Page 1


„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2014 gegužė (Nr. 5) www.durys.daily.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

Turinys REAKCIJA Muzikinio teatro ateitis – tik uostamiestyje

4

VEIDRODIS

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Valerija LEBEDEVA. N.Laužikienė: Klaipėdos kultūrai reikia proveržio

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, taip pat „Duris“ galima užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos darbas „Baltos lankos, juodos avys...“ (2014) 4 psl. – Nerijaus Jankausko nuotrauka ŽURNALĄ REMIA

6

INICIATYVA Algis VYŠNIŪNAS. Nauja architektūros mokykla – pajūryje

11

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Muzikos pavasaris – orkestrų spalvose

14

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. Šventė tarnaujantys Terpsichorei

19

ŠIUOLAIKINIS MENAS Goda GIEDRAITYTĖ. Artimas svetimas, arba tolimas savas

24

Akvilė EGLINSKAITĖ. J.Urbonas. Atrakcionų griovėjas

28

Danguolė RUŠKIENĖ. Šviesą spinduliuojanti būtis

34

GINTARO LAŠAI Kristina SADAUSKIENĖ. J.Šikšnelis: nesu klausytojas, esu skaitytojas

38

Dainius VANAGAS. Atsiminimo tolis

43

Donaldas BARTHELME’AS. Šv. Antonijaus gundymas

44

DAUSPRUNGAS. Iš „Skundų knygos“

48

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Indrė BRUČKUTĖ. Eilėraščiai

52

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Tamsa – kaip sąlyga pasakojimui rastis

54

KINAS Aivaras DOČKUS. Lietuviški „Kino pavasario“ pasirinkimai

58

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos gatvės. Reprezentacinė Liepų gatvė (1)

60

LANGAS KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Kaliningrade – interaktyvi recenzija

9

Apdovanoti geriausi šalies ir krašto bibliotekininkai

41 3


REAKCIJA

Muzikinio teatro ateit Viešas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Lietuvos Respublikos Seimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Kultūros ministeriją

4

Kultūros politika ir jos ateitis Klaipėdoje didžiąja dalimi priklauso nuo LR Kultūros ministerijos politikos ir yra įgyvendinama per Klaipėdos dramos teatrą, Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą (toliau vadinamas KVMT) bei kitas įstaigas. Pastaruoju metu Klaipėdos teatrai deramo dėmesio / finansavimo iš savo steigėjo nesulaukia, o pasirodžiusios idėjos dėl KVMT iškeldinimo į Palangą tapo Klaipėdos krašto kultūros griovimo politikos kulminacija. Tai paskatino Klaipėdos miesto kultūros magistrus, Klaipėdos kultūros ir meno tarybos narius, miesto kultūros ir meno atstovus susiburti ir prisiimti aktyvų vaidmenį, siekiant KVMT – miesto ir visos Vakarų Lietuvos kultūros židinį – išsaugoti Klaipėdoje. KVMT vienintelis Vakarų Lietuvos regiono publikai pristato profesionalųjį muzikinį scenos meną. Teatras per metus parodo apie 150 įvairių žanrų spektaklių ir pritraukia daugiau kaip 40 tūkst. žiūrovų. Neišsemiama šio teatro repertuaro įvairovė akivaizdžiai byloja apie KVMT kūrybinį potencialą. Teatro ryšiai su Lietuvos ir Europos šalių kultūros institucijomis kasmet vis stiprėja ir plečiasi. Šiuo metu KVMT dirba per 230 įvairių (meninių ir administracinių) specialybių darbuotojų: solistai dainininkai, choro dainininkai, baleto šokėjai, orkestro muzikantai, taip pat administracinis bei techninis personalas. Absoliuti dauguma jų – klaipėdiečiai. Teatro veiklos perkėlimas į bet kurį kitą pajūrio regiono miestą, atsižvelgiant į darbo grafiką bei darbo užmokestį, neabejotinai grėstų didžiosios dalies darbuotojų praradimu ir savo pasekmėmis būtų tolygus jo uždarymui. KVMT yra glaudžiai susijęs su Klaipėdos miesto meno ugdymo įstaigomis: muzikos ir meno mokyklomis, šokių kolektyvais, S.Šimkaus konservatorija, Klaipėdos universiteto Menų fakultetu ir kt. Visa tai – dešimtmečius kurta ir šiandien efektyviai veikianti miesto kultūrinė ekosistema, kurioje talentingi jaunieji menininkai randa sau nišą profesionalaus meno įstaigoje.


REAKCIJA

is – tik uostamiestyje Miestiečių sąmonėje 1964 m. pastatytas KVMT pastatas, nors ir projektuotas kaip kultūros namai, tapo svarbiausia muzikinės kultūros citadele Klaipėdoje. Architektai pabrėžia, jog teatro ar analogiškos paskirties pastato buvimas yra ypač svarbus Klaipėdos miesto Atgimimo aikštei, jos socialiniam, komunikaciniam charakteriui išsaugoti. Dabartinis teatro pastatas turi visus bruožus ir architektūrines galimybes būti rekonstruotas, išlaikant pagrindinius jo semantinius ženklus ir kultūrinę funkciją. Ši vieta, kaip viena iš dviejų tinkamiausių teatrui, buvo pripažinta ir 2011 m. įgyvendintame atvirame KVMT naujo pastato statybos vietos parinkimo architektūriniame-urbanistiniame konkurse. Muzikinio teatro Klaipėdoje naikinimas kartu būtų ir turtingiausio miesto dvasinės kultūros (operos meno) paveldo, siekiančio kone 200 metų, žlugdymas. Juk Klaipėda nuo pat 1785 m. turėjo savo teatrą, kuriame 1820 m. buvo pradėti statyti muzikiniai spektakliai. Vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1946 m., įsikūrė Klaipėdos muzikinės komedijos teatras, o 1956 m. buvo įkurtas Klaipėdos liaudies operos teatras, veikęs 30 metų. Tai buvo begalinio pasiaukojimo ir noro turėti Klaipėdoje savą operos teatrą pavyzdys. Pasiekus aukštą meninį lygį, šis teatras buvo reorganizuotas į dabartinį valstybinį teatrą. Ir tai tik keli akcentai iš be galo turtingos KVMT istorijos. Itin svarbus klausimas, į kurį laukiame LR Kultūros ministerijos, LR Vyriausybės, LR Seimo bei LR Prezidentės atsakymo – tai prioritetų klausimas. KVMT pastato Danės g. 19 rekonstrukcijai planuotas skirti ES struktūrinių fondų paramos lėšas nukreipus Palangos vasaros koncertų salės statybų projektui, kyla klausimas, ar šiandieniniai kultūros politikos prioritetai išskirti logiškai ir pagrįstai. Ar šimtametes tradicijas turinčio teatro modernizavimo būtinybė šiandien mažiau svarbi nei komercinės paskirties pastato vizija Palangos kurorte? Kategoriškai nepritariame laikinam ar nuolatiniam KVMT iškeldinimui į Palangą.

Prašome skirti deramą dėmesį ir skubiai užtikrinti užsitęsusį KVMT bei Klaipėdos dramos teatro pastatų modernizavimo projektų finansavimą. Kreipimąsi pasirašė: Klaipėdos kultūros magistrai: Angelina Banytė, dailininkė, monumentalistė Rita Bočiulytė, kultūros žurnalistė, teatrologė Stanislavas Domarkas, dirigentas Povilas Gaidys, teatro režisierius Doc. dr. Jonas Genys, istorikas, muziejininkas Gintaras Grajauskas, rašytojas, poetas Valerija Jankūnaitė, etnologė Aloyzas Každailis, istorikas, muziejininkas Anatolijus Klemencovas, dailininkas Prof. Kazys Kšanas, muzikas, chorvedys Prof. Daiva Kšanienė, muzikologė Edvardas Malinauskas, tapytojas marinistas Vytautas Paukštė, teatro aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Prof. Arūnas Sakalauskas, skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Doc. Nelė Savičenko, teatro ir kino aktorė Juozas Šikšnelis, rašytojas Prof. Vytautas Tetenskas, muzikas, pedagogas Doc. Robertas Varnas, chorvedys, pedagogas Prof. habil. dr. Vladas Žulkus, archeologas, istorikas

Klaipėdos miesto kultūros ir meno tarybos nariai: Liudas Andrikis, Meno kūrėjų sąjungos tarybos narys Isroildžon Baroti, Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas Nerijus Čapas, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos Socialinių reikalų komiteto narys Goda Giedraitytė, menotyrininkė, kultūros vadybininkė Virginija Kairienė, Žemaitijos rašytojų bendrijos pirmininkė Gediminas Pranckūnas, Klaipėdos dramos teatro vadovas Agnija Šeiko-Sarulienė, menininkų grupės „Žuvies akis“ pirmininkė Nijolė Sliužinskienė, Klaipėdos etnokultūros centro direktorė Nemira Trakumienė, Klaipėdos žvejų rūmų direktoriaus pavaduotoja Alfonsas Vildžiūnas, Klaipėdos choro „Aukuras“ meno vadovas Romandas Žiubrys, VšĮ „Klaipėdos šventės“ direktorius Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno tarybos nariai: Prof. Eduardas Kaniava, KVMT vokalo pedagogas, meno tarybos pirmininkas Vladimiras Konstantinovas, KVMT vyr. chormeisteris Dainius Pavilionis, KVMT vyr. dirigentas Klaipėdos dramos teatro, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos, Klaipėdos jaunimo centro atstovai Klaipėda, 2014 05 08

5


VEIDRODIS

N.Laužikienė: Klaipėdos kultūrai reikia proveržio N.Laužikienė mano, kad uostamiesčio kultūrinis gyvenimas turi neišeikvoto potencialo, kuriam deramą kryptį suteiktų kvalifikuotų specialistų įsitraukimas,

Miestas su apgalvota ir išplėtota kultūros infrastruktūra, telaukiančia gausesnio finansavimo bei populiarėjančio tarpsektorinio bendradarbiavimo, ar į apatiją grimztanti provincija, kurioje kultūra labiau primena stovintį vandenį nei veržlų srautą? Oficialus ir neformalus Klaipėdos vertinimas svyruoja tarp šių dviejų polių ir, anot Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorės Nijolės Laužikienės, vien didinant optimizmo dozę situacijos nepakeisi. 6

Valerija LEBEDEVA

Ką tik įsikūrusios Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriui pradėjusi vadovauti istorikė šioje srityje dirba jau daugiau kaip 20 metų. Administraciniame darbe kiekvienas sprendimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją ir drauge – prognozuojant jo pasekmes ateityje. Kartu, anot N.Laužikienės, kiekviena idėja patiria ilgą kelią nuo gimimo iki realizacijos, o įgyvendinta ne visuomet būna išsaugojusi pradinį pavidalą.


VEIDRODIS

aktyvi visuomeninė kultūrininkų pozicija bei politinė valia suteikti kultūrai prioritetą. 

Kaip įžiebti švyturį – Pastaraisiais mėnesiais Klaipėdos kultūros žmonės nesyk viešai pasisakė rūpimais klausimais, adresavo savo nuomonę dėl kultūrinės spaudos finansavimo, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro perspektyvų ir aukščiausioms šalies valdymo institucijoms. Tai – džiugi bendruomeniškumo išdava ar liūdnas nuolat prastėjančios situacijos ženklas? – Kultūros žmonės gana santūrūs. Reikia didelių sukrėtimų, išskirtinės situacijos, kad jie audringai į ją sureaguotų. Šiuos dalykus pastebėtume visoje Lietuvoje:

kultūrininkai pasisako, kai padėtis tampa nebepakenčiama. Daugelį metų Klaipėdos kultūros situacija politiniu ir administravimo požiūriu nesikeičia: nedidėja finansavimas, nekinta sąlygos, tuo metu infrastruktūra sensta, o dėmesio, kurio kultūra norėtų sulaukti iš valstybės ir savivaldos, stinga. Kalbant apie valstybės požiūrį į uostamiestį, Klaipėda pristinga gilumos. Per atstumą iš Vilniaus į Klaipėdą visuomet žvelgiama su teigiama emocija: o, išties, toks geras, smagus miestas, čia linksma, galima atvažiuoti praleisti laiką. Tačiau stinga nuodugnesnio požiūrio, kad Klaipėda nėra tik tokia. Čia susitelkusi

Vytauto Petriko nuotr.

didelė menininkų, intelektualų, kultūros žmonių bendruomenė, kuri gali ir nori generuoti reikšmingus kultūrinius procesus, galinčius konkuruoti su procesais, vykstančiais Kaune ir Vilniuje. Tačiau dėl minėtųjų aplinkybių jie niekaip negali išsiveržti. Diskusija dėl kultūrinės spaudos finansavimo man atrodė graudžiai juokinga. Suprantu, kad turėta galvoje ne vien Klaipėda, bet principinė Vilniaus intelektualų pozicija, neva regionams skiriama per daug lėšų, yra tiek pat nemaloni, kaip ir iškalbi. Atsaini nuostata „Ką jau jie ten gali nuveikti?“ iliustruoja seną požiūrį „Tik centras gali, tik centras moka“. ► 7


VEIDRODIS

◄ Šis buvo gajus tais laikais, iš kurių mes išėjome, tačiau, kaip matome, sėkmingai tarpsta ir dabar. Kalbant apie nelogiškus ir nežmoniškus siūlymus Muzikinio teatro atžvilgiu, politikai gali atremti kritiką labai populiariai: manau, dar išgirsime argumentų, kad siūlant iškelti teatro kolektyvą dirbti į Palangą norima dekoncentruoti sustabarėjusias struktūras. O šiuo atveju sakyčiau, kad prasmingiau būtų iškelti kurią nors įstaigą iš Vilniaus, patiriančio perprodukciją. Stebina ir tai, kad tokie bendruomenei svarbūs sprendimų variantai yra gana slapti ir Klaipėdą pasiekia gandų lygiu. Neturiu jokių pretenzijų Palangai, su kuria Klaipėdą sieja draugiška ir abipusiai vertinga kaimynystė, tačiau mane šokiravo ketinimai šiemet pradėtus kurorto vasaros koncertų estrados rekonstrukcijos darbus baigti kitąmet, kai tuo metu Klaipėdos dramos teatro, kurio kolektyvas dešimtmetį neturi namų, rekonstrukcijos pabaiga keliama jau į 2016-uosius. Tai – ne vien centristinės politikos problematika, bet valstybės prioritetų klausimas.

– Tokiam jūsų požiūriui turėjo įtakos patirtis dirbant kultūros viceministre ministro Arūno Gelūno komandoje? – Iš tiesų šis darbas ir suteikė galimybę pamatyti, kaip Klaipėda atrodo šalies kultūros lauke. Beje, drįsčiau sakyti, kad šis daugeliui Vilniuje apskritai baigiasi sulig miesto riba – gyvenantieji toliau matomi geriausiu atveju kaip liaudies kultūros propaguotojai, rengiantys kolektyvus Dainų šventei. Tačiau drauge turiu konstatuoti, kad kol kas uostamiestis iš tiesų neišsiskiria savitumu. Įsivaizduoju, kad kiekvienas Lietuvos regionas turėtų turėti savo kultūros švyturį, kurio pasižiūrėti važiuotų visi kiti. Neabejotinas Klaipėdos unikalumas – jūrinės kultūros ženklai, prie kurių turėtume padirbėti daug daugiau. Miesto kultūros institucijų tinklas atstovauja visoms kultūros sritims, bet per daugel metų visi užsisuka kasdieniuose rūpesčiuose ir erdvės naujoms iniciatyvoms yra nedaug. Dar vienas minusas – uostamiestyje labai mažai dirbama tarptautiniu lygmeniu. Čia, žinoma, svarbus užsienio kalbų mokėjimo ar nemokėjimo veiksnys. Iš biudžetinių įstaigų, ko gero, vienintelis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) turi sukaupęs nemažą tarptautinių projektų įdirbį, yra įgijęs partnerių. Visos kitos 8

institucijos jų turi vos vieną kitą. Laikas važiuoti į užsienį pasižiūrėti, kaip dirba kolegos, jau praėjo – turime arba dirbti kartu su jais kurdami bendrą produkciją, arba skolintis jų metodus ir adaptuoti šiuos vietos poreikiams siekdami pokyčių.

Viena iš didžiausių problemų – žinybiškumas. Tarp švietimo, kultūros, verslo tebėra sienos. Kol kiekviena sritis suvokia save kaip atskirai veikiančią, nieko nepasieksime. – Neseniai įvyko reprezentacinių miesto festivalių konkursas. Į laimėtojų sąrašą pateko 8 renginiai: folkloro festivalis „Parbėg laivelis“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“, Klaipėdos Pilies džiazo festivalis, šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“, festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, Klaipėdos laivų paradas bei Jūros šventė, pastaruosius du renginius ateinančiais metais numatant perkelti į atskirą jūrinės kultūros renginių dalinio finansavimo priemonę. Sąrašas – gausus. – Mano nuomone, reprezentacinių renginių galėtų būti daugiausia du ar trys. Turėtume apsispręsti, kurie festivaliai iš tiesų gali formuoti išskirtinį miesto kultūros veidą, pristatydami unikalius projektus, kurie domintų visos Lietuvos gyventojus. Tačiau nenorint ko nors nuskriausti, verčiau renkamasi paskirstyti visiems po truputį. Šitaip nutinka tik todėl, kad kultūros programiniam finansavimui trūksta pinigų. Beje, dėl tokios situacijos niekaip nepavyksta perkelti finansavimo svorio centro iš biudžetinio sektoriaus į nevalstybinį, kaip yra visame pasaulyje. Jeigu pastarasis sektorius būtų finansuojamas tolygiai su biudžetiniu, tikrai patirtume išsvajotąjį kultūros protrūkį. Gyventi ir kurti projektinės veiklos pagrindu – galimybė, patraukli daugeliui menininkų ir kultūros vadybininkų, tačiau kol kas būtent finansinė situacija riboja savivaldybės galimybes svariai prisidėti prie jos įgyvendinimo. Man apmaudu, kad Klaipėda neturi aukštojo meno muzikos arba teatro festivalio,

kuris galėtų konkuruoti su Vilniuje vykstančiais. Ir šitaip yra ne todėl, kad klaipėdiečiai stokotų deramo meninio skonio ar išmanymo, bet dėl finansavimo. Negalime pasikviesti tiek iškilių ir ryškių užsienio atlikėjų. Surengti gerą teatro ar akademinės muzikos festivalį kainuoja, tarkime, 800–700 tūkst. Lt. Bendrame Klaipėdos reprezentacinių festivalių finansavimo krepšelyje yra 200 tūkst. Lt. Realiai tokia galėtų būti vieno festivalio dotacijos suma. Atsiduriame nelygioje situacijoje. Galima, aišku, sakyti, kad esmė – ne pinigai. Bet vis dėlto būtent jie lemtingi, siekiant konkurencingos meninės išraiškos. Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė buvo pradėjusi organizuoti šiuolaikinės muzikos festivalį „Kopa“. Ji turėjo nepaprastai gerų idėjų, buvo atsivežusi įdomių muzikos atlikėjų. Bet dėl to, kad Vilniuje paraiškos negaudavo tinkamo finansavimo, ši puiki iniciatyva nuslopo. Turime šiuolaikinius menus propaguojantį festivalį „Plartforma“, bet iš valstybės lėšų jam šiemet skirta 15 tūkst. Lt.

Atotrūkis vis didėja – Iš Klaipėdos gyventojo, kuris nenagrinėja politikos peripetijų ir institucijų pavaldumo bei atsakomybės sričių, pozicijos išvardytos nemalonios aplinkybės atrodo kaip bendras prastas valdžios institutų veiklos rezultatas. Klaipėdos kultūros lauko vertinimą sociologijos metodais nagrinėjantis Aldis Gedutis konstatavo, kad uostamiesčio gyventojai pasigenda ne tik visuomenės aktyvumo bei naujų iniciatyvų, bet ir kokybiškos kultūros politikos. Ar esate linkusi įasmeninti kritiką? Ar yra tekę konfrontuoti dėl pozicijų skirtumo? – Sudėtingas klausimas. Iš tiesų, žmonės suveda problemas į personalijas, dirbančias valdymo įstaigoje ir atsakingas už konkrečią sritį. Nors nuo dirbančio žmogaus priklauso ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Savivaldybės lygiu sprendimus formuoja ir juos teikia administracija, o galutinį žodį taria politikai. Tačiau atsakomybės nesikratau. Kiek įmanoma išsamiai ir nuosekliai argumentuoti miesto kultūros prioritetai per ilgą laiką nemažos dalies buvo išgirsti, nors reikėtų pripažinti, kad įtikinti politikus, kurių didžioji dalis nepraktikuoja


langas

Vizitinė kortelė Nijolė Laužikienė, istorikė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė. „„Gimė ir augo Šilutėje. „„1981 m. Vilniaus valstybiniame universitete (šiuo metu – Vilniaus universitetas) įgijo istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojos kvalifikaciją. „„2005 m. Vilniaus dailės akademijos UNESCO Kultūros politikos ir vadybos katedroje baigė kultūros politikos bei vadybos magistrantūros studijas ir įgijo menų magistro kvalifikaciją. „„Iki 1989 m. – Kultūros paveldo ir kraštotyros draugijos atsakingoji sekretorė. „„1989–1991 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio atsakingoji sekretorė. „„1991–2005 m. – Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja. „„Nuo 2005 m. yra Klaipėdos miesto savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorė bei Klaipėdos valstybinės kolegijos lektorė. „„2011–2013 m. – kultūros viceministrė. „„2003–2006 m. – Kultūros ir meno tarybos prie LR Kultūros ministerijos narė. „„2006–2008 m. – LR Kultūros ministerijos Kultūros fondo narė. „„Nuo 2012 m. yra Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė. „„Nuo 2014 m. yra Lietuvos kultūros tarybos projektų ekspertė. „„Įvairių darbo grupių prie LR Kultūros ministerijos, LR Seimo Kultūros savivaldos kolegijos, rengiant kultūros politikos strategiją, kaitos gaires, teisės aktus bei jų pakeitimus, narė. „„Nuo 2013 m. yra Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ narė. „„Dukra Milda – kultūros programų iniciatorė ir koordinatorė.

kultūrinio gyvenimo, yra labai sunku. Prieš 20 metų, kai atėjau dirbti į savivaldybę, Miesto tarybos nare buvusi muzikologė prof. Daiva Kšanienė nevengdavo pasisakyti pasigendanti kolegų politikų spektakliuose, koncertuose. Dabar šis procesas slopsta. Kultūros renginiuose matome vis mažiau žmonių, kurie priima sprendimus. Tai – bendri procesai, liudijantys, kad pati kultūrinė veikla turėtų keistis. Bet įtakos turi ir finansinė situacija. Pradžioje – dėl jaunos valstybės situacijos, vėliau – dėl 2008-ųjų krizės ji buvo tokia, kad kol kas išskirtinių pokyčių nebuvo įmanoma padaryti. Nors ir čia nenuneigsi prioritetų reikšmės.

Atviros konfrontacijos su manančiais kitaip nei aš nesu turėjusi. Nevengiu diskusijų ir pati jas inicijuoju. Nesu susidūrusi su kultūros lauko žmonių nuomonės ir oficialiai teikiamos pozicijos nesutikimu. Sutinku su vieninteliu priekaištu – kultūrai skiriama mažai dėmesio, ji sunkiai skinasi kelią į prioritetinių sričių gretas. Politikai pripažįsta, kad atkakliai dėmesio siekiantys sportininkai neleidžia uždaryti durų. Rezultatas – sportas pripažintas vienu iš miesto prioritetų. O kur kultūrininkai? Beje, A.Gedučio ir jo kolegos Liutauro Kraniausko tyrimai liudija, jog tarp kuriančių kultūrą ir aktyviai joje dalyvaujančių bei stebinčių ją iš šono žmonių yra didžiulis atotrūkis, kuris nuolat didėja; kaip miesto kultūriniai objektai vertinamos iniciatyvos, vietos, erdvės, neturinčios nieko bendra su savivaldos politika, aktyviąja oficialiąja kultūra. Kultūros politikos tikslai ir siekiai turėtų tapti artimesni bendruomeninei veiklai, aktyvinti, žadinti pilietiškumą. Viena iš didžiausių problemų – žinybiškumas. Tarp švietimo, kultūros, verslo tebėra sienos. Kol kiekviena sritis suvokia save kaip atskirai veikiančią, nieko nepasieksime. Kūrybiškumas yra įvardytas kaip vienas iš pažangos sąlygų pažangos strategijoje „Lietuva 2030“. Jis nėra susijęs vien su kultūra, bet dalyvaudamas kultūrinėje veikloje žmogus gali jį ugdyti. Mokyklose vykstantis „Kūrybinių partnerysčių“ projektas – vienas iš būdų spręsti tradicines švietimo problemas nerutininėmis praktikomis ir priemonėmis. Apie kultūros reikšmę sprendžiant sveikatos, socialines problemas, psichologines bei psichines bėdas kalbama vis garsiau. Turime paskatinti kiek įmanoma daugiau žmonių praktikuoti kultūrą. – Kalbant apie kultūros ir švietimo integraciją miesto lygiu, kiek šioje srityje jau yra nuveikta? Kaip ugdyti vietos kultūrai lojalius žmones šalyje, kur daugelis paauglių ateitį sieja su studijomis bei darbu užsienyje? – Meno pagrindai įtraukti į ugdymo programas, miesto švietimo įstaigose veikia gausybė vaikų ir jaunimo meno kolektyvų, puoselėjamos jų tradicijos. Tačiau nematau jaunimo, einančio į teatrus, koncertus. Tiesą sakant, pedagogų, kurie būtų aktyvūs kultūros renginių dalyviai, lankytojai, irgi pasigendame. Programų vykdoma daug, rodikliai – normalūs, tačiau juntamų vidinių pokyčių nematyti. ►

Kaliningrade – interaktyvi recenzija Nuo gegužės 16-osios iki birželio 6-osios Kaliningrado šiuolaikinio meno centre lietuviai kuratoriai – klaipėdietis Ignas Kazakevičius ir vilnietis Vidas Poškus meno projekte REMAKE pristato estetikos bei informacinių technologijų junginį: informacinį meno terminalą, žaismingai apžvelgiantį Lietuvos šiuolaikinį meną ir 16 jo stereotipų – fenomenų bei menininkų. Į Rusiją iš Lietuvos nugabentas pagrindinis eksponatas – informacinis terminalas, visiškai toks, kokie pasitinka lankytojus įstaigose, bankuose, viešbučiuose bei oro uostuose ir siūlo paspaudimu pasirinkti reikalingą paslaugą. „Meno terminalas“ suprogramuotas kaip informacinis žaidimas-klausimynas – jis kviečia pasiskaityti apie stereotipus bei šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti jų kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos bei įvaizdžio. Anot kuratorių, vaizdžiai tariant, jis yra robotas-kiborgas, „estetinis terminatorius“, skatinantis interaktyviai pažinti meno istoriją. Parodą papildo fikciniai menininkų fetišai bei svarbesnių kūrinių gintaru inkrustuota konversija į „liaudies kalbą“. Naudodami kičo estetikos elementus kuratoriai konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan. Jų sumanytas „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų bei publikos gretas ir, anot I.Kazakevičiaus, yra tarsi netradiciniu būdu surašyta recenzija – kondensuotas kūrybos apibendrinimas, skirtas bet kokio kultūrinio bei meninio pasirengimo lankytojui.

„Meno terminalo“ vizualizacijos fragmentas. 9


VEIDRODIS

◄ Manau, pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo padaryta klaidų nustatant mokyklos vaidmenį. Ji buvo kažkaip atskirta nuo visos sistemos, paversta uždara sistema – esą čia nesikiškite, vaikų į koncertus nevežiokite – jie patys žino, ko jiems reikia. Deja, kalbant apie kultūrinį ugdymą, vaikai nežino, ko jiems reikia, ir neateis į teatrą, jeigu jų ten neatvesi. Dirigentas Stasys Domarkas pasakojo buvęs šokiruotas, kai Muzikiniame teatre apsilankiusių moksleivių klasė per spektaklį traškino traškučius – vaikai iš tiesų nežinojo, kur ir ko jie atėjo. Mano įsitikinimu, elektroniniame moksleivio biliete – Klaipėdos savivaldybė kaip tik rengia tokios naujovės projektą – turėtų būti įdiegta privaloma neformaliojo ugdymo programa, numatanti lankymąsi muziejuose, koncertuose, spektakliuose. Be to, reikia nuodugniau įvertinti edukacijos reikšmę – atvesti klasę į koncertą dar nėra edukacija. Edukacija – patrauklus ir suprantamas kultūros pristatymas, pateikimas, publikos ugdymas, supratimo formavimas. Kultūrą būtų perspektyvu integruoti ir į formaliojo ugdymo programas – beje, Lietuvos jūrų muziejus yra išnagrinėjęs savo galimybes integruotis į biologijos, geografijos, istorijos bei kitų dalykų mokomąsias programas, – tačiau mūsų teisinė aplinka šito neleidžia. Šiuo metu kultūros įstaigos gali įsitraukti tik į neformalųjį ugdymą, nors turi didžiulį visokeriopą potencialą.

Svajonėse – meno kvartalas – Per du dešimtmečius mieste buvo įgyvendinta ne viena kūrybinė iniciatyva, atsirado įvairių kultūros infrastruktūros objektų: įkurta Klaipėdos koncertų salė, KKKC, Etnokultūros centras, įrengtas Meno kiemas, iškilo moderni Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka, statomas Kultūros fabrikas, prigijo Klaipėdos kultūros magistrų apdovanojimo tradicija, Klaipėdoje pirmojoje Lietuvoje įdiegtas programinio kultūros finansavimo modelis. Ar šiuo metu puoselėjate idėjų, kurios Klaipėdoje ilgainiui galėtų virsti fizine infrastruktūra arba naujomis kūrybinės veiklos formomis? 10

– Diskutuojame apie galimybę įkurti meno kvartalą. Tai nebūtų naujos fizinės struktūros kūrimas, bet esamų objektų jungtys. Senamiestyje turime unikalią situaciją. Daržų, Aukštosios, Didžiosios Vandens gatvių kvartale telkiasi kelios miesto kultūros įstaigos: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, KKKC, Baroti galerija, Etnokultūros centras. Tačiau institucijų koncentracija savaime neskatina bendros veiklos. Būtų galima įtraukti nevyriausybinį sektorių, verslą ir, pasitelkus sinergiją, sukurti aktyviai veikiančią zoną, kurioje galėtų būti plėtojamos tiek tradicinės, tiek klasikinės, tiek modernios kultūros formos. Su KKKC direktoriumi Ignu Kazakevičiumi esame kalbėję apie multifunkcinio kultūros centro poreikį. Šiemet Klaipėdoje vykusi ispanų dailininko Salvadoro Dali kūrinių paroda sulaukė tiek lankytojų, kiek įprastai Parodų rūmai sulaukia per metus, specialiai dėl jos žmonės važiavo čia iš kitų šalies miestų. Tokius renginius būtų galima organizuoti bent kartą per metus. Tačiau ne vienas kolekcininkas neleis eksponuoti itin vertingo paveikslo pastate, kuriame ant sienų kabo radiatoriai. Modernus kultūros centras su atviromis salėmis, šiuolaikiškus reikalavimus atitinkančia technine įranga galėtų telkti skirtingas meno bei kultūros edukacijos sritis įvairioms tikslinėms grupėms. Žinoma, nuo idėjos iki įgyvendinimo – ilgas kelias, tačiau šis sumanymas jau diskutuojamas. Yra puiki kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkaus iniciatyva organizuoti Klaipėdoje violončelės muzikos festivalį, į jo programą įtraukiant jaunimą, pasaulinio garso atlikėjus. Idėjos – geros ir jas įgyvendinę tikrai pasiektume pokyčių kultūriniame miesto gyvenime. Tačiau, kaip jau minėjau, tai yra politinių prioritetų klausimas. – Esate ir dėstytoja. Kokia jūsų patirtis bendraujant su studentais, ar stebite aukštųjų mokyklų sąveiką su miesto kultūra? – Dėstau Klaipėdos valstybinėje kolegijoje būsimiesiems kultūros vadybininkams. Su kolegomis ketiname atlikti jų profesinių įgūdžių poreikio tyrimą ir pagal jo rezultatus koreguoti studijų programą. Akivaizdu, kad šiai specialybei būtinos naujos kompetencijos, nes jų prašosi kasdienybė. Kalbant apie meno profesionalų

rengimą uostamiestyje, patyrinėti jų bei būtinų įgūdžių poreikį turėtų ir Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. Vienas iš gerųjų aukštųjų mokyklų sąveikos su bendruomene pavyzdžių – šio fakulteto profesoriaus Valentino Masalskio įkurtas Klaipėdos jaunimo teatras, aktyviai įsitraukęs į miesto gyvenimą. Tačiau dėl šio teatro finansavimo modelio susidarė nevienareikšmė situacija, sukėlusi atgarsį teatrinėje bendruomenėje. Manau, siekiant skaidrumo, tokiomis aplinkybėmis būtinas aktyvesnis Kultūros ir meno tarybos, kaip miesto kultūros politikos gaires formuojančios institucijos, dalyvavimas. Kitokio būdo skirti finansavimą, išskyrus konkursinį, savivaldos teisinė bazė nenumato, tačiau vienos meno srities bei kolektyvo išskyrimas atrodo nemotyvuotas. – Užsiminėte apie „Kūrybinių partnerysčių“ projektą, kurį Lietuvoje inicijavo jūsų dukra Milda. Kaip vyko kultūrinis ugdymas jūsų šeimoje? – Vaiką reikia įtraukti į kultūrą, ir tada jame apsigyvena muzika, teatras, dailė; užsikoduoja dalykai, kurie gali formuoti jo ateitį. Aš kitaip ir negalėjau: vesdavausi dukrą į visus koncertus, nes neturėjau kur jos palikti, – šypsosi. – Paauglystėje Milda vengė kultūrinės tematikos, o paskui jau pati linkėjau jai nesikartoti – ieškoti savęs kurioje nors kitoje srityje. Tačiau Vilniuje baigusi tarptautinių santykių studijas, magistrantūroje Olandijoje ji jau studijavo kultūros politiką – sakė negalinti priešintis traukai. Dabar labai daug diskutuojame apie kultūros politiką ir problematiką Lietuvos, Europos ir pasaulio mastu. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi tuo, kad dabar su Milda galiu pasikonsultuoti ir pasitarti. Išeinant už vienos šeimos ribų, kultūrą ir ugdymą integruojantys projektai populiarėja, šis metodas vis dažniau taikomas ir sveikatinimo bei socialinėje srityje. Vienas iš jų oponentų klausimų – kaip šiuo atveju nustatyti poveikį, teikiamą naudą? Ko gero, čia svarbesni kokybiniai mentaliniai rezultatai, kuriuos iš tiesų sudėtingiausia išversti į skaičių kalbą. Jeigu sergantis depresija žmogus teigia po dalyvavimo tokio pobūdžio projekte besijaučiantis kitaip ir nebegrimztantis į sielos bėdas, jeigu nemotyvuotas, bendraklasių ir pedagogų į užribį išstumtas vaikas tampa aktyviu socialinio gyvenimo dalyviu, manau, tai – geriausias kultūros vertinimas.


iniciatyva

Architekto V.Dapkevičiaus konsultacija architektūros dirbtuvėse Nidos meno kolonijoje. L.Grauslio nuotr.

Studijų procesas. Architekto V.Rudoko konsultacija. V.Dapkevičiaus nuotr.

Nauja architektūros mokykla – pajūryje

Vilniaus dailės akademijos (VDA) senatas 2013 m. kovo 20 d. patvirtino regioninio padalinio – Klaipėdos fakulteto – steigimą. Tai leido pradėti vykdyti 4 naujas studijų programas: grafinio dizaino, interjero dizaino, šiuolaikinio meno ir medijų, architektūros (su urbanistikos specializacija). Šių metų pradžioje įvyko pirmoji architektūros studentų kursinių projektų peržiūra VDA Klaipėdos fakulteto naujose patalpose, šiuo metu studentai baigia rengti pavasario semestro kursinius projektus. Tai unikalus faktas, nes iki tol architektūros studijos Klaipėdoje nevyko. Tai gera proga nors epizodiškai pažvelgti į architektų rengimo Lietuvoje procesą, nes viešojoje erdvėje diskusijų apie šią problemą beveik nevyksta.

Algis VYŠNIŪNAS

Svarbu ne kiekis, o kokybė Vyrauja nuomonė, kad studijų kokybė, kaip ir dėstytojų kompetencija, yra universitetų vidaus reikalas. Viename straipsnyje (Kas yra architektas? Kūrėjas, proceso organizatorius, administratorius?.. Archiforma, 2013/1–2, psl. 66–72) įrodžiau tezę, kad universitetai išleidžia daug architektūros bakalaurų, bet profesionalių architektų parengiama mažai. Šio straipsnio tikslas – parodyti, kad Lietuvoje veikiantis profesionalių architektų rengimo mechanizmas toli gražu nėra išdiskutuotas ir kad kiekviena architektūros mokykla turėtų siekti parengti kuo geresnius specialistus. Konkurencija yra sveikas dalykas, todėl sveikintina bet kokia nauja alternatyva. ► 11


iniciatyva

◄ Architektus rengia VDA (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos fakultetai), VGTU (Architektūros fakultetas Vilniuje) ir KTU (Statybos ir architektūros fakultetas Kaune), todėl gali kilti klausimas – ar tikrai reikalinga dar viena aukštoji architektūros mokykla? Norint geriau suprasti situaciją, reikia pažvelgti į kontekstą. Skirtingai nei kitos aukštosios mokyklos, VDA vykdo nuoseklią regioninę plėtrą – įkurti nauji fakultetai Telšiuose ir Klaipėdoje, sukurtas puikus kūrybinių dirbtuvių centras „Nidos meno kolonija“ ir pan. Todėl logiška, kad Vakarų Lietuvos regione pradedami rengti vietiniai specialistai. Tai yra reali, o ne formalistinė deklaratyvi regioninė politika. Galioja logika – jeigu priimtina regioninių universitetų idėja, tai kodėl turėtų būti nepriimtina regioninių architektūros mokyklų idėja? Yra teigiančiųjų, kad architektų parengiama ir taip per daug, todėl naujų mokyklų nebereikia. Tai netiesa, nes svarbu ne kiekis, o kokybė. Jeigu kas nors nesutinka su šiuo teiginiu, tada tegul atsako į klausimą: kodėl universitetai suteikia tik kvalifikacinį laipsnį (architektūros bakalauras), bet ne profesinę kvalifikaciją (atestuotas architektas)? Akivaizdu, kad architektūros bakalaurų kiekis nieko nereiškia.

Kinta architekto profesijos samprata Per pastaruosius penkerius metus universitetuose įkurta daug naujų padalinių, kurie savo pavadinimuose naudoja žodį „urbanistika“. VDA įkurtas Urbanistikos architektūros ir dizaino institutas (UADI), KTU – Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (AUCI), KU – Architektūros, urbanistikos ir dizaino centras „Baltijos kraštovaizdžiai“. 2013 m. VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedros mokslininkai išleido vadovėlį „Urbanistika: procesai, problemos, planavimas, plėtra“ . Nuo 2014 m. KTU Architektūros ir kraštotvarkos katedra pakeitė pavadinimą į Architektūros ir urbanistikos. Tai rodo didelį susidomėjimą urbanistikos mokslu ir menu. Todėl nieko keista, kad ieškoma naujų architektų rengimo formų, kurios praplečia architekto profesijos sampratą. Projektavimo objektu tampa ne tik pastatas ar jo forma, bet ir erdvi12

nis kontekstas, t.y. visa tai, kas yra tarp pastatų. Tai suvokia ne visi, nes egzistuoja skirtingos urbanistikos sampratos, kurios „plaukioja“ tarp urbanistinio projektavimo ir teritorijų planavimo, t.y. juridinės procedūros. Pernai VDA senatas pritarė bakalauro studijų programos „Urbanistinių kompleksų architektūra“ projektui. Programos paskirtis – paruošti architektą-urbanistą, t.y. specialistą, gebantį dirbti architektūrinio ir

Yra galimybė Klaipėdoje sukurti unikalią architektūros mokyklą, kokios niekur nėra. urbanistinio projektavimo srityje, mokymosi procese įgyjantį sisteminių žinių apie architektūrines ir urbanistines struktūras ir sugebantį jas tinkamai taikyti. Anksčiau niekas net nebandė rengti tokių programų, nors naujas studijų klasifikatorius veikė jau kelerius metus. Tai reiškia, kad programa neaktuali kitoms architektūros mokykloms. Maža to, daugelis esamų mokyklų pradėjo komentuoti dalykus, nesusijusius su architekto profesija – teritorijų planavimą, ekologiją, planavimo teisinę bazę, kraštotvarką ir pan. Tokiu atveju miesto nominalių urbanistinių erdvių architektūrinio projektavimo klausimai lieka šone.

Kadangi daugelis yra studijavę kitur Minėta studijų programa dėl tam tikrų politikų ir valdininkų formalaus ir visiškai nelogiško požiūrio liko neužregistruota Studijų kokybės vertinimo centre (SKVC), todėl VDA vadovybė nusprendė VDA Klaipėdos fakultete įveiksminti jau veikiančią architektūros studijų programą. Norą studijuoti pagal ją pareiškė 6 studentai – Laimonas Grauslys, Simona Kubilė, Alma Macijauskaitė, Tomas Medzelas, Simona Pielikytė ir Eglė Urbonavičiūtė. Tai labai motyvuoti jauni žmonės, užsibrėžę tikslą tapti architektais. Kadangi daugelis jų yra studijavę kitose aukštosiose mokyklose (landšafto architektūrą, inžinerijos mokslus), todėl buvo galimybė įskaityti

tam tikrą kreditų skaičių. Nutarta juos priimti į trečią kursą, bet su sąlyga, kad jie atsiskaitys už žemesnių kursų trūkstamus kreditus ir parengs antro kurso kursinį projektą. Taip nutarta dėl to, kad konstatuotas labai skirtingas pradinis pasirengimas architektūros studijoms. Ši konkreti situacija galutinai parodė, kad teisūs buvo Lietuvos architektų rūmai (LAR), atsisakę suteikti architekto profesinę kvalifikaciją kitų studijų programų absolventams. Kalbame apie absolventus, baigusius studijų programą „Kraštovaizdžio architektūra“ (KTU ir KU) ir „Inžinerinė architektūra“ (VGTU). Minėtų studijų programų absolventai tikrai neatitinka reikalavimų, keliamų profesionaliems architektams. Pagrindinis trūkumas – nekokybiški žemo meninio lygio kursiniai projektai arba jų iš viso nėra. Analogiškai LAR „išbrokavo“ ir magistrantūros studijų programos „Architektūros teorija ir istorija“ (VGTU) absolventus, nes būta atvejų, kai architektūros magistro laipsnis suteiktas be pagrindinių (bakalauro) studijų.

Du iš esmės skirtingi požiūriai Todėl studentai turėjo parengti du kursinius projektus: antrasis kursas – projektą „Viešbutis gamtinėje aplinkoje“, trečiasis kursas – projektą „Daugiabutis gyvenamasis namas“. Užduotys kursiniam projektui turi atitikti galiojančius studijų programos aprašus ir tikslus, keliamus šiems moduliams. Kita vertus, reikėjo išsiaiškinti kai kurias sampratas. Ypač tai pasakytina apie antro kurso kursinį projektą, nes skirtingose mokyklose skirtingai suprantamas modulio „Viešbutis gamtinėje aplinkoje“ tikslas ir pagrindinis objektas. Šioje vietoje svarbu kai kuriuos dalykus paaiškinti. Reikalas tas, kad egzistuoja du iš esmės skirtingi požiūriai – aplinkosauginis ir architektūrinis. Pirmuoju atveju komentuojama socialinė valstybės politika, rekreacijos ir turizmo vystymo Lietuvoje strategijos kryptys. Kalbama apie rekreaciją kaip smulkųjį ir vidutinį verslą, apie poilsiautojų poreikius, ekonominius ir socialinius projektuojamų kompleksų aspektus ir t.t. Rekomenduojama laikytis galiojančių teisės aktų, kuriuose reikalaujama išlaikyti norminius atstumus nuo vandens telkinių, gamtinių draustinių


iniciatyva

Architektūros studentė Eglė Urbonavičiūtė prie savo kursinio darbo ir jo maketas. A.Katkovo ir K.Būtos nuotr.

Architektūros dirbtuvės su vizituojančiais architektais VDA Nidos meno kolonijoje. V.Dapkevičiaus nuotr.

ir pan. Tokia samprata tinka aplinkosaugos studentams arba valdininkams kaip architektūros pradžiamokslis, nes kalbama apie rekreacijos reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje ir apie rekreacijos problemas apskritai. Akivaizdu, kad tokiu atveju kalbama apie rekreaciją kaip apie socialinę funkciją, bet ne apie kokybiškas architektūros ir urbanistikos studijas. Mano tvirtu įsitikinimu, dėstytojai, kurie propaguoja tokį požiūrį, tokiu būdu maskuoja savo architektūrinę nekompetenciją. O pagal architektūrinį požiūrį gamtiniai elementai (reljefas, vandens telkiniai, želdinių masyvai ir t.t.) traktuojami kaip kūrybos priemonė, t.y. architekto kūrybinės veiklos instrumentai. Būtent toks požiūris atitinka architektūros studijų programos apraše deklaruojamus tikslus. Būtent taip galima užtikrinti programos numatomų rezultatų sąsajas su modulių rezultatais bei studijų ir studentų pasiekimų vertinimo

metodais. Tokiam požiūriui realizuoti reikalinga tam tikra architekto profesinė kompetencija. Kai studentas įgauna profesinių įgūdžių, tada galima aiškinti apie realiame gyvenime galiojančią apribojimų ir draudimų sistemą.

Apie motyvaciją ir vertinimo kriterijus Kursiniams projektams parinktos situacijos, kurios atitiktų architektūrinio ir urbanistinio projektavimo specifiką. Pagrindinis principas – turi būti gamtinių ir antropogeninių elementų derinys, o ne vien gamta ir juolab ne koks nors gamtinis draustinis ar kita saugoma teritorija. Situacijos numatytos prie Baltijos jūros (Klaipėdoje ir Palangoje), prie Danės upės (Klaipėdos miesto rytinėje dalyje ir

senamiestyje) ir prie Kuršių marių (ties Kruizinių laivų terminalu ir piliaviete). Studentai atliko urbanistinę analizę pagal urbanistinės morfologijos, nominalių erdvių ir formantų meninės kokybės kriterijus. Analizės pagrindu sukonstruota urbanistinė-architektūrinė koncepcija. Vėliau identifikuoti objektai, kuriuos reikia suprojektuoti pagal dėstytojų užduotis. Dėstymo metodika pasižymėjo dideliu dėmesiu urbanistiniam erdviniam kontekstui. Įvertinus faktą, kad studentai daugelį dalykų girdėjo pirmą kartą, kursinių projektų peržiūros rezultatai gana neblogi. Kritiškas ankstesnių studijų kitose mokyklose vertinimas yra to įrodymas. Bet koks studijų procesas neapsieina be dėstytojų. Studijų programos koordinatoriumi Klaipėdoje paskirtas VDA Urbanistikos, architektūros ir dizaino instituto (UADI) direktorius Vaidotas Dapkevičius. Architektūros studijos Klaipėdoje vyksta pirmą kartą per visą miesto istoriją, todėl natūralu, kad reikėjo išorinės pagalbos. Studentams architektūrinį ir urbanistinį projektavimą dėstė žmonės, turintys pedagoginę patirtį, aukšto lygio profesionalūs architektai, doktorantas. Kai kurie dėstytojai atvykdavo iš kitų miestų (Vilniaus, Šiaulių). Studentus konsultavo jauni praktikuojantys architektai, gyvenantys Klaipėdoje, šį mėnesį VDA kvietimu lankėsi JAV architektas Algimantas Bublys. Daugelis iš jų negavo jokio atlygio. Todėl gali kilti klausimas – kokia motyvacija važinėti iš kito miesto ir dėstyti pusvelčiui? Atsakymas toks: dėstymas VDA studentams yra alternatyvus būdas įrodyti kai kuriuos dalykus, susijusius su architektūra ir urbanistika. Tai aktualu tiems, kuriems kasdienėje darbo aplinkoje tenka susidurti su neįtikėtina architektūrine nekompetencija, dažnai dar „apsiginklavusia“ moksliniais laipsniais ir administracinėmis pareigomis. Reziumuojant galima teigti, kad naujos architektūros mokyklos atsiradimo faktas gali būti vertinamas dvejopai. Pagal universitetinės industrijos kriterijų, kuris yra susijęs su studijų krepšelių sistema, t.y. su valstybės finansuojamomis vietomis – VDA Klaipėdos fakultetas yra akivaizdus konkurentas, todėl savaime suprantama, kad esamoms mokykloms tai negali patikti. Pagal kokybės kriterijų – yra galimybė sukurti unikalią architektūros mokyklą, kokios niekur nėra. Belieka klaipėdiečiams to ir palinkėti. 13


MUZIKA

Muzikos pavasaris

Balandžio 24-ąją nuskambėjo paskutinis akademinės muzikos festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ akordas. Vienas seniausių Lietuvoje, gyvuojantis net 39-ąjį savo sezoną, ir vėl jis pasižymėjo įdomiu repertuaru, profesionaliu atlikimu, puikiais atlikėjais – tikra atgaiva geros muzikos pasiilgusioms ausims.

Danguolė VILIDAITĖ

Šiųmečio festivalio išskirtinis bruožas – orkestrai. Galima sakyti, kad jis tiesiog skendėte skendėjo orkestrinėse spalvose. Šios rūšies muzikai skirti net šeši iš aštuonių jo renginių: mūsų mieste svečiavosi Lietuvos nacionalinis ir valstybinis, Liepojos gintarinio garso simfoniniai orkestrai, taip pat Šv. Kristoforo kamerinis ir „Glasperlenspiel Simfonietta“ iš Talino, programą paruošė Klaipėdos kamerinis (pagirtina, nes gerą simfoninės muzikos koncertą Klaipėdos scenose pastaraisiais metais retai beišgirsi).

Gražiausi puslapiai Gražių momentų, kaip ir kiekvienais metais, buvo galima atrasti visuose koncertuose, dalis jų spaudoje jau aprašyti. Bet negaliu dar kartą nepaminėti J.Haydno simfonijos Nr. 60 C-dur Il distratto („Glasperlenspiel Simfonietta“, Estija) at-

14

likimo. Vienos klasiko kūryba, daugumai apgaulingai atrodanti gerai pažįstama, gal net ir tapusi neįdomi, vadovaujant Andresui Mustonenui sužavėjo plačia nuotaikų skale, veržlumu ir išraiškinga artikuliacija. C.Debbusy simfoninis preliudas „Fauno popietė“ (Klaipėdos kamerinis orkestras), diriguojamas Modesto Pitrėno, suskambo ypač minkštai, užburiamai, kvėpavimo ritmu. Nuo pat pirmųjų minučių pasinerta į subtilų, jautrų impresionistinių spalvų pasaulį. Nuostabu. Jų klausantis nebebuvo svarbu, kuris iš dirigentų kurią ranką valdo geriau, kuris plastiškiau ar tiksliau parodo įvairius partitūros niuansus. Svarbi buvo pati koncerto atmosfera, tas stebuklingas kūrinių atgijimas. Ne viską pavyko pačiai patirti. Ypač gailiuosi neišgirdusi „Klaipėdos muzikos pavasario“ atidarymo vakaro ir L.Beethoveno „Likimo“ simfonijos (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras), interpretuojamos Mirgos Gražinytės-Tylos – muzikų kuluaruose dar ilgai gyventa jo įspūdžiais, aptarinėtas menininkės charizmatiškumas, ne pagal amžių pasiekta branda.


MUZIKA

– orkestrų spalvose

„Gintarinio garso orkestras“: Liepojos simfoninis gintarinio garso orkestras su trio „ART-i-SHOCK“, dirigentas A.Lakstigala, pianistai A.Osokinis ir V.Šimkus.

Akcentai, atradimai Kitas ryškus orkestrinis pasirodymas sietinas su baigiamuoju festivalio koncertu „Didžioji simfonija bosui“ ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vardu (dirigentas Robertas Šervenikas). Virtuoziškos W.A.Mozarto „Figaro vedybų“ ir

M.Glinkos „Ruslano ir Liudmilos“ operų uvertiūros dar kartą įrodė šio kolektyvo meistriškumą. Greiti pasažai, pašėlęs tempas, ne kiekvienas pajėgus tokį pasirinkti, preciziškas teksto „perskaitymas“ – beveik tobula. Gi F.Schuberto „Didžiosios“ simfonijos Nr. 9 C-dur, didingo, monumen-

talaus kūrinio interpretacijoje kiek pritrūko šubertiškų spalvų. Stilistiškai ši simfonija tikrai artima ir dažnai prilyginama L.Beethoveno herojinio pobūdžio drobėms, bet didesnis dirigento dėmesys lyrinei išraiškai, švelnesniems orkestriniams efektams tikrai nebūtų pakenkęs. ► 15


MUZIKA

„Miesto labirintas“: aktorius D.Meškauskas, Klaipėdos kamerinis orkestras, solistė R.Vaicekauskaitė, dirigentas M.Pitrėnas. ◄ Nes ir anot R.Schumanno, žymaus romantinės muzikos apologeto, šio kūrinio rankraštį radusio praėjus dešimčiai metų po kompozitoriaus mirties, „...klausydamiesi šios simfonijos turime pripažinti, jog ji atskleidžia mums daugiau negu nuostabi daina, džiaugsmas ir liūdesys...“, „...čia aptinkame... šviesos kupiną romantizmą, jau pažįstamą iš kitų Franco Schuberto darbų“. Netikėtu atradimu šiemet tapo vakaras „Gintarinio garso orkestras“ su Liepojos simfoninio gintarinio garso orkestru (dirigentas Atvaras Lakstigala). Įsimintinas F.Chopino koncerto fortepijonui (pianistas Georgijus Osokinis) ir orkestrui Nr. 1 e-moll atlikimas. Išlaikytas geras solisto ir orkestro garso balansas, išgauti gana subtilūs dinamikos niuansai, taip pat žavėjo tikslūs pučiamųjų instrumentų įstojimai, orkestrantų tarpusavio susiklausymas. Muzikavimas gal ir neprilygo anksčiau minėtiesiems išraiškos įtaigumu, bet pastarasis kolektyvas tikrai atrodė vertas dėmesio. Nori nenori mintimis jį vis tenka lyginti su Klaipėdos muzikinio teatro orkestru, deja, pastarojo nenaudai.

jų atitikmuo) – spontaniškumu, krištolinių pasažų grožiu, minkšta kantilena lyriniuose epizoduose, subtiliu rubato. Žodžiu, išgirdome tradicinę, gerą šio kūrinio interpretaciją. Paradoksalu, nes eidama į „Gintarinio garso orkestro“ koncertą daugiau tikėjausi

iš kito jo dalyvio, jau tarptautinę šlovę pelniusio, fortepijono fenomenu vadinamo Vestardo Šimkaus. Pastarojo pagrotas latvių kompozitorės Santos Ratniecės Liepojos koncertas Nr. 7 fortepijonui ir orkestrui (pasaulinė premjera) mums atskleidė tik menką muziko gabumų

Solistų fiesta Nustebino ir jaunasis pianistas, šiuo metu dar studijuojantis Rygoje, Emilso Dārziņio muzikos mokykloje (mūsų menų gimnazi16

„Didžioji simfonija bosui“: dirigentas R.Šervenikas, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solistas


MUZIKA

Klausantis svarbi buvo pati koncerto atmosfera, tas stebuklingas kūrinių atgijimas.

dalį. Šioje modernioje drobėje solinis instrumentas veikiau pateikiamas kaip vienas iš daugelio, akcentuojant spalvines jo galimybes, kviečiant kontempliuoti paprastų sąskambių, nesudėtingų pasažų garsą ir nesiekiant, deja, atskleisti ypatingų pianisto galimybių.

Kalbant apie įsimintiniausius solistų pasirodymus antroje festivalio dalyje, sunku nepaminėti Ramintos Vaicekauskaitės (sopranas) nuoširdžios ir jausmingos šiuolaikinio žydų kilmės Argentinos ir JAV kompozitoriaus Osvaldo Golijovo „Trijų dainų sopranui ir orkestrui“ (Klai-

pėdos kamerinis orkestras, dirigentas M.Pitrėnas) interpretacijos. Nors didesniu atradimu gal čia buvo pats kompozitorius, jo muzikos melodingumas ir gelmė. Ir, žinoma, vienoje iš pirmųjų vietų turėtų būti virtuoziškasis Almas Švilpa (bosas, Lietuva, Vokietija). Kiekvienas jo solo numeris su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dirigentas R.Šervenikas) suskambo lyg mažas, tobulas, nugludintas perliukas, lyg mini spektaklėlis. Padainuoti populiariausi klasikinio repertuaro gabaliukai iš W.A.Mozarto, G.Verdi, M.Glinkos, Ch.Gounod operų. Sudėtinga, įvairiapusė programa, parodanti skirtingas šio nuostabaus boso vokalinės technikos ir personažų charakterių perteikimo galimybes. Bet labiausiai vis dėlto jausmus užgavo paprastutė lietuvių liaudies daina, bisui padainuota a cappella – toks nedidelis patriotiškumo pasireiškimas, sujaudinęs iki širdies gelmių. ►

A.Švilpa. 17


MUZIKA

Trys premjeros ◄ Svarbiems šio festivalio akcentams priklauso ir kelios premjeros: dvi pasaulinės – latvių ir viena – klaipėdietiška. Loretos Narvilaitės „Miesto labirintas“ sopranui (R.Vaicekauskaitė), skaitovui (aktorius Darius Meškauskas) ir orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas M.Pitrėnas) tarsi pratęsia kompozitorės jau paliestas miesto ir labirinto, žmogaus ir miesto temas, šiuokart susijungusias viename kūrinyje. Nors tekstuose (Jurga Ivanauskaitė, Algimantas Mackus) „Narkotinis didžiųjų miestų svaigulys... įstabiai sumaišęs grožį ir bjaurastį, gėrį ir blogį“, vertinamas neigiamai, piešiant jam apokaliptinę pabaigą, negali nepasiduoti optimistiškam muzikos srautui. Turtinga orkestro partitūra, mirganti įvairiais ritmais ir intonacijomis, instrumentų tembrais – tai miesto gyvybinė energija, dinamika, kasdienis šurmulys, tai miestas, kurį žmogus prakeikia, niekina, bet jo žavesiui negali atsispirti. Čia prasmingai suskamba paskutiniai ištarti skaitovo žodžiai, klausimas: „Kas išdrįs pasitraukti į mišką, tyrus, dykumą, kalnus, uoloje iškaltą atsiskyrėlio buveinę, kas išdrįs?“. Sėkminga kompozicija. Jos ekspresyvi išraiška nepaleido iki pat paskutinės minutės. Vienintelis trūkumas – atlikimas. Nors balsai buvo mikrofonizuoti, didžioji dalis dainininkės teksto liko neišgirsta –

sunku galynėtis su padidinta kamerinio orkestro sudėtimi. Kuo gyvena, kokias muzikines mintis audžia mūsų kaimynai, atskleidė dvi kardinaliai skirtingos latviškos premjeros. Apie S.Ratniecės Liepojos koncertą Nr. 7 fortepijonui ir orkestrui (V.Šimkus ir Liepojos simfoninis gintarinio garso orkestras) jau šiek tiek užsiminiau. Sunku keliais žodžiais apibūdinti šį sonoristinės estetikos paveiktą kūrinį, kuriame daug dėmesio skiriama instrumentų tembrams (preparuotas fortepijonas, čelesta, klavesinas, gausi mušamųjų grupė), įvairių jų registrų skambėjimo spalvoms. Šioje muzikinėje kelionėje, atrodo, esi panardinamas gamtos stichijoje, visatos begalybėje, esi kviečiamas apmąstyti gryną garsą, jo formas, sąskambių susiliejimus. Andriso Vecumniekso Liepojos koncertas Nr. 5 Concertino Art-i-Shock, priskirtinas visai kitokio pobūdžio opusams – žaismingas, „chuliganiškas“, stilistiškai margas. Jo atlikėjas temperamentingasis trio „ART-i-SHOCK“ (Agnese Egliņa – fortepijonas, Elina Endzelė – perkusija, Guna Āboltiņa – violončelė, pritarė simfoninis orkestras), trykštantis nesuvaldoma jaunatviška energija, turbūt nė vieno nepaliko abejingo. Dėmesį traukė ir ryškūs merginų rūbai, nudažyti atogrąžų paukščių spalvomis. Geriausiai šios grupės koncepciją perteikė bisui pagrotas A.Piazzollos tango su nedideliais J.S.Bacho muzikos inkliuzais – menas ir šokas.

„Prisikėlimo metas“: Klaipėdos choras „Aukuras“, dirigentas A.Vildžiūnas. 18

Sakraliniai sąskambiai Chorinės muzikos koncertas „Prisikėlimo metas“, kaip ir dera, įvyko antrąją šv. Velykų dieną. Dalyviai: Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas), Rasa Ulteravičiūtė (sopranas), Tadas Jakas (tenoras), Valdas Kazlauskas (baritonas) ir Vilimas Norkūnas (vargonai). Buvo atliktas vienas iš monumentaliausių ir gražiausių Ch.Gounod religinių kūrinių – „Iškilmingosios mišios šv. Cecilijos garbei“. Šio kūrinio pasirinkime įžvelgiu ir simbolinę prasmę – juk šventoji Cecilija laikoma muzikų užtarėja (nors tikroji jos diena švenčiama lapkričio 22-ąją). „Aukuro“ interpretuojama ši nuostabiai paprasta, bet kartu ir iškilminga drobė suskambo kaip niekada darniai, jausmingai ir įtaigiai. Ypač gražiai derėjo tyliosios vietos. Įsiminė subtilus solistų ansamblis Kyrie, jo priešpastatymas dramatinėms choro intonacijoms, tenoro kantilena Sanctus dalyje. O šio kūrinio sudėtingesnės, tirštesnės harmoninės faktūros vietos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios akustinei erdvei nelabai tiko.

Vytauto Petriko nuotr.


ŠOKIS

Šventė tarnaujantys Terpsichorei

Klaipėdos muzikinio teatro koncerto „Artisto gyvenimas“ finalas.

Tarptautinė šokio diena, pasaulyje oficialiai 32-uosius metus švenčiama balandžio 29-ąją, šiemet Klaipėdoje virto ištisa paskutiniąja mėnesio savaite ir pasižymėjo tiek renginių ir dalyvių gausa, tiek šokio žanrų bei stilių įvairove. Maga apžvelgti bent keletą jų.

Violeta MILVYDIENĖ

Šokio mūzos subrandinti Nors senovės graikų praminta Terpsichore šokio deivė buvusi pati jauniausia, gražiausia ir linksmiausia iš 9-ių Apolono mūzų, šįkart Klaipėdos universiteto menų fakulteto (KU MF) Choreografijos katedros balandžio 24-osios renginys „Šokio mūzos subrandinti“ buvo skirtas vyresniosios kartos choreografams pagerbti. Tiesa, kol

kas apsiribota vien Klaipėdos krašto (uostamiesčio, Gargždų, Kretingos, Šilutės) šokio „tarnų“ – kūrėjų, pedagogų, vadovų su jų suburtais gyvuojančiais kolektyvais (grupėmis, ansambliais, choreografijos studijomis) kvietimu kartu paminėti ilgametę meninę-koncertinę-organizacinę veiklą, drauge paminint Tarptautinę šokio dieną. Mažą vaiką, merginą ir jaunuolį, vyresnį ar senesnį šokant skraidančius pamatyti, pasveikinti reikiamai neįvertintus, neretai pamirštus, tačiau nepamatuojamai reikšmingus katedrai absolventus, socialinius partnerius ar buvusius darbdavius – tokia buvo vakarokoncerto esmė. Pavykęs su kaupu jis, reikia

Vytauto Petriko nuotr.

manyti, įsirėžė visiems dalyviams į atmintį vertybinėmis emocijomis. Veikiausiai ateityje teks pamąstyti apie šio projekto, paremto KU meninės veiklos skatinimo fondo, tęstinumą, tobulinimą bei plėtrą. Kitas prasmingas akcentas – tikrosios Šokio dienos, balandžio 29-osios, vakarą toje pačioje prof. Juozo Gudavičiaus salėje pristatytas rytietiškos estetikos prisodrintos choreografijos ir Hermano Hessės romanu pagrįstas Talino trupės „Goltsman baletas“ spektaklis „Sidharta“. Be to, jo režisierė ir viena atlikėjų – Estijos sostinės universiteto pedagogė, choreografė Maria Goltsman – tris dienas dėstė baleto meistriškumą KU MF Choreografijos katedros studentėms.

Pasižymėjo masiškumu „Šokio vizija“ – tradicinis, tarptautiniu tapęs šokių festivalis-konkursas, šiemet 12-ąjį kartą surengtas Klaipėdos jaunimo centro vaikų tautinių šokių ansamblio „Vijurkas“. ► 19


ŠOKIS

„Un extracto del blog“. 20

◄ Jo siela – ilgametė organizatorė ir pagrindinė koordinatorė, minėto kolektyvo vadovė Violeta Šleinienė – fanatiškai atsidavusi misijai suburti kuo daugiau šokėjų, jų mokytojų, šio meno gerbėjų ir kartu patirti šventę. Džiugu konstatuoti faktą – balandžio 26-ąją į uostamiesčio Žvejų rūmų salę apie 500 atlikėjų (įvairių vaikų ir jaunimo amžių grupių) iš Lietuvos, Latvijos (Daugpilio) bei Rusijos (Kaliningrado) sukvietęs konkursas pasirodė akivaizdžiai išaugęs iš mėgėjiško kūdikystės rūbo. Maloniai stebino daugumos kolektyvų geras fizinis pasirengimas, meninių konkurso nuostatų paisymas, pagrindinių kriterijų suvokimas. Penkiems komisijos nariams teko „įjungti pagreitį“ ir pasitelkti visas kompetencijas, norint aukščiausiems įvertinimams išskirti pačias geriausias kompozicijas. O jų pristatyta net 62 su ištisa palete šokio stilių – nuo klasikinio, istorinio, charakterinio iki modernaus, šiuolaikinio, street dance... Išties verta pasidžiaugti dar vienu dalyvių laipteliu į šokio meno aukštumas, tvirtais žingsniais judant profesionalumo link. Žinoma, nevalia ignoruoti bene svarbiausio panašių festivalių-konkursų rodiklio – vaikų ir jaunuolių ugdymo bei auklėjimo faktoriaus, kai motyvuotai nukreipta veikla tampa ne tik puikia laisvalaikio praleidimo forma, bet ir edukacine priemone, ir teisinga prevencija. Atrodytų, šalia profesionalių procesų (teatrų spektaklių ar koncertų) tokie renginiai neretai sumenkinami, nesulaukia didesnio valdininkų bei gausesnės visuomenės dėmesio, akademinės bendruomenės aktyvumo. Tačiau greta – kitas atvejis – šokių ir laisvalaikio centro „Rueda“ bei jos vadovų Loretos ir Valdo Daujotų organizuota akcija „Vilties šokis“. To paties šeštadienio pavakarę į Atgimimo aikštę sukvietęs šimtus jaunatvišku entuziazmu trykštančių įvairaus amžiaus dalyvių, šis dabar madingu flashmob’u įvardytas masinis reiškinys buvo skirtas Šv. Pranciškaus onkologijos centrui paremti. Belieka apgailestauti, kad renginiai sutapo. Kita vertus, keli visuomenei pasiūlyti variantai suteikia platesnę teisę pasirinkti.

Šoku, kuriu... dalijuosi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncertas „Artisto gyvenimas“, įvykęs balandžio 27-ąją, – tai balerinos Beatos Molytės-Kulikauskienės kūrybinis darbas. Šiuosyk – kaip režisierės ir choreografės. Pirmojoje koncerto dalyje parodytas šokio spektaklis „Un extracto del blog“ (pagal Jules Massenet-Thais Meditation muziką) jau turėjo atspirties tašką – jo eskizas pristatytas tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Plartforma” metu dar 2013-ųjų rugpjūtį. Tuomet labiausiai imponavo pačios B.Molytės ir garsaus Lietuvos perkusininko Arkadijaus Gotesmano jungtis, kritikuotina imituojama šalutinė „bendrystė“ (plačiau aprašyta straipsnyje „Šokis: forma prieš esmę“, „Klaipėda“ / „Durys“, 2013 08 29). Išplėtojant naują versiją, į pagalbą pasitelkta ketvirtoji veikėja (vietoje šokėjos Aušros Krasauskaitės?), mano vertinimu, labiausiai „iškrito“ iš naujai sukurtos kombinacijos. Kviestinė sostinės aktorė Dalia Michelevičiūtė, savo ryškiu „mėlynumu“ užgožusi raiškiąją solistę, neužpildė nei erdvės, ko galbūt buvo tikėtasi, nei suteikė veiksmui kažkokio svaraus efekto. Saldoki, perdėm sentimentalūs, pernelyg ilgi tekstai... ar apie katę, ar apie meilę... perteikiami vienodai niuansuojant ir ta pačia aukštoka balso intonacija, ta pačia charakteringa besišypsančia veido išraiška. Neatpažįstamai pakitęs Marinos Cvetajevos eilėraštis aktorės lūpose virsta neskoninga litanija. Kai mintyse kirba žinomas tekstas originalia kalba („Mne nravitsa, čto vy bolny ne mnoj / mne nravitsa, čto ja bolna ne vami…“), ausyse – ne kartą girdėta melodija (iš populiaraus romantinio filmo „Likimo ironija“)... eilėraštis, gremėzdiškai išverstas Andriaus Krivo, nuskamba skurdokai: „Džiaugiuos, kad sergate ne manimi / džiaugiuos, kad ne dėl Jūsų aš karščiuoju...“ Šiame duete aiškiai pristigo natūralumo, jautrumo, gilumo... Kiek daugiau sąsajų šiltesniuose tarpusavio „pokalbiuose“ juntama su teatro „Padi Dapi Fish“ atstovės Agnijos Šeiko įkūnytu personažu. Kita vertus, neaišku, kodėl, kaip, į ką šis transformuojasi – į šešėlį, sielą, tamsiąją žmogaus pusę ar į fizinį, o gal dvasinį herojės ramstį?..


ŠOKIS

Drįsčiau teigti – trūkumų šįkart dar gausiau nei privalumų. Sukomponuotas „kvadratas“ išbalansuotas, itin susmulkintas, sueižėję ir to gyvenimo „peizažo“ techniniai parametrai – galutinis rezultatas išėjo prieštaringas, kiek pretenzingas, destruktyvus, seklus ir paviršutiniškas. Toliau leisiu sau pafantazuoti – įsivaizduoti scenelę, kurioje net statiškiausią

artistės būtį papildytų perkusijos garsai arba sklindantis iš užkulisių balsas, tardamas frazes kad ir iš pačios B.Molytės minčių ar prisiminimų – darbų kasdienybės, sceninės patirties, nostalgiškų asmeninio gyvenimo akimirkų... Juolab kad spektaklio pavadinimas iš ispanų kalbos būtent taip ir verčiamas – „Ištrauka iš dienoraščio“. ►

Koncerto „Artisto gyvenimas“ antrosios dalies fragmentai. 

Pateikta tarsi vienu įkvėpimu, žvaliai, darniai ir pakiliai. Išskirtinai moteriškai ir mergaitiškai. Tiesiog – „mūziškai”.

Vytauto Petriko nuotr. 21


ŠOKIS

◄ Argi nebūtų pakakę vienos herojės

monologų, lyg apnuogintos sielos riksmo, kur trapumas organiškai dera su tvirtybe, išorinis švelnumas susipynęs su vidine energija? Juk iškalbinga vien Beatos eisena, sėdėsena, stovėsena... Kodėl neužteko išmonės sudėlioti minėtuosius „klodus“, kad kūrinio visuma taptų kokybiškesnė, spektaklis – trumpesnis, glaustesnis, bet stilingesnis? Yra toks vidinis pojūtis, tam tikru požiūriu atliekantis indikatoriaus vaidmenį, – tai intuicija. Šiuokart galinti tik nujausti brandžios, susiformavusios asmenybės pasaulėjautą, individualybės vertybes ir ambicijas. Tačiau galinti „išduoti“ ir tam tikrą pasitikėjimo stoką, kažkokius „tabu“ ar šiaip blaškymąsi, pakirtusį, manyčiau, efektyviausio sprendimo išgryninimą ir tinkamiausių „įrankių“ pasirinkimą, panaudojimą bei pateikimą.

Ant pirštų galiukų Antroji šventinio KVMT koncerto dalis – kitoniška, spalvinga, gana išsami programa, sudaryta iš klasikinio baleto variacijų, koncertiniais numeriais tapusių solinių šokių, modernių, šiuolaikiškai sukurtų klasikinio šokio kompozicijų, choreografinių miniatiūrų. Viena tokių, pristatytų po demonstratyviai avanscenoje padaryto balerinų apšilimo ir A.Krasauskaitės vadovaujamos šokio studijos vaikų atlikto „Pizzicato”, – 22

B.Molytės-Kulikauskienės sukomponuota miniatiūra „Pasisveikinimas“. Puikiai exercice prie atramos scenos viduryje lėtosios (adagio), valsiškos bei šuolių (allegro) dalims atskleisti panaudota W.A.Mozarto muzika. Ir nors akademinės mokyklos pagrindu sudaryta kompozicija kiek per ilga, ji ypač gerai suprantama ir turėtų būti įdomi bet kuriam choreografijos specialistui. Keliuose šalies ir tarptautiniuose jaunųjų baleto atlikėjų konkursuose apdovanotą stilingąjį „Klasikinį menuetą“ sušoko Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos Choreografijos skyriaus mokytojos Onutės Jakienės parengtos auklėtinės. Vėliau moksleivės įgyvendino B.Molytės choreografiją „Finale. Presto Divertismentas“, o mažutė laibutė, tačiau matoma ir jau įvertinta Vasarė Grinevičiūtė sušoko A.Krasauskaitės sukurtą solinę kompoziciją „Išgirdus Bachą“. Po lanksčiai, sinchroniškai ir muzikaliai atlikto „Ispanų šokio“ iš „Gulbių ežero“ (Kristina Gudelytė ir Gintarė Jovaišaitė) demi-charakterinį stilių pratęsė ryškioji Kitri iš „Don Kichoto (Inga Briazkalovaitė), paskui – šviesioji Ana Buchovskaja-Zamulskienė, atlikusi variaciją iš „Pachitos“. Dar vieną žymaus prancūzų baletmeisterio, XIX a. 2-oje pusėje dirbusio Rusijoje, sukurtą perliuką – princesės Florinos variaciją iš „Miegančiosios gražuolės“ nuotaikingai sušoko Viktorija Gulnickaja, trumputę, bet įspūdingą Esmeraldos variaciją iš baleto „Paryžiaus katedra“ – Aleksandra Karečkienė.

Romantiškojo baleto stiliui atstovavo Žizel (A.Krasauskaitė) variacija iš to paties pavadinimo baleto, XX a. pradžios „baltojo“ baleto tąsai – garsioji Michailo Fokino miniatiūra „Mirštančioji gulbė“, plastiškai ir jausmingai įkūnyta B.Molytės. Paskutinė kompozicija – modernaus praėjusio amžiaus šokio kūrėjo, populiariai vadinamo Brodvėjaus choreografu Jerome’o Robbinso „Koncertas“ (pagal F.Chopino muziką) – itin vykęs pasirinkimas, imponuojantis subtilios ironijos doze vaizduojant komiškas situacijas. Sveikintinas ne tik baleto trupės artisčių ryžtas, išlydėjus partnerius į „Romeo ir Džuljetos“ gastroles, aštuonioms „ištempti“ didžiausią programos dalį, bet ir ypač nuostabus pozityvus noras – pakilti dar aukščiau (tiek tiesiogine, tiek perkeltine šio žodžio prasme). Kartu vėl įrodyti visapusišką potencialą, konkrečiu atveju – klasikinio šokio atlikimo galimybę „ant pirštų galiukų“, o tiksliau – pakankamą pasirengimą puantų technikai. Pateikta tarsi vienu įkvėpimu, žvaliai, darniai ir pakiliai. Išskirtinai moteriškai ir mergaitiškai. Tiesiog – „mūziškai“. Būtent toks užfiksuotas ir finalinis „paveikslas“, įamžinęs Terpsichorės nuotaikas.


ŠOKIS

Klaipėdos muzikinio teatro šventinio koncerto „Artisto gyvenimas“, skirto Tarptautinei šokio dienai, akimirkos.

Vytauto Petriko nuotr. 23


ŠIUOLAIKINIS MENAS

Artimas svetimas, Liaudyje sakoma: „Pirk kaimyną, ne namą...“ Tiesos šiame aforizme nemažai, bet juk geo-politinių kaimynų nenusipirksi. Dėl prigimtinės priklausomybės tautai ir žemei, kurioje ji gyvena, gimdami „gauname“ ir kaimyninę aplinką. Dar reikšmingiau, kad dažnai kaimyniniai santykiai yra taip susipynę istorijos tėkmėje, kad kaimynas tampa artimesnis už brolį. Ką reiškia bendra istorija, kultūrinė patirtis, atmintis ir išgyvenimai, kai kalbame apie kaimynines šalis? Kiek gerai pažįstame savo kaimynus? Ar iš tiesų įsigiliname į mus jungiančius ar skiriančius aspektus, ar tik nuosaikiai užimame propagandinę ir nacionalistinę, istoriškai užprogramuotą poziciją? Ar nesikeičia mūsų mąstymas ir požiūris į kitą tautą, artimiau pažinus jos žmones ir istorines tautų peripetijas? Esame labiau skirtingi ar labiau panašūs?

Goda GIEDRAITYTĖ

Trijų uostų – Klaipėdos (Lietuva), Gdansko (Lenkija) ir Kaliningrado (Rusija) meno centrai šiuos klausimus pagvildenti pasiūlė menininkams. Ne tik iš tolo, bet ir realiai pabuvojus kai-

myninės šalies rezidentūroje. Try walking in my shoes... (prisimenant garsiąją „Depeche Mode“ dainą). Bendradarbiavimo rezultatus galime išvysti šiuo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose eksponuojamoje parodoje „Close Stranger“ / „Pažink svetimšalį“. Paroda veikia balandžio 25 – gegužės 29 d.

Lenkų menininkė A.Fojtuch per vernisažą prie Parodų rūmų surengė performansą, įkvėptą animacinio filmuko „Na, palauk!“. 24

Santykis su kaimynu Parodoje pristatomi 18-os menininkų darbai, narstantys trijų kaimyninių šalių santykius su istorija, tapatybe, mentalitetu, socialine sankloda ir bandantys atkoduoti skirtybės ribą, atrasti sąlyčio taškus... Anot lenkų menininkės Angelikos Fojtuch,

J.Niegodos „Nebarstyti karštų pelenų – fachverkas“.


ŠIUOLAIKINIS MENAS

arba tolimas savas A.Čebykino „Simbolio sugrįžimo“ fragmentai.

atidarymo metu pristačiusios vieną iš populiariausių sovietinės vaikystės įvaizdžių – animacinį filmuką „Na, palauk!“ primenantį performansą, „susipažinus su rusu ar lietuviu, susidaro įspūdis, kad jie pažįstami jau seniai – nuo vaikystės, nors ir nedažnai tenka susitikti. Tiek pat dalykų mus skiria, kiek ir vienija.“ Dauguma projekto menininkų laviruoja tarp meninio kūrinio ir mokslinio tyrimo. Akivaizdu ir iš pačių menininkų pasisakymų ryškėja, kad pradžioje kūrėjai atliko giluminį vieno ar kito reiškinio tyrimą, kuriam vėliau pasiūlė meninį sprendimą.

Iš M.Vosyliūtės projekto „Būrimas taro kortomis“.

Kaip, pavyzdžiui, lenkė tapytoja Agata Nowosielska, pasiryžusi Kaliningrade tapti vietine klajokle, interpretuojančia vietinius kontekstus. Dažnai pasirenkamas dokumentikos principas, video- ar foto- fiksacijos priemonės. Kūriniai itin dėmesingi, ištobulinti, analitiški. Vietiniai žmonės, jų papročiai ir įpročiai, istoriniai simboliai ar net pasakų, vaikiškų skaičiuočių motyvai tapo parodos artefaktais. Įdomu, kad daugelis lietuviškų istorijų, atgaivintų rusų ar lenkų menininkų, įgavo naują rakursą ar net pačius lietuvius supažindi-

no su savo tapatybės ženklais (galėtų būti puikūs pavyzdžiai istorijos ar pilietiškumo pamokoms bendrojo lavinimo mokyklose). Dažnas autorius apie santykį su kaimynu kalba per itin asmeninę patirtį, emocionalius išgyvenimus. Pavyzdžiui, Martos Vosyliūtės projektas „Būrimas taro kortomis (Baltijos jūros krantas)“, „What is the problem with other minds (Baltijos jūros krantas)“. Eksponuojamos dvi suknelės ir pačios autorės, pasidabinusios jomis pakrantėje, nuotraukos ant aliuminio. ►

P.Wyrzykowskio „Pasiaukojimas. Protestas arba auka: yra norinčiųjų?“ Algirdo Kubaičio / KKKC archyvo nuotr. 25


ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Greta – 11 tekstinių istorijų ant popieriaus – diskursas su nežinomuoju P.S. Rezidencijos įspūdžiai – per tekstines nuotrupas, asmeninės patirties fragmentus, neretai per visas projekte dalyvaujančias šalis palietusios sovietinės bendrystės (vaikystės) motyvus, praskiestus vakarietiškomis feminizmo teorijomis ar Lietuvoje neveikiančiais meno rinkos dėsniais.

Atrado „kitokių“ motyvų

A.Gogołkiewicziaus „Balteus Meridiana“.

J.Wójcik „Mūsų pasaka“.

Iš R.Treigio „Penkių nuojautų“. 26

Intriguoja, kad daugelis menininkų atrado „kitokių“, ne taip dažnai pačių šalies menininkų ar tiesiog gyventojų eskaluojamų motyvų savo „artimo svetimo“ pažinimui. Tai ir prarasta Karaliaučiaus didybė (klaipėdiečio Remigijaus Treigio fotografijų ciklas „Penkios nuojautos“), prūsiška tiltauninkių tradicija (ruso Olego Bliabliaso objektų instaliacija ir video-), Kaliningrado srities gyventojų išvykos apsipirkti į Lenkiją bei Lietuvą (ruso Grigorijaus Selskio video- „Lenkiška dešrele, aš tave myliu!“) ar dar vieno klaipėdiečio Nerijaus Jankausko fotografijų serijoje „(Nusi)stebėjimas“ įamžinta ponia Aleksandra, suvenyrų kioskelio ties Gdansko laivų statykla pardavėja, jau 20 metų puošianti nykstančio „Solidarumo“ judėjimo lopšio vartus gyvomis gėlėmis. Apie „neproduktyvumą“ arba prarastąją veiklą šiuolaikinėje visuomenėje, apie

Iš N.Jankausko „(Nusi)stebėjimo“.

gamtą, nepaisančią teritorinių ribų, apie visas tautas vienijantį santykio su gamta praradimą kalba Laura Garbštienė. Jos kūrinys „Kaip pasėti mišką“ – maža knygelė erdviems apmąstymams. Mūsų tautas vienijančius įsigalėjusius vartojimo kultūros atgarsius regime ir dviejų rusų kūriniuose – Jegoro Lučševo videodarbe „Just do it“ bei Aleksandro Liubino fotografijose „Snickers“. Bandydama suprasti Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius, įvykusius XIX a. ir suformavusius neigiamus stereotipus apie abi šalis, lietuvė Laura Zala fotografijų cikle fiksuoja įprastą liemenę („kamizelka“). Įdomu, kad kiekvienas kadras užfiksuotas skirtinga fotografijos technika, atspindinčia šios technologijos raidą iki mūsų dienų. Kintantis atvaizdas tampa priemone, turinčia atskleisti pakitusį „Požiūrio kampą“. Lenkas Jacekas Niegoda šiandienį tautų priešiškumą sugretina su sudegusios plastikinės šiukšliadėžės karkasu („Ne-

Parodoje pristatomi 18-os menininkų darbai, narstantys trijų kaimyninių šalių santykius su istorija, tapatybe, mentalitetu, socialine sankloda ir bandantys atkoduoti skirtybės ribą, atrasti sąlyčio taškus...


ŠIUOLAIKINIS MENAS

Apie projektą Bendrasis projekto „Close Stranger“ / „Pažink svetimšalį“ tikslas – plėtoti šiuolaikinės kultūros mainus ir skatinti tarpusavio supratimą tarp Gdansko (Lenkija), Kaliningrado (Rusija) ir Klaipėdos (Lietuva) gyventojų. Projekto tikslai apima ir pasienio institucijų tinklo, ir profesionalų, dirbančių šiuolaikinio meno bei kultūros srityje trijuose partnerių miestuose, trišalių mainų palengvinimą, ir informacijos apie šiuolaikinį meną, kultūrą ir socialines problemas sklaidą projekto teritorijoje – Rusijoje, Lenkijoje bei Lietuvoje. Paroda „Close Stranger“ / „Pažink svetimšalį“ iš Klaipėdos keliaus į Kaliningradą, kur bus eksponuojama birželio 6 – liepos 7 d., o liepos 25 – rugpjūčio 24 d. bus pristatyta Gdansko publikai. Tai – ne paskutinis projekto, vyksiančio iki šių metų gruodžio, renginys.

barstyti karštų pelenų – fachverkas“), kurio perkonstravimas prilygtų naujos valdžios ir naujų tarpusavio santykių implikacijai. Naujus „kailiukus“ (herojų tapatybes) pasiūlo ir lenkė Julita Wójcik pasakos „Varnas ir lapė“ didelių mastelių iliustracijoje. Keli menininkai atsidėjo simbolio kūrimo tematikai. Rusas Aleksejus Čebykinas atliko veik mokslinį inžinerinį tyrimą: pasinaudodamas Klaipėdos senamiesčio dalies trekingu, pasitelkdamas naujausias technologijas (3D modeliavimas, išplėstoji realybė), sukūrė „Simbolio sugrįžimą“ (Šv. Jono bažnyčios vietai paženklinti). O lenkas Arturas Gogołkiewiczius žengia dar toliau ir pristato visas šalis jungiančio herbo prototipą „Balteus Meridiana“, Jurgai Barilaitei tautas „surišant“ hipnotizuojančios vaikiškos skaičiuotės kartote (vaizdo ir garso instaliacija „Skaičiuotė ABRAKADABRA“). Galiausiai lenkas Piotras Wyrzykowskis pakviečia visus interaktyviam išbandymui „Pasiaukojimas. Protestas arba auka: yra norinčiųjų?“. Tereikia užlipti ant specialiai įrengtos pakylos ir pakelti akis į prieš jus įtaisytą ekraną – tapsite susideginimo akto herojumi (įdomumo dėlei – jis su mobiliąja aplikacija, tad susideginimo aktą galite atlikti bet kur. Svarbu tik neviršyti vieno karto per dieną).

Belieka tik įsižiūrėti... Apie svetimo artumą diskutuoja ir Tamara Emsen (Kaliningradas, Rusija), kurios paroda „Vieno žmogaus patirtis“ balandžio 24 – gegužės 22 d. veikė „Parko galerijoje“. Gyvenimiškoji menininkės patirtis (gimė Rytuose, Džambulo mieste, kur ėjo Šilko kelias, vaikystę praleido Lietuvoje, išsilavinimą įgijo Sankt Peterburge) ir atsivėrimas pasauliui (gyventa bei keliauta po Prancūziją, Turkiją, Didžiąją Britaniją, Maroką, kt.) regimi ir per pastarąjį dešimtmetį sukurtose jos emalio plaketėse bei juvelyrikoje. „Mano fantazijos, mintys, įspūdžiai, patirtis – viskas atsispindi mano kūriniuose“, – patvirtino T.Emsen. Pirmykštės runos, rytietiškų ženklų motyvai ir net žmonių tipažai, mozaikos replikos ar gyvybingas gamtos pasaulis (paukščiai, žuvys) – visa susipina sodrių spalvų, figūratyvinio impilo, natūralių medžiagų (įvairūs akmenys, gintaras, varis, žalvaris, medis, kt.) ir emalio verpete. Iš pirmo žvilgsnio kiek naivokas, primityvistų dailę menantis braižas – iš tiesų brandaus kitų tautų pažinumo rezultatas, stebinantis visapusiškumu ir giliamintiškumu. Ar apžiūrėję abi parodas tampate artimesni savo kaimynui? Nebūtinai... Tačiau bent pradedate dažniau ieškoti panašumų nei skirtumų. „Belieka tik įsižiūrėti į akis priešais tave ir, jei žiūrėsi labai, labai ilgai, akys užmegs telepatišką ryšį tarp žiūrovo ir paslaptingo nepažįstamojo – ryšį, įveikiantį ledo sienas“ (ruso Jurijaus Vasiljevo videoinstaliacija „Plyšys ledo laukams stebėti“). Pabaigai norisi pacituoti rašytoją ir menotyrininkę Kristiną Sabaliauskaitę: „Pasitikėjimas savimi, svetingumas kitoms tautoms – stiprių ir darnių tautų savybė. Juk pagarba sau prasideda nuo pagarbos kitiems.“ To ir linkiu visoms projekte atstovaujamoms šalims ir tautoms. P.S. „Skalbti rankomis. Audinys – sintetinis, kaip ir mūsų gyvenimas“ (iš M.Vosyliūtės tekstų).

T.Emsen parodoje „Vieno žmogaus patirtis“ – juvelyrika ir emalio plaketės. Vytauto Petriko nuotr. 27


ŠIUOLAIKINIS MENAS

J.Urbonas. Atrakcionų griovėjas Menininką Julijoną Urboną, kurio biografija paženklinta klaipėdietiškais faktais, pakviesti pokalbiui „iš gyvenimo“ buvo reikšminga priežastis. Kovo 25 – gegužės 10 dienomis sostinės galerijoje „Vartai“ veikė jo autorinė paroda „Stovint, krentant, levituojant“ – viena iš tęstinio projekto „Artscape“ dalių. Ekspozicinėje erdvėje pristatyti kūriniai ar jų prototipai, papildyti kūrybinio proceso dokumentacija, priminė pramogų parko įrenginius. Eksponatus buvo galima interaktyviai išbandyti, patirti. Jie savotiškai reprezentavo tris esminius žmogaus sąveikos su gravitacija tipus – stovėjimą, kritimą, levitaciją.

J.Urbono parodoje „Stovint, krentant, levituojant“ su autoriumi. 28

Akvilė EGLINSKAITĖ

Vienu priedėliu sunku apibrėžti šio kūrėjo asmenybę – dažniausiai apibūdinamą dizainerio, inžinieriaus, o po kiek laiko – ir filosofijos mokslų daktaro kategorijomis. Kaip aktyvus pašnekovas bendruose projektuose ir kitose gyvenimiškose situacijose Julijonas sukuria aplink save įvairiausių istorijų lauką, tad tampa sunku atsijoti realius faktus nuo sveiku humoru pagardintų legendų. Vis

Gyčio Skudžinsko nuotr.


ŠIUOLAIKINIS MENAS

dėlto jo ankstyvoje biografijoje išties yra neįprastų momentų, kurie turėjo įtakos jo meninei raidai.

Naudoja skirtingas etiketes – Julijonai, kodėl nelankėte vaikų darželio? – Iš tikrųjų to reikėtų klausti mano tėvelio. Turbūt tai nėra visai reali istorija. Aš pats mėgstu sakyti, kad, matyt, mano tėtis skeptiškai vertino ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kaip savotiškas sovietų indoktrinacijos institucijas. Būdamas sovietinės santvarkos skeptikas, vengė tos sistemos sukurtų vaikų darželių ir vietoje auklėjimo darželyje vesdavosi mudu su seserimi į darbą. (aut. past. – J.Urbono tėtis vadovavo tuo metu Klaipėdoje veikusiam atrakcionų parkui). Tačiau tas darbas nėra tik fasadinė, su pramogavimu ir atrakcijomis susijusi, pusė. Tai labiau toji atrakcionų lankytojams ir vartotojams nematoma pusė: parko administravimas, visų įrenginių priežiūra, restauravimas, įvairūs garažai, kuriuose atrakcionai dažomi, tobulinami ar kitaip ruošiami naudojimui. Mūsų „darželio“, kuriame su seserimi kartais būdavome paliekami, auklėtojos ir prižiūrėtojai buvo kasininkės, inžinieriai, apsaugininkai, valytojai. Kalbant atvirai, tose viešai pasklidusiose biografinės istorijos ištakose nemažai savotiško teatro, siekiant pritraukti publikos dėmesį. Jeigu aš paklausčiau dabar tėvo, ar jis nevedė mūsų į darželį būtent dėl to, nežinau, kokia priežastis būtų įvardyta.

Menininkas J.Urbonas siekia sukurti gluminantį efektą, sujungiantį inžineriją, filosofiją, dizainą ir mokslą.

– Bandant įsivaizduoti vaikišką savimonę, galima sakyti, kad turėjote šansą užaugti idealioje aplinkoje. Tėtis – atrakcionų parko direktorius – kone kiekvieno vaiko svajonė? – Pristatydamas savo kūrybą, dažnai pasisakau, kad nuo mažens buvau intymiai susietas su atrakcionais, bet kartu ir išlaikiau jų atžvilgiu savotišką distanciją dėl polinkio į blogavimą besisupant. Tokio idealizuojančio teiginio negalėčiau patvirtinti, o jei kartais taip sakau, tai tik dėl patrauklaus skambesio. Realybėje atrakcionai

man buvo pakankamai nuobodūs, tiesiog nestimuliuodavo manęs. Aš svajodavau padaryti juos įdomesnius ir subtilesnius. Man trūkdavo ne tik vidurių stimuliatoriaus, bet ir kažkokio intelektinio lygio. – Kadangi paminėjote „teatro“ sąvoką, įdomu, kaip kuriate savo socialinį mokslininko-menininko vaidmenį? Stebint jūsų reprezentacijas viešumoje, susidaro įspūdis, kad jums svarbus ne tik daiktų intelektinis dizainas, bet ir spekuliavimas kuriamu asmeniniu įvaizdžiu? ► 29


ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ – Taip, aš savo biografiją nuolat keičiu,

kuriu, atnaujinu. Nepaisydamas jokių chronologinių datų ar faktinių įvykių. Ir darau tai sąmoningai dėl visiškai praktinių sumetimų. Pavyzdžiui, kartais pavadinu save rašytoju, nes sumąstau, kad norėčiau ir galėčiau parašyti kokia nors tema. Tuomet per kurio nors mano projekto pristatymą ar simpoziumą, vartydami mano gyvenimo aprašymą, potencialūs užsakovai (leidinių redaktoriai), pamatę prierašą writer, pasiūlo parašyti straipsnių konkretiems žurnalams ar knygoms ir nesigilina, ar aš esu ką nors anksčiau rašęs. Iš esmės aš mėgstu naudoti skirtingas etiketes bei jas keisti atsižvelgdamas į aplinkybes, kurios būtų naudingos: gauti finansavimą, bandant įsijungti į konkretų projektą bei siekiant sukurti gluminantį efektą, sujungus iš pirmo įspūdžio nederančius elementus – inžineriją, filosofiją, dizainą, mokslą.

Tyrimai – būdas tobulėti – Sunku įvertinti, kada pasibaigia jūsų meninis-mokslinis tyrimas ir prasideda tiesiog provokacija bei patrauklaus menininko-mokslininko įvaizdžio formavimas. Ar pats atskiriate šiuos procesus? – Tai susipina. Kartas kyla noras save išbandyti, o kartais atsiranda siekis suformuoti save tokį, koks norėčiau būti. Tuomet tereikia tiesiog save paimti už plaukų ir perkelti į tam tikrą specifinę aplinką. Pavyzdžiui, mane domina kažkokia specifinė sritis, tarkime – robotai. Tuomet aš savarankiškai ieškau tokios terpės, o ten egzistuojanti situacija ir aplinkybės mane natūraliai paveikia. Būnant sąmoningam galima labai lengvai pritapti prie naujos situacijos ir tokiu būdu tapti tokiam, koks būti sieki. Taip prasidėjo visi mano dabartiniai moksliniai tyrimai. Aš niekuomet neplanavau tapti mokslininku, tai buvo tiesiog būdas tobulėti. Per daug neapsibrėžiant, kokio rezultato aš siekiu. Net atsidūręs institucijoje, kur dabar rengiuosi ginti daktaro laipsnį, tikėjau, kad nesvarbu, kokie mano gabumai ar žinios – ten būdamas aš visuomet tobulėsiu ir savaime tapsiu tos aplinkos dalimi. Kaip sakiau, kartais tiesiog reikia save inkorporuoti į naują aplinką ir savaime tapsi tos aplinkos dalimi, jeigu, žinoma, to sieksi. 30

Elitinė patirtis iš pokalbio su J.Urbonu: Labai svarbu gyvenime yra meluoti, bet dar svarbiau – atsiminti, ką meluoji. Julijonas iš patirties teigė, jog būtina įtaigiai meluoti, nes iš to imi daug ką suprasti. – Netenka susidurti su priešišku aplinkos požiūriu? Nebuvo situacijų, kai nepritapote arba į jūsų adaptavimąsi buvo žiūrima įtariai? – Aš niekuomet nesielgiu radikaliai, kaip galėjo nuskambėti. Stengiuosi iš pradžių išsiaiškinti ten egzistuojančias taisykles ir prie jų prisitaikyti. Jeigu mano tyrimui reikalinga medicinos mokslo aplinka, niekuomet nesiveržiu į naują sritį ja nepasidomėjęs savarankiškai. Tačiau pasiruošiu iš anksto ne ta tema, kurią noriu pažinti ir tirti, bet pasidomiu darbo specifika ir atmosfera, kurioje veikia mane dominančios srities ekspertai. Tuomet, patekęs į medikų aplinką, aš galiu parodyti jiems pagarbą ir sukelti pasitikėjimą, kadangi suprantu, ką jie daro, kokiais būdais ar priemonėmis. Tai iš tiesų galima prilyginti teatrui, kai susikuri sau kaukę arba vaidmenį, adekvatų tam tikram scenarijui ar aplinkybėms.

Dizaineris ir filosofas – Kaip pristatytumėte savo vaidmenį – dizaino srities mokslų daktaras? – Mano laboratorijai (aut. past. – Dizaino interakcijų skyrius Londono karališkajame meno koledže) būdinga specifinė tarpdisciplininė atmosfera, kuri neapibrėžia tyrimų srities, bet yra pagrįsta eksperimentinėmis ir dažnai gana radikaliomis metodologinėmis prieigomis. Čia galima jungti įvarius mokslus ir atlikti tyrinėjimus, pavyzdžiui, pasitelkiant spekuliatyvios sociologijos, neuroestetikos, teorinės biochemijos, molekulinės kulinarijos ar dar besivystančias disciplinas. Atsakant į klausimą konkrečiau – mano tyrimo

Ekspozicinėje erdvėje pristatyti J.Urbono kūriniai ar jų

laukas apibrėžiamas sąsajų dizainu, tačiau man turėtų būti suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis. Tokia mokslininko pozicija man padeda išsilaisvinti iš stereotipinių dizainerio kategoriją nusakančių socialinių pančių. Dizaineris dažniausiai įsivaizduojamas kaip tam tikros kūrybinės studijos ar dizaino paslaugas teikiančios komercinės arba akademinės institucijos narys. Mano siekis būtų atsiriboti nuo to tradicinio ryšio tarp kliento-vartotojo-autoriaus ir žaisti su pačia sąvoka bei samprata, kas yra dizainas. Bandyti kritikuoti, kelti klausimus, apeliuojančius į dizaino sąvokos bei sričių plėtojimą, ir kartu kurti dizainą ne vartojimui, o apmąstymui ar refleksijai... – Ką iš tiesų veikia ar tiria dizaineris-filosofas arba „mąstytojas daiktais“? – Mano ar panašiose laboratorijose dizaino sritį pasirinkę mokslininkai kvestionuoja dizaino status quo – eksperimentuoja, siekdami išsiveržti iš stereotipinių dizaino lauką nusakančių krypčių. Jie gali atsisakyti tos disciplinos nusistovėjusių sampratų, ribų, tikslų ar pareigų. Tai atveria galimybę žaisti, dekonstruoti savo specialybę bei kritiškai analizuojant rasti jos įtampas, problemas. Galima sprogdinti, laužyti, išmontuoti discipliną ir per unikalią perspektyvą sudėlioti ją naujai. Mano atveju daktaro laipsnis suteikia laisvę ir


ŠIUOLAIKINIS MENAS

prototipai priminė pramogų parko įrenginius. 

galimybę atsiriboti nuo dizaino srityje tarpstančios vartotojiškos socioekonominės, į rinką orientuotos būties, ir įgalina sukurti savo sistemą. Tai taip pat suteikia galimybę kurti ir pristatyti dizaino kryptis ar objektus, egzistuosiančius ateityje. Mano kūrinių kontekste galima paminėti linksmuosius „Eutanazijos kalnelius“. Tai hipotetinis projektas. Niekas neteigia, kad jis iš tiesų bus realizuotas ir naudojamas ateityje, bet teoriškai įmanoma. Kita vertus jis nėra komercinis – negali būti parduodamas. Toks objektas atveria publikai diskusijų lauką, kuriame galima balsuoti, ar reikalingas toks išradimas, ir dėl eutanazijos apskritai. Vadinamasis balsavimas pasireiškia įvairiausiais būdais: tinklaraščių komentaruose, interneto forumuose, televizijos ar radijo debatuose, gyvais pokalbiais. Tai demokratiško dizaino produkto plėtros pavyzdys, kuris išplėtojamas ne uždarose laboratorijose be platesnio ir intymesnio ryšio su ateities auditorija ar tiksliniais vartotojais. Šiuo atveju tyrimas pradedamas ne griežtai prižiūrimoje laboratorinėje aplinkoje, o būtent atviroje viešoje erdvėje komunikuojant su publika. Dizaino disciplinai tai savotiškas pasiūlymas tapti atviresnei tiek publikos įnašams, tiek įvairiems poetiniams eksperimentams. Kalbant apie pastaruosius, mano mirties kalnelius galima traktuoti kaip savotišką mokslinę fantastiką, kurią galima aptikti tokiuose kūrybiniuose žanruose kaip

Gyčio Skudžinsko nuotr.

kinas ar literatūra, o dizaino srityje tokia prieiga beveik neegzistuoja. Taigi abi tokio dizaino aptartos perspektyvos – dizainas debatams ir dizaino fantastika – demonstruoja, kaip dizaino sritis gali išsiplėsti iki daiktinės aplinkos demokratizavimo, ateities prognozavimo ir kūrimo įrankių bei apčiuopiamo pasakojimo žanro.

Apie „Eutanazijos kalnelius“ – Prakalbus apie „Eutanazijos kalnelius“, galiu kaip koks Rytis Zemkauskas pristatyti, jog, įvedus Julijono Urbono vardą „Google“ paieškos sistemoje, pateikiama maždaug 20 tūkst. rezultatų. Pirmiausia jūsų vardas gretinamas su „Eutanazijos kalnelių“ projektu. Galima teigti, jog tai yra dabartinės jūsų kūrybos vizitinė kortelė. Kaip pats vertinate šį rezonansą? Ar prisiimate atsakomybę už tokio, komentatorių pakrikštyto „antihumanišku“, „nacistiniu“, o kartais ir „gydomuoju“, įrenginio idėjos pristatymą viešojoje erdvėje? – Taip aš jau turiu net internete paplitusį epitetą – Julijonas Urbonas – Daktaras Mirtis. Bet vertinimų ir atsiliepimų yra labai įvairių. Net nežinau, kurių procentine išraiška būtų daugiau. Galbūt neigiami ir kritiški komentarai labiau pastebimi ir

eskaluojami. Atsiliepimų srautas išaugo neplanuotai ir pirminėje projekto idėjoje nebuvo įvertintas. Manau, daugelis panašių išradimų, kaip šie kalneliai, būna išplėtojami vos neatsitiktinai. Pradiniame etape buvo užsibrėžtas inžinerinis iššūkis – apskaičiuoti ir sukurti realų, mirtiną malonumą garantuojantį pasivažinėjimą atrakcionu. Kartu tai buvo siekis sukurti baigtinį atrakcioną, paženklinantį atrakcionų progreso pabaigą. Atrakcionai kaskart darosi aukštesni, greitesni ir apskritai pasiekė situaciją, kai progresas nebeįmanomas, nes būtų peržengtos reglamentuojamos stimuliacijos bei saugumo ribos. Dizaineriai skundžiasi, jog nebeįmanoma kažko daugiau patobulinti, todėl nutariau palengvinti jų ieškojimus ir sukūriau paskutinius atrakcionų progreso ribą ženklinančius kalnelius. Staiga pradėjus sklisti žiniai apie „Eutanazijos kalnelius“ internete bei kituose žiniasklaidos kanaluose, sulaukiau tokio antplūdžio laiškų ir skambučių, kad turėjau kone pusę metų kiekvieną dieną skirti po 1–2 valandas atsakydamas į juos. Galėjau ir neatsakinėti, tačiau pasijutau atsakingas už sukeltus debatus tokia jautria tema. Todėl pradėjau giliau domėtis eutanazijos medicina, etika, savižudybės psichologija ir pan., siekdamas išlaikyti neutralią – nei prieš, nei už tokią mirtį, tačiau aktyvią poziciją, savotiškai moderuodamas tuos debatus. ► 31


ŠIUOLAIKINIS MENAS

Savo gyvenimo J.Urbonas neįsivaizduoja be keistenybių ir meno bei technikos derinimo. Pagrindinė jo kūrinių ir meninių tyrimų tema – gravitacija, jos jutim ◄ Ilgainiui neigiamos reakcijos radikaliai apsivertė. Pavyzdžiui, po pokalbių su savižudybės psichologais, supratau, kad savižudžiai nėra apatiški mirties ritualui; jie visuomet atlieka vienokį ar kitokį ritualą, sąmoningai ar intuityviai surežisuotą: ar tai būtų tiesiog kruopštus rūbų sulankstymas, ar paskutinio laiško rašymas, ar paprasčiausiai tam tikri kūno judesiai, choreografija. Mano nuomone, tai yra būtent tai, ko trūksta šiandieninėms eutanazijos procedūroms, kurios niekuo nesiskiria nuo tiesiog įprastos medicininės procedūros: tabletės išgėrimas ar vaistų suleidimas. Mirtis yra lyg netekusi unikalios prasmės. Nenuostabu, kodėl savižudžiai dažnai renkasi kritimą, kaip savotišką ritualą. Šis fizinis veiksmas turtingas dramos elementų, skirtingai nei kiti savižudybės būdai. Tarkime, pistoletas – iššauni ir baigta. Kritimas suteikia dramaturginę liniją – yra akivaizdi pradžia (pasiruošimas, šuolis), veiksmas (matai, kaip artėja žemė, t.y. tikslas, ir tuo pačiu metu gali keisti pozicijas, prisitaikymus) ir pabaiga. Šis scenarijus suteikia pačiam veiksmui rituališkumo ir taip įprasmina mirtį. Tai mano mirties atrakcione yra dar labiau dramatizuota: lėtas kilimas į 500 m aukščio kritimo bokštą, paskutinis sprendimo apsvarstymo momentas viršūnėje, laisvasis kritimas, serija svaiginančių manevrų ir t.t., kritimas ir kulminacija. Taigi šie kalneliai siūlo alternatyvų, ritualizuotą, pritaikytą prie šiuolaikinės kultūros eutanazijos būdą. 32

Atveria begalę trajektorijų – Kritimas viena iš pastarosios jūsų parodos temų, susijungiančių ties vienu gravitacijos terminu. Pristatyti skirtingi darbai, kurių tyrinėjimų laukas savotiškai susipynęs. Kurie iš šios parodos projektų jums pačiam aktualiausi? – Tie, kurie dar neišbaigti, reikalaujantys įvairiausių patobulinimų ir ieškojimų. Tai sapnų projektas ir robotinė platformaatrakcionas, siekiantis išplėsti atrakcionų potencialą, sąveikaujant su kitomis meno bei mokslo sritimis. – Jeigu ateityje po kažkiek metų koks nors mecenatas sugalvotų įsteigti Julijono Urbono atrakcionų parką, kokius įrenginius įsivaizduotumėte ar norėtumėte ten suprojektuoti? – Jeigu tame parke būtų „Eutanazijos kalneliai“? – Ar jie būtų? – Manau, kad taip. Tuomet ten turėtų būti visas ansamblis – turėtų veikti kiti atrakcionai, kurie atliktų panašias užduotis. Čia galima remtis ir mokslinės fantastikos rašytoju Kurtu Vonegutu, kuris užsiminė apie tai, jog didėjant žmonių populiacijai, turėtų atsirasti galimybė pasireikšti savotiškai pilietinei pareigai – užleisti savo vietą kitiems. Taip vadinama indoktrinacija, kai žmonės pradeda vertinti mirtį kaip savotišką pilietinę pareigą, o savanoriškos mirties pasirinkimas tampa ritualizuotas.

Tą procesą galima adaptuoti net pramoginio pasaulio formoms. Tarkime, realybės šou. Kai kameros iš įvairių perspektyvų parodo patį mirimą. Panašiai, kaip neseniai iš 39 km su parašiutu besileidusio Felixo Baumgartnerio šuolis, kuris gyvai buvo transliuojamas įvairiausiais internetiniais kanalais. (Iš tiesų šia idėja yra paremta viena trumpojo metražo filmo scenarijaus versija, kurią vysto viena britų filmų kūrėjų grupė. Mano „mirties kalneliai“ ten atlieka pagrindinį vaidmenį.) Kaip šis reiškinys atrodytų sumodeliuotame pramogų parko formate, aš neįsivaizduoju, bet manau, kad eutanazijos tema atveria begalę trajektorijų. Aš tiesiog suprojektavau mechaninę kritimo trajektoriją. Nekūriau aplinkos, infrastruktūros, kasos būdelių ar medicinos punkto. Tik savotišką choreografinę liniją, atvirą interpretacijai. Publikos reakcija jau kuria kitus scenarijus ir judėjimo trajektorijas: ar tai eutanazijos, ar egzekucijos, ar pramoginė mašina, ar mokslinės fantastikos filmas?..

Patinka būti mazgu tinkle – Kurioje realybėje pats jaučiatės geriausiai? – Tarpinėje. Arba vadinamojoje moderatoriaus. Man patinka būti mazgu tinkle. Surišti idėjų, kūrybinių strategijų, socialinių sričių, technologijų tinklo mazgus. – Parodos atidarymo metu girdėjome gražų pristatymą, kuriame buvo paminė-


ŠIUOLAIKINIS MENAS

Vizitinė kortelė

minės patirtys. 

ta, jog garsinate Lietuvos vardą pasauliniame meno kontekste. Ar tikrai jaučiate augantį populiarumą ir paklausumą meno rinkoje? – Sunku pasakyti, kadangi aš veikiu kiek kitokiame, gana neįprastame meno lauke: tarp kūrybinės studijos, mokslinės laboratorijos, galerijos, akademijos ir cecho. Meno rinka man pakankamai naujas reiškinys ir dėl to, kad gyvenu iš mokslinių dotacijų. Kalbant apie populiarumą, pirmuoju atveju, t.y. meno tyrimų lauke, galiu tvirtai teigti, kad populiarėjimą jaučiu – tiesiog padaugėjo įvairiausių pasiūlymų. Meno rinkoje taip pat yra padidėjęs susidomėjimas: vis labiau mano kūryba domisi kolekcininkai ir meno galerijos. – Ar tiesa, kad pirmiausia turi būti pripažintas kitur, užsienyje, ir tik tuomet gali grįžti ir pradėti dirbti čia? Ar būtų buvę galima imtis jūsų realizuojamų projektų be patirties kitose šalyse? – Būtina keliauti, turėti tarptautinių ryšių. Būtina pažinti kitus kraštus įvairiai – kaip kūrėjui, turistui, „autostopininkui“ ir net kaip benamiui. Būtina keisti gyvenimo poziciją tiesiog fiziškai. Tai išlaisvina nuo visų nusistovėjusių vertybių, verčia būti kritiškesniam, įžvalgesniam, kartu ir visokeriopai tolerantiškesniam. Būtent toks mobilumas daro kūrybą unikalią ir turtingą prasmės atžvilgiu. Taip ji tampa labiau suprantama, prieinama. – Turite autoritetų, į kuriuos norėtumėte lygiuotis?

Gyčio Skudžinsko nuotr.

– Žinoma. Paskutinis iš tokių pavyzdžių būtų prancūzų filosofas Paulas Virilio, kuriuo ilgai žavėjausi, skaičiau jo darbus ir kelis kartus sutikau jį gyvai. Žavėjausi juo, nors ir nesuprantu prancūzų kalbos, o jis nekalba angliškai. Jo retorika – tai nepaprastai įtaigus muzikinis žanras. Nors ir nesuprasdamas kalbos, stebėjau jo paskaitas iš šalies ir galėjau vertinti ne tik jo iškalbą, bet ir publikos suvaldymą. Tuo jis mane labai sužavėjo. Mane ypač intriguoja jo gebėjimas beveik tūkstantinę auditoriją įtraukti į dialogą. Nors ir tylų, netiesioginį. Dialogas vyksta, kai vienas iš klausytojų, nors ir garsiai nepasireiškia, tačiau įsitraukia aktyviu klausymusi, savo mąstymu. Tai patvirtina mano diskusijos su P.Virilio mokiniais. Kalbu apie paskaitinę retoriką, tačiau puikiai įsivaizduoju, kaip tą patį būtų galima perkelti į kūrybą. – Grįžkime prie pokalbio ištakų ir Klaipėdos. Ar uostamiestis lieka tik jūsų biografinis įrašas, ar turite ketinimų, pasiūlymų artimiausiu metu pristatyti savo kūrybą gimtajame mieste? – Artimiausiu laiku planuoju sutelkti dėmesį ne į geografinę sritį, bet į šiuo metu vystomiems projektams reikalingus išteklius. – Ar yra tokia vieta, kuri vienareikšmiškai Klaipėdoje jums yra prioritetinė? – Be išlygų. Atrakcionų parkas. – Betgi jo nebėra. – Bet ant asfalto tebėra žymės, jo pėdsakai. Unikalus miško parkas.

Julijonas Urbonas gimė 1981 m. Klaipėdoje. „Užaugo“ sovietiniame Klaipėdos atrakcionų parke, kurį vėliau perorganizavus į UAB „Poilsio parkas”, jam vadovavo (2004–2007 m.). Tai turėjo įtakos jo mokslinių, meninių, filosofinių bei inžinerinių tyrimų laukui bei temoms. 1999–2003 m. – menų bakalauro studijos Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, 2003–2005 m. ten pat – magistrantūros studijos. Menų magistro diplomas – su žyma „Už kūrybišką novatoriškumą“. 2005–2007 m. – menotyros mokslo krypties doktorantūra (sustabdyta) VDA. Nuo 2007 m. rengia meno daktaro (angl. practice-led Doctor of Philosophy) disertaciją gravitacinės estetikos tema Londono karališkajame meno koledže, Dizaino interakcijų skyriuje. Šiuo metu gyvena Vilniuje, yra laisvai samdomas dizaineris, menininkas, lektorius, inžinierius, rašytojas įvairiuose projektuose skirtingose pasaulio vietose. Svarbesnės pastarųjų metų parodos: „Design and Violence“ Modernaus meno muziejus (MoMA) Niujorke (JAV, 2014), „Stovint , krentant, levituojant“ Vilniaus galerijoje „Vartai“ (2014), „Design Shanghai 2013“ Power Station of Art Šanchajuje (Kinija, 2013), Lisabonos architektūros trienalė (Portugalija, 2013), „Update_4 Biennial, Zebrastraat Gente (Belgija, 2012), „Sound Art. Sound as Medium of Art” ZKM, Karlsrūjėje (Vokietija, 2011), „Human+“ „Science Gallery“ Dubline (Airija, 2011), „Skambančios durys / Sounding Doors”, – serija interaktyvių garso instaliacijų įvairiose Karlsrūjės viešosiose erdvėse / projekto „Open Doors“ dalis (Vokietija, 2011), Japonijos medijos menų festivalis Nacionaliniame meno centre Tokijuje (Japonija, 2010), „St Etienne Design Biennale“ St. Etiene (Prancūzija, 2010), „Sukurta Klaipėdoje“ Klaipėdos dailės parodų rūmuose (2009), „Kalbančios durys” – serija interaktyvių instaliacijų, kūrybinių dirbtuvių ir pokalbių įvairiose Vilniaus viešosiose erdvėse, Europos kultūros sostinės programos dalis (2009). Apdovanojimai: Liedts–Meesen fondo įsteigtas publikos prizas už „Eutanazijos kalnelius“ Naujųjų technologijų meno apdovanojimuose Gente (Belgija 2012), Linco (Austrija) meno, technologijų ir visuomenės festivalio „Ars Electronica“ apdovanojimas „Award of Distinction“ už projektą „Kalbančios durys“ (2010)

33


ŠIUOLAIKINIS MENAS

Šviesą spinduliuo Danguolė RUŠKIENĖ

Nuo 2006 m. aktyviai parodose dalyvaujanti menininkė, pirmą kartą savo personalinę parodą pajūryje surengė 2012 m. (paroda „NeBuvimo Meditacijos“ „Ramybės“ galerijoje Palangoje). Prieš metus išsamesnis Lauros kūrybos pristatymas vyko Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, kur visą mėnesį buvo eksponuojama autorinė jos paroda „Sunaikinta Visata / Destructed Universe“ (kuratorė – Rūta Jakštonienė).

Ten, kur esi

Uostamiesčio Baroti galerijoje dvi savaites (balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje) vyko šiaulietės menininkės, Šiaulių universiteto dėstytojos Lauros Guokės personalinė paroda „Ten, kur esi“. Trijų dalių instaliacijoje menininkė pristatė naujausius savo kūrinius, kuriuose analizuojami jos kūrybai jau būdingais tapę egzistenciniai klausimai, tampriai susiję su autorės asmeniniais išgyvenimais ir patirtimis. 34

Meditatyvinio pobūdžio parodoje „Ten, kur esi“, izoliuotoje nuo įprastinės Baroti galerijos erdvės, jauna menininkė skatino panirti į žmogaus santykio su išoriniu pasauliu analizę. Apmąstant ne tik jo egzistenciją čia, žemėje, bet ir ryšį su visata ir anapusybe, kurioje neišvengiamai baigiasi gyvenimas. Tačiau tai nėra absoliuti baigtis. Nors mirtis reiškia žmogaus kūno sunykimą, ji negali sunaikinti jausmų, nutraukti mūsų sielų jungčių, užsimezgusių egzistavimo žemėje metu. „Kalbant apie gyvenimo prasmę, vienas žmogus man pasakė – visada būk ten, kur esi. Atrodo, tai yra taip paprasta ir aišku, bet reikia prisipažinti, kad dažnai taip nebūna“, – parodos atidarymo metu kalbėjo autorė. Anot jos, ši mintis, inspiravusi parodos pavadinimą, apibendrina tai, ką ji nori pasakyti savo kūriniais: „Ten, kur esi“ – tarsi nubrėžia nematomą liniją, už kurios randame paviršių, per kurį žiūrime į pasaulį ir iš jo pasiimame tam tikrus dalykus, bandydami suprasti ir pažinti, kas tai yra, apie ką mūsų gyvenimas ir kad jis nėra nereikšmingas“. Akcentuodama žmogaus (ne)savivokos priežastis, nuolatinį jo skubėjimą,


ŠIUOLAIKINIS MENAS

janti būtis

L.Guokės instaliacijos „Ten, kur esi“ fragmentai.

beatodairišką veržimąsi pirmyn, susikoncentravimą į neesminius dalykus ir pan., autorė pabrėžia, kad prarasdami galimybę (ar norą) sustoti, mes prarandame gebėjimą / norą įsiklausyti į save, pajusti save ir suvokti save ne tik kaip visatos, bet ir kaip žmonijos, susietos abipusės priklausomybės ryšiais, dalį. Autorės teigimu, „egzistuoja ypatingos tarpusavio gijos, siejančios visus žmones, nesvarbu, iš kur tu ir kur esi. Visus mus jungia ta pati energija ir sąmoningas ar nesąmoningas noras ja dalytis“. Būtent šios jungtys, šis ryšys, esantis tarp žmonių, yra kaip energijos laidininkas, visaverčio egzistavimo sąlyga ir išlikimo garantas net ir po mirties. Visa ligšiolinė Lauros kūryba – egzistenciniai apmąstymai. Čia nuolat tyrinėjamos ribos tarp tikro ir menamo, buvimo ir išnykimo, tarp tikėjimo ir jo

Vytauto Petriko ir asmeninio archyvo nuotr.

ignoravimo, tarp gyvenimo ir mirties. Akivaizdu, kad Laura tiki žmogumi, tiki jo buvimo prasme, o apie mirtį kalba kaip apie neišvengiamą, tačiau anaiptol ne lemiamą žmogaus egzistencijos momentą. „Nesinori būti sentimentaliai, tačiau vienintelį tikslą ir būtinybę, kurią aš matau, tai – kalbėti apie žmogų“, – teigė menininkė. Jos kūriniuose vienokia ar kitokia forma materializuojasi asmeninės patirtys, išgyvenimai, apmąstymai, atėję po susidūrimo su tam tikra informacija ar įvykiais. Tačiau, Laura visa tai analizuoja ne siaurame, lokaliame kontekste, bet apibendrindama iki bendražmogiškų pajautų. Galiausiai užaštrina iki problemų. Todėl visa tai, apie ką ji kalba, neišvengiamai paliečia visus ir tampa aktualu kiekvienam. ► 35


ŠIUOLAIKINIS MENAS

„Ten, kur esi“ fragmentas. 

Metaforos ir potekstės ◄ Ekspozicinėje salėje sukurta tamsi – juoda erdvė buvo skirta ne tik susikaupimui ir / ar meditacijai. Ji padeda atsiriboti nuo kasdienių potyrių, praeities, dabarties, ateities ir jausti tik save. Be to, ši erdvė simuliavo patirtis, kūrybinio impulso momentą, patiriamą menininko kūrybinio 36

proceso metu, kad žiūrovai galėtų suvokti ir išgyventi jeigu ne tą patį, tai kažką labai panašaus. Kaip sąlyga, reikalinga visavertei komunikacijai įvykti, čia pateikta ir šviesa – balta spalva. Ji tamsoje „piešė“ įtampos kupinus žmonių kūnus, iš juodos erdvės ištraukė atskirus objektus, užaštrindama ir akcentuodama tai, kas autorei yra svarbiausia.

Šioje parodoje L.Guokė jau ne pirmą kartą savo kūryboje naudojo tamsoje švytinčius (ultravioletinius (UV) dažus ir specialias UV lempas, taip sukurdama įtikinamą piešinių-kūnų spindėjimo efektą. Ryškus švytėjimas čia simbolizuoja žmogaus individualumą, iš kiekvieno sklindančią nematomą energiją, kuria jis dalijasi ir su savo artimaisiais, ir su visu


ŠIUOLAIKINIS MENAS

priemones. Kaip ir ankstesnėje jos kūryboje, nors temos iš esmės nesikeičia, tačiau jų analizavimo būdai ir formos nuolat kinta. Laura nori kalbėti tiek vaizdu, tiek garsu, tiek šviesa, tiek tamsa. Visais įmanomais būdais. Ekspozicijos pradžioje L.Guokė pateikė Antrojo pasaulinio karo metais Radviliškio, Šeduvos, Rozalimo ir kitose gretimose apylinkėse (kur šiuo metu gyvena autorė ir kur gimė jos seneliai) žuvusių partizanų sąrašą. Kaip ji teigė, tik dėl to, kad tame sąraše nėra jos senelių, ji dabar yra. Balta drobė, išmarginta žuvusiųjų vardais ir pavardėmis, apjuosiama tokia tautine juosta, kokios buvo naudojamos žuvusiojo karstui į kapą nuleisti.

Menininkė pabandė vizualizuoti tą energiją, kurią žmogus jaučia būdamas su kitu žmogumi. Energiją, kuri yra duota kiekvienam iš mūsų.

Vytauto Petriko nuotr.

pasauliu. Lauros darbuose švytėjimas yra kaip metafora mūsų požiūrio tiek į realius reiškinius, gyvenimą, tiek ir į žmogaus kūrybą. L.Guokė ir šį kartą savo pačios kūną naudojo kaip medžiagą, plokštumą, nuorodą – ant jo arba juo perduoda žinutę suvokėjui. Menininkei yra svarbu kaskart vis atrasti kitas kūrybinės raiškos

Simbolių kalba tuo nesibaigė. Ją autorė pratęsė vizualiai susitapatindama su prancūzų nacionaline didvyre, partizane Jeanne d’Arc. Geriau įsižiūrėjus, enciklopediniame J.d‘Ark atvaizde atpažįstama pati Laura. Apie bendras patirtis liudija ir Laiminančio Kristaus skulptūros, kuri Palangos parke buvo nugriauta sovietmečiu ir atstatyta tik prieš porą dešimtmečių, piešinys. Dar vienas autorės sprendimas, turintis taip pat ryškią politinę potekstę – prie rašomosios mašinėlės „Maskva“ palinkęs žurnalistas, politikas, aktyviai prisidėjęs prie sovietinės santvarkos įvedimo Lietuvoje Justas Paleckis (g. 1899 m.)... Nors galerijos parodinė erdvė šįsyk komplikavo kūrinių išdėstymą, išbalansuodama pradinį autorės sumanymą ir suardydama jos konstruojamo pasakojimo nuoseklumą, bet kartu atsiradusi beveik atsitiktinė ekspozicijos suvokimo galimybė leido patiems žiūrovams su(si) dėlioti pasakojimą į tokią vaizdų / prasmių virtinę, kuri jiems būtų lengviausiai suvokiama.

Vizualizavo energiją Įspūdingų mastelių (3x8 m) aerografu ant audinio atliktas piešinys labiau stimuliavo jausmus nei istorinę atmintį. Amžinoje naktyje intensyviau ar blyškiau spindintys šviesuliai mezgė aliuzijas į dangaus kūnus. Ir tik ryškios žmogaus figūros išdavė, kad šviesuliai – ne dangaus, o žemiški (žmonių) kūnai. Pasak autorės, „tai – mes ir mūsų mylimi žmonės, taip pat ir tie, kurių jau nėra, tie, kurie dar bus. Galybė tų pačių vilčių, siekių, norų ir pasibaigusių gyvenimų“. Menininkė tokiu būdu pabandė vizualizuoti tą energiją, kurią žmogus jaučia būdamas su kitu žmogumi. Energiją, kuri yra duota kiekvienam iš mūsų. Dramatiškos, visu ūgiu į dangų besitiesiančios ar į kamuolį (ne) vilties akimirką susirietusios figūros... Tai – situacijos, kurios yra lengvai atpažįstamos, kažkada išgyventos ir todėl nesunkiai prisiimamos kaip savos. Unikalaus vokalistės Kathryn Dawn Lang balso apgaubti iš tamsos išnyra šviesuliai (videoįrašas), kurie laipsniškai artėdami išsiskleidžia moters ir vyro kūnais. Kūrinio „Aleliuja“ (angl. Hallelujah, aut. Leonardas Cohenas) fone tekantis vanduo, kaip baltas lietus ar maistingas pienas, pažyra ant nematomo kūno, „apibrėžia“ jo kontūrus, išryškina veido bruožus, atskleidžia judesius. Vanduo čia – dar vienas simbolis, įprasminantis gyvybę, energiją, šviesą. Išryškindamas kūno linijas, jis atsargiomis užuominomis byloja apie fiksuojamo subjekto išgyvenamas patirtis. Asociacijų lauką dar labiau praplečia vėjyje besiplaikstanti drobė. Plonytė, beveik perregima riba tarp čia ir ten. Kur ne kur ji užkliudo žmogaus kūną. Kūnas tai išryškėja, tai nublanksta. Galiausiai išnyksta suvisam ir įsivyrauja tyla. Bet tai – ne pabaiga. Po akimirkos viskas prasideda iš naujo...

37


gintaro lašai

J.Šikšnelis: nesu klaus

J.Šikšnelis – ne tik rašytojas, bet ir bibliotekininkas.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Dar tik uodžiant ore pavasarį – meilės, atgimimo, žalumos ir, žinoma, poezijos – kilo mintis gegužės literatūriniam pokalbiui pasikviesti rašytoją Juozą Šikšnelį. Būdamas Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas, jis turi ne tik rūpintis skyriaus nariais, bet ir kasmečiu „Poezijos pavasario“ nuskambėjimu Klaipėdoje. Proga tikrai rimta, mat „Poezijos pavasaris“ Lietuvoje šiemet išaušo jau 50 kartą. Su J.Šikšneliu susitikome abiem labai patogioje ir mieloje vietoje – Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Iš tiesų nenustebčiau, jei daugumai pašnekovas būtų geriau žinomas ne kaip uostamiesčio rašytojų vadas, bet kaip ilgametis šios bibliotekos direktorius. „40 metų – bibliotekoje“, – nei liūdnai, nei linksmai įspūdingą skaičių konstatavo J.Šikšnelis. 38


gintaro lašai

ytojas, esu skaitytojas Vizitinė kortelė Juozas Šikšnelis (slp. Raidas Dubrė), prozininkas, dramaturgas. Gimė: 1950 03 01 Švendubrėje, Varėnos raj. Išsilavinimas: 1973 m. baigė Vilniaus universitetą, kuriame studijavo bibliotekininkystę ir bibliografiją. Darbas: Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius. Kūryba: proza, skulptūra. Pirmąją knygą „Štilis“ išleido Klaipėdoje (1991). Per pastaruosius du dešimtmečius parašė ir išleido daugiau nei 20 knygų – apysakų, pjesių, novelių rinkinių ir detektyvinių romanų; surengė daugiau nei 20 savo medžio ir akmens skulptūrų parodų Lietuvoje bei užsienyje. Nuo 1994 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) narys, nuo 2011 m. – LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Įvertinimai: VRM premija už detektyvus (1993), I.Simonaitytės ir Žemaitės literatūrinės premijos už romaną „Kryžiau žalio medžio“ (2000, 2001), J.Kunčino skaitymų „Imbiero vakarai“ Publikos premija (2006), Klaipėdos apskrities garbės ženklas (2009), Klaipėdos miesto kultūros magistro titulas (2009), geriausio Lietuvoje bibliotekos direktoriaus vardas (2010), Rotary klubo „Concordia 1826“ „Vėtrungė“ už nuopelnus miesto kultūrai (2013). Šeima: žmona Teresė, sūnus Petras, marti Lilija, anūkės Dorotėja ir Kotryna.

Kristina SADAUSKIENĖ

Pokalbį inicijavo pavasaris, bet natūralu, jog ankstų rytą susitikus neįprastai tuščioje bibliotekos kavinėje, kuri dienomis paprastai būna prisigrūdusi žmonių, pirmiausia prabilome apie tą pačią biblioteką, jos dabartį, darbuotojus ir skaitytojus, ateities iššūkius. Nuo knygų namų pokalbis krypo prie „Poezijos pavasario“ festivalio, tų, kurie susirenka pasiklausyti poezijos, tų, kurie ją kuria. Baigėme augimo kryptimi – jaunąja rašančiųjų karta, stipraus jos balso mieste svajone.

Biblioteka tapo kultūriniu centru

na į savo draugo ar kaimyno parodos atidarymą, apžiūri erdves, susidomi – jis sugrįžta.

– Norisi pradėti plačiu mostu. Kaip manote, kokios bibliotekos funkcijos buvo prieš 20 metų ir kokios jos yra dabar? – Prieš 20 metų biblioteka, neturėdama infrastruktūrinių galimybių, tokių erdvių, tokio šaunaus kolektyvo, tokių sąlygų vykdė pačias siauriausias bibliotekos funkcijas: keitė knygas, skaitytojams teikė labai elementarią informaciją, per mėnesį surengdavo vieną ar kelis vakarus, skirtus naujoms knygoms ar jubiliejams. Ir taip buvo ne dėl to, kad nežinota apie kitokias bibliotekos funkcijas, bet taip buvo tiesiog įprasta ir nebuvo galimybių. O dabar jos yra labai pagerėjusiomis. Ir funkcijos, aišku, išsiplėtė, išsiplėtė ir dėl gyvenimo tempo greitėjimo, dėl informacinių technologijų ir dėl to, kad, kaip ir minėjau, turime šaunų kolektyvą, gal net geriau tinka sakyti – bendruomenę. Aš, kaip senas bibliotekininkų dinozauras, norėčiau, kad bibliotekos pagrindinė funkcija suktųsi apie popierinę knygą – ji pagrindas, ji buvo iki mūsų ir ji turėtų likti. Jei elektroninės knygos užims popierinės knygos vietą, biblioteka kaip institucija nebebus reikalinga. Prie naujų bibliotekos funkcijų pirmiausia priskirčiau gyventojų mokymus – jie išpopuliarėjo ir suintensyvėjo įgyvendinant projektą „Bibliotekos pažangai“. Ir dabar nuolat yra pageidaujančiųjų tęsti kompiuterinio raštingumo mokymus – vieni nori studijuoti pradmenis, kiti – žengti toliau. Toliau kalbant apie naujas bibliotekos funkcijas – tyčia ar netyčia tapome kultūriniu centru. Nenorime atimti duonos iš galerijų, teatrų, koncertų salių, bet, planuodami biblioteką, numatėme renginiams gana tinkamas erdves. Jau vien ką reiškia Gerlacho palėpė, kurioje visi nori pabūti. Parodoms tai pat turime erdves – grafikai sudaryti iki metų galo. Manau, kad renginiais skatiname norą sugrįžti į biblioteką. Jei žmogus atei-

Žūtbūt išsilaikyti, pritraukti skaitytojus – Turbūt bibliotekos tapimas bendruomenės centru tiesiog atkartoja pasaulines tendencijas? Tiek knygynai, tiek bibliotekos, pasaulyje konkuruodami su elektroninėmis knygomis, turėjo rasti būdą išlikti, ir tapimas vieta, kur renkasi bendruomenė, buvo viena populiariausių išeičių. Nesvarbu dėl kokių priežasčių būdamas bibliotekoje ar knygyne, galiausiai juk vis tiek paimsi knygą. – Viso pasaulio bibliotekininkystėje vyksta tai, ką sakote, – žūtbūt išsilaikyti, pritraukti skaitytojus. Bibliotekininkystės teoretikai siūlo įvairias radikalias priemones, kurios mažai susijusios su knyga. Jei aš kaip dinozauras sakau, kad bibliotekos pagrindas turi būti knyga, tai jie siūlo tai, kas labai toli nuo knygos. Juokais sakau, kad grįžtame prie pokario kaimo bibliotekininkų, kuriuos versdavo platinti valstybės obligacijas, surašinėti gyvulius, turtą, bet ne platinti knygas, skatinti žmones skaityti. Lyg ir grįžtama prie to paties, tik dabar jau siekiant pritraukti žmones skaityti. Bet per tą siekį kartais dingsta pagrindinė bibliotekos funkcija, ji palaidojama pašalinėse veiklose. Kalbėdamas apie pokyčius, pamiršau pridurti dar vieną svarbų dalyką. Prieš 20 metų mes neturėjome problemų dėl naujų knygų įsigijimo. Gebėjome sau leisti įsigyti kur kas daugiau nei dabar. Dabar mūsų finansai šiam tikslui apkarpyti iki keturių kartų. Pasitaiko atvejų, kai skaitytojų ieškoma knyga jau yra centrinėje miesto bibliotekoje, bet jos nėra pas mus. – Gal galite priminti, kokias knygas bibliotekos gauna nemokamai? – 2006-aisiais mums, t.y. visoms penkioms apskričių bibliotekoms, panaikino privalomus egzempliorius. ► 39


gintaro lašai

◄ Kiekviena Lietuvos leidykla vieną egzempliorių skirdavo bibliotekoms (iš viso buvo 14 subjektų, kurie gaudavo tokias knygas). Ne kartą atakavau įvairias instancijas su prašymu grąžinti tą privalomąjį egzempliorių, bet, nors ir atrodo jog skaičius nėra didelis, leidykloms tai yra nepakeliama našta. Šiuo metu kaip privalomus gauname tik tų knygų egzempliorius, kurių leidimą parėmė valstybė.

Turėtų būti geranoriškas ir paslaugus – Kalbant ir apie pačius bibliotekininkus, dažnai šios profesijos žmonės įsivaizduojami taip, tarsi jų neliestų laikas – kalbant tiek apie lankytojų aptarnavimą, tiek apie jų pareigas. Ką manote jūs? – Na, taip. Visko būna. Tą stereotipinį bibliotekininką galima sutikti ir gyvenime. Jis nėra išgalvotas. Bet šiandien taip neturėtų būti ir pasitaiko retai. Bibliotekininkas turėtų būti geranoriškas ir paslaugus, dažnai sakau, kad net jei žmogus į biblioteką ateina niūrios nuotaikos, iš jos turėtų išeiti nusiteikęs gerai. Net ne dėl to, kad kažką rado, o dėl to, kad buvo maloniai sutiktas ir maloniai išlydėtas. Yra toks bibliotekininkų pokštas: „Darbas bibliotekoje būtų visai geras, jei ne skaitytojai“. Noriu tikėtis, kad mūsų bibliotekoje tokių stereotipinių bibliotekininkų yra labai mažai arba aš jų nematau. – Jūs dabar kalbėjote apie tą bibliotekininko profesijos pusę, kuri matoma skaitytojui, bet dar yra ir kita – darbas su leidiniais, informacijos valdymas, įvairios duomenų bazės, sistemos – turbūt šiuolaikinis bibliotekininkas turi labai gerai orientuotis informacinėse technologijose? – Taip, žinoma. Bet yra dar vienas dalykas – bibliotekininkai patys nuolat susiduria su skaitytojų atstūmimu. Ypač prie elektroninių katalogų, kur, atrodo, pridėta pakankamai paaiškinimų, kaip užsisakyti knygas. Atrodytų, visiems viskas yra aišku – perskaityk ir paspausk tris klavišus, bet dažniausiai mes pakeliui sutinkame skaitytoją, kuris išeina nepatenkintas, nes nerado, ko jam reikia. Bibliotekininkas, „pagavęs“ tokį skaitytoją, veda atgal prie katalogo, mat žmogus tiesiog nemoka ieškoti. Kartais skaitytojai pernelyg pasitiki 40

savimi – bibliotekininkui priėjus prie ieškančiojo ir pasiūlius pagalbą, dažniausiai atsakoma: „Ačiū, nereikia“.

ninių knygų. Ką reikia atsakyti tokiems žmonėms? Pasakoti jiems apie nepakartojamą jausmą vartyti popierinę knygą? Tai naivu.

– Turbūt gyvenant šiais laikais tiesiog gėda prisipažinti, kad nesugebi susitvarkyti su paprasta paieškos sistema. – Gal. O gal ir mums reikia ieškoti dar kokio kito būdo, kaip prieiti prie žmonių, norint jiems padėti. Susirinkę dažnai kalbamės apie tai. Vis dėlto tokiose situacijose lankytojas yra valdovas, mes turime prie jo prisitaikyti. Jei jis atsisako pagalbos, turime pamėginti priartėti iš kitos pusės, bet neišleiskime jo neradusio to, ko ieško. Kad ir kaip žiūrėsi, bibliotekininkas dirba aptarnavimo sferoje ir turi būti lankstus.

– Mums kalbantis minėjote, kad bibliotekininkai yra mirštančios specialybės atstovai. Kaip manote, kodėl verta tapti bibliotekininku? – Tokio labai aiškaus atsakymo ir nepasakysiu. Bet vienas dalykas mane džiugina – nors esame kone mažiausiai apmokamų darbuotojų lygmenyje, vadinamoji kadrų kaita bent jau mūsų bibliotekoje yra nežymi. Niekas nepuola mesti šio darbo ir ieškoti geresnio. Čia ir yra viena iš didžiųjų mįslių, į kurias nerandu atsakymo.

Apie iššūkius ir neįmintas mįsles – Kokius bibliotekos laukiančius iššūkius įvardytumėte kaip svarbiausius? – Jei kasdien nebūtų kokių nors iššūkių, tas gyvenimas būtų velniškai neįdomus. O iš tiesų tik tiems, kurie nebandė, atrodo, kad sėdėti toje kėdėje yra minkšta, kad darbas lengvas ir ramus, bet kone kiekvieną dieną tenka suktis iš įvairių situacijų. Net ir toks buitinis dalykas, kaip nepakankamas finansavimas – reikia kažkaip išlaviruoti, pabaigti metus be skolų, o metams baigiantis Kultūros ministerija atviru tekstu leidžia suprasti, kad ir kitais metais bus tokia pat situacija. Man dažnai priekaištauja, kad vos pradėjęs kalbėti apie darbą, nuolat verkiu, tai aš atsakau, kad jei direktorius nustotų verkti, verkti pradėtų kolektyvas ir skaitytojai. Naujos bibliotekininkystės mados, tendencijos nėra iššūkis, tai elementarus dalykas, kuriam, nori nenori, reikia pasiduoti. Kiek toms madoms pasiduosi atvira širdimi, tiek tai atsilieps ir įstaigos veiklai. Nemanau, kad tai didelis iššūkis. Pas mus kaip toje pasakoje – akytės plačios, ausytės stačios – nemiegame ant laurų. – Ką pasakytumėte žmogui, kuris sako: „Turiu „Google“, kam man ta biblioteka?“ – Taip... Čia yra iššūkis. Apie tai nepagalvojau. Iš tikrųjų yra žmonių, kurie sako, kam man reikalinga knyga, arba tokių, kurie sako, kam man kažkieno nučiupinėta knyga, arba tokių, kurie namie turi priėjimą prie elektro-

Ką skaito vidutinis klaipėdietis – Ar pastebėjote, kuri iš bibliotekos teikiamų paslaugų yra populiariausia? – Yra tam tikros lankytojų grupės, kurių kiekviena eina sava kryptimi. Yra žmonių, kurie ateina į periodikos skaityklą skaityti laikraščių. Šalia yra interneto skaitykla, jos lankytojai vėlgi yra viena apibrėžta grupė – žmonės ateina, prisijungia savo vardu ir daro ką nori. Ar jie ieško informacijos, ar bando paimti pinigus iš svetimos sąskaitos – būna ir taip. Yra tam tikra grupė, kuri ateina skaityti knygų, ir ji net nelipa pažiūrėti, kokios parodos vyksta greta esančioje galerijoje. Ji žino, kad biblioteka yra knygų keitykla. Dar yra viena grupė, kuri pas mus skaito itin retus vadovėlius. Labai maža grupė, kuri naudojasi

Skaitymas naikina mūsų stereotipus, padeda plačiau pasižiūrėti į gyvenimą ir pačius save. trečiajame aukšte įsikūrusia vokiečių biblioteka. O kuri populiariausia, net sunku pasakyti. Visos tos minėtos grupės tarpusavyje menkai kontaktuoja, vienas kitas težino, iš kiek padalinių susideda biblioteka. – O gal galite pasakyti, koks skaitytojas yra klaipėdietis? – Kas madinga, skaito tik tam tikra grupė, bet tai ne vidutinis klaipėdietis. Pastarasis skaito ir detektyvus, ir meilės romanus. Sa-


langas

kyčiau, kad vidutinis klaipėdietis į biblioteką ateina skaityti laisvalaikio literatūros. – Turbūt svarbiausia, kad skaitoma, kad žmogus vietoj televizijos pasirenka knygą? – Skaitymas naikina mūsų stereotipus, padeda plačiau pasižiūrėti į gyvenimą ir pačius save. Turiu tokią eretišką mintį, Prezidentė kvietėsi ministrus ir tikrino jų anglų kalbos žinias, tai manau, kad reikėtų tikrinti, ar ministras skaito, ką skaito, ar išvis yra perskaitęs bent penkias knygas.

Apdovanoti geriausi šalies ir krašto bibliotekininkai

Poezija – ne einantiems paviršiumi – Ar esate pastebėjęs, koks poezijos statusas skaitomiausiųjų hierarchijoje? – Labai menkas. Poezija skaitoma labai pripuolamai – tarkime, tuo metu kas nors universitete nagrinėja to poeto kūrybą, arba gal švenčiamas kokio poeto jubiliejus. – Kaip manote, kodėl toks menkas domėjimasis ja? – Gal kaip ir sakėte – knygoms reikia susikaupimo, laiko, svarbiausia – pastangų. Poezijai to reikia daugiausia. Gal ne laiko, nes kūriniai trumpi. Bet pastangų, susikaupimo reikia daug, kad suvoktum, ką skaitai. Kai žmonės yra įpratę eiti paviršiumi, jiems tiesiog neužtenka noro. Sakoma, proza – tam tikra tvarka sudėlioti žodžiai, o poezija – geriausia tvarka sudėlioti žodžiai. – Gegužė – „Poezijos pavasario“ mėnuo. Kaip uostamiesčio rašytojų vadas esate atsakingas už šią šventę. Ar jums pačiam „Poezijos pavasaris“ yra svarbus? – Pats eilėraščius nustojau rašyti ankstyvoje jaunystėje. Parašęs du eilėraščius ėjau gerti kavos ir radau tris rublius – supratau, kad likimas sumokėjo honorarą, kad daugiau poezijos neberašyčiau. Šiemet „Poezijos pavasaris“ – jau 50asis. Tai šventė su savo istorija ir tradicija. Manau, kad ji klaipėdiečiams reikalinga. Treti metai užsiimu jo organizavimu, seniau tai darydavo šviesaus atminimo Rimantas Černiauskas... Pavasaris turi savo publiką, kuri eina į renginius, yra nusistovėjusi šventės tvarka. ►

Apdovanojimas „Išminties marės“ šiemet teko Tauragės bibliotekai.

Baigiantis šiemetei Nacionalinei bibliotekų savaitei, Seime buvo pasveikinti geriausi 2013 m. bibliotekininkai. Trečią kartą Klaipėdos krašto bibliotekininkams ir bibliotekoms buvo įteikti ir Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktoriaus Juozo Šikšnelio įsteigti apdovanojimai „Išminties marės“ ir „Jonvabalis“. Lietuvoje jau tapo gražia tradicija suteikti geriausių metų bibliotekininkų vardus ir įteikti premijas bibliotekų specialistams už reikšmingiausius darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus per praėjusius metus. 2013 metų geriausio bibliotekininko vardas suteiktas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinio skaitmeninimo ir virtualios elektroninio paveldo sistemos centro direktorei dr. Reginai Varnienei-Janssen už nuopelnus Lietuvos bibliotekininkystei ir kultūrai. 2013 m. geriausio bibliotekos vadovo vardas suteiktas Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Genei Dapkevičienei už pažangią profesinę veiklą, svarų indėlį išsaugant kultūros vertybes, puoselėjant tradicijas ir kuriant Lietuvos informacinę visuomenę.

2013 m. geriausio jaunojo bibliotekininko vardas suteiktas Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos Abonementų skyriaus vedėjai Kristinai Kundrotienei už svarų indėlį plėtojant paslaugas vaikams ir jaunimui bei aktyvią veiklą bibliotekoje. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos teritorijai priklauso dviejų apskričių – Klaipėdos bei Tauragės savivaldybių 11 viešųjų bibliotekų. Šiemet „Jonvabalio“ apdovanojimą pelnė Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Pajūrio filialo bibliotekininkė Rasa Griškienė už aktyvią veiklą ugdant meilę knygai ir buriant bendruomenę. Ji buvo apdovanota diplomu ir išmaniuoju telefonu. Apdovanojimas „Išminties marės“ teko Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešajai bibliotekai už sėkmingą tradicinių ir inovatyvių veiklų derinimą puoselėjant ir skleidžiant kultūrą rajone. Šio apdovanojimo mecenatas UAB „Baltic Printing House“ apdovanotai bibliotekai suteiks spausdinimo paslaugų už 2 tūkst. litų.

41


gintaro lašai

Jei esi poetiškas žmogus... ◄ – Kaip manote, koks yra „Poezijos pavasario“ tikslas? – Kaip ir visa kita į mases nešama kultūra. Noras grąžinti žmogų prie dvasinių dalykų, prie skaitymo. Tai kvietimas sustoti bėgus ir įsiklausyti į kitus bei save. Nors sunku pasakyti, ar ateina tie visuomenės nariai, kuriems labiausiai to reikia, ar jie randa kelią. Iš tiesų man nesunku stebėti, kas susirenka į renginius, daug jų vyksta bibliotekos teritorijoje.

– O kokia toji auditorija? – Tie patys, kurie eina ir į daugumą bibliotekos renginių. Yra ir jaunų, gal tokių, kurie patys rašo ir tikisi būti pakviesti skaityti. Be to, yra žmonių, kurie mėgsta ne tik skaityti, bet ir klausytis skaitomos poezijos – vadinamosios poetiškos sielos. Bet jei jie yra poetiškos sielos, tai jiems net nebereikia poezijos – jie ją bet kuriuo atveju turi savyje, yra poetiški, tai yra baigtinis dydis. Poeziją kalti reikėtų tiems, kurie neturi poetiškos sielos. – Kalbant apie poezijos klausymąsi. Santykis su eilėraščiu yra labai intymus, tad yra tokių, kuriems sunku klausytis skaitomos poezijos. Koks jūsų atvejis? – Skaitymas man daug geriau negu klausymasis. Nežinau, kas geriau – klausytis aktoriaus, kuris moka valdyti balsą, kirčiuoti, sudėlioti akcentus, ar poeto, kuris moka rašyti, bet nemoka skaityti. Nežinau. Nesu klausytojas, esu skaitytojas. Skaitydamas poeziją ją perprantu, o klausydamas, bijau, kad ne. Nors gal yra žmonių, kurie geriau supranta girdėdami. O „Poezijos pavasaris“ yra ne tik poezijos klausymasis, tai yra proga pamatyti gyvas legendas, pabūti šalia jų, kartu su jomis.

Apie atrakcijas ir iniciatyvą – Skaitydama apie „Poezijos pavasarį“, užtikau vieną amžinatilsį R.Černiausko ištarą: „Galbūt kada nors ir Klaipėdoje poezija bus skaitoma voniose ar bus rengiami kitokie žaidimai. Čia mano užsispyrimas – nedaryti atrakcijų, nes manau, jog poezijoje svarbiau42

sias turinys“. Kaip jūs žiūrite į galimas atrakcijas „Poezijos pavasaryje“? Štai kad ir šiemet sostinėje yra renginių, kurie patraukė į barus. – Manyčiau, kad reikėtų tų atrakcijų. Bet tai vėlgi, tokia šalutinė, dirbtinė priemonė pritraukti skaitytojus. Jei atrakcija neperžengia proto ir padorumo ribų – viskas gerai, pritarčiau. Visada prieš „Poezijos pavasarį“ susikviečiu skyriaus valdybos narius ir klausiu, prašau siūlyti kokių nors patobulinimų. Yra buvęs pasiūlymas skaityti iš teatro balkono – nežinau, kiek tai atraktyvu. Yra buvęs pasiūlymas vyrams poetams skaityti su škotiškais kiltais. Tiesa, šiemet buvo labai provokatyvus pasiūlymas – skaityti nuo šarvuočio, bet dabartinių realijų ir aktualijų fone teko jo atsisakyti. Aš tai labai norėčiau, kad kas nors pasiūlytų kažką naujo. Esu žmogus pagyvenęs, bet labai atviras naujovėms. Pačiam tiesiog jau neužtenka laiko ir gal net vaizduotės. – Sakote, kad iš paties skyriaus trūksta iniciatyvos. Kaip manote, kodėl taip yra? – Pats paprasčiausias, gyvenimiškiausias paaiškinimas – kažkas nuslopina iniciatyvą. Kitais kartais balsas nuslopsta savaime, kai teikiami pasiūlymai, o niekas neatsižvelgia. Kiti gal nemato reikalo arba bijo, kad kažkas kitas prisiims pasiūlytos iniciatyvos autorystę. Kasmet atvažiuoja tie patys poetai iš Kaliningrado. Jie noriai čia važiuoja. Iš Latvijos atvažiuoja tie patys... Kiek pabosta. Norisi kažko naujo. – Gal šventvagiška klausti, bet gal rašytojams „Poezijos pavasaris“ nėra, nebėra labai brangus? – Yra, matyt, kažkas iš to. Tarkime, jei per baigiamąjį renginį praėjusiais metais vietiniai poetai ramstė sienas ir tvoras, o ėjo skaityti, sakykime, ne pirmo ryškumo poetai, jei vietiniai nesiteikia net ateiti į baigiamąjį renginį. Tai gal ir nėra gerai. O kas kaltas? Vadovas, kas daugiau. Prisiimu visą kaltę. Bet jei poetai nejaučia noro ateiti į savo šventę, dalyvauti joje...

Kad atsinaujintų rašančiųjų gretos – Užsiminėte apie tuos pačius poetus Pavasaryje. Kokia jaunųjų kūrėjų situacija?

Kaip manote, ar pakankamai greitai atsinaujina ir pasipildo rašančiųjų gretos? – Tokios labai aiškios statistikos apie augančius rašytojus neturiu. Kažkada prie skyriaus buvo net jaunųjų konsultantas. O dabar su jaunimu beveik nedirbame. Ir niekas mieste tuo neužsiima. Žinome apie jaunųjų filologų konkursus, daugelis iš mūsų skyriaus narių dalyvauja komisijose. Pats jau daug metų dalyvauju, prozą skaitau. Ten radęs kokį perliuką stengiuosi jį žūtbūt puoselėti. Geriausi pavyzdžiai – Gražina Kelmelytė, Indrė Bručkutė. – Jaunieji kūrėjai gali dalyvauti konkursuose, ateiti pasiklausyti, kas kalbama kitų rašytojų renginiuose ir galbūt retsykiais patys kur nors perskaityti savo kūrybos. Ar to pakanka? Minite puoselėjimą – kaip, jūsų nuomone, tai reikėtų daryti, kaip mieste puoselėti jaunuosius rašytojus? – Juos reikėtų vienyti, su jais kalbėtis. Jokiu būdu nedaryti jokių rašymo akademijų – nežinau, kokią kvalifikaciją reikia turėti rašytojui, kad galėtų mokyti rašyti kitus. Aš nedrįsčiau nieko mokyti. Gal galiu pasakyti, kas labiausiai kliūva, bet negaliu pasakyti, kaip rašyti. Bet tuos jaunus žmones reikia burti, su jais kalbėtis. Net ne kažkokiomis abstrakčiomis temomis, o konkrečiai, duoti progą paskaityti savo kūrybos. Gal net uždaruose būreliuose. – Sakykite, o kokie jūsų paties reikalai su rašymu? Gal ir dabar darbuojatės prie kokio teksto? – Ar išsirašiau, ar nusirašiau. Tikriausiai kiekvienam žmogui ateina laikas, kai jis sustoja. Jau kelinti metai rašau vieną tokį dalyką, vis bandau grįžti, kas nors nustumia, tęsiasi, tęsiasi... Kaip sakiau, dirbant bibliotekoje, kasdien matant daugybę knygų, kurių 30–40 proc. nėra skaitomos, yra normalu nerašyti. Ateina toks periodas, kaip Samuelis Beckettas sakydavo, – žodžiai mus palieka. Jeigu rašytoją palieka žodžiai, tai – jau jo mirtis. Rašytojas be žodžių yra niekas. Nors vis tiek turi ateiti laikas, kai perkainoji tai, ką esi padaręs, randi, ką nori daryti toliau. Gal ir praeis ta fazė.


gintaro lašai

Atsiminimo tolis Mindaugas Nastaravičius. Mo. Eilėraščiai. Vilnius: Tyto alba, 2014, 61p. Dainius VANAGAS

Kad ir kiek būtų kalbama, – o tokių šnekų, nors ir juodai įgrisusių, vis dar pasitaiko – apie ezoterinį ir periferinį (ką ten periferinį – greičiau užsisteminį) poezijos pobūdį šiuolaikinės kultūros lauke, eilėraščių knygos kaip pasirodo, taip pasirodo: patiems poetams, laimė, nė motais, jei ciniški rinkos virtuozai arba skausmingai nuprozėję intelektualai juos laiko mirusiais ar bent jau nebe šio pasaulio atstovais. Antai visai neseniai pasirodė antroji klaipėdiečių publikai jau gerai žinomo dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus (Klaipėdos jaunimo teatre pastatytos dvi šio autoriaus pjesės – „Paukštyno bendrabutis“ ir „Kita mokykla“) eilėraščių knyga skambiu ir dainingu pavadinimu „Mo“. Poezijos atžvilgiu klausimas „apie ką?“ daugeliu atvejų yra visiškai bevertis ir sausu rezultatu pralaimi klausimui „kaip?“, prie kurio negaištant nė akimirkos ir derėtų pereiti. Tačiau dėl šventos ramybės, pasitelkiant Aido Marčėno pagiriamąjį žodį knygos nugarėlėje, pagrindinį eilėraščių išeities tašką vis tik galima įvardinti: „Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė šios poezijos knygos veikėja“. Bet kaip? Kaip Atmintis tampa veikėja? Šiame rinkinyje M.Nastaravičiui itin svarbi buvimo/matymo – nebuvimo/prisiminimo ašis, aplink kurią išsidėsto didžioji dalis eilėraščių. Matyti lyriniam subjektui reiškia betarpiškai būti patirtyje, gyvame laike, matyti reiškia vienkartinumą, į kurį negalima sugrįžti, kuris išnyksta vos pasirodęs, tiesa, palikdamas pėdsakus, bet ne daugiau. Tuo tarpu prisiminti reiškia betarpiško patyrimo nebūtį, neįveikiamą nuotolį, abejojimą, potencialią klaidą, pražiūrėjimą. Matymas pasirodo kaip neišvengiamybė, kaip čia ir dabar, savo ruožtu prisiminimas neįrodo nieko, išskyrus faktą,

kad norima kažką įrodyti; taigi Atmintis iškyla kaip vaiduoklių kapinės (kuriose laidojama jau ir taip seniai numirusi, praėjusi „tikrovė“), o poeto eilėraščiuose apstu tokių eilučių: „būdavo, atsistojame toje pievoje, bet nė vieno iš mūsų / nebesimato, būdavo, atsistojame toje pievoje, / bet nė vieno iš mūsų nėra“ („Kardinolai“, p. 9); „vandeniu lašėjusiu nuo manęs, būsiu užpylęs tuščią / savo vietą, o akys ir toliau žiūrės į sieną, / kurios mūsų kambaryje niekad nebuvo“ („39,4“, p. 31); „ir tada jau atidaviau save uoksams / geniams kurie neskaudėjo nes ten kur augau / manęs jau nebuvo“ („Tegul gyvena kiti“, p. 33); „Nepramuštos minutės, nes nemačiau, kaip suteki, / nes negirdėjau, kaip išbėgi, sraunūs nebuvimo metai [...]“ („Kurčias pasimatymas“, p. 55). Remdamasis šiuo neišvengiamu ir bendražmogišku perėjimu nuo buvimo prie buvimo prisiminimo M.Nastaravičius plėtoja kismo poetiką, tarsi klausdamas: kas yra tas, kuris nuolat keičiasi? Kiek tas, kuris atsimena, yra tas, kuris patyrė? Galų gale, kas yra tai, kas lieka nepaisant begalinių permainų? Ir kiek apskritai apie šitai galima pasakyti ką nors tikra ir apčiuopiama. Šiuos trapius aspektus autoriui pavyksta paliesti gana jautriai ir įtaigiai, pavyzdžiui: „Toks Miša pataikydavo iš pirmo ar antro karto, / pilnas kiemas būdavo kraujo / pilna šlapimo pūslė, kurią išpjaudavo / ir atiduodavo man / maigydavau ją žiūrėdamas, / kaip tvarko gyvulį / viską išspausdavau, pripūsdavau oro, / užrišdavau, kiek begalvočiau, / neprisimenu, kodėl“ („Papjovėme, bet nevalgėme“, p. 20). Eilėraščiuose, ypač krypstančiuose į nutolusios vaikystės, jaunystės provincijoje refleksiją, tarkime, „Kardinolai“, „Papjovėme, bet nevalgėme“, „Šūvis iš Statybininkų gatvės“, „Jungtys“, „Balso mutacija“, aiškiai justi pasakojimo (intrigos) intonacijos: eilėraščių struktūra pasidaro labai liauna, trapi, o eilutė priešingai – tvirta,

savarankiška, todėl lengvai pasiduodanti įvairioms skaitymo strategijoms. Antai užrašius M.Nastaravičiaus tekstus kaip prozos pastraipą, nekiltų nė menkiausio įtarimo, kad tai – grakšti miniatiūra; bet vos išskirsčius į strofas, darosi akivaizdu, kad tai – eilėraštis. Tačiau, žiū, autoriui užlipus į sceną ir balsu dėliojant naujus akcentus, klausytojai susiduria su dramos monologu, o tinkamai stabtelint ir gundant – netgi su anekdotu. Toks eilėraščių lankstumas suteikia jiems „svorio“, juslinio medžiagiškumo, sukuriama iliuzija, tarsi skaitytojas galėtų pats pasirinkti formą, kuria žengs į kūrinį. Kiek silpnesni tie eilėraščiai, kuriuose poetas plėtoja vyro ir moters santykių (trūkstančių ar jau nutrūkusių) giją, pavyzdžiui, „Choras: mi“, „39,4“, „Baigiu susitaikyti“, „Kurčias pasimatymas“. Nors ir techniškai atlikti, šie kūriniai pasižymi solipsistiniu dangstymusi, intensyvėjančiu poetiniu manierizmu, dirbtinumu, stokoja žvitrumo ir drąsos, kuriais M.Nastaravičiaus eilėraščiai šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste bene labiausiai ir išsiskiria. ► 43


gintaro lašai

Šv. Ant

◄ Šitai, galimas daiktas, lemia distancijos

specifika: tų pievų, kurioje ganosi karvės ir apie kurias dažnai rašo autorius, jau nebematyti (= jų nėra ir kaži ar kada buvo), vadinasi, jos yra ištrūkusios iš bet kokios būtinybės, bet kokio determinizmo, yra atminties rašytos ir daugsyk perrašytos, persapnuotos, tiek tolimos ir tiek negyvos, kad ničnieko nebereikalaujančios. Ir tai, įrodo M.Nastaravičius, yra kuo puikiausia medžiaga jo kūrybai. Savo ruožtu patirtys ir jausenos, iš kurių išlieti vyro-moters eilėraščiai, laiko atžvilgiu veikiausiai yra gerokai artimesnės, jautresnės, gyvesnės, tebestovinčios prieš akis ir tarsi įpareigojančios, tarsi primenančios, kad senaties terminas dar nesuėjęs. Apskritai rinkinį „Mo“ daugiausia sudaro teigimo, konstatavimo eilėraščiai: juose vengiama įvairesnio pobūdžio kolizijų, priešpriešų, užimama „taškų dėliojimo ant i“ pozicija, kuri, išryškindama atomazgos, galutinės tvarkos nuotaikas, slopina tekstų intensyvumą, paverčia juos uždaromis, tolydžiomis ir statiškomis reikšmės konstrukcijomis. Bene vienintelė tekstuose aptinkama opozicija yra laikinė ir grįsta elementaria tada/ten – dabar/čia dichotomija. Ja poetas varijuoja puikiai, paliesdamas išsiskyrimo, mirties, augimo, pasaulio plėtimosi temas, tačiau visam eilėraščių rinkiniui vieno įtampos židinio vargu ar gana, ilgainiui darosi akivaizdu, kad koncepcija, kuria remiamasi konstruojant eilėraštį, vis kartojasi, o skiriasi „tik“ vardai ir siužetai. Tiesa, patys eilėraščiai dėl to anaiptol netampa prastesni. Visgi rinkinio kontekste (dėl galimybės čia pat juos palyginti) eilėraščiai atrodo kiek prasčiau nei pavieniui išbarstyti kultūrinėje spaudoje ar poetiniuose skaitymuose. Nepaisant to, po „Mo“ aišku viena: M.Nastaravičius yra poetas, kurio nedera išleisti iš akių. Ne tik dėl to, ką jis jau nuveikė, bet ir dėl to, ką dar nuveiks.

44

Donaldas BARTHELME’AS

Amerikiečių rašytojas Donaldas Barthelme’as (1930– 1989) – pasaulinis postmodernizmo literatūros lyderis. Pirmąjį apsakymų rinkinį Come Back, Dr. Caligari jis išleido 1964 m. Iki 1987-ųjų išėjo dar septyni apsakymų rinkiniai ir dvi kolekcijos. Keturi D.Barthelme’o romanai pateikti skaitytojams 1967–1990 m. Neprilygstama rašytojo erudicija literatūrą paverčia gyvenimu, jo kūriniai žavi skaitytojus bei – retas atvejis! – literatūros kritikus: 1982 m. apsakymų kolekcija Sixty Stories buvo nominuota net trims premijoms. D.Barthelme’o kūriniuose sukurtas „melancholiško linksmumo“ pasaulis yra mūsų realiojo atspindys, tačiau daug įdomesnis.

Taip, šventasis buvo truputėlį nepakankamai vertinamas, nes daugiausia yra tokių žmonių, kurie nemėgsta nepaaiškinamų dalykų. Aš manau, jog tai visiškai suprantama – panašūs dalykai kai kuriuos žmones be galo stipriai dirgina. Be to, gyvenimas ir taip yra sunkus, net ir nenagrinėjant to, kas nėra apčiuopiama ir aišku. Abstraktūs aukštesnio lygio dalykai vieniems žmonėms yra nemalonūs, o kitiems – visai įdomūs. Beje, apskritai tokių žmonių, kuriems ta idėja nepatiko, arba kurie net nepanoro jos svarstyti, buvo dauguma. O kai ką net pykdė šventumo idėja – ne pats šventasis (kurį, išskyrus kelis, visi daugiau ar mažiau mėgo), bet idėja, kurią jis reprezentavo; ir ypač dėl to, kad tai nebuvo parašyta knygoje arba kur nors kitur, o faktiškai egzistavo visuomenėje. Gana daug žmonių, aišku, sukiojosi aplink kalbėdami, jog „jis mano, kad yra geresnis už visus kitus“, ir tu turėdavai pasivesti tuos žmones į šalį ir paaiškinti jiems, kad jie neteisingai suprato visą problemą, kad tai nėra paprastas tuštybės, kurią mes visi gerai pažįstame, dalykas, bet greičiau kažkas gryna ir mistiška, iš nepaprastų reiškinių sferos: kažkas nežemiška. Tačiau labai daug žmonių nemėgsta tokių dalykų, kurie yra nežemiški, jiems pakanka šios žemės reikalų, ir jie nesvyruodami tau tai pareiškia. „Jeigu jis nors išeitų iš namų ir stotų į darbą, – kaip ir visi kiti, – tada galėtų sau būti šventasis visą dieną, jeigu jau taip nori“, – tokia buvo jų pagrindinė diskusijų tema. Žmonės, kurie kelia sau aukštesnius reikalavimus už visuotinai priimtus, visada susilaukia savotiško priešiškumo. Tikriausiai taip buvo visais laikais. Dėl šios priežasties, tik pasitaikius progai, žmonės visada stengdavosi nors žvilgtelėti į šventojo butą, norėdami įsitikinti, ar ten neužsiiminėjama kokiomis neįprastomis pratybomis, arba, jeigu pavyktų įžiūrėti, – iš baldų išdėstymo ar panašiai, – ar paskutiniu metu kuo nors


gintaro lašai

onijaus gundymas tokiu nebuvo užsiimama. Jie skambindavo ir apsimesdavo, kad supainiojo butą, – tie žmonės, – tačiau šv. Antonijus vis tiek įsileisdavo juos vidun, nors ir puikiai žinojo, ką jie įsivaizduoja. Jie stovėdavo ant slenksčio – dažniausiai tokia vyro ir žmonos komandėlė – ir spoksodavo, įbedę akis į tą patiesalą, kuris buvo paprasčiausias grindų – nuo sienos iki sienos – kilimas, pirktas iš Kaufmano, paskui – į kavos stalelį, ir taip toliau; vėliau jie lyg netyčia įslinkdavo į virtuvę pasižiūrėti, ką jis valgo... jeigu iš viso ką nors valgo. Jie visada būdavo nustebinti, matydami, kad jis valgo daugmaž normalų maistą, gal tik truputį labiau mėgsta keptus patiekalus. Aš spėju, kad jie tikėdavosi išvysti šakneles ir žolytes. Ir, žinoma, jie baisiai nesveikai domėjosi miegamuoju, kurio durys paprastai būdavo uždarytos. Matyt, žmonės manė, kad jis, siekdamas mintyse užsibrėžtų aukštesnių tikslų, turėtų miegoti ant grindų; atradę, kad ten stovi paprasta lova, užtiesta ruda lovatiese, jie pasijusdavo truputį šokiruoti. Tuo metu šv. Antonijus jau būdavo išviręs jiems po puodelį kavos; jis pakviesdavo juos atsisėsti ir pailsinti kojas, klausinėdavo apie jų darbą, ar jie turi vaikų, ir taip toliau; jie išeidavo iš jo galvodami: „Jis yra toks pat, kaip ir bet kuris iš mūsų“. Ir tokį, man atrodo, tuo metu jis norėdavo save parodyti. _______________ Vėliau, tada, kai viskas baigėsi, jis pasitraukė atgal į dykumą. _______________ Aš neturėjau jokios griežtai apibrėžtos nuomonės, kaip reikėtų tinkamai galvoti apie jį. Kartais turi sukart ilgą aplinkinį kelią, kad prieitum prie sąžiningų išvadų, ir, žinoma, tuo pačiu metu dar tau reikia palaikyti kasdienio gyvenimo varomąsias jėgas. Todėl visus tuos ilgus metus, kuriuos – kaip viena ryškiausių gairių mūsų miestelio istorijoje – ženklino jo

valios pasireiškimas, aš dariau viską, ką tik galėjau, kad padėčiau tam vyksmui: nukreipdamas gyvenimiško patyrimo srovę į šventąjį tokiais būdais, kad jis gebėtų su ja susitvarkyti. Nebuvau jo mokinys, tai būtų buvę per daug stipriai pasakyta; aš buvau tarsi jo draugas. O reikalų pakako – nuveikti gebėjau nemažai. Pavyzdžiui, mūsų miestas yra gana nemažas, daugiau negu šimtas tūkstančių, ir bet kuriame tokiame mieste – galbūt dar greičiau, negu tikrai mažuose, kur kiekvienas sukasi kaip tik gali, kad tik išgyventų – tu susiduri su žmonėmis, kurie nieko daugiau neveikia, tik nepraleidžia progos padaryti nors menko nemalonumo – lyg tai galėtų ką nors pralinksminti – kam nors, kas yra ne toks kaip kiti. Taigi tas pavyzdys, kurį rodėme mudu su Ileine, vertindami jį panašiai, kaip ir bet kurį iš kitų mūsų draugų, tikriausiai padėjo normalizuoti santykius ir, labai galimas dalykas, šiek tiek apsaugojo jį nuo nepageidaujamo dėmesio, kurio jis – priešingu atveju – būtų sulaukęs. Kadangi žmonės bendruomenėje nujaučia, jog labai sunku visas nuomones suderinti su visomis kitomis nuomonėmis arba bent jau su tomis, kurios atpažįstamai sutampa su pagrindine nuomone, – lyg šitas pasaulis būtų prisiekusiųjų salė, kurios niekas negali palikti, kol visi prieis prie vienodos nuomonės (prisimindami dar apie nuolat gresiančių procesų nutraukimo galimybę), – to miesto (kurio pavadinimo, norėdamas apsaugoti tuos bendruomenės narius, kurie ir dabar ten gyvena, nuo galimo susigėdijimo, nesakysiu) vyrai, taip pat ir moterys, bandė galvoti apie šv. Antonijų – plečiantis mintims, apie šventumą apskritai, – vadovaudamiesi patvirtintais jų laikmečio požiūriais ir užimama visuomenine padėtimi. Todėl pirmas dalykas, kurį jiems reikėjo padaryti – įrodyt, kad jis yra apsimetėlis. Dabar, jau žiūrint retrospektyviu žvilgsniu, gali skambėti keistai, bet pradinė nuostata buvo tokia, kadangi kas galėjo patikėti, jog tas atvejis yra visiškai priešingas? Kadangi tau, pasinėrusiam į visokius kitus reikalus, apie kuriuos turėjai galvoti, nelengva buvo

įsivaizduoti, kad įvyko stebuklas. Nenoriu tuo pasakyti, kad jis visur vaikščiojo, išdarinėdamas fokusus ar ką nors panašaus. Tai paprasčiausiai buvo kažkas... neišreiškiama, – vienintelis žodis, kuris man ateina į galvą, – ir nors aš niekada tiksliai nesuvokiau, ką jis reiškia, bet jį ištarus, žmogų apima savotiškas jausmas, kaip tik toks, kokį gali sukelti šventasis, būdamas geros formos. (Turėjo visokių dienų – nusileidimai, pakilimai.) Kad ir kaip ten būtų, tas būdas, kuriuo vietiniai gyventojai, sukiodamiesi aplinkui, iš pat pradžių bandė jam kažką priskirti, buvo gana aršus. Aš neturiu galvoje, kad norėčiau nustatyti tų abejojančiųjų sąžiningumo laipsnį – daugeliu aplinkybių abejonė būna pakankamai reali. O ypač, galimas dalykas, tokiais atvejais, kai svarstomos kai kurios elgesio normos: jei tu kuo nors tiki, tada, logiškai galvojant, turi atitinkamai ir elgtis. Jei tu nusprendei, kad šv. Antonijus iš tikrųjų yra šventasis, turi jį taip ir traktuoti: rodyt jam dėmesį, būt nuolankus ir rūpestingas, reikšti jam pagarbą, galbūt truputį pakeist savo gyvenimą. Todėl abejonės, matyt, yra reakcija į stiprų mūsų dėmesio patraukimą, tokį, kuris turi reikšmės tavo gyvenimo būdui, jo pakeitimui. O daugeliu atvejų tu visiškai nenori to daryti. Šitą dilemą jau pademonstravo nemažai gerų pjesių teatro scenoje. ____________ Pagrindinis šv. Antonijaus gundytojas, kai jis gyveno čia, galimas dalykas, buvo šis: paprastas gyvenimas. ____________ Jis niekad nepasiskelbė šventuoju, apie tai visiškai nekalbėjo. Bet už jį, kaip sako patarlė, kalbėjo veiksmai. Būta to neišreiškiamumo, kurį aš jau esu paminėjęs, ir dar kai kurie jo padaryti dalykai. Kartą, pavyzdžiui, jį apiplėšė. Pas mus tai pasitaiko ne per dažniausiai, bet jam – atsitiko. Buvo naktis, kažkas iš užpakalio užšoko ant jo, sugriebė už gerklės ir pradėjo naršyti po kišenes. ► 45


gintaro lašai

◄ Užpuolikas rado tik kelis dolerius, o

paskui parvertė šv. Antonijų ant šaligatvio (jis užkišo vieną savo koją skersai šventojo kojų ir pastūmė) ir leidosi bėgti. Šv. Antonijus šūktelėjo jam iš paskos, pakėlė ranką ir paklausė: „Ar jūs nenorėtumėt laikrodžio?“ Tai buvo geras laikrodis, „Bulova”. Tas vyras sustojo pritrenktas. Jis grįžo atgal ir nuėmė laikrodį nuo šv. Antonijaus rankos. Net nežinojo, ką ir manyt. Dvejojo minutėlę, o paskui paklausė šv. Antonijaus, ar jis turįs pinigų autobusui – namo. Šventasis atsakė, kad tai nesvarbu, visai netoli, jis gali pareit. Tada plėšikas vėl pasileido bėgti. Pažįstu vieną žmogų, kuris tai matė (ir, žinoma, nieko nepadarė, kad padėtų – kaip ir įprasta tokiais atvejais). Nuomonės išsiskyrė – ar šv. Antonijus iš tikrųjų yra šventasis, ar tiktai silpnaprotis. Aš ir pats pamaniau, kad jis kažkoks trenktas. Bet šv. Antonijus paaiškino, kad tą laikrodį gavęs iš kažko dovanų ir nešiojęs tik todėl, kad neįžeistų to asmens jausmų. Jis niekada nežiūrėjo į jį, pasakė. Jam visai nesvarbu, kuri yra valanda. _____________ Beje, dykumoje, kur jis dabar yra, naktį būna labai šalta. Jis nekuria ugnies. Žmonės jam palieka visokiausių daiktų prie trobelės. Mes nuvežėme kelias antklodes, bet nežinau, ar naudojosi jomis. Žmonės atneša jam pačių keisčiausių daiktų: elektrinių kavos mašinėlių (nors ten nėra elektros), komiksų knygų, net viskio butelių. Kuo greičiausiai šv. Antonijus viską išdalina. Vis dėlto kartą mačiau, kaip smalsiai apžiūrinėjo tranzistorinį radijo imtuvą. Papasakojo man, kad jaunystėje Memfyje (tai ne Memfis Tenesio valstijoje, o tas Memfis Egipte, sugriautas miestas) jis labai domėjosi muzika. Mes su Ileine svarstėme, gal padovanoti jam fleitą arba klarnetą. Manėme, jog tai turėtų būti labai gerai, kadangi muzikavimas Dievo garbei ir šlovei yra sena tradicija, iš ten kilę kai kurie mūsų geriausi kūriniai. Visa sakralinė muzika. Pasiteiravome jo. Jis atsakė, dėkoju, tai labai miela iš jūsų pusės, tačiau grojimas trukdytų jam kontempliuoti, ir taip toliau. Bet kartais, kai nuvažiuojame jo aplankyti, neretai kartu su kitais žmonėmis, mes visi giedame himnus. Jį, atrodo, tai džiugina. Atrodo, tai jam priimtina. 46

Artūro Valionio nuotr.

_____________ Juokinga buvo tai, kad artinantis galui, vienintelis dalykas, kurį jis pasakė, vienintelis žodis buvo... „Arba”. Aš negalėjau suvokti, ką jis turėjo minty. Tai įvyko tada, kai jis dar gyveno mieste.

_____________ Gerai žinomų gundymų, apie kuriuos tiek daug prirašyta, tuo metu, kai jis gyveno su mumis, mūsų mieste, yra buvę ne taip jau dažnai. Pasitaikė vieną ar du kartus. Aš niekada nebuvau tų


gintaro lašai

gundymų liudytojas, bet girdėjau apie juos iš misis Yton, ji gyveno virš jo; net išsigręžė grindyse skylę, kad galėtų jį stebėti. Nusprendžiau, jog tai niekšiškas elgesys ir papriekaištavau jai. Paaiškino, kad labai mažai gyvenime turi pramogų. Baigė penkiasdešimt aštuntuosius metus, abu sūnūs tarnavo laivyne. Jai gręžiant skylę, pjuvenos ir kitos šiukšlės turėjo kristi šventajam ant grindų. Prisipažino, kad specialiai tam tikslui nusipirko grąžtą geležies krautuvėje. „Tokia jau esu, neturiu visiškai jokios gėdos“, – dar pridūrė. Ir Dievas liudininkas, kad sakė teisybę. Bet šventasis turėjo žinoti, kad ji ten spokso su savo penkiasdešimtaštuonmete akimi, prilipusia prie skylės. Šiaip ar taip, ji tvirtina, kad matė gundymą. Paklausiau, kokio jis buvo pavidalo. „Na, jis nebuvo labai įdomus, – pasakė ji. – Kažkas apie skelbimą. Ten stovėjo toks vyras dalykiniu kostiumu ir kalbėjosi su šventuoju. Jis pasakė, kad „atidarysiu jums sąskaitą“, jeigu šventasis „kažkaip kažką“. Vienintelis dalykas, kurį ji dar nugirdo, buvo paminėjimas „metinės apyvartos nuo penkių iki šešių mil...“ Šventasis atsakė „ne“, labai mandagiai, ir vyras išėjo, abiems pusėm apsikeitus komplimentais. Aš paklausiau, ko ji tikėjosi, o ši pažiūrėjo į mane blizgančiomis akimis ir atšovė: „Atspėkit!“ Manau, kad ji turėjo galvoje moteris. Aš pats irgi degiau smalsumu – prisipažįstu – dėl tų įsivaizduojamų nuogų gražuolių, kurios, kaip buvo tikimasi, turėjo jį gundyti, ir visko, kas su tuo siejasi. Tokioje situacijoje sunku atsilaikyti, kad vaizduotė netaptų geidulinga. Keista, kad mums niekada nebūna gana seksualinių dalykų, nors Ileinė ir aš jau devyneri metai esame laimingai susituokę ir labai sutariame – ir lovoj, ir visur kitur. Žmogui gyvenime sekso, matyt, niekad nebūna per daug, nebent tu esi be nuotaikos ar visiškai išsekęs, taip aš manau, – tai tikra įdomybė, kad Dievas mus tokius sutvėrė, to aš niekad nesuprantu. Apskritai man ir nepatiktų, jeigu būtų kitaip. _____________ Kai jis sugrįžo į dykumą, užsukome kartą jo aplankyti. Ant trobos durų kabojo skivytas seno nusišėrusio avies kailio. Jame knibždėjo daugybė kirminų ir skruzdėlių. Turėjome kuo greičiau nerti per slenkstį. Tai visada būdavo pati nemaloniausia apsilankymo pas šv. Antonijų akimirka.

Pabeldėme į avies odą, kietą kaip lenta. Niekas neatsakė. Iš vidaus mus pasiekė keistoki garsai: šnabždesys. Man rodėsi, kad girdžiu daugiau nei vieną balsą. Pabeldėme į avies odą dar kartą; ir vėl niekas neatsakė. Grįžome į pontiaką ir nuvažiavome atgal į miestą. ______________ Dabar, aišku, jis yra labiau subrendęs. Ir tikriausiai mažiau viską ima į galvą. ______________ Man nerūpi, ar jis uždėjo savo ranką ant jos kojos, ar neuždėjo savo rankos ant jos kojos. ______________ Visi jautė, kad kažką mes padarėme blogai, iš tikrųjų blogai, tačiau tada jau buvo per vėlu tai atitaisyti. ______________ Kažkam toptelėjo į galvą gudri mintis – išbandyti jį su Kamile. Šiame mieste yra keli netaktiški žmonės. Kamilė – irgi gana garsi. Tam tikru požiūriu ji labai aristokratiška, jeigu „aristokratiška“ reiškia tai, kad tau absoliučiai nusispjaut: įsipainiojai tu į kokią kvailą istoriją, kokį nešvarų reikalą, ar ne. Jos tėvai turėjo per daug pinigų, tai viena, ir ji buvo pernelyg graži, – ji buvo graži, kitaip nepasakysi, – tai antra. Tam ją įkalbėjo keli draugai. Ji nuėjo pas jį į namus, apsimovusi labai trumpais šortais, kokius tada nešiojo, – daugiau nieko. Jos gražios krūtys. Ji yra labai inteligentiška, mokėsi Sorbonoje ir studijavo kažkokią filosofiją, vadinamą „struktūra“, pas kažką, vardu Levy, kuris, atrodo, yra labai plačiai žinomas. Kai grįžo iš ten, čia nerado nė vieno, su kuriuo galėtų apie tai pasikalbėti. Visąlaik rūko dopą – tai žino kiekvienas. Tačiau, tam tikru atžvilgiu, jai nesvetimas užuojautos jausmas. Ji domėjosi šventuoju dėl jo individualybės ir dar dėl to, kad jis mūsų lokaliniame kontekste buvo tam tikra anomalija. Trumpai kalbant, ji tvirtino, kad šventasis „bandė ją apipainioti“, padėjo savo ranką ant jos kojos, ir visa kita. Aš nežinau, ar ji melavo, ar ne. Gal melavo. O gal sakė teisybę. Sunku pasakyt. Šiaip ar taip, iš to kilo didelis triukšmas, ir

jos tėvas pareiškė, kad pareikalaus iškelti bylą, nors galų gale to nepadarė. Ji nustojo kalbėt apie tai jau kitą dieną. Gal kai kas ir atsitiko, bet aš nemanau, kad buvo būtent taip, kaip ji sakė. Vėliau ji užsirašė savanore į VISTA1 ir pradėjo dirbti visuomeninį darbą Detroite. Vis tiek daugybė žmonių kalbėjo apie tai. Gerai, kas čia tokio, jeigu jis padėjo savo ranką ant jos kojos, kalbėjo kai kurie žmonės – kas čia bloga? Juk abu jie buvo suaugę žmonės, jis – nevedęs, ji – neištekėjusi. Seksualumas yra toks pat svarbus, kaip ir šventumas, ir tikriausiai, Dievo akimis žiūrint, toks pat gražus, o jeigu ne – kodėl jis yra dieviškojo plano dalis? Idėjų kova vyksta visą laiką: tarp žmonių, kurie mano vienaip, ir žmonių, kurie mano kitaip. Man nė velnio nerūpi, ar jis uždėjo savo ranką ant jos kojos, ar neuždėjo savo rankos ant jos kojos. (Aš norėčiau, aišku, kad nebūtų uždėjęs.) Man rodos, jog tai yra toks nereikšmingas incidentas, kuris tikrai nėra vertas, kad apie jį būtų kalbama, ypač plačiau žvelgiant į tą neišreiškiamą dalyką. O iš tikrųjų kažkas vis dėlto buvo. Tame rutinos pasaulyje, kuriame šventasis atsirado, jis švytėjo. Suklysti buvo neįmanoma – net ir vaikams. ______________ Be abejo, po kiek laiko rengtasi išgyvendinti jį iš miesto subtiliu spaudimu. Pas mus vis dar jaučiamas nemenkas antiklerikalizmas. Kaip buvę, kaip nebuvę, mes lankome jį dykumoje vieną ar du kartus per mėnesį. Praėjusį mėnesį nevizitavome jo, nes buvome Floridoje. ______________ Jisai pasakė man, kad būdamas senyvo amžiaus laikė tuos gundymus savotišku „linksminimu“. Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS 1

VISTA – Volunteers in Service to America – Tarnybos Amerikai savanoriai (organizacija).

47


gintaro lašai

Iš „Skundų knygos“ Dausprungas

***

***

jeigu aš būčiau maniakas ūkyje naudojantis savo aukų kūno dalis aš iš tavo pilvo

Zylė ant laido! – ženklas kad jų čia yra *** Žaliuoja beržai – Būsimos Vantos

Dausprungo prakeikimas kad tau kiekviena diena būtų kaip gimtadienis, kiekviena naktis kaip pirmoji

Amžinasis saspensas dievas stebi žmogų

Ką tu? o ką aš... sėdžiu priešais bobiškų triusikų parduotuvę prekybcentry ir rašau tau sms 48

pasigaminčiau stalelį eilėraščiams rašyti

Lūzeris vos ėmus skaičiuoti gegutės tyla

Dausprungas Viekšnių kapinėse naktį. Vienas su ši kšnosparniu plaukuos uodu odoj

Loterijos „taip arba ne“ reklamoje spindi neseniai nusižudžiusio aktoriaus šypsena

Dausprungo greitakalbė ji rauda dėl dėl jos nusižudžiusių berniukų ir aš šluostau jos aš aras aš jau nebebe rniukas o ji dar mer gaitė

Dausprungo aukso amžius sulaukęs trisdešimt septynerių pilu pjeses iš gyvenimo (ypač tra gedijas)

Dausprungo atradimas Nr. 82 plentas yra šlapio


gintaro lašai

asfalto spalvos ilga ir šlapia gedulo juosta

Dausprungo ritualai. Nr. 1 tiesiog ramiau kai grįžus namo iš šaldytuvo

savo retais aštriais dantukais man šypteli alaus butelis, bičiuli

Dausprungo ritualai. Nr. 6 kai aš ateinu į barą rimtai nusiteikęs trims keturiems l alaus

pirmą bokalą keliu už užtrauktuko išradėją

Dausprungo atradimas Nr. 84-85 jos sėdi kavinėje lauko terasoje kas joms kaštonų beperdegančios lempos sirenos mašinos saulės zuikučiai

Artūro Valionio nuotr. 49


gintaro lašai

jos palinkusios virš vežimėlio su kūdikiu ir abidvi atsižiūrėt neatsižiūri tikriausiai į kūdikį žiūrėti yra įdomiau nei į ak variumą

Dausprungo atradimas Nr. 90 kasnakt man į burną kažkas įdeda mėlyną juodą plauką

Dausprungo mįslė prieš išeidamas priplojau tą kuris šiąnakt varpė tave labiau negu aš

Dausprungo dainelė Nr. 69 nieko tokio neįvyko viskas kaip ir paprastai nieko tau jis nepaliko gal tiktai gal tik tai tai 50

Dausprungo atradimas Nr. 12

žvirb lis

pirma bangelė lyžtelėjo krantą. o laivo jau nėra

Dausprungo atradimas Nr. 86

Dausprungo atradimas Nr. 81 kokios gražios tos kraujažolės! kai įsižiūri

čia greitai privis tarakonų nes aš trupu į visas šalis

Axis Mundi

Benas Šarka hieroglifas dulkių stulpe

Dausprungo radijas. Sportas „...merginos kovojo dėl taurės...“ – o vaikinai tikriausiai dėl butelio

Kitą kartą kartą žiemą išlėkiau lauk – pabaidžiau žvirblį tas tik pakilęs krito akmeniu žemėn

apgamėlis virš lūpos

mano visatos centras tavo

*** išsinešė paukščius ruduo ir valtis išmetė at kranto beržai užsiplieskė kas to nematė tam nelemta uždegti žvakės mintimi per vėlines meilužės tortui susižavėjus mirtimi ištraukti juodą klevo kortą

Džiugus Dausprungo atradimas Nr. 112 tikriausiai susprogdino kailinių parduotuvę

kitą kartą

pilnas vakaro dangus raudonų šiurkščių

buvau

kailių


gintaro lašai

Dausprungo eilėraštis apie sparčiai bėgantį laiką (ypač senatvę) Nr. 4 štai ir praėjo diena kūno pakelį palietus švinktelėjusį kotletą mėlyna sielos vena saulė nekilo išvis gyvsidabris, gal tik vynas va, kalendoriaus žuvis numetė dar vieną žvyną *** Štai ir išskrenda gervės Kas gi slypi už to? Į nutįsusią sterblę Vėl prikrito kaštonų Štai ir išskrenda gervės Štai ir velnias su jom Tavo perkąstą gerklę Laižo kalės rujom Štai išsimėžia gervės Jas tylos minute Apkerpėjusios karvės Tyliai lydi. Atia Štai ir išskrenda gervės O po skėčiais deglais Gelsvos kaukolės varva Negelsvais varvalais Štai išsivelka gervės Atsiduski giliai Violetinis nervas Kruvini obuoliai Štai ir išskrenda gervės Skrenda visos. Beveik Sirgti gera ir verta Sirgti super. Nesveik

Pauliaus Sadausko nuotr. 51


gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

Indrė BRUČKUTĖ

Istorijos vadovėlis ateičiai Nėra kašmyro šaliko Nėra skylės bate Nėra adatos ir siūlų Nėra prekybos centrų, vitrinų Ir kasos nėra. Nėra duobutės skruostuose Nėra akiduobių, akių Akliems nereikia. Nėra pudros, grimo Nėra kostiumų Nėra scenos, o žiūrovų Net nebuvo. Nėra kaulų, Kaukolės, Odos Ir kūno. Nėra karo Nes neturim ginklų.

Nėra raidžių, Nėra garsų, Nėra struktūros, O žodžiuose – tyla. Nėra miestų, valstybių, Demokratijos Ir valdyti nėra ką. Nėra poezijos Literatūros Knygų Bibliotekų Ir minties. Vien tik tolygus Tylus Klaviatūros barškinimas Ir kartas nuo karto – pasibarškinimai Vis dar šiek tiek yra.

Sena muilinė Gatvės išplaukusios nuo vandens Neryškus vaizdas, lyg kas

Paslėpęs būtų medžius, valytojas ir kiemsargius Kur nors kišenėje dėl netvarkos. Išsiliejusios mašinos, tik švyturėliai maži Iš po vairo kyšo, lyg kas Norėtų pranešt, jog pavojus. Mes tylim susisėdę ant kelkraščio Mes laukiam, kol paskandins mus šiukšlių lavos Mes krapštom kelkraščius, ieškodami maisto likučių Mes mušam vienas kitą, kad pajaustume Mes pradeginam šioj nuotraukoj skylę Galbūt perfotografuot reiktų, Jei tik būtų ką.

Paveikslas Kai teptukas kairėj rankoj Negaliu nutapyti tavęs tokio tiesaus Koks tiesmukiškas ir griežtas tu būni Kai sakai – užsičiaupk – ar – užmušiu – Kai dažai išsilieja paletėj

Artūro Valionio nuotr. 52


gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

Nenusprendžiu, kuri spalva labiau tinka Tiems veiksmams ir žodžiams, kai tyliai Prieini ir sakai – aš netyčia –.

Kai kalbu per miegus

Mano kompiuteris sugedo Tada, kai vaikas užaugo O kaip tik dabar norėtųsi spausti ESCAPE ESCAPE ESCAPE

Laikmena

Kalbėsiu per miegus Tris tūkstančius vabzdžių Sukištų į vieną mažą stiklainį Pasistatysiu prie lovos, kad dūgztų Ir aptversiu savo kibernamus Nuo internautų ir kosmonautų, Vis ieškančių naujos erdvės Statyti nuomonių išvietei O per rinkimus paskelbsiu Aš esu sąvartyno prezidentė Surinksiu visas šiukšles iš tavo kambario Neplautus indus iš virtuvės Nuslinkusius plaukus Nukirptus nagus Nukritusias blakstienas Saugosiu kaip sargas Nemiegosiu naktim, tykosiu O kai pakils kainos Pardavinėsiu kaip vintažą. Kalbėsiu per miegus Kaip tris tūkstančiai vabzdžių Man šnabžda paslaptis, istorijas O kai užmiegu – palenda po oda Jie ten kapstosi Ieško ligų, virusų, infekcijų Ieško atsakymų Kaip mes visi įstrigome Šitame Humanos, Prados, Gucci Sąvartyne.

Viskas buvo nuostabu Ir niekas nebuvo tikra. Dainavimas, kai rankos aplipusios kovojančiomis su likimu skruzdėlėmis. Ir švilpavimas, kai girdi, jog dar vienas kūnas krenta ant šaligatvio ir ropoja Šokimas į viršų, norėjimas pasiekti viršesnįjį ir per tris pakopas kritimas žemyn. Viskas buvo nuostabu Ir niekas nebuvo tikra Žaidimas su cirko lėlėmis, marionetėmis, kurias pasigimdėme Žaidimas su kortomis, žaidimas su žmonėmis, žaidimas su savimi Žaidimas, kai nežinoma jėga valdo tavo rankas ir kojas, o tu kaip įstrigęs kalėjime šauki. Viskas buvo nuostabu Ir niekas nebuvo tikra. Tik duomenų bazėje prisišvartavęs tavo folderis Are you sure you want to delete this folder? YES NO

Internetui

„aukštasis menas“

Išmanusis internete, Susikūriau savo namus ir adresą Tavo išvietėje Ten priimu draugus ir jų laiškus Išmanusis internete Tu žinai apie mane Tavo sienose mano nuotraukos Tavo galvoje mano mintys Tavo grojaraštyje mano muzika Mano kūdikis – tavo vaisius Per tavo platybes susikūręs Aš šeriu jį šypsenėlėm Ir puošiu jaustukais O naktį, kai pastringa ar išsikrauna Paspaudžiu ,,reset“ mygtuką Ir nutildau, kai verkia Arba išjungiu garsą

Poetai, šikantys politikoje lygiai tiek pat šlykštūs kaip Politikai besimėgaujantys savo poezija O jų retorika apie „išspręstas problemas“ ypač „didėjantį BVP“ ir „Tikslią, bet slaptą programą dėl krizės“ yra lygiai tokia pat nesuprantama mums kaip ir paaugliui Donelaitis, brukamas į visas įmanomas skyles Poetai, lindintys politikos išvietėje lygiai tiek pat šlykštūs kaip politikai plaukiojantys poezijos okeane tie „griežti varžtai, kurių teks imtis“ ir staigus kamufliažas, kai varžtai iššoksta yra lygiai toks pat miražas kaip teisybės ar teisingumo instancija

Poetai ir politikai tik tiek ir skiriasi dvilypumo imitacija degradacija prieš žiūrovus ir pasiutėliškas paklusnumas kai jų retorika sumalama į faršą.

Ten bus žaidimų Ten bus žaidimų, – sako karalius, o aš jam Tik duonos duodu atsikąsti, – duonos ir žaidimų, Nes masės valdo aristokratiją, Nes musės valdo Dievus, Nes minios valdo minas ir bombas, Nes mes stovime arkikatedroj ir giedame Šventas tu, Jėzau Kristau, Kai šventieji jau mirę, patogu mat jiems, Kai mes turim susirinkti prie stalo Pasipuošti lyg laidotuvėm, lyg vestuvėm Dalintis keliais „sveikas“ ir pora „kaip nuostabu“, Tada laužyti plotkeles ir dėkoti Dievams Ten bus žaidimų, – sako karalius, o aš jam Tik šypsaus lyg koks psichas ar benamis Žaidimų, sakot? Rusiška ruletė? PYKŠT POKŠT ir štai mes negyvi, bet ne Iš pradžių gimdyti Iš pradžių žindyti Iš pradžių valgydinti Iš pradžių dainuoti Iš pradžių mokinti Iš pradžių auginti Tik tada palikti. Ten bus žaidimų, sako karalius, o aš jam Tik kepšteliu per tą netikrą karūną, Gi pats užsidėjo. Čia bus žaidimų, – sako karalius, o aš jam Čia mes tokių neturim.

53


FOTOGRAFIJA

Tamsa – kaip sąlyga

L.Valiukevičiūtė. Iš serijos „Tamsios istorijos“.

K.Sereikaitė. Iš serijos „Nekaltybė“. 54


FOTOGRAFIJA

pasakojimui rastis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose balandžio 25 – gegužės 29 dienomis veikia jaunų menininkių fotografijų paroda „Tamsioji pasakojimo pusė“. Ją organizavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, kuratorius – Darius Vaičekauskas. Lietuvių autorės, iš kurių trys šiuo metu gyvena užsienyje, – Kristina Sereikaitė, Laura Valiukevičiūtė (Lietuva, Vilnius), Kristina Gentvainytė (Gentas, Belgija), Geistė Kinčinaitytė ir Jurga Luca (Londonas, Didžioji Britanija) – klaipėdiečiams pateikė penkis skirtingus požiūrius į tą pačią įslaptintą gyvenimo / fotografijos pusę. Danguolė RUŠKIENĖ

Pažįstamos ir nematytos Daugumos šių menininkių kūryba Klaipėdos krašte matoma ne pirmą kartą. K.Sereikaitės fotografija buvo pristatyta 2011 m., kai ji dalyvavo atrankinėje grupinėje parodoje į bienalę „Jaunieji Europos kūrėjai“, 2012 m. ji surengė personalinę parodą KKKC Parodų rūmuose „Esu. Būsiu“, o praeitais metais – autorinę parodą „Vanduo. Žemė. Detalė – Benas Šarka“ A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje. Pastarojoje ji eksponavo seriją „Terra Humana“ (2011), kuri yra antroji būsimo projekto „Stichijos. Detalė – Benas Šarka“ dalis. Kaip teigė autorė, „kiekviena būsimo ciklo dalis atitinka gamtos stichijas. „Nekaltybė“ – vandens, „Terra Humana“ – žemės“. Ateityje ši serija turėtų pasipildyti dar dviem ciklais – „Ugnies“ ir „Oro“. Visuose juose, jungiant B.Šarkos gyvenimišką patirtį ir kūrybinę estetiką su fotografijos teikiamomis galimybėmis, autorė bandys apčiuopti pirmapradį žmogaus santykį su gamta. Parodoje „Tamsioji pasakojimo pusė“ ji savo kūrybą pristato su pirmąja šios serijos dalimi „Nekaltybė“. Nors G.Kinčinaitytė parodose aktyviai dalyvauja nuo 2008 m., pajūryje savo fotografijas ji rodo pirmą kartą. Daugiausia užsienio galerijose rengianti parodas autorė uostamiestyje geriau žinoma kaip videodarbų kūrėja. 2009 m. ji dalyvavo videomeno festivalyje „Dezintegracija

333“ (videodarbas „Abimer“), 2008 m. – „Dezintegracija“ (videodarbas „Dedans“). Iš Klaipėdos kilusios, bet jau kuris laikas Belgijoje gyvenančios ir dirbančios reklamos, fotografijos ir dizaino srityje K.Gentvainytės fotografija Klaipėdoje pristatyta kelis kartus. Autorė 2011 m. dalyvavo grupinėse parodose: „Klaipėda. Juoda / Balta“, „KITI“, o 2012 m. – „KITI 2“. Visiška naujiena uostamiesčio žiūrovams galėtų tapti L.Valiukevičiūtės ir J.Lucos fotografinė kūryba. Šios menininkės savo darbus Klaipėdos krašte eksponuoja pirmą kartą.

Kita vertus, tamsa reikalinga šviesai suvokti, kaip blogis – gėriui, liūdesys – džiaugsmui, mirtis – gyvenimui. Tamsa – vieniems lengviau, kitiems sunkiau prisijaukinamas būvis. Ji bene labiausiai verčia įsiklausyti ir bene stipriausiai stimuliuoja mūsų vaizduotę. ►

Baugina, masina, gundo Pats parodos pavadinimas jau iš karto užprogramuoja nuojautą, kad joje bus analizuojamos paslaptingos būties temos. Daugybė aplinkybių, taip pat ir gyvenimiška patirtis lėmė, kad tamsa, nors ir nesunkiai paaiškinamas reiškinys, žmogaus sąmonėje yra toji terpė, kurioje bene geriausiai gali vešėti vaizduotė. Šviesa, atidengianti daiktus ir reiškinius realiai mums gali pasiūlyti vaizdo iškarpas, kurias sugebame aprėpti akimis ir nesunkiai iššifruoti. Tamsa gi siūlo neribotą erdvę tik dėl vienos priežasties. Ji – neperregima, o joje esantys objektai / subjektai neįžvelgiami, todėl ir negali būti atpažinti. Tai žadina neužtikrintumą, nerimą ir galiausiai – baimę. Būtent dėl šių priežasčių žmogus nuo mažens vengia tamsių erdvių, o visas blogis slepiasi būtent ten, tamsoje, kur sunkiau galėtų būti aptinkamas.

K.Gentvainytė. Iš serijos „Kaukės“. 55


FOTOGRAFIJA

◄ Taip buvo visada, nuo neatmenamų laikų. Gal dėl šios priežasties dabar pasaulio miestai net ir naktį žėri ryškiomis šviesomis. Tik ar tai padeda susiaurinti tamsos / nerimo teritorijas? Tamsa ne tik baugina, ji ir masina, gundo ją pažinti, traukia į save ir skatina ją tyrinėti. Greičiausiai būtent tai ir atvedė jaunas menininkes į tamsą. Kiekviena iš jų, mėgaudamasi paslaptingai bauginančia (anti)realybės tema, pateikia labiau apibendrintus, kartkartėmis kiek šabloniškus, bet ne mažiau intriguojančius sprendimus.

Nekaltybės tema Nuosekliai žmogaus (ne)būtį, jo santykį su pirmapradiškumu savo kūryboje analizuojanti K.Sereikaitė šioje parodoje gvildena nekaltybės temą (serija „Nekaltybė“, 2009). Iš pirmo žvilgsnio galima būtų teigti, kad autorė ieško tyrumo ir skaistybės ženklų, išraiškos formų būtent tokioms metaforoms suformuluoti. Tačiau spekuliatyviam temos suvokimui trukdo ne tik neįprasta figūros poza, jos judesiai, gal net labiau – dramatiška aplinka. Klampinantis skystis, kartais labiau panašus į neperregimą tamsią masę nei tyrą vandenį, ir menininkės pasirenkami neįprasti rakursai labiau pabrėžia fiksuojamos figūros bejėgiškumą, sukuria besiblaškančio subjekto ankštoje erdvėje įspūdį. Kadrą riboja ne užfiksuota fizinė erdvė, bet nuotraukos kraštai. Kvadratinis formatas suteikia papildomą gylį, aliuzijas į šulinį, kuriame nugramzdi-

G.Kinčinaitytė. Iš serijos „Susidūrimai“. 56

nama idiliška nekaltybės samprata. Balta nuotakos suknelė čia tampa ne laimės ir mergaitiškų troškimų pranašu, bet veikiau bloga nuojauta, persekiojančia ir verčiančia ieškoti kitų užfiksuoto reginio paaiškinimų. Nekaltybė – kaip našta, kaip akivaizdus priekaištas, kaip nesusipratimas ar sunki išpažintis. Autorė žaidžia su suvokėju slėpynių, bet tik iki tam tikro momento. Ji pasirenka žinomą simbolį – nuotakos rūbą, tačiau visus apgauna, juo apvilkdama pirmiausia – vyrą, antra – ryškią asmenybę ir aktorių su „tamsiu“ amplua B.Šarką. Nors K.Sereikaitė teigia, kad šiuo atveju pozuotojo asmenybė jai nėra svarbi, vis dėlto, iš pradžių maskavusi, galiausiai pati leidžia tą asmenybę atpažinti. Tampa akivaizdu, kad gimininga autorės fotografijai B.Šarkos teatrinė kūryba, nors ir perteikiama visai kitomis raiškos priemonėmis, neabejotinai suteikia jos darbams dar didesnį emocinį krūvį. Todėl K.Sereikaitei tik iš dalies pavyksta suformuoti apibendrintą žmogaus vaizdą, dėl santykio su gamta prabylantį universalesniais simboliais.

Asociacijų laukas K.Gentvainytės serijoje „Kaukės“ (2011) aptinkama dar daugiau pažįstamų ženklų, jau tapusių įprastais sąmonės dirgikliais, kurie sukeltų nerimą ir galiausiai įvarytų siaubą. Kad įbaugintų, autorė beveik nesiima jokių gudrybių. Blogoms istorijoms su dar blogesne pabaiga įprastas fonas – ku-

J.Luca. Šeima.

„Tamsioji pasakojimo pusė“ – ne vien gotiško siaubo, bet ir šiandieninio nerimo, persunkto kelių dešimtmečių kultūrinės patirties, išraiška. kurūzų laukas. Ne tik asmens tapatybę, bet ir jo nuotaikas, mimikas bei ketinimus atpažinti trukdančios kaukės tamsiame fone boluoja baltomis šmėkliškomis dėmėmis. Čia – kitas vaizdų ir asociacijų dėliojimo būdas. Autorė skatina ne atpažinti, bet pateikia užuominų, ieškančių palankios terpės suvokėjo atmintyje. Bereikalingą informaciją ji tiesiog anuliuoja, toje vietoje palikdama erdvę neribotoms fantazijoms. Senos, kraupios ir neišaiškintos istorijos įspūdį dar labiau sustiprina autorės suformuota fotografijos nekokybė, mezganti asociacijas su aptrintu, ne vieną dešimtmetį nugyvenusiu laikraščiu. Pasakojimas nesibaigia nuotraukoje, jis čia tik prasideda. Jo pabaiga – gerokai už kadro ribų. Visas šios serijos fotografijas persmelkia pratisas, kiaurai sąmonę veriantis klyksmas, nerandantis bekraščiuose kukurūzų laukuose nei atsako, nei juolab – pagalbos... Asociacijų raizginiu, nors ir tiesiančiu ne tokias akivaizdžias sąsajas su siaubo filmų žanru, į suvokėją prabyla L.Valiukevičiūtės serija „Tamsios istorijos“


FOTOGRAFIJA

J.Luca. Myliu, myliu.

(2010). Tai vaizdai, kuriuos kiekvienam teko matyti. Nesvarbu kur, tikrovėje – miške ar ekranuose, kur šiurpūs vaizdiniai turi sukelti bent menkiausią negatyvią emociją. Čia dėliojamas asociatyvinis laukas yra žymiai platesnis. Kalbama ne tiek apie baimes, kiek apie jausmus, kurie labai tyliai, bet kartu labai skausmingai drasko žmogų į gabalus. Sustingusios, dramatiškai į dangų įaugusios medžių šakos išduoda tylą, kuri užprogramuoja vienatvę, netikrumą, palaipsniui peraugantį į neviltį ir / ar skausmą. Autorės nuotraukos prisipildo nerimo, sekinančio laukimo ir galiausiai – bejėgystės prisipažinimo.

Mintys apie mirtį Giliai į praeitį panardina J.Lucos nuotraukos. Fotografė pasakojo, kad šiems kūriniams ji panaudojo 1900 m. darytas prosenelių, 1950 m. – senelių ir mamos, taip pat ir šiandienines fotografijas. Visą šią archyvinę medžiagą ji naudoja kaip idėjų inspiracijų šaltinį ir kaip pagrindą savo kūriniams. Kad pasiektų pageidaujamą rezultatą, menininkė ne tik apdoroja nuotraukas kompiuterinėmis programomis, bet ir koreguoja jas ranka – pieštuku, dažais. Iš knygų, filmų ir asmeninių archyvų pažįstamos protėvių pozos, anuomečiai šablonai, naudoti įsiamžinimo akimirką, pažadina ne itin malonų jausmą. Laiko atstumo suvokimas įbruka žinojimą, jog tai

J.Luca. Monarchas.

mirusiųjų fotografijos. Nepažįstami veidai, keisti jų apdarai ir dar keistesnės dekoracijos perša mintį, kad tai tolima praeitis, šiandienoje atsiliepianti vis duslesniu aidu. Tai patvirtina ir nuotraukų susidėvėjimo žymės – suraižytas, aptrintas jų paviršius, išblukę žmonių veidai, išvarvėjusios akys. Pamėkliškos, iš tamsos išnyrančios figūros, fone stūksantys kraupūs medžiai ar apsamanoję paminkliniai kryžiai, kaip ir aureolės aplink nuodėmingųjų galvas, ne liudijančios, bet veikiau kvestionuojančios jų šventumą, formuluoja tą pačią žinutę. Visa tai byloja apie nykstantį, prarandamą pasaulį. Stumia į sunkiai suvokiamą gyvenimo baigtį – mirtį. Ir to užtenka, kad jaustumeisi nesaugus, pažeidžiamas, laikinas.

Pasąmoninė realybė Kaip savo sumanymu dalijosi G.Kinčinaitytė, fotografijų serijoje „Encounters“ („Susidūrimai“) ji ieškojo paaiškinimų pirmiausia sau, kokia yra vaizdų ontologija ir kas pastūmėja užfiksuoti būtent tą, o ne kitą kadrą. Autorė bando išsiaiškinti, kaip atsiranda vaizdai ir ką jie palieka nuguldami mūsų sąmonėje. „Suvokėją / stebėtoją noriu supažindinti su pasąmonine realybe, kuri bando įgauti materialią formą per fotografijas“, – teigė G.Kinčinaitytė. Per asmenines patirtis, sąmonėje susikaupu-

sią vizualią informaciją autorė tyrinėja, kaip šios patirtys, vaizdai gali paveikti tikrovę. Jos teigimu, „tai nėra atkartojimas jau kažko matyto, atpažįstamo, tai – svetimi šiai realybei pasąmonės apdoroti vaizdai, kurie nori egzistuoti“. G.Kinčinaitytė pateikia pluoštą buvusios realybės fragmentų, kurie, susidurdami su šiandiena, įgauna naujus kontekstus ir taip formuoja jau kitas reikšmes. Ryškios spalvos veikia kaip sąmonės dirgikliai, o uždengtos / užtvertos teritorijos audrina vaizduotę. Sunku atspėti, kas gali būti už užtrauktų užuolaidų ar užremtų durų. Mintys rezga daugiau ar mažiau įprastus tokioms situacijoms reginius, bet patirtis kužda, kad tai ne vienintelis įmanomas variantas. Tiesiog žinai, kad viskas gali būti kur kas sudėtingiau. „Tamsioji pasakojimo pusė“ – ne vien gotiško siaubo, bet ir šiandieninio nerimo, persunkto kelių dešimtmečių kultūrinės patirties, išraiška. Be abejo, daugiaplanę šios temos traktuotę dar labiau paįvairina asmeninės jaunų autorių patirtys. Kai kuriais atvejais gal kiek naivoki, schematiški, tikėtina – labiau eksperimentiniai sprendimai išryškina populiariosios kultūros paliekamus pėdsakus. Tačiau tai – taip pat nenuginčijama patirtis. Norime to ar ne, kiekviename iš mūsų suformuojanti vienokią ar kitokią sampratą, kuri, apšviesta ryškios šviesos, kad vėliau galėtų būti nugramzdinta į tirštą tamsą, kartais gali pasireikšti labai netikėtu pavidalu. 57


kinas

Lietuviški „Kino pav Kol kūrybos inkubatorius „Kultūros fabrikas“ dar neatvėrė durų, uostamiesčio kinomanams lieka tenkintis įvairiausių festivalių programos žiupsneliais Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmų salėje, kurioje kartais neužtenka vietos išsiilgusiesiems nepriklausomų kūrėjų filmų. „Kino pavasaris“ taip pat atskraidino į uostamiestį tik atrinktus filmus. Be abejo, ačiū ir už tai, kas skambiai pavadinta „žiūroviškiausiais lietuvių filmais“.

Kadras iš filmo „Nematomas frontas“ (rež. J.Ohmanas, V.Sruoginis, 2013).

Aivaras DOČKUS

Tarp jų buvo du klaipėdiečio Tito Sūdžiaus trumpametražiai darbai, ką tik „Sidabrinėse gervėse“ geriausia trumpojo metro juosta pripažinta šiuolaikinė pasaka jautria emigracijos tema „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ ir absoliučiai žiūroviškiausias „Kino pavasario“ filmas – Jono Ohmano ir Vinco Sruoginio dokumentinė istorinė drama „Nematomas frontas“, pasakojanti apie pokario partizanus, metusius iššūkį sovietų imperijai.

Iš Klaipėdos – į platesnius vandenis Iš Klaipėdos į platesnius vandenis emigravęs jaunas režisierius T.Sūdžius neslėpė savo ambicijų krestelėti kino pasaulį savo idėjomis ir planais. Trumpametražis jo filmas „Serdžio“ – tik įžanga į krimina58

Švedų režisieriui J.Ohmanui Lietuva tapo antraisiais namais.

linę istoriją, kurią ketinama filmuoti... Meksikoje. Tai pažintis su būsimo projekto protagonistu arba „bloguoju herojumi“, kurį suvaidino etatinis lietuviško kino gangsteris Mindaugas Papinigis. Jokiais atradimais filmukas žado neatima, jausmas toks, tarsi toliau plinta Emilio Vėlyvio kriminalinių komedijų virusas. Rodrigueziškai tarantiniškas. Dar iš „Pasiutusių šunų“ ir „Desperado“ laikų. Ir nors aktorių darbai gana įtaigūs, o situacijos turėtų būti komiškos, visa tai atrodo kaip scenaristiškai nepalankus šuolis į praeitį. Tema išsemta ir jeigu joje nėra revoliucijų, dėmesys jau po pirmųjų kadrų išgaruoja dūmais iš tuščių pistoletų vamzdžių. O Titas prisipažino, kad jo mėgstamiausias režisierius nėra iš tų mano dviejų linksmųjų kriminalų asų, apie kuriuos užsiminiau. Tai pats grandų grandas Sergio Leone. Kad ir kaip būtų, žiūrovams režisieriaus duoklės rūpi tik tuomet, kai istorija prikausto prie ekrano. Antrasis T.Sūdžiaus darbas „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ – iš tos pačios kriminalinės „pykšt-pokšt operos“, tik truputėlį

kitaip. Studentiškas eksperimentinis filmukas, susidedantis iš kelių veiksmo scenų. Tačiau Tito negalima nepagirti už produktyvumą ir norą reaguoti į įvykius pasaulyje. Jau dabar jis braižo scenarijų filmukui apie tai, kas būtų, jei Rusija užkariautų visą pasaulį ir įvestų savo raudonojo teroro režimą.

„Sidabrinės gervės“ laureatas Prestižinį lietuviškąjį „Oskarą“ laimėjęs pusvalandžio trukmės Ernesto Jankausko filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ – labai rimtas bandymas sukurti vaizdingą ir pamokančią šiuolaikinę pasaką skaudžia Lietuvai emigracijos tema. Tėvai iškeliavo dirbti į Angliją ir negrįžo. Maža mergaitė gyvena su teta ir kasdien laukia tėvų, skaitydama jų netikrus laiškus. Sykį ji nebetenka kantrybės, sutinka paslaptingą detektyvę ir iškeliauja įkrėsti į kailį Anglijos karalienei, kad ši atiduotų pagrobtus tėvus.


kinas

asario“ pasirinkimai Sumanymas išties puikus, yra linksmų ir jaudinančių momentų, bet į visumą situacijų kratinys nesusilipdo. Kai kurios scenos neįtaigios, negelbsti net sąmoningai absurdiškas siužeto fonas. Mintis šokinėja, siužetas trūkinėja, vietomis pasidaro nuobodoka, o turėtų būti priešingai. Šiam filmui akivaizdžiai pristigo griežtos scenarijaus konstrukcijos, nors atskirų įdomių detalių apstu. Jos ir priverčia atkreipti dėmesį, bet tik trumpais blyksniais. O kai žiūrovai vis iškrenta iš siužeto traukinio, kaskart jiems vis sunkiau vėl į jį iššokti. „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ – labai nelygus, bet gražus ir šiltas, todėl tikrai dėmesio vertas trumpametražis filmukas.

Kita trumpojo metro juostų pora Austėjos Urbaitės „Etiudas“ – tipiškas lietuviškas studentiškas kinas. Kai per 20 minučių norima pasakyti tai, kas telpa į kelias minutes. Laikas sustingdomas poetiška laukimo atmosfera ir pauzėmis. Prismaigstoma keistenybių, kurios skirtos intrigai kurstyti. Iš tiesų jos tą intrigą ir nužudo. Kitas dalykas, kuris yra pagrindinis – silpnokas scenarijus. Nors mintis egzistencinė. Istorija apie mirtį. Tačiau skystoki personažai neprašo su jais susitapatinti ar jausti jiems empatiją. Jie tiesiog kažkokie išplaukę, be aiškių motyvų ir siekiamybių. Pakibę ore. Ir kai istorija lėtai nutipena iki atomazgos, viskas jau būna pasibaigę gerokai anksčiau.

Daug įdomesnis atrodė Vokietijoje gyvenančio Karolio Špinkio trumpametražis filmukas „LiaLou“. Juntama, kad autorius išmano kino žaidimo taisykles, nuosekliai plėtoja savo septynių minučių siužetą, sugebėdamas ir įtraukti, ir prajuokinti. Juosta dinamiška, lengva, žaisminga, tarsi nužengusi iš kažkur dingusio visų laukiamo festivalio „Tinklai“ programos. Tik štai „LiaLou“ pabaigoje paaiškėja, kad visa idėja apie pasaulį pakeitusius spalvotus batų raištelius suvedama tiesiog į mielą niekaliuką, kuris puikiai tiktų batų arba batų raištelių reklamai. Bet vis tiek smagu.

Tautinės dokumentikos tradicijos – stiprios Dokumentiniame kine mes įprastai stiprūs. Čia nereikia kurti išgalvotų istorijų ar išskirtinių personažų, pakliūvančių į netikėtų įvykių spąstus. Čia tikri konfliktai, realios asmenybės, pažįstamos vietovės, emocingi pasakojimai, užburiančios biografijos. Mūsų režisieriams pavyksta įvertinti tikrovę ir istorinius sukrėtimus. Ernesto Samsono etnokultūriškoji „Semme“ nė akimirkai neprailgsta, „vaikštant“ po nuostabų kraštovaizdį ir klausantis iškalbingų žmonių, kurie prabyla kaip lietuviškumo įsikūnijimas. Remigijaus Sabulio dokumentinis filmas „Lituanica paslaptis“ atkakliai ieško amerikų mums neblogai pažįstamoje didvyriškoje Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą istorijoje. Ir

ką gi... atranda. Naujai iškapstyti faktai suteikia lakūnų portretams naujų spalvų ir atspalvių. Žinoma, stipriausias dokumentinis darbas – šešerius metus kurtas švedo J.Ohmano ir V.Sruoginio „Nematomas frontas“. Pasirodęs kaip tik laiku, įspėjantis apie tai, kad laisvę gali tekti ginti ne vien žodžiais. Pasakojantis apie 30 tūkst. drąsuolių, kurie nepabūgo mirties, kovodami už savo šventą žemę ir iki paskutinio kraujo lašo, laukdami pagalbos iš Vakarų. Nesulaukė. Daugelis žuvo. Bet liko gyvi mūsų atmintyje. Suteikdami stiprybės ir patriotiškumo šiais istorinių klaidų kartojimosi laikais. Primindami, kad lemtingų klaidų galima išvengti. Žmogus visada turi pasirinkimą – būtent tai premjeros Klaipėdoje vakare akcentavo režisierius J.Ohmanas, kuriam Lietuva tapo antraisiais namais. Didžiausia „Nematomo fronto“ jėga ir yra tai, jog šis dokumentinis filmas – apie pasirinkimą. Apie sulaužytus likimus, istorines aplinkybes, nužmogėjimą ir pasipriešinimą. Bet pirmiausia – apie pasirinkimą. Kuriant filmą pasinaudota CŽV archyvais, kalbintos visos tuose įvykiuose dalyvavusios pusės, išklausytos ir parodytos ir kitokios nuomonės. Būtent taip kuriamas visavertis pilnametražis dokumentinis filmas. Nestokojantis įtampos, šokiruojančių kadrų ir nesumeluotų emocijų. „Nematomą frontą“ tiesiog būtina pamatyti. Gaila, bet į premjerą Klaipėdoje susirinko kuklus žiūrovų būrelis. Ištikimiausi kino ir Lietuvos istorijos partizanai. Kiti tą vakarą pasirinko kažką kita. Jie turėjo pasirinkimą.

Kadras iš filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (rež. E.Jankauskas, 2014). 59


KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos gatvės. R

Liepų alėja XIX a. vid.

Liepų gatvės gyvenimas įvairus, turiningas ir nepaprastai įdomus, todėl čia „užsibūsime“ ilgėliau. Vien jos buvę pavadinimai – Aleksandro, A.Smetonos, Otto Boettcherio, A.Hitlerio, M.Gorkio – iškalbingai byloja apie Klaipėdos bei jos krašto politinius sūkurius ir istorinio vyksmo kaitą. Ne vienoje čia buvusioje instancijoje buvo sprendžiami ne tik miesto, bet ir platesniam pasauliui rūpimi klausimai. Tad medžiagos apie šią reprezentacinę miesto gatvę laukas – platus, nors studijinio straipsnio iki šiol nėra. 60

Jovita SAULĖNIENĖ

Liepų gatvės formavimosi faktų rasime J.Zembrickio tritomyje, reprezentaciniai namai ir jų istorijos, su šia gatve susijusios iškilios asmenybės atsiskleidžia vokiečių autorių E.Radtkės, E.Richterio,

E.Kiuzelio ir kitų atsiminimuose, kurių dauguma rėmėsi ir J.Tatoris knygoje „Senoji Klaipėda“. Svarbūs ir čia buvusių Belgijos, Danijos, Portugalijos, Prancūzijos konsulatų darbuotojų liudijimai. Įdomios medžiagos apie karališkąją Liepų gatvę randame Prūsijos karaliaus šeimos ir su jais susijusių žmonių rašiniuose. Apie XX a. istorinius įvykius ir buvusioje direktorijoje priimtus sprendimus, gubernatorių veiklą vertingi istorikų J.Žuko, V.Vareikio ir kitų straipsniai. Ilgokas sąrašas šioje gatvėje po 1923 m. gyvenusių ar dirbusių kultūros veikėjų, rašytojų, poetų. Apie daugumą tų asmenybių rašė D.Kaunas, tačiau vis dar stokojame jų atliktų darbų Klaipėdoje įvertinimo. Ypač aktualu prisiminti Igno Šeiniaus, kurio125-ąsias gimimo metines minime šiemet, veiklą Klaipėdoje. Liepų gatvės atsiradimo etapai du: gatvės tiesimas iki dabartinės K.Donelaičio aikštės ir jos pailginimas.

Raidos pradžia XVII a. vidurio planuose Liepų gatvė jau pažymėta. Jos atsiradimas susijęs su Klaipėdos priemiesčio Krūmamiesčio, nusidriekusio

Liepų alėja XIX a. vid. Nežinomo dailininko piešinys.


KULTŪROS ISTORIJA

eprezentacinė Liepų gatvė (1) kažkada nuo dabartinės S.Daukanto gatvės iki pat Danės upės, kur plytėjo ganyklos ir krūmais apžėlę nedirbami pelkėti laukai, istorija. XVII a. antrojo dešimtmečio pabaigoje priemiesčių gyventojai buvo skirstomi pagal turtingumą. Krūmamiestyje buvo įkurdinti neturtingi, daugiausia lietuviai, ir čia 1730 m. buvo 36 sodybos, kaip rašė J.Tatoris. Namai buvo mediniai, kad priešui užpuolus galima būtų juos padegti. Taip ir atsitiko 1678 m., kai 16 tūkst. švedų kariuomenė užėmė miestą. Pilies komendanto generolo F.Doenhoffo įsakymu pelenais buvo paversti Krūmamiesčio ir Vitės priemiesčiai. 1757 m. priartėjus rusų armijai, Krūmamiestis vėl buvo padegtas. Liko tik keletas namų. Reikėjo kurtis iš naujo.

Pirklių įnašas Iš naujo kilo ir gatvė, kurios pradžios akcentas – XVII a. vid. atsiradusi prekyvietė, vadinama žąsų turgumi. Į šį priemiestį nukrypo jau turtingųjų akys. Žinomi miesto pirkliai ėmė statytis čia užmiesčio vilas su dekoratyviais angliško stiliaus sodais. XIX a., kai palei Danės upę stovėjo lentpjūvės, miško medžiagos

saugyklos, kai kilo laivininkystės firmos, prireikė tame rajone sklypų ir gyvenamiesiems namams. Pirkliai A.Lembkė, J.Teichmannas, R.MacLeinas, W.Mutrėjus, J.G.Argelanderis, komercijos patarėjas J.Gubba, vaistininkas W.Duglasas bei kiti ėmė kurtis čia ir formuoti gatvės veidą. Kilo vienas už kitą įspūdingesni namai. XIX a. vid. gatvė virto visų mėgstamu bulvaru, kurio viduryje pasodinus dvi eiles liepų, jis buvo pavadintas Liepų alėja. Prancūzijos vicekonsulas Klaipėdoje Šarlis Dohsė 1854 m. rugpjūčio 12 d. laiške užsiminė, jog „Liepų alėja pagal čionykštį įsivaizdavimą tinka aristokratiškai buveinei“, ir grožiu prilygino ją „Die Linden Berlyne“. „Tik mažesnė“, – konstatavo vicekonsulas. 1873 m. Liepų alėjai pritaikyti specifiniai reikalavimai: uždrausta šaligatviais vežti daiktus vežimėliais bei rogutėmis, nešti krovinius, palieti vandens...

Sporto aikštė Liepų alėja XIX a. vid. užsibaigė Sporto (Tournplatz, dabar K.Donelaičio) aikšte. Anot Heinricho A.Kurschato, „Sporto

aikštė atliko savo tikrąją paskirtį, kol neapaugo aukštais tankiais medžiais“. Jos viduryje buvo įrengti žaidimai vaikams. Anot amžininkų, „vietos užteko mažiems berniukams ir mergaitėms, žaidusiems su lėlėmis ir mediniais arkliukais, su besisu-

Jos pradžioje buvo smėlėta aikštė, kurioje vyko paukščių turgūs, suvažiuodavo ūkininkai iš viso Klaipėdos krašto. kančiais vilkeliais ir smėlio formelėmis“. Aikštės medžių pavėsyje ant suoliukų mėgo pasėdėti ne tik aplinkinių gatvių gyventojai, bet ir netoli esančių Klaipėdos ir jos krašto kapinių (dabar Skulptūrų parkas) lankytojai. Ypač miestiečių buvo pamėgtas gimnastikos mokytojas Jahnas, čia sukviesdavęs klaipėdiečius į „žavingus ir dėmesio vertus viešus gimnastikos pasirodymus“. Gimnastikai neliko abejingos ir šalia esančios Augustės Viktorijos gimnazijos (ten dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) auklėtinės, turtingų tėvų dukros, kurios „pirmą kartą susipažino su gimnastikos mokytojo Jahno juokingomis figūromis“. Atsiradus sporto salėms mokyklose, neliko tradicijos rodyti gimnastikos pratimus aikštėje. J.Tatoris mini, jog vėliau joje jau veikė „vienintelis viešas miesto parkas, priklausęs kažkokiam Kolensui (Caulens, Collins)“. Čia miestiečiai buvo kviečiami ir į koncertus po atviru dangumi.

Planai – pratęsti

Ūkininkų turgus Liepų alėjos pradžioje XX a. pr.

Liepų gatvę ketinta pailginti. Už senosios Sporto aikštės buvo įsikūręs Wachseno (Luizės) dvarelis, kur veikė aliejaus spaudimo malūnas, džiovykla, o XX a. pr. – faneros fabrikas, garinė plytinė. O už Danės upės viliojo bajoriškasis Bachmanno dvaras, į kurį patekti buvo galima per Liepų alėją naujai pastatytu tiltu. ► 61


KULTŪROS ISTORIJA

pastatyti administraciniai ir gyvenamieji namai (Liepų g. 53 ir 55). 1930 m. skerdykla praplėsta (plačiau žr.: J.Tatoris. Senoji Klaipėda. p. 125–126). Šis kompleksas buvo pripažintas kultūros paveldo objektu, tačiau neišsaugotas.

Liaudiško charakterio

Laivininkystės bendrovės savininko, medienos pramonininko, masonų „Mephis“ ložės nario, Italijos konsulo, išleidusio knygą „Memel als Hafen-und Handelsstadt. 1913–1922“ Louiso Jahno namas Liepų alėjos pradžioje. Nežinomo dailininko piešinys. ◄ Ne visiems gatvės pratęsimas buvo priimtinas – juk nuo ankstyvo ryto triukšmingai dardės vežimai... Tačiau palyginti sparčiai formavosi antroji jos dalis, XIX a. pr. pavadinta Pailgintąja Aleksandro gatve. Išlikę iki mūsų dienų toje gatvės dalyje namai primena būdingą senosios Klaipėdos architektūrą. Čia kūrėsi turtingieji. Jų pomėgius ir skonį liudija kad ir buvusi okulisto Edwino Heino akių klinika (Liepų g. 31), išsiskyrusi dideliais, plačiais, drožinėtais ornamentais puoštais fasadiniais langais, šalia stovėjęs trijų aukštų neobarokinio stiliaus elementais puoštas jo gyvenamasis namas (Liepų g. 33). Išskirtinis pastatų kompleksas – senoji skerdykla, pastatyta 1914 m. pagal miesto architekto Walterio Kleemanno projektą. Šį pastatų kompleksą sudarė jugendo stiliaus skerdyklos statinys su nedideliu bokšteliu, kaimiškos architektūros tvartai, sandėliai, dirbtuvės. Į skerdyklos kompleksą buvo galima patekti pro gražius medinius vartus, apželdintus vijokliais. 1915 m. 62

Gatvė ilgai buvo negrįsta ir be šaligatvių, su atvirais kanalizacijos nutekamaisiais grioveliais. Jos pradžioje buvo smėlėta aikštė, kurioje vyko paukščių turgūs, suvažiuodavo ūkininkai iš viso Klaipėdos krašto. Žąsų turgaus atmosferą labai įtaigiai atkūrė dailininkas G.Biozė paveiksle „Aleksandro gatvės pradžia“ (žr.: „Klaipėda“ / „Durys“, 2012 03 29). Aikštės pakraštyje veikė karčema, atsiradusi po Septynerių metų karo. Joje mielai lankydavosi ir atvažiavusieji į turgų ūkininkai. Ilgainiui karčema neatlaikė konkurencijos ir užsidarė. Pastatą nuomojo pirkliai, o XX a. pr. jame gyveno nuomininkai. Išlikęs iki mūsų dienų pastatas (Liepų g. 5) verslininko V.Vaičekausko rūpesčiu restauruotas. Klaipėda neturėjo reprezentacinės aikštės, todėl žąsų turguje vykdavo ir miesto renginiai. O kiek kalbų pleškesio buvo prie vandens!.. Kai Klaipėdoje dar nebuvo vandentiekio, geriamąjį vandenį reikėjo nešti iš viešų vandens pompų. Šioje

aikštėje tokia pompa stovėjo. Anot Luizės gimnazijos direktoriaus dr. E.Kiuzelio, „paprastai vienu kartu nešdavo du kibirus, pakabintus ant medinių naščių, kuriuos galėdavai užsidėti ant pečių ir kuriuos vadino „Peede“. Dažniausiai vandens atsinešti eidavo vėlyvą popietę. Vandens nešėjos tuokart užsibūdavo valandžiukę paplepėti prie siurblio, įnirtingai aptarinėdamos naujausias miesto paskalas“. 1902 m. įvedus vandentiekį, išnyko ir ne per geriausiai kvepiantys nutekamieji grioveliai, neteko paklausos ir šios gatvės pradžioje stovėjusi Hamanno pirtis. Žmogiškajai prigimčiai būdinga domėtis kitų žmonių gyvenimais. Nenuostabu, jog daugelio miestiečių akys buvo nukreiptos į čia gyvenusius turtingus pirklius. Kokia smalsumo, pavydo, sielvarto ir kitokių jausmų dozė kunkuliavo tose apkalbose!.. Daug kalbų būta ir apie Liepų alėjos Nr. 1 šeimą, kurios du vaikai pasitraukė iš gyvenimo savo noru. Anot E.Richterio, „dėl to, kad sena miestiečių giminė išnyko taip negarbingai, matyt, buvo kaltas pirmosios infliacijos metais ištirpęs paveldėtas turtas. Galbūt pavyzdžiu pasitarnavo ir jų dėdė, kuris jaunystėje nušoko nuo bažnyčios bokšto Londone“ .

Senosios skerdyklos pastatas su nedideliu bokšteliu ir laikrodžiu. Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo


kinas

63


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

2014 05 durys  
2014 05 durys  
Advertisement