Page 1

Atidarymas: birželio 22 d. 18 val.

Birželio 22 – rugpjūčio 12 d. 2012

Aukcionas B lygis Dabar labiau nei bet kada Dešimtas dešimtmetis Fonografija parodai Kolekcininkas Mediacijos Protėjas Pranešėjai Risk Romas Ubartas (Savos) Vietos karta Skulptūros paroda Šansas numeris šeši / Raudonoji silkė Šeši šimtai trisdešimt penki žingsniai Vakaras su daktaru Šepardu Vieta, laikas ir prisiminimai Žvirbliai


18 parodų

2

Aštuoniolika parodų Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) atidaroma paroda „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“. Solo ir grupinės parodos, filmų ir susitikimų su jų autoriais programa, performansai, menininkų dialogų ciklas, muzikos ir kiti renginiai – visu tuo vilniečiai ir miesto svečiai galės džiaugtis iki rugpjūčio vidurio. Paroda „Lietuvos dailė“ rengiama jau nuo 1995 m. Apie tai, kaip pradėtas rengti šis parodų ciklas ir kaip viskas pasikeitė per septyniolika metų, kalbamės su ŠMC direktoriumi Kęstučiu Kuizinu.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip viskas prasidėjo? Kaip atsirado ši paroda ir kas turėjo tam įtakos? Parodos atsiradimą inspiravo pats laikotarpis, kuriame susikirto du požiūriai į apžvalginių parodų rengimą. Vienas jų – kai parodos buvo formuojamos vadinamojo atviro šaukimo būdu, tarp menininkų jos buvo vadinamos „suneštinėmis“. Kūrinius į tokias parodas atgabendavo patys dalyviai, juos vėliau atrinkdavo įvairios komisijos, paprastai sudarytos iš Dailininkų sąjungos kūrybinių sekcijų vadovų bei pačių dailininkų, tokių parodų dalyvių. Antrasis apžvalginių parodų organizavimo principas – kai parodos sudarymas yra patikėtas vienam ar keliems šios srities žinovams, dažniausiai dailės istorikams, tais laikais buvo tik užgimstantis, 1995 m. konceptualių parodų laikas dar nebuvo įsigalėjęs. Dominuojančios „suneštinės“ parodos būdavo labai gausios, margos ir dažniausiai sukeldavo tiek dalyvių, tiek meno specialistų nepasitenkinimą. Kodėl kildavo tas nepasitenkinimas? Vadovaujant komisijoms nebūdavo bendros koncepcijos, aiškesnio parodos sumanymo, todėl galiausiai parodoje vyraudavo vidutinio lygio meninė produkcija, t. y. neretai už borto likdavo ne tik silpniausi kūriniai, bet ir patys inovatyviausi bei drąsiausi sumanymai. Na, o geriausi menininkai ilgainiui pradėjo išvis vengti tokių parodų, nes nebenorėjo rodyti savo darbų margumyne. Taigi 1995 m. ŠMC, kaip jauna institucija, nusprendė kitaip pažvelgti į didžiųjų parodų raidą ir pabandyti ją pakreipti nauju keliu. Ko ėmėtės? Kokį veidą įgavo iki tol rengtos apžvalginės parodos? Atvirai pasakius, pirmoji „Lietuvos dailės“ ciklo paroda savo sudarymo būdu visgi nedaug kuo skyrėsi nuo mano jau minėtų „suneštinių“ parodų. Formaliai ji taip pat buvo sudaryta atviro kvietimo būdu. Tačiau komisijoje nebeliko dailininkų, o vietoj jų buvo įtraukti ekspertai, t. y. žinomi dailės kritikai, kuratoriai bei įvairių

2012 Birželio 22

meno institucijų vadovai. Be to, pasirūpinta bendra parodos architektūra, išleistas parodos katalogas, komisijos nariai raginti kviesti konkrečius dailininkus teikti atrankai savo kūrinius. Tai dar nebuvo tikrasis, institucinis, kvietimas dalyvauti projekte, tačiau meno specialistų užtikrinimo, jog ši paroda bus kitokia, užteko, kad į siūlymą sureaguotų tikrai geri menininkai. Taigi nuo tada paroda tapo ciklinė, rengiama kas dvejus metus. Ir parodų ciklo pavadinimas liko tas pats. Gal galėtumėte prisiminti ir trumpai pristatyti buvusias šio ciklo parodas? Ką kiekvienoje jų siekėte parodyti? Siekiant išvengti pasikartojimo, nuo pat pradžių buvo apsispręsta, kad kiekviena ciklo paroda turi būti vis kitokia ir savaip atspindėti tam tikrą laikotarpį. Nuo tada ŠMC su parodomis susijusioje veikloje nebeliko atrankos komisijų, o vietoj jų buvo kviečiami kuratoriai arba naudojamasi profesionalių menotyrininkų pagalba, kurie siūlydavo būsimojo projekto koncepciją ir ją atitinkančius kūrinius. Tuo pat metu į šį procesą aktyviai įsijungė ir ŠMC dirbusių menotyrininkų komanda, kuri pateikdavo savąjį požiūrį į kiekvienos naujos parodos formavimą. Tad dauguma po 1995 m. ŠMC gimusių parodų, tarp jų – ir „Lietuvos dailės“ ciklo parodos, buvo institucijos kolektyvinio darbo ir profesionalių diskusijų apie meno aktualijas rezultatas. Visi šie pokyčiai atsispindėjo 1997 m. parodoje „Lietuvos dailė: galerijos pristato“. Joje siekta į šiuolaikinį meną pažvelgti Lietuvos galerininkų akimis, t. y. parodyti žiūrovui pirmuosius tuo metu besiformuojančios meno rinkos dalyvius ir jų pasirinkimus. 1999-ųjų paroda vadinosi „Lietuvos dailė: 1989–1999“, joje buvo bandyta apibendrinti pirmąjį išlaisvėjusios Lietuvos dešimtmetį mene. 2001 m. „Lietuvos dailės“ parodą patikėta sudaryti švedų kuratoriui Andersui Kreugeriui, tuo buvo siekiama pažvelgti į mūsų meno lauką tarsi iš šalies. 2003 m. į savo meną bandėme pažiūrėti gretindami Lietuvos ir Latvijos jaunųjų menininkų kūrybą. Dar po dvejų metų projekto „101,3 km“ metu Vilniaus meno scena buvo pristatyta Kauno paveikslų galerijoje, o į ŠMC atkeliavo paroda iš Kauno. 2008 m. žvilgsnis nukrypo į fotografiją ir jos vaidmenį šiuolaikiniame mene. Na, o pastarojoje „Lietuvos dailės“ ciklo parodoje apžvelgtas dar vienas nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Sudarant pastarosios parodos kolekciją vadovautasi visai kitais principais, negu 1999 m. retrospektyvoje. Vietoj anksčiau nužymėtos takoskyros tarp tradicinio meno ir naujų meno rūšių paroda „Lietuvos dailė: 2000–2010“ susidėjo net iš penkių atskirų dalių, kurios, projekto kuratorių nuomone, atspindėjo esmines to dešimtmečio menines strategijas, tokias kaip apropriacija, bendradarbiavimas, dokumentiškumas, fikcija ir institucinė kritika. O kaip gimė naujausios parodos idėja?

Žilvinas Kempinas, „Double O“, 2008 m., parodoje „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“

Lygiai taip pat kaip ir ankstesnių parodų – atidžiai stebint meno procesus ir bandant apibendrinti svarbiausius iš jų. Kiekvieną kartą, nepraėjus nė metams po pastarosios „Lietuvos dailės“ parodos, ŠMC kūrybinė grupė imasi aptarinėti galimus būsimosios parodos modelius ir jų pristatymo visuomenei būdus. Tiesiog sėdame prie stalo ir diskutuojame, kokį skerspjūvį pasirinksime tam, kad žiūrovui būtų įdomu ir kartu lengviau suvokiama, kas vyksta šiuolaikiniame mene. Taip atsirado „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“, kurioje Lietuvos šiuolaikinio meno laukas pristatomas kaip sudėtingas darinys, priklausomas nuo daugelio individualių iniciatyvų bei sumanymų, neatsiejamų ir nuo kitų, šiuolaikiniam menui artimų, praktikų. Kitaip tariant, vietoj mūsų žiūrovams įprastos vientisos apžvalginės parodos ekspozicijos jie išvys net 18 savarankiškų projektų. Kuo dar penktadienį atidaroma paroda skirsis nuo savo pirmtakių? Ideali meno erdvė yra baltas kubas, t. y. tiesiog baltoje erdvėje eksponuojami kūriniai. Kita alternatyva – juodas kubas. Ateini į tamsią erdvę ir matai tik ekranus, vaizdo projekcijas ar kitus vaizdus, kurie atsiranda šviesos pagrindu. Šįkart tamsaus kubo bus nedaug, vyraus konceptu-

alaus pobūdžio kūriniai, fotografija ir įvairūs objektai, o menininkų sukurtus filmus pristatysime specialioje repertuarinėje kino ir videofilmų programoje – taip žiūrovus pamažu rengiame jau vasaros gale įvyksiančiam ŠMC kino salės startui. Iš viso programoje bus parodyta devyniolika filmų, nemaža jų dalis – premjeros, dar nematyti darbai. Be to, šį kartą ypač daug dėmesio bus skiriama įvairiems renginiams, performansams, susitikimams su autoriais, o parodos ekspozicijoje palikta gana daug vietos ir erdvės pamąstymams... Aprėpiant visus septyniolika metų, kokio populiarumo sulaukė šios parodos, kokią kreivę pieštumėte? Apžvalginės vietos meno parodos neretai yra populiaresnės negu individualios, teminės ar netgi tarptautinės. Žiniasklaida taip pat joms skiria daugiau dėmesio. Pastaroji šio ciklo paroda „Lietuvos dailė 2000–2010“ sulaukė labai daug atsiliepimų. Manau, kad tie, kurie domisi šiuolaikine kultūra ir stebi procesus, nekantriai laukia ir šios parodos. Su Kęstučiu Kuizinu kalbėjosi „Vilniaus dienos“ žurnalistė Indrė Pepcevičiūtė


18 parodų

2012 2012 Birželio Birželio 22 22

Aukcionas Marija Olšauskaitė Olšauskaitė Marija

Viskas prasideda prasideda nuo nuo istorijų. istorijų. 1911 1911 m. m. Viskas rugpjūčio 22 d. rytą Luvro muziejuje Paryžiuje rugpjūčio 22 d. rytą Luvro muziejuje Paryžiuje įprastoje įprastoje vietoje vietoje pasigesta pasigesta Leonardo Leonardo da da Vinci Vinci paveikslo „Mona „Mona Liza“. Liza“. Iš Iš pradžių pradžių manyta, manyta, kad kad paveikslo jis išneštas fotografuoti, bet apieškojus visą jis išneštas fotografuoti, bet apieškojus visą muziejaus muziejaus pastatą pastatą paaiškėjo, paaiškėjo, kad kad paveikslas paveikslas pavogtas. Jo Jo rėmas rėmas su su stiklu stiklu buvo buvo rastas rastas ant ant pavogtas. laiptų pagalbinėse patalpose. Po ilgų paieškų, laiptų pagalbinėse patalpose. Po ilgų paieškų, kuriose kuriose dalyvavo dalyvavo tarptautinės tarptautinės policijos policijos pajėgos pajėgos ir žiniasklaida, žiniasklaida, 1913 1913 m. m. viduryje viduryje paveikslas paveikslas buvo buvo ir rastas Florencijoje, Italijoje. Vietos meno pirklys rastas Florencijoje, Italijoje. Vietos meno pirklys gavo gavo pasiūlymą pasiūlymą įsigyti įsigyti paveikslą paveikslą iš iš asmens, asmens, pasipasivadinusio Leonardo Leonardo Vincenzo. Vincenzo. Vėliau Vėliau paaiškėjo, paaiškėjo, vadinusio kad kad tikrasis tikrasis pardavėjo pardavėjo vardas vardas – – Vincenzo Vincenzo PerruPerrugia ir ir jis jis keletą keletą metų metų buvo buvo Luvro Luvro muziejaus muziejaus dardargia bininkas. Taigi, Taigi, vagis vagis ir ir paveikslas paveikslas buvo buvo surasti, surasti, bininkas. tačiau tačiau ši ši istorija istorija negrįžtamai negrįžtamai pakeitė pakeitė kūrinį. kūrinį. DaDabar „Monos „Monos Lizos“ Lizos“ Luvre Luvre nebeįmanoma nebeįmanoma pamapamabar tyti tyti – – paveikslo paveikslo vietą vietą užima užima stiklinė stiklinė dėžė, dėžė, prie prie kukurios besifotografuojančios minios žmonių rios besifotografuojančios minios žmonių vietoj vietoj mįslingos šypsenos šypsenos atvaizduose atvaizduose pamato pamato tik tik save. save. mįslingos Kiekviena Kiekviena paroda paroda kuria kuria istorijas, istorijas, bet bet ne ne kiekviena istorija istorija kuria kuria parodas. parodas. Parodoje Parodoje „Auk„Aukkiekviena cionas“ cionas“ rodomi rodomi daiktai, daiktai, kurie kurie praeityje praeityje buvo buvo naudojami įrengiant ir eksponuojant naudojami įrengiant ir eksponuojant šiuolaikinio šiuolaikinio meno parodas. parodas. Anksčiau Anksčiau buvę buvę nematomais nematomais meno parodų palydovais bei kūrinių bendraautoriais parodų palydovais bei kūrinių bendraautoriais ir ir vis vis dar dar saugantys saugantys jų jų pasakojimus, pasakojimus, šie šie incogincognito objektai objektai patys patys išeina išeina įį sceną, sceną, kad kad parodytų parodytų nito savo savo istorijų istorijų versijas. versijas. Norintys Norintys tapti tapti šių šių daiktų daiktų sasavininkais kviečiami dalyvauti viešame vininkais kviečiami dalyvauti viešame aukcione aukcione 2012 m. m. rugpjūčio rugpjūčio 10 10 d. d. 2012 Parodos architektas: architektas: Parodos Antanas Gerlikas Gerlikas Antanas Kuratorė: Kuratorė: Julija Julija Fomina Fomina

B lygis Pirmasis koncertų koncertų ciklo ciklo „B „B lygis“ lygis“ Pirmasis renginys ŠMC ŠMC rūsyje. rūsyje. renginys Birželio 22 22 d., d., penktadienį, penktadienį, 21 21 val. val. Birželio   Dalyvauja: Rose Rose Staff Staff (Australija), (Australija), Dalyvauja: Zaizras X X Kudirka Kudirka (Vilnius), (Vilnius), Arma Arma ir ir Zaizras 4 mergaitės mergaitės (Jonava), (Jonava), Pichismo Pichismo (Kaunas), (Kaunas), 4 Dj’s bei bei kiti. kiti. Dj’s    Organizuoja: Organizuoja: Agharta www.arma.lt www.arma.lt Agharta Meno duobė duobė www.menoduobe.com www.menoduobe.com Meno

 

3 3


18 parodų

4

Dabar labiau nei bet kada Trijų dalių paroda Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė

Naktis prieš parodos atidarymą Plačiais sunkiais laiptais jis pakyla aukštyn. Atgręždamas nugarą šviesai, sklindančiai pro stiklo sieną, jis pasuka link tamsaus durų plyšio, vedančio į dar tamsesnę salę aukštomis lubomis. Prietemoje ji atrodo dar didesnė. Milžiniška. Prie durų pagyvenusi ponia ryškia liemene skubiai įbruka nedidelį lankstinuką. Jis suglamžo ir sugrūda lankytojo bilietą į bedugnę palto kišenę, kad galėtų perversti bukletą. Tačiau pirštas sustoja vos kilstelėjęs puslapį. Tada ima karštligiškai sklaidyti visus nedidelio leidinio lapus. „Jie tušti?!“ – pasisuka į bukletą jam įdavusią moteriškę. Stovi tik jos kėdė, ant kurios guli pageltęs bylos aplankas. Jis neiškenčia jo neatvertęs, ieškodamas bet kokio paaiškinimo: „Įsakymas Nr. 237. Scenarijus „Naktis prieš parodos atidarymą“ nepatvirtintas. Pridedamas scenarijaus mašinraštis ir dvi recenzijos.“ „Įdomu, kaip jai į rankas pateko šita byla? Kur laikomi visi tokie neįgyvendinti scenarijai?“ – mąstė sklaidydamas palaidus gelsvus mašinraščio puslapius. Pakėlė akis į staiga suburzgusį kino projektorių, nušvietusį salę melsva šviesa. Projektuojami neaiškios architektūros vaizdai atrodė lyg paruošiamoji medžiaga sci-fi filmui, tik parengta jau gerokai po to, kai filmas buvo pastatytas.1 Greta įsižiebė be garso ratu sklendžiančių šviesų projekcija. Ryški ir koketiška, hipnotiškai atitraukianti žvilgsnį nuo blankių apleistų dekoracijų vaizdų.2 „Gal tai tas pats filmas, kuriame save vaidino ir ši architektūra?“ Jis žengė artyn, tačiau koja užkliuvo už laido ir jis su didžiuliu triukšmu nuvertė sunkią konstrukciją. Pasigirdo dūžtančio stiklo garsai, šnypštelėjo elektra. Sumišęs apsidairė, tačiau niekas neįkišo galvos į begalinę salę. Traiškydamas stiklus jis žengė išėjimo link, tik staiga jį sulaikė angeliškas balsas, atsklidęs iš salės gelmės. „Foooor-a-while...“ – giedojo belytis balsas.3 „Kurį laiką... Kurį laiką dar paklausysiu, apie ką čia tas balsas“, – murmėjo sau po nosimi, neatitraukdamas pėdų nuo grindų, ir statydamas koją už kojos slinko balso link. Priėjus visai arti balsas užtilo, palikdamas švelnų besisukančios plokštelės šnaresį, kurį pakeitė prieš akis įsižiebusi nauja kino projekcija. „Keista kronika, lyg pasivaikščiojimas su mylimuoju kokios nors išnykusios civilizacijos griuvėsiuose“, – ištarė jau garsiai. Tačiau kažkas neleido gerai įžiūrėti vaizdo, trumpi blykstelėjimai trukdė sekti pasakojimą ar pasakojimo nebuvimą.4 „Kažkas į akis man nukreipė

saulės zuikutį“, – pagalvojo ir nejaukiai apsidairė. Projekcijų šviesa salę pavertė mirgančia migla. „Iš kur sklinda tas atšvaito spindulys?“ „Nejuokinga!“ – šūktelėjo. „Pirmą kartą parodoje aš ne stebiu, o esu stebimas“, – susiraukė. Prisiminė rankoje laikomą atmesto scenarijaus bylą ir, ieškodamas šviesos šaltinio, prisiartino prie kuklios nespalvotos projektuojamos skaidrės šviesos. Skaidrėje ant vitrininio lango priklijuotas baltas stačiakampis lapas, viduje tamsu, tik stikle atsispindi dvi gatvėje stovinčios figūros.5 „Ar tai jos į mane nukreipė atspindį?“ Jis atsivertė pirmąjį scenarijaus puslapį ir judindamas lūpas be garso sekė mašinraščio eilutes:

Naktis prieš parodos atidarymą

2012 Birželio 22

Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė, „Atspindžių girios kronikos“, 2011 m., 16 mm filmas, 7’15 min.

Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė, „Dabar labiau nei bet kada“, 2011 m., bromido atspaudas, j/b, 12 x 17 cm

Plačiais sunkiais laiptais jis pakyla aukštyn. Atgręždamas nugarą šviesai, sklindančiai pro stiklo sieną, jis pasuka link tamsaus durų plyšio, vedančio į dar tamsesnę salę aukštomis lubomis. Prietemoje ji atrodo dar didesnė. Milžiniška.

Lauke į darželio kiemą pasklidusių vaikų klyksmai praplėšia miego tamsą. Apgraibomis nušliaužiu į virtuvę. Kavos indelyje voliojasi keturios vienišos kavos pupelės. „Velnias. Šįvakar jau parodos atidarymas, negaliu gaišti laiko ir važiuoti į parduotuvę.“ Įsipilu vandens. „Žinai, ką sapnavau – mūsų parodos lankytoją. Reikės pritvirtinti laidus, kad niekas neužkliūtų.“

1. 16 mm filmas, projekto „Aukščiausiame taške dalis”, 2011 m., 5’07 min. Projekte pasakojama apie kosmoso užkariavimo paminklą-rajoną sostinės pakraštyje. 2. Videofilmas, esantis vienas iš projekto „Aukščiausiame taške“ sudėtinių dalių, 2011 m., 60’2 min. 3. Garso takelis 16 mm filmui „Atspindžių girios kronikos“ sukurtas uždaro garso įrašymo pasirodymo metu „Menų spaustuvėje“ Vilniuje. 2012 m. vasario 4 d. Viktoras Gerasimovas atliko Henry Purcello kūrinį „Music for a while“, sukurtą 1692 m. Ekspozicijoje pristatoma vinilinė įrašo plokštelė, 3’32 min., patefonas. 4. 16 mm filmas „Atspindžių girios kronikos“, 7’15 min., 2011 m. „Atspindžių girios kronikos“ pasakoja apie nepriklausomybės laikotarpiu įkurtą skulptūrų po atviru dangumi muziejų. Filme parkas tampa fikciniu peizažu nerūpestingo pasivaikščiojimo su šunimi miške scenai. 5. 35 mm skaidrės projekcija, „Dabar labiau nei bet kada“ projekto

dalis. „Dabar labiau nei bet kada“ istorinius 1972 m. įvykius paverčia liudininko-aktoriaus pasakojimo performansu tuščiai salei. Pasakojant fiktyvius prisiminimus, „objektyvūs“ faktai painiojami su vidinėmis būsenomis, nemotyvuotas jaunatviškas maištas – su pristaikėlišku atsargumu.

Crocodile

„Crocodile is strolling through the shows“ – tai paskaitų apie parodą „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ procesas, įgyvendinamas kaip Lauros Kaminskaitės kūrinio „Crocodile is strolling through the shows. Unique book“ (2012 m.) kopija. Paskaitų laikas bus patikslintas parodos veikimo metu.

through

Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė, „Aukščiausiame taške“, 2011 m., 16 mm filmas, 5’07 min.

Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė, „Aukščiausiame taške“, 2011 m., videofilmas, full HD, 60’2 min.

is strolling Dalius Jonkus Aneta Rostovskytė Ervinas Koršunovas Mindaugas Briedis Darius Klibavičius Edgaras Gerasimovičius Lukas Brašiškis Vilius Dranseika Ir kiti

the shows


2012 Birželio 22

Dešimtas dešimtmetis Paroda pirmą kartą pristatyta Rygos „kim?“ meno centre. Ją sudaro keturi projektai ir vienas esė. Aurelija Maknytė, „Videonuoma“ Šiemet užsidarė 18 metų veikęs vaizdajuosčių nuomos punktas „Eliksyras“. Jam priklausiusi daugiau nei 3000 VHS kasečių kolekcija tapo laiko kapsule, kurioje saugomi kino filmai, technologinės eros istorija ir mažiausiai vienas šiuolaikinio meno kūrinys. Keletą metų iš eilės Vilniaus menininkė Aurelija Maknytė tuščiose išsinuomotų vaizdajuosčių pabaigose palikdavo savo vaizdo įrašus (dažniausiai – iš televizijos), kuriuos vėliau drauge su filmais nežiniomis galėdavo išsinuomoti kiti „Eliksyro“ klientai. Darius Mikšys, „Kopija“ Tai 2008-ųjų filmas, sukurtas siekiant perprasti kito menininko kūrinį jį pakartojant. Valdas Ozarinskas, „Vila Jogaila“ Tai apie 1996 m. architekto ir menininko Valdo Ozarinsko projektuotas privatus namas Vilniaus pakraštyje. Projekte numatytas atviro plano pirmasis aukštas, jungiantis gyvenamąją erdvę, virtuvę ir garažą, ir tik dvi išorinės pastato sienos: stiklinė siena su vaizdu į mišką ir kita, belangė, kurios statybai turėjo būti panaudota

18 parodų lėktuvų angarams dengti skirta metalinė arka. Projektas niekuomet nebuvo baigtas, tačiau išliko pastato maketas ir Gintauto Trimako nuotraukos iš statybų aikštelės. Gintauto Trimako ir Raimondo Urbakavičiaus nuotraukos (2012 ir 1985– 1986 m.) iš neoficialaus betono skulptūrų parko Aukštuosiuose Paneriuose 1985 m. Mindaugas Navakas inicijavo kūrybinę betono skulptūros stovyklą. Visos šešios dirbtuvių dalyvių sukurtos skulptūros išliko iki šiol: Ksenijos Jeroševaitės „Gulinti“ (apgadinta), Kęstučio Musteikio „Rytas“ (baigta metais vėliau ir taip pat apgadinta), Naglio Nasvyčio „Mėnesiena“, Mindaugo Navako „Užtvara“, Vlado Urbanavičiaus „Rantytas“ ir Mindaugo Šnipo „Piliakalnis“. Stovykla įgyvendinta bendradarbiaujant su Lietuvos dailininkų sąjunga ir jau nebeegzistuojančia Vilniaus stambiaplokščių namų detalių gamykla, kurios teritorijoje šis neoficialus skulptūrų parkas ir buvo įkurdintas. Ilgainiui parkas pasipildė anoniminiu grafičiu. Atrodo, jo autorius nepastebėjo arba nepasiekė trečiosios Musteikio biusto akies – o gal tai buvo bandymas įtvirtinti normalybę? Arūno Sverdiolo esė „Korys, migla ir rėtis. Dabartinės lietuvių kultūros erdvėlaikio ypatybės“ Šis ilgas skundas, įtrauktas į Arūno Sverdiolo knygą „Apie pamėklinę būtį“, pirmą kartą publikuotas 2005 m.

Kuratorė: Virginija Januškevičiūtė Kęstutis Musteikis, „Rytas“, 1986 m. Gintauto Trimako nuotrauka, 2012 m. „Ramus ir sukauptas žvilgsnis nukreiptas į nematomus tolius – jame viltis ir tikėjimas dvasine žmogaus jėga. Simetriška biusto kompozicija neturi postamento: žmogus sukaustytas tiek kūniškos prigimties, tiek ir technikos, nors bundanti proto ir dvasios galia žada atverti naujus horizontus, kuriuos bando atspėti atviros žmogaus akys.“ Tai ištrauka iš Algio Uždavinio įvadinio straipsnio 1988 m. katalogui „Betono skulptūra“. Parodos ekspozicija „kim?“ meno centre Rygoje šių metų pavasarį. Aurelijos Maknytės nuotrauka.

Parodos ekspozicija „kim?“ meno centre Rygoje šių metų pavasarį. Aurelijos Maknytės nuotrauka.

5

Parodos atidarymo renginiai Birželio 22 d., penktadienį

14 val. Ekskursija po parodą žiniasklaidos atstovams 16 val. „Vakaras su daktaru Šepardu“ – Gerdos Paliušytės ekskursija Vilniaus paveikslų galerijoje 18 val. Parodos atidarymas 21 val. Pirmasis koncertų ciklo „B lygis“ renginys ŠMC rūsyje


18 parodų

6

Fonografija parodai Darius Čiuta

Mus supančios aplinkos garsai kartais atrodo pernelyg savaime suprantami, kad būtų suvokiami kaip galimybė atrasti. Juos esame įpratę girdėti kaip foną, nepastebimai lydintį mūsų kasdienybę, kaip neįsisąmoninamus orientyrus, pagal kuriuos suvokiame savo aplinką. Tad prieš keletą dešimtmečių kompozitoriaus Johno Cage’o pasiūlytas būdas klausytis jų sąmoningai – panašiai, kaip klausomės muzikos – ar Maxo Neuhauso rengti „garsų pasivaikščiojimai” (angl. – sound walks) miestų gatvėmis, įkvėpė ištisą įvairovę meno praktikų, skirtų įsiklausymui ir dėmesingumui garsams skatinti. Toks dėmesingumas būdingas ne vien meno sferai priklausančioms sritims, pavyzdžiui, – garso ekologijai, besidominčiai natūraliais kasdieniais garsais, ar garso dizainui, susiejančiam architektūrą ir garsą. Akustinė erdvė visada yra priklausoma nuo įvairiausių aplinkybių. Neįmanoma tiksliai perteikti tos erdvės garsų joje nesančiam žmogui. Tačiau girdimus garsus įrašais fiksuoja fonografija. Taip jie įgauna apibrėžtą trukmę, vientisą formą. Aplinkos įrašų žanras garso mene skleidžiasi pačiomis įvairiausiomis formomis. Jis apima miesto garsų įrašus, egzotiškus tropikų miškų garsynus, naudojantis hidrofoniniais (skirtais vandeniui) mikrofonais sukurtus vandens ekosistemų garso įrašus, paskirus garsus sukeliančių objektų įrašus, išretintus pauzėmis, garso įrašus tam tikrose ypatingose architektūrinėse erdvėse ir kt. Neretai šie neįprasti, nekasdieniški garsynai tampa prieinami tik įveikus didžiulius geografinius nuotolius, pasitelkus specialią

įrangą ar sukūrus ypatingą situaciją. Kita vertus, klausytojų dėmesį ne mažiau paveikiai gali kaustyti ir įprastą kasdienę aplinką perteikiantys garso dienoraščiai. Kad ir koks būtų aplinkos garsų įrašas, jo klausymasis lemia kur kas dėmesingesnį kasdienės akustinės aplinkos suvokimą. Architektas ir garso menininkas Darius Čiuta, kone dešimtmetį užsiimantis aplinkos įrašais, išsiskiria savitu braižu. Jo garsynai, dėliojami keletu sluoksnių, atidžiai, neskubiai, sulėtintai, praretintai, sužadina ne tik gurmanišką klausos apetitą, bet ir atidumą tam, kaip išgyvename laiko tėkmę, su konkrečia erdve susietą akustiką, kaip galime įterpti labai subtiliai ir pabrėžtinai tyliai pateikiamus garsus į kasdienės aplinkos akustinį foną, kuris staiga ima skambėti krebždėjimais, šiugždesiu, ošimu, skambančiais objektais. D. Čiutos projektas „Fonografija parodai” skirtas tai vietai, kurioje ir yra eksponuojamas, – parodos „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų” erdvei. Specialioje architektūrinėje struktūroje pristatomas įrašas, sukurtas iš aplinkos garsų, sklindančių parodos ekspozicijose. Parodos garsai tampa ir savotiškais vaizdiniais, leidžiančiais pakartotinai sugrįžti į parodų sales, tik šįkart – per klausą, o ne regą. Taip pat jie sutelkia dėmesį į daugelį nepastebimų detalių ir kasdieniškų patirčių, kurių be įsiklausymo neįsisąmonintume. Žanro ir minties požiūriu įdomu tai, kad „Fonografija parodai” susieja ne tik garsinę ir vaizdinę potyrių plotmę, bet ir leidžia pažvelgti į kitas parodos dalis naujai, o garso įrašo klausymasis atkreipia dėmesį į natūralią, kasdienę mus supančią aplinką. Dariaus Čiutos projektas „Fonografija parodai” parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų” yra tęstinio įvykių ciklo „Sąsajos” dalis. Kuratorius: Tautvydas Bajarkevičius

Kolekcininkas Kolekcionavimas ir siekis turėti nuosavų daiktų yra ir būtina, ir įsivaizduojama mūsų pasaulio dimensija, kaip sakė Jean‘as Baudillard‘as. Todėl šioje parodoje pateikiami keli kolekcionavimo ir kūrinių priklausymo atvejai – kūriniai, kurie priklauso menininkams, kolekcininkams, muziejams, tekstams, istorijoms, idėjoms. Čia svarbios tampa kūrinių egzistavimo šioje nuosavybėje ir jų tolesnio gyvavimo istorijos. Kolekcininkas visada buvo ir bus vienas iš tų veikėjų pasaulio istorijoje, kurie dalyvauja jai atsirandant ir formuojantis. Nemažai pasaulio muziejų kolekcijų yra surinktos iš privačių rinkinių. Muziejų kolekcijos, įtvirtinančios menininkų ir meno kūrinių vertę, nuolat skolinasi objektus ir kūrinius, formuodamos ir vis iš naujo perpasakodamos istoriją. Galvojant apie tai ir apie daugelį kitų dalykų, žiūrovui siūlomas pasivaikščiojimas po parodą. Įsivaizduojamas kolekcininkas yra šios parodos veikėjas. Realūs daiktai dažnai vienaip ar kitaip panašūs į jo savininką (kolekcininkas visada yra savo kolekcijos atspindys ir atvirkščiai) – tai turėtų padėti jį įsivaizduoti.

Mediacijos Tai įvykių-instaliacijų ciklas ŠMC skaitykloje. Trečiadienio vakarais vyks kūrybinis dviejų (ar daugiau) menininkų dialogas, transformuojamas į skirtingas medijas. Garsas, fotografija, judantis vaizdas, performansas, dirbtuvės, skaitymai, animacija, tapyba, architektūra – kiekvieną kartą skirtingos jungtys ir medijų mutacijos. Vakaro įvykį keis savaitę trunkanti instaliacija/paroda. 06 27 Gintarė Valevičiūtė, Laura Zala ir Mindaugas Janušaitis 07 04 Aistė Kisarauskaitė ir Jurga Barilaitė 07 11 Laura Garbštienė ir Rita Susnienė 07 18 Alina Melnikova ir Božena Miežonis 07 25 Paulina Eglė Pukytė, Anton Lukoszevieze ir Arturas Bumšteinas 08 01 Cooltūristės, Gabrielė Labanauskaitė, Žygimantas Mesijus Kudirka ir Darius Jurevičius Renginių pradžia 18 val. Laikas gali keistis, sekite informaciją www.cac.lt Kuratorė: Laima Kreivytė

2012 Birželio 22

Parodoje: Gedimino Akstino, Gedimino G. Akstino, Antano Gerliko, Lino Leono Katino, Elenos Narbutaitės, Marijos Olšauskaitės, Kazio Varnelio, Ezio Castellucci, G. K. Kortlingo, Franzo Peleschkos, Eduardo Rossi ir Nežinomo dailininko kūriniai. Kuratorė: Monika Lipšic „Ekspozicinė spintutė“, 10x17 cm. Roberto Narkaus fotografija

Birželio 27 d. 18 val. Lauros Zalos audiovizualinės instaliacijos „Bangos“ ir Gintarės Valevičiūtės gyvosios animacijos „Visuotinė enciklopedija: pupa kaip knyga“ pristatymas

Garsas (fizikoje – banga) vizualizuojamas kaip Baltijos jūra. Jos pavadinimą vieni kildina iš lietuviško žodžio „baltas“, kiti sieja su germanišku žodžiu „belt“ (juosta), todėl instaliacijai pasirinkta balto šilko juosta. Juostos apačioje pritvirtintos ritės, kurios yra viena iš garsiakalbio sudedamųjų dalių, o iš apačios į rites įleista po magnetą. Rite tekanti kintanti elektros srovė susidaro įjungus jūros ošimo įrašą. Ritė tai išeina iš magnetinio lauko, tai vėl į jį sugrįžta, taip „išjudina“ jūrą. Lentynose vietoje knygų augančios pupos kviečia skaityti visuotinę enciklopediją – gyvą knygą, skaitymą suprantant kaip klausymą, regėjimą, stebėjimą, o pupą – kaip metaforą.


2012 Birželio 22

18 parodų

Į kūrinio procesą kviečiami įsitraukti žiūrovai – jiems skirti šalia augančių pupų padėti pupų sėklų pakeliai su raktiniais žodžiais, kurie padeda skaityti meno kūrinį.

Pupos skaitymas – tai vienos knygos skaitymas, kelionė, visuotinė enciklopedija ir vadovas, kviečiantis apmąstyti asmeninį biologinį laiką, visatos cikliškumą, visuotiną, standartizuotą laiką ir iš to kylančią problemą – subjekto vidinio ir išorinio, socialiai sukonstruoto laiko nesutapimą.

Koncertų ciklas „B lygis“ ŠMC rūsyje Birželio 22 d., penktadienį, 21 val. Rose Staff (Australija), Zaizras X Kudirka (Vilnius), Arma ir 4 mergaitės (Jonava), Pichismo (Kaunas), Dj’s bei kiti

Skelbimas: Karoliniškių pleneras – birželio mėnesį kiekvieną dieną nuo 20 val. iki saulėlydžio Laisvės prospekto ir Mėnulio gatvės sankryžoje tapome Saulėlydį. Norinčius dalyvauti, kviečiame registruotis el.paštu: laisvessaulelydis@ gmail.com.

Liepos 11 d. 18 val. Lauros Garbštienės ir Ritos Susnienės pokalbis

Liepos 4 d. 18 val. Aistė Kisarauskaitė ir Jurga Barilaitė, „Dalykai, kurių nereiktų daryti, bet galima, arba dalykai, kurių negalima daryti, bet reikia…“

Aistė Kisarauskaitė. „Vinukai“ Paveikslas yra skirtas kabinti ant sienos. Net jei jis nebeturi porėmio ir lieka tik drobė, kuri kalama prie sienos, šiame procese aktyviai dalyvauja vinukai. Vis dar sakoma, kad „paroda kabo“. Ypatingiems darbams skirti ypatingi vinys. Žuvusios Vytauto Balčyčio juostos, sudegę kompiuterių kieti diskai su ten buvusiais kūriniais, nežinia kur iškeliavę, dingę paveikslai – šiems darbams kabinti ir buvo sukurti vinukai iš ledo, teisingiau – masyvūs varžtai, nes šie kūriniai yra ganėtinai sunkūs. Dabar jau a. a. Tomas Arūnas Rudokas ne kartą yra pasakojęs, kad turi mano tėvo paveikslą, tačiau jis buvo saugiai paliktas pasaugoti kažin kur, nežinia kur, kol poetas neturėjo namų. Paveikslo atsiimti jis taip ir nesuspėjo. Nežinau, ar tie, kurie jį „laikinai“ turi, paveikslą vertina, ar dar tebelaiko. Panašioms istorijoms pakabinti ant sienos ir skirti ledo varžtai. Galite stebėti – tirpsta maždaug valandą. Aistė Kisarauskaitė

Jurgos Barilaitės videoperformansas „Įvaizdžio nelaisvėje, arba Saulėlydis Laisvės prospekte“ Viena menininkė arba dar keli menininkai tapo saulėlydį Karoliniškėse. Skrybėlė, maišiukai su dažais ir teptukais, eskizų sąsiuvinukas, brendžio buteliukas, cigaretės ir ... filmavimo kameros. Tai tapybos darbų ir įvykių ciklo „Kas netapė, tas tapys da“ dalis.

7

Menininkės Lauros Grabštienės pokalbis su architekte, gamtinio daržo aksesuarų ir prietaisų išradėja Rita Susniene apie kūrybines praktikas darže ir vieną mėgstamiausių menininkų Įvaną Mičiuriną.

Liepos 18 d. 18 val. Alinos Melnikovos ir Boženos Miežonis meninės dirbtuvės „Nebučiuok manęs, aš tai galiu padaryti ir pati“

Pagrindinis meninių dirbtuvių veiksmas – bučiavimas ir bučiavimasis. Po veiksmo numatoma diskusija prie apvalaus stalo apie patirtus potyrius, bučinio prigimtį, reikšmę ir pokyčius. Bučiavimo objektas bus pristatytas liepos 18 d. 18 val. ŠMC.

Nukelta į 8 puslapį

Liepos 5 d., ketvirtadienį, 21 val. Rugpjūčio 14 d., antradienį, 21 val. Koncertų dalyviai bus skelbiami: www.cac.lt, www.arma.lt, www.menoduobe.com


18 parodų

8

Mediacijos

Pranešėjai

Atkelta iš 7 puslapio

Eglė Budvytytė

Liepos 25 d., 18 val. „Katinėlis & Gaidelis“ pristato: Paulinos Pukytės, Antono Lukoszevieze ir Arturo Bumšteino projektą „Zarasai groja Londoną“

Sakytinio žodžio veiksmai (verbaliniai performansai) Pranešėjai gyvena ŠMC name, išsidėstę skirtingu tankumu, jie stebi, sėdi, juda po erdvę, įsileidžia žmones; jie yra namo smegenys ir jo prižiūrėtojai. Kiekvienas pranešėjas turi po sakinį, įklijuotą į gerklę; sakinys, kaskart susitikus žiūrovą, išsprūsta jam ar jai iš burnos.

Garso kasinėtojai „Zarasai“ (Antonas Lukoszevieze ir Arturas Bumšteinas) kanklėmis ir elektronika groja kramtomąją gumą, rastą Londono gatvėse (partitūra iš Paulinos Pukytės fotografijų „Kramtomosios gumos varžybos“, eksponuotų ŠMC 2001 m.), ir atlieka lietuviškas pasakas, rastas angliškame kompiuteryje, kuris buvo parduodamas (labai pigiai) viename Londono gatvės turguje (iš būsimos P. Pukytės knygos „Bedalis ir labdarys“).

Rugpjūčio 1 d., 18:00 „Cooltūristės“ ir „nunu“ (Gabrielė Labanauskaitė, Žygimantas Mesijus Kudirka ir Darius Jurevičius), „Kosminis darželis“

Poezija, performansas, nesvarumo būsena.

Protėjas And the fog gets so thick And the facts disappear. Frank Zappa What will you do when the label comes off, And the plastic’s all melted, And the chrome is too soft? Frank Zappa Naktis parodoje, Vaiduoklis tirpsta tamsoje Kaip cukrus gėrimo stiklinėj. Laura Kaminskaitė „Odisėjoje“ Menelajas kreipiasi į iš jūros pasirodžiusį ir nusnausti savo ruonių kolonijoje ketinantį senį Protėją. Išvydęs žmogų, šis aiškiaregis dievas ima keistis – tampa liūtu, gyvate, leopardu, kiaule, vandeniu bei medžiu, tačiau sučiuptas vis dėlto papasakoja Menelajui jo bendražygių likimus. Norėdamas užmegzti pokalbį su Protėju, „Odisėjos“ herojus turi išmokti sekti paskui jo metamorfozes. Šią parodą sudaro virsmai – jau egzistuojantys įvairių laikotarpių meno kūriniai, suprasti kaip besikeičiantys procesai. Simone Weil kartą pastebėjo: „Kai tris valandas kontempliuojame išskirtinės

svarbos paveikslą, per šias tris valandas kontempliacija keičia savo pobūdį. Kiekybė pasikeičia į kokybę.“ Kiekvieno meno kūrinio gyvavimas yra neatsiejamas nuo pasikeitimo. Kiekviena meno paroda siekia ko nors panašaus į hipnotinę įtaigą – pasiūlydama kūrinių išdėstymą, ji užduoda publikai savo tempą, kuris koreguoja išgyvenamo laiko formą. Atsidūrę šalia, meno objektai ima sąveikauti. Keisdami vietą ar formą, jie renkasi naują žiūrovą arba stumteli tolyn jau sutiktą. Situacija, dokumentuota vaizdo įrašu ir po daugelio metų sugrąžinta į gyvą vyksmą, kartojasi ir vėl gali tapti aktuali. Perkurti, pakartoti, paversti performansais „Protėjo“ parodos eksponatai siūlo naujas supratimo partitūras. Šitaip išryškėja jų daugiaformės trajektorijos, nesustingstančios į jokį galutinį pavidalą. ` Šiuolaikinio meno centre rodomas Jurgitos Žvinklytės kūrinys „Persikeitimai“. Menininkės atspirties taškas – trys Senamiesčio muziejai. Kiekvienas iš jų, nepaisant panašių tikslų, turi savitą santykį su kūriniais. Rotušės kaimynystėje įkurti „Kazio Varnelio namai-muziejus“ garsėja puikia biblioteka ir iš JAV į Lietuvą grįžusio žymaus menininko sudaryta ekspozicija, kurioje jo kūryba rodoma kartu su jo įsigytais meno dirbiniais. Vilniaus paveikslų galerija, įsikūrusi neoklasicizmo stiliaus pastate Didžiojoje gatvėje, veikia kaip mokslo institutas, kuriame saugomas istorinis Lietuvos meno paveldas. O Jurgio Mačiūno „Fluxus kabinetas“, nors ir yra vienintelė oficiali nuolat veikianti Šiuolaikinio meno centro ekspozicija, gausi idėjų, kurios priešinasi muziejų veiklai apskritai: Mačiūnas propagavo kūrinių laikinumą, reprodukavimą ir spontanišką, anonimišką kūrybą. Ekspozicijos labai skirtingos, tačiau jas visas galima aplankyti per pusdienį. O ar įmanoma paroda, kurioje išvien veiktų visų šių muziejų principai? J. Žvinklytės darbas „Persikeitimai“ kurtas visoms trims parodų erdvėms, bet rodomas tik vienoje. Naujai atspausdinta Jono Rustemo XIX amžiuje piešta korta merkia akį (ši korta – tai ir Rustemo autopotretas) Fluxus žaidimams,

2012 Birželio 22

įkalintiems vitrinoje J. Mačiūno kabinete. Tiesiai į Varnelio kūrinį dar kitoje – ketvirtoje? penktoje? – parodoje iš nuotraukos žvelgia kitas jo tapybos darbas, „Convex Plus Concave“. Fone – fototapetas, kuriam Yoko Ono panaudojo du kadrus iš savo 1966 m. „Filmo Nr. 4“. 1968 m. Sethas Siegelaubas suorganizavo konceptualaus meno parodą knygoje. Pasiskolinta iš K. Varnelio bibliotekos, ši knyga su Carlo Andre, Roberto Barry, Douglaso Hueblerio, Josepho Kosutho, Sol LeWitto, Roberto Morriso ir Lawrence’o Weinerio kūriniais ŠMC skaitykloje eksponuojama po gaubtu. ` Liepos 24 d. prie Franko Zappos paminklo Vilniuje vyks grupinis hipnozės seansas, kurio tikslas – šio paminklo dematerializavimas. Performanso autorius Marcosas Lutyensas, tyrinėjantis įtaigos galią, „miestų anuliavimo sistemos“ („city cancellation system“) bandymą atliks telefonu iš Kaselio. Vykstant parodai „Lietuvos dailė“ Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje bus organizuojamas skaitymas pagal Artūro Railos videofilmą „Po vėliava“ (2000), kuris, kūrinio dalyvių pageidavimu, nėra rodomas Lietuvoje. Dėl tikslesnės informacijos sekite Šiuolaikinio meno centro pranešimus. Kuratoriai: Kristupas Sabolius, Virginija Januškevičiūtė

Kazys Varnelis, „Convex Plus Concave“, 1971 m., akrilas ant drobės, 173 x 173 cm.


18 parodų

2012 Birželio 22

Romas Ubartas

RISK Brangus klausytojau, brangi skaitytoja! JEI EGO, suprastas kaip kiekvienos visatos centras, mokėtų kalbėti vienu balsu, tai jis pasakytų – norite tikėkite, norite ne, o mes gyvename ypatingais laikais. Mažėja rūpesčių dėl pasaulinės krizės, į politiką sugrįžo Rolandas Paksas, o Lietuvos vėliava mirga vaivorykštės spalvomis Baltijos kelyje patruliuojant NATO lėktuvams. Dabar laisvės idėja labiau panaši į šlifuojamą deimantą, negu į niekieno žemėje valdžios įsmeigtą įstatymo lazdą. Kai deimantą imi tokį, koks jis yra, kaip vieną kūną, matai, kad jis turi nuo jo apdirbimo priklausančią vidinės sandaros iliuziją, laipsniškai artinančią jį prie brilianto ir vis labiau tolstančią nuo kiekvieno iš mūsų.

Galvodamas apie politinę prancūzų visuomenės ir valdžios atsakomybę, 1956 m. režisierius Albert’as Lamorisse’as sukūrė karo žaidimą Risk. Laikai keičiasi kartu su mūsų politinės atsakomybės supratimu. Lietuvoje Risk pirmiausia pradėjo žaisti Algimanto Jono Nako šeima, o 2012 m. liepos 5 d. 18 val. ŠMC skaitykloje žaisime ir mes – politologai, kritikai ir politikai. „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ kontekste Risk yra meninis projektas, įgyvendinamas pagal A. Lamorisse’o sukurtą žaidimo scenarijų.

Valdas Ozarinskas

Šis projektas sumanytas kaip „Lietuvos dailės 2012: 18 parodų“ skrajutė – likus porai savaičių iki parodos „Lietuvos dailė“ atidarymo stebint žiniasklaidos atstovams disko metikas Romas Ubartas (g. 1960 m.) sviedė diską didžiojoje ŠMC salėje. Dar nuo antikos laikų diską sviedžianti figūra yra ir vienas populiariausių skulptūros motyvų. Du kartus R. Ubarto mestas metalinis

9

diskas įstrigo palubėje, prieš tai palikdamas skulptūriškus susidūrimo su siena įspaudus baltame ŠMC salės kube. Lygiai prieš dvidešimt metų, 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse R. Ubartas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos sportininku, iškovojusiu olimpinį auksą. Jo garbei pirmą kartą Olimpinių žaidynių istorijoje buvo pakelta Lietuvos trispalvė ir sugrotas Lietuvos himnas. Simboliškas atsitiktinumas, tačiau šiemet ŠMC irgi sukako dvidešimt metų. Šio projekto sumanytojas Valdas Ozarinskas (g. 1961 m.) kartu yra ir ŠMC parodų architektas, ne kartą atlikęs menines intervencijas ir kolaboracijas tiek ŠMC pastato, tiek parodų architektūros atžvilgiu. Fotografas Šarūnas Mažeika

Idėjos autorius: Darius Mikšys Kuratorius: Auridas Gajauskas

2012 m. liepos 5 d. 18 val. ŠMC skaitykloje

„Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ Renginių kalendorius

Birželio 27 d., trečiadienį, 17 val. Susitikimai parodoje „Kolekcininkas“

Parodos atidarymo renginiai:

Birželio 27, trečiadienį, 18 val. „Mediacijos. Meniniai veiksmai skaitykloje“: Gintarė Valevičiūtė ir Laura Zala

Birželio 22 d., penktadienį 14 val. Ekskursija po parodą žiniasklaidos atstovams 16 val. „Vakaras su daktaru Šepardu“ – Gerdos Paliušytės ekskursija Vilniaus paveikslų galerijoje. Registracija tel. +370 621 84 238 18 val. Parodos atidarymas 21 val. Pirmasis koncertų ciklo „B lygis“ renginys ŠMC rūsyje. Dalyvauja: Rose Staff (Australija), Zaizras X Kudirka (Vilnius), Arma ir 4 mergaitės (Jonava), Pichismo (Kaunas), Dj’s bei kiti

Liepos 4 d., trečiadienį, 18 val. „Mediacijos. Meniniai veiksmai skaitykloje“: Aistė Kisarauskaitė ir Jurga Barilaitė Liepos 5 d., ketvirtadienį, 18 val. Performansas „Risk“ ŠMC skaitykloje Liepos 5 d., ketvirtadienį, 21 val. Koncertų ciklo „B lygis“ renginys ŠMC rūsyje Liepos 11 d., trečiadienį. 14 val. Susitikimai parodoje „Kolekcininkas“

Liepos 11 d., trečiadienį, 18 val. „Mediacijos. Meniniai veiksmai skaitykloje“: Laura Garbštienė ir Rita Susnienė. Liepos 18 d., trečiadienį, 18 val. „Mediacijos. Meniniai veiksmai skaitykloje“: Alina Melnikova ir Božena Miežonis Liepos 24 d., antradienį, 21 val. „Aktyvus miesto anuliavimas: paminklas Zappai Vilniuje“: Marcoso Lutyenso renginys Franko Zappos skvere, projekto „Protėjas“ dalis Liepos 25 d., trečiadienį, 18 val. „Mediacijos. Meniniai veiksmai skaitykloje“: Paulina Eglė Pukytė, Antonas Lukoszevieze ir Arturas Bumšteinas

Liepos 26 d., ketvirtadienį, 18 val. Susitikimai parodoje „Kolekcininkas“ Rugpjūčio 1 d., trečiadienį, 18 val. „Mediacijos. Meniniai veiksmai skaitykloje“: „Cooltūristės“, Gabrielė Labanauskaitė, Žygimantas Mesijus Kudirka ir Darius Jurevičius Rugpjūčio 10 d., penktadienį, laikas bus patikslintas Valstybės turto, naudoto įrengiant Šiuolaikinio meno centro parodas, viešas aukcionas, Marijos Olšauskaitės projekto „Aukcionas“ dalis Rugpjūčio 12 d., sekmadienį, 17 val. Susitikimai parodoje „Kolekcininkas“ Rugpjūčio 14 d., antradienį, 21 val. Koncertų ciklo „B lygis“ renginys ŠMC rūsyje


18 parodų

10

(Savos) vietos karta „Vietos karta“ – tai apie 1980-uosius gimusių menininkų karta, vis dar turinti vizualiai išreikštą ryšį su vieta, tačiau kurianti tarptautiniame šiuolaikinio meno ir vaizdinių kontekste. Šios kartos fotografiniuose lakštuose regime „veiksmo“ peizažą, kur peizažas ne tiesiog yra, bet jis „įvyksta“ susidūrus menininko ir žiūrovo žvilginiams bei objektyviam išoriniam pasauliui. Peizažas čia lyg mūšio vieta, kuriame jis pats ir yra pagrindinis žaidėjas. Paroda pasakoja apie peizažo lietuviškumą ir galimybę jį perkelti į tarptautinį kontekstą. Taip pat joje atsiskleidžia pastarųjų metų fotografijos tendencijos ir abejonės, kiek dokumentinė fotografija gali būti tikroviška – gal ji tiesiog įsivaizduota ir sukurta fotografo? Paroda teigiama, kad dokumentinės fotografijos gali būti gryniausia fikcija, net jei iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo. Šie ir kiti klausimai paliekami žiūrovų stebėjimui ir atradimams. Įvardijimas „Vietos karta“ yra tik dalinis pirminio parodos pavadinimo vertimas iš anglų kalbos. Sukonstruotas kaip „Generation of the Place“ jis turi dvi reikšmes: konkrečios vietos karta ir vietos gamyba, kūrimas ar konstravimas. Šiuo atveju kalbama apie tai, kaip fotografijos konstruoja vietą, kaip jos iš atvaizdų tampa įvaizdžiais apie vietą ir kaip jos suformuoja vietos įvaizdžius žiūrovo (ypač ne vietinio) sąmonėje. Nežinau, ar galima mano kartą – gimusius tarp praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio vidurio, augusius paskutiniuoju sovietinės epochos dešimtmečiu, brendusius pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu ir galutinai pasiruošusius „didžiajam gyvenimui“ naujojo tūkstantmečio pradžioje, o praėjus dar dešimčiai metų, turinčius jau gana solidų patirties bagažą – pavadinti prarastąja, bet mes taip pat spėjome daug kuo nusivilti. Tačiau taip pat spėjome ir atrasti nemažai dalykų, kurie priklauso tik mums, nes mes geriausiai juos suprantame. Taigi, mes nuolat dreifuojame tarp nepasitenkinimo ir mėgavimosi, kaip ir tarp daugybės kitų dalykų – namų ir užsienio, sėslumo ir klajojimo, lokalumo ir globalumo, didmiesčio ir provincijos, idealizmo ir nihilizmo, dalyvavimo ir saviizoliacijos, filosofijos ir vakarėlių, šventės ir kasdienybės, rimtumo ir nerūpestingumo, asketizmo ir hedonizmo, pagarbos autoritetams ir nepasitikėjimo jais, sovietinės vaikystės ir vakarietiškos dabarties (ar ateities?). Mūsų gyvenimo patirtis, visi tie lūžiai, kurie ir suformavo mūsų daugiau ar mažiau kolektyvinę tapatybę, išmokė mus, kad niekada negalima visiems laikams prisirišti prie vienos pozicijos, mąstysenos ar ideologijos, nes viskas keičiasi ir praeina, bet reikia paimti kaip įmanoma daugiau iš to, kas yra dabar, ir kaip įmanoma kruopščiau ištyrinėti savo gyvenamą vietą ir realybę.

Skulptūros paroda Nerijus Erminas, Donatas Jankauskas, Žilvinas Landsbergas

Robertas Narkus & Milda Zabarauskaitė, „Septynerius metus buvau samdiniu savo dėdės namuose“, 2011 m.

Skirtingose erdvėse atsiradę „Skulptūros parodos“ dalyvių Nerijaus Ermino, Donato Jankausko (Duonio) ir Žilvino Landzbergo kūriniai toliau rašo skulptūros istoriją ir iš naujo ją įgyvendina. Įvairiais būdais – per ironiją, atmintį, žaidimą ir kūrybinį procesą „Skulptūros paroda“ įsiterpia į kitas „Lietuvos dailės 2012“ parodas. Nerijaus Ermino „Žaidimas“ ŠMC antro aukšto kiemelyje

Tadas Šarūnas, „Stormtrooper“, 2007–2011 m.

Iš kelių skirtingo krūvio ir reikšmės vaizdų-objektų menininkas dėlioja pasakojimą. Už stiklo vykstantį „Žaidimą“ žiūrovas gali stebėti pateiktą priešais jį izometriniu išklotinės principu – jis gali numatyti šio žaidimo pavojus, tačiau neturi galimybės įsiterpti. Nerijaus Ermino instaliacija ŠMC antro aukšto kiemelyje, dar vadinamame akvariumu, sudaryta iš atskirų įvaizdžių: „kašis“, lenta, ašmuo, ryklys, linija. Vaizdą dedant prie vaizdo užsimezga istorija bei galimybė ją surikiuoti iš tų pačių elementų kita seka.

2012 Birželio 22

Žilvino Landzbergo „Septyni melai“ Didžiojoje salėje Sudėtos į krūvą baltos ir kartu bespalvės skulptūrinės atliejos kuria deformuotą kolektyvinės skulptūrinės atminties viziją. Žilvino Landzbergo instaliacija – tai lyg archeologinių ar laboratorinių artefaktų rinkinys, paruoštas transportuoti ir kartu niekur nepajudėjęs nuo graikų skulptūros idėjos laikų. Gipsas liejosi ir suformavo labiau ar mažiau atpažįstamus Vakarų skulptūros istorijos momentus nuo romėnų, kopijavusių graikus ir maniusių, kad visa jų skulptūra buvo balta, iki renesanso, klasicizmo, XIX a. ir atgal. Donato Jankausko (Duonio) „Pasaka“ Didžiojoje salėje Paskutinis savo kartos monumentalistas, mohikanas Duonis kurs „Pasaką“ visą parodos „Lietuvos dailė 2012“ veikimo laiką. Gimęs paskutinę minutę, projektas kaip kūrinys procese nebuvo iš anksto planuotas, tačiau dabar žiūrovai pro skaidraus polietileno uždangą galės stebėti visus darbo etapus. Dažniausiai ramią parodų atmosferą kartais gali sutrikdyti proceso garsai, atliekos, šiukšlės ar net kvapai. „Pasaka, nes karaliai“ – sako skulptorius. Amžina Duonio tema – beždžionės – virs karaliais, o krūva menininkui lengvai pasiduodančio putoplasto – monumentu.

Ugnius Gelguda, „Kriminaliniai peizažai“, 2008–2011 m. Nerijus Erminas, „Žaidimas. Izometrija“, 2012 m.

Akvilė Anglickaitė, „Ji arba yra“, 2008–2009 m.

Žilvinas Landzbergas, „Septyni melai“, instaliacijos fragmentas, aut. nuotr., 2012 m.

„Niekas nėra savaime suprantama ir nekintama“, – štai tikrasis mūsų kartos devizas. Apie šitą nevienareikšmišką santykį su realybe ar, tiksliau, padėtį realybėje ir norėčiau parašyti, kad mano keistos kartos portretas būtų bent kiek aiškesnis. Ištrauka iš: Jurij Dobriakov, „Keista karta keistose vietose“ / „Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse = Generation of the Place: Image, Memory and Fiction in the Baltics “, sud. V. Michelkevičius, Vilnius: Mene, 2011, p. 77

Kuratorius: Vytautas Michelkevičius Menininkai: Akvilė Anglickaitė, Ugnius Gelguda, Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė, Tadas Šarūnas

Donatas Jankauskas, „Pasaka“, instaliacijos eskizas, 420 x 325, 2012 m.


18 parodĹł

2012 BirĹželio 22

Ĺ eĹĄi ĹĄimtai trisdeĹĄimt penki Ĺžingsniai

Ĺ ansas numeris ĹĄeĹĄi / Raudonoji silkÄ—

Juozas Laivys

Robertas Narkus

Tai pirmoji Juozo Laivio (g. 1976 m.) personalinÄ— paroda Ĺ iuolaikinio meno centre. Parodos pavadinimu buvo pasirinktas atstumas nuo parodos salÄ—s iki artimiausiĹł laidojimĹł namĹł. Ĺ ios parodos pagrindÄ… sudarys kĹŤriniai, kuriuos menininkas eksponavo parodoje COCO galerijoje Vienoje 2011 m. Tuomet paroda vadinosi „TĹŤkstantis keturi ĹĄimtai devyni metrai“ ir buvo apskaiÄ?iuota konkreÄ?iai galerijos erdvei pagal formulÄ™ A - B = C, kur A – atstumas metrais nuo artimiausiĹł Vienos gimdymo namĹł iki COCO galerijos ir B – atstumas nuo galerijos iki artimiausio miesto krematoriumo. AtstumĹł skirtumas C ir tapo parodos pavadinimu. Kaip ir Vienoje, atidarant parodÄ… Ĺ iuolaikinio meno centre vyks keli performansai: Reda AurylaitÄ— atliks menininko sumanytÄ… veiksmÄ… – parodos erdvÄ—je bus iĹĄleistas iĹĄ COCO galerijos atgabentas oras ir paimtas parodos oras bĹŤsimam projektui. MonetĹł kolekcionierius Gytis Daukas taps Juozo Laivio demonstruojamĹł kĹŤriniĹł kolekcijos dalimi pavadinimu „MonetĹł kolekcionierius kolekcijoje“. Norintys galÄ—s apĹžiĹŤrÄ—ti specialiai ĹĄiai parodai atrinktÄ… jo monetĹł kolekcijos dalÄŻ.

Menininkas Robertas Narkus Ĺ iuolaikinio meno centre pristato nuotykiĹł romanÄ… „Šansas numeris ĹĄeĹĄi / Raudonoji silkė“. KĹŤrinys yra tÄ™stinio projekto pavadinimu „12/5 ĹĄanso“ ĹĄeĹĄtasis ÄŻvykis. „12/5 ĹĄanso“ yra atsitiktinumĹł logika ir trumpalaikÄ—mis kolaboracijomis grÄŻstas Narkaus kĹŤrybos metodas ir praktika. Raudonoji silkÄ— (angl. red herring) – tai priemonÄ— suklaidinti, nukreipti dÄ—mesÄŻ nuo tikrojo reikalo. Idiomos kilmÄ— aiĹĄkinama sero Williamo Cobbetto tariamai naudota priemone medĹžiokliniams ĹĄunims dresuoti – stipriu sĹŤdytos ir rĹŤkytos silkÄ—s kvapu miĹĄke buvo Ĺžymimi klaidingi pÄ—dsakai. SilkÄ—s kvapas uĹžgoĹždavo silpnÄ… lapÄ—s ar kiĹĄkio kvapÄ… – taip ĹĄunys buvo mokomi susikoncentruoti ir sekti tikrÄ…jÄŻ grobÄŻ. KuratorÄ—: Inesa PavlovskytÄ—

3 0 # & 3 5 " 4  / " 3 , 6 4

Ă?BOTBTOVNFSJTĂ?FĂ?J

3"6%0/0+*4*-,&

LVSBUPSĹ&#x;*OFTB1BWMPWTLBJUĹ&#x;

Vakaras su daktaru Ĺ epardu

Ĺ MC kuratorius Valentinas KlimaĹĄauskas iĹĄdaĹžys lapÄ—s skulptĹŤrai akis. Menininkas Antanas Gerlikas dokumentuos performansus ir jiems pasibaigus iĹĄjungs atidarant parodÄ… metu demonstruotus ankstesniĹł performansĹł ÄŻraĹĄus.

„Vakaras su daktaru Ĺ epardu“ – Gerdos PaliuĹĄytÄ—s vedama ekskursija po nuolatinÄ™ Vilniaus paveikslĹł galerijos ekspozicijÄ…. Ekskursija virsianti ďŹ lmu vyks ĹĄiĹł metĹł birĹželio 22 d. 16 val. BĹŤtina iĹĄankstinÄ— registracija telefonu +370 621 84 238 Dalyviai ir kĹŤriniai: Gediminas G. Akstinas, „Vaza“, 2012; Liudvikas Buklys, „Be pavadinimo (studijai uĹžkastai skulptĹŤrai)“, 2012; Chrisas Fitzpatrickas, „Jump Cuts“, 2012; Chrisas Fitzpatrickas, „Heavy Prescription“, 2012; Laura KaminskaitÄ—, „Be pavadinimo (Apskritimas dulkÄ—se)“, 2012; Elena NarbutaitÄ—, „KĹŤrinys muziejui“, 2008 KuratorÄ—: Gerda PaliuĹĄytÄ—

11

Susitikimai parodoje „Kolekcininkas“ KuratorÄ—: Monika LipĹĄiÄ? BirĹželio 27 d., treÄ?iadienÄŻ, 21 val. Liepos 11 d., treÄ?iadienÄŻ, 14 val. Liepos 26 d., ketvirtadienÄŻ, 18 val. RugpjĹŤÄ?io 12 d., sekmadienÄŻ, 17 val. SusitikimĹł dalyviai ir temos bus skelbiami www.cac.lt


18 parodų

12

Vieta, laikas ir prisiminimai Parodos „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ kino ir videofilmų programą sudaro 19 pastaraisiais metais sukurtų darbų. Atrenkant kūrinius į šią programą, viena vertus, siekta įvairovės, kita vertus, audiovizualinė kūryba traktuota su šiuolaikinio meno diskursui būdingu atvirumu. Peržvelgus nemažą kiekį pastarųjų metų Lietuvos kino ir videokūrybos, ryškėja tam tikros tendencijos – vienos temos, atrodo, yra aktualesnės nei kitos. Patys filmai tarytum primygtinai nurodo į laiko ir vietos apibrėžtis, kvestionuoja jas. Be to, į šią programą įtrauktas ir vienas dar nesukurtas kūrinys – tai Gerdos Paliušytės „Vakaras su daktaru Šepardu“. Jis bus filmuojamas parodos „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ atidarymo dieną, birželio 22 d., 16 val., per ekskursiją po Vilniaus paveikslų galeriją. Nuo liepos 13 d. kūrinys bus rodomas šioje kino ir videofilmų programoje. „Vakaras su daktaru Šepardu“ – ne vienintelė šios programos premjera. Pirmą kartą žiūrovams bus pristatytas ir institucine kritika persunktas Audriaus Novicko videofilmas „Meno vieta“, atmintimi savitai manipuliuojantis ir, tikėtina, daug diskusijų sukelsiantis Gintaro Makarevičiaus „Gedimino prospektas 1990/2009“. Pirmą kartą Vilniuje rodomas ir Kristinos Inčiūraitės diptichas „Sekimas“ bei „Susitikimas“. Šiame kontekste kiek valiūkiškai dalyvauja jauno kūrėjo Vytauto Juozėno eksperimentinis eskizas „Nepavadintas“, kuris mums primena apie 8 mm formato renesansą. Sudarant šią programą siekta temų bei techninio atlikimo įvairovės. Programoje pristatoma ir animacija, inscenizuota dokumentika, animacijos bei vaidybinio kino deriniai... Daugelis šios programos filmų autorių kameros objektyvą naudoja lyg padidinamąjį stiklą, pavirsdami praeitin nugrimzdusių ar visai čia pat kuriamų legendų sekliais. Tai, kas šalia, tyrinėjama ir žvelgiant į archyvinę medžiagą, pačiai archyvo institucijai suteikiant išskirtinį prasmės kūrėjo statusą. Vienas iš šios programos atradimų – nežinomo XX a. pradžios autoriaus filmas „Prisiminimai“, kuris pristatomas kaip Arno Anskaičio instaliacijos dalis. Neatsitiktinai į programą įtraukta ir minėto autoriaus performanso dokumentacija „Tradicija“ bei Jurgitos Žvinklytės videoperformansas „10“. Menininkai ieško geografinės, įsivaizduojamos vietos, apibrėžiamos tiek fiziniais, tiek intelektualiniais, tiek instituciniais, tiek emociniais parametrais. Šiuolaikinio meno centras ruošiasi ŠMC kino salės atidarymui. Jau greitai, rugpjūčio 24 d. kartu su 11-ąja Baltijos tarptautinio meno trienale startuos beveik 20 metų užmarštin pranykusi kino erdvė, atnaujinta architektų Audriaus Bučo ir Valdo Ozarinsko. Ši parodos „Lietuvos dailė 2012“ kontekste pristatoma kino ir videofilmų programa yra ir svarbus pasi-

ruošimo etapas prieš ŠMC kino salės (at)kūrimą. Rengiantis ŠMC kino salės atidarymui, įsiklausoma į jos legendą, siekiama pajusti šios vietos apibrėžtis – kartu verčiamas naujas puslapis ir siūlomos naujos šios erdvės patirtys. Kuratorė: Ilona Jurkonytė

PRISIMINIMAI „Prisiminimai“ Instaliacija: šviesdėžė, filmas Instaliacijos autorius: Arnas Anskaitis

„Prisiminimai“ Nebylus vaidybinis filmas Trukmė: 17 min. Filmo autorius nežinomas Filmavimo formatas: kino juosta Titrai: lenkų, lietuvių k.

Kompozitorius: Giedrius Puskunigis Prodiuseris: Gintaras Makarevičius Kalbos: lietuvių, rusų Titrai: anglų, lietuvių

„Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai” Eksperimentinis filmas 3 min. 46 sek., 2009 m. Autorė: Lina Albrikienė Kompozitorius: Andrius Grigorjevas Filmavimo formatas: kino juosta (panaudoti kino kadrai iš Vytenio Imbraso dokumentinio filmo „Lazdynai. Architektų gatvė“, 1974 m.) Be dialogų, be titrų Kūrinyje „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ menininkė, derindama šiandienos patirtį ir archyvinius gyvenamojo mikrorajono vaizdinius (autorė naudoja trumpas ištraukas iš Vytenio Imbraso filmo „Lazdynai. Architektų gatvė“, 1974 m.), atkuria praeities paveikslus.

„Kas nuolat iškyla, tai prisiminimai apie prarastą ankstyvų vaikystės dienų šalį.“ 1 1. “What dominates is the feeling of the lost country from early childhood days.“ Iš festivalio Wilno w Gdańsku 2011 m. pranešimo žiniasklaidai pirmosios redakcijos.

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas vienintelis Vilniuje tarp 1919 ir 1939 m. sukurtas lenkų kino filmas. Juostą „Prisiminimai“ 9-ojo dešimtmečio pradžioje į archyvą atnešė ponia Halina, kuri filme atliko pagrindinį vaidmenį. Tačiau šiandien pagrindinis vaidmuo atitenka tam, kas tuo metu tebuvo fonas įvykiams – Vilniui.

„Gimę SSRS“ Dokumentinis animacinis filmas Lietuva, Turkija, 7 min., 2011 m. Režisierė: Simona Žemaitytė Prodiuserė: Ieva Bužinskaitė Animatorius: Viktoras Šatunovas Kompozitorius: Alp Tugan Kalba: anglų Titrai: lietuvių k. Vieną naktį SSRS vaikai nusprendė išsiaiškinti, kas dedasi už jų didelės šalies sienų. Simonos Žemaitytės sukurtoje animacinėje alegorijoje vaikai pastatė stebuklingą laivą iš tikėjimo, meilės bei poezijos. Juo vaikai išplaukė į nepažintus vandenis ieškoti niekur neužrašytų atsakymų.

„Dingusio miesto slėnis“ Dokumentinis filmas 6 min. 19 sek., 2011 m. Autorė: Emilija Škarnulytė Be dialogų, be titrų Legendos apie paskendusį Raigardo miestą Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje suformavo neįprastą, iškreiptą erdvės ir laiko suvokimą. Slėnis iki šiol kasmet plečiasi, žemės pluta tebegrimzta. Nuo pietrytinio Raigardo šlaito atsiveriančios plačios erdvės primena M. K. Čiurlionio miestus, paskendusius rūke. Nykstantis miestas, jau pradingęs miestas, įsivaizduojamas miestas, peizažai primenantys Stalkerio2 kelionę į „Zoną“ padeda išgyventi ypatingą patirtį. 2. Stalkeris – Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ (1979 m.) pagrindinis veikėjas.

2012 Birželio 22

„Gedimino prospektas 1990/2009“ Eksperimentinė dokumentika 23 min., 2012 m. Autorius: Gintaras Makarevičius Operatorius: Romas Dabrukas Scenarijaus autorius: Gintaras Makarevičius Montažo režisierius: Gintaras Makarevičius

Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera Tai bandymas palyginti dviejų skirtingų laikotarpių Lietuvos visuomenės socialinį aktyvumą, suvokti, kuo skiriasi ir kuo panašūs 1990-ųjų ir 2009-ųjų pasipriešinimo prieš valstybinę sistemą judėjimų tikslai bei paskatos. Autoriui įdomu ekrane stebėti, kaip du skirtingi istoriniai kontekstai keičia vienas kitą, kaip, nepaisant beveik dvidešimties metų laiko tarpo, jie priartėja vienas prie kito.

„Sekimas“ Eksperimentinis filmas 9 min., 2011 m. Režisierė: Kristina Inčiūraitė Operatorė: Kristina Inčiūraitė Scenarijaus autorė: Kristina Inčiūraitė Montažo režisierė: Kristina Inčiūraitė Kompozitorė: Rita Mačiliūnaitė Prodiuserė: Kristina Inčiūraitė Be dialogų, be titrų Filme pateikiamos kelios sekimo istorijos: Vilniaus miesto Lazdynų rajone sekami iš troleibuso išlipantys ir į namus keliaujantys vyrai bei epizodiškai Lazdynų rajono miške pasirodančios moterys su šunimis, bandant išprovokuoti klausimą: kas ką seka?

„Susitikimas“ Eksperimentinė dokumentika 26 min., 2012 m. Režisierė: Kristina Inčiūraitė Operatorė: Kristina Inčiūraitė Scenarijaus autorė: Kristina Inčiūraitė Montažo režisierė: Kristina Inčiūraitė Garso redaktorius: Sigitas Mickis Prodiuserė: Kristina Inčiūraitė Teksto skaitovės: Jelena Juščenko, Kristina Inčiūraitė Teksto įgarsinimas: „MAMA studios“ Gamybos vadovas: Darius Norkus Kalba: rusų Titrai: lietuvių k. Tai filmas apie neįvykusį susitikimą Kaliningrado srities kurortiniame mieste Svetlogorske – dialogas su Svetlogorsko gyventoja akistatoje su griūvančiu sovietiniu krantinės liftu ir prarastais vaikystės prisiminimais.


18 parodų

2012 Birželio 22

ŽODŽIO IR KŪNO POEZIJA

Kūrinyje „Rojaus medis“ dokumentuojamas Vilniuje kylantis naujas menininkų kvartalas, neretai gretinamas su Niujorko SoHo rajono modeliu ir dvasia. „Rojaus medis“ savitai išplėsdamas dokumentikos žanrą kalba apie pirmuosius didmiestyje nenatūraliai gimstančios bendruomenės žingsnius, kuriems nupasakoti pasitelktas hipertekstinis ryšys su 1990 m. Jono Meko sukurtu menkai žinomu video kūriniu „Pasivaikščiojimas“ (angl. „A Walk“). Šiame valandos trukmės pasivaikščiojime po lietaus merkiamą SoHo rajoną Mekas intymiai ir padrikai pasakoja šio rajono kūrimosi istoriją, pirmąjį jo ir Mačiūno šiame pramoniniame rajone pasodintą medį ir neatpažįstamai savo veidą ir gyventojus pakeitusias SoHo gatves. Videokūrinyje apmąstomos miesto erdvės ir bendros idėjos palaikomos bendruomenės santykis, jo neišvengiama kaita bėgant laikui ir veikiant stipriems komerciniams impulsams. Vaizdo kamerai lėtai slenkant Ševčenkos kvartale įrenginėjamų pastatų siluetais bei vis dar egzistuojančio, tačiau savo funkciją pakeitusio fabriko griaučiais, tarsi propagandiniame filme supinami grubių ir pilkų pastatų vaizdai su būsimų naujakurių viltimis.

„O kas?“ Vaidybinis poetinis filmas 8 min. 31 sek., 2012 m. Režisierė: Saulė Norkutė Poezijos autorė: Gabrielė Labanauskaitė Operatorius: Joni Juutilainenas Montažo režisierius: Otto Kylmälä Garso režisierius: Tomas Vebraitis Muzika: „Avaspo“ Animatorė: Marga Doek Aktorės: Gabrielė Labanauskaitė, Gabrielė Malinauskaitė, Adelė Teresiūtė, Beata Tiškevič Kalba: lietuvių Titrai: anglų k. Keturioms merginoms keliaujant automobiliu ima dėtis keisti dalykai – netikėtai prabudusi gamta įvairiais būdais siekia jas pasiglemžti. Merginos priešinasi, tačiau ilgainiui suvokia, jog vienintelė išeitis – pasiduoti jai ir tęsti kelionę kitaip. Šis trumpametražis poetinis filmas su animacijos intarpais yra laisva audiovizualinės poezijos grupės „Avaspo“ ir Gabrielės Labanauskaitės kūrinio „O kas?“ interpretacija.

„10“ Videoperformansas 20 min. 24 sek., 2011 m.

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ Eksperimentinė eseistinė dokumentika 12 min., 2012 m. Filmo autorius: Paul Paper Kalba: anglų Titrai: lietuvių k. „Ieškant žmogaus nuotraukoje“ dokumentuoja vieno vakaro meditaciją palinkus virš dovanotos fotografijos. Filmas kvestionuoja kultūroje bei mene įprastas fotografijos kaip atminties išsaugojimo bei fotografijos kaip įrodymo funkcijas.

Mediacijos. Meniniai veiksmai skaitykloje Kiekvieną trečiadienį 18 val. Gintarė Valevičiūtė ir Laura Zala, Mindaugas Janušaitis / Aistė Kisarauskaitė ir Jurga Barilaitė / Laura Garbštienė ir Rita Susnienė / Alina Melnikova ir Božena Miežonis / Paulina Eglė Pukytė, Antonas Lukoszevieze ir Arturas Bumšteinas / „Cooltūristės“, Gabrielė Labanauskaitė, Žygimantas Mesijus Kudirka ir Darius Jurevičius

„Rojaus medis“ Eksperimentinė eseistinė dokumentika 6 min. 41 sek., 2011 m. Autorius: Ugnius Gelguda Operatorius: Vilius Mačiulskis Distancinis kameros valdymas: Jonas Burnickis Skaitovas: Alexas Lewisas Postprodukcija: Vaclovas Nevčesauskas Kalba: anglų Titrai: lietuvių k.

13

Autorė: Jurgita Žvinklytė Operatoriai: Vitalis Vitaleus, Danutė Gambickaitė, Jolanta Marcišauskytė, Marija Ražinskaitė, Ieva Baltrėnaitė, Kristina Cibulskytė, Milda Simanavičiūtė, Marta Žuravskaja Scenarijaus autorė: Jurgita Žvinklytė Montažo režisierė: Jurgita Žvinklytė Performanso dalyvė: Jurgita Žvinklytė Įžanginiai titrai: lietuvių k. Videoperformanso autorė išsikelia užduotį savo kūnu sujungti erdvėje nematomas linijas: Jurgita Žvinklytė improvizuoja naudodama savo kūną kaip nekintantį matą. Veiksmas vyko 2011 m. birželio 1-10 d. Kalnų parko estradoje, Vilniuje.

Liepos 24 d., antradienį, 21 val. „Aktyvus miesto anuliavimas: paminklas Zappai Vilniuje“ Marcoso Lutyenso performansas Franko Zappos skvere Projekto „Protėjas“ dalis


18 parodų

14

2012 Birželio 22

„Tradicija“ Performanso dokumentacija 7 min., 2010 m.

„дискотека” Dokumentinis filmas 40 min., 2012 m.

„Arti“ Eksperimentinis filmas 4 min., 2009 m.

Režisierius: Rudolfas Levulis Prodiuseris: Paulius Mazūras Idėjos autoriai: Kamilė Rožė Kaniušonytė, Rudolfas Levulis, Paulius Mazūras Operatorius: Rudolfas Levulis Muzika: Alina Orlova Aranžuotės: Alina Orlova, Aurimas Driukas, Simas Butavičius, Saulius Petreika, Daumantas Slipkus Garso režisierius: Aurelijus Sirgedas Gamintojas: www.pvz.lt Kalbos: lietuvių, rusų, anglų

Autorius: Arnas Anskaitis Be dialogų

„Rudolfo Levulio eksperimentinis filmas „дискотека“ skatina daugialypius jausmus: ir nostalgiją, ir liūdesį, ir susirūpinimą, ir nerimą, ir smalsumą. „дискотека“ sudaryta iš daugybės dalių, pasakojančių asmens ar vienos žmonių grupės istorijas vaizdu, judesiu ir, žinoma, Alinos Orlovos muzika. Tai savotiškos judesio, garso, žvilgsnio, žmogiškos sąsajos, emocijos biografijos. Jose ir vaikai, kurių veidų ir judesių dar nesužeidė ateitis, ir hipsteriai, savo įmantriu šokiu išreiškiantys abejingumą tiems, kurie jiems nepriklauso, ir kaliniai, kurių tatuiruoti kūnai kalba ne tik apie sudužusias svajones, bet ir apie šių svajonių nuspėjamumą, ir tie, kuriems per trisdešimt, susirinkę į šokių vakarą Kirtimuose, ir senelių namų gyventojai, kurių gyvenimai atrodo jau įvykę, ir transvestitas, valiūkiškai besidažantis narkotikų ir alkoholio paženklintą veidą. Šių asmenų judesiai ir žvilgsniai tarsi klausia mūsų: ką reiškia turėti gyvenimą? Kas yra „geras gyvenimas”? Šie klausimai neatsitiktiniai, nes daugumos filmo „дискотека“ veikėjų gyvenimai – arba dar neprasidėję, arba sustoję neribotam laikui, arba jau pasibaigę, arba visiškai neatitinka to, kas Lietuvoje suvokiama kaip „geras gyvenimas“. Jie paprasčiausiai „neturi gyvenimo“. Dažnai jie ir jų gyvenimai laikomi netikrais, neteisingais, neegzistuojančiais arba egzistuojančiais socialinės tikrovės paribiuose. Man patinka „дискотека“, kurios dalyvis ir aš esu. Ji leidžia man ne tik sušokti tai, ką aš noriu laikyti geru gyvenimu, bet ir patirti daugybę daugiaprasmių ir dviprasmių emocijų. Kartu žiūrėdamas į šį filmą mėginu įvertinti, kaip gyvenau ir gyvenu bei kaip galėčiau įsivaizduoti gyvenimą, kuris atrodo gerokai prasmingesnis už tuos, kuriuos gyvena tūkstančiai žmonių ir kurie juos kasdien negailestingai ir beatodairiškai nugali.“ Artūras Tereškinas

Garsas – tai vibracija, atsirandanti nuo kūnų trinties. Videofilme kameros akis veikia kaip liečiantis kūnas – slinkdama per paviršius fiksuoja ir vaizdą, ir garsą. Skopinis kameros žvilgsnis, paprastai veikiantis per atstumą, čia siejamas su taktilumu, lytėjimu.

„Nepavadintas“ Eksperimentinis filmas 2 min. 19 sek., 2012 Autorius: Vytautas Kazimieras Juozėnas Operatorius: Justas Žekonis Filmavimo formatas: Super 8 Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera „Nepavadintas“ – tai desperatiškas bandymas pasipriešinti nuolatos besisukančiai juostai. Vaizduojamas tiesioginis aktoriaus kontaktas su kino juosta. Susidūrimas su kino juosta, pasirodo, yra nelengvas. Ji nuolat bėga į priekį, nusinešdama prisilietimų ženklus į praeitį. Kino juosta triumfuoja ir palieka vargšą veikėją ieškoti kitų būdų vaizdui ištrinti.

MENO VIETA

Birželio 22 – rugpjūčio 12 d. 2012

Atidarymas: birželio 22 d. 18 val.

Autorius: Arnas Anskaitis Kalba: lietuvių Studentų choras, suburtas iš įvairių Vilniaus dailės akademijoje dėstomų disciplinų – architektūros, dailėtyros, dizaino, fototografijosvideomeno, grafikos, keramikos, vitražo, kostiumo dizaino, skulptūros, tapybos, tekstilės ir kitų specialybių – studentų ir absolventų, buvo pakviestas įsitraukti į kūrinio įgyvendinimą. Atidarant parodą choristų paprašyta atsistoti pažymėtoje vietoje ir pagal “ilgiausių metų“ melodiją išdainuoti žodžius dailioji dailė. Šiuo veiksmu norėta atkreipti dėmesį į žodį “dailė“, jo skambesį ir reikšmę akademijai.

„Meno vieta“ Inscenizuota dokumentika 29 min., 2012 m. Autorius: Audrius Novickas Operatoriai: Aurelija Maknytė, Audrius Novickas Montažo režisieriai: Aurelija Maknytė, Audrius Novickas Dalyviai: Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytoja Rita Mikučionytė ir moksleiviai Eglė Budrytė, Robertas Grigutis, Reimonas Iljušinas, Gintautas Jankus, Viktorija Kuncytė, Ieva Kurilaitė, Mykolas Parulskis Kalba: lietuvių Titrai: anglų k. Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera Videofilmas, dokumentuojantis inscenizuotą dailės istorijos pamoką-ekskursiją, kelia institucinės galios, nacionalinės tapatybės klausimus. Dailės mokyklos mokytoja ir moksleiviai atlieka jiems būdingus vaidmenis – nagrinėja XX a. Lietuvos tapytojų paveikslus. Tačiau pamoka vyksta ne muziejuje, o LR vyriausybės rūmuose. Filme „Meno vieta“ pamoka yra intervencijos forma, leidžianti aptikti kultūroje slypinčias prieštaras ir jas aktyvuoti kismui, nujaučiamam filmo kulminacijoje, – mokiniams diskutuojant su ministru pirmininku apie Kazio Šimonio paveikslą, kabantį jo kabinete.

Informaciniai rėmėjai

Rėmėjai

„Šventvietė“ Eksperimentinė dokumentika 18 min., 2012 m. Autorius: Žilvinas Danys Montažas: Žilvinas Danys, Rimas Morkūnas, Rimas Sakalauskas Operatoriai: Feliksas Abrukauskas, Žilvinas Danys, Kristina Cibulskytė, Saulius Petrošius, Vytautas Juozėnas, Liuda Diržytė, Panaudoti Andriaus Rugio garsai Jorės šventės režisierius: Vytautas Lukšas Jorės šventėje dalyvavo: bioenergetikai Kęstutis Juškys, Domas Čiapas, folkloro grupės „Kaukoras“, „Sensvaja“ ir kt. Kalba: lietuvių Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera Dokumentinis filmas pasakoja apie autoriaus veiklą, susijusią su Šiaurės Rytų Lietuvoje esančia protėvių žeme, kurioje įsikūręs Kirkiliškių kaimas. Nuo 2007 m. iki 2009 m. kiekvieną vasarą šiame kaime buvo rengiamos dvi savaites trunkančios „Menų sintezės“ stovyklos, jose naujai įprasmintas vienkiemis virto kūrybos ir bendravimo platforma. Autoriaus pastarųjų metų veikla susijusi su šios vietos įprasminimu, remiantis senovės baltų kultūros supratimo tyrinėjimu. Šiame filme atsiskleidžia su Kirkiliškių šventvietės įsteigimu susiję pagrindiniai veiklos etapai, į vieną visumą sulydantys intuiciją, vaizduotę ir socialinę realybę: konsultuojantis su bioenergetikais, etnologais, nemokslinių žinių pagrindu sudaromas šventvietės planas, Kirkiliškių kaime įsteigiama šventvietė, įkuriama Jorės šventės kūrybinė stovykla, žmonės kviečiami dalyvauti Šventvietės ritualuose.

„Laisvė kurti“ Dokumentinis filmas, 67 min., 2011 m. Filmo autorius: Evaldas Jansas Operatorius: Evaldas Jansas


18 parodų

2012 Birželio 22

Scenarijaus autorius: Evaldas Jansas Montažo režisierius: Evaldas Jansas Kalba: lietuvių Titrai: anglų k. Evaldo Janso dokumentinis filmas „Laisvė kurti“ – apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Režisierius įsiklauso į kalinių istorijas, kuriose susipina gyvenimo klaidų, bausmės ir kūrybos kaip savotiškos laisvės formos, leitmotyvai. Sumaitotų likimų, nusikaltimo ir bausmės, gyvenimo prasmės paieškų ir atgailos temos sužadina atjautą ir verčia susimąstyti. Filme kalbama ne vien apie klaidas ir jų atpirkimą, bet ir apie kontroversiškus dalykus, kurie neredukuotini į paprastas „gera–bloga“, „moralu– amoralu“, „simpatijų–antipatijų“, „juoda–balta“ opozicijas. Pasaulį rodydamas kalinių akimis, E. Jansas iš arti rodo tokią aplinką, apie kurią visuomenė paprastai nenori žinoti. Filmo autorius vaišina pilnametraže tirštos, specifinės, kontroversiškos tikrovės doze, nesupakuota į blizgančius ideologijų popierėlius, neperšančia vienos tiesos ar iš anksto paruoštų atsakymų. „Vakaras su daktaru Šepardu“ Inscenizuota dokumentika 40 min., 2012 m.

Režisieriai: Gerda Paliušytė Operatorius: Eitvydas Doškus Kalba: lietuvių Titrai: anglų k. Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera Vilniaus paveikslų galerijos edukacinių programų vadovė Gerda Paliušytė šių metų birželio 22 dieną, kartu su menininkais Gediminu G. Akstinu, Liudviku Bukliu, Chrisu Fitzpatricku, Laura Kaminskaite ir Elena Narbutaite organizuojamoje ekskursijoje supažindina lankytojus su nuolatine galerijos ekspozicija ir kartu įtraukia juos į vieną iš kasdienių detektyvinių mįslių. Per vieną vakaro pasivaikščiojimą atsirado naujas paveikslas, o dokumentuojamas renginys tapo filmu.

Žvirbliai Tikriausiai taip atrodytų paroda, jei ji būtų sukurta žvelgiant iš kūrinio, o ne autoriaus, kuratoriaus, koncepcijos ar žiūrovo perspektyvos. Žvelgiant formaliai, projektas „Žvirbliai“ gali būti įvardytas kaip paroda. Lygiai taip pat šis projektas gali funkcionuoti ir kaip kūrinių, kurie svajoja dalyvauti kitose parodose, kurie yra nepatenkinti savo kūrėjais, kuratoriais ar parodos koncepcija, katalogas. Arba kolektyvas, agentūra, tarpininkaujanti tarp kūrinių, menininkų bei parodų, profesinė sąjunga ar viena iš prancūzų sociologo Bruno Latouro aprašyto Daiktų parlamento žinybų. Pradžioje šis projektas siekė sujungti nepaklusnius, besimaskuojančius, pabėgusius, neužbaigtus ar save sukūrusius kūrinius – beveik subjektus, kurie yra pakeliui į naujas tapatybes, projektus bei parodas, kurių atvirumas naujoms situacijoms neleidžia jų apibrėžti tokiomis palyginti uždaromis sąvokomis kaip kūrinys, autorystė, koncepcija (kurią jie turėtų įkūnyti ir į kurią turėtų įsisprausti), diskursas (kuriame jie turėtų būti „aiškinami“) ir t. t. Greitai paaiškėjo, kad tikriausiai visi kūriniai gyvena ir nepriklausomą savo gyvenimą, kuris tik retais atvejais sutampa su autoriaus biografijos ar primesto diskurso tvarkos kontūrais. Jei šioje vietoje būtų ne visai taktiška vėl kalbėti apie kontekstą, paminėkime bent precedentus. Italo Carlo Collodi personažas Pinokis liepia elgtis su juo atsargiau staliui vos tik pradėjus jį skaptuoti, o įgijęs kojas iškart įspiria savo skulptoriui ir pabėga. Jo nosis dar nepaklusnesnė – Pinokio paradoksas apibrėžia prieštaringą situaciją, kai Pinokio nosis auga ne tik jam meluojant, bet ir tada, kai jis pažada meluoti, t. y. sako tiesą. Vienas iš Nikolajaus Gogolio personažų pasigenda savo nosies, kuri tampa asmeniu ir gyvena nepriklausomą gyvenimą. „Pietų parke“ ant pelės yra užauginamas mokytojo falas, kuris pabėga kartu su pele, kaip du atskiri kūnai viename. Raimundas Malašauskas tekste „Ar kūriniai irgi kuruoja?“ mini Francesco Manacordą, kuris teigia, kad norėtų pamatyti parodą, kurią kuruotų dvi papūgos, šeši šokoladiniai pyragai, jūros vandens dubuo, dvi skardinės šilto „Guinness“ alaus, pelar-

Laura Kaminskaitė, „Sugar Entertainment“, 2011 m.

gonijos vazonas ir Maria Lind. Pasak R. Malašausko, tai būtų jo mėgstamiausia „Documenta“. Kiekviena Davido Lyncho režisuoto „Tvin Pykso“ serialo serija pradedama vieno iš personažų, moters su malka rankose, monologu. Tačiau kalba ne moteris, o malka – moteris seriale yra tik vertėja, tarpininkė tarp serialo herojų ir jų paslaptingų gyvenimų, apie kuriuos kalba ir kuriuos kalbina malka, jei ši funkcija ir šie terminai išvis gali būti priskirti malkai. Grįžtant prie šios parodos konteksto, prie „Žvirblių“ – ar gali būti, kad kiekvienas parodoje dalyvaujantis kūrinys gali papasakoti apie save ir parodą (parodas) kaip minėtoji malka? Ir ar atsiras žiūrovas, ta „moteris su malka“, kuri išvers, retransliuos kūrinius? Galbūt tai būsite jūs ar dvi jūsų papūgos, šeši šokoladiniai pyragai, dvi skardinės šilto „Guinness“ alaus, pelargonijos vazonas ir Maria Lind? Savo ar kitų kūrinius pasiūlė Liudvikas Buklys ir Gintaras Didžiapetris, Alexas Cecchetti, Agata Erlacher, Antanas Gerlikas, Arūnas Gudaitis, Martijnas In’t Veldas, Laura Kaminskaitė, Timas Kliukoitas, Ignas Krunglevičius, Mikko Kuorinki, Diana Kuzmickaitė, Karlas Larssonas, Milda Laukinaitė ir Saulius Leonavičius, Nicholas Matranga, Darius Mikšys, Brandonas Wallas Olsenas, Paul Paper, Jurgis Paškevičius, Matthew Postas, Triinas Tammas, Rimantas Tumasonis Dalia Dūdėnaitė sukūrė parodos architektūrą pagal grupinio fotoportreto logiką. Kuratorius: Valentinas Klimašauskas

15

Daugiau nei 3000 VHS kasečių ir Aurelijos Maknytės „Videonuoma“ iš „Eliksyro“ kolekcijos parodoje „Dešimtas dešimtmetis“


Kino ir videofilmų programa „Vieta, laikas ir prisiminimai“ Birželis

13 val.

15 val.

18 val.

22 (P)

„Prisiminimai“ (18 min.)

„Prisiminimai“ (18 min.)

„Prisiminimai“ (18 min.)

23 (Š)

„Diskoteka“ (40 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

26 (A)

„Meno vieta“ (29 min.)

„Meno vieta“ (29 min.)

„Meno vieta“ (29 min.)

27 (T)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

28 (K)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

29 (P)

„Tradicija“ (7 min.), „Arti“ (4 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „Arti“ (4 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „Arti“ (4 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

30 (Š)

„Diskoteka“ (40 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

1 (S)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

3 (A)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

4 (T)

„Meno vieta“ (29 min.)

„Meno vieta“ (29 min.)

7 (Š)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

8 (S)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

10 (A)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

11 (T)

„Arti“ (4 min.), „Nepavadintas“(3), „O kas?“ (9 min.)

„Arti“ (4 min.), „Nepavadintas“(3), „O kas?“ (9 min.)

12 (K)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

13 (P)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

14 (Š)

„Meno vieta“ (29 min.)

„Meno vieta“ (29 min.)

„Meno vieta“ (29 min.)

15 (S)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

17 (A)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

18 (T)

„Arti“ (4 min.), „Nepavadintas“(3), „O kas?“ (9 min.)

„Arti“ (4 min.), „Nepavadintas“(3), „O kas?“ (9 min.)

19 (K)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

19 val.

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

Liepa

13 val.

15 val.

18 val.

20 (P)

„Meno vieta“ (29 min.)

„Meno vieta“ (29 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

21 (Š)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

22 (S)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

24 (A)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

„Meno vieta“ (29 min.)

25 (T)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

26 (K)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

27 (P)

„Diskoteka“ (40 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

28 (Š)

„Arti“ (4 min.), „Nepavadintas“(3), „O kas?“ (9 min.)

„Arti“ (4 min.), „Nepavadintas“(3), „O kas?“ (9 min.)

„Arti“ (4 min.), „Nepavadintas“(3), „O kas?“ (9 min.)

29 (S)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

31 (A)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

1 (T)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

2 (K)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

3 (P)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

4 (Š)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

5 (S)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

„Tradicija“ (7 min.), „10“ (21 min.) „Šventvietė“ (18 min.)

7 (A)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

„Gedimino prospektas 1990/2009“ (23 min.)

8 (T)

„Diskoteka“ (40 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

„Diskoteka“ (40 min.)

9 (K)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

„Sekimas“ (9 min.), „Susitikimas“ (26 min.)

11 (Š)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

12 (S)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

„Laisvė kurti“ (67 min.)

Liepa

„Meno vieta“ (29 min.)

„Dingusio miesto slėnis“ (6 min.), „Vilnius iš mano vaikystės archyvų. Lazdynai“ (4 min.), „Gimę SSRS“ (7 min.), „Prisiminimai“ (18 min.)

Rugpjūtis

„Arti“ (4 min.), „Nepavadintas“(3), „O kas?“ (9 min.)

„Arti“ (4 min.), „Nepavadintas“(3), „O kas?“ (9 min.)

„Ieškant žmogaus nuotraukoje“ (12 min.), „Rojaus medis“ (7 min.)

19 val.

„Vakaras su daktaru Šepardu“ (40 min.)

2012-06-22 SMC  
2012-06-22 SMC  

Vakaras su daktaru Šepardu Vieta, laikas ir prisiminimai Žvirbliai Dešimtas dešimtmetis Fonografija parodai Kolekcininkas Birželio 22 – rugpj...

Advertisement