17
Šeštadienis, gegužės 4, 2013
aukštyn žemyn
22p.
Choreografas K.Baranauskas ir kauniečių pergalės „Chorų karuose“ – neatsiejama?
aukstynzemyn@diena.lt Redaktorė Marijana Jasaitienė
Vaikystėje nupjautas kojas Raselei primena tik randai „Niekada nė nepagalvo 1 jau, kad dukrai gali at sitikti tai, kas vaikystėje atsitiko
man. Tik pastaruoju metu šmėste lėjo mintis – juk buvau tokio paties amžiaus“, – pasakė Rasa ir pribė gusiai žaviai šviesiaplaukei dukre lei padavė obuolį. Vokietijoje gimusi mergaitė kal ba rusiškai, kaip ir Kazachijoje, vokiečių šeimoje, gimęs šviesiap laukis jos tėvas, bei vokiškai. Lie tuviškai moka tik keliolika žodžių ir dainelę „Du gaideliai“. Prieš 30 metų nutikusi ir plačiai ne tik tuometėje SSRS, bet ir pa saulyje nuskambėjusi istorija Ra
sai – tarsi sapnas. „Bėgant me tams viskas išgaruoja, bet kartais tai primena žmonės ir, žinoma, randai. Tų įvykių aš neatsimenu, bet nelaimė man suteikė galimybę pamatyti pasaulio ir kažką pakei tė. Juk gal, kaip mano sesuo dvy nė Aušra, būčiau likusi Radviliškio rajone, Vadaktuose. Sesuo turi vy rą, keturis vaikus. Bet žinote, koks kaimas? Tuščia ten dabar, žmonės geria daug alkoholio“, – Rasos bal se skambėjo nerimas. Kojos tarp šaldytų žuvų
1983 m. birželio 17-ąją, atrodo, tą dieną, mąsto Rasa, neblaivus jos
tėvas, nepastebėjęs tuomet trejų metukų ir aštuonių mėnesių pie voje žaidžiančios dukrelės, trak torine žoliapjove nupjovė jai ko jas. Per kelius. Iš atokaus kaimo, kuriame tais laikais nebuvo nė te lefono, mažąją Raselę pavyko lai
Tiesa, dabar spin toje Raselė netu ri nė vieno sijono, perka tik kelnes, džinsus.
Praeitis: Raselė kaip per rūką pamena daugelio jai padėjusių žmonių veidus.
ku nuskraidinti į Maskvos ligoni nę. Ten jau laukė mikrochirurgo gruzino Ramazio Datiašvilio va dovaujama gydytojų brigada, ku ri atliko operaciją, vėliau aprašytą pirmuosiuose laikraščių, žurnalų puslapiuose, pasakotą knygose ir dokumentiniuose filmuose. Vieną jų, „Dvylika vilties valandų“, su kūrė lietuvis Rimtautas Šilinis. Iškart po nelaimės, ištikti šoko, susijaudinę tėvai griebė mergai tę, kojas ir išskubėjo pas kaimynus kviestis pagalbos. „Sakė, kad aš nereagavau, never kiau“, – pamena Rasa, nors kai ku rie vietiniai iki šiol negali pamiršti
skausmo iškreipto mergaitės veido ir dviejų kojelių. Tuometėje SSRS ir bene visame pasaulyje iki tol dar nebuvo atlikta nė viena galūnių prisiuvimo opera cija. Vis dėlto vietos felčerė žinojo, kad kojeles reikia atšaldyti. Pasakojama, kad, neradusi le dukų, moteris į medžiagos skiau tę įvyniojo šaldytų žuvų, nors apie šį faktą, kuriant filmą, buvo liep ta nutylėti. Lyg tyčia tuo metu buvo užsiėmę visi lietuvių mikrochirurgai ir mer gaitė išskraidinta lėktuvu (kitur minimas karinis sraig tasparnis) į Maskvą.
18
Tų įvykių aš neatsime nu, bet ne laimė man suteikė gali mybę pama tyti pasau lio ir kažką pakeitė. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.