2013-05-04 Kauno diena

17

Šeštadienis, gegužės 4, 2013

aukštyn žemyn

22p.

Choreografas K.Baranauskas ir kauniečių pergalės „Chorų karuose“ – neatsiejama?

aukstynzemyn@diena.lt Redaktorė Marijana Jasaitienė

Vai­kys­tė­je nu­pjau­tas ko­jas Ra­se­lei pri­me­na tik ran­dai „Nie­ka­da nė ne­pa­gal­vo­ 1 jau, kad duk­rai ga­li at­ si­tik­ti tai, kas vaikystėje at­si­ti­ko

man. Tik pa­sta­ruo­ju me­tu šmės­te­ lė­jo min­tis – juk bu­vau to­kio pa­ties am­žiaus“, – pa­sa­kė Ra­sa ir pri­bė­ gu­siai ža­viai švie­siap­lau­kei duk­re­ lei pa­da­vė obuo­lį.

Vo­kie­ti­jo­je gi­mu­si mer­gai­tė kal­ ba ru­siš­kai, kaip ir Ka­za­chi­jo­je, vo­kie­čių šei­mo­je, gi­męs švie­siap­ lau­kis jos tė­vas, bei vo­kiš­kai. Lie­ tu­viš­kai mo­ka tik ke­lio­li­ka žo­džių ir dai­ne­lę „Du gai­de­liai“.

Prieš 30 me­tų nu­ti­ku­si ir pla­čiai ne tik tuo­me­tė­je SSRS, bet ir pa­ sau­ly­je nu­skam­bė­ju­si is­to­ri­ja Ra­

sai – tar­si sap­nas. „Bė­gant me­ tams vis­kas iš­ga­ruo­ja, bet kar­tais tai pri­me­na žmo­nės ir, ži­no­ma, ran­dai. Tų įvy­kių aš neat­si­me­nu, bet ne­lai­mė man su­tei­kė ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti pa­sau­lio ir kaž­ką pa­kei­ tė. Juk gal, kaip ma­no se­suo dvy­ nė Auš­ra, bū­čiau li­ku­si Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Va­dak­tuo­se. Se­suo tu­ri vy­ rą, ke­tu­ris vai­kus. Bet ži­no­te, koks kai­mas? Tuš­čia ten da­bar, žmo­nės ge­ria daug al­ko­ho­lio“, – Ra­sos bal­ se skam­bė­jo ne­ri­mas.

Ko­jos tarp šal­dy­tų žu­vų

1983 m. bir­že­lio 17-ąją, at­ro­do, tą die­ną, mąs­to Ra­sa, ne­blai­vus jos

tėvas, ne­pas­te­bė­jęs tuo­met tre­jų me­tu­kų ir aš­tuo­nių mė­ne­sių pie­ vo­je žai­džiančios duk­re­lės, trak­ to­ri­ne žo­liap­jo­ve nu­pjo­vė jai ko­ jas. Per ke­lius. Iš ato­kaus kai­mo, ku­ria­me tais lai­kais ne­bu­vo nė te­ le­fo­no, ma­žą­ją Ra­se­lę pa­vy­ko lai­

Tie­sa, da­bar spin­ to­je Ra­se­lė ne­tu­ ri nė vie­no si­jo­no, per­ka tik kel­nes, džin­sus.

Praei­tis: Ra­se­lė kaip per rū­ką pa­me­na dau­ge­lio jai pa­dė­ju­sių žmo­nių vei­dus.

ku nu­skraidinti į Mask­vos li­go­ni­ nę. Ten jau lau­kė mik­ro­chi­rur­go gru­zi­no Ra­ma­zio Da­tiaš­vi­lio va­ do­vau­ja­ma gy­dy­to­jų bri­ga­da, ku­ ri at­li­ko ope­ra­ci­ją, vė­liau ap­ra­šy­tą pir­muo­siuose laik­raš­čių, žur­na­lų pus­la­piuo­se, pa­sa­ko­tą kny­go­se ir do­ku­men­ti­niuo­se fil­muo­se. Vie­ną jų, „Dvy­li­ka vil­ties va­lan­dų“, su­ kū­rė lie­tu­vis Rim­tau­tas Ši­li­nis.

Iš­kart po ne­lai­mės, ištikti šo­ko, su­si­jau­di­nę tė­vai grie­bė mer­gai­ tę, ko­jas ir iš­sku­bė­jo pas kai­my­nus kvies­tis pa­gal­bos. „Sa­kė, kad aš ne­rea­ga­vau, ne­ver­ kiau“, – pa­me­na Ra­sa, nors kai ku­ rie vie­ti­niai iki šiol ne­ga­li pa­mirš­ti

skaus­mo iš­kreip­to mer­gai­tės vei­do ir dvie­jų ko­je­lių.

Tuo­me­tė­je SSRS ir be­ne vi­sa­me pa­sau­ly­je iki tol dar ne­bu­vo at­lik­ta nė vie­na ga­lū­nių pri­siu­vi­mo ope­ra­ ci­ja. Vis dėl­to vie­tos fel­če­rė ži­no­jo, kad ko­je­les rei­kia at­šal­dy­ti.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad, ne­ra­du­si le­ du­kų, mo­te­ris į me­džia­gos skiau­ tę įvy­nio­jo šal­dy­tų žu­vų, nors apie šį fak­tą, ku­riant fil­mą, bu­vo liep­ ta nu­ty­lė­ti.

Lyg ty­čia tuo me­tu bu­vo už­siė­mę vi­si lie­tu­vių mik­ro­chi­rur­gai ir mer­ gai­tė išskraidinta lėk­tu­vu (ki­tur mi­ni­mas ka­ri­nis sraig­ tas­par­nis) į Mask­vą.

18

Tų įvy­kių aš neat­si­me­ nu, bet ne­ lai­mė man su­tei­kė ga­li­ my­bę pa­ma­ ty­ti pa­sau­ lio ir kaž­ką pa­kei­tė.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.