Vieno daikto istorijos by Vitalija Norviliene

Vieno daikto istorijos

Kaunas 2015

Knygos sudarytoja ir redaktorė Ant viršelio A. Nulmano betono-teraco įmonės darbininkai. Penktas iš kairės prisiminimų „Mano mama – artistė“ autorės Liucijos Paškevičienės tėvas Aleksandras Svolkinas (1904-1972). Kaunas, Vilijampolė. Apie 1934 -1940 m.

Padėka

Vitalija Norvilienė Lietuvos kultūros tarybai ir Kultūros ministerijai už dalinę finansinę projekto paramą

Kaunas 2015 Išleido: viešoji įstaiga „Inovatyvūs kūrybiniai projektai“. M. Čepulio spaustuvė-knygryšykla Kaunas, Savanorių 284a. Antroji redaktorė Irena Jacevičienė

Visos teisės saugomos. Jokia šio leidinio dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ir mechaninėmis formomis be leidėjo raštiško sutikimo

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešajai bibliotekai už bendradarbiavimą, bibliotekos Senamiesčio, Panemunės ir Šilainių skyriams už pagalbą ir bendradarbiavimą

Fotografui Vytautui Šlekaičiui už daiktų knygai „Vieno daikto istorijos“ fotografijas Irenai Jacevičienei-Žukauskaitei už konsultacijas leidybos klausimais Visiems autoriams nuoširdžiai dėkojame už pasakojimus, brangintinus protėvių rankdarbius ir kitą kultūrinį lietuvių palikimą bei jų nuotraukas ir fotografijas iš šeimų albumų

ISBN 978-609-95784-0-8

Irenos Rastauskienės foto (autorės nuosavybė): seneliai Laurynas Noreika ir Ona Krištopaitytė-Noreikienė. Apie 1920 m.

TURINYS Apie knygą Biblioteka prakūroms. D. Urbanaitė Pasakojimas apie švilpynės gimimą. E. Petraitytė -Talalienė Trispalvė. L. Rimkutė Kelionė į Kalvariją. G. M. Bagdonavičienė Sirpstančios vyšnios Vokietijoje. D. Karpavičienė Singer siuvimo mašina. M. Lebedienė Mano mama – artistė. L. Paškevičienė Saulėtos vaikystės liudininkas. J. Pliopaitė Dvylika laikrodžio dūžių. D. Smolkovienė Panelės Šefleraitės tulpės. R. Palšienė Senojo lagamino kelionė į Braziliją ir atgal. D. Stankevičienė Prosenelės prijuostė iš devynioliktojo šimtmečio. V. Tumosaitė Juoda dėžutė iš Gelgaudiškio dvaro. D. Statkuvienė Nepailstanti senoji siuvimo mašina. D. Nevardauskienė Vieno ąžuolinio šimtamečio bufeto istorija. J. Bezumavičienė Dainelytės iš Zūkų kaimo žakardinė prijuostė. D. Mačiulytė

6 pusl. 8 14 18 22 26 30 34 38 42 46 50 56 60 64 68

Daiktai, kurie pergyvena žmones. G. Venslovienė Keptų obuolių aromatas iš pradingusių namų. A. Lenickienė Kas, kad daiktas, ne žmogus. D. Samušytė Vienas motyvas. S. Chreptavičienė Šepetys iš Benskaus kromelio. G. Matelytė-Kepežinskienė Gyvenimas su kontrabosu. D. Reklaitienė Mažasis namelis. I. Rastauskienė Adata nebaigtame siuvinyje. A. Mankutė-Kursevičienė Viena ranka atimdamas, kita vėl duoda. I. Jacevičienė-Žukauskaitė Šaudyklė. V. Šlekaitis Atskirti penkiasdešimčiai metų. L. Ašmonaitė-Šlekaitienė Tarp rūsčių, nešnekių moterų. V. Norvilienė Ačiū Dievui – buvo vasara. A. Andriulaitienė Trijų brangiausių mano moterų darbai. A. B. Liutvinskienė Paveikslas iš kartos į kartą. Z. Sadauskaitė Dar ne laikas. J. Augustauskienė (Rudenė) Knygos autoriai

78 84 90 94 98 102 106 112 116 122 126 130 136 142 148 152 159

Apie knygą Daugelis žmonių (kaip aš arba Jūs) įmetę į giliausius spintos kampus laikome po kokį brangų, iš senolių paveldėtą daiktą, kurį nelabai turime kur parodyti. Projekto „Vieno daikto istorijos“, kurį vykdė Kauno viešoji įstaiga „Inovatyvūs kūrybiniai projektai“, dėka šie daiktai buvo ištraukti iš tamsių spintų ir dulkėtų pastogių, o jų autoriai pagerbti. Tai rankomis austi, siuvinėti audeklai kaip rankšluosčiai, lovatiesės, staltiesės; baldai ir kiti likę iš prosenelių ir senelių daiktai, kurių turtinga istorija mena nepaprastus mūsų šeimų likimus sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, kurias XX-ajame amžiuje lėmė karai, okupacija, tremtys, emigracija ir kt. įvykiai. 2014 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais įvairiuose Kauno miesto rajonuose – centre, senamiestyje, Šilainiuose ir Panemunėje – vyko kūrybiniai prisiminimo žanro rašymo mokymai vyresnio amžiaus žmonėms, kuriuose dalyvavo 40 žmonių. Projekto metu sukaupta medžiaga – daiktai ir jų fotografijos, dalyvių prisiminimai ir protėvių foto, portretai – buvo surinkti, suredaguoti ir patalpinti į šią knygą-albumą „Vieno daikto istorijos“. Vieną knygos skyrių sudaro: - daikto (audinio, mezginio, medžio dirbinio ir pan.) fotografija; - šeimos fotoportretai; - prisiminimų istorijos, kurias dalyviai parašė mokymų metu.

Iš viso šioje knygoje pristatome 32 prisiminimų istorijas, kurias parašė pačių įvairiausių profesijų atstovai – mokytojai, inžinieriai, bibliotekininkai, ekonomistai, dailininkai ir t.t. Čia rasite pasakojimų, sukurtų didesnės rašymo patirties neturinčių žmonių ir tokių, kurie yra išleidę po keliolika autorinių knygų kaip Irena Jacevičienė-Žukauskaitė, Aldona MankutėKursevičienė, Zenė Sadauskaitė ir Julija Augustauskienė Rudenė, išleidusi dvi. Apie kokius daiktus rašė prisiminimus dalyviai? Tai ir medinis savadarbis lagaminas, nukeliavęs į Braziliją ir sugrįžęs atgal, ir garsioji prieškario siuvimo mašina „Singer“, ir šeimos gyvenimo liudytojas šimtametis bufetas, ir neįkainojamos fotografijos iš Marijampolės „Klojimo“ teatro ir, žinoma, tekstilė. Laikoma, kad ilgiau šimto metų tekstilė negyvena: ją blukina saulė ir vėjas, ardo laikas, tačiau kuo senesnė – tuo ji mums brangesnė, nes joje įaustas, išsiuvinėtas mūsų šalies moterų meninis skonis, pasireiškiantis raštais, audinių faktūromis ir deriniais. Kiekvienas toks daiktas atspindi sudėtingas Lietuvos šeimų istorijas: karo perskirtas šeimas, bėgimą palikus namus ir užgyventą turtą; pradinę mokyklą, į kurią po karo eita basomis kojomis; Sibiro tremtis, sugrįžimą ir t.t. Daiktų istorijos – tai Lietuvos šeimų istorijos, kurias sudėjome į šią knygą, vildamiesi, kad jas skaitys ir vertins ateities kartos. Tikimės, kad šios knygos autorių pasakojimų įkvėpti ir jūs saugosite savo šeimos kūrybinį palikimą, kurio lieka vis mažiau.

„One Thing Stories” is a book of 32 memoir stories written by different authors. The Second World War, the Soviet occupation in Lithuania, emigration to Germany, Brazil and USA, deportations of families to Siberia (the Gulags), exile and coming back from the exile, Communism. Story of every family makes the history of Lithuania. The book was born thanks the project “Vieno daikto istorijos” (“One Thing Stories”), implemented by Kaunas organization “Inovatyvūs kūrybiniai projektai”, partly financed by the Lithuanian Council of Culture and Ministry of Culture. The original photos that illustrate the book mainly come from the period 1920-1945: personal and group portraits, rich and pour, working class and farmers, in families, schools and theatre.

Nuotraukoje: Kudirkos Naumiesčio pradinė mokykla, 1925 m. Mokytojas su mokiniais. Antroje eilėje iš dešinės sėdi Juzė Naujokaitytė (žr. Liucijos Paškevičienės „Mano mama – artistė“). Nuotrauka L. Paškevičienės nuosavybė.

Biblioteka prakūroms

Senelio Balio Urbano namai Vozgėliuose, čia prie „salkos“ sienos buvo senelio biblioteka. Iš dešinės sėdi: Balys Urbanas su senele Brone ir jų trys vaikai bei augintinė. Dar matome iš kairės sėdintį Lietuvos karininką bei archeologą Petrą Tarasenką, su kuriuo senelis bendraudavo. Apie 1928 m. Foto Danos Urbanaitės nuosavybė.

Senelė Bronė. Apie 1905 m. Foto Danos Urbanaitės nuosavybė.

Urbanų namas, kuris buvo toks gražus, kad vadinamas „išskirtiniu“. Apie 1925 m. Foto Danos Urbanaitės nuosavybė.

Urbanų šeima. Apie 1933 m. Foto Danos Urbanaitės nuosavybė.

Mano senelis Balys Urbanas, gimęs 1891 metais, dirbo

tai, kad visi gonkai buvo nudažyti labai ryškiomis spalvomis. Čia

mokytoju ir buvo vadinamas kaimo „šviesuliu“. Jis buvo

mėlyna, o prie jos jau ryškiai raudona spalva pritapus. Žalia,

išsilavinęs žmogus, vadovavo mokyklai ir net prireikus teikdavo

oranžinė ir kitos spalvos traukė akį kiekvieno praeivio. Tai buvo

pirmąją medicininę pagalbą neturtingiesiems kaimo žmonėms.

originalas. Vieni sakė, kad labai gražiai suderinta, o kitiems nepatiko”.

Senelis pabaigė Panevėžio mokytojų seminarijos du kursus. Dėl savo „kairiųjų“ pažiūrų ilgai negavo darbo. Dirbo

Šiuose namuose gimėme ir mes, senelio sūnaus Vytauto

įvairiose Šiaurės Rytų Lietuvos mokyklose, daug kur formaliai

vaikai. Deja, man su seneliu susitikti neteko, viskas, ką apie jį

neįdarbintas ir negaudamas užmokesčio už darbą. Gyveno iš to,

žinau, iš kitų žmonių pasakojimų. Mat dar prieš man gimstant, iš

ką suaukodavo mokinių tėvai.

Dusetų, kur tuo metu jis mokytojavo, senelis buvo išvežtas į Sibirą per pirmuosius trėmimus 1941 birželio 14 d.

Beieškodamas darbo buvo nuvažiavęs net į tuometinį Petrapilį. Ten susižavėjo socialistų lozungais, tokiais kaip:

Kaip vėliau sužinojome, kai atėjo NKVD senelio Balio

„Nuverskime caro režimą!“, „Sutraukykime vergijos pančius!“,

suimti, jo paklausė, kur yra jo žmona? Jis atsakė, kad su savo

už ką pateko į žandarų akiratį ir buvo pasodintas į tuo metu garsų

žmona jokių ryšių nepalaiko. Tuo metu senelė Bronė gyveno Vozgėliuose savo

kalėjimą „Kresti“. Bet trūkstant įrodymų, greitai buvo paleistas į laisvę.

namuose (Vozgėlių kaimas yra septyni kilometrai nuo Dusetų

Pagaliau 1926 metais jo gimtajame Vozgėlių kaime

miestelio). Tokiu būdu senelė buvo išgelbėta nuo tremties. Išgyvenusi vyro suėmimą, senelė Bronė labai greitai

atidarius mokyklą, jis legaliai pradėjo dirbti mokyklos vedėju.

susirgo ir išvažiavo į Kauną pas dukrą gydytis. Kauno žydų

Apie 1927 metus šiame kaime pasistatė namą, kuris

ligoninėje ji buvo operuota ir 1942 metais mirė bei buvo palaidota

išsiskyrė iš visų tame krašte buvusių namų.

Vytauto prospekte buvusiose kapinėse.

Geriausiai jo išskirtinumą apibūdina jo bendradarbė mokytoja Virgilija Barkauskienė, kuri tuo metu gyveno pas

Senelis Balys mirė nepasiekęs savo tremties vietos.

senelį: „Tai buvo naujas, didelis namas su gonkais. Gonkai buvo

Pagal

tuometinį

supratimą

senelis

Balys

buvo

„laisvamanis“ (arba kitaip, kairiųjų pažiūrų). Tačiau tokios jo

gražūs, su kolonėlėmis. Viršuje – salka. Bet ypatingiausia buvo 10

pažiūros buvo nelabai priimtinos prieškarinei Lietuvos valdžiai,

bibliotekoje buvo nemažai grožinės literatūros, bet daugiausia

todėl netrukus jam buvo atimtos teisės vadovauti mokyklai.

mokslinės ir politinės.

Be to, jis su senele Brone gyveno tik civilinėje santuokoje.

Mano tėvai gyveno nuolatinėje baimėje, kad ir jie kaip

Būdami jau senyvo amžiaus ir jau turėdami tris vaikus, mano

senelio šeimos nariai vieną dieną bus suimti bei išvežti į gulagus.

seneliai buvo priversti sudaryti bažnytinę santuoką viso kaimo

Tik praėjus daugeliui metų jie sužinojo, kad senelis suprasdamas

gyventojų nuostabai.

„sovietinę“ politiką ir norėdamas apsaugoti savo šeimos narius

Savo dideliame name Vozgėliuose senelis buvo sukaupęs

nuo tremties, per tardymus pasakė, kad yra nutraukęs ryšius ne tik

nemažai vertingų knygų. Dar ir šiandien mano daugiabučio namo

su savo žmona, bet ir su visais likusiais savo šeimos nariais.

rūsyje, pritvirtinta prie sienos, stovi labai sena medinė knygų

Dar praėjus keleriems metams po šio įvykio, jau

lentyna. Manau, kad jai yra daugiau kaip šimtas metų. Joje aš

sovietmečiu, pasklido kaime gandas, kad suims ir ištrems į Sibirą

laikau tuščių stiklainių atsargas. Ji pas mane atkeliavo daugiau

tuos gyventojus, pas kuriuos ras „buržuazinės“ Lietuvos

kaip prieš keturiasdešimt metų iš buvusių senelio namų, kai mano

„antitarybinės‘ literatūros.

tėvai 1969 m. nutarė persikelti iš savo gimtųjų vietų į Kauną. Tai

Tada mes, anūkai, buvome tėvų įpareigoti visas senelio

yra paskutinė relikvija iš nemenkos mano senelio Balio Urbano

knygas išimti iš lentynų ir netvarkingai išmėtyti ant „spalių“

bibliotekos.

namo pastogėje („spaliai“ ˗ tai linų atliekos juos apdorojant,

Apie senelio biblioteką prisimenu, kad kaimo namo

kuriais buvo apšiltintos senelio gyvenamojo namo lubos). O jeigu

palėpėse stovėjo senos lentynos ir ten daug įvairių knygų.

kas mūsų teirautųsi apie šias knygas, turėjome pasakyti, kad jas

Ateidavo kaimo jaunimas pas mano tėvus (kaip į biblioteką) ir

naudojame „prakūroms“. Iš tikrųjų iš į mano atmintį pakliuvusių knygų

pasiimdavo paskaityti norimos literatūros. Tačiau ne visos

„prakūroms“ įsiminė įspūdingas albumas apie Nepriklausomos

pasiskolintos knygos sugrįždavo... Na, o viena labiausiai skaitomų knygų, kaip pamenu, buvo

Lietuvos Respublikos Seimo bei Vyriausybės narius. Jau

A. Diuma „Grafas Montekristas”.

ankstyvoje vaikystėje pažinojau iš nuotraukų prezidentą Antaną

Kaip dabar matau tvarkingai susegtus tuometinius

Smetoną.

laikraščius: „Lietuvos aidą“, „Trimitą“ ir „Karį“. Senelio 11

Nors daug puikių knygų amžiams prarijo krosnies liepsnos, vis tik kai kurie senelio Balio bibliotekos likučiai išsilaikė iki šių dienų. Kai mano tėvai sugalvojo 1969 metais persikelti į Kauną, likusias knygas nuvežė į Dusetų kraštotyros muziejų prie Dusetų K. Būgos vidurinės mokyklos ir padovanojo, nors man neteko šiame muziejuje lankytis, manau, kad ir šiandien ten bent keletą vertingų prieškario knygų iš mano senelio bibliotekos galima rasti. O namas, kuriame buvo biblioteka, ir šiandien tebestovi Vozgėliuose, tik praradęs savo įspūdingumą ir nelabai kuo Dana Urbanaitė,

besiskiriąs nuo kaimynų medinių namų, nes buvo perdažytas populiaria sovietmečiu geltona spalva.

gimė 1942 metais Dusetų valsčiaus Vozgėlių kaime. Baigė Dusetų K. Būgos vidurinę mokyklą, studijavo Maskvos kooperatinio instituto ekonomikos fakultete. Čia įgijo ekonomisto specialybę. Dirbo buhaltere bei ekonomiste.

Dana Urbanaitė

Pasakojimas apie švilpynės gimimą

Malvina Kūdūkytė-Petraitienė (1920–2012). Apie 1939 m. Foto Eglės Petraitytės-Talalienės nuosavybė.

Malvinos Kūdūkytės-Petraitienės smulkiosios keramikos kūriniai. Autorės nuosavybė. Apie 1970–1977 m.

Virtuvė, palenkta mamos galva, rankose švilpynė.

Aš mamą stebiu pro virtuvės duris. Žinau, kad ji nuklydusi į prisiminimus.

Kol kas – tai dar molis. Motinos pirštai minko, lipdo. Šviesa krenta iš dešinės, apšviesdama jos rankas. Ilgas šešėlis driekiasi

Malvina Kūdūkytė-Petraitienė (1920-2012) gimė

ant virtuvės, kuri tuo pačiu yra ir mamos dirbtuvė, grindų. Čia

mažame Aukštaitijos miestelyje Suvainiškyje, Latvijos pasienyje.

vyksta mažytis stebuklas – švilpynės gimimas. Iš tos rudos,

Pati ji įsitikinus, kad save atsimena nuo devynių mėnesių, kai jos

drėgnos masės dubenėlyje pamažu, labai kruopščiai skleidžiasi

šeima kraustėsi į Pandėlį. Į ten jos tėvas, mano senelis, Povilas

nauja ,,gyvybė“ – matau, kad tai būsimas paukštelis, suprantu jį

Kūdūkis (1895-1954) gavo paskyrimą dirbti. Malvinai atmintyje

besant gaidelį, dar ,,vaiką“ ar jau ,,paauglį“. Kol kas, dar

užsifiksavo palinkęs prie jos didelis raudonas tėvo veidas ir ilga

nedegtas, bet tuojau bus pastatytas ant stalo, įvertintas iš visų

eilė į perspektyvą nubėgančių medžių.

pusių. Mama pakreipia galvą į kairę, tada į dešinę. Staiga ji

Pandėlyje mergaitės pasaulis pasidarė toks didelis,

pamirko pirštą į šalia esantį vandens indelį ir paskutinį kartą

kad ji jau žinojo tris miestus: Pandėlį, Rokiškį ir... Ameriką.

brūkšteli per molinę galvytę. Paskui kūrinį padeda į šalį šalia

Vėliau prisidėjo numanymas apie kažkokį Kauną, iš kurio

tokių pat jo brolių ir seserų. Tai – jau gaminys, tiesa, dar ,,žalias“.

paviešėti atvykdavo tėvų pažįstami. Pandėlyje ji pradėjo eiti į

Gaidelis kantriai stovės ant palangės ir džius.

pirmąją klasę, bet kada buvo pirmoji diena mokykloje, nepasakytų, nes taip buvo visada, mat ji gyveno mokyklos

Pagaliau mažasis paukščiukas, sulaukęs savo eilės,

pastate, o šios įstaigos mokytojas ir vedėjas buvo jos tėvas.

pašaunamas į krosnelę. Po poros valandų karščio, jis vėl mamos rankose. Tai jau nebe žalias neapsiplunksnavęs mažylis, bet

Kitas etapas – Rokiškis, į kurį Malvinos tėvas

gaminys turįs skambų terakotos vardą. Žinau, kad ,,terakota“ yra

netrukus gavo paskyrimą. Mamos šeimą, be jau minėto tėvo ir

Italijoje gimęs žodis, kuris reiškia degto molio atitikmenį

pačios Malvinos, dar sudarė jos motina Ona Kūdūkienė (1895-

Lietuvoje. Paukštelis bus glazūruojamas lietuvių liaudies

1971) ir Malvinos sesuo Elena (1914 – 1999). Mergaitei šis

ornamentais. Kiekvienas toks mamos sukurtas gaidelis skirtingas.

laikotarpis į atmintį įsirėžė labiausiai: romantiškas Velykų

Jam teks dar kartą pabuvoti karštyje, kad išsilydytų glazūra, tada

laukimas, ,,bubinų“ garsas, aidintis po visą miestą nuo bažnyčios

jis taps tikru meno kūriniu. Ir taip kartosis tol, kol motina kurs.

balkono, motina, kepanti Velykines ,,babkas“, grafų rūmai, stovintys už pusės mylios nuo bažnyčios, pro kurios langus grafai 15

rūmuose privalėdavo matyti ant altoriaus degančias žvakes. Antrą

mokinių, tačiau negabi dailei, sugebėjo iš šio mokslo gauti

Velykų dieną Kūdūkių šeimą aplankantys ,,vizitiorai“, būtinai

pataisą, pats jos tėvas ponas Krakinauskas, kuris Laisvės alėjoje

pasipuošę pilkomis eilutėmis. Ir tradicinis paršelis su margučiu

turėjo gelumbės krautuvę, atėjo pas Kūdūkius Malvinos prašyti

snukutyje ant nenukraustomo Velykų stalo. O kur dar žiemos su

padėti jo dukteriai. Sulygo greitai: Johudita padės mamai ruoštis

grafaitėmis Pšesdeckytėmis, apsivilkusiomis baltais kailinukais ir

matematikos, o mama jai dailės pamokoms.

ant pačiūžų skriejančiomis grafų Tyzenhauzų čiuožyklos ledu.

Baigus Aušros gimnaziją, buvo du keliai: medicinos

Kai mamai sukako keturiolika metų, šeima vėl

institutas arba mokytojų seminarija. Pradžioje motina pasirinko

kraustėsi. Dabar – į Kauną, tuometinę Lietuvos laikinąją sostinę.

pirmąjį. Trečiaisiais mokymosi metais besimokantieji privalėjo

Čia Malvina pradėjo mokytis Kauno Aušros mergaičių

žinoti lotyniškai kiekvieną kaukolės kaulelį. Bet atsitiko tai, kas

gimnazijoje.

mamą atbaidė nuo medicinos visam laikui. Kaip ir kiekvienas Polinkis piešti Malviną lydėjo nuo pat kūdikystės.

studentas, gavusi kaukolę pratempimui, kad išryškėtų kiekvienas

Dar šliaužiodama aplinkui krosnį ir radusi iškritusį angliuką,

kaulas, Malvina, kaip tokiais atvejais reikalaujama, į kaukolę

pamatęs

įpylė žirnių ir ėmė laukti, kol jie išbrinks. Naktį, palovy kaukolė

neeilinius dukros gabumus, pateikė dokumentus į Dailės

pradėjo judėti. Gal žirniai plėtėsi, o gal pelės ją ridinėjo... Po šio

gimnaziją, tačiau egzaminų dieną mergaitė susirgo pūlinga

šiurpaus vaizdo su medicina buvo baigta. Kad nusprendė

angina... Nors mokytis šioje gimnazijoje neteko, mano mama

teisingai, Malvina suprato puikiai. Tačiau dar kurį laiką naktimis,

džiaugėsi, kad ir kitoje mokykloje jai sekėsi turėti profesionalius

neišsibudinusi iš miego, sėsdavo lovoje ir užsimerkusi, lenkdama

dailės pedagogus.

pirštus, lotyniškai vardindavo kaukolės kaulelius.

mergaitė piešiniais

margindavo

grindis.

Tėvas,

Kartą, kai ji pateikė darbus mokinių piešinių

Mokytojų seminarijoje viskas buvo sava, gal

konkursui, komisija pareiškė, kad taip nupiešti mokinys

nulėmė šeimos tradicija? Meniniais sugebėjimais mama

nesugeba, kad tai profesionalo darbas. Mamos gabumų dailei

pasižymėjo ir dirbdama mokykloje. Bet tikrasis talentas

tuokart neįvertino. Dėl tokios neteisybės ji skausmingai

atsiskleidė jai išėjus į pensiją. Pirmas uždavinys – dailės

pergyveno

Johudita

priemonių įsigijimas. Malvina pradėjo tapyti ir lieti akvareles.

Krakinauskaitė, viena iš geriausiai klasėje besimokančių

Mums motina rodės panaši į ištroškusį žmogų dykumoje, kuris

ilgą

laiką.

kai

klasės

draugė

ilgai ėjęs, staiga užtinka vandens oazę. Per pensijoje pragyventus

Stoviu dabar toje vietoje, iš kurios stebėdavau

metus, drąsiai galiu tvirtinti, mama sukūrė darbų daugiau, nei

mamą kuriančią. Ir, rodos, vėl matau ją besidžiaugiančią savo

kitas per visą gyvenimą.

kūriniais. O aš laiminga, kad išsaugojome didžiąją dalį jos

Keldavosi labai anksti ryte, apie 5 valandą,

palikimo.

Eglė Petraitytė-Talalienė

bijodama, kad vėliau kas iš namiškių jai nesutrukdytų, ir visa pasinerdavo į kūrybą. Nuostabiausia tai, kad ji niekuomet nepristigdavo idėjų. Be abejo, tuoj buvo pastebėta ir priimta į Tautodailininkų sąjungą. Bet patys didžiausi ir reikliausi kritikai buvau aš ir mano brolis Valdas-Antanas (g. 1944.) Mes stengdavomės mamai įbrukti visas dailės kūrimo taisykles, kurių buvo prigrūstos mūsų pačių galvos, nes aš ir brolis tuo metu studijavome dailės akademijoje. Netrukus

namuose

atsirado

keramikai

degti

krosnelė. Nuo tada prasidėjo mano mamos keramikos darbų triumfas. Jos kūriniai pabuvojo daugelyje šalių, iš jų net

Eglė Petraitytė-Talalienė,

Japonijoje. Malvinos švilpynės ir šiandien puošia P. Stulgos

gimusi 1948 m. Kaune. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kuria akvarelės, tapybos ir dailiosios tekstilės srityse. Su savo darbais dalyvauja miesto, šalies ir tarptautinėse parodose. Hobis korespondencija prancūzų kalba su plunksnos draugais ir draugėmis visame pasaulyje.

lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejų Kaune. Mano tėvą, Malvinos vyrą provizorių Antaną Petraitį (1913-2007) motina taip pat užkrėtė kūryba. Tėvas iš pradžių mamos kūriniams padėdavo lieti gipsines formas, bet vėliau pats įsismagino lipdyti. Antanas yra sukūręs keletą molio gaminių etalonų, su kuriais taip pat buvo priimtas į Tautodailininkų sąjungą. 17

Trispalvė

Altorius, šioje tremtyje darytoje fotografijoje galima įžiūrėti nuo Kristaus paveikslo einančią siaurą trispalvę juostą. Sibiras prie Amūro upės, Pervomaisko kaimas. Apie 1943 m. Foto L. Rimkutės nuosavybė.

Centre: jaunavedžių pora Eulalija Vaitkutė ir Vladas Rimkus. Iš abiejų pusių šalia liudininkai: senelės sesuo Emilija Vaitkutė-Juokakienė su vyru. Apie 1925 m. Foto L. Rimkutės nuosavybė.

Tai pasakojimas apie daiktą, kuris turėjo didelės įtakos

surinkti šiltų rūbų ir juos surišti į ryšulius, nes ištiktos šoko ir didelės baimės, jos tik verkė ir blaškėsi po namus.

mano tėvo šeimos gyvenimo pokyčiams. Apie 1925 metus susituokė du jaunuoliai, Eulalija ir

Senelis turėjo namie pagamintos degtinės ir susipylęs į

Vladas, ne iš didelės meilės, bet dėl ekonominės naudos. Kadangi

butelį, jį pasiėmė su savimi. Vienas iš kareivių tai pamatė ir

prosenelis mėgo pakilnoti taurelę, tai ūkį valdyti nelabai sekėsi, o

geležinkelio stotyje pranešė vienam iš vadovavusių etapavimui

gal atvirkščiai, nesisekė ūkininkauti, todėl...

karininkų. Šis išlaipino visus žmones iš traukinio ir du kartus iškrėtė daiktus, tremtinių paliktus vagone.

Kadangi šeima turėjo skolų, viena iš dukterų buvo

Iš pykčio buvo net įraudęs ir keikėsi taip, kaip tik rusai

ištekinta už skolintojo. Tačiau senelis buvo darbštus ir doras

moka, nes niekaip nerado naminukės.

žmogus, rūpinosi savo šeima. 1937 metais pastatė naują trobą.

Senelis, pastebėjęs vagone sienoje įkaltą vinį, ant jos

Joje išsiteko didelė šeimyna, kurioje augo trys sūnūs. 1940 m. įvykus okupacijai, ,,Sovietinis režimas“ tapo

pakabino vatinuką ir į jo rankovę įstatė naminės butelį. Kai visi

palankus nedoriems kaimynams. Tėvo manymu, jų šeima buvo

vėl buvo sulaipinti atgal į traukinį, vatinukas kabojo toje pačioje

įskųsta pavydaus kaimyno, kuris geidė naujojo senelio namo.

vietoje, net nepaliestas. Ir taip visi, kas buvo vagone, draugiškai išgėrė senelio į kelionę pasiimtą naminę degtinę ir buvo dėkingi

Vieną dieną NKVD atliko namuose kratą, kurios metu

už suteiktą paskutinę namų šilumą.

tarp senų daiktų buvo rasta lietuviška trispalvė. Ir šis ,,daiktas“

Kaltinti ,,daiktą“ dėl šeimą ištikusios sunkios lemties,

tapo tolimesnių šeimos tragiškų įvykių priežastimi.

būtų negarbinga, nes kitoje istorijos dalyje tautinė trispalvė

1941 metais, visi, išskyrus vyresnįjį sūnų, buvo ištremti į

atliko visai kitokį vaidmenį. Tarp išlikusių tremties fotografijų,

Sibirą, o seneliui dar skirti metai lagerio. Vieną dieną jų paimti atvažiavo du rusų kareivėliai su

radau vieną, kurioje matosi pačių lietuvių tremtinių pasidarytas

sunkvežimiu, namuose buvo tik moterys – mano močiutė,

altorius, kurio centre – maža lietuviška trispalvė. Skaitant ant

samdoma merga namų ruošai ir du jaunesni vaikai. Kaip tik buvo

fotonuotraukų išlikusius užrašus, galima pajusti tėviškės ilgesį

pietų metas ir iš laukų netrukus grįžo vyrai: senelis ir keli

ir stiprų norą grįžti kada nors į Lietuvą. Manyčiau, kad

pasamdyti darbininkai. Vienas kareivėlių padėjo moterims

,,trispalvė“ tremtyje buvo tarsi katalizatorius tai vilčiai ir tikėjimui palaikyti. 19

Šiuo metu trispalvė įprastas dalykas kiekvieno lietuvio namuose. Su ja pagerbiamos Valstybinės šventės, krepšinio varžybos, nebereikia bijoti ir jos slėpti nuo piktų akių, nereikia viltis, kad Lietuva bus laisva, ji jau laisva ir nepriklausoma valstybė.

Lolita Rimkutė

Lolita Rimkutė, gimusi 1965 m. Kaune. Mokėsi dailės mokykloje. Įgijo juvelyro profesiją. Šiuo metu gyvena Kaune.

Kelionė į Kalvariją

Dešinėje: Akmenynų aštuonmetė mokykla. Penktos klasės mokiniai ekskursijoje Kaune. Autorė sėdi kairėje prie S. Nėries paminklo. 1958 m. Foto G. M. Bagdonavičienės nuosavybė. Kairėje aukščiau: išlikusi nuo maždaug 1970-ųjų metų dėžutė nuo saldainių „Pieno lašas“, kurioje laikomos sagos. Autorės nuosavybė. Kairėje žemiau: Popiliakalnių kaimas, Vilkaviškio apskritis. Sėdi Jonas Petrušauskas su žmona, tarp jų įsitaisiusi baltaplaukė mergaitė – autorė, greta ant tėčio kelių – jos jaunesnysis brolis, stovi sesuo ir du broliai. 1949 m. Foto D. M. Bagdonavičienės nuosavybė.

Latviškų saldainių „Pieno lašas“ dėžutė su garsiu

1958 metai, šaltas rudens rytas. Tėtis Jonas

sovietmečiu kokybės ženklu man pasakoja savo sagomis. Viena

Petrušauskas pasikinkė arklius, pakrovė vežimą grūdų ir važiuos

senovinė pilka saga, kurią aptikau tarp daugybės naujesnių ˗

į malūną. Kalvarijos mieste Šešupės upė suko malūno girnas.

žydrų, gelsvų, juodų ir baltų ˗ gerai pamenu, buvo išpjauta iš tėčio

Kelias netrumpas ˗ dešimt kilometrų. Man buvo leista keliauti

ilgojo milinio palto.

kartu. Pasipuošiau, o kad kelionėje nesušalčiau, buvau aprengta

1971 metais pardavėme savo namus Potpiliakalnių

tėčio paltu.

kaime, kuriame buvo likusi vienintelė mūsų gyvenama sodyba. Dešimt metų po tėčio mirties čia ūkininkavo mama. Tą pavasarį

Ankstyvas rytas, arklys palengva risnoja, ir mes

jauniausia sesė baigė Liubavo aštuonmetę mokyklą, o aš ˗

keliaujame. Tėtis bėdoja: „Matai, metų uždarbis ˗ vežimas grūdų,

neakivaizdinį Kauno politechnikos institutą, mašinų gamybos

tiek gavau iš kolūkio už darbadienius. Kaip žiemą išgyvensim?

fakultetą ir jau trejus metus dirbau inžiniere F. Dzeržinskio staklių

Žemė mūsų jau neišmaitina. Mažajai sesutei tik vieneri metukai.

gamykloje. Jaunesnysis brolis, atitarnavęs kariuomenėje, pradėjo

Brolis trečioje klasėje“. Aš pradėjau lankyti penktąją klasę,

dirbti Varėnos pieno kombinate. Kadangi vyriausi broliai ir

Akmenynų aštuonmetė mokykla už penkių kilometrų, per šalčius

seserys, sukūrę šeimas, gyveno atskirai ir savarankiškai,

reikės gyventi bendrabutyje. Jaučiau jo nerimą ir rūpestį bei mažėjančias viltis,

nutarėme, kad jaunesnioji mano sesė stos mokytis Kaune į

kad pagėrės gyvenimas, o ir senatvė artėja.

technikumą ir aš ją globosiu, o mama išvyks gyventi pas mano

Kalba nukrypo į tėčio jaunystę. Kalbėjomės apie

brolį į Varėną. Atsirado ir pirkėjas, kuriam reikėjo tuščių namų. Vyko viso ten užgyvento turto peržiūra, dalinimas

Kauną. Klausiausi tėčio ir stebėjausi, kad Kaune žmonių namuose

ir naikinimas. Iš niekam daugiau nebereikalingų senų drabužių

šiltas vanduo teka iš krano ir galima maudytis, kiek patinka, o

išpjovėme sagas. Kad išliko iki šių dienų dėžutė su sagomis iš

vanduo neatšąla. Man tokie dalykai atrodė tikra prabanga, nes

mūsų senųjų namų, kurią ir šiandien tebeturiu, manau yra

neturėdami pinigų elektrai į vienkiemį įsivesti, visa didelė šeima

stebuklas. Viena saga iš tėčio milinio palto pasakoja mano

vis dar gyvenome be elektros. Aš su klase rugsėjo mėnesį buvau ekskursijoje, o

vaikystės istoriją.

tėtis būdamas jaunas tarnavo Kaune kariuomenėje. Pamačiau 23

Buvo mūsų namuose radijo aparatas su didelėmis

Aleksoto tiltą, Soborą, Karo muziejų, Kauno zoologijos sodą ir vietas, kur jaunas būdamas gyveno.

baterijomis, vakarais tėtis mėgdavo klausytis „Amerikos balso“,

Tėtis kelionėje pasakojo, kad mieste yra daugiau

skaitydavo laikraščius. Mano tėtis buvo optimistas, sakydavo, kad

darbų, girdėjo, kad užtvenks Nemuną ir vanduo gamins elektrą.

taip ilgai nebus, todėl mums, vaikams, labai svarbu mokytis ir

Jei gerai mokysiuosi, galiu tapti inžiniere arba konstruktore,

laikytis kartu: „Vieną žabą lengvai perlauši, bet tvirtai surištus į

prasčiau būti virėja arba audėja, o jei nesimokysiu, tai šluosiu

šluotą, niekaip“. „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Ką

gatves. Dar jis pasakojo apie savo seserį, kuri su kita

išmoksi, ant pečių nenešiosi. Kiaulių neganęs, ponu nebūsi,“ –

giminaite būdama šešiolikos metų išplaukė į Ameriką ir gyvena

tėtis mėgo kalbėti patarlėmis, o man teko ne tik žąsis, kiaules,

Bostone, tai įvyko per suirutę po Pirmojo pasaulinio karo. Ji turi

karves, bet ir kolūkio avis ganyti.

dukrą Birutę, žentą Donaldą ir keturias dukrytes, o sūnus

Kelias vingiuoja, tėčio kalba tokia rimta, krenta

Augustas, kuris yra man pusbrolis, su marčia Margaret augina dvi

širdin, įpareigoja, plečia mano pasaulio ribas. Klausiausi ir

dukras.

dėjausi giliai į širdį, nes „Kas tėvo, mamos neklauso, valgo duoną „Laiškus gauname, gal Dievas duos, kad gyvenime

sausą“.

mums teks su jais pasimatyti,“ ˗ kalbėjo tada tėtis. Kita sesuo

Atvykome į Kalvariją, o prie malūno tokių vežimų

išleido tris savo vaikus į mokslus ir jiems gerai sekasi.

su grūdais ilgiausia eilė. Diena graži, Šešupės vanduo čiurlena,

Tėčiui su šešiais vaikais buvo svarbu gyventi ant

vyrai būreliais šnekučiuojasi. Pokalbiai rimti – apie kainas,

savo žemės. Gyvulius ganydavome, šienaudavome, malkas

politiką, kolūkio darbus.

ruošdavome žiemai tik tose ribose, kurias ženklino kalnelis,

Šiltas paltas paliktas ant pasostės, o aš sukiojuosi

medis ir keliukas, tiek mums buvo telikę. Visa kita mūsų žemė

aplinkui. Netrukus pavalgėme, ką buvome pasiėmę iš namų. Tėtis

jau buvo kolūkio, į kurį tėtis stoti neskubėjo ir kaip įmanydamas

duoda man pinigėlių ir sako, kad aš nueičiau nupirkti lauktuvių.

priešinosi, todėl net pateko į laikraštį, kur buvo paskelbtas

Žinojau, kur yra parduotuvė, vadinama „Šeštuke“,

straipsnis apie jį su pašiepiančiu piešiniu: „Kolūkiečiai dirba

bet iki jos atstumas nemažas.

kolūkyje, o sabotažininkas Jonas mekšriukus upėje gaudo“. 24

Pirma mano savarankiška kelionė į miestą... Aš

vienija visus jo vaikus ir anūkus, mes rūpime vieni kitiems,

galiu paklysti, iš manęs gali atimti pinigus, bet tėčiui to nesakau.

jaučiame poreikį susitikti, gyvai pabendrauti, pajausti vienas kito

Sapne atsikartoja tas baimės nugalėjimo jausmas.

petį.

Ėjau paupiu, toliau įsukau į Černiachovskio gatvę ir

Gema Marija Bagdonavičienė

prieš vidurinę mokyklą, vadinamame „mokytojų namų“ pastato pirmajame aukšte įžengiau į parduotuvę. Jau žinojau, kad pirksiu „Citro“ limonado ir kvadratinių „piernikų“, sausainių liks ir mažajai sesutei, ir broliui. Pardavėja man jų pasvėrė ir suvyniojo į storą popieriaus tūtą, ir dar padavė mažą buteliuką „Citro“ limonado, nes tėtis leido pirktis lauktuvių už visus pinigus, kuriuos man davė. Ėjimą pirmyn prisimenu labai ryškiai, o kaip grįžau – nepamenu, turbūt iš laimės skridau. Matau save išdidžiai sėdinčią vežime, valgančią

Gema Marija Bagdonavičienė,

pilna burna bei užsigeriančią limonadu, tikras skanumėlis, o ir tėtis valgyti leido, kiek tik telpa.

gimusi 1946 m., inžinierė. Apie save sako: „Gimiau ir augau Suvalkijos kaime. Nuo 1968 m. gyvenu Kaune. Mėgaujuosi gėlėta senatve“.

Taip jau nutiko, kad gyvenu Kaune netoli Viktorijos konditerijos fabriko. Gaminami ir dabar tie mano vaikystės kvepiantys kvadratiniai skanumynai. Sagos skirtos susegti, šiuo atveju – mane su praeitimi. Saulėtas ruduo nuteikia ramiai panarstyti savo jausmų dėželes... Sena tėčio palto saga, gulinti latviškų saldainių dėžutėje ir daugelis kitų, spalvotų ir pilkų, primena išaugtus ir sudėvėtus rūbus, jausmus, kai būdami vaikai juos vilkėjome. Tėčio pamokos 25

Saulė, palmės, žydras vanduo ir dar žydresnis dangus.

Sirpstančios vyšnios Vokietijoje

Tokia ta Karibų jūra, nors niekada prie jos nebuvau, bet taip ją įsivaizduoju. O dar labiau man ją primena mūsų namuose saugomas moteriškas kaklo papuošalas ant grandinėlės – į sidabrą inkrustuotas akvamarino akmenėlis. Akvamarinas iš lotynų kalbos išvertus reiškia „jūros vanduo“. Bet tai ne Karibų salų piratų lobio trofėjus, o mano mamos, kuriai šiandien jau aštuoniasdešimt septyneri, karo laikų prisiminimas. Karas. Jis nieko neturi bendro su žydru dangumi ar auksine saule. Tai – badas, šaltis, baimė, kova už išlikimą ir baisūs prisiminimai. Ir šiuose prisiminimuose netikėtai išnyra mažytis moteriškas sidabrinis papuošalas. Tuomet mano mamai Danai buvo vos keturiolika metų. Ji buvo stambaus ūkininko Jono Kriščiokaičio iš Šakių pirmagimė dukra, kartu su savo jaunesne sese Aldona leidusi gražią vaikystę dideliame tėvų ūkyje. Ūkis buvo visko pilnas – daugybė gyvulių, platūs laukai, samdiniai ir nuostabus mažas beržynėlis, kuriame

Seneliai Uršulė (1900-1994) ir Jonas Kriščiokaičiai. Vyresnioji mergaitė – autorės mama Dana Krikščiokaitytė, greta – jos jaunesnioji sesutė Aldona. Apie 1939 m. Foto Dalios Karpavičienės nuosavybė.

vasariško

lietaus

dygdavo

raudonviršiai.

Mergaitės

tarpusavyje lenktyniaudavo, kuri greičiau ir daugiau surinks raudonikių. O kur dar pulkai šuniukų ir kačiukų, kuriuos taip mylėjo vaikai. Juk kiek jų gimdavo, tiek ir gyvendavo sodyboje: ir vietos, ir maisto užtekdavo visiems.

Taigi, bėgo nerūpestinga, miela vaikystė, į kurią vieną

ir brangus. Tikiuosi, kad jį lygiai taip pat brangins mano vaikai

gražią dieną įsiveržė karas. Vaikams gal tai ir neatrodė kažkas

bei anūkai.

labai baisaus, juk vaikai taip mažai turi gyvenimiškos patirties,

Labai įdomūs mano mamos prisiminimai iš šios trejų metų

bet suaugusiuosius sukaustė baimė, juolab, kad Šakiai visai netoli

kelionės, kurios metu mama puikiai išmoko vokiečių kalbą ir

sienos, ir vokiečiai atėjo kaip mat. Mažoms mergaitėms teko labai

visai neprastai susišnekėdavo lenkiškai su lenkais.

greitai suaugti ir subręsti, nes vokiečius keitė rusai, tuos vėl

Mažiausiai mamai suprantami atrodė rusų kareiviai, nes

vokiečiai ir t.t. Bet baisu buvo kaip prie vienų, taip ir prie kitų.

per tą laiką rusai su vokiečiais keitėsi ne kartą. Vienoje iš pilių,

Nebeliko žydro dangaus, auksinės saulės. Liko tik baimė, šaltis ir

kurioje buvo apsistojusi senelių šeima, viskas joje šeimininkų

alkis.

buvo palikta – baldai, užuolaidos, indai, stalo įrankiai, fajansiniai Mano seneliai greitai patyrė, kas yra vokiečiai ir kas rusai.

dubenys ir daugybė kitų autentiškų dalykų, kai užėjo rusai. Jie

Artėjant Antrajam pasauliniam karui į pabaigą, jie nusprendė

supuolė į pilį kaip į kokį jiems nematytą, nepažįstamą pasaulį ir

palikti savo ūkį, susikrauti pagrindinius daiktus ir sode, užkasus

čiupo viską daužyti – baldus, indus, dubenis, nuplėšė užuolaidas.

metalines talpas su taukais (kažkodėl mano močiutei tai atrodė

Siautėjo, kiek tik norėjo ir atrodė be galo laimingi, kad

saugos garantas), su visa šeima kartu su vokiečiais trauktis į

gali sunaikinti fašistų turtus. Bet kitai dienai išaušus, patys liko

Vakarus.

nemaloniai nustebinti, kad nebėra dubenų, kuriuose galėtų

Ši mano senelių kelionė tęsėsi trejus metus. Ir kur tik jie

nusiprausti, neliko indų, iš kurių galėtų valgyti ir atsirado daug

Vokietijoje negyveno – ir šeimininkų paliktose pilyse, ir

visokių kitokių nepatogumų.

dvaruose, ir ūkiniuose pastatuose, ir netgi kumetynuose.

Tuomet rusų kareiviai atėjo pas mano močiutę ir kitas ten

Tai štai vienoje iš tų pilių, kuriuose jiems teko apsistoti,

buvusias moteris ir paprašė dubenio rankoms nusiplauti. O

mano mama ir rado moterišką sidabrinį papuošalą su akvamarinu.

moterys drąsiai atrėžė: „Eikite dabar į kiemą ir susirinkite fajanso

Tiesa, mamos sesei pasisekė dar labiau. Ji rado žiedą su briliantu.

gabalėlius iš to, ką vakar sudaužėte, ir nusiprausite“.

Bet karo metu žmonės pernelyg nevertino papuošalų, buvo kitų,

Žinoma, tokie žodžiai moterims galėjo baigtis labai

jiems svarbesnių dalykų. Tačiau šis daiktas mamai liko kaip

liūdnai, bet laimei kareiviai ir patys matė, kad per daug

prisiminimas iš tų baisių laikų, o man jis buvo ir liks labai mielas

prisismarkavo... Tiesa, rusų kariai pasižymėjo ne tik noru viską, 27

kas vokiška daužyti, bet ir išradingumu. Nelikus indų ir

Tai štai kokia mažyčio papuošalo, dabar jau relikvijos,

nerasdami, ką pilyje valgyti, jie metėsi į sodą, kur sirpo gražuolės

ilga kelione į naują gyvenimą. Šis mano mamos pasakojimas man

vyšnios. Bet kam ieškoti kopėčių, lipti, skinti? Juk yra daug

liko ir liks kaip kažkas nesuvokiamo, baisaus, bet kartu ir labai

paprastesnis būdas – nupjauti medį ir nuvalgyti vyšnias, o medį

įdomaus iš tų senųjų karo laikų. Tai nepamainoma patirtis ir

numesti ir tiek. O kam jis, juk daugiau jie čia nebegrįš.

atsiminimas.

Kaip tarė, taip ir padarė, vyšnias nuvalgė tiesiai nuo

Dalia Karpavičienė

nupjautų medžių, palikdami visiškai nuniokotą sodą. Bet rusai kaip greitai užėjo, taip greit ir išėjo. O mamos šeima po truputį traukėsi į Vakarus kartu su visa vilkstine kitų šeimų. Atrodė, tiek nedaug tetrūko ir su rusais butų išsiskyrę amžiams. Tačiau likus vos šimtui kilometrų iki Berlyno, jiems kelią pastarieji ir vėl užtvėrė. O buvo jau paskutinis jų kelionės galbūt į šviesesnę ateitį etapas. Visų bėglių arkliais pakinkyti vežimai, suvalkietiškai vadinamos padvados, buvo apsuktos ir vėl pajudėjo į kelią. Tik šįkart jau namų link. Kelias į Lietuvą buvo ilgas ir liūdnas. Tai buvo kelionė į namus, kurių nebeliko. Jie sudegė. Grįžę į gimtinę seneliai, tiesa,

Dalia Karpavičienė,

atsikasė talpas su taukais, taip per karą jų niekas ir neaptiko. Deja,

gimusi 1958 m. Kaune. Baigė vokiečių filologijos studijas, dirbo pedagoginį darbą. Šiuo metu užsiima kūrybine veikla, kuria aksesuarus moterims. Labai mėgsta keliauti.

bet jų nebereikėjo, nes nebebuvo nei kur gyventi, nei ką valgyti. Seneliams teko persikraustyti į Kudirkos Naumiestį, kur gyveno senelio sesuo, ir pradėti naują gyvenimą. Jau prie rusų, o vėliau ir Tarybų Sąjungoje.

Singer siuvimo mašina

Autorė su kunigu K. Senkumi, pasipuošusi Pirmosios Komunijos suknele. 1953 m. Kairėje: autorės mama Marija Sirutavičienė (kairėje), tėtis Jonas Sirutavičius (1908-1994) ir mamos sesuo (dešinėje). 1939 m. Foto Marijos Lebedienės nuosavybė.

Mano mama tėvelio neteko savo vaikystėje, o senelei, likusiai našle, auginti penkis vaikus ir prižiūrėti ūkį buvo sunku. Seneliai gyveno Utenos rajone, Kaniūkų kaime. Todėl anksti, dar visai jauna būdama mano mama išvažiavo į Kauną įsigyti amato, t. y., pas tolimus giminaičius mokytis siuvėjos specialybės. Močiutė mamai padovanojo jai savo kojinę siuvimo mašiną SINGER, pagamintą 1925 metais vienos iš JAV kompanijų (žr. nuotrauką). Su šia siuvimo mašina mama niekada nesiskirdavo, kuri buvo jos pragyvenimo šaltinis.

Siuvimo mašina Singer, pagaminta 1925 m.

Mama buvo populiari savo apylinkėje siuvėja, kuri turėjo daug nuolatinių klienčių. Gyvename dvidešimt pirmajame technikos amžiuje.

Tėvelio likimas labai panašus į mamos. Anksti liko

Prieš penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų net nesvajojome turėti

našlaitis, todėl ir močiutės, ir senelio iš tėvelio pusės neprisimenu.

tai, ką matome šiandieną. Stalinius kompiuterius nespėjus

Nuotraukoje mama su tėveliu ir savo seserimi (dešinėje) tuoj po

pakeisti

vestuvių.

nešiojamaisiais,

jie

jau

keičiami

planšetiniais

kompiuteriais. Dauguma šeimų turi ne po vieną ir ne po du, o

Sukūrusiai savo šeimą mamai siuvimo mašina buvo

kiekvienas po asmeninį kompiuterį. O kur dar išmanieji telefonai,

didelis gyvenimo ramstis. Gyvenome Kaune Jankaus gatvėje

televizoriai...

nuosavame name. Tėvelis dirbo Automatizacijos priemonių Mano vaikystėje viso šito nebuvo. Augau šeimoje,

gamykloje, o mama likusi su mumis namie, vis siūdavo ir

kur buvome keturi vaikai: vyresni už mane brolis Jonas ir seserys

siūdavo. Mama siūdavo šeimai viską: nuo lengvų apatinių

Danutė bei jaunesnioji Melanija. Rūpestingi tėvai mus visus

drabužėlių iki žieminių paltų.

vienodai mylėjo. Tokioje šeimoje augti buvo labai gera.

Net ir šiandieną, prisiminus mamą, palinkusią prie

Močiutės ir senelio iš mamos pusės neprisimenu,

siuvinio, man ausyse skamba vienodas, lygus, jaukus siuvimo

nes jie mirė man dar negimus.

mašinos dunksėjimas. Dažnai stebėdavausi, kaip greitai mama 31

siuva, kaip iš medžiagos skiautelės atsiranda koks nors žaisliukas

močiutę žinau tik iš mamos pasakojimų, kokia ji buvo gera,

kaip lėlė ar zuikutis. Mama mums net žaislus siūdavo.

švelni, mylinti savo šeimą. Nors siuvimo mašinai jau per 90 metų,

Kokia aš buvau laiminga, kai man mama pasiuvo

bet aš jos niekada neatsisakysiu, nes tai dalelytė močiutės meilės. Tai šeimos relikvija.

baltą suknelę, skirtą pirmajai komunijai. Akių atitraukti negalėjau

Marija Lebedienė

nuo jos. Su nekantrumu laukiau tos dienos, kada galėsiu ją apsivilkti. Nuotraukoje aš vilkiu ta suknele šv. Antano bažnyčios kieme su kunigu Senkumi. Tai buvo neapsakoma šventė, kurios pamiršti neįmanoma. Daug džiaugsmo suteikdavo kiekvienas mamos pasiūtas drabužis ne tik man, bet ir mano broliui bei seserims. Nusifotografavome aš su jaunesniąja sesute Melanija Vytauto parke prie meškiukų su naujais mamos pasiūtais drabužiais. Kai buvau maža, prašydavau mamos leisti pasėdėti jai ant kelių ir nors truputį palaikyti medžiagą, kol ji siuva, tokiu būdu įsivaizdavau, kad kartu siuvu. Siūti man labai patiko. Baigus mokyklą jokių abejonių nebuvo, kur toliau mokytis. Įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabar

Marija Lebedienė,

KTU), Lengvosios pramonės fakultetą, siuvimo specialybę.

gimusi 1945 m., gyvena Kaune. Baigė Kauno technologijos institutą. Inžinierė. Mėgsta aktyvų gyvenimo būdą.

Tačiau po kelerių metų perėjau į Statybos fakultetą, o siuvimas liko tik pomėgis. Mamai mirus, brolis ir seserys net nedvejojo, kad siuvimo mašina lieka man. Ši siuvimo mašina, didelį vaidmenį turėjusi mūsų šeimoje, veikia ir šiandieną. Ji man labai brangi, nes tai vienintelis daiktas, kuris primena man močiutę. Aš apie 32

Mano mama – artistė

Klojimo teatro režisieriaus K. Tumkevičiaus dedikacija ant fotografijos po spektaklio „Pilėnų žuvimas“, skirta J. Naujokaitytei. Data: 1937 06 27. Užrašas: „Tai, kuri vaidinti mokėjo“. Foto L. Paškevičienės.

Spektaklio „Pilėnų žuvimas“ aktoriai. Juzė Naujokaitytė stovi pirmoji iš kairės. 1937 m. Foto L. Paškevičienės.

Autorės mama Juzė Naujokaitytė (1914-2008). Apie 1935 m. Foto L. Paškevičienės.

Suvaidinta drama „Knygnešio duktė“, Juzė Naujokaitytė sėdi centre. 1935 m. Foto L. Paškevičienės.

Mano mama, Juzė Naujokaitytė, gimė 1914 m. Kudirkos Naumiestyje, Jono Jablonskio gimtinėje. Ne veltui visą gyvenimą kalbėjo taisyklinga lietuvių kalba. Šeimoje augo septyni vaikai: keturios seserys ir trys broliai. Senelis dirbo staliumi, o senelė buvo namų šeimininkė. Mama baigė pradžios mokyklą Kudirkos Naumiestyje. Toliau tėvai jos neleido mokytis, nes reikėjo padėti išlaikyti didelę šeimą. Persikėlus šeimai gyventi į Marijampolę, mama įsidarbino cukraus fabrike. Taip pat mokėsi siuvimo amato pas ponią Haverzofienę. Suvaidinta misterija „Didysis Rimgaudas“, iš dešinės sėdi Juzė Naujokaitytė, iš kairės - jos sesuo Antanina Strylienė. 1935 m. Foto L. Paškevičienės.

Bet didžiausia jos svajonė buvo vaidinti. Tuo metu

grupe Vilijampolės A. Nulmano betono-teraco įmonės darbininkų

Marijampolėje veikė „Klojimo“ teatras, kuriam vadovavo

Kaune, apie 1935-1940 metus.

režisierius Kazimieras Tumkevičius (kiek vėliau, jau sovietų laikais

Tikroji jo pavardė buvo Svolkenis, kilęs iš bajorų,

jis dirbo Šiaulių dramos teatre). Repetuoti artistai rinkdavosi kas

kurių giminės linija tęsiasi nuo Mindaugo laikų. Tačiau bajorai

savaitę parapijos salėje. Mamai teko vaidinti daugelyje spektaklių

Svolkeniai ilgainiui nusigyveno, kaip ir dauguma Lietuvos bajorų

pradedant 1935 m. ir baigiant 1938 metais.

kalbėjo lenkiškai, o pavardę Svolkenis rusai rašydami dokumentus

Kai kuriuose jai atiteko pagrindiniai vaidmenys: „Orleano

pakeitė į rusišką Smolkinas.

mergelėje“ ji suvaidino karžygę Joaną, „Knygnešio dukteryje“

Karo audra nubloškė mūsų šeimą į Ukmergės rajoną,

knygnešio dukterį. Taip pat ji vaidino misterijose „Didysis

Siesikus, kur buvo tėčio tėviškė. Per karą miestelis buvo pusiau

Rimgaudas“ ir „Vaidilutės likimas“, dramose „Po Dievo angelo

sudegintas, siautė „miško broliai“. Aš ir dabar prisimenu žiaurų

sparnu“, „Nepaisytoja“, „Pilėnų žuvimas“ bei V.Mykolaičio Putino

įvykį iš mano gyvenimo. Gyvenome tėčio draugo ūkininko, kuris

„Valdovo sūnūs“.

slapstėsi nuo tremties, name. Kartu gyveno ir kita šeima. Vieną gruodžio vakarą atėjo keletas ginkluotų vyrų. Jie iš tvarto pasiėmė

„Tai, kuri vaidinti mokėjo,“ ˗ taip dedikavo jaunajai artistei

kiaules ir atėję į trobą, nušovė kitos šeimos šeimininkę mūsų, mažų

teatro režisierius K. Tumkevičius bendrą fotografiją, darytą

vaikų, akivaizdoje.

Marijampolėje 1937 metais po spektaklio „Pilėnų žuvimas“. Ši

Ir dabar menu, kaip nuo šūvio užgeso palubėje lempa,

dedikacija mūsų mamai yra brangus mums prisiminimas, kuriuo

kaip aš su sese perlipome per nugriuvusią „ponią“ ir šaukdamos

režisierius išreiškė savo pagarbą jaunajai artistei.

bėgome į savo kambarį. Vėliau aš dažnai priskynusi rugiagėlių

Ištekėjusi už Aleksandro Svolkino gyveno Kaune, kur gimė

nešdavau ant jos kapo. Iš to namo tėvai greitai išsikraustė, nes ten

mano sesė Irena. Mūsų tėtis dirbo samdomu darbininku, buvo

bijojo gyventi.

baigęs tik dvi klases. Išlikusi jo fotografija, kur jis įamžintas su

Mamai buvo sunku apsiprasti Siesikuose. Dauguma šios vietos gyventojų šnekėjo lenkiškai, o mama nemokėjo lenkų

kalbos ir jai sunkiai sekėsi jos pramokti. Net tėčio mama, mano

Mano mama nebuvo kaimo žmogus, gyvendama

senelė, kalbėjo tik lenkiškai ir mamą vadindavo „chamine“. Tačiau

Siesikuose visą laiką ilgėdavosi miesto, todėl ir mus skatino

mes, vaikai, ėmėme bendrauti lenkiškai namuose su močiute ir

mokytis, kad paliktume kaimą ir važiuotume į miestą. Pas ją

tetomis.

ateidavo su knygomis vaikai, kad ji padėtų išspręsti aritmetikos

Nepaisant visokių negandų, mama stengėsi būti linksma. Ji

uždavinius, nes ji gerai mokėjo matematiką. Būdama senyvo

niekada nedejuodavo ir nesiskųsdavo. Mano mama ne tik vaidino

amžiaus, iš savo mažytės pensijos duodavo anūkams pinigėlių,

„Klojimo teatre“, bet ir giedojo Marijampolės bažnytiniame chore,

sakydama: „Svarbiausia gyvenime – mokytis ir ko nors pasiekti“.

su kuriuo dalyvavo pirmojoje dainų šventėje Kaune 1924 m.

Tokia buvo mano mama...

Liucija Paškevičienė

Aš prisimenu, kaip ji mėgdavo dainuoti. Dainų žodžius rašydavosi į sąsiuvinį klausydamasi radijo. Dar ir dabar išlikę jos ranka rašytų dainų sąsiuvinių. Vieną šeštadienį atvažiavome jos aplankyti. Buvo šilta vasaros popietė. Mašina įriedėjo į kiemą, bet mama buvo taip užsiėmusi dainavimu, kad mūsų, besiklausančių jos, dar keletą minučių nepastebėjo... Siesikuose ji giedojo bažnyčioje daug metų, eidavo giedoti į laidotuves. Įdomu paminėti, kad ji nė vienos dienos nedirbo Liucija Paškevičienė,

kolūkyje, nors tai buvo privaloma visiems kaimo žmonėms. Varoma brigadininko į laukus, ji atrėždavo: „Aš auginu vaikus!“

gimusi 1945 m., gyvena Kauno rajone, išsilavinimas aukštasis, ekonomistė, lanko III amžiaus universiteto anglų kalbos kursus ir menų fakultetą. Užsiima namuose daržininkyste ir gėlininkyste.

(Siesikuose gimė mano dvynukės sesės). Vasarą aš eidavau į kolūkį dirbti. Teko rišti javų pėdus, ravėti runkelius ir grėbti šieną.

Saulėtos vaikystės liudininkas

Aleksandros Karpavičienės apie 1938 m. austas lininis rankšluostis. autorės nuosavybė. Kairėje: autorės seneliai Aleksandra ir Stasys Karpavičiai su dukra Aldona ir žentu Leonardu – autorės tėvais ir broliuku Juozu (autorė dar nebuvo gimusi). Tėvelio akis buvo sužeista atsitiktinai sprogmens skeveldros, operuota. 1957 m. Foto Jadvygos Pliopaitės nuosavybė.

Iš trijų pusių kaimą supantys pušynai, o iš rytinės – kalvos,

Gal todėl visi mano to laikotarpio prisiminimai tokie šviesūs ir iki graudulio šilti.

kurios tarytum atskiria jį nuo likusio pasaulio. Gana toli viena nuo kitos išsidėsčiusių apie dvidešimt sodybų, tarp jų dirbami laukai,

Namuose viskas buvo įrengta pačių šeimininkų:

kultūrinės pievos, išraižytos melioracijos griovių, ganyklos. Mažas

kiekvienas suoliukas, kabliukas, ūkio rakandas – padarytas senelio,

bevardis upelis dalina kaimą į dvi dalis, nors per pakrantėje

o lovatiesės, staltiesės, servetėlės, rankšluosčiai, užuolaidos –

augančius medžius ir krūmokšnius vandenį galima pamatyti tik

močiutės. Galiu drąsiai pasakyti, kad gražiausi daiktai, kuriuos

priėjus arti. Ten, Zabarijos kaime (Kazokiškių seniūnija, Trakų

pirmiausia pamačiau savo gyvenime, buvo močiutės rankdarbiai.

rajonas), aš gimiau ir ten prabėgo mano vaikystė, kupina

Tai pirmi įstrigę į atmintį spalvų deriniai, raštai, formos. Nežinau,

džiaugsmingų įvykių ir nekaltų vaikiškų išdaigų.

kaip juos įvertintų žinovai, bet man buvo ir yra gražu. Tai mano

Iki mokyklos didžiąją laiko dalį aš praleidau pas savo

kelio pradžia į grožio pasaulį. Kartu šie rankų darbai – įrodymas,

senelius, mamos tėvus, Aleksandrą ir Stasį Karpavičius, kurių

kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties,

sodyba buvo maždaug už 200 metrų nuo mano gimtųjų namų. Ant

išsilavinimo, gali kurti ir džiuginti save bei kitus. Man toks žmogus

kalvos paties senelio pasistatytas rąstinis namas, kieme – beržas,

yra močiutė.

močiutės gėlių darželis ir mažas daržas, slyvų sodelis ir viena

Aleksandra Karpavičienė (Šocikaitė, gim. 1913

didžiulė obelis, pakalnėje šulinys. Aplink sodybą – dirbami kolūkio

metais) – tipiška XX amžiaus Lietuvos valstietė. Darbšti, rami,

laukai. Labai kuklūs, bet gyvybingi namai, pilni žmonių. Ir seneliai,

santūri, nekalbi, pamaldi, uždaro būdo. Žydromis svajingomis

ir du jaunesnieji mamos broliai ir vyresnioji sesuo mane labai

akimis ir santūria šypsena. Labai gražiai dainuodavo, ji visą

mylėjo ir net lepino. Kaip smagu buvo pilstytis vandeniu karštą

gyvenimą giedojo bažnyčios chore. Mokėjo visus ūkio darbus

vasaros dieną, o vandenį ant kalniuko tai reikėjo kažkam užnešti

nudirbti, buvo puiki šeimininkė. Ji verpė, mezgė, nėrė, siuvo,

kibirais. Bet tai buvo ne mano darbas. Aš mėgdavau žaisti slėpynių

siuvinėjo ir audė. Močiutė visada buvo labai dėkinga savo mamai, kad

kolūkio laukuose, kai rugiai jau būdavo nušienauti, surišti į pėdus

paruošė ją savarankiškam gyvenimui. Tėvo ji nepažinojo, jis dingo

ir sustatyti į gubas. Suaugusiųjų dėmesio man tikrai netrūkdavo.

be žinios per Pirmąjį pasaulinį karą. Ištekėjo 1933 metais. Po metų

gimė duktė Genutė, dar po trijų – Aldona (mano mama). Jaunai

patiko ši veikla. Be savo gamybos siūlų, ji vis dažniau naudodavo

šeimai reikėjo išgyventi iš dviejų hektarų žemės. Tai nebuvo

pirktinius. Daugiau atsirado laiko parinkti raštams. Dėl naujo

paprasta: ir patiems pavalgyti, ir dar ką nors iš produktų parduoti.

mezgimo ar audimo rašto, kaip ir patinkančios gėlės daigo, ji

Sukosi abu, kaip išmanė. Labai pagelbėdavo močiutės rankdarbiai.

galėdavo nueiti dešimtis kilometrų. O rudenį, pasibaigus žemės

Verpė linus, vilną, audė medžiagas ir siuvo šeimai drabužius: iš

ūkio darbams, senelių namai galutinai pavirsdavo į mažas

plonesnių, švelnesnių – apatinius, iš storesnių, grubesnių –

dirbtuvėles. Erdvioje virtuvėje senelis surinkdavo močiutės audimo

viršutinius, mezgė megztinius, kojines, pirštines. Žodžiu viską

stakles ir prasidėdavo audimo sezonas. Ir taip metai iš metų.

pasidarydavo pati.

Gyvenimas gerėjo, o močiutės rankdarbiuose atsirasdavo vis

Vėliau karo baisumai ir nepritekliai. Pokary gimė dar

daugiau spalvų, įmantresnių raštų ir formų.

du sūnūs. Prasidėjus kolektyvizacijai, kaip sakydavo močiutė, visus

Dabar man tai - ne tik daiktai, primenantys močiutę,

suvarė į kolūkius, atėmė beveik visus gyvulius ir žemės ūkio

o savotiškos mano giminės relikvijos, menančios man brangius

padargus. Ne vienerius metus tekdavo dirbti ištisus 12 mėnesių, o

žmones. O pačius didžiausius sentimentus jaučiu išlikusiems

gruodį ant nugaros su seneliu atsinešdavo visą metų uždarbį

močiutės austiems rankšluosčiams. Kadaise senelių namuose juos

grūdais. Metai darbo, o uždarbis – nepilnas maišas grūdų. Tokia

naudodavo ir kūnui nušluostyti, ir namams papuošti, ir maistui

tvarkelė ir teisybė buvo. Nuo bado gelbėjo tik pačių užsiaugintos

uždengti, o senus, suminkštėjusius nuo skalbimo - tvarsčiams.

daržovės ir grūdai. Su laiku vėl nusipirko karvytę, avytę, vištyčių,

Dabar man net sunku įsivaizduoti, kiek reikėjo įdėti darbo,

užsiaugindavo paršiuką. Svarbiausia – darbščios rankos ir stipri

kantrybės, kruopštumo, fantazijos, ir ypač, kiek reikėjo laiko, kad

valia.

mėlynžiedžiai linai taptų audeklu. O mano močiutė visą tai Kai šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje į šį

padarydavo. Visai kaip tautosakoje vaizduojama: pasėjo kažkada

pasaulį pasibeldžiau aš, ir mano tėveliai, ir seneliai jau buvo

„linelį ant pylimo“, užaugo, išrovė... Ir dabar, praėjus daugybei

prakutę. Senelė jau galėdavo leisti sau daugiau dėmesio skirti

metų, aš laikau savo rankose realų šio proceso rezultatą. O dar,

rankdarbiams, ir jau ne dėl būtinybės, o kad paprasčiausiai jai labai

kokią gerą energetiką jis skleidžia ir kokius šviesius prisiminimus pažadina...

Menu, kaip močiutė ištraukdavo iš krosnies didelius, ajerais

žiemų nebuvo. Lauke ištisus metus buvo vasara, namai kvepėjo

kvepiančius, su stora traškia, kai kur net sutrūkinėjusia pluta

šviežiai iškepta duona, o visi žmonės buvo linksmi ir laimingi.

duonos kepalus ir dėdavo ant patiestų rankšluosčių. Taip

Labai laimingi.

Jadvyga Pliopaitė

norėdavosi tos plutos nusilaužti nedelsiant, bet tekdavo laukti, kol atvės. Ir tik tada man atriekdavo patį skaniausią gabaliuką. Kaip skanu būdavo... Net negaliu to skonio nupasakoti. Tinka tik vienas žodis „pasakiškas“. O dar, kai vasarą prie duonos pridėdavo skilandžio, agurką iš lysvės... O prapjautą skilandį taip pat dažnai „paslėpdavo“ po rankšluosčiu. Kartais aš susigundydavau tų skanėstų paskanauti savavališkai. Prisimenu tą jaudulį, kai atsargiai paslapčiomis atsipjaudavau mažiuką gabaliuką skilandžio arba nulauždavau duonos plutos. Galvodavau, kad niekas nepastebi, o iš tiesų, tai visi žinojo, kas čia pasidarbavo. Bet dažnai tuo nepiktnaudžiaudavau, nes močiutė apsimesdavo, kad nesupranta, koks čia bildukas įsisuko į kamarą. Jadvyga Pliopaitė,

Šis paprastas lininis rankšluostis galėtų daug papasakoti panašių istorijų apie mane supusius žmones, mano

gimusi 1960 m. Trakų rajone, Zabarijos kaime. Baigė rusų filologijos studijas Minsko valstybiniame pedagoginiame institute. Pedagoginis darbas Kauno statybininkų rengimo centre, karinė tarnyba Lietuvos kariuomenėje, dalyvavimas visuomeninėje veikloje, tėvų įskiepytos bendražmogiškos vertybės bei asmeninė gyvenimo patirtis padėjo J. Pliopaitei tapti tvirta, ryžtinga, veiklia ir kūrybiška amenybe, siekiančia keisti supantį pasaulį, daryti jį gražesnį, saugesnį bei tolerantiškesnį.

vaikišką patirtį, mažus džiaugsmus ir atradimus, svajones ir šėliones. Jis tarsi mano saulėtos vaikystės nebylus liudininkas. Saulėtos, nes jeigu atminty nebūtų likę vaizdo, kaip aš visa šlaputėlė nuo galvos iki kojų, pavargusi grįžtu namo nuo kalniuko, tempdama sunkias rogutes, tai galvočiau, kad tada, septintajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje, Lietuvoje arba bent jau mano kaime,

Dvylika laikrodžio dūžių

Emilija Abaravičiūtė-Bubulienė, g. 1890 m. Foto Danutės Smolkovienės nuosavybė.

Kairėje aukščiau: devyniasdešimties metų stalinis laikrodis. Danutės Smolkovienės nuosavybė. Kairėje žėmiau: Danutės Smolkovienės išsaugota senelės E. Bubulienės siuvinėta pagalvėlė. Autorės nuosvybė.

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna atsitikimų, kurių

užvalkalas. Juos turėjo mano seneliai, o išsaugojo ir man paliko mano mama.

niekaip negali ištrinti iš atminties. Ir per gyvenimą lydi daug, labai daug draugų. Vieni iš jų būna tik pakeleiviai, kiti lieka draugais

Kai laikrodį parsinešiau į namus, mano dukros Inga ir

visam gyvenimui, trečių, su kuriais likimas nors ir išskiria, niekaip

Irma sakė: „Na, mama, ir kokią čia senieną atsinešei?“ Bet kai

negali pamiršti visiems laikams.

laikrodį užvedėme ir jis suskambino visus dvylika dūžių, sėdėjome

Daugelis iš mūsų turime daiktų, kuriuos saugome

nutilusios, klausydamosi jo muzikos, laikrodžio dūžiai giliai

kaip brangenybę. Yra daiktų, su kuriais negalime atsiskirti todėl,

smelkėsi į sielos gelmes, priminė senuosius namus, mylimus

kad jie yra pagaminti iš tauriųjų metalų, ir tokių, kurie gal ir visai

žmones. Mes pravirkome...

paprasti, bet mums jie tokie mieli, kad norisi slapčia priglausti prie

Tada senelė Emilija Bubulienė buvo dar jauna. Augo

lūpų ir pabučiuoti, vienais mes mielai puošiamės patys, o dar kitais

trys paauglės dukterys Elena, Ona ir Janina, sūnus Antanas, o

grąžiname savo buitį.

mažasis sūnelis Juozas buvo visai dar vaikas. Prasidėjo karas.

Aš taip pat turiu daiktų, kuriuos paliko mano

Susikrovė senelė dalį savo turto ir paliko gimtuosius namus.

artimiausi ir mylimiausi žmonės ˗ tai seneliai ir tėvai. Spintoje guli

Skrynioje paslėpė dalį savo austų lininių audeklų, rankšluosčių,

keli senoviniai albumai su artimųjų nuotraukomis, stalčiukuose

keletą nuotraukų ir kelis buitinius daiktus. Tarp jų buvo ir šis

galima rasti pypkę, kurią senelis prikimšdavo tabako ir rūkydavo,

laikrodis. Mes nežinome, kiek galėtų būti jam metų. Manome

yra kelios siuvinėtos servetėlės, kurias kruopščiai ir su didele meile

gal devyniasdešimt, o gal ir daugiau. Jo korpusas pagamintas iš

išsiuvinėjo senelė. Dar yra sidabrinis rankinukas. Manau, kad senelė jo

gelsvai rudo medžio, iš šonų puoštas drožinėtais augalų motyvais,

nenešiojo, bet saugojo kaip dovaną. Senelio fotoaparatas taip pat

dailios metalinės rodyklės smailais galiukais. Viršutinis stikliukas

byloja apie senus laikus. Kartais pasipuošiu senelės gintariniais

atsidaro, čia įtaisytas laikrodžio prisukimo mechanizmas, kurį

karoliais. Bet patys mieliausi ˗ tai stalinis laikrodis ir pagalvėlės

užvedame dideliu raktu.

Užpakalinėje laikrodžio pusėje yra

durelės, kurias pravėrus matosi visas laikrodžio vidus.

Labai gerai prisimenu tuos laikus, kai viešėdavau pas

Pasikabinčiau ant senelės kaklo ir bučiuočiau ją, bučiuočiau. Ir tada

senelę. Ypač mane traukdavo ant komodos stovintis laikrodis.

pasakyčiau, kaip labai aš ją myliu.

Būdavo labai įdomu stebėti, kaip jį prisukdavo senelė. Vienoje

Bet dabar turiu tik šį laikrodį. Dabar jis tyli.

rankoje ji laikydavo laikrodį, o kitoje didelį prisukimo raktą. Suka

Namiškius erzina jo skambėjimas: kai kas negali užmigti jam

tą raktą, o jis skundžiasi, kad jam sunku suktis tarp „dantukų“.

skambant, kai kam jis trukdo ramiai miegoti. O jis man labai

Paskui pastato laikrodį į vietą ir laukia, kada jis vėl suskambės.

brangus. Jis primena man vaikystę, kai aš buvau pati laimingiausia

Man būdavo taip gera klausytis jo skambėjimo.

visame pasaulyje. Juk turėjau mylinčią senelę. Turėjau savo

Visada su nekantrumu laukdavau, kada gi ir vėl jis nutrauks namų

mamytę ir tėvelį, o dienos lėkė tokios nerūpestingos, pilnos

tylą skambiais dūžiais pranešdamas valandas. O kai ateidavo

džiaugsmo ir vaikiškos laimės.

vakaras, skubėdavau į lovytę ir vėl laukdavau jo garsų.

Mano senelė Emilija Bubulienė (mergautinė pavardė

Nepastebėdavau, kaip paskęsdavau į sapnų karalystę. Naktį aš jo

Abaravičiūtė) gimė 1890 m. gražiame Ignalinos apskrities

negirdėdavau. Tada mąstydavau: „O gal ir laikrodis miega?“.

Gaveikėnų kaime. Gimdydama ją, mirė jos mama. Ją augino

Rytais vėl skaičiuodavau jo dūžius. Ir tada

tėvelis, o vėliau jų namuose atsirado moteris, kurią senelė mama

išgirsdavau, kaip virtuvėje senelė ruošia pusryčius. Skaniai

vadindavo. Bet toji mama skriaudė ją, o skanesnį kąsnelį, gražesnį

pakvipdavo kepamais miltiniais blynais. Kartais užuosdavau saldų

rūbelį atiduodavo savo vaikams. Dažnai glausdavo ir bučiuodavo

pieniškos perlinių kruopų sriubos kvapą. O kartais atsklisdavo

savo vaikelius, o senelei tekdavo tik stebėti, kokie laimingi jos

kepamos kiaušinienės aromatas. Ir tada atsargiai prasiverdavo

netikri broliai ir sesutės. Mažą ją išvarė tarnauti pas ponus. Ganė

durys... Klausydavausi tylių senelės žingsnių. Ji prieidavo prie

gyvulius, kiek paaugusi atlikdavo visus sunkius darbus.

lovos, pasilenkdavo ir žiūrėdavo į mane. Švelniai pajudindavo

Jauna ištekėjo už turtingo, bet daug vyresnio

antklodę ir pamačiusi, kad aš jau nemiegu, pakviesdavo

žmogaus. Jų šeimoje augo du sūnūs Antanas ir Juozas, ir trys

pusryčiauti.

dukros Elena, Ona bei Janina. Kaip viskas būdavo skanu. O, kaip aš norėčiau, kad

Kai vaikai ūgtelėjo, mirė vyras ir senelė liko viena su penkiais vaikais. Nors daug vargo ji patyrė, bet viską iškentė,

dabar pasikartotų nors maža mažulytė tokia sekundėlė.

nepasidavė negandoms ir sunkumams. Ištvėrė sunkius karo laikus, kai teko palikti savo namus. Tada vyresnis sūnus buvo išsiųstas į Vokietijos ginklų gamybos fabriką, o trys dukros išėjo iš namų darbo ieškotis. Liko tik jauniausias sūnelis. Kai aš buvau paauglė, nuvažiavome su mama ir teta į tas vietas, kur vaikystėje jos gyveno. Nieko ten neliko. Tik smėlėtas kalniukas, užžėlusios pievos ir aukštos pušys, apjuosusios rytinę lopinėlio, kur būta gimtųjų namų, pusę. Dabar, kai žvelgiu į senelės nuotrauką, kyla patys šilčiausi jausmai. Niekada nepamiršiu jos gerų rusvų akių. Ji visada

Danutė Smolkovienė,

būdavo be galo rami. Aš neprisimenu nė vieno karto, kad senelė būtų pikta, kažkuo nepatenkinta ar bartųsi.

gimusi 1952 m. Baigė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. Visą gyvenimą dirbo administracinį darbą. Apie save sako: „Keliavau per gyvenimą kurdama grožį. Išpuoselėjau sodą, kūriau rankdarbius, tapiau tik tada, kada aplankydavo mūza, kūriau eilėraščius, trumputes miniatiūras apie tai, ką mačiau, ką girdėjau, ką suuodžiau, prie ko prisiliesti galėjau. Mano darbus visada lydėdavo muzikos klausymasis. Labai mėgau ir mėgstu keliauti. Esu optimistė ir didelė nenuorama“.

Ji visada ryšėdavo skarele. Jos suknelės ir sijonai būdavo platūs ir ilgi. Galvą puošdavo kasa, o plaukus ji tepdavo sviestu. Pamenu, kai buvau maža, vis klausdavau, kodėl ji tepa plaukus sviestu? „Kad geriau augtų, plaukai gražiai blizgėtų ir pleiskanų nebūtų,“ ˗ paaiškindavo senelė. Ir niekada nepamiršiu jos paskutinio žvilgsnio, kuriuo ji mane palydėjo, kai paskutinį kartą, aplankiusi ją gulinčią ligos patale, išėjau iš jos namų.

Danutė Smolkovienė

Panelės Šefleraitės tulpės

Marijos Šeflerytės-Bagdanskienės tulpėmis siuvinėta staltiesėlė ir jos fragmentai. Apie 1943 m. Autorės nuosavybė.

Marija Šeflerytė-Bagdanskienė (1906-1980). Apie 1926 m. Foto Reginos Palšienės nuosavavybė.

Mano mama Marija Šeflerytė-Bagdanskienė (1906–1980 m.) mėgo siuvinėti, ši tradicinėmis lietuviškomis tulpėmis rankomis išsiuvinėta staltiesėlė – vienas mano mylimiausių mamos kūrinių. Rankdarbių meno Marija kantriai mokėsi Kauno darbščiųjų rankų kolegijoje 1929 metais. Siuvimo mašina Singer, kurią pirko 1935 metais, ir kuri tebėra vertinama ir mūsų technologijų amžiuje, ji siuvinėjo ir meistriškai derino rankų darbą su siuvinėjimu mašina. Nuo 1906 iki 1936 metų, vaikystę ir jaunystę, Marija leido Liutonyse, tuomet Trakų apskrityje, prie srauniosios Strėvos upės krantų. Šių vietų grožis žavėjo Mariją Šeflerytę, dar draugų vadinamą panele Šefleraite, ir, galimas dalykas, atsispindėjo jos rankdarbiuose. „Mūsų aukštaūgė,“ – prisimindavo šviesiaplaukę,

Marijos Šeflerytės-Bagdanskienės tulpėmis siuvinėtos staltiesėlės fragmentai.

ilgakasę ir mėlynakę merginą ją pažinojusieji jaunystėje. Jau nuo vaikystės mėgau puoštis pati bei grąžinti namus mamos kūriniais, kuriais visada didžiavausi. Bėgant metams, jausmai išlikusiems seniems daiktams ne tik neišblėso, bet dar

Ak, kaip toli tie metai ir gyvų širdžių plakimas, skausmas,

labiau sustiprėjo. Neslepiu jų spintose, bet mielai puošiu mamos

viltys ir kūrybos ekstazė...

rankų darbo kūriniais savo buitį, prisiderinu sau prie drabužių jos

Norisi surasti neblėstančio džiaugsmo...

kurtus papuošalus su antroje pusėje išsiuvinėtais inicialais.

Pasidairau po gimtąsias vietas ir akimis sustoju, prisiliečiu

Laikyti rankose, dėvėti bei pritaikyti namų interjere šiuos

prie daiktų, kurie mena man brangius ir artimus žmones.

daiktus ˗ man žodžiais nenusakomas malonumas... Be to, mamos rankdarbiai puikiai dera ir mūsų laikais. Juk mados grįžta!

Išsaugojau senovinių fotografijų albumą, kuriame 1906 ˗ 1936 metų portretai, žaviuosi nuotraukose užfiksuotu šių kadaise gyvenusių žmonių vidiniu ir išoriniu grožiu bei stilingumu. Vienoje iš nuotraukų – mano mama Marija ŠeflerytėBagdanskienė, vilkinti ilga žydro šilko suknele ˗ moteris, žmona, trijų vaikų mama, kuri savo rankdarbiuose įkūnijo stropumą, ištvermę, užsispyrimą ir ambicingumą... Marija su vyru Jonu Bagdanskiu užaugino du sūnus Norbertą, Robertą, dukrą Reginą ir... nesuskaičiuojamą debesį bitelių. Ji puikiai sugyveno su medonešėmis ir buvo puiki bitininkė. Stebėtina, bet bitės jos niekada negeldavo. Marijos kelias kuriant grožį, puošiant ir puoselėjant namų

Regina Šeflerytė-Bagdanskytė-Palšienė,

jaukumą, ėjo iš Liutonių į Kauną, Žiežmarius, Troškūnus, Panevėžį

gimusi 1951 m. Panevėžyje. Baigusi studijas Kauno technologijos universitete. Gyvena Kauno rajone. Apie save sako: „Gyvenu gyvenimą, bet kiekvieną dieną“.

ir vėl sugrįžo į Kauną. Koks brangus turtas yra laikas... Kad taip prabiltų to meto laikrodžiai...

Regina Šeflerytė-Bagdanskytė-Palšienė

Senojo lagamino kelionė į Braziliją ir atgal

Pasaulio matęs P. Stankevičiaus lagaminas (autorės šeimos nuosavybė), padirbintas apie 1927 m. Praia de Santos paplūdimys 1932 11 20. Antras iš kairės Pranas Stankevičius (1907-2000). Foto Daivos Stankevienės nuosavybė.

Dešinėje aukščiau: užrašas ant fotografijos: ,,Čia yra Lietuvos žmonės. Jie važiuoja į Pietų Ameriką laimės ieškoti. Čia esu ir aš, Vincas Stankevičius. 1928 m. lapkričio 1 d. Ant jūros“.

Dešinėje žemiau: emigrantai iš Lietuvos laive, plaukiančiame į Braziliją: šeštas iš kairės prie kapitono (su liemene) stovi Vincas Stankevičius (1905-1957). 1928 m. Visos fotografijos Daivos Stankevičienės nuosavybė.

Tarp visų palėpėje užmirštų daiktų radau kampe

kiaulių, žąsų ir vištų. 1914 m. gyvenamasis namas ir klėtis jau buvo

berymantį seną senutėlį lagaminą. Matosi, kad su juo keliauta, gal

su raudonų čerpių stogais. Bet 1914 – 1918 metų karas vėl viską

ir nuotykių patirta. Manoma, kad jį pagamino vyro tėvas Pranas

sunaikino. Ir vėl teko pradėti nuo pradžių.

prieš išvykdamas į Braziliją apie 1927 metus. Lagamino rėmas

Jaunesnieji vaikai Juozapas ir Vincas ypač norėjo

medinis, lentelės nesukaltos vinimis, bet suleistos. Dugnai

mokytis. Tačiau tėvai iš smunkančio ūkio mažai ką galėjo

faneriniai. Rankenėlė odinė, papuošta išpjaustytais rašteliais.

pagelbėti. Nors tėvai mokėjo skaityti, sakė, kad truputis mokslo

Lagaminas buvo rakinamas, spynelė neišliko, bet tebėra įdomus

žmogui nekenkia. „Bet kai jau mokslo per daug ˗ tada blogai“.

metalinis kabliukas. Lagaminas nedažytas, ant šoninių lentelių yra

Vyresnysis brolis taip pat nenorėjo, kad broliai mokytųsi.

tokie kaištukai, kurie palaiko dangčio stabilumą, neleidžia jam

Pirmasis nusprendė laimės ieškoti ir važiuoti į pasaulį

judėti. Lagaminas nėra didelis: penkiasdešimt centimetrų pločio ir

užsidirbti Pranas. Jo planuose buvo Kanada. Bet paaiškėjo, kad

dvidešimt centimetrų aukščio, stačiakampio formos.

Kanada tuo metu nepriima emigrantų. Jam pasiūlė vykti į Braziliją.

Pasakosiu remdamasi vyro dėdės kunigo Juozapo

Ir taip portugalų kalbos nemokantis, bet užsispyręs ir

Stankevičiaus dienoraščiu bei dėdės Vinco Stankevičiaus

darbštus Pranas 1928 metais, nešinas paties pasidarytu mediniu

prisiminimais apie Braziliją. Labai gaila, kad nebėra gyvų to laiko

lagaminu, įsimetęs būtiniausių drabužių, laivu išplaukia į Braziliją

liudytojų. Mažus trupinėlius prisiminimų, ką pasakojo tėvas

ir apsistoja San Paulo mieste. Iš pradžių dirbo puodukų fabrike, vertėsi sunkiai.

Pranas, apsakė vyras Stasys. Gailiuosi, kad nepaklausėme

Vėliau pavyko įsidarbinti geležinkelyje, kur remontuodavo

anksčiau. Įdomios būtų bet kokios smulkmenos. Taigi... Šakių rajono Žardelių kaime nuo seno gyveno

traukinių vagonus. Kadangi buvo darbštus, jį paskyrė vyresniuoju

gausi Jono ir Onos Stankevičių šeima. Joje augo dešimt vaikų:

brigadoje. Ištrauka iš jo prisiminimų: ,,Remontuojame vagoną,

septyni broliai ir trys seserys. Tėvas Jonas buvęs geras darbininkas.

kalame lenteles. Mažai beliko to darbo. Bet tuo tarpu norisi pailsėti

Džiaugėsi turėdamas jauną, darbščią ir rūpestingą žmoną. Jiems

ir neimti naujo darbo. Sugulame vagone, ilsimės, kažkuris iš vyrų

bedirbant, buvęs apleistas ūkis atsigavo, pagausėjo karvių, arklių,

seka ar neateina brigadininkas. Pamačius pavojų, pradedam kaukšėti plaktukais. Taigi, labai dirbame. Po darbo savaitgaliais

vykdavome traukiniu maudytis. Sekmadienis ˗ tai darbininkų

,,Mūsų laikraštį‘‘, ,,Pavasarį‘‘, įdomesnius ,,Naujosios Romuvos‘‘

diena. Pajūris darbininkų valdžioje. Bet dabar čia jau visai kitas

numerius.

vaizdas. Nesimato nė puikių rūbų, nei margaspalvių lietsargių, nei

Tačiau Vincui Brazilijoje nesisekė, jis išmėgino daug

automobilių. Visas pajūrys knidžda tais, kurie sukuria sąlygas

ką, ilgesnį laiką dirbo prie geležinkelio tiesimo, bet čia negavo

prašmatniai gyventi ponams ir ponioms‘‘.

jokio atlyginimo. Savo ,,pasisekimų‘‘ Brazilijoje finalą taip aprašė:

Jeigu būtų mokęsis portugalų kalbos, būtų galėjęs

,,1932 rugpjūčio 1 dieną paaiškėjo, kad už darbą niekas nieko

dirbti brigadininku. Dabar jau nesužinosime, kodėl nesimokė. Nors

nemokės. Čia dirbome keletą mėnesių, vargome, viską pravalgėme.

būdamas devyniasdešimties metų dar atsiminė keletą portugališkų

Dabar žinokis, biednas žmogau... Aš pats gi nutariau pėsčias

žodžių.

keliauti į San Paulą pas brolį Praną. Ir kas man beliko daryti, kada Laiškuose broliui Juozapui Pranas labai domėjosi

kišenės tuščios, o esi svetimame ir nesvetingame krašte?‘‘

tėviškės likimu. Tėvai buvo jau nepajėgūs tvarkyti ūkį, o

Kelionę pradėjo nuo Estada Santa Katerina miškų,

vyresnysis brolis Jonas nesugebėjo. Ūkis vis silpo. Bijodamas, kad

dešimties lietuvių grupė patraukė keliauti pėsčiomis. Jų laukė

ūkis neatitektų kitiems, brolis kunigas Juozapas primygtinai prašė

tūkstančio penkių šimtų kilometrų kelias iki San Paulo. Kartu ėjo

Praną grįžti ir žiūrėti tėviškės. 1934 metais jis grįžo į Lietuvą.

aštuoniolika dienų. Tačiau Kuritiboje ,,mano draugai lietuviai

Brolis Vincas paskui Praną išvyko į Braziliją 1928

išsipardavė viską, ką parduoti galėjo: skrybėles, rūbus, baltinius,

metų lapkričio mėnesį. Jo tikslas buvo užsidirbti pinigų mokslams.

batus. Už gautus pinigus šiaip taip nusipirko bilietus į San Paulą...

Grįždamas iš Brazilijos 1933 metais parsivežė užrašus iš

Aš kol kas pasiryžau laikytis, bet už savo likimą jau kovosiu vienui

emigracijos. 1933 metų ,,Mūsų laikraštyje‘‘ tie užrašai buvo

vienas... Prieš akis dar stovėjo beveik tūkstantis kilometrų

išspausdinti. Atsiminimuose Vincas aprašė brazilų gyvenimo

pėsčiam...‘‘

sąlygas, gyvenimą, papročius, pastebėjimus apie Rio de Ženeirą,

Vinco kelionė truko trisdešimt dvi dienas. Jis kasdien

lietuviškas įstaigas šiame mieste, juodaodžių ir moterų padėtį

aprašinėjo, kokius vargus ir nuotykius patyrė.

Brazilijoje. Brolis kunigas Juozapas siųsdavo Vincui į Braziliją

Kad užsidirbtų kiek milereisų (Brazilijos pinigai), rinko plantacijose kavos pupeles, dirbo darbus, kokie tik

pasitaikydavo. Už gautus pinigus pirkosi maisto, kelis kartus

prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, po to pokaris, šeimai grėsė

važiavo traukiniu. Sutiko kelyje ir gerų žmonių, kurie duodavo

tremtis. Teko daiktus išdalinti giminėms, kaimynams ir traukti į

nakvynę ir pavalgyti.

Kaliningrado sritį. Bet tai kita istorija...

Vincas aprašė sutiktų žmonių buitį ir papročius. Teko

Daiva Stankevičienė

nakvoti ir prie geležinkelio bėgių, upės, nakvynės namuose. Kartą prisiglaudė ir kalėjime. San Vinsente gavęs veltui traukinio bilietą, išvyko į San Paulą. Taigi, po trisdešimt dviejų kelionės dienų, pagaliau pasiekė brolį Praną, pas kurį ir apsistojo. Bet ir San Paule nieko geresnio nerado. Persikėlė į Rio de Ženeirą. Jis rašė: ,,Pagaliau įsitikinau, kad lietuviui Brazilijoje gyventi nėra jokios prasmės ir neapsimoka. Lietuvoje yra savi žmonės, sveika gamta, skani duona, gražios lietuviškos dainos ir t.t. Už brolio kunigo Juozo atsiųstus pinigus nusipirkau laivokartę ir nutariau grįžti į Tėvynę...‘‘. Iš Rio de Ženeiro išplaukęs 1932 lapkričio 30 dieną, Lietuvą pasiekė 1933 sausio 8-ąją. Šią sunkią kelionę laivu taip pat aprašė.

Daiva Stankevičienė,

Ir taip, broliai Pranas ir Vincas, neįsitvirtinę Brazilijoje, grįžo į Lietuvą. Parkeliavo su Pranu ir jo daug pasaulio

gimusi 1961 m. Kaune. Baigė Kauno 28 vidurinę mokyklą (dabar vadinasi ,,Atžalyno''). Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete įgijo bibliotekininkės-bibliografės specialybę. Dirba bibliotekoje. Laivalaikį leidžia su knyga, mėgsta keliauti.

„pamatęs“ ir apkeliavęs medinis, savadarbis lagaminas, kurio istorija artėja prie pabaigos. Pranui pavyko išmokėti dalis broliams ir seserims. Tėviškė buvo išgelbėta. Tačiau ir vėl... Vos spėjus įsitvirtinti ūkyje,

Prosenelės prijuostė iš devynioliktojo šimtmečio

Prosenelė Magdelena Kizlaitienė su savo vyru (sėdi viduryje) ir

Moteriška tautinė prijuostė iš XIX-ojo šimtmečio (autorės nuosavybė).

sūnumis. Apie 1925 m. Foto Vilijos Tumosaitės nuosavybė.

išsiuvinėta pereinamos spalvos vilnoniais siūlais. Siuvinėjimo motyvas – tulpės, sudarančios vienos gėlės vaizdą. Prijuostės ilgis – 65,5 cm., plotis – 57 cm. Austa devynioliktojo amžiaus pabaigoje Vilkaviškio rajono Kybeikių kaime. Šios prijuostės audėja Magdelena Kijauskaitė-Kizlaitienė. Tai mano prosenelė. Aš jos gyvos taip ir nemačiau. Būdama vaikas vieną ramų rudens vakarą stebėjau, kaip mano močiutė, prosenelės dukra, atsidariusi spintą, kilodama drabužius, išėmė šią prijuostę. Mano, vaiko, akimis – labai gražią. Prisidėjo prie savęs ir atsisukusi į mane tarė: „Tai mano mamos“. Pasigrožėjusi sulankstė ir padėjo ją atgal. Kai močiutė nematydavo, aš išsiimdavau iš spintos

Prijuostės autorė Magdelena Kijauskaitė-Kizlaitienė. Foto Vilijos Tumosaitės nuosavybė.

prijuostę ir gėrėdavausi. Man ji buvo tokia graži. Kartą pradėjau klausinėti močiutės apie savo prosenelę. Vieną vakarą ji atsinešė ir parodė iš albumo seną nuotrauką. Joje tarsi iš ramybės oazės žvelgė giedras, ramus mano prosenelės veidas. Fotografijoje ji sėdi su proseneliu, apsupta savo vaikų. Kaip pasakojo močiutė, prosenelė mėgo puoštis savo pačios rankomis austomis prijuostėmis. Jų buvo ne viena. Ši,

Tai juostuota, audimo staklėmis austa išeiginė moteriška

išlikusi, tikriausiai matė daug. Gal ir atlaiduose su ja būta, o gal

prijuostė. Jos spalva vyšninė su žaliomis, gelsvomis, raudonomis

vaišėse, vestuvėse ar krikštynose? O, kad galėčiau paklausti!

išilginėmis juostomis. Audinys išaustas iš lininių siūlų. Prijuostė

Man, vaikui, buvo smalsu, o kaip ši prijuostė liko čia, mūsų namuose, nes prosenelė jau mirusi, ir ne Lietuvoje, o Amerikoje. Ši istorija kaip ir daugelio mūsų krašto žmonių: karas, okupacija, bėgimas į Vokietiją, o po to ilga kelionė į Ameriką. Taigi prosenelė ir gyveno Jungtinėse Valstijose, ten ir atgulė. Ši išlikusi prijuostė, kuriai šiandien jau per šimtą metų ir kurioje nėra nei vienos kandžių prakąstos skylutės ar kokių kitų, laiko paliktų žymių, liko vienintelis apčiuopiamas ryšys tarp manęs, proanūkės, ir jos. 1988 metais Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, o su juo ir garsieji Baltikos folkloro festivaliai. Aš tuomet dainavau folkloro

Vilija Tumosaitė,

ansamblyje. Ruošėmės važiuoti į Latvijos sostinę Rygą. Tada pagalvojau, kad man reikia pasipuošti savo prosenelės gražiąja

gimusi 1961 m. Kybartuose. Bibliotekininkė. Apie save sako: „Esu tikra sūduvė. Mano gyvenimas – knygos. Nuo 1982 m. gyvenu ir dirbu Kaune.“

prijuoste. Buvau tikra, kitos tokios festivalyje tikrai nebus. O, kad prosenelė matytų savo išeiginę prijuostę, vaikštančią Rygos senamiesčio gatvėmis! Tikriausiai apsidžiaugtų. Bet ši prijuostė matė ne tik Rygos gatves, bet ir Talino senamiestį, Suvalkų kraštą Lenkijoje ir, be jokios abejonės, savąjį Kauną bei Vilnių. Dabar retsykiais išsiimu ją, paglostau, pasigrožiu, prisimindama savo prosenelę.

Vilija Tumosaitė

Juoda dėžutė iš Gelgaudiškio dvaro

Kairėje aukščiau: juoda dėžutė. Gelgaudiškio vaikų namų auklėtinių dovana Broniui Kirkickiui. 1958 m. Autorės nuosavybė. Dešinėje aukščiau: Bronius Kirkickis,1923 – 1993 m. Dešinėje žemiau: restauruotas Gelgaudiškio dvaras. 2013 m. Abi foto Danutės Statkuvienės nuosavybė.

Juoda dėžutė. Taip šis daiktas buvo ir tebėra vadinamas

metukai, vieną karvutę ir patraukė į Kauną, kur jau ištekėjusi gyveno jos vyriausioji dukra Jadvyga.

mano tėvų namuose. Jau penkias dešimtis metų ji stovi ant tėvo rašomojo stalo ir tarnauja pagal paskirtį: čia dedami laiškai,

Jadvygos namai Minties Rato gatvėje tapo antraisiais

sąskaitos ar kiti svarbūs popieriai. Prabėgo dvidešimt metų nuo to

šeimos namais. Čia, trijuose ankštuose kambarėliuose tilpo dešimt

laiko, kai kasvakar matydavau tėvą prie šio stalo besiruošiantį

žmonių, pagrindinis maistas buvo bulvės ir barščiai, na, ir

pamokoms, taisantį sąsiuvinius ar šiaip sklaidantį jį dominusią

Ąžuolyne ganomos karvutės pienas.

literatūrą apie sodininkystę, medžioklę, bitininkystę, tulpių, rožių,

Tačiau persekiojimas atsivijo ir į Kauną. Tėvo sesuo Ona

o vėliau ir nutrijų auginimą – taip stengėsi prisidurti prie menko

buvo pašalinta iš Medicinos instituto ketvirtojo kurso, bet vis tik

mokytojo atlyginimo.

Jadvygai pavyko gauti gydytojos diplomą, nes jau turėjo kitą

Dėžutė – jo auklėtinių dovana, pagaminta jų pačių

pavardę. Mano tėvas buvo pašalintas iš Politechnikos instituto,

rankomis. Ant viršaus išraižytas Gelgaudiškio dvaro fasadas ir

vėliau pradėjo mokytis Kauno politechnikume, bet ir ten istorija

žodžiai: „Šiais laiptais Jūs mus vedėt į gyvenimą – už viską ačiū.

pasikartojo. Tada jis išvyko mokytojauti – kaime mokytojų trūko.

Gvn (Gelgaudiškio vaikų namai, aut. past.), IV gr.“. Mano tėvas

Matematikos mokyti pradėjo Baisogaloje, vėliau Grinkiškyje, kur

Bronius Kirkickis 1955 – 1958 metais vadovavo Gelgaudiškio

priglaudė ir padėjo baigti vidurinę mokyklą savo broliui Antanui ir

vaikų namams.

sesei Zofijai. Čia Grinkiškyje sutiko ir mano mamą, pagal paskyrimą dirbti atvykusią dantų gydytoją.

Sovietinė okupacija smarkiai sulaužė mano tėvo ir visos jo šeimos likimus. Senelis Antanas Kirkickis turėjo dvarą ir 113 ha

Vėliau Kriūkai, Gelgaudiškis. Gelgaudiškyje gimiau aš...

žemės Šilalės rajone, Palaimos kaime. Šeimoje augo septyni vaikai.

Gyvenome viename iš dvaro pastatų, parko takeliais žengiau

Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, senelis mirė.

pirmuosius žingsnius. Gelgaudiškyje gyvenau tik pusantrų savo metų,

pirmųjų metų, neprisimenu nieko, tik iš tėvų ir močiutės

sužinojusi, kad šeima įtraukta į vežimo Sibiran sąrašus, paliko

pasakojimų žinau, kaip gyvenome. Tačiau Gelgaudiškis vis tiek

viską, ką turi, pasiėmė vaikus, kurių mažiausiajam tebuvo keli

svarbi man Lietuvos vieta. Apsilankiau čia su tėvais sulaukusi

Senelė

Elžbieta

Žymantaitė-Kirkickienė

aštuoniolikos metų, dvaro aplinka buvo apleista. Prieš dešimtmetį

su žygeiviais keliavome pėsčiomis šiose apylinkėse, pamatėme,

mano gyvenimo Mokytojas. Nepasakiau Tau „Ačiū už viską“, kol

kad parkas jau sutvarkytas, tik dvaro pastatas apgriuvęs.

dar buvai šalia. Bet šie žodžiai visada yra mano širdyje, ir Tu tai

O štai pernai puikiai restauruotame Gelgaudiškio dvare jau

žinai“.

klausiausi koncerto „Mėlyna Karibų naktis", kurį grojo Kauno

Danutė Statkuvienė

fortepijoninis trio. Mano senelio dvare Palaimos kaime dvaro pastato neliko, jį nusigriovė ir pasistatė tris namus kiti žmonės. Liko tik medinis kryžius, kurį senelis atsivežė persikeldamas iš anksčiau turėto dvarelio Batakių kaime prie Kelmės. Taigi, iš savo dvaro išvytas tėvas mokė vaikus kitų dvaruose – Baisogalos ir Gelgaudiškio. Mokė ne tik matematikos, bet ir sąžiningumo, doros ir teisybės. Kai aš kartais, tarybinės propagandos pripumpuota, imdavau dėl ko nors ginčytis, tėvas sakydavo „Kada nors tu suprasi“. Jis taip pat sakydavo, kad Lietuva kada nors bus savarankiška valstybė, nes visos imperijos žlunga. O kai

susirinkdavo visa giminė

už

stalo, visada atsistoję

sudainuodavo „Lietuva brangi“.

Danutė Statkuvienė,

Taigi, kai prisėdusi prie tėvo rašomo stalo žvelgiu į juodą dėžutę, mintys nubėga į praeitį, pagalvoju, kad Gelgaudiškio dvare

gimusi 1957 m. Gelgaudiškyje. Apie save sako: „Esu kaunietė, turinti žemaitišką charakterį ir aukštaitiškos etnokultūros paveldą. Kaune įgijau inžinierės diplomą, išbandžiau savą verslą, žurnalistiką, dabar dirbu V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Pomėgiai – teatras, muzika, kelionės pėsčiomis, plaustais ir kitomis priemonėmis, saviugda, mandalų piešimas“.

prasidėjo mano pažintis su šiuo pasauliu, prisimenu Palaimos kryžių ir visą tėvo šeimą, patyrusią prievartą ir neteisybę, prisimenu tėvo kažkada pasakytus žodžius, kurie tik gerokai vėliau atskleidė tikrąją savo prasmę. Dabar savo tėvui tariu: „Tu buvai ir

Nepailstanti senoji siuvimo mašina

Siuvimo mašina Singer, kuriai apie 70 metų. Daivos Nevardauskienės nuosavybė. Dešinėje: autorės mama Veronika Židonytė-Trimakienė. Apie 1950 m. Foto Daivos Nevardauskienės nuosavybė.

Tolimi 1953-ieji... Mano mama Veronika tuomet

audinio pasisiuva naują drabužį, su kuriuo pirmiausia pasipuošia eidama į Panemunės bažnyčią.

gyveno Biržų rajone, Medeikių kaime. Toli nuo savo gimtųjų namų ji dirbo ambulatorijoje ir mokėsi siuvimo gudrybių pas geriausią

Aš pati siuvėja netapau, nors mama ne kartą sodino

kaimo siuvėją Emiliją. Su šia linksma moteriške mamos draugystė

šalia mokytis, bet matuoti, skaičiuoti ir knibinėtis prie siūlių man

tęsėsi visą gyvenimą, nors vėliau mokytoja persikėlė gyventi pas

ne itin patiko. Tačiau besilaukdama dukrytės su ta pačia mašina

dukrą į Ukmergę, mūsų šeima 1969 metais – į Kauną, mes su mama

siuvau vystykliukus, kelnytes, seilinukus ir visa kita, ko reikia

važiuodamos į jos tėviškę Molėtų rajone retsykiais pas ją

kūdikiui, nes tuo metu parduotuvėse visko trūko.

užsukdavome, o Naujųjų metų ir vardadienio progomis iš pašto

Buvo metas, kai mane slapta persekiojo mintis kaip

dėžutės išimdavau mamai adresuotus laiškus su pažįstama pavarde

nors įkalbėti mamą atsikratyti senoviškos mašinos ir įsigyti naują,

iš Ukmergės. Deja, Emilijos jau nebėra...

modernią, tačiau, matydama jos prisirišimą prie senosios vis

Išmokusi siūti, mama Biržuose už šimtą dvidešimt

atidėliojau tokį pasiūlymą ir nesigailiu. Juk daiktas, atlaikęs keletą

rublių įsigijo naudotą, dar prieškariu gamintą amerikiečių firmos

dešimtmečių, puikiai tarnavęs žmogui įsipina į to žmogaus istoriją,

,,Singer“ siuvimo mašiną. Netekėjusiai merginai tai buvo nemenka

tarsi tampa nebyliu jo gyvenimo liudininku. Šioje draugystės

suma, bet kaip gi siuvėja bus be siuvimo mašinos? Mašina buvo

istorijoje dalyvavo labai daug žmonių, nes mama dažnai

gerai išlaikyta, nors neramiu pokario laikotarpiu buvo užkasta

kaimynėms, pažįstamoms, o ir mums, savo dukrai ir anūkei,

žemėje ir taip apsaugota nuo nusavinimo ar suniokojimo. Tai jai

siūdavo, taisydavo drabužius. Pamenu daugelį mamos siūtų

tikrai nepakenkė, nes be gedimo veikia iki šių dienų, ir mama su ja

vasarinių vaikystės suknelių: žalsvą su baltais taškeliais ir

nesiskyrė visą gyvenimą, parsigabeno į Kauną, o ir dabar, kai

plevėsuojančiomis rankovėmis, kurias vadindavau ,,sparniukais“,

mamai aštuoniasdešimt aštuoneri, dar pasitaiso rankoves,

melsvą su rausvomis gėlytėmis, raudoną su geltonais apvadais,

persisiuva sijoną ar apykaklę, atsiūlėja iš spintos neišsenkančių

kuriuos pasiūti mama turėjo daug vargo ir kitas. Kai buvau maža, kartais sėdėdavau šalia besisukančio

rezervų paimtą rankšluostį ar paklodę, susimodeliuoja skrybėlaitę,

koja minamo rato ir, stebėdama šokinėjantį rato dirželį,

o kartais iš nuo sovietmečio saugomo

klausydavausi siuvimo mašinos dūzgimo. Reikėdavo keletą kartų

šveisiu, skusiu, lakuosiu, kol staleliui sugrąžinsiu jaunystę, o mes

kantriai matuotis, o paskui, kai važiuodavom į įvairius giminių

su mama, žvelgdamos į jį, prisiminsime savo jaunas dienas.

pobūvius (vestuvės, krikštynos, jubiliejai, palydos į armiją buvo dažnos giminių susitikimo progos), jau galėdavau pasipuošti ką tik

Daiva Nevardauskienė

pasiūtu, dar sudygsniuotu ,,pastrigomis“, kurias paskubomis, jau paliekant namus ir belipant laiptais ištraukdavome, drabužiu. Ir dar viena svarbi proga vasaros gale – šv. Roko atlaidai Panemunės bažnyčioje, į kurią ir šiomis dienomis susirinkusieji išsipusto pačiais geriausiais drabužiais. Prisimenu

dvi

įspūdingų

apimčių

damas

iš

Žaliakalnio, kurių liemeniui pamatuoti mamai neužtekdavo viso centimetro. Jos būdavo patenkintos, kad rado nebrangią siuvėją, kuri visą didžiulį stalą nukloja ,,kremplenu“ ir iš viso to pasiuva figūrą gražinančią suknelę. Dar menu, kaip mama tyliai sau stebėdavosi taupia gydytoja, kuri prašydavo iš nedidelių medžiagų atraižų pasiūti madingus

drabužius.

kai

kuriomis

klientėmis

Daiva Nevardauskienė,

mama

susidraugaudavo, važiuodavo į svečius, kai kurių jau nėra gyvųjų

gimė 1967 m. Biržuose. Nuo 1969 m. gyvena Kaune. Baigė Vilniaus Universiteto Kauno Humanitariniame fakultete bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę ir visą gyvenimą dirbo bei tebedirba mėgstamą darbą bibliotekoje. Renka kraštotyrinę medžiagą apie Kauno Panemunės mikrorajoną, yra išleidusi keletą leidinių apie šią vietovę.

tarpe, išlikusios tik mamos prisiminimuose. Koks sutapimas, kad kaip tik prieš pradedant rašyti šiuos prisiminimus, o gal tai ir paskatino juos rašyti, pažvelgusi į nutrintą medinį siuvimo mašinos stalelį, sumaniau jį atnaujinti:

Vieno šimtamečio bufeto istorija

Močiutė Ona ir senelis Jonas Puodžiūnai, teta Milda, tėvas Algimantas, teta Laima. 1949 m. Foto Jūratės Bezumavičienės nuosavybė.

Šimtametis bufetas. Foto Jūratės Bezumavičienės.

Mieli anūkėliai, noriu jums papasakoti vieno man, o gal ir visai mūsų šeimai, brangaus daikto istoriją. Pradėjus rašyti, prisiminimai pagavo mane ir ėmė nešti kaip upė, kad sunku pasidarė sustoti prie kurio nors vieno daikto... Kažkas pažadino tuos atminties klodus, kurie atrodė jau seniai palaidoti kažkur giliai giliai, ir kurie išplaukė galingai, neklausydami mano valios. Tik gailiuosi, kad dabar jau negaliu prakalbinti senelių ir užpildyti spragų šeimos istorijoje. Taigi, kai kas nors man pasako, „O, gražus bufetas, reiktų restauruoti“, aš papurtau galvą. Ne dėl to, kad amžinai trūksta pinigų. Imkime žmogų – jis sensta, daugėja raukšlių. Padarys plastinę operaciją, bet tai jau bus tarsi ne tas pats žmogus. O man tas senas bufetas (jam arti devyniasdešimt metų) turi savo aurą, dvasią... Be to, naudojame jį pagal paskirtį ir dabar. Senelis ir močiutė Jonas ir Ona Puodžiūnai bufetą nusipirko 1927 metais kartu su privačiu namu gražioje Kauno Žaliakalnio gatvelėje, vėliau pavadintoje bjauria komjaunuolės K. Krastinaitės pavarde. Taip, mielieji, sovietų laikais daug gatvelių buvo Mama Birutė, tėvas Algimantas ir autorė. 1959 m. Foto Jūratės

pervadinta, bet žmonės neužmiršo senųjų pavadinimų – Tulpių,

Bezumavičienės nuosavybė.

Lelijų, Žemuogių, Radastų ir t.t. Bufetas ąžuolinis, klasicizmo stiliaus, pagamintas gal dvidešimtojo amžiaus pradžioje iš dviejų dalių: apatinė gana

masyvi, o viršutinę, mažesnę, galima nuimti. Bufetas turi centrinę

karininko Nikolajaus Poliakovo, pasakymo mitinge prie Karo

ir dvi šonines dalis. Jo durelės įstiklintos matiniais stikliukais, kurių

muziejaus, kad „rusų Lietuvoje niekas neskriaudžia“. Bent jau

nei vienas per tiek metų neįskilo.

dėdės tikrai mūsų šeima neskriaudė, tik senelis Jonas griežtai

Visos durelės ir stalčiukai atidaromi puošniomis metalinėmis

pasakė: „Jei gyvensite Lietuvoje, kalbėsite lietuviškai“. Išmoko.

rankenėlėmis su užraktais (tik rakteliai neišliko). Simetriškai išdėstytos

lentynėlės

indams.

Bufeto

kojelės

Kaip smarkiai ta situacija primena į dabartį...

masyvios,

Močiutė Ona buvo darbšti, smalsi, mėgo muziką... Atsimenu,

suapvalintos. Virš vidurinio stalčiaus įtaisyta išsitraukiama duonos,

kaip vis eidavo į simfoninius koncertus Filharmonijoje, į paskaitas

pyragų pjaustymo lenta. Kai valai dulkes drėgna pašluoste,

„Žinijos“ draugijos salėje. Smetonos laikais valdžia jai neleido

pasklinda nuostabus medžio aromatas.

dirbti, nors ir buvo išsilavinusi, nes vyras buvo advokatas ir

Tai štai ką ryškiausiai pamenu iš to meto, kai buvau šešerių

nemažai uždirbo, o augo trys vaikai: Algimantas, vidurinioji Milda

metų pyplė – duoną ir kisieliaus ąsotį Kūčių vakarą ant bufeto ir

ir jauniausia Laima. Visus reikėjo pamaitinti, aprengti. Be to,

visus tuos artimus žmones, susėdusius aplink apvalų stalą šventą

senelių nuomone, visi vaikai būtinai turėjo mokytis muzikos. Dar

vakarą svetainėje, arba, kaip mes vadindavome, „didžiajame

mokydamasi pradžios mokykloje matydavau, kaip močiutė

kambaryje“.

ausdavo, dažydavo siūlus, lesindavo vištas, kišdavo kukulius

Po senelių mirties bufetas persikėlė į antrąjį aukštą, mano

kalakutui į gerklę, ravėdavo daržą ir virdavo obuolienę.

miegamąjį... Bufetui teko dalyvauti visuose mūsų mažos, o vėliau

Teta pasakojo, kad seneliai kieme laikė karvę, kuriai šieno

kiek gausesnės, šeimos įvykiuose... Išvengė jis ir gaisro 1990-

senelis pripjaudavo mažajame Ąžuolyne, kuriame dabar stovi

aisiais, kuriame supleškėjo visi išvežti baldai ir knygos kartu su

Kauno apskrities viešoji biblioteka. Tenai, vadinamoje Parodų

mūsų vasarnamiu Kačerginėje.

aikštėje ir mūsų šeima, ir kiti aplinkiniai gyventojai Antrojo

Septyniolika metų iš eilės kiekvieną vasarą būdavau tame

pasaulinio karo metais turėjo burokų, bulvių, morkų, kopūstų

miestelyje, ten keletą vasarų praleido ir mano vyriausioji dukra

lysves – taip gynėsi nuo bado. Beveik kiekviena šeima augino ir po

Paulina. Tada, po Nepriklausomybės paskelbimo, žmonės kalbėjo,

porą paršelių.

kad namą padegė keršydami dėl mano tetos Laimos vyro, rusų

Rašau šį tekstą 2014 metais. Galbūt, kai jūs jį skaitysite, jau

tėvelis su seserimis turėtų bėgti link Kauko laiptų pas močiutės

ir šitų namų nebebus, gal bus užaugę nauji statiniai, gal bus

gimines, darbininkus...

nebelikę gyvųjų, kurie galėtų jums papasakoti – tikiuosi, kad šios

Laimei, kai aš gimiau, kaip tik mirė Stalinas, ir tremties

mano mintys atskleis praėjusio laikotarpio dvasią ir šeimos

nebereikėjo bijoti. Bufetas buvo liudininkas ir tame didžiajame

kasdienybę, kurią matė šis mūsų šeimos daiktas (bufetas).

kambaryje pašarvotų mano tėvo Algimanto, nuskendusio 1970-

Nuotraukos ir mano pasakojimas – tai liudijimas, kokios

aisiais, ir vėliau mirusių senelio bei močiutės palaikų. Tuo laiku

mūsų šaknys, kas tie žmonės, kurie įsikūrę Kaune A. Smetonos

šarvojimo salių beveik nebuvo, taigi buvo įprasta mirusiuosius

laikais pergyveno sovietinę okupaciją, kurie be patriotinių žodžių,

šarvoti namuose. Bufetas buvo liudininkas ir „Dailiojo čiuožimo

daug ką nutylėdami, įskiepijo savo vaikams ir anūkams meilę

čempionatų“ komentarų, kai „atsirado“ pirmasis televizorius mūsų

Tėvynei, savo žemei. Ypač man, dabar jau 60-metei, kurios nei

senelių kambaryje, ir „Amerikos balso“ radijo pranešimų, kurių jie

vienas šeimos narys neemigravo (duok Dieve, kad ilgam

niekada nepraleisdavo ir atidžiai klausydavo kas vakarą...

neišvažiuotų ir ateityje), ir kuri sausio 13-ąją suprato esanti

1989 metais, kuomet jau dirbau bibliotekoje, vieną vakarą,

Nepriklausomos Lietuvos pilietė.

grįžusi iš darbo radau nepažįstamą moterį, glostančią mūsų bufetą.

Bet grįžkime vėl į Kūčių vakarą. Atsimenu aplink stalą

Nieko nesupratau, kai ji laužyta lietuvių kalba, įterpdama vokiškus

sėdinčius senelį Joną, močiutę Oną, savo tėvelį Algimantą ir mamą

žodžius, pradėjo pasakoti, kaip vaikystėje slapstėsi mūsų namuose

Birutę, tetas... Vėliau prie jų prisidėjo tetų vyrai. 1965 m. į pasaulį

pas senelius. Mano močiutė buvo geras žmogus, pas kurį ateidavo

atėjęs mano mažasis broliukas Vytautas, netrukus pusseserės Rūta ir Inga.

kaimynės pasiguosti, o vienas vyriškis buvo dažnas svečias trijų

Atsimenu baldus, sustatytus pasieniais – pianiną, kuriuo

rublių iki algos pasiskolinti. Bet, kad ji priėmė gyventi

grodavo tetos, knygų spintą, kurioje stovėjo Lietuviškoji, Didžioji

vadinamuosius „vilko vaikus“, motinų išsiųstus į Lietuvą iš

tarybinė ir Vokiškoji enciklopedijos. Tame kambaryje buvo du

Kaliningrado srities, aš nežinojau. Ta vokietė Rūta buvo taip

dideli langai, pro kuriuos, jei ateitų išvežti į Sibirą senelių, mano

dėkinga už prieglobstį, kad po keliolikos metų (praėjus keturiolikai metų nuo močiutės mirties), atvažiavo į Lietuvą jai padėkoti. Na, o

padėkojo man ir mano mamai, kad mes išsaugojome bent šį baldą,

Tikiuosi, mieli anūkai, išsaugosite jį ir savo vaikams, dar

kuris jai priminė tuos metus, kuriuos praleido Kauno Žaliakalnyje.

dešimt metų ir švęsime bufeto šimtmetį. Tada ir vėl pasikalbėsime

Gerai nežinau, kaip viskas klostėsi tuo laiku, bet Rūta su

apie jūsų prosenelius, gimusius dar devynioliktojo amžiaus

seserimi pradžioje nakvodavo Ąžuolyne, kažkur krūmuose, paskui

pabaigoje.

seneliai priėmė jas gyventi mūsų ūkiniame pastate ant šieno.

Jūratė Bezumavičienė

Valgydino jas kartu su savo vaikais, rengė savo vaikų drabužiais. Nuotraukoje ji su mano gimine kiemo pusėje, prie tų langų, pro kuriuos planuotas vaikų pabėgimas... Rūta dar ilgai rašė mums laiškus iš Rytų Vokietijos, domėdavosi mūsų gyvenimu, pasakodavo apie savąjį. Ir trečioji bufeto kelionė iš senojo namo į naująjį 1995aisiais, kai nebaigtame name buvo įrengtas vienas kambarys su virtuve. Baldas kambaryje netiko, todėl patalpinome erdvioje virtuvėje. Dabar čia ir vėl valgomi šventiniai pietūs, vėl aptariami svarbiausi įvykiai. Čia karaliauja mano mama, Algimanto našlė, taip ir neištekėjusi 45-erius metus po vyro mirties, čia mėgiama dukros Vilijos valgių gaminimo vieta, ant bufeto viršaus mėgsta

Jūratė Bezumavičienė,

sėdėti mūsų priglaustas benamis katinas, čia gerai jaučiasi mano anūkėlė Marija, o anūkui Pauliui jau reikia platesnių erdvių... Todėl

gimusi 1953 m. Kaune, baigė Šiaulių pedagoginį universitetą. Daug metų dirba Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Trys svarbiausi, giliausiai įsirėžę širdyje gyvenimo momentai: dukrų gimimas, budėjimas 1991 m. sausio naktimis prie Parlamento bei Radijo ir televizijos komiteto, ir šiuolaikinės literatūros, padedančios pažinti vaikų ir paauglių vidinį pasaulį, atradimas.

savo pasakojimui ir pasirinkau bufetą, kuris kaip šeimos narys stebi mūsų gyvenimą ir sugeria visas emocijas, sušvelnina likimo išbandymus.

Dainelytės iš Zūkų kaimo žakardinė prijuostė

Bulviakasio talka. Agota yra paskutinėje eilėje, antra iš kairės. Apie 1936-1938 m. Foto Deimantės Mačiulytės nuosavybė.

Žakardinė prijuostė. Austa apie 1930-1940 m., autorės nuosavybė.

Prijuostės autorė Agota Dainelytė (1912-2006) ir jos sesuo Domicelė (iš kairės). Ši nuotrauka buvo siųsta į Sibirą jų mamai. Apie 1947-1948 m. Foto Deimantės Mačiulytės nuosavybė.

Agota per savo dukters vestuves. Jai iš dešinės stovi sesuo Staselė Novikienė. 1979 08 18. Foto Deimantės Mačiulytės nuosavybė.

Tai rankinėmis audimo staklėmis austa moteriška prijuostė.

Aš gerai pamenu močiutės rankas. Kokia galybė jose

Jos autorė – Šakių rajono, Zūkų kaimo gyventoja Agota, tuo metu

slypėjo! Šios rankos siuvinėdavo, siūdavo, kurdavo šiaudų sodus,

dar buvusi Dainelytė. Deja, aš negalėčiau išsamiai papasakoti, kaip

nerdavo ir veldavo mums veltinius. Pamenu ir tai, kaip jos laibi,

buvo austa ši prijuostė, nes nei audimo staklių, nei prijuostės

kaulėti pirštai bėgiodavo rožančiaus karoliukais. Močiutė visada

audimo proceso nesu mačiusi, bet tik galiu atsiminti Agotos, savo

melsdavosi už mus.

močiutės, darbščias rankas ir matyti iš jos rankų gimusius kūrinius.

Ne tik gerumą skleidė Agotos rankos, bet ir geras bei

Prijuostė – tai vienas iš nedaugelio išlikusių rankdarbių,

giedras buvo jos veidas. Lyg dabar regiu močiutės šviesias žydras

kuriuos mano močiutė sukūrė savo jaunystėje, dar prieš Antrąjį

akis ir dvi, lyg žirniai, duobutes skruostuose, iššokančias jai

pasaulinį karą. Kai Agotos tėvų namai buvo išdraskyti, jos broliai

besišypsant. Tik giliomis raukšlėmis išvagota jos kakta bylodavo apie

įstoję į partizanų gretas, o tėvai su dar vienu broliu ir seserimi

ilgą ir sunkų gyvenimą. Ne vien tik karo metas paliko rūpesčio vagą močiutės kaktoje, jai

išvežti į Sibirą, tuomet močiutė su seserimi Domicele pasislėpė nuo

sunkus buvo ir vėlesnis gyvenimas. Agotai ištekėjus, mirtis greitai

kareivių, paskubomis nutverdamos iš namų vos kelis savo daiktus.

pasiglemžė jos vyrą. Močiutei teko vienai užsiauginti dvi dukteris. Antrą

Manyčiau, kad ši prijuostė išliko iš dvidešimtojo amžiaus 3 - 4

kartą netekėjo, nes buvo išdidi ir norėjo savo mergaitėms tik gero ir

dešimtmečio.

supratingo tėvo. Galėčiau teigti, kad močiutė buvo stipri savo vidumi. Ji

Aš nepaklausiau savo močiutės, kiek jai tuo metu buvo

nebijojo gyvenimo išbandymų. Močiutė dar ir mus drąsindavo, o

metų, kai šią prijuostę audė, nes tuo metu, kai močiutė dar buvo

svarbiausia – mokė mus visose gyvenimo situacijose išlikti žmonėmis.

gyva, tai man mažai tebuvo įdomu. Tada man būdavo smagu ateiti

„Būkite teisingi ir šviesūs,“ – taip ji mums sakydavo.

pas močiutę ir atsisėsti jai ant kelių, priglusti prie jos krūtinės ir

Dabar žvelgiu į šią prijuostę ir matau sudėtingą audimo raštą. Tai

klausytis, kaip tyliai plaka širdis. O ji savo gyslotomis rankomis

– žakardinė prijuostė. Man sunku suprasti, kaip galima išausti rankinėmis

švelniai glostydavo man galvą.

staklėmis prijuostę tokiais plonais siūlais. Galiu tik pasidžiaugti, kad naginga buvo mano močiutė. Audinio ataudai – mėlynos medvilnės,

metmenys – rudos medvilnės ir juodos vilnos. Prijuostės apačia puošta rankų darbo gėlėtais nėriniais. Nerta plonu vąšeliu juodais

siūlais, gėlių motyvai – geltonais ir baltais. Darbą močiutė atlikusi labai kruopščiai. Nors prijuostė gana tamsi, tačiau į ją žvelgiant kyla šviesiūs prisiminimai. Prijuostė, kaip ir kiekvienas jos darbas, yra man labai brangi. Į jos rankdarbius žvelgdama ryškiausiai atsimenu močiutę ir darbui įgudusias jos rankas.

Deimantė Mačiulytė Deimantė Mačiulytė,

gimusi 1983 m. Kauno rajone, Zapyškyje. Baigė VDU filologijos bakalauro studijų programą. Šiuo metu gyvena Kaune, dirba bibliotekoje ir siekia įgyti filosofijos magistro laipsnį. Autorė mėgsta skaityti klasikinę bei filosofinę literatūrą. Domisi teatru, instrumentine muzika, moderniuoju šokiu. Žavisi Tolimųjų Rytų mąstymo tradicijomis, kultūra bei menu. Myli gyvūnus ir gamtą.

Daiktai, kurie pergyvena žmones

Ona Bimbaitė-Venslovienė (1917-2009) su sūnumi Petru. Apie 1999 m. Foto Gražinos Venslovienės nuosavybė. Kairėje: Onos Bimbaitės-Venslovienės apie 1936-1937 m. austas drobinis rankšluostis. Autorės nuosavybė.

Dažnai būna, kad daiktai pergyvena žmones.

pasiėmė su savimi. Reikia manyti, kad tie rankšluosčiai austi

Žmonės išeina, palieka šį pasaulį, o daiktai išlieka. Jie ne taip

apie 1936 ar 1937 metus, o gal ir anksčiau, nes 1938 metų

smarkiai priklauso nuo laiko, ne taip jo bijo. Ypač jei

vasarą Ona ištekėjo už savo vyro Petro. Taigi audė gana

nenaudojami buityje, guli kur nors padėti, neblogai

jauna, dar nesulaukusi dvidešimties. Kaip žinome, taip

prižiūrimi.

darydavo daugelis kaimo merginų, kad neateitų pas vyrą nuogos, plikos.

Noriu papasakoti apie rankšluostį, kuris atsidūrė

Anyta audė ir vėliau, bet jau ne meniškus

mūsų namuose prieš penkerius metus.

rankšluosčius, o milinius ir drobinius audinius, nes reikėjo

2009 metų vasarą mirė mano vyro Petro motina,

vyrui ir vienam po kito gimstantiems vaikams viršutinių ir

mano anyta Ona Bimbaitė-Venslovienė, sulaukusi 91 metų. Tuo metu ji gyveno Šiauliuose, Gegužių gatvėje,

apatinių drabužių. Pati juos sukirpdavo ir pasiūdavo. Tik

buvo nusipirkusi vieno kambario butuką daugiabučiame

šventadieniams rūbams siūti kviesdavosi šlubą siuvėją

name, anksčiau buvusiame darbininkų bendrabutyje. Be

Mažuiką arba nešdavo moterų siuvėjai. Audė turbūt iki 1958

abejo, liko daug daiktų: kai kurie iš jų atkeliavo iš Biržų raj.

metų, o tada jau pajėgė nusipirkti fabrikinių audinių arba

Žaliosios vienkiemio, kur mano anyta su savo vyru Petru,

gatavų drabužių. Pradėdavo austi po Naujųjų metų, kai dienos ilgėja,

mano šešuru, gyveno iki 1987 metų. Kitą dieną po laidotuvių ėmėme galvoti, ką daryti su

troboje darosi šviesiau. Ir taip iki pirmųjų pavasario darbų. O

likusiais anytos daiktais. Jos dukra Ona Venslovaitė-

ilgais rudens vakarais šukuodavo linus, paskui juos verpdavo.

Ivanovienė pasiūlė mums imti, ką tik norime.

Taip pat verpdavo sukarštas vilnas, iš siūlų megzdavo kojines

Pasitarę su vyru pasirinkome keletą smulkmenų, tarp

ir pirštines, kai prakiurdavo, adydavo jas. Taigi net rudens ir

kurių buvo senovinis pastatomas kryželis ir pora austinių

žiemos metu moterys daug dirbdavo, neturėdavo mums taip

rankšluosčių. Ona savo vaikams yra sakiusi, kad tai jos

įprasto laisvalaikio.

mergautiniai rankšluosčiai, austi kraičiui, kurį ji tekėdama

Vienas anytos austas rankšluostis iškeliavo į Čikagą

socialistų sąjungos pirmininkas. 1946 metais atvykęs į

2010 metais. Mano vyras Petras daug metų svajojo aplankyti

Lietuvą bendravo su LKP pirmuoju sekretoriumi Antanu

šalį, kur kadaise gimė jo motina. Tokia proga pasitaikė, kai

Sniečkumi ir paprašė, kad jo brolis Jonas su šeima nebūtų

jis tapo Amerikos lietuvių tautinės sąjungos paskelbto

tremiamas. Vis dėlto Jonas ir Julija trėmimų metu

literatūros konkurso laureatu. Tąsyk Čikagos lietuviai minėjo

slapstydavosi pas dukrą Oną arba kur nors kitur.

dvidešimtmetį,

Tiek Jonas, tiek ir jo žmona Julija buvo dideli pasakoriai.

„Dirvos“ laikraščio įsteigimo devyniasdešimt penkmetį,

Ypač mėgdavo fantazuoti Jonas. Tarkim, sėdėdamas prie

ALTS įkūrimo šešiasdešimtmetį. Iškilmių metu rankšluostį

biržietiško alaus ąsočio imdavo girtis: kai jis su žmona ir

kartu su lietuviškos duonos kepalu įteikiau Čikagos lietuvių

dviem vaikais išplaukė iš Amerikos į Lietuvą, visos

bendruomenės žmonėms.

Filadelfijos gražuolės susirinko jo išlydėti ir taip verkė, kad

Lietuvos

nepriklausomybės

atgavimo

net uosto krantinė buvo šlapia.

Norint papasakoti apie Oną Venslovienę, reikėtų prisiminti jos tėvus: Joną Bimbą ir Juliją Šoblickaitę-

1927 metais Bimboms gimė trečiasis vaikas Vytautas. Jis

Bimbienę. Atrodo, kad jie emigravo į Ameriką apie 1912

pagarsėjo tuo, kad 1962 – 1975 metais buvo Kauno

metus. Susitiko Bostone, kur Jonas dirbo plieno liejykloje, o

„Žalgirio“ vyrų krepšinio komandos vyriausiasis treneris.

Julija – audimo fabrike. Susituokę persikėlė į Filadelfiją. Ten

Kaune tuo metu buvo pasakojamas daugmaž toks anekdotas:

jiems gimė du vaikai: Jonas (1915) ir Ona (1917). Jie

„Iš Vilniaus atvažiavo žmogus, kuris atstovavo sostinės

nenutauto, neprarado tapatybės, nesusitaikė su emigrantų

krepšinio komandai „Statyba“. Važiuodamas taksi pas

dalia. Grįžo į Lietuvą 1921 metais. Po kurio laiko už sunkiai

Vytautą Bimbą į namus, pasipasakojo, kad atvyko siūlyti

uždirbtus dolerius nusipirko Biržų rajone esantį Judiškių

Vytautui Bimbai imti treniruoti „Statybos“ komandą.

palivarką. Gyveno pasiturimai, samdė berną ir mergą, taip pat

Taksistas tą atsakingą vyrą pavežiojo po Kauną ir vėl

ir piemenį bandai ganyti. Užtat po karo labai bijojo, kad kaip

atgabeno į geležinkelio stotį. O ten pasakė, kad greičiau

buožės nebūtų ištremti į Sibirą. Bet surado užtarėją. Jono

dumtų į Vilnių, nes už tokius nedorus kėslus Kaune gali

Bimbos brolis Antanas tuo metu buvo Amerikos lietuvių

„gauti į kaulus“.

Vytautas Bimba mirė 2001 metais, palaidotas Kaune,

pradėti organizuoti kolūkiai. Laikotarpis buvo negailestingas ir žiaurus. Bet ir tuo metu daug Lietuvos žmonių ūkininkavo,

Petrašiūnų kapinėse. Štai ką apie šį žmogų yra pasakęs Olimpinių žaidynių

nes reikėjo kaip nors išgyventi, išlaikyti šeimą. Venslovų

prizininkas, filosofas Arvydas Juozaitis: (...) Vytauto Bimbos

šeima susilaukė sūnų Algimanto (1941) ir Petro 1944) bei

darbas buvo neatsiejamas nuo viešumos, jis ir reiškė

dukros Onutės (1947). Norom nenorom mano šešuras Petras

viešumą, – ne ką mažiau. Treniruoti „Žalgirį“ tuo metu, kai

turėjo eiti naujai sukurto kolūkio pirmininko pareigas, nors

buvo kraunamas didysis Lietuvos krepšinio kapitalas, – štai

buvo lankęs Kupreliškio pradžios mokyklą tik vieną žiemą,

kas teko šiam ąžuolui. (...) Krepšiniui buvo lemta tapti mūsų

taigi buvo mažai raštingas. Bet vis dėlto sugebėjo išlaviruoti

pasididžiavimu, mūsų tautos likimo dalimi. Todėl kiekvienas

tarp rajono valdžios ir miško. Vėliau stambinant kolūkius

žmogus, įspaudęs krepšinio aikštelėje gilesnę pėdą, įspaudė

buvo paskirtas brigadininku. Teko rašyti įvairius raštus,

ją ir lietuvių širdyse. V. Bimbos pėda liks ilgam.“

pildyti žiniaraščius. Mano vyras Petras dar prisimena, kaip

O dabar apie mano anytą Oną Bimbaitę-Venslovienę.

tėvai netgi vasarą žibindavo žibalinę lempą, kurios šviesoje

Kaip jau sakiau, ji gimė JAV 1917 metais, būdama ketverių

naktimis pildydavo tabelius, tardavosi, kiek kam užrašyti

kartu su tėvais ir broliu Jonu grįžo į Lietuvą. Baigė Kadarų

arba nubraukti už simuliavimą darbadienių, skaičiuodavo

pradžios mokyklą, labai norėjo mokytis siuvėja, bet tėvai

pajamas ir išlaidas. Kolūkio gyvuliai badaudavo, pavasariop

nutarė, kad turi dirbti ūkyje, nes darbo buvo per akis. Ištekėjo

jie nebepastovėdavo ant kojų, tad juos rišdavo virvėmis prie

už dešimčia metų vyresnio Petro Venslovo, gražiai sugyveno,

tvartų sijų, o šerdavo stogų šiaudais. Ir taip keletą metų, kol

darbavosi nedideliame 12 hektarų ūkelyje, planavo ateitį,

po Stalino mirties kolūkiai pradėjo stotis ant kojų. Tada

gimė pirmasis sūnus Vytautas.

rajono valdžia pirmininku paskyrė saviškį, nes nebeliko

O tada Lietuvos istorija ėmė eiti nesuvokiamais vingiais:

baimės, kad jį gali nušauti partizanai.

1940 metais mūsų šalį okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga,

Mano anyta Ona turėjo savotišką humoro jausmą, kai

1941 metais užplūdo nacistinės Vokietijos kareiviai, 1944

reikėjo, mokėjo būti griežta, nelabai mėgo svetimus žmones,

metais vėl grįžo rusų valdžia, vyko pokario kovos dėl laisvės,

negreit su kuo nors susidraugaudavo, turėjo tam tikros

puikybės, nes buvo kilusi iš pasiturimų namų, pašaipiai žiūrėjo į tuos, kurie nemokėjo gyventi. Pati sunkiai dirbdama ir daug kuo rūpindamasi, nesuprato pritinginčių, neatsakingų žmonių, mėgo tvarką ir švarą. Reikia manyti, jos didžiausia vertybė buvo šeima. Anyta savo vaikus skatino mokytis, nelikti kaime, siekti švaresnio, ne fizinio darbo. Gal dėl to visi jos sūnūs baigė aukštuosius universitetinius mokslus, susikūrė savo gyvenimus Kaune arba Vilniuje, o dukra, nors turėjo tik aukšesnįjį išsilavinimą, daug metų dirbo įvairiose Šiaulių įstaigose vyriausiąja buhaltere.

Gražina Venslovienė,

gimusi 1960 m. Jurbarko raj., Varlaukyje. Augo Marijampolės rajone, Igliaukoje. 25 metus dirbo vokiečių kalbos mokytoja. Šiuo metu dirba Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Gyvena Kaune.

Gražina Venslovienė

Keptų obuolių aromatas iš pradingusių namų

Išliko tik ši snieguose užpustytos sodybėlės nuotrauka. Prienų raj., Tauliukų kaimas. Apie 1956-1958 m. Foto Almos Lenickienės nuosavybė.

Įvairiaspalvės skarelės – Manikutės palikimas, kurį saugo autorė.

Manikutė (pirmoji dešinėje) su savo šeima. Apie 1952 m. Foto Almos Lenickienės nuosavybė.

Jų močiutė turėjo daugybę: juodų, tamsiai mėlynų, švelniai balintos kakavos spalvos, pilkšvų, su ilgtais nukarusiais kutais ir be jų. Visos puoštos didelėmis ryškiaspalvėmis gėlėmis, tvarkingai sulankstytos ir dailiai sudėtos didžiulėje senovinėje skrynioje,

Vincas Lankevičius. Apie 1959 m. Foto Almos Lenickienės nuosavybė.

kurią kažkodėl vadino „kuparėliu“. Kuparėlyje buvo ne tik skarų, ten glaudėsi ir seni austiniai, pačios močiutės pasiūdinti sijonai, bliuzelės, prijuostės, dailiai siuvinėtos ar mereškuotos. Kiekvienas rūbas turėjo savo istoriją.

Šalia turtingosios skrynios puikavosi didelė tamsaus

Kai pradėjau atvažinėti pas močiutę, namuose gyveno tik

medžio dviejų durų spinta. Kai norėdavai praverti duris, jos

vienas iš penkių vaikų jis jau toli gražu nebebuvo vaikis, o

išdavikiškai girgždėjo taip pranešdamos visiems, kad kažkas

augalotas ir išvaizdus vyriškis vardu Vincas, nors močiutė jį visada

kėsinasi į joje saugomą turtą. „Tai Vincuko spinta, ir ten nevalia

vadindavo Vincuku kaip ir mano mamą Mariute, kitą jos brolį

kišti nosies, jei jo neatsiklausei, – ramiu švelniu balsu sakydavo

Adomėliu. Šiuose namuose visi vienas kitą vadino mažybiniais

močiutė, – ir nieko įdomaus ten nėra, tik švarkai, kariška forma ir

vardais, mane taip pat – Almute, o ir močiutė buvo sena, palinkusi

jo popieriai (taip vadino kažkokius dokumentus ir brėžinius).

į priekį taip, kad be lazdelės paeiti jai buvo sunku.

Vincukas rašto moka, mokslus miestelyje ėjo“. Kai kalbėdavo apie

Tai kas, kad amžius išbalino plaukus, prigesino akis, valia

Vincuko mokslus, močiutės balsas skambėjo pagarbiai, juk ne

liko ta pati – darbas vijo darbą, močiutė šeimininkavo, virė valgį,

daug raštingų žmonių savo ilgame gyvenime ji pažinojo, o

melžė karvutę, rūpinosi paršeliais ir daržu. Ji buvo be galo šilta,

Vincukas – jos vaikis.

nuovoki ir labai rūpestinga, pamiršusi save ir skausmus, kuriuos

Prisiminimų rūke ryškėja mažas medinis namukas su

turėjo kentėti dėl savo suriestos nugaros.

ūkiniu pastatu, dideliu kluonu, kuriame buvo daugybė senovinių

Ten būdama pasinerdavau į ramų, paprastą, saugų

padargų. Jis kvepėjo šienu ir šviežiai sukapota žole, kurią Vincukas

gyvenimą, pilną pagarbos, švelnumo, rūpestingumo, kur gyvenama

specialiu prietaisu ruošdavo karvutei.

ir rūpinamasi vienas kitu ne tam, kad gautum naudos, o tam, kad

Visam šiam pastatų ansambliui ir jų gyventojams

pasijustum saugus, reikalingas, laimingas...

„vadovavo“ močiutė – trapi, mažutė, šiltų mėlynų akių moteris

Skaityti močiutė nemokėjo, todėl labai džiaugdavosi

vardu Manikutė, gimusi XIX a. pabaigoje, užauginusi penkis

manimi, kai aš jai rodydavau „koncertus“: deklamuodavau,

vaikus, iš jų du ne savo: „Pamestinukai, vaikai gi nekalti, kad

dainuodavau ir šokdavau, apsirėdžiusi močiutės austais ir siūtais

žmonės durniuoja ir šaudosi,“ – sakydavo apie anuodu močiutė.

sijonais bei skaromis iš paslaptingojo kuparėlio. Man buvo taip

Visus vienodai mylėjo, prižiūrėjo, namelis mažas, bet vietos

gera.

visiems gana.

Paskui melsdavosi, rami, susikaupusi, atsidavusi. Man labai patikdavo į ją žiūrėti. Močiutės veidas tarsi švytėdavo. Mano

vaikiška vaizduotė bandydavo sukurti jos galvai švytėjimą visai

Visas kaimelis vaišindavosi. „Visiems užteks, tokia

kaip šv. Mergelei Marijai. Mane taip pat išmokė Rožinį kalbėti, ir

gausybė, pasirinkit, kaimynėle, daug šiemet priaugo,“ – sakydavo

aš, atsisėdusi šalia, nutaisiusi šventą savo veidelį bandydavau būti

dusliu balsu Vincukas,

tokia kaip ji. Tik dabar suprantu, kad šešerių metų mergaitei, tai

Tikrai daug, ir taip kasmet – vienos veda, kitos ilsisi. Ir kaip

per sunki užduotis, bet tada aš tikėjau, kad ir aš tokia kaip ji.

neves, neaugins obuoliukų, juk tokios mylimos buvo. Ateina,

Menu gražius vasaros vakarus, šiltus ir kvepiančius žeme ir

būdavo, Vincukas į sodą, kiekvieną apkabina, paglosto, kalbina ir

obuoliais. Obuoliais močiutės gryčioje kvepėdavo ištisus metus.

taip meiliai žiūri, kad net dabar man gražu prisiminti.

Už lango augo didžiulis sodas, visoje apylinkėje tokio nebuvo.

Visada mane vesdavosi „obelų pažiūrėti“, obuoliukus surinkti. Žiūrėjau į jį, klausiausi neaiškaus murmėjimo, supratau

Sodą puoselėjo ir prižiūrėjo Vincukas.

tik viena, kad labai jau brangios jam tos obelys buvo. Močiutė

Jo niekas niekada nevadino Vincu, nebuvo reikalo. Tylus, susikaupęs,

šiek

tiek

bauginamai

paslaptingas

kartais sakydavo, „kad taip savus vaikus galėtų myluoti, tai laimės

nuolat

man senai būtų...“, ir po šių žodžių neretai ašarą nubraukdavo.

besišypsantis, toks Vincukas liko mano atmintyje. Aš net nežinau ar jis tikrasis Manikutės sūnus, ar „pamestinukas“. Močiutė juo

Augo gražusis sodas, vaisius vedė, o gyvenimas ėjo

labai rūpinosi ir gerbė, o jis gyveno čia, namuose. Nežinau ar jis

balindamas Vincuko plaukus, įbrėždamas vis naujas raukšles jo

turėjo savo šeimą, ar gyveno su mama dėl jos, o gal dėl savo sodo?..

veide. Jau daug vėliau, mano mama kartais pykdavo: „Per tas

Tai liks nežinioje, nes mažam vaikui tokie klausimai nekilo, o

obelis nė daržas neauga“, tačiau Vincukas tik nusišypsodavo ir

dabar jau nebėra pas ką paklausti. Sodas... Dieve, koks jis didelis ir kvepiantis!

atsakydavo: „Tai kas, Mariute, dabar morkų nusipirkt gali, o va,

Jau leidžiantis nuo šlaito, iš toli, matydavosi garsusis

obuoliukai – tai kas kita, ir žalią suvalgai, ir pasikept gali...“

Vincuko sodas, pilnas vaisingų obelų apkibusių rausvais, geltonais,

Kai po daugelio metų atvažiuodavome su mama Vincuko

žalsvais obuoliais...

pažiūrėti, vaistų atveždavome, maisto, jis visuomet mus vaišindavo pečiuje keptais obuoliai, nesvarbu, kad ir vasara būdavo, mūsų

laukdamas Vincukas kepdavo obuolius. „Taip geriau, kitokių jau nebeįkandu, che, che, che“, – juokdavosi savo bedante burna. Jų seniai nebėra, atgulė kaimo kapinaitėse, prie bažnytėlės, kurioje aš pirmosios Komunijos priėjau. Visa, kas jiems buvo svarbu, nukeliavo užmarštin, sunyko pastatai, išpjovė sodą... Liko prisiminimai, jausmas, laimingos vaikystės šiluma. Buvo labai gera pažinti, pajusti šiuos žmones, pamatyti jų buitį, bendrauti, paprasčiausiai būti su jais. Jie tikri, nuoširdūs, atviri ir labai geri. Jie buvo ŽMONĖS ir aš juos pažinojau, manyje teka dalelė jų kraujo. Kai man būna labai gera, akyse matau geltoną spalvą. Šį savo gyvenimo tarpsnį norėčiau pavadinti GELTONA.

Alma Lenickienė,

Noriu pasakyti jiems AČIŪ už tai, kad buvo ir gyveno. Tikrasis senelės vardas, manau, buvo Monika, bet šiuose

gimusi 1969 m. Prienuose. Edukologijos magistrė, baigusi Šiaulių pedagoginį universitetą. Gyvena ir dirba Kaune. Bibliotekininkė.

namuose visi vieni kitus vadindavo mažybiniais vardais: Vincukas, Mariutė, Adomėlis. Dabar Manikutė ramiai ilsisi Tauliukų kaimelio kapinaitėse. Alma Lenickienė

Kas, kad daiktas, ne žmogus

Prie namų Kaune, Panemunėje. Tėvai Natalija ir Kazimieras Samušiai su dukromis Ina, Danute ir sūnumi Rimantu. 1949 m. Foto Danės Samušytės nuosavybė.

Mamelė Natalija Kulvinskaitė-Samušienė (gim. 1912 m.), žemiau, su drauge Onute Kuncaityte. 1938 m. Foto Danės Samušytės nuosavybė.

Mamelės kraitinė spinta, išsaugota iki šių dienų. Foto autorės.

Natalija Samušienė (dešinėje), gim. 1902 m., su seserim Ona Katiliene.1959 m., Panemunė. Foto Danės Samušytės nuosavybė.

Natalija Kulvinskaitė-Samušienė su draugais irstosi Paežerių ežere. 1938 m. Foto Danės Samušytės nuosavybė.

Natalija Kulvinskaitė-Samušienė (stovi antroje eilėje pirma iš dešinės) su Paežerių kaimo draugėmis. 1937 m. Foto Danės Samušytės nuosavybė.

Neturime mamelės su tėteliu vestuvinės nuotraukos,

jau Panemunėje. Tik gaila, kad ratelį per žioplumą kažkur nudaigojome, galvodami, kad jau nebereikės, o ir vietą užima.

ne fotografuotis keturiasdešimtųjų birželį rūpėjo, jau karo aidai griaudė visai netoliese. Tačiau džiaugiamės, kad išlaikėme iki šių

Dar buvo didelė komoda ir kuparas, į juos irgi šis tas

dienų mamelės kraitinę spintą, nors ir neįmantrią, bet puoštą

tilpdavo, bet jų jau seniai nelikę. O spinta, kiek pamenu,

medžio raižiniais, uosinę.

septynerius metus pragyveno Gudeliuose, kaime tarp Pilviškių miestelio ir Vilkaviškio, kur mamelė nutekėjo į marčias.

Užtat visais laikais nenusibodusią, tik rankenėlės gal

Vėliau mūsų spinta keliavo vežimu iš Gudelių į

ketvirtos jau pakeistos. Ne todėl, kad mados keitėsi, o kad labai jau

Dar-dar-dar...

dardėjo

keliais

aštuoniasdešimt

daug rankų per septyniasdešimt trejus metus šios spintos stalčius

Panemunę.

traukė ir duris varstė.

kilometrų, o šalia tėtelio su mamele kraustėsi į naują vietą gyventi

O juk sutilpdavo kartais visų aštuonių šeimos narių

ir močiutė Magdelena, Ina, Rimas ir aš, Dana, nors kelionės visai

apatiniai ir viršutiniai rūbai, patalynė, staltiesės ir rankšluosčiai...

neprisimenu, tik iš mamelės pasakojimų įsivaizduoju, kad taip

Daug buvo pačios mamelės austų, dar ir dabar kelios staltiesės

buvo. Keturiasdešimt kilometrų, vieną naktį pernakvojus pas

išlikusios, tik gaila, kad vyno ir silkių likučiai ant jų paliko savo

Skriaudžių kleboną, o ryte ir vėl į kelią Kaunan. Bet šitos damos – uosinės spintos – nuo pat

žymes.

atsiradimo, visi mūsų šeimą lydėję įvykiai, įrašyti jos atmintin.

O kur dar abu broliai – dėdės Kazimieras ir Vincas –

Iki praėjusių metų spinta, uoliausiai mūsų šeimai

apausti ir aprengti buvo, juk ne krautuvėse pirktus apatinius dėvėjo.

tarnavusi, buvo išardyta ir metus laiko jai buvo leista pailsėti:

Abu dar buvo bernaičiai, o močiutė jau tada labai silpnai matė. Mamelė pasakodavo, kad ausdavo tik vėlų rudenį ir

išrinkta į dalis ji pragulėjo sandėliuke, kol namus remontavome. O

žiemą, dažniausiai vakarais prie žibalinės lempos arba žvakių

jos išrinkimas buvo daugiau nei paprastas – tik ištrauki medinius

šviesos. Ir ne tik ausdavo, bet ir daug siūlų priverpdavo. Išaustas

kaiščius iš kiaurymių ir viskas – nei vienos vinies, nei vieno varžto.

medžiagas velėdavo šalia namų esančiame Paežerių ežere, mat jis

Mat, kaip meistriškai Smetonos laikais baldžiai gamindavo. Visi kiti baldai po remonto iš mūsų namų nukeliaus

buvo gal tik dešimt metrų nuo namų. Verpdavo vakarais ir vėliau,

ar jau nukeliavo kas kur: ar krosnelei pakurti, ar tiesiai į šiukšlyną...

Juk prie jų gaminant mažai buvo rankomis prisiliesta, gal tik kilnota nuo vieno agregato prie kito, o ir neatlaikė laiko išbandymų, sukrypo, sulūžo ar iš mados išėjo, o ir atsinaujinti norisi. Tačiau senoji draugužė liks su mumis dar ilgai, tik dabar prie jos reikės parinkti į drauges lovą, komodą, o gal dar kokį veidrodį, kad ji save matytų ir didžiuotųsi, kokia ji dar tvirta ir ilgaamžė. Tikiuosi, kad šios spintos dar laukia netrumpas gyvenimas. O gal ir sugalvos ji pati arba kiti, kad jai jau laikas pasitraukti iš kelio, kad jau atitarnavo savo amžių ir metas užleisti kelią naujesniems, šiuolaikiškesniems baldams. Kas žino?..

Danė Samušytė,

Užteks, kad ją kartais už nuopelnus atsimins, galbūt pažiūrėję

gimusi 1947 m., Kaune. Buvusi ekonomistė, vadybininkėapšvietimo specialistė. Dalyvauja Panemunės bendruomenės veikloje. Kelionių fanė.

nuotrauką, kas, kad daiktas, ne žmogus, o su ja vėl grįš prisiminimai apie mums brangius žmones.

Danė Samušytė

Vienas motyvas

Viršuje: Apytalaukio bažnyčios altorius, apdengtas raudono aksomo medžiaga, siuvinėta nuostabiu gėlių ornamentu. Žemiau: staltiesė, išsiuvinėta Janinos Kongelytės-Markevičienės apie 1940 m. motyvu, kuris puošė Apytalaukio bažnyčios sakyklos uždangą.

Janina Kongelytė-Markevičienė, būdama dvidešimties metų susirgo šiltine. Čia ji nufotografuota stebuklingai pasveikusi, tik plaukai dėl ligos buvo trumpai nukirpti ir paslėpti po skarute. Apie 1940 m. Foto Stefanijos Chreptavičienės nuosavybė

Zabielų dvaras, kuriame dvaro siuvėja tarnavo Teresė Kongelienė. Carinės Rusijos pašto atvirukas, XX a. pradžia. S. Chreptavičienės nuosavybė. S. Chreptavičienės 80-metė bobutė Teresė Kongelienė, Zabielų dvaro siuvėja, siuvo drabužius grafams Zabieloms, o senelis tarnavo dvaro ūkvedžiu. Vieną suknią ji pasisiuvo sau ir išsiuvinėjo taip gražiai, kad dar ilgai suknelei susidėvėjus, jos fragmentas, įrėmintas tarsi paveikslas, kabojo ant sienos virš autorės lovos, kai ji dar buvo maža.

Prieš mano akis – drobinė siuvinėta staltiesė. Sena,

pamokslą. Dabar jau to nėra, sakyklos stovi nenaudojamos, o kunigas turi garsiakalbį ir pamokslauja prie altoriaus.

senutėlė, gal jai kokie 75 ar 80 metų. Ją audusios ir siuvinėjusios

Aš tą užtiesalą irgi buvau pastebėjusi ir labiausiai

rankos jau seniai ilsisi Apytalaukio kalnely. (Apytalaukio parapija

man patiko siuvinėtas gėlių ir kaspinų vainikas aplinkui.

glaudžiasi prie Nevėžio už 3 kilometrų nuo Kėdainių ir yra garsi

Bobutė papasakojo, kad tą užtiesalą siuvinėjo garsi

jau tuo, kad čia gimė ir augo Nobelio literatūros premijos laureatas

parapijos bažnytinių rūbų siuvinėtoja ponia Regina. Kadangi

Česlovas Milošas). Prisimenu savo bobutę Teresę Kongelienę (1887 -

užtiesalo būta labai ilgo, tai bobutė, kuri tuo metu buvo dvaro

1980), labai šviesią asmenybę mano gyvenime. Ji buvo ne tik

siuvėja, padėjo jai tą užtiesalą išsiuvinėti. Kaip dovaną už pagalbą

profesionali siuvėja ir siuvinėtoja, ne tik ūkininkė ir bitininkė, bet

gavo siuvinėjimo siūlų ir mintyse jau įsivaizdavo, kad panašiu

ir didžioji knygų skaitytoja, jaunystėje bendravusi su Maironiu. Jei

motyvu siuvinės savo namams staltiesę. Bet metai bėgo, bobutė ištekėjo, iš Zabielų dvaro

gyventų dabar, gal būtų rašytoja: taip gyvai mokėjo apie viską

siuvėjos tapo ūkininke, keturios dukrelės gimė viena po kitos,

papasakoti.

darbas vijo darbą, ir apie staltiesę net užmiršo.

Ji buvo mano didžioji siuvinėjimo mokytoja, tačiau prisimenant ją, iškyla ir sunkūs pokario laikai. Sekmadieniais

Po daugelio metų pas savo krikšto motinėlę Janiną

bobutė ir aš visada bažnyčioje. Bobutė vis meldžiasi ir meldžiasi,

Kongelytę-Markevičienę (mirusi 2005 m.), aš pamačiau didelę,

verkia, ir vėl meldžiasi, o aš, penkiametė, slapčia dairausi po

apvalią staltiesę iš naminės drobės, kuri buvo sukomponuota iš

spindinčias bažnyčios grožybes ir negaliu sulaukti, kada bobutė

keturių dalių ir išsiuvinėta tuo vaikystėje mane žavėjusiu motyvu.

persižegnos, ir tada jau bus galima paklausti, kas paveiksluose

„Motinėle, – paklausiau, – iš kur ta staltiesė?“

pavaizduota ar koks šventasis šalia altoriaus stovi.

„Čia mano pats brangiausias rankų darbas, – atsakė

Vieną kartą bobutė pati prašneko apie purpurinį

krikšto motinėlė. – Kai man buvo apie dvidešimt metų, mama

siuvinėtą užtiesalą, apjuosiantį sakyklą, iš kurios kunigas sakydavo

padovanojo man labai gražių siuvinėjimo siūlų ir didelį gabalą namuose austos drobės. Paskui papasakojo apie savo jaunystės svajonę. Aš pasiryžau tą jos svajonę įgyvendinti. Siuvinėjau

kelerius metus, kai tik rasdavau laisvo laiko, net naktimis. Vis važinėdavau į Apytalaukio bažnyčią ir žiūrėdavau spalvų derinius bei siuvinėjimo būdą, kad kuo panašiau viską išpildyčiau. Gavosi gražus darbelis, kurį visi pastebi“. Krikšto motinėlė man parodė specialų lankelį, kurį prisitvirtinus prie stalo galima siuvinėti abiem rankomis. „Tai labai kruopštus ir reikalaujantis atsidavimo darbas, – toliau aiškino motinėlė, – aišku, dabar jūs to nemokate. O ir kam? Siuvinėjimo mašinos viską padaro ir greičiau, ir vargti nebereikia. Bet ir išmesti negaila – juk širdies į darbą neįdėta“. Oi motinėle, kiek daug tiesos tavo žodžiuose. Dabar,

Stefanija Chreptavičienė,

kai aplink tiek daug daiktų, mes mėtome juos į visas puses, kad gimusi 1942 m. Taip autorė rašo apie save: „Man 72 metai, taigi esu „gili“ pensininkė. Gimiau Kaune ir čia praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį. Beveik visą darbingą laiką dirbau mokymo centre, kuris rengia darbininkus Kauno statyboms. Užauginau du vaikus ir turiu šešis anūkus. Labai mėgstu megzti, siuvinėti ir austi. Bet pats didžiausias mano pomėgis – knygų skaitymas. Kartais bandau užrašyti kai kuriuos įdomesnius gyvenimo įvykius.

turėtume daugiau erdvės ir neuždustume. Bet, kai prieš tave guli tau brangių žmonių rankomis siuvinėta staltiesė, tu jos tikrai neišmesi. Tu glausi ją prie širdies, kad pajustum senelių ir tėvų meilę bei tarsi susijungtum su jais.

Stefanija Chreptavičienė

Šepetys iš Benskaus kromelio

Šepetys, kuriuo mes, mergaitės, šukuodavome plaukus, dabar yra Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos etnografijos muziejaus eksponatas.

Iš kairės į dešinę: sesės Dalė, Birutė, Gražina (autorė), Irena, tėtis Vincas. Už nugaros stovi mamytė Genovaitė, besilaukianti penktos dukros Daivos. Apie 1961 m. Foto G. Kepežinskienės nuosavybė.

„Nuo Svėdasų miestelio, Jaros ir Šventosios upių santakos link, už trijų kilometrų, tarp kalnų ir kalniukų stūkso į Vosintos upelį atsirėmęs mažai kam žinomas Grikiapelių kaimas. Jį kai kas net Grikonėliais vadina,“ – rašė 1938-aisiais metais poetiškos sielos svėdasiškis, gimęs ir gyvenęs Grikiapelių kaime, buvęs žymus savo krašto patriotas, bankininkas, verslininkas, ekonomistas, politikas ir visuomenininkas Adomas Prūsas savo knygoje „Gyvenimo keliai“. Kada šis kaimas įsikūrė tikslių žinių nėra: gal baudžiavos laikais, kuomet šio kaimo žemės priklausė Marikonio dvarui, o gal ir dar seniau – IX-XII amžiais, kuriuos mena ant Šventosios kranto kaimo teritorijoje iki mūsų dienų išlikę paminkline lenta pažymėti senkapiai, dabar vadinami Milžinų kapais. O kaimo legenda pasakoja: „Kai dvaro žemes skirstė Mamytė su dukromis jauniausios sesės Daivos vienuolikos klasių baigimo šventėje. Priekyje – pirmasis anūkas Artūras. Apie 1979 m. Foto G. Kepežinskienės nuosavybė.

į kaimus, matininkas apsigyveno pas vieną gaspadorių, kuris jį pavaišino grikine babka (tai naminėmis girnomis malta, moliniame puode virta rupių grikinių miltų košė). Vaišės matininkui taip patiko, kad kaimą jis pavadino Grikiapeliais (grikių pelais)“.

Anykščių krašto Svėdasų parapija gerai žinoma, nes

Tokiose gražiose apylinkėse prabėgo mano vaikystė.

yra mūsų tautos rašytojo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto

Mūsų tėvai užaugino gausią pavyzdinę šeimą. Vinco ir Genovaitės

gimtinė. Šį gimtąjį kraštą jis labai mylėjo ir gražiai savo raštuose

Matelių šeimoje gimėme mes, penkios sesės: Dalė (1950), Gražina

aprašė.

(1952), Irena (1955), Birutė (1956) ir Daiva (1961).

Mūsų tėvai buvo dori, darbštūs kaimo žmonės.

Mūsų namuose visuomet mėtėsi patriušęs šepetys,

Mamytė dirbo karvių melžėja, o tėtis laukuose, vėliau kiaulių

padarytas iš paršo (kuilio) šerių. Jį vertinti pradėjome tik tuomet,

fermose šėrėju. Tėtis laikė bites. Tėčiui mirus bites prižiūrėjo

kai neliko tėvų. Kaip šis šepetys atsirado mūsų namuose, dabar

mamytė.

sunku pasakyti. Galbūt tėvai galėjo įsigyti iš vaikščiojančių po Mūsų mamytė buvo paprasta, geros širdies moteris,

kaimus žydelių, kurie nešiodavosi kromelius.

mėgdavusi tvarką. Visuomet atsiminsiu, kaip ji su ražu šveisdavo

Kaimo

žmonės

pasakojo,

kad

aplinkiniuose

virtuvės grindis, kai laukdavome svečių ar švenčių, o vėliau mūsų,

kaimuose lankydavosi žydelis Benskus iš Svėdasų miestelio. Jis

pargrįžtančių iš studijų. O kokias vaišes paruošdavo belaukdama!

vaikščiodavo pėščias, su maišu ant pečių ir lazda rankoje, matyt,

Vištytė su bulvytėmis arba blynai su dažiniu (bulvių koše), burnoje

nuo kaimo šunų atsiginti ir maišui ant peties nešti. Benskus ne tik

tirpstančios bandelės su cinamonu ar uogiene... Iki šiol jaučiame jų

pardavinėdavo, bet ir supirkinėdavo tuščius butelius, veršelių ir

skonį.

avių odas, tik, žinoma, pigiau, nes iš namų. Buvo aukšto ūgio, „Apie mamytę galėčiau rašyti ir rašyti, kalbėti ir

liesas, reta ruda barzda, užnešiotais neplautais rūbais. Todėl mažus

kalbėti, nes po tėvelio mirties, kol baigiau vidurinę mokyklą,

vaikus tėvai gąsdindavo: „Jei neklausysite, tai, kai ateis Benskus

gyvenome kartu,“ – prisimena jauniausioji sesė Daiva.

su terba, atiduosim, kad išsineštų“. Visi vaikai šio žydelio bijojo.

„Buvome labai geros draugės, plepėdavome apie

Giminaičiai prisimena, kad po tokį panašų šepetį

viską. Jai visada viskas rūpėjo iki smulkmenų, ypač apie

kaime turėjo daugelis šeimų. Pusseserė Rima taip pat turi tokį

kavalierius. Žiemos vakarais jai labai patikdavo, kai aš garsiai

šepetį namuose. Jie mano, kad tai šukos linams šukuoti. Mes to

skaitydavau knygas. Pavyzdžiui, „Dievų mišką“ aš perskaičiau tik

neprisimename. Gerai tik prisimenu, kaip mūsų kaimo laukuose

jos dėka. Ta knyga man labai nepatiko, bet mamytė sakydavo: „Aš

buvo auginami linai. Mes visos sesės padėdavome rauti tėvams

atsigulsiu, o tu man paskaityk“.

juos. Vėliau tėvai mindavo, brukdavo ir turbūt šukuodavo linus,

Visada jaučiausi mylima, laukiama, lepinama. Net ir

nes prie tvarto būdavo didelės krūvos spalių. Spalius nešdavome į tvartus, kad būtų šilčiau gyvuliams.

studijų laikais mėgdavau grįžusi sėsti jai ant kelių, apkabinti, o ji man visada švelniai sakydavo: „Čia mūsų mažoji“.

100

Tačiau gerai prisimename, kaip šiuo šepečiu mamytė

stipriau laikosi prie šakelių. Lapinį pumpurą perlaužus matyti

mus visas šukuodavo. Buvo pokario laikai, kitokių šepečių nebuvo.

gelsvi lapeliai su gelsva, kvapia, dervinga medžiaga. Iš topolio

Mūsų plaukučiai buvo silpni, todėl mamytė darydavo

pumpurų gaminami užpilai, nuovirai, spiritinės ištraukos, tepalai.

plaukams tepalą iš topolių. Gal todėl visos turime gana gražius plaukus. Sesė Dalė prisimena, kad mamytė topolių gumbus

Gražina Matelytė-Kepežinskienė

rinkdavo anksti pavasarį ir juos sumaišydavo su kiaulių taukais. Tuomet prieš plovimą mama ištepdavo tuo tepalu visoms galvas, šiek tiek įtrindavo ir per dieną palaikydavo. Vakare pirtyje galvas išplaudavo. Plaukai žvilgėdavo, būdavo švelnūs ir panašu, kad po truputį stiprėdavo. O mama, išsitepusi šiuo tepalu, vaikščiodavo visą savaitę, nes jos plaukai buvo labai sausi. Ji išsiplaudavo ir vėl išsitepdavo. Didelis topolynas visuomet augo prie mūsų namų (dešinėje pusėje). Teko pasidomėti šiuo augalu. Pasirodo, kad šis ypatingas gluosnių šeimos medis yra tuopa.

Tik liaudies yra

vadinamas jovaru, jievaru, topoliu. Tuopos Lietuvoje retos – nors

Gražina Matelytė-Kepežinskienė,

sodybose jų pasitaiko, ypač, kur žemė laidi, smėlėta. O mūsų

gimusi 1952 m. Anykščių rajone, Grikiapelių kaime. Muzikė, kultūros darbuotoja, pedagogė ir muziejininkė. Kauno „Šilo“ pradinės mokyklos direktorės pavaduotoja etnokultūrai, vadovauja vaikų folkloro ansambliams „Šilinukai“ ir „Tautinukai“, mokykloje įkūrė etnografinį muziejų ir surinko per tūkstantį muziejinių eksponatų. Už šią aktyvią veiklą 2011 m. autorė yra apdovanota III laipsnio Santakos Garbės ženklu.

Grikiapelių kaimo žemelė tokia ir yra. Šių tuopų lajas dažniausiai sudaro kelios storesnės šakos, žievė – beveik juoda, suaižėjusi, lapai – su šviesiai žalia apatine dalimi. Vaistams pumpurai buvo renkami kovą ir balandį – prieš jiems išsprogstant. Vaistams ir tepalams tinka ne visi tuopų pumpurai, tik lapiniai, kurie yra mažesni, pailgi, minkštesni ir

101

Gyvenimas su kontrabosu

Ramūnas Reklaitis su savo kontrabosu J. Gruodžio konservatorijoje. Apie 1964 m. Foto Danutės Reklaitienės nuosavybė.

102

Apie 1953 metų rudenį, pabaigęs Panemunės 13-

savo pirmąjį nuosavą instrumentą – kontrabosą. Tai buvo jo

osios vidurinės mokyklos ketvirtąją klasę, tuo pat metu tarnavęs

gyvenimo svajonė. Dalindamasis prisiminimais, vėliau jis vis

Aukštosios Panemunės bažnyčioje klapčiuku, mano būsimas vyras

minėdavo, kokį džiaugsmą patyrė, kai pagaliau išsvajotąjį

Ramūnas Reklaitis su sesers Ievos pagalba atvyko į Kauno vaikų

instrumentą galėjo laikyti savo rankose.

muzikos mokyklą. Įstojęs į pirmąją klasę, berniukas stropiai ją

Baigęs konservatoriją ir su nuosavu kontrabosu,

lankė, nors važiuoti tekdavo iš Panemunės į Kauno senamiestį gana

Ramūnas Reklaitis pradėjo uždarbiauti grodamas restoranuose, nes

toli. Nuvykti į mokyklą ir paruošti pamokas padėdavo jo sesuo,

reikėjo padėti motinai. O netrukus susitaupęs jis nusipirko dar ir

kuri už brolį buvo gerokai vyresnė. Tai ji pirmoji pastebėjo brolio

bosinę gitarą, kad užsidirbus nors šiek tiek pinigų sau ir mamai. Tačiau nuo 1971 metų situacija pasikeitė: jį pakvietė

gabumus ir buvo jo mokytoja, juolab vėliau pati baigė pedagoginę

groti į Kauno muzikinį teatrą, tai buvo jo dar vienos svajonės

mokyklą. Ramūnas mokėsi styginių instrumentų klasėje.

išsipildymas. Kadangi teatre jo instrumento nereikėjo, tai jis

Pirmasis jo gitaros mokytojas buvo gerb. Rimkevičius. Po daugelio

kontrabosą parsivežė į namus ir pasistatė miegamajame prie lovos.

metų ir man teko su vyru apsilankyti jo namuose Žaliakalnyje, o

Būdavo, jei aš valydama dulkes nors truputį sujudinu ir

nuoširdus priėmimas, kurį surengė mums mokytojas, išliko ilgam.

instrumentas subilda, Ramūnas į mane taip griežtai pasižiūri, kad

Ramūnas

aš sprunku iš kambario, kad neimtų bartis, jog neatsargiai elgiuosi.

pasirinko kontrabosą ir su juo susiejo visą savo gyvenimą. Baigęs

Buvo akivaizdu, kaip labai jis savo instrumentą vertino ir

muzikos

prižiūrėjo.

Mokydamasis

mokyklą,

jis

muzikos

toliau

tęsė

mokykloje

mokslus

Gruodžio

Muzikinio teatro kolektyve Reklaitis buvo gerbiamas

konservatorijoje, taip pat styginių klasėje, kur pasirinko

už savo punktualumą, muzikalumą, atsidavimą savo darbui, todėl

pagrindiniu dalyku kontrabosą.

netrukus buvo paskirtas styginių grupės koncertmeisteriu.

Vyro tėvai vertėsi sunkiai, bet padedant Ramūno

Kai teatras atostogaudavo, Ramūnas su kolektyvu (ir

krikšto motinai, jo vyresniajai seseriai Ievai ir motinai jis įsigijo

ne tik iš teatro), važinėdavo po kitas pasaulio šalis, susitikdavo su lietuvių bendruomenėmis, joms koncertuodavo.

103

Koncerto metu vienoje Šveicarijos bažnyčioje, Ramūną ištiko pirmasis infarktas, jis, kaip stovėjo su kontrabosu, taip ir išsilaikė instrumentą apsikabinęs, kad nenugriūtų, kol atvyko medikai. Mat vietinis dirigentas pastebėjęs, kad muzikantui pasidarė negera, skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Vėliau vyras atsiminė, kaip prasiskyrę bažnyčios salėje žmonės, padarė taką medikams, jam suleido vaistų ir skubiai išvežė į ligoninę. Čia muzikantas pragulėjo virš savaitės ir su visais koncertavusiais kolegomis grįžo į Lietuvą, kur tęsė gydymą. Po šio įvykio gydytojai uždraudė keliones bei didelę įtampą. Apsigydęs Ramūnas toliau dirbo teatre, kol vieno spektaklio metu jį ištiko antras infarktas, po kurio jam teko palikti teatrą visiems laikams, nes toliau dirbti uždraudė daktarai.

Danutė Reklaitienė,

Nuo to laiko Ramūnas daugiausia laiko praleisdavo gimusi 1944 m. D. Reklaitienės gyvenimas buvo susijęs su muzika, amatais ir prekyba. Gyvena Kaune.

namuose. Jį lankė kaimynas ir menininkas Romas. Supratęs apie didelį jo prisirišimą prie kontraboso, Romas savo rankomis pagamino nediduką kontraboso maketą ir atnešęs padovanojo muzikantui,

pakabindamas

miegamajame

virš

lovos.

Tą

nepamirštamą akimirką aš mačiau savo vyro džiaugsmo ašaras.

Danutė Reklaitienė

104

105

Mažasis namelis

Felicijos Noreikaitės-Jurevičienės (1923-2002) paveikslas „Mažasis namelis“, apdovanotas bronziniu medaliu Sąjungos liaudies pasiekimų parodoje 1987 m. už tautodailės darbus. Foto I. Rastauskienės nuosavybė.

Felicija Noreikaitė-Jurevičienė. Kaunas. 1959 m. Foto I. Rastauskienės nuosavybė.

106

Važiuojam Šiaurės Lietuvos keliais Joniškio link. Lygumos, lygumos... Derlingi laukai suarti, išakėti, sudygę žiemkenčiai laukia pirmojo sniego, pakelėje sutūpę tvarkingos

Kairėje: Seneliai Laurynas Noreika ir Ona Krištopaitytė-Noreikienė (dešinėje), užrašas kitoje pusėje: „Prisiminimui mylimų tėvų. 1928 m.“ Foto I. Rastauskienės nuosavybė.

sodybos, auksu spindi beržai. Gamtoje ruduo, o mintys jaudinančios ir neramios.

Dešinėje: Mama Felicija (kairėje) ir jos sesuo Ona Noreikaitė-Indriulienė (dešinėje), centre sėdi teta. 1939 m. Foto I. Rastauskienės nuosavybė.

Tai mano mamos gimtinė – darbščių, nuoširdžių, paprastų,

107

vaišingų ir kūrybingų, kalbančių gražia aukštaitiška tarme, žmonių

paveikslus, albumus, 4 knygas ir padovanojome muziejui. Tarp jų

kraštas.

yra paveikslas, už kurį Felicija Noreikaitė-Jurevičienė 1987 metais Felicija Noreikaitė-Jurevičienė (1923-2002) gimė

Maskvoje buvo pripažinta II-ojo sąjunginio Liaudies kūrybos

Joniškio rajone, Medginų kaime. Jos tėvas Laurynas Noreika vedė

festivalio laureate ir apdovanota bronzos medaliu.

vėlai, eidamas penkiasdešimtuosius metus. Lauryno tėvas

Paveikslas „Mažasis namelis“ tapytas ant drobės

Dominykas Noreika tame krašte turėjo savo dvarelį ir valdė 50

ryškiais aliejiniais dažais, formatas 83x69 cm. Jame pavaizduotas

hektarų dirbamos žemės. Tais laikais sūnus, kuriam buvo

mūsų kieme buvęs ūkinis pastatas, o vėliau, pristačius verandą,

paliekamas ūkis, pirma turėjo ištekinti seseris. Tik po to Laurynas

tapęs mamos kūrybinėmis dirbtuvėmis. Viduje paveikslai buvo

paveldėjo 36 hektarus žemės, galėjo ūkininkauti ir vedė jauną,

kabinami kaip galerijoje ant sienų. Lankydavo šią „galeriją“ Jono

dvidešimt ketverių metų Oną Krištopaitytę iš to paties krašto.

Basanavičiaus vidurinės mokyklos mokiniai su mokytojais, privatūs asmenys, kolekcionieriai, kurie norėdavo įsigyti mamos

Kaip pasakoja mano mamos Felicijos sesuo 88 metų Ona Noreikaitė-Indriulienė, Krištopaičiai buvo dievdirbiai,

tapybos darbų.

tarnavo bažnyčiai, puošė ją drožinėtomis šventųjų statulėlėmis ir

Paveiksle matosi atidarytas dirbtuvėlės langas, prie

statulomis, tapė šventųjų paveikslus. Laurynas ir Ona susilaukė

molberto sėdi moteris, ant sienos kabo dar šeši paveikslai, kurie

šešių vaikų: Jono, Felicijos, Agotos, Liucijos, Onos ir Vytauto.

ryškiai matosi. Toliau pavaizduotas kieme esantis fontanas, gėlės, žydintys krūmai, takelis, vedantis į dirbtuvę. Taip viename

Ankstyva abiejų tėvų netektis (mano mamai buvo

paveiksle įamžinti septyni paveikslai.

dvylika metų) išblaškė vaikus po svetimas pastoges. Užaugo visi ir sulaukė garbaus amžiaus, išskyrus aštuoniolikmetį Joną, kurį

Paveikslas „Mažasis namelis“ veda į prisiminimus,

pasiglemžė netikėta mirtis.

kurie atėję iš mano vaikystės. Man buvo septyneri, kai 1954-aisiais

Pasiekėme Joniškio istorijos ir kultūros muziejų. Mus maloniai

sutiko

muziejaus

direktorė

Rasa

metais, abu tėveliai, paėmę mane iš močiutės, gyvenusios Labūnavoje, atsivežė į Kauną.

Ališauskienė.

Atvežėme iš Kauno su vyru Viktoru mano mamos tautodailininkės

Mamai Kaunas buvo svajonių miestas, daug apie jį

ir rašytojos Felicijos Noreikaitės-Jurevičienės 53 tapybos

kalbėdavo, o mane pirmas įspūdis labai nuvylė. Atvažiavome vos

108

ne į laukus, kur-ne-kur stovėjo atskiros sodybėlės, ir tas mūsų

rojalį, kuris užėmė vietos per visą kambarį. Kai reikėdavo

mažas namelis man nepadarė jokio įspūdžio. Vienas kambarėlis ir

skambinti, ant sofos pasidėdavau pagalvę ir ant jos atsisėsdavau,

maža virtuvėlė. Ką ten lyginti su močiutės sodyba Labūnavoje ant

kad pasiekčiau klaviatūrą. Ant rojalio buvo užtiestas mamos

kalnelio – didelis namas, svirnas, daržinė, tvartas, šunelis prie

siuvinėtas takelis ir būtinai vaza su gėlėmis.

būdos, didelis sodas ir vyšnių sodelis! Daug erdvės, lakstyk, kiek

Skambėjo šiame kambarėlyje ir picolo fleitos garsai,

nori!

nes didelę fleitą nulaikyti dar buvau per maža. Virš rojalio kabėjo Tai buvo būsimieji dabartiniai Šilainiai – tėvai buvo

„Trakų pilies“ paveikslo reprodukcija. Mama labai mėgo

gavę sklypą statytis namui, o tokiuose mažuose nameliuose gyveno

deklamuoti: „Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, Trakų štai

visi naujakuriai. Tą pačią dieną mama mane nuvedė pasižiūrėti

garbinga pilis. Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, o ji tebestovi

Kauno. Plentas buvo vienos juostos, o ant kalno Žemaičių plente

dar vis“. Šiuos žodžius mokėjau mintinai dar nemokėdama skaityti.

stovėjo tų pačių žirgelių statula, kuri yra ligi šiolei. Kaip spindėjo

Mano mama labai gražiai siuvinėjo, mezgė virbalais,

mamos akys priėjus prie kalno šlaito ir ištarus man žodžius: „Štai

nėrė vašeliu, net užuolaidas iš lininių siūlų megzdavo, o paskui jas

Kaunas, pažiūrėk!“ Dauboje buvo daug namų, matėsi upė, o kitoje

išsiuvinėdavo šilkiniais siūlais. Joms rėmus padarydavo mano

upės pusėje, ant kalno, vėl namai, namai... Labai apsidžiaugiau,

tėvelis. Žiemos būdavo labai šaltos, bet namuose visada šilta, nes

stovėjome abi ir gėrėjomės miesto vaizdu.

juose būdavo pilna meilės ir nenusakomo jaukumo.

Daugybę metų, ypač vakarais, eidavome abi

Prisimenu, man mokyklos rūbinėje iš kišenių

pasivaikščioti ir gėrėtis Kauno žiburiais, labai daug viena kitai

nukniaukė labai gražias mamos megztas raštuotas pirštines. Kol iš

pasakodavome. Visą mano vaikystės ir jaunystės laikotarpį mama

Žaliakalnio per didelį šaltį pasiekiau namus, man nušalo rankos.

buvo mano geriausia draugė, patikėdavau jai visas paslaptis ir

Ant pirštų atsivėrė žaizdos. Gydė mama, vyniojo į bintus, tepė

gaudavau protingų pamokymų.

vaistais. Visam laikui rankos liko jautrios šalčiui.

Mūsų namelis atrodė paprastai, bet buvo viskas, ko

Lankydavo mažąjį namelį ir giminės, tetos, dėdės,

reikia buičiai, tėvų darbščios rankos buvo sukūrę jaukią aplinką.

draugai, klegėdavo mano vienmečių vaikų balsai, ne vienas

Pradėjau lankyti dešimtmetę muzikos mokyklą. Man nupirko

pasilikdavo nakvoti. Dabar pagalvoju, kaip tokioje mažoje erdvėje

109

visiems užtekdavo vietos, niekas niekam netrukdė, nesipykdavo,

daug suspėdavo: pravesti renginių, organizuoti ekskursijas. Pati

maisto užtekdavo.

aplankė daug užsienio šalių. Prisimenu epizodą iš Radijo gamyklos

Turėjau ir šuniuką – kalytę vardu Zomė. Yra

laikų, kur ji dirbo inžiniere-dispečere, kai mama išėjo atostogų. Gal

nuotrauka prie namelio – visas pulkas Kauno Radijo gamyklos

po trijų dienų atskubėjo bendradarbė sakydama: „Felicija, stovi

moterų, gražiai pasipuošusių, kurių kiekviena laiko po šuniuką.

visas ketvirtas cechas, neturi detalių, būtinai turi grįžti į darbą ir

Mama sakė: „Kiek tėvelis besistengė išsaugoti Zomę, ji kasmet

sutvarkyti padėtį“. Aišku grįžo. Darbe visi į ją kreipdavosi tik

atsivesdavo šuniukų, aš nė vieno neužkasdavau, bet išdalindavau

vardu. Buvo aštraus proto moteris, tvirto charakterio, visada

žmonėms“.

siekdavo užsibrėžto tikslo, reikli sau ir kitiems, bet kartu labai Mums išsikrausčius į didįjį namą, kurį laiką

moteriška ir pažeidžiama.

mažajame gyveno nuomininkai: grįžusi iš Sibiro su trimis

Sugrįžta garsai iš praeities: mes dar miegame, o

dukromis Stankevičių šeima. Vėliau mano vyro pusbroliai, mano

mama jau stuksena rašomąja mašinėle. Matau ją vasarą sėdinčią

pusbrolis Liucijos sūnus Kęstutis iš Joniškėlio. Visi laimingai

mažojo namelio verandoje prie molberto ir tapančią paveikslus.

vedė, sukūrė šeimas ir išėjo. Liko prie fontano Albinos

Kūrybos įkvėpimo šaltinis – gamta, kelionės. Ji daug keliaudavo,

Stankevičiūtės pasodintas jazminas, kuris žydi ligi šiolei.

dalyvaudavo tautodailininkų kūrybinėse stovyklose. Tapydavo

Tik praėjus daugeliui metų, aš mamai buvau dėkinga

kompozicijas, natiurmortus, bet mėgstamiausias jos žanras buvo

už viską, ką man davė gyvenime: niekada nelepino, nors buvau

peizažas. Tautodailininkės paveiksluose įamžintos Trakų, Kauno,

vienturtė, išugdė meilę menui ir muzikai. Aplink matomą grožį

Raudondvario pilys, gimtosios Lietuvos vaizdai, ramūs ežerų

įamžino

kūriniuose.

užutėkiai, upių tėkmė, žydintys pavasariai, derlių brandinančios

Lankydavome su šeima dailės parodas, muzikinį ir dramos teatrus.

vasaros, auksiniai rudenys, šerkšnu pasidabinusios žiemos, saulėti

To paties mokė savo anūkus Ramūną ir Eivarą – abu yra baigę

Krymo kalnai, Juodosios, Azovo, Kaspijos, Baltijos jūrų

Vilniaus dailės akademiją.

saulėlydžiai, krištolo purslais dūžtančios jūros bangos.

savo

paveiksluose

literatūriniuose

Felicija Noreikaitė-Jurevičienė dirbdama Kauno

Dabar, vartydama mamos albumus su tvarkingai suklijuotomis ir užrašytomis nuotraukomis, pagalvoju, kaip ji tiek

Radijo gamykloje, vadovavo literatų būreliui, buvo laikraščio

110

„Visur ieškojau tavo veido ir švelnios šypsenos, bet suradau tik žydintį pavasarį, o mano skausmą užklojo obelų pūga. Norėjau išgirsti tavo balsą, bet išgirdau paukštelių čiulbėjimą mūsų kleve. Ir žalia šviesa veržėsi pro tavo langą. Šaukiau tave vardu, Felicija, paženklintu Šventos Trejybės ženklu, bet pajutau tik lietų ant savo veido ir švelnų vėjelio dvelkimą, kuris neleido užgesti žvakei. Vėl atradau tave saulės nušviestame kambaryje – tavo paveiksluose ir tavo knygose, kur gyvena tavo dienos ir jaunystė, nušviesta amžinybės šviesa. Iš jų sklinda šiluma ir stiprybė. Tarsi upės tėkmė srovena į mane šviesios mintys ir neleidžia stovėti vietoje. Kur ta beribė kūrybos viršūnė, kurioje surašyti žymiausi vardai? Tolyn bėga mūsų kelias ir tik Aukščiausiojo išrinktieji palieka savo takelio brydę“.

„Banga“ redaktoriaus pavaduotoja, tapo Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos nare, o 1998 m. priimta į Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą. 1997 m. išleido prozos knygą „Toma“, 1999 m. apybraižų knygą „Gintariniu pajūriu“, 2000 m. apsakymų knygą „Nelauktas pasimatymas“, 2002 m. romaną „Išeinu“. Lankė Kauno vaizduojamojo meno dailės studiją „Vaivorykštė“, tapė aliejumi. Surengė 24 personalines parodas Lietuvoje ir už jos ribų – Jaltoje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Sočyje. Daug jos tapytų darbų įsigijo privatūs meno kolekcionieriai Čikagoje, Toronte, Paryžiuje, Maskvoje, Sočyje, Jaltoje, Sankt

Irena Rastauskienė

Peterburge. 1991 m. priimta į Kauno Tautodailininkų sąjungą. 1997 m. Raseiniuose respublikinėje parodoje skirtoje Maironio 135 metų jubiliejui paminėti pelnė pagrindinį prizą. Tais pačiais metais Čikagoje J. Vaineikis jai paskyrė paskatinamąją premiją, Kauno rajono Kultūros skyriaus organizuotame konkurse „Lietuvos paminėjimo

pilys

piliakalniai“,

tūkstantmečiui,

skirtoje

paskirta

Lietuvos

Kultūros

vardo

ministerijos

premija. 1998 m. respublikinėje parodoje Joniškyje Adomo Varno premijai laimėti Felicija Jurevičienė pripažinta respublikinės

Irena Rastauskienė,

tautodailininkų tapybos darbų laureate, jai paskirta Adomo Varno

gimusi 1947 m. Pasvalio rajone, Gailionių kaime. Muzikos pedagogė, trijų vaikiškų knygelių poetės Zenės Sadauskaitės tekstais muzikos autorė. Gyvena Kaune

premija.

111

Adata nebaigtame siuvinyje

Kairėje: Onutės Gumauskaitės išsiuvinėta staltiesėlė. Apie 1936 m. Foto Vytauto Šlekaičio. Dešinėje aukščiau: anksti gyvenimą palikusi Onutė Gumauskaitė (19201937). Apie 1936 m. Foto Aldonos Mankutės-Kursevičienės nuosavybė.

112

Vakarais, ypač žiemos, susirinkdavo kaimynai, pasakodavo baisokas istorijas, kurių prisiklausę, mes, vaikai, bijodavome tamsos. Mūsų namuose, kiek pamenu ir juose gyvenau (iki 20 metų), gegužės mėnesiais būdavo ruošiami giedojimai Marijos garbei. Staltiesėlė, kurią matote nuotraukoje, kruopščiai ir su meile išsiuvinėta mano pusseserės Onutės Gumauskaitės, visada puošdavo stalo paaukštinimą prie Marijos paveikslo, ant kurio būdavo padėti du mediniai liktoriai su žvakėmis ir senas namų darbo medinis kryžius, kuris kaip ir staltiesėlė dar išlikęs ir vienas

Dešinėje žemiau: Gumauskų ir Mankų giminės. Onutės Gumauskaitės mama Marijona stovi trečia iš kairės. Foto daryta 1937 m. Mikytuose, tuoj po Onutės mirties. Foto A. Mankutės-Kursevičienės nuosavybė.

gyvena mūsų senuose namuose, tarsi saugodamas juos nuo visokių negandų. Virš stalo, ant medinio paaukštinimo, kurį atstojo

Gimiau 1937 m. Šakių rajone, Mikytų kaime.

senelio padarytas trumpas suoliukas, kabėjo spalvingas ir didelis

Namelis stovėjo ir dabar tebestovi, tik jau ne pliko piliakalnio

Marijos paveikslas. Teta sakydavo, kad tai brangi dovana, kurią

papėdėje, o apaugęs kadagiais, kurie jau spėjo pavirsti dideliais

senelei vietinis kunigas parvežė iš Lurdo – švento miesto, kuriame

medžiais. Nesivadino dar mano vaikystės metais jis piliakalniu.

Marija buvo apsireiškusi. Portretą teta kas metai apipindavo

Vadinome jį nuo seno jam skirtu vardu Smailakalnis. Medinis,

vainiku iš rutenų. Taip vadindavome pataisų šakeles, kurios

skiedromis dengtas mūsų namas, kiek pamenu, visad buvo pilnas

nusidriekdavo šilo paklotėje labai toli. Raudavome juos ir

vaikų klegesio. Ir ne tik vaikų. Jame gyveno net kelios kartos –

nešdavome tetai, kad nupintų iš jų Marijos paveikslui gražų, platų

mano tėvai, abu seneliai, teta ir mes, trys vaikai – iš viso aštuoni

vainiką. Taip visą gegužės mėnesį Marijos garbei prie jo

žmonės, ir visiems čia užteko erdvės.

giedodavome giesmes, būdavo skaitomos litanijos ir garsiai

113

melsdavomės kartu visi. Žmonių susirinkdavo nemažai. Kartais

Visi tie nuostabūs siuviniai buvo mano tetos ir krikšto

būdavo pilnas mūsų didžiausias kambarys. Jiems išėjus, mano

mamos Marijonos dukros Onutės Gumauskaitės darbai, kuriai po

darbas buvo iššluostyti raudonai dažytas didžiojo kambario

vaikystėje persirgto poliomielito buvo lemta gyventi tik iki

grindis, o rytojui pamerkti į dvi molines puodynėles naujų gėlių.

brandos.

Bėgdavome su draugėmis į kaimo šlaitus, ten rasdavome plotus

Eidama šešioliktuosius metus ji mirė palikdama savo

mėlynuojančių žibučių, vėliau pražįsdavo baltosios plukės, alyvos,

mamai Marijai begalinį skausmą, bet pilnus komodos stalčius

akacijos, jazminai, gulbinai – žodžiu, gėlių būdavo didžiausias

gražių

pasirinkimas.

rankdarbių.

Daugiausiai

tai

buvo

siuvinėjimai

mezginėliai. Man, dar tik besiruošiančiai ateiti į šį pasaulį, Onutė baltai

išsiuvinėjo visą kraitelį. Tais, 1937 metais, kai gimiau, Onutė mirė.

užtiestas didele, iki žemės nutįsusia staltiese stalas, o ant jo dar

Ilgai nešiojau jos siuvinėtus marškinius, gulėjau ant rožėmis

paaukštinimas su žvakėmis ir kryžiumi, mums, vaikams, priminė

išsiuvinėtų pagalvių, ir net mano vystyklų kampeliai buvo jos

šventovę, ir vakarais mūsų čia klūpėdavo nemažas būrys.

rankomis pasiuvinėti. Onutė visiems giminėje išliko kaip

Didžiajame

kambaryje

tarsi

bažnyčioje

sidabrinio varpelio skambėjimas, o aš jos darbelius ir šią siuvinėtą

Svarbiausias šventės akcentas būdavo jaunos, bet

staltiesėlę laikau prie brangiausių šeimos relikvijų.

pasiligojusios mano pusseserės Onutės nuostabūs siuvinėjimai. Ta didelė, iki žemės staltiesė plonos, baltos drobelės, buvo kruopščiai

Trumpai parašysiu apie savo pusseserės Onutės

rankomis išsiuvinėta pilnavidurėmis mėlynų vynuogių kekėmis. Jų

gyvenimą ir jos nuoširdžią meilę mums visiems. Visus ji mylėjo,

žali lapai ir ūsai buvo tokie tikroviški ir nuostabūs, kad tikriausiai

stengėsi ką nors iš savo darbų padovanoti, buvo susitaikiusi su savo

patiko ir Jėzaus motinai Marijai, ne tik mums visiems. Gaila, kad

trumpu gyvenimu, stengėsi išlikti rami. Jausdama savo mamos

šios staltiesės neišsaugojau kaip ir visų kitų didelių jos rankdarbių,

jausmus ji tarsi kieno pamokyta, ramindavo ją gražiu savo balseliu,

liko tik mažesni, iš kurių vieną noriu parodyti Jums. Tetai susirgus,

siuvinėdama jai dažnai padainuodavo.

jas kažkas paprasčiausiai pasiėmė, liko tik tie darbai, kuriuos teta buvo anksčiau man padovanojusi.

114

Mano mamytė pasakodavo, kad Onutė likusi viena

nenubluko skalbiant, o buvo tai seni prezidento Smetonos valdymo

(kai jos mama kur nors išeidavo) graudžiai paverkdavo, ir vis

metai! Likusią iš pusseserės Onutės darbų tą nedidelę staltiesėlę

klausdavo ar neužtino jos akys, ar nesupras mama, kad verkusi?

dažnai gegužės mėnesį patiesiu ant stalo jos atminimui. Onutės

Sako, mirčiai skirti jauni žmonės būna kažkokie kitokie – stipresni,

matyti neteko, kai gimiau, ji buvo neseniai mirusi. Kažkur

santūresni, apdairūs ir jautrūs tiems, kas greta. Tai buvo jaučiama

kosmoso aukščiuose gal mudvi tik susitikome, bet nepažinome

ir Onutės elgesyje, o kas dėjosi jos jautrioje širdelėje, ji nedrįso

viena kitos. Toks jau buvo skirtas mums likimas, bet mintyse ji –

pasakyti net savo motinai. Apie mirtį ji žinojo, bet visad vengdavo

Onutė ir mus užauginusi jos mama – nuolat gyvos. Dabar nei laiko,

kalbėti.

nei užmaršties nenublukintais siūlais mergaitės išsiuvinėta staltiesėlė – Vytauto Šlekaičio nuotraukoje – dar ilgai gyvens

Vėliau, kai paaugau, prasidėjo karas, pokaris, mums

Onutę ir jos mamą pažinojusių žmonių mintyse ir akyse.

teko sunki našlaičių dalia. Teta palaidojusi savo mylimą Onutę,

Aldona Mankutė-Kursevičienė

visą savo meilę atidavė mums, trims savo jauniausios sesers vaikams, kuri pokaryje mirė mus palikusi neužaugintus. Teta mums atstojo mamą, buvo be galo gera, nuoširdi – troško mums padėti išeiti į gyvenimo kelią – ir jai pavyko. Dažnai ji mums pasakodavo apie savo nuo vienerių metų sunkiai sergančią Onutę, rodydavo jos daugybę išsiuvinėtų darbų, imdama juos iš komodos stalčių ir dėliodama kambaryje, kad mes juos geriau matytumėme. Buvo ir nebaigtų darbelių, kur lankelyje dar tebebuvo įsmeigta adata, ir teta labai saugojo, kad adata neiškristų, kad tik

Aldona Mankutė-Kursevičienė,

ilgiau Onutės atsiminimas būtų greta jos. Pasakodavo apie žmones,

gimusi 1937 m. Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė. Nuo 2004 m. iki 2014 m. išleidusi 16 knygų: 15 poezijos ir vieną prozo

kurie Onutei atnešdavo siūlų padovanoti, kurie buvo tokie geri, kad

115

Viena ranka atimdamas, kita vėl duoda

Viršuje: Onos Petrulytės-Vasiliauskienės išaustas ir apmegztas rankšluostėlis. Apie 1913 m. Žemiau: rankšluostėlio nėrinių motyvais jos anūkės Irenos Žukauskaitės-Jacevičienės nunerta staltiesėlė. 1994 m. Foto Vytauto Šlekaičio.

Marija, Petras ir Juzefa Vasiliauskai. Apie 1938 m. Foto autorės nuosavybė.

116

Ona Petrulytė-Vasiliauskienė Vokietijoje. Apie 1947 m. Foto I. Jacevičienės-Žukauskaitės nuosavybė.

Irena Žukauskaitė-Jacevičienė vaikystėje su močiute iš tėvelio pusės Ona Ščepavičiūte-Žukauskiene ir broliukais. Iš kairės: Benediktas, Irena, broliukas dvynys Petras ir vyriausias broliukas Antanas Žukauskai. 1950 m. Lyduvėnai, Liolių apylinkė, Kelmės rajonas. Nuotrauka Irenos Žukauskaitės-Jacevičienės nuosavybė.

Mamytės Marijos Vasiliauskaitės-Žukauskienės siuvinėtas takelis. Apie 1939 m.. Foto Vytauto Šlekaičio.

117

Kiekvienas daiktas turi savo istoriją, gyvenimą, kelia prisiminimus, turi savo aurą, iš laiko tolumos pas mus sugrįžta lyg saulės spindulys pro užmaršties plyšelį siaurą. Išlikusiam lino rankšluostėliui švelnios, plonos drobelės siūlus verpė, audė ir mezginius mezgė mamytės mamytė, močiutėlė mano, kuri 18821950 metais gyveno. Gyvos aš niekad nemačiau Onos PetrulytėsVasiliauskienės, savo močiutėlės. Ją primena tik šis mamytės išsaugotas

lininis

rankšluostėlis.

Paėmusi

nėrinių

detalę

šimtamečio rankšluostėlio, jos raštą aš naujam gyvenimui prikėliau. Išplėtojusi šį raštą gražų, širdžiai mielą, nusinėriau sau ilgą, trijų dalių baltą kostiumėlį ir kelis variantus servetėlių. Mano senelis Pranas Vasiliauskas Palapišių kaime,

I. Žukauskaitė-Jacevičienė su tėveliais ir broliais. Sėdi iš kairės: dvynys brolis Petras (1947-1998), mama Marija Vasiliauskaitė-Žukauskienė (19081980), tėtis Benediktas Žukauskas (1902-1990). Stovi iš kairės: brolis Benediktas (1945), Irena (1947) ir vyriausias brolis Antanas (1943-1999). 1963 m. Lyduvėnai, Liolių apylinkė, Kelmės rajonas. Nuotrauka Irenos Žukauskaitės-Jacevičienės nuosavybė.

Šiluvos valsčiuje, Raseinių rajone, turėjo dvidešimt keturių hektarų ūkį. Močiutė Ona Vasiliauskienė pagimdė aštuonis vaikus: septynias dukras ir vieną sūnų. Iš gausios šeimos užaugo tik trys jauniausi vaikai: mamytės sesuo Juzefa (mano krikšto mama), mano mamytė Marija ir jauniausias vaikas sūnus Petras. Močiutė buvo labai darbšti, verpė, audė, nėrė vašeliu, mezgė virbalais, siuvinėjo. Buvo gera šeimininkė. Dukras išmokė visko, ką pati mokėjo. Per Antrąjį pasaulinį karą seneliai Pranas ir Ona Vasiliauskai bei jų sūnus Petras su žmona Ona ir sūneliu Antanu

118

emigravo į Vakarus. Iš pradžių, kaip ir dauguma emigrantų,

Vincas Samoška sulaukė sūnaus Algimanto, iš jo

apsistojo Vokietijoje. Tenai močiutė 1950 metais iškeliavo į

anūkių Akvilės, Giedrės, Vytenės ir proanūkio Ato; dukters

Anapilį. Vokietijoje ir palaidota. Kiti šeimos nariai po kurio laiko

Birutės, iš jos - anūko Roko ir proanūkių Luko ir Lukrecijos, anūkų

pasiekė Ameriką, apsigyveno Brukline. Mano dėdė Petras su

Vaivos ir Domanto. Sūnus Jonas Semaška (1940) sulaukė sūnaus

žmona Ona susilaukė dukrelės Elenutės. Senelis išgyveno

Romano, iš jo - anūkų Nidijaus ir Emilijos; dukters Ritos, iš jos -

devyniasdešimt dvejus metus. Į Lietuvą jie niekad nesugrįžo.

anūko Artūro ir proanūkio Gabrieliaus ir anūkės Juditos.

Vasiliauskaitė-

Lininis takelis jaunos mamytės rankom verptas,

Semaškienė (1907-1990) ištekėjo už ūkininko Vinco Semaškos

austas, šilko siūlais siuvinėtas, į mano skrynią kraitinę įdėtas. Joje

(1900-1958), kuris turėjo 24 ha ūkį Lyduvėnuose. Susilaukė trijų

taip pat guli šiurkštokas rankšluostėlis aštuonytis, išaustas

sūnų: Juozo, Vinco ir Jono. Vyriausias Juozas (1932-1945)

rankomis brangios mamytės. Šalia jo – rankšluostėlis šešioliknytis

būdamas 13 metų, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, radęs

stangrios drobės. Tokiais melagį piršlį nuotakos jį gelbėdamos

netoli namų granatą, ją ardydamas žuvo. Nacionalizavus žemę, teta

gobė. O mūsų šeimoje ant jo trijų jaunavedžių porų vardus rūtelėm

Juzefa su šeima persikėlė į Skaudvilę. Dirbo miestelio ligoninėje

pynėm ir garbingiausioj vietoje kabinom. Visi jie prisiminimus

sanitare. Darbas buvo sunkus, reikėjo budėti ir naktimis.

brangiausius kelia, nors jau praėjo daug, oi, daug metelių.

Mamytės

sesuo

Juzefa

Teta Juzefa ir jos vyras Vincas buvo mano krikšto

Mano mamytė Marija Vasiliauskaitė-Žukauskienė

tėveliai. Krikšto tėvelis mirė, kai man buvo vienuolika metų.

gimė (1909-1980) Palapišių kaime, Šiluvos valsčiuje, Raseinių

Krikšto mamytė mane labai mylėjo, visą gyvenimą man buvo

rajone. Ištekėjo už Benedikto Žukausko (1902-1990), kuris

pavyzdys. Ji gyveno 83 metus.

Lyduvėnų kaime, Tytuvėnų rajone (vėliau dalis kaimo priskirta

Jų sūnaus Vinco Samoškos (1935) metrikuose

Kelmės rajonui), turėjo dvylika su puse hektaro ūkelį. Mamytė

pavardėje buvo padaryta klaida – vietoje Semaška įrašyta

pagimdė ir užaugino keturis vaikus: Antaną, Benediktą ir Ireną bei

Samoška. Kadangi metrikų nepasikeitė, taip ir liko. Broliai Vincas

Petrą – dvynukus. Buvo savamokslė. Keturias žiemas pas

ir Jonas nuo seno Jurbarke gyvena.

daraktorių mokėsi skaityti ir rašyti. Labai mėgo poeziją, mokėjo daug eilėraščių mintinai, dainuodavo. Namuose visą laiką buvo

119

prenumeruojami žurnalai „Moteris“, „Mūsų sodai“, laikraščiai

Užaugau prie Dubysos ant aukšto, aukšto kalno.

„Valstiečių laikraštis“, „Tiesa“, rajoninis laikraštis „Komunistinis

Upės slėnis ir gražios apylinkės visos matėsi kaip ant delno. O per

žodis“.

patį didžiausią Pabaltijo tiltą, traukiniai visad dunda, suteikdami „Vėjas ūžia, propeleriai kaukia – eskadrilė pakilo

viltį. Čia mūsų vaikystė prabėgo tarp purienų, alyvų baltų.

aukštai“, – dainuodavo man mamytė vaikystėje seniai.

Pavasariais tėvelių sodo žiedlapių sniegą barstė vėjas ant mūsų

„Vėjas ūžia, propeleriai kaukia, padangėn kyla

galvų. Čia lakštingalų giesmės skambėjo ir virpėjo padangėj žydroj

broliai sakalai. Visų jų grįžtančių Tėvynė laukia“. Mamytės darbus

vyturys, bijūnai, lelijos žydėjo ir liepsnojo Mamytės mylimiausių

visada lydėdavo daina. Ir vis apie lakūnus, ir vis apie lėktuvą.

jurginų būrys.

Dažnai skambėdavo skausminga aimana: „Darius ir Girėnas drąsūs

Savam gyvenimo kely vardų daugybę turėjo ji: dukra,

vyrai buvo, perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo...“ Dainų apie

mama ir močiutėlė, marti ir moša, seserėlė, uošvė, anyta ir žmona

lakūnus prisiklausius, sakydavau mamytei: „Iš arti lėktuvą noriu

– visų ji buvo mylima. Išėjo mamytė per sodą, kai sviro rausvi

pamatyti. Gal nusileis kada už sodo?”

obuoliai... Tyliai biro smėlis geltonas, išbluko, pajuodo saulytės

Dainų apie lakūnus prisiklausius, labai labai

liūdni spinduliai. Po širdim Ateitis suspurdėjo, linko kojos, atrodė

norėdavau skraidyti, pasižiūrėti iš arti, kaip jie atrodo. O

pargriūsiu... Balsas mamytės staiga suskambėjo: „Aš atgimsiu

negalėdama skraidyti, šeštoje klasėje pradėjau apie juos eiles

tavy, aš dar būsiu...“ Po mėnesių dviejų pasaulį šį išvydus,

rašyti.

sušvelnino dukrelė mano liūdesį ir skausmą juodą. Pasaulis vėl Tik keturiolika šaltų žiemų šiaurys nujojo, kai tėtis,

naujom spalvom pražydo: gyvenimas viena ranka atimdamas, kita

vyriausias iš septynių vaikų, tapo artoju. Lyduvėnuose kelis

vėl duoda.

dešimtmečius tėvelis žemelę arė ir grūdą sėjo. Nugriaudėjo

Iš Benedikto ir Marijos Žukauskų sukurtos šeimos

Pirmasis pasaulinis karas... Antrasis vėl užėjo... Per jų sodybą

per septyniasdešimt metų išaugo, sulapojo trisdešimt keturių atžalų

fronto linija ėjo. Iš visko, ką čia sodino, statė, tik pelenai beliko. Jų

gojus: keturi vaikai, vienuolika vaikaičių ir devyniolika

vietoje statė tėtis su mama naujus namus ant lauko pliko...

provaikaičių. Aštuoni vaikaičiai glaudėsi prie močiutės šono: Irmantas, Vilija, Ingrida, Jurgita, Sandra, Žydrūnas, Egidijus,

120

Audronė. Dar trys vaikaičiai – Aistė, Gediminas, Tomas Močiutės balso negirdėjo, nes jie vėliau į Žemę šią atėjo. Be galo džiaugtųsi tėvelis ir mamytė, jeigu galėtų savo provaikaičių pulką pamatyti, jeigu šalia jų pabūti galėtų nors sykį: Arnoldas, Deividas, Vesta, Santa, Dovas, Vaiva, Sofija, Laura, Emilija, Mikas, Lukas, Alexia, Tomas, Aurelija, Dangė, Miranda, Akvilė, Kristupas, Dominykas. Man išlikę visi daiktai be galo brangūs, o jų kūrėjos žvelgia į mane pro Amžinybės langus.

Irena Jacevičienė-Žukauskaitė Irena Jacevičienė-Žukauskaitė, gimusi 1947 m. rašytoja, poetė, tituluojama aviatorių ambasadore, penkiolikos knygų, iš kurių aštuonios apie aviaciją, autorė. Lyduvėnai-Kaunas

121

Šaudyklė

Vytauto Šlekaičio senelis ir močiutė (sėdi viduryje), tėvas (stovi trečias iš kairės), tetos ir dėdės. Visi stovintys vyrai buvo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoriai. Fotografuota senelių auksinių vestuvių proga. Apie 1930 m. Foto Vytauto Šlekaičio nuosavybė.

Šaudyklė iš Ožkabalių kaimo, kuriai apie 95 metus. Foto Vytauto Šlekaičio.

122

Vilkaviškio rajono, Šilbalių pradinės mokyklos mokiniai. 1948 m. „Po Antrojo pasaulio karo mokyklą lankėme basi,“ – prisimena Vytautas Šlekaitis, kuris guli prie kamuolio iš dešinės; centre sėdi mokytoja Baliulytė. Foto Vytauto Šlekaičio nuosavybė.

Vytauto Šlekaičio (antras iš kairės) tėvai, broliai ir sesuo. Apie 1954 m. Foto Vytauto Šlekaičio nuosavybė.

123

Kai 1960 metais buvau pašauktas tarnauti į sovietinę armiją

aš, dažnai ir broliai, išpjaudavome iš šeivamedžio arba sausų

ir patekau į Šiaurės laivyną, kur tuo metu buvo poliarinė naktis,

aviečių stiebų atitinkamo ilgio stiebelį, kurio vidų išvalydavome,

man, vaikinui iš kaimo, buvo nejauku, mane tik šildė mamos išausti

kad jis būtų tuščiaviduris. Mano mama buvo gera audėja, nes

rankšluosčiai, atklystantys vaikystės prisiminimai, o širdyje

ausdavo ne tik vilnonius storus audinius, vadinamus milu,

gyvenau gimtinėje, Ožkabalių kaime, tame pačiame, kuriame yra

viršutiniams rūbams siūti, bet ir lininius rankšluosčius, staltieses ir

gimęs dr. J. Basanavičius, kur gimiau ir augau iki 20 metų.

audinius apatiniams rūbams siūti.

Pokario metais vaikystėje teko pabadauti, nes tėvams buvo

Siūlus lininiams audiniams austi mama suverpdavo iš

sunku išmaitinti septynis vaikus ir karšinti aklą senelį, kuris mirė

apdorotų linų, kuriuos užsiaugindavome patys, tačiau juos

1949 m., sulaukęs 103 metų, o glaustis turėjome mažoje patalpoje,

reikėdavo specialiai paruošti. Kai linai sunokdavo, juos reikėjo

nes kaip tik mano gimtinės apylinkėse vyko aršūs mūšiai, mes

nurauti, surišti į pėdelius, sustatyti į rikes, kai išdžiūdavo galvutės

buvom vokiečių išvaryti iš namų į Vokietiją, ir mūsų namai buvo

su sėklomis – nukulti, po to kurį laiką mirkyti vandenyje, saulėje

sudeginti, gyvuliai atimti, liko tik tvartas ir vištidė.

išdžiovinti, kad jie pabaltų, išdžiovinti virš specialios duobės,

Pokario laikai buvo neramūs: naktimis ateidavo partizanai, o

kurioje kūrendavosi ugnis, kad linai taptų trapūs, po to juos išminti

dieną reikėjo bijotis, kad neišvežtų į Sibirą, nes tėvas buvo buvęs

su mintuvais sulaužant jų stiebelius, kad išbyrėtų spaliai, išbrukti

Lietuvos savanoriu. Dažnai aidėdavo šūviai bei sprogimai.

su brauktuvais, iššukuoti ir atskirti pakulas, kad galima būtų verpti

Sprogimai tai būdavo dažni nuo labai daug per karą likusių minų

siūlus. Vilnonius siūlus mama suverpdavo iš paruoštos vilnos.

laukuose ir ganyklose. Sprogus minai, 1945 metais mano ir kito

Užsiaugindavo tėvai avių, jas nukirpdavo, prieš tai jas reikėdavo

brolio akivaizdoje buvo mirtinai sužalota mano vyresnioji sesuo. Mano mama audimui staklėmis naudojo senelio jai

išmaudyti, kad vilna būtų švari, ir palaukti, kol išdžius. Nukirptą

padovanotą šaudyklę, kurią jis buvo pagaminęs mano močiutei.

vilną reikėjo sukedenti, o tada jau veždavo sukaršti į karšyklą, ir iš

Retkarčiais ir man leisdavo ja pašaudyti tarp nyčių. Tai šaudyklei

sukarštos vilnos buvo galima verpti siūlus. Mama verpdavo plonai,

nuolat reikėjo keisti šeivutę, ant kurios buvo vyniojami siūlai, todėl

todėl jeigu reikėjo austi storesnį audinį, turėdavo susukti siūlus iš kelių gijų.

124

Kol aš nemokėjau siūti, mamos išaustus audinius nešdavome pas kaimo siuvėją. Su tokiu siūtiniu švarkeliu, vadinamu „frenčiumi“, lankiau pradinę mokyklą, įkurtą už trijų kilometrų Šilbaliuose. Šiltu metų laiku į mokyklą eidavom basomis, žiemą – su klumpėmis, kurias padarydavo tėvas. Mano tėvas padarydavo labai patogias avėti klumpes, todėl ir kaimynai, ir giminės džiaugdavosi jo pagamintomis klumpėmis. Baigiau tik pradinę mokyklą, nes reikėjo dirbti įvairius darbus, kad padėčiau išsilaikyti šeimai. Būdamas keturiolikos metų išmokau siūti, nes reikėjo imtis amato, tai ne tik saviems pasiūdavau viršutinius rūbus iš mamos išaustų audinių, bet vykdavau ir į kaimus, kur būdavau kviečiamas. Mokėjau ne tik

Vytautas Šlekaitis,

siūti, bet dar ir grodavau kaimo šokiuose bei vestuvėse. Kai mano tėviškė dėl melioracijos buvo nukelta, pasilikau tik

gimė 1939 m. Vilkaviškio rajone, Ožkabalių kaime. Fotografas. Gyvena Kaune. 1982 – 1991 m. surengė meninės fotografijos parodas iš ciklų: „Žydėjimas“, „Apšerkšniję žiemos“ ir „Atspindžiai“. Lietuvoje įvyko apie 15 jo meninės fotografijos parodų, iš kurių svarbiausia apie nykstančias Linkuvos dvaro vertybes. 2010 m. apdovanotas „Gerumo kristalu“. 2012 metais išleido meninių fotografijų albumą „Nuo aušros ligi aušros“. Iki dabar dalyvauja ir fotografuoja įvairius Kauno miesto Šilainių bendruomenės renginius.

senelio padarytą šaudyklę, su kuria sieja tiek įdomių, dabar jau mažai kam beįsivaizduojamų, vaikystės prisiminimų. Vytautas Šlekaitis

125

Atkirsti penkiasdešimčiai metų

Ona (1914-2011) ir Vladas (1910-1999) Ašmonai. 1937 m. kovo 29 d. Foto Linos Šlekaitienės nuosavybė. Dešinėje: tautinių rūbų liemenė ir (žemiau): mamos išsiuvinėta tautinių rūbų prijuostė. Apie 1936 m. Foto Vytauto Šlekaičio.

126

Nuolat mielai apžiūrinėdama, liesdama mamos tautinius

1943 metais, dar ir dabar yra man pats mieliausias Lietuvos kampelis ant Šešupės kranto Šunskų girios pakraštyje.

rūbus, kuriuos ji išsaugojo per karą, slapstymosi ir kraustymosi laikotarpius, ir paliko man. Nors jiems jau 78 metai, grožiuosi

Baigiantis karui, 1944 metais tėvas su kariuomene traukėsi

įvairiaspalvėmis tulpėmis jos pačios išsiuvinėta puošnia prijuoste,

link Vokietijos, sudarydamas galimybę šeimai prisijungti prie

kuri taip pagyvina sijono ir liemenės derinį. Dar būdama

besitraukiančiųjų, tačiau likimas buvo nepalankus šiam planui. Kai

moksleive, kai šokdavau tautinius šokius, aš didžiuodavausi, kad

mama su mažais vaikais važiavo, kad prisivytų tėvo dalinį, fronto

man tinkantys mamos tautiniai rūbai yra labai gražūs.

linija pasikeitė, ir mes likome atkirsti.

Būtinai pažvelgiu į savo tėvų vestuvinę nuotrauką, pakabintą

Vokietijoje karo pabėgėlių stovykloje, nors labai sunkiose ir

kambarėlyje. Žiūrėdama į juos nuotraukoje nebyliai klausiu: ar

pavojingose sąlygose, tėvas ilgai laukė, kada šeima prisijungs,

tada, 1937 metais kovo 29 dieną jautėte, koks bus jūsų gyvenimo

deja, nežinojo, kad mama su vaikais liko ilgam (ilgiau kaip 50

kelias, kokie išbandymai laukia jame?

metų) už „geležinės uždangos“, o jam teks ilgėtis savo šeimos,

Bendro gyvenimo kelias tik įsibėgėjo, 1938 m. gimė mano

nugalėti depresiją bei sunkiai dirbti Anglijoje kasyklose, kurių oras

brolis, o štai už kelerių metų – karas. Mano tėvas buvo kariškis,

kenkė jo plaučiams. Dėl šios priežasties jam teko emigruoti į

nuo 1930 m. ėjęs karo tarnybą, 1932 m. baigęs Karo mokyklą

Kanadą, o vėliau į Ameriką.

Kaune, todėl, kilus Vokietijos-SSRS karui, privalėjo su batalionu

Tik po SSRS didžiojo vado Stalino mirties mama per

keltis ten, kur būdavo paskiriama (apie karo tarnybą detaliau yra

atvykstančius iš užsienio turistus gavo iš tėvo žinių, kad jis gyvas

pateikta leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ II

ir kur jis yra. Mamai teko sunkiai dirbti, kad galėtų viena auginti

tome, Ašmonas Vladas).

mane ir brolį. Daug padėjo giminės, nes mama buvo iš gausios

Šiuo laikotarpiu tėvas retai matydavo savo šeimą, kuri

šeimos: dar dešimt brolių ir seserų, tėvas – iš dar dviejų brolių ir

glaudėsi pas jo tėvus Marijampolės apskrityje, Šunskų valsčiuje,

trijų seserų. Tačiau 1948 m. tėvo tėvai, brolis ir viena sesuo buvo

Ašmonų kaime. Tėvo tėviškė, kartu ir mano tėviškė, nes čia gimiau

išvežti į Sibirą. O mums teko bėgti iš tėviškės, kad išvengtume tremties. Dar ir dabar yra išlikusi rankena su dviem diržais mantai

127

suveržti ir kad patogiau būtų nešti, kuri pravertė keliantis iš vienos vietos į kitą, kol ilgesniam laikui apsigyvenome Vilkaviškyje. Mamą labai vargino nuolatinis sovietinio Saugumo dėmesys, dažni iškvietimai pasiaiškinti, kur yra dingęs jos vyras. Mums, vaikams, griežtai buvo įsakyta niekada nekalbėti, kad tėvas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas. Todėl ir draugų turėjome nedaug. Man labai trūko savo tėvo ir aš visuomet pavydėjau, kad klasės draugės turi tėvus. 1982 metais buvau išleista vykti į JAV, kur pirmą kartą pamačiau savo tėvą, o jis – savo dukrą. 1997 m. nuvykau padėti sugrįžti į Nepriklausomą Lietuvą savo tėvui, kuris jau buvo pasiligojęs, todėl nei manęs nebeatpažino, nei savo tėviškės, nei sūnaus, nei žmonos, o tiek

Lina Ašmonaitė-Šlekaitienė,

metų laukė šio susitikimo! gimusi 1943 m. Marijampolėje. Mama – mokytoja. Studijavo Kauno Politechnikos institute (KPI) ir įgijo kelininko-inžinieriaus specialybę. 2003 m. buvo apdovanota „Garbės kelininko“ ženklu. Dalyvavo Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos veikloje – LKKAS. Nuo 2008 m. veteranų klubo „Kelininkas“ narė. Gyvena Kaune, dalyvauja Šilainių bendruomenės veikloje.

Mirė 1999 m. Tai buvo dar vienas smūgis mano mamai. Ji taip pat jau treji metai iškeliavusi Anapilin. Liko tik prisiminimai ir širdžiai brangus daiktas – tautiniai rūbai, primenantys sudėtingą ir nelengvą tėvų gyvenimą.

Lina Ašmonaitė-Šlekaitienė

128

129

Tarp rūsčių, nešnekių moterų

Kairėje: Biguzų šeima. Biržai. Apie 1936 m. Centre sėdi senelė Agota Biguzienė ir senelis Jurgis Biguzas, aplinkui jų sūnūs: iš kairės stovi Adolfas, iš dešinės Povilas, centre jauniausias Vytautas, antroje eilėje stovi Albertas. Foto Vitalijos Biguzaitės-Norvilienės nuosavybė. Dešinėje: Agotos Biguzienės rankomis nerta lovatiesė. Apie 1970 m. Lova interjero salono „Dubingiai“.

130

Aš užaugau tarp rūsčių, nešnekių moterų. Mano

gražūs, gražūs vaikai pelėdos“, – ją prisiminus, ir šiandien man norisi dainuoti šią mokyklinę dainelę.

senelė Agota, regiu ją lyg šiandien, pakyla savo dideliu sunkiu kūnu nuo kėdės, lėtai pereina kambarį pasiremdama lazda ir

Kiek ją pamenu, visą laiką ką nors nerdavo,

atsistoja jo viduryje, karsto, kuriame guli jos trečiasis sūnus

megzdavo arba ausdavo. Rankos laisvos nebūdavo, žvelgdavo į

Adolfas, kojūgalyje. Tai mano tėvas. Jis mirė plaučių vėžiu,

mane pro akinių viršų, o pirštai mikliai narstydavo kilpeles tai

būdamas

apie

pakeldami siūlą ant pirštų, tai nuleisdami žemyn. Nėriniuotos

devyniasdešimt. Ji meta žvilgsnį į savo vaiką tarp virpančių žvakių,

staltiesės, lovatiesės, staltiesėlės, krakmolyti krepšeliai gėlėms bei

skęstantį baltų chrizantemų žieduose, stukteli lazda į grindis ir

pakabinami ant sienos šukoms, nosinaitės, palaidinukės, suknelės,

prataria: „Aš geriau tavo vietoje gulėčiau“. Ir nė ašaros. Ji apsisuka

megztukai ir net kostiumėliai Biržų ponioms: daktarėms ir

ir lygiai tokiu pačiu žingsniu grįžta prie savo kėdės ir lėtai atsisėda.

mokytojoms.

penkiasdešimt

šešerių.

Mano

senolei

jau

Sovietmečiu parduotuvės buvo tuščios, tad užsakymų

„Pas Dievą tvarkos nepadarysi,“ – su šiais žodžiais ji pasisuka į

ji nestokodavo. Neretai rasdavau ją su marčia teta Regina prie

mane.

audimo staklelių: jos ausdavo spalvingas ornamentuotas juostas to

Tada ją mačiau paskutinįjį kartą. Pas Dievą tvarkos nepadarysi: skaudu motinai laidoti savo vaiką. Kiek ją pamenu, ji

meto

Dailės

kombinatui,

visada taip atrodė: balta kaip sniegas, apvalaina, balta skarele, balta

būtiniausiems poreikiams.

taip

šiek

tiek

užsidirbdamos

palaidine, ilgu tamsiu sijonu ir, kiek pamenu, visada su prijuoste.

Baltą lovatiesę – didžiulę, nertą iš baltų medvilninių

Atrodo, kad visada buvo senelė ir niekada nebuvo jauna. Kalbėjo

„ripso“ siūlų, senelė man padovanojo po tėvo mirties. Ir dar

mažai, daug klausė, niekada neauklėjo ir nepamokslavo.

staltiesę, kurios taip ir neatgavau, senelės nerta balta staltiesė liko

Agota buvo lyg pelėda iš lietuvių liaudies dainos:

tėvo bute, į kurį po jo laidotuvių daugiau taip ir nebepatekau.

visada su apvaliais akiniais ant plonos, kiek ereliškos formos

Pamenu, kaip laukiau prie namo durų, kad paskutinį kartą galėčiau

nosies, ir visada putli, lyg pelėda pašiaušusi plunksnas. „Gražūs,

tyliai pasėdėti savo tėvo bute jį prisimindama. Manęs neįleido. Perdavė tik vieną daiktą, kuris ir buvo visas tėvo palikimas: šeimos

131

juodai-baltų fotografijų albumą, kuriame buvo ir ši senelių

Senoje fotografijoje dešiniajame kampe dėdė Povilas

nuotrauka, daryta Biržuose 1938 m.

– dar paauglys, ir mano tėtė Adolfas – truputį už jį jaunesnis

Joje abu seneliai oriai sėdi centre ant kėdžių, o keturi

kairiajame kampe, bei Vytautas – jaunėlis, gal trejų metukų

jų sūnūs aplinkui juos: vyriausiasis Albertas, jaunas vyras,

kūdikis, kurio drabužėlis papuoštas dideliu kaspinu, prilaikomas

trumpais, pagal to meto madą sustatytais į „bangą“ plaukais virš

senelės ranka, stovi priekyje.

kaktos, stovi seneliams už nugaros. Mane stebina jo susikaupęs,

Į senatvę senelės Agotos rankos patindavo, tokią

santūrus veidas, niekada jo gyvo nemačiau. Albertas dingo be

lovatiesę, 1 metro 23 cm pločio ir 2 metrų 30 cm ilgio, nunerti

žinios per antrąjį pasaulinį karą.

vašeliu galėjo užtrukti pusmetį, o gal ir ilgiau. Šiandien sunku

Senelis nuolat atrodė sielvarto permuštas lyg

patikėti, kad kantriai diena iš dienos kvadratėlis po kvadratėlio

kankinamas šuo, nudelbtomis žemyn akimis, tarsi nieko nenorėtų

įmanoma tai padaryti. Agotos rankdarbiai atrodė taip dailiai, kad

matyti. Senelė atrodė mažiau paveikta netekties, bet ką aš žinau, ką

buvo neįmanoma pakartoti, aš bandžiau tai padaryti žiūrėdama į

ji galvodavo, mikliai nerdama vašeliu ar virbalais. Kur Albertas

vieną jos nėrinį, bet manosios kilputės buvo nelygios, ranka

dingo? Atsakymo jie niekada negavo. Atsitiktinė kulka nukovė

netiksli, nėrinio stulpeliai trūkčiojo ir griuvo į priešingus šonus

pirmosiomis karo dienomis? Jo kūno niekas niekada nerado, jokie

tarsi girti. Atrodo, kad ji kvėpavo ramiau, ranka judėjo lygiau, ir

draugai apie jo likimą nepapasakojo. Buvo paimtas į nelaisvę

nėrinys buvo toks tikslus lyg milimetrine liniuote numatuotas.

vokiečių ir žuvo kokioje nors belaisvių stovykloje Vokietijoje? O

Senelė paliko šį pasaulį praėjus keleriems metams po

gal Stalinas kur pribaigė gulaguose?

tėvo mirties. Laikau lovatiesę labai pagarbiai. Tiesą sakant, taip

Tik apie septyniasdešimtuosius metus valdžia

saugau, kad net bijau ją pakloti ant lovos, kad nesutepus netyčia.

oficialiai pripažino jį kaip žuvusį ir suteikė mano senelei, tuo metu

Nebent ypatingiems svečiams. Su tokia pačia pagarba saugau tik

jau garbaus amžiaus našlei, pensiją už kare žuvusį vaiką. Ištisomis

du japoniškus porceliano puodukus, kuriuos vyras parvežė mums

dienomis nerdama ir megzdama ji ne ką užsidirbdavo, parama

dovanų iš draugų Tokijuje.

buvo pačiu laiku.

Seneliai gyveno mediniame name netoli Apaščios upės Biržuose. Namą pastatė senelis Jurgis Biguzas drauge su

132

vyresniuoju

sūnumi

Povilu.

Pirmajame

aukšte

mažame

vakarą, kai visi manė, kad jau miegu, išgirdau, kaip jos su teta

kambarėlyje po mediniais laiptais, gyveno senelis. Čia buvo tik

Regina kvatoja. Mano senelė pasakojo juokingas istorijas iš jos su

lova, apdengta šiurkščia vilnone lovatiese, kaskart užšokdami

seneliu gyvenimo Latvijoje. Tą vakarą išgirdau, kaip ji kalba

pasėdėti ant jos, pajusdavome, kad lova kieta lyg akmuo, bet čia

latviškai, jos sesuo ir brolis bei jų vaikai ir šiandien kažkur

buvo dar vienas daiktas, kuris mane ir mano pusbrolį bei vaikystės

tebegyvena Jelgavoje. Dar dvi seserys Šiauliuose ir Panevėžyje.

draugą Valių, ketveriais metais vyresnį dėdės Povilo ir tetos Jadzės

Seserį Panevėžyje ji vadindavo „sesute Augute“. Abu seneliai buvo

sūnų, traukė kaip muses medus. Tai buvo to meto stebuklas...

iš Pasvalio rajono, Raudonpamušio kaimo. Kas juos iš ten išvijo –

mažytis televizorius. Tik senelis tokį turėjo. Nei tėvai, nei tetos ir

nežinau, niekada nepasakojo. Laikai buvo tokie, kad daugelis bėgo

dėdės dar jo nebuvo nė regėję. Mes labai norėdavome pasižiūrėti

iš kaimo į miestą, palikę namus.

animacinių filmukų vaikams. Bet vos tik įjungdavome ir

Antroji rūsti, mažai kalbanti moteris buvo mano

įsijausdavome į herojų nuotykius, kaip senelė varydavo mus lauk:

mamos sesuo Birutė, politinė kalinė, kuri 1945-1956 m. perėjo

„Eikit vaikai tuoj pat, seneliui labai nepatiks“, – liepdama išjungti

gulagus, bet tai jau kita istorija.

aparatą

Senelę Agotą prisimenu su begaliniu dėkingumu, Būdama maža negalėjau ištarti kai kurių ilgesnių

mėgstu jos savitvardą, sugebėjimą neplepėti, niekuo nesistebėti ir

žodžių. Sykį jo paprašiau: „Sens, diok ciukra“ („Seni, duok

nesipiktinti. Tai ji išmokė mane gerbti ir vertinti moterų

cukraus“), ir jis labai supyko, kad pavadinau jį seniu, o ne seneliu.

rankdarbius – moterys visada kūrė grožį net ir laikais, kai gyveno

Nuo to karto bijojau prie senelio artintis. Tačiau galimas dalykas,

nepritekliuose.

kad jis jau sirgo ir blogai jautėsi. Senelis mirė ligoninėje vėžiu.

Atvėrus jos drabužių spintą, kur ji mėgdavo paslėpusi

Nuolat jį prisimenu vediną dviračiu, artėjantį prie medinių kiemo

laikyti prakvipusį naftalinu saldainį mylimai anūkei, matydavau

vartelių, apsodintų žydinčių alyvų krūmeliais.

preciziškai sulankstytą krūvelę skalbinių, tokią menką, kad

Senelė visada būdavo labai atidi ir išklausydavo. Ji

lyginant su šių laikų mūsų spintų turiniu, praktiškai asmeninių

nemėgo vaikų kaprizų ir labai mokėdavo sugėdinti. Nepamenu jos

daiktų ji beveik neturėjo.

besišypsančios, visada tokia rimta, dėmesinga. Bet sykį, vėlų

133

Bet kas šiandien suskaičiuos, kiek jos rankomis numegztų palaidinukių ir megztukų, kepuraičių ir pirštinaičių, staltiesių bei krepšelių išplito po įvairiausius namus ir spintas, šildė ir puošė kūnus, teikė jaukumo? Vitalija Biguzaitė-Norvilienė

Vitalija Biguzaitė-Norvilienė,

gimusi 1956 m. Biržuose. Gyveno Vilniuje ir Kaune. Studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Žurnalistė, vertėja, eseistė, projektų vadovė, viešosios įstaigos „Inovatyvūs kūrybiniai projektai“ direktorė.

134

135

Ačiū Dievui – buvo vasara

Juozas Liaukevičius (1911-1997) – antroje eilėje trečias iš kairės, jaunasis vestuvių smuikininkas. Apie 1926 m. Foto Aldonos Andriulaitienės nuosavybė. Dešinėje aukščiau: Liaukevičių šeima: sesuo Veronika, mama Veronika, brolis Antanas, tėtis Juozas ir senelis Jonas. 1949 m. Vieštartų kaimas, Lazdijų rajonas. Dešinėje žemiau: Veronikos Rutkauskaitės-Liaukevičienės (1910-1987) rankomis austa lovatiesė. Autorės nuosavybė, austa apie 1958 m. Foto Vytauto Šlekaičio.

136

Tie neaprėpiami toliai, dangaus vaiskumas, tos erdvės, kurios supo mane vaikystėje, prabėgus daugeliui metų, sukelia širdyje jautrius prisiminimus. Mano mamytė Veronika gimė 1910 m. Lazdijų rajone, nuostabaus grožio ežerų ir miškų apsuptame Kalvelių kaime, Elžbietos ir Mato Rutkauskų šeimoje. Mamytė buvo antras vaikas šeimoje, kurioje augo dar du vaikai: vyriausioji sesuo, vardu Elžbieta, ir brolis Matas. Senelis Matas buvo pakviestas į karą su japonais (iš pasakojimų) ir močiutei liko ūkis bei rūpestis mažamečiais vaikais. Ėjo sunkios laukimo ir nerimu pripildytos dienos, slinko metai. Šeima nesulaukė maitintojo – vyras negrįžo, vaikai liko našlaičiai. Mamytė Veronika augo darbšti, stropi, šalia kasdienių darbų mokėsi austi, nėrė gražiausius raštus, dainavo, mylėjo, svajojo. Jaunystės niekas negali nugalėti. Tačiau nelengvi buvo laikai, ne viską galėjo spręsti pati, privalėjo paklusti mamos

Juozas Liaukevičius. 1933 m. Foto Aldonos Andriulaitienės nuosavybė.

valiai. Reikėjo palikti tėviškę, išleido į marčias.

137

Taip mamytės gyvenime atsirado Juozas, kuris turėjo

... Kai mintimis aplankau tėviškę, dažniausiai matau

savo svajonę, mylėjo. Jis taip pat buvo našlaitis, augo be mamos,

rasotą žolę, atrodo jaučiu sklindančią gaivą. Savo senelio beveik

niekas neglostė jo galvelės ir nečiūčiavo mylimos rankos.

neprisimenu, užtat girdžiu mamos skubėjimą, tėčio reiklumą ir kartkartėmis skambantį „Gieda gaideliai rytelį...“.

Tai turėjo įtakos Juozo griežtam ir reikliam

Tai Veronikos ir Juozo Liaukevičių šeima, mažai kuo

charakteriui. Buvo gabus mokslams ir muzikai. Dar paauglys

išsiskirianti iš kaimynų – trys vaikai, kartu gyvenantis senelis

būdamas smuikuodavo kartu su suaugusiaisiais.

Jonas. Jis buvo puikus kubilų meistras ir niekad nesiskyrė su savo

Taip jau buvo tais laikais, apie kuriuos žinau tik iš

pypke.

pasakojimų, kai kalbos nuklysdavo į praeitį.

Tėtis šalia ūkio darbų dirbo dar ir buhalteriu.

Abu turėjo iš naujo pamilti, paklusti vienas kitam ir

Mamytei teko sunkiausia dalia: sukdavosi nuo aušros iki vėlaus

kurti naujas svajas. Jau drauge. Prasidėjo naujas gyvenimas, Juozas

vakaro. Darbas darbą vijo. Sugebėjo ir suspėjo visur, pasitardami

Liaukevičius ir Veronika Rutkauskaitė sukūrė šeimą. Mama

ne tik darbus nudirbdavo, bet ir paminėdavo visas šventes.

atitekėjo į Lazdijų rajono Vieštartų kaimą.

Surasdavo laiko patys pasisvečiuoti ir svečią priimti. Dalydavosi viskuo, nes tikėjo Dievą.

Nelaimei ar laimei mane pažinai,

Negali atkartoti praeityje patirtų jausmų, belieka prisiminimai: kartais šviesūs, kartais liūdni, bet visuomet

Berneli, iš tolimo sodžiaus.

suspaudžia širdį...

Ką skyrė likimas, tikrai nežinau, Ką paslėpei tu savo žodžiuos.

Ši šeima išgyvenusi praūžusio pasaulinio karo sunkumus, atlaikiusi ne vieną jai skirtą likimo išbandymą, jau buvo pradėjusi džiaugtis gyvenimu, kurti planus ateičiai...

138

Tą lemtingą 1951 m. vasaros dieną Veronika ir

Man jau dešimt metų. Prisimenu vakaro prieblandą.

Juozas liko tiek turtingi, kiek apsirengė tą rytą eidami kiekvienas

Iš gretimo kambario ausis pasiekia duslokas staklių dunksėjimas,

prie savo darbų. Negailestinga ugnis įsibrovė, kai namuose buvo

šaudyklės nardymas tarp audinio gijų ir tyli, kartais nutrūkstanti

tik senelis ir aš, pusės metų kūdikis. Tai jis mane išgelbėjo (tai

melodija...

supratau visai neseniai) iš ugnies nasrų.

Smalsumas nugali. Tyliai prieinu pasižiūrėti, norisi

Liko visi basi. Senelis, mama, tėtis ir trys vaikai. Pati

prisiglausti prie mamos. Per maža dar buvau, kad suprasčiau

to siaubo neprisimenu, tik iš pasakojimų. Žinau, kad tėčiui su

sudėtingus veiksmus staklėse, bet visuomet mane žavėjo raštai ir

mama besiblaškant po degėsius, sudegė ir paskutiniai batai, kuriais

labai norėjosi matyti, kaip kuriamas toks grožis.

buvo apsiavę.

Mamytė

Mus su mama priglaudė kaimynai Petrauskai. Tėtis

audė

viską:

drobes,

užtiesalus,

rankšluosčius, staltieses, nėrė vašeliu. Audė paprastus keturnyčius

su vyresniąja sesute ir broliu liko gyventi savo sodyboje išlikusioje

ir sudėtingus šešianyčius bei aštuonnyčius raštus.

klėtelėje.

Dirbo vakarais ir kartais radusi laisvą valandėlę tarp Ačiū Dievui – buvo vasara. Tėtis nenuleido rankų,

dienos darbų. Mėgo dainuoti. Skambanti melodija išduodavo jos

panaudojęs jam Aukščiausiojo suteiktą išmintį ir sumanumą, kibo

nuotaiką: į audinį įausdavo savo išgyvenimus, todėl dar ir dabar

į darbus. Dirbo ir naktį, ir dieną, todėl vėlų rudenį visa šeima

prisilietusi jaučiu sklindantį jos širdies gerumą, rankomis įaustą

susirinko prie savo stalo naujuose namuose.

meilę ir liūdesį, jaučiu ją esant šalia. Atrodo, girdžiu jos pamėgtą posakį: „Akys baisinykės, rankos – darbinykės“.

Bėgant metams, dilo patirtas siaubas. Augo vaikai,

Iš kur tiek žmogui duota? Ne be reikalo yra sakoma,

sugrįžo gyvenimo džiaugsmas.

kad Dievas duoda kiekvienam tiek, kiek šis sugeba.

Atkaklumas ir ryžtas nugali negandas.

139

austą rankšluostį, akimis apžvelgiu nertą raštą, širdį užlieja šiluma,

Tos pavargusios nuo sunkių namų ruošos darbų

žinau ji čia... Mano švelni, miela ir dažnai liūdna mama...

rankelės mokėjo kurti grožį, priglausti, paguosti ir pamokyti. Ji sugebėjo atleisti skriaudą ir dėmesio stoką, sakydama: „Džiaukis tuo, ką Dievas davė“.

Aldona Andriulaitienė

Sunku paneigti, kad šiuose prisiminimuose yra dalis manęs – mano nuotaikos ir išgyvenimai. Dievas mus sukūrė tobulus, bet bėda ta, kad žmogui, kaip ir visa kam aplink, leista rinktis. Kuomet jis tiki, jaučia, tuomet atsiskleidžia. Mano mamytė tikėjo, ieškojo laimės, dovanojo meilę ir gerumą, todėl jos rankomis austi daiktai praėjus keletui dešimtmečių, skleidžia šilumą, suteikia jaukumą ir ramybę. Aš laiminga, kad turėjau tokius tėvus, kurie savo atkaklumu kūrė grožį, mylėjo gyvenimą ir atsispyrė negandoms.

Aldona Andriulaitienė, Teatleidžia man Dievas, bet daug ką supratau ir

gimusi 1950 m. Lazdijų rajono Vieštartų kaime. Dvidešimt vienerius metus dirbo pedagoginį darbą. Dabar draudimo įmonės ERGO konsultantė. Gyvena Kaune.

įvertinau sulaukusi brandaus amžiaus. Dabar žinau, kai rankomis glostau mamos išaustus raštus, prie veido glaudžiu jos rankomis

140

141

Trijų brangiausių mano moterų darbai

Šermenims skirta lovatiesė, išausta apie 1957 m., kabinama mirusiojo galvūgalyje. Autorė Marcelė Kavaliauskaitė-Draskinienė. Foto Vytauto Šlekaičio.

Prosenelė Kavaliauskienė sėdi su vaikais. Pirma iš kairės antroje eilėje stovi Marcelė Kavaliauskaitė-Draskinienė (1883-1968). Apie 1916 m. Foto Antaninos Birutės Liutvinskienės nuosavybė.

142

Iš kairės: Antanina Draskinienė-Kairiūkštytė (1922-2008), abi moterys pasipuošusios A. Draskinienės austais tautiniais sijonais. 1967 m. Foto Antaninos Birutės Liutvinskienės nuosavybė.

Viršuje: Marcelės Kavaliauskaitės-Draskinienės audeklas, išaustas

1950 m. Žemiau: Nastazijos Medziukienės siuvinėta staltiesė. Apie 1960 m. Nuotraukos Vytauto Šlekaičio.

143

Mano močiutė Marcelė Kavaliauskaitė-Draskinienė gimė 1883 metais Lazdijų rajone, Kriokialaukio kaime. Ji buvo vyriausia iš trijų dukrų, labai mylima tėvelių ir darbštuolė, todėl jos neleido išplaukti į JAV, o jos seserys Elena ir Pranciška apsigyveno Toronte. Ištekėjusi už puikaus drabužių siuvėjo Juozo Draskinio 1918 m., iš Dzūkijos persikėlė gyventi į Kauno rajoną, Užupių kaimą, kur 1920 metais gimė mano tėvelis Antanas Draskinis ir 1924 m. jo sesuo Nastazija Draskinaitė. Kiek atmenu, močiutės darbščios rankos vis dirbo. Išaudė labai Nastazija Draskinaitė-Medziukienė. 1970 m.

daug lovatiesių, rankšluosčių bei staltiesių mūsų didelei giminei, Taurakiemio, Užupių, Piliuonos ir savo gimto Kriokialaukio kaimų žmonėms. Jai dirbant, mes, anūkai, mėgdavome būti šalia močiutės, nes ji mus labai mylėjo. Ji įteigė pasitikėjimą savimi, mokė dirbti įvairius darbus ūkyje. O mane dažniausiai „įdarbindavo“ prie audimo staklių persukti nuo ratelio siūlus ant audimo šeivų. Aš „dirbdavau“ labai noriai ir su malonumu, nes močiutė dažnai pagirdavo. Močiutė taip pat mokėjo labai įdomiai supinti plaukus... Močiutė su seneliu buvo gerbiami, nes jų darbai puošė ir šildė

Antanina Draskinienė-Kairiūkštytė, 1957 m. Abi foto Antaninos Birutės Liutvinskienės nuosavybė.

daug žmonių. Senelis mirė 1939 m., todėl močiutė persikėlė

144

gyventi pas mus (pas sūnų A. Draskinį į Taurakiemio kaimą), todėl

dalindavosi gražiais audimų raštais iš močiutės „archyvo“ ir

anūkų vaikystė ir jaunystė parėjo besiklausant močiutės

kurdavo naujus, kuriuos mano mamytė išausdavo lovatiesėse,

pasakojimų bei pamokymų. Iš jos darbštumo ir rankdarbių meno

pavyzdžiui, išlikusi ši šermenims naudojama ir mirusiojo

išmokome mes visos šeimos moterys. Ji mirė 1965 m., palikusi

galvūgalyje ant sienos kabinama lovatiesė. Tokios būdavo

didžiulį audinių kraitį...

audžiamos su kryžiumi arba be jo. Jos buvo naudojamos tuo metu,

Močiutės dukra Nastazija Draskinaitė-Medziukienė mėgo

kol dar nebuvo laidojimo namų ir mirusieji būdavo

viską daryti ypatingai gražiai: siuvinėti ant savo mamos išaustų

šarvojami

namuose.

drobių, nerti vąšeliu, megzti virbalais megztinius ir kostiumėlius...

Ne tik šermenims skirtus audinius audė mano mama, bet ir

Sibiro tremtyje sielius plukdydamas žuvo jos vyras Zenonas

tautiniams sijonams... Ji mėgo dainuoti, giedojo Pakuonio

Medziukas. Ji 36-erių metų grįžo į Lietuvą. Tapo profesionalia

bažnyčios chore, dainavo liaudies ansamblyje, kur moterys puošėsi

siuvėja ir siuvo Kauno aukštuomenei.

jos austiniais sijonais, kuriuos pasiūdavo teta Nastutė.

Ji buvo labai inteligentiška, tvirta, graži ir darbšti moteris.

Mamytė Antanina Draskiniene sunkiai dirbo

kolūkyje,

Atlaidumu pranoko visus, kada nors mano pažinotus žmones. Po

kuriame tėvelis Antanas užėmė agronomo, o vėliau ir brigadininko

tremties teta Nastutė rado Likiškyje apleistą savo sodybą bei ūkį.

pareigas. Ir mes, trys jau paaugę

Jame kolūkio buvo įkurdinta gyventi jai nepažįstama šeima su daug

visokių darbų. Ypač man įsiminė ravėjimas savuose ir kolūkio

vaikų, kurių tėvas buvo girtuoklis.

daržuose. Kelis kartus per vasarą turėdavome pavyzdingai nuravėti

vaikai, buvome išmokyti

Nors vietos Vykdomasis komitetas jiems liepė išsikraustyti iš

cukrinius runkelius. Būdavo paskiriama, kiek privalome padaryti.

ten ir grąžino jai visą nuosavybę, ji atsisakė padovanodama viską

Tėveliai buvo reiklūs ir sau, ir mus išmokė tvarkingumo bei

tai vargingai šeimai, nors pati labai mėgo gamtą ir savo namus.

darbštumo.

Nastazija atvyko gyventi į Kauną, o vasaromis atvažiuodavo į

Tačiau nepaisant sunkių darbų kolūkyje, tėvai rasdavo laiko

Taurakiemio kaimą pas mus. Labai mylėjo mus visus. Ypač

visiems kartu pamuzikuoti. Sekmadieniais broliai ir tėvelis

sutardavo su mano mama (broliene) Antanina Kairiūkštyte-

grodavo armonika ir akordeonu, o mudvi su

Draskiniene. Jos abi dalindavosi prisiminimais apie anytą,

145

mamyte dainuodavome. Jos balsas buvo labai gražus, abu tėvai ir giminės giedodavo bažnyčios chore ir kaimynų suėjimuose. Mūsų namai buvo šilti ir svetingi, po atlaidų bažnyčioje giminės užeidavo pas mus, todėl ir aš dabar stengiuosi pratęsti mūsų giminės bendravimą, kad gimtieji namai ir toliau išliktų traukos, susitikimų centru gamtoje, kur būtų stiprūs prisiminimai apie čia, Taurakiemyje, gyvenusius brangiausius žmones, kurių mylinčių širdžių dėka liko mums jų rankų darbų relikvijos, Antanina Birutė Draskinaitė-Liutvinskienė,

perduodamos iš kartos į kartą, ir mūsų giminės sodyba.

gimusi 1950 m. Taurakiemis-Kaunas. Studijavo Kauno politechnikos institute, kur įgijo inžinierės-technologės specialybę. Dirbo inžiniere-mikrobiologe Varėnos pieno kombinate, vėliau Kauno pieno kombinate. Aktyviai dalyvauja visuomeniniame Kauno gyvenime: yra KJDJ tarybos narė, etikos komisijos pirmininkė, dainuoja kapeloje „Berželis“ ir ansamblyje „Slaunos su škarpetkutėm“, dalyvauja savivaldos komitete „Kauno piliečiai pliusPuteikis“.

Antanina Birutė Draskinaitė-Liutvinskienė

146

147

Paveikslas iš kartos į kartą

Marijona Brazauskaitė-Sadauskienė (1922 – 2013). Foto Zenės Sadauskaitės nuosavybė. Dievo Motinos Marijos paveikslas, perduodamas Sadauskų giminėje iš kartos į kartą. Zenės Sadauskaitės nuosavybė. Foto Vytauto Šlekaičio.

148

Gimiau 1948 metų gruodžio 2 dieną Raseinių rajone,

Kaune priėmė mane į ligoninę, bet ir čia daktarai dar

Didžiulių apylinkėje, Pakarklio kaime už Dubysos. Mano mama

abejojo nustatytos ligos diagnozės tikslumu. Man padarė tyrimus,

Marijona Brazauskaitė-Sadauskienė (1922 – 2013) ištekėjo jauna

procedūra buvo labai nemaloni ir skausminga: reikėjo susiriesti

būdama ir pagimdė vienuolika vaikų, bet aš augau devynių vaikų

smarkiai, tada daktarai švirkštu dūrė į stuburą ir traukė skysčius,

šeimoje, nes du broliukai numirė vos užgimę.

tačiau atlikus tyrimus abejonių neliko – meningitas, ir net pagyrė, kad atvežė į ligoninę tėvai pačiu laiku.

Kai buvau penkerių ar šešerių metukų, susirgau tuo metu sunkia liga meningitu. Mama susapnavo, kad mirusi mano

Nuo sunkios ligos man nukrito svoris, net

močiutė Anastazija Anužaitytė-Brazauskienė priėjo prie lovelės ir

nufotografavo mane prieš mirtį pastatę ant kėdės, o žvakes,

mane iškėlė, bet trumpai palaikiusi rankose, paguldė atgal.

nupirktas mano laidotuvėms, laikė spintoje. Kadangi tėvai buvo katalikai, labai meldė Dievo

Atsibudusi mano mama išsigando: jei miręs žmogus nori išsinešti

pagalbos. O į Dievo Motinos Marijos paveikslą žiūrėdami ištarė

gyvąjį, lauk bėdos ar mirties.

šiuos žodžius: „Marija, mes neturime lėšų nei vaistams, nei

Ilgai laukti nelaimės netruko: aš ūmai susirgau.

daktarams, gelbėk mūsų dukrą, atiduodame Tavo globai“.

Aplink jau buvo sergančių ir net numirusių šia liga.

Aš pasveikau išbuvusi Kaune ligoninėje, o po to dar

Nieko nelaukdami, tėveliai pakinkė arklius ir išvežė

ir sanatorijoje pusę metų...

mane karščiuojančią rogėmis iš kaimo gilumos į Ariogalos

Daktarai sakė, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde.

ligoninę. Mamai teko įtikinėti daktarę, kad simptomai, kuriuos

Todėl lig šiol šis Dievo Motinos Marijos paveikslas,

turėjau aš, yra būdingi aplink sergantiems meningitu kaimynų ar

perduodamas iš kartos į kartą, išlieka labai man svarbus, tai šeimos

giminaičių vaikams, todėl primygtinai prašė jos siųsti kuo skubiau

relikvija iš senelio Kazimiero Sadausko namų. Jis ne kartą gelbėjo

mane į Kauną.

ir tėvelį Antaną nuo mirties. Persikrausčius mamai 2001-aisiais į mano butą

Bet daktarė supyko, kad mama geriau išmananti nei

Kaune (po tėvelio mirties praėjus vieneriems metams), šis

ji, bandė ją nuraminti, bet mamos atkaklumas nugalėjo.

paveikslas liko kaimo sodyboje ir saugojo mūsų tėviškėje namus.

149

Prieš parduodant juos atsivežiau paveikslą į Kauną. Į jį žiūrėdama mano mama kasdien melsdavosi ir taip 2013 metų vasario 19 dieną iškeliavo į amžinybę. Manau, kad tam paveikslui gali būti apie šimtas metų. Jis – didžiausias mano turtas. Kasdien priglaudžiu ranką prie Dievo Motinos Marijos širdies ir sakau: „Aš Tavyje, Tu – manyje, lydėk mane į kelią ir sugrąžink atgal“...

Zenė Sadauskaitė

Zenė Sadauskaitė, gimusi 1948 m., pedagogė, poetė, išleidusi 54 knygeles, šešių Lietuvos literatūrinių rekordų autorė, jos tekstais skamba per 500 dainų ir dainelių.

150

151

Dar ne laikas

„Vytis“ – apie 1920 m. iš gipso pagamintas Lietuvos herbas, kurį sukūrė J. Vaitulionytės-Augustauskienės (Rudenės) močiutės Dominisios brolis Stanislovas Kočiūnas, gyvenęs Barčių kaime, Lazdijų rajone. Foto Vytauto Šlekaičio.

Dominisia Kočiūnaitė-Vaitulionienė (dešinėje) su anūke Julija (šių prisiminimų autore) 1956 m., apsirengusios Dominisios siūtomis suknelėmis. Foto Sigito Vaitulionio.

152

apmatų. Vėrimas į skietą – buvo motinos darbas, o verpti vilnas,

Stanislovas Jauna moteris Rožė Kočiūnienė XIX amžiaus

sukti siūlus ir privynioti rites jau gerai mokėjo ir pati Gabrielė. Patiems mažiausiems Dominisiai ir Stasiukui teko

septintajame dešimtmetyje kalvotame Dzūkijos krašto Barčių

gyvulių priežiūra.

kaime liko našle su penkiais mažamečiais vaikais. Sunki dalia užgulė kaimo moterį, tačiau raudoms

Stasiukas išgindamas karves, dažnai pagriebdavo iš

nebuvo laiko. Ji viena pati tapo atsakinga už savo penkių vaikų

pakrosnio didesnius angliukus, iš pasvirnės pasičiupdavo lentos

ateitį. Tvirto stoto, išdidi, nepaprastai pamaldi moteris galėjo

galiuką ar didėlesnę skiedrą ir sekdavo paskui seserį apimtas

pasikliauti tik savo išmintimi ir Dievo malone. Rožė suprato, kad

gražiausių vaizdinių. Kai gyvulėliai ramiai rupšnodavo žolę,

smėlingas devyniolikos hektarų ūkis neatneš laimės jos šauniems,

Stasiukas sėsdavo ant dirvono ir angliukais vedžiodavo lentelėje

dar apie ateitį negalvojantiems vaikams.

linijas. Ant lentgalio išaugdavo medis, gėlė, avelė ar angeliukas.

Vyriausiąjį sūnų Vincentą, linkusį į meistrystę, tėvas

Kartą jis net išdrįso nupiešti ant žolės prisnūdusią Dominisią. Nors

dažnai imdavo prie medžio darbų, mokė atpažinti medieną,

sesė ir pyko už išsidraikiusius plaukus, bet piešinį pamačiusi

teisingai laikyti oblių bei kaltą. Rožė, ilgai nedelsusi, surado gerą

motina nudžiugo: „Stanislovai, tu jau visas dailininkas!“

kaimo stalių, buvusį amžinybėn išėjusio vyro pažįstamą ir išleido

Nuo tos dienos Stasiukas svajojo tapti tikru

Vincuką pas meistrą pagalbininku, kur galėjo pelnyti sau duonos ir

dailininku, o Rožė tylomis suko galvą – kas galėtų Stanislovą

išmokti amato.

pamokyti piešti žmonių portretus.

Sūnų Ipolitą, nesidomėjusį dar jokiais darbais, Rožė

O Stanislovas ne tik piešė. Radęs šlapio molio, sūnus

įkalbėjo mokytis amato pas turtingo ūkininko rūbų siuvėją.

savo mikliais pirštais imdavo jį minkyti ir beregint išgaudavo kokią

Jaunasis „kriaučiukas“ greitai perprato siuvimo subtilybes ir net

nors figūrėlę. Tai jau visai suglumino Rožę – jos Stasiuką Dievas

pranoko savo mokytoją.

apdovanojo menininko talentu! Moteris nežinojo ar skalsi gali būti menininko duona, bet negalėjo užgniaužti jame tokio kilnaus

Dukrą Gabrielę, dar visai jaunutę, motina įsodino į

talento. Sunku pasakyti, kas padėjo Stanislovui tapti tikru

audimo stakles ir kantriai mokė leisti šaudyklę, neužkabinant

153

dailininku, bet jis piešė žmonių portretus, gamino gipsines

Dominisia

figūrėles. Pati jauniausia Dominisia, buvo lenkiama prie ūkio

Rožės vaikai, kūrė savas šeimas, gyveno toliau nuo

darbų, žiemomis dūzgindavo ratelį bei imdavo į rankas adatą ir

motinos, nepamiršdami duotų pasižadėjimų tarnauti Lietuvos

tapdavo geriausia brolio Ipolito pagalbininke.

labui. Ipolitas vedė Juliją, Vincentas – Mariją, Gabrielė ištekėjo už

Tvirta valia ir neapsakomu darbštumu Rožei

Juozo Zubricko,

Stanislovas emigravo į Ameriką, palikdamas

Kočiūnienei pavyko įdiegti savo penkiems vaikams darbštumą,

motinos namuose savo gražiausią ir vertingiausią kūrinį – „Vytį“.

pareigingumą, meilę ir ištikimybę šeimai ir savo gimtajai Lietuvai.

Tai simbolizavo, kad Tėvynė yra šventa ir jos negalima nei dalinti,

Dar tėvas buvo pasakojęs jiems, kaip svarbu būti šalies patriotais,

nei išsivežti. Išvykdamas Stanislovas nenujautė, kad visam laikui

ginti ją nuo okupantų ir išlaikyti Lietuvos valstybingumą, kuris taip

pasiliks svetimšaliu Amerikoje.

svarbus kiekvienam žmogui. Vaikai, gimę Rusijos caro

Mylimiausia duktė Dominisia (žmonių vadinta

priespaudoje, giliai į savo širdeles priėmė tėvo žodžius, ir

Damynka) nutekėjo į Vilkininkų kaimą, esantį beveik už trijų

stovėdami prie jo karsto nebyliai pasižadėjo visomis savo

dešimčių kilometrų nuo gimtųjų Barčių, už Antano Vaitulionio.

išgalėmis kovoti už laisvą Lietuvą.

Nesaldus buvo Dominisios gyvenimas. Tyli, darbšti,

Kada Stanislovas iš gipso savo rankomis padarė

nemokanti apginti savęs, jauna moteris sunkiai sutarė su Antano

Lietuvos herbą – „Vytį“, senieji Kočiūnų namai nušvito

brolio Juozapo žmona Stefanija, kilusia iš Čiurlionių šeimos.

džiaugsmu. Herbui buvo paskirta pati garbingiausia vieta šalia

Veržli ir įnoringa Stefanija sugebėdavo puikiai įsiteikti išdidžiai

šventųjų paveikslų ir buvo pasižadėta saugoti jį bei saugoti ir ginti

anytai Viktorijai ir šešurui Petrui, kurių jauniausias sūnus Jonas

Lietuvos valstybingumą. Tai buvo apie 1920-uosius metus.

dirbo raštininku Leipalingio valsčiuje. Kitas sūnus Alfonsas buvo emigravęs į Ameriką ir siųsdavo motinai pinigų bei nematytų Lietuvoje

parėdų.

Sūnus

Boleslovas

žmona

Albina

(Černiauskaite) gyveno Nedzingėje ir garsėjo savo sugebėjimais

154

siūti kostiumus net valsčiaus valdininkams bei sukneles jų

Penkerius metus pradirbęs Argentinoje Antanas grįžo

žmonoms.

pas mylimą žmoną ir sūnų. Greitai šviesus, didelis namas su naujai Likusiems gyventi tėvonijoje broliams Antanui ir

pasodintu sodu papuošė Vilkininkų kaimą. Bet neilgai teko

Juozui buvo nelengva. Petras padalijo savo turėtus dvidešimt

džiaugtis gerėjančiu gyvenimu. Antrasis pasaulinis karas sujaukė

keturis hektarus žemės sūnums ir pasiūlė Juozo šeimai pasilikti

visos Lietuvos žmonių likimus. Užėmus Lietuvą rusams ir ilgam čia įsitvirtinus, skausmai ir

gyventi kartu, o Antanui pasistatyti namus ant naujai gautos, jau savos, žemės ir kuo greičiau išsikraustyti.

naujos netektys užgriuvo šalies patriotus. Neaplenkė ir Rožės

Ilgai svarstė Antanas su Dominisia ir mažuoju

Kočiūnienės. Ipolitą su žmona Julija bei Vincentą su Marija ir

sūneliu Vytautu, kur gauti pinigų statyboms. Banko paskola galėjo

mažomis dukrelėmis Genovaite bei Onute išvežė į Sibirą. Geri

visai pražudyti šeimą, todėl drąsus Antanas, dalyvavęs kare prieš

žmonės įspėjo Rožę, ir ji vietoj duonos kepalo saugiai įvyniojusi

Rusijos carinę priespaudą, nutarė vykti į Argentiną kirsti

Vytį

cukrašvendrių ir taip užsidirbti pinigų naujo namo statybai.

slapstydamasi pasiekė Vilkininkus. Dukros Dominisios šeima

–

svarbiausią

nepriklausomos

Lietuvos

simbolį,

Išvykus vyrui, Dominisios gyvenimas dar labiau apkarto. Sūnelį

spietėsi nesudegusioje per karą troboje kartu su gyvuliais,

Vytautą reikėjo leisti į mokyklą. Juozo ir Stefanijos šeimoje gimė

naminiais paukščiais ir žiemai sukrautu šienu. Gyvenimiškos

Onutė ir didžiulė našta gulė ant gležnų nemylimos marčios pečių.

patirties ir išminties nestokojantis Antanas Vaitulionis puikiai

Negalėdama taikstytis Dominisia su Vytuku grįžo į Barčius pas

suprato uošvę, atrado saugią vietą herbui ir pačiai uošvei.

motiną Rožę, kur arčiau buvo mokykla Vytukui, o ir pati

Vienintelis Antano ir Dominisios sūnus Vytautas dar

Dominisia gerai sutarė su seserimi Gabriele bei kitais namiškiais.

senoje troboje į marčias parsivedė Janiną Večerkauskaitę iš

Ji siuvo Barčių ir aplinkinių kaimų žmonėms. Turėdama meninių

Vainiūnų kaimo ir susilaukė dviejų dukrų Onos ir Julijos (šio

sugebėjimų, gražiausiai išpuošdavo kaimo mergytes Pirmajai

rašinio autorės). Senoje troboje jau buvo nelikę gyvulių, bet vis dar

Komunijai ar Sakramento sutvirtinimui. Dominisios siūtomis

kvepėjo viename gale sukraunamu šienu, kuris kamputyje metų

suknelėmis didžiavosi ne viena nuotaka.

metus buvo neliečiamas iki pat apačios. Netgi mergaitėms buvo draudžiama ten žaisti.

155

Kiek

pagerėjus

gyvenimui,

jaunasis

Vytautas

kurių nugarėlėmis trindavo galvoje išsisėjusius augliukus. Kartu

pasistatė naują namą, į kurį 1954 metais įsikėlė gyventi, nors buvo

melsdavosi prašydamos Dievo malonės.

įrengta dar tik viena pusė. Senasis namas, pokariu glaudęs visa, kas

Praradusi abi močiutes Julija vis dažniau lipdavo ant

gyva dabar tarnavo kaip sandėlis ir kluonas. Čia vis dar buvo

aukšto, paversto jau atitarnavusių daiktų sandėliu. Čia Julija parašė

kraunama šienas ir šiaudai, bet mažųjų mergaičių nuostabai daug

savo pirmąjį eilėraštuką, skirtą mylimai močiutei Dominisiai: ...Dar nebuvo pašalę

metų neliestas kampelis, buvo ištuštinamas iki pat grendymo.

Ir diedukas dar ganė, Kai baisiąją žinią

Atradimas

Parnešė tėvelis...

Čia, besirausdama močiutės siuvinių skiautelėse,

1961 metais piktas vėžys išvedė iš šio pasaulio nė

Julija pamatė iš po spalių kyšantį apsitrynusios rudos drobės

penkiasdešimt devynerių nesulaukusią Dominisią. Po Dominisios

kampą. Truktelėjusi pajuto, kad jame įvyniotas kažkoks sunkus

laidotuvių seną ir ligotą motiną Rožę išsivežė atgal į Barčių kaimą

daiktas. Apimta vaikiško smalsumo, ji atsargiai nužėrė spalius

dar stipri dukra Gabrielė.

dengusį smėlį, praskyrė storą spalių sluoksnį ir nuvyniojusi drobulę

Dvylikametės Julijos širdelę stipriai suspaudė abiejų

apstulbo: koks nepaprastai gražus daiktas!

močiučių netektis.

Kelių centimetrų storio, įdomios formos plokštelėje

Šešerių metukų Julijai, kai išsiskyrė tėvai, ir mama

sidabrinis raitelis su iškeltu kardu rankoje šuoliuoja per raudoną

Janina su vyresniąja dukra Onute išsikraustė gyventi į Kauną,

lauką... „Šventas Jurgis!“ – toptelėjo pirmoji mintis. – „Bet kodėl

močiutė Dominisia buvo ir mama, ir geriausia draugė. Jiedvi kartu

jis ne su durklu? Kodėl nėra po žirgo kojomis ugnialiežuvio

ravėjo daržus, rinko miške uogas, melždavo karves, kvadratiniu

slibino? Kodėl jis nekabo šalia kitų šventųjų paveikslų? Kodėl jis

lizdiniu būdu sodindavo kolūkio laukuose kukurūzus, laistydavo

taip giliai paslėptas?“

po langais augančias piliarožes, siūdavo iš Kauno mamos atvežtai

Apžiūrinėdama radinį Julija dar labiau nustebo kitoje

lėlei rūbelius. Močiutei susirgus, vakarais abi ieškodavo rupūžių,

pusėje pamačiusi gražiai išraitytas ir tarpusavyje sujungtas raides

156

„K S“. Ką jos reiškia? Daugybės klausimų kamuojama Julija

Jau laikas

nupurtė nuo drobulės smėlį, nurinko prikibusius spalius ir nuskubėjo pas dieduką Antaną. „Jis tai jau žinos, kodėl toks gražus

Vytautas Vaitulionis antrą kartą vedė Lietuvos

daiktas pakištas po spaliais ir užžertas smėliu, kai turėtų kabėti ant

partizano Juozo Matulevičiaus (Sapno) seserį Moniką. Švenčių

sienos,“ – mąstė Julija.

proga, kai susirinkdavo artimų žmonių ratelis, pro Vytauto namų

Antanas, pamatęs mergaitės rankose gerai pažįstamą

aklinai uždangstytus langus, skverbdavosi Maironio „Lietuva

drobulę, lyg ir pyktelėjo, kad vietoje knygų skaitymo rausiasi po

brangi“ arba Kudirkos „Tautiškos giesmės“ melodija. Julija greitai

senienas, bet greitai atlėgo. Negi laikys paslaptyje, kodėl dėdei

susidraugavo su pamote Monika, o partizaniškos ir tremtinių

Vincentui nebuvo leista grįžti iš Irkutsko į Lietuvą, kai brolis

dainos stiprino jų bendravimą. Tik, kai Julija užsimindavo tėčiui

Ipolitas su žmona Julija jau senokai gyvena Alytuje, kodėl močiutė

apie Lietuvos herbą, jis tarsi atkartodavo dieduko žodžius:

Rožė po karo nesulaukė jokio laiškelio iš Amerikoje gyvenančio

„Neieškok. Dar ne laikas,“ – ir šelmiškai mirkteldavo muzikanto

sūnaus Stanislovo, kurio darbo gražuolis žirgas – nepriklausomos

akį.

Lietuvos herbas – VYTIS, tapo šeimos relikvija ir šventai saugoma

Julija,

bei slepiama nuo piktos valdžios akies.

baigusi

Leipalingio

vidurinę

mokyklą,

išvažiavo studijuoti į Kauno politechnikos institutą, įgijo odos

Keletą vakarų senelis Antanas pasakojo Lietuvos

gaminių inžinierės-technologės specialybę.

tikrąją istoriją, nutylėtą mokyklose ir vadovėliuose. Kai Julija

Dar studijų metais susipažino su to paties instituto

pasigedo savo radinio, apipinto dieduko pasakojimais, jis liūdnu,

studentu Rimantu Augustausku, kilusiu iš Skaistgirio miestelio

bet ryžtingu balsu tarė: „Dar ne laikas, kad ši relikvija papuoštų

Joniškio rajone. Rimanto senelis taip pat buvo patyręs karčios

kambario sieną“.

tremtinio duonos skonį.

Antanas taip ir iškeliavo iš šio pasaulio, nepasakęs kur vėl

Neabejingi vienas kitam, panašių pažiūrų jaunuoliai

paslėpė Lietuvos herbą.

sukūrė šeimą, augino du vaikus Laimą ir Dalių, kuriems skiepijo lietuvybės svarbą. Julija aktyviai lankėsi Atgimimo renginiuose,

157

drąsiai dainavo partizanų dainas ir visa širdimi džiaugėsi mokėdama jų melodijas bei žodžius. Kartą Julija su šeima lankydamasi tėvų namuose aiktelėjo iš nuostabos. Pačioje garbingiausioje vietoje kabojo dėdės Stanislovo Kočiūno „Vytis“. „Pagaliau atėjo laikas, – vėl šyptelėjo tėtė Vytautas. – Po mano mirties pasiimk į savo namus, nes tu jį, tiek metų slėptą, suradai.“ Julijos nuostabą šalin nuginė tėčio pasitikėjimas jos patriotiškumu ir šeimos tradicijų saugojimu. Dabar Vytis puošia Julijos ir Rimanto Augustauskų namus. Dailininko Algirdo Radvilavičiaus restauruotas, trijų kartų slėptas ir saugotas, sulaukęs

Julija Vaitulionytė-Augustauskienė R u d e n ė,

savo valandos, per devyniasdešimt metų turintis Stanislovo

gimusi 1949 m. Vilkininkų kaime, Lazdijų raj. Studijavo Kauno politechnikos institute, kur įgijo odos gaminių inžinierėstechnologės specialybę. Kūrybinės raiškos asociacijos „Kauno branduma“ ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, dviejų poezijos knygų „Jausmų paletė“ (2011) ir „Kai dienos pelynais kaišytos“ (2013) autorė. Asociacijos „Šviesuva“, Kauno miesto Šilainių bendruomenės centro ir dainų ansamblio „Slaunos su škarpetkutėm“ narė, renginių iniciatorė ir aktyvistė.

Kočiūno „Vytis“, atiteks dukrai Laimai, lietuvybės ir šeimos tradicijų puoselėtojai. Tesaugo ją Viešpats Dievas ir ištikimieji Lietuvos patriotai! P.S. Straipsnio autorė nuoširdžiai atsiprašo už faktų netikslumą, kurie buvo perpasakoti iki autorė atrado paslėptą Lietuvos herbą.

Julija Vaitulionytė –Augustauskienė R u d e n ė

158

Knygos autoriai Nuotraukoje: kūrybinio prisiminimų žanro seminarų, vykusių Kaune „Moters pagalba moteriai“ organizacijoje 2014 m. dalyvės ir šios knygos pasakojimų autorės. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Dalia Karpavičienė, Danutė Smolkovienė, Marija Lebedienė, Liucija Paškevičienė ir seminarų vadovė Vitalija Norvilienė. Antroje eilėje iš kairės stovi: Dana Urbanaitė, Lolita Rimkutė, Eglė Petraitytė-Talalienė, Gema Marija Bagdanavičienė ir Regina Šeflerytė-Bagdanskytė-Palšienė.

Nuotraukoje: kūrybinio prisiminimų žanro seminarų, vykusių 2014 m. spalio mėnesį Kauno savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos senamiesčio padalinyje, dalyvės bibliotekininkės ir šios knygos pasakojimų autorės. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Daiva Nevardauskienė, Vitalija Norvilienė ir Vilija Tumosaitė. Antroje eilėje iš kairės stovi: Daiva Stankevičienė, Gražina Venslovienė, Jūratė Bezumavičienė ir Deimantė Mačiulytė.

159

Nuotraukoje: grupė autorių, kurie dalyvavo seminaruose Kauno savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės skyriuje. Stovi iš kairės: Danutė Reklaitienė, Danė Samušytė, Gražina Kepežinskienė ir mokymų vadovė Vitalija Norvilienė. Sėdi Alma Lenickienė.

Nuotraukoje: kūrybinio prisiminimų žanro seminarų pagal projektą „Vieno daikto istorijos“, vykusių Kauno savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių bibliotekoje, dalyviai ir šios knygos pasakojimų autoriai. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Irena Jacevičienė-Žukauskaitė, Vitalija Norvilienė, Aldona Mankutė-Kursevičienė, Julija Vaitulionytė-Augustauskienė Rudenė, Zenė Sadauskaitė ir Irena Rastauskienė. Antroje eilėje iš kairės stovi: Antanina Birutė Liutvinskienė, Laima Jucevičiūtė-Lupeikienė, Lina Šlekaitienė, Vytautas Šlekaitis, Aldona Andriulaitienė ir Julija Iskevičienė.

160