ŠIUOLAIKINIS MENAS
◄ – Taip, aš savo biografiją nuolat keičiu,
kuriu, atnaujinu. Nepaisydamas jokių chronologinių datų ar faktinių įvykių. Ir darau tai sąmoningai dėl visiškai praktinių sumetimų. Pavyzdžiui, kartais pavadinu save rašytoju, nes sumąstau, kad norėčiau ir galėčiau parašyti kokia nors tema. Tuomet per kurio nors mano projekto pristatymą ar simpoziumą, vartydami mano gyvenimo aprašymą, potencialūs užsakovai (leidinių redaktoriai), pamatę prierašą writer, pasiūlo parašyti straipsnių konkretiems žurnalams ar knygoms ir nesigilina, ar aš esu ką nors anksčiau rašęs. Iš esmės aš mėgstu naudoti skirtingas etiketes bei jas keisti atsižvelgdamas į aplinkybes, kurios būtų naudingos: gauti finansavimą, bandant įsijungti į konkretų projektą bei siekiant sukurti gluminantį efektą, sujungus iš pirmo įspūdžio nederančius elementus – inžineriją, filosofiją, dizainą, mokslą.
Tyrimai – būdas tobulėti – Sunku įvertinti, kada pasibaigia jūsų meninis-mokslinis tyrimas ir prasideda tiesiog provokacija bei patrauklaus menininko-mokslininko įvaizdžio formavimas. Ar pats atskiriate šiuos procesus? – Tai susipina. Kartas kyla noras save išbandyti, o kartais atsiranda siekis suformuoti save tokį, koks norėčiau būti. Tuomet tereikia tiesiog save paimti už plaukų ir perkelti į tam tikrą specifinę aplinką. Pavyzdžiui, mane domina kažkokia specifinė sritis, tarkime – robotai. Tuomet aš savarankiškai ieškau tokios terpės, o ten egzistuojanti situacija ir aplinkybės mane natūraliai paveikia. Būnant sąmoningam galima labai lengvai pritapti prie naujos situacijos ir tokiu būdu tapti tokiam, koks būti sieki. Taip prasidėjo visi mano dabartiniai moksliniai tyrimai. Aš niekuomet neplanavau tapti mokslininku, tai buvo tiesiog būdas tobulėti. Per daug neapsibrėžiant, kokio rezultato aš siekiu. Net atsidūręs institucijoje, kur dabar rengiuosi ginti daktaro laipsnį, tikėjau, kad nesvarbu, kokie mano gabumai ar žinios – ten būdamas aš visuomet tobulėsiu ir savaime tapsiu tos aplinkos dalimi. Kaip sakiau, kartais tiesiog reikia save inkorporuoti į naują aplinką ir savaime tapsi tos aplinkos dalimi, jeigu, žinoma, to sieksi. 30
Elitinė patirtis iš pokalbio su J.Urbonu: Labai svarbu gyvenime yra meluoti, bet dar svarbiau – atsiminti, ką meluoji. Julijonas iš patirties teigė, jog būtina įtaigiai meluoti, nes iš to imi daug ką suprasti. – Netenka susidurti su priešišku aplinkos požiūriu? Nebuvo situacijų, kai nepritapote arba į jūsų adaptavimąsi buvo žiūrima įtariai? – Aš niekuomet nesielgiu radikaliai, kaip galėjo nuskambėti. Stengiuosi iš pradžių išsiaiškinti ten egzistuojančias taisykles ir prie jų prisitaikyti. Jeigu mano tyrimui reikalinga medicinos mokslo aplinka, niekuomet nesiveržiu į naują sritį ja nepasidomėjęs savarankiškai. Tačiau pasiruošiu iš anksto ne ta tema, kurią noriu pažinti ir tirti, bet pasidomiu darbo specifika ir atmosfera, kurioje veikia mane dominančios srities ekspertai. Tuomet, patekęs į medikų aplinką, aš galiu parodyti jiems pagarbą ir sukelti pasitikėjimą, kadangi suprantu, ką jie daro, kokiais būdais ar priemonėmis. Tai iš tiesų galima prilyginti teatrui, kai susikuri sau kaukę arba vaidmenį, adekvatų tam tikram scenarijui ar aplinkybėms.
Dizaineris ir filosofas – Kaip pristatytumėte savo vaidmenį – dizaino srities mokslų daktaras? – Mano laboratorijai (aut. past. – Dizaino interakcijų skyrius Londono karališkajame meno koledže) būdinga specifinė tarpdisciplininė atmosfera, kuri neapibrėžia tyrimų srities, bet yra pagrįsta eksperimentinėmis ir dažnai gana radikaliomis metodologinėmis prieigomis. Čia galima jungti įvarius mokslus ir atlikti tyrinėjimus, pavyzdžiui, pasitelkiant spekuliatyvios sociologijos, neuroestetikos, teorinės biochemijos, molekulinės kulinarijos ar dar besivystančias disciplinas. Atsakant į klausimą konkrečiau – mano tyrimo
Ekspozicinėje erdvėje pristatyti J.Urbono kūriniai ar jų
laukas apibrėžiamas sąsajų dizainu, tačiau man turėtų būti suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Tokia mokslininko pozicija man padeda išsilaisvinti iš stereotipinių dizainerio kategoriją nusakančių socialinių pančių. Dizaineris dažniausiai įsivaizduojamas kaip tam tikros kūrybinės studijos ar dizaino paslaugas teikiančios komercinės arba akademinės institucijos narys. Mano siekis būtų atsiriboti nuo to tradicinio ryšio tarp kliento-vartotojo-autoriaus ir žaisti su pačia sąvoka bei samprata, kas yra dizainas. Bandyti kritikuoti, kelti klausimus, apeliuojančius į dizaino sąvokos bei sričių plėtojimą, ir kartu kurti dizainą ne vartojimui, o apmąstymui ar refleksijai... – Ką iš tiesų veikia ar tiria dizaineris-filosofas arba „mąstytojas daiktais“? – Mano ar panašiose laboratorijose dizaino sritį pasirinkę mokslininkai kvestionuoja dizaino status quo – eksperimentuoja, siekdami išsiveržti iš stereotipinių dizaino lauką nusakančių krypčių. Jie gali atsisakyti tos disciplinos nusistovėjusių sampratų, ribų, tikslų ar pareigų. Tai atveria galimybę žaisti, dekonstruoti savo specialybę bei kritiškai analizuojant rasti jos įtampas, problemas. Galima sprogdinti, laužyti, išmontuoti discipliną ir per unikalią perspektyvą sudėlioti ją naujai. Mano atveju daktaro laipsnis suteikia laisvę ir