15
pirmadienis, rugsėjo 17, 2012
menas ir pramogos
Migruojantys teatro paukščiai Tai, ką prognozuoja buvęs Kauno valsty binio dramos teatro meno vadovas reži sierius Gintaras Varnas, skamba labai liūdnai: mažieji sostinės ir kitų didmiesčių teatrai gali išnykti. Situaciją galėtų išgel bėti mažesni mokesčiai ir nuoseklesnis fi nansavimas. Rūta Grigolytė
r.grigolyte@diena.lt
– Kultūros ministerijoje nese niai paklausiau, kada planuo jamas artimiausias susitikimas su teatralais aptarti jų poreikių. Man atsakyta: „Kiekvieno teat ro problemos su vadovais ap tariamos individualiai, pagal kiekvieno poreikį.“ Taigi, kada buvo pastarasis toks individua lus pokalbis? – Kokie susitikimai? Jokių susi tikimų nebūna. Einamuosius rei kalus tvarko teatro direktorius su ministerija, ir tai viskas, jokių ap tarimų ir bendrų pokalbių tikrai nebūna. Situacija yra tarsi peilis, kurio abi geležtės pusės pagaląs tos. Anksčiau, kai prašydavome patalpų, sakė rašyti paraišką, ir bus svarstoma. Vėliau pasakyta: „Taigi jūs Menų spaustuvėje rezi dentūrą turėkite.“ Laukėme, lau kėme tos vadinamosios reziden tūros kaip panacėjos. Gavome šį 12–15 kv. metrų kambariuką su užkaltu langu, ir, pasirodo, mes už jį ir žiemą, ir vasarą mokame vidutiniškai 500 litų. Statome vieną spektaklį per se zoną, nes daugiau neturime nei kur, nei žmonių, kurie dirbtų. Faktiškai teatre yra du etatai, tai buhalte rio ir direktoriaus, toks kioskelis su kioskininku ir buhaltere. Spaustu vėje visus samdome: ir aktorius, ir scenos darbininkus, šviesų specia listus, ir grimuotojus, kostiuminin kus, rekvizitininkus. Čia tik nuo mojamos patalpos. Tai dar būtų pusė bėdos, tačiau reikia repeticijų erdvių, o mes jų pa kankamai negauname, nes Menų spaustuvėje per daug visko vyks ta. Turime lakstyti pas pažįstamus, draugus ar rinktis slapčia Muzikos akademijoje. Dabar paklausčiau sa vęs, ko manęs paklausė, pavyzdžiui, Nacionalinio dramos teatro direkto rius: kodėl „Utopia“, būdama rezi dentė, turi prašytis vaidinti ir repe tuoti pas kitus, kai turi visas teises? Taip, prioritetai Rezidentūros sutar tyje yra, bet jie realiai neveikia. – Baigs is ta sutart is, ir kas tuomet – vėl prašytis patal pų, vėl bus sakoma dar ko nors laukti? – Kultūros ministerijoje sako: „Klauskite savivaldybės.“ Ten – „Būkite rezidentai Menų spaustu vėje, ten viskas bus gerai.“ Kas pa skui – nežinau. Mes rezidentūrą galime nutrauk ti bet kada, greičiausiai taip ir pa darysime, bet jeigu jau taip padary sime, tuomet Menų spaustuvę tikrai matysime kaip savo ausis. Kita ver tus, kiek žinau, Spaustuvė buvo ku
Spektak liui pagal Williamą Shakespeare’ą skyrė 12 tūkst. litų. Ką galima pastatyti už tiek? Galėčiau pa kviesti į 15 mi nučių W.Sha kespeare’o eilių skaitymą.
riama būtent tam, kad tos laisvos trupės, kurios neturi kur vaidinti, galų gale turėtų tam vietos. – Kokios tad alternatyvos, kur eiti? – Alternatyvos yra uždaryti teat rą ir eiti dirbti į valstybinius teat rus. To, manau, visi ir siekia. Gal būt nesąmoningai. – Kodėl? Kam tai naudinga? – Kam jiems tie maži teatrai? Man daug kas sakė: „O kam tau? Kokia problema? Ką tu čia su ta „Uto pia“? Negi tavęs nekviečia dirb ti valstybiniuose?“ Kviečia, bet aš nenoriu. Yra toks anekdotėlis: „Ko dėl kupranugaris vatos nevalgo? – Nenori.“ Taigi ir aš nenoriu. Kar tais dirbu valstybiniuose teatruose, nes čia retai galime pastatyti tai, ko norisi, reikia taikytis prie są lygų. Pavyzdžiui, nebuvo nė vieno spektaklio „Publika“ (jame vaidi na 14 aktorių), kuris būtų bent vie nu litu pelningas, jis visada nuo stolingas. Kad ir ką darytume, yra per daug aktorių, per daug techni kų. Galiausiai, ta naktinė mokes čių reforma mus pakorė ant sausos šakos, ir dabar tabaluojame tarp dangaus ir žemės. – Per ką būtent paveikė tie po kyčiai? – Per autoriaus sutarčių mokes čius. Anksčiau dar galėjome naudo tis verslo liudijimais, dabar jau ne be. Mokesčiai nuo 15 proc. išaugo iki 55 proc., o daugiausia reikalų turi me būtent su autoriaus sutartimis. Su tais 15 proc. dar vos vos išsivers davome, o dabar iš esmės negalime rodyti spektaklių, turime turėti ką nors kita, kas uždirbtų, arba kas kart kaulyti iš Kultūros ministeri jos spektaklių sklaidai, tai, žinoma, ir darome. Jeigu taip bus toliau, ir mokesčių negrąžins bent jau į prieškrizinį lai kotarpį, tokios laisvos kompanijos, maži teatriukai neišvengiamai tu rės išnykti arba jie turi gauti nuo latines dotacijas. Keistas ir tas (Kultūros minis terijos – red. past.) lėšų skirstymo principas: jie nori duoti visiems po trupinėlį. Manau, tai nelabai lo giška. Kelis kartus mums taip bu vo. Pavyzdžiui, spektakliui pagal Williamą Shakespear’ą skyrė 12 tūkst. litų. Ką galima pastatyti už tiek? Galėčiau pakviesti į 15 minu čių W.Shakespeare’o eilių skaitymą, buvo tokia idėja. Mes jų net neėmė me, atsisakėme. Kitą kartą vėl atsi sakėme 10 tūkst. litų. Kam tada tai daryti? Geriau kitam pridėtų tą 10 tūkst., gal jam tuomet jau susidarys suma, už kurią ką nors galima nuveikti.
16
Prioritetai: „Noriu turėti savo dvasinę erdvę. Valstybiniuose teatruose aš jaučiuosi
svečias, migruojantis paukštis“, – sakė G.Varnas. Margaritos Vorobjovaitės nuotr.