Vieno daikto istorijos
Kaunas 2015
1
2
Knygos sudarytoja ir redaktorė Ant viršelio A. Nulmano betono-teraco įmonės darbininkai. Penktas iš kairės prisiminimų „Mano mama – artistė“ autorės Liucijos Paškevičienės tėvas Aleksandras Svolkinas (1904-1972). Kaunas, Vilijampolė. Apie 1934 -1940 m.
Padėka
Vitalija Norvilienė Lietuvos kultūros tarybai ir Kultūros ministerijai už dalinę finansinę projekto paramą
Kaunas 2015 Išleido: viešoji įstaiga „Inovatyvūs kūrybiniai projektai“. M. Čepulio spaustuvė-knygryšykla Kaunas, Savanorių 284a. Antroji redaktorė Irena Jacevičienė
Visos teisės saugomos. Jokia šio leidinio dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ir mechaninėmis formomis be leidėjo raštiško sutikimo
Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešajai bibliotekai už bendradarbiavimą, bibliotekos Senamiesčio, Panemunės ir Šilainių skyriams už pagalbą ir bendradarbiavimą
© VšĮ “Inovatyvūs kūrybiniai projektai”, 2015 © Sudarytoja ir redaktorė Vitalija Norvilienė
Fotografui Vytautui Šlekaičiui už daiktų knygai „Vieno daikto istorijos“ fotografijas Irenai Jacevičienei-Žukauskaitei už konsultacijas leidybos klausimais Visiems autoriams nuoširdžiai dėkojame už pasakojimus, brangintinus protėvių rankdarbius ir kitą kultūrinį lietuvių palikimą bei jų nuotraukas ir fotografijas iš šeimų albumų
ISBN 978-609-95784-0-8
3
Irenos Rastauskienės foto (autorės nuosavybė): seneliai Laurynas Noreika ir Ona Krištopaitytė-Noreikienė. Apie 1920 m.
4
TURINYS Apie knygą Biblioteka prakūroms. D. Urbanaitė Pasakojimas apie švilpynės gimimą. E. Petraitytė -Talalienė Trispalvė. L. Rimkutė Kelionė į Kalvariją. G. M. Bagdonavičienė Sirpstančios vyšnios Vokietijoje. D. Karpavičienė Singer siuvimo mašina. M. Lebedienė Mano mama – artistė. L. Paškevičienė Saulėtos vaikystės liudininkas. J. Pliopaitė Dvylika laikrodžio dūžių. D. Smolkovienė Panelės Šefleraitės tulpės. R. Palšienė Senojo lagamino kelionė į Braziliją ir atgal. D. Stankevičienė Prosenelės prijuostė iš devynioliktojo šimtmečio. V. Tumosaitė Juoda dėžutė iš Gelgaudiškio dvaro. D. Statkuvienė Nepailstanti senoji siuvimo mašina. D. Nevardauskienė Vieno ąžuolinio šimtamečio bufeto istorija. J. Bezumavičienė Dainelytės iš Zūkų kaimo žakardinė prijuostė. D. Mačiulytė
6 pusl. 8 14 18 22 26 30 34 38 42 46 50 56 60 64 68
Daiktai, kurie pergyvena žmones. G. Venslovienė Keptų obuolių aromatas iš pradingusių namų. A. Lenickienė Kas, kad daiktas, ne žmogus. D. Samušytė Vienas motyvas. S. Chreptavičienė Šepetys iš Benskaus kromelio. G. Matelytė-Kepežinskienė Gyvenimas su kontrabosu. D. Reklaitienė Mažasis namelis. I. Rastauskienė Adata nebaigtame siuvinyje. A. Mankutė-Kursevičienė Viena ranka atimdamas, kita vėl duoda. I. Jacevičienė-Žukauskaitė Šaudyklė. V. Šlekaitis Atskirti penkiasdešimčiai metų. L. Ašmonaitė-Šlekaitienė Tarp rūsčių, nešnekių moterų. V. Norvilienė Ačiū Dievui – buvo vasara. A. Andriulaitienė Trijų brangiausių mano moterų darbai. A. B. Liutvinskienė Paveikslas iš kartos į kartą. Z. Sadauskaitė Dar ne laikas. J. Augustauskienė (Rudenė) Knygos autoriai
74
5
78 84 90 94 98 102 106 112 116 122 126 130 136 142 148 152 159
Apie knygą Daugelis žmonių (kaip aš arba Jūs) įmetę į giliausius spintos kampus laikome po kokį brangų, iš senolių paveldėtą daiktą, kurį nelabai turime kur parodyti. Projekto „Vieno daikto istorijos“, kurį vykdė Kauno viešoji įstaiga „Inovatyvūs kūrybiniai projektai“, dėka šie daiktai buvo ištraukti iš tamsių spintų ir dulkėtų pastogių, o jų autoriai pagerbti. Tai rankomis austi, siuvinėti audeklai kaip rankšluosčiai, lovatiesės, staltiesės; baldai ir kiti likę iš prosenelių ir senelių daiktai, kurių turtinga istorija mena nepaprastus mūsų šeimų likimus sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, kurias XX-ajame amžiuje lėmė karai, okupacija, tremtys, emigracija ir kt. įvykiai. 2014 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais įvairiuose Kauno miesto rajonuose – centre, senamiestyje, Šilainiuose ir Panemunėje – vyko kūrybiniai prisiminimo žanro rašymo mokymai vyresnio amžiaus žmonėms, kuriuose dalyvavo 40 žmonių. Projekto metu sukaupta medžiaga – daiktai ir jų fotografijos, dalyvių prisiminimai ir protėvių foto, portretai – buvo surinkti, suredaguoti ir patalpinti į šią knygą-albumą „Vieno daikto istorijos“. Vieną knygos skyrių sudaro: - daikto (audinio, mezginio, medžio dirbinio ir pan.) fotografija; - šeimos fotoportretai; - prisiminimų istorijos, kurias dalyviai parašė mokymų metu.
6
Iš viso šioje knygoje pristatome 32 prisiminimų istorijas, kurias parašė pačių įvairiausių profesijų atstovai – mokytojai, inžinieriai, bibliotekininkai, ekonomistai, dailininkai ir t.t. Čia rasite pasakojimų, sukurtų didesnės rašymo patirties neturinčių žmonių ir tokių, kurie yra išleidę po keliolika autorinių knygų kaip Irena Jacevičienė-Žukauskaitė, Aldona MankutėKursevičienė, Zenė Sadauskaitė ir Julija Augustauskienė Rudenė, išleidusi dvi. Apie kokius daiktus rašė prisiminimus dalyviai? Tai ir medinis savadarbis lagaminas, nukeliavęs į Braziliją ir sugrįžęs atgal, ir garsioji prieškario siuvimo mašina „Singer“, ir šeimos gyvenimo liudytojas šimtametis bufetas, ir neįkainojamos fotografijos iš Marijampolės „Klojimo“ teatro ir, žinoma, tekstilė. Laikoma, kad ilgiau šimto metų tekstilė negyvena: ją blukina saulė ir vėjas, ardo laikas, tačiau kuo senesnė – tuo ji mums brangesnė, nes joje įaustas, išsiuvinėtas mūsų šalies moterų meninis skonis, pasireiškiantis raštais, audinių faktūromis ir deriniais. Kiekvienas toks daiktas atspindi sudėtingas Lietuvos šeimų istorijas: karo perskirtas šeimas, bėgimą palikus namus ir užgyventą turtą; pradinę mokyklą, į kurią po karo eita basomis kojomis; Sibiro tremtis, sugrįžimą ir t.t. Daiktų istorijos – tai Lietuvos šeimų istorijos, kurias sudėjome į šią knygą, vildamiesi, kad jas skaitys ir vertins ateities kartos. Tikimės, kad šios knygos autorių pasakojimų įkvėpti ir jūs saugosite savo šeimos kūrybinį palikimą, kurio lieka vis mažiau.
„One Thing Stories” is a book of 32 memoir stories written by different authors. The Second World War, the Soviet occupation in Lithuania, emigration to Germany, Brazil and USA, deportations of families to Siberia (the Gulags), exile and coming back from the exile, Communism. Story of every family makes the history of Lithuania. The book was born thanks the project “Vieno daikto istorijos” (“One Thing Stories”), implemented by Kaunas organization “Inovatyvūs kūrybiniai projektai”, partly financed by the Lithuanian Council of Culture and Ministry of Culture. The original photos that illustrate the book mainly come from the period 1920-1945: personal and group portraits, rich and pour, working class and farmers, in families, schools and theatre.
Nuotraukoje: Kudirkos Naumiesčio pradinė mokykla, 1925 m. Mokytojas su mokiniais. Antroje eilėje iš dešinės sėdi Juzė Naujokaitytė (žr. Liucijos Paškevičienės „Mano mama – artistė“). Nuotrauka L. Paškevičienės nuosavybė.
7
Biblioteka prakūroms
Senelio Balio Urbano namai Vozgėliuose, čia prie „salkos“ sienos buvo senelio biblioteka. Iš dešinės sėdi: Balys Urbanas su senele Brone ir jų trys vaikai bei augintinė. Dar matome iš kairės sėdintį Lietuvos karininką bei archeologą Petrą Tarasenką, su kuriuo senelis bendraudavo. Apie 1928 m. Foto Danos Urbanaitės nuosavybė.
.
Senelė Bronė. Apie 1905 m. Foto Danos Urbanaitės nuosavybė.
8
Urbanų namas, kuris buvo toks gražus, kad vadinamas „išskirtiniu“. Apie 1925 m. Foto Danos Urbanaitės nuosavybė.
Urbanų šeima. Apie 1933 m. Foto Danos Urbanaitės nuosavybė.
9
Mano senelis Balys Urbanas, gimęs 1891 metais, dirbo
tai, kad visi gonkai buvo nudažyti labai ryškiomis spalvomis. Čia
mokytoju ir buvo vadinamas kaimo „šviesuliu“. Jis buvo
mėlyna, o prie jos jau ryškiai raudona spalva pritapus. Žalia,
išsilavinęs žmogus, vadovavo mokyklai ir net prireikus teikdavo
oranžinė ir kitos spalvos traukė akį kiekvieno praeivio. Tai buvo
pirmąją medicininę pagalbą neturtingiesiems kaimo žmonėms.
originalas. Vieni sakė, kad labai gražiai suderinta, o kitiems nepatiko”.
Senelis pabaigė Panevėžio mokytojų seminarijos du kursus. Dėl savo „kairiųjų“ pažiūrų ilgai negavo darbo. Dirbo
Šiuose namuose gimėme ir mes, senelio sūnaus Vytauto
įvairiose Šiaurės Rytų Lietuvos mokyklose, daug kur formaliai
vaikai. Deja, man su seneliu susitikti neteko, viskas, ką apie jį
neįdarbintas ir negaudamas užmokesčio už darbą. Gyveno iš to,
žinau, iš kitų žmonių pasakojimų. Mat dar prieš man gimstant, iš
ką suaukodavo mokinių tėvai.
Dusetų, kur tuo metu jis mokytojavo, senelis buvo išvežtas į Sibirą per pirmuosius trėmimus 1941 birželio 14 d.
Beieškodamas darbo buvo nuvažiavęs net į tuometinį Petrapilį. Ten susižavėjo socialistų lozungais, tokiais kaip:
Kaip vėliau sužinojome, kai atėjo NKVD senelio Balio
„Nuverskime caro režimą!“, „Sutraukykime vergijos pančius!“,
suimti, jo paklausė, kur yra jo žmona? Jis atsakė, kad su savo
už ką pateko į žandarų akiratį ir buvo pasodintas į tuo metu garsų
žmona jokių ryšių nepalaiko. Tuo metu senelė Bronė gyveno Vozgėliuose savo
kalėjimą „Kresti“. Bet trūkstant įrodymų, greitai buvo paleistas į laisvę.
namuose (Vozgėlių kaimas yra septyni kilometrai nuo Dusetų
Pagaliau 1926 metais jo gimtajame Vozgėlių kaime
miestelio). Tokiu būdu senelė buvo išgelbėta nuo tremties. Išgyvenusi vyro suėmimą, senelė Bronė labai greitai
atidarius mokyklą, jis legaliai pradėjo dirbti mokyklos vedėju.
susirgo ir išvažiavo į Kauną pas dukrą gydytis. Kauno žydų
Apie 1927 metus šiame kaime pasistatė namą, kuris
ligoninėje ji buvo operuota ir 1942 metais mirė bei buvo palaidota
išsiskyrė iš visų tame krašte buvusių namų.
Vytauto prospekte buvusiose kapinėse.
Geriausiai jo išskirtinumą apibūdina jo bendradarbė mokytoja Virgilija Barkauskienė, kuri tuo metu gyveno pas
Senelis Balys mirė nepasiekęs savo tremties vietos.
senelį: „Tai buvo naujas, didelis namas su gonkais. Gonkai buvo
Pagal
tuometinį
supratimą
senelis
Balys
buvo
„laisvamanis“ (arba kitaip, kairiųjų pažiūrų). Tačiau tokios jo
gražūs, su kolonėlėmis. Viršuje – salka. Bet ypatingiausia buvo 10
pažiūros buvo nelabai priimtinos prieškarinei Lietuvos valdžiai,
bibliotekoje buvo nemažai grožinės literatūros, bet daugiausia
todėl netrukus jam buvo atimtos teisės vadovauti mokyklai.
mokslinės ir politinės.
Be to, jis su senele Brone gyveno tik civilinėje santuokoje.
Mano tėvai gyveno nuolatinėje baimėje, kad ir jie kaip
Būdami jau senyvo amžiaus ir jau turėdami tris vaikus, mano
senelio šeimos nariai vieną dieną bus suimti bei išvežti į gulagus.
seneliai buvo priversti sudaryti bažnytinę santuoką viso kaimo
Tik praėjus daugeliui metų jie sužinojo, kad senelis suprasdamas
gyventojų nuostabai.
„sovietinę“ politiką ir norėdamas apsaugoti savo šeimos narius
Savo dideliame name Vozgėliuose senelis buvo sukaupęs
nuo tremties, per tardymus pasakė, kad yra nutraukęs ryšius ne tik
nemažai vertingų knygų. Dar ir šiandien mano daugiabučio namo
su savo žmona, bet ir su visais likusiais savo šeimos nariais.
rūsyje, pritvirtinta prie sienos, stovi labai sena medinė knygų
Dar praėjus keleriems metams po šio įvykio, jau
lentyna. Manau, kad jai yra daugiau kaip šimtas metų. Joje aš
sovietmečiu, pasklido kaime gandas, kad suims ir ištrems į Sibirą
laikau tuščių stiklainių atsargas. Ji pas mane atkeliavo daugiau
tuos gyventojus, pas kuriuos ras „buržuazinės“ Lietuvos
kaip prieš keturiasdešimt metų iš buvusių senelio namų, kai mano
„antitarybinės‘ literatūros.
tėvai 1969 m. nutarė persikelti iš savo gimtųjų vietų į Kauną. Tai
Tada mes, anūkai, buvome tėvų įpareigoti visas senelio
yra paskutinė relikvija iš nemenkos mano senelio Balio Urbano
knygas išimti iš lentynų ir netvarkingai išmėtyti ant „spalių“
bibliotekos.
namo pastogėje („spaliai“ ˗ tai linų atliekos juos apdorojant,
Apie senelio biblioteką prisimenu, kad kaimo namo
kuriais buvo apšiltintos senelio gyvenamojo namo lubos). O jeigu
palėpėse stovėjo senos lentynos ir ten daug įvairių knygų.
kas mūsų teirautųsi apie šias knygas, turėjome pasakyti, kad jas
Ateidavo kaimo jaunimas pas mano tėvus (kaip į biblioteką) ir
naudojame „prakūroms“. Iš tikrųjų iš į mano atmintį pakliuvusių knygų
pasiimdavo paskaityti norimos literatūros. Tačiau ne visos
„prakūroms“ įsiminė įspūdingas albumas apie Nepriklausomos
pasiskolintos knygos sugrįždavo... Na, o viena labiausiai skaitomų knygų, kaip pamenu, buvo
Lietuvos Respublikos Seimo bei Vyriausybės narius. Jau
A. Diuma „Grafas Montekristas”.
ankstyvoje vaikystėje pažinojau iš nuotraukų prezidentą Antaną
Kaip dabar matau tvarkingai susegtus tuometinius
Smetoną.
laikraščius: „Lietuvos aidą“, „Trimitą“ ir „Karį“. Senelio 11
Nors daug puikių knygų amžiams prarijo krosnies liepsnos, vis tik kai kurie senelio Balio bibliotekos likučiai išsilaikė iki šių dienų. Kai mano tėvai sugalvojo 1969 metais persikelti į Kauną, likusias knygas nuvežė į Dusetų kraštotyros muziejų prie Dusetų K. Būgos vidurinės mokyklos ir padovanojo, nors man neteko šiame muziejuje lankytis, manau, kad ir šiandien ten bent keletą vertingų prieškario knygų iš mano senelio bibliotekos galima rasti. O namas, kuriame buvo biblioteka, ir šiandien tebestovi Vozgėliuose, tik praradęs savo įspūdingumą ir nelabai kuo Dana Urbanaitė,
besiskiriąs nuo kaimynų medinių namų, nes buvo perdažytas populiaria sovietmečiu geltona spalva.
gimė 1942 metais Dusetų valsčiaus Vozgėlių kaime. Baigė Dusetų K. Būgos vidurinę mokyklą, studijavo Maskvos kooperatinio instituto ekonomikos fakultete. Čia įgijo ekonomisto specialybę. Dirbo buhaltere bei ekonomiste.
Dana Urbanaitė
12
13
Pasakojimas apie švilpynės gimimą
Malvina Kūdūkytė-Petraitienė (1920–2012). Apie 1939 m. Foto Eglės Petraitytės-Talalienės nuosavybė.
Malvinos Kūdūkytės-Petraitienės smulkiosios keramikos kūriniai. Autorės nuosavybė. Apie 1970–1977 m.
14
Virtuvė, palenkta mamos galva, rankose švilpynė.
Aš mamą stebiu pro virtuvės duris. Žinau, kad ji nuklydusi į prisiminimus.
Kol kas – tai dar molis. Motinos pirštai minko, lipdo. Šviesa krenta iš dešinės, apšviesdama jos rankas. Ilgas šešėlis driekiasi
Malvina Kūdūkytė-Petraitienė (1920-2012) gimė
ant virtuvės, kuri tuo pačiu yra ir mamos dirbtuvė, grindų. Čia
mažame Aukštaitijos miestelyje Suvainiškyje, Latvijos pasienyje.
vyksta mažytis stebuklas – švilpynės gimimas. Iš tos rudos,
Pati ji įsitikinus, kad save atsimena nuo devynių mėnesių, kai jos
drėgnos masės dubenėlyje pamažu, labai kruopščiai skleidžiasi
šeima kraustėsi į Pandėlį. Į ten jos tėvas, mano senelis, Povilas
nauja ,,gyvybė“ – matau, kad tai būsimas paukštelis, suprantu jį
Kūdūkis (1895-1954) gavo paskyrimą dirbti. Malvinai atmintyje
besant gaidelį, dar ,,vaiką“ ar jau ,,paauglį“. Kol kas, dar
užsifiksavo palinkęs prie jos didelis raudonas tėvo veidas ir ilga
nedegtas, bet tuojau bus pastatytas ant stalo, įvertintas iš visų
eilė į perspektyvą nubėgančių medžių.
pusių. Mama pakreipia galvą į kairę, tada į dešinę. Staiga ji
Pandėlyje mergaitės pasaulis pasidarė toks didelis,
pamirko pirštą į šalia esantį vandens indelį ir paskutinį kartą
kad ji jau žinojo tris miestus: Pandėlį, Rokiškį ir... Ameriką.
brūkšteli per molinę galvytę. Paskui kūrinį padeda į šalį šalia
Vėliau prisidėjo numanymas apie kažkokį Kauną, iš kurio
tokių pat jo brolių ir seserų. Tai – jau gaminys, tiesa, dar ,,žalias“.
paviešėti atvykdavo tėvų pažįstami. Pandėlyje ji pradėjo eiti į
Gaidelis kantriai stovės ant palangės ir džius.
pirmąją klasę, bet kada buvo pirmoji diena mokykloje, nepasakytų, nes taip buvo visada, mat ji gyveno mokyklos
Pagaliau mažasis paukščiukas, sulaukęs savo eilės,
pastate, o šios įstaigos mokytojas ir vedėjas buvo jos tėvas.
pašaunamas į krosnelę. Po poros valandų karščio, jis vėl mamos rankose. Tai jau nebe žalias neapsiplunksnavęs mažylis, bet
Kitas etapas – Rokiškis, į kurį Malvinos tėvas
gaminys turįs skambų terakotos vardą. Žinau, kad ,,terakota“ yra
netrukus gavo paskyrimą. Mamos šeimą, be jau minėto tėvo ir
Italijoje gimęs žodis, kuris reiškia degto molio atitikmenį
pačios Malvinos, dar sudarė jos motina Ona Kūdūkienė (1895-
Lietuvoje. Paukštelis bus glazūruojamas lietuvių liaudies
1971) ir Malvinos sesuo Elena (1914 – 1999). Mergaitei šis
ornamentais. Kiekvienas toks mamos sukurtas gaidelis skirtingas.
laikotarpis į atmintį įsirėžė labiausiai: romantiškas Velykų
Jam teks dar kartą pabuvoti karštyje, kad išsilydytų glazūra, tada
laukimas, ,,bubinų“ garsas, aidintis po visą miestą nuo bažnyčios
jis taps tikru meno kūriniu. Ir taip kartosis tol, kol motina kurs.
balkono, motina, kepanti Velykines ,,babkas“, grafų rūmai, stovintys už pusės mylios nuo bažnyčios, pro kurios langus grafai 15
rūmuose privalėdavo matyti ant altoriaus degančias žvakes. Antrą
mokinių, tačiau negabi dailei, sugebėjo iš šio mokslo gauti
Velykų dieną Kūdūkių šeimą aplankantys ,,vizitiorai“, būtinai
pataisą, pats jos tėvas ponas Krakinauskas, kuris Laisvės alėjoje
pasipuošę pilkomis eilutėmis. Ir tradicinis paršelis su margučiu
turėjo gelumbės krautuvę, atėjo pas Kūdūkius Malvinos prašyti
snukutyje ant nenukraustomo Velykų stalo. O kur dar žiemos su
padėti jo dukteriai. Sulygo greitai: Johudita padės mamai ruoštis
grafaitėmis Pšesdeckytėmis, apsivilkusiomis baltais kailinukais ir
matematikos, o mama jai dailės pamokoms.
ant pačiūžų skriejančiomis grafų Tyzenhauzų čiuožyklos ledu.
Baigus Aušros gimnaziją, buvo du keliai: medicinos
Kai mamai sukako keturiolika metų, šeima vėl
institutas arba mokytojų seminarija. Pradžioje motina pasirinko
kraustėsi. Dabar – į Kauną, tuometinę Lietuvos laikinąją sostinę.
pirmąjį. Trečiaisiais mokymosi metais besimokantieji privalėjo
Čia Malvina pradėjo mokytis Kauno Aušros mergaičių
žinoti lotyniškai kiekvieną kaukolės kaulelį. Bet atsitiko tai, kas
gimnazijoje.
mamą atbaidė nuo medicinos visam laikui. Kaip ir kiekvienas Polinkis piešti Malviną lydėjo nuo pat kūdikystės.
studentas, gavusi kaukolę pratempimui, kad išryškėtų kiekvienas
Dar šliaužiodama aplinkui krosnį ir radusi iškritusį angliuką,
kaulas, Malvina, kaip tokiais atvejais reikalaujama, į kaukolę
pamatęs
įpylė žirnių ir ėmė laukti, kol jie išbrinks. Naktį, palovy kaukolė
neeilinius dukros gabumus, pateikė dokumentus į Dailės
pradėjo judėti. Gal žirniai plėtėsi, o gal pelės ją ridinėjo... Po šio
gimnaziją, tačiau egzaminų dieną mergaitė susirgo pūlinga
šiurpaus vaizdo su medicina buvo baigta. Kad nusprendė
angina... Nors mokytis šioje gimnazijoje neteko, mano mama
teisingai, Malvina suprato puikiai. Tačiau dar kurį laiką naktimis,
džiaugėsi, kad ir kitoje mokykloje jai sekėsi turėti profesionalius
neišsibudinusi iš miego, sėsdavo lovoje ir užsimerkusi, lenkdama
dailės pedagogus.
pirštus, lotyniškai vardindavo kaukolės kaulelius.
mergaitė piešiniais
margindavo
grindis.
Tėvas,
Kartą, kai ji pateikė darbus mokinių piešinių
Mokytojų seminarijoje viskas buvo sava, gal
konkursui, komisija pareiškė, kad taip nupiešti mokinys
nulėmė šeimos tradicija? Meniniais sugebėjimais mama
nesugeba, kad tai profesionalo darbas. Mamos gabumų dailei
pasižymėjo ir dirbdama mokykloje. Bet tikrasis talentas
tuokart neįvertino. Dėl tokios neteisybės ji skausmingai
atsiskleidė jai išėjus į pensiją. Pirmas uždavinys – dailės
pergyveno
Johudita
priemonių įsigijimas. Malvina pradėjo tapyti ir lieti akvareles.
Krakinauskaitė, viena iš geriausiai klasėje besimokančių
Mums motina rodės panaši į ištroškusį žmogų dykumoje, kuris
ilgą
laiką.
O,
kai
klasės
draugė
16
ilgai ėjęs, staiga užtinka vandens oazę. Per pensijoje pragyventus
Stoviu dabar toje vietoje, iš kurios stebėdavau
metus, drąsiai galiu tvirtinti, mama sukūrė darbų daugiau, nei
mamą kuriančią. Ir, rodos, vėl matau ją besidžiaugiančią savo
kitas per visą gyvenimą.
kūriniais. O aš laiminga, kad išsaugojome didžiąją dalį jos
Keldavosi labai anksti ryte, apie 5 valandą,
palikimo.
Eglė Petraitytė-Talalienė
bijodama, kad vėliau kas iš namiškių jai nesutrukdytų, ir visa pasinerdavo į kūrybą. Nuostabiausia tai, kad ji niekuomet nepristigdavo idėjų. Be abejo, tuoj buvo pastebėta ir priimta į Tautodailininkų sąjungą. Bet patys didžiausi ir reikliausi kritikai buvau aš ir mano brolis Valdas-Antanas (g. 1944.) Mes stengdavomės mamai įbrukti visas dailės kūrimo taisykles, kurių buvo prigrūstos mūsų pačių galvos, nes aš ir brolis tuo metu studijavome dailės akademijoje. Netrukus
namuose
atsirado
keramikai
degti
krosnelė. Nuo tada prasidėjo mano mamos keramikos darbų triumfas. Jos kūriniai pabuvojo daugelyje šalių, iš jų net
Eglė Petraitytė-Talalienė,
Japonijoje. Malvinos švilpynės ir šiandien puošia P. Stulgos
gimusi 1948 m. Kaune. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kuria akvarelės, tapybos ir dailiosios tekstilės srityse. Su savo darbais dalyvauja miesto, šalies ir tarptautinėse parodose. Hobis korespondencija prancūzų kalba su plunksnos draugais ir draugėmis visame pasaulyje.
lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejų Kaune. Mano tėvą, Malvinos vyrą provizorių Antaną Petraitį (1913-2007) motina taip pat užkrėtė kūryba. Tėvas iš pradžių mamos kūriniams padėdavo lieti gipsines formas, bet vėliau pats įsismagino lipdyti. Antanas yra sukūręs keletą molio gaminių etalonų, su kuriais taip pat buvo priimtas į Tautodailininkų sąjungą. 17
Trispalvė
Altorius, šioje tremtyje darytoje fotografijoje galima įžiūrėti nuo Kristaus paveikslo einančią siaurą trispalvę juostą. Sibiras prie Amūro upės, Pervomaisko kaimas. Apie 1943 m. Foto L. Rimkutės nuosavybė.
Centre: jaunavedžių pora Eulalija Vaitkutė ir Vladas Rimkus. Iš abiejų pusių šalia liudininkai: senelės sesuo Emilija Vaitkutė-Juokakienė su vyru. Apie 1925 m. Foto L. Rimkutės nuosavybė.
18
Tai pasakojimas apie daiktą, kuris turėjo didelės įtakos
surinkti šiltų rūbų ir juos surišti į ryšulius, nes ištiktos šoko ir didelės baimės, jos tik verkė ir blaškėsi po namus.
mano tėvo šeimos gyvenimo pokyčiams. Apie 1925 metus susituokė du jaunuoliai, Eulalija ir
Senelis turėjo namie pagamintos degtinės ir susipylęs į
Vladas, ne iš didelės meilės, bet dėl ekonominės naudos. Kadangi
butelį, jį pasiėmė su savimi. Vienas iš kareivių tai pamatė ir
prosenelis mėgo pakilnoti taurelę, tai ūkį valdyti nelabai sekėsi, o
geležinkelio stotyje pranešė vienam iš vadovavusių etapavimui
gal atvirkščiai, nesisekė ūkininkauti, todėl...
karininkų. Šis išlaipino visus žmones iš traukinio ir du kartus iškrėtė daiktus, tremtinių paliktus vagone.
Kadangi šeima turėjo skolų, viena iš dukterų buvo
Iš pykčio buvo net įraudęs ir keikėsi taip, kaip tik rusai
ištekinta už skolintojo. Tačiau senelis buvo darbštus ir doras
moka, nes niekaip nerado naminukės.
žmogus, rūpinosi savo šeima. 1937 metais pastatė naują trobą.
Senelis, pastebėjęs vagone sienoje įkaltą vinį, ant jos
Joje išsiteko didelė šeimyna, kurioje augo trys sūnūs. 1940 m. įvykus okupacijai, ,,Sovietinis režimas“ tapo
pakabino vatinuką ir į jo rankovę įstatė naminės butelį. Kai visi
palankus nedoriems kaimynams. Tėvo manymu, jų šeima buvo
vėl buvo sulaipinti atgal į traukinį, vatinukas kabojo toje pačioje
įskųsta pavydaus kaimyno, kuris geidė naujojo senelio namo.
vietoje, net nepaliestas. Ir taip visi, kas buvo vagone, draugiškai išgėrė senelio į kelionę pasiimtą naminę degtinę ir buvo dėkingi
Vieną dieną NKVD atliko namuose kratą, kurios metu
už suteiktą paskutinę namų šilumą.
tarp senų daiktų buvo rasta lietuviška trispalvė. Ir šis ,,daiktas“
Kaltinti ,,daiktą“ dėl šeimą ištikusios sunkios lemties,
tapo tolimesnių šeimos tragiškų įvykių priežastimi.
būtų negarbinga, nes kitoje istorijos dalyje tautinė trispalvė
1941 metais, visi, išskyrus vyresnįjį sūnų, buvo ištremti į
atliko visai kitokį vaidmenį. Tarp išlikusių tremties fotografijų,
Sibirą, o seneliui dar skirti metai lagerio. Vieną dieną jų paimti atvažiavo du rusų kareivėliai su
radau vieną, kurioje matosi pačių lietuvių tremtinių pasidarytas
sunkvežimiu, namuose buvo tik moterys – mano močiutė,
altorius, kurio centre – maža lietuviška trispalvė. Skaitant ant
samdoma merga namų ruošai ir du jaunesni vaikai. Kaip tik buvo
fotonuotraukų išlikusius užrašus, galima pajusti tėviškės ilgesį
pietų metas ir iš laukų netrukus grįžo vyrai: senelis ir keli
ir stiprų norą grįžti kada nors į Lietuvą. Manyčiau, kad
pasamdyti darbininkai. Vienas kareivėlių padėjo moterims
,,trispalvė“ tremtyje buvo tarsi katalizatorius tai vilčiai ir tikėjimui palaikyti. 19
Šiuo metu trispalvė įprastas dalykas kiekvieno lietuvio namuose. Su ja pagerbiamos Valstybinės šventės, krepšinio varžybos, nebereikia bijoti ir jos slėpti nuo piktų akių, nereikia viltis, kad Lietuva bus laisva, ji jau laisva ir nepriklausoma valstybė.
Lolita Rimkutė
Lolita Rimkutė, gimusi 1965 m. Kaune. Mokėsi dailės mokykloje. Įgijo juvelyro profesiją. Šiuo metu gyvena Kaune.
20
21
Kelionė į Kalvariją
Dešinėje: Akmenynų aštuonmetė mokykla. Penktos klasės mokiniai ekskursijoje Kaune. Autorė sėdi kairėje prie S. Nėries paminklo. 1958 m. Foto G. M. Bagdonavičienės nuosavybė. Kairėje aukščiau: išlikusi nuo maždaug 1970-ųjų metų dėžutė nuo saldainių „Pieno lašas“, kurioje laikomos sagos. Autorės nuosavybė. Kairėje žemiau: Popiliakalnių kaimas, Vilkaviškio apskritis. Sėdi Jonas Petrušauskas su žmona, tarp jų įsitaisiusi baltaplaukė mergaitė – autorė, greta ant tėčio kelių – jos jaunesnysis brolis, stovi sesuo ir du broliai. 1949 m. Foto D. M. Bagdonavičienės nuosavybė.
22
Latviškų saldainių „Pieno lašas“ dėžutė su garsiu
1958 metai, šaltas rudens rytas. Tėtis Jonas
sovietmečiu kokybės ženklu man pasakoja savo sagomis. Viena
Petrušauskas pasikinkė arklius, pakrovė vežimą grūdų ir važiuos
senovinė pilka saga, kurią aptikau tarp daugybės naujesnių ˗
į malūną. Kalvarijos mieste Šešupės upė suko malūno girnas.
žydrų, gelsvų, juodų ir baltų ˗ gerai pamenu, buvo išpjauta iš tėčio
Kelias netrumpas ˗ dešimt kilometrų. Man buvo leista keliauti
ilgojo milinio palto.
kartu. Pasipuošiau, o kad kelionėje nesušalčiau, buvau aprengta
1971 metais pardavėme savo namus Potpiliakalnių
tėčio paltu.
kaime, kuriame buvo likusi vienintelė mūsų gyvenama sodyba. Dešimt metų po tėčio mirties čia ūkininkavo mama. Tą pavasarį
Ankstyvas rytas, arklys palengva risnoja, ir mes
jauniausia sesė baigė Liubavo aštuonmetę mokyklą, o aš ˗
keliaujame. Tėtis bėdoja: „Matai, metų uždarbis ˗ vežimas grūdų,
neakivaizdinį Kauno politechnikos institutą, mašinų gamybos
tiek gavau iš kolūkio už darbadienius. Kaip žiemą išgyvensim?
fakultetą ir jau trejus metus dirbau inžiniere F. Dzeržinskio staklių
Žemė mūsų jau neišmaitina. Mažajai sesutei tik vieneri metukai.
gamykloje. Jaunesnysis brolis, atitarnavęs kariuomenėje, pradėjo
Brolis trečioje klasėje“. Aš pradėjau lankyti penktąją klasę,
dirbti Varėnos pieno kombinate. Kadangi vyriausi broliai ir
Akmenynų aštuonmetė mokykla už penkių kilometrų, per šalčius
seserys, sukūrę šeimas, gyveno atskirai ir savarankiškai,
reikės gyventi bendrabutyje. Jaučiau jo nerimą ir rūpestį bei mažėjančias viltis,
nutarėme, kad jaunesnioji mano sesė stos mokytis Kaune į
kad pagėrės gyvenimas, o ir senatvė artėja.
technikumą ir aš ją globosiu, o mama išvyks gyventi pas mano
Kalba nukrypo į tėčio jaunystę. Kalbėjomės apie
brolį į Varėną. Atsirado ir pirkėjas, kuriam reikėjo tuščių namų. Vyko viso ten užgyvento turto peržiūra, dalinimas
Kauną. Klausiausi tėčio ir stebėjausi, kad Kaune žmonių namuose
ir naikinimas. Iš niekam daugiau nebereikalingų senų drabužių
šiltas vanduo teka iš krano ir galima maudytis, kiek patinka, o
išpjovėme sagas. Kad išliko iki šių dienų dėžutė su sagomis iš
vanduo neatšąla. Man tokie dalykai atrodė tikra prabanga, nes
mūsų senųjų namų, kurią ir šiandien tebeturiu, manau yra
neturėdami pinigų elektrai į vienkiemį įsivesti, visa didelė šeima
stebuklas. Viena saga iš tėčio milinio palto pasakoja mano
vis dar gyvenome be elektros. Aš su klase rugsėjo mėnesį buvau ekskursijoje, o
vaikystės istoriją.
tėtis būdamas jaunas tarnavo Kaune kariuomenėje. Pamačiau 23
Buvo mūsų namuose radijo aparatas su didelėmis
Aleksoto tiltą, Soborą, Karo muziejų, Kauno zoologijos sodą ir vietas, kur jaunas būdamas gyveno.
baterijomis, vakarais tėtis mėgdavo klausytis „Amerikos balso“,
Tėtis kelionėje pasakojo, kad mieste yra daugiau
skaitydavo laikraščius. Mano tėtis buvo optimistas, sakydavo, kad
darbų, girdėjo, kad užtvenks Nemuną ir vanduo gamins elektrą.
taip ilgai nebus, todėl mums, vaikams, labai svarbu mokytis ir
Jei gerai mokysiuosi, galiu tapti inžiniere arba konstruktore,
laikytis kartu: „Vieną žabą lengvai perlauši, bet tvirtai surištus į
prasčiau būti virėja arba audėja, o jei nesimokysiu, tai šluosiu
šluotą, niekaip“. „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Ką
gatves. Dar jis pasakojo apie savo seserį, kuri su kita
išmoksi, ant pečių nenešiosi. Kiaulių neganęs, ponu nebūsi,“ –
giminaite būdama šešiolikos metų išplaukė į Ameriką ir gyvena
tėtis mėgo kalbėti patarlėmis, o man teko ne tik žąsis, kiaules,
Bostone, tai įvyko per suirutę po Pirmojo pasaulinio karo. Ji turi
karves, bet ir kolūkio avis ganyti.
dukrą Birutę, žentą Donaldą ir keturias dukrytes, o sūnus
Kelias vingiuoja, tėčio kalba tokia rimta, krenta
Augustas, kuris yra man pusbrolis, su marčia Margaret augina dvi
širdin, įpareigoja, plečia mano pasaulio ribas. Klausiausi ir
dukras.
dėjausi giliai į širdį, nes „Kas tėvo, mamos neklauso, valgo duoną „Laiškus gauname, gal Dievas duos, kad gyvenime
sausą“.
mums teks su jais pasimatyti,“ ˗ kalbėjo tada tėtis. Kita sesuo
Atvykome į Kalvariją, o prie malūno tokių vežimų
išleido tris savo vaikus į mokslus ir jiems gerai sekasi.
su grūdais ilgiausia eilė. Diena graži, Šešupės vanduo čiurlena,
Tėčiui su šešiais vaikais buvo svarbu gyventi ant
vyrai būreliais šnekučiuojasi. Pokalbiai rimti – apie kainas,
savo žemės. Gyvulius ganydavome, šienaudavome, malkas
politiką, kolūkio darbus.
ruošdavome žiemai tik tose ribose, kurias ženklino kalnelis,
Šiltas paltas paliktas ant pasostės, o aš sukiojuosi
medis ir keliukas, tiek mums buvo telikę. Visa kita mūsų žemė
aplinkui. Netrukus pavalgėme, ką buvome pasiėmę iš namų. Tėtis
jau buvo kolūkio, į kurį tėtis stoti neskubėjo ir kaip įmanydamas
duoda man pinigėlių ir sako, kad aš nueičiau nupirkti lauktuvių.
priešinosi, todėl net pateko į laikraštį, kur buvo paskelbtas
Žinojau, kur yra parduotuvė, vadinama „Šeštuke“,
straipsnis apie jį su pašiepiančiu piešiniu: „Kolūkiečiai dirba
bet iki jos atstumas nemažas.
kolūkyje, o sabotažininkas Jonas mekšriukus upėje gaudo“. 24
Pirma mano savarankiška kelionė į miestą... Aš
vienija visus jo vaikus ir anūkus, mes rūpime vieni kitiems,
galiu paklysti, iš manęs gali atimti pinigus, bet tėčiui to nesakau.
jaučiame poreikį susitikti, gyvai pabendrauti, pajausti vienas kito
Sapne atsikartoja tas baimės nugalėjimo jausmas.
petį.
Ėjau paupiu, toliau įsukau į Černiachovskio gatvę ir
Gema Marija Bagdonavičienė
prieš vidurinę mokyklą, vadinamame „mokytojų namų“ pastato pirmajame aukšte įžengiau į parduotuvę. Jau žinojau, kad pirksiu „Citro“ limonado ir kvadratinių „piernikų“, sausainių liks ir mažajai sesutei, ir broliui. Pardavėja man jų pasvėrė ir suvyniojo į storą popieriaus tūtą, ir dar padavė mažą buteliuką „Citro“ limonado, nes tėtis leido pirktis lauktuvių už visus pinigus, kuriuos man davė. Ėjimą pirmyn prisimenu labai ryškiai, o kaip grįžau – nepamenu, turbūt iš laimės skridau. Matau save išdidžiai sėdinčią vežime, valgančią
Gema Marija Bagdonavičienė,
pilna burna bei užsigeriančią limonadu, tikras skanumėlis, o ir tėtis valgyti leido, kiek tik telpa.
gimusi 1946 m., inžinierė. Apie save sako: „Gimiau ir augau Suvalkijos kaime. Nuo 1968 m. gyvenu Kaune. Mėgaujuosi gėlėta senatve“.
Taip jau nutiko, kad gyvenu Kaune netoli Viktorijos konditerijos fabriko. Gaminami ir dabar tie mano vaikystės kvepiantys kvadratiniai skanumynai. Sagos skirtos susegti, šiuo atveju – mane su praeitimi. Saulėtas ruduo nuteikia ramiai panarstyti savo jausmų dėželes... Sena tėčio palto saga, gulinti latviškų saldainių dėžutėje ir daugelis kitų, spalvotų ir pilkų, primena išaugtus ir sudėvėtus rūbus, jausmus, kai būdami vaikai juos vilkėjome. Tėčio pamokos 25
Saulė, palmės, žydras vanduo ir dar žydresnis dangus.
Sirpstančios vyšnios Vokietijoje
Tokia ta Karibų jūra, nors niekada prie jos nebuvau, bet taip ją įsivaizduoju. O dar labiau man ją primena mūsų namuose saugomas moteriškas kaklo papuošalas ant grandinėlės – į sidabrą inkrustuotas akvamarino akmenėlis. Akvamarinas iš lotynų kalbos išvertus reiškia „jūros vanduo“. Bet tai ne Karibų salų piratų lobio trofėjus, o mano mamos, kuriai šiandien jau aštuoniasdešimt septyneri, karo laikų prisiminimas. Karas. Jis nieko neturi bendro su žydru dangumi ar auksine saule. Tai – badas, šaltis, baimė, kova už išlikimą ir baisūs prisiminimai. Ir šiuose prisiminimuose netikėtai išnyra mažytis moteriškas sidabrinis papuošalas. Tuomet mano mamai Danai buvo vos keturiolika metų. Ji buvo stambaus ūkininko Jono Kriščiokaičio iš Šakių pirmagimė dukra, kartu su savo jaunesne sese Aldona leidusi gražią vaikystę dideliame tėvų ūkyje. Ūkis buvo visko pilnas – daugybė gyvulių, platūs laukai, samdiniai ir nuostabus mažas beržynėlis, kuriame
Seneliai Uršulė (1900-1994) ir Jonas Kriščiokaičiai. Vyresnioji mergaitė – autorės mama Dana Krikščiokaitytė, greta – jos jaunesnioji sesutė Aldona. Apie 1939 m. Foto Dalios Karpavičienės nuosavybė.
po
vasariško
lietaus
dygdavo
raudonviršiai.
Mergaitės
tarpusavyje lenktyniaudavo, kuri greičiau ir daugiau surinks raudonikių. O kur dar pulkai šuniukų ir kačiukų, kuriuos taip mylėjo vaikai. Juk kiek jų gimdavo, tiek ir gyvendavo sodyboje: ir vietos, ir maisto užtekdavo visiems.
26
Taigi, bėgo nerūpestinga, miela vaikystė, į kurią vieną
ir brangus. Tikiuosi, kad jį lygiai taip pat brangins mano vaikai
gražią dieną įsiveržė karas. Vaikams gal tai ir neatrodė kažkas
bei anūkai.
labai baisaus, juk vaikai taip mažai turi gyvenimiškos patirties,
Labai įdomūs mano mamos prisiminimai iš šios trejų metų
bet suaugusiuosius sukaustė baimė, juolab, kad Šakiai visai netoli
kelionės, kurios metu mama puikiai išmoko vokiečių kalbą ir
sienos, ir vokiečiai atėjo kaip mat. Mažoms mergaitėms teko labai
visai neprastai susišnekėdavo lenkiškai su lenkais.
greitai suaugti ir subręsti, nes vokiečius keitė rusai, tuos vėl
Mažiausiai mamai suprantami atrodė rusų kareiviai, nes
vokiečiai ir t.t. Bet baisu buvo kaip prie vienų, taip ir prie kitų.
per tą laiką rusai su vokiečiais keitėsi ne kartą. Vienoje iš pilių,
Nebeliko žydro dangaus, auksinės saulės. Liko tik baimė, šaltis ir
kurioje buvo apsistojusi senelių šeima, viskas joje šeimininkų
alkis.
buvo palikta – baldai, užuolaidos, indai, stalo įrankiai, fajansiniai Mano seneliai greitai patyrė, kas yra vokiečiai ir kas rusai.
dubenys ir daugybė kitų autentiškų dalykų, kai užėjo rusai. Jie
Artėjant Antrajam pasauliniam karui į pabaigą, jie nusprendė
supuolė į pilį kaip į kokį jiems nematytą, nepažįstamą pasaulį ir
palikti savo ūkį, susikrauti pagrindinius daiktus ir sode, užkasus
čiupo viską daužyti – baldus, indus, dubenis, nuplėšė užuolaidas.
metalines talpas su taukais (kažkodėl mano močiutei tai atrodė
Siautėjo, kiek tik norėjo ir atrodė be galo laimingi, kad
saugos garantas), su visa šeima kartu su vokiečiais trauktis į
gali sunaikinti fašistų turtus. Bet kitai dienai išaušus, patys liko
Vakarus.
nemaloniai nustebinti, kad nebėra dubenų, kuriuose galėtų
Ši mano senelių kelionė tęsėsi trejus metus. Ir kur tik jie
nusiprausti, neliko indų, iš kurių galėtų valgyti ir atsirado daug
Vokietijoje negyveno – ir šeimininkų paliktose pilyse, ir
visokių kitokių nepatogumų.
dvaruose, ir ūkiniuose pastatuose, ir netgi kumetynuose.
Tuomet rusų kareiviai atėjo pas mano močiutę ir kitas ten
Tai štai vienoje iš tų pilių, kuriuose jiems teko apsistoti,
buvusias moteris ir paprašė dubenio rankoms nusiplauti. O
mano mama ir rado moterišką sidabrinį papuošalą su akvamarinu.
moterys drąsiai atrėžė: „Eikite dabar į kiemą ir susirinkite fajanso
Tiesa, mamos sesei pasisekė dar labiau. Ji rado žiedą su briliantu.
gabalėlius iš to, ką vakar sudaužėte, ir nusiprausite“.
Bet karo metu žmonės pernelyg nevertino papuošalų, buvo kitų,
Žinoma, tokie žodžiai moterims galėjo baigtis labai
jiems svarbesnių dalykų. Tačiau šis daiktas mamai liko kaip
liūdnai, bet laimei kareiviai ir patys matė, kad per daug
prisiminimas iš tų baisių laikų, o man jis buvo ir liks labai mielas
prisismarkavo... Tiesa, rusų kariai pasižymėjo ne tik noru viską, 27
kas vokiška daužyti, bet ir išradingumu. Nelikus indų ir
Tai štai kokia mažyčio papuošalo, dabar jau relikvijos,
nerasdami, ką pilyje valgyti, jie metėsi į sodą, kur sirpo gražuolės
ilga kelione į naują gyvenimą. Šis mano mamos pasakojimas man
vyšnios. Bet kam ieškoti kopėčių, lipti, skinti? Juk yra daug
liko ir liks kaip kažkas nesuvokiamo, baisaus, bet kartu ir labai
paprastesnis būdas – nupjauti medį ir nuvalgyti vyšnias, o medį
įdomaus iš tų senųjų karo laikų. Tai nepamainoma patirtis ir
numesti ir tiek. O kam jis, juk daugiau jie čia nebegrįš.
atsiminimas.
Kaip tarė, taip ir padarė, vyšnias nuvalgė tiesiai nuo
Dalia Karpavičienė
nupjautų medžių, palikdami visiškai nuniokotą sodą. Bet rusai kaip greitai užėjo, taip greit ir išėjo. O mamos šeima po truputį traukėsi į Vakarus kartu su visa vilkstine kitų šeimų. Atrodė, tiek nedaug tetrūko ir su rusais butų išsiskyrę amžiams. Tačiau likus vos šimtui kilometrų iki Berlyno, jiems kelią pastarieji ir vėl užtvėrė. O buvo jau paskutinis jų kelionės galbūt į šviesesnę ateitį etapas. Visų bėglių arkliais pakinkyti vežimai, suvalkietiškai vadinamos padvados, buvo apsuktos ir vėl pajudėjo į kelią. Tik šįkart jau namų link. Kelias į Lietuvą buvo ilgas ir liūdnas. Tai buvo kelionė į namus, kurių nebeliko. Jie sudegė. Grįžę į gimtinę seneliai, tiesa,
Dalia Karpavičienė,
atsikasė talpas su taukais, taip per karą jų niekas ir neaptiko. Deja,
gimusi 1958 m. Kaune. Baigė vokiečių filologijos studijas, dirbo pedagoginį darbą. Šiuo metu užsiima kūrybine veikla, kuria aksesuarus moterims. Labai mėgsta keliauti.
bet jų nebereikėjo, nes nebebuvo nei kur gyventi, nei ką valgyti. Seneliams teko persikraustyti į Kudirkos Naumiestį, kur gyveno senelio sesuo, ir pradėti naują gyvenimą. Jau prie rusų, o vėliau ir Tarybų Sąjungoje.
28
29
Singer siuvimo mašina
Autorė su kunigu K. Senkumi, pasipuošusi Pirmosios Komunijos suknele. 1953 m. Kairėje: autorės mama Marija Sirutavičienė (kairėje), tėtis Jonas Sirutavičius (1908-1994) ir mamos sesuo (dešinėje). 1939 m. Foto Marijos Lebedienės nuosavybė.
30
Mano mama tėvelio neteko savo vaikystėje, o senelei, likusiai našle, auginti penkis vaikus ir prižiūrėti ūkį buvo sunku. Seneliai gyveno Utenos rajone, Kaniūkų kaime. Todėl anksti, dar visai jauna būdama mano mama išvažiavo į Kauną įsigyti amato, t. y., pas tolimus giminaičius mokytis siuvėjos specialybės. Močiutė mamai padovanojo jai savo kojinę siuvimo mašiną SINGER, pagamintą 1925 metais vienos iš JAV kompanijų (žr. nuotrauką). Su šia siuvimo mašina mama niekada nesiskirdavo, kuri buvo jos pragyvenimo šaltinis.
Siuvimo mašina Singer, pagaminta 1925 m.
Mama buvo populiari savo apylinkėje siuvėja, kuri turėjo daug nuolatinių klienčių. Gyvename dvidešimt pirmajame technikos amžiuje.
Tėvelio likimas labai panašus į mamos. Anksti liko
Prieš penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų net nesvajojome turėti
našlaitis, todėl ir močiutės, ir senelio iš tėvelio pusės neprisimenu.
tai, ką matome šiandieną. Stalinius kompiuterius nespėjus
Nuotraukoje mama su tėveliu ir savo seserimi (dešinėje) tuoj po
pakeisti
vestuvių.
nešiojamaisiais,
jie
jau
keičiami
planšetiniais
kompiuteriais. Dauguma šeimų turi ne po vieną ir ne po du, o
Sukūrusiai savo šeimą mamai siuvimo mašina buvo
kiekvienas po asmeninį kompiuterį. O kur dar išmanieji telefonai,
didelis gyvenimo ramstis. Gyvenome Kaune Jankaus gatvėje
televizoriai...
nuosavame name. Tėvelis dirbo Automatizacijos priemonių Mano vaikystėje viso šito nebuvo. Augau šeimoje,
gamykloje, o mama likusi su mumis namie, vis siūdavo ir
kur buvome keturi vaikai: vyresni už mane brolis Jonas ir seserys
siūdavo. Mama siūdavo šeimai viską: nuo lengvų apatinių
Danutė bei jaunesnioji Melanija. Rūpestingi tėvai mus visus
drabužėlių iki žieminių paltų.
vienodai mylėjo. Tokioje šeimoje augti buvo labai gera.
Net ir šiandieną, prisiminus mamą, palinkusią prie
Močiutės ir senelio iš mamos pusės neprisimenu,
siuvinio, man ausyse skamba vienodas, lygus, jaukus siuvimo
nes jie mirė man dar negimus.
mašinos dunksėjimas. Dažnai stebėdavausi, kaip greitai mama 31
siuva, kaip iš medžiagos skiautelės atsiranda koks nors žaisliukas
močiutę žinau tik iš mamos pasakojimų, kokia ji buvo gera,
kaip lėlė ar zuikutis. Mama mums net žaislus siūdavo.
švelni, mylinti savo šeimą. Nors siuvimo mašinai jau per 90 metų,
Kokia aš buvau laiminga, kai man mama pasiuvo
bet aš jos niekada neatsisakysiu, nes tai dalelytė močiutės meilės. Tai šeimos relikvija.
baltą suknelę, skirtą pirmajai komunijai. Akių atitraukti negalėjau
Marija Lebedienė
nuo jos. Su nekantrumu laukiau tos dienos, kada galėsiu ją apsivilkti. Nuotraukoje aš vilkiu ta suknele šv. Antano bažnyčios kieme su kunigu Senkumi. Tai buvo neapsakoma šventė, kurios pamiršti neįmanoma. Daug džiaugsmo suteikdavo kiekvienas mamos pasiūtas drabužis ne tik man, bet ir mano broliui bei seserims. Nusifotografavome aš su jaunesniąja sesute Melanija Vytauto parke prie meškiukų su naujais mamos pasiūtais drabužiais. Kai buvau maža, prašydavau mamos leisti pasėdėti jai ant kelių ir nors truputį palaikyti medžiagą, kol ji siuva, tokiu būdu įsivaizdavau, kad kartu siuvu. Siūti man labai patiko. Baigus mokyklą jokių abejonių nebuvo, kur toliau mokytis. Įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabar
Marija Lebedienė,
KTU), Lengvosios pramonės fakultetą, siuvimo specialybę.
gimusi 1945 m., gyvena Kaune. Baigė Kauno technologijos institutą. Inžinierė. Mėgsta aktyvų gyvenimo būdą.
Tačiau po kelerių metų perėjau į Statybos fakultetą, o siuvimas liko tik pomėgis. Mamai mirus, brolis ir seserys net nedvejojo, kad siuvimo mašina lieka man. Ši siuvimo mašina, didelį vaidmenį turėjusi mūsų šeimoje, veikia ir šiandieną. Ji man labai brangi, nes tai vienintelis daiktas, kuris primena man močiutę. Aš apie 32
33
Mano mama – artistė
Klojimo teatro režisieriaus K. Tumkevičiaus dedikacija ant fotografijos po spektaklio „Pilėnų žuvimas“, skirta J. Naujokaitytei. Data: 1937 06 27. Užrašas: „Tai, kuri vaidinti mokėjo“. Foto L. Paškevičienės.
Spektaklio „Pilėnų žuvimas“ aktoriai. Juzė Naujokaitytė stovi pirmoji iš kairės. 1937 m. Foto L. Paškevičienės.
Autorės mama Juzė Naujokaitytė (1914-2008). Apie 1935 m. Foto L. Paškevičienės.
34
Suvaidinta drama „Knygnešio duktė“, Juzė Naujokaitytė sėdi centre. 1935 m. Foto L. Paškevičienės.
Mano mama, Juzė Naujokaitytė, gimė 1914 m. Kudirkos Naumiestyje, Jono Jablonskio gimtinėje. Ne veltui visą gyvenimą kalbėjo taisyklinga lietuvių kalba. Šeimoje augo septyni vaikai: keturios seserys ir trys broliai. Senelis dirbo staliumi, o senelė buvo namų šeimininkė. Mama baigė pradžios mokyklą Kudirkos Naumiestyje. Toliau tėvai jos neleido mokytis, nes reikėjo padėti išlaikyti didelę šeimą. Persikėlus šeimai gyventi į Marijampolę, mama įsidarbino cukraus fabrike. Taip pat mokėsi siuvimo amato pas ponią Haverzofienę. Suvaidinta misterija „Didysis Rimgaudas“, iš dešinės sėdi Juzė Naujokaitytė, iš kairės - jos sesuo Antanina Strylienė. 1935 m. Foto L. Paškevičienės.
35
Bet didžiausia jos svajonė buvo vaidinti. Tuo metu
grupe Vilijampolės A. Nulmano betono-teraco įmonės darbininkų
Marijampolėje veikė „Klojimo“ teatras, kuriam vadovavo
Kaune, apie 1935-1940 metus.
režisierius Kazimieras Tumkevičius (kiek vėliau, jau sovietų laikais
Tikroji jo pavardė buvo Svolkenis, kilęs iš bajorų,
jis dirbo Šiaulių dramos teatre). Repetuoti artistai rinkdavosi kas
kurių giminės linija tęsiasi nuo Mindaugo laikų. Tačiau bajorai
savaitę parapijos salėje. Mamai teko vaidinti daugelyje spektaklių
Svolkeniai ilgainiui nusigyveno, kaip ir dauguma Lietuvos bajorų
pradedant 1935 m. ir baigiant 1938 metais.
kalbėjo lenkiškai, o pavardę Svolkenis rusai rašydami dokumentus
Kai kuriuose jai atiteko pagrindiniai vaidmenys: „Orleano
pakeitė į rusišką Smolkinas.
mergelėje“ ji suvaidino karžygę Joaną, „Knygnešio dukteryje“
Karo audra nubloškė mūsų šeimą į Ukmergės rajoną,
knygnešio dukterį. Taip pat ji vaidino misterijose „Didysis
Siesikus, kur buvo tėčio tėviškė. Per karą miestelis buvo pusiau
Rimgaudas“ ir „Vaidilutės likimas“, dramose „Po Dievo angelo
sudegintas, siautė „miško broliai“. Aš ir dabar prisimenu žiaurų
sparnu“, „Nepaisytoja“, „Pilėnų žuvimas“ bei V.Mykolaičio Putino
įvykį iš mano gyvenimo. Gyvenome tėčio draugo ūkininko, kuris
„Valdovo sūnūs“.
slapstėsi nuo tremties, name. Kartu gyveno ir kita šeima. Vieną gruodžio vakarą atėjo keletas ginkluotų vyrų. Jie iš tvarto pasiėmė
„Tai, kuri vaidinti mokėjo,“ ˗ taip dedikavo jaunajai artistei
kiaules ir atėję į trobą, nušovė kitos šeimos šeimininkę mūsų, mažų
teatro režisierius K. Tumkevičius bendrą fotografiją, darytą
vaikų, akivaizdoje.
Marijampolėje 1937 metais po spektaklio „Pilėnų žuvimas“. Ši
Ir dabar menu, kaip nuo šūvio užgeso palubėje lempa,
dedikacija mūsų mamai yra brangus mums prisiminimas, kuriuo
kaip aš su sese perlipome per nugriuvusią „ponią“ ir šaukdamos
režisierius išreiškė savo pagarbą jaunajai artistei.
bėgome į savo kambarį. Vėliau aš dažnai priskynusi rugiagėlių
Ištekėjusi už Aleksandro Svolkino gyveno Kaune, kur gimė
nešdavau ant jos kapo. Iš to namo tėvai greitai išsikraustė, nes ten
mano sesė Irena. Mūsų tėtis dirbo samdomu darbininku, buvo
bijojo gyventi.
baigęs tik dvi klases. Išlikusi jo fotografija, kur jis įamžintas su
Mamai buvo sunku apsiprasti Siesikuose. Dauguma šios vietos gyventojų šnekėjo lenkiškai, o mama nemokėjo lenkų
36
kalbos ir jai sunkiai sekėsi jos pramokti. Net tėčio mama, mano
Mano mama nebuvo kaimo žmogus, gyvendama
senelė, kalbėjo tik lenkiškai ir mamą vadindavo „chamine“. Tačiau
Siesikuose visą laiką ilgėdavosi miesto, todėl ir mus skatino
mes, vaikai, ėmėme bendrauti lenkiškai namuose su močiute ir
mokytis, kad paliktume kaimą ir važiuotume į miestą. Pas ją
tetomis.
ateidavo su knygomis vaikai, kad ji padėtų išspręsti aritmetikos
Nepaisant visokių negandų, mama stengėsi būti linksma. Ji
uždavinius, nes ji gerai mokėjo matematiką. Būdama senyvo
niekada nedejuodavo ir nesiskųsdavo. Mano mama ne tik vaidino
amžiaus, iš savo mažytės pensijos duodavo anūkams pinigėlių,
„Klojimo teatre“, bet ir giedojo Marijampolės bažnytiniame chore,
sakydama: „Svarbiausia gyvenime – mokytis ir ko nors pasiekti“.
su kuriuo dalyvavo pirmojoje dainų šventėje Kaune 1924 m.
Tokia buvo mano mama...
Liucija Paškevičienė
Aš prisimenu, kaip ji mėgdavo dainuoti. Dainų žodžius rašydavosi į sąsiuvinį klausydamasi radijo. Dar ir dabar išlikę jos ranka rašytų dainų sąsiuvinių. Vieną šeštadienį atvažiavome jos aplankyti. Buvo šilta vasaros popietė. Mašina įriedėjo į kiemą, bet mama buvo taip užsiėmusi dainavimu, kad mūsų, besiklausančių jos, dar keletą minučių nepastebėjo... Siesikuose ji giedojo bažnyčioje daug metų, eidavo giedoti į laidotuves. Įdomu paminėti, kad ji nė vienos dienos nedirbo Liucija Paškevičienė,
kolūkyje, nors tai buvo privaloma visiems kaimo žmonėms. Varoma brigadininko į laukus, ji atrėždavo: „Aš auginu vaikus!“
gimusi 1945 m., gyvena Kauno rajone, išsilavinimas aukštasis, ekonomistė, lanko III amžiaus universiteto anglų kalbos kursus ir menų fakultetą. Užsiima namuose daržininkyste ir gėlininkyste.
(Siesikuose gimė mano dvynukės sesės). Vasarą aš eidavau į kolūkį dirbti. Teko rišti javų pėdus, ravėti runkelius ir grėbti šieną.
37
Saulėtos vaikystės liudininkas
Aleksandros Karpavičienės apie 1938 m. austas lininis rankšluostis. autorės nuosavybė. Kairėje: autorės seneliai Aleksandra ir Stasys Karpavičiai su dukra Aldona ir žentu Leonardu – autorės tėvais ir broliuku Juozu (autorė dar nebuvo gimusi). Tėvelio akis buvo sužeista atsitiktinai sprogmens skeveldros, operuota. 1957 m. Foto Jadvygos Pliopaitės nuosavybė.
38
Iš trijų pusių kaimą supantys pušynai, o iš rytinės – kalvos,
Gal todėl visi mano to laikotarpio prisiminimai tokie šviesūs ir iki graudulio šilti.
kurios tarytum atskiria jį nuo likusio pasaulio. Gana toli viena nuo kitos išsidėsčiusių apie dvidešimt sodybų, tarp jų dirbami laukai,
Namuose viskas buvo įrengta pačių šeimininkų:
kultūrinės pievos, išraižytos melioracijos griovių, ganyklos. Mažas
kiekvienas suoliukas, kabliukas, ūkio rakandas – padarytas senelio,
bevardis upelis dalina kaimą į dvi dalis, nors per pakrantėje
o lovatiesės, staltiesės, servetėlės, rankšluosčiai, užuolaidos –
augančius medžius ir krūmokšnius vandenį galima pamatyti tik
močiutės. Galiu drąsiai pasakyti, kad gražiausi daiktai, kuriuos
priėjus arti. Ten, Zabarijos kaime (Kazokiškių seniūnija, Trakų
pirmiausia pamačiau savo gyvenime, buvo močiutės rankdarbiai.
rajonas), aš gimiau ir ten prabėgo mano vaikystė, kupina
Tai pirmi įstrigę į atmintį spalvų deriniai, raštai, formos. Nežinau,
džiaugsmingų įvykių ir nekaltų vaikiškų išdaigų.
kaip juos įvertintų žinovai, bet man buvo ir yra gražu. Tai mano
Iki mokyklos didžiąją laiko dalį aš praleidau pas savo
kelio pradžia į grožio pasaulį. Kartu šie rankų darbai – įrodymas,
senelius, mamos tėvus, Aleksandrą ir Stasį Karpavičius, kurių
kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties,
sodyba buvo maždaug už 200 metrų nuo mano gimtųjų namų. Ant
išsilavinimo, gali kurti ir džiuginti save bei kitus. Man toks žmogus
kalvos paties senelio pasistatytas rąstinis namas, kieme – beržas,
yra močiutė.
močiutės gėlių darželis ir mažas daržas, slyvų sodelis ir viena
Aleksandra Karpavičienė (Šocikaitė, gim. 1913
didžiulė obelis, pakalnėje šulinys. Aplink sodybą – dirbami kolūkio
metais) – tipiška XX amžiaus Lietuvos valstietė. Darbšti, rami,
laukai. Labai kuklūs, bet gyvybingi namai, pilni žmonių. Ir seneliai,
santūri, nekalbi, pamaldi, uždaro būdo. Žydromis svajingomis
ir du jaunesnieji mamos broliai ir vyresnioji sesuo mane labai
akimis ir santūria šypsena. Labai gražiai dainuodavo, ji visą
mylėjo ir net lepino. Kaip smagu buvo pilstytis vandeniu karštą
gyvenimą giedojo bažnyčios chore. Mokėjo visus ūkio darbus
vasaros dieną, o vandenį ant kalniuko tai reikėjo kažkam užnešti
nudirbti, buvo puiki šeimininkė. Ji verpė, mezgė, nėrė, siuvo,
kibirais. Bet tai buvo ne mano darbas. Aš mėgdavau žaisti slėpynių
siuvinėjo ir audė. Močiutė visada buvo labai dėkinga savo mamai, kad
kolūkio laukuose, kai rugiai jau būdavo nušienauti, surišti į pėdus
paruošė ją savarankiškam gyvenimui. Tėvo ji nepažinojo, jis dingo
ir sustatyti į gubas. Suaugusiųjų dėmesio man tikrai netrūkdavo.
be žinios per Pirmąjį pasaulinį karą. Ištekėjo 1933 metais. Po metų
39
gimė duktė Genutė, dar po trijų – Aldona (mano mama). Jaunai
patiko ši veikla. Be savo gamybos siūlų, ji vis dažniau naudodavo
šeimai reikėjo išgyventi iš dviejų hektarų žemės. Tai nebuvo
pirktinius. Daugiau atsirado laiko parinkti raštams. Dėl naujo
paprasta: ir patiems pavalgyti, ir dar ką nors iš produktų parduoti.
mezgimo ar audimo rašto, kaip ir patinkančios gėlės daigo, ji
Sukosi abu, kaip išmanė. Labai pagelbėdavo močiutės rankdarbiai.
galėdavo nueiti dešimtis kilometrų. O rudenį, pasibaigus žemės
Verpė linus, vilną, audė medžiagas ir siuvo šeimai drabužius: iš
ūkio darbams, senelių namai galutinai pavirsdavo į mažas
plonesnių, švelnesnių – apatinius, iš storesnių, grubesnių –
dirbtuvėles. Erdvioje virtuvėje senelis surinkdavo močiutės audimo
viršutinius, mezgė megztinius, kojines, pirštines. Žodžiu viską
stakles ir prasidėdavo audimo sezonas. Ir taip metai iš metų.
pasidarydavo pati.
Gyvenimas gerėjo, o močiutės rankdarbiuose atsirasdavo vis
Vėliau karo baisumai ir nepritekliai. Pokary gimė dar
daugiau spalvų, įmantresnių raštų ir formų.
du sūnūs. Prasidėjus kolektyvizacijai, kaip sakydavo močiutė, visus
Dabar man tai - ne tik daiktai, primenantys močiutę,
suvarė į kolūkius, atėmė beveik visus gyvulius ir žemės ūkio
o savotiškos mano giminės relikvijos, menančios man brangius
padargus. Ne vienerius metus tekdavo dirbti ištisus 12 mėnesių, o
žmones. O pačius didžiausius sentimentus jaučiu išlikusiems
gruodį ant nugaros su seneliu atsinešdavo visą metų uždarbį
močiutės austiems rankšluosčiams. Kadaise senelių namuose juos
grūdais. Metai darbo, o uždarbis – nepilnas maišas grūdų. Tokia
naudodavo ir kūnui nušluostyti, ir namams papuošti, ir maistui
tvarkelė ir teisybė buvo. Nuo bado gelbėjo tik pačių užsiaugintos
uždengti, o senus, suminkštėjusius nuo skalbimo - tvarsčiams.
daržovės ir grūdai. Su laiku vėl nusipirko karvytę, avytę, vištyčių,
Dabar man net sunku įsivaizduoti, kiek reikėjo įdėti darbo,
užsiaugindavo paršiuką. Svarbiausia – darbščios rankos ir stipri
kantrybės, kruopštumo, fantazijos, ir ypač, kiek reikėjo laiko, kad
valia.
mėlynžiedžiai linai taptų audeklu. O mano močiutė visą tai Kai šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje į šį
padarydavo. Visai kaip tautosakoje vaizduojama: pasėjo kažkada
pasaulį pasibeldžiau aš, ir mano tėveliai, ir seneliai jau buvo
„linelį ant pylimo“, užaugo, išrovė... Ir dabar, praėjus daugybei
prakutę. Senelė jau galėdavo leisti sau daugiau dėmesio skirti
metų, aš laikau savo rankose realų šio proceso rezultatą. O dar,
rankdarbiams, ir jau ne dėl būtinybės, o kad paprasčiausiai jai labai
kokią gerą energetiką jis skleidžia ir kokius šviesius prisiminimus pažadina...
40
Menu, kaip močiutė ištraukdavo iš krosnies didelius, ajerais
žiemų nebuvo. Lauke ištisus metus buvo vasara, namai kvepėjo
kvepiančius, su stora traškia, kai kur net sutrūkinėjusia pluta
šviežiai iškepta duona, o visi žmonės buvo linksmi ir laimingi.
duonos kepalus ir dėdavo ant patiestų rankšluosčių. Taip
Labai laimingi.
Jadvyga Pliopaitė
norėdavosi tos plutos nusilaužti nedelsiant, bet tekdavo laukti, kol atvės. Ir tik tada man atriekdavo patį skaniausią gabaliuką. Kaip skanu būdavo... Net negaliu to skonio nupasakoti. Tinka tik vienas žodis „pasakiškas“. O dar, kai vasarą prie duonos pridėdavo skilandžio, agurką iš lysvės... O prapjautą skilandį taip pat dažnai „paslėpdavo“ po rankšluosčiu. Kartais aš susigundydavau tų skanėstų paskanauti savavališkai. Prisimenu tą jaudulį, kai atsargiai paslapčiomis atsipjaudavau mažiuką gabaliuką skilandžio arba nulauždavau duonos plutos. Galvodavau, kad niekas nepastebi, o iš tiesų, tai visi žinojo, kas čia pasidarbavo. Bet dažnai tuo nepiktnaudžiaudavau, nes močiutė apsimesdavo, kad nesupranta, koks čia bildukas įsisuko į kamarą. Jadvyga Pliopaitė,
Šis paprastas lininis rankšluostis galėtų daug papasakoti panašių istorijų apie mane supusius žmones, mano
gimusi 1960 m. Trakų rajone, Zabarijos kaime. Baigė rusų filologijos studijas Minsko valstybiniame pedagoginiame institute. Pedagoginis darbas Kauno statybininkų rengimo centre, karinė tarnyba Lietuvos kariuomenėje, dalyvavimas visuomeninėje veikloje, tėvų įskiepytos bendražmogiškos vertybės bei asmeninė gyvenimo patirtis padėjo J. Pliopaitei tapti tvirta, ryžtinga, veiklia ir kūrybiška amenybe, siekiančia keisti supantį pasaulį, daryti jį gražesnį, saugesnį bei tolerantiškesnį.
vaikišką patirtį, mažus džiaugsmus ir atradimus, svajones ir šėliones. Jis tarsi mano saulėtos vaikystės nebylus liudininkas. Saulėtos, nes jeigu atminty nebūtų likę vaizdo, kaip aš visa šlaputėlė nuo galvos iki kojų, pavargusi grįžtu namo nuo kalniuko, tempdama sunkias rogutes, tai galvočiau, kad tada, septintajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje, Lietuvoje arba bent jau mano kaime,
41
Dvylika laikrodžio dūžių
Emilija Abaravičiūtė-Bubulienė, g. 1890 m. Foto Danutės Smolkovienės nuosavybė.
Kairėje aukščiau: devyniasdešimties metų stalinis laikrodis. Danutės Smolkovienės nuosavybė. Kairėje žėmiau: Danutės Smolkovienės išsaugota senelės E. Bubulienės siuvinėta pagalvėlė. Autorės nuosvybė.
42
Kiekvieno žmogaus gyvenime būna atsitikimų, kurių
užvalkalas. Juos turėjo mano seneliai, o išsaugojo ir man paliko mano mama.
niekaip negali ištrinti iš atminties. Ir per gyvenimą lydi daug, labai daug draugų. Vieni iš jų būna tik pakeleiviai, kiti lieka draugais
Kai laikrodį parsinešiau į namus, mano dukros Inga ir
visam gyvenimui, trečių, su kuriais likimas nors ir išskiria, niekaip
Irma sakė: „Na, mama, ir kokią čia senieną atsinešei?“ Bet kai
negali pamiršti visiems laikams.
laikrodį užvedėme ir jis suskambino visus dvylika dūžių, sėdėjome
Daugelis iš mūsų turime daiktų, kuriuos saugome
nutilusios, klausydamosi jo muzikos, laikrodžio dūžiai giliai
kaip brangenybę. Yra daiktų, su kuriais negalime atsiskirti todėl,
smelkėsi į sielos gelmes, priminė senuosius namus, mylimus
kad jie yra pagaminti iš tauriųjų metalų, ir tokių, kurie gal ir visai
žmones. Mes pravirkome...
paprasti, bet mums jie tokie mieli, kad norisi slapčia priglausti prie
Tada senelė Emilija Bubulienė buvo dar jauna. Augo
lūpų ir pabučiuoti, vienais mes mielai puošiamės patys, o dar kitais
trys paauglės dukterys Elena, Ona ir Janina, sūnus Antanas, o
grąžiname savo buitį.
mažasis sūnelis Juozas buvo visai dar vaikas. Prasidėjo karas.
Aš taip pat turiu daiktų, kuriuos paliko mano
Susikrovė senelė dalį savo turto ir paliko gimtuosius namus.
artimiausi ir mylimiausi žmonės ˗ tai seneliai ir tėvai. Spintoje guli
Skrynioje paslėpė dalį savo austų lininių audeklų, rankšluosčių,
keli senoviniai albumai su artimųjų nuotraukomis, stalčiukuose
keletą nuotraukų ir kelis buitinius daiktus. Tarp jų buvo ir šis
galima rasti pypkę, kurią senelis prikimšdavo tabako ir rūkydavo,
laikrodis. Mes nežinome, kiek galėtų būti jam metų. Manome
yra kelios siuvinėtos servetėlės, kurias kruopščiai ir su didele meile
gal devyniasdešimt, o gal ir daugiau. Jo korpusas pagamintas iš
išsiuvinėjo senelė. Dar yra sidabrinis rankinukas. Manau, kad senelė jo
gelsvai rudo medžio, iš šonų puoštas drožinėtais augalų motyvais,
nenešiojo, bet saugojo kaip dovaną. Senelio fotoaparatas taip pat
dailios metalinės rodyklės smailais galiukais. Viršutinis stikliukas
byloja apie senus laikus. Kartais pasipuošiu senelės gintariniais
atsidaro, čia įtaisytas laikrodžio prisukimo mechanizmas, kurį
karoliais. Bet patys mieliausi ˗ tai stalinis laikrodis ir pagalvėlės
užvedame dideliu raktu.
Užpakalinėje laikrodžio pusėje yra
durelės, kurias pravėrus matosi visas laikrodžio vidus.
43
Labai gerai prisimenu tuos laikus, kai viešėdavau pas
Pasikabinčiau ant senelės kaklo ir bučiuočiau ją, bučiuočiau. Ir tada
senelę. Ypač mane traukdavo ant komodos stovintis laikrodis.
pasakyčiau, kaip labai aš ją myliu.
Būdavo labai įdomu stebėti, kaip jį prisukdavo senelė. Vienoje
Bet dabar turiu tik šį laikrodį. Dabar jis tyli.
rankoje ji laikydavo laikrodį, o kitoje didelį prisukimo raktą. Suka
Namiškius erzina jo skambėjimas: kai kas negali užmigti jam
tą raktą, o jis skundžiasi, kad jam sunku suktis tarp „dantukų“.
skambant, kai kam jis trukdo ramiai miegoti. O jis man labai
Paskui pastato laikrodį į vietą ir laukia, kada jis vėl suskambės.
brangus. Jis primena man vaikystę, kai aš buvau pati laimingiausia
Man būdavo taip gera klausytis jo skambėjimo.
visame pasaulyje. Juk turėjau mylinčią senelę. Turėjau savo
Visada su nekantrumu laukdavau, kada gi ir vėl jis nutrauks namų
mamytę ir tėvelį, o dienos lėkė tokios nerūpestingos, pilnos
tylą skambiais dūžiais pranešdamas valandas. O kai ateidavo
džiaugsmo ir vaikiškos laimės.
vakaras, skubėdavau į lovytę ir vėl laukdavau jo garsų.
Mano senelė Emilija Bubulienė (mergautinė pavardė
Nepastebėdavau, kaip paskęsdavau į sapnų karalystę. Naktį aš jo
Abaravičiūtė) gimė 1890 m. gražiame Ignalinos apskrities
negirdėdavau. Tada mąstydavau: „O gal ir laikrodis miega?“.
Gaveikėnų kaime. Gimdydama ją, mirė jos mama. Ją augino
Rytais vėl skaičiuodavau jo dūžius. Ir tada
tėvelis, o vėliau jų namuose atsirado moteris, kurią senelė mama
išgirsdavau, kaip virtuvėje senelė ruošia pusryčius. Skaniai
vadindavo. Bet toji mama skriaudė ją, o skanesnį kąsnelį, gražesnį
pakvipdavo kepamais miltiniais blynais. Kartais užuosdavau saldų
rūbelį atiduodavo savo vaikams. Dažnai glausdavo ir bučiuodavo
pieniškos perlinių kruopų sriubos kvapą. O kartais atsklisdavo
savo vaikelius, o senelei tekdavo tik stebėti, kokie laimingi jos
kepamos kiaušinienės aromatas. Ir tada atsargiai prasiverdavo
netikri broliai ir sesutės. Mažą ją išvarė tarnauti pas ponus. Ganė
durys... Klausydavausi tylių senelės žingsnių. Ji prieidavo prie
gyvulius, kiek paaugusi atlikdavo visus sunkius darbus.
lovos, pasilenkdavo ir žiūrėdavo į mane. Švelniai pajudindavo
Jauna ištekėjo už turtingo, bet daug vyresnio
antklodę ir pamačiusi, kad aš jau nemiegu, pakviesdavo
žmogaus. Jų šeimoje augo du sūnūs Antanas ir Juozas, ir trys
pusryčiauti.
dukros Elena, Ona bei Janina. Kaip viskas būdavo skanu. O, kaip aš norėčiau, kad
Kai vaikai ūgtelėjo, mirė vyras ir senelė liko viena su penkiais vaikais. Nors daug vargo ji patyrė, bet viską iškentė,
dabar pasikartotų nors maža mažulytė tokia sekundėlė.
44
nepasidavė negandoms ir sunkumams. Ištvėrė sunkius karo laikus, kai teko palikti savo namus. Tada vyresnis sūnus buvo išsiųstas į Vokietijos ginklų gamybos fabriką, o trys dukros išėjo iš namų darbo ieškotis. Liko tik jauniausias sūnelis. Kai aš buvau paauglė, nuvažiavome su mama ir teta į tas vietas, kur vaikystėje jos gyveno. Nieko ten neliko. Tik smėlėtas kalniukas, užžėlusios pievos ir aukštos pušys, apjuosusios rytinę lopinėlio, kur būta gimtųjų namų, pusę. Dabar, kai žvelgiu į senelės nuotrauką, kyla patys šilčiausi jausmai. Niekada nepamiršiu jos gerų rusvų akių. Ji visada
Danutė Smolkovienė,
būdavo be galo rami. Aš neprisimenu nė vieno karto, kad senelė būtų pikta, kažkuo nepatenkinta ar bartųsi.
gimusi 1952 m. Baigė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. Visą gyvenimą dirbo administracinį darbą. Apie save sako: „Keliavau per gyvenimą kurdama grožį. Išpuoselėjau sodą, kūriau rankdarbius, tapiau tik tada, kada aplankydavo mūza, kūriau eilėraščius, trumputes miniatiūras apie tai, ką mačiau, ką girdėjau, ką suuodžiau, prie ko prisiliesti galėjau. Mano darbus visada lydėdavo muzikos klausymasis. Labai mėgau ir mėgstu keliauti. Esu optimistė ir didelė nenuorama“.
Ji visada ryšėdavo skarele. Jos suknelės ir sijonai būdavo platūs ir ilgi. Galvą puošdavo kasa, o plaukus ji tepdavo sviestu. Pamenu, kai buvau maža, vis klausdavau, kodėl ji tepa plaukus sviestu? „Kad geriau augtų, plaukai gražiai blizgėtų ir pleiskanų nebūtų,“ ˗ paaiškindavo senelė. Ir niekada nepamiršiu jos paskutinio žvilgsnio, kuriuo ji mane palydėjo, kai paskutinį kartą, aplankiusi ją gulinčią ligos patale, išėjau iš jos namų.
Danutė Smolkovienė
45
Panelės Šefleraitės tulpės
Marijos Šeflerytės-Bagdanskienės tulpėmis siuvinėta staltiesėlė ir jos fragmentai. Apie 1943 m. Autorės nuosavybė.
Marija Šeflerytė-Bagdanskienė (1906-1980). Apie 1926 m. Foto Reginos Palšienės nuosavavybė.
46
Mano mama Marija Šeflerytė-Bagdanskienė (1906–1980 m.) mėgo siuvinėti, ši tradicinėmis lietuviškomis tulpėmis rankomis išsiuvinėta staltiesėlė – vienas mano mylimiausių mamos kūrinių. Rankdarbių meno Marija kantriai mokėsi Kauno darbščiųjų rankų kolegijoje 1929 metais. Siuvimo mašina Singer, kurią pirko 1935 metais, ir kuri tebėra vertinama ir mūsų technologijų amžiuje, ji siuvinėjo ir meistriškai derino rankų darbą su siuvinėjimu mašina. Nuo 1906 iki 1936 metų, vaikystę ir jaunystę, Marija leido Liutonyse, tuomet Trakų apskrityje, prie srauniosios Strėvos upės krantų. Šių vietų grožis žavėjo Mariją Šeflerytę, dar draugų vadinamą panele Šefleraite, ir, galimas dalykas, atsispindėjo jos rankdarbiuose. „Mūsų aukštaūgė,“ – prisimindavo šviesiaplaukę,
Marijos Šeflerytės-Bagdanskienės tulpėmis siuvinėtos staltiesėlės fragmentai.
ilgakasę ir mėlynakę merginą ją pažinojusieji jaunystėje. Jau nuo vaikystės mėgau puoštis pati bei grąžinti namus mamos kūriniais, kuriais visada didžiavausi. Bėgant metams, jausmai išlikusiems seniems daiktams ne tik neišblėso, bet dar
Ak, kaip toli tie metai ir gyvų širdžių plakimas, skausmas,
labiau sustiprėjo. Neslepiu jų spintose, bet mielai puošiu mamos
viltys ir kūrybos ekstazė...
rankų darbo kūriniais savo buitį, prisiderinu sau prie drabužių jos
Norisi surasti neblėstančio džiaugsmo...
kurtus papuošalus su antroje pusėje išsiuvinėtais inicialais.
Pasidairau po gimtąsias vietas ir akimis sustoju, prisiliečiu
Laikyti rankose, dėvėti bei pritaikyti namų interjere šiuos
prie daiktų, kurie mena man brangius ir artimus žmones.
daiktus ˗ man žodžiais nenusakomas malonumas... Be to, mamos rankdarbiai puikiai dera ir mūsų laikais. Juk mados grįžta!
47
Išsaugojau senovinių fotografijų albumą, kuriame 1906 ˗ 1936 metų portretai, žaviuosi nuotraukose užfiksuotu šių kadaise gyvenusių žmonių vidiniu ir išoriniu grožiu bei stilingumu. Vienoje iš nuotraukų – mano mama Marija ŠeflerytėBagdanskienė, vilkinti ilga žydro šilko suknele ˗ moteris, žmona, trijų vaikų mama, kuri savo rankdarbiuose įkūnijo stropumą, ištvermę, užsispyrimą ir ambicingumą... Marija su vyru Jonu Bagdanskiu užaugino du sūnus Norbertą, Robertą, dukrą Reginą ir... nesuskaičiuojamą debesį bitelių. Ji puikiai sugyveno su medonešėmis ir buvo puiki bitininkė. Stebėtina, bet bitės jos niekada negeldavo. Marijos kelias kuriant grožį, puošiant ir puoselėjant namų
Regina Šeflerytė-Bagdanskytė-Palšienė,
jaukumą, ėjo iš Liutonių į Kauną, Žiežmarius, Troškūnus, Panevėžį
gimusi 1951 m. Panevėžyje. Baigusi studijas Kauno technologijos universitete. Gyvena Kauno rajone. Apie save sako: „Gyvenu gyvenimą, bet kiekvieną dieną“.
ir vėl sugrįžo į Kauną. Koks brangus turtas yra laikas... Kad taip prabiltų to meto laikrodžiai...
Regina Šeflerytė-Bagdanskytė-Palšienė
48
49
Senojo lagamino kelionė į Braziliją ir atgal
Pasaulio matęs P. Stankevičiaus lagaminas (autorės šeimos nuosavybė), padirbintas apie 1927 m. Praia de Santos paplūdimys 1932 11 20. Antras iš kairės Pranas Stankevičius (1907-2000). Foto Daivos Stankevienės nuosavybė.
50
Dešinėje aukščiau: užrašas ant fotografijos: ,,Čia yra Lietuvos žmonės. Jie važiuoja į Pietų Ameriką laimės ieškoti. Čia esu ir aš, Vincas Stankevičius. 1928 m. lapkričio 1 d. Ant jūros“.
Dešinėje žemiau: emigrantai iš Lietuvos laive, plaukiančiame į Braziliją: šeštas iš kairės prie kapitono (su liemene) stovi Vincas Stankevičius (1905-1957). 1928 m. Visos fotografijos Daivos Stankevičienės nuosavybė.
51
Tarp visų palėpėje užmirštų daiktų radau kampe
kiaulių, žąsų ir vištų. 1914 m. gyvenamasis namas ir klėtis jau buvo
berymantį seną senutėlį lagaminą. Matosi, kad su juo keliauta, gal
su raudonų čerpių stogais. Bet 1914 – 1918 metų karas vėl viską
ir nuotykių patirta. Manoma, kad jį pagamino vyro tėvas Pranas
sunaikino. Ir vėl teko pradėti nuo pradžių.
prieš išvykdamas į Braziliją apie 1927 metus. Lagamino rėmas
Jaunesnieji vaikai Juozapas ir Vincas ypač norėjo
medinis, lentelės nesukaltos vinimis, bet suleistos. Dugnai
mokytis. Tačiau tėvai iš smunkančio ūkio mažai ką galėjo
faneriniai. Rankenėlė odinė, papuošta išpjaustytais rašteliais.
pagelbėti. Nors tėvai mokėjo skaityti, sakė, kad truputis mokslo
Lagaminas buvo rakinamas, spynelė neišliko, bet tebėra įdomus
žmogui nekenkia. „Bet kai jau mokslo per daug ˗ tada blogai“.
metalinis kabliukas. Lagaminas nedažytas, ant šoninių lentelių yra
Vyresnysis brolis taip pat nenorėjo, kad broliai mokytųsi.
tokie kaištukai, kurie palaiko dangčio stabilumą, neleidžia jam
Pirmasis nusprendė laimės ieškoti ir važiuoti į pasaulį
judėti. Lagaminas nėra didelis: penkiasdešimt centimetrų pločio ir
užsidirbti Pranas. Jo planuose buvo Kanada. Bet paaiškėjo, kad
dvidešimt centimetrų aukščio, stačiakampio formos.
Kanada tuo metu nepriima emigrantų. Jam pasiūlė vykti į Braziliją.
Pasakosiu remdamasi vyro dėdės kunigo Juozapo
Ir taip portugalų kalbos nemokantis, bet užsispyręs ir
Stankevičiaus dienoraščiu bei dėdės Vinco Stankevičiaus
darbštus Pranas 1928 metais, nešinas paties pasidarytu mediniu
prisiminimais apie Braziliją. Labai gaila, kad nebėra gyvų to laiko
lagaminu, įsimetęs būtiniausių drabužių, laivu išplaukia į Braziliją
liudytojų. Mažus trupinėlius prisiminimų, ką pasakojo tėvas
ir apsistoja San Paulo mieste. Iš pradžių dirbo puodukų fabrike, vertėsi sunkiai.
Pranas, apsakė vyras Stasys. Gailiuosi, kad nepaklausėme
Vėliau pavyko įsidarbinti geležinkelyje, kur remontuodavo
anksčiau. Įdomios būtų bet kokios smulkmenos. Taigi... Šakių rajono Žardelių kaime nuo seno gyveno
traukinių vagonus. Kadangi buvo darbštus, jį paskyrė vyresniuoju
gausi Jono ir Onos Stankevičių šeima. Joje augo dešimt vaikų:
brigadoje. Ištrauka iš jo prisiminimų: ,,Remontuojame vagoną,
septyni broliai ir trys seserys. Tėvas Jonas buvęs geras darbininkas.
kalame lenteles. Mažai beliko to darbo. Bet tuo tarpu norisi pailsėti
Džiaugėsi turėdamas jauną, darbščią ir rūpestingą žmoną. Jiems
ir neimti naujo darbo. Sugulame vagone, ilsimės, kažkuris iš vyrų
bedirbant, buvęs apleistas ūkis atsigavo, pagausėjo karvių, arklių,
seka ar neateina brigadininkas. Pamačius pavojų, pradedam kaukšėti plaktukais. Taigi, labai dirbame. Po darbo savaitgaliais
52
vykdavome traukiniu maudytis. Sekmadienis ˗ tai darbininkų
,,Mūsų laikraštį‘‘, ,,Pavasarį‘‘, įdomesnius ,,Naujosios Romuvos‘‘
diena. Pajūris darbininkų valdžioje. Bet dabar čia jau visai kitas
numerius.
vaizdas. Nesimato nė puikių rūbų, nei margaspalvių lietsargių, nei
Tačiau Vincui Brazilijoje nesisekė, jis išmėgino daug
automobilių. Visas pajūrys knidžda tais, kurie sukuria sąlygas
ką, ilgesnį laiką dirbo prie geležinkelio tiesimo, bet čia negavo
prašmatniai gyventi ponams ir ponioms‘‘.
jokio atlyginimo. Savo ,,pasisekimų‘‘ Brazilijoje finalą taip aprašė:
Jeigu būtų mokęsis portugalų kalbos, būtų galėjęs
,,1932 rugpjūčio 1 dieną paaiškėjo, kad už darbą niekas nieko
dirbti brigadininku. Dabar jau nesužinosime, kodėl nesimokė. Nors
nemokės. Čia dirbome keletą mėnesių, vargome, viską pravalgėme.
būdamas devyniasdešimties metų dar atsiminė keletą portugališkų
Dabar žinokis, biednas žmogau... Aš pats gi nutariau pėsčias
žodžių.
keliauti į San Paulą pas brolį Praną. Ir kas man beliko daryti, kada Laiškuose broliui Juozapui Pranas labai domėjosi
kišenės tuščios, o esi svetimame ir nesvetingame krašte?‘‘
tėviškės likimu. Tėvai buvo jau nepajėgūs tvarkyti ūkį, o
Kelionę pradėjo nuo Estada Santa Katerina miškų,
vyresnysis brolis Jonas nesugebėjo. Ūkis vis silpo. Bijodamas, kad
dešimties lietuvių grupė patraukė keliauti pėsčiomis. Jų laukė
ūkis neatitektų kitiems, brolis kunigas Juozapas primygtinai prašė
tūkstančio penkių šimtų kilometrų kelias iki San Paulo. Kartu ėjo
Praną grįžti ir žiūrėti tėviškės. 1934 metais jis grįžo į Lietuvą.
aštuoniolika dienų. Tačiau Kuritiboje ,,mano draugai lietuviai
Brolis Vincas paskui Praną išvyko į Braziliją 1928
išsipardavė viską, ką parduoti galėjo: skrybėles, rūbus, baltinius,
metų lapkričio mėnesį. Jo tikslas buvo užsidirbti pinigų mokslams.
batus. Už gautus pinigus šiaip taip nusipirko bilietus į San Paulą...
Grįždamas iš Brazilijos 1933 metais parsivežė užrašus iš
Aš kol kas pasiryžau laikytis, bet už savo likimą jau kovosiu vienui
emigracijos. 1933 metų ,,Mūsų laikraštyje‘‘ tie užrašai buvo
vienas... Prieš akis dar stovėjo beveik tūkstantis kilometrų
išspausdinti. Atsiminimuose Vincas aprašė brazilų gyvenimo
pėsčiam...‘‘
sąlygas, gyvenimą, papročius, pastebėjimus apie Rio de Ženeirą,
Vinco kelionė truko trisdešimt dvi dienas. Jis kasdien
lietuviškas įstaigas šiame mieste, juodaodžių ir moterų padėtį
aprašinėjo, kokius vargus ir nuotykius patyrė.
Brazilijoje. Brolis kunigas Juozapas siųsdavo Vincui į Braziliją
Kad užsidirbtų kiek milereisų (Brazilijos pinigai), rinko plantacijose kavos pupeles, dirbo darbus, kokie tik
53
pasitaikydavo. Už gautus pinigus pirkosi maisto, kelis kartus
prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, po to pokaris, šeimai grėsė
važiavo traukiniu. Sutiko kelyje ir gerų žmonių, kurie duodavo
tremtis. Teko daiktus išdalinti giminėms, kaimynams ir traukti į
nakvynę ir pavalgyti.
Kaliningrado sritį. Bet tai kita istorija...
Vincas aprašė sutiktų žmonių buitį ir papročius. Teko
Daiva Stankevičienė
nakvoti ir prie geležinkelio bėgių, upės, nakvynės namuose. Kartą prisiglaudė ir kalėjime. San Vinsente gavęs veltui traukinio bilietą, išvyko į San Paulą. Taigi, po trisdešimt dviejų kelionės dienų, pagaliau pasiekė brolį Praną, pas kurį ir apsistojo. Bet ir San Paule nieko geresnio nerado. Persikėlė į Rio de Ženeirą. Jis rašė: ,,Pagaliau įsitikinau, kad lietuviui Brazilijoje gyventi nėra jokios prasmės ir neapsimoka. Lietuvoje yra savi žmonės, sveika gamta, skani duona, gražios lietuviškos dainos ir t.t. Už brolio kunigo Juozo atsiųstus pinigus nusipirkau laivokartę ir nutariau grįžti į Tėvynę...‘‘. Iš Rio de Ženeiro išplaukęs 1932 lapkričio 30 dieną, Lietuvą pasiekė 1933 sausio 8-ąją. Šią sunkią kelionę laivu taip pat aprašė.
Daiva Stankevičienė,
Ir taip, broliai Pranas ir Vincas, neįsitvirtinę Brazilijoje, grįžo į Lietuvą. Parkeliavo su Pranu ir jo daug pasaulio
gimusi 1961 m. Kaune. Baigė Kauno 28 vidurinę mokyklą (dabar vadinasi ,,Atžalyno''). Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete įgijo bibliotekininkės-bibliografės specialybę. Dirba bibliotekoje. Laivalaikį leidžia su knyga, mėgsta keliauti.
„pamatęs“ ir apkeliavęs medinis, savadarbis lagaminas, kurio istorija artėja prie pabaigos. Pranui pavyko išmokėti dalis broliams ir seserims. Tėviškė buvo išgelbėta. Tačiau ir vėl... Vos spėjus įsitvirtinti ūkyje,
54
55
Prosenelės prijuostė iš devynioliktojo šimtmečio
Prosenelė Magdelena Kizlaitienė su savo vyru (sėdi viduryje) ir
Moteriška tautinė prijuostė iš XIX-ojo šimtmečio (autorės nuosavybė).
sūnumis. Apie 1925 m. Foto Vilijos Tumosaitės nuosavybė.
56
išsiuvinėta pereinamos spalvos vilnoniais siūlais. Siuvinėjimo motyvas – tulpės, sudarančios vienos gėlės vaizdą. Prijuostės ilgis – 65,5 cm., plotis – 57 cm. Austa devynioliktojo amžiaus pabaigoje Vilkaviškio rajono Kybeikių kaime. Šios prijuostės audėja Magdelena Kijauskaitė-Kizlaitienė. Tai mano prosenelė. Aš jos gyvos taip ir nemačiau. Būdama vaikas vieną ramų rudens vakarą stebėjau, kaip mano močiutė, prosenelės dukra, atsidariusi spintą, kilodama drabužius, išėmė šią prijuostę. Mano, vaiko, akimis – labai gražią. Prisidėjo prie savęs ir atsisukusi į mane tarė: „Tai mano mamos“. Pasigrožėjusi sulankstė ir padėjo ją atgal. Kai močiutė nematydavo, aš išsiimdavau iš spintos
Prijuostės autorė Magdelena Kijauskaitė-Kizlaitienė. Foto Vilijos Tumosaitės nuosavybė.
prijuostę ir gėrėdavausi. Man ji buvo tokia graži. Kartą pradėjau klausinėti močiutės apie savo prosenelę. Vieną vakarą ji atsinešė ir parodė iš albumo seną nuotrauką. Joje tarsi iš ramybės oazės žvelgė giedras, ramus mano prosenelės veidas. Fotografijoje ji sėdi su proseneliu, apsupta savo vaikų. Kaip pasakojo močiutė, prosenelė mėgo puoštis savo pačios rankomis austomis prijuostėmis. Jų buvo ne viena. Ši,
Tai juostuota, audimo staklėmis austa išeiginė moteriška
išlikusi, tikriausiai matė daug. Gal ir atlaiduose su ja būta, o gal
prijuostė. Jos spalva vyšninė su žaliomis, gelsvomis, raudonomis
vaišėse, vestuvėse ar krikštynose? O, kad galėčiau paklausti!
išilginėmis juostomis. Audinys išaustas iš lininių siūlų. Prijuostė
57
Man, vaikui, buvo smalsu, o kaip ši prijuostė liko čia, mūsų namuose, nes prosenelė jau mirusi, ir ne Lietuvoje, o Amerikoje. Ši istorija kaip ir daugelio mūsų krašto žmonių: karas, okupacija, bėgimas į Vokietiją, o po to ilga kelionė į Ameriką. Taigi prosenelė ir gyveno Jungtinėse Valstijose, ten ir atgulė. Ši išlikusi prijuostė, kuriai šiandien jau per šimtą metų ir kurioje nėra nei vienos kandžių prakąstos skylutės ar kokių kitų, laiko paliktų žymių, liko vienintelis apčiuopiamas ryšys tarp manęs, proanūkės, ir jos. 1988 metais Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, o su juo ir garsieji Baltikos folkloro festivaliai. Aš tuomet dainavau folkloro
Vilija Tumosaitė,
ansamblyje. Ruošėmės važiuoti į Latvijos sostinę Rygą. Tada pagalvojau, kad man reikia pasipuošti savo prosenelės gražiąja
gimusi 1961 m. Kybartuose. Bibliotekininkė. Apie save sako: „Esu tikra sūduvė. Mano gyvenimas – knygos. Nuo 1982 m. gyvenu ir dirbu Kaune.“
prijuoste. Buvau tikra, kitos tokios festivalyje tikrai nebus. O, kad prosenelė matytų savo išeiginę prijuostę, vaikštančią Rygos senamiesčio gatvėmis! Tikriausiai apsidžiaugtų. Bet ši prijuostė matė ne tik Rygos gatves, bet ir Talino senamiestį, Suvalkų kraštą Lenkijoje ir, be jokios abejonės, savąjį Kauną bei Vilnių. Dabar retsykiais išsiimu ją, paglostau, pasigrožiu, prisimindama savo prosenelę.
Vilija Tumosaitė
58
59
Juoda dėžutė iš Gelgaudiškio dvaro
Kairėje aukščiau: juoda dėžutė. Gelgaudiškio vaikų namų auklėtinių dovana Broniui Kirkickiui. 1958 m. Autorės nuosavybė. Dešinėje aukščiau: Bronius Kirkickis,1923 – 1993 m. Dešinėje žemiau: restauruotas Gelgaudiškio dvaras. 2013 m. Abi foto Danutės Statkuvienės nuosavybė.
60
Juoda dėžutė. Taip šis daiktas buvo ir tebėra vadinamas
metukai, vieną karvutę ir patraukė į Kauną, kur jau ištekėjusi gyveno jos vyriausioji dukra Jadvyga.
mano tėvų namuose. Jau penkias dešimtis metų ji stovi ant tėvo rašomojo stalo ir tarnauja pagal paskirtį: čia dedami laiškai,
Jadvygos namai Minties Rato gatvėje tapo antraisiais
sąskaitos ar kiti svarbūs popieriai. Prabėgo dvidešimt metų nuo to
šeimos namais. Čia, trijuose ankštuose kambarėliuose tilpo dešimt
laiko, kai kasvakar matydavau tėvą prie šio stalo besiruošiantį
žmonių, pagrindinis maistas buvo bulvės ir barščiai, na, ir
pamokoms, taisantį sąsiuvinius ar šiaip sklaidantį jį dominusią
Ąžuolyne ganomos karvutės pienas.
literatūrą apie sodininkystę, medžioklę, bitininkystę, tulpių, rožių,
Tačiau persekiojimas atsivijo ir į Kauną. Tėvo sesuo Ona
o vėliau ir nutrijų auginimą – taip stengėsi prisidurti prie menko
buvo pašalinta iš Medicinos instituto ketvirtojo kurso, bet vis tik
mokytojo atlyginimo.
Jadvygai pavyko gauti gydytojos diplomą, nes jau turėjo kitą
Dėžutė – jo auklėtinių dovana, pagaminta jų pačių
pavardę. Mano tėvas buvo pašalintas iš Politechnikos instituto,
rankomis. Ant viršaus išraižytas Gelgaudiškio dvaro fasadas ir
vėliau pradėjo mokytis Kauno politechnikume, bet ir ten istorija
žodžiai: „Šiais laiptais Jūs mus vedėt į gyvenimą – už viską ačiū.
pasikartojo. Tada jis išvyko mokytojauti – kaime mokytojų trūko.
Gvn (Gelgaudiškio vaikų namai, aut. past.), IV gr.“. Mano tėvas
Matematikos mokyti pradėjo Baisogaloje, vėliau Grinkiškyje, kur
Bronius Kirkickis 1955 – 1958 metais vadovavo Gelgaudiškio
priglaudė ir padėjo baigti vidurinę mokyklą savo broliui Antanui ir
vaikų namams.
sesei Zofijai. Čia Grinkiškyje sutiko ir mano mamą, pagal paskyrimą dirbti atvykusią dantų gydytoją.
Sovietinė okupacija smarkiai sulaužė mano tėvo ir visos jo šeimos likimus. Senelis Antanas Kirkickis turėjo dvarą ir 113 ha
Vėliau Kriūkai, Gelgaudiškis. Gelgaudiškyje gimiau aš...
žemės Šilalės rajone, Palaimos kaime. Šeimoje augo septyni vaikai.
Gyvenome viename iš dvaro pastatų, parko takeliais žengiau
Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, senelis mirė.
pirmuosius žingsnius. Gelgaudiškyje gyvenau tik pusantrų savo metų,
pirmųjų metų, neprisimenu nieko, tik iš tėvų ir močiutės
sužinojusi, kad šeima įtraukta į vežimo Sibiran sąrašus, paliko
pasakojimų žinau, kaip gyvenome. Tačiau Gelgaudiškis vis tiek
viską, ką turi, pasiėmė vaikus, kurių mažiausiajam tebuvo keli
svarbi man Lietuvos vieta. Apsilankiau čia su tėvais sulaukusi
Senelė
Elžbieta
Žymantaitė-Kirkickienė
po
aštuoniolikos metų, dvaro aplinka buvo apleista. Prieš dešimtmetį
61
su žygeiviais keliavome pėsčiomis šiose apylinkėse, pamatėme,
mano gyvenimo Mokytojas. Nepasakiau Tau „Ačiū už viską“, kol
kad parkas jau sutvarkytas, tik dvaro pastatas apgriuvęs.
dar buvai šalia. Bet šie žodžiai visada yra mano širdyje, ir Tu tai
O štai pernai puikiai restauruotame Gelgaudiškio dvare jau
žinai“.
klausiausi koncerto „Mėlyna Karibų naktis", kurį grojo Kauno
Danutė Statkuvienė
fortepijoninis trio. Mano senelio dvare Palaimos kaime dvaro pastato neliko, jį nusigriovė ir pasistatė tris namus kiti žmonės. Liko tik medinis kryžius, kurį senelis atsivežė persikeldamas iš anksčiau turėto dvarelio Batakių kaime prie Kelmės. Taigi, iš savo dvaro išvytas tėvas mokė vaikus kitų dvaruose – Baisogalos ir Gelgaudiškio. Mokė ne tik matematikos, bet ir sąžiningumo, doros ir teisybės. Kai aš kartais, tarybinės propagandos pripumpuota, imdavau dėl ko nors ginčytis, tėvas sakydavo „Kada nors tu suprasi“. Jis taip pat sakydavo, kad Lietuva kada nors bus savarankiška valstybė, nes visos imperijos žlunga. O kai
susirinkdavo visa giminė
už
stalo, visada atsistoję
sudainuodavo „Lietuva brangi“.
Danutė Statkuvienė,
Taigi, kai prisėdusi prie tėvo rašomo stalo žvelgiu į juodą dėžutę, mintys nubėga į praeitį, pagalvoju, kad Gelgaudiškio dvare
gimusi 1957 m. Gelgaudiškyje. Apie save sako: „Esu kaunietė, turinti žemaitišką charakterį ir aukštaitiškos etnokultūros paveldą. Kaune įgijau inžinierės diplomą, išbandžiau savą verslą, žurnalistiką, dabar dirbu V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Pomėgiai – teatras, muzika, kelionės pėsčiomis, plaustais ir kitomis priemonėmis, saviugda, mandalų piešimas“.
prasidėjo mano pažintis su šiuo pasauliu, prisimenu Palaimos kryžių ir visą tėvo šeimą, patyrusią prievartą ir neteisybę, prisimenu tėvo kažkada pasakytus žodžius, kurie tik gerokai vėliau atskleidė tikrąją savo prasmę. Dabar savo tėvui tariu: „Tu buvai ir
62
63
Nepailstanti senoji siuvimo mašina
Siuvimo mašina Singer, kuriai apie 70 metų. Daivos Nevardauskienės nuosavybė. Dešinėje: autorės mama Veronika Židonytė-Trimakienė. Apie 1950 m. Foto Daivos Nevardauskienės nuosavybė.
64
Tolimi 1953-ieji... Mano mama Veronika tuomet
audinio pasisiuva naują drabužį, su kuriuo pirmiausia pasipuošia eidama į Panemunės bažnyčią.
gyveno Biržų rajone, Medeikių kaime. Toli nuo savo gimtųjų namų ji dirbo ambulatorijoje ir mokėsi siuvimo gudrybių pas geriausią
Aš pati siuvėja netapau, nors mama ne kartą sodino
kaimo siuvėją Emiliją. Su šia linksma moteriške mamos draugystė
šalia mokytis, bet matuoti, skaičiuoti ir knibinėtis prie siūlių man
tęsėsi visą gyvenimą, nors vėliau mokytoja persikėlė gyventi pas
ne itin patiko. Tačiau besilaukdama dukrytės su ta pačia mašina
dukrą į Ukmergę, mūsų šeima 1969 metais – į Kauną, mes su mama
siuvau vystykliukus, kelnytes, seilinukus ir visa kita, ko reikia
važiuodamos į jos tėviškę Molėtų rajone retsykiais pas ją
kūdikiui, nes tuo metu parduotuvėse visko trūko.
užsukdavome, o Naujųjų metų ir vardadienio progomis iš pašto
Buvo metas, kai mane slapta persekiojo mintis kaip
dėžutės išimdavau mamai adresuotus laiškus su pažįstama pavarde
nors įkalbėti mamą atsikratyti senoviškos mašinos ir įsigyti naują,
iš Ukmergės. Deja, Emilijos jau nebėra...
modernią, tačiau, matydama jos prisirišimą prie senosios vis
Išmokusi siūti, mama Biržuose už šimtą dvidešimt
atidėliojau tokį pasiūlymą ir nesigailiu. Juk daiktas, atlaikęs keletą
rublių įsigijo naudotą, dar prieškariu gamintą amerikiečių firmos
dešimtmečių, puikiai tarnavęs žmogui įsipina į to žmogaus istoriją,
,,Singer“ siuvimo mašiną. Netekėjusiai merginai tai buvo nemenka
tarsi tampa nebyliu jo gyvenimo liudininku. Šioje draugystės
suma, bet kaip gi siuvėja bus be siuvimo mašinos? Mašina buvo
istorijoje dalyvavo labai daug žmonių, nes mama dažnai
gerai išlaikyta, nors neramiu pokario laikotarpiu buvo užkasta
kaimynėms, pažįstamoms, o ir mums, savo dukrai ir anūkei,
žemėje ir taip apsaugota nuo nusavinimo ar suniokojimo. Tai jai
siūdavo, taisydavo drabužius. Pamenu daugelį mamos siūtų
tikrai nepakenkė, nes be gedimo veikia iki šių dienų, ir mama su ja
vasarinių vaikystės suknelių: žalsvą su baltais taškeliais ir
nesiskyrė visą gyvenimą, parsigabeno į Kauną, o ir dabar, kai
plevėsuojančiomis rankovėmis, kurias vadindavau ,,sparniukais“,
mamai aštuoniasdešimt aštuoneri, dar pasitaiso rankoves,
melsvą su rausvomis gėlytėmis, raudoną su geltonais apvadais,
persisiuva sijoną ar apykaklę, atsiūlėja iš spintos neišsenkančių
kuriuos pasiūti mama turėjo daug vargo ir kitas. Kai buvau maža, kartais sėdėdavau šalia besisukančio
rezervų paimtą rankšluostį ar paklodę, susimodeliuoja skrybėlaitę,
koja minamo rato ir, stebėdama šokinėjantį rato dirželį,
o kartais iš nuo sovietmečio saugomo
65
klausydavausi siuvimo mašinos dūzgimo. Reikėdavo keletą kartų
šveisiu, skusiu, lakuosiu, kol staleliui sugrąžinsiu jaunystę, o mes
kantriai matuotis, o paskui, kai važiuodavom į įvairius giminių
su mama, žvelgdamos į jį, prisiminsime savo jaunas dienas.
pobūvius (vestuvės, krikštynos, jubiliejai, palydos į armiją buvo dažnos giminių susitikimo progos), jau galėdavau pasipuošti ką tik
Daiva Nevardauskienė
pasiūtu, dar sudygsniuotu ,,pastrigomis“, kurias paskubomis, jau paliekant namus ir belipant laiptais ištraukdavome, drabužiu. Ir dar viena svarbi proga vasaros gale – šv. Roko atlaidai Panemunės bažnyčioje, į kurią ir šiomis dienomis susirinkusieji išsipusto pačiais geriausiais drabužiais. Prisimenu
dvi
įspūdingų
apimčių
damas
iš
Žaliakalnio, kurių liemeniui pamatuoti mamai neužtekdavo viso centimetro. Jos būdavo patenkintos, kad rado nebrangią siuvėją, kuri visą didžiulį stalą nukloja ,,kremplenu“ ir iš viso to pasiuva figūrą gražinančią suknelę. Dar menu, kaip mama tyliai sau stebėdavosi taupia gydytoja, kuri prašydavo iš nedidelių medžiagų atraižų pasiūti madingus
drabužius.
Su
kai
kuriomis
klientėmis
Daiva Nevardauskienė,
mama
susidraugaudavo, važiuodavo į svečius, kai kurių jau nėra gyvųjų
gimė 1967 m. Biržuose. Nuo 1969 m. gyvena Kaune. Baigė Vilniaus Universiteto Kauno Humanitariniame fakultete bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę ir visą gyvenimą dirbo bei tebedirba mėgstamą darbą bibliotekoje. Renka kraštotyrinę medžiagą apie Kauno Panemunės mikrorajoną, yra išleidusi keletą leidinių apie šią vietovę.
tarpe, išlikusios tik mamos prisiminimuose. Koks sutapimas, kad kaip tik prieš pradedant rašyti šiuos prisiminimus, o gal tai ir paskatino juos rašyti, pažvelgusi į nutrintą medinį siuvimo mašinos stalelį, sumaniau jį atnaujinti:
66
67
Vieno šimtamečio bufeto istorija
Močiutė Ona ir senelis Jonas Puodžiūnai, teta Milda, tėvas Algimantas, teta Laima. 1949 m. Foto Jūratės Bezumavičienės nuosavybė.
Šimtametis bufetas. Foto Jūratės Bezumavičienės.
68
Mieli anūkėliai, noriu jums papasakoti vieno man, o gal ir visai mūsų šeimai, brangaus daikto istoriją. Pradėjus rašyti, prisiminimai pagavo mane ir ėmė nešti kaip upė, kad sunku pasidarė sustoti prie kurio nors vieno daikto... Kažkas pažadino tuos atminties klodus, kurie atrodė jau seniai palaidoti kažkur giliai giliai, ir kurie išplaukė galingai, neklausydami mano valios. Tik gailiuosi, kad dabar jau negaliu prakalbinti senelių ir užpildyti spragų šeimos istorijoje. Taigi, kai kas nors man pasako, „O, gražus bufetas, reiktų restauruoti“, aš papurtau galvą. Ne dėl to, kad amžinai trūksta pinigų. Imkime žmogų – jis sensta, daugėja raukšlių. Padarys plastinę operaciją, bet tai jau bus tarsi ne tas pats žmogus. O man tas senas bufetas (jam arti devyniasdešimt metų) turi savo aurą, dvasią... Be to, naudojame jį pagal paskirtį ir dabar. Senelis ir močiutė Jonas ir Ona Puodžiūnai bufetą nusipirko 1927 metais kartu su privačiu namu gražioje Kauno Žaliakalnio gatvelėje, vėliau pavadintoje bjauria komjaunuolės K. Krastinaitės pavarde. Taip, mielieji, sovietų laikais daug gatvelių buvo Mama Birutė, tėvas Algimantas ir autorė. 1959 m. Foto Jūratės
pervadinta, bet žmonės neužmiršo senųjų pavadinimų – Tulpių,
Bezumavičienės nuosavybė.
Lelijų, Žemuogių, Radastų ir t.t. Bufetas ąžuolinis, klasicizmo stiliaus, pagamintas gal dvidešimtojo amžiaus pradžioje iš dviejų dalių: apatinė gana
69
masyvi, o viršutinę, mažesnę, galima nuimti. Bufetas turi centrinę
karininko Nikolajaus Poliakovo, pasakymo mitinge prie Karo
ir dvi šonines dalis. Jo durelės įstiklintos matiniais stikliukais, kurių
muziejaus, kad „rusų Lietuvoje niekas neskriaudžia“. Bent jau
nei vienas per tiek metų neįskilo.
dėdės tikrai mūsų šeima neskriaudė, tik senelis Jonas griežtai
Visos durelės ir stalčiukai atidaromi puošniomis metalinėmis
pasakė: „Jei gyvensite Lietuvoje, kalbėsite lietuviškai“. Išmoko.
rankenėlėmis su užraktais (tik rakteliai neišliko). Simetriškai išdėstytos
lentynėlės
indams.
Bufeto
kojelės
Kaip smarkiai ta situacija primena į dabartį...
masyvios,
Močiutė Ona buvo darbšti, smalsi, mėgo muziką... Atsimenu,
suapvalintos. Virš vidurinio stalčiaus įtaisyta išsitraukiama duonos,
kaip vis eidavo į simfoninius koncertus Filharmonijoje, į paskaitas
pyragų pjaustymo lenta. Kai valai dulkes drėgna pašluoste,
„Žinijos“ draugijos salėje. Smetonos laikais valdžia jai neleido
pasklinda nuostabus medžio aromatas.
dirbti, nors ir buvo išsilavinusi, nes vyras buvo advokatas ir
Tai štai ką ryškiausiai pamenu iš to meto, kai buvau šešerių
nemažai uždirbo, o augo trys vaikai: Algimantas, vidurinioji Milda
metų pyplė – duoną ir kisieliaus ąsotį Kūčių vakarą ant bufeto ir
ir jauniausia Laima. Visus reikėjo pamaitinti, aprengti. Be to,
visus tuos artimus žmones, susėdusius aplink apvalų stalą šventą
senelių nuomone, visi vaikai būtinai turėjo mokytis muzikos. Dar
vakarą svetainėje, arba, kaip mes vadindavome, „didžiajame
mokydamasi pradžios mokykloje matydavau, kaip močiutė
kambaryje“.
ausdavo, dažydavo siūlus, lesindavo vištas, kišdavo kukulius
Po senelių mirties bufetas persikėlė į antrąjį aukštą, mano
kalakutui į gerklę, ravėdavo daržą ir virdavo obuolienę.
miegamąjį... Bufetui teko dalyvauti visuose mūsų mažos, o vėliau
Teta pasakojo, kad seneliai kieme laikė karvę, kuriai šieno
kiek gausesnės, šeimos įvykiuose... Išvengė jis ir gaisro 1990-
senelis pripjaudavo mažajame Ąžuolyne, kuriame dabar stovi
aisiais, kuriame supleškėjo visi išvežti baldai ir knygos kartu su
Kauno apskrities viešoji biblioteka. Tenai, vadinamoje Parodų
mūsų vasarnamiu Kačerginėje.
aikštėje ir mūsų šeima, ir kiti aplinkiniai gyventojai Antrojo
Septyniolika metų iš eilės kiekvieną vasarą būdavau tame
pasaulinio karo metais turėjo burokų, bulvių, morkų, kopūstų
miestelyje, ten keletą vasarų praleido ir mano vyriausioji dukra
lysves – taip gynėsi nuo bado. Beveik kiekviena šeima augino ir po
Paulina. Tada, po Nepriklausomybės paskelbimo, žmonės kalbėjo,
porą paršelių.
kad namą padegė keršydami dėl mano tetos Laimos vyro, rusų
70
Rašau šį tekstą 2014 metais. Galbūt, kai jūs jį skaitysite, jau
tėvelis su seserimis turėtų bėgti link Kauko laiptų pas močiutės
ir šitų namų nebebus, gal bus užaugę nauji statiniai, gal bus
gimines, darbininkus...
nebelikę gyvųjų, kurie galėtų jums papasakoti – tikiuosi, kad šios
Laimei, kai aš gimiau, kaip tik mirė Stalinas, ir tremties
mano mintys atskleis praėjusio laikotarpio dvasią ir šeimos
nebereikėjo bijoti. Bufetas buvo liudininkas ir tame didžiajame
kasdienybę, kurią matė šis mūsų šeimos daiktas (bufetas).
kambaryje pašarvotų mano tėvo Algimanto, nuskendusio 1970-
Nuotraukos ir mano pasakojimas – tai liudijimas, kokios
aisiais, ir vėliau mirusių senelio bei močiutės palaikų. Tuo laiku
mūsų šaknys, kas tie žmonės, kurie įsikūrę Kaune A. Smetonos
šarvojimo salių beveik nebuvo, taigi buvo įprasta mirusiuosius
laikais pergyveno sovietinę okupaciją, kurie be patriotinių žodžių,
šarvoti namuose. Bufetas buvo liudininkas ir „Dailiojo čiuožimo
daug ką nutylėdami, įskiepijo savo vaikams ir anūkams meilę
čempionatų“ komentarų, kai „atsirado“ pirmasis televizorius mūsų
Tėvynei, savo žemei. Ypač man, dabar jau 60-metei, kurios nei
senelių kambaryje, ir „Amerikos balso“ radijo pranešimų, kurių jie
vienas šeimos narys neemigravo (duok Dieve, kad ilgam
niekada nepraleisdavo ir atidžiai klausydavo kas vakarą...
neišvažiuotų ir ateityje), ir kuri sausio 13-ąją suprato esanti
1989 metais, kuomet jau dirbau bibliotekoje, vieną vakarą,
Nepriklausomos Lietuvos pilietė.
grįžusi iš darbo radau nepažįstamą moterį, glostančią mūsų bufetą.
Bet grįžkime vėl į Kūčių vakarą. Atsimenu aplink stalą
Nieko nesupratau, kai ji laužyta lietuvių kalba, įterpdama vokiškus
sėdinčius senelį Joną, močiutę Oną, savo tėvelį Algimantą ir mamą
žodžius, pradėjo pasakoti, kaip vaikystėje slapstėsi mūsų namuose
Birutę, tetas... Vėliau prie jų prisidėjo tetų vyrai. 1965 m. į pasaulį
pas senelius. Mano močiutė buvo geras žmogus, pas kurį ateidavo
atėjęs mano mažasis broliukas Vytautas, netrukus pusseserės Rūta ir Inga.
kaimynės pasiguosti, o vienas vyriškis buvo dažnas svečias trijų
Atsimenu baldus, sustatytus pasieniais – pianiną, kuriuo
rublių iki algos pasiskolinti. Bet, kad ji priėmė gyventi
grodavo tetos, knygų spintą, kurioje stovėjo Lietuviškoji, Didžioji
vadinamuosius „vilko vaikus“, motinų išsiųstus į Lietuvą iš
tarybinė ir Vokiškoji enciklopedijos. Tame kambaryje buvo du
Kaliningrado srities, aš nežinojau. Ta vokietė Rūta buvo taip
dideli langai, pro kuriuos, jei ateitų išvežti į Sibirą senelių, mano
dėkinga už prieglobstį, kad po keliolikos metų (praėjus keturiolikai metų nuo močiutės mirties), atvažiavo į Lietuvą jai padėkoti. Na, o
71
padėkojo man ir mano mamai, kad mes išsaugojome bent šį baldą,
Tikiuosi, mieli anūkai, išsaugosite jį ir savo vaikams, dar
kuris jai priminė tuos metus, kuriuos praleido Kauno Žaliakalnyje.
dešimt metų ir švęsime bufeto šimtmetį. Tada ir vėl pasikalbėsime
Gerai nežinau, kaip viskas klostėsi tuo laiku, bet Rūta su
apie jūsų prosenelius, gimusius dar devynioliktojo amžiaus
seserimi pradžioje nakvodavo Ąžuolyne, kažkur krūmuose, paskui
pabaigoje.
seneliai priėmė jas gyventi mūsų ūkiniame pastate ant šieno.
Jūratė Bezumavičienė
Valgydino jas kartu su savo vaikais, rengė savo vaikų drabužiais. Nuotraukoje ji su mano gimine kiemo pusėje, prie tų langų, pro kuriuos planuotas vaikų pabėgimas... Rūta dar ilgai rašė mums laiškus iš Rytų Vokietijos, domėdavosi mūsų gyvenimu, pasakodavo apie savąjį. Ir trečioji bufeto kelionė iš senojo namo į naująjį 1995aisiais, kai nebaigtame name buvo įrengtas vienas kambarys su virtuve. Baldas kambaryje netiko, todėl patalpinome erdvioje virtuvėje. Dabar čia ir vėl valgomi šventiniai pietūs, vėl aptariami svarbiausi įvykiai. Čia karaliauja mano mama, Algimanto našlė, taip ir neištekėjusi 45-erius metus po vyro mirties, čia mėgiama dukros Vilijos valgių gaminimo vieta, ant bufeto viršaus mėgsta
Jūratė Bezumavičienė,
sėdėti mūsų priglaustas benamis katinas, čia gerai jaučiasi mano anūkėlė Marija, o anūkui Pauliui jau reikia platesnių erdvių... Todėl
gimusi 1953 m. Kaune, baigė Šiaulių pedagoginį universitetą. Daug metų dirba Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Trys svarbiausi, giliausiai įsirėžę širdyje gyvenimo momentai: dukrų gimimas, budėjimas 1991 m. sausio naktimis prie Parlamento bei Radijo ir televizijos komiteto, ir šiuolaikinės literatūros, padedančios pažinti vaikų ir paauglių vidinį pasaulį, atradimas.
savo pasakojimui ir pasirinkau bufetą, kuris kaip šeimos narys stebi mūsų gyvenimą ir sugeria visas emocijas, sušvelnina likimo išbandymus.
72
73
Dainelytės iš Zūkų kaimo žakardinė prijuostė
Bulviakasio talka. Agota yra paskutinėje eilėje, antra iš kairės. Apie 1936-1938 m. Foto Deimantės Mačiulytės nuosavybė.
Žakardinė prijuostė. Austa apie 1930-1940 m., autorės nuosavybė.
74
Prijuostės autorė Agota Dainelytė (1912-2006) ir jos sesuo Domicelė (iš kairės). Ši nuotrauka buvo siųsta į Sibirą jų mamai. Apie 1947-1948 m. Foto Deimantės Mačiulytės nuosavybė.
Agota per savo dukters vestuves. Jai iš dešinės stovi sesuo Staselė Novikienė. 1979 08 18. Foto Deimantės Mačiulytės nuosavybė.
75
Tai rankinėmis audimo staklėmis austa moteriška prijuostė.
Aš gerai pamenu močiutės rankas. Kokia galybė jose
Jos autorė – Šakių rajono, Zūkų kaimo gyventoja Agota, tuo metu
slypėjo! Šios rankos siuvinėdavo, siūdavo, kurdavo šiaudų sodus,
dar buvusi Dainelytė. Deja, aš negalėčiau išsamiai papasakoti, kaip
nerdavo ir veldavo mums veltinius. Pamenu ir tai, kaip jos laibi,
buvo austa ši prijuostė, nes nei audimo staklių, nei prijuostės
kaulėti pirštai bėgiodavo rožančiaus karoliukais. Močiutė visada
audimo proceso nesu mačiusi, bet tik galiu atsiminti Agotos, savo
melsdavosi už mus.
močiutės, darbščias rankas ir matyti iš jos rankų gimusius kūrinius.
Ne tik gerumą skleidė Agotos rankos, bet ir geras bei
Prijuostė – tai vienas iš nedaugelio išlikusių rankdarbių,
giedras buvo jos veidas. Lyg dabar regiu močiutės šviesias žydras
kuriuos mano močiutė sukūrė savo jaunystėje, dar prieš Antrąjį
akis ir dvi, lyg žirniai, duobutes skruostuose, iššokančias jai
pasaulinį karą. Kai Agotos tėvų namai buvo išdraskyti, jos broliai
besišypsant. Tik giliomis raukšlėmis išvagota jos kakta bylodavo apie
įstoję į partizanų gretas, o tėvai su dar vienu broliu ir seserimi
ilgą ir sunkų gyvenimą. Ne vien tik karo metas paliko rūpesčio vagą močiutės kaktoje, jai
išvežti į Sibirą, tuomet močiutė su seserimi Domicele pasislėpė nuo
sunkus buvo ir vėlesnis gyvenimas. Agotai ištekėjus, mirtis greitai
kareivių, paskubomis nutverdamos iš namų vos kelis savo daiktus.
pasiglemžė jos vyrą. Močiutei teko vienai užsiauginti dvi dukteris. Antrą
Manyčiau, kad ši prijuostė išliko iš dvidešimtojo amžiaus 3 - 4
kartą netekėjo, nes buvo išdidi ir norėjo savo mergaitėms tik gero ir
dešimtmečio.
supratingo tėvo. Galėčiau teigti, kad močiutė buvo stipri savo vidumi. Ji
Aš nepaklausiau savo močiutės, kiek jai tuo metu buvo
nebijojo gyvenimo išbandymų. Močiutė dar ir mus drąsindavo, o
metų, kai šią prijuostę audė, nes tuo metu, kai močiutė dar buvo
svarbiausia – mokė mus visose gyvenimo situacijose išlikti žmonėmis.
gyva, tai man mažai tebuvo įdomu. Tada man būdavo smagu ateiti
„Būkite teisingi ir šviesūs,“ – taip ji mums sakydavo.
pas močiutę ir atsisėsti jai ant kelių, priglusti prie jos krūtinės ir
Dabar žvelgiu į šią prijuostę ir matau sudėtingą audimo raštą. Tai
klausytis, kaip tyliai plaka širdis. O ji savo gyslotomis rankomis
– žakardinė prijuostė. Man sunku suprasti, kaip galima išausti rankinėmis
švelniai glostydavo man galvą.
staklėmis prijuostę tokiais plonais siūlais. Galiu tik pasidžiaugti, kad naginga buvo mano močiutė. Audinio ataudai – mėlynos medvilnės,
metmenys – rudos medvilnės ir juodos vilnos. Prijuostės apačia puošta rankų darbo gėlėtais nėriniais. Nerta plonu vąšeliu juodais
76
siūlais, gėlių motyvai – geltonais ir baltais. Darbą močiutė atlikusi labai kruopščiai. Nors prijuostė gana tamsi, tačiau į ją žvelgiant kyla šviesiūs prisiminimai. Prijuostė, kaip ir kiekvienas jos darbas, yra man labai brangi. Į jos rankdarbius žvelgdama ryškiausiai atsimenu močiutę ir darbui įgudusias jos rankas.
Deimantė Mačiulytė Deimantė Mačiulytė,
gimusi 1983 m. Kauno rajone, Zapyškyje. Baigė VDU filologijos bakalauro studijų programą. Šiuo metu gyvena Kaune, dirba bibliotekoje ir siekia įgyti filosofijos magistro laipsnį. Autorė mėgsta skaityti klasikinę bei filosofinę literatūrą. Domisi teatru, instrumentine muzika, moderniuoju šokiu. Žavisi Tolimųjų Rytų mąstymo tradicijomis, kultūra bei menu. Myli gyvūnus ir gamtą.
77
Daiktai, kurie pergyvena žmones
Ona Bimbaitė-Venslovienė (1917-2009) su sūnumi Petru. Apie 1999 m. Foto Gražinos Venslovienės nuosavybė. Kairėje: Onos Bimbaitės-Venslovienės apie 1936-1937 m. austas drobinis rankšluostis. Autorės nuosavybė.
78
Dažnai būna, kad daiktai pergyvena žmones.
pasiėmė su savimi. Reikia manyti, kad tie rankšluosčiai austi
Žmonės išeina, palieka šį pasaulį, o daiktai išlieka. Jie ne taip
apie 1936 ar 1937 metus, o gal ir anksčiau, nes 1938 metų
smarkiai priklauso nuo laiko, ne taip jo bijo. Ypač jei
vasarą Ona ištekėjo už savo vyro Petro. Taigi audė gana
nenaudojami buityje, guli kur nors padėti, neblogai
jauna, dar nesulaukusi dvidešimties. Kaip žinome, taip
prižiūrimi.
darydavo daugelis kaimo merginų, kad neateitų pas vyrą nuogos, plikos.
Noriu papasakoti apie rankšluostį, kuris atsidūrė
Anyta audė ir vėliau, bet jau ne meniškus
mūsų namuose prieš penkerius metus.
rankšluosčius, o milinius ir drobinius audinius, nes reikėjo
2009 metų vasarą mirė mano vyro Petro motina,
vyrui ir vienam po kito gimstantiems vaikams viršutinių ir
mano anyta Ona Bimbaitė-Venslovienė, sulaukusi 91 metų. Tuo metu ji gyveno Šiauliuose, Gegužių gatvėje,
apatinių drabužių. Pati juos sukirpdavo ir pasiūdavo. Tik
buvo nusipirkusi vieno kambario butuką daugiabučiame
šventadieniams rūbams siūti kviesdavosi šlubą siuvėją
name, anksčiau buvusiame darbininkų bendrabutyje. Be
Mažuiką arba nešdavo moterų siuvėjai. Audė turbūt iki 1958
abejo, liko daug daiktų: kai kurie iš jų atkeliavo iš Biržų raj.
metų, o tada jau pajėgė nusipirkti fabrikinių audinių arba
Žaliosios vienkiemio, kur mano anyta su savo vyru Petru,
gatavų drabužių. Pradėdavo austi po Naujųjų metų, kai dienos ilgėja,
mano šešuru, gyveno iki 1987 metų. Kitą dieną po laidotuvių ėmėme galvoti, ką daryti su
troboje darosi šviesiau. Ir taip iki pirmųjų pavasario darbų. O
likusiais anytos daiktais. Jos dukra Ona Venslovaitė-
ilgais rudens vakarais šukuodavo linus, paskui juos verpdavo.
Ivanovienė pasiūlė mums imti, ką tik norime.
Taip pat verpdavo sukarštas vilnas, iš siūlų megzdavo kojines
Pasitarę su vyru pasirinkome keletą smulkmenų, tarp
ir pirštines, kai prakiurdavo, adydavo jas. Taigi net rudens ir
kurių buvo senovinis pastatomas kryželis ir pora austinių
žiemos metu moterys daug dirbdavo, neturėdavo mums taip
rankšluosčių. Ona savo vaikams yra sakiusi, kad tai jos
įprasto laisvalaikio.
mergautiniai rankšluosčiai, austi kraičiui, kurį ji tekėdama
79
Vienas anytos austas rankšluostis iškeliavo į Čikagą
socialistų sąjungos pirmininkas. 1946 metais atvykęs į
2010 metais. Mano vyras Petras daug metų svajojo aplankyti
Lietuvą bendravo su LKP pirmuoju sekretoriumi Antanu
šalį, kur kadaise gimė jo motina. Tokia proga pasitaikė, kai
Sniečkumi ir paprašė, kad jo brolis Jonas su šeima nebūtų
jis tapo Amerikos lietuvių tautinės sąjungos paskelbto
tremiamas. Vis dėlto Jonas ir Julija trėmimų metu
literatūros konkurso laureatu. Tąsyk Čikagos lietuviai minėjo
slapstydavosi pas dukrą Oną arba kur nors kitur.
dvidešimtmetį,
Tiek Jonas, tiek ir jo žmona Julija buvo dideli pasakoriai.
„Dirvos“ laikraščio įsteigimo devyniasdešimt penkmetį,
Ypač mėgdavo fantazuoti Jonas. Tarkim, sėdėdamas prie
ALTS įkūrimo šešiasdešimtmetį. Iškilmių metu rankšluostį
biržietiško alaus ąsočio imdavo girtis: kai jis su žmona ir
kartu su lietuviškos duonos kepalu įteikiau Čikagos lietuvių
dviem vaikais išplaukė iš Amerikos į Lietuvą, visos
bendruomenės žmonėms.
Filadelfijos gražuolės susirinko jo išlydėti ir taip verkė, kad
Lietuvos
nepriklausomybės
atgavimo
net uosto krantinė buvo šlapia.
Norint papasakoti apie Oną Venslovienę, reikėtų prisiminti jos tėvus: Joną Bimbą ir Juliją Šoblickaitę-
1927 metais Bimboms gimė trečiasis vaikas Vytautas. Jis
Bimbienę. Atrodo, kad jie emigravo į Ameriką apie 1912
pagarsėjo tuo, kad 1962 – 1975 metais buvo Kauno
metus. Susitiko Bostone, kur Jonas dirbo plieno liejykloje, o
„Žalgirio“ vyrų krepšinio komandos vyriausiasis treneris.
Julija – audimo fabrike. Susituokę persikėlė į Filadelfiją. Ten
Kaune tuo metu buvo pasakojamas daugmaž toks anekdotas:
jiems gimė du vaikai: Jonas (1915) ir Ona (1917). Jie
„Iš Vilniaus atvažiavo žmogus, kuris atstovavo sostinės
nenutauto, neprarado tapatybės, nesusitaikė su emigrantų
krepšinio komandai „Statyba“. Važiuodamas taksi pas
dalia. Grįžo į Lietuvą 1921 metais. Po kurio laiko už sunkiai
Vytautą Bimbą į namus, pasipasakojo, kad atvyko siūlyti
uždirbtus dolerius nusipirko Biržų rajone esantį Judiškių
Vytautui Bimbai imti treniruoti „Statybos“ komandą.
palivarką. Gyveno pasiturimai, samdė berną ir mergą, taip pat
Taksistas tą atsakingą vyrą pavežiojo po Kauną ir vėl
ir piemenį bandai ganyti. Užtat po karo labai bijojo, kad kaip
atgabeno į geležinkelio stotį. O ten pasakė, kad greičiau
buožės nebūtų ištremti į Sibirą. Bet surado užtarėją. Jono
dumtų į Vilnių, nes už tokius nedorus kėslus Kaune gali
Bimbos brolis Antanas tuo metu buvo Amerikos lietuvių
„gauti į kaulus“.
80
Vytautas Bimba mirė 2001 metais, palaidotas Kaune,
pradėti organizuoti kolūkiai. Laikotarpis buvo negailestingas ir žiaurus. Bet ir tuo metu daug Lietuvos žmonių ūkininkavo,
Petrašiūnų kapinėse. Štai ką apie šį žmogų yra pasakęs Olimpinių žaidynių
nes reikėjo kaip nors išgyventi, išlaikyti šeimą. Venslovų
prizininkas, filosofas Arvydas Juozaitis: (...) Vytauto Bimbos
šeima susilaukė sūnų Algimanto (1941) ir Petro 1944) bei
darbas buvo neatsiejamas nuo viešumos, jis ir reiškė
dukros Onutės (1947). Norom nenorom mano šešuras Petras
viešumą, – ne ką mažiau. Treniruoti „Žalgirį“ tuo metu, kai
turėjo eiti naujai sukurto kolūkio pirmininko pareigas, nors
buvo kraunamas didysis Lietuvos krepšinio kapitalas, – štai
buvo lankęs Kupreliškio pradžios mokyklą tik vieną žiemą,
kas teko šiam ąžuolui. (...) Krepšiniui buvo lemta tapti mūsų
taigi buvo mažai raštingas. Bet vis dėlto sugebėjo išlaviruoti
pasididžiavimu, mūsų tautos likimo dalimi. Todėl kiekvienas
tarp rajono valdžios ir miško. Vėliau stambinant kolūkius
žmogus, įspaudęs krepšinio aikštelėje gilesnę pėdą, įspaudė
buvo paskirtas brigadininku. Teko rašyti įvairius raštus,
ją ir lietuvių širdyse. V. Bimbos pėda liks ilgam.“
pildyti žiniaraščius. Mano vyras Petras dar prisimena, kaip
O dabar apie mano anytą Oną Bimbaitę-Venslovienę.
tėvai netgi vasarą žibindavo žibalinę lempą, kurios šviesoje
Kaip jau sakiau, ji gimė JAV 1917 metais, būdama ketverių
naktimis pildydavo tabelius, tardavosi, kiek kam užrašyti
kartu su tėvais ir broliu Jonu grįžo į Lietuvą. Baigė Kadarų
arba nubraukti už simuliavimą darbadienių, skaičiuodavo
pradžios mokyklą, labai norėjo mokytis siuvėja, bet tėvai
pajamas ir išlaidas. Kolūkio gyvuliai badaudavo, pavasariop
nutarė, kad turi dirbti ūkyje, nes darbo buvo per akis. Ištekėjo
jie nebepastovėdavo ant kojų, tad juos rišdavo virvėmis prie
už dešimčia metų vyresnio Petro Venslovo, gražiai sugyveno,
tvartų sijų, o šerdavo stogų šiaudais. Ir taip keletą metų, kol
darbavosi nedideliame 12 hektarų ūkelyje, planavo ateitį,
po Stalino mirties kolūkiai pradėjo stotis ant kojų. Tada
gimė pirmasis sūnus Vytautas.
rajono valdžia pirmininku paskyrė saviškį, nes nebeliko
O tada Lietuvos istorija ėmė eiti nesuvokiamais vingiais:
baimės, kad jį gali nušauti partizanai.
1940 metais mūsų šalį okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga,
Mano anyta Ona turėjo savotišką humoro jausmą, kai
1941 metais užplūdo nacistinės Vokietijos kareiviai, 1944
reikėjo, mokėjo būti griežta, nelabai mėgo svetimus žmones,
metais vėl grįžo rusų valdžia, vyko pokario kovos dėl laisvės,
negreit su kuo nors susidraugaudavo, turėjo tam tikros
81
puikybės, nes buvo kilusi iš pasiturimų namų, pašaipiai žiūrėjo į tuos, kurie nemokėjo gyventi. Pati sunkiai dirbdama ir daug kuo rūpindamasi, nesuprato pritinginčių, neatsakingų žmonių, mėgo tvarką ir švarą. Reikia manyti, jos didžiausia vertybė buvo šeima. Anyta savo vaikus skatino mokytis, nelikti kaime, siekti švaresnio, ne fizinio darbo. Gal dėl to visi jos sūnūs baigė aukštuosius universitetinius mokslus, susikūrė savo gyvenimus Kaune arba Vilniuje, o dukra, nors turėjo tik aukšesnįjį išsilavinimą, daug metų dirbo įvairiose Šiaulių įstaigose vyriausiąja buhaltere.
Gražina Venslovienė,
gimusi 1960 m. Jurbarko raj., Varlaukyje. Augo Marijampolės rajone, Igliaukoje. 25 metus dirbo vokiečių kalbos mokytoja. Šiuo metu dirba Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Gyvena Kaune.
Gražina Venslovienė
82
83
Keptų obuolių aromatas iš pradingusių namų
Išliko tik ši snieguose užpustytos sodybėlės nuotrauka. Prienų raj., Tauliukų kaimas. Apie 1956-1958 m. Foto Almos Lenickienės nuosavybė.
Įvairiaspalvės skarelės – Manikutės palikimas, kurį saugo autorė.
84
Manikutė (pirmoji dešinėje) su savo šeima. Apie 1952 m. Foto Almos Lenickienės nuosavybė.
Jų močiutė turėjo daugybę: juodų, tamsiai mėlynų, švelniai balintos kakavos spalvos, pilkšvų, su ilgtais nukarusiais kutais ir be jų. Visos puoštos didelėmis ryškiaspalvėmis gėlėmis, tvarkingai sulankstytos ir dailiai sudėtos didžiulėje senovinėje skrynioje,
Vincas Lankevičius. Apie 1959 m. Foto Almos Lenickienės nuosavybė.
kurią kažkodėl vadino „kuparėliu“. Kuparėlyje buvo ne tik skarų, ten glaudėsi ir seni austiniai, pačios močiutės pasiūdinti sijonai, bliuzelės, prijuostės, dailiai siuvinėtos ar mereškuotos. Kiekvienas rūbas turėjo savo istoriją.
85
Šalia turtingosios skrynios puikavosi didelė tamsaus
Kai pradėjau atvažinėti pas močiutę, namuose gyveno tik
medžio dviejų durų spinta. Kai norėdavai praverti duris, jos
vienas iš penkių vaikų jis jau toli gražu nebebuvo vaikis, o
išdavikiškai girgždėjo taip pranešdamos visiems, kad kažkas
augalotas ir išvaizdus vyriškis vardu Vincas, nors močiutė jį visada
kėsinasi į joje saugomą turtą. „Tai Vincuko spinta, ir ten nevalia
vadindavo Vincuku kaip ir mano mamą Mariute, kitą jos brolį
kišti nosies, jei jo neatsiklausei, – ramiu švelniu balsu sakydavo
Adomėliu. Šiuose namuose visi vienas kitą vadino mažybiniais
močiutė, – ir nieko įdomaus ten nėra, tik švarkai, kariška forma ir
vardais, mane taip pat – Almute, o ir močiutė buvo sena, palinkusi
jo popieriai (taip vadino kažkokius dokumentus ir brėžinius).
į priekį taip, kad be lazdelės paeiti jai buvo sunku.
Vincukas rašto moka, mokslus miestelyje ėjo“. Kai kalbėdavo apie
Tai kas, kad amžius išbalino plaukus, prigesino akis, valia
Vincuko mokslus, močiutės balsas skambėjo pagarbiai, juk ne
liko ta pati – darbas vijo darbą, močiutė šeimininkavo, virė valgį,
daug raštingų žmonių savo ilgame gyvenime ji pažinojo, o
melžė karvutę, rūpinosi paršeliais ir daržu. Ji buvo be galo šilta,
Vincukas – jos vaikis.
nuovoki ir labai rūpestinga, pamiršusi save ir skausmus, kuriuos
Prisiminimų rūke ryškėja mažas medinis namukas su
turėjo kentėti dėl savo suriestos nugaros.
ūkiniu pastatu, dideliu kluonu, kuriame buvo daugybė senovinių
Ten būdama pasinerdavau į ramų, paprastą, saugų
padargų. Jis kvepėjo šienu ir šviežiai sukapota žole, kurią Vincukas
gyvenimą, pilną pagarbos, švelnumo, rūpestingumo, kur gyvenama
specialiu prietaisu ruošdavo karvutei.
ir rūpinamasi vienas kitu ne tam, kad gautum naudos, o tam, kad
Visam šiam pastatų ansambliui ir jų gyventojams
pasijustum saugus, reikalingas, laimingas...
„vadovavo“ močiutė – trapi, mažutė, šiltų mėlynų akių moteris
Skaityti močiutė nemokėjo, todėl labai džiaugdavosi
vardu Manikutė, gimusi XIX a. pabaigoje, užauginusi penkis
manimi, kai aš jai rodydavau „koncertus“: deklamuodavau,
vaikus, iš jų du ne savo: „Pamestinukai, vaikai gi nekalti, kad
dainuodavau ir šokdavau, apsirėdžiusi močiutės austais ir siūtais
žmonės durniuoja ir šaudosi,“ – sakydavo apie anuodu močiutė.
sijonais bei skaromis iš paslaptingojo kuparėlio. Man buvo taip
Visus vienodai mylėjo, prižiūrėjo, namelis mažas, bet vietos
gera.
visiems gana.
Paskui melsdavosi, rami, susikaupusi, atsidavusi. Man labai patikdavo į ją žiūrėti. Močiutės veidas tarsi švytėdavo. Mano
86
vaikiška vaizduotė bandydavo sukurti jos galvai švytėjimą visai
Visas kaimelis vaišindavosi. „Visiems užteks, tokia
kaip šv. Mergelei Marijai. Mane taip pat išmokė Rožinį kalbėti, ir
gausybė, pasirinkit, kaimynėle, daug šiemet priaugo,“ – sakydavo
aš, atsisėdusi šalia, nutaisiusi šventą savo veidelį bandydavau būti
dusliu balsu Vincukas,
tokia kaip ji. Tik dabar suprantu, kad šešerių metų mergaitei, tai
Tikrai daug, ir taip kasmet – vienos veda, kitos ilsisi. Ir kaip
per sunki užduotis, bet tada aš tikėjau, kad ir aš tokia kaip ji.
neves, neaugins obuoliukų, juk tokios mylimos buvo. Ateina,
Menu gražius vasaros vakarus, šiltus ir kvepiančius žeme ir
būdavo, Vincukas į sodą, kiekvieną apkabina, paglosto, kalbina ir
obuoliais. Obuoliais močiutės gryčioje kvepėdavo ištisus metus.
taip meiliai žiūri, kad net dabar man gražu prisiminti.
Už lango augo didžiulis sodas, visoje apylinkėje tokio nebuvo.
Visada mane vesdavosi „obelų pažiūrėti“, obuoliukus surinkti. Žiūrėjau į jį, klausiausi neaiškaus murmėjimo, supratau
Sodą puoselėjo ir prižiūrėjo Vincukas.
tik viena, kad labai jau brangios jam tos obelys buvo. Močiutė
Jo niekas niekada nevadino Vincu, nebuvo reikalo. Tylus, susikaupęs,
šiek
tiek
bauginamai
paslaptingas
ir
kartais sakydavo, „kad taip savus vaikus galėtų myluoti, tai laimės
nuolat
man senai būtų...“, ir po šių žodžių neretai ašarą nubraukdavo.
besišypsantis, toks Vincukas liko mano atmintyje. Aš net nežinau ar jis tikrasis Manikutės sūnus, ar „pamestinukas“. Močiutė juo
Augo gražusis sodas, vaisius vedė, o gyvenimas ėjo
labai rūpinosi ir gerbė, o jis gyveno čia, namuose. Nežinau ar jis
balindamas Vincuko plaukus, įbrėždamas vis naujas raukšles jo
turėjo savo šeimą, ar gyveno su mama dėl jos, o gal dėl savo sodo?..
veide. Jau daug vėliau, mano mama kartais pykdavo: „Per tas
Tai liks nežinioje, nes mažam vaikui tokie klausimai nekilo, o
obelis nė daržas neauga“, tačiau Vincukas tik nusišypsodavo ir
dabar jau nebėra pas ką paklausti. Sodas... Dieve, koks jis didelis ir kvepiantis!
atsakydavo: „Tai kas, Mariute, dabar morkų nusipirkt gali, o va,
Jau leidžiantis nuo šlaito, iš toli, matydavosi garsusis
obuoliukai – tai kas kita, ir žalią suvalgai, ir pasikept gali...“
Vincuko sodas, pilnas vaisingų obelų apkibusių rausvais, geltonais,
Kai po daugelio metų atvažiuodavome su mama Vincuko
žalsvais obuoliais...
pažiūrėti, vaistų atveždavome, maisto, jis visuomet mus vaišindavo pečiuje keptais obuoliai, nesvarbu, kad ir vasara būdavo, mūsų
87
laukdamas Vincukas kepdavo obuolius. „Taip geriau, kitokių jau nebeįkandu, che, che, che“, – juokdavosi savo bedante burna. Jų seniai nebėra, atgulė kaimo kapinaitėse, prie bažnytėlės, kurioje aš pirmosios Komunijos priėjau. Visa, kas jiems buvo svarbu, nukeliavo užmarštin, sunyko pastatai, išpjovė sodą... Liko prisiminimai, jausmas, laimingos vaikystės šiluma. Buvo labai gera pažinti, pajusti šiuos žmones, pamatyti jų buitį, bendrauti, paprasčiausiai būti su jais. Jie tikri, nuoširdūs, atviri ir labai geri. Jie buvo ŽMONĖS ir aš juos pažinojau, manyje teka dalelė jų kraujo. Kai man būna labai gera, akyse matau geltoną spalvą. Šį savo gyvenimo tarpsnį norėčiau pavadinti GELTONA.
Alma Lenickienė,
Noriu pasakyti jiems AČIŪ už tai, kad buvo ir gyveno. Tikrasis senelės vardas, manau, buvo Monika, bet šiuose
gimusi 1969 m. Prienuose. Edukologijos magistrė, baigusi Šiaulių pedagoginį universitetą. Gyvena ir dirba Kaune. Bibliotekininkė.
namuose visi vieni kitus vadindavo mažybiniais vardais: Vincukas, Mariutė, Adomėlis. Dabar Manikutė ramiai ilsisi Tauliukų kaimelio kapinaitėse. Alma Lenickienė
88
89
Kas, kad daiktas, ne žmogus
Prie namų Kaune, Panemunėje. Tėvai Natalija ir Kazimieras Samušiai su dukromis Ina, Danute ir sūnumi Rimantu. 1949 m. Foto Danės Samušytės nuosavybė.
Mamelė Natalija Kulvinskaitė-Samušienė (gim. 1912 m.), žemiau, su drauge Onute Kuncaityte. 1938 m. Foto Danės Samušytės nuosavybė.
Mamelės kraitinė spinta, išsaugota iki šių dienų. Foto autorės.
90
Natalija Samušienė (dešinėje), gim. 1902 m., su seserim Ona Katiliene.1959 m., Panemunė. Foto Danės Samušytės nuosavybė.
Natalija Kulvinskaitė-Samušienė su draugais irstosi Paežerių ežere. 1938 m. Foto Danės Samušytės nuosavybė.
Natalija Kulvinskaitė-Samušienė (stovi antroje eilėje pirma iš dešinės) su Paežerių kaimo draugėmis. 1937 m. Foto Danės Samušytės nuosavybė.
91
Neturime mamelės su tėteliu vestuvinės nuotraukos,
jau Panemunėje. Tik gaila, kad ratelį per žioplumą kažkur nudaigojome, galvodami, kad jau nebereikės, o ir vietą užima.
ne fotografuotis keturiasdešimtųjų birželį rūpėjo, jau karo aidai griaudė visai netoliese. Tačiau džiaugiamės, kad išlaikėme iki šių
Dar buvo didelė komoda ir kuparas, į juos irgi šis tas
dienų mamelės kraitinę spintą, nors ir neįmantrią, bet puoštą
tilpdavo, bet jų jau seniai nelikę. O spinta, kiek pamenu,
medžio raižiniais, uosinę.
septynerius metus pragyveno Gudeliuose, kaime tarp Pilviškių miestelio ir Vilkaviškio, kur mamelė nutekėjo į marčias.
Užtat visais laikais nenusibodusią, tik rankenėlės gal
Vėliau mūsų spinta keliavo vežimu iš Gudelių į
ketvirtos jau pakeistos. Ne todėl, kad mados keitėsi, o kad labai jau
Dar-dar-dar...
dardėjo
keliais
aštuoniasdešimt
daug rankų per septyniasdešimt trejus metus šios spintos stalčius
Panemunę.
traukė ir duris varstė.
kilometrų, o šalia tėtelio su mamele kraustėsi į naują vietą gyventi
O juk sutilpdavo kartais visų aštuonių šeimos narių
ir močiutė Magdelena, Ina, Rimas ir aš, Dana, nors kelionės visai
apatiniai ir viršutiniai rūbai, patalynė, staltiesės ir rankšluosčiai...
neprisimenu, tik iš mamelės pasakojimų įsivaizduoju, kad taip
Daug buvo pačios mamelės austų, dar ir dabar kelios staltiesės
buvo. Keturiasdešimt kilometrų, vieną naktį pernakvojus pas
išlikusios, tik gaila, kad vyno ir silkių likučiai ant jų paliko savo
Skriaudžių kleboną, o ryte ir vėl į kelią Kaunan. Bet šitos damos – uosinės spintos – nuo pat
žymes.
atsiradimo, visi mūsų šeimą lydėję įvykiai, įrašyti jos atmintin.
O kur dar abu broliai – dėdės Kazimieras ir Vincas –
Iki praėjusių metų spinta, uoliausiai mūsų šeimai
apausti ir aprengti buvo, juk ne krautuvėse pirktus apatinius dėvėjo.
tarnavusi, buvo išardyta ir metus laiko jai buvo leista pailsėti:
Abu dar buvo bernaičiai, o močiutė jau tada labai silpnai matė. Mamelė pasakodavo, kad ausdavo tik vėlų rudenį ir
išrinkta į dalis ji pragulėjo sandėliuke, kol namus remontavome. O
žiemą, dažniausiai vakarais prie žibalinės lempos arba žvakių
jos išrinkimas buvo daugiau nei paprastas – tik ištrauki medinius
šviesos. Ir ne tik ausdavo, bet ir daug siūlų priverpdavo. Išaustas
kaiščius iš kiaurymių ir viskas – nei vienos vinies, nei vieno varžto.
medžiagas velėdavo šalia namų esančiame Paežerių ežere, mat jis
Mat, kaip meistriškai Smetonos laikais baldžiai gamindavo. Visi kiti baldai po remonto iš mūsų namų nukeliaus
buvo gal tik dešimt metrų nuo namų. Verpdavo vakarais ir vėliau,
ar jau nukeliavo kas kur: ar krosnelei pakurti, ar tiesiai į šiukšlyną...
92
Juk prie jų gaminant mažai buvo rankomis prisiliesta, gal tik kilnota nuo vieno agregato prie kito, o ir neatlaikė laiko išbandymų, sukrypo, sulūžo ar iš mados išėjo, o ir atsinaujinti norisi. Tačiau senoji draugužė liks su mumis dar ilgai, tik dabar prie jos reikės parinkti į drauges lovą, komodą, o gal dar kokį veidrodį, kad ji save matytų ir didžiuotųsi, kokia ji dar tvirta ir ilgaamžė. Tikiuosi, kad šios spintos dar laukia netrumpas gyvenimas. O gal ir sugalvos ji pati arba kiti, kad jai jau laikas pasitraukti iš kelio, kad jau atitarnavo savo amžių ir metas užleisti kelią naujesniems, šiuolaikiškesniems baldams. Kas žino?..
Danė Samušytė,
Užteks, kad ją kartais už nuopelnus atsimins, galbūt pažiūrėję
gimusi 1947 m., Kaune. Buvusi ekonomistė, vadybininkėapšvietimo specialistė. Dalyvauja Panemunės bendruomenės veikloje. Kelionių fanė.
nuotrauką, kas, kad daiktas, ne žmogus, o su ja vėl grįš prisiminimai apie mums brangius žmones.
Danė Samušytė
93
Vienas motyvas
Viršuje: Apytalaukio bažnyčios altorius, apdengtas raudono aksomo medžiaga, siuvinėta nuostabiu gėlių ornamentu. Žemiau: staltiesė, išsiuvinėta Janinos Kongelytės-Markevičienės apie 1940 m. motyvu, kuris puošė Apytalaukio bažnyčios sakyklos uždangą.
Janina Kongelytė-Markevičienė, būdama dvidešimties metų susirgo šiltine. Čia ji nufotografuota stebuklingai pasveikusi, tik plaukai dėl ligos buvo trumpai nukirpti ir paslėpti po skarute. Apie 1940 m. Foto Stefanijos Chreptavičienės nuosavybė
94
Zabielų dvaras, kuriame dvaro siuvėja tarnavo Teresė Kongelienė. Carinės Rusijos pašto atvirukas, XX a. pradžia. S. Chreptavičienės nuosavybė. S. Chreptavičienės 80-metė bobutė Teresė Kongelienė, Zabielų dvaro siuvėja, siuvo drabužius grafams Zabieloms, o senelis tarnavo dvaro ūkvedžiu. Vieną suknią ji pasisiuvo sau ir išsiuvinėjo taip gražiai, kad dar ilgai suknelei susidėvėjus, jos fragmentas, įrėmintas tarsi paveikslas, kabojo ant sienos virš autorės lovos, kai ji dar buvo maža.
95
Prieš mano akis – drobinė siuvinėta staltiesė. Sena,
pamokslą. Dabar jau to nėra, sakyklos stovi nenaudojamos, o kunigas turi garsiakalbį ir pamokslauja prie altoriaus.
senutėlė, gal jai kokie 75 ar 80 metų. Ją audusios ir siuvinėjusios
Aš tą užtiesalą irgi buvau pastebėjusi ir labiausiai
rankos jau seniai ilsisi Apytalaukio kalnely. (Apytalaukio parapija
man patiko siuvinėtas gėlių ir kaspinų vainikas aplinkui.
glaudžiasi prie Nevėžio už 3 kilometrų nuo Kėdainių ir yra garsi
Bobutė papasakojo, kad tą užtiesalą siuvinėjo garsi
jau tuo, kad čia gimė ir augo Nobelio literatūros premijos laureatas
parapijos bažnytinių rūbų siuvinėtoja ponia Regina. Kadangi
Česlovas Milošas). Prisimenu savo bobutę Teresę Kongelienę (1887 -
užtiesalo būta labai ilgo, tai bobutė, kuri tuo metu buvo dvaro
1980), labai šviesią asmenybę mano gyvenime. Ji buvo ne tik
siuvėja, padėjo jai tą užtiesalą išsiuvinėti. Kaip dovaną už pagalbą
profesionali siuvėja ir siuvinėtoja, ne tik ūkininkė ir bitininkė, bet
gavo siuvinėjimo siūlų ir mintyse jau įsivaizdavo, kad panašiu
ir didžioji knygų skaitytoja, jaunystėje bendravusi su Maironiu. Jei
motyvu siuvinės savo namams staltiesę. Bet metai bėgo, bobutė ištekėjo, iš Zabielų dvaro
gyventų dabar, gal būtų rašytoja: taip gyvai mokėjo apie viską
siuvėjos tapo ūkininke, keturios dukrelės gimė viena po kitos,
papasakoti.
darbas vijo darbą, ir apie staltiesę net užmiršo.
Ji buvo mano didžioji siuvinėjimo mokytoja, tačiau prisimenant ją, iškyla ir sunkūs pokario laikai. Sekmadieniais
Po daugelio metų pas savo krikšto motinėlę Janiną
bobutė ir aš visada bažnyčioje. Bobutė vis meldžiasi ir meldžiasi,
Kongelytę-Markevičienę (mirusi 2005 m.), aš pamačiau didelę,
verkia, ir vėl meldžiasi, o aš, penkiametė, slapčia dairausi po
apvalią staltiesę iš naminės drobės, kuri buvo sukomponuota iš
spindinčias bažnyčios grožybes ir negaliu sulaukti, kada bobutė
keturių dalių ir išsiuvinėta tuo vaikystėje mane žavėjusiu motyvu.
persižegnos, ir tada jau bus galima paklausti, kas paveiksluose
„Motinėle, – paklausiau, – iš kur ta staltiesė?“
pavaizduota ar koks šventasis šalia altoriaus stovi.
„Čia mano pats brangiausias rankų darbas, – atsakė
Vieną kartą bobutė pati prašneko apie purpurinį
krikšto motinėlė. – Kai man buvo apie dvidešimt metų, mama
siuvinėtą užtiesalą, apjuosiantį sakyklą, iš kurios kunigas sakydavo
padovanojo man labai gražių siuvinėjimo siūlų ir didelį gabalą namuose austos drobės. Paskui papasakojo apie savo jaunystės svajonę. Aš pasiryžau tą jos svajonę įgyvendinti. Siuvinėjau
96
kelerius metus, kai tik rasdavau laisvo laiko, net naktimis. Vis važinėdavau į Apytalaukio bažnyčią ir žiūrėdavau spalvų derinius bei siuvinėjimo būdą, kad kuo panašiau viską išpildyčiau. Gavosi gražus darbelis, kurį visi pastebi“. Krikšto motinėlė man parodė specialų lankelį, kurį prisitvirtinus prie stalo galima siuvinėti abiem rankomis. „Tai labai kruopštus ir reikalaujantis atsidavimo darbas, – toliau aiškino motinėlė, – aišku, dabar jūs to nemokate. O ir kam? Siuvinėjimo mašinos viską padaro ir greičiau, ir vargti nebereikia. Bet ir išmesti negaila – juk širdies į darbą neįdėta“. Oi motinėle, kiek daug tiesos tavo žodžiuose. Dabar,
Stefanija Chreptavičienė,
kai aplink tiek daug daiktų, mes mėtome juos į visas puses, kad gimusi 1942 m. Taip autorė rašo apie save: „Man 72 metai, taigi esu „gili“ pensininkė. Gimiau Kaune ir čia praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį. Beveik visą darbingą laiką dirbau mokymo centre, kuris rengia darbininkus Kauno statyboms. Užauginau du vaikus ir turiu šešis anūkus. Labai mėgstu megzti, siuvinėti ir austi. Bet pats didžiausias mano pomėgis – knygų skaitymas. Kartais bandau užrašyti kai kuriuos įdomesnius gyvenimo įvykius.
turėtume daugiau erdvės ir neuždustume. Bet, kai prieš tave guli tau brangių žmonių rankomis siuvinėta staltiesė, tu jos tikrai neišmesi. Tu glausi ją prie širdies, kad pajustum senelių ir tėvų meilę bei tarsi susijungtum su jais.
Stefanija Chreptavičienė
97
Šepetys iš Benskaus kromelio
Šepetys, kuriuo mes, mergaitės, šukuodavome plaukus, dabar yra Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos etnografijos muziejaus eksponatas.
Iš kairės į dešinę: sesės Dalė, Birutė, Gražina (autorė), Irena, tėtis Vincas. Už nugaros stovi mamytė Genovaitė, besilaukianti penktos dukros Daivos. Apie 1961 m. Foto G. Kepežinskienės nuosavybė.
98
„Nuo Svėdasų miestelio, Jaros ir Šventosios upių santakos link, už trijų kilometrų, tarp kalnų ir kalniukų stūkso į Vosintos upelį atsirėmęs mažai kam žinomas Grikiapelių kaimas. Jį kai kas net Grikonėliais vadina,“ – rašė 1938-aisiais metais poetiškos sielos svėdasiškis, gimęs ir gyvenęs Grikiapelių kaime, buvęs žymus savo krašto patriotas, bankininkas, verslininkas, ekonomistas, politikas ir visuomenininkas Adomas Prūsas savo knygoje „Gyvenimo keliai“. Kada šis kaimas įsikūrė tikslių žinių nėra: gal baudžiavos laikais, kuomet šio kaimo žemės priklausė Marikonio dvarui, o gal ir dar seniau – IX-XII amžiais, kuriuos mena ant Šventosios kranto kaimo teritorijoje iki mūsų dienų išlikę paminkline lenta pažymėti senkapiai, dabar vadinami Milžinų kapais. O kaimo legenda pasakoja: „Kai dvaro žemes skirstė Mamytė su dukromis jauniausios sesės Daivos vienuolikos klasių baigimo šventėje. Priekyje – pirmasis anūkas Artūras. Apie 1979 m. Foto G. Kepežinskienės nuosavybė.
į kaimus, matininkas apsigyveno pas vieną gaspadorių, kuris jį pavaišino grikine babka (tai naminėmis girnomis malta, moliniame puode virta rupių grikinių miltų košė). Vaišės matininkui taip patiko, kad kaimą jis pavadino Grikiapeliais (grikių pelais)“.
Anykščių krašto Svėdasų parapija gerai žinoma, nes
Tokiose gražiose apylinkėse prabėgo mano vaikystė.
yra mūsų tautos rašytojo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto
Mūsų tėvai užaugino gausią pavyzdinę šeimą. Vinco ir Genovaitės
gimtinė. Šį gimtąjį kraštą jis labai mylėjo ir gražiai savo raštuose
Matelių šeimoje gimėme mes, penkios sesės: Dalė (1950), Gražina
aprašė.
(1952), Irena (1955), Birutė (1956) ir Daiva (1961).
99
Mūsų tėvai buvo dori, darbštūs kaimo žmonės.
Mūsų namuose visuomet mėtėsi patriušęs šepetys,
Mamytė dirbo karvių melžėja, o tėtis laukuose, vėliau kiaulių
padarytas iš paršo (kuilio) šerių. Jį vertinti pradėjome tik tuomet,
fermose šėrėju. Tėtis laikė bites. Tėčiui mirus bites prižiūrėjo
kai neliko tėvų. Kaip šis šepetys atsirado mūsų namuose, dabar
mamytė.
sunku pasakyti. Galbūt tėvai galėjo įsigyti iš vaikščiojančių po Mūsų mamytė buvo paprasta, geros širdies moteris,
kaimus žydelių, kurie nešiodavosi kromelius.
mėgdavusi tvarką. Visuomet atsiminsiu, kaip ji su ražu šveisdavo
Kaimo
žmonės
pasakojo,
kad
aplinkiniuose
virtuvės grindis, kai laukdavome svečių ar švenčių, o vėliau mūsų,
kaimuose lankydavosi žydelis Benskus iš Svėdasų miestelio. Jis
pargrįžtančių iš studijų. O kokias vaišes paruošdavo belaukdama!
vaikščiodavo pėščias, su maišu ant pečių ir lazda rankoje, matyt,
Vištytė su bulvytėmis arba blynai su dažiniu (bulvių koše), burnoje
nuo kaimo šunų atsiginti ir maišui ant peties nešti. Benskus ne tik
tirpstančios bandelės su cinamonu ar uogiene... Iki šiol jaučiame jų
pardavinėdavo, bet ir supirkinėdavo tuščius butelius, veršelių ir
skonį.
avių odas, tik, žinoma, pigiau, nes iš namų. Buvo aukšto ūgio, „Apie mamytę galėčiau rašyti ir rašyti, kalbėti ir
liesas, reta ruda barzda, užnešiotais neplautais rūbais. Todėl mažus
kalbėti, nes po tėvelio mirties, kol baigiau vidurinę mokyklą,
vaikus tėvai gąsdindavo: „Jei neklausysite, tai, kai ateis Benskus
gyvenome kartu,“ – prisimena jauniausioji sesė Daiva.
su terba, atiduosim, kad išsineštų“. Visi vaikai šio žydelio bijojo.
„Buvome labai geros draugės, plepėdavome apie
Giminaičiai prisimena, kad po tokį panašų šepetį
viską. Jai visada viskas rūpėjo iki smulkmenų, ypač apie
kaime turėjo daugelis šeimų. Pusseserė Rima taip pat turi tokį
kavalierius. Žiemos vakarais jai labai patikdavo, kai aš garsiai
šepetį namuose. Jie mano, kad tai šukos linams šukuoti. Mes to
skaitydavau knygas. Pavyzdžiui, „Dievų mišką“ aš perskaičiau tik
neprisimename. Gerai tik prisimenu, kaip mūsų kaimo laukuose
jos dėka. Ta knyga man labai nepatiko, bet mamytė sakydavo: „Aš
buvo auginami linai. Mes visos sesės padėdavome rauti tėvams
atsigulsiu, o tu man paskaityk“.
juos. Vėliau tėvai mindavo, brukdavo ir turbūt šukuodavo linus,
Visada jaučiausi mylima, laukiama, lepinama. Net ir
nes prie tvarto būdavo didelės krūvos spalių. Spalius nešdavome į tvartus, kad būtų šilčiau gyvuliams.
studijų laikais mėgdavau grįžusi sėsti jai ant kelių, apkabinti, o ji man visada švelniai sakydavo: „Čia mūsų mažoji“.
100
Tačiau gerai prisimename, kaip šiuo šepečiu mamytė
stipriau laikosi prie šakelių. Lapinį pumpurą perlaužus matyti
mus visas šukuodavo. Buvo pokario laikai, kitokių šepečių nebuvo.
gelsvi lapeliai su gelsva, kvapia, dervinga medžiaga. Iš topolio
Mūsų plaukučiai buvo silpni, todėl mamytė darydavo
pumpurų gaminami užpilai, nuovirai, spiritinės ištraukos, tepalai.
plaukams tepalą iš topolių. Gal todėl visos turime gana gražius plaukus. Sesė Dalė prisimena, kad mamytė topolių gumbus
Gražina Matelytė-Kepežinskienė
rinkdavo anksti pavasarį ir juos sumaišydavo su kiaulių taukais. Tuomet prieš plovimą mama ištepdavo tuo tepalu visoms galvas, šiek tiek įtrindavo ir per dieną palaikydavo. Vakare pirtyje galvas išplaudavo. Plaukai žvilgėdavo, būdavo švelnūs ir panašu, kad po truputį stiprėdavo. O mama, išsitepusi šiuo tepalu, vaikščiodavo visą savaitę, nes jos plaukai buvo labai sausi. Ji išsiplaudavo ir vėl išsitepdavo. Didelis topolynas visuomet augo prie mūsų namų (dešinėje pusėje). Teko pasidomėti šiuo augalu. Pasirodo, kad šis ypatingas gluosnių šeimos medis yra tuopa.
Tik liaudies yra
vadinamas jovaru, jievaru, topoliu. Tuopos Lietuvoje retos – nors
Gražina Matelytė-Kepežinskienė,
sodybose jų pasitaiko, ypač, kur žemė laidi, smėlėta. O mūsų
gimusi 1952 m. Anykščių rajone, Grikiapelių kaime. Muzikė, kultūros darbuotoja, pedagogė ir muziejininkė. Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos direktorės pavaduotoja etnokultūrai, vadovauja vaikų folkloro ansambliams „Šilinukai“ ir „Tautinukai“, mokykloje įkūrė etnografinį muziejų ir surinko per tūkstantį muziejinių eksponatų. Už šią aktyvią veiklą 2011 m. autorė yra apdovanota III laipsnio Santakos Garbės ženklu.
Grikiapelių kaimo žemelė tokia ir yra. Šių tuopų lajas dažniausiai sudaro kelios storesnės šakos, žievė – beveik juoda, suaižėjusi, lapai – su šviesiai žalia apatine dalimi. Vaistams pumpurai buvo renkami kovą ir balandį – prieš jiems išsprogstant. Vaistams ir tepalams tinka ne visi tuopų pumpurai, tik lapiniai, kurie yra mažesni, pailgi, minkštesni ir
101
Gyvenimas su kontrabosu
Ramūnas Reklaitis su savo kontrabosu J. Gruodžio konservatorijoje. Apie 1964 m. Foto Danutės Reklaitienės nuosavybė.
102
Apie 1953 metų rudenį, pabaigęs Panemunės 13-
savo pirmąjį nuosavą instrumentą – kontrabosą. Tai buvo jo
osios vidurinės mokyklos ketvirtąją klasę, tuo pat metu tarnavęs
gyvenimo svajonė. Dalindamasis prisiminimais, vėliau jis vis
Aukštosios Panemunės bažnyčioje klapčiuku, mano būsimas vyras
minėdavo, kokį džiaugsmą patyrė, kai pagaliau išsvajotąjį
Ramūnas Reklaitis su sesers Ievos pagalba atvyko į Kauno vaikų
instrumentą galėjo laikyti savo rankose.
muzikos mokyklą. Įstojęs į pirmąją klasę, berniukas stropiai ją
Baigęs konservatoriją ir su nuosavu kontrabosu,
lankė, nors važiuoti tekdavo iš Panemunės į Kauno senamiestį gana
Ramūnas Reklaitis pradėjo uždarbiauti grodamas restoranuose, nes
toli. Nuvykti į mokyklą ir paruošti pamokas padėdavo jo sesuo,
reikėjo padėti motinai. O netrukus susitaupęs jis nusipirko dar ir
kuri už brolį buvo gerokai vyresnė. Tai ji pirmoji pastebėjo brolio
bosinę gitarą, kad užsidirbus nors šiek tiek pinigų sau ir mamai. Tačiau nuo 1971 metų situacija pasikeitė: jį pakvietė
gabumus ir buvo jo mokytoja, juolab vėliau pati baigė pedagoginę
groti į Kauno muzikinį teatrą, tai buvo jo dar vienos svajonės
mokyklą. Ramūnas mokėsi styginių instrumentų klasėje.
išsipildymas. Kadangi teatre jo instrumento nereikėjo, tai jis
Pirmasis jo gitaros mokytojas buvo gerb. Rimkevičius. Po daugelio
kontrabosą parsivežė į namus ir pasistatė miegamajame prie lovos.
metų ir man teko su vyru apsilankyti jo namuose Žaliakalnyje, o
Būdavo, jei aš valydama dulkes nors truputį sujudinu ir
nuoširdus priėmimas, kurį surengė mums mokytojas, išliko ilgam.
instrumentas subilda, Ramūnas į mane taip griežtai pasižiūri, kad
Ramūnas
aš sprunku iš kambario, kad neimtų bartis, jog neatsargiai elgiuosi.
pasirinko kontrabosą ir su juo susiejo visą savo gyvenimą. Baigęs
Buvo akivaizdu, kaip labai jis savo instrumentą vertino ir
muzikos
prižiūrėjo.
Mokydamasis
mokyklą,
jis
muzikos
toliau
tęsė
mokykloje
mokslus
Gruodžio
Muzikinio teatro kolektyve Reklaitis buvo gerbiamas
konservatorijoje, taip pat styginių klasėje, kur pasirinko
už savo punktualumą, muzikalumą, atsidavimą savo darbui, todėl
pagrindiniu dalyku kontrabosą.
netrukus buvo paskirtas styginių grupės koncertmeisteriu.
Vyro tėvai vertėsi sunkiai, bet padedant Ramūno
Kai teatras atostogaudavo, Ramūnas su kolektyvu (ir
krikšto motinai, jo vyresniajai seseriai Ievai ir motinai jis įsigijo
ne tik iš teatro), važinėdavo po kitas pasaulio šalis, susitikdavo su lietuvių bendruomenėmis, joms koncertuodavo.
103
Koncerto metu vienoje Šveicarijos bažnyčioje, Ramūną ištiko pirmasis infarktas, jis, kaip stovėjo su kontrabosu, taip ir išsilaikė instrumentą apsikabinęs, kad nenugriūtų, kol atvyko medikai. Mat vietinis dirigentas pastebėjęs, kad muzikantui pasidarė negera, skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Vėliau vyras atsiminė, kaip prasiskyrę bažnyčios salėje žmonės, padarė taką medikams, jam suleido vaistų ir skubiai išvežė į ligoninę. Čia muzikantas pragulėjo virš savaitės ir su visais koncertavusiais kolegomis grįžo į Lietuvą, kur tęsė gydymą. Po šio įvykio gydytojai uždraudė keliones bei didelę įtampą. Apsigydęs Ramūnas toliau dirbo teatre, kol vieno spektaklio metu jį ištiko antras infarktas, po kurio jam teko palikti teatrą visiems laikams, nes toliau dirbti uždraudė daktarai.
Danutė Reklaitienė,
Nuo to laiko Ramūnas daugiausia laiko praleisdavo gimusi 1944 m. D. Reklaitienės gyvenimas buvo susijęs su muzika, amatais ir prekyba. Gyvena Kaune.
namuose. Jį lankė kaimynas ir menininkas Romas. Supratęs apie didelį jo prisirišimą prie kontraboso, Romas savo rankomis pagamino nediduką kontraboso maketą ir atnešęs padovanojo muzikantui,
pakabindamas
miegamajame
virš
lovos.
Tą
nepamirštamą akimirką aš mačiau savo vyro džiaugsmo ašaras.
Danutė Reklaitienė
104
105
Mažasis namelis
Felicijos Noreikaitės-Jurevičienės (1923-2002) paveikslas „Mažasis namelis“, apdovanotas bronziniu medaliu Sąjungos liaudies pasiekimų parodoje 1987 m. už tautodailės darbus. Foto I. Rastauskienės nuosavybė.
Felicija Noreikaitė-Jurevičienė. Kaunas. 1959 m. Foto I. Rastauskienės nuosavybė.
106
Važiuojam Šiaurės Lietuvos keliais Joniškio link. Lygumos, lygumos... Derlingi laukai suarti, išakėti, sudygę žiemkenčiai laukia pirmojo sniego, pakelėje sutūpę tvarkingos
Kairėje: Seneliai Laurynas Noreika ir Ona Krištopaitytė-Noreikienė (dešinėje), užrašas kitoje pusėje: „Prisiminimui mylimų tėvų. 1928 m.“ Foto I. Rastauskienės nuosavybė.
sodybos, auksu spindi beržai. Gamtoje ruduo, o mintys jaudinančios ir neramios.
Dešinėje: Mama Felicija (kairėje) ir jos sesuo Ona Noreikaitė-Indriulienė (dešinėje), centre sėdi teta. 1939 m. Foto I. Rastauskienės nuosavybė.
Tai mano mamos gimtinė – darbščių, nuoširdžių, paprastų,
107
vaišingų ir kūrybingų, kalbančių gražia aukštaitiška tarme, žmonių
paveikslus, albumus, 4 knygas ir padovanojome muziejui. Tarp jų
kraštas.
yra paveikslas, už kurį Felicija Noreikaitė-Jurevičienė 1987 metais Felicija Noreikaitė-Jurevičienė (1923-2002) gimė
Maskvoje buvo pripažinta II-ojo sąjunginio Liaudies kūrybos
Joniškio rajone, Medginų kaime. Jos tėvas Laurynas Noreika vedė
festivalio laureate ir apdovanota bronzos medaliu.
vėlai, eidamas penkiasdešimtuosius metus. Lauryno tėvas
Paveikslas „Mažasis namelis“ tapytas ant drobės
Dominykas Noreika tame krašte turėjo savo dvarelį ir valdė 50
ryškiais aliejiniais dažais, formatas 83x69 cm. Jame pavaizduotas
hektarų dirbamos žemės. Tais laikais sūnus, kuriam buvo
mūsų kieme buvęs ūkinis pastatas, o vėliau, pristačius verandą,
paliekamas ūkis, pirma turėjo ištekinti seseris. Tik po to Laurynas
tapęs mamos kūrybinėmis dirbtuvėmis. Viduje paveikslai buvo
paveldėjo 36 hektarus žemės, galėjo ūkininkauti ir vedė jauną,
kabinami kaip galerijoje ant sienų. Lankydavo šią „galeriją“ Jono
dvidešimt ketverių metų Oną Krištopaitytę iš to paties krašto.
Basanavičiaus vidurinės mokyklos mokiniai su mokytojais, privatūs asmenys, kolekcionieriai, kurie norėdavo įsigyti mamos
Kaip pasakoja mano mamos Felicijos sesuo 88 metų Ona Noreikaitė-Indriulienė, Krištopaičiai buvo dievdirbiai,
tapybos darbų.
tarnavo bažnyčiai, puošė ją drožinėtomis šventųjų statulėlėmis ir
Paveiksle matosi atidarytas dirbtuvėlės langas, prie
statulomis, tapė šventųjų paveikslus. Laurynas ir Ona susilaukė
molberto sėdi moteris, ant sienos kabo dar šeši paveikslai, kurie
šešių vaikų: Jono, Felicijos, Agotos, Liucijos, Onos ir Vytauto.
ryškiai matosi. Toliau pavaizduotas kieme esantis fontanas, gėlės, žydintys krūmai, takelis, vedantis į dirbtuvę. Taip viename
Ankstyva abiejų tėvų netektis (mano mamai buvo
paveiksle įamžinti septyni paveikslai.
dvylika metų) išblaškė vaikus po svetimas pastoges. Užaugo visi ir sulaukė garbaus amžiaus, išskyrus aštuoniolikmetį Joną, kurį
Paveikslas „Mažasis namelis“ veda į prisiminimus,
pasiglemžė netikėta mirtis.
kurie atėję iš mano vaikystės. Man buvo septyneri, kai 1954-aisiais
Pasiekėme Joniškio istorijos ir kultūros muziejų. Mus maloniai
sutiko
muziejaus
direktorė
Rasa
metais, abu tėveliai, paėmę mane iš močiutės, gyvenusios Labūnavoje, atsivežė į Kauną.
Ališauskienė.
Atvežėme iš Kauno su vyru Viktoru mano mamos tautodailininkės
Mamai Kaunas buvo svajonių miestas, daug apie jį
ir rašytojos Felicijos Noreikaitės-Jurevičienės 53 tapybos
kalbėdavo, o mane pirmas įspūdis labai nuvylė. Atvažiavome vos
108
ne į laukus, kur-ne-kur stovėjo atskiros sodybėlės, ir tas mūsų
rojalį, kuris užėmė vietos per visą kambarį. Kai reikėdavo
mažas namelis man nepadarė jokio įspūdžio. Vienas kambarėlis ir
skambinti, ant sofos pasidėdavau pagalvę ir ant jos atsisėsdavau,
maža virtuvėlė. Ką ten lyginti su močiutės sodyba Labūnavoje ant
kad pasiekčiau klaviatūrą. Ant rojalio buvo užtiestas mamos
kalnelio – didelis namas, svirnas, daržinė, tvartas, šunelis prie
siuvinėtas takelis ir būtinai vaza su gėlėmis.
būdos, didelis sodas ir vyšnių sodelis! Daug erdvės, lakstyk, kiek
Skambėjo šiame kambarėlyje ir picolo fleitos garsai,
nori!
nes didelę fleitą nulaikyti dar buvau per maža. Virš rojalio kabėjo Tai buvo būsimieji dabartiniai Šilainiai – tėvai buvo
„Trakų pilies“ paveikslo reprodukcija. Mama labai mėgo
gavę sklypą statytis namui, o tokiuose mažuose nameliuose gyveno
deklamuoti: „Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, Trakų štai
visi naujakuriai. Tą pačią dieną mama mane nuvedė pasižiūrėti
garbinga pilis. Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, o ji tebestovi
Kauno. Plentas buvo vienos juostos, o ant kalno Žemaičių plente
dar vis“. Šiuos žodžius mokėjau mintinai dar nemokėdama skaityti.
stovėjo tų pačių žirgelių statula, kuri yra ligi šiolei. Kaip spindėjo
Mano mama labai gražiai siuvinėjo, mezgė virbalais,
mamos akys priėjus prie kalno šlaito ir ištarus man žodžius: „Štai
nėrė vašeliu, net užuolaidas iš lininių siūlų megzdavo, o paskui jas
Kaunas, pažiūrėk!“ Dauboje buvo daug namų, matėsi upė, o kitoje
išsiuvinėdavo šilkiniais siūlais. Joms rėmus padarydavo mano
upės pusėje, ant kalno, vėl namai, namai... Labai apsidžiaugiau,
tėvelis. Žiemos būdavo labai šaltos, bet namuose visada šilta, nes
stovėjome abi ir gėrėjomės miesto vaizdu.
juose būdavo pilna meilės ir nenusakomo jaukumo.
Daugybę metų, ypač vakarais, eidavome abi
Prisimenu, man mokyklos rūbinėje iš kišenių
pasivaikščioti ir gėrėtis Kauno žiburiais, labai daug viena kitai
nukniaukė labai gražias mamos megztas raštuotas pirštines. Kol iš
pasakodavome. Visą mano vaikystės ir jaunystės laikotarpį mama
Žaliakalnio per didelį šaltį pasiekiau namus, man nušalo rankos.
buvo mano geriausia draugė, patikėdavau jai visas paslaptis ir
Ant pirštų atsivėrė žaizdos. Gydė mama, vyniojo į bintus, tepė
gaudavau protingų pamokymų.
vaistais. Visam laikui rankos liko jautrios šalčiui.
Mūsų namelis atrodė paprastai, bet buvo viskas, ko
Lankydavo mažąjį namelį ir giminės, tetos, dėdės,
reikia buičiai, tėvų darbščios rankos buvo sukūrę jaukią aplinką.
draugai, klegėdavo mano vienmečių vaikų balsai, ne vienas
Pradėjau lankyti dešimtmetę muzikos mokyklą. Man nupirko
pasilikdavo nakvoti. Dabar pagalvoju, kaip tokioje mažoje erdvėje
109
visiems užtekdavo vietos, niekas niekam netrukdė, nesipykdavo,
daug suspėdavo: pravesti renginių, organizuoti ekskursijas. Pati
maisto užtekdavo.
aplankė daug užsienio šalių. Prisimenu epizodą iš Radijo gamyklos
Turėjau ir šuniuką – kalytę vardu Zomė. Yra
laikų, kur ji dirbo inžiniere-dispečere, kai mama išėjo atostogų. Gal
nuotrauka prie namelio – visas pulkas Kauno Radijo gamyklos
po trijų dienų atskubėjo bendradarbė sakydama: „Felicija, stovi
moterų, gražiai pasipuošusių, kurių kiekviena laiko po šuniuką.
visas ketvirtas cechas, neturi detalių, būtinai turi grįžti į darbą ir
Mama sakė: „Kiek tėvelis besistengė išsaugoti Zomę, ji kasmet
sutvarkyti padėtį“. Aišku grįžo. Darbe visi į ją kreipdavosi tik
atsivesdavo šuniukų, aš nė vieno neužkasdavau, bet išdalindavau
vardu. Buvo aštraus proto moteris, tvirto charakterio, visada
žmonėms“.
siekdavo užsibrėžto tikslo, reikli sau ir kitiems, bet kartu labai Mums išsikrausčius į didįjį namą, kurį laiką
moteriška ir pažeidžiama.
mažajame gyveno nuomininkai: grįžusi iš Sibiro su trimis
Sugrįžta garsai iš praeities: mes dar miegame, o
dukromis Stankevičių šeima. Vėliau mano vyro pusbroliai, mano
mama jau stuksena rašomąja mašinėle. Matau ją vasarą sėdinčią
pusbrolis Liucijos sūnus Kęstutis iš Joniškėlio. Visi laimingai
mažojo namelio verandoje prie molberto ir tapančią paveikslus.
vedė, sukūrė šeimas ir išėjo. Liko prie fontano Albinos
Kūrybos įkvėpimo šaltinis – gamta, kelionės. Ji daug keliaudavo,
Stankevičiūtės pasodintas jazminas, kuris žydi ligi šiolei.
dalyvaudavo tautodailininkų kūrybinėse stovyklose. Tapydavo
Tik praėjus daugeliui metų, aš mamai buvau dėkinga
kompozicijas, natiurmortus, bet mėgstamiausias jos žanras buvo
už viską, ką man davė gyvenime: niekada nelepino, nors buvau
peizažas. Tautodailininkės paveiksluose įamžintos Trakų, Kauno,
vienturtė, išugdė meilę menui ir muzikai. Aplink matomą grožį
Raudondvario pilys, gimtosios Lietuvos vaizdai, ramūs ežerų
įamžino
kūriniuose.
užutėkiai, upių tėkmė, žydintys pavasariai, derlių brandinančios
Lankydavome su šeima dailės parodas, muzikinį ir dramos teatrus.
vasaros, auksiniai rudenys, šerkšnu pasidabinusios žiemos, saulėti
To paties mokė savo anūkus Ramūną ir Eivarą – abu yra baigę
Krymo kalnai, Juodosios, Azovo, Kaspijos, Baltijos jūrų
Vilniaus dailės akademiją.
saulėlydžiai, krištolo purslais dūžtančios jūros bangos.
savo
paveiksluose
ir
literatūriniuose
Felicija Noreikaitė-Jurevičienė dirbdama Kauno
Dabar, vartydama mamos albumus su tvarkingai suklijuotomis ir užrašytomis nuotraukomis, pagalvoju, kaip ji tiek
Radijo gamykloje, vadovavo literatų būreliui, buvo laikraščio
110
„Visur ieškojau tavo veido ir švelnios šypsenos, bet suradau tik žydintį pavasarį, o mano skausmą užklojo obelų pūga. Norėjau išgirsti tavo balsą, bet išgirdau paukštelių čiulbėjimą mūsų kleve. Ir žalia šviesa veržėsi pro tavo langą. Šaukiau tave vardu, Felicija, paženklintu Šventos Trejybės ženklu, bet pajutau tik lietų ant savo veido ir švelnų vėjelio dvelkimą, kuris neleido užgesti žvakei. Vėl atradau tave saulės nušviestame kambaryje – tavo paveiksluose ir tavo knygose, kur gyvena tavo dienos ir jaunystė, nušviesta amžinybės šviesa. Iš jų sklinda šiluma ir stiprybė. Tarsi upės tėkmė srovena į mane šviesios mintys ir neleidžia stovėti vietoje. Kur ta beribė kūrybos viršūnė, kurioje surašyti žymiausi vardai? Tolyn bėga mūsų kelias ir tik Aukščiausiojo išrinktieji palieka savo takelio brydę“.
„Banga“ redaktoriaus pavaduotoja, tapo Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos nare, o 1998 m. priimta į Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą. 1997 m. išleido prozos knygą „Toma“, 1999 m. apybraižų knygą „Gintariniu pajūriu“, 2000 m. apsakymų knygą „Nelauktas pasimatymas“, 2002 m. romaną „Išeinu“. Lankė Kauno vaizduojamojo meno dailės studiją „Vaivorykštė“, tapė aliejumi. Surengė 24 personalines parodas Lietuvoje ir už jos ribų – Jaltoje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Sočyje. Daug jos tapytų darbų įsigijo privatūs meno kolekcionieriai Čikagoje, Toronte, Paryžiuje, Maskvoje, Sočyje, Jaltoje, Sankt
Irena Rastauskienė
Peterburge. 1991 m. priimta į Kauno Tautodailininkų sąjungą. 1997 m. Raseiniuose respublikinėje parodoje skirtoje Maironio 135 metų jubiliejui paminėti pelnė pagrindinį prizą. Tais pačiais metais Čikagoje J. Vaineikis jai paskyrė paskatinamąją premiją, Kauno rajono Kultūros skyriaus organizuotame konkurse „Lietuvos paminėjimo
pilys
ir
piliakalniai“,
tūkstantmečiui,
skirtoje
paskirta
Lietuvos
Kultūros
vardo
ministerijos
premija. 1998 m. respublikinėje parodoje Joniškyje Adomo Varno premijai laimėti Felicija Jurevičienė pripažinta respublikinės
Irena Rastauskienė,
tautodailininkų tapybos darbų laureate, jai paskirta Adomo Varno
gimusi 1947 m. Pasvalio rajone, Gailionių kaime. Muzikos pedagogė, trijų vaikiškų knygelių poetės Zenės Sadauskaitės tekstais muzikos autorė. Gyvena Kaune
premija.
111
Adata nebaigtame siuvinyje
Kairėje: Onutės Gumauskaitės išsiuvinėta staltiesėlė. Apie 1936 m. Foto Vytauto Šlekaičio. Dešinėje aukščiau: anksti gyvenimą palikusi Onutė Gumauskaitė (19201937). Apie 1936 m. Foto Aldonos Mankutės-Kursevičienės nuosavybė.
112
Vakarais, ypač žiemos, susirinkdavo kaimynai, pasakodavo baisokas istorijas, kurių prisiklausę, mes, vaikai, bijodavome tamsos. Mūsų namuose, kiek pamenu ir juose gyvenau (iki 20 metų), gegužės mėnesiais būdavo ruošiami giedojimai Marijos garbei. Staltiesėlė, kurią matote nuotraukoje, kruopščiai ir su meile išsiuvinėta mano pusseserės Onutės Gumauskaitės, visada puošdavo stalo paaukštinimą prie Marijos paveikslo, ant kurio būdavo padėti du mediniai liktoriai su žvakėmis ir senas namų darbo medinis kryžius, kuris kaip ir staltiesėlė dar išlikęs ir vienas
Dešinėje žemiau: Gumauskų ir Mankų giminės. Onutės Gumauskaitės mama Marijona stovi trečia iš kairės. Foto daryta 1937 m. Mikytuose, tuoj po Onutės mirties. Foto A. Mankutės-Kursevičienės nuosavybė.
gyvena mūsų senuose namuose, tarsi saugodamas juos nuo visokių negandų. Virš stalo, ant medinio paaukštinimo, kurį atstojo
Gimiau 1937 m. Šakių rajone, Mikytų kaime.
senelio padarytas trumpas suoliukas, kabėjo spalvingas ir didelis
Namelis stovėjo ir dabar tebestovi, tik jau ne pliko piliakalnio
Marijos paveikslas. Teta sakydavo, kad tai brangi dovana, kurią
papėdėje, o apaugęs kadagiais, kurie jau spėjo pavirsti dideliais
senelei vietinis kunigas parvežė iš Lurdo – švento miesto, kuriame
medžiais. Nesivadino dar mano vaikystės metais jis piliakalniu.
Marija buvo apsireiškusi. Portretą teta kas metai apipindavo
Vadinome jį nuo seno jam skirtu vardu Smailakalnis. Medinis,
vainiku iš rutenų. Taip vadindavome pataisų šakeles, kurios
skiedromis dengtas mūsų namas, kiek pamenu, visad buvo pilnas
nusidriekdavo šilo paklotėje labai toli. Raudavome juos ir
vaikų klegesio. Ir ne tik vaikų. Jame gyveno net kelios kartos –
nešdavome tetai, kad nupintų iš jų Marijos paveikslui gražų, platų
mano tėvai, abu seneliai, teta ir mes, trys vaikai – iš viso aštuoni
vainiką. Taip visą gegužės mėnesį Marijos garbei prie jo
žmonės, ir visiems čia užteko erdvės.
giedodavome giesmes, būdavo skaitomos litanijos ir garsiai
113
melsdavomės kartu visi. Žmonių susirinkdavo nemažai. Kartais
Visi tie nuostabūs siuviniai buvo mano tetos ir krikšto
būdavo pilnas mūsų didžiausias kambarys. Jiems išėjus, mano
mamos Marijonos dukros Onutės Gumauskaitės darbai, kuriai po
darbas buvo iššluostyti raudonai dažytas didžiojo kambario
vaikystėje persirgto poliomielito buvo lemta gyventi tik iki
grindis, o rytojui pamerkti į dvi molines puodynėles naujų gėlių.
brandos.
Bėgdavome su draugėmis į kaimo šlaitus, ten rasdavome plotus
Eidama šešioliktuosius metus ji mirė palikdama savo
mėlynuojančių žibučių, vėliau pražįsdavo baltosios plukės, alyvos,
mamai Marijai begalinį skausmą, bet pilnus komodos stalčius
akacijos, jazminai, gulbinai – žodžiu, gėlių būdavo didžiausias
gražių
pasirinkimas.
rankdarbių.
Daugiausiai
tai
buvo
siuvinėjimai
ir
mezginėliai. Man, dar tik besiruošiančiai ateiti į šį pasaulį, Onutė baltai
išsiuvinėjo visą kraitelį. Tais, 1937 metais, kai gimiau, Onutė mirė.
užtiestas didele, iki žemės nutįsusia staltiese stalas, o ant jo dar
Ilgai nešiojau jos siuvinėtus marškinius, gulėjau ant rožėmis
paaukštinimas su žvakėmis ir kryžiumi, mums, vaikams, priminė
išsiuvinėtų pagalvių, ir net mano vystyklų kampeliai buvo jos
šventovę, ir vakarais mūsų čia klūpėdavo nemažas būrys.
rankomis pasiuvinėti. Onutė visiems giminėje išliko kaip
Didžiajame
kambaryje
tarsi
bažnyčioje
sidabrinio varpelio skambėjimas, o aš jos darbelius ir šią siuvinėtą
Svarbiausias šventės akcentas būdavo jaunos, bet
staltiesėlę laikau prie brangiausių šeimos relikvijų.
pasiligojusios mano pusseserės Onutės nuostabūs siuvinėjimai. Ta didelė, iki žemės staltiesė plonos, baltos drobelės, buvo kruopščiai
Trumpai parašysiu apie savo pusseserės Onutės
rankomis išsiuvinėta pilnavidurėmis mėlynų vynuogių kekėmis. Jų
gyvenimą ir jos nuoširdžią meilę mums visiems. Visus ji mylėjo,
žali lapai ir ūsai buvo tokie tikroviški ir nuostabūs, kad tikriausiai
stengėsi ką nors iš savo darbų padovanoti, buvo susitaikiusi su savo
patiko ir Jėzaus motinai Marijai, ne tik mums visiems. Gaila, kad
trumpu gyvenimu, stengėsi išlikti rami. Jausdama savo mamos
šios staltiesės neišsaugojau kaip ir visų kitų didelių jos rankdarbių,
jausmus ji tarsi kieno pamokyta, ramindavo ją gražiu savo balseliu,
liko tik mažesni, iš kurių vieną noriu parodyti Jums. Tetai susirgus,
siuvinėdama jai dažnai padainuodavo.
jas kažkas paprasčiausiai pasiėmė, liko tik tie darbai, kuriuos teta buvo anksčiau man padovanojusi.
114
Mano mamytė pasakodavo, kad Onutė likusi viena
nenubluko skalbiant, o buvo tai seni prezidento Smetonos valdymo
(kai jos mama kur nors išeidavo) graudžiai paverkdavo, ir vis
metai! Likusią iš pusseserės Onutės darbų tą nedidelę staltiesėlę
klausdavo ar neužtino jos akys, ar nesupras mama, kad verkusi?
dažnai gegužės mėnesį patiesiu ant stalo jos atminimui. Onutės
Sako, mirčiai skirti jauni žmonės būna kažkokie kitokie – stipresni,
matyti neteko, kai gimiau, ji buvo neseniai mirusi. Kažkur
santūresni, apdairūs ir jautrūs tiems, kas greta. Tai buvo jaučiama
kosmoso aukščiuose gal mudvi tik susitikome, bet nepažinome
ir Onutės elgesyje, o kas dėjosi jos jautrioje širdelėje, ji nedrįso
viena kitos. Toks jau buvo skirtas mums likimas, bet mintyse ji –
pasakyti net savo motinai. Apie mirtį ji žinojo, bet visad vengdavo
Onutė ir mus užauginusi jos mama – nuolat gyvos. Dabar nei laiko,
kalbėti.
nei užmaršties nenublukintais siūlais mergaitės išsiuvinėta staltiesėlė – Vytauto Šlekaičio nuotraukoje – dar ilgai gyvens
Vėliau, kai paaugau, prasidėjo karas, pokaris, mums
Onutę ir jos mamą pažinojusių žmonių mintyse ir akyse.
teko sunki našlaičių dalia. Teta palaidojusi savo mylimą Onutę,
Aldona Mankutė-Kursevičienė
visą savo meilę atidavė mums, trims savo jauniausios sesers vaikams, kuri pokaryje mirė mus palikusi neužaugintus. Teta mums atstojo mamą, buvo be galo gera, nuoširdi – troško mums padėti išeiti į gyvenimo kelią – ir jai pavyko. Dažnai ji mums pasakodavo apie savo nuo vienerių metų sunkiai sergančią Onutę, rodydavo jos daugybę išsiuvinėtų darbų, imdama juos iš komodos stalčių ir dėliodama kambaryje, kad mes juos geriau matytumėme. Buvo ir nebaigtų darbelių, kur lankelyje dar tebebuvo įsmeigta adata, ir teta labai saugojo, kad adata neiškristų, kad tik
Aldona Mankutė-Kursevičienė,
ilgiau Onutės atsiminimas būtų greta jos. Pasakodavo apie žmones,
gimusi 1937 m. Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė. Nuo 2004 m. iki 2014 m. išleidusi 16 knygų: 15 poezijos ir vieną prozo
kurie Onutei atnešdavo siūlų padovanoti, kurie buvo tokie geri, kad
115
Viena ranka atimdamas, kita vėl duoda
Viršuje: Onos Petrulytės-Vasiliauskienės išaustas ir apmegztas rankšluostėlis. Apie 1913 m. Žemiau: rankšluostėlio nėrinių motyvais jos anūkės Irenos Žukauskaitės-Jacevičienės nunerta staltiesėlė. 1994 m. Foto Vytauto Šlekaičio.
Marija, Petras ir Juzefa Vasiliauskai. Apie 1938 m. Foto autorės nuosavybė.
116
Ona Petrulytė-Vasiliauskienė Vokietijoje. Apie 1947 m. Foto I. Jacevičienės-Žukauskaitės nuosavybė.
Irena Žukauskaitė-Jacevičienė vaikystėje su močiute iš tėvelio pusės Ona Ščepavičiūte-Žukauskiene ir broliukais. Iš kairės: Benediktas, Irena, broliukas dvynys Petras ir vyriausias broliukas Antanas Žukauskai. 1950 m. Lyduvėnai, Liolių apylinkė, Kelmės rajonas. Nuotrauka Irenos Žukauskaitės-Jacevičienės nuosavybė.
Mamytės Marijos Vasiliauskaitės-Žukauskienės siuvinėtas takelis. Apie 1939 m.. Foto Vytauto Šlekaičio.
117
Kiekvienas daiktas turi savo istoriją, gyvenimą, kelia prisiminimus, turi savo aurą, iš laiko tolumos pas mus sugrįžta lyg saulės spindulys pro užmaršties plyšelį siaurą. Išlikusiam lino rankšluostėliui švelnios, plonos drobelės siūlus verpė, audė ir mezginius mezgė mamytės mamytė, močiutėlė mano, kuri 18821950 metais gyveno. Gyvos aš niekad nemačiau Onos PetrulytėsVasiliauskienės, savo močiutėlės. Ją primena tik šis mamytės išsaugotas
lininis
rankšluostėlis.
Paėmusi
nėrinių
detalę
šimtamečio rankšluostėlio, jos raštą aš naujam gyvenimui prikėliau. Išplėtojusi šį raštą gražų, širdžiai mielą, nusinėriau sau ilgą, trijų dalių baltą kostiumėlį ir kelis variantus servetėlių. Mano senelis Pranas Vasiliauskas Palapišių kaime,
I. Žukauskaitė-Jacevičienė su tėveliais ir broliais. Sėdi iš kairės: dvynys brolis Petras (1947-1998), mama Marija Vasiliauskaitė-Žukauskienė (19081980), tėtis Benediktas Žukauskas (1902-1990). Stovi iš kairės: brolis Benediktas (1945), Irena (1947) ir vyriausias brolis Antanas (1943-1999). 1963 m. Lyduvėnai, Liolių apylinkė, Kelmės rajonas. Nuotrauka Irenos Žukauskaitės-Jacevičienės nuosavybė.
Šiluvos valsčiuje, Raseinių rajone, turėjo dvidešimt keturių hektarų ūkį. Močiutė Ona Vasiliauskienė pagimdė aštuonis vaikus: septynias dukras ir vieną sūnų. Iš gausios šeimos užaugo tik trys jauniausi vaikai: mamytės sesuo Juzefa (mano krikšto mama), mano mamytė Marija ir jauniausias vaikas sūnus Petras. Močiutė buvo labai darbšti, verpė, audė, nėrė vašeliu, mezgė virbalais, siuvinėjo. Buvo gera šeimininkė. Dukras išmokė visko, ką pati mokėjo. Per Antrąjį pasaulinį karą seneliai Pranas ir Ona Vasiliauskai bei jų sūnus Petras su žmona Ona ir sūneliu Antanu
118
emigravo į Vakarus. Iš pradžių, kaip ir dauguma emigrantų,
Vincas Samoška sulaukė sūnaus Algimanto, iš jo
apsistojo Vokietijoje. Tenai močiutė 1950 metais iškeliavo į
anūkių Akvilės, Giedrės, Vytenės ir proanūkio Ato; dukters
Anapilį. Vokietijoje ir palaidota. Kiti šeimos nariai po kurio laiko
Birutės, iš jos - anūko Roko ir proanūkių Luko ir Lukrecijos, anūkų
pasiekė Ameriką, apsigyveno Brukline. Mano dėdė Petras su
Vaivos ir Domanto. Sūnus Jonas Semaška (1940) sulaukė sūnaus
žmona Ona susilaukė dukrelės Elenutės. Senelis išgyveno
Romano, iš jo - anūkų Nidijaus ir Emilijos; dukters Ritos, iš jos -
devyniasdešimt dvejus metus. Į Lietuvą jie niekad nesugrįžo.
anūko Artūro ir proanūkio Gabrieliaus ir anūkės Juditos.
Vasiliauskaitė-
Lininis takelis jaunos mamytės rankom verptas,
Semaškienė (1907-1990) ištekėjo už ūkininko Vinco Semaškos
austas, šilko siūlais siuvinėtas, į mano skrynią kraitinę įdėtas. Joje
(1900-1958), kuris turėjo 24 ha ūkį Lyduvėnuose. Susilaukė trijų
taip pat guli šiurkštokas rankšluostėlis aštuonytis, išaustas
sūnų: Juozo, Vinco ir Jono. Vyriausias Juozas (1932-1945)
rankomis brangios mamytės. Šalia jo – rankšluostėlis šešioliknytis
būdamas 13 metų, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, radęs
stangrios drobės. Tokiais melagį piršlį nuotakos jį gelbėdamos
netoli namų granatą, ją ardydamas žuvo. Nacionalizavus žemę, teta
gobė. O mūsų šeimoje ant jo trijų jaunavedžių porų vardus rūtelėm
Juzefa su šeima persikėlė į Skaudvilę. Dirbo miestelio ligoninėje
pynėm ir garbingiausioj vietoje kabinom. Visi jie prisiminimus
sanitare. Darbas buvo sunkus, reikėjo budėti ir naktimis.
brangiausius kelia, nors jau praėjo daug, oi, daug metelių.
Mamytės
sesuo
Juzefa
Teta Juzefa ir jos vyras Vincas buvo mano krikšto
Mano mamytė Marija Vasiliauskaitė-Žukauskienė
tėveliai. Krikšto tėvelis mirė, kai man buvo vienuolika metų.
gimė (1909-1980) Palapišių kaime, Šiluvos valsčiuje, Raseinių
Krikšto mamytė mane labai mylėjo, visą gyvenimą man buvo
rajone. Ištekėjo už Benedikto Žukausko (1902-1990), kuris
pavyzdys. Ji gyveno 83 metus.
Lyduvėnų kaime, Tytuvėnų rajone (vėliau dalis kaimo priskirta
Jų sūnaus Vinco Samoškos (1935) metrikuose
Kelmės rajonui), turėjo dvylika su puse hektaro ūkelį. Mamytė
pavardėje buvo padaryta klaida – vietoje Semaška įrašyta
pagimdė ir užaugino keturis vaikus: Antaną, Benediktą ir Ireną bei
Samoška. Kadangi metrikų nepasikeitė, taip ir liko. Broliai Vincas
Petrą – dvynukus. Buvo savamokslė. Keturias žiemas pas
ir Jonas nuo seno Jurbarke gyvena.
daraktorių mokėsi skaityti ir rašyti. Labai mėgo poeziją, mokėjo daug eilėraščių mintinai, dainuodavo. Namuose visą laiką buvo
119
prenumeruojami žurnalai „Moteris“, „Mūsų sodai“, laikraščiai
Užaugau prie Dubysos ant aukšto, aukšto kalno.
„Valstiečių laikraštis“, „Tiesa“, rajoninis laikraštis „Komunistinis
Upės slėnis ir gražios apylinkės visos matėsi kaip ant delno. O per
žodis“.
patį didžiausią Pabaltijo tiltą, traukiniai visad dunda, suteikdami „Vėjas ūžia, propeleriai kaukia – eskadrilė pakilo
viltį. Čia mūsų vaikystė prabėgo tarp purienų, alyvų baltų.
aukštai“, – dainuodavo man mamytė vaikystėje seniai.
Pavasariais tėvelių sodo žiedlapių sniegą barstė vėjas ant mūsų
„Vėjas ūžia, propeleriai kaukia, padangėn kyla
galvų. Čia lakštingalų giesmės skambėjo ir virpėjo padangėj žydroj
broliai sakalai. Visų jų grįžtančių Tėvynė laukia“. Mamytės darbus
vyturys, bijūnai, lelijos žydėjo ir liepsnojo Mamytės mylimiausių
visada lydėdavo daina. Ir vis apie lakūnus, ir vis apie lėktuvą.
jurginų būrys.
Dažnai skambėdavo skausminga aimana: „Darius ir Girėnas drąsūs
Savam gyvenimo kely vardų daugybę turėjo ji: dukra,
vyrai buvo, perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo...“ Dainų apie
mama ir močiutėlė, marti ir moša, seserėlė, uošvė, anyta ir žmona
lakūnus prisiklausius, sakydavau mamytei: „Iš arti lėktuvą noriu
– visų ji buvo mylima. Išėjo mamytė per sodą, kai sviro rausvi
pamatyti. Gal nusileis kada už sodo?”
obuoliai... Tyliai biro smėlis geltonas, išbluko, pajuodo saulytės
Dainų apie lakūnus prisiklausius, labai labai
liūdni spinduliai. Po širdim Ateitis suspurdėjo, linko kojos, atrodė
norėdavau skraidyti, pasižiūrėti iš arti, kaip jie atrodo. O
pargriūsiu... Balsas mamytės staiga suskambėjo: „Aš atgimsiu
negalėdama skraidyti, šeštoje klasėje pradėjau apie juos eiles
tavy, aš dar būsiu...“ Po mėnesių dviejų pasaulį šį išvydus,
rašyti.
sušvelnino dukrelė mano liūdesį ir skausmą juodą. Pasaulis vėl Tik keturiolika šaltų žiemų šiaurys nujojo, kai tėtis,
naujom spalvom pražydo: gyvenimas viena ranka atimdamas, kita
vyriausias iš septynių vaikų, tapo artoju. Lyduvėnuose kelis
vėl duoda.
dešimtmečius tėvelis žemelę arė ir grūdą sėjo. Nugriaudėjo
Iš Benedikto ir Marijos Žukauskų sukurtos šeimos
Pirmasis pasaulinis karas... Antrasis vėl užėjo... Per jų sodybą
per septyniasdešimt metų išaugo, sulapojo trisdešimt keturių atžalų
fronto linija ėjo. Iš visko, ką čia sodino, statė, tik pelenai beliko. Jų
gojus: keturi vaikai, vienuolika vaikaičių ir devyniolika
vietoje statė tėtis su mama naujus namus ant lauko pliko...
provaikaičių. Aštuoni vaikaičiai glaudėsi prie močiutės šono: Irmantas, Vilija, Ingrida, Jurgita, Sandra, Žydrūnas, Egidijus,
120
Audronė. Dar trys vaikaičiai – Aistė, Gediminas, Tomas Močiutės balso negirdėjo, nes jie vėliau į Žemę šią atėjo. Be galo džiaugtųsi tėvelis ir mamytė, jeigu galėtų savo provaikaičių pulką pamatyti, jeigu šalia jų pabūti galėtų nors sykį: Arnoldas, Deividas, Vesta, Santa, Dovas, Vaiva, Sofija, Laura, Emilija, Mikas, Lukas, Alexia, Tomas, Aurelija, Dangė, Miranda, Akvilė, Kristupas, Dominykas. Man išlikę visi daiktai be galo brangūs, o jų kūrėjos žvelgia į mane pro Amžinybės langus.
Irena Jacevičienė-Žukauskaitė Irena Jacevičienė-Žukauskaitė, gimusi 1947 m. rašytoja, poetė, tituluojama aviatorių ambasadore, penkiolikos knygų, iš kurių aštuonios apie aviaciją, autorė. Lyduvėnai-Kaunas
121
Šaudyklė
Vytauto Šlekaičio senelis ir močiutė (sėdi viduryje), tėvas (stovi trečias iš kairės), tetos ir dėdės. Visi stovintys vyrai buvo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoriai. Fotografuota senelių auksinių vestuvių proga. Apie 1930 m. Foto Vytauto Šlekaičio nuosavybė.
Šaudyklė iš Ožkabalių kaimo, kuriai apie 95 metus. Foto Vytauto Šlekaičio.
122
Vilkaviškio rajono, Šilbalių pradinės mokyklos mokiniai. 1948 m. „Po Antrojo pasaulio karo mokyklą lankėme basi,“ – prisimena Vytautas Šlekaitis, kuris guli prie kamuolio iš dešinės; centre sėdi mokytoja Baliulytė. Foto Vytauto Šlekaičio nuosavybė.
Vytauto Šlekaičio (antras iš kairės) tėvai, broliai ir sesuo. Apie 1954 m. Foto Vytauto Šlekaičio nuosavybė.
123
Kai 1960 metais buvau pašauktas tarnauti į sovietinę armiją
aš, dažnai ir broliai, išpjaudavome iš šeivamedžio arba sausų
ir patekau į Šiaurės laivyną, kur tuo metu buvo poliarinė naktis,
aviečių stiebų atitinkamo ilgio stiebelį, kurio vidų išvalydavome,
man, vaikinui iš kaimo, buvo nejauku, mane tik šildė mamos išausti
kad jis būtų tuščiaviduris. Mano mama buvo gera audėja, nes
rankšluosčiai, atklystantys vaikystės prisiminimai, o širdyje
ausdavo ne tik vilnonius storus audinius, vadinamus milu,
gyvenau gimtinėje, Ožkabalių kaime, tame pačiame, kuriame yra
viršutiniams rūbams siūti, bet ir lininius rankšluosčius, staltieses ir
gimęs dr. J. Basanavičius, kur gimiau ir augau iki 20 metų.
audinius apatiniams rūbams siūti.
Pokario metais vaikystėje teko pabadauti, nes tėvams buvo
Siūlus lininiams audiniams austi mama suverpdavo iš
sunku išmaitinti septynis vaikus ir karšinti aklą senelį, kuris mirė
apdorotų linų, kuriuos užsiaugindavome patys, tačiau juos
1949 m., sulaukęs 103 metų, o glaustis turėjome mažoje patalpoje,
reikėdavo specialiai paruošti. Kai linai sunokdavo, juos reikėjo
nes kaip tik mano gimtinės apylinkėse vyko aršūs mūšiai, mes
nurauti, surišti į pėdelius, sustatyti į rikes, kai išdžiūdavo galvutės
buvom vokiečių išvaryti iš namų į Vokietiją, ir mūsų namai buvo
su sėklomis – nukulti, po to kurį laiką mirkyti vandenyje, saulėje
sudeginti, gyvuliai atimti, liko tik tvartas ir vištidė.
išdžiovinti, kad jie pabaltų, išdžiovinti virš specialios duobės,
Pokario laikai buvo neramūs: naktimis ateidavo partizanai, o
kurioje kūrendavosi ugnis, kad linai taptų trapūs, po to juos išminti
dieną reikėjo bijotis, kad neišvežtų į Sibirą, nes tėvas buvo buvęs
su mintuvais sulaužant jų stiebelius, kad išbyrėtų spaliai, išbrukti
Lietuvos savanoriu. Dažnai aidėdavo šūviai bei sprogimai.
su brauktuvais, iššukuoti ir atskirti pakulas, kad galima būtų verpti
Sprogimai tai būdavo dažni nuo labai daug per karą likusių minų
siūlus. Vilnonius siūlus mama suverpdavo iš paruoštos vilnos.
laukuose ir ganyklose. Sprogus minai, 1945 metais mano ir kito
Užsiaugindavo tėvai avių, jas nukirpdavo, prieš tai jas reikėdavo
brolio akivaizdoje buvo mirtinai sužalota mano vyresnioji sesuo. Mano mama audimui staklėmis naudojo senelio jai
išmaudyti, kad vilna būtų švari, ir palaukti, kol išdžius. Nukirptą
padovanotą šaudyklę, kurią jis buvo pagaminęs mano močiutei.
vilną reikėjo sukedenti, o tada jau veždavo sukaršti į karšyklą, ir iš
Retkarčiais ir man leisdavo ja pašaudyti tarp nyčių. Tai šaudyklei
sukarštos vilnos buvo galima verpti siūlus. Mama verpdavo plonai,
nuolat reikėjo keisti šeivutę, ant kurios buvo vyniojami siūlai, todėl
todėl jeigu reikėjo austi storesnį audinį, turėdavo susukti siūlus iš kelių gijų.
124
Kol aš nemokėjau siūti, mamos išaustus audinius nešdavome pas kaimo siuvėją. Su tokiu siūtiniu švarkeliu, vadinamu „frenčiumi“, lankiau pradinę mokyklą, įkurtą už trijų kilometrų Šilbaliuose. Šiltu metų laiku į mokyklą eidavom basomis, žiemą – su klumpėmis, kurias padarydavo tėvas. Mano tėvas padarydavo labai patogias avėti klumpes, todėl ir kaimynai, ir giminės džiaugdavosi jo pagamintomis klumpėmis. Baigiau tik pradinę mokyklą, nes reikėjo dirbti įvairius darbus, kad padėčiau išsilaikyti šeimai. Būdamas keturiolikos metų išmokau siūti, nes reikėjo imtis amato, tai ne tik saviems pasiūdavau viršutinius rūbus iš mamos išaustų audinių, bet vykdavau ir į kaimus, kur būdavau kviečiamas. Mokėjau ne tik
Vytautas Šlekaitis,
siūti, bet dar ir grodavau kaimo šokiuose bei vestuvėse. Kai mano tėviškė dėl melioracijos buvo nukelta, pasilikau tik
gimė 1939 m. Vilkaviškio rajone, Ožkabalių kaime. Fotografas. Gyvena Kaune. 1982 – 1991 m. surengė meninės fotografijos parodas iš ciklų: „Žydėjimas“, „Apšerkšniję žiemos“ ir „Atspindžiai“. Lietuvoje įvyko apie 15 jo meninės fotografijos parodų, iš kurių svarbiausia apie nykstančias Linkuvos dvaro vertybes. 2010 m. apdovanotas „Gerumo kristalu“. 2012 metais išleido meninių fotografijų albumą „Nuo aušros ligi aušros“. Iki dabar dalyvauja ir fotografuoja įvairius Kauno miesto Šilainių bendruomenės renginius.
senelio padarytą šaudyklę, su kuria sieja tiek įdomių, dabar jau mažai kam beįsivaizduojamų, vaikystės prisiminimų. Vytautas Šlekaitis
125
Atkirsti penkiasdešimčiai metų
Ona (1914-2011) ir Vladas (1910-1999) Ašmonai. 1937 m. kovo 29 d. Foto Linos Šlekaitienės nuosavybė. Dešinėje: tautinių rūbų liemenė ir (žemiau): mamos išsiuvinėta tautinių rūbų prijuostė. Apie 1936 m. Foto Vytauto Šlekaičio.
126
Nuolat mielai apžiūrinėdama, liesdama mamos tautinius
1943 metais, dar ir dabar yra man pats mieliausias Lietuvos kampelis ant Šešupės kranto Šunskų girios pakraštyje.
rūbus, kuriuos ji išsaugojo per karą, slapstymosi ir kraustymosi laikotarpius, ir paliko man. Nors jiems jau 78 metai, grožiuosi
Baigiantis karui, 1944 metais tėvas su kariuomene traukėsi
įvairiaspalvėmis tulpėmis jos pačios išsiuvinėta puošnia prijuoste,
link Vokietijos, sudarydamas galimybę šeimai prisijungti prie
kuri taip pagyvina sijono ir liemenės derinį. Dar būdama
besitraukiančiųjų, tačiau likimas buvo nepalankus šiam planui. Kai
moksleive, kai šokdavau tautinius šokius, aš didžiuodavausi, kad
mama su mažais vaikais važiavo, kad prisivytų tėvo dalinį, fronto
man tinkantys mamos tautiniai rūbai yra labai gražūs.
linija pasikeitė, ir mes likome atkirsti.
Būtinai pažvelgiu į savo tėvų vestuvinę nuotrauką, pakabintą
Vokietijoje karo pabėgėlių stovykloje, nors labai sunkiose ir
kambarėlyje. Žiūrėdama į juos nuotraukoje nebyliai klausiu: ar
pavojingose sąlygose, tėvas ilgai laukė, kada šeima prisijungs,
tada, 1937 metais kovo 29 dieną jautėte, koks bus jūsų gyvenimo
deja, nežinojo, kad mama su vaikais liko ilgam (ilgiau kaip 50
kelias, kokie išbandymai laukia jame?
metų) už „geležinės uždangos“, o jam teks ilgėtis savo šeimos,
Bendro gyvenimo kelias tik įsibėgėjo, 1938 m. gimė mano
nugalėti depresiją bei sunkiai dirbti Anglijoje kasyklose, kurių oras
brolis, o štai už kelerių metų – karas. Mano tėvas buvo kariškis,
kenkė jo plaučiams. Dėl šios priežasties jam teko emigruoti į
nuo 1930 m. ėjęs karo tarnybą, 1932 m. baigęs Karo mokyklą
Kanadą, o vėliau į Ameriką.
Kaune, todėl, kilus Vokietijos-SSRS karui, privalėjo su batalionu
Tik po SSRS didžiojo vado Stalino mirties mama per
keltis ten, kur būdavo paskiriama (apie karo tarnybą detaliau yra
atvykstančius iš užsienio turistus gavo iš tėvo žinių, kad jis gyvas
pateikta leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ II
ir kur jis yra. Mamai teko sunkiai dirbti, kad galėtų viena auginti
tome, Ašmonas Vladas).
mane ir brolį. Daug padėjo giminės, nes mama buvo iš gausios
Šiuo laikotarpiu tėvas retai matydavo savo šeimą, kuri
šeimos: dar dešimt brolių ir seserų, tėvas – iš dar dviejų brolių ir
glaudėsi pas jo tėvus Marijampolės apskrityje, Šunskų valsčiuje,
trijų seserų. Tačiau 1948 m. tėvo tėvai, brolis ir viena sesuo buvo
Ašmonų kaime. Tėvo tėviškė, kartu ir mano tėviškė, nes čia gimiau
išvežti į Sibirą. O mums teko bėgti iš tėviškės, kad išvengtume tremties. Dar ir dabar yra išlikusi rankena su dviem diržais mantai
127
suveržti ir kad patogiau būtų nešti, kuri pravertė keliantis iš vienos vietos į kitą, kol ilgesniam laikui apsigyvenome Vilkaviškyje. Mamą labai vargino nuolatinis sovietinio Saugumo dėmesys, dažni iškvietimai pasiaiškinti, kur yra dingęs jos vyras. Mums, vaikams, griežtai buvo įsakyta niekada nekalbėti, kad tėvas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. Todėl ir draugų turėjome nedaug. Man labai trūko savo tėvo ir aš visuomet pavydėjau, kad klasės draugės turi tėvus. 1982 metais buvau išleista vykti į JAV, kur pirmą kartą pamačiau savo tėvą, o jis – savo dukrą. 1997 m. nuvykau padėti sugrįžti į Nepriklausomą Lietuvą savo tėvui, kuris jau buvo pasiligojęs, todėl nei manęs nebeatpažino, nei savo tėviškės, nei sūnaus, nei žmonos, o tiek
Lina Ašmonaitė-Šlekaitienė,
metų laukė šio susitikimo! gimusi 1943 m. Marijampolėje. Mama – mokytoja. Studijavo Kauno Politechnikos institute (KPI) ir įgijo kelininko-inžinieriaus specialybę. 2003 m. buvo apdovanota „Garbės kelininko“ ženklu. Dalyvavo Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos veikloje – LKKAS. Nuo 2008 m. veteranų klubo „Kelininkas“ narė. Gyvena Kaune, dalyvauja Šilainių bendruomenės veikloje.
Mirė 1999 m. Tai buvo dar vienas smūgis mano mamai. Ji taip pat jau treji metai iškeliavusi Anapilin. Liko tik prisiminimai ir širdžiai brangus daiktas – tautiniai rūbai, primenantys sudėtingą ir nelengvą tėvų gyvenimą.
Lina Ašmonaitė-Šlekaitienė
128
129
Tarp rūsčių, nešnekių moterų
Kairėje: Biguzų šeima. Biržai. Apie 1936 m. Centre sėdi senelė Agota Biguzienė ir senelis Jurgis Biguzas, aplinkui jų sūnūs: iš kairės stovi Adolfas, iš dešinės Povilas, centre jauniausias Vytautas, antroje eilėje stovi Albertas. Foto Vitalijos Biguzaitės-Norvilienės nuosavybė. Dešinėje: Agotos Biguzienės rankomis nerta lovatiesė. Apie 1970 m. Lova interjero salono „Dubingiai“.
130
Aš užaugau tarp rūsčių, nešnekių moterų. Mano
gražūs, gražūs vaikai pelėdos“, – ją prisiminus, ir šiandien man norisi dainuoti šią mokyklinę dainelę.
senelė Agota, regiu ją lyg šiandien, pakyla savo dideliu sunkiu kūnu nuo kėdės, lėtai pereina kambarį pasiremdama lazda ir
Kiek ją pamenu, visą laiką ką nors nerdavo,
atsistoja jo viduryje, karsto, kuriame guli jos trečiasis sūnus
megzdavo arba ausdavo. Rankos laisvos nebūdavo, žvelgdavo į
Adolfas, kojūgalyje. Tai mano tėvas. Jis mirė plaučių vėžiu,
mane pro akinių viršų, o pirštai mikliai narstydavo kilpeles tai
būdamas
apie
pakeldami siūlą ant pirštų, tai nuleisdami žemyn. Nėriniuotos
devyniasdešimt. Ji meta žvilgsnį į savo vaiką tarp virpančių žvakių,
staltiesės, lovatiesės, staltiesėlės, krakmolyti krepšeliai gėlėms bei
skęstantį baltų chrizantemų žieduose, stukteli lazda į grindis ir
pakabinami ant sienos šukoms, nosinaitės, palaidinukės, suknelės,
prataria: „Aš geriau tavo vietoje gulėčiau“. Ir nė ašaros. Ji apsisuka
megztukai ir net kostiumėliai Biržų ponioms: daktarėms ir
ir lygiai tokiu pačiu žingsniu grįžta prie savo kėdės ir lėtai atsisėda.
mokytojoms.
penkiasdešimt
šešerių.
Mano
senolei
jau
Sovietmečiu parduotuvės buvo tuščios, tad užsakymų
„Pas Dievą tvarkos nepadarysi,“ – su šiais žodžiais ji pasisuka į
ji nestokodavo. Neretai rasdavau ją su marčia teta Regina prie
mane.
audimo staklelių: jos ausdavo spalvingas ornamentuotas juostas to
Tada ją mačiau paskutinįjį kartą. Pas Dievą tvarkos nepadarysi: skaudu motinai laidoti savo vaiką. Kiek ją pamenu, ji
meto
Dailės
kombinatui,
visada taip atrodė: balta kaip sniegas, apvalaina, balta skarele, balta
būtiniausiems poreikiams.
taip
šiek
tiek
užsidirbdamos
palaidine, ilgu tamsiu sijonu ir, kiek pamenu, visada su prijuoste.
Baltą lovatiesę – didžiulę, nertą iš baltų medvilninių
Atrodo, kad visada buvo senelė ir niekada nebuvo jauna. Kalbėjo
„ripso“ siūlų, senelė man padovanojo po tėvo mirties. Ir dar
mažai, daug klausė, niekada neauklėjo ir nepamokslavo.
staltiesę, kurios taip ir neatgavau, senelės nerta balta staltiesė liko
Agota buvo lyg pelėda iš lietuvių liaudies dainos:
tėvo bute, į kurį po jo laidotuvių daugiau taip ir nebepatekau.
visada su apvaliais akiniais ant plonos, kiek ereliškos formos
Pamenu, kaip laukiau prie namo durų, kad paskutinį kartą galėčiau
nosies, ir visada putli, lyg pelėda pašiaušusi plunksnas. „Gražūs,
tyliai pasėdėti savo tėvo bute jį prisimindama. Manęs neįleido. Perdavė tik vieną daiktą, kuris ir buvo visas tėvo palikimas: šeimos
131
juodai-baltų fotografijų albumą, kuriame buvo ir ši senelių
Senoje fotografijoje dešiniajame kampe dėdė Povilas
nuotrauka, daryta Biržuose 1938 m.
– dar paauglys, ir mano tėtė Adolfas – truputį už jį jaunesnis
Joje abu seneliai oriai sėdi centre ant kėdžių, o keturi
kairiajame kampe, bei Vytautas – jaunėlis, gal trejų metukų
jų sūnūs aplinkui juos: vyriausiasis Albertas, jaunas vyras,
kūdikis, kurio drabužėlis papuoštas dideliu kaspinu, prilaikomas
trumpais, pagal to meto madą sustatytais į „bangą“ plaukais virš
senelės ranka, stovi priekyje.
kaktos, stovi seneliams už nugaros. Mane stebina jo susikaupęs,
Į senatvę senelės Agotos rankos patindavo, tokią
santūrus veidas, niekada jo gyvo nemačiau. Albertas dingo be
lovatiesę, 1 metro 23 cm pločio ir 2 metrų 30 cm ilgio, nunerti
žinios per antrąjį pasaulinį karą.
vašeliu galėjo užtrukti pusmetį, o gal ir ilgiau. Šiandien sunku
Senelis nuolat atrodė sielvarto permuštas lyg
patikėti, kad kantriai diena iš dienos kvadratėlis po kvadratėlio
kankinamas šuo, nudelbtomis žemyn akimis, tarsi nieko nenorėtų
įmanoma tai padaryti. Agotos rankdarbiai atrodė taip dailiai, kad
matyti. Senelė atrodė mažiau paveikta netekties, bet ką aš žinau, ką
buvo neįmanoma pakartoti, aš bandžiau tai padaryti žiūrėdama į
ji galvodavo, mikliai nerdama vašeliu ar virbalais. Kur Albertas
vieną jos nėrinį, bet manosios kilputės buvo nelygios, ranka
dingo? Atsakymo jie niekada negavo. Atsitiktinė kulka nukovė
netiksli, nėrinio stulpeliai trūkčiojo ir griuvo į priešingus šonus
pirmosiomis karo dienomis? Jo kūno niekas niekada nerado, jokie
tarsi girti. Atrodo, kad ji kvėpavo ramiau, ranka judėjo lygiau, ir
draugai apie jo likimą nepapasakojo. Buvo paimtas į nelaisvę
nėrinys buvo toks tikslus lyg milimetrine liniuote numatuotas.
vokiečių ir žuvo kokioje nors belaisvių stovykloje Vokietijoje? O
Senelė paliko šį pasaulį praėjus keleriems metams po
gal Stalinas kur pribaigė gulaguose?
tėvo mirties. Laikau lovatiesę labai pagarbiai. Tiesą sakant, taip
Tik apie septyniasdešimtuosius metus valdžia
saugau, kad net bijau ją pakloti ant lovos, kad nesutepus netyčia.
oficialiai pripažino jį kaip žuvusį ir suteikė mano senelei, tuo metu
Nebent ypatingiems svečiams. Su tokia pačia pagarba saugau tik
jau garbaus amžiaus našlei, pensiją už kare žuvusį vaiką. Ištisomis
du japoniškus porceliano puodukus, kuriuos vyras parvežė mums
dienomis nerdama ir megzdama ji ne ką užsidirbdavo, parama
dovanų iš draugų Tokijuje.
buvo pačiu laiku.
Seneliai gyveno mediniame name netoli Apaščios upės Biržuose. Namą pastatė senelis Jurgis Biguzas drauge su
132
vyresniuoju
sūnumi
Povilu.
Pirmajame
aukšte
mažame
vakarą, kai visi manė, kad jau miegu, išgirdau, kaip jos su teta
kambarėlyje po mediniais laiptais, gyveno senelis. Čia buvo tik
Regina kvatoja. Mano senelė pasakojo juokingas istorijas iš jos su
lova, apdengta šiurkščia vilnone lovatiese, kaskart užšokdami
seneliu gyvenimo Latvijoje. Tą vakarą išgirdau, kaip ji kalba
pasėdėti ant jos, pajusdavome, kad lova kieta lyg akmuo, bet čia
latviškai, jos sesuo ir brolis bei jų vaikai ir šiandien kažkur
buvo dar vienas daiktas, kuris mane ir mano pusbrolį bei vaikystės
tebegyvena Jelgavoje. Dar dvi seserys Šiauliuose ir Panevėžyje.
draugą Valių, ketveriais metais vyresnį dėdės Povilo ir tetos Jadzės
Seserį Panevėžyje ji vadindavo „sesute Augute“. Abu seneliai buvo
sūnų, traukė kaip muses medus. Tai buvo to meto stebuklas...
iš Pasvalio rajono, Raudonpamušio kaimo. Kas juos iš ten išvijo –
mažytis televizorius. Tik senelis tokį turėjo. Nei tėvai, nei tetos ir
nežinau, niekada nepasakojo. Laikai buvo tokie, kad daugelis bėgo
dėdės dar jo nebuvo nė regėję. Mes labai norėdavome pasižiūrėti
iš kaimo į miestą, palikę namus.
animacinių filmukų vaikams. Bet vos tik įjungdavome ir
Antroji rūsti, mažai kalbanti moteris buvo mano
įsijausdavome į herojų nuotykius, kaip senelė varydavo mus lauk:
mamos sesuo Birutė, politinė kalinė, kuri 1945-1956 m. perėjo
„Eikit vaikai tuoj pat, seneliui labai nepatiks“, – liepdama išjungti
gulagus, bet tai jau kita istorija.
aparatą
Senelę Agotą prisimenu su begaliniu dėkingumu, Būdama maža negalėjau ištarti kai kurių ilgesnių
mėgstu jos savitvardą, sugebėjimą neplepėti, niekuo nesistebėti ir
žodžių. Sykį jo paprašiau: „Sens, diok ciukra“ („Seni, duok
nesipiktinti. Tai ji išmokė mane gerbti ir vertinti moterų
cukraus“), ir jis labai supyko, kad pavadinau jį seniu, o ne seneliu.
rankdarbius – moterys visada kūrė grožį net ir laikais, kai gyveno
Nuo to karto bijojau prie senelio artintis. Tačiau galimas dalykas,
nepritekliuose.
kad jis jau sirgo ir blogai jautėsi. Senelis mirė ligoninėje vėžiu.
Atvėrus jos drabužių spintą, kur ji mėgdavo paslėpusi
Nuolat jį prisimenu vediną dviračiu, artėjantį prie medinių kiemo
laikyti prakvipusį naftalinu saldainį mylimai anūkei, matydavau
vartelių, apsodintų žydinčių alyvų krūmeliais.
preciziškai sulankstytą krūvelę skalbinių, tokią menką, kad
Senelė visada būdavo labai atidi ir išklausydavo. Ji
lyginant su šių laikų mūsų spintų turiniu, praktiškai asmeninių
nemėgo vaikų kaprizų ir labai mokėdavo sugėdinti. Nepamenu jos
daiktų ji beveik neturėjo.
besišypsančios, visada tokia rimta, dėmesinga. Bet sykį, vėlų
133
Bet kas šiandien suskaičiuos, kiek jos rankomis numegztų palaidinukių ir megztukų, kepuraičių ir pirštinaičių, staltiesių bei krepšelių išplito po įvairiausius namus ir spintas, šildė ir puošė kūnus, teikė jaukumo? Vitalija Biguzaitė-Norvilienė
Vitalija Biguzaitė-Norvilienė,
gimusi 1956 m. Biržuose. Gyveno Vilniuje ir Kaune. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Žurnalistė, vertėja, eseistė, projektų vadovė, viešosios įstaigos „Inovatyvūs kūrybiniai projektai“ direktorė.
134
135
Ačiū Dievui – buvo vasara
Juozas Liaukevičius (1911-1997) – antroje eilėje trečias iš kairės, jaunasis vestuvių smuikininkas. Apie 1926 m. Foto Aldonos Andriulaitienės nuosavybė. Dešinėje aukščiau: Liaukevičių šeima: sesuo Veronika, mama Veronika, brolis Antanas, tėtis Juozas ir senelis Jonas. 1949 m. Vieštartų kaimas, Lazdijų rajonas. Dešinėje žemiau: Veronikos Rutkauskaitės-Liaukevičienės (1910-1987) rankomis austa lovatiesė. Autorės nuosavybė, austa apie 1958 m. Foto Vytauto Šlekaičio.
136
Tie neaprėpiami toliai, dangaus vaiskumas, tos erdvės, kurios supo mane vaikystėje, prabėgus daugeliui metų, sukelia širdyje jautrius prisiminimus. Mano mamytė Veronika gimė 1910 m. Lazdijų rajone, nuostabaus grožio ežerų ir miškų apsuptame Kalvelių kaime, Elžbietos ir Mato Rutkauskų šeimoje. Mamytė buvo antras vaikas šeimoje, kurioje augo dar du vaikai: vyriausioji sesuo, vardu Elžbieta, ir brolis Matas. Senelis Matas buvo pakviestas į karą su japonais (iš pasakojimų) ir močiutei liko ūkis bei rūpestis mažamečiais vaikais. Ėjo sunkios laukimo ir nerimu pripildytos dienos, slinko metai. Šeima nesulaukė maitintojo – vyras negrįžo, vaikai liko našlaičiai. Mamytė Veronika augo darbšti, stropi, šalia kasdienių darbų mokėsi austi, nėrė gražiausius raštus, dainavo, mylėjo, svajojo. Jaunystės niekas negali nugalėti. Tačiau nelengvi buvo laikai, ne viską galėjo spręsti pati, privalėjo paklusti mamos
Juozas Liaukevičius. 1933 m. Foto Aldonos Andriulaitienės nuosavybė.
valiai. Reikėjo palikti tėviškę, išleido į marčias.
137
Taip mamytės gyvenime atsirado Juozas, kuris turėjo
... Kai mintimis aplankau tėviškę, dažniausiai matau
savo svajonę, mylėjo. Jis taip pat buvo našlaitis, augo be mamos,
rasotą žolę, atrodo jaučiu sklindančią gaivą. Savo senelio beveik
niekas neglostė jo galvelės ir nečiūčiavo mylimos rankos.
neprisimenu, užtat girdžiu mamos skubėjimą, tėčio reiklumą ir kartkartėmis skambantį „Gieda gaideliai rytelį...“.
Tai turėjo įtakos Juozo griežtam ir reikliam
Tai Veronikos ir Juozo Liaukevičių šeima, mažai kuo
charakteriui. Buvo gabus mokslams ir muzikai. Dar paauglys
išsiskirianti iš kaimynų – trys vaikai, kartu gyvenantis senelis
būdamas smuikuodavo kartu su suaugusiaisiais.
Jonas. Jis buvo puikus kubilų meistras ir niekad nesiskyrė su savo
Taip jau buvo tais laikais, apie kuriuos žinau tik iš
pypke.
pasakojimų, kai kalbos nuklysdavo į praeitį.
Tėtis šalia ūkio darbų dirbo dar ir buhalteriu.
Abu turėjo iš naujo pamilti, paklusti vienas kitam ir
Mamytei teko sunkiausia dalia: sukdavosi nuo aušros iki vėlaus
kurti naujas svajas. Jau drauge. Prasidėjo naujas gyvenimas, Juozas
vakaro. Darbas darbą vijo. Sugebėjo ir suspėjo visur, pasitardami
Liaukevičius ir Veronika Rutkauskaitė sukūrė šeimą. Mama
ne tik darbus nudirbdavo, bet ir paminėdavo visas šventes.
atitekėjo į Lazdijų rajono Vieštartų kaimą.
Surasdavo laiko patys pasisvečiuoti ir svečią priimti. Dalydavosi viskuo, nes tikėjo Dievą.
Nelaimei ar laimei mane pažinai,
Negali atkartoti praeityje patirtų jausmų, belieka prisiminimai: kartais šviesūs, kartais liūdni, bet visuomet
Berneli, iš tolimo sodžiaus.
suspaudžia širdį...
Ką skyrė likimas, tikrai nežinau, Ką paslėpei tu savo žodžiuos.
Ši šeima išgyvenusi praūžusio pasaulinio karo sunkumus, atlaikiusi ne vieną jai skirtą likimo išbandymą, jau buvo pradėjusi džiaugtis gyvenimu, kurti planus ateičiai...
138
Tą lemtingą 1951 m. vasaros dieną Veronika ir
Man jau dešimt metų. Prisimenu vakaro prieblandą.
Juozas liko tiek turtingi, kiek apsirengė tą rytą eidami kiekvienas
Iš gretimo kambario ausis pasiekia duslokas staklių dunksėjimas,
prie savo darbų. Negailestinga ugnis įsibrovė, kai namuose buvo
šaudyklės nardymas tarp audinio gijų ir tyli, kartais nutrūkstanti
tik senelis ir aš, pusės metų kūdikis. Tai jis mane išgelbėjo (tai
melodija...
supratau visai neseniai) iš ugnies nasrų.
Smalsumas nugali. Tyliai prieinu pasižiūrėti, norisi
Liko visi basi. Senelis, mama, tėtis ir trys vaikai. Pati
prisiglausti prie mamos. Per maža dar buvau, kad suprasčiau
to siaubo neprisimenu, tik iš pasakojimų. Žinau, kad tėčiui su
sudėtingus veiksmus staklėse, bet visuomet mane žavėjo raštai ir
mama besiblaškant po degėsius, sudegė ir paskutiniai batai, kuriais
labai norėjosi matyti, kaip kuriamas toks grožis.
buvo apsiavę.
Mamytė
Mus su mama priglaudė kaimynai Petrauskai. Tėtis
audė
viską:
drobes,
užtiesalus,
rankšluosčius, staltieses, nėrė vašeliu. Audė paprastus keturnyčius
su vyresniąja sesute ir broliu liko gyventi savo sodyboje išlikusioje
ir sudėtingus šešianyčius bei aštuonnyčius raštus.
klėtelėje.
Dirbo vakarais ir kartais radusi laisvą valandėlę tarp Ačiū Dievui – buvo vasara. Tėtis nenuleido rankų,
dienos darbų. Mėgo dainuoti. Skambanti melodija išduodavo jos
panaudojęs jam Aukščiausiojo suteiktą išmintį ir sumanumą, kibo
nuotaiką: į audinį įausdavo savo išgyvenimus, todėl dar ir dabar
į darbus. Dirbo ir naktį, ir dieną, todėl vėlų rudenį visa šeima
prisilietusi jaučiu sklindantį jos širdies gerumą, rankomis įaustą
susirinko prie savo stalo naujuose namuose.
meilę ir liūdesį, jaučiu ją esant šalia. Atrodo, girdžiu jos pamėgtą posakį: „Akys baisinykės, rankos – darbinykės“.
Bėgant metams, dilo patirtas siaubas. Augo vaikai,
Iš kur tiek žmogui duota? Ne be reikalo yra sakoma,
sugrįžo gyvenimo džiaugsmas.
kad Dievas duoda kiekvienam tiek, kiek šis sugeba.
Atkaklumas ir ryžtas nugali negandas.
139
austą rankšluostį, akimis apžvelgiu nertą raštą, širdį užlieja šiluma,
Tos pavargusios nuo sunkių namų ruošos darbų
žinau ji čia... Mano švelni, miela ir dažnai liūdna mama...
rankelės mokėjo kurti grožį, priglausti, paguosti ir pamokyti. Ji sugebėjo atleisti skriaudą ir dėmesio stoką, sakydama: „Džiaukis tuo, ką Dievas davė“.
Aldona Andriulaitienė
Sunku paneigti, kad šiuose prisiminimuose yra dalis manęs – mano nuotaikos ir išgyvenimai. Dievas mus sukūrė tobulus, bet bėda ta, kad žmogui, kaip ir visa kam aplink, leista rinktis. Kuomet jis tiki, jaučia, tuomet atsiskleidžia. Mano mamytė tikėjo, ieškojo laimės, dovanojo meilę ir gerumą, todėl jos rankomis austi daiktai praėjus keletui dešimtmečių, skleidžia šilumą, suteikia jaukumą ir ramybę. Aš laiminga, kad turėjau tokius tėvus, kurie savo atkaklumu kūrė grožį, mylėjo gyvenimą ir atsispyrė negandoms.
Aldona Andriulaitienė, Teatleidžia man Dievas, bet daug ką supratau ir
gimusi 1950 m. Lazdijų rajono Vieštartų kaime. Dvidešimt vienerius metus dirbo pedagoginį darbą. Dabar draudimo įmonės ERGO konsultantė. Gyvena Kaune.
įvertinau sulaukusi brandaus amžiaus. Dabar žinau, kai rankomis glostau mamos išaustus raštus, prie veido glaudžiu jos rankomis
140
141
Trijų brangiausių mano moterų darbai
Šermenims skirta lovatiesė, išausta apie 1957 m., kabinama mirusiojo galvūgalyje. Autorė Marcelė Kavaliauskaitė-Draskinienė. Foto Vytauto Šlekaičio.
Prosenelė Kavaliauskienė sėdi su vaikais. Pirma iš kairės antroje eilėje stovi Marcelė Kavaliauskaitė-Draskinienė (1883-1968). Apie 1916 m. Foto Antaninos Birutės Liutvinskienės nuosavybė.
142
Iš kairės: Antanina Draskinienė-Kairiūkštytė (1922-2008), abi moterys pasipuošusios A. Draskinienės austais tautiniais sijonais. 1967 m. Foto Antaninos Birutės Liutvinskienės nuosavybė.
Viršuje: Marcelės Kavaliauskaitės-Draskinienės audeklas, išaustas
1950 m. Žemiau: Nastazijos Medziukienės siuvinėta staltiesė. Apie 1960 m. Nuotraukos Vytauto Šlekaičio.
143
Mano močiutė Marcelė Kavaliauskaitė-Draskinienė gimė 1883 metais Lazdijų rajone, Kriokialaukio kaime. Ji buvo vyriausia iš trijų dukrų, labai mylima tėvelių ir darbštuolė, todėl jos neleido išplaukti į JAV, o jos seserys Elena ir Pranciška apsigyveno Toronte. Ištekėjusi už puikaus drabužių siuvėjo Juozo Draskinio 1918 m., iš Dzūkijos persikėlė gyventi į Kauno rajoną, Užupių kaimą, kur 1920 metais gimė mano tėvelis Antanas Draskinis ir 1924 m. jo sesuo Nastazija Draskinaitė. Kiek atmenu, močiutės darbščios rankos vis dirbo. Išaudė labai Nastazija Draskinaitė-Medziukienė. 1970 m.
daug lovatiesių, rankšluosčių bei staltiesių mūsų didelei giminei, Taurakiemio, Užupių, Piliuonos ir savo gimto Kriokialaukio kaimų žmonėms. Jai dirbant, mes, anūkai, mėgdavome būti šalia močiutės, nes ji mus labai mylėjo. Ji įteigė pasitikėjimą savimi, mokė dirbti įvairius darbus ūkyje. O mane dažniausiai „įdarbindavo“ prie audimo staklių persukti nuo ratelio siūlus ant audimo šeivų. Aš „dirbdavau“ labai noriai ir su malonumu, nes močiutė dažnai pagirdavo. Močiutė taip pat mokėjo labai įdomiai supinti plaukus... Močiutė su seneliu buvo gerbiami, nes jų darbai puošė ir šildė
Antanina Draskinienė-Kairiūkštytė, 1957 m. Abi foto Antaninos Birutės Liutvinskienės nuosavybė.
daug žmonių. Senelis mirė 1939 m., todėl močiutė persikėlė
144
gyventi pas mus (pas sūnų A. Draskinį į Taurakiemio kaimą), todėl
dalindavosi gražiais audimų raštais iš močiutės „archyvo“ ir
anūkų vaikystė ir jaunystė parėjo besiklausant močiutės
kurdavo naujus, kuriuos mano mamytė išausdavo lovatiesėse,
pasakojimų bei pamokymų. Iš jos darbštumo ir rankdarbių meno
pavyzdžiui, išlikusi ši šermenims naudojama ir mirusiojo
išmokome mes visos šeimos moterys. Ji mirė 1965 m., palikusi
galvūgalyje ant sienos kabinama lovatiesė. Tokios būdavo
didžiulį audinių kraitį...
audžiamos su kryžiumi arba be jo. Jos buvo naudojamos tuo metu,
Močiutės dukra Nastazija Draskinaitė-Medziukienė mėgo
kol dar nebuvo laidojimo namų ir mirusieji būdavo
viską daryti ypatingai gražiai: siuvinėti ant savo mamos išaustų
šarvojami
namuose.
drobių, nerti vąšeliu, megzti virbalais megztinius ir kostiumėlius...
Ne tik šermenims skirtus audinius audė mano mama, bet ir
Sibiro tremtyje sielius plukdydamas žuvo jos vyras Zenonas
tautiniams sijonams... Ji mėgo dainuoti, giedojo Pakuonio
Medziukas. Ji 36-erių metų grįžo į Lietuvą. Tapo profesionalia
bažnyčios chore, dainavo liaudies ansamblyje, kur moterys puošėsi
siuvėja ir siuvo Kauno aukštuomenei.
jos austiniais sijonais, kuriuos pasiūdavo teta Nastutė.
Ji buvo labai inteligentiška, tvirta, graži ir darbšti moteris.
Mamytė Antanina Draskiniene sunkiai dirbo
kolūkyje,
Atlaidumu pranoko visus, kada nors mano pažinotus žmones. Po
kuriame tėvelis Antanas užėmė agronomo, o vėliau ir brigadininko
tremties teta Nastutė rado Likiškyje apleistą savo sodybą bei ūkį.
pareigas. Ir mes, trys jau paaugę
Jame kolūkio buvo įkurdinta gyventi jai nepažįstama šeima su daug
visokių darbų. Ypač man įsiminė ravėjimas savuose ir kolūkio
vaikų, kurių tėvas buvo girtuoklis.
daržuose. Kelis kartus per vasarą turėdavome pavyzdingai nuravėti
vaikai, buvome išmokyti
Nors vietos Vykdomasis komitetas jiems liepė išsikraustyti iš
cukrinius runkelius. Būdavo paskiriama, kiek privalome padaryti.
ten ir grąžino jai visą nuosavybę, ji atsisakė padovanodama viską
Tėveliai buvo reiklūs ir sau, ir mus išmokė tvarkingumo bei
tai vargingai šeimai, nors pati labai mėgo gamtą ir savo namus.
darbštumo.
Nastazija atvyko gyventi į Kauną, o vasaromis atvažiuodavo į
Tačiau nepaisant sunkių darbų kolūkyje, tėvai rasdavo laiko
Taurakiemio kaimą pas mus. Labai mylėjo mus visus. Ypač
visiems kartu pamuzikuoti. Sekmadieniais broliai ir tėvelis
sutardavo su mano mama (broliene) Antanina Kairiūkštyte-
grodavo armonika ir akordeonu, o mudvi su
Draskiniene. Jos abi dalindavosi prisiminimais apie anytą,
145
mamyte dainuodavome. Jos balsas buvo labai gražus, abu tėvai ir giminės giedodavo bažnyčios chore ir kaimynų suėjimuose. Mūsų namai buvo šilti ir svetingi, po atlaidų bažnyčioje giminės užeidavo pas mus, todėl ir aš dabar stengiuosi pratęsti mūsų giminės bendravimą, kad gimtieji namai ir toliau išliktų traukos, susitikimų centru gamtoje, kur būtų stiprūs prisiminimai apie čia, Taurakiemyje, gyvenusius brangiausius žmones, kurių mylinčių širdžių dėka liko mums jų rankų darbų relikvijos, Antanina Birutė Draskinaitė-Liutvinskienė,
perduodamos iš kartos į kartą, ir mūsų giminės sodyba.
gimusi 1950 m. Taurakiemis-Kaunas. Studijavo Kauno politechnikos institute, kur įgijo inžinierės-technologės specialybę. Dirbo inžiniere-mikrobiologe Varėnos pieno kombinate, vėliau Kauno pieno kombinate. Aktyviai dalyvauja visuomeniniame Kauno gyvenime: yra KJDJ tarybos narė, etikos komisijos pirmininkė, dainuoja kapeloje „Berželis“ ir ansamblyje „Slaunos su škarpetkutėm“, dalyvauja savivaldos komitete „Kauno piliečiai pliusPuteikis“.
Antanina Birutė Draskinaitė-Liutvinskienė
146
147
Paveikslas iš kartos į kartą
Marijona Brazauskaitė-Sadauskienė (1922 – 2013). Foto Zenės Sadauskaitės nuosavybė. Dievo Motinos Marijos paveikslas, perduodamas Sadauskų giminėje iš kartos į kartą. Zenės Sadauskaitės nuosavybė. Foto Vytauto Šlekaičio.
148
Gimiau 1948 metų gruodžio 2 dieną Raseinių rajone,
Kaune priėmė mane į ligoninę, bet ir čia daktarai dar
Didžiulių apylinkėje, Pakarklio kaime už Dubysos. Mano mama
abejojo nustatytos ligos diagnozės tikslumu. Man padarė tyrimus,
Marijona Brazauskaitė-Sadauskienė (1922 – 2013) ištekėjo jauna
procedūra buvo labai nemaloni ir skausminga: reikėjo susiriesti
būdama ir pagimdė vienuolika vaikų, bet aš augau devynių vaikų
smarkiai, tada daktarai švirkštu dūrė į stuburą ir traukė skysčius,
šeimoje, nes du broliukai numirė vos užgimę.
tačiau atlikus tyrimus abejonių neliko – meningitas, ir net pagyrė, kad atvežė į ligoninę tėvai pačiu laiku.
Kai buvau penkerių ar šešerių metukų, susirgau tuo metu sunkia liga meningitu. Mama susapnavo, kad mirusi mano
Nuo sunkios ligos man nukrito svoris, net
močiutė Anastazija Anužaitytė-Brazauskienė priėjo prie lovelės ir
nufotografavo mane prieš mirtį pastatę ant kėdės, o žvakes,
mane iškėlė, bet trumpai palaikiusi rankose, paguldė atgal.
nupirktas mano laidotuvėms, laikė spintoje. Kadangi tėvai buvo katalikai, labai meldė Dievo
Atsibudusi mano mama išsigando: jei miręs žmogus nori išsinešti
pagalbos. O į Dievo Motinos Marijos paveikslą žiūrėdami ištarė
gyvąjį, lauk bėdos ar mirties.
šiuos žodžius: „Marija, mes neturime lėšų nei vaistams, nei
Ilgai laukti nelaimės netruko: aš ūmai susirgau.
daktarams, gelbėk mūsų dukrą, atiduodame Tavo globai“.
Aplink jau buvo sergančių ir net numirusių šia liga.
Aš pasveikau išbuvusi Kaune ligoninėje, o po to dar
Nieko nelaukdami, tėveliai pakinkė arklius ir išvežė
ir sanatorijoje pusę metų...
mane karščiuojančią rogėmis iš kaimo gilumos į Ariogalos
Daktarai sakė, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde.
ligoninę. Mamai teko įtikinėti daktarę, kad simptomai, kuriuos
Todėl lig šiol šis Dievo Motinos Marijos paveikslas,
turėjau aš, yra būdingi aplink sergantiems meningitu kaimynų ar
perduodamas iš kartos į kartą, išlieka labai man svarbus, tai šeimos
giminaičių vaikams, todėl primygtinai prašė jos siųsti kuo skubiau
relikvija iš senelio Kazimiero Sadausko namų. Jis ne kartą gelbėjo
mane į Kauną.
ir tėvelį Antaną nuo mirties. Persikrausčius mamai 2001-aisiais į mano butą
Bet daktarė supyko, kad mama geriau išmananti nei
Kaune (po tėvelio mirties praėjus vieneriems metams), šis
ji, bandė ją nuraminti, bet mamos atkaklumas nugalėjo.
paveikslas liko kaimo sodyboje ir saugojo mūsų tėviškėje namus.
149
Prieš parduodant juos atsivežiau paveikslą į Kauną. Į jį žiūrėdama mano mama kasdien melsdavosi ir taip 2013 metų vasario 19 dieną iškeliavo į amžinybę. Manau, kad tam paveikslui gali būti apie šimtas metų. Jis – didžiausias mano turtas. Kasdien priglaudžiu ranką prie Dievo Motinos Marijos širdies ir sakau: „Aš Tavyje, Tu – manyje, lydėk mane į kelią ir sugrąžink atgal“...
Zenė Sadauskaitė
Zenė Sadauskaitė, gimusi 1948 m., pedagogė, poetė, išleidusi 54 knygeles, šešių Lietuvos literatūrinių rekordų autorė, jos tekstais skamba per 500 dainų ir dainelių.
150
151
Dar ne laikas
„Vytis“ – apie 1920 m. iš gipso pagamintas Lietuvos herbas, kurį sukūrė J. Vaitulionytės-Augustauskienės (Rudenės) močiutės Dominisios brolis Stanislovas Kočiūnas, gyvenęs Barčių kaime, Lazdijų rajone. Foto Vytauto Šlekaičio.
Dominisia Kočiūnaitė-Vaitulionienė (dešinėje) su anūke Julija (šių prisiminimų autore) 1956 m., apsirengusios Dominisios siūtomis suknelėmis. Foto Sigito Vaitulionio.
152
apmatų. Vėrimas į skietą – buvo motinos darbas, o verpti vilnas,
Stanislovas Jauna moteris Rožė Kočiūnienė XIX amžiaus
sukti siūlus ir privynioti rites jau gerai mokėjo ir pati Gabrielė. Patiems mažiausiems Dominisiai ir Stasiukui teko
septintajame dešimtmetyje kalvotame Dzūkijos krašto Barčių
gyvulių priežiūra.
kaime liko našle su penkiais mažamečiais vaikais. Sunki dalia užgulė kaimo moterį, tačiau raudoms
Stasiukas išgindamas karves, dažnai pagriebdavo iš
nebuvo laiko. Ji viena pati tapo atsakinga už savo penkių vaikų
pakrosnio didesnius angliukus, iš pasvirnės pasičiupdavo lentos
ateitį. Tvirto stoto, išdidi, nepaprastai pamaldi moteris galėjo
galiuką ar didėlesnę skiedrą ir sekdavo paskui seserį apimtas
pasikliauti tik savo išmintimi ir Dievo malone. Rožė suprato, kad
gražiausių vaizdinių. Kai gyvulėliai ramiai rupšnodavo žolę,
smėlingas devyniolikos hektarų ūkis neatneš laimės jos šauniems,
Stasiukas sėsdavo ant dirvono ir angliukais vedžiodavo lentelėje
dar apie ateitį negalvojantiems vaikams.
linijas. Ant lentgalio išaugdavo medis, gėlė, avelė ar angeliukas.
Vyriausiąjį sūnų Vincentą, linkusį į meistrystę, tėvas
Kartą jis net išdrįso nupiešti ant žolės prisnūdusią Dominisią. Nors
dažnai imdavo prie medžio darbų, mokė atpažinti medieną,
sesė ir pyko už išsidraikiusius plaukus, bet piešinį pamačiusi
teisingai laikyti oblių bei kaltą. Rožė, ilgai nedelsusi, surado gerą
motina nudžiugo: „Stanislovai, tu jau visas dailininkas!“
kaimo stalių, buvusį amžinybėn išėjusio vyro pažįstamą ir išleido
Nuo tos dienos Stasiukas svajojo tapti tikru
Vincuką pas meistrą pagalbininku, kur galėjo pelnyti sau duonos ir
dailininku, o Rožė tylomis suko galvą – kas galėtų Stanislovą
išmokti amato.
pamokyti piešti žmonių portretus.
Sūnų Ipolitą, nesidomėjusį dar jokiais darbais, Rožė
O Stanislovas ne tik piešė. Radęs šlapio molio, sūnus
įkalbėjo mokytis amato pas turtingo ūkininko rūbų siuvėją.
savo mikliais pirštais imdavo jį minkyti ir beregint išgaudavo kokią
Jaunasis „kriaučiukas“ greitai perprato siuvimo subtilybes ir net
nors figūrėlę. Tai jau visai suglumino Rožę – jos Stasiuką Dievas
pranoko savo mokytoją.
apdovanojo menininko talentu! Moteris nežinojo ar skalsi gali būti menininko duona, bet negalėjo užgniaužti jame tokio kilnaus
Dukrą Gabrielę, dar visai jaunutę, motina įsodino į
talento. Sunku pasakyti, kas padėjo Stanislovui tapti tikru
audimo stakles ir kantriai mokė leisti šaudyklę, neužkabinant
153
dailininku, bet jis piešė žmonių portretus, gamino gipsines
Dominisia
figūrėles. Pati jauniausia Dominisia, buvo lenkiama prie ūkio
Rožės vaikai, kūrė savas šeimas, gyveno toliau nuo
darbų, žiemomis dūzgindavo ratelį bei imdavo į rankas adatą ir
motinos, nepamiršdami duotų pasižadėjimų tarnauti Lietuvos
tapdavo geriausia brolio Ipolito pagalbininke.
labui. Ipolitas vedė Juliją, Vincentas – Mariją, Gabrielė ištekėjo už
Tvirta valia ir neapsakomu darbštumu Rožei
Juozo Zubricko,
Stanislovas emigravo į Ameriką, palikdamas
Kočiūnienei pavyko įdiegti savo penkiems vaikams darbštumą,
motinos namuose savo gražiausią ir vertingiausią kūrinį – „Vytį“.
pareigingumą, meilę ir ištikimybę šeimai ir savo gimtajai Lietuvai.
Tai simbolizavo, kad Tėvynė yra šventa ir jos negalima nei dalinti,
Dar tėvas buvo pasakojęs jiems, kaip svarbu būti šalies patriotais,
nei išsivežti. Išvykdamas Stanislovas nenujautė, kad visam laikui
ginti ją nuo okupantų ir išlaikyti Lietuvos valstybingumą, kuris taip
pasiliks svetimšaliu Amerikoje.
svarbus kiekvienam žmogui. Vaikai, gimę Rusijos caro
Mylimiausia duktė Dominisia (žmonių vadinta
priespaudoje, giliai į savo širdeles priėmė tėvo žodžius, ir
Damynka) nutekėjo į Vilkininkų kaimą, esantį beveik už trijų
stovėdami prie jo karsto nebyliai pasižadėjo visomis savo
dešimčių kilometrų nuo gimtųjų Barčių, už Antano Vaitulionio.
išgalėmis kovoti už laisvą Lietuvą.
Nesaldus buvo Dominisios gyvenimas. Tyli, darbšti,
Kada Stanislovas iš gipso savo rankomis padarė
nemokanti apginti savęs, jauna moteris sunkiai sutarė su Antano
Lietuvos herbą – „Vytį“, senieji Kočiūnų namai nušvito
brolio Juozapo žmona Stefanija, kilusia iš Čiurlionių šeimos.
džiaugsmu. Herbui buvo paskirta pati garbingiausia vieta šalia
Veržli ir įnoringa Stefanija sugebėdavo puikiai įsiteikti išdidžiai
šventųjų paveikslų ir buvo pasižadėta saugoti jį bei saugoti ir ginti
anytai Viktorijai ir šešurui Petrui, kurių jauniausias sūnus Jonas
Lietuvos valstybingumą. Tai buvo apie 1920-uosius metus.
dirbo raštininku Leipalingio valsčiuje. Kitas sūnus Alfonsas buvo emigravęs į Ameriką ir siųsdavo motinai pinigų bei nematytų Lietuvoje
parėdų.
Sūnus
Boleslovas
su
žmona
Albina
(Černiauskaite) gyveno Nedzingėje ir garsėjo savo sugebėjimais
154
siūti kostiumus net valsčiaus valdininkams bei sukneles jų
Penkerius metus pradirbęs Argentinoje Antanas grįžo
žmonoms.
pas mylimą žmoną ir sūnų. Greitai šviesus, didelis namas su naujai Likusiems gyventi tėvonijoje broliams Antanui ir
pasodintu sodu papuošė Vilkininkų kaimą. Bet neilgai teko
Juozui buvo nelengva. Petras padalijo savo turėtus dvidešimt
džiaugtis gerėjančiu gyvenimu. Antrasis pasaulinis karas sujaukė
keturis hektarus žemės sūnums ir pasiūlė Juozo šeimai pasilikti
visos Lietuvos žmonių likimus. Užėmus Lietuvą rusams ir ilgam čia įsitvirtinus, skausmai ir
gyventi kartu, o Antanui pasistatyti namus ant naujai gautos, jau savos, žemės ir kuo greičiau išsikraustyti.
naujos netektys užgriuvo šalies patriotus. Neaplenkė ir Rožės
Ilgai svarstė Antanas su Dominisia ir mažuoju
Kočiūnienės. Ipolitą su žmona Julija bei Vincentą su Marija ir
sūneliu Vytautu, kur gauti pinigų statyboms. Banko paskola galėjo
mažomis dukrelėmis Genovaite bei Onute išvežė į Sibirą. Geri
visai pražudyti šeimą, todėl drąsus Antanas, dalyvavęs kare prieš
žmonės įspėjo Rožę, ir ji vietoj duonos kepalo saugiai įvyniojusi
Rusijos carinę priespaudą, nutarė vykti į Argentiną kirsti
Vytį
cukrašvendrių ir taip užsidirbti pinigų naujo namo statybai.
slapstydamasi pasiekė Vilkininkus. Dukros Dominisios šeima
–
svarbiausią
nepriklausomos
Lietuvos
simbolį,
Išvykus vyrui, Dominisios gyvenimas dar labiau apkarto. Sūnelį
spietėsi nesudegusioje per karą troboje kartu su gyvuliais,
Vytautą reikėjo leisti į mokyklą. Juozo ir Stefanijos šeimoje gimė
naminiais paukščiais ir žiemai sukrautu šienu. Gyvenimiškos
Onutė ir didžiulė našta gulė ant gležnų nemylimos marčios pečių.
patirties ir išminties nestokojantis Antanas Vaitulionis puikiai
Negalėdama taikstytis Dominisia su Vytuku grįžo į Barčius pas
suprato uošvę, atrado saugią vietą herbui ir pačiai uošvei.
motiną Rožę, kur arčiau buvo mokykla Vytukui, o ir pati
Vienintelis Antano ir Dominisios sūnus Vytautas dar
Dominisia gerai sutarė su seserimi Gabriele bei kitais namiškiais.
senoje troboje į marčias parsivedė Janiną Večerkauskaitę iš
Ji siuvo Barčių ir aplinkinių kaimų žmonėms. Turėdama meninių
Vainiūnų kaimo ir susilaukė dviejų dukrų Onos ir Julijos (šio
sugebėjimų, gražiausiai išpuošdavo kaimo mergytes Pirmajai
rašinio autorės). Senoje troboje jau buvo nelikę gyvulių, bet vis dar
Komunijai ar Sakramento sutvirtinimui. Dominisios siūtomis
kvepėjo viename gale sukraunamu šienu, kuris kamputyje metų
suknelėmis didžiavosi ne viena nuotaka.
metus buvo neliečiamas iki pat apačios. Netgi mergaitėms buvo draudžiama ten žaisti.
155
Kiek
pagerėjus
gyvenimui,
jaunasis
Vytautas
kurių nugarėlėmis trindavo galvoje išsisėjusius augliukus. Kartu
pasistatė naują namą, į kurį 1954 metais įsikėlė gyventi, nors buvo
melsdavosi prašydamos Dievo malonės.
įrengta dar tik viena pusė. Senasis namas, pokariu glaudęs visa, kas
Praradusi abi močiutes Julija vis dažniau lipdavo ant
gyva dabar tarnavo kaip sandėlis ir kluonas. Čia vis dar buvo
aukšto, paversto jau atitarnavusių daiktų sandėliu. Čia Julija parašė
kraunama šienas ir šiaudai, bet mažųjų mergaičių nuostabai daug
savo pirmąjį eilėraštuką, skirtą mylimai močiutei Dominisiai: ...Dar nebuvo pašalę
metų neliestas kampelis, buvo ištuštinamas iki pat grendymo.
Ir diedukas dar ganė, Kai baisiąją žinią
Atradimas
Parnešė tėvelis...
Čia, besirausdama močiutės siuvinių skiautelėse,
1961 metais piktas vėžys išvedė iš šio pasaulio nė
Julija pamatė iš po spalių kyšantį apsitrynusios rudos drobės
penkiasdešimt devynerių nesulaukusią Dominisią. Po Dominisios
kampą. Truktelėjusi pajuto, kad jame įvyniotas kažkoks sunkus
laidotuvių seną ir ligotą motiną Rožę išsivežė atgal į Barčių kaimą
daiktas. Apimta vaikiško smalsumo, ji atsargiai nužėrė spalius
dar stipri dukra Gabrielė.
dengusį smėlį, praskyrė storą spalių sluoksnį ir nuvyniojusi drobulę
Dvylikametės Julijos širdelę stipriai suspaudė abiejų
apstulbo: koks nepaprastai gražus daiktas!
močiučių netektis.
Kelių centimetrų storio, įdomios formos plokštelėje
Šešerių metukų Julijai, kai išsiskyrė tėvai, ir mama
sidabrinis raitelis su iškeltu kardu rankoje šuoliuoja per raudoną
Janina su vyresniąja dukra Onute išsikraustė gyventi į Kauną,
lauką... „Šventas Jurgis!“ – toptelėjo pirmoji mintis. – „Bet kodėl
močiutė Dominisia buvo ir mama, ir geriausia draugė. Jiedvi kartu
jis ne su durklu? Kodėl nėra po žirgo kojomis ugnialiežuvio
ravėjo daržus, rinko miške uogas, melždavo karves, kvadratiniu
slibino? Kodėl jis nekabo šalia kitų šventųjų paveikslų? Kodėl jis
lizdiniu būdu sodindavo kolūkio laukuose kukurūzus, laistydavo
taip giliai paslėptas?“
po langais augančias piliarožes, siūdavo iš Kauno mamos atvežtai
Apžiūrinėdama radinį Julija dar labiau nustebo kitoje
lėlei rūbelius. Močiutei susirgus, vakarais abi ieškodavo rupūžių,
pusėje pamačiusi gražiai išraitytas ir tarpusavyje sujungtas raides
156
„K S“. Ką jos reiškia? Daugybės klausimų kamuojama Julija
Jau laikas
nupurtė nuo drobulės smėlį, nurinko prikibusius spalius ir nuskubėjo pas dieduką Antaną. „Jis tai jau žinos, kodėl toks gražus
Vytautas Vaitulionis antrą kartą vedė Lietuvos
daiktas pakištas po spaliais ir užžertas smėliu, kai turėtų kabėti ant
partizano Juozo Matulevičiaus (Sapno) seserį Moniką. Švenčių
sienos,“ – mąstė Julija.
proga, kai susirinkdavo artimų žmonių ratelis, pro Vytauto namų
Antanas, pamatęs mergaitės rankose gerai pažįstamą
aklinai uždangstytus langus, skverbdavosi Maironio „Lietuva
drobulę, lyg ir pyktelėjo, kad vietoje knygų skaitymo rausiasi po
brangi“ arba Kudirkos „Tautiškos giesmės“ melodija. Julija greitai
senienas, bet greitai atlėgo. Negi laikys paslaptyje, kodėl dėdei
susidraugavo su pamote Monika, o partizaniškos ir tremtinių
Vincentui nebuvo leista grįžti iš Irkutsko į Lietuvą, kai brolis
dainos stiprino jų bendravimą. Tik, kai Julija užsimindavo tėčiui
Ipolitas su žmona Julija jau senokai gyvena Alytuje, kodėl močiutė
apie Lietuvos herbą, jis tarsi atkartodavo dieduko žodžius:
Rožė po karo nesulaukė jokio laiškelio iš Amerikoje gyvenančio
„Neieškok. Dar ne laikas,“ – ir šelmiškai mirkteldavo muzikanto
sūnaus Stanislovo, kurio darbo gražuolis žirgas – nepriklausomos
akį.
Lietuvos herbas – VYTIS, tapo šeimos relikvija ir šventai saugoma
Julija,
bei slepiama nuo piktos valdžios akies.
baigusi
Leipalingio
vidurinę
mokyklą,
išvažiavo studijuoti į Kauno politechnikos institutą, įgijo odos
Keletą vakarų senelis Antanas pasakojo Lietuvos
gaminių inžinierės-technologės specialybę.
tikrąją istoriją, nutylėtą mokyklose ir vadovėliuose. Kai Julija
Dar studijų metais susipažino su to paties instituto
pasigedo savo radinio, apipinto dieduko pasakojimais, jis liūdnu,
studentu Rimantu Augustausku, kilusiu iš Skaistgirio miestelio
bet ryžtingu balsu tarė: „Dar ne laikas, kad ši relikvija papuoštų
Joniškio rajone. Rimanto senelis taip pat buvo patyręs karčios
kambario sieną“.
tremtinio duonos skonį.
Antanas taip ir iškeliavo iš šio pasaulio, nepasakęs kur vėl
Neabejingi vienas kitam, panašių pažiūrų jaunuoliai
paslėpė Lietuvos herbą.
sukūrė šeimą, augino du vaikus Laimą ir Dalių, kuriems skiepijo lietuvybės svarbą. Julija aktyviai lankėsi Atgimimo renginiuose,
157
drąsiai dainavo partizanų dainas ir visa širdimi džiaugėsi mokėdama jų melodijas bei žodžius. Kartą Julija su šeima lankydamasi tėvų namuose aiktelėjo iš nuostabos. Pačioje garbingiausioje vietoje kabojo dėdės Stanislovo Kočiūno „Vytis“. „Pagaliau atėjo laikas, – vėl šyptelėjo tėtė Vytautas. – Po mano mirties pasiimk į savo namus, nes tu jį, tiek metų slėptą, suradai.“ Julijos nuostabą šalin nuginė tėčio pasitikėjimas jos patriotiškumu ir šeimos tradicijų saugojimu. Dabar Vytis puošia Julijos ir Rimanto Augustauskų namus. Dailininko Algirdo Radvilavičiaus restauruotas, trijų kartų slėptas ir saugotas, sulaukęs
Julija Vaitulionytė-Augustauskienė R u d e n ė,
savo valandos, per devyniasdešimt metų turintis Stanislovo
gimusi 1949 m. Vilkininkų kaime, Lazdijų raj. Studijavo Kauno politechnikos institute, kur įgijo odos gaminių inžinierėstechnologės specialybę. Kūrybinės raiškos asociacijos „Kauno branduma“ ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, dviejų poezijos knygų „Jausmų paletė“ (2011) ir „Kai dienos pelynais kaišytos“ (2013) autorė. Asociacijos „Šviesuva“, Kauno miesto Šilainių bendruomenės centro ir dainų ansamblio „Slaunos su škarpetkutėm“ narė, renginių iniciatorė ir aktyvistė.
Kočiūno „Vytis“, atiteks dukrai Laimai, lietuvybės ir šeimos tradicijų puoselėtojai. Tesaugo ją Viešpats Dievas ir ištikimieji Lietuvos patriotai! P.S. Straipsnio autorė nuoširdžiai atsiprašo už faktų netikslumą, kurie buvo perpasakoti iki autorė atrado paslėptą Lietuvos herbą.
Julija Vaitulionytė –Augustauskienė R u d e n ė
158
Knygos autoriai Nuotraukoje: kūrybinio prisiminimų žanro seminarų, vykusių Kaune „Moters pagalba moteriai“ organizacijoje 2014 m. dalyvės ir šios knygos pasakojimų autorės. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Dalia Karpavičienė, Danutė Smolkovienė, Marija Lebedienė, Liucija Paškevičienė ir seminarų vadovė Vitalija Norvilienė. Antroje eilėje iš kairės stovi: Dana Urbanaitė, Lolita Rimkutė, Eglė Petraitytė-Talalienė, Gema Marija Bagdanavičienė ir Regina Šeflerytė-Bagdanskytė-Palšienė.
Nuotraukoje: kūrybinio prisiminimų žanro seminarų, vykusių 2014 m. spalio mėnesį Kauno savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos senamiesčio padalinyje, dalyvės bibliotekininkės ir šios knygos pasakojimų autorės. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Daiva Nevardauskienė, Vitalija Norvilienė ir Vilija Tumosaitė. Antroje eilėje iš kairės stovi: Daiva Stankevičienė, Gražina Venslovienė, Jūratė Bezumavičienė ir Deimantė Mačiulytė.
159
Nuotraukoje: grupė autorių, kurie dalyvavo seminaruose Kauno savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės skyriuje. Stovi iš kairės: Danutė Reklaitienė, Danė Samušytė, Gražina Kepežinskienė ir mokymų vadovė Vitalija Norvilienė. Sėdi Alma Lenickienė.
Nuotraukoje: kūrybinio prisiminimų žanro seminarų pagal projektą „Vieno daikto istorijos“, vykusių Kauno savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių bibliotekoje, dalyviai ir šios knygos pasakojimų autoriai. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Irena Jacevičienė-Žukauskaitė, Vitalija Norvilienė, Aldona Mankutė-Kursevičienė, Julija Vaitulionytė-Augustauskienė Rudenė, Zenė Sadauskaitė ir Irena Rastauskienė. Antroje eilėje iš kairės stovi: Antanina Birutė Liutvinskienė, Laima Jucevičiūtė-Lupeikienė, Lina Šlekaitienė, Vytautas Šlekaitis, Aldona Andriulaitienė ir Julija Iskevičienė.
160