būtom, tousīk rēk šmuot paraka pripėlt. Tēp noramėnės sava mamalė, pasijiemiau skrabėnele so paraku ėr noējau ī sava kombarī. Vakars da tuolėi, šernams oždegso paraka, kumet nosilēs saulė, vo dėina anėi nēn. Ka pajiemiau skrebinelē so paraku, galvuo pradiejė soktėis šimtā mintiū ėr vėsuokiūn planūn. Nu tuos mėslės pasijotau esos tėkrus strielčius. Pėlna galva šnibždiejė vėsuokiūn medžiuokliniū mintiū. Jegu muokītė tus knīslėnius, ta rēk praučintė pruotingā pavaišintė so grankolke, daugiau tėkrā nabēs bolviū knaisiuotė ī muotėnas dėrvā. Kor bova pakavuots Ontuona dvivomzdis, gerā žėnuojau ton vėitā, bat kāp rēk anon dagautė, ka mama vėrtovie darboujās ėr pamatīs moni. Ėlgā sokau galvā, kāp anon reikietom pajimtė ba mamuos žėniuos. Galiausē solaukiau gerā muomėntā. Mama išējė ī šaltėnī vondens parsėneštė. Ka suskombiejė viedralē už daržinėis, kāp katėns pri lašiniūn pouliau ī priongī. Čė bova dorālės

GINTARO LAŠAI

ont truobuos palėptė. Lėpau sėina, najieškuojau nikokiūn drobīnū, gretiau nuriejau užlėptė ont truobuos. Lėpau īsikėbdamas ī akietvėrbalius, trokdė sokabinti vėsokėi seni daktā: žvongiedams poksis nutarškiejė, apciūgos nokrėta arklio brėzgielā, vėrvunka, kiaulių žniogis, juotrīna, kūjatis skaudē sožvongiejė atsitrėnkės ī gelžgalius, atsispīriau ī akietvėrbali , aš jau vėršou. Nė mėrksnė nagaišdams pakniupstuoms pouliau pri didiuosės mamuos kraitinės skrīnės. Skobiejau, ka mama naužkloptom basirausont ont truobuos. Pasėlēdau tėisē par spalius, naveiziejau, kas pu kuojuom maišies, apvertiau kalvaratā, mintuvus, īsidūriau ī lėnū šokoutē, metiau ī šuonus arklė pakinktus, kamontus prisikasiau pri skrīnės, pasėikiau kon ėiškuojau, ėšmetiau ėš skrīnės senus drabužius, Stalėna ličīnā, klumpes mėlinius audeklus ėr patėnkints čiopau ī ronkas kėitā suvīniuotā daktā. Čė ėr bova mona ėlgā ėiškuota ėr ėšsvajuota strielba. Vo šėrdis tēp smarkē pradiejė daužītėis, šautuvielis jau bova mona ronkuos. Dabā ramē atsistuojau gerā īsiklausiau, kon mama pri šaltėnė dėrb, a da naparēn. Sužvongiejė viedrā gėlē atsipūtiau nosišlouščiau prakaitā. Nu tu geroma mona šėrdis net apsala. Vo dabā rēk sbrainē lėptė nu trobuos, pakol mamalė naožklopa nosėkaltėma vėituo. Liousē spieso nolėptė žemīn, laika da šmuot, galio naskubietė. Ramē nolėpės oždariau dorales, soronkiuojau ėr sokabiniejau ėšlaidītus dᾱktus ėr kāp niekor nieka noējau tėisē takalio padietė parneštė viedrus. Ėjau takalio linksmus, pasišvėlpaudams, šėrdis džiūgava ėš laimės ėr dėdelė pasitėnkinėma. Pasiedės večerē, ožsidariau sava kombarie. Jiemiau ruoštėis tėkrā medžiuoklē. Diel vėsa pėkta pradariau longā, ka natikietā ožklopts mamuos sospiečiau pru longā ėšmestė šuovinius. Vėina ausim klausiausi, kon mama dėrb vėrtuvie. Gėrdiejau, kāp skomb bliūdelē, torielkos, videlse, barškėna spoktalēs diedama ī indaujā. Vėsi daktā bova mona ronkuos, so kou reikiejė ožtaisītė šautovā. ► 51


GINTARO LAŠAI

◄ Vėrpontēs pėrštās atseikiejau dvėgubā puorcijā pāraka, īpīliau dėdeliū šrioutū, – īmordžiau grankolkē. Šautovs jau gatavs ėr paruošts šaudītė. Da kartā vėskon pasėtėkrėnau, bouže atsiriemiau ī petī, vomzdžius nosokau ī lobas, pėrštus oždiejau ont gaidoka ėr mėntīs ėššuoviau bėlst, bėlst. Apsėdžiaugiau, ka tēp vėskas poikē ėr sklondē ējuos. Ožtaisītā strielbā pakavuojau pu luova, paruoštus šuovinis sosėkėšau ī kišenē, šėrdie patėnkints ėr laimings joukdamasis išejau ī kėimā paveizietė ėr pasiklausītė, kon vakars šnek. Vo vakars bova dėdelē poikus ėr nuostabē gražus. Saulelė lietā tūpies ož mėškalio, ī ton patė posė, ėš kor turiejė atētė knīslėnē. Gerā, gerā, atēkėt šin naktī, aš jūsa lauksu. Dėdelis, rauduons dongaus rietis ožlinda ož patiūn galūniū. Ėšsiplietė par vėsā kēli, joudi šešoulietē. Vėdorie kėima poikavuos dėivalis ont krīžiaus prikalts, spindiejė ožpėlts rauduonū saulės spinduoliū. Veiziejė ī moni rūstu veido ėr sakė: – Žodītė navalnu. Aš nieka ėr nanuoru žudītė. Tėktā nuoru šernus pagosdintė, ka mamuos bolviū nabknėstū. Vakars bova nuostabē poikus ėr šėlts. Dongaus aušktībies šaudė blezdingos. Aple ausis zėrzė koisē. Uors pasėdarė skombus ėr tīrs. Ožsimetės šautovā ont petėis, pasijotau esos tėkrus strielčius. Skubiedams, gerā īsiklausiau, žėngiau takalio tuolīn nu nomū. Ėdams vomzdius nokrepiau ī varnas, katruos kronksiejė pri nomū, prūde korkė varlės ėr anuoms paruodiau strielbā. Tīlē vos gėrdimā, vėrš galvuos prasklėndė šėksnuosparnis, ėr tam muosteliejau so šautovu. Pasijotau besos kāp kuoks karalius, kon nuoru, ton ėr galio nošautė. Priējau lonkā, miškielī, kor bolvės bova natuolėi pasietas. Ėnont artiau bolviū keistūn garsūn daugiejė, naspiejau ī vėsus nositaikītė. Paupie garsē cėrpė svėrplīs. Anām tėkrā rekietom švėna pakaštavuotė. Anuo īkondėms ī mėrtėns. Tēp sakė senuoji Rupšienė. Ana vėsuo parapijuo gerā žėnuoma žuolininkė ėr bortininkė. Artiejont mon pri mėška didiejė ėr baimės jausmus. Kažkas natuolėi bolvies sošlamiejė. Ėš mediū pabaidītė pakėla ėr soplasnuojė naktėnē paukštē. Krūmūs trakšteliejė sausšakė. Daugiejont keistūn garsūn didiejė ėr baimės jausmus. Vo jēgo tėn šernā atēn, kon aš 52

so anās darīso. Ožkondės žāda tīliejau, gerā īsiklausiau, kriuksiejėma nagirdiejau. Geruokā īsigondės mažoma apsėramėnau ėr pasilēdau rėščiuom pri mediū. Pripoulės pri storuojė šermokšnė gretā lėpau šakuoms aukštīn ėr atsisiedau ont storuos šakuos. Gerā īsėklausiau, novėjės šalėn baimē apsėramėnau. Vo dabā rėistaknīslē atēkėt čė. Aš jums paruodīso, kāp bolves knėstė. Gerā īsėklausiau ī naktėis tomsā, bat nagėrdiejau tokiūn garsūn kokiū mon reikiejė. Na vėsi gīvėijē padarā naktī mėiguojė. Ramiuo naktėis tomsuo gėrdiejuos vėsuokiūn šlamesiū, ugščiuojėmū, cīpščiuojėmū, šiurenėmū, krabždiejėmū, kokiūn aš laukiau garsūn, tū vėsā nabova gėrdietė. Jiemiau vėskon ėš naujė gerā pargalvuotė. Vėitā pasėrinkau nabluogā. Kāp tik pru šermokšnī ējė šernū taks. Bolvės čė pat pasietas, ož kokiūn dešimt metrū. Kumet brės par bolviū laukā, vakars tuoks tīlus ėr ramus, nė juokė vėjelė nie, tėkrā ka ėšgėrso šernū šlamiejėmā. Vo jēgo kartās ėš kėtuos posės atētom. Ož nogaras napraēnams tonkomīns, kumet ēs, līs par tonkumīnā, ėš tuola jau ėšgėrso anūn atejėmā. Tėktā rēk šautė ī patė būrī, ka ēs pru šermokšnī. Vėstėik vėinam pataikīso. Stėprē spaudiau ronkuos strielbā, vomzdius sokiniejau pu takā. Kon čė gali žinuotė, kėkvėina akimėrka gali sokriuksietė bolvies. Rēk būtė pasėruošus anū sotėktė. Vėrš galvuos tīlē ratu soka šėksnuosparnē. Tousīk aš ėr pagalvuojau, ons ėrgi namata, tēp kāp ėr aš, gīven tomsiuo naktie. Vo medžiuo ons geriau nego aš, kon nuor, ton ėr sogaun. Šiksnuosparnis medžiuoklie vadovaujās ėrgi pagal garsus, tēp pat kāp ėr aš. Ons par šimtā mieteriū jaut mėnkiausė uoda sparnū ėr kūnelė virpteliejėmā. Mona padietis šin kartā geresnė nego anuo. Aš galio ėš tuola šautė, vo šiksnuosparnis nagal ėš tuola somedžiuotė ėr sogautė gruobī. Gīvenėmė jau ėr mon tēka ne sīkī šaudītė so sportėniu šautovu. Nasigėrdams galu pasakytė, ka mon sekies nabluogā, na vėsumet pro šalī taprapėldavau. Alius Leipus namatontims aklūjū kombinate organizava sporta būrielī. Vīka apmuokėmā, muokė so sportinēs šautovās. Ī taikinī šaudiem pagal garsā. Jēgo jau ī taikinī pataikīdavau, mon tēp atruoda, ka čė ėrgi nareikietom pru šalī prapėlt.

Mona mintis notraukė bolviū laukė kažkuoks šlamiejėms, gėrdiejuos līg kažkas šliauž, līg ne, gėrdās līg kažkas rėit, līg kasuos kažkas tuoliau. Gretā ėškėšau strielbā pru šakas ėr pradiejau taikītė ī ton posė, ėš kor sklēdies keisti garsā. Matā, kokėi mondri tėi šernā, torbut užoudė moni basiedont medie, apējė aplinkou ėš kėtuos posės, matā, kāp poikē moni išjoukė. To sidiek ramē šautovā psijiemės par vėsā naktī, vo mes ēnam ī dėrvā paraubinietė, paknėsinietė bolviū. Na ba rēkala seni eigolē ėr midžiuotuojē sāka, – vakolieli šernā tēp lėngvā napajimsi, anėi tor poikė ouslė, ėš tuola medžiuotojus užoud, tumet ėr nēn. Drebiejė ronkos nikāp nagaliejau nuvaldītė šautova. Šernā šlamiejė pu pat nuosė ož kokiūn dešimt–dvėdešimt mieteriū. Ramē, Petri, prisėmėniau Aliaus žuodius. Nosėramink, naskobiek, gerā īsėklausīk, ėš kor garsus sklind, apskaičiouk atstomā, mintīs da kartā vėskon patėkrink, gerā sosėkaupk, tumet ėr pėlk. Tēp ėr padariau, kāp treneris bova muokės ėr sakės. Gaidokus nospaudiau vėina pu kėta. Pasigėrda velniuonišks trėnksmus bėlst, bėlst bumt, bumt. Ramē ilsiejės mėigtontis mėšks pajota siaubingā trėnksmā ėr pašuokės ėš mėiga atsilėipė ī šimtus mažiesniū trėnksmū, pasigruobė perkūnā bėldiejėmā, nonešė tuolīn galūniems, pėivuoms, laukās, stuogās pasėikė snaudontī Plateliūn ežerā, īpoulė ī salas, atsėmošė ī žalius krontus, viel parliekė atgal, kāp kuoks perkūns par dongū nobildiejė, nodundiejė tuolīn, kėla ī dongū, pakol pasėikė patius debesis. Petīs pu trėnksma skaudiejė, ausīs cīpė. Ītėmpės vėsas sava jiegas klausiausi, kumet pasėgėrs žvėngėms, bat juokė garsa naboova. Vo gal ėr prašuoviau. Ėšgėrdau, mū – mū, subliuovė mūsa karvė. Kāp perkūns ī galvā mintis trėnkė – paršuoviau mamas karvē. Mona šautovs ėš nagū ėškrėta, baisiausē parsėgondės kulverstēs ėškrėtau ėš medė. Šautovā pagruobės metiau ī tonkius eglīnalius. Vo pats, kėik kuojės neš, pasėlēdau ont nomūn. Biegdams net bijuojau atsėsoktė ī ton posė, klopau par bulvėinā, pribiegės šuokau tėisē par opalī, rasuoti dobėlā daužė pakinklius. Paršuoviau mamuos karvē, kas dabā bus, kas dabā bus, ka sožėnuos mama. Vo gal ana jau žėna, jog tuoks dėdelis garsus bova toriejė ėšgėrstė. Nu tū min-


GINTARO LAŠAI

eFoto nuotr.

tiū pakėrta pakinklius, pasėdarė sėlpna, nabgaliejau biegtė. Ėjau baisē parsėgondės, vėsus drebiejau, palūpis vėrpiejė ėš baimės. Vėsā laikā tėktā kartuojau, kas dabā bus, ka sožėnuos muotėna. Priējau tīlē pri longa ėr pasėklausiau: motinelė ramē mėiguojė. Ačiū Dėivou, ka naėšgėrda. Šėrdie bėški palėngviejė. Īejės ī kombarī so skaudontė dūšė palindau pu patalū. Ožmėgtė nikāp nagaliejau. Linda ėr linda vės ta pati mėslė, vo gal nagīvā nošuoviau mamuos karvē. Vo jēgo mama rītmetie ras paršautā karvē, kon mon pasakīs. Bėjau ėr pagalvuot, tuoks naapsakuoms sonkoms ėr rūpestis ožvaldė vėsā mona dūšė. Pu dėdelė pargīvenėma, nu naapsakuomū končiū priš pat rītmėtī šēp tēp ožsnūdau. Moni pažadėna viedraliū barškiejėms. Pagaliau muotėna perējė nu karvės. Kažėn ar ėš vės bareikiejė mėlžtė ton karvē. Vo

gal ėr ne. Viel moni ožpoulė vakarīkštės baisės mintīs. Apsėkluojau galvā, kėitā sokondau dontis, lauku, kas bus, tas jau bus, vės tėik ėš tuos nalaimės naišnešu svekā kailī. Ėšgėrdau sunkius žingsnius. Ī kombarī īejė mama. Ėš tuo striuoka ėr baimės vėsus ožšālau, palūpis jiemė vėrpietė. No dabā mon bus šaudītė ī šernus ėr nošautė muotėnas karvē. Apsėmetiau, ka mėigtu, tartom nieka nagėrdo. Najodo nė judietė, bėjau krustelietė, vo šėrdis ka pradiejė daužītėis, ruoduos, ka ėr patalā kėlnuojās. – Petri, a da mėigti? Tīlu dontis sokondės, nieka nasakau. – Jug tėi nalabėjē šernā šin naktī vėsā paliaukī karvē ėšdraskė. Gerā dar, ka vėsā napapjuovė. Kon so tās kėpšās rēks darītė, nabžėnau nė pati. Sunkēs žingsnēs, dūsaudama nuējė pri Dėivalė sokalbietė puoterius, ka aukš-

čiausis apsauguotom ėr globuotom nu vėsū baisībiū mūsa nomus. Bridingt nu šėrdėis norėitiejė tuoks sunkus akmou, vėsā laikā spaudės mona dūšė. Nabalėka ni kuokė tuo sonkoma, dėdelė rūpestė ėr skausma. Ėškėšau galvā, īkviepiau uora, viel dūšie pasėdarė gera ėr lengva. Prisiekiau sau vėsās švėntāsēs daugiau nikumet, nikumet nabašaudītė tūn šernūn. Paržegnuojau ėr ton šautovā, prižadiejau nabjimtė ī ronkas, nabašaudītė ī mamuos karvē, kol gīvs būsu. Tegol tėkrėije medžiuotuojē so tās šernās kariaun, vo aš kāp nuors apsiēso ėr be tūn šernūn gīvs būsu. Dėivaliaus rēk prašītė, ka tik mamuos būtom svēka karvelė ėr doutom saldė pėinelė, tumet modom abodoms gīvenėms bus nabluogs.

53


ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Nuo scenos – medaus upės sielai Gegužės pabaigoje Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“ pradžiugino klaipėdiečius nauja programa „Vėjų marės, medaus upės“. Ją būtų teisingiau pavadinti spektakliu, nuteikiančiu romantiniam pasivaikščiojimui po Pamario kraštą laiko taku. Jo sumanytoja ir režisierė, ansamblio vadovė Jolita Vozgirdienė sukūrė ne pirmą programą, kurių kiekviena jai tampa nelengvu iššūkiu. Daiva JANAUSKAITĖ

Ieškojo sąsajų su šiandiena – Kelinta tai „Kuršių ainių“ programa? – Sunku būtų suskaičiuoti. Beveik kasmet parengiame po naują arba gerokai atnaujiname, papildome, keičiame jau turimas. Dirbu su ansambliu 14 metų. Turime visų kalendorinių švenčių programas, net po kelis jų variantus. Rengiame Pamario krašto folkloro programas, esame paruošę įvairių mažesnės apimties koncertinių, edukacinių pasirodymų. Pastaraisiais metais žiūrovai matė mūsų darbus: „Ir pasidarė dideli dyvai“, tai yra advento – Kalėdų laikotarpiui skirta programa; dzūkų ir žemaičių folkloro programą pavadinome „Kur namai, ten gyvenimas“, o folkloro ir dainuojamosios poezijos programą „Pieskynų giesmės“ sukūrėme pagal ansamblio narės dzūkės Daivos Ignatavičienės kūrybą; Dainų šventei skirta Mažosios Lietuvos folkloro programa „Kur medaus upės tek“. Viską sunku ir beprisiminti. – Kuo naujausioji ypatinga, kuo skiriasi nuo ankstesniųjų? – Programa „Vėjų marės, medaus upės“ teatralizuota, gana didelės apimties, sukurta Mažosios Lietuvos folkloro pagrindu. Šį kartą rodome Pamario krašto gamtos, 54

žmonių būties ir buities paveikslėlius. Juose skleidžiasi unikali lietuvininkų pasaulėjauta, savitas gyvenimo būdas. Nesiekėme vien tik iliustratyviai atkartoti tautosakos. Pabandėme folklorinę medžiagą savaip interpretuoti, paieškoti sąsajų su šiandienos gyvenimu, išryškinti mintis, idėjas, kurios ir mums patiems rūpi. Pasukome folkloro ansambliams neįprastu keliu – programas formuojame ne tik iš dainų, šokių ir muzikos, bet lygiaverčiu, kartais netgi svarbesniu ir visa vienijančiu tampa žodis, apeigos, ritualai. Gyvename „ant pakraščio žemės“, kur vanduo ir vėjas, žuvys ir milžinai žmogui gyvenimą sukūrė. Čia medaus upės teka, žalčiai vandeniu laimę siunčia, vėjai svodbas kelia, o žmonės žuvų išgalvotas giesmes gieda. Vėjų ir milžinų pėdsakai, nelengva žvejų šeimos lemtis, jomarko linksmybės, bitininkavimo pamaryje paslaptys, sunkius darbus lydintys pašmaikštavimai, netekties skausmas, meilės paieškos ir ilgesys, motinos ir vaiko artumas, vestuviniai džiaugsmai ir bauginanti karo nuojauta – tokia šio krašto žmonių gyvenimo mozaika dėliojama programoje. Begalė temų – aktualios ir

Jolita Vozgirdienė: Esu tikra – folkloras nesensta. Man tai – elitinė kultūra. Tik reikia ne plaukti paviršiumi, o nerti kur kas giliau.

šiandien. Čia – ir šeimos apeigų, švenčių, kasdienių ritualų, senųjų darbų, tikėjimų bei papročių atspindžiai bei interpretacijos šiandienos žvilgsniu.

Programą lipdė, kaip bitės korį – Ar sunku buvo surinkti medžiagą? – Tai – ne vienerių metų darbas. Literatūros perversta labai daug ir įvairios. Tai ir etnografinė medžiaga, ir mokslinė literatūra, ir autorinė kūryba, ir šio krašto žmonių prisiminimai, biografinės knygos. Sceniniai sprendimai negimsta staiga. Tenka rinkti po kruopelę. Kai prikaupi savyje daug informacijos, ją „apdoroji“, pamažu ima skleistis meninės idėjos. Būna, kad programa ar mizanscena išauga iš vieno sakinio ar net pavienio tarmiško žodžio, netikėtai pasipainiojusio seno daikto, kuris po to „aplimpa“ dainomis, pasakojimais, apeigomis. Programas paprastai lipdome iš mažų detalių, kaip tos bitės korį, kol ima ryškėti visuma. Pavyzdžiui, bičių dalį inspiravo ansambliečio bitininko parodytas senas šiaudinis avilys – tokie būdingi tik šiam kraštui. Ir ėmiau gilintis. Ir patekau į spąstus. Mat vietinės etnografinės medžiagos, dainų ir kitko šia tema radau labai mažai. Tad nuo idėjos iki scenos bitės keliavo ilgiau nei trejus metus. O va jomarko scena išsirutuliojo iš seno ano laikmečio skelbimo. ►


ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Alvydas ir Jolita Vozgirdai bei jų dukrelės – vyresnėlė Liepa ir mažylė Adelė yra didžiosios „Kuršių ainių“ šeimos dalis. 

Vytauto Petriko nuotr. 55


ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

◄ – Kas tapo šios programos šaltiniu?

– Jos pagrindas – Mažosios Lietuvos folkloras – dainos, muzika, pasakojamoji tautosaka, senųjų ir šiandienos folkloro tyrinėtojų aprašymai, autentiški šio krašto gyventojų prisiminimai, šeimos švenčių fragmentai, kasdienių apeigų, senųjų darbų ir papročių atspindžiai, gamtos paveikslai. Etnochoreografinės medžiagos teko paieškoti net Vokietijos antikvariniuose knygynuose. Deja, šio krašto šokių užrašymų beveik neišliko. Tad šį tą teko skolintis iš kaimynų žemaičių. Martynas Tydekas, gyvenęs Karklėje ir Plikiuose, savo prisiminimuose rašė: „Mūsų krašto kultūros „riekė“ buvo dvigubai aptepta ir apdėta“. Juk regionų paribiuose žemaičių ir lietuvininkų buitis, gyvenimas ir tradicijos tarsi į vieną kasą susipynė, kaip ir suvalkiečių dainos Vištyčio ežeru į kitą krantą (ten jau Mažoji Lietuva) galėjo nuplaukti ir atvirkščiai.

„Vėjų marės, medaus upės“: skalbdamos moterys aptardavo visus gyvenimo klausimus.

– Ansamblio žmonės nemėgdžioja mažlietuvių kalbos. Prašyčiau pakomentuoti šį sprendimą. – Lietuvininkų tarmė jau beveik nunykusi. Nemanau, kad skambėtų natūraliai, jeigu imtume mokytis šišioniškai plioterioti. Jei būtų žmogus, kuris dar vaikystėje girdėjo šią tarmę, augo tarmiškai šnekančiųjų aplinkoje, gal ir galėtume mėginti pažadinti kalbinę atmintį. Deja, tokio žmogaus ansamblyje neturime. Dauguma kolektyvo narių – atvykėliai iš Žemaitijos, Dzūkijos ir kitų Lietuvos kampelių. Tačiau mūsų dainose ir kituose tekstuose gausu tarmybių ir tik šiam kraštui būdingų pasakymų, kurie mums „limpa“. – Kuri spektaklio dalis labiausiai patinka patiems ansambliečiams? – Tiesiogiai niekada ir nepaklausiau. Jeigu nuojauta neapgauna, galbūt skendimo, netekties, vaikų migdymo scenos, bičių dalyje – karo šešėlis. Juk šiandien turbūt ne vieną mūsų persekioja karo grėsmės baimė. O gal kiekvienam – savo, pagal asmenines gyvenimiškas patirtis ir išgyvenimus.

Į pirmąsias gretas nesiveržia

Ansambliečio bitininko parodytas senas šiaudinis avilys inspiravo nemažos programos dalies pastatymą. 56

– Jūsų, kaip vadovės, spektaklio metu nematyti scenos priekyje. Dauguma vadovų visada yra priekyje, labiausiai


ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Nejučia triukšmingi ansamblio dalyviai nusisuko nuo žiūrovų ir virto gaudžiančiais varpais.

matomi, patys užveda dainas ir atlieka pagrindinį vaidmenį. Kodėl pasirinkote tokią poziciją? – Niekada apie tai negalvojau. Neturiu asmeninių ambicijų būti scenoje matoma. Man įdomus pats kūrybinis procesas. Repeticijų metu paprastai viską stebiu iš šalies, tad ir per pasirodymą stengiuosi netrukdyti. Rengdama programą visada galvoju apie ansambliečius, kaip atskleisti jų stipriąsias puses, kaip parinkti jiems derantį repertuarą, išryškinti jų gebėjimus. Aš scenoje groju bandonija, kanklėmis, kartais dainą užvedu. – Kas yra jūsų programos konsultantės ir kokia tema jos jus konsultavo? – Rūta Grumadaitė yra Klaipėdos universiteto lektorė, režisierė, tautosakos žinovė. Ji patarė rengiant scenarijų, režisuojant mizanscenas. Jos patirtis folkloro žanro režisūros srityje – tikrai solidi. Dovilė Binkauskaitė – choreografė, kuri darbuojasi modernaus šokio srityje, tačiau domisi tradicine kultūra ir turi puikų folkloro pojūtį. Ji konsultavo ir padėjo spręsti judesio scenoje klausimus taip, kad tai atrodytų natūraliai, be dirbtinų choreografinių pastatymų. Pavyzdžiui, bitelių dūzgenimas, spiečiaus skridimas. Gintarė Radvilavičiūtė yra lėlių teatro režisierė, ji rūpinosi apšvietimo režisūra. Kai kurie sceniniai sprendimai ir jos, kaip teatro žmogaus, prisilietimai bei patarimai mums buvo labai svarbūs, naudingi. Stebėdama jos kūrybinius darbus bei sumanymus, mokausi iš šios kūrėjos. ►

Spektaklio metu žiūrovai turėjo progą pasijausti esantys jomarke. 57


ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

◄ – Kodėl pasirinkote tokią erdvę pri-

statymui? – Etnocentro salytėje, kur dažniausiai koncertuojame, trūksta erdvės sumanymams įgyvendinti. Visada norime jausti kontaktą su klausytojais, žiūrovais. O teatro salėje žiūrovai yra taip arti. Be to, pati programa tarsi išaugo iš koncerto rėmų. Mums šiuosyk buvo reikalingi ir užkulisiai, ir profesionalus apšvietimas, ir kiti dalykai. – Kiek kartų ir kur dar ketinate rodyti šį kūrinį? – Tikimės, kad jį išvys ne tik klaipėdiečiai. Jau pajutome susidomėjimą ir iš kitų Lietuvos miestų. Žinoma, tam reikia finansinių resursų. Vien transportas kiek kainuoja. Ketiname skleisti apie save žinią. Kaip tik dabar vyksta parengiamieji reklamos darbai.

„Kuršių ainių“ mamos migdė savo mažuosius – taip, kaip šimtmečius tai darydavo šišioniškės.

Vaikai koregavo sumanymus – Kas buvo sunkiausia kuriant šį spektaklį? – Vienas sunkiausių etapų – scenarijaus lipdymas, etnografinės medžiagos aktualizavimas, idėjų vizualizavimas. Nenorėjome vien tik iliustratyviai atkurti kadaise buvusio gyvenimo vaizdelius. Manau, kad tai jau praeitas etapas. Siekėme aktualizuoti, savaip interpretuoti, sužadinti mintį ir emocijas bei pajuokauti. Kadangi repetuojame nedidelėje patalpoje, nebuvo lengva adaptuotis gana erdvioje teatro scenoje. Programa – sudėtinga, teko nemenkai paplušėti. Dėkoju ansamblio žmonėms už susiklausymą, begalinę kantrybę ir toleranciją. Pastarąjį mėnesį tekdavo repetuoti keturiskart per savaitę po penkias valandas. Ir visa tai – po tiesioginių darbų. Tai nėra paprasta. Juk nesame profesionalūs atlikėjai. – Gal galėtumėte papasakoti apie vaikus, dalyvaujančius spektaklyje? Ar tai yra ansambliečių vaikai? Ar sunku buvo su jais dirbti repetuojant? Jie labai organiškai įsilieja į pastatymą ir neretai net geriau vaidina nei suaugusieji. – Taip, tai mūsų ansambliečių vaikai. Jie ne vaidina, o tiesiog būna šalia savo tėvų: mėgaujasi mamų lopšinėmis, kutenimais 58

Tautinių rūbų margumas gražiausiai atsiskleidžia šokant.

ir žaidinimais, netikėtai sugalvoja, kad būtų smagu kuriam laikui apsikeisti mamomis, randa būdų, kaip išsireikalauti sau papildomą dozę aplinkinių dėmesio. Vaikai drąsiai išsako nuomonę apie tai, kas vyksta scenoje, nurodinėja šviesų operatoriui, tvirtindami, jog, kai jie miegos, scenoje turi būti visiškai tamsu. Mažieji išsireikalauja kiekvienas asmeninės „miego plunksnelės“, nes viena jie net neketina dalytis. Repeticijų metu vieni tyliai žaidžia, kiti smagiai triukšmauja, išdykauja, kartais net gerokai sujaukia bendrą darbo atmosferą. Tiesą pasakius, šįsyk įvesdama vaikus į spektaklį (tai ne naujiena mūsų programose),

gerokai rizikavau. Šios kartos mažieji – labai skirtingi, ryškūs individualistai, nenuspėjami, nepasiduodantys vieningai veiklai, jų nepriversi repetuoti. Bet užtat labai išraiškingi, kūrybingi ir tuo žavūs. Be to, jie viską priima kaip žaidimą. Nusibodo žaisti – nebežaisiu. Arba nori žaisti ilgiau, nei to reikalauja scenarijus. Štai prieina prie manęs ketverių metų paukštelis ir rimčiausiu veidu pareiškia: „Aš nenoriu vaikyti vėjų“. Buvo tokia mizanscena su audeklais. Na, jei nenori, juk nepriversi. Vaikai gerokai pakoregavo pradinius sumanymus, o jų natūralus žaismas padiktavo naujų, gal net geresnių minčių ar sprendimų.


ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

tūros, žodinėje liaudies kūryboje užkoduotas simbolines prasmes suvokia toli gražu ne kiekvienas. Tam klausytojus reikia paruošti. Todėl, manau, ateina laikas atlikėjams stipriai pasukti galvas, koks bus folkloro perteikimo scenoje kelias. Garsus folkloro tyrinėtojas Igoris Macijevskis yra pasakęs: „Tradicija yra gyva tuomet, kai, keliaudama iš kartos į kartą, įgyja vis naujų spalvų ir atspalvių. Jei šiandien folkloras nėra kuriamas, rytoj jo apskritai nebus“. Savo darbo su folkloro ansambliu pradžioje pajutau, kad, norint atskleisti programos meninę idėją, išsakyti mintį, sužadinti žiūrovų mąstymą ir emocijas, nepakanka iki šiol visiems folkloro ansambliams taip įprasto programos komponavimo būdo – daina, šokis, instrumentinė muzika, ratelis ir panašūs dalykai. – Ką pavadintumėte savo mokytoju? – Pamačiusi Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltų kalbotyros ir etnologijos studentų folkloro programas, kurioms vadovauja R.Grumadaitė-Pabarčienė, supratau, kad pagaliau atradau tai, ko intuityviai ieškojau. Pasakojamosios tautosakos žanrų ir net šiuolaikinių autorių kūrybos įtraukimas į koncertinius pasirodymus, sumanus tradicijos ir modernumo derinimas, žaismingas liaudies kūrybos perteikimas daro stebuklus. Žinoma, tai yra sunkus kelias, reikalaujantis ne tik etnokultūrinių žinių, bet ir bendro meninio išprusimo, išradingumo bei kasdienio triūso. Tačiau toks kelias įtraukia į smagų kūrybinį žaidimą visą „žaidėjų“ komandą, suteikdamas neįtikėtinai smagių akimirkų bei džiaugsmingų atradimų.

Marškomis moterys gaudė vėjus ir vyrus.

Vyrai dainavo apie savus rūpesčius. 

Nuodėmė nepažinti savos kultūros – Ar po spektaklio kilo kokių nors minčių, gal girdėjote žiūrovų atsiliepimų? – Minčių – daug, ir dėl atskirų scenų tobulinimo, ir detalių išgryninimo. Atsiliepimus vis dar renkame. Nuomonė iš šalies man labai svarbi. Malonu, kad žiūrovus sujaudino vieni ar kiti momentai, kad jie suprato, ką norėjome pasakyti. Pati daug ką vertinu kritiškai, jaučiu, ką dar reikia koreguoti. Nenorėčiau plačiai atverti kūrybinės virtuvės durų. Viskas pamažu susidėlios į savo

Vytauto Petriko nuotr.

vietas. Jei spektaklis sulauks susidomėjimo, darbo dar turėsime nemažai. – Dažną kartą kurdama programą sukuriate tikrą spektaklį. Kodėl renkatės tokią tautosakos pateikimo žiūrovams formą? – Atkurti, rekonstruoti, solidžiai perteikti liaudies kūrybą scenoje ir kitose erdvėse, regis, jau dauguma folkloro kolektyvų yra išmokę. Bet ar šiandien to pakanka? Ar gebame folklorinės medžiagos pagrindu išreikšti tam tikrą mintį ar idėją, žaismingai kurti, išradingai pritaikyti, aktualizuoti ir patraukliai perteikti šiandienos publikai, pasibelsti į jų protus bei jausmus? Juk šiuolaikinis žmogus vis labiau tolsta nuo pamatinės kul-

– Kas jus labiausiai neramina, jaudina dirbant su folkloro ansambliu? – Jau kuris laikas man neduoda ramybės visuomenėje išplitusi nuostata tradicinio folkloro atžvilgiu. Daugeliui tai – tik „bobučių dainos“, praeities atgyvena, prasto skonio muzikėlė, „Gero ūpo“ priedas prie alaus bokalo ar panašiai. Esu tikra – folkloras nesensta. Man tai – elitinė kultūra. Tik reikia ne plaukti paviršiumi, o nerti kur kas giliau. Žinoma, tai sunku, bet kartu labai įdomu, be galo artima ir sava. Panardžius giliau, nei siekia polkos ir kadriliai (žinoma, ir tai yra gražu), atsiveria nepaprasto grožio daugiasluoksnė, daugiaprasmė mūsų kultūra, kurios nuodėmė nepažinti. Nes tik tada supranti, kokių išmintingų žmonių čia gyventa ir kokia graži mūsų žemė, „kur medaus upės tek“. 59


KULTŪROS ISTORIJA

Pamėgtai Klaipėdos Jovita SAULĖNIENĖ

Kurorto pradžia

Kurhauzas Giruliuose.

Tie, kurie trokšta tylos ir mėgaujasi natūralia, beveik civilizacijos nepaliesta gamta, turėtų nukakti į Girulius ir pasivaikščioti po miškingas jų apylinkes, pasigrožėti išlakiomis miško ir jūros pakrantės pušimis, į jūrą atsiveriančiais vaizdais. Pasižvalgykime, kaip Giruliai atrodė anksčiau, ir pamėginkime praeiti senosios Klaipėdos pirklių rūpesčiu nutiestomis promenadomis bei iškylautojų išmintais miško takeliais. Pasidomėkime, kaip anuomet čia mėgta leisti laisvalaikį. 60

Pradėkime nuo Girulių istorijos, prisiminkime tuos, kurių dėka Giruliai išaugo ir išgražėjo ir, anot amžininkų, „ištikimai tarnavo jų gyventojams“. Ši vietovė vadinta Medyne, Plantage Foersterei (Plantacijos girininkija), Foersterei (Girininkija) ir Giruliais. Vardai susiję su žodžiais giria, girininkas. Yra manančiųjų, kad Girulių pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, atsiradęs iš pavardės Girulis daugiskaitinės formos Giruliai. Giruliai – miškinga vietovė. Iki beveik XIX a. vidurio čia esanti „neatsiejama miško dalis buvo vanduo ir smėlynai“ (H.Karallus). Nutarus Giruliuose kurti poilsinį kurortą, buvo vadovautasi „Vokietijos kopų tvirtinimo vadove“ nustatytu reikalavimu, kad „kopų miškas – tai saugantis, o ne verslo miškas. Jo teikiama nauda: sutvirtinta žemė, galimybė kurti klestinčias gyvenvietes, tiesti gerus kelius ir kelti gyventojų gerovę“ (J.Zembrickis). 1863 m. Prūsijos vyriausybei Giruliuose išskyrus žemės sklypą „maudyklei ir vasarnamių statybai“, šeši miesto pirkliai išsinuomojo po 1,1/2 margą (mažasis margas – 0,2553 ha, didysis – 0,5673 ha). Ėmė kurtis poilsiavietė. Pirmiausia iškilo poilsio namai su karčema.

Pirklių įnašas 1819 m. Prūsijos vyriausybė įsakė Klaipėdos pirklių gildijai apsodinti šiaurines miesto prieigas. Tais laikais teritorija tarp Tauralaukio ir jūros vadinosi Plantacija ir tebuvo smėlio dykuma, kurią vėliau ir apsodino. Tam prireikė daug darbo, didelių išlaidų. Iš Liubeko atvyko pirklys J.A.Klempowas


KULTŪROS ISTORIJA

is maršrutais po senosios s apylinkes. Giruliai (1779–1843), kuris buvo išrinktas pirklių gildijos vadovu 1822–1828, 1830–1831 ir 1837 m. Jis įkūrė apželdinimo girininkiją, kurią pavadino savo vardu – „Klempow“. Klaipėdos pirklių lėšomis ir buvo užsodinta didžioji miško dalis, dar vadinta Klaipėdos pirklių plantacija. Prie šių miškingų plotų atsiradimo daug prisidėjo girininkas W.Veigelis. Girulių miškus rūpestingai prižiūrėjo ir girininkas Linzas. Senosios Klaipėdos pirklių H.Gerlacho, W.Weigelio, brolių Heinricho ir Wilhelmo Pietschų ir kitų dėka kilo, gražėjo ir modernėjo Girulių kurortas. 1894 m. H.Pietscho lėšomis atidarytas paplūdimio restoranas „Pakrantės paviljonas“ (Strandhalle). 1908 m. už 1 000 markių sutvarkyta aikštė priešais jį. 1898 m. komercijos patarėjas H.Gerlachas paklojo 1 600 markių apžvalgos miško koplyčiai. Jo lėšomis buvo išvalytas tvenkinys, supilta salelė, nutiesti takeliai ir pastatyti suoliukai. Mieste populiarėjo dviračiai. Įsisteigė Dviračių kelių draugija, kuri įrengė taką nuo švyturio iki Girulių (J.Tatoris). Norint važiuoti dviračių taku reikėjo turėti Klaipėdos dviratininkų klubo (MRC Memeler Radfahrer Club) leidimą – skardinį žiedą aplink dviračio vairą. 1903–1904 m. atsirado dviračių takas, kurio tiesimo darbus finansavo H. ir W.Pietschai. 1913 m. „Vadove po Klaipėdą ir jo apylinkes“ nurodyta, kad nuo geležinkelio stoties iki Plantacijos dviračiu galima nukakti per 15 min., karieta – per 45 min., o pėsčiomis nueiti trunka vieną valandą.

Franzo viešbutis.

Lardongo vila.

Vilos, restoranai... XX a. Giruliuose veikė pirklio Markso kurhauzas, trys restoranai, buvo įrengtos šokių aikštelės po atviru dangumi. Atsikvėpti buvo galima mediniame dviejų aukštų, su ilgu balkonu, mediniais drožiniais išpuoštame Franzo viešbučio restorane. Čia visada buvo pilna iškylautojų. Žiemą prie šio viešbučio būdavo įrengiama rogučių

trasa. Ypač daug rogutininkų susirinkdavo sekmadieniais. Anot amžininkų, „ištisos rogutininkų kolonos su arklių traukiamomis rogėmis skubėdavo atsidėti šiam malonumui“. Tam gatvė būdavo uždaroma, o eismas nukreipiamas kitu keliu. Populiarios buvo kavinės „Miramara“, „Miško koplyčia“, „Trys kalnai“, „Rotonda“ ir kitos. Jose būdavo galima ne tik atsigaivinti. Daugumoje iš jų terasų galėjai pasigrožėti į jūrą ir jos pakrantę atsiveriančiais vaizdais. O

kiek įvairiausių istorijų slepia vilos, statytos su pramogų salėmis, kur vykdavo koncertai, šokių vakarai!.. Štai pirklio Pieracho vila „su prašmatniai apsodintomis, šlaitu besileidžiančiomis terasomis“, už kurių puikavosi burmistro Schultzo, dr. Fehre ir kitų vilos. Itin mėgstama buvo vila „Concordia“. 1936 m. pagal architekto V.LandsbergioŽemkalnio projektą pastatyta „Žurnalistų vila“. Amžininkai teigė, kad kiekviena vila verta atskiro straipsnio. Ir jie teisūs. ► 61


KULTŪROS ISTORIJA

Pajūrio paviljonas.

Vedė promenados ◄ Na, ir išpuoselėti takai. 1913 m. „Va-

dove po Klaipėdą ir jo apylinkes“ rašoma: „Pakeliui stovinčios rodyklės su nurodytais atstumais padeda iškylautojams orientuotis kiekviename žingsnyje. Takas nuveda pro kvapiųjų kėnių ir galingų paprastųjų eglių guotus, per tiltus ir gilias daubas. Botanika besidomintieji čia aptiks retenybę – milžinišką kalnapušę su beveik 65 cm apimties kamienu“. Įdomu, ar ta milžinė kalnapušė išlikusi? Nuostabus takas per mišką suko į šiaurę prie Markso kurhauzo, o nuo jo vinguriavo nuostabus takelis į mišką, juo būdavo galima paėjėti per „pirmapradę šilo paklotę, kurioje veši žolė, samanos, viržiai ir nuostabūs, kiparisus primenantys kadagių krūmai“, galima „įžengti į senąjį pušyną“. Šiuo taku galėjai nukakti ir į maždaug 3 km nuo Girulių nutolusią Olando Kepurę. Nutiestu į Melnragę keliu keliaujant taip pat buvo galima patirti malonių įspūdžių.

Paviljonas miške.

O kur dar nuo pagrindinio kelio atsišakojęs neilgas takas į paplūdimį!.. Čia ant kopos viršūnės viliojo apsilankyti pajūrio paviljonas su didžiule terasa... Na, o pliuškenantis jūros bangose visada buvo būtina griežtai laikytis 1861 ir 1864 m. „Vaikinio ir Co“ spaustuvės paskelbtų „Juodkrantės, Girulių, Melnragės ir Kopgalio jūros maudyklių taisyklių“.

Senosios Klaipėdos pirklių dėka kilo, gražėjo ir modernėjo Girulių kurortas. Giruliuose buvo pastatyti gydymo ir sveikatingumo namai, kuriuose buvo gydomos nervų, plaučių ir širdies ligos. Čia 1918–1925 m. gydėsi vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhahnas (1903–1987), išsinuomojęs kambarius pirklio Renco

Takas į maudynes.   Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo 62

vasarnamyje „Pilis prie jūros“, vėliau burmistro G.Schultzo namelyje, kuris buvo įrengtas iš buvusios avidės. Giruliuose V.Falkenhahną aplankydavo Vydūnas. Čia kalbininkas susidraugavo su žvejais iš Kukliškių bei Karklės ir išmoko kuršiškai. Apie Vydūno ir V.Falkenhahno draugystę išsamiai rašoma Bernardo Aleknavičiaus knygoje „Mažosios Lietuvos poringės“. Miestas išskyrė 5 000 markių Karalienės Luizės poilsio namams, kurie buvo atidaryti 1911 m. Juose nemokamai gydyti vaikai iš vargingų šeimų, o nepasiturintys suaugusieji – už nedidelį mokestį.

Maršrutai į Girulius Iki beveik XIX a. pabaigos į Girulių kurortą iš miesto žmonės vykdavo bričkomis ar karietomis. Susisiekimas skubantiesiems palengvėjo, kai 1892 m. buvo nutiestas geležinkelis nuo Klaipėdos iki Bajorų. Traukinys stabteldavo Girulių stotelėje. 1904 m. į Girulius jau važinėjo autobusai. 1913 m. „Vadovas po Klaipėdą ir jo apylinkes“ siūlė Girulius pasiekti tramvajumi nuo geležinkelio stoties iki Girulių stotelės. Kelionė trukdavo tik 14 min. Raginta gėrėtis gražia pajūrio gamta keliaujant pėsčiomis: „Dosniai bus atlygintas iškylautojas, nusprendęs įveikti pėsčiomis kelio atkarpą iki Girulių Vynerio promenada, o paskui per mišką arba pajūriu“. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito slidinėjimas. Net buvo įkurtas slidininkų klubas, kurio nariai rengdavo savaitgalines slidinėjimo išvykas. Dažniausiai klaipėdiečiai rinkdavosi Smiltynę, Juodkrantę, taip pat iškylas slidėmis per Plantaciją, palei Kartuvių bokštą ir per palvę į Girulius. 1946 m. Giruliai prijungti prie Klaipėdos miesto. Prasidėjo kitas jų gyvavimo etapas.


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

2015 06 durys  
2015 06 durys  
Advertisement