2013 10 03 vilniaus diena

22

spalio 3–9, 2013

savaitgalis

Ru­duo ne­ju­čio­mis ver­čia su­si­mąs­ty­ ti apie sku­ban­tį lai­ ką. Trum­pas dru­ge­ lių plaz­dė­ji­mas Grė­ ven­ma­che­rio tro­pi­ kų so­de Liuk­sem­ bur­ge ir III a. pa­sta­ ty­ti juo­die­ji Try­ro var­tai Vo­kie­ti­jo­je, va­lan­dė­lei su­stin­gę ma­gai gat­vė­se ir jau de­šimt­me­čius skai­ čiuo­jan­tys ne­by­ lūs is­to­ri­jos ženk­lai Mo­ze­lio slė­ny­je su­ stab­do aki­mir­kas ir at­gai­vi­na pri­si­ mi­ni­mus.

Triu­kas: neį­ti­ki­mas ma­gų šou gat­vė­

se su­trau­kia ne­ma­žai smal­suo­lių.

Grė­ven­ma­che­ris: tro­pi­kų so­de au­

gi­na­ma per 50 rū­šių ato­grą­žų dru­ ge­lių, jie gir­do­mi net apel­si­nų sul­ti­ mis.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­trau­kos

Vie­ta: nuo Liuk­sem­bur­go tvir­to­vės at­si­ve­ria vi­so mies­to pa­no­ra­ma.

Dramb­lių pa­ra­das ir ka­ban­tys ma­gai Lo­re­ta Ga­lu­baus­kie­nė l.galubauskiene@diena.lt

23 km gy­ny­bos tu­ne­lių tink­las, iš­ raiz­gęs mies­tą po že­me. Tu­ris­tams at­ver­ta tik da­lis jų.

Kiek­vie­nai ES ša­liai – po me­dį

Eu­ro­pos vi­du­ry­je kles­tin­tis Liuk­ sem­bur­gas at­ro­do tik­rai so­li­džiai: 25 kar­tus už Lie­tu­vą ma­žes­nė vals­ty­bė yra vie­na ES įkū­rė­jų, tu­ri įspū­din­gą svar­biau­sių ES ins­ti­tu­ ci­jų kvar­ta­lą, per 150 ban­kų ir net tris vals­ty­bi­nes kal­bas – liuk­sem­ bur­gie­čių, pran­cū­zų ir vo­kie­čių.

ES dva­sia čia per­smelk­tos net su­ ve­ny­rų par­duo­tu­vės, ku­rio­se tu­ris­ tams siū­lo­ma įsi­gy­ti mė­ly­nų­jų skė­ čių ar ke­pu­rė­lių su ES sim­bo­li­ka.

Lie­tu­viš­ką tau­ti­nę tris­pal­vę iš­ vy­si ne prie vie­no Liuk­sem­bur­go mies­to pa­sta­to, o is­to­ri­ją pri­si­min­si stab­te­lė­jęs tri­kam­pio for­mos kle­vų gi­rai­tė­je Kirch­ber­ge. Čia ra­si ir Lie­tu­vos įsto­ji­mui į ES at­min­ti pa­so­din­tą me­dį su už­ra­šu „Li­tua­nie 2004“. Kiek ES ša­lių na­ rių – tiek ir me­džių gi­rai­tė­je, o ša­lia grin­di­ny­je iš­kal­tas vals­ty­bės pa­va­ di­ni­mas ir įsto­ji­mo į ES da­ta.

Po ma­žą­jį Liuk­sem­bur­go mies­tą ge­riau­sia ke­liau­ti pės­čio­mis: ža­vi ne vien is­to­ri­nės įžy­my­bės, bet ir nuo til­tų slė­ny­je at­si­ve­riantys nuo­sta­būs sta­ti­nių bei ža­lu­mos ko­lia­žai.

Se­niau­sią mies­to praei­tį me­na Liuk­sem­bur­go Die­vo Mo­ti­nos ka­ ted­ra, Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio rū­mai ir į UNES­CO kul­tū­ros pa­vel­do są­ ra­šą įtrauk­ti ka­ze­ma­tai – is­to­ri­nis

kie­čių. Net 800 jų at­gu­lė ne­ži­no­mo ka­rei­vio ka­pe.

Is­to­ri­nė Kris­taus tu­ni­ka

Dru­ge­lių raš­tai ir spal­vų de­ri­niai ga­ lė­tų drą­siai kon­ku­ ruo­ti su gar­siau­sių di­zai­ne­rių dra­bu­žių ko­lek­ci­jo­mis.

Kri­tę ka­re vi­si ly­gūs

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­ja am­žiams įra­šy­ta ir Liuk­sem­bur­go že­mė­je. Vos per pu­sant­ro ki­lo­met­ ro vie­ni nuo ki­tų il­si­si tūks­tan­čiai šia­me ka­re bu­vu­sių prie­šų – žu­vę ame­ri­kie­čių ir vo­kie­čių ka­rei­viai. Žvilgs­niu sun­kiai ap­rė­pia­ma 5 000 bal­tų kry­žių jū­ra ža­lio­je ve­ jo­je, ple­vė­suo­jant JAV vė­lia­voms, ver­čia pri­si­min­ti ka­dai­se va­do­vė­ liuo­se skai­ty­tą is­to­ri­ją ir ma­ty­tus ka­ro fil­mų vaiz­dus. Ant iš­ki­laus me­mo­ria­lo ame­ri­kie­čių ka­riams at­min­ti sie­nų pa­vaiz­duo­tos Ant­ro­ jo pa­sau­li­nio ka­ro fron­to sche­mos.

Vo­kie­čių ka­rių ka­pi­nės kiek ki­ to­kios: tarp me­džių sto­vin­čiuo­se ak­me­ni­niuo­se kry­žiuo­se iš­kal­ta po dvi pa­var­des iš abie­jų pu­sių, jo­se pa­lai­do­ta be­veik 11 tūkst. Ant­ra­ja­ me pa­sau­li­nia­me ka­re kri­tu­sių vo­

Mo­ze­lio slė­ny­je de­rė­tų ap­lan­ky­ti ir se­niau­siu ti­tu­luo­ja­mą Vo­kie­ti­jos mies­tą Try­rą, juo­lab kad nuo Liuk­ sem­bur­go sos­ti­nės iki jo – tik 48 km. Sus­tin­gu­sio lai­ko pėd­sa­kų čia ra­si ne vie­ną. III a. ro­mė­nų sta­ty­ ti juo­die­ji mies­to var­tai Por­ta Nig­ ra kas­dien su­trau­kia be­ga­lę mies­to sve­čių. Sim­bo­li­nė­mis ro­mė­nų to­ go­mis vil­ki net gi­dai.

Smal­suo­liai bū­riuo­ja­si ir prie Kar­lo Mar­xo mu­zie­jaus. Vis dėl­to įdo­miau ap­lan­ky­ti ne jį, o Šv. Pet­ro ka­ted­rą, ku­rio­je yra šven­to­ji tu­ni­ka, – ją, kaip ma­no­ma, ­kry­žiuo­ja­mas vil­kė­jo Kris­tus. Tei­gia­ma, kad IV a. im­pe­ra­to­rie­nė Ele­na šią tu­ni­ką ir ki­tų re­lik­vi­jų iš Šven­to­sios Že­ mės at­ga­be­no į Try­rą.

Ka­ted­ro­je sto­vinti skry­nia, ku­ rio­je sau­go­mas šis is­to­ri­nis dra­ bu­žis, at­ve­ria­ma kas ke­lias­de­šimt me­tų – pvz., 1933, 1959, 1996 m., o pa­starąjį kar­tą bu­vo ati­da­ry­ta 2012 m. pa­va­sa­rį ir su­trau­kė bū­ rius pi­lig­ri­mų iš vi­so pa­sau­lio.

Dė­me­sio: mies­te – dramb­liai!

Iki spa­lio vi­du­rio Liuk­sem­bur­go ir Try­ro gat­vė­se su­tik­si... dramb­lių!

Tie­sa, ne gy­vų, o me­niš­kai de­ko­ ruo­tų. Per 100 mar­gas­pal­vių pu­ sant­ro met­ro aukš­čio, apie 70 kg

Me­nas: po Liuk­sem­bur­gą ir Try­rą ke­liau­ja per 100 skir­tin­gų de­ko­ra­ty­vi­nių dramb­liu­kų.

sve­rian­čių dramb­liu­kų iš­si­bars­tę pa­čio­se ne­ti­kė­čiau­sio­se vie­to­se – kiek­vie­nas vis ki­toks.

To­kia pa­ro­da skam­biu pa­va­di­ni­ mu „Dramb­lių pa­ra­das“ su­reng­ta sie­kiant pa­dė­ti iš­sau­go­ti nyks­tan­čių Azi­jos dramb­lių po­pu­lia­ci­ją, ku­ri per pa­sta­ruo­sius ke­le­tą de­šimt­me­ čių su­ma­žė­jo net 150 tūkst., – šiuo me­tu pa­sau­ly­je te­li­kę ma­žiau nei 35 tūkst. Azi­jos dramb­lių. Tai di­džiau­ sia pa­sau­ly­je po at­vi­ru dan­gu­mi su­ reng­ta me­no pa­ro­da.

Spe­cia­lia­me že­mė­la­py­je pa­žy­mė­ ti vi­si mies­te „gy­ve­nan­tys“ dramb­ liu­kai. Nors ir be že­mė­la­pio sa­vo ke­ly­je jų tik­rai neiš­veng­si. Spe­cia­ lio­se dirb­tu­vė­se-par­duo­tu­vė­lė­je už 35 eu­rus ga­li nu­si­pirk­ti ma­žes­ nių bal­tų ke­ra­mi­nių dramb­liu­kų ir kar­tu su me­ni­nin­kais juos de­ko­ ruo­ti pa­ts. Gy­vū­nų glo­bos ir me­no sin­te­zės idė­ja tik­rai įspū­din­ga.

Ma­giš­ki gat­vės triu­kai

Dar vie­na Liuk­sem­bur­go ir Try­ ro mies­tų gat­vių at­rak­ci­ja, pri­ trau­kian­ti daug žiū­ro­vų, – ore ka­ ban­tys ma­gai. Be jo­kių per­tva­rų ar juo­dų au­dek­lų. Kad ir kiek vaikš­ čio­tum ap­link, sun­ku nu­spė­ti, kaip at­lie­ka­mas šis triu­kas: ant grin­di­ nio sė­din­tis ma­gas ran­ko­je te­lai­ko il­gą laz­dą, ku­rios vir­šu­ti­nį ga­lą nu­ tvė­ręs ant­ra­sis ma­gas ky­bo ore tie­ siai virš jo ir mie­lai šyp­so­si spok­ san­tiems tu­ris­tams.

No­ras at­skleis­ti šio triu­ko pa­ slap­tį ver­čia ne vie­ną čia pat gar­ siai iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę. Vie­ no to­kio gat­vės eks­per­to pa­teik­ta ver­si­ja pa­si­ro­dė la­biau­siai įti­ki­ ma: vir­š u­t i­n is ir apa­t i­n is ma­gai su­j ung­t i itin tvir­ta po dra­b u­ žiais pa­s lėp­ta konst­r uk­c i­ja, ku­ rią išo­r ė­je jun­g ia ran­ko­m is lai­ ko­ma laz­da. Ar tai tie­sa, be­lie­ka spė­lio­ti.

Tarp dru­ge­lių – tar­si sau­no­je

Prie Mo­ze­lio upės įsi­kū­ręs Liuk­ sem­bur­go mies­te­lis Grė­ven­ma­ che­ris gar­sus ne tik vy­nu ir fut­bo­ lo ko­man­da, bet ir Dru­ge­lių so­du. Čia plaz­da šim­tai ko­ne 50-ies rū­ šių ato­grą­žų dru­ge­lių.

Pra­vė­rus 600 kv. m deng­to so­ do du­ris iš­kart plūs­te­lė­ja ši­lu­ma – pa­si­jun­ti tar­si sau­no­je: 27 laips­ nių karš­tis, tvy­rant dau­giau nei 80 pro­c. drėg­mei, iš­kart ver­čia pra­ kai­tuo­ti. Įvai­rias­pal­viai dru­ge­liai, tro­pi­ niai au­ga­lai, nuo­sta­biau­sių gė­lių žie­dai, cha­me­leo­nai, vėž­liai, ba­sei­ nė­ly­je plau­kio­jan­čios rau­don­šo­nės žu­vys, tarp ko­jų nar­dan­čios ki­ninės put­pe­lės ir čiauš­kan­tys eg­zo­ti­niai paukš­te­liai – tik spėk dai­ry­tis. So­ de sto­vi bi­čių avi­lys, dru­ge­liams at­si­gai­vin­ti net pa­pjaus­ty­ta apel­ si­nų, o nuo­ša­lio­je spe­cia­lio­je spin­ to­je ka­bo ko­ko­nai – bū­si­mų­jų dru­ ge­lių na­mai.

Po­sa­kis, kad dru­ge­lio gy­ve­ni­mas yra tik tra­pi aki­mir­ka tarp gi­mi­mo ir mir­ties, ne vi­sa­da tei­sin­gas – tai pri­klau­so nuo dru­ge­lių rū­šies. Ge­ riau­sios me­ni­nin­kės – Gam­tos – su­kur­ti dru­ge­lių raš­tai ir spal­vų de­ri­niai ga­lė­tų drą­siai kon­ku­ruo­ti su gar­siau­sių di­zai­ne­rių dra­bu­žių ko­lek­ci­jo­mis ar ak­se­sua­rais, juo­ lab kai toks gra­žuo­lis nu­tu­pia ant pe­ties ir at­ro­do tar­si puoš­niau­sia sa­gė. Po vieš­na­gės dru­ge­lių ka­ra­ lys­tė­je dar il­gai mir­ga aky­se, o nak­ tį lan­ko spal­vo­ti sap­nai.