2013 09 moters triumfas

VEIDAS

Aktorė Aurelija Tamulytė: skaudžiai ir atvirai

2013 RUDUO

ISTORIJA

Ką matė manekenė mados pasaulio užkulisiuose

GROŽIS STILIUS

Kokie batai ir papuošalai madingi šį rudenį?

Plastikos chirurgai meta pirštinę gamtai

12 Herojė

Moteris iš jūros, mėnulio ir veidrodžių

Tema

4

Didžioji triumfo arka. Trys sutampančios nuomonės

Lyderės ženklai

Niekada nenuleisk rankų Uostamiesčio merė? Kodėl gi ne!

Susitikimai

Apie pasaulį ir gyvenimą be sienų

Grožio peilis

XXI a. pigmalionai su adata ir skalpeliu Krūtinės evoliucija – ar ji natūrali?

Kautynės su negailestingu laiku Susigrąžinti šypseną ir gyvenimo džiaugsmą

Mano istorija

Mados pasaulio užkulisiai iš pirmų lūpų

būk Laiminga

Vietoj vaistų – mylimojo nuotrauka Idealios santuokos paslaptis

Stilingas gyvenimas

Batuotas ruduo: ką žada 2013-ųjų sezonas? Į madą grįžta XX a. auskarai su grandinėle Moteris. Gatvė. Ruduo

Mintys vienumoje Tu tai gali

Sveikata

Nauji faktai apie brangiausią turtą

Proto mankšta Kryžiažodis

Redaktorė Jūratė Kuzmickaitė Žurnalistai: Audra Avižiūtė, Karolina Marcinkevičiūtė, Darius Sėlenis, Virginija Spurytė, Laura Udrienė

12 18 22 24 30 31 34 36

41 60 42 46 50 54 56

42

62

Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 5) 279 1370, (8 37) 302 230, (8 46) 397 715 Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242 Leidėjas UAB „Diena Media News“

Dizaineris: Petras Babušis

Viršelyje Aurelija Tamulytė, Raimundo Švilpos nuotrauka

Kalbos redaktorės: Bernadeta Bumblauskaitė, Gitana Valukonytė

30

37

nuotraukos: Andriaus Aleksandravičiaus, Vytauto Liaudanskio, Tomo Raginos, Margaritos Vorobjovaitės, BFL, „Scanpix“, „Shutterstock“ Dizaineris-Maketuotojas: Vitalijus Bilevičius-Sarinas

24

Spausdino UAB „Diena Media Print“

techninė redaktorė: Jurgita Jurevičiūtė

Žurnalas platinamas su laikraščiais „Vilniaus diena“, „Kauno diena“, „Klaipėda“

Redakcija A.Smetonos g. 5, 01115 Vilnius.

Tel. (8 5) 262 4242

Tiražas 38 000

herojė

Mo­te­ris iš jū­ros, mė­nu­lio ir veid­ro­džių

4

Moters triumfas | 2013 ruduo

herojė

Kar­tais at­vi­ra iki nuo­gu­mo. Jaut­ri, įdo­mi. Teat­ro re­ži­sie­rių Jo­no Vait­kaus, Gin­ta­ro Var­ no mū­za va­di­na­ma „For­tū­nos“, Šv. Kris­to­fo­ro sta­tu­lė­lė­mis, Auk­si­niu sce­nos kry­žiu­mi ap­do­va­no­ta ak­to­rė Au­re­li­ja Ta­mu­ly­tė pri­me­na vai­ką ar­ba tra­pų in­dą, su­dau­žy­tą į dau­gy­ bę šu­kių ir iš­bars­ty­tą po skir­tin­gus kam­pe­lius. O gal­būt – Ali­są veid­ro­džių ka­ra­lys­tė­je? tekstas: Da­riaus Sė­le­nio nuotraukos: raimundo švilpos, andriaus ufarto / BFL, evaldo butkevičiaus

Pa­ty­rė nok­dau­ną – Sa­vo die­no­raš­ty­je už­ra­šot die­nos, sa­ vai­tės min­tis. Ko­kio įra­šo jū­sų die­no­raš­ tis su­lau­kė pa­si­bai­gus šiai va­sa­rai? Ką nau­jo su­ži­no­jo­te apie sa­ve?

– Šią va­sa­rą įsi­ti­ki­nau, kad ne­ga­liu gy­ ven­ti be jū­ros, tie­siog ser­gu ja. Man la­bai sun­ku iš­va­žiuo­ti iš pa­jū­rio. Taip sun­ku, kad net api­ma me­lan­cho­li­ja.

– Ar ne­bi­jo­te jū­ros – ga­lin­gos sti­chi­jos, ku­ri ga­li ap­glėb­ti ir pa­siim­ti kar­tu su sa­ vi­mi? Juk esa­te tris kar­tus sken­du­si.

– Bu­vo, bu­vo sken­di­mų. Bet ti­kiuo­si, kad ma­no mei­lė jū­rai yra ap­sau­ga. Gal­gi jū­ra, kaip ir Die­vas, my­lin­čius pa­lie­ka gy­ven­ti il­giau? No­riu, kad ji žais­tų su ma­nim, mė­gau­tų­si, gla­mo­nė­tų.

Grįž­ti at­gal neį­ma­no­ma – Toks įspū­dis, kad jū­sų bal­se, o gal­būt – sie­lo­je pa­dau­gė­jo liū­de­sio gai­dų. Ar tai tie­sa?

– Gal. Kuo dau­giau no­ri iš gy­ve­ni­mo, kuo la­biau ana­li­zuo­ji, tuo grei­čiau dau­gė­ja ir liū­de­sio. Esu dar­bo­ho­li­kė ir man rei­kia jaus­tis rei­ka­lin­gai.

– Tuo­met ko no­ri­te da­bar?

– Ko nors su­kre­čian­čio. Kad gy­ve­ni­mas ma­lo­niai, bet stip­riai pa­pur­ty­tų sa­vo ran­ko­ mis. Jau­čiu, kad sens­tu ne­spė­ju­si užaug­ti.

Veid­ro­dis iš­trau­kia iš ma­nęs min­tis – kaip sau­ lės zui­ku­tį, to­kį stai­gų, ašt­rų, ga­lin­tį vis­ką pra­ de­gin­ti.

– Ko­kia jums bu­vo ši jau pra­bė­gu­si va­sa­ra? Ne­re­tai guos­da­vo­tės di­de­liu grei­čiu, dar­bu, poil­sio trū­ku­mu, tuo, kad mie­ga­te po 4–5 va­lan­das per pa­rą.

La­biau­siai lau­kia­mas me­tų se­zo­nas už­ griu­vo be­pro­tiš­ku tem­pu?

– Ši va­sa­ra bu­vo ki­to­kia. Be­veik 20 me­ tų dir­bau be­pro­tiš­ku tem­pu ir įpras­tai va­sa­ra man baig­da­vo­si grei­tai, o šį kar­tą bu­vo il­gas ra­my­bės pe­rio­das. Pa­ty­riau ir dar­bi­nį nok­dau­ną.

Ki­ta ver­tus, man jau tur­būt rei­kė­jo sto­te­lės. Tam tik­ru po­žiū­riu tas su­lė­tė­ji­ mas bu­vo ir ma­no pa­čios no­ras sau­go­ti svei­ka­tą, tad nuo šio ru­dens bus jau ne ke­tu­ri ar pen­ki teat­rai, o tik du. Nors mie­go­ti il­giau taip ir neįp­ra­tau – iš­si­ba­ lan­sa­vus bu­vo sun­ku grei­tai sa­ve su­rink­ti, tad die­not­var­kė iš­li­ko pa­na­ši.

– Jei jau pra­bi­lo­te apie šo­ką, ku­rio no­ rė­tų­si, gal­būt tai ga­li bū­ti nau­ja aist­ra, mei­lė? O gal – šo­ki­ruo­jan­tis ir ne­ti­kė­tas su­grį­ži­mas pas pir­mą­jį vy­rą, su ku­riuo gy­ve­no­te de­šimt me­tų?

– (Ty­la.) Nie­ko nie­ka­da neį­ma­no­ma su­ lip­dy­ti iš nau­jo. Kad ir kas tai bū­tų. Iš tų san­ty­kių li­ko kai kas bran­gaus, bet mei­lė ne­val­do­ma ar už­sa­ko­ma. Ir grįž­ti at­gal neį­ma­no­ma. Žmo­nės ir su skau­da­ma šir­ di­mi tu­ri ei­ti į prie­kį.

– Ar ne­pa­lie­tė sa­vo il­gais ki­biais pirš­tais bai­mė bū­ti ne­rei­ka­lin­gai?

– Ši bai­mė kaip gri­fas ka­po­ja sme­ge­nis.

Toks yra žmo­gus: daug dar­bo – blo­gai, jo su­ma­žė­jo, pa­si­kei­tė spal­vos – api­ma pa­ ni­ka. Rei­kia ne­pa­si­duo­ti ir šyp­so­tis.

– Iš tie­sų taip ma­no­te, tuo ti­ki­te? Ar tie­siog taip no­ri­te – ženg­ti pir­myn ir ne­ be­sig­rę­žio­ti į praei­tį?

– Ir ti­kiu, ir ma­nau, ir no­riu. Va­ka­rykš­tė die­na praė­jo, ry­to­jus dar nea­tė­jo, man pri­klau­so tik ši die­na. Gy­ve­ni­mas su­si­

de­da iš daug eta­pų. Yra bran­gių žmo­nių, ku­rie su­kū­rė ma­ne.

– Ar ei­nant į prie­kį praei­tis ne­žen­gia su ju­mis kar­tu?

– Žen­gia. Bet tik da­le­lė jos šir­dy­je. Tik šir­dy­je, ne veiks­muo­se. Esu kaip lai­vas, per­krau­tas sen­ti­men­tų. Ir dėl to krū­vio, de­ja, kar­tais skęs­tu.

– Ju­my­se ka­riau­ja pro­tas ir jaus­mai?

– Taip. Taip. La­bai smar­kiai. Sie­lo­je ne­su egois­tė.

Gai­li­si li­ku­si Lie­tu­vo­je – Ko­dėl at­si­sa­kė­te šo­ko prieš ke­le­rius me­tus, kai bu­vo ga­li­my­bė pa­tek­ti į gar­ saus re­ži­sie­riaus Quen­ti­no Ta­ran­ti­no fil­mą? Tai bū­tų kaip rei­kiant su­pur­tę gy­ve­ni­mą.

– Tie­sa, tai bu­vo šo­kas, jo agen­tai ma­ne pa­ste­bė­jo spek­tak­ly­je ir pa­siū­lė da­ly­vau­ti at­ran­ko­je. Iš­si­gan­dau, ne­pa­si­ti­kė­jau sa­ vi­mi. De­ja, vi­si pa­da­ro­me klai­dų, o aš jų sa­vo gy­ve­ni­me da­rau la­bai daug.

– Klai­do­mis daž­niau lai­ko­te tai, kad ką nors pa­da­rė­te, ar krem­ta­tės dėl to, jog ko nors ne­pa­da­rė­te? Pa­si­da­vėt jaus­mams ar klau­sė­tės pro­to? Kas jū­sų klai­dų kal­vis?

– Jaus­mai, jaus­mai yra ma­no žu­di­kas.

Pro­tas des­pe­ra­tiš­kai ban­do vis­ką tai­sy­ti, bet jam ne vi­sa­da pa­vyks­ta. Ypač anks­ čiau itin daž­nai va­do­vau­da­vau­si šir­di­mi.

– Ko­kių sa­vo klai­dų la­biau­siai gai­li­tės?

– Di­džio­ji ma­no klai­da, kad sa­vo lai­ku ati­da­viau per daug šir­dies ir pa­si­li­kau Lie­tu­vo­je. O ki­ta klai­da... Bet gal tiek to.

– Ką jums daug sun­kiau ap­nuo­gin­ti – sie­lą ar kū­ną? ►

Moters triumfas | 2013 ruduo

5

herojė

◄ – Mėgs­tu, kai il­si­si ir sie­la, ir kū­nas.

Ne­bi­jau nuo­go kū­no. Ir tai ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti nu­dis­tų pa­plū­di­mys. Nuo vai­kys­tės esu nuo­ga, gam­tos vai­kas ir į tai žvel­giu ki­taip nei dau­gu­ma žmo­nių. Mes gi­mė­me nuo­gi, to­kie ir mir­si­me.

– Ar nuo­jau­ta, kad ką nors bi­jo­te pri­si­ pa­žin­ti net sau pa­čiai, tei­sin­ga?

– Gal­būt. Vi­są lai­ką ban­dau sa­ve ap­gau­ti, bet tu­riu va­lios su­si­val­dy­ti. Daug ką bi­jau pri­si­pa­žin­ti, bet tai ne­bū­ti­nai klai­dos.

Daž­niau ne­tgi pra­na­šu­mai.

Ne­l ai­ko sa­vęs fa­ta­liš­ka mo­te­ri­mi – Ko­kie jū­sų san­ty­kiai su pir­muo­ju vy­ru – vers­li­nin­ku Ra­mū­nu Au­tu­ku?

– To­kie vy­rai vi­sam lai­kui lie­ka gy­ve­ni­ me. Nuos­ta­biai su­ta­ria­me. Jis, jo žmo­na, ma­no nuo­sta­bus vy­ras Rai­mun­das.

– Ran­ką pri­dė­ju­si prie šir­dies ga­lė­tu­ mė­te pa­sa­ky­ti – ne­skau­du, kad taip su­si­klos­tė san­ty­kiai?

– Ne­ga­liu taip pa­sa­ky­ti. Bet tas žings­nis da­vė ki­tą pra­džią, ki­tą ke­lią. Gy­ve­ni­me vi­są lai­ką bū­na liū­de­sio aki­mir­kų, bet... „show must go on“ (šou tu­ri tęs­tis – angl.).

Toks yra žmo­gus: daug dar­bo – blo­gai, jo su­ma­ žė­jo, pa­si­kei­tė spal­vos – api­ma pa­ni­ka. Rei­kia ne­pa­si­duo­ti ir šyp­so­tis.

– To­kie ir tu­ri bū­ti san­ty­kiai su bu­vu­ siaisiais?

– Ne­sup­ran­tu, kai kaž­ka­da kar­tu bu­vę žmo­nės pa­skel­bia vie­nas ki­tam ka­rą. Tai gė­din­ga, gy­ve­ni­mas la­bai trum­pas. Juk gy­ve­nai su žmo­gu­mi 10, 15 ar 20 me­tų, ir pa­skui – ka­riau­ti? Kam, ko­kia to pra­smė?

Lai­kas nu­glu­di­na vis­ką. Lie­ka tai, kas gra­žiau­sia. Žmo­nės – kaip dei­man­tai, jei ran­di tik­ruo­sius, tu­ri juos ypač bran­gin­ti. Vi­są gy­ve­ni­mą. Ir to­dėl kar­tu su Rai­mun­du, Ra­mū­nu, jo žmo­na iš­ge­ria­me vy­no, pa­ bend­rau­ja­me. Ir taip – daug me­tų.

– Te­ko gir­dė­ti, kad Au­re­li­ja – fa­ta­liš­ka mo­te­ris. Su ja pra­leis­tas lai­kas fan­tas­

6

Moters triumfas | 2013 ruduo

tiš­kai neuž­mirš­ta­mas, ta­čiau taip ne­bus am­ži­nai. Ji kaip ža­vi vam­py­rė su­teiks pa­lai­mą, bet iš­čiulps vi­są ener­gi­ją, o pa­skui jai rei­kės nau­jos au­kos.

– Ne, ne, ne! Smar­kiai per­dė­ta. Gal taip tei­gia vy­rai, ne­mo­kan­tys su­val­dy­ti mo­te­ rų? Ne­su fa­ta­liš­ka mo­te­ris. Esu la­bai, ne­tgi, sa­ky­čiau, šu­niš­kai prie­rai­ši. Nesp­ręs­ ki­te iš iš­vaiz­dos, ap­kal­bų. Jos ne­val­do­mos kaip sti­chi­ja, jos – kaip plin­tan­tis ma­ras.

Esu kant­ri iki pa­sku­ti­nio la­šo ir ne­tgi to­ le­ruo­ju dau­giau nei dau­ge­lis ki­tų mo­te­rų.

Taip, man rei­kia emo­ci­jos, su­si­ža­vė­ji­ mo, nes esu jaus­min­ga ir emo­cio­na­li. Te­ ko sa­ve ir slo­pin­ti, ne­tgi su ada­ta įsi­dur­ti į rie­šą. Te­ko de­šimt kar­tų ei­ti ir ap­si­suk­ti su sa­vo aukš­ta­kul­niais. Te­ko ko­vo­ti su sa­vo aist­ro­mis ir nu­ga­lė­ti.

Tar­si du lau­ki­niai žvė­re­liai – Kaip paaiš­kin­tu­mė­te sa­vo fra­zę, kad to­le­ruo­ja­te dau­giau nei dau­ge­lis ki­tų mo­te­rų? Ro­dos, kar­tą ne­tgi pra­si­ta­rė­te no­rin­ti, kad jū­sų vy­ras bū­tų neiš­ti­ki­mas.

Ar tam, kad tai gal­būt duo­tų pa­pil­do­ mos ener­gi­jos, aist­ros, nau­ją im­pul­są?

– Oi, tuo­met la­bai ne­tei­sin­gai ma­ne su­ pra­to. Ši fra­zė man pa­ken­kė ir tar­si neaiš­ kiai iš­tar­tas žo­dis, pa­leis­tas žvirb­liu, grį­žo at­gal. Bu­vo la­bai skau­du. Šo­ki­ra­vau vy­rą, ta­pau klou­nu. Pa­ty­riau dep­re­si­ją.

– Kad ši fra­zė vėl neį­gau­tų spar­nų, pa­ko­men­tuo­ki­te ją. Ką ma­no­te apie iš­ti­ki­my­bę?

– Nep­ri­ri­šu vy­ro pan­čiais, jis tu­ri lik­ti as­me­ny­bė, lik­ti sa­vi­mi ir jaus­tis lais­vas. Žmo­nės, gy­ven­da­mi kar­tu, tu­ri au­gin­ti vie­nas ki­tam spar­nus, o ne juos lau­žy­ti.

Tai – la­bai as­me­niš­ka ir in­di­vi­dua­lu.

– Su fo­tog­ra­fu Rai­mun­du Švil­pa kar­tu esa­te jau ne vie­nus me­tus. Ra­šy­to­jas Frédéri­cas Beig­be­der pa­skel­bė: „Mei­lė trun­ka tre­jus me­tus.“ Kaip ma­no­te, ar jis bu­vo tei­sus? O gal jis kal­bė­jo ne apie mei­lę, o tik apie aist­rą?

– Mes su Rai­mun­du kar­tu jau 14 me­tų.

Taip, pa­kar­to­siu tūks­tan­tą­jį kar­tą – tre­jus me­tus ga­li truk­ti aist­ra. Net­gi trum­piau.

Lie­ka drau­gys­tė, pri­si­ri­ši­mas, daug svar­ bes­ni da­ly­kai, ku­rie par­klup­do ir pri­ri­ša stip­riau už aist­rą.

Esu mo­te­riš­kos pri­gim­ties. Esa­me pa­na­šūs su Rai­mun­du sa­vo im­pul­sy­vu­ mu. Tar­si du lau­ki­niai žvė­re­liai vie­na­me gar­de. Abiem rei­kia lais­vės, bet abu ne­ga­ li­me bū­ti vie­nas be ki­to. ►

herojė

Teat­ra­lų šei­mos at­ža­la A.Ta­mu­ly­tės gim­ta­sis mies­tas – Kau­nas, ji au­go me­ni­nin­ kų šei­mo­je, ma­ma – Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ro pri­ ma­do­na Da­nu­tė Dir­gin­ čiū­tė.

Bai­ gė Kau­no J.Nau­ja­lio me­no mo­kyk­lą, ket­ve­rius me­tus dir­bo Kau­no pan­to­mi­ mos teat­re ak­to­re.

1993–1996 m. mo­kė­si Kau­no aukš­tes­ nio­jo­je teat­ro me­no mo­kyk­lo­je prie Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo kur­se (va­do­vas Vik­to­ras Šin­ka­riu­kas), dir­bo te­le­vi­zi­jo­je mu­zi­ki­nės lai­dos ve­dė­ja.

Nuo 1996 m. dir­ba įvai­riuo­se teat­ruo­se, su­kū­rė vaid­me­nų re­ži­sie­rių V.Šin­ka­riu­ko, Va­ len­ti­no Ma­sals­kio, G.Var­no spek­tak­liuo­se. Ne vie­ną įsi­min­ti­ną vaid­me­nį su­kū­rė J.Vait­kaus spek­tak­liuo­se.

Svar­biau­si A.Ta­mu­ly­tės vaid­me­nys ir spek­tak­liai: Liu­ba „Pat­rio­tuo­se“, Fru He­le­na Al­ving „Šmėk­lo­se“, Lau­ra spek­tak­ly­je „Tė­ vas“, Ža­vi Bū­ty­bė spek­tak­ly­je „10 dia­lo­gų apie mei­lę“, Fi­li „Nuo­dė­mių mies­te“, Ju­li­ja spek­tak­ly­je „Dė­dė Va­nia“.

Sie­lai bran­giau­si spek­tak­liai: „Kar­čios Pet­ros fon Kant aša­ros“, „To­li­ma ša­lis“, „Ka­ro die­vas“, „Ne­kal­ti“, „Ka­za­no­va“, „Liu­čė čiuo­žia“, „Ža­na d’Arc“.

No­mi­na­ci­jos ir ap­do­va­no­ji­mai ●● 1993 m. – Ge­riau­sia me­tų mu­zi­ki­nių lai­dų ve­dė­ja. ●● 2002 m. – Šv. Kris­to­fo­ro sta­tu­lė­lė už ge­riau­sią ant­rap­la­nį mo­ters vaid­me­nį Jea­no Lu­co Lagarce’o spek­tak­ly­je „To­li­ ma ša­lis“. ●● 2003 m. – Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­bės ap­do­va­no­ji­mas „For­tū­nos“ sta­tu­lė­le už ge­riau­sią me­tų mo­ters vaid­me­nį. ●● 2006 m. – „For­tū­nos“ sta­tu­lė­lė už pa­grin­ di­nį Pet­ros fon Kant vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Kar­čios Pet­ros fon Kant aša­ros“ pa­gal Rai­ne­rio Wer­ne­rio Fass­bin­de­rio pje­sę (rež. G.Var­nas, Ro­kas Ra­ma­naus­kas). ●● 2009 m. – „For­tū­nos“ sta­tu­lė­lė už ant­rap­ la­nį Fa­ni vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Bjau­ru­ sis“ pa­gal Ma­riaus von Mayen­bur­go pje­sę (rež. Vi­lius Ma­li­naus­kas). ●● 2009 m. – Auk­si­nio sce­nos kry­žiaus ap­ do­va­no­ji­mas už ant­rap­la­nį Fa­ni vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Bjau­ru­sis“ pa­gal M.von Mayen­bur­go pje­sę (rež. V.Ma­li­naus­kas).

Moters triumfas | 2013 ruduo

7

herojė

◄– Sa­ko­te, kad esa­te šu­niš­kos pri­gim­ties ir prie­rai­šu­mo mo­te­ris. Neat­si­tik­ti­nai tiek daug nuo­trau­kų, ku­rioms jūs po­zuo­ ja­te su sa­vo šu­ni­mis?

– Bep­ro­tiš­kai juos my­liu – du šu­nis, ku­riuos au­gi­na­me. Tai ma­no bė­da, nes šu­nis sun­ku my­lė­ti. Aš jiems vi­siš­kai at­si­duo­du. Vie­no var­das Šan­sas, o ki­to – Ti­pas. Jis prieš 12 me­tų su su­lau­žy­ta ko­ja at­kly­do pas mus ir li­ko vi­sam lai­kui. Abu šie šu­nys kaž­ka­da bu­vo ta­pę ne­rei­ka­lin­gi žmo­nėms.

Vis­kas su­grįž­ta tri­gu­bai – Jei aukš­tes­nės jė­gos pa­siū­ly­tų jums šan­są, ko­kio pa­pra­šy­tu­mė­te?

– (Il­ga pau­zė.) No­rė­čiau tu­rė­ti šan­ są pa­sa­ky­ti tai, kas nu­ty­lė­ta, ką bu­vau už­gniau­žu­si. Tu­rė­ti šan­są kal­bė­ti ir bū­ti iš­girs­tai. Da­ry­ti ge­rus dar­bus, ku­rie kom­ pen­suo­tų pa­da­ry­tas klai­das. Dar­bo po­ žiū­riu jau­čiuo­si kaip paukš­tis pa­kirp­tais spar­nais, tai sun­ku, nes teat­ras – ma­no di­džio­ji aist­ra ir mei­lė. Fi­na­las, tam­ sa, nu­si­lei­džia už­dan­ga, ke­lias į gri­mo kam­ba­rį ir ke­lio­li­ka mi­nu­čių ka­tar­si­nės lai­mės.

– Jau ži­no­te lai­mės pra­smę?

– Tai la­bai in­di­vi­dua­lu. Ji, ta ma­no lai­mė, kiek­vie­ną die­ną ki­to­kia. Ir ra­my­bė, ku­ria mė­gau­juo­si, ir dar­bas, ir ar­ti­mas žmo­gus.

Ji trum­pa, gy­va, pri­va­lo cir­ku­liuo­ti, ne­si­ jaus­ti už­da­ry­ta į nar­vą. Ir tie sti­mu­lia­to­ riai kas­kart ki­to­kie.

– Esa­te pra­si­ta­ru­si, kad jūs ne­kart bu­vo­ te įžeis­ta, pa­že­min­ta. O ar yra žmo­nių, ku­riuos įžei­dė­te ar pa­že­mi­no­te jūs?

– Taip. Nė­ra žmo­nių be nuo­dė­mės. Už vis­ką mo­ka­me dvi­gu­bą, tri­gu­bą kai­ ną. Ti­kiu, kad nie­kas ne­vyks­ta šiaip sau. Da­ry­da­mas ką nors blo­go su­lauk­si tri­gu­bo at­sa­ko. Ko­dėl pa­sau­ ly­je da­bar tiek blo­gio, ku­ris išau­go iki Jo­no Bi­liū­no kal­no? Vis­kas grįž­ta pas žmo­nes, pa­sė­ju­sius blo­gy­bes, neiš­tai­sy­tas klai­das.

– O kur lai­ko­te už il­gą ke­lią į sa­vo pro­fe­si­nį kal­ną gau­tas Šv. Kris­to­fo­ro sta­tu­lė­les, ki­tus ap­do­va­ no­ji­mus? Na­mie Užu­ py­je ar Pa­lan­go­je?

8

Moters triumfas | 2013 ruduo

– Užu­py­je. Čia, na­muo­se, tu­riu sa­vo al­to­rė­lį, prie jo įgau­nu jė­gų. Ja­me vis­kas su­gru­puo­ta kaip pan­teo­ne. Ne, ne­su keis­tuo­lė, ku­ri ren­ka vis­ką, kas pa­ten­ka po ran­ka, bet vi­si daik­tai, ku­rie gy­ve­na su ma­ni­mi, man la­bai bran­gūs ir nie­ko ne­ga­liu iš­mes­ti.

Eik klau­sy­da­ma­sis sa­vo šir­dies bal­so. Dėl to ir ne­de­juo­ju, nors ke­lias ir ak­me­nuo­tas.

– Kaip ir fo­tog­ra­fi­jų, ku­rių, kaip te­ko gir­dė­ti, pul­tu­mė­te gel­bė­ti, jei jū­sų na­ mus siaub­tų gais­ras?

– Taip, taip. Rai­mun­das – la­bai ta­len­ tin­gas fo­tog­ra­fas. Egois­tiš­ka, bet mū­sų na­muo­se la­bai daug ma­no fo­tog­ra­fi­jų. Jis ma­tė ma­ne to­kią, ko­kią sa­ve my­liu, ma­tė ma­ne, bū­nan­čią sa­vi­mi. Ir įam­ži­no. Tos nuo­trau­kos man la­bai bran­gios.

Iliu­zi­jos klai­di­na

– Sa­ko, kad jū­sų na­mai pri­me­na teat­rą – daug spin­te­lių, ko­mo­dų, veid­ro­džių.

– O, veid­ro­džių tik­rai la­bai daug. Jie man la­bai svar­būs. Ga­lė­čiau gy­ven­ti kvad­ra­te iš veid­ro­džių su rė­mais. Be jų jau­čiuo­si ne­sau­giai, kaip be ran­kų.

– Tai – nar­ci­siz­mas? Sa­kė­te, kad my­li­te sa­ve ir sa­vo kū­ną.

– Ne­su nar­ci­zė, bet kū­ną my­liu, iš da­lies esu kū­no kul­to at­sto­vė. Gra­ži sie­la gra­ žia­me kū­ne – man tai pa­tin­ka. Kaip sa­kė ra­šy­to­jas An­to­nas Če­cho­vas, žmo­gaus vis­kas tu­ri bū­ti gra­žu: ir vei­das, ir dra­bu­ žiai, ir sie­la, ir min­tys.

– Ar na­muo­se tarp dau­gy­bės veid­ro­ džių ne­si­jau­čia­te kaip Ali­sa veid­ro­džių ka­ra­lys­tė­je, kur la­bai ne­sun­ku pa­si­klys­ti, pa­mes­ti sa­vo tik­rą­jį „aš“?

– La­bai tei­sin­gai pa­ste­bė­jo­te. Iliu­zi­jos klai­di­na. Bet il­gai žiū­rė­da­ma į veid­ro­ dį ga­liu priim­ti spren­di­mus, veid­ro­dis iš­trau­kia iš ma­nęs min­tis – kaip sau­lės zui­ku­tį, to­kį stai­gų, ašt­rų, ga­lin­tį vis­ką pra­de­ginti. Šir­dy­je nuo ma­žens esu vie­ni­šė, to­dėl la­bai pa­si­ti­kiu veid­ro­džiais, ku­rie ta­po ma­no drau­gais.

Veid­ro­dis pa­sa­ko „stop“ ar­ba pa­ska­ti­na tam, ko ne­drįs­čiau, ir kuž­da: „Eik, da­ ryk.“ Ar­ba: „Ne, gė­da, ne­ga­li­ma.“ – Nie­ka­da ne­ding­te­lė­jo min­tis, kad jū­sų gy­ve­ni­me esa­ma bė­gi­mo nuo sa­vęs? Ir veid­ro­džiai, ir teat­ras, ir vaid­me­nys – gal tai bė­gi­mas į iliu­zi­ją, ki­tų pa­sau­lių il­ge­sys?

– (At­si­sė­da prieš veid­ro­dį.) Gal­vo­ju.

Veid­ro­dis pa­de­da pa­gau­ti sa­ve, iš­sau­go­ ti iliu­zi­ją, žais­ti su tuo, kas gra­žu, ge­ra.

Pa­si­mė­gau­ti tuo kuo il­giau. Ži­nau, bus ne­lai­mių, li­gų, skaus­mo. Vis­ko bus. Bet šian­dien, kiek įma­no­ma, ap­gau­nu sa­ve, kol dar ga­liu. Kaip vai­kas su žais­lu. No­riu gy­ve­ni­mą da­ry­ti ir ma­ty­ti gra­žes­nį, ne­ no­riu pur­vo, bai­sios tie­sos, blo­gio. Taip, gal­būt aš są­mo­nin­gai sie­kiu pa­si­mė­gau­ti iliu­zi­ja. Iliu­zi­ja – bran­gus ma­lo­nu­mas (mirk­te­lė­ja).

– Ta­čiau tai ne­pa­de­da, jei vis dėl­to sa­ko­ te, kad ne­sa­te lai­mės kū­di­kis?

– Įsi­jun­gia jaus­mus slo­pi­nan­tis pro­tas.

Ten­ka dirb­ti dvi­gu­bai dau­giau, rei­kia įro­ dy­ti dau­giau nei ki­tiems žmo­nėms. Sa­ve tri­gu­bai ap­sun­ki­nu, uži­mu ne­pa­to­gias po­zi­ci­jas, vis­ką ašt­ri­nu. Jei bū­na per­ne­lyg leng­va, pa­pras­ta, man tam­pa neį­do­mu ir aš bė­gu nuo to­kios lai­mės.

Teat­ro ir cir­ko vai­kas – Kam jums rei­kia teat­ro?

– Teat­ras man – no­ras da­ly­tis sa­vo pa­tir­ ti­mi, gar­siai mąs­ty­ti. Sa­vo bu­vi­mu sce­no­je no­riu iš­pro­vo­kuo­ti dis­ku­si­ją apie gė­rį. No­ riu pri­si­dė­ti prie gė­rio, ge­ru­mo gau­si­ni­mo pa­sau­ly­je, no­riu to­kių per­so­na­žų. Tu­rė­jau lai­mės dirb­ti su re­ži­sie­riais, ku­rie da­vė erd­ vės. Ma­no at­vi­ru­mas ra­do ni­šą iš­si­pil­dy­ti.

Kai sce­no­je kal­bu sa­vo su­kur­tų per­so­na­žų lū­po­mis, esu ma­žiau pa­žei­džia­ma nei gy­ ve­ni­me. Sce­no­je tu­riu dau­giau tei­sių, nes ki­taip lik­tų tik ke­lias į re­vo­liu­ci­ją.

– Ir dėl ne­tik­ru­mo ven­gia­te ki­no, ypač – te­le­vi­zi­jos? Bet juk ten kur kas di­des­ni pi­ni­gai.

– Ki­ną my­liu. Bet ne­su­sik­los­tė. Teat­rą die­vi­nu. O tam, kas vyks­ta te­le­vi­zi­jo­je, sun­kiai pa­si­duo­du, nors pi­ni­gų be­pro­tiš­ kai trūks­ta.

– Yra daug žmo­nių, ku­rie gy­ve­na už 1500 li­tų per mė­ne­sį.

– Yra, bet aš už­dir­bu ma­žai – net gė­da sa­ky­ti. ►

herojÄ—

Moters triumfas | 2013 ruduo

9

herojė

◄– Gal gė­da tu­rė­tų bū­ti tiems, ku­rie už­dir­ba šim­tus tūks­tan­čių ar mi­li­jo­nus, o sa­vo dar­buo­to­jams per mė­ne­sį mo­ka po 1000 li­tų?

– Tik­rai. Šia te­ma ga­lė­čiau kal­bė­ti iš as­ me­ni­nės pa­tir­ties – tu­riu daug nuo­skau­ dų. Už spek­tak­lius per mė­ne­sį su­si­kau­pia apie 1200 li­tų ho­no­ra­ras. O va­sa­rą ga­li ir nie­ko ne­bū­ti. Tie­sa, dar lie­ka įgar­si­ni­mas, rek­la­ma, fo­tog­ra­fi­ja.

– Tai štai ko­dėl iš­gir­do­me jū­sų bal­są rek­la­mo­je.

– Dėl to ne­sma­giai jau­čiuo­si. Ma­ny­je pjau­na­si teat­ras su te­le­vi­zi­ja. Kū­nas sa­ko „taip“, bet sie­la – „ne“.

– Jū­sų gy­ve­ni­mas – am­ži­na ko­va?

– Taip, ko­vo­ju kaip am­ži­nas ka­rei­vis.

Kar­tais jau­čiuo­si kaip Ko­lum­bas, at­ ran­dan­tis ki­tus kraš­tus ir ke­lius. Rei­kia ap­gin­ti, iš­sau­go­ti sa­ve, ki­taip su­lauk­si prie­kaiš­tų, pa­ty­čių.

– Bet Car­lo­so Cas­ta­ne­dos mo­ky­to­jas in­dė­nas don Chua­nas sa­kė, kad jei ei­ni šir­dies ke­liu, jis ne­bus sun­kus.

– Ži­nau. Eik klau­sy­da­ma­sis sa­vo šir­dies bal­so. Dėl to ir ne­de­juo­ju, nors ke­lias ir ak­me­nuo­tas. Teat­ras – ma­no šir­dies ke­lias, man re­gis, kad ir kiek gy­ven­čiau gy­ve­ni­mų. Tie­sa, dar ir cir­kas. Tė­čiui net prie­kaiš­ta­vau, kam ma­nęs vai­kys­tė­je nea­ti­da­vė į cir­ką.

Vis­kas atei­na per kant­ry­bę – Ar jums sun­ku kal­bė­ti apie vai­kus?

10

Moters triumfas | 2013 ruduo

Nea­be­jo­ju, kad jau­čia­te ap­lin­ki­nių spau­ di­mą.

– Jau­čiuo­si keis­tai. Tar­si ne­pa­gim­džiu­si tu­rė­čiau jaus­ti kal­tę vi­suo­me­nei. Tar­si esu ne­nor­ma­lus, tre­čia­rū­šis, žmo­gus. Bet jei tai neį­vy­ko, juk ga­li­ma pa­da­ry­ti ki­tų ge­rų dar­bų.

– Sup­ran­tu, kad vai­ke­lis – tai ne pir­ ki­nys pre­ky­bos cent­re. Bet jums tur­būt liūd­na per Ka­lė­das?

– Ir per Ve­ly­kas! Bet taip lem­ta.

– Žiū­rė­da­ma į veid­ro­dį jūs sau at­sa­kė­te į klau­si­mą, ko­dėl taip su­si­klos­tė?

– Pa­se­nau ne­spė­ju­si užaug­ti. Kiek­vie­ ną die­ną at­ro­dė, kad ne­sub­ren­dau, esu vai­kas, gy­ve­ni­mas dar tik pra­si­de­da, o gal­vo­je – vė­jai. Ne­sus­tab­džiau sa­vęs lai­ ku, ne­pa­sa­kiau, kad lai­kas užaug­ti. O jei tu­rė­čiau vai­ką, vis­ką skir­čiau jam. Man – ar­ba vis­kas, ar­ba – nie­ko. Ir lai­kas praė­jo grei­čiau už ma­ne.

– Edi­ta Mil­da­žy­tė mū­sų žur­na­le tei­gia, kad di­džiau­sias mo­ters trium­fas – mo­ ti­nys­tė, ne­pai­sant vi­sos jos pa­gar­bos šo­kė­joms, ak­to­rėms. Ji tei­gia, kad vai­kas svar­biau už di­džią­ją sce­ną.

– Iš da­lies su tuo su­tin­ku. Su­tik­tų tur­ būt 95 pro­c. mo­te­rų. Bet aš mo­ti­nys­tės ne­pa­ty­riau, tad ma­no ke­lias – ki­toks. Ir aš ne tik apie kar­je­rą. Ga­li bū­ti ir tre­čias kam­pas. Kar­tais taip nu­tin­ka su per­ne­ lyg il­gai gy­ve­ni­mu be­si­džiau­gian­čio­mis mo­te­ri­mis, ku­rios, kaip aš, pra­bun­da per­ne­lyg vė­lai.

Aš su tuo su­si­tai­kiau, nors kai ku­rioms, ži­nau, su­ky­la pa­gie­ža, pyk­tis, bet vi­sa tai rei­kia nu­ga­lė­ti.

– Kas jums yra trium­fas?

– To­kios aki­mir­kos ne­pa­ty­riau. Esu sa­ vik­ri­tiš­ka ir vis­kas man atei­na per di­de­lę kant­ry­bę.

– Nuo­lat kar­to­ja­te, kad do­va­no­da­ma gau­na­te ener­gi­jos. Ką sau do­va­no­tu­mė­te žo­džiais, pa­lin­kė­ji­mu?

– Būk stip­ri sa­vo ke­ly­je, skleisk gė­rį ir tu­ rėk va­lios juo da­ly­tis. Jei tu­ri bent dve­jus marš­ki­nius, vie­nus pa­do­va­nok tam, kas ne­tu­ri. Tu­rėk va­lios at­si­sa­ky­ti, ati­duo­ti.

– Ir to­liau ei­si­te į ne­ži­nią, į tai, kas ne­ pa­tir­ta, neiš­ban­dy­ta?

– Ei­nu ten ir to ne­bi­jau. Nie­ka­da ne­sie­ kiau sau­gaus chres­to­ma­ti­nio gy­ve­ni­mo ir ty­laus ke­lio. Be ki­ta ko, no­riu ko­vo­ti už žmo­nių ir gy­vū­nų tei­ses, už gro­žį ir gė­rį.

– Kal­ba­mės per pil­na­tį. Ko­kia min­tis šau­na į gal­vą, žvel­giant į mė­nu­lį?

– Bep­ro­tiš­kai my­liu mė­nu­lį. Jis man sim­bo­li­zuo­ja pil­nat­vę, ra­my­bę, ab­so­liu­tų gė­rį ir lai­mę. Kai dan­gu­je švie­čia pil­nas mė­nu­lis, tu­riu la­bai daug jė­gų, pla­nuo­ ju, ku­riu. Jis ma­ne ska­ti­na su­kur­ti tai, kas gra­žiau­sia. Kai per pil­na­tį va­žiuo­ju mė­nu­lio ke­liu, ne­no­riu, kad tas ke­lias pa­ si­baig­tų, – su­ku ra­tus vie­ną po ki­to, nors jau pir­ma ar ant­ra va­lan­da nak­ties.

– Tai­gi jūs – mo­te­ris iš jū­ros, veid­ro­džių ka­ra­lys­tės ir mė­nu­lio?

– Tur­būt la­biau­siai iš mė­nu­lio. Sa­ko, ry­ tas už va­ka­rą pro­tin­ges­nis, bet ge­riau­sius dar­bus, es­ki­zus su­kū­riau mė­nu­lio švie­ so­je. Bū­ti mė­nu­lio švie­so­je man – ab­so­ liu­ti lai­mė. Tuo­met no­ri­si tar­ti: „Sus­tok, aki­mir­ka ža­vin­ga.“

▪

tema

Didžioji trium

Trys su­tam­pan­čios nu

12

Moters triumfas | 2013 ruduo

mfo arka

uo­mo­nės

tema

Už­dirb­tas pir­ma­sis mi­li­ jo­nas, kar­je­ros vir­šū­nė, sa­vas vers­las, ap­do­va­no­ ji­mai? Pui­ku! Bet trims ži­no­moms mo­te­rims vi­sa tai nu­blanks­ta prieš di­ džiau­sią mo­ters trium­fą – mo­ti­nys­tę ir har­mo­ni­ją šei­mo­je.

Teks­tas: Da­riaus Sė­le­nio nuotraukos: „Shutterstock“, Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vai­tės, šarūno mažeikos / BFL

Prie­šams už­de­ga žva­ku­tę „Esu eko­no­mis­tė ir pre­ci­ziš­kai ver­ti­nu žo­džius, – ne­sku­bė­da­ma kal­bė­jo ži­no­ma eko­no­mis­tė, ne­prik­lau­so­ma eks­per­tė 45-erių Rū­ta Vai­nie­nė. – Trium­fas man aso­ci­juo­ja­si su prie­šo nu­ga­lė­ji­mu. Bū­tent nu­ga­lė­ję prie­šus pro pa­sta­ty­tas trium­fo ar­kas žy­giuo­da­vo kar­žy­giai.“ „Aš su prie­šais ne­ko­vo­ju, ne­švais­tau tam lai­ko, – šyp­te­lė­jo R.Vai­nie­nė. – Ei­nu sa­vo ke­liu, o prie­šams už­de­gu žva­ku­čių Vil­niaus Šv. Dva­sios cerk­vė­je.“ Trium­fą pa­ly­gi­nu­si su ypa­tin­ga bū­se­na, Rū­ta ne­slė­pė, kad tai trun­ka nuo ke­lių mi­nu­čių iki ke­lių va­lan­dų. Pas­kui vis­kas grįž­ta į sa­vo vė­žes. „Jau­čiau lai­mę, kai įsto­jau į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, tuo­me­tį Pra­mo­nės, da­bar – Eko­no­mi­kos fa­kul­te­tą. Lai­kiau ma­te­ma­ ti­kos eg­za­mi­ną, bu­vo 16 už­duo­čių, ga­vau de­šim­tu­ką, – šyp­sojo­si Rū­ta. – Bu­vau de­vin­ta­me dan­gu­je, kai bai­giau si­dab­ro me­da­liu.“ Pa­si­ten­ki­ni­mą dėl sa­vo dar­bo R.Vai­ nie­nė jau­tė ir va­do­vau­da­ma Lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­tui juo­džiau­siu sunk­me­čiu, kai rei­kė­jo už­tik­rin­ti ins­ti­tu­to funk­cio­na­ vi­mą, priim­ti ne­po­pu­lia­rius spren­di­mus, ne­da­ly­ti pre­mi­jų. ►

Moters triumfas | 2013 ruduo

13

tema

Dar­bas svar­bus kiek­vie­ no mū­sų gy­ve­ni­me, bet tai – tik dar­bas, su­ge­dęs au­to­mo­bi­lis – tik me­ta­ las, bė­gan­tis pro sto­gą van­duo – tai, ką ga­li­ma ne­sun­kiai su­re­mon­tuo­ti.

◄ „Tai – ne pel­no or­ga­ni­za­ci­ja, o rei­kė­jo

su tu­ri­mais iš­tek­liais iš­sau­go­ti bran­duo­lį, ne­ma­žin­ti ap­su­kų. No­rė­da­ma lik­ti to­je pa­čio­je vie­to­je, tu­rė­jau bėg­ti kuo grei­ čiau“, – pri­si­mi­nė eko­no­mis­tė.

Kai už­mirš­ti skaus­mus ir rū­pes­čius Kaip di­džiau­sią sim­bo­li­nį trium­fą R.Vai­ nie­nė įvar­di­jo ne pro­fe­si­nius pa­sie­ki­ mus, o mo­ti­nys­tę – abie­jų sa­vo vai­kų gi­mi­mą. Rugp­jū­tį sū­nui Au­gus­ti­nui su­ka­ko 21-i, lapk­ri­tį duk­rai Bar­bo­rai sueis 13 me­tų. „Tai – ne­nu­sa­ko­mas lai­mės jaus­mas, ab­so­liu­ti pa­lai­ma. Ir da­bar, kai apie tai kal­bu, šir­dį už­plūs­ta ši­lu­ma“, – nuo­šir­ džiai šyp­so­josi R.Vai­nie­nė, pri­si­mi­nu­si, kaip į pa­sau­lį atė­jo jos at­ža­los. Abu jos vai­kai gi­mė Vil­niu­je, An­ta­kal­nio li­go­ni­ nė­je. „Abu kar­tus svei­ki­nau­si su mir­ti­mi.

Si­tua­ci­jos bu­vo la­bai su­dė­tin­gos. Ta­čiau,

14

Moters triumfas | 2013 ruduo

gi­mus vai­kams, už­mirš­ti vi­sus rū­pes­ čius, skaus­mus, ne­gąs­di­na ir neeg­zis­tuo­ja jo­kios pro­ble­mos. Ir kai pa­ti­ri tą trium­fą, kai lie­ki gy­va, su­pran­ti, kad esi vai­kams rei­ka­lin­ga, tu­ri pa­dė­ko­ti kaž­kam, esan­ čiam aukš­čiau virš šios že­mės ir ta­vęs“, – kal­bė­jo eko­no­mis­tė.

Gy­ve­ni­mas zeb­ro raš­tais R.Vai­nie­nė pri­pa­ži­no, kad lai­mės, trium­fo aki­mir­kos ne­bus to­kios ryš­kios, jei ne­bū­si iš­gy­ve­nęs skaus­mo, duo­bių, sun­ku­mų. „Ma­no sun­ku­mai la­bai as­me­niš­ki“, – nu­ti­lo R.Vai­nie­nė. Di­džiau­sio­mis ji va­di­ na ne dar­bi­nes, o as­me­ni­nes bė­das. „Dar­bas svar­bus kiek­vie­no mū­sų gy­ve­ni­me, bet tai – tik dar­bas, su­ge­dęs au­to­mo­bi­lis – tik me­ta­las, bė­gan­tis pro sto­gą van­duo – tai, ką ne­sun­kiai ga­li­ma su­re­mon­tuo­ti“, – kal­bė­jo ji. „Skau­džiau­sia yra ne­tek­tys, – ta­rė ži­no­ma mo­te­ris. – Kai man bu­vo pus­

de­šim­tų me­tu­kų, mi­rė ma­ma. Da­bar, žiū­rė­da­ma į sa­vo duk­rą, neį­si­vaiz­duo­ju, kaip tai iš­tvė­riau ir neišp­ro­tė­jau. To­kių as­me­ni­nių skau­džių da­ly­kų bu­vo daug, kaip ir kiek­vie­nam žmo­gui. Vi­siems bū­na aki­mir­kų, kai vis­kas lūž­ta, gen­da ir at­ro­ do – ne­su­sit­var­ky­si, bet gy­ve­ni­mas kaip zeb­ras – juo­dą spal­vą anks­čiau ar vė­liau kei­čia bal­ta.“

Ne­pa­ly­gi­na­mi da­ly­kai Mes mo­ko­mės eko­no­mi­kos, fi­zi­kos, ma­ te­ma­ti­kos, ta­čiau di­džiau­sias moks­las, anot ne­prik­lau­so­mos eks­per­tės R.Vai­ nie­nės, ku­rio nie­kas ne­mo­ko uni­ver­si­ te­tuo­se, – bū­ti tė­vais. Nors tė­vais tam­pa dau­gu­ma vi­suo­me­nės.

Ir jo­kie va­do­vė­liai esą ne­paaiš­kins at­ša­lu­sių san­ty­kių prie­žas­čių, nes tai – in­di­vi­dua­lu. Ir net ge­le­ži­nė eko­no­mis­tė ga­li ap­si­verk­ti. Bet ne vien pri­si­mi­nus skau­džius iš­gy­ve­ni­mus – aša­ros su­bliz­ga ir iš džiaugs­mo.

tema

Kai sū­nus bai­gė mo­kyk­lą, pra­dė­jo dirb­ti, ga­vo dip­lo­mą sto­vyk­lo­je, įvei­kė ma­žą sa­vo nau­jo ke­lio eta­pą, ma­mos aky­ se bliz­gė­jo džiaugs­mo aša­ros. Jos bliz­gės ir kai duk­ra įgy­ven­dins sva­jo­nę tap­ti ve­ te­ri­na­re, kai abu vai­kai taps sa­va­ran­kiš­ki, tvir­tai at­si­stos ant ko­jų.

Man pa­si­se­kė. Su­ti­kau nuo­sta­bų vy­rą, ku­ris ma­ ne glo­bo­ja ir pa­de­da jaus­ tis tik­ra mo­te­ri­mi. Tai – la­bai ge­ra ir nuo­sta­bu.

R.Vai­nie­nė sie­kia bū­ti ak­ty­vi ir dar­bi­ nė­je veik­lo­je, la­biau­siai jo­je ji no­rė­tų at­ ga­li­nio ry­šio, ap­čiuo­pia­mo re­zul­ta­to, nes mak­roe­ko­no­mi­ka – ga­na abst­rak­tu. „Kar­je­ra, sa­vęs at­sklei­di­mas yra svar­bu, – pri­pa­ži­no eko­no­mis­tė. – Bet ar ga­li bū­ti di­des­nis trium­fas už mo­ti­ nys­tę ir sa­vo vai­kų užau­gi­ni­mą do­rais žmo­nė­mis? To ne­pa­ly­gin­si su jo­kiais pel­no ro­dik­liais.“

Idea­lios die­nos ry­tas Kiek­vie­na mo­te­ris skir­tin­gai su­ pran­ta ir at­ran­da trium­fo aki­mir­ kas. Tuo nea­be­jo­ja vers­li­nin­kė Dai­na Bo­sas. „Esu ma­ma, žmo­ na, duk­ra, vir­ši­nin­kė.

Man di­džiau­sias trium­ fas – at­ras­ti auk­so vi­du­rį tarp ko­pi­mo kar­je­ros laip­tais bei tos švel­nio­sios „aš“, ku­ri glau­džia sa­vo vai­kus ir bu­čiuo­ja my­li­mą vy­rą“, – tei­gė Klai­pė­ do­je gy­ve­nan­ti mo­te­ris. „Esu lai­min­giau­sia, kai ma­no šei­mo­je vy­rau­ja dar­na, o vy­ras An­ta­nas sku­ba na­mo, nes jam čia ge­riau­sia“, – D.Bo­sas da­li­jo­si pa­pras­tais ir kar­tu ne­pap­ras­tais mo­te­riš­kais džiaugs­mais.

Dai­na pa­brė­žė, kad svar­biau­sias da­ly­ kas jai – šei­ma. Mo­te­ris, su­kau­pu­si sa­vo pa­tir­ties, iš­gy­ve­nu­si ne­sėk­mių, su­ti­ko pui­kų vy­rą ir abu drau­ge su­kū­rė nuo­sta­ bius san­ty­kius, ku­rie har­mo­nin­gai de­ra su dar­bu. „Jau­čiuo­si la­bai lai­min­ga, – ne­si­pui­kuo­ da­ma sa­kė vieš­bu­čio ir res­to­ra­no „Gam­tos

per­las“ Kark­lė­je sa­vi­nin­kė D.Bo­sas. – Ma­ no trium­fas – kai ga­liu at­si­kel­ti ne­sku­ bė­da­ma, pa­ža­din­ta ne ža­din­tu­vo, bet ma­žo­sios duk­re­lės. Kar­tu su ja pa­si­klau­sy­ ti, kaip tė­tis An­ta­nas skai­to jos mėgs­ta­mas kny­ge­les, iš­ger­ti ry­te ka­vos, at­lik­ti iš anks­ to su­pla­nuo­tus dar­bus, per pie­tus su­si­tik­ti su vy­ru pui­kia­me res­to­ra­ne, ras­ti lai­ko spor­tui, o va­ka­re pa­si­džiaug­ti vai­kais.“ „An­ta­nas – vy­ras, apie ku­rį sva­jo­jau, jau­čiu jo stip­rų už­ nu­ga­rį, jau­čia­me har­mo­ni­ją ir dėl to trium­fuo­ ja šei­ma. Tai – di­džiau­sia tvir­ty­bė“, – kal­ bė­jo Dai­na.

Ar pi­ni­gai ir kar­je­ra pa­guos?

22-ejų sū­nų Lu­ką ir dvi duk­ras – 13-os Ma­ri­ją ir tre­jų Mag­da­le­ną – tu­rin­ti Dai­na ne­slė­pė, kad kar­je­ra jai svar­bu, bet tai – to­li gra­žu ne pa­grin­di­nis da­ly­kas.

Anks­čiau ji daug dir­bo, nuo­sa­vas vers­ las rei­ka­la­vo di­de­lio at­si­da­vi­mo, jau­nys­tė­ je pa­da­rė daug klai­dų, griu­vo šei­ma, vi­sur sku­bė­jo, bet nie­kur ne­spė­jo. „Ta­čiau man pa­si­se­kė. Su­ ti­kau nuo­sta­bų vy­rą, ku­ris ma­ne glo­bo­ja ir pa­de­da jaus­tis tik­ra mo­te­ri­mi. Tai – la­bai ge­ra ir nuo­sta­bu“, – tei­gė D.Bo­sas.

Tie­sa, Dai­na ne­sė­di na­mie, ne­vaikš­to vien po gro­ žio sa­lo­nus: ji dir­ba, sie­kia bū­ti įdo­mi, su­tvar­kė sa­vo gy­ ve­ni­mą ir vers­lą taip, kad, be mėgs­ta­ mo dar­ bo, lik­tų lai­ko šei­mai.

Sū­nus Lu­kas jau užau­go, gy­ve­na at­ski­rai, tad pa­sta­ruo­ju me­tu ji daž­niau lai­ką lei­džia su vy­ru ir duk­ro­ mis. „Trium­fą, ži­ no­ma, kiek­vie­na mo­te­ris su­pran­ta skir­tin­gai. Ku­riai nors di­džiau­sias trium­fas – kar­ je­ros vir­šū­nė, – sa­kė D.Bo­sas. – Bet ne­rei­kia sek­ti pa­sa­kai­čių, kad di­džio­sios kar­je­ ros ne­rei­ka­lau­ja au­kų. Ką nors paau­ko­ti rei­kia, ir daž­niau­siai tai bū­ na šei­ma – vy­ras ►

Moters triumfas | 2013 ruduo

15

tema

◄ ar­ba san­ty­kiai su vai­kais. Tu­ri­me daug

pa­vyz­džių, kad di­de­lę kar­je­rą pa­da­riu­sios mo­te­rys yra vie­ni­šos. Ne­ti­kiu, kad grį­žu­ sios į tuš­čius na­mus jos trium­fuo­ja ly­giai taip pat, kaip ir vers­le. Kad ir ko­kias kar­ je­ros aukš­tu­mas bū­tų pa­sie­ku­sios.“ „Pi­ni­gai, kar­je­ra – tai lai­ki­ni da­ly­kai.

Ar tai pa­guos, ar tuo trium­fuo­si am­ži­nai?

– klau­sė Dai­na. – To­dėl lie­ka di­džio­sios ver­ty­bės – šei­ma ir žmo­nės.“

Pės­čio­mis į li­go­ni­nę

„Nė­ra di­des­nio trium­fo už mo­ti­nys­tę, – net nea­be­jo­jo žur­na­lis­tė, dau­gy­bės lab­ da­ros pro­jek­tų ini­cia­to­rė Edi­ta Mil­da­žy­tė.

– Nė­ra svar­bes­nio da­ly­ko, nei pa­gim­dy­ti ki­tą žmo­gų. To­kia mū­sų bio­lo­gi­ja. Dėl to žy­di gė­lės, pra­žys­ta obe­lys, ap­si­plunks­ nuo­ja paukš­čiai, pa­si­puo­šia vy­rai, o mo­te­rys vil­ki trum­pes­nė­mis su­kne­lė­mis.

De­ja, tai pa­mirš­ta šiuo­lai­ki­nė ci­vi­li­za­ci­ja.

Mo­ters trium­fas – gim­dy­mas ir vai­kai.“ Edi­ta mie­lai ga­li pa­sa­ko­ti apie di­džiau­ sias sa­vo trium­fo aki­mir­kas – kai gi­mė jos vai­kai.

Duk­rą Rū­tą pa­gim­dė per eko­no­mi­nę blo­ka­dą: 1990 m. rug­sė­jo 25 d. ji pės­ čio­mis ėjo tris ki­lo­met­rus iš Mar­ku­čių į Vil­niaus Rau­do­no­jo Kry­žiaus li­go­ni­nę gim­dy­ti. „Bu­vo blo­ka­da, trū­ko ben­zi­no, ne­va­ ži­nė­jo vie­ša­sis trans­por­tas. Gim­džiau

19 va­lan­dų, – pri­si­mi­nė Edi­ta. – Bet kai gi­mė Rū­ta, pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me su­vo­ kiau, kad iš vai­ko, ku­ris anks­čiau bu­vo tik duk­ra, ta­pau ma­ma. Šis jaus­mas itin smar­kiai vo­žė per ma­kau­lę. To neį­ma­no­ ma iš­reikš­ti žo­džiais, tos trium­fo lai­mės neį­ma­no­ma ap­ra­šy­ti.“

Ap­do­va­no­ji­mai ne­ten­ka reikš­mės Tas die­viš­kas trium­fas už­go­žė vi­sa ki­ta – tai, kad su ta­lo­nais ran­ko­se rei­kė­jo sto­vė­ti ei­lė­je prie mui­lo, cuk­raus, svies­to. Tai, kad mais­ tui rei­kė­jo au­gin­ti kiau­les, viš­tas, o prieš Ka­lė­das vie­na mo­te­ris su­ga­di­no de­fi­ci­ti­nę an­tį – jos taip ir ne­pa­vy­ko ge­rai iš­rū­ky­ti. „Bu­vau lai­min­giau­sia pa­sau­ly­je“, – šyp­ so­jo­si Edi­ta, ku­ri ly­giai taip pat jau­tė­si, kai Rū­tai, su­lau­ku­siai me­tų ir 6 mė­ne­sių, pa­do­va­no­jo bro­liu­ką Do­mą. Tuo­met blo­ka­da jau bu­vo pa­si­bai­gu­si, o gim­dy­ mas tru­ko la­bai trum­pai – ne­spė­jus vy­rui grįž­ti iš Rau­do­no­jo Kry­žiaus li­go­ni­nės į na­mus Mar­ku­čiuo­se. „Kiek­vie­nas su­si­ti­ki­mas su nau­ju žmo­ gu­mi, ku­ris per ta­ve kaip ste­buk­las atei­na į svie­tą, – kaž­kas ne­pap­ras­ta. Ir tuo­met smulk­me­no­mis tam­pa vi­si ap­do­va­no­ji­ mai, me­tų pa­sie­ki­mai, pri­zai, ti­tu­lai. Tai jau ne­tu­ri reikš­mės, tai – nie­kis“, – sa­kė E.Mil­da­žy­tė.

Di­džiau­sia sce­na – vai­ko lo­vo­je „Ga­li­me me­luo­ti sau, ga­li­me pa­sa­ko­ti, ko­kios esa­me fe­mi­nis­tės, ga­li­me sa­ky­ti vie­na, ant­ra, tre­čia. Bet jei mo­te­ris ne­ su­si­lau­kia vai­kų, jos gy­ve­ni­mas nė­ra vi­sa­ver­tiš­kai pa­vy­kęs. Mes su­kur­tos mo­ti­nys­tei, – nea­be­jo­jo E.Mil­da­žy­tė. – At­sip­ra­šau vi­sų mo­te­rų, ku­rios ne­su­si­ lau­kė vai­ke­lių. At­sip­ra­šau vi­sų ar­tis­čių, dai­ni­nin­kių, šo­kė­jų, ku­rioms di­džiau­sias trium­fas – su­šok­ti Ži­zel di­džiau­sio­je ir gar­siau­sio­je pa­sau­lio sce­no­je. Vis dėl­to aš ma­nau, kad di­džiau­sia pa­sau­lio sce­na yra ta­vo vai­ko lo­vo­je.“ Ką da­ry­ti toms, ku­rios dėl to ne­ga­li trium­fuo­ti, – Die­vas ne­da­vė ga­li­my­bės su­ si­lauk­ti vai­kų? E.Mil­da­žy­tė to­kioms mo­te­ rims pa­ta­rė ras­ti ki­tų trium­fo si­tua­ci­jų. „Bet kol ne­pa­ra­ga­vai to di­džio­jo trium­fo sal­du­mo, jo ne­su­vok­si. Kal­bė­jau apie tai ir su daug eman­ci­puo­tų mo­te­rų, ku­rios teig­da­vo prie­šin­gai, ne­no­rė­da­vo su­si­lauk­ti vai­kų. Bet vi­sos, juos pa­gim­ džiu­sios, pri­pa­žin­da­vo: Edi­ta, ko­kia tu bu­vai tei­si. Ir ne­svar­bu, vy­ras yra ar jo nė­ra, jis blo­gas ar ge­ras, rū­pi­na­si ar ne.

Tai – tik de­ta­lės. Ir vi­si ki­ti trium­fai prieš mo­ti­nys­tę tam­pa tik trium­fe­liais...“ – įsi­ti­ki­nu­si Edi­ta. Vis dėl­to pa­sku­ti­nę aki­mir­ką šyp­te­lė­jo: „...Išs­ky­rus Rū­tos Mei­lu­ty­tės trium­fą.“

▪

Ga­li­me me­luo­ti sau, ga­li­me pa­sa­ko­ti, ko­kios esa­me fe­mi­nis­tės. Bet jei mo­te­ris ne­su­si­lau­kia vai­ kų, jos gy­ve­ni­mas nė­ra vi­sa­ver­tiš­kai pa­vy­kęs.

16

Moters triumfas | 2013 ruduo

Lyderės ženklai

Niekada „Nuo ma­žens tu­rė­jau ly­ de­rės bruo­žų, – sa­ko 36 me­tų Dže­ne­ta To­li­šaus­kie­ nė. – Ma­ne nuo­lat iš­rink­ da­vo kla­sės se­niū­ne, nuo vai­kys­tės bu­vau ko­vo­to­ja už tei­sy­bę.“ Šian­dien ji – Sei­mo pir­mi­nin­ko Vy­do Ged­vi­lo pa­ta­rė­ja, Lie­tu­ vos smul­kio­jo ir vi­du­ti­nio vers­lo ta­ry­bos, Vaiš­vy­da­ vos bend­ruo­me­nės val­dy­ bos na­rė, Kau­no ap­skri­ ties darb­da­vių aso­cia­ci­jos vi­cep­re­zi­den­tė. tekstas: Jū­ra­tės Kuz­mic­kai­tės Nuotraukos: tomo raginos, asmeninio archyvo

18

Moters triumfas | 2013 ruduo

Lyderės ženklai

nenuleisk rankų – Esa­te ta, ku­riai itin tin­ka api­bū­di­ni­ mas „veik­li mo­te­ris“. To­kia mo­te­ri­mi gims­ta­ma ar tam­pa­ma?

– Ma­no ma­ny­mu, yra pri­gim­ti­nių da­ly­kų, ku­riuos su­stip­ri­na ap­lin­ky­bės, pa­si­rin­ ki­mai. Aš sa­ve veik­lią pri­si­me­nu nuo vai­kys­tės. Už­sis­py­ru­sią, sie­kian­čią tiks­lo – juk esu že­mai­tė, ki­lu­si iš Tau­ra­gės, nors pa­sta­ruo­sius 12 me­tų ma­no na­mai Kau­ne. Tos sa­vy­bės, ku­rios man bu­vo bū­ din­gos, kai dar bu­vau ma­ža, bė­gant lai­kui ypač iš­ryš­kė­jo. Gal­būt to­dėl, kad ga­vau rim­tą po­stū­mį.

– Koks bu­vo tas po­stū­mis?

– Sky­ry­bos – nu­trū­ko ma­no pir­mo­ji san­tuo­ka. Ta­da tar­si at­si­sklei­dė tie mano bruo­žai, ku­rių anks­čiau neį­ver­ti­nau, gal net ne­pas­te­bė­jau. Kai lie­ki vie­na su ket­ ve­rių me­tų duk­re­le ant ran­kų... Nie­ka­da ne­bu­vau to­kia, ku­ri nu­leis­tų gal­vą ir verkš­len­tų, kaip man blo­gai, kaip ma­ne skriau­džia. At­si­ra­do: „Tu ga­li.“ Pra­bu­do pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi. Kai lie­ki vie­na, ne­ ga­li pa­ro­dy­ti silp­nu­mo nei sau, nei vai­kui, už ku­rį esi at­sa­kin­ga. Ir tai ma­ne ver­tė ei­ti į prie­kį, at­ras­ti sa­ve sri­ty­se, su ku­rio­mis anks­čiau ne­tu­rė­jau nie­ko bend­ro.

Man la­bai pa­dė­jo žmo­gus, ku­rį va­di­nu sa­vo mo­ky­to­ju, – Da­nu­kas Ar­laus­kas, Lie­tu­vos vers­lo darb­da­vių kon­fe­de­ra­ci­jos ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius. Mū­sų drau­gys­tė tę­sia­si dau­giau nei de­šimt­me­tį, jis su ma­ ni­mi da­li­jo­si sa­vo įžval­go­mis, pa­tir­ti­mi.

Bend­rau­jant su juo, ma­no mąs­ty­mas ta­po glo­ba­les­nis. Nuo 2006-ųjų ta­pau Kau­no ap­skri­ties darb­da­vių aso­cia­ci­jos vi­cep­re­ zi­den­te.

– Įkū­rė­te nuo­sa­vą vers­lą?

– Ne iš kar­to. Esu bai­gu­si Kau­no tech­no­ lo­gi­jos uni­ver­si­te­tą (KTU), eko­no­mi­kos ir va­dy­bos ba­ka­lau­ro stu­di­jas, dir­bau pri­va­čio­se įmo­nė­se fi­nan­sų ir rin­ko­da­ros sri­ty­se. Nuo­sa­vą vers­lą įkū­riau 2004-ai­ siais. Tai bu­vo sta­ty­bų įmo­nė, jo­je dir­bo apie 50 žmo­nių. Po po­ros me­tų ga­vau prem­je­ro ap­do­va­no­ji­mą kaip jau­niau­sia sėk­min­giau­siai veik­lą pra­dė­ju­si vers­li­nin­ kė. Įmo­nė vei­kė aš­tuo­ne­rius me­tus.

– Iš vers­lo pa­sau­lio at­si­dū­rė­te po­li­ti­ko­je.

Ar la­bai pa­si­kei­tė gy­ve­ni­mas?

– Ži­no­ma. Pa­si­kei­tė gy­ve­ni­mo rit­mas, ki­to­kia dar­bo spe­ci­fi­ ka. Šiek tiek nu­ken­čia šei­ma, vis dėl­to gy­ve­nu tarp dvie­jų mies­tų. Svar­biau­sia, kad ma­ne pa­lai­ko ar­ti­miau­si žmo­nės.

Ir ma­no gy­ve­ni­mo drau­gas, ir duk­tė su­pra­to, kad tai man svar­ bu, kad ma­no pa­si­rin­ki­mas at­sa­kin­ gas. Džiau­giuo­si, jog ma­ni­mi pa­si­ti­kė­jo Sei­mo pir­mi­nin­kas V.Ged­vi­las ir pa­kvie­tė dirb­ti sa­vo ko­man­do­je. Tik iš pra­džių bu­ vo šiek tiek ne­drą­su, aš juk ne­tu­rė­jau dar­bo vals­ty­bės tar­ny­bo­je pa­tir­ties.

Džiau­giuo­si bend­ra­dar­bių ge­ra­no­ riš­ku­mu, pa­gal­ba, pa­ta­ri­mais. Aš esu ko­man­dos žmo­gus.

– Pa­ta­ria­te Sei­mo pir­mi­nin­ kui eko­no­mi­kos ir vers­lo klau­si­mais. O jei jū­sų pa­ta­ri­mo pa­pra­šy­tų na­mų šei­mi­nin­kė? Sa­ky­tų: „Man nu­si­bo­do sė­dė­ti na­muo­se, gau­nant iš vy­ro dien­pi­ni­gių.“ – To­kiai mo­te­riai, ko ge­ro, pa­ tar­čiau keis­ti pro­fe­si­ją. Jei­gu trūks­ta ži­nių, kva­li­fi­ka­ci­jos – mo­ky­tis ar­ba įgy­ti ama­tą ir iš­trūk­ti iš už­da­ro na­mų pa­sau­lio.

Aš nie­ka­da ne­bu­vau na­mų šei­mi­nin­kė ir ne­tu­riu pa­tir­ties, ką reiš­kia iš­leis­ti į mo­kyk­lą vai­kus, pa­skui tvar­ky­ti na­mus ir lauk­ti vy­ro su va­ka­rie­ne. Ta­čiau, ma­nau, Lie­tu­vo­je yra daug lai­min­gų na­mų šei­ mi­nin­kių, ku­rios vi­są sa­vo dė­me­sį ski­ria vai­kams ir šei­mai. Bet aš to­kio gy­ve­ni­mo ne­no­rė­čiau. Sa­vo duk­rai ak­cen­tuo­ju, kad svar­biau­sias mer­gi­nos tur­tas yra iš­si­la­vi­ ni­mas.

Mo­te­rys, net ir ne­tu­rin­čios pa­tir­ties, ga­li pui­kiai in­teg­ruo­tis į dar­bo rin­ką. O iš­si­la­vi­ni­mo – nors šiais lai­kais ama­tą ga­li­ma įgy­ti net ir be jo – vi­sa­da ga­li­ ma siek­ti. Aš, kad ir tu­rė­da­ma pa­tir­ties, iš­si­la­vi­ni­mą, dar­bą, te­be­su stu­den­tė, to­liau mo­kau­si. Stu­di­juo­ju KTU, siek­ siu įgy­ti stra­te­gi­nio val­dy­mo ma­gist­ro laips­nį. Aš įsi­ti­ki­nu­si, kad mo­ky­tis rei­kia vi­są gy­ve­ni­mą.

Ma­nau, kad mo­te­riai, be bui­ties, na­mų, la­bai svar­bi ir sa­vi­raiška.

Kai mo­te­ris sa­ve rea­li­zuo­ja už na­ mų sie­nų, ma­nau, pa­ge­rė­ja ►

Dže­ne­ta To­li­šaus­kie­nė iš ar­čiau ●● Kny­ga ant nak­ti­nio sta­le­lio To­mo Hol­lan­do „Ru­bi­ko­nas.

Res­pub­li­kos trium­fas ir tra­ge­di­ja“. ●● La­biau­siai ža­ vin­tis dai­li­nin­kas Ru­ben­sas, Mi­ke­ lan­dže­las. Šiuo­ lai­ki­nė dai­lė man ne prie šir­dies. ●● As­me­ny­bė, ku­ri įkve­pia Kleo­pat­ra. Drą­si, ryž­tin­ga mo­te­ris.

Dar – Ma­ri­ja An­tua­ne­tė.

Abi tu­rė­jo daug neiš­nau­do­tų ga­li­my­bių. ●● La­biau­siai er­zi­nan­ti žmo­nių sa­vy­bė Me­la­vi­mas. ●● Ge­le­ži­nė tai­syk­lė dar­be Būk pro­fe­sio­na­las. Sirk už sa­vo ko­man­dą, pa­dėk jai. ●● Ska­niau­ sias pa­tie­ ka­las Žu­vies.

Kep­tas otas. ●● Prie­sa­kas bend­rau­jant su ar­ti­mai­siais El­kis su ki­tu taip, kaip no­rė­tum, kad elg­tų­si su ta­vi­mi. ●● La­biau­siai pa­gir­ti­nas bruo­žas prie vai­ro Kul­tū­ra. ●● To­bu­las sa­vait­ga­lis Na­mie su šei­ma – su 17 me­tų duk­ra Me­da, gy­ve­ni­mo drau­gu Ju­ri­ju­mi. Kar­tu pus­ry­ čiau­ti, pie­tau­ti, va­ka­rie­niau­ti. Jei šil­ta, pa­bū­ti lau­ke, gam­to­je. Pa­bend­rau­ti. ●● Trys svar­ biau­si daik­tai ran­ki­nu­ke O, jų dau­ giau nei trys, bet jei trys, tai mo­bi­lu­sis te­le­ fo­nas, pi­ni­gi­nė, aki­niai. Ket­vir­ tas daik­tas – kos­me­ti­nė.

Ir­gi la­bai svar­bus!

Moters triumfas | 2013 ruduo

19

Lyderės ženklai

Darbas: D.Tolišauskienė pataria Seimo pirmininkui V.Gedvilui ekonomikos ir verslo klausimais.

◄ ir san­ty­kiai su ar­ti­miau­sia ap­lin­ka.

Mo­te­ris, pri­si­dė­da­ma prie šei­mos iš­ lai­ky­mo, ge­riau jau­čia­si psi­cho­lo­giš­kai. Šei­mo­je at­si­ran­da nau­jų po­kal­bio te­mų.

– Ar jau ga­li­te sa­ky­ti, kad esa­te rea­li­za­ vu­si sa­ve?

– Iki ga­lo – dar ne. Ma­no gal­vo­je su­ka­si min­tys apie įvai­rius so­cia­li­nius pro­jek­tus.

Ju­ri­jus, gy­ve­ni­mo drau­gas, man sa­ko: „Tu nors pa­lauk, kol Me­da baigs mo­kyk­ lą.“ Bet aš ne­ga­liu ne­gal­vo­ti apie tai, kas man la­bai svar­bu. Vi­są lai­ką, kiek sa­ve pri­si­me­nu, de­giau no­ru pa­dė­ti ki­tiems.

Tai lai­kau sa­vo­tiš­ka sa­vo mi­si­ja. Ir dėl tų so­cia­linių pro­jek­tų... Na, tu­riu to­kią min­tį apie pro­jek­tą su vai­kų na­mais, įtrau­kiant žmo­nes, daug pa­sie­ku­sius vers­le, ki­to­se sri­ty­se. No­rė­čiau, kad jie įkvėp­tų, mo­

20

Moters triumfas | 2013 ruduo

ty­vuo­tų vai­kus sa­vo pa­vyz­džiu. Ma­nau, to­kiems vai­kams neuž­ten­ka vien nu­vež­ti lab­da­ros.

– Jums pa­žįs­ta­mas pil­nat­vės jaus­mas, kad gy­ve­na­te taip, kaip no­rė­tu­mė­te gy­ven­ti?

– Bū­tent taip aš šiuo me­tu ir jau­čiuo­si.

Gy­ve­ni­me man pa­si­se­kė su­tik­ti žmo­ nių, ku­rie da­rė di­de­lę ge­rą įta­ką, vie­naip ar ki­taip lė­mė ma­no pro­fe­si­nę veik­lą, pa­dė­jo ap­si­spręs­ti, pa­ska­ti­no ner­ti ten, kur nie­ka­da ne­ma­niau, kad ner­siu. Aš da­ly­va­vau praė­ju­siuo­se Sei­mo rin­ki­muo­ se – taip, čia aš ma­tau rea­lią ga­li­my­bę pa­dė­ti žmo­nėms. Rin­ki­mų ne­lai­mė­jau, bet Pa­ne­mu­nės vien­man­da­tė­je apy­gar­do­ je iš 17 kan­di­da­tų li­kau tre­čia. De­biu­tas rin­ki­muo­se, ma­nau, pa­vy­ko ne­blo­gai.

– Jei­gu gy­ve­ni­me bū­tų ga­li­ma ką nors pa­keis­ti, ką keis­tu­mė­te?

– Tik­riau­siai nie­ko. Nors tai ne­reiš­kia, kad esu ab­so­liu­čiai vis­kuo pa­ten­kin­ta. Man nie­ ka­da ne­skau­dė­jo gal­vos, tu­rė­siu „Cha­nel“ ran­ki­nę ar jos ne­tu­rė­siu, bet jei ne­pa­vy­ko pa­da­ry­ti ko nors, ką bu­vau už­si­brė­žu­si, jei ne­ga­liu pa­dė­ti žmo­gui, ku­riam pa­dė­ti esu nu­spren­du­si, – ta­da jau ner­vi­nuo­si.

– Kiek kar­tų per die­ną su­skam­ba jū­sų mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas?

– Kai su­kau­si vers­le, tu­rė­jau du te­le­fo­nus ir jie skam­bė­da­vo nuo­lat, ne­nu­til­da­ mi. Ne­per­de­du. Da­bar, lai­mė, te­le­fo­nas skam­ba re­čiau, nors tai ne­reiš­kia, kad esu ma­žiau užim­ta. Bet dau­g dar­bų yra ge­rai – ma­no or­ga­niz­mui priim­ti­nas leng­vas stre­sas.

▪

???????

Uos­ta­mies­čio me­rė?

Ko­dėl gi ne!

Kai po­li­ti­kė Li­li­ja Pet­rai­tie­nė tvir­tai ta­ria, kad jos tiks­ las – bū­ti Klai­pė­dos me­re, aky­se de­gan­tis ryž­tas ir en­tu­ ziaz­mas ne­lei­džia net sua­be­jo­ti, jog mo­ters pa­var­dė tik­rai bus tarp kan­di­da­tų užim­ti uos­ta­mies­čio va­do­vo po­stą.

D

tekstas: Vir­gi­ni­jos Spu­ry­tės nuo­trauka: Vy­tau­to Liau­dans­kio

au­giau nei 20 me­tų po­ li­ti­kos už­ku­li­siuo­se ir are­no­je esan­ti klai­pė­die­ tė L.Pet­rai­tie­nė at­vi­ra: „Kiek­vie­nos par­ti­jos tiks­las yra val­džia, o kiek­vie­no po­li­ti­ko – po­stas, ku­rį užė­męs ga­lė­si priim­ti spren­ di­mus. To­dėl drą­siai ir at­vi­rai sa­kau, kad Klai­pė­dos me­ro pa­rei­gos yra ne tik ma­no sie­kia­my­bė, bet ir tiks­las.“ „Prieš de­šimt me­tų kaž­ko­kio­je kon­ fe­ren­ci­jo­je iš­gir­dau klau­si­mą, ar mo­te­ ris Lie­tu­vo­je ga­li tap­ti pre­zi­den­te. Net ne­sua­be­jo­ju­si at­sa­kiau nei­gia­mai. Ta­čiau, pa­si­ro­do, kly­dau. Es­mė ta, kad kei­čia­si ir mo­te­rys, ir jų vaid­muo, ir pa­ti vi­suo­me­nė.

Pat­riar­cha­li­nis mąs­ty­mas, kad val­dy­ti ga­li tik vy­rai, o mo­te­rys tu­ri su­ktis na­muo­se tarp puo­dų ir vai­kų, pa­ma­žu kei­čia­si. La­ bai tuo džiau­giuo­si“, – tei­gė L.Pet­rai­tie­nė.

Nors po­li­ti­ko­je mo­te­ris yra jau dau­giau nei 20 me­tų, jos žvaigž­dė ėmė spin­dė­ti prieš ke­le­rius me­tus, kai bu­vo iš­rink­ta Klai­pė­dos mies­to ta­ry­bos na­re, Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos Klai­pė­dos sky­ riaus pir­mi­nin­ke. Ne­se­niai ji ja per­rink­ta ant­rai ka­den­ci­jai. „Pir­mas kar­tas ga­li bū­ti at­si­tik­ti­nu­mas, bet ant­ra ka­den­ci­ja jau reiš­kia, kad žmo­nės ma­ni­mi pa­si­ti­ki, o aš pa­si­ti­kiu jais. Fak­tas, kad bu­vau per­rink­ta sky­riaus pir­mi­nin­ke, man yra vie­nas džiu­giau­sių po­li­ti­nė­je kar­ je­ro­je“, – ne­slė­pė L.Pet­rai­tie­nė.

Per­ga­les ly­di ir di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė.

L.Pet­rai­tie­nė at­vi­rai pri­si­pa­ži­no, kad to­kios at­sa­ko­my­bės, ma­tyt, ne­pa­kel­tų, jei ne­ti­kė­ tų tuo, ką da­ro, ne­bū­tų įsi­ti­ki­nu­si, jog val­ džia tu­ri bū­ti pa­do­ri, tar­nau­ti žmo­nėms.

Mo­te­rys jaut­res­nės nei vy­rai, ta­čiau kai mies­to ta­ry­bos po­sė­dy­je val­dan­tie­ji už drą­sias kal­bas į L.Pet­rai­tie­nę pa­lei­džia kri­ti­kos strė­lių, ap­svai­do rep­li­ko­mis, nuo

22

Moters triumfas | 2013 ruduo

po­li­ti­kės vei­do ne­dings­ta šyp­se­na, ji spin­ du­liuo­ja ra­my­be ir pa­si­ti­kė­ji­mu. „Svar­biau­sia vi­sa­da elg­tis pa­do­riai ir są­ži­nin­gai, ta­da ne­bai­si jo­kia kri­ti­ka, nes ži­nai, kad ji yra tik po­li­ti­kos šou da­lis“, – sa­vo prin­ci­pus dės­tė L.Pet­rai­tie­nė.

Mo­te­ris nea­be­jo­ja, kad po­li­ti­ka – jos pa­ šau­ki­mas, nes ki­taip tik­rai ne­bū­tų pa­si­rin­ ku­si to­kio gy­ve­ni­mo bū­do, ne­tu­rin­čio nei api­brėž­tų dar­bo va­lan­dų, nei lais­vų die­nų. „Iš­si­gy­džiau pa­tik­lu­mo li­gą, iš­mo­kau pra­lai­mė­ti. Kai pa­sta­rą­jį kar­tą pa­ty­riau ne­sėk­mę rin­ki­muo­se į Sei­mą Ma­rių vien­man­da­tė­je apy­gar­do­je, tik­rai bu­vo skau­du. Ko­kią sa­vai­tę jau­čiau kar­tė­lį, bet kam te­le­fo­no ra­ge­lio ne­kė­liau. Ta­čiau pa­skui ėmiau­si ana­li­zės ir su­pra­tau, ko­kių klai­dų pa­da­riau. Dar vė­liau su­vo­kiau, kad šis pra­lai­mė­ji­mas man – lyg do­va­na. Taip, ma­tyt, lem­ta. Sup­ra­tau, kad pra­smin­giau bū­tų tap­ti Klai­pė­dos me­re ar vi­ce­me­re, o ne ko­kia nors 138-ąja Sei­mo na­re“, – apie pra­lai­mė­ji­mą, pa­vers­tą as­me­ni­ne per­ga­le, kal­bė­jo L.Pet­rai­tie­nė.

Ar po­li­ti­nė veik­la ne­truk­do as­me­ ni­niam gy­ve­ni­mui? „Esu iš­te­kė­ju­si už par­ti­jos, – nu­si­juo­kė po­li­ti­kė, bet tuoj su­rim­tė­jo. – Ma­no as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas ne­la­bai pa­vy­kęs, bu­vo dvi ne­sėk­min­gai pa­si­bai­gu­sios san­tuo­kos. Ta­čiau tu­riu du pui­kius sū­nus, o va­sa­rį gi­mė ir pir­ma­sis anū­kas Do­vas.“ Jos nuo­mo­ne, bū­tent vai­kai yra ta prie­ žas­tis, ko­dėl mo­te­rys po­li­ti­ko­je yra daug at­sa­kin­ges­nės nei vy­rai. „Mes rū­pi­na­mės sa­vo pa­li­kuo­ni­mis. No­riu, kad ma­no sū­nums, anū­kams bū­tų ge­ra gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, to­dėl kai ke­liu ran­ką už ku­rį nors spren­di­mą, pir­miau­sia pa­gal­vo­ju, ar jis ne­pa­kenks mū­sų vai­kams“, – mo­te­ riš­ku­mo pra­na­šu­mą po­li­ti­ko­je įvar­di­jo L.Pet­rai­tie­nė.

▪

Su­si­ti­ki­mai

Apie pa­sau­lį ir gy

24

Moters triumfas | 2013 ruduo

Su­si­ti­ki­mai

y­ve­ni­mą be sie­nų

Kar­tais, kai jau at­ro­do, kad vis­kas su­si­dė­lio­jo į sa­vo vie­tas ir jau tik­rai ži­no­me, kaip pra­lei­si­me ar­ti­miau­sius mė­ne­sius, vis­kas ima ir pa­si­kei­čia. Kai jau at­ro­do, kad gy­ve­ni­ mas nie­kuo ne­nus­te­bins, jis ima ir pa­že­ria mums nau­jų iš­šū­kių. Skir­tin­gų kul­tū­rų pa­ži­ ni­mas tam­pa kas­die­ny­be, o vie­toj su­pla­nuo­tos ke­lio­nės ap­link pa­sau­lį at­si­du­ri... Si­bi­re. tekstas: Aud­ros Avi­žiū­tės nuotraukos: pauliaus mačiulevičiaus, bertos tilmantaitės

Moters triumfas | 2013 ruduo

25

Su­si­ti­ki­mai

T

aip pa­sta­ruo­sius me­tus gy­ve­no Ber­ta Til­man­tai­tė. Žur­na­lis­ti­kos ba­ka­lau­ ras Vil­niaus uni­ver­si­te­te, vė­liau – mul­ti­me­di­jų ir žur­na­lis­ti­kos ma­gist­ras Pe­ki­ne, Ki­ni­jo­je. Šie­met, kaip ir per­nai, mer­gi­na vėl dės­tys Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tams. Ar tai – dar vie­nas iš­šū­kis sau? „Di­de­lis ma­lo­nu­ mas“, – šyp­so­si ji.

– Ka­da ir kaip at­ra­do­te sa­ve vaiz­duo­se, fo­tog­ra­fi­jo­je?

– Sa­ve vaiz­duo­se tie­sio­gi­ne pra­sme at­ra­dau vai­kys­tė­je, tė­čio da­ry­to­se nuo­trau­ko­se. Jis mo­ky­da­vo kar­tu jas ryš­kin­ti ir nors ži­no­ da­vo, kad bent ke­lias su­ga­din­siu per il­gai pa­lai­kiu­si ryš­ka­luo­se (taip sma­gu bū­da­vo žiū­rė­ti į ryš­kė­jan­tį vaiz­dą, kad už­mirš­da­ vau iš­trauk­ti), vis tiek leis­da­vo dar­buo­tis.

Vi­sas pro­ce­sas at­ro­dė ma­giš­kas. Be to, bū­da­vo sma­gu pa­ma­ty­ti sa­ve vie­to­se ir si­tua­ci­jo­se, ku­rias ge­rai at­si­min­da­vau ar­ba prie­šin­gai – bū­da­vau pa­mir­šu­si. La­bai mėg­da­vau var­ty­ti fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mus. Tur­ būt dėl to vė­liau pa­ti pra­dė­jau fo­tog­ra­fuo­ti.

– Stu­di­jos Ki­ni­jo­je, Da­ni­jo­je, ke­lio­nės ap­link pa­sau­lį, ne­si­bai­gian­tys pro­jek­ tai... Iš kur tiek jė­gų ir en­tu­ziaz­mo?

– Iš ne­no­rė­ji­mo įstrig­ti vie­noj vie­toj ir veik­ti vis tą pa­tį, iš no­ro ju­dė­ti, iš­mok­ti, at­ras­ti ir kis­ti. Jė­gų tam daug ne­rei­kia, rei­kia tik su­gal­vo­ti, ko no­ri, ir tai da­ry­ti.

– Jūs at­ran­da­te pro­jek­tus ar pro­jek­ tai – jus?

– Vi­saip bū­na, svar­bu ieš­ko­ti, lauk­ti ir leis­tis at­ran­da­mam.

– Tu­rė­jo­te ke­liau­ti ap­link pa­sau­lį, o at­si­ dū­rė­te Si­bi­re. Dar vie­nas nau­jas iš­šū­kis?

– Aš pa­ty­riau, kad eg­zis­tuo­ja toks dės­ nin­gu­mas: kai jau ma­nai, kad ži­nai, ką ir kur da­ry­si, vi­sa­da iš­len­da ko­kia nors staig­me­na. Ir daž­niau­siai tos staig­me­nos bū­na pa­čios ge­riau­sios.

– Ar ne­bu­vo bai­su ke­liau­ti ten, kur sve­ti­ mi už­klys­ta ne­daž­nai?

– Bu­vo šiek tiek ne­ra­mu, bet be ga­lo įdo­ mu ir gra­žu. Pa­si­ti­kė­jau bend­ra­ke­lei­viais ir ži­no­jau, kad bet kam nu­ti­kus su tuo kaip nors su­si­tvar­ky­si­me.

– Ko­kių įspū­džių par­si­ve­žė­te iš am­ži­no­jo įša­lo kraš­to?

– Tai bu­vo vie­nas įspū­din­giau­sių da­ly­kų ma­no gy­ve­ni­me. Nie­ka­da ne­ma­niau, kad ga­lė­čiau bent die­ną iš­tver­ti to­kia­me šal­ty­ je, bet ne­bu­vo taip blo­gai. Gam­tos gro­žis pa­lai­kė ši­lu­mą iš vi­daus. ►

26

Moters triumfas | 2013 ruduo

Kai jau ma­nai, kad ži­nai, ką ir kur da­r y­si, vi­sa­da iš­len­da ko­kia nors staig­ me­na. Ir daž­niau­siai tos staig­me­nos bū­na pa­čios ge­riau­sios.

Su­si­ti­ki­mai

◄ – Da­bar­ti­nis jū­sų pro­jek­tas „Be sie­nų“ –

tai...

– ...ke­lių drau­gų ban­dy­mas su­jung­ti ke­ lio­nes ir ke­lio­nių žur­na­lis­ti­ką ke­liau­jant, iš­ban­dant sa­ve ir vis­ką su­de­dant į ra­šy­ mą, nuo­trau­kas bei fil­muo­tus vaiz­dus.

– Kas jus įkve­pia nau­jai veik­lai?

– Kas­die­ny­bė, gam­ta, žmo­nės, nuo­bo­du­ lys, ke­lio­nės, at­ra­di­mai.

– Spė­jo­te pa­ma­ty­ti ne­ma­žai pa­sau­lio.

Ku­ri vie­ta jums mie­liau­sia šir­džiai?

– Man ge­riau­sia ten, kur yra van­dens, kur

28

Moters triumfas | 2013 ruduo

ga­liu pra­ding­ti ban­go­se – nar­dy­ti, plau­ kio­ti, sur­fin­ti, kur ga­liu vaikš­čio­ti ba­sa, kur lie­tus šil­tas ir vai­siai ska­nūs. Ir, be vi­ so to, – kur kar­tu ge­ri žmo­nės, su ku­riais ga­liu vi­su tuo da­ly­tis. Ta­čiau ge­rų da­ly­kų at­ras­ti ga­li bet kur. Kal­bant apie vie­tas, kol kas la­biau­siai pa­ti­ko Mian­ma­ras, Si­bi­ ras, In­do­ne­zi­ja, Mon­go­li­ja, Ki­ni­ja.

– Jū­sų aist­ra – van­duo. Kuo ža­vi ši sti­ chi­ja?

– Van­duo – tai be­ga­ly­bė, dau­gia­ly­piš­ku­ mas, ga­lia, grės­mė, vi­zua­lu­mas. Iš jo ga­li la­bai daug iš­mok­ti.

– Ku­rį pa­sau­lio taš­ką šiuo me­tu trokš­ta­ te ap­lan­ky­ti la­biau­siai?

– Ne­se­niai grį­žau iš In­do­ne­zi­jos – jo­je bu­vo la­bai ge­ra ir gra­žu. Atei­ty­je lau­kia Nau­jo­ji Ze­lan­di­ja, Pie­tų ir Cent­ri­nė Ame­ ri­ka, Af­ri­ka. Kad tik lai­ko už­tek­tų.

– Dės­to­te uni­ver­si­te­te. Kas jums yra dar­ bas su stu­den­tais?

– Di­de­lis ma­lo­nu­mas. Man jie tur­būt pa­tin­ka la­biau ne­gu aš jiems ir aš gal­būt dau­giau iš­moks­tu iš jų nei jie – iš ma­nęs. Ži­no­ma, tai iš­šū­kis, bet jei dar­bas ne­bū­tų iš­šū­kis, bū­tų neį­do­mu dirb­ti.

▪

Grožio peilis

XXI a.

pig­ma­lio­nai su ada­ta ir skal­pe­liu Lie­tu­va, be abe­jo, dar ne­pa­si­vi­jo Jung­ti­ nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų, bet neat­re­mia­mas fak­tas tas, kad gro­žio chi­rur­gi­ja per pa­sta­ruo­sius 10 me­tų Lie­tu­vo­je pra­si­sky­nė ke­lią į dar ne­re­gė­tą po­pu­lia­ru­mą.

E

s­te­ti­kos ir gro­žio kli­ni­kų pa­cien­tės šian­dien – jau ne tik sce­nos bei TV ete­rio žvaigž­dės, krep­ši­ nin­kų ar tur­tin­gų vers­li­nin­kų žmo­nos. Da­bar rim­tes­nė­mis ar kuk­les­nė­mis plas­ti­kos chi­rur­gų pa­slau­go­mis nau­do­ja­si ir tar­nau­to­jos, ir pe­da­go­ gės, ir tei­si­nin­kės, ir po­li­ti­kės.

Mo­ra­li­zuo­jan­čių, aiš­ki­nan­čių, kad mo­te­ris ne­tu­rė­tų steng­ tis bū­ti ma­dos in­dust­ri­jos sraig­te­liu, vy­rų es­te­ti­nių įgei­džių ob­jek­tu, be abe­jo, bu­vo, yra ir bus. Vis dėl­to fak­tas, kad per de­šimt­me­tį plas­ti­kos chi­rur­gų at­lie­ka­mų es­te­ti­nių pro­ce­dū­rų skai­čius išau­go še­šis, o gro­žio ope­ra­ci­jų – tris kar­tus, by­lo­ja apie rea­ly­bę, ku­rio­je gro­žio in­jek­ci­ja ar ope­ra­ci­ja vir­to ga­na pa­klau­sia pa­slau­ga.

At­sa­ky­mų į klau­si­mą, ko­dėl mo­te­rys, trokš­da­mos bū­ti gra­žes­nės ir pa­trauk­les­nės, ryž­ta­si per­gud­rau­ti gam­tą ir at­ si­duo­ti į plas­ti­kos chi­rur­go ran­kas, ga­li bū­ti daug ir, ko ge­ro, vi­si jie bus sva­rūs. Nes vie­nin­te­lės, vi­sais at­ve­jais tei­sin­gos lai­mės for­mu­lės pa­pras­čiau­siai nė­ra. Ir jei mo­te­ris jau­čia­si lai­min­ga, kai veid­ro­dy­je ma­to sa­ve dai­les­nę, nie­kas jos ne­su­ lai­kys nuo spren­di­mo pa­ti­kė­ti sa­vo iš­vaiz­dą XXI a. Pig­ma­lio­ nui – gro­žio chi­rur­gui.

▪

30

Moters triumfas | 2013 ruduo

Grožio peilis

Krū­ti­nės evo­liu­ci­ja – ar ji na­tū­ra­li?

Mo­ters krū­tys na­tū­ra­lios ar dirb­ti­nai pa­gra­žin­tos? Šiais lai­kais to jau ga­li neats­kir­ti ne tik pa­pras­tas mir­tin­ga­sis, bet net ir plas­ti­nės chi­rur­gi­jos spe­cia­lis­tas. tekstas: Da­riaus Sė­le­nio nuotraukos: „shutterstock“, andriaus aleksandravičiaus

„Da­bar iš­ties ne­leng­va at­skir­ti, ko­kia mo­ters krū­ti­nė – na­tū­ra­li ar pa­dai­lin­ ta gro­žio chi­rur­go. Ir ne tik ta­da, kai krū­tims pa­gra­žin­ti pa­nau­do­ta na­tū­ra­li me­džia­ga – rie­ba­lai, bet ir ta­da, kai krū­ti­ nės for­mai pa­rink­tas tin­ka­mas imp­lan­tas.

Da­bar yra pui­kus įvai­rių pa­vir­šių, dy­džių, for­mų pa­si­rin­ki­mas“, – kal­bė­jo dau­giau nei 20-ies me­tų pa­tir­tį tu­rin­tis vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos plas­ti­nės chi­rur­gi­jos meist­rų, sa­vo var­du pa­va­din­tos kli­ni­kos va­do­vas Taut­ri­mas Ašt­raus­kas.

Rei­kia bū­ti ir me­ni­nin­ku – Gro­žio chi­rur­gi­ja ei­na į prie­kį, bet ne­gi jau pa­ženg­ta tiek, kad spe­cia­lis­tas, net ir pa­lie­tęs, neats­kir­tų, ar mo­ters krū­tys na­tū­ra­lios, ar ne?

– Dau­ge­liu at­ve­jų neats­kir­tų. Net ir pa­lie­ tęs – ir ne tik mo­ters krū­ti­nę, bet vei­dą, lū­pas. Tik kai ku­rie gy­dy­to­jai, gra­žin­da­mi krū­ti­nę, ne­tin­ka­mai el­gia­si nau­do­da­ mi vie­ną for­mą ir bū­dą. Žmo­nės – as­me­ny­bės, kiek­vie­nas uni­ka­ lus,

to­dėl rei­kia bū­ti ne tik ama­ti­nin­ku, bet ir me­ni­nin­ku. Vie­na, ką tu pri­va­lai at­lik­ti kaip spe­cia­lis­tas, ant­ra – dar rei­kia įsi­ klau­sy­ti į pa­cien­tės pa­gei­da­vi­mus.

– In­ter­ne­te po­pu­lia­rūs žai­di­mai, ku­riuo­ se rei­kia at­skir­ti, krū­ti­nė na­tū­ra­li ar ne.

Bent jau čia gro­žio chi­rur­gai tik­riau­siai pa­tai­ko 100 pro­cen­tų?

– Kad ir kaip bū­tų keis­ta, plas­ti­nės chi­ rur­gi­jos spe­cia­lis­tams to­kie žai­di­mai se­ka­si pra­sčiau­siai. Ten, kur krū­ti­nė iš­ties bū­na na­tū­ra­li, jiems at­ro­do, kad tai – la­ bai ge­rai at­lik­ta ope­ra­ci­ja.

– Ta­čiau ma­ty­da­mi dirb­ti­nė­mis krū­ti­mis be­si­pui­kuo­jan­čias kai ku­rias Lie­tu­vos įžy­my­bes juk ga­li­me tiks­liai pa­sa­ky­ti – ta krū­ti­nė ne­na­tū­ra­li!

– Taip, nes jos ren­ka­si ap­va­lius, aukš­ tus imp­lan­tus, ku­rie su­tei­kia ne­na­tū­ ra­lų pil­nu­mą vir­šu­ti­nė­je krū­tų da­ly­je.

To­kią for­mą ren­ka­si la­bai ma­žai mo­te­rų, daž­niau­siai – jau­nos, ku­rioms svar­bu at­ kreip­ti dė­me­sį va­ka­rė­liuo­se, kon­cer­tuo­se.

Krū­tų pil­nu­mas daug ką ža­vi, nes

aso­ci­juo­ja­si su sek­sua­lu­mu. To­kią krū­ti­nę chi­rur­gui leng­viau su­for­muo­ti. Tie­sa, su am­žiu­mi fi­lo­so­fi­ja kei­čia­si, ir nea­be­jo­ju, kad tos mo­te­rys, ku­rios pra­šė chi­rur­gų put­lių, iš­ki­lių krū­tų, vė­liau, kaip ir da­bar dau­ge­lis vy­res­nių mo­te­rų, rink­sis na­tū­ra­ liai at­ro­dan­čias krū­tis.

– Kal­ba­ma, kad jau­noms, ypač ne­gim­ džiu­sioms, mo­te­rims ne­re­ko­men­duo­ja­ ma da­ry­ti krū­tų di­di­ni­mo ope­ra­ci­jų.

– Mi­tas. Am­žius per­so­di­ni­mui, ypač rie­ ba­lų, ne­tu­ri jo­kios įta­kos. Daž­niau­siai tai at­lie­ka­ma 35-erių mo­te­rims. Ne­gim­džiu­ sioms mo­te­rims imp­lan­tus ge­riau įdė­ti ne per spe­ne­lį, nes pa­žei­džia­ma da­lis pie­no liau­kų. De­dant imp­lan­tus per pa­žas­ties ar po­krū­ti­nį pjū­vį, krū­ties liau­ka ne­lie­ čia­ma, to­dėl mo­te­rys ga­li vi­sa­ver­ tiš­kai mai­tin­ti krū­ti­mi. ►

Moters triumfas | 2013 ruduo

31

Grožio peilis

Sėk­min­gai nau­do­ja­mi rie­ba­l ai – Pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį krū­tų gra­ži­ni­mo ope­ra­ci­jos iš­gy­ve­na tik­rą pi­ką. Jūs tai, ko ge­ro, jau­ čia­te ge­riau­siai.

– Taip, di­džią­ją da­lį gro­žio ope­ ra­ci­jų su­da­ro krū­ti­nės ope­ra­ci­jos.

Ypač sėk­min­gai per­so­di­na­mi iš to pa­ties žmo­gaus iš­siurb­ti rie­ba­lai.

– Tie­siog dvi gro­žio ope­ra­ci­jos vie­nu me­tu – ir rie­ba­lai nu­siur­ bia­mi, ir krū­ti­nė pa­di­di­na­ma?

– Taip. Jei­gu kon­sul­tuo­ja­si pa­ cien­tė, tu­rin­ti at­lie­ka­mų rie­ba­lų, ir ją do­mi­na krū­ti­nės pa­di­di­ni­ mas ar for­mos pa­to­bu­li­ni­mas, pir­miau­sia siū­lo­me pa­nau­do­ti jos pa­čios rie­ba­lus. Krū­ti­nė iš rie­ba­lų čiuo­piant ir mo­te­riai ju­dant at­ro­do vi­siš­kai na­tū­ra­liai.

Vis dėl­to pa­cien­tės tu­ri įsi­klau­sy­ti į per­spė­ji­mą, kad, pa­nau­do­jus jų rie­ba­lus, kai at­slūgs­ta pa­ti­ni­mas, iš­lie­ka apie 60 pro­c. su­leis­to rie­ ba­lų kie­kio.

– Liek­noms mo­te­rims tik­riau­siai lie­ka tik imp­lan­tai?

– Kad ir kaip bū­tų keis­ta, bet ir liek­nos mo­te­rys tu­ri rie­ba­liu­kų ne­di­de­liam krū­tų de­fek­tui iš­tai­ sy­ti ar vei­dui pa­gra­žin­ti. Va­kar lan­kė­si pa­cien­tė, ku­ri po to, kai jai prieš dve­jus me­tus į vei­dą bu­ vo per­so­din­ta rie­ba­lų, iš­kart ėmė at­ro­dy­ti de­šim­čia me­tų jau­nes­nė.

Daž­nai žmo­gus, kas­dien ma­ty­da­ mas sa­vo at­vaiz­dą veid­ro­dy­je, pri­ pran­ta prie jo ir tik iš fo­tog­ra­fi­jų su­pran­ta, kaip at­jau­nė­jo.

Smė­lio laik­ro­džio for­mos kū­nas – Mo­te­rys pa­si­sa­ko apie krū­tų di­di­ni­mo ope­ra­ci­jas vy­rams ar daž­niau­siai tai bū­na staig­me­na?

– Pui­ku, kai atei­na kon­sul­tuo­tis kar­tu, bet daž­niau­siai vy­rui tai bū­na ma­lo­ni, ne­ti­kė­ta do­va­na, nes mo­te­ ris ži­no, ko­kios krū­tys jam pa­tin­ka.

Ne­se­niai lan­kė­si vie­na pa­cien­tė iš Suo­mi­jos, strip­ti­zo šo­kė­ja. Ji pa­pil­nė­jo nuo 55 iki 80 kg. Apie 1,5 kg svo­rio su­da­rė jau anks­čiau

32

Moters triumfas | 2013 ruduo

įdė­ti imp­lan­tai. Da­bar­ti­nis jos pa­gei­da­vi­mas – siau­ras lie­muo, smė­lio laik­ro­džio for­mos fi­gū­ra.

Nuo pil­vo ir nuo juos­mens nu­ siur­bė­me „sta­ty­bi­nės me­džia­gos“ – apie 1,5 kg, tai yra 5 l, rie­ba­lų.

Iš­va­ly­tus rie­ba­lus jos pa­gei­da­vi­mu su­lei­do­me į sėd­me­nis. Dar 500 ml rie­ba­lų su­lei­do­me į vie­ną ir šiek tiek dau­giau – į ki­tą krū­tį, nes jos bu­vo kiek asi­met­riš­kos. Ir iš­ties pa­ cien­tės fi­gū­ra ta­po pa­na­ši į smė­lio laik­ro­dį. Lie­mens apim­tis – 60, klu­ bų – 90, o krū­ti­nės – apie 100 cm.

Be­je, rie­ba­lai sėk­min­gai nau­do­ ja­mi ir in­ty­mioms vie­toms at­jau­ nin­ti bei pa­gra­žin­ti. Sai­kin­gai pa­ di­di­na­me ir vy­ro pa­si­di­džia­vi­mą.

Ta­čiau pa­brė­žiu: su­lei­dus 100 ml rie­ba­lų, jų lie­ka apie 60–70 pro­c.

Pa­nau­do­da­mi rie­ba­lus pa­to­ bu­li­na­me ne tik vei­dą, krū­ti­nę, in­ty­mius or­ga­nus, bet ir sėd­me­ nis. Tai – daug ge­res­nis bū­das, nei dė­ti imp­lan­tus. Juos nau­do­jant sėd­me­nų ope­ra­ci­jos su­dė­tin­ges­ nės, sun­kiau ir sė­dė­ti.

– Ar vy­rai taip pat yra di­di­nę­si sėd­me­nis?

– Ne, nors tai ir­gi įma­no­ma. Ta­ čiau esu vy­rui at­li­kęs krū­tų ope­ra­ ci­ją. Jos pa­gei­da­vo trans­sek­sua­las.

Už na­tū­ra­liai at­ro­dan­tį gro­žį – Da­bar mo­te­rys, ki­taip nei se­ niau, tur­būt ne­beat­si­ne­ša žur­na­ lų ir ne­pra­šo bū­tent to­kių krū­tų?

– Ne­se­niai, be­je, bū­tent taip bu­vo.

Mo­te­ris no­rė­jo itin di­de­lės, ne­ na­tū­ra­lios for­mos krū­ti­nės kaip vie­nos ame­ri­kie­tės. At­si­sa­kiau.

Ne­no­riu iš­girs­ti, kad T.Ašt­raus­ko gra­žin­tos krū­tys – ryš­kiai ma­to­ mos tar­si duo­nos ke­pa­liu­kai.

JAV chi­rur­gai iki 2006 m. ne­na­ tū­ra­liai di­de­lius, pla­čius imp­lan­tų ap­va­lu­mus už­pil­dy­da­vo van­de­niu.

To­dėl daug mo­te­rų, ne tik po­ rnog­ra­fi­jos fil­mų ak­to­rių, te­beat­ ro­do ne­na­tū­ra­lio­mis krū­ti­mis.

Eu­ro­pa pa­si­rin­ko ki­tą, na­tū­ra­ les­nę, kryp­tį – ana­to­mi­nius imp­ lan­tus, už­pil­dy­tus si­li­ko­ni­ne že­le.

– Ar jums daž­nai sa­ko: „Dak­ta­ re, pa­da­ry­ki­te krū­ti­nę pa­gal sa­vo sko­nį“?

Grožio peilis

Skonis: „Aš esu natūraliai atrodančių krūtų šalininkas“, – sako plastikos chirurgas T.Aštrauskas.

– (Juo­kia­si.) Ne, ma­no sko­nis pra­stas, nes aš esu na­tū­ra­liai at­ro­dan­čių krū­tų ope­ra­ci­jų ša­li­nin­kas. Vie­nas chi­rur­gas net sa­kė: „Ko­dėl tu ak­cen­tuo­ji na­tū­ra­lu­mą?

Kam da­ry­ti ope­ra­ci­ją, jei ne­ma­ty­ti, kad ji da­ry­ta?“ Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo fi­lo­so­fi­ ją. Be­je, da­ly­va­vau plas­ti­nės chi­rur­gi­jos spe­cia­lis­tų su­va­žia­vi­me Grai­ki­jo­je, Ro­de, – dar nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­bu­vau ma­tęs tiek daug su­bjau­ro­tų mo­te­rų – plas­ti­nės chi­rur­gi­jos spe­cia­lis­tų žmo­nų. Gal jie taip no­ri pa­brėž­ti sa­vo pro­fe­si­ją? Ma­no šū­kis – plas­ti­nė chi­rur­gi­ja tu­ri pa­gra­žin­ti taip, kad gro­žis at­ro­dy­tų na­tū­ra­lus.

– Pri­si­pa­žin­ki­te, o jūs pa­ts esa­te pa­ty­ręs plas­ti­nės chi­rur­gi­jos spe­cia­lis­to pri­si­lie­ ti­mą?

– (Juo­kia­si.) Kar­tą per kur­sus bu­vau mo­de­liu – man lei­do už­pil­dus, pa­na­šius į hia­lu­ro­ną. Tiks­las bu­vo pa­ro­dy­ti, kaip ne­ga­li­ma elg­tis, – tai bu­vo skaus­min­ ga, be to, po­rą sa­vai­čių vaikš­čio­jau su mė­ly­nė­mis. Pa­cien­tai, žvelg­da­mi į ma­ne, tur­būt ma­nė, kad už­sii­mu dvi­ko­vo­mis.

Su­ma­žė­jo ri­zi­ka

– Ru­sų dai­ni­nin­kas Bo­ri­sas Moi­se­je­vas pra­si­ta­rė, kad jo die­ta – plas­ti­nė chi­rur­gi­ja.

– (Juo­kia­si.) Ne­rei­kia per­si­steng­ti. Kai pra­dė­jau dirb­ti plas­ti­nės chi­rur­gi­jos spe­ cia­lis­tu, ne­ma­niau, kad šis dar­bas la­bai rei­ka­lin­gas. Vis dėl­to įsi­ti­ki­nau, kad de­fek­ tų su­tvar­ky­mas, ope­ra­ci­jos, ku­rios žmo­gų pa­gra­ži­na, su­tei­kia džiaugs­ mo, pa­si­ti­kė­ji­mo, – svar­ bus, ne­leng­vas, su­dė­tin­gas dar­bas.

– Jei jau pra­kal­bo­me apie su­ža­lo­ji­mus – ar šiais lai­kais plas­ti­nių ope­ra­ci­jų ri­zi­ka su­ma­žė­jo?

– Ži­no­ma, nes trum­piau trun­ka ope­ra­ci­ja, spar­tes­nė rea­bi­li­ta­ci­ja. Tie­sa, dau­gė­ja reik­ les­nių pa­cien­tų. Di­džiau­sių ne­su­ta­ri­mų ky­la, kai neišk­lau­so­ma, neį­sik­lau­so­ma ar net ne­no­ri­ma įsi­klau­sy­ti. Bū­na pro­ble­mų, kai krei­pia­ma­si į ne­pa­ty­ru­sį chi­rur­gą. Tarp plas­ti­kos chi­rur­gų di­dė­ja kon­ku­ren­ci­ja, kai ku­rie el­gia­si ne­gar­bin­gai. Ant ran­kos pirš­tų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti chi­rur­gus, ku­rie lai­ko­si eti­kos. Se­nie­ji chi­rur­gai ne­no­ri mo­ ky­ti jau­nes­nių, o mū­sų ša­ly­je, ki­taip nei dau­ge­ly­je Va­ka­rų vals­ty­bių, nė­ra plas­ti­nės chi­rur­gi­jos mo­kyk­los. Uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je neiš­mok­si es­te­ti­nės chi­rur­gi­jos.

Plas­ti­kos chi­rur­gu ne­tam­pa­ma per 10 me­ tų. Tam rei­kia 20–30 me­tų pra­kti­kos.

Atei­tis – na­no­tech­no­lo­gi­jos

– Jūs esa­te ma­tęs gar­sią­ją uk­ rai­nie­tę iš Ode­sos – Bar­be sa­ve va­di­nan­čią Va­le­ri­ją Luk­ja­ no­vą?

– Ne, ta­čiau ma­čiau mo­ te­rį liū­tę. Bū­na, ap­si­lan­ko pa­cien­tė, ku­riai ope­ra­ci­ja vi­siš­kai ne­rei­ka­lin­ga. To­kie žmo­nės, ma­tyt, tu­ri daug

komp­lek­sų, ku­riuos ban­do nu­ga­lė­ti plas­ ti­ne chi­rur­gi­ja.

– Ar šian­dien li­kę kas nors, ko dar ne­ga­li plas­ti­nė chi­rur­gi­ja?

– At­si­sa­ko­me dras­tiš­kų ope­ra­ci­jų – pa­ vyz­džiui, su­plo­nin­ti lie­me­nį, iši­mant šon­kau­lį. Da­bar pui­kiai nau­do­ja­mi žmo­ gaus rie­ba­lai. Taip pat iš rie­ba­lų ga­li­ma iš­skir­ti kon­cent­ruo­tas ka­mie­ni­nes ląs­te­ les, ku­rios, su­leis­tos į tam tik­ras vie­tas, na­tū­ra­liai at­si­ku­ria. Tai di­de­lis žings­nis pa­de­dant mo­te­rims, nu­ken­tė­ju­sioms nuo on­ko­lo­gi­nių li­gų. Nuo 2015–2016 m. į plas­ti­nę chi­rur­gi­ją tu­rė­tų atei­ti na­no­tech­ no­lo­gi­jos.

– Ar esa­te ne­pa­ži­nęs pa­dai­lin­tos sa­vo pa­cien­tės?

– Taip. Atei­na po sa­vai­tės, at­si­sė­da, šyp­ so­si. Pa­si­tei­rau­ju, kuo ga­lė­čiau pa­dė­ti. Ji paaiš­ki­na: „Atė­jau iš­siim­ti siū­lų.“ Be­je, vei­dus įsi­dė­miu blo­giau ne­gu krū­tis.

Ne­se­niai su­ti­kau dvi se­se­ris – sa­vo pa­cien­tes. Vie­nai sa­kau: „Pui­kiai at­ro­do vie­ta, kur mes ko­re­ga­vo­ me.“ O ji šyp­so­si: „Tai tvar­kė­te ma­no se­se­riai.“ Ne­re­tai, įė­jus pa­cien­tui, ne­sup­ran­tu, kas jam bu­vo ope­ ruo­ta. Pir­mas ma­no žvilgs­nis bū­na į no­sį. Jei no­sy­je nė­ra plas­ ti­nės chi­rur­gi­jos ženk­lų, „fo­tog­ra­ fuo­ju“ an­ta­kius, vei­dą, ki­tas de­ta­les.

O paaiš­kė­ja, kad kaž­ka­da ope­ra­vau bū­tent no­sį.

▪

Moters triumfas | 2013 ruduo

33

Grožio peilis

Ka­da atei­na me­tas, kai mo­te­ris ima veng­ti sa­vo nuo­trau­kų ir at­spin­džio lan­go stik­le? Ka­da ji, veik­li, ener­gin­ga, skli­di­na gy­vy­ bės, su­vo­kia, kad lai­kas – ne­be jos drau­gas ir są­jun­ gi­nin­kas, pra­tur­ti­nan­tis pa­tir­ti­mi bei įgū­džiais, o klas­tin­gas prie­šas, va­gian­ tis tai, kas bran­giau­sia, – gro­žį ir pa­trauk­lu­mą? tekstas: Jū­ra­tės Kuz­mic­kai­tės

Nuomonė: D.Radzevičius įsitikinęs, kad žmogaus veidas turi atspindėti jo vidinę būseną.

Kau­ty­nės su ne­gai­les­tin­gu lai­ku

G

ro­žio te­ra­pi­jos ir chi­rur­ gi­jos kli­ni­kos plas­ti­kos chi­rur­gas dr. Da­rius Ra­dze­vi­čius sa­ko, jog pir­mie­ji ženk­lai, kad jos vei­dui „kas nors ne taip“, mo­te­rį iš­gąs­di­ na su­lau­kus 36–38 me­tų.

– Ko­kių po­ky­čių sa­vo vei­de pa­ste­bi 40me­čio link ar­tė­jan­ti mo­te­ris? – pa­klau­sė­ me D.Ra­dze­vi­čiaus.

– Vi­sų pir­ma, pa­žiū­rė­ju­si į veid­ro­dį mo­ te­ris ima ma­ty­ti, kad pa­si­kei­tė jos vei­do for­ma. Tai – jau ne­be tas gra­žus ova­las, koks bū­da­vo, kai jai bu­vo 25-eri ar 30.

To­kių me­tų mo­ters vei­dą sche­ma­tiš­kai pie­šia­me kaip smai­ga­liu že­myn ap­vers­tą tri­kam­pį, o 40-me­tės, 50-me­tės vei­das apa­čio­je ima da­ry­tis šiek tiek kvad­ra­ti­nis.

Apa­ti­nis jo kon­tū­ras pa­smun­ka že­myn, tam­pa kiek su­gle­bęs. Mo­te­ris pa­ste­bi, kad ten, kur anks­čiau jos vei­das bu­vo ly­gus ir put­nus, da­bar ko nors stin­ga, kas nors pa­ ki­tę. Po­ky­čių ji ma­to ir paa­kių sri­ty­je. Rū­ pes­tį jai ima kel­ti ir akių vo­kai. At­si­ran­da va­di­na­mų­jų pyk­čio ir liū­de­sio raukš­lių.

– Ar­gi su tuo ne­rei­kė­tų su­si­tai­ky­ti?

– O ko­dėl tu­rė­tu­me?

34

Moters triumfas | 2013 ruduo

Svar­bu – na­tū­ra­lus efek­ tas. Kad vei­das at­ro­dy­tų taip na­tū­ra­liai, jog ap­lin­ ki­niai nie­kaip ne­ga­lė­tų įtar­ti, kad ran­ką čia yra pri­dė­jęs chi­rur­gas.

– Gal to­dėl, kad pa­va­sa­rį neiš­ven­gia­ mai kei­čia va­sa­ra, o šią – ru­duo? Toks gam­tos dės­nis. Ar rei­kia jam prie­šin­tis?

Ne­gi neį­ma­no­ma su­si­tai­ky­ti su tuo, kad na­tū­ra­liai ir gra­žiai pa­sen­si­me?

– Gra­žiai pa­sen­ti... Ži­no­te, daž­niau­siai taip kal­ba jau­ni ir dai­lūs žmo­nės: o aš gra­žiai sen­siu ir ne­suk­siu dėl to gal­vos. Žmo­nės taip nar­siai ir pa­ki­liai kal­ba ta­da, kai se­nė­ji­mo pro­ce­sas jiems dar la­bai to­li­ma per­spek­ty­va. O kai tai tam­pa da­ bar­ti­mi, vis­kas ima ro­dy­tis kiek ki­taip.

Ma­no pa­cien­tės, o ir pa­cien­tai vy­rai ne­re­tai pri­si­pa­žįs­ta: „Vi­są lai­ką ma­niau, kad pas jus nie­ka­da nei­siu.“ Bet atė­jo. Nes jie jau­čia­si jau­ni. Jau­čia­si stip­rūs. Ener­gin­gi. O kai pa­

si­žiū­ri į veid­ro­dį, ma­to sens­te­lė­ju­sį vei­dą. Žmo­gus pa­pras­čiau­siai no­ri, kad vei­das ati­tik­tų vi­di­nę jo bū­se­ną, jo sa­vi­jau­tą. Tik tiek. Juk mes pri­žiū­ri­me sa­vo kū­ną – rū­pi­ na­mės, ką tu­rė­tu­me val­gy­ti, spor­tuo­ja­me, kad mū­sų kū­nas per grei­tai ne­su­sen­tų, ne­sug­leb­tų. Ko­dėl ne­ga­li­me no­rė­ti, kad vei­das bū­tų ne se­nes­nis nei kū­nas?

– Ir 40-me­čio link ar­tė­jan­ti mo­te­ris atei­ na pas gro­žio chi­rur­gą ope­ruo­tis?

– To­kio am­žiaus mo­te­riai ope­ra­ci­jos dar vi­siš­kai ne­rei­kia. Ji daž­niau­siai atei­na pa­si­tar­ti, ką da­ry­ti, kad vo­kai, skruos­tai, paa­kiai at­ro­dy­tų jau­nat­viš­kiau? O da­ry­ti, esant šian­die­nėms prie­mo­nėms, ga­li­ma daug. Ga­li­ma nau­do­ti įvai­rius raukš­lių už­pil­dus, bo­tu­li­no tok­si­no in­jek­ci­jas, la­ze­rio pro­ce­dū­ras, me­zo­te­ra­pi­ją... Vi­sa tai – neo­pe­ra­ci­nės vei­do ko­rek­ci­jos. Apie 40-uo­sius gy­ve­ni­mo me­tus mo­te­riai jų vi­siš­kai pa­kan­ka. Ir jos vei­das pa­ste­bi­mai at­jau­nė­ja. Mo­te­ris at­ro­do ne kaip nors ra­di­ka­liai pa­si­kei­tu­si, bet tar­si at­si­ga­vu­si, pui­kiai pail­sė­ju­si. Jau­nat­viš­kes­nė.

– Bet lai­kas ne­nu­mal­do­mai bė­ga. Ka­da tam­pa aiš­ku, kad be chi­rur­go įsi­ki­ši­mo jo ne­pris­tab­dy­si?

Grožio peilis

– Tai ga­na in­di­vi­dua­lu, bet tie­siog atei­na me­tas, kai ne­chi­rur­gi­nių vei­do ko­rek­ci­jų ne­be­pa­kan­ka, jei mo­te­ris iš­ties no­ri at­ ro­dy­ti 8–10 me­tų jau­niau. Ne­chi­rur­gi­nės pro­ce­dū­ros pui­kiai ga­li bū­ti nau­do­ja­mos ir to­liau, bet rim­tes­niam efek­tui jau rei­kia rim­tes­nių prie­mo­nių.

– Ko­dėl pa­mi­nė­jo­te bū­tent 8–10 nu­ brauk­tų me­tų? Ko­dėl ne 15 ar 20?

– Ma­no as­me­ni­nė fi­lo­so­fi­ja to­kia: svar­bu – na­tū­ra­lus efek­tas. Kad vei­das at­ro­dy­tų taip na­tū­ra­liai, jog ap­lin­ki­niai nie­kaip ne­ga­lė­tų įtar­ti, kad ran­ką čia yra pri­dė­jęs chi­rur­gas. Vei­das po ope­ra­ci­jos, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, tu­ri at­ro­dy­ti ne iš­temp­tas, to­bu­lai iš­ly­gin­tas, o tie­siog jau­nat­viš­kes­ nis, ir tiek.

Ma­no pa­cien­tės, o ir pa­cien­tai vy­rai ne­re­tai pri­si­pa­žįs­ta: „Vi­są lai­ką ma­niau, kad pas jus nie­ ka­da nei­siu.“ Bet atė­jo.

– Ar ma­ty­da­mas ži­no­mas mo­te­ris žur­ na­lų nuo­trau­ko­se, per te­le­vi­zo­rių ga­li­te pa­sa­ky­ti, kad štai ta ar ana pa­to­bu­lin­ta gro­žio chi­rur­go?

– Na, žur­na­luo­se mo­te­ris ga­li bū­ti pa­to­ bu­lin­ta ir fo­to­šo­po (juo­kia­si). Bet šiaip rei­kia tie­siog pa­ly­gin­ti da­bar­ti­nes fo­tog­ ra­fi­jas su ko­kių pen­ke­rių ar de­šim­ties me­tų se­nu­mo, ir jei bus ma­ty­ti, kad vei­do ova­las vėl ta­po tai­syk­lin­ges­nis, jei akys žvel­gia pla­čiau, jei tarp an­ta­kių ne­bė­ra ver­ti­ka­lių raukš­lių, ta­da taip, ga­li­ma spė­ ti, kad mo­te­ris gro­žio kli­ni­ko­je bu­vo. Ir ta­po dai­les­nė.

O blo­gų pa­vyz­džių, kai vos už­me­tus akį tam­pa aiš­ku, kad mo­te­ris yra gro­žio chi­rur­gų pa­cien­tė, ma­tau pa­žiū­rė­jęs ru­ siš­kus te­le­vi­zi­jos ka­na­lus, nors jie tik­rai nė­ra ma­no mėgs­ta­miau­si. Bet ten ste­buk­ lin­gų, la­bai aiš­kiai ma­to­mų, ne­na­tū­ra­lių at­jau­nė­ji­mo pa­vyz­džių ap­stu. Taip nu­ tin­ka, kai 60-me­tė žvaigž­dė nu­ta­ria tap­ti 35-erių mo­te­ri­mi.

– Ku­rios vei­do gro­žio ope­ra­ci­jos po­pu­ lia­riau­sios?

– Ma­no pra­kti­ko­je – akių vo­kų plas­ti­ka, kai pa­ša­ li­na­mas odos per­tek­ lius vir­šu­ti­nių vo­kų sri­ty­je, ir vei­do odos pa­tem­pi­mas.

– Ar tai pa­vo­jin­ ga? Juk ten, kur įsi­ki­ša skal­pe­lis, vi­suo­met yra pa­ vo­jų, tie­sa?

– Taip, kiek­vie­nas są­ži­nin­gas chi­rur­ gas pa­sa­kys, kad bet ko­kia, net ir ma­žiau­ sia ope­ra­ci­ja tu­ri sa­vo ri­zi­kos veiks­nių. Net jei kal­bė­tu­me ne apie ope­ra­ci­ ją, o apie in­jek­ci­ją, tai vis dėl­to yra in­ter­ven­ci­ja į or­ga­niz­mą. Gal ada­ta pa­tai­kys į krau­ja­gys­lę ir su­si­for­ muos krau­jos­ru­va? Na, krau­jos­ru­vų, pa­ti­ ni­mų grei­tai ne­be­lie­ka, di­des­nė in­jek­ci­jos ri­zi­ka yra aler­gi­nė reak­ci­ja. Prob­le­ma ga­li bū­ti ir pre­pa­ra­to per­do­za­vi­mas. Už­tai aš vi­sa­da pa­brė­žiu, kad to­kios pro­ce­dū­ ros tu­ri bū­ti at­lie­ka­mos rim­to­je gy­dy­mo įstai­go­je, ir nuo­lat ak­cen­tuo­ju, ko­kia svar­bi yra per­so­na­lo kom­pe­ten­ci­ja. Ypač svar­bi chi­rur­go, ku­riam mo­te­ris pa­ti­ki sa­vo vei­dą per gro­žio pro­ce­dū­rą ar ope­ ra­ci­ją, kom­pe­ten­ci­ja.

– Ko la­biau­siai bai­mi­na­si gro­žio chi­rur­ go pa­cien­tė, no­rin­ti pa­ko­re­guo­ti sa­vo vei­dą?

– Kad mo­te­ris bi­jo, jau­di­na­si prieš ope­ ra­ci­ją, vi­siš­kai nor­ma­lu. Bū­tų ne­na­tū­ra­lu, jei ne­si­jau­din­tų. Mo­te­ris daž­niau­siai tai da­ro pir­mą kar­tą, ir ne­ži­no­ji­mas, kaip vis­kas bus, ke­lia ne­ri­mą. Juk ji pa­ti­ki chi­ rur­gui sa­vo vei­dą, va­di­na­si, sa­vo gro­žį, ką ir kal­bė­ti, kad vei­das – tai dau­gy­bė krau­ ja­gys­lių, ner­vų, svar­bių or­ga­nų ir t. t.

– Va­di­na­si, tu­ri ko bai­min­tis ir chi­rur­ gas?

– Be abe­jo, to­kioms ope­ra­ci­joms chi­rur­ gas ren­gia­si la­bai rim­tai, nors per 20–30 me­tų šio­je sri­ty­je įvy­ko di­de­lių po­ky­čių, ženg­ti mil­ži­niš­ki žings­niai į prie­kį. Chi­ rur­gi­ja ta­po ne to­kia ag­re­sy­vi ir in­va­zi­nė, ma­žes­nė komp­li­ka­ci­jų ri­zi­ka, trum­pes­nis gi­ji­mo pe­rio­das.

Vir­šu­ti­nių vo­kų plas­ti­kos ope­ra­ci­ja da­bar trun­ka 20 mi­nu­čių ir vie­nin­te­lis ne­pa­to­gu­mas, kad po ope­ra­ci­jos bū­na mė­ly­nių, to­dėl žmo­gus apie po­rą sa­vai­čių ne­ga­li ro­dy­tis vie­šu­mo­je. Pas­mu­ku­siems vei­do au­di­niams pa­temp­ti vie­toj 3–4 va­lan­dų, ku­rių rei­kė­da­vo anks­čiau, da­bar pa­kan­ka 1–1,5 va­lan­dos. Nau­do­ja­ma ne­ be bend­ro­ji ne­jaut­ra, bet vie­ti­nė. Sut­rum­pė­jo ir rea­bi­li­ta­ci­jos pe­rio­das.

Vis dėl­to ope­ruo­da­mas gro­žio chi­rur­ gas ne­ži­no, ko­kia tiks­liai bus or­ga­niz­mo reak­ci­ja į chi­rur­gi­nę in­ter­ven­ci­ją. Ga­li ga­ na smar­kiai tin­ti au­di­niai, ne­tgi skir­tin­gai skir­tin­go­se vei­do pu­sė­se, ga­li­mas ne­ prog­no­zuo­ja­mas ran­dė­ji­mas. Jei pa­cien­tė rū­ko, ti­kė­ti­na, kad au­di­niai blo­giau gis.

Jei­gu mo­te­ris per die­ną su­rū­ko de­šimt ir dau­giau ci­ga­re­čių, aš iš vi­so at­si­sa­kau at­lik­ti vei­do tem­pi­mo ope­ra­ci­ją.

– Koks gro­žio ope­ra­ci­jų „ga­lio­ji­mo lai­ kas“?

– Tai pri­klau­so nuo dau­ge­lio veiks­nių: koks žmo­gaus gy­ve­ni­mo bū­das, mi­ty­bos re­ži­mas, ar jis pa­kan­ka­mai lai­ko skirs mie­gui, ar ne­pikt­nau­džiaus sau­lės vo­ nio­mis ir pan. Ti­ki­mės, kad efek­tas iš­liks de­šim­čiai me­tų. Bet gro­žio chi­rur­gas nė­ra ste­buk­la­da­r ys, jis ne­ga­li su­stab­dy­ti lai­ko.

▪

Moters triumfas | 2013 ruduo

35

Grožio peilis

Susigrąžinti šypseną ir gyvenimo džiaugsmą

D

až­nai mo­te­rims, ypač vi­du­ ti­nio ir vy­res­nio am­žiaus, jaus­tis gra­žioms, svei­koms ir lai­min­goms kliu­do odon­to­lo­gi­nės pro­ble­mos.

Tu­rė­da­mos ne­svei­kus dan­tis ar jų ne­te­ku­ sios, jos ven­gia šyp­so­tis, ak­ty­viai bend­rau­ ti, kei­čia­si ne tik mai­ti­ni­mo­si, bet ir vi­so gy­ve­ni­mo įpro­čiai.

Gro­žio chi­rur­gi­jos kli­ni­kos Kau­ne gy­ dy­to­jo Eu­ge­ni­jaus Čiup­le­vi­čiaus tvir­ti­ni­ mu, pa­žan­giau­sias bū­das su­si­grą­žin­ti pra­ ras­tus dan­tis, o kar­tu ir šyp­se­ną, gy­ve­ni­mo džiaugs­mą – tai nau­ji dan­tys su ko­ky­biš­ kais imp­lan­tais. Jie ne tik vi­siš­kai at­ku­ria kram­ty­mo funk­ci­ją, ne­truk­do kal­bė­ti, bend­rau­ti, ne­trik­do sko­nio ju­ti­mų, bet ir at­ro­do na­tū­ra­liai, yra leng­vai pri­žiū­ri­mi. „Tu­rint nau­jus dan­tis su imp­lan­tais ga­li­ma grei­tai, ne­skaus­min­gai ir vi­sam gy­ve­ni­mui iš­si­va­duo­ti iš fi­zi­nių bei dva­ si­nių kan­čių. Daž­na pa­cien­tė džiau­gia­si

36

Moters triumfas | 2013 ruduo

net pa­mir­šu­si, kad tai ne jos sa­vi dan­tys, – pa­sa­ko­jo E.Čiup­le­vi­čius. – Dir­bu su pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tos šve­dų bend­ro­vės „No­bel Bio­ca­re“ imp­lan­tais. Jų re­ko­men­ duo­ja­mos imp­lan­ta­vi­mo me­to­di­kos yra uni­ka­lios ir pir­miau­sia skir­tos pa­cien­tų fi­zi­niam bei emo­ci­niam pa­to­gu­mui. Nau­ do­jant jas, dan­tų at­kū­ri­mo lai­kas maks­li­ ma­liai trum­pas. Mū­sų pa­cien­tės nau­jais dan­ti­mis ga­li džiaug­tis jau po vie­no vi­zi­ to. Ir tai ga­lio­ja ne tik pra­ra­dus vie­ną ar ke­lis dan­tis, bet ir tuo­met, kai ne­ten­ka­ma vi­sų. Iš kar­to po imp­lan­ta­vi­mo pro­ce­dū­ ros už­de­da­mi gra­žiai ir na­tū­ra­liai at­ro­ dan­tys lai­ki­ni dan­tys, ku­rie po tam tikro lai­ko pa­kei­čia­mi nuo­la­ti­niais. Imp­lan­tuo­ jant ir pa­skui pa­pras­tai ne­skau­da, nė­ra ki­tų fi­zi­nių ne­pa­to­gu­mų. Vos pa­ki­lu­si nuo kė­dės mo­te­ris ga­li gy­ven­ti įpras­tą gy­ve­ni­mą, nė die­nos ne­rei­kia kęs­ti ne­pa­ to­gu­mo, kad nė­ra dan­ties.“ MT inf.

Tikslas: E.Čiuplevičius neabejoja, kad odontologas gali padėti jaustis laimingesniam.

mano istorija

Ma­dos pa­sau­lio už­ku­li­siai iš pir­mų lū­pų Kas jums atei­na į gal­vą, iš­ gir­dus žo­dį „ma­ne­ke­nė“?

Ne­la­bai pro­tin­ga, sa­vo iš­ vaiz­da per­ne­lyg su­si­rū­pi­nu­si tuš­tu­tė, pra­ban­gia­me „Fer­ ra­ri“ glos­tan­ti jau plik­te­lė­ju­ sio mi­li­jo­nie­riaus pi­ni­gi­nę?

Ak, dar pa­mir­šau – min­tan­ti tik ka­va, ci­ga­re­tė­mis ir nar­ ko­ti­kais. Nie­ko pa­na­šaus?

Tuo­met svei­ki­nu, nes dėl ko­kių nors man ne­ži­no­mų prie­žas­čių jūs mąs­to­te pla­ čiau ir šis ra­ši­nys skir­tas tik­rai ne jums. nuotraukos: „shutterstock“, „scanpix“

K

as yra ma­ne­ke­nė (ar­ba mo­ de­lis – abu žo­džiai apie vie­ną ir tą pa­tį) ir ką reiš­kia ja bū­ti, pa­sa­ko­siu pa­si­telk­da­ma sa­vo pa­tir­tį.

Tik prieš tai sku­bu tei­sin­tis, ko­dėl teks­to ne­pa­si­ra­šau sa­vo var­du ir pa­var­de. Ma­nau, svar­bu ne tai, kam vi­sa tai nu­ti­ko, o fak­tas, kad tai nu­tin­ka la­bai daž­nai, – juk iš tie­sų daug mer­gai­čių šiais lai­kais stai­ga tam­pa ma­ne­ke­nė­mis! Tik daž­nai jos ne­tu­ri ga­li­my­ bės pa­pa­sa­ko­ti, ką tai reiš­kia iš tik­rų­jų.

O gal jų nie­kas tin­ka­mai ne­pak­lau­sia?.. ►

Moters triumfas | 2013 ruduo

37

mano istorija

◄

Gro­žio mo­kyk­lė­lė Prieš ge­rą de­šimt­me­tį, kai bu­vau tik paaug­lė, ne­drįs­tan­ti pa­gal­vo­ti apie mo­de­lio (ar šiaip bet ko­kią ki­tą) kar­je­rą, tik­rai ne­tu­rė­jau jo­kio su­pra­ti­mo, kas yra tos ma­ ne­ke­nės.

Aiš­kios nuo­mo­nės tur­būt ne­ tu­rė­čiau ir iki šiol, jei anuo­met, prieš tuos pa­čius ge­rus de­šimt me­tų, ne­bū­čiau at­si­dū­ru­si gro­žio mo­kyk­lė­lė­je.

Bu­vau iš­tį­su­si ke­tu­rio­lik­me­tė, iš­kry­pu­siu stu­bu­ru ir ber­niu­ kiš­ka ei­se­na. Tad ma­no ma­mai, gar­bi­nan­čiai ge­ras ma­nie­ras ir mo­te­riš­ku­mą, la­bai lo­giš­kas spren­di­mas pa­si­ro­dė laik­raš­ty­je pa­ma­ty­tas skel­bi­mas, ku­ria­me 13–17 me­tų mer­gai­tės bu­vo kvie­čia­mos rink­tis į mer­gai­čių kur­sus.

Tai­syk­lin­gos lai­ky­se­nos, gra­žaus vaikš­čio­ji­mo pa­mo­kė­ lės, šo­kio tre­ni­ruo­tės, ma­kia­žo pa­slap­tys... Ir vi­sa tai už tik­rai priei­na­mą kai­ną!

Pa­me­nu, per pir­mą­jį už­siė­ mi­mą bu­vo ne­jau­ku: vi­sos už ma­ne vy­res­nės, mo­te­riš­kes­nės, da­žy­tais plau­kais ir vei­dais. O aš?

Skruos­ti­kau­liai at­si­ki­šę, plau­kai pa­si­šiau­šę, ran­kos ir ko­jos kaip

38

Moters triumfas | 2013 ruduo

deg­tu­kai. Jau mo­kyk­lo­je bu­vau pra­tu­si prie iro­niš­kų pa­sta­bų dėl sa­vo lie­su­mo. Čia mer­gai­tės į ma­ne žiū­rė­jo ir­gi ne ki­taip.

Kas yra kas­tin­gas?

Po po­ros sa­vai­čių mo­kyk­lė­lės va­do­vė už­si­mi­nė apie kaž­ko­ kios pran­cū­zų mo­de­lių agen­tū­ ros kas­tin­gą (cas­ting – at­ran­ka, angl.) ir pa­kvie­tė da­ly­vau­ti. Vien iš smal­su­mo.

Kar­tin­gas, kem­pin­gas, kar­biu­ ra­to­rius – ga­lė­jau bent įsi­vaiz­ duo­ti, kas tai... Bet kas yra kas­ tin­gas? Aiš­kiai ne­sup­ra­tu­si, kur esu kvie­čia­ma, ir kri­tiš­kai ver­tin­ da­ma sa­vo iš­vaiz­dą ki­tų mer­gi­nų kon­teks­te, nu­spren­džiau ne­gaiš­ti šeš­ta­die­nio. O siau­be, tuo­met ne­ga­lė­jau nė įsi­vaiz­duo­ti, kad ki­tą sa­vai­tę su­lauk­siu to­kios gau­sy­bės prie­kaiš­tų dėl sa­vo ne­ rū­pes­tin­gu­mo!

Už­tat už­siė­mi­muo­se ne­tru­ko pa­si­ro­dy­ti kaž­ko­kie žmo­nės. Mes vaikš­ti­nė­ja­me, su­kio­ja­mės tar­si ant po­diu­mo, o mus ste­bi. Po už­siė­mi­mo jie su va­do­ve kal­ba­si, pa­si­kvie­čia ma­ne ir įtei­kia šūs­nį la­pų – čia su­tar­tis tė­vams, te­gul per­žiū­ri, pa­mąs­to, jei tu­ri klau­

mano istorija

si­mų, te­gu skam­bi­na, ge­riau­sia su­si­tik­ti.

Sut­ri­ku­si ne­šuo­si su­tar­tį na­mo. Ko­dėl man, o ne toms gra­žioms mer­gai­tėms? Šir­dy­je džiu­gu – ne­svar­bu, kad esu kau­ lė­ta, vis tiek ga­liu bū­ti gra­ži! Pa­siū­ly­mu tap­ti mo­de­liu net ne­si­do­miu. Svar­biau­sia pa­ts pa­drą­si­ni­mas!

Lai­mi na­tū­ra­lu­mas Pa­si­ro­do, tą kar­tą ma­ne taip įdė­miai ste­bė­ję žmo­nės bu­vo vie­nos Lie­tu­vos agen­tū­ros at­sto­vai. Daž­ni su­si­ti­ki­mai su jais, tė­vų va­ka­ri­niai pa­mąs­ty­mai apie ma­no ma­ne­ke­nės atei­tį, in­for­ma­ci­jos apie ma­dos pa­sau­lį paieš­ka...

Vis­kas taip grei­tai įsi­su­ko. Dar prieš aki­mir­ką bu­vau ne­rū­pes­tin­ga moks­lei­vė, o stai­ga – dar­bo su­tar­tis ana­li­zuo­jan­ti jau­na da­ma.

Pa­ma­žu pra­dė­jau per­pras­ti kai ku­riuos šio man vi­siš­kai nau­jo pa­sau­lio vei­ki­ mo prin­ci­pus. Į Lie­tu­vą nuo­lat at­vyks­ta įvai­rių už­sie­nio mo­de­lių agen­tū­rų, ku­rios ieš­ko mer­gai­čių čia, Lie­tu­vo­je, at­sto­vų.

Mū­sų ša­lies agen­tū­ros pa­pras­tai va­di­na­ mos mo­ti­ni­nė­mis, nes jos spren­džia, į ku­rią agen­tū­rą ge­riau­sia vyk­ti mer­gi­nai, de­ra­si dėl dar­bo su­tar­čių są­ly­gų, vė­liau už tai gau­na tam tik­rą pro­cen­tą nuo mo­de­lio už­dar­bio. Tai­gi to­kia Lie­tu­vos agen­tū­ra lyg ma­ma glo­bo­ja jai pri­klau­ san­čią ma­ne­ke­nę. ►

Ke­tu­ri po­pu­lia­rūs mi­tai 1. Vi­sos jos ano­rek­si­kės Tik pra­dė­ju­si dirb­ti mo­de­liu at­si­kra­čiau komp­lek­so dėl sa­vo liek­nu­mo. Įsi­vaiz­ duo­ki­te, atei­ni į mil­ži­niš­ką at­ran­ką, o ten ke­lios de­šim­tys to­kių pat mer­gi­nų. Aš lie­sa, nes to­kia gi­miau. O jos?

Gy­ven­da­ma drau­ge su ki­to­mis ma­ne­ ke­nė­mis, su jo­mis lan­ky­da­ma­si ka­vi­nė­se ar ga­min­da­ma mais­tą su­pra­tau, kad dau­gu­ma jų ly­giai taip pat ap­do­va­no­tos gam­tos. So­tūs ita­liš­ki ma­ka­ro­nai va­ka­rie­ nei, de­ser­tui – rie­bus šo­ko­la­di­nis py­ra­gas, už­si­ge­ria­mas ka­ra­me­li­niu ka­pu­či­nu. Taip at­ro­dė daž­nas mū­sų va­ka­ras! Ži­no­ma, kaip ir vi­si žmo­nės (mo­de­liai ir­gi žmo­nės!), kiek­vie­na tu­rė­jo­me sa­vo mi­ ty­bos įpro­čių ir po­mė­gių – dėl in­di­vi­dua­laus or­ga­niz­mo, re­li­gi­nių pa­žiū­rų ir pan. Taip pat de­ra pri­si­min­ti, kad mo­de­liais pa­pras­tai dir­ ba la­bai jau­nos mer­gi­nos (14–25 me­tų), tad jų me­džia­gų apy­kai­ta na­tū­ra­liai grei­ta.

Bū­tų vi­siš­ka ne­są­mo­nė sa­ky­ti, kad ano­rek­si­jos ap­raiš­kų šio­je sri­ty­je ne­bū­na (nors as­me­niš­kai ne­su­si­dū­riau). Bet ar nė­ra ano­rek­si­ja ar­ba bu­li­mi­ja ser­gan­čių ki­tos pro­fe­si­jos žmo­nių – bu­hal­te­rių, ban­ ki­nin­kų, dra­bu­žių par­da­vė­jų?

2. Mo­de­lio dar­bas – leng­vas Per die­ną vi­du­ti­niš­kai še­šios, kar­tais net še­šio­li­ka, at­ran­kų skir­tin­guo­se did­mies­čio ra­jo­nuo­se. Su že­mė­la­piu ran­ko­je (ma­no dar­bo lai­kais GPS ne­bu­vo pa­pli­tęs), sun­kiu nuo­trau­kų al­bu­ mu (ki­taip – boo­ku ar po­rtfo­lio) ran­ki­nė­je laks­tai po mies­tą – kad ir kas nu­tik­tų, pri­va­lai at­ro­ dy­ti ge­rai!

Vos atė­jus į su­si­ti­ki­ mą su klien­tu, nuo­ var­gio, nu­spaus­tų pė­dų skaus­mo, pra­kai­to, blo­gos nuo­tai­kos tu­ri ne­lik­ti nė la­šo.

O kaip pa­ts dar­bas – fo­to­se­si­jos, di­zai­ne­rių ko­lek­ci­jų pri­sta­ty­mai? Čia ir­gi rei­kia ap­si­gink­luo­ti kant­ry­be ir ne­pa­mirš­ti iš mo­de­lių rei­ka­lau­ja­mo tak­to.

Jei­gu po pen­kio­li­kos fo­to­se­si­jos va­lan­dų ta­vęs, avin­čios dviem dy­džiais per ma­žus aukš­ta­kul­nius ir vil­kin­ čios va­sa­riš­ką su­kne­lę anks­ ty­vą pa­va­sa­rį lau­ke, pa­klaus, kaip jau­tei­si, ta­vo at­sa­ky­mas vi­siš­kai aiš­kus: ge­rai. Ži­no­ma, ga­li su­bti­liai už­si­min­ti, kad vė­so­ka. Tik de­rė­tų ne­per­sū­ dy­ti – už­sa­ko­vai ne­mėgs­ta niur­nan­čių ir grei­tai (!) pa­ vargs­tan­čių ma­ne­ke­nių.

Fak­tas, kad ši pro­fe­si­ja rei­ka­lau­ja nuo­la­ti­nių ke­lio­ nių, taip pat ne­pa­leng­vi­na dar­bo. Pa­ra­dok­sa­lu, bet

kli­ma­to skir­tu­mai, lai­ko zo­nos, mais­tas, na­mų il­ge­sys ir tas pa­ts la­ga­mi­nas tam­pa pa­sto­viau­sio­mis gy­ve­ni­mo de­ta­lė­mis. Tie­ sa, vi­so to at­pil­das – ne­ma­ži pi­ni­gai (nors mi­li­jo­nų ti­kė­tis bū­tų dau­giau nei nai­vu).

3. Jos – kvai­los Pa­ti dar­bo spe­ci­fi­ka – de­monst­ruo­ti gra­ žius ki­tų su­kur­tus daik­tus ir vi­suo­met pa­ trauk­liai at­ro­dy­ti – dik­tuo­ja la­bai iro­niš­ką po­žiū­rį dėl ma­ne­ke­nių pro­ti­nių ga­bu­mų.

O be rei­ka­lo! Šios „veis­lės“ mo­te­rys pa­pras­tai pa­si­žy­mi ge­ru erd­vi­niu mąs­ty­mu, kal­ba įvai­rio­mis už­ sie­nio kal­bo­mis, nu­si­ma­no apie eti­ke­tą (juk ten­ka dirb­ti ir su aukš­čiau­sio ly­gio ma­dos na­mais). Tai pui­kios pa­šne­ko­vės kul­tū­ri­nių tau­tų skir­tu­mų ir gur­ma­niš­ko mais­to te­mo­mis. Ir šios ži­nios – ne iš in­ter­ne­to en­cik­lo­pe­di­jos „Vi­ki­pe­di­ja“, o pa­rem­tos as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi bei ste­bė­ji­mais.

Ne­ma­žai mo­de­lių ne­si­skun­džia ir iš­si­la­vi­ni­mu. Nus­teb­tu­mė­te pa­ma­tę, kiek daug mer­gi­nų už­ku­li­siuo­se, nu­tvė­ru­sios lais­vą mi­nu­tę, ra­šo ma­gist­ri­nius dar­bus, dis­ku­tuo­ja apie ge­nų in­ži­ne­ri­ją, skai­to fi­lo­ so­fų vei­ka­lus. Čia ga­li­ma su­tik­ti li­te­ra­čių, che­mi­kių, bū­si­mų me­di­kių.

Klau­sia­te, iš kur ta­da gims­ta kal­bos apie jų kvai­lu­mą? Pri­si­min­ki­me kad ir bend­rak­la­sę Onu­tę – neiš­vaiz­džią, ty­lią, komp­lek­suo­tą. Tin­gė­jo­si jai mo­ky­tis mo­ kyk­lo­je, juo la­biau ne­si­no­rė­jo gal­vo­ti apie stu­di­jas uni­ver­si­te­te. Sė­di da­bar ji braš­kių lys­vė­je Šve­di­jo­je ir gal­vos ne­su­ka. To­kių pat pa­si­tai­ko ir tarp lai­ba­ko­jų ma­ne­ke­nių – tik jos braš­kių ne­ski­na, bet žy­giuo­ja Mi­la­no po­diu­mais, o tai reiš­kia, kad į jas dau­giau dė­me­sio at­krei­pia­ma, apie jas no­riau ra­šo spau­da.

4. Kar­je­ra – per lo­vą Mo­de­liu ak­ty­viai dir­bau še­še­rius me­tus, ta­čiau jo­kio dvip­ras­miš­ko pa­siū­ly­mo ne­te­ ko iš­girs­ti nė kar­to. Ir tai nie­ko keis­ta!

Pap­ras­tai ge­ros re­pu­ta­ci­jos už­sie­nio agen­tū­ros to­kių da­ly­kų sau ne­lei­džia dėl vie­nos es­mi­nės prie­žas­ties – ma­ne­ke­ nės pa­gu­lė­ji­mas su ku­riuo nors svar­bes­ niu bo­su gal ir su­teiks trum­pa­lai­kį ma­lo­ nu­mą at­ski­riems in­di­vi­dams, bet vie­šas skan­da­las, kai­nuo­sian­tis ir ge­rą var­dą, ir di­de­lius pi­ni­gus, ir klien­tū­rą, ga­li su­griau­ti ke­lis de­šimt­me­čius kur­tą im­pe­ri­ją.

Prag­ma­tiš­kai žiū­rint, la­bai sun­ku nu­spręs­ti, su kuo pra­var­čiau­sia mie­go­ti.

Pa­vyz­džiui, ga­li mie­go­ti su sa­vo agen­tu, ku­ris ta­ve „pra­ki­ši­nė­ja“ klien­tams. Bet ar per­mie­go­si (ir ar jie su ta­vi­mi no­rės mie­ go­ti?!) su vi­sais klien­tais, in­ves­tuo­jan­čiais mi­li­jar­dus į sa­vo ma­dos ženk­lą?

Ga­li bū­ti ko­kia tik no­ri tig­rė lo­vo­je, bet jei bran­giai sam­do­mi „Dior“ ma­dos na­mų rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tai ap­si­spren­dė (ir ap­skai­čia­vo), kad šių me­tų vei­du tu­ri tap­ti na­tū­ra­li rau­donp­lau­kė, nie­ko, vi­siš­kai nie­ko ne­si­ti­kėk, jei esi bru­ne­tė.

Moters triumfas | 2013 ruduo

39

mano istorija

◄ Mo­de­lių at­ran­kos – ir konk­re­čiam

dar­bui, ir bend­ra­dar­bia­uti su konk­re­čia už­sie­nio agen­tū­ra – va­di­na­mos kas­tin­ gais. Per juos mo­de­lį ap­žiū­ri, iš­ma­tuo­ja, daž­nai pra­šo pa­vaikš­čio­ti, pa­po­zuo­ti nuo­trau­koms. Svar­biau­sia – pa­ma­ty­ti, kaip mer­gai­tė at­ro­do iš tik­rų­jų. Čia lai­mi na­tū­ra­lu­mas.

Jo­kių ta­tui­ruo­čių, aus­ka­rų no­sy­je, da­žy­tų plau­kų, įmant­rių šu­kuo­se­nų, bliz­gan­čių dra­bu­žių, di­de­lių pa­puo­ ša­lų ir įde­gio – tai pa­mo­kos, ku­rias tuo­met nuo­lat gir­dė­jau ir ku­rias mo­ku iki šiol, nors jau se­no­kai esu pa­si­trau­ku­si iš ma­dos pa­sau­lio.

Į Pa­ry­žių!

Tuo­met man at­ro­dė, kad ta­pau mo­de­liu: nu­si­fo­tog­ra­fa­vau jo­gur­to rek­la­mai (ga­vau už tai 100 li­tų), pri­sta­čiau po­ros vie­tos di­zai­ne­ rių ko­lek­ci­jas (už dy­ką). „Oho, čia tai pa­sie­ki­mas“, – pa­ti sau nai­viai mąs­čiau. Ne­rei­kia man jo­kių už­sie­nių: ei­nu į mo­kyk­lą, kar­tais nu­si­ fo­tog­ra­fuo­ju ir gy­ve­nu

40

Moters triumfas | 2013 ruduo

nor­ma­lų paaug­liš­ką gy­ve­ni­mą. Bet ne!

Su su­tar­ti­mis ir pir­mo­sio­mis at­ran­ko­ mis pa­si­py­lė tik­rie­ji pa­siū­ly­mai. Va­sa­ra Mi­la­ne, Bar­se­lo­no­je ar Sin­ga­pū­re? Gal­va su­ko­si nuo skir­tin­gų ga­li­my­bių. Kol bu­ vau apim­ta bai­mės ir abe­jo­nių, ar man iš vi­so to rei­kia, su­ži­no­jau, kad ma­no va­sa­ra jau su­pla­nuo­ta, – vyks­tu į ma­dos sos­ti­nę Pa­ry­žių.

Be ma­mos ir tė­čio, turėdama la­bai pra­ stas ang­lų kal­bos ži­nias iš­li­pau iš lėk­tu­vo Pa­r y­žiaus Charles’io de Gaulle’io oro uos­te. Bu­vo nak­tis, ma­no su­si­vė­lu­sius plau­kus ke­de­no šil­tas Pran­cū­zi­jos vė­jas. Čia pra­si­dė­jo tik­ra­sis mo­de­lio ke­lias.

Vė­liau ma­no plau­kus plaiks­tė Mi­la­no, Bar­se­lo­nos, Lon­do­no, To­ki­jo ir ki­tų ma­ dos did­mies­čių vė­jas, o ang­lų kal­bos pra­ mo­kau. La­ga­mi­nas, pri­kimš­tas dra­bu­žių, aukš­ta­kul­nių (jie rei­ka­lin­gi at­ran­koms) ir va­do­vė­lių, ta­po nuo­la­ti­niu pa­ly­do­vu.

Nak­tį grį­žu­si iš ma­dos sa­vai­tės Mi­la­ne, ry­tą jau ra­šy­da­vau ma­te­ma­ti­kos kont­ro­li­ nį, o ne­tru­kus vėl vyk­da­vau už­sie­nin.

Per ke­le­rius to­kius me­tus ga­na iš­sa­miai su­si­pa­ži­nau su ma­dos pa­sau­lio vir­tu­ve – kad ga­lė­čiau jį pa­mil­ti ir jo ne­mėg­ti...

Ar­ba bent jau apie jį kal­bė­ti.

Su­si­dur­da­ma su skep­tiš­ko­mis ap­lin­ ki­nių nuo­mo­nė­mis ir tik­rą­ja mo­de­lio rea­ly­be su­pra­tau, kad ši pro­fe­si­ja – vie­na iš labiausiai mi­tais api­pin­tų.

ne, aš tikrai nesigailiu Ke­le­rius me­tus pa­vaikš­čio­ju­si ma­dos pa­sau­lio po­diu­mais, po­za­vu­si įvai­riems žur­na­lams, su­vo­kiau, kad šir­dy da­ro­si liūd­na ir niū­ru. Tar­si nie­ko la­bai blo­ga, bet ir ne­la­bai ge­ra.

Toks si­mu­liak­rų pa­sau­lis. Žy­giuo­ji po­ diu­mu kaip ka­ra­lie­nė, o grįž­ti į sve­ti­mą būs­tą kaip nu­si­plū­ku­si braš­kių sky­nė­ja. So­ pa ir ko­jas dėl ne­pa­to­gių ba­tų, ir šir­dį dėl na­mų il­ge­sio, ir dva­sia des­pe­ra­tiš­kai šau­ kia­si dė­me­sio. O ne, aš ne­si­gai­liu! Vi­sos pa­sau­lio sos­ti­nės, su­tik­ti žmo­nės, priim­ti iš­šū­kiai, iš­lie­tas pra­kai­tas ir pri­trin­tos pūs­lės pa­do­va­no­jo pla­tes­nį ma­ty­mo lau­ką, o drau­ge ir tvir­tą ži­no­ji­mą, kad mū­sų gy­ ve­ni­mas – įvai­rių spal­vų pa­le­tė. Na, ly­giai to­kia pat spal­vin­ga bei pla­ti, kaip ir mū­sų as­me­ny­bė ar konk­re­ti pro­fe­si­ja.

Bu­vu­si ma­ne­ke­nė

mano istorija

Vie­toj vais­tų – my­li­mo­jo nuo­trau­ka Ka­li­for­ni­jos uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai at­ sklei­dė, kad mei­lė, be dau­gy­bės ki­tų sa­vo ste­buk­lin­gų ga­lių, tu­ri ir gy­do­mų­jų sa­vy­ bių – ji ga­li su­ma­žin­ti fi­zi­nį skaus­mą.

17 ty­ri­me da­ly­va­vu­sių dai­lio­sios ly­ties at­sto­vių, kaip skel­bia zdr.ru, tu­rin­čių my­li­muo­sius, bu­vo ti­ria­mos kom­piu­te­ri­nės to­ mog­ra­fi­jos me­to­du. Įsi­my­lė­ju­sioms mo­te­rims elekt­ra pe­rio­diš­ kai bu­vo su­ke­lia­mas ne­di­de­lis skaus­mas.

Skaus­mą pa­ti­rian­čioms mo­te­rims bu­vo ro­do­mos my­li­mo­ jo, vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mo vy­ro ir ko­kio nors neut­ra­laus ob­jek­to nuo­trau­kos.

Ty­ri­mo re­zul­ta­tai at­sklei­dė, kad žiū­rė­da­mos į sa­vo my­li­mo­jo fo­tog­ra­fi­ją mo­te­rys skaus­mo ne­ju­to.

To­mog­ra­fi­jos re­zul­ta­tai dėl to­kios or­ga­niz­mo reak­ci­jos į re­ gi­mą vaiz­dą bu­vo aiš­ki­na­mi tuo, kad į my­li­mo vy­ro nuo­trau­ką žiū­rin­čių mo­te­rų sme­ge­nys ak­ty­vina tą sa­vo da­lį, ku­ri at­sa­kin­ga už sa­vi­sau­gą. Ne­ga­na to, to­kia reak­ci­ja su­ma­ži­no sme­ge­nų da­ lies, at­sa­kin­gos už stre­si­nes reak­ci­jas, ak­ty­vu­mą.

Anot moks­li­nin­kų, įdo­miau­sia tai, kad kuo il­ges­nius san­ ty­kius su my­li­muo­ju ty­ri­mo da­ly­vės bu­vo pa­lai­ku­sios, tuo ma­žiau skaus­mo jos ju­to at­lie­kant ty­ri­mą.

MT inf.

Moters triumfas | 2013 ruduo

41

stilingas gyvenimas

Ba­tuo­tas ru­duo:

ką ža­da 2013-ųjų se­zo­nas?

Jo­kiais moks­li­niais ty­ri­mais ne­nus­ta­ty­ta, kiek ba­tų po­rų tu­ rin­ti mo­te­ris su pa­leng­vė­ji­mu ga­li iš­tar­ti: „Jau ga­na.“ Ba­tų už­tek­ti­nai ne­bū­na nie­ka­da! Kiek­vie­nas se­zo­nas tam­pa iš­šū­ kiu ir ba­tų dė­žei, ir jos sa­vi­nin­kei. Kuo avė­ti šį se­zo­ną? nuotraukos: „shutterstock“, „reuters“, sipa

42

Moters triumfas | 2013 ruduo

stilingas gyvenimas

Ba­te­liai su plat­for­ma

Šį se­zo­ną ma­din­ gi la­kuo­ti, odi­niai, zom­ši­niai ba­te­liai su vi­du­ti­nio aukš­tu­mo pa­kul­ne. Po­pu­lia­riau­ sios sod­rios ir ryš­kios spal­vos: avie­čių, aly­vi­ nė, mė­ly­na, tur­kio.

mulberry

Trum­pi aukš­ta­kul­niai au­li­nu­kai

Au­li­nu­kai ly­giu pa­du Spal­va – juo­da ar­ba ru­da, au­las ga­li bū­ti ir ap­temp­tas, ir lais­vai su­krin­tan­tis klos­tė­mis.

elie saab

emporio armani

Jei kul­nas ne 10–12 cm yla, tai – pa­to­gi ru­dens ava­ly­nė, tie­sa, la­biau tin­kan­ti toms, ku­rių ko­jos il­gos ir lai­bos.

Moters triumfas | 2013 ruduo

43

stilingas gyvenimas

elie saab

Jie at­ro­do mo­te­riš­ kai ir jau­kiai, nie­kaip ne­nuei­na nuo ma­dos po­diu­mų jau vi­są de­šimt­me­tį. Jie kuo idea­liau­siai ga­li pa­pil­ dy­ti bet ko­kį įvaiz­dį: da­ly­ki­nį, klu­bi­nį, kas­die­nį.

jean paul gaultier

Ba­te­liai su dir­že­liu

emporio armani

Ba­le­ri­nų ba­te­liai su ap­dai­l a Šis se­zo­nas to­liau lai­ko ža­lią švie­są pa­to­giems ir dai­liems ba­le­ri­nų ba­te­liams. Di­zai­ne­riai pa­ta­ria per daug ne­nu­tol­ti nuo va­sa­rą bu­vu­sio po­pu­lia­raus šių ba­te­lių sti­liaus – su žvy­ ne­liais, ak­me­ni­mis, ka­ro­liu­kais.

44

Moters triumfas | 2013 ruduo

h&m

Gyd. G.Ramanauskienės grožio ir sveikatingumo klinika Kla­si­ki­niai aukš­ta­kul­niai Lai­ve­liai su aukš­ta pa­kul­ ne – tai tik­ras mo­te­riš­ku­mas, pra­ban­ga, ele­gan­ci­ja. Tai – kla­ si­ka, be ku­rios neap­sieis iš šis ba­tų se­zo­nas.

GR klinika siūlo ypatingą naujovę Lietuvoje – veido, rankų, pilvo ir kitų kūno vietų ilgalaikį odos patempimą be skalpelio – su tirpstančiais polidioksanono siūlais.

Rezultatai pradeda ryškėti jau po mėnesio, išlieka iki 2–3 metų ir ilgiau. Tai moderni technologija, atkeliavusi iš Pietų Korėjos.

Mezoterapija su trombocitais prisotinta savo kraujo plazma (PRP) puikiai atjaunina veido, kaklo, plaštakų odą. Odai sugrąžina jaunatvišką skaistumą, lygumą, išbalina pigmentines dėmes. Tai veiksmingiausia priemonė plaukams ir išretėjusiems antakiams atauginti. „Sculptra“ – poli-L-pieno rūgšties užpildas, veiksmingiausiai skatinantis kolageno gamybą. Jis natūraliai ir ilgam (2–3 metams) atkuria nykstančius veido audinius, pakelia skruostus, užpildo gilias raukšles ir įdubas, suformuoja gražų veido ovalą. Tai daugelio pasaulio garsenybių grožio paslaptis.

Tik 2–3 procedūros per pusę metų – ir jūs pastebimai jaunėjate net 3 metus!

Nuo saulės išsausėjusią, raukšlelių ir dėmelių išmargintą odą atšviežins ir gerokai atjaunins drėgnasis odos šveitimas amerikiečių „Hydra Facial“ sistema. Tai netraumuojanti, neskausminga procedūra, kurios metu atmirkomas, nušveičiamas ir susiurbiamas suragėjęs odos sluoksnis su visais nešvarumais, įpurškiami ląstelių atsikūrimą gerinantys preparatai. Rezultatai prilygsta lazeriniam odos šveitimui.

Greitai, be didelio skausmo radiochirurginiu būdu galite atsikratyti nepageidaujamų odos darinių – papilomų, keratomų, išsiplėtusių kapiliarų ir pan.

Tik kelios (impulsinė šviesa + radiodažnio srovė) procedūros kartą per mėnesį be skausmo pašalina net šviesius plaukus, sustangrina odą, sumažina veido raudonį.

Jūsų grožiui ir sveikatinimui atliekame ir daugelį kitų procedūrų.

Bot­for­tai

Koks ru­duo be ši­tų ama­zo­ niš­kų il­gaau­lių, ku­riuos dar aną se­zo­ną iš­po­pu­lia­ri­no Ri­han­na, Beyoncé. Jie at­ro­ do pra­ban­giai, pro­vo­kuo­ja­ mai, il­gi­na ko­jas.

GR klinika, S.Daukanto g. 2, Klaipėda Tel. 8 46 493 767, 8 620 67 701 El. paštas info@g-r.lt www.grklinika.lt; www.grkosmetika.lt

Sti­lin­gas gy­ve­ni­mas

46

Moters triumfas | 2013 ruduo

Sti­lin­gas gy­ve­ni­mas

Į ma­dą grįž­ta XX a. aus­ka­rai su gran­di­nė­le

Ar­tė­jant tam­sie­siems me­ tų mė­ne­siams, pa­puo­ša­lų ga­min­to­jai siū­lo at­si­gręž­ ti į mei­lės bei švel­nu­mo sim­bo­lius ir pri­me­na – ma­žą­jį re­ne­san­są iš­gy­ve­na pa­puo­ša­lai, tar­si su­grį­žę iš de­vin­to­jo de­šimt­me­čio. Tai at­spin­ di ir pre­kės ženk­lo „Tho­mas Sa­bo“ ru­densžie­mos ko­lek­ci­ja „Glam & Soul“. nuotraukos: „Tho­ mas Sa­ bo“ Moters triumfas | 2013 ruduo

47

Sti­lin­gas gy­ve­ni­mas

Jo­je – ir mei­lės maz­gai be pra­džios bei pa­bai­gos kaip ne­si­bai­gian­čios mei­lės sim­ bo­lis, ir si­dab­ro žie­dai su įvai­rių bran­gių­jų me­ta­lų to­nais, šir­dies for­mos me­da­lio­ nai su ara­bes­ko­mis, pra­ban­gios ro­žės su kvar­cu ir tvis­kan­čiu cir­ko­niu, meš­kų ir kas­pi­nė­lių ele­men­tai, plunks­nos, an­ge­lai, spar­nai kaip aist­ros pra­na­šai. „Glam & Soul“ – ir nau­jau­si „Tho­mo Sa­bo“ mo­te­riš­kų laik­ro­džių mo­de­liai, iš­ lai­kan­tys šios ko­lek­ci­jos sti­lių. „Tho­mas Sa­bo“ yra ko­lek­ci­nin­kų ži­no­mas pre­kės ženk­las, tad kiek­vie­na šių pa­puo­ša­lų

48

Moters triumfas | 2013 ruduo

ger­bė­ja tu­ri ga­li­my­bę pa­pil­ dy­ti jau tu­ri­mus pa­puo­ša­lus iš anks­tes­nių ko­lek­ci­jų nau­jais ele­men­tais ar­ba su­si­kur­ti in­ di­vi­dua­lią kom­bi­na­ci­ją. „Šį se­zo­ną pra­šmat­ nu bus paauk­suo­ti ara­bes­kų mo­ty­vų pa­ka­bu­kai su ro­ži­niu kvar­cu. Nau­jo­jo­je ko­lek­ci­jo­je yra žie­dų su tri­jų bran­gių­jų me­ta­lų to­nais, ku­riuos

ga­li­ma de­rin­ti tar­pu­sa­vy­je. Man as­me­niš­kai ma­din­giau­si at­ro­do aus­ka­rai su gran­di­nė­le.

Pa­me­nu, ko­kie po­pu­lia­rūs šie aus­ka­rai bu­vo de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Ma­no mėgs­ta­ miau­sia kom­bi­na­ci­ja yra plunks­nos for­mos aus­ka­ras, su­jung­tas su smul­kia gran­di­nė­le“, – sa­kė di­ rek­to­rė kū­ry­bai Su­san­ne Kölbli.

Nau­ją­ją „Tho­mo Sa­bo“ pa­puo­ša­lų ko­lek­ci­ją de­monst­ ruo­ja bri­tų mo­de­lis Pop­py De­le­ving­ne.

MT inf.

stilingas gyvenimas

Mo­te­ris.

Gat­vė. Ru­duo

Ru­de­niš­ki akor­dai, per­bė­gę gat­vių kla­vi­šais, į griež­tą tran­ kią va­sa­ros me­lo­di­ją įlie­ja ki­to­kių spal­vų, ki­to­kių nuo­tai­kų.

Sau­lė dar glos­to, bet jau ne­be­kai­ti­na, o mo­te­rys lyg gė­lės sklei­džia ru­dens žie­dus. nuotraukos: Andriaus Aleksandravičiaus, Tomo Raginos, Vytauto Liaudanskio, Margaritos Vorobjovaitės

50

Moters triumfas | 2013 ruduo

stilingas gyvenimas

Moters triumfas | 2013 ruduo

51

stilingas gyvenimas

Mo­te­ris, ta ru­de­niš­kos puokš­tės gė­lė, ga­li bū­ti ryš­ki ir links­ma, ga­li bū­ti ra­mi ir su­si­kau­pu­si, ga­li ener­gin­gai kauk­šė­ti kul­ne­liais ar­ba ty­liai, lyg jau gel­to­nio pa­kąs­tą la­pą, ne­štis liū­de­sį ir rim­tį.

Ar ma­tai sa­ve ru­de­nė­jan­čio­je gat­ vė­je, ko­po­se, par­ke? Ar gir­di – sau­lė, de­be­sys, grin­di­nys, di­džia­jam la­pų me­ti­mui pa­si­ren­gę me­džiai tau kuž­da, kad kiek­vie­nas me­tų lai­kas – nuo­sta­ bus, o jo me­lo­di­ja kas­kart su­vir­pi­na šir­dį, mo­kan­čią at­si­svei­kin­ti ir at­ras­ti iš nau­jo.

▪

52

Moters triumfas | 2013 ruduo

stilingas gyvenimas

Moters triumfas | 2013 ruduo

53

mintys vienumoje

Tu tai ga­li „Vi­sa­da ti­kė­jau, kad vie­nos mo­ters sėk­mė pa­de­da jos siek­ti ki­tai“, – ra­šė Glo­ria Van­der­bilt. nuotrauka: „shutterstock“

Jei gy­ve­ni­me no­ri im­tis to, ką jau ki­ta mo­te­ris yra da­riu­si, ne­ma­nyk, kad tau tu­ri sek­tis blo­giau. O jei ta­vo sva­jo­nės dar nė vie­na mo­te­ris nė­ra įgy­ ven­di­nu­si, ne­ma­nyk ne­ga­lin­ti bū­ti pir­mo­ji. Kas nors juk tu­ri ja tap­ti. Ku­rios mo­te­rys ža­vi ta­ve?

Ko­dėl? Su­ži­nok vis­ką, ką ga­li, apie jų gy­ve­ni­mą, nes jos at­skleis tau ke­le­tą pa­slap­čių.

1908 m. Na­po­leo­nui Hil­lui, ko­le­džo stu­den­tui ir be­si­plunks­nuo­jan­čiam lais­vam ra­šy­to­jui, pa­vy­ ko gau­ti in­ter­viu iš And­rew Car­ne­gie, tur­tin­ giau­sio žmo­gaus pa­sau­ly­je anuo me­tu. N.Hil­las no­rė­jo pa­ra­šy­ti apy­brai­žą, at­sklei­džian­čią A.Car­ ne­gie pa­slap­tis, kaip jis su­kau­pė neap­rė­pia­mus tur­tus. A.Car­ne­gie jau­nuo­lis pa­da­rė to­kį įspū­dį, kad nu­ma­ty­tas tri­jų va­lan­dų in­ter­viu ta­po tri­jų die­nų po­kal­biu.

Kal­ban­tis A.Car­ne­gie pa­klau­sė N.Hil­lo, ar šis ne­su­tik­tų ki­tus dvi­de­šimt me­tų skir­ti mi­li­jo­nie­ riaus sva­jo­nių pro­jek­tui: ap­klaus­ti ki­tus sėk­mės su­lau­ku­sius vers­li­nin­kus ir pa­ban­dy­ti at­skleis­ti jų sėk­mės pa­slap­ties for­mu­lę, ku­ria ga­lė­tų nau­do­tis pa­pras­ti vy­rai ir mo­te­rys, no­rin­tys įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes. A.Car­ne­gie ne­pa­siū­lė jo­kių ki­tų fi­ nan­si­nių pa­ska­tų A.Hil­lui, iš­sky­rus pa­ža­dą su­pa­ žin­din­ti su įžy­miais žmo­nė­mis – Tho­mu Edi­so­nu, Hen­ry For­du, Har­vey Firestone’u ir Lut­he­riu Bur­ ban­ku. N.Hil­las ne­pra­lei­do to­kios pro­gos. Ši pro­ga nu­lė­mė ne­pap­ras­tai sėk­min­gą ra­šy­ to­jo kar­je­rą, o 1937 m. bu­vo iš­leis­ta ir N.Hil­lo as­me­ni­nės sėk­mės fi­lo­so­fi­ja, pa­va­din­ta „Mąs­ tyk ir lobk“. Ša­lį pa­ke­rė­jo min­tis iš Di­džio­sios dep­re­si­jos me­tais iš­leis­tos kny­gos: „Vis­ką, ką pro­tas pa­gim­do ir kuo ti­ki, įma­no­ma įgy­ven­din­ ti.“ Įta­kin­ges­nio lei­di­nio už tą, ku­riuo il­gai­niui ta­po N.Hil­lo kny­ga, ne­bu­vo. Jos par­duo­ta per 10 mln. eg­zemp­lio­rių. Ji ta­po sa­vi­raiš­kos žan­ro pra­di­nin­ke.

Vie­na N.Hil­lo at­skleis­tų pa­slap­čių bu­vo ta, kad sėk­mės ap­lan­ky­ti sva­jo­to­jai as­me­ni­nė­mis sva­jo­nė­mis džiaugs­min­gai da­li­ja­si su žmo­nė­mis, ta­pu­siais jų gy­ve­ni­mo pa­vyz­džiu. N.Hil­las siū­lo su­bur­ti vaiz­duo­tės ta­ry­bą, ku­rią su­da­ry­tų gru­pė „ne­ma­to­mų pa­ta­rė­jų“ – žmo­nių, ku­riais tu ža­vie­ si. Va­ka­re prieš už­mig­da­ma, jau už­mer­ku­si akis, su­renk sėk­mės stra­te­gi­jos ap­ta­ri­mą ir pra­šyk sa­vo he­ro­jų pa­ta­ri­mo. Nes­var­bu, kad šie su­si­rin­ki­mai vyks­ta vien vaiz­duo­tė­je, N.Hil­las ti­ki, jog taip tam­pa­me „im­les­ni idė­joms, min­tims ir ži­nioms“, ku­rios mus pa­sie­kia per šeš­tą­jį po­jū­tį – mū­sų in­tui­ci­ją.

Jei žmo­nės, ku­riais no­ri sek­ti, te­bė­ra gy­vi ir juos te­be­ly­di sėk­mė, įsi­vaiz­duok, kad jie tau ski­na ke­lią. Eik jų pė­do­mis. Iš­ty­ri­nėk kuo smul­kiau­siai jų as­me­ni­nes ke­lio­nes. Ar jie ren­gia as­me­ni­nius pa­si­ro­dy­mus, se­mi­na­rus, pa­skai­tas, ku­riuos ga­lė­ tum lan­ky­ti? Įs­tok į vers­li­nin­kų aso­cia­ci­ją, plėsk ry­šius kon­fe­ren­ci­jo­se, pra­šyk pa­ta­ri­mo ir ret­sy­ kiais nu­leisk akis. Kai kas pra­my­nė ke­lią, ku­rio ga­li lai­ky­tis.

Sa­rah Ban Breath­nach, „Pap­ras­ta pil­nat­vė“

2

Moters triumfas | 2013 ruduo

Sveikata

Geriausios kontracepcijos priemonės beieškant

Ar žinojote, kad viduramžių Anglijoje vienas populiariausių būdų apsisaugoti nuo nėštumo buvo kuo toliau trauktis nuo pastebėto gandro? Juokas juokais, bet kontracepcijos tema buvo opi visais laikais – nuo senovės civilizacijų iki šiandienos. Kontraceptinės piliulės išradimo svarbą liudija ir tai, kad kasmet rugsėjo 26 d. švenčiama Pasaulinė kontracepcijos diena.

Ką, besisaugodamos nuo nepageidaujamo nėštumo, renkasi šiuolaikinės moterys? Vaistininkų ir gydytojų teigimu, šiais laikais priemonių gausu, o populiariausios – prezervatyvai ir hormoniniai kontraceptikai. Pastarieji skirstomi pagal vartojimo būdą. Tai yra tabletės, pleistrai, žiedai, hormoninės spiralės. „Konsultuojant moteris, dažnai tenka išgirsti nuogąstavimų ir klausimų, ar kontraceptinės tabletės nepadidins kūno svorio, plaukuotumo, nesukels galvos skausmų ar net vėžio. Taigi mitai vis dar gajūs. Visuomet joms tvirtai ir argumentuotai atsakau, kad šiuolaikiniai sudėtiniai kontraceptikai visiškai nekenkia organizmui. Tai patogi, efektyvi ir saugi vaisingumo reguliavimo priemonė, kuri, tinkamai ir laiku paskirta bei vartojama, ne tik apsaugo nuo nepageidaujamo nėštumo, bet ir gydo kai kurias ginekologines ligas“, − sakė Gargždų klinikos „MediCA“ gydytoja ginekologė Agnė Stankevičienė.

Vis dėlto, A.Stankevičienės tvirtinimu, šimtaprocentė kontraceptikų apsauga garantuota tik tuomet, jei konsultuojamasi su ginekologu, padaromi reikalingi ultragarso tyrimai, įvertinami visi rizikos veiksniai. Savarankiškai rinktis priemonės nevertėtų, nes kiekvienas organizmas yra unikalus, pasižymintis savita lytinių hormonų pusiausvyra, todėl ir hormoninės kontraceptinės priemonės kiekvienu atveju turėtų būti parenkamos individualiai ir tik kompetentingo specialisto.

Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Gintarė Krikščiūnienė teigė, kad populiariausios vaistinėje išlieka geriamosios kontraceptinės priemonės. Tiesa, senos kartos geriamųjų kontraceptinių piliulių vartojimas smarkiai mažėja, o naujosios priemonės – itin paklausios. „Moterys, ieškodamos apsaugos nuo nepageidaujamo nėštumo, dažnai praveria mūsų vaistinės duris ir ieško veiksmingų, saugių ir modernių kontraceptinių priemonių, drąsiai konsultuojasi, užduoda daug klausimų, tad mūsų darbuotojai turi būti ypač atidūs, sekti naujausias tendencijas ir farmacijos mokslo pasiekimus“, − sakė ji. „Camelios“ vaistininkės teigimu, kontraceptinės priemonės pasirinkimą lemia moters amžius ir gyvenimo būdas. „Jaunos merginos, studentės dažniausiai renkasi barjerinės apsaugos priemonę – prezervatyvą, greičiausiai dėl to, kad jų santykiai nereguliarūs, o partneriai – nenuolatiniai. Aktyvų gyvenimo būdą propaguojančios moterys, turinčios nuolatinį partnerį, jaunos mamos paprastai renkasi kontraceptines tabletes, taip pat – naujas kontraceptikų formas, tokias kaip pleistrai arba žiedai“, − vardijo G.Krikščiūnienė.

Ji pabrėžė, kad gyventojams visuomet svarbus kainos ir ko-

kybės santykis. „Reikia prisiminti, kad išlaidos kontraceptinėms priemonės yra periodinės – kas mėnesį, tad kiekviena moteris turi numačiusi sau priimtiną biudžetą. Dažnai pirkėjos stengiasi sutaupyti, įsigydamos kontraceptinių priemonių per įvairias akcijas. Tai jos galės padaryti ir artimiausiu metu: nuo rugsėjo 26-osios – Pasaulinės kontracepcijos dienos – iki spalio pabaigos „Camelios“ vaistinėse bus taikoma 15 proc. nuolaida visoms kontraceptinėms priemonėms“, − teigė „Camelios“ atstovė.

▪

VISOS KONTRACEPTINĖS PRIEMONĖS

pigiau

Tegul viskas vyksta pagal planą!

Moters triumfas | 2013 ruduo

55

Svei­kata

Nau­ji fak­tai bran­giau­sią

Moks­li­nin­kai te­beieš­ko nau­jų re­cep­tų, ku­rie ga­lė­tų pa­dė­ti išsau­go­ti bran­giau­sią mū­sų tur­tą – svei­ka­tą. Kar­tais jų at­ra­di­ mai bū­na la­bai ne­ti­kė­ti. tekstas: Ka­ro­li­nos Mar­cin­ke­vi­čiū­tės nuotraukos: „shutterstock“

Nes­vei­ka?

Nie­ko pa­na­šaus Žmo­nės, no­rin­tys gy­ven­ti svei­ kai, daž­nai at­si­sa­ko kenks­min­ gais lai­ko­mų mais­to pro­duk­tų, ta­čiau ne­se­niai paaiš­kė­jo, kad kai ku­rių jų ka­te­go­riš­kai brauk­ti iš val­gia­raš­čio ne­rei­kia.

Pa­tei­kia­me są­ra­šą kenks­min­ gais lai­ko­mų pro­duk­tų, ku­rių vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti ne­de­rė­tų.

1. Pro­duk­tai iš kvie­čių, ku­ riuo­se yra gliu­te­no. Kai kas ra­ gi­na jų at­si­sa­ky­ti, bet to­kie pro­ duk­tai su­ma­ži­na ri­zi­ką su­si­rgti dia­be­tu, šir­dies li­go­mis, vė­žiu ir pa­de­da ne­priaug­ti pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų.

2. Kiau­ši­niai. Juos kal­ti­na cho­les­te­ro­lio kie­kio krau­jy­je di­di­ni­mu, ta­čiau tai ne­tie­ sa. Pikt­nau­džiau­ti kiau­ši­niais ne­de­rė­tų, bet jie tu­ri dau­g y­bę

56

Moters triumfas | 2013 ruduo

mū­sų or­ga­niz­mui la­bai nau­ din­gų vi­ta­mi­nų ir mik­roe­le­ men­tų.

3. Bul­vės. Šis mais­to pro­duk­ tas mū­sų or­ga­niz­mą ap­rū­pi­na ne tik ka­liu, bet ir vi­ta­mi­nu C. O tvir­ti­ni­mai, kad val­gy­ti bul­ ves yra tie­siau­sias ke­lias į nu­tu­ ki­mą, – vi­siš­kas mi­tas. Bul­vės tu­ri ne­ką dau­giau ka­lo­ri­jų nei lie­sa varš­kė.

4. Vai­siai. Kai ku­rie die­to­lo­ gai siū­lo at­si­sa­ky­ti vai­sių, esą jų su­dė­ty­je esan­tis cuk­rus truk­do ko­vo­ti su ant­svo­riu. Bet tie­sa ta, kad val­gant vai­sius nu­tuk­ti ga­ na sun­ku, bet ga­li­ma su­ma­žin­ti ri­zi­ką su­si­rgti įvai­rių or­ga­nų vė­žiu, šir­dies bei krau­ja­gys­lių li­go­mis ir su­ma­žin­ti krau­jo spau­di­mą.

5. So­ja, kad ir ką apie ją kal­ bė­tų, su­ma­ži­na ti­ki­my­bę su­si­rgti šir­dies li­go­mis bei yra la­bai

Svei­kata

apie tur­tą

nau­din­ga mo­te­riš­kų hor­mo­nų ga­my­bai or­ga­niz­me.

6. Al­ko­ho­lis. Ne­di­de­lė­mis do­zė­mis ir re­tai var­to­jant rau­do­ną­jį vy­ną or­ga­niz­ me ga­li pa­dau­gė­ti ge­ro­jo cho­les­te­ro­lio.

Vy­nas taip pat pa­de­da ser­gant šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis. Vis dėl­to, var­to­jant al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus, rei­kia bū­ti itin at­ sar­giems ir ne­pa­dau­gin­ti.

Dau­ge­liu at­ve­jų žmo­gus, ku­rio ga­li­my­bės fi­ziš­kai lais­vai reikš­ ti emo­ci­jas ri­bo­tos, nė­ra pa­ jė­gus jaus­ti gi­lių jaus­mų. Tai moks­li­nin­kai aiš­ki­na tuo, kad ne­jaut­rūs vei­do rau­me­nys su­ma­ži­na ry­šį tarp mi­mi­kos ir gal­vos sme­ge­nų, o tai da­ro nei­gia­mą įta­ką po­jū­čiams, jaus­mams ir emo­ci­joms.

Klau­sy­tis mu­zi­kos – už­si­mer­kus Tel Avi­vo uni­ver­si­te­to (Iz­rae­lis) moks­ li­nin­kai at­sklei­dė, kad mu­zi­ka, ku­rios klau­so­ma­si už­mer­kus akis, tu­ri psi­cho­ te­ra­pi­nių ga­lių. At­li­kę eks­pe­ri­men­tus ty­rė­jai įro­dė, kad mu­zi­kos klau­sy­ma­sis už­mer­kus akis pri­ver­čia ak­ty­viau veik­ti gal­vos sme­ge­nis ir grei­čiau duo­da ►

Šyp­se­nos ir lai­mės ry­šys Šyp­se­na žmo­gų ver­čia jaus­tis lai­min­ges­ nį, o ne­ga­lė­ji­mas šyp­so­tis (pa­vyz­džiui, po ne­vy­ku­sių bo­tok­so tok­si­no in­jek­ci­jų) ne tik su­ma­ži­na emo­cin­gu­mą, ta­čiau ir ne­lei­džia jaus­tis l­ai­min­gam.

Bar­nar­do ko­le­džo Niu­jor­ke (JAV) moks­li­nin­kai at­li­ko ty­ri­mą, ku­rio re­ zul­ta­tai pa­ro­dė, kad su­kaus­ty­ta mi­mi­ka ga­li da­r y­ti įta­ką emo­ci­niams iš­g y­ve­ni­ mams.

Moters triumfas | 2013 ruduo

57

Svei­kata

KAIP NATŪRALIAI STIPRINTI ORGANIZMĄ Kraujotakos ligos ir sutrikimai yra pagrindinė didėjančio žmonių mirtingumo bei neįgalumo priežastis. Dažniausiai jie ima varginti tuos, kurie mažai juda, netinkamai maitinasi, patiria įtampą ar ligas paveldi. Vaistų pasirinkimas didžiulis, tačiau juos reikia vartoti nuolat, jų nauda laikina, o neigiamas šalutinis poveikis, kuris paliečia ne tik kepenis, inkstus ar skrandį, bet ir kitus organus bei sistemas, paprastai ilgalaikis. Tačiau išeitis yra! Stabilizuoti lėtinių ligų varginamo organizmo būklę, sustiprinti imunitetą, atkurti normalią kraujotaką ir apsisaugoti nuo tokios grėsmingos diagnozės kaip hipertonija, insultas, infarktas, bronchinė astma, migrena, II tipo diabetas, artritas galima kvėpavimo pratimais su treniruokliu „Samozdrav“, jis natūraliu būdu padeda panaudoti organizmo rezervus. Tai patikimas būdas atkurti normalų CO2 lygį – jums teprireiks 30 minučių ir kvėpavimo treniruoklio „Samozdrav“.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad pagrindinė kraujotakos sutrikimų priežastis – CO2 trūkumas kraujyje.

CO2 gyvybiškai svarbus, nes reguliuoja nervų ląstelių jautrumą, veikia ląstelių pralaidumą, deguonies pasisavinimą.

Kai CO2 nesiekia normos, pervargsta nervų sistema, sutrinka medžiagų apykaita. Dėl to sumažėja organizmo atsparumas ligoms, kaupiasi druskos, prasideda kraujagyslių, bronchų ir visų organų lygiųjų raumenų spazmai, siaurėja kraujagyslės, vystosi audinių sklerozė. „Samozdrav“ – tai unikalus kvėpavimo treniruoklis, kuris vadinamas kūno kultūros imitatoriumi. Treniruotės esmė – kvėpavimas atmosferos oro ir žmogaus iškvėpto oro mišiniu, kuriame CO2 koncentracija daug kartų didesnė, nei paprastai įkvepiame. Tokia treniruotė efektyvumu prilygsta dviejų valandų ėjimui, tačiau be nuovargio ir raumenų skausmo. Kasdien treniruojantis po 30–60 minučių, CO2 koncentracija padidėja, todėl pagerėja kraujagyslių tonusas, normalizuojasi kraujo spaudimas, širdies apkrova, pagerėja organų aprūpinimas krauju, taigi pašalinamos pagrindinės hipertonijos ir išeminės širdies ligos priežastys.

Kaip naudotis treniruokliu?

Geriausių rezultatų pasiekiama treniruojantis du kartus per dieną – ryte prieš pusryčius ir vakare prieš miegą. Organizmo atkūrimo procesas trunka 4–10 mėnesių.

UAB „COSMICUS SALUS“ Sužinoti daugiau ir užsisakyti galima UAB „COSMICUS SALUS“, tel.: 8 5 230 5808, +370 606 89 669. info@salus.lt www.salus.lt

58

Moters triumfas | 2013 ruduo

◄ at­sa­ky­mą iš jų. Ty­ri­me da­ly­ va­vu­sių sa­va­no­rių bu­vo pra­šo­ ma klau­sy­tis po­pu­lia­rių dai­nų iš ži­no­mo re­ži­sie­riaus Alf­re­do Hitch­coc­ko fil­mų. Pir­mą kar­tą mu­zi­kos jie tu­rė­jo klau­sy­tis at­ si­mer­kę, o ant­rą – už­si­mer­kę.

Paaiš­kė­jo, kad gal­vos sme­ ge­nys ak­ty­viau­sios bu­vo tuo me­tu, kai sa­va­no­riai už­si­mer­kę klau­sė­si sun­kios mu­zi­kos iš ži­ no­mų fil­mų. Ta­čiau net ir leng­ vos po­pu­lia­rios me­lo­di­jos bu­vo veiks­min­ges­nės sti­mu­liuo­jant gal­vos sme­ge­nų veik­lą, kai jų bu­vo klau­so­ma­si už­merk­to­mis aki­mis.

Tu­ki­nan­čios pro­fe­si­jos Die­to­lo­gų tei­gi­mu, kar­tais pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų priau­ga­ ma dėl pro­fe­si­jos.

Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos die­ to­lo­gai su­da­rė tu­ki­nan­čių pro­fe­si­jų są­ ra­šą. Šio grės­ min­gai skam­ ban­čio są­ra­šo vir­šu­je at­si­dū­rė na­mų šei­mi­nin­ kės ir vi­rė­jai. Bū­tent šie žmo­ nės kas­dien rū­pi­na­si mais­to ga­mi­ni­mu. Na, o ga­min­da­mi jie no­ro­mis ar ne­no­ro­mis tu­ri nuo­lat ra­gau­ti. Toks nuo­la­ti­nis ra­ga­vi­mas pri­de­da ne­pa­gei­dau­ ja­mų ki­log­ra­mų.

Ant­ro­je są­ra­šo vie­to­je – bu­ hal­te­riai ir tei­si­nin­kai. Iš­sau­go­ti dai­lias kū­no for­mas šių pro­fe­ si­jų at­sto­vams truk­do sė­di­mas dar­bas ir nuo­la­ti­nis stre­sas. Ne­ re­tai jie sa­vo pro­ble­mas dar­be ban­do pa­mirš­ti val­gy­da­mi.

Tre­čia vie­ta ati­te­ko vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tams ir va­dy­ bi­nin­kams. Jų su­si­ti­ki­mai su klien­tais daž­niau­siai vyks­ta res­to­ra­nuo­se, o čia la­bai leng­va per­si­val­gy­ti ka­lo­rin­gų pa­tie­ka­ lų. Die­to­lo­gai pa­ste­bė­jo, kad

ri­zi­kos priaug­ti pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų gru­pė­je pa­pras­tai at­si­du­ria tie žmo­nės, ku­rių dar­ bot­var­kė įtemp­ta. Mi­nė­tų sri­čių at­sto­vams spe­cia­lis­tai re­ko­men­ duo­ja at­kreip­ti dė­me­sį į sa­vo mi­ty­bos ra­cio­ną ir ne­pa­mirš­ti daž­niau ju­dė­ti.

Mig­re­nos prie­šai – tam­sūs aki­niai No­rin­tiems iš­veng­ti mig­re­nos prie­puo­lių moks­li­nin­kai siū­lo ne­šio­ti aki­nius tam­siais stik­lais.

Dėl gal­vos sme­ge­nų jaut­ru­mo, bū­din­go žmo­nėms, ken­čian­ tiems gal­vos skaus­mą, ser­gan­ tys mig­re­na prieš prie­puo­lį ma­to ryš­kius taš­kus ar švie­sos at­spin­džius.

Mi­či­ga­no uni­ ver­si­te­to (JAV) moks­li­nin­kai nu­spren­dė iš­tir­ti mi­nė­tus re­gos pa­ki­ti­mus. At­ lie­kant ty­ri­mus paaiš­kė­jo, kad daž­niau­siai prieš mig­re­nos prie­puo­lį žmo­ nės ma­to ryš­kias ju­dan­čias kont­ras­tin­gas juos­tas, tu­rin­ čias tiks­lią for­mą ir spal­vą.

Ty­ri­mo re­zul­ta­tai at­sklei­dė, kad ko­vo­ti su mig­re­nos su­ke­lia­ mu gal­vos skaus­mu ga­li pa­dė­ti aki­niai juo­dais stik­lais. Ypač veiks­min­gi yra tam­sūs aki­niai, pa­cien­tui pa­ga­min­ti pa­gal in­ di­vi­dua­lų už­sa­ky­mą. Ne­šio­jant to­kius aki­nius, ne­ma­lo­nius po­jū­čius ga­li­ma su­ma­žin­ti 70 pro­c. Par­duo­tu­vė­se par­duo­da­ mi aki­niai nuo sau­lės skaus­mą ir vaiz­dus prieš prie­puo­lį pa­de­ da su­ma­žin­ti tik 40 pro­c.

Mi­či­ga­no uni­ver­si­te­to ty­rė­jai taip pat pri­dū­rė, kad ki­tas bū­ das at­si­kra­ty­ti gal­vos skaus­mo ir mig­re­nos simp­to­mų yra kiek neį­ti­ki­mas, ta­čiau veiks­min­gas. „Taip. Tie­sa ta, kad ko­vo­ti su mig­re­na pa­de­da ir sek­sas“, – sa­ kė ty­rė­jai.

▪

Miego paslapties stebuklai...

UAB „KuRima“ jau 20 metų siūlo savo pirkėjams spalvotų ir jaukių chalatų visai šeimai, įvairių rankšluosčių. Pas mus rasite įspūdingo grožio ir aukštos kokybės patalynės komplektų, pagamintų iš natūralaus šilko, bambuko pluošto, damasto bei 100 proc. satino. Taip pat gaminame paklodes su timpa iš medvilnės ir bambuko pluošto.

Patalynės salonai „KuRima“, esantys Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, – tai mažas pasaulis, kupinas meilės ir paslapties, pasižymintis gaminių įvairove, spalvomis, elegancija ir kokybe. www.kurima.lt Vilniuje, PPC „Akropolis“, Ozo g.25, PPC „Ozas“, Ozo g. 18; Kaune, PLC „Mega“, Islandijos pl. 32;

Medicinos centre „Neuromeda“ veikia moderni Miego sutrikimų diagnostikos laboratorija, kurioje atliekamas polisomnografinis tyrimas – visame pasaulyje pripažintas auksinis miego tyrimų standartas. Tai sveikatai visiškai nekenksmingas, saugus ir patikimas tyrimas. Tiriamasis pacientas vieną naktį praleidžia specialioje laboratorijoje – miego tyrimų palatoje. Nakties miego metu registruojama paciento galvos smegenų, širdies, raumenų ir kvėpavimo sistemų veikla. Į miego sutrikimų specialistą reikėtų kreiptis, jei jums būdingi žemiau išvardyti simptomai:

• miegodamas garsiai knarkiate; • lovos partneris pastebi, kad miegodamas jūs periodiškai nustojate kvėpuoti; • dieną jaučiatės mieguistas, pavargęs; • pablogėjo dėmesio koncentracija, sumažėjo darbingumas; • naktį dažnai keliatės šlapintis; • dieną ištinka miego priepuoliai; • negalite užmigti ilgiau nei pusvalandį, dažnai prabundate naktį arba per anksti ryte; • sunku užmigti arba prabundate dėl nemalonių pojūčių galūnėse; • vargina neramūs sapnai, košmarai ar vaikščiojimas naktimis.

Jei kenčiate nuo įvairių miego sutrikimų, mes galime jums padėti!

Klaipėdoje, PPC „Akropolis“, Taikos pr. 61, PC „Banginis“, Šilutės pl. 35.

Informacija ir registracija: Kaune, Tvirtovės al. 90A, tel. (8 37) 331 511, 8 613 42 780; Vilniuje, Trinapolio g. 9C, tel. (8 5) 205 2603, 8 656 97 046. www.neuromeda.lt

Profilaktinės ir medicininės kompresinės kojinės – taisyklingai apspaudžia kojas ir suaktyvina kraujotaką; – mažina kojų nuovargį ir tinimą, – saugo nuo venų išsiplėtimo.

Kaune, Savanorių pr. 284, tel. (8 37) 312 509, 8 610 41 007; Vilniuje, L.Asanavičiūtės g. 27A (įėjimas iš Laisvės pr.), tel. (8 5) 273 1387; Klaipėdoje, M.Mažvydo al. 8, tel. (8 46) 412 445; Panevėžyje, Smėlynės g. 25, tel (8 45) 582 063; Šiauliuose, Vilniaus g. 25, tel. (8 41) 524 342; Ukmergėje, Vytauto g. 105, tel. (8 340) 63 440.

www.ortopedija.lt

Moters triumfas | 2013 ruduo

3

būk Laiminga

Idea­lios san­tuo­kos pa­slap­tis Jung­ti­nių Vals­ti­jų moks­li­nin­kai pa­reiš­kė, kad skir­tin­ gos mo­ters ir vy­ro as­me­ni­nės sa­vy­bės, ga­na pa­trauk­ lios ro­man­tiš­kuo­ju san­ty­kių pe­rio­du, ne­ga­ran­tuo­ja lai­min­gos san­tuo­kos.

V

i­siems ži­no­ma tie­sa, kad prie­šy­bės trau­kia, neu­ni­ ver­sa­li. Re­gis, san­tuo­kai, skir­tin­gai nei trum­pa­lai­ kiams san­ty­kiams, žmo­nės in­tui­ty­viai ren­ka­si tuos par­tne­rius, ku­rie yra ne jų prie­šin­gy­bės, bet pa­na­šūs į juos pa­čius.

Moks­li­nin­kai iš­ty­rė ke­le­tą tūks­tan­čių pa­žin­čių sve­tai­nės var­to­to­jų ži­nu­čių ir priė­jo prie iš­va­dos, kad dau­giau­sia ži­nu­ čių gau­na po­pu­lia­rūs var­to­to­jai, ku­riems ži­nu­tes siun­čia ne prie­šin­gy­bės, o to­kie pat po­pu­lia­rūs pa­žin­čių sve­tai­nės na­riai.

Paaiš­kė­jo, kad žmo­nės sa­vo atei­tį no­ri su­sie­ti ne su prie­šy­bė­mis, bet su pa­na­šiais į sa­ve. Psi­cho­lo­gai tai aiš­ki­na tuo, kad su pa­na­šiais į sa­ve žmo­nė­mis pa­pras­čiau bend­rau­ti. Spe­cia­lis­tai tei­gia, kad lai­ min­gą san­tuo­ką su­kur­ti ga­li tik žmo­nės, ku­rių cha­rak­te­rio sa­vy­bės, po­mė­giai ir net iš­vaiz­da pa­na­šūs. To­kios smulk­me­ nos ga­li ga­ran­tuo­ti lai­min­gą ve­dy­bi­nį gy­ve­ni­mą.

MT inf.

4

Moters triumfas | 2013 ruduo

sveikata

Sveikatos ir gyvenimo mokykla „Blogai, jei gydytojas ligoniui pasako: liga neišgydoma. Žmogus susitaiko, nebeieško, nebesistengia pasveikti. Svarbu tikėti – tada organizme gali įvykti stebuklas. Tik pakeitus mąstymą, emocijas, pasikeis ir gyvenimas.

Rytų filosofai sako: per ligą Dievas kalbasi su tavim; kuo sunkesnė liga – tuo jis arčiau tavęs, tuo daugiau galimybių keistis. Pasinaudokime ligų duotu šansu“, – kalba Klaipėdos klubo „Kelias į save“ vadovas Arūnas Jonuškis.

S

eptynerius metus Palangos sveikatos mokykloje, septynerius metus Klaipėdos trečiojo amžiaus universitete, dvidešimt vienus metus Klaipėdos klube „Kelias į save“ Rytų filosofiją dėstęs ir jogos mokęs A.Jonuškis šiandien savo žinias skleidžia važinėdamas po Lietuvą ir skatindamas žmones vidinių sveikatos resursų ieškoti savyje. Jis yra šešių knygų autorius, dešimties televizijos laidų apie sveikatą dalyvis, per 20 metų Lietuvos visuomenei perskaitė daugiau kaip 2600 nemokamų paskaitų.

Su džok stebuklas

Kas tas stebuklingas su džok? Pietų Korėjos profesoriaus Pak Dže Vu sukurtas gydymo metodas sužavėjo savo paprastumu ir efektyvumu. Išvertus iš korėjiečių kalbos su džok reiškia „plaštaka ir pėda“. Jei kuriame nors organe ar kūno dalyje atsiranda nukrypimų, jų projekcijos delnuose ir pėdose tampa skaudžios. Veikiant šiuos taškus, siunčiama elektromagnetinė banga į pažeistą kūno dalį ar organą ir įsijungia organizmo savireguliacijos mechanizmas. Kartais rezultatas juntamas jau po kelių minučių, o kartais, kai liga įsisenėjusi, reikia masažuoti taškus keletą mėnesių ar dar ilgiau. Šis metodas visiškai saugus, nes sukurtas motinos gamtos, o ne sugalvotas žmogaus. Jei spausime ne tą tašką, metodas bus tiesiog neefektyvus.

Mokslininko tikslas – sukurti tokią visuomenę, kurios kiekvienas narys rūpintųsi savimi ir būtų atsakingas už savo sveikatą.

Jis tvirtai tikėjo, kad šių metodų gali išmokti kiekvienas žmogus ir nesikreipdamas į gydytojus bei nevartodamas vaistų padėti sau ir savo artimiesiems.

Rezultatai

Per daugelį metų Arūnas dar labiau ištobulino su džok terapiją, pats padarė daug naujų atradimų ir patvirtino juos prak-

tiškai. Arūno praktikoje yra daug atvejų, kurie vadinami stebuklais, o svarbiausia, kad tokių rezultatų pasiekė žmonės, išmokę su džok terapijos. Vilnietė taip išsigydė daugiau kaip septyniolika metų ją kankinusią odos egzemą. Vilnietis, per akių operaciją praradęs regą 1998 m., o 2010 m. pradėjęs veikti taškus, jau po metų pradėjo matyti, o po dvejų – rega dar labiau pagerėjo. Šiuo metu vyriškis toliau dirba su taškais. Panevėžietė po pusantrų metų taškinio su džok masažo išsigydė astmą. 80-metė moteris išsigydė progresuojančią leukemiją. Šakiuose moteris išsigydė neoperuojamą stuburo išvaržą, nors medikai jai prognozavo invalido vežimėlį. Kaunietė, metus masažavusi taškus, išvengė klubo keitimo operacijos. Moteris iš Pagėgių išvengė kelio sąnario keitimo operacijos. Rimantė iš Kaišiadorių 24 metus vaikščiojusi su lazdele pradėjo ne tik vaikščioti savarankiškai, bet ir šokti. Tauragiškis, 20 metų skundęsis skrandžio skausmais ir virškinimo sutrikimu, jau po keturių mėnesių taškinio masažo galėjo beveik viską valgyti. Klaipėdietė po insulto prarado kalbą, nejudino kairės rankos ir kojos. Reabilitacija ligoninėje nedavė jokios naudos. Medikai nedžiugino, esą gydymas nepadeda, vilčių pasveikti beveik nėra. Jos draugė, lankiusi su džok paskaitas, nutarė padėti. Po aštuonių su džok terapijos seansų moteris pradėjo iš lėto vaikščioti, po 14 dienų pradėjo kalbėti, o po 21-os atsitaisė rijimo funkcija.

Didesnė pagalba sau

Dar geresnių rezultatų pasiekiama, kai žmogus, besigydydamas taškine su džok terapija, užsiima ir gilesne savo vidinio pasaulio korekcija. Tas mažas taškelis kūne pamažu gali virsti keliu, vedančiu tolesnio ieškojimo, tobulėjimo link. „Ar nepastebėjote, kad iš sunkios ligos patalo ar po sudėtingos gyvenimo situa-

cijos žmogus pakyla, atsitiesia dėl naujų savybių, kurias pats atrado ir išvystė. O į klausimą, kaip tai padaryti, atsakymą gausime pradėję dirbti su savimi, su savo dvasia ir kūnu.

Seminaruose mokoma energinės meridianinės jogos, ci gun, meditatyvinio kvėpavimo praktikų, statinių ir dinaminių meditacijų. Derinant šias įvairias praktikas, išgyvenama gili meditatyvinė dvasinė būsena. Taip kuriamas naujas pasaulio pajautos modelis. Nuolat praktikuojantis žmogus tampa savo vidinio pasaulio šeimininku. Pastebėta, kad užsiimantys joga, ci gun, meditatyvinėmis kvėpavimo praktikomis daug greičiau pagerina savo sveikatos rodiklius. Praktikuojančio neaplenks įvairios problemos.

Tik jis jau kitaip jas matys, mokysis jas priimti kaip savo gyvenimo dalį, kaip pamoką. Pažinęs ieškojimų skonį ir dėl įvairių praktikų jis tik išsigrynins, sustiprės. Gyvenimo problemos, nelaimės, ligos jam – naujos gilesnės asmenybės pamato kūrimas. Gyvenimas taps ne kuo kitu, o Mokykla, kurioje bus mokomasi plačiau atverti Dvasios vartus. Atradę dvasinės praktikos kelią grįžtame į tikrąją realybę – savo savastį, atgimstame, tampame sąmoningi, savo gyvenimo ir dvasinės asmenybės kūrėjais.

kviečiame į nemokamą 4 paskaitų ciklą Klaipėdoje rugsėjo 29 d. 12.30 val.

(Simono Dacho mokykloje, aktų salėje, Kuršių a. 2 / 3).

Vilniuje spalio 4 d. 18 val. (Žemynos gimnazijoje, aktų salėje, Čiobiškio g. 16) Kaune spalio 5 d. 12.30 val.

(Kauno technikos kolegijoje, aktų salėje, Tvirtovės a. 35).

Smulkesnė informacija www.keliasisave.lt arba telefonu 8 684 82 968, 8 676 65 551. Įėjimas nemokamas.

Moters triumfas | 2013 ruduo

61

proto mankšta

Vertikaliai: 1. Veido ir kūno gražinimo priemonės. 2. Menas išryškinti veido individualumą ir atskleisti gražiausius jo bruožus. 3. Prieskoninis, vaistinis augalas. 4. Suveriamas 3 dalių veidrodis. 7. Skaivos Jasevičiūtės augintinių veislė. 8. Patiekalas kitaip. 11. Natūralus tamprus „visų sezonų“ audinys. 12. Kvepinamieji gaminiai (kvepalai). 14. Specialiai įrengta patalpa saulės vonioms arba dirbtinės šviesos aplikacijoms. 17. Pailgas duonos ar pyrago kepinys. 18. Gydomasis ar higieninis kūno dirginimas rankomis. 22. Moters vardas (kilęs iš sen. lietuvių nepaprasto grožio deivės vardo). 24. Didelė vilnonė skara, naudojama kaip apdangalas. 25. Svajotoja kitaip. 26. Daržovė. 27. Sūnus ar duktė savo tėvams. 29. Įvairiaspalviai verpalai. 30. Moters vardas (kilęs iš graikų kalbos žodžio „laiminga, džiaugsminga“).

Horizontaliai: 5. Liemuo kitaip. 6. Romėnų meilės ir grožio deivė. 9. Torto rūšis. 10. Moterų krepšelis. 13. Tankus, blizgus medvilninis audinys. 15. Kambarinė gėlė. 16. Atskiras vėrinio narelis. 19. „Brangakmenių karalius“. 20. Plakta kiaušinienė su miltais ir pienu. 21. Moters vardas. 23. Iš kailių pasiūtas drabužis. 28. Kurioje nors srityje pasižymėjusių ir bendromis pažiūromis bei tikslais susijusių žmonių grupė. 31. Įvairių rūšių maisto produkto, pvz., vyno, arbatos, maišymas tokia proporcija, kad būtų gautas geriausių savybių produktas arba pašalinti kurios nors vienos rūšies trūkumai. 32. Kambarinė gėlė plačiais spalvingais žiedais. 33. Uogienės drebučiai. 34. Speciali rankų priežiūra, nagų valymas ir lakavimas. 35. Figūra kitaip. 36. Nie kuo nepagrįstas noras, kaprizas.

Teisingai atsakius į kryžiažodžio klausimus galima perskaityti žurnalo pavadinimą.

62

Moters triumfas | 2013 ruduo

Sudarė Gintautas Muraška