2012-09-17 Kauno diena

15

pirmadienis, rugsėjo 17, 2012

menas ir pramogos

Mig­ruo­jan­tys teat­ro paukš­čiai Tai, ką pro­gno­zuo­ja bu­vęs Kau­no vals­ty­ bi­nio dra­mos teat­ro me­no va­do­vas re­ži­ sie­rius Gin­ta­ras Var­nas, skam­ba la­bai liūd­nai: ma­žie­ji sos­ti­nės ir ki­tų did­mies­čių teat­rai ga­li iš­nyk­ti. Si­tua­ci­ją ga­lė­tų iš­gel­ bė­ti ma­žes­ni mo­kes­čiai ir nuo­sek­les­nis fi­ nan­sa­vi­mas.

Rū­ta Gri­go­ly­tė

r.grigolyte@diena.lt

– Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je ne­se­ niai pa­klau­siau, ka­da pla­nuo­ ja­mas ar­ti­miau­sias su­si­ti­ki­mas su teat­ra­lais ap­tar­ti jų po­rei­kių.

Man at­sa­ky­ta: „Kiek­vie­no teat­ ro pro­ble­mos su va­do­vais ap­ ta­ria­mos in­di­vi­dua­liai, pa­gal kiek­vie­no po­rei­kį.“ Tai­gi, ka­da bu­vo pa­sta­ra­sis toks in­di­vi­dua­ lus po­kal­bis?

– Ko­kie su­si­ti­ki­mai? Jo­kių su­si­ ti­ki­mų ne­bū­na. Ei­na­muo­sius rei­ ka­lus tvar­ko teat­ro di­rek­to­rius su mi­nis­te­ri­ja, ir tai vis­kas, jo­kių ap­ ta­ri­mų ir bend­rų po­kal­bių tik­rai ne­bū­na. Si­tua­ci­ja yra tar­si pei­lis, ku­rio abi ge­lež­tės pu­sės pa­ga­ląs­ tos. Anks­čiau, kai pra­šy­da­vo­me pa­tal­pų, sa­kė ra­šy­ti pa­raiš­ką, ir bus svars­to­ma. Vė­liau pa­sa­ky­ta: „Tai­gi jūs Me­nų spaus­tu­vė­je re­zi­ den­tū­rą tu­rė­ki­te.“ Lau­kė­me, lau­ kė­me tos va­di­na­mo­sios re­zi­den­ tū­ros kaip pa­na­cė­jos. Ga­vo­me šį 12–15 kv. met­rų kam­ba­riu­ką su už­kal­tu lan­gu, ir, pa­si­ro­do, mes už jį ir žie­mą, ir va­sa­rą mo­ka­me vi­du­ti­niš­kai 500 li­tų.

Sta­to­me vie­ną spek­tak­lį per se­ zo­ną, nes dau­giau ne­tu­ri­me nei kur, nei žmo­nių, ku­rie dirb­tų. Fak­tiš­kai teat­re yra du eta­tai, tai bu­hal­te­ rio ir di­rek­to­riaus, toks kios­ke­lis su kios­ki­nin­ku ir bu­hal­te­re. Spaus­tu­ vė­je vi­sus sam­do­me: ir ak­to­rius, ir sce­nos dar­bi­nin­kus, švie­sų spe­cia­ lis­tus, ir gri­muo­to­jus, kos­tiu­mi­nin­ kus, rek­vi­zi­ti­nin­kus. Čia tik nuo­ mo­ja­mos pa­tal­pos.

Tai dar bū­tų pu­sė bė­dos, ta­čiau rei­kia re­pe­ti­ci­jų erd­vių, o mes jų pa­ kan­ka­mai ne­gau­na­me, nes Me­nų spaus­tu­vė­je per daug vis­ko vyks­ ta. Tu­ri­me laks­ty­ti pas pa­žįs­ta­mus, drau­gus ar rink­tis slap­čia Mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je. Da­bar pa­klaus­čiau sa­ vęs, ko ma­nęs pa­klau­sė, pa­vyz­džiui, Na­cio­na­li­nio dra­mos teat­ro di­rek­to­ rius: ko­dėl „Uto­pia“, bū­da­ma re­zi­ den­tė, tu­ri pra­šy­tis vai­din­ti ir re­pe­ tuo­ti pas ki­tus, kai tu­ri vi­sas tei­ses?

Taip, prio­ri­te­tai Re­zi­den­tū­ros su­tar­ ty­je yra, bet jie rea­liai ne­vei­kia.

– Baig­s is ta su­tar­t is, ir kas tuo­met – vėl pra­šy­tis pa­tal­ pų, vėl bus sa­ko­ma dar ko nors lauk­ti?

– Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je sa­ko: „Klaus­ki­te sa­vi­val­dy­bės.“ Ten – „Bū­ki­te re­zi­den­tai Me­nų spaus­tu­ vė­je, ten vis­kas bus ge­rai.“ Kas pa­ skui – ne­ži­nau.

Mes re­zi­den­tū­rą ga­li­me nu­trauk­ ti bet ka­da, grei­čiau­siai taip ir pa­ da­ry­si­me, bet jei­gu jau taip pa­da­ry­ si­me, tuo­met Me­nų spaus­tu­vę tik­rai ma­ty­si­me kaip sa­vo au­sis. Ki­ta ver­ tus, kiek ži­nau, Spaus­tu­vė bu­vo ku­

Spek­tak­ liui pa­gal Williamą Shakespeare’ą sky­rė 12 tūkst. li­tų. Ką ga­li­ma pa­sta­ty­ti už tiek?

Ga­lė­čiau pa­ kvies­ti į 15 mi­ nu­čių W.Sha­ kes­pea­re’o ei­lių skai­ty­mą.

ria­ma bū­tent tam, kad tos lais­vos tru­pės, ku­rios ne­tu­ri kur vai­din­ti, ga­lų ga­le tu­rė­tų tam vie­tos.

– Ko­kios tad al­ter­na­ty­vos, kur ei­ti?

– Al­ter­na­ty­vos yra už­da­ry­ti teat­ rą ir ei­ti dirb­ti į vals­ty­bi­nius teat­ rus. To, ma­nau, vi­si ir sie­kia. Gal­ būt ne­są­mo­nin­gai.

– Ko­dėl? Kam tai nau­din­ga?

– Kam jiems tie ma­ži teat­rai? Man daug kas sa­kė: „O kam tau? Ko­kia pro­ble­ma? Ką tu čia su ta „Uto­ pia“? Ne­gi ta­vęs ne­kvie­čia dirb­ ti vals­ty­bi­niuo­se?“ Kvie­čia, bet aš ne­no­riu. Yra toks anek­do­tė­lis: „Ko­ dėl kup­ra­nu­ga­ris va­tos ne­val­go? – Ne­no­ri.“ Tai­gi ir aš ne­no­riu. Kar­ tais dir­bu vals­ty­bi­niuo­se teat­ruo­se, nes čia re­tai ga­li­me pa­sta­ty­ti tai, ko no­ri­si, rei­kia tai­ky­tis prie są­ ly­gų. Pa­vyz­džiui, ne­bu­vo nė vie­no spek­tak­lio „Pub­li­ka“ (ja­me vai­di­ na 14 ak­to­rių), ku­ris bū­tų bent vie­ nu li­tu pel­nin­gas, jis vi­sa­da nuo­ sto­lin­gas. Kad ir ką da­ry­tu­me, yra per daug ak­to­rių, per daug tech­ni­ kų. Ga­liau­siai, ta nak­ti­nė mo­kes­ čių re­for­ma mus pa­ko­rė ant sau­sos ša­kos, ir da­bar ta­ba­luo­ja­me tarp dan­gaus ir že­mės.

– Per ką bū­tent pa­vei­kė tie po­ ky­čiai?

– Per au­to­riaus su­tar­čių mo­kes­ čius. Anks­čiau dar ga­lė­jo­me nau­do­ tis vers­lo liu­di­ji­mais, da­bar jau ne­ be. Mo­kes­čiai nuo 15 pro­c. išau­go iki 55 pro­c., o dau­giau­sia rei­ka­lų tu­ri­ me bū­tent su au­to­riaus su­tar­ti­mis.

Su tais 15 pro­c. dar vos vos iš­si­vers­ da­vo­me, o da­bar iš es­mės ne­ga­li­me ro­dy­ti spek­tak­lių, tu­ri­me tu­rė­ti ką nors ki­ta, kas už­dirb­tų, ar­ba kas­ kart kau­ly­ti iš Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ jos spek­tak­lių sklai­dai, tai, ži­no­ma, ir da­ro­me.

Jei­gu taip bus to­liau, ir mo­kes­čių ne­grą­žins bent jau į prieš­kri­zi­nį lai­ ko­tar­pį, to­kios lais­vos kom­pa­ni­jos, ma­ži teat­riu­kai neiš­ven­gia­mai tu­ rės iš­nyk­ti ar­ba jie tu­ri gau­ti nuo­ la­ti­nes do­ta­ci­jas.

Keis­tas ir tas (Kul­tū­ros mi­nis­ te­ri­jos – red. pa­st.) lė­šų skirs­ty­mo prin­ci­pas: jie no­ri duo­ti vi­siems po tru­pi­nė­lį. Ma­nau, tai ne­la­bai lo­ giš­ka. Ke­lis kar­tus mums taip bu­ vo. Pa­vyz­džiui, spek­tak­liui pa­gal Wil­lia­mą Sha­kes­pear’ą sky­rė 12 tūkst. li­tų. Ką ga­li­ma pa­sta­ty­ti už tiek? Ga­lė­čiau pa­kvies­ti į 15 mi­nu­ čių W.Sha­kes­pea­re’o ei­lių skai­ty­mą, bu­vo to­kia idė­ja. Mes jų net neė­mė­ me, at­si­sa­kė­me. Ki­tą kar­tą vėl at­si­ sa­kė­me 10 tūkst. li­tų. Kam ta­da tai da­ry­ti? Ge­riau ki­tam pri­dė­tų tą 10 tūkst., gal jam tuo­met jau su­si­da­rys su­ma, už ku­rią ką nors ga­li­ma nu­veik­ti.

16

Prio­ri­te­tai: „No­riu tu­rė­ti sa­vo dva­si­nę erd­vę. Vals­ty­bi­niuo­se teat­ruo­se aš jau­čiuo­si

sve­čias, mig­ruo­jan­tis paukš­tis“, – sa­kė G.Var­nas. Mar­ga­ri­tos Vo­rob­jo­vai­tės nuo­tr.