2013-05-02 Vilniaus diena

9

gegužės 2–8, 2013

Nuo­mo­nes, ko­men­ta­rus, dis­ku­si­jų te­mų pa­siū­ly­mus siųs­ki­te e. pa­štu nuomones@diena.lt

Ringas

Kau­nui UNES­CO or­ga­ni­zuo­ja­muo­se kur­suo­se, taip pat ly­di ma­ne į UNES­CO ren­gi­nius. Sūnus Jo­nas mo­ko­si tarp­tau­tinė­je mo­kyk­lo­je, ku­ rio­je ly­giag­re­čiai mo­ko­ma prancūzų ir anglų kal­bo­mis. Tai – di­de­lis iššū­kis, kurį jis, at­ro­do, vy­riš­kai pri­ėmė.

– Ge­ne­ro­las Charles’is de Gaulle’is yra skam­biai šūktelėjęs: „Kaip val­ dy­ti šalį, ku­rio­je – 350 sūrio rūšių!“ Ar gi­li­natės į prancūzų vir­tuvės su­bti­ly­bes?

– Prancūzų gast­ro­no­mi­ja iš­ties stul­bi­nan­ ti – tai se­na ir gar­bin­ga is­to­rinė kultū­ rinė tra­di­ci­ja. Ne­ga­liu pa­neig­ti, kad esu prancū­ziš­ko vy­no gerbė­jas, – esa­ma jo rūšių, ku­rios ska­ti­na ne tik gast­ro­no­minį, bet be­veik es­te­tinį pa­si­gėrėjimą (čia pri­ si­me­nu, ko­kia­me kon­teks­te vy­no ra­ga­ vimą minė­jo vo­kie­čių fi­lo­so­fas Im­ma­nue­ lis Kan­tas). Sūrio sma­gu­riau­ju ma­žiau, mie­liau ren­kuo­si sportą! (Juo­kia­si.)

Nors ne­ga­liu pa­si­gir­ti, kad nuo­lat išmė­ gi­na­me vis nau­jas prancūzų vir­tuvės pa­ slap­tis (tam pa­pras­čiau­siai nėra lai­ko), vis dėlto tu­riu pri­pa­žin­ti, kad ji tik­rai ver­ ta su­si­žavė­ji­mo. Ka­dan­gi ma­no žmo­na yra pui­ki ku­li­narė, no­ras vir­tuvė­je su ja kon­ ku­ruo­ti ky­la itin re­tai.

– Kur ir kaip leid­žia­te lais­va­laikį?

– Be tik­rai aukš­tos ko­kybės kultū­ros ren­gi­ nių, ku­riuo­se ten­ka lan­ky­tis tiek dėl dar­bo, tiek sa­vo pa­si­rin­ki­mu, su ma­lo­nu­mu at­ ran­da­me ar­chi­tektū­ri­nes ir ža­lią­sias Pa­ ry­žiaus erd­ves, to­kius ne­to­li­mus mies­te­lius kaip Fon­tenb­lo. Nuo vai­kystės tu­riu di­delį po­mėgį skai­ty­ti kny­gas. Radęs lai­ko, vi­sa­da jam at­si­duo­du su did­žiau­siu ma­lo­nu­mu.

– Sa­ko­ma, kad ra­šy­to­jas ne­ga­li ne­ ra­šy­ti, o dai­li­nin­kas – ne­ta­py­ti. Gal puo­la­te lais­va­lai­kiu prie gra­fi­kos lakštų – sa­vo pir­mo­sios pro­fe­si­jos ir pa­šau­ki­mo?

– Nors nos­tal­gi­ja dai­li­nin­ko pro­fe­si­jai kar­ tais su­vir­pi­na širdį, vis dėlto man la­biau­ siai pa­tin­ka dirb­ti vieną darbą ir jam skir­ti visą laiką. Ne­puo­selė­ju pa­sau­li­nio iš­garsė­ ji­mo sa­vo me­nu sva­jo­nių – jas pa­lie­ku ta­ len­tin­ges­niems ir jau­nes­niems ko­le­goms.

nuomonės Klausk spe­cia­lis­to

Lenkams – per daug tei­sių?

Praė­jusį sa­vait­galį pro­tes­tuo­to­jai pik­ti­no­si tau­tinėms ma­žu­moms tei­kia­mo­mis nuo­lai­do­mis. Nuo­monė­mis apie tau­ti­nių ma­žumų ir lie­tu­vių kal­bos pro­ble­mas da­li­ja­si Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Kir­ki­las ir ak­to­rius, mu­zi­kan­tas Ge­di­mi­nas Stor­pirš­tis.

Šarū­no Ma­žei­kos / BFL nuo­tr.

And­riaus Ufar­to / BFL nuo­tr.

Ge­di­mi­nas Stor­pirš­tis

Ge­di­mi­nas Kir­ki­las

M

P

Ak­to­r ius, mu­z i­kan­tas

ūsų vald­žios at­sto­vai žiū­ri dau­ giau par­ti­nių in­te­resų nei es­mi­nių vals­ty­bi­nių ver­ty­bių. Kal­bu apie kultūrą, kalbą, žemė­je esan­čias do­va­nas. Ar ga­li taip būti, kad ima do­mi­nuo­ ti ma­žu­mos teisės? Pa­ro­dy­ki­te man kitą to­ kią vals­tybę pa­sau­ly­je, kur gimtą­ja kal­ba kal­ ban­tis jau­ni­mas būtų nu­skriaus­tas, pa­ly­gin­ti su tau­tinė­mis ma­žu­mo­mis? Kai­mynų ma­žu­ ma, rei­ka­lau­jan­ti išs­kir­ti­nių sąlygų, el­gia­si be ga­lo dras­tiš­kai. Tuo pat me­tu at­leid­žia­mi vi­si To­runės uni­ver­si­te­to, pa­grin­di­nio bal­tis­ti­kos cent­ro Len­ki­jo­je, dėsty­to­jai lie­tu­viai, mo­kan­ tys lie­tu­vių kal­bos, vie­toj jų prii­ma­mi len­kai. Čia yra fak­tas. Len­ki­jos pre­zi­den­tas at­vi­ru teks­tu sa­ko: kol Lie­tu­va ne­vyk­dys mūsų rei­ ka­la­vimų, jūsų si­tua­ci­ja tik blogės. Apie lie­ tu­vių sąly­gas Len­ki­jo­je – nė vie­nos ži­nutės. O pa­žiūrė­ki­te, kaip čia kly­kia turė­da­mi 85 mo­ kyk­las ir uni­ver­si­tetą, ku­riuo­se mo­ko­ma len­ kų kal­ba. Tad mūsų to­le­ran­ci­ja jie nau­do­ja­ si kaip silp­nu­mu.

Mūsų ne­di­de­lei ša­liai kal­ba yra be ga­lo svar­bus da­ly­kas. Rei­kia at­min­ti, kad ši kal­ba pa­sau­ly­je yra uni­ka­li, ver­ti­na­ma dau­gybės spe­cia­listų, stu­di­juo­jan­čių kalbų is­to­riją. O kai­mynė­je Len­ki­jo­je žmonės, nu­sprendę sa­ vo pa­se įra­šy­ti pa­vardę gimtą­ja kal­ba, neap­ tar­nau­ja­mi ban­kuo­se, jiems ski­ria­mos mil­ ži­niš­kos bau­dos. Todėl la­bai pa­to­gu at­vy­kus iš įvai­rių ša­lių ba­dy­ti pirš­tu, mus mo­ky­ti.

Mes ne­kal­ba­me apie mūsų ša­lies tra­di­ci­ jas, apie puikų su­gy­ve­nimą su ki­to­mis tau­ to­mis nuo did­žio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no laikų. Yra be ga­lo daug gra­žių, pui­kių žmo­ nių ir iš vie­nos, ir iš ki­tos ša­lies, ku­rie mo­ ko­si mūsų kal­bos, pui­kiai su vi­sais su­ta­ria.

Esa­me to­le­ran­tiš­ki žmonės, prii­ma­me ki­ tus la­bai gra­žiai, žmonės, ku­rie atei­na į šalį gerb­da­mi tos ša­lies kultūrą ir tra­di­ci­jas, su­ lau­kia tik­ro sve­tin­gu­mo. O mums sa­ko­ma – tik gat­vių pa­va­di­ni­mai, tik pa­vardės, o pas sa­ve už­da­ro lie­tu­viš­kas mo­kyk­las: 1960-ai­ siais bu­vo 24 mo­kyk­los, li­ko 3. Te­gu būna ta kal­ba, ku­rią mes ga­vo­me iš tėvų, dėl ku­rios ko­vo­jo Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius ir ki­ti švie­suo­liai. Ši­ta kal­ba, ma­no gal­va, turėtų būti ne­ju­di­ na­ma ir ne­mo­der­ni­zuo­ja­ma.

Sei­mo vi­ce­pir­m i­n in­kas

2009-ai­siais aš su vy­ru ir ma­žu vai­ ku­čiu at­si­kraustė­me į naują dau­gia­butį Laz­dynė­lių mik­ro­ra­jo­ne. Už pa­skolą įsi­ rengė­me, ta­čiau pra­ėjus kiek dau­giau nei pus­me­čiui jau turė­jo­me pla­nuo­ti naują re­montą. Nes po žie­mos pa­stebė­jo­me, kad vi­suo­se kam­ba­riuo­se pa­lubė­je įsi­metė juo­ das pelė­sis.

Au­gi­na­me mažą sūnų, todėl bandė­me iš­kart su tuo tvar­ky­tis pa­tys, bet vos iš­ va­ly­da­vo­me, pelė­sis po sa­vaitės vėl at­si­ nau­jin­da­vo.

Ne kartą kreipėmės į čia pat, ki­ta­me na­me, įsikū­ru­sią ir butą mums par­da­ vu­sią įmonę „Pa­va­sa­ris“. Vieną skundą rašė­me dar 2010-ųjų pra­džio­je, kitą – 2012-ųjų pa­va­sarį, taip pat ne kartą kreipėmės žod­žiu, ta­čiau re­zul­ta­tas bu­ vo tas pa­ts: at­vykę įmonės dar­bi­nin­kai spe­cia­liu prie­tai­su – ter­mo­vi­zo­riu­mi – pa­tik­rin­da­vo bu­to kam­pus ir pa­linksėję gal­vo­mis pri­pa­žin­da­vo, kad tem­pe­ratū­ra kam­puo­se ma­žesnė net ke­lis­kart, nei turėtų būti, o dėl to kal­tas sta­tybų bro­kas.

Mes pa­si­ra­šy­da­vo­me, kad jie bu­vo at­ vykę, ta­čiau vis­kas tuo ir baig­da­vo­si. Jie sa­ky­da­vo, kad įmonė­je yra fi­nan­si­nių pro­blemų, kad lau­kia, kol su­si­kaups dau­giau skundų, ta­da nuo­mo­sis sta­ty­binį bokš­telį ir broką iš lau­ko pusės tai­sys. Lau­kia­me tų žadėtų darbų iki šiol.

Kaip mes turė­tu­me elg­tis ir kaip pri­vers­ ti pa­tai­sy­ti broką? Ačiū.

Eglė

a­vard­žių ra­šy­mas ori­gi­na­liais raš­ me­ni­mis – nor­ma­lus eu­ro­pie­tiš­ kas spren­di­mas, vi­siš­kai ne­su­sijęs su lie­tu­vių kal­ba. Man gai­la, kad nie­kas ne­pro­tes­tuo­ja, kai ke­lia­mi mo­kes­čiai kny­ gų lei­dy­bai, ži­niask­lai­dai. O tie da­ly­kai, dėl ku­rių da­bar pro­tes­tuo­ja­ma, tu­ri la­bai menką ryšį su lie­tu­vių kal­bos puo­selė­ji­mu. Pa­vyzd­ žiui, Suo­mi­jo­je švedų kal­ba yra net vals­ty­ binė – mūsų pa­ra­met­rais šne­kant, jie įsi­vedė vos ne oku­pantų kalbą. Daug di­desnės kal­ bos pro­ble­mos yra su­si­ju­sios su in­ter­ne­tu, su kitų kalbų skver­bi­mu­si į mūsų kalbą. O dėl to, kad ne­di­de­lis pro­cen­tas Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­ čių kitų tau­ty­bių žmo­nių no­ri sa­vo kal­ba pa­se įra­šy­ti pa­var­des, ne­ma­tau di­delės pro­ble­mos.

Aist­ros ke­lia­mos dirb­ti­nai – jei in­te­lek­tua­ lai nu­kreiptų sa­vo jėgas į realų lie­tu­vių kal­ bos puo­selė­jimą, tai būtų svei­kin­ti­na.

Už­sie­nio rei­kalų mi­nist­ras, Len­ki­jo­je at­si­ prašęs už anks­tes­nius Lie­tu­vos spren­di­mus, – vėl už­si­ka­bi­ni­mas no­rin­tiems po­li­ti­kuo­ti.

Aš ma­nau, Li­nas Lin­ke­vi­čius kaip dip­lo­ma­ tas žengė tei­singą po­li­tinį žingsnį: dvi ša­lys kai­mynės, kar­tu būda­mos ir ES, NA­TO na­ rės, turė­da­mos ko­ne bend­rus gy­ny­bi­nius pla­nus, tre­jus ar ket­ve­rius me­tus ofi­cia­liu po­li­ti­niu lyg­me­niu iš esmės ne­bend­ra­vo.

Vi­sa­da po­zi­ty­viai ver­ti­nu vi­suo­menės ak­ty­vumą, ypač kai žmonės jau­di­na­si dėl kultū­ros, kal­bos. Bet ra­di­kalūs pa­reiš­ki­mai yra tik į po­li­tiką no­rin­čių grįžti as­menų ban­ dy­mai at­kreip­ti į sa­ve dėmesį. Nie­ko keis­to – juk Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Skan­di­na­vi­jos ša­ly­ se taip pat stiprė­ja ra­di­ka­lios jėgos.

Ma­nau, įsta­ty­mu rei­kia su­ras­ti spren­dimą ir dėl gat­vių pa­va­di­ni­mo. Pats daug žve­jo­ju ta­ me kraš­te, pri­si­me­nu, kad ir so­viet­me­čiu bu­vo pa­va­di­nimų įvai­rio­mis kal­bo­mis. Vie­to­vard­ žiai dau­giau­sia kilę iš hid­ro­nimų, ku­rie yra ir ki­to­mis kal­bo­mis. Tad jei bus kas nors pa­ra­šy­ ta ir ki­ta kal­ba, ma­nau, Lie­tu­vos gy­ven­to­jai dėl to ne­nu­kentės. Mes turė­tu­me būti daug to­le­ ran­tiš­kes­ni ki­toms kultū­roms, tau­toms – juk Vil­nius dau­gia­tau­tis bu­vo nuo did­žio­jo ku­ni­ gaikš­čio Ge­di­mi­no laikų, tad be bet ku­rio vie­ no ele­men­to jis sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mas.

Pa­rengė Ig­nas Ja­čaus­kas

Dienos klausimas. Ar pritariate, kad Lietuvoje būtų įteisinta asmenvardžių rašyba pasuose nelietuvių kalba?

o mez­gi­mo“ me­tai“, – dar­bo su­bti­ly­bių ne­slėpė

17 proc.

7 proc.

76 proc.

Taip Nežino Ne

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Šaltinis: diena.lt

Specialistas atsako Vi­da Aliu­ko­nienė Vals­ty­binės te­r i­to­r ijų pla­na­v i­mo ir sta­tybų ins­pek­ci­jos at­stovė spau­dai

B

roką pa­s tebėjęs žmo­g us pir­m iau­ sia turėtų kreip­t is į sta­t y­t oją, be abe­j o, į par­d avėją. Daž­n iau­ siai sta­t y­to­j as yra ir par­d avė­j as.

Kaip ir kiek­v ieną ne­ko­k y­b išką prekę įsi­ gijęs pirkė­j as pir­m iau­s ia tu­r i kreip­t is į par­ davėją.

Tuo­met sta­t y­to­jas turėtų kar­t u su tuo suin­ te­re­s uo­t u as­me­n iu su­ra­š y­t i de­fektų aktą ir jį pa­teik­t i ran­go­v ui. Pap­ras­t ai ta­d a yra su­t a­ ria­m a, per kiek lai­ko bus iš­t ai­s y­t i pa­s tebė­ ti de­fek­t ai. Jei to­k io ak­to nėra, ta­d a turėtų iš­t ai­s y­t i per pro­t ingą laiką. Jei bu­vo žadė­ ta pa­va­s arį, tai dar reikėtų ge­g užę pa­l auk­t i.

Jei ir ta­d a ne­s ii­ma­ma jo­k ių veiksmų, kaip ir vi­s ais at­ve­j ais, kai ne­p a­v yks­t a su­s i­t ar­t i ge­ ruo­j u, lie­k a tar­t is per teismą.

Dar yra ki­t as va­r ian­t as, bet jis veiks­m in­gas tik ta­d a, kai yra su­ra­š y­t as ak­t as ir jei­g u sta­ ty­to­jas pri­pažįs­ta broką. Jei eks­per­t izė at­l ik­ ta, tai būtų dar ge­res­n is at­ve­jis. Tai būtų įro­ dy­m as, kad tik­rai tai dėl ran­go­vo kaltės, o ne dėl eksp­loa­ta­ci­jos. Tuo­met ga­l i ir pa­t s as­ muo pa­š a­l in­t i de­fek­t us ir pa­rei­ka­lau­t i sta­t y­ to­jo kom­p en­s uo­t i. O sta­t y­to­jas turėtų rei­ka­ lau­t i ran­go­vo.

Bet šiuo at­ve­j u turėtų būti už­f ik­s uo­t a, per kokį laiką sta­t y­to­j as turė­j o at­l ik­t i dar­b us.

Jei­g u nėra už­f ik­s uo­to ter­m i­n o, pa­s kui ga­l i kil­t i keb­lumų teis­m e. Sta­t y­to­j as galbūt to­ kiu at­ve­j u galėtų teig­t i, kad jis būtų pa­t s pa­d aręs ir pi­g iau, bet suin­t e­r e­s uo­t as as­ muo ne­l aukė.

At­sip­ra­šy­mas

„Vil­niaus die­nos“ 17 nu­me­ry­je Re­ dak­c i­jos skil­ty­je su­k lys­ta: buvęs me­ras ne And­rius, o Vi­lius Na­vic­ kas. Taip pat Rin­go rub­r i­ko­je ne­ tei­sin­gai įvar­dy­tos Al­gir­do Še­me­tos pa­rei­gos: iš­ties A.Še­me­ta yra Eu­ro­ pos Ko­mi­si­jos ko­mi­sa­ras, at­sa­kin­ gas už mo­kes­čius, mui­tus, sta­tis­ tiką, au­ditą ir kovą su su­kčia­vi­mu.

Nuo­šird­žiai at­si­pra­šo­me.