Artuma 2017 m. kovas / 3

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2017 m. kovas

3

Popiežiaus žinia šių metų gavėnios proga

Žodis yra dovana

L’Osservatore Romano nuotrauka

Gavėnia yra nauja pradžia, kelias, vedantis į tikrą tikslą – Prisikėlimo Velykas, Kristaus pergalę prieš mirtį. Ir visada šis metas kviečia mus atsiversti: krikščionis pašauktas grįžti pas Dievą „visa savo širdimi“ (Jl 2, 12), nesitenkinti vidutinišku gyvenimu, bet puoselėti draugystę su Viešpačiu. Jėzus yra ištikimas draugas, niekada mūsų neapleidžiantis, net kai nusidedame, Jis kantriai laukia mūsų sugrįžtančių pas Jį ir tokiu lūkesčiu parodo norą atleisti.

Gavėnia yra tinkamas metas suintensyvinti dvasios gyvenimą Bažnyčios siūlomomis priemonėmis – pasninku, malda ir išmalda. Visa to pagrindas yra Dievo žodis – šiuo laikotarpiu esame kviečiami uoliau jo klausytis bei jį apmąstyti. Čia ypač norėčiau stabtelėti prie turtuolio ir vargšo Lozoriaus palyginimo (plg. Lk 16, 19–31). <...> Pelenų trečiadienio liturgija kviečia mus išgyventi patirtį, panašią į tą, kurią labai dramatiškai išgyveno turtuolis. Kunigas, berdamas ant galvos pelenus, taria: „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi.“ Ir vargšas, ir turtuolis abu miršta, ir pagrindinė palyginimo dalis rutuliojasi anapus. Abu personažai staiga suvokia, kad „nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime“ (1 Tim 6, 7).

Anapusybė atsiveria ir mūsų žvilgsniui. Joje turtuolis ilgai kalbasi su Abraomu, kurį vadina „tėvu“, taip parodydamas, kad priklauso Dievo tautai. Dėl šios smulkmenos jo gyvenimas atrodo dar prieštaringesnis, nes ligi šiol nieko nebuvo užsiminta apie jo santykį su Dievu. Iš tikrųjų, vietos Dievui jo gyvenime nebuvo, jo vienintelis dievas buvo jis pats.

Tik anapusybės kankynėse turtuolis atpažįsta Lozorių ir norėtų, kad vargšas palengvintų jo kančias duodamas jam atsigerti. Tai, ko jis prašo Lozoriaus, yra panašu į tai, ką turtuolis galėjo padaryti, bet niekada nepadarė. Abraomas jam paaiškina: „Tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik savo nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti.“ Anapusybėje atkuriamas tam tikras teisingumas, ir gyvenimo blogybės atsveriamos gėrybių.

Toliau rutuliojamu palyginimu perteikiama žinia visiems krikščionims. Turtuolis, turintis dar gyvus brolius, prašo Abraomo pasiųsti Lozorių jų įspėti, tačiau Abraomas atsako: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ O atsakydamas į turtuolio prieštarą, priduria: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ Šitaip aikštėn iškyla tikroji turtuolio problema: jo blogybių šaknis yra tai, kad jis neklauso Dievo žodžio; todėl nebemyli Dievo ir negerbia artimo. Dievo žodis yra gyva jėga, gebanti paskatinti žmogaus širdį atsiversti ir iš naujo nukreipti žmogų Dievop. Užverdami širdį kalbančio Dievo dovanai, neišvengiamai užveriame širdį brolio dovanai.

Brangūs broliai ir seserys, gavėnia yra palankus metas atnaujinti susitikimą su Kristumi, gyvu savo žodyje, sakramentuose ir artimame. Viešpats, per keturiasdešimt dykumoje praleistų dienų nugalėjęs gundytojo apgaules, rodo mums kelią, kuriuo turėtume eiti. Šventoji Dvasia skatina mus atlikti tikrą atsivertimo kelionę, kad iš naujo atrastume Dievo žodžio dovaną, būtume apvalyti nuo mus apakinančių nuodėmių ir tarnautume stokojančiuosiuose esančiam Kristui.

Visus tikinčiuosius raginu šį dvasinį atsinaujinimą išreikšti ir dalyvavimu gavėnios renginiuose, kuriuos įvairiose pasaulio dalyse skatina daugybė bažnytinių organizacijų siekdamos, kad plėtotųsi susitikimo vienoje žmonijos šeimoje kultūra.

Melskimės vieni už kitus, kad, būdami Kristaus pergalės dalininkais, mokėtume atverti savo duris silpnam ir vargšui. Tada galėsime pilnatviškai išgyventi ir paliudyti Velykų džiaugsmą.

Popiežius Pranciškus

Laiškas skaitytojams

Mieli Artumos bičiuliai,

Turinys Kronika

Violeta Micevičiūtė Kaip vadiname gimines

4

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Dešimt patarimų, kaip švęsti gavėnią 5 Bažnyčios pulsas

6

Antanas GAILIUS Klajonės po dykumą

8

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Kovos už laisvę linijos

9

Meilės džiaugsmas

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Vestuvės teprimena mums amžinąsias

10

Antanas SAULAITIS SJ Šeimos medis

11

Tomas VILUCKAS Santuoka – „taip“ Dievo malonei

12

Dalia LUKĖNIENĖ Vis nauji iššūkiai ir malonės

14

Saulėlydžio auklė

16

Tikras šeimos pašaukimas yra šventė 17 Jaunimo iššūkis

Zita VASILIAUSKAITĖ Ar esi mano antroji pusė?

18

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ingrida VUOSAITYTĖ kalbina Akvilę ESMANTIENĘ Nevaisingumo gydymas

20

Džiaugsmas po septynerių nevaisingumo metų

22

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Užrašai ant sienos

23

Ramūnas AUŠROTAS Ecce homo – štai žmogus!

25

Paprasto gyvenimo džiaugsmas

27

Akiračiai

Monika VAIČIULIENĖ Mano vienintelis pašaukimas – mylėti 28 Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS Apsisprendimas – geriau mirti!

29

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Tik vienas mikrobas...

30

Reginčios širdys

32

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Sunkūs makaronai

kovo 1-ąją šiemet pradedame gavėnią, kurios, tiesa, šiame numeryje neužmirštame, tačiau vis dėlto daugiausia dėmesio sutelkiame ne į apsimarinimus, o vėl į Meilės džiaugsmą – popiežiaus Pranciškaus posinodinį apaštališkąjį paraginimą Amoris laetitia. Ėmęsi šiais metais įdėmiau į jį įsiskaityti bei įsiklausyti, sausį išgirdome, kad ir netobulos šeimos gali patirti tobulą džiaugsmą, o kardinolas Audrys Juozas Bačkis, pats visa širdimi ir kūnu dalyvavęs Sinode, mums priminė, jog „šeima moko Bažnyčią mylėti“; tuomet vasarį pažvelgėme į akis šeimos iššūkiams... ir išgirdome paties Pranciškaus padrąsinimą, kad „įvairiausios krizės yra šeimos dramatiško grožio dalis“, o įveikta krizė nuostabiausiai „pagerina, nuskaidrina ir subrandina sutuoktinių sąjungos vyną“!

Taigi, apžvelgę šiandienę šeimos realybę – dažnai sunkią ir skaudžią – dabar trečiuoju žingsniu, pagal popiežiaus pasiūlytą eigą, turime atsigręžti į pradžią: į pirmapradį šeimos pašaukimą, į Dievo sumanymą šeimai – į ką gi mus kviečia Tasai, kuris mus sukūrė panašius į save? Mielieji, neiškęsiu jau dabar neišdavęs Jums tų svaiginančių laiško Amoris laetitia minčių: Kad netaptų vien šaltos bei negyvos teorijos gynimu, mūsų mokymą apie santuoką ir šeimą ir toliau turi įkvėpti bei keisti meilės ir švelnumo skelbimo šviesa. Juk krikščioniškosios šeimos slėpinį pilnatviškai įmanoma suprasti tik Tėvo begalinės meilės, mums parodytos Kristuje, kuris dovanojo save iki galo ir gyvena tarp mūsų, šviesoje. <...> Šeima yra Dievo, kuris esti Asmenų bendrystė, paveikslas. Per Jėzaus krikštą Tėvo balsas vadina Jį savo mylimuoju Sūnumi, ir šioje meilėje mums duota pažinti Šventąją Dvasią (plg. Mk 1, 10–11). Jėzus, visa sutaikinęs savyje ir atpirkęs žmogų iš nuodėmės, ne tik sugrąžino santuokai bei šeimai jų pradinį pavidalą, bet ir padarė santuoką savo meilės Bažnyčiai sakramentiniu ženklu. Kristaus suvienytoje žmogiškojoje šeimoje atkurtas Švenčiausiosios Trejybės „paveikslas ir panašumas“ (plg. Pr 1, 26), slėpinys, iš kurio trykšta kiekviena tikra meilė. Iš Kristaus per Bažnyčią santuoka ir šeima gauna Šventosios Dvasios malonę liudyti Dievo meilės Evangeliją. <...> Todėl Bažnyčia, trokšdama visapusiškai suprasti savo slėpinį, žvelgia į krikščioniškąją šeimą, kuri jį autentiškai parodo (AL 59, 71, 67).

Nežinau, ar Jūs girdite tą patį, ką ir aš šiame tekste, bet jeigu man nesivaidena, tai popiežius sako, kad šeima sukurta ir pašaukta būti apčiuopiamu, regimu Vieno Dievo Trejybėje ženklu pasaulyje! O pati Bažnyčia, – jeigu nori susivokti, kas ji, – turi įsižiūrėti į krikščionišką šeimą!

Nei daugiau, nei mažiau (o jeigu kokia Zosė su Zenium tuo suabejos – drįstu priminti, jog katalikai pripažįsta popiežiaus neklaidingumą, ypač kai jis skelbia tokius su vyskupais ir kitais žinovais aptartus dokumentus).

Na, o tuomet man visai nebesunku atsakyti ir tiems, kurie galbūt pasipiktino, pamatę šios Artumos viršelį – vieniems jis gal visai ne gavėniškas, kitiems per banalus, tretiems – pernelyg sakralus... Bet kas gi dar geriau nei ši – turbūt tobula – ikona gali atspindėti tą Dievo sumanymą šeimai?! Nebent pačios šeimos! (Tebūnie tai Artumos kapeliono kunigo Artūro Kazlausko pasiūlyto gavėniško „dekalogo“ vienuolikta užduotis, taip pat ir man.) Dieve, padėk!

Darius Chmieliauskas

33 Viršelyje – Švenčiausioji Trejybė. Andriejus Rubliovas, XV a., Rusija

Artuma 2017 m. kovas

3

Kronika Kalbos skrynelė

Kovo liturginiai skaitiniai

Kaip vadiname gimines

Láigonas, intė, móša, avýnas. Kas tai?! Šie lietuviški žodžiai, nusakantys giminystės ryšius, daugeliui tikriausiai visiškai negirdėti. Šiandien apsieiname su keletu žodžių patiems artimiausiems šeimos nariams apibūdinti. Ir tie patys ne visada būna lietuviški. Girdime sakant: „Lietuva – švogerių kraštas.“ O kalboje įsitvirtinęs švogeris yra svetimybė, atkeliavusi greičiausiai iš vokiečių kalbos. Lietuviai nuo seno žmonos brolį vadino svainiu arba dar senoviškiau – laigonu, o vyro brolį – dieveriu. Žodis svainis vartojamas ir sesers vyrui apibūdinti. Moteriai į sutuoktinio seserį derėtų kreiptis žodžiu moša. O sutuoktinio brolio žmona yra intė arba įprastesnis pavadinimas brolienė.

Tiek mamos, tiek tėvo brolius mes vadiname dėdėmis, o seseris – tetomis.

Tačiau išties dėdė yra tik tėvo brolis.

Mamos brolį reikėtų vadinti avynu, o jo pačią – ava. Ir dar, uošvis ir uošvė yra sutuoktinės tėvai. Žmonos savo vyrų tėvus turėtų vadinti anyta ir šešuru.

Pasak Rūtos Buivydienės, nagrinėjusios senuosius vedybų giminystės pavadinimus, tradicinę lietuvių gyvenimo sanklodą atspindėjusius leksikos sluoksnius šiandien keičia nauja, technologinė, miestietiškoji mąstysena. Bet graudu ne

dėl leksikos nykimo... Nūn su technologine mąstysena daugeliui jau ir pati santuokos sąvoka tampa neaiški, svarstytina, neteiktina, nevartotina. Ką jau čia kalbėti apie vyro ar žmonos gimines, kad darosi nebeaišku, kas yra šeima. Betgi filologiniu žvilgsniu žiūrint, kokie gražūs tie lietuviški vedybų giminystę nusakantys žodžiai.

Vyro motina – anýta; vyro tėvas – ˜ šešuras; vyro brolis – dieveris; vyro sesuo – móša; vyro sesers vyras – mošėnas, sváinis; vyro brolio žmona – jéntė, intė, brólienė. Žmonos tėvas – úošvis; žmonos motina – úošvė; žmonos brolis – láigonas; žmonos sesuo – sváinė; žmonos sesers vyras – sváinis.

Sūnaus žmona – marti; dukters vyras – žéntas. ˜ avýnas; moMotinos brolis – dėdė, tinos brolio žmona – tetà, dėdíenė, avà, mūmà; brolio žmona – maršà; brolio ar sesers sūnus – sūnėnas; brolio ar sesers duktė – dukterėčia; sesers dukra – seserėčia; sesers sūnus – seserėnas.

Tėvui ar motinai marčios ar žento mama – svočià; tėvui ar motinai marčios ar žento tėvas – svõtas; tėvo ar motinos sesers vyras – tetėnas. ˜ Našlio žmona – preikšė.

Violeta Micevičiūtė

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 3 (326) / 2017

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 210778, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1,10 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

parėmė š. m. I pusmečio Artumos prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

4

Artuma 2017 m. kovas

2017 m. mūsų tęstiniam projektui „Šeimos vertybių puoselėjimas mėnraštyje Artuma“ paskyrė 11 tūkst. eurų. Remiamos skilčių „Kronika“, „Meilės džiaugsmas“, „Jaunimo iššūkis“, „Atokvėpio valandai“, „Akiračiai“ publikacijos

1 T Pelenų diena

Jl 2, 12–18; Ps 51; 2 Kor 5, 20 – 6, 2; Mt 6, 1–6. 16–18 2 K Įst 30, 15–20; Ps 1; Lk 9, 22–25 3 P Iz 58, 1–9a; Ps 51; Mt 9, 14–15 4 Š ŠV. KAZIMIERAS, Lietuvos globėjas

Kun 19, 1–2. 17–19a; Ps 15; Fil 3, 8–14;

Jn 15, 9–17 5 S I GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.)

Pr 2, 7–9; 3, 1–7; Ps 51; Rom 5, 12–19;

Mt 4, 1–11

Maldos už lietuvius pasaulyje diena 6 P Kun 19, 1–2. 11–18; Ps 19; Mt 25, 31–46 7 A (Šv. Perpetua ir Felicita, kankinės)

Iz 55, 10–11; Ps 34; Mt 6, 7–15 8 T (Šv. Dievo Jonas, vienuolis)

Jon 3, 1–10; Ps 51; Lk 11, 29–32 9 K (Šv. Bonifacas (Brunonas) Kverfurtietis,

vyskupas, kankinys)

Est C 12. 14–16. 23–25; Ps 138; Mt 7, 7–12 10 P (Šv. Pranciška Romietė, vienuolė)

Ez 18, 21–28; Ps 130; Mt 5, 20–26 11 Š Įst 26, 16–19; Ps 119; Mt 5, 43–48

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena 12 S II GAVĖNIOS SEKMADIENIS (II sav.)

Pr 12, 1–4a; Ps 33; 2 Tim 1, 8b–10; Mt 17, 1–9 13 P Dan 9, 4b–10; Ps 79; Lk 6, 36–38 14 A Iz 1, 10. 16–20; Ps 50; Mt 23, 1–12 15 T Jer 18, 18–20; Ps 31; Mt 20, 17–28 16 K Jer 17, 5–10; Ps 1; Lk 16, 19–31 17 P (Šv. Patrikas, vyskupas)

Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28; Ps 105;

Mt 21, 33–43. 45–46 18 Š (Šv. Kirilas Jeruzalietis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas)

Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103;

Lk 15, 1–3. 11–32 19 S III GAVĖNIOS SEKMADIENIS (III sav.)

Iš 17, 3–7; Ps 95; Rom 5, 1–2. 5–8; Jn 4, 5–42 20 P ŠV. JUOZAPAS, ŠVČ. MERGELĖS

MARIJOS SUŽADĖTINIS

2 Sam 7, 4–5a. 12–14a. 16; Ps 89;

Rom 4, 13. 16–18. 22; Mt 1, 16. 18–21. 24a 21 A Dan 3, 25. 34–43; Ps 25; Mt 18, 21–35 22 T Įst 4, 1. 5–9; Ps 147; Mt 5, 17–19 23 K (Šv. Turibijus Mongrovietis, vyskupas)

Jer 7, 23–28; Ps 95; Lk 11, 14–23 24 P Oz 14, 2–10; Ps 81; Mk 12, 28b–34 25 Š VIEŠPATIES APREIŠKIMAS

ŠVČ. MERGELEI MARIJAI

Iz 7, 10–14; 8, 10; Ps 40; Žyd 10, 4–10;

Lk 1, 26–38 26 S IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (IV sav.)

1 Sam 16, 1b. 6–7. 10–13a; Ps 23;

Ef 5, 8–14; Jn 9, 1–41 27 P Iz 65, 17–21; Ps 30; Jn 4, 43–54 28 A Ez 47, 1–9. 12; Ps 46; Jn 5, 1–16 29 T Iz 49, 8–15; Ps 145; Jn 5, 17–30 30 K Iš 32, 7–14; Ps 106; Jn 5, 31–47 31 P Išm 2, 1a. 12–22; Ps 34;

Jn 7, 1–2. 10. 25–30 Šventojo Tėvo intencija kovui:

evangelizavimo – už persekiojamus krikščionis, kad jie jaustų visos Bažnyčios paramą per maldą ir materialinę pagalbą.

Kronika Liturgijos katechezė

Dešimt patarimų, kaip švęsti gavėnią

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Gavėnia – iškilmingas keturiasdešimties dienų laikas, vedantis į Didžiosios savaitės šventimą. Keturiasdešimt dienų – tai ypatingo Dievo artumo, Jo maloningumo, Jo gailestingumo metas. Dažnai katalikai jį suvokia kaip savo pačių veikimo laiką, o yra būtent priešingai – čia veikia Dievas, o mums reikia tik leisti Dievui veikti, sudaryti Jam sąlygas. Tad leiskite duoti Jums (ir sau, žinoma) dešimt patarimų, kaip švęsti gavėnią vaisingai.

Kokią auką aukosiu per gavėnią?

Auka, kurią pasirenkame, primena Jėzaus auką, kurią Jis paaukojo už mūsų nuodėmes. Prisiminkime tuos kasdieniškiausius dalykus, kurie atitraukia mūsų dėmesį nuo Dievo. Kiek užtrunkame rašinėdami sms, tvarkydami feisbuko paskyras; o gal valgome bet ką ir bet kiek, ir bet kada? Ko galėtume atsisakyti?

2.

Keturiasdešimt dienų ne šokoladui ar feisbukui – gražu, bet kodėl nepadarius ko nors pozityvaus?!

Galėtume paskirti savo brangaus laiko savanorystei ar savo šeimai, ar daugiau melstis, ar labiau gilintis į tikėjimą. O gal aptartume šeimoje, ką iš savo santaupų galėtume paaukoti prasmingai labdarai?

Neturime santaupų? Ar galima būtų sutaupyti ko nors atsisakant, kad galėtume pasidalyti sutaupytais pinigais?

3.

Kas sakė, kad į Mišias reikia eiti tik sekmadienį? Kuo dažniau dalyvauk Mišiose! Tai mūsų išminties ir jėgų šaltinis. Iš jų viskas kyla ir į jas viskas turi sugrįžti.

4.

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas, kitaip išpažintis, yra ypatingas būdas atsitraukti nuo nuodėmės ir susivienyti su Kristumi. Apsispręskime reguliariai išpažinčiai. Matom, kad neužtenka minimumo – vienos išpažinties per metus. Šis sakramentas padeda geriau pažinti save, bet ypač – suprasti neribotą Dievo gailestingumą. Išpažinties ateinama ne per Mišias, bet būtinai prieš! Naudinga dėl jos susitarti ir asmeniškai su kunigu.

5.

6.

Malda yra svarbiausia dienos užduotis. Ir kuo daugiau turime užduočių, tuo daugiau reikia melstis. Maldai padovanotas laikas duoda daugiau laiko!

Tai visi liudija! Nepamirškime Jėzaus pavyzdžio, diagnozės ir recepto: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Maldų įvairovė begalinė. Peržiūrėkime savo maldos formas ir praktiką! Malda nėra įgimta, jos reikia išmokti.

9.

Bendrystė. Kiti žmonės yra didžiausia (sunki!) Dievo dovana. Žmogaus esmė – santykis. Svarbu, kad jis būtų tiesoje. Nuolat turėtume peržiūrėti, kaip bendraujame, kokie santykių tikslai, vis klausti, ar pakankamai dėmesio parodome tiems, kuriuos turime.

Vienas baisiausių prisipažinimų: „Bendrauju tik su tais, kurie man naudingi.“ Niekaip nepamirštu ypač pradžiuginusio skambučio: „Seniai tave girdėjau, pasiilgau, kaip gyveni?!“

10.

Ar turi krikščionišką grupę, kurioje nuolat dalyvauji? Jei nei viena jau egzistuojanti netinka, suburk naują!

7.

„Kai aš kalbu Dievui, tai vadinama malda, o kai Dievas man – šizofrenija.“ Šį kalambūrą sudėstęs smailaliežuvis nežinojo, kad krikščionijoje yra kitaip. Malda – kai aš klausausi Dievo, o kai aš kalbu nesiklausydamas – tik žirniai į sieną. Štai kodėl reikia kasdien bent 10 min skaityti Bibliją.

8.

Abstinenciją iš įpročio vadiname pasninku. Bet yra štai kaip: atgailos dienos yra visi metų penktadieniai ir gavėnios laikas. Susilaikymas (abstinencija) nuo mėsiškų valgių – privaloma visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną mūsų tradiciją, – Kūčių dieną. Šis abstinencijos įstatymas saisto visus nuo 14 metų.

Vido Venslovaičio nuotrauka

1.

Kai per vienas rekolekcijas išdidžiai vardijau konfesarijui maldingus savo darbus, jis man paprasčiausiai pasakė, kad trūksta svarbiausio – Eucharistijos adoracijos. Man patinka lyginti adoraciją su soliariumu. Tas pats efektas.

Tik veikia iš esmės skirtingai!

Pasninkas (Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį bei, Lietuvoje, Kūčių dieną) leidžia per dieną valgyti sočiai tik kartą, o kitus du kartus užkąsti. Šio įstatymo privalu laikytis 18–60 metų žmonėms.

Štai krikščioniškojo gyvenimo stilius. Gavėnia – tinkamiausias būdas jį peržiūrėti ir atnaujinti.

Artuma 2017 m. kovas

5

Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Šventieji ir nusidėjėliai Vasario 2 d., per Kristaus Paaukojimo šventę, kuri jau du dešimtmečius kasmet minima kaip Dievui pašvęstojo gyvenimo diena, Bažnyčia meldėsi už moteris ir vyrus, davusius klusnumo, neturto ir skaistumo įžadus, pasirinkusius įvairias kontempliatyvaus ir apaštališkojo gyvenimo formas. Šia proga Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius arkivysk. José Rodríguezas Carballo Vatikano dienraščiui L’Osservatore Romano duotame interviu pranešė, kad per pastaruosius dvejus metus kasmet po maždaug 2,3 tūkst. vienuolių paliko savo ordinus ir kongregacijas. Vienuolinio gyvenimo atsisako vyrai ir moterys, kurių amžius nuo 30 iki 50 metų. Šiai problemai buvo skirta ir Pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos plenarinė asamblėja. Priimdamas jos dalyvius audiencijoje, popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie vienuolių pasitraukimo problemą, pavartojo žodį „nukraujavimas“. Pasak arkivyskupo Rodríguezo, toks terminas kai kuriose situacijose, deja, taikliai apibūdina dabartinę sudėtingą padėtį, ypač moterų vienuolijose.

Tačiau popiežius stiprino generalinius vienuolijų vyresniuosius ir vyresniąsias: „Dievo veikimo būdas yra kryžius, kurį neši tol, kol Viešpats pasako ‘gana’. Triumfalizmas nesiderina su pašvęstuoju gyvenimu. Taigi, nedėkite vilčių į netikėtą ir ryškų šių institutų sužydėjimą.

Verčiau ieškokite nuolankaus Jėzaus kelio, evangelinio liudijimo kelio.“ Su6

Artuma 2017 m. kovas

L’Osservatore Romano nuotrauka

sitikimo, įvykusio praėjusių metų lapkričio pabaigoje, pokalbį vasario 11 d. atspausdino jėzuitų leidžiamas žurnalas La Civiltà Cattolica.

Nemenko žiniasklaidos susidomėjimo sulaukė žinia, kad vasario 7 d.

Osakos mieste Japonijoje palaimintuoju buvo paskelbtas japonas Takayama Ukonas (1552–1615), priklausęs kilmingų samurajų šeimai. Palaimintojo gyvenime netrūko situacijų, kuriose jis turėjo rinktis: išlaikyti galią ir įtaką, bet prarasti tikėjimą ir moralinį teisumą. Azijos žemyne augant krikščionių skaičiui, šventųjų liudijimas įgauna ir visuotinę reikšmę bei atskleidžia Azijos kultūrų atvirumą Evangelijos žiniai.

Vasario 12 d. sukako metai nuo popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos bei visos Rusios patriarcho Kirilo, didžiausios Ortodoksų Bažnyčios vadovo, susitikimo Kubos sostinėje Havanoje. Tai buvo pirmasis istorijoje šių dviejų Bažnyčių aukščiausių ganytojų susitikimas – vienas reikšmingiausių ekumeninių įvykių Katalikų Bažnyčios gyvenime per kelis praėjusius dešimtmečius. Labai svarbi ir Kuboje pasirašyta bendra deklaracija. Pabrėžtina, kad ji yra ekleziologinė, išreiškianti būtinybę Bažnyčioms labiau suartėti, o ne politinė, kaip šio susitikimo kritikai kartais tvirtina.

Senų nusikaltimų šleifas vis persekioja Bažnyčią. Pasaulio žiniasklaida pranešė, kad Katalikų Bažnyčia Aus-

tralijoje sumokės 276 milijonus Australijos dolerių (apie 200 mln. eurų) pedofilijos aukoms, patyrusioms išnaudojimą nuo 1980 m. Komisija, įsteigta šiems nusikaltimams nagrinėti, veikia nuo 2013 m. ir tiria ne tik religinių organizacijų atstovų nusikaltimus. Ji nustatė, jog 7 proc. Australijos kunigų nuo 1950–2010 metų kaltinami pedofilija, o aukų skaičius siekia nuo 3 iki 4,5 tūkst.

Plataus atgarsio taip pat sulaukė vasarį pasirodžiusi šveicaro Danielio Pitteto, 58 metų vyro, bibliotekininko ir šešių vaikų tėvo, knyga Mon Père, je vous pardonne (Tėve, atleidžiu jums). Šioje knygoje pasakojama apie autoriaus susidūrimą Fribūre su kunigu, vienuoliu kapucinu, pedofilu ir ketverius metus, nuo 1968 iki 1972, trukusį lytinį išnaudojimą, jo paliktas žaizdas ir sunkų pagijimo, atleidimo kelią. Popiežius Pranciškus, sužinojęs Danielio istoriją, padrąsino jį viešai paliudyti ir sutiko knygai parašyti pratarmę, kurioje sakė, kad „jo liudijimas griauna tylos, užgniaužusios skandalus ir kančias, sieną ir apšviečia baisią šešėlio zoną Bažnyčios gyvenime“. Popiežius drąsina, kad tokių zonų Bažnyčioje neliktų. Šie liudijimai „atveria kelią teisingam pataisymui ir susitaikymo malonei, padeda pedofilams suvokti pasibaisėtinas jų veiksmų pasekmes“, – teigė Pranciškus.

Vasario 13–15 d. Vatikane vyko jau aštuonioliktas Kurijos reformos klausimais popiežiui patariančios Kardinolų tarybos susitikimas. Kaip įprasta, beveik visuose posėdžiuose dalyvavo ir popiežius Pranciškus. Po to paskelbtame oficialiame komunikate informuojama, kad be einamųjų klausimų svarstymų, reaguodami į kai kuriuos pastarojo meto įvykius, kardinolai išreiškė visišką pritarimą ir paramą popiežiaus darbams, jo asmeniui ir mokymui. Tokią kardinolų poziciją paskatino tūžminga tradicionalistų sluoksnių reakcija į popiežiaus sprendimus dėl Maltos ordino vadovybės. Kaip taikliai pažymi Vatikano reikalų žinovas Austenas Ivereighas, tokia reakcija tik liudija, kad Pranciškaus pontifikate „pasiekta reali pažanga“.

Tomas VILUCKAS

Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

„Skelbimas palaimintuoju yra ne tik asmens dorybių pripažinimas, bet ypač Dievo darbų per tą asmenį atpažinimas“, – rašė Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas, vasario 15 d. džiugiai pranešdamas, jog popiežius Pranciškus paskyrė arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmių datą – š. m. birželio 25-ąją bei savo pasiuntinį į jas – kardinolą Angelo Amato SDB, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą.

Pranešime LVK kviečia rengtis šiam istoriniam ir dvasiniam įvykiui, iš arkivyskupo Teofiliaus semtis drąsos gyventi Evangelija šiandien, kai tikrovė nuolat išbando ištikimybę tiesai, įsitikinimams ir meilę Bažnyčiai. Gerbdama arkivyskupą Teofilių, pasak pranešimo, Bažnyčia pagerbia ir tuos sovietinio režimo tikėjimo ir sąžinės kankinius, kurių gyvenimo auka nėra plačiai žinoma.

Vaiko kankinystės Kėdainiuose bei kitų prievartos prieš vaikus atvejų sukrėsti geros valios žmonės keliose vyskupijų katedrose ir kitose bažnyčiose rinkosi melstis už vaikus, kad jie nepatirtų smurto. „Turime aiškiai pasakyti: jokie įstatymai patys savaime neapsaugos mūsų nuo smurto. Reikia pasakyti tiesą – vaikas mirė ne todėl, kad įstatymai leido jį mušti iki mirties; jis mirė, nes pirmiausia jo tėvai nemokėjo būti tėvais; nes tie, kurie turėjo teikti pagalbą ir apsaugą, formaliai ir aplaidžiai žiūrėjo į savo pareigas; nes šeimos aplinkoje buvę žmonės, artimieji, kaimynai buvo nuleidę rankas arba akli ir kurti tos šeimos skurdui, pirmiausia – meilės skurdui“, – sakė Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas atkreipė dėmesį, jog gelbėti nuo smurto būtina, tačiau negana sukurti „greitąjį reagavimą“ – reikia konkrečiai palaikyti šeimą. Argi, pasak ganytojo, „mylinti šeima – būtent šeima – nėra pati geriausia aplinka augti kiekvienam vaikui?“.

Vasario 11-ąją, švenčiant Lurdo Mergelės Marijos ir Pasaulinę ligonių dieną, Kaune smagią Šviesos šventę su malda, vaidinimu, giesmių ir kt. programa dovanojo Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės iš visos Lietuvos. Nuo pat įsikūrimo Tikėjimą ir Šviesą Lietuvoje lydintis kardinolas Audrys Juozas Bačkis Kauno arkikatedroje melstis susirinkusiems priminė Bažnyčios misiją tarnauti silpniesiems, o šias bendruomenes pavadino susitikimo ir draugystės vietomis, kur proto negalios paliestieji ir jų draugai mokosi mylėti, tikėti ir džiaugtis. Vėliau šventiniame renginyje arkivyskupijos salėje, be kitų smagių akimirkų, jo dalyviai nuoširdžiai sveikino eminenciją 80-ojo jubiliejaus proga, o gimtadienio torto užteko visiems dviem šimtams dalyvių!

Vilniuje iš arti vargšus laimina šventoji jų užtarėja Motina Teresė – vasario 12 d. Visų Šventųjų parapijos, kurioje tarnauja Motinos Teresės Dievo meilės misionierių seserys, bažnyčioje pašventintos ir nuo šiol gerbiamos jos relikvijos.

Dešimtoji Šv. Valentino diena KITAIP, šiais metais pavadinta „Krisk į meilę“, vasario 14-ąją vėl surengta Kauno „Žalgirio“ arenoje. Nuo kelių šimtų jaunuolių per dešimtmetį šventė išaugo iki keliatūkstantinio renginio, panardinančio į bendrystės džiaugsmo jūrą ir užkalbinančio visiems suprantama meilės kalba. Ja šiemet programoje dalijosi profesionalūs muzikos atlikėjai, ją drąsiai liudijo jauni ir veržlūs šių laikų krikščionys. Ko vertas gyvenimas be meilės, t. Lukas Laniauskas SJ iš Čikagos sakė supratęs tą akimirką, kai pasiryžo paliesti mirštantį raupsuotąjį ir jį palaiminti. „Jėzaus Kristaus meilė yra tai, dėl ko verta gyventi!“ – nedvejodamas skelbė jaunasis krepšininkas Laurynas Jacevičius, o salė plojo jam ir už neseniai sukurtą jauną, gražią šeimą; apie ją, beje, jis taip pat atvirai paliudijo, kad tik santuokinė bendrystė padeda pažinti savąjį silpnumą. „Meilė turi sparnus – ji pakelia ir neša. Visiems linkiu tai patirti. Ir tikė-

jimo kelionėje – taip pat. Arkivyskupas Teofilius Matulionis mylėjo ir tikėjo, ir niekas negalėjo jo įveikti“, – sakė Kauno arkivyskupas, su Lietuvos vyskupais laiminęs žmones arenoje. Šia proga apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana kvietė į tarnaujančią meilę – visuomenėje, kuri išstumia iš savo tarpo labiausiai meilės reikalingus. „Pasitikime Nepriklausomybės šimtmetį priėmę sprendimą būti laisvi žmonės – atsižadėję nuodėmės ir laisvai pasirinkę priklausyti ir gyventi Dievui bei artimui“, – Vasario 16-ąją Vilniaus arkikatedroje linkėjo arkivysk. Grušas. 99-oji Lietuvos valstybės atkūrimo diena paminėta ir Latvijoje, Jelgavos katedroje, kur šv. Mišioms vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Vilniaus knygų mugėje „Bažnyčios kronikos“ fondo dėka Lietuvos katalikiškos leidyklos pirmą kartą prisistatė ir savo darbo vaisiais dalijosi jungtiniame stende „Tiesa, kuri išlaisvina“.

Jungtinį stendą „Reformacijai 500“ mugėje pristatė ir Lietuvos protestantiškos leidyklos.

Valentino diena KITAIP. Erlendo Bartulio nuotrauka

Išlaisvinantis tiesos žodis

Žemaičių vyskupijos 600 m. jubiliejui paminėti išleistas pirmasis bendras Vatikano ir Lietuvos pašto ženklas (dail. Vaclovas Butrimas). Lietuvių išeivijos rūpesčiu Vatikano paštas lietuviška tematika yra išleidęs pašto ženklų 1987 m. minint Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejų.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2017 m. kovas

7

Kronika

Klajonės po dykumą Antanas GAILIUS Nieko labai gero nesitikiu iš šios kadencijos valdžios, bet jeigu ji nors truputį įstengs prašviesinti tamsų ne dešimties, ne šimtų, bet tūkstančių ar net dešimčių tūkstančių Lietuvos vaikų gyvenimo horizontą, turėtume ją palaikyti. Ar ne su tokia mintimi Socialinės apsaugos ir darbo ministro pareigas sutiko eiti buvęs Carito vadovas?

Iš labai katalikiškų sluoksnių girdėjau pasakojimą, kaip viename katalikų susibūrime pradėjus kalbėti apie tai, jog reikėtų kaip nors padaryti, kad Lietuvoje nebeliktų vaikų namų, pašnekovų veiduose pasirodė šypsenos: koks naivumas, juk to fabrikėlio neuždarysi! Pasakykite man kas nors, kaip tokioje aplinkoje jaustis žmogui, kuris save ligi šiol irgi laiko kataliku?

Jeigu žmonės, neva ginantys šeimą, iš tikrųjų baiminasi, kad naujasis įstatymas leis be jokio reikalo atiminėti valdžiai iš jų vaikus, vadinasi, savo pačių renkamą valdžią jie tapatina su sovietiniu ar nacių režimu. O jeigu taip kalba todėl, kad trokšta pasirodyti didesni katalikai už patį popiežių Pranciškų, tai kitiems katalikams juk iš tikrųjų gali kilti klausimas, kodėl jie vis dar katalikai.

Pozityvusis mokslas gal ir galėtų išaiškinti, kodėl taip yra, bet kad taip yra, šių metų pradžioje gavome akivaizdžiai įsitikinti, kai vos ne du mėnesius plūkėmės, niekaip neįstengdami sutarti, ar vaikus užmušti yra tėvų teisė, ar ne, ir ar valstybė čia gali ir privalo kištis savomis, visai ne tėviškomis priemonėmis.

Pirmiausia man prisimena senas sovietinis anekdotas apie sovietų žmogaus paskutinę kalbą prieš kanibalams jį suvalgant. Sužinojęs, kad kanibalų krašte nei kolektyvizacijos, nei elektrifikacijos, nei komunizmo statybos nebuvo, sovietinis žmogus nuoširdžiai klausia, kodėl tada kanibalai taip sužvėrėję.

Kad ir kaip būtų keista, į ginčus dėl to, ar valstybė dėl smurto prieš vaikus gali tėvus įstatymu persekioti, karščiausiai vėlėsi tie žmonės, iš kurių to turėtum lyg ir mažiausiai tikėtis. Dėkui Dievui, jie bent nekalba iškilmingu Bažnyčios vardu, bet juk yra visiems žinomi kaip pabrėžtinai krikščioniškas vertybes ginantys viešieji asmenys. Dėl to mūsų gerokai sekuliarioje, nors tų pačių asmenų vis dar katalikiška laikomoje, visuomenėje randasi be galo keista nedermė.

Juk kaip tik krikščioniškos organizacijos iki šiol kur kas labiau nei valstybė iš tikrųjų rūpinosi tomis bėdomis, kurias taip išryškino bent kelios viena po kitos Lietuvoje įvykusios tragedijos. Visi juk seniai žinome, kokia mūsų neganda yra iš kartos į kartą perduodamas ir bent jau šia prasme iš sovietų tikrai paveldėtas alkoholizmas su visais savo palydovais: negebėjimu tvarkyti savo gyvenimo, netvarkingomis šeimomis ir gausybe apleistų ir kenčiančių vaikų. Tos visos didesnės ar mažesnės pagalbos vietos ir vietelės tyliai mėgino ir kasdien mėgina padėtį švelninti, o valstybė pernelyg dažnai tenkinosi socialinių pašalpų dalijimu. Neseniai vienas gydytojas kone su ašarom viešai kalbėjo, kaip jam būna skaudu tėvų sužalotą ir pagaliau išgydytą vaiką atiduoti tiems patiems tėvams toliau žaloti.

Tokių ir panašių liudijimų šių metų pradžia mums patiekė tiek daug, kad turėjo net liežuvis nebeapsiversti, priešinantis Vaiko teisių apsaugos įstatymo naujajai redakcijai.

8

Artuma 2017 m. kovas

Vido Venslovaičio nuotrauka

Pradėjęs galvoti apie sovietinį paveldą mūsų gyvenime, šiandien jau ir pats pradedi jaustis nesmagiai. Koks ten paveldas, juk tiek metų praėjo. Bet visai neseniai, ne bet kas, o visai rimtas vyras, Europos žmogaus teisių teismo teisėjas Egidijus Kūris, ėmė ir vėl man priminė dar Sąjūdžio laikais atsiradusią mintį, kad Šventojo Rašto pasakojimas apie tai, jog Mozei teko 40 metų vedžioti tautą po dykumą, kol ji galėjo įžengti į Pažadėtąją žemę, galioja, ko gera, ir mums.

Neturiu kito paaiškinimo, iš kur randasi mintis, kad valstybė yra mūsų priešas, nuolatos rengiąs sąmokslus prieš mus, mūsų šeimas ar mūsų įsitikinimus. Turbūt tai vis dėlto paveldas iš sovietinių laikų, kai valstybė iš tikrųjų toks priešas ir buvo. Bet jeigu į valstybę ir šiandien taip žiūrime, tai tiesiog pjauname šaką, ant kurios patys sėdime.

Kronika

Kovos už laisvę linijos Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Dainuojanti Sąjūdžio revoliucija, be daugybės teigiamų padarinių, deja, turėjo ir vieną neigiamą. Dažnam lietuviui romantiška kova už Tėvynės laisvę įtvirtino požiūrį į Lietuvą kaip į motiną, turinčią su teisingumu, jei ne su meile, rūpintis savo vaikais. Metafora graži, bet pavojinga, nes tikrovėje rūpesčio tikimasi ne iš kažkokios transcendentinės Lietuvos, o iš Lietuvos valstybės.

Toks lūkestis yra iš esmės klaidingas, kadangi valstybė yra ne motina, o prievartos mechanizmas. Tikėtis teisingumo iš valstybės yra tas pats, kaip tikėtis teisingumo iš policijos automobilio: ar policijos automobilis (t. y. valstybė) tarnaus teisingumui, priklausys nuo jį vairuojančio policininko (t. y. įtakingų interesų grupių, darančių poveikį įstatymų priėmimui ir įgyvendinimui).

Neturint garantijos, kad politinės galios svertus kontroliuojančios grupės geranoriškai elgsis kitų interesų grupių atžvilgiu, būtina varžyti tiek valdančiuosius, tiek jų instrumentą – valstybę. Varžymo priemonių yra įvairių. Viena jų – teisės viršenybės principas. Jei valstybės mašinerijos sūkius riboja įstatymo raidė, galima tikėtis, kad „motina valstybė“, nors ir nesirūpins savo „vaikais“, bent jau kartais prisidės prie sėkmingo jų bendrabūvio.

Deja, visi valdančiųjų ir valstybės varžymo būdai praranda savo efektyvumą be kritiškos opozicijos, turinčios šaknis gyvybingoje pilietinėje visuomenėje. Ko verta įstatymo viršenybė, jei niekas nestebi, kokie įstatymai priimami, ir neskelbia aliarmo, matydami galimas įstatymų landas, leidžiančias valdantiesiems piktnaudžiauti valstybės prievartos aparato teikiamomis galimybėmis?

Kaip tik dėl to reikia nulenkti galvą prieš nevyriausybines organizacijas, tragiškų įvykių ir iš jų kylančios moralinės panikos akivaizdoje kovojusias prieš neleistinai abstrakčius ir neaiškius smurto apibrėžimus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Tokie apibrėžimai, kokius buvo suformulavę Seimo nariai Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas, nebūtų prisidėję prie jau veikiančių ir – pasak Konstitucinio Teismo teisėjų – fizines bausmes bei kitų formų smurtą draudžiančių įstatymų įgyvendinimo, bet atvertų kelią valstybės savivalei prieš padorias šeimas. Žinoma, jau galiojančios teisės normos nedraudžia siekti dar aiškesnio, smulkesnio reguliavimo. Tačiau ypač jautrioje vaikų ir tėvų santykius reguliuojančioje srityje tai turi būti daroma labai atsakingai. Todėl verta pasidžiaugti, kad pirminiai Šakalienės-Majausko siūlymai buvo iš esmės patobulinti.

Po intensyvių diskusijų vasario 14-ąją Seimo priimtos sąvokos aiškiai apibrėžia keturias smurto formas: fizinį, psichologinį, seksualinį ir nepriežiūrą. Fizinės bausmės dabar aiškiai apibrėžtos ir uždraustos. Seksualinio smurto apibrėžimas atsietas nuo žalos įrodinėjimo, o tai užtikrins reikšmingai didesnę vaikų apsaugą, negu pirminis projektas buvo numatęs.

Pavyzdžiui, pirminiame psichologinio smurto apibrėžime numatytas labai abstraktus vaiko „individualumo nepripažinimas“ konkretizuotas į „teisės į individualumą pažeidinėjimą“; tai yra gerokai aiškesnė formuluotė, nes teisės pažeidimas galimas tik tada, kai ta teisė yra įtvirtinta galiojančiame įstatymo lygmens teisės akte, nustatančiame ir teisės ribas.

Nepriežiūros apibrėžime įvardyti visi būtini vaiko poreikiai, tačiau ši sąvoka nebeapima, pvz., mados padiktuotų vaiko poreikių netenkinimo. Be to, būtinų poreikių netenkinimas turi būti nuolatinis ir keliantis žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai. Taigi laisvės pavojingoms interpretacijoms Seimo priimtoje apibrėžimų versijoje liko daug mažiau.

Patobulintų smurto apibrėžimų trumpa apžvalga rodo, kokį naudingą darbą atliko NVO, nepabūgusios moralinės panikos akivaizdoje užtikrinti šio svarbaus teisinio dokumento kokybę.

Beje, visai nesvarbu, ar pirminių smurto apibrėžimų autoriai turėjo blogų ketinimų šeimų atžvilgiu. Net jei jų ketinimai puikiausi, netikslūs apibrėžimai būtų atvėrę landą ateityje galios svertus turėsiantiems politikams ir biurokratams. Kadangi niekada negalime būti ramūs dėl ateities valdančiųjų „kokybės“ (juo labiau – dėl kiekvieno vaiko teisių apsaugos pareigūno kompetencijų ir intencijų), teisinių landų užkamšymas, kurį atliko smurto sąvoką patikslinusios NVO, yra paslauga mūsų demokratijai.

Nesinori kurti konspiracijos teorijų apie aršią kritiką šių NVO adresu, pasigirstančią net iš pavienių katalikų intelektualų. Paaiškinkime ją tiesiog romantišku, bet tikrovės neatitinkančiu požiūriu į valstybę. Tačiau atsiminkime, jog kovõs už laisvę linijos driekiasi ne vien Avdijivkoje, bet ir kiekvieno teisės akto svarstyme ministerijų darbo grupėse, Seimo komitetuose ir plenariniuose posėdžiuose.

Artuma 2017 m. kovas

9

Meilės džiaugsmas Biblija apie šeimos pašaukimą

Vestuvės teprimena mums amžinąsias Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Pašaukimas yra Dievo duota misija konkrečiam žmogui, kad per jį ar / ir ją Dievas atliktų savo darbus. Pašaukimo atpažinimas ir gyvenimas pagal jį paprastai yra žmogaus gyvenimo „sėkmės formulė“. Adomas su Ieva jau pirmuose Biblijos puslapiuose gauna savo „laimės kodą“: pačiu sukūrimo aktu jie abu tampa paties Kūrėjo atspindžiais vienas kitam ir kitiems kūriniams (žr. Pr 1, 27). Taigi iš šio pirminio ir svarbiausio žmogaus pašaukimo kyla ir šeimos pašaukimas – atspindėti Dievo – Švenčiausiosios Trejybės – gyvenimą. „Jei krikščioniškame gyvenime kas nors yra „privaloma“, tai dėl to, kad tai yra ir Švenčiausiosios Trejybės gyvenime“, – teigia George’as T. Montague (The living thought of st. Paul, 1966, p. 99,). Jis sako, kad šv. Paulius, bardamas tikinčiuosius, ne moralizuoja, bet teologizuoja, t. y. aiškina, koks yra Dievas, kad krikščionys matytų, į ką turi „lygiuotis“.

Tad koks gi yra Dievas? Senasis Testamentas dar nežino, kad Jis yra Trejybė, bet jo žmonės patiria Dievą kaip pavydų – mat Jis sudarė Sandorą, tai yra sutartį su savo tauta ir žiūri į ją kaip į santuokos įsipareigojimą.

Jei tauta ima garbinti kitus dievus, Jis kenčia tarsi išduotas vyras (žr. Oz 2, 16–18). Dievas it sutuoktinis, mylintis ištikima meile. Jo meilė tokia stipri, kad pajėgia vis iš naujo atleisti. Būtent todėl Bažnyčia nemato galimybės skyryboms: Dievas jų nepraktikuoja. Šeima susijusi ir su intymumu, o intymių įvaizdžių Dievo meilei nusakyti Biblijoje apstu. Jeremijas sako, kad Dievas taip priglaudęs žmones prie savęs, kaip „juosmens aprišalas priglūsta žmogui prie strėnų“ (žr. Jer 13, 11).

Vis dėlto intymiausi Dievo meilės, artumo įvaizdžiai priklauso Naujajam Testamentui: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5), „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4), „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26). Apaštalas Paulius Bažnyčią, t. y. mus, vadina mistiniu Kristaus Kūnu – mes esame jo nariai, organai. Esame organinėje vienybėje su Dievu. Gi Platono sekėjai, o ir korintiečiai, dar netapę krikščionimis, nevertino kūno ir nesiejo su juo jokios moralinės atsakomybės, mat, jų supratimu, siela tik ir laukė, kaip nusikratyti kūnu. Paulius, priešingai, ypač iškelia svarbų santuokoje žmogaus kūną: „Kūnas skirtas <...> Viešpačiui, o Viešpats – kūnui“ (1 Kor 6, 13). Apaštalas moko, kad kaip „du taps vienu kūnu“, taip nutinka ir tam, „kas susijungia 10

Artuma 2017 m. kovas

su Viešpačiu“: „jis tampa viena dvasia su juo“ (6, 17). Žmogaus kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė ir mes „nebepriklausome patys sau“ (6, 19). Štai tokį santuokinio lygio intymumą su Dievu kiekvienas krikščionis išgyvena, jei tik yra gyvas krikščionis. Tad krikščionys, santuokoje tapę „vienu kūnu“, turi atspindėti šį didį Kristaus ir Bažnyčios slėpinį (žr. Ef 5, 32–33). Du kūnai – Šventosios Dvasios šventovės, tapę viena, santuokoje tampa tikra katedra, kurioje šlovinamas Dievas (1 Kor 6, 20; Rom 12, 1). Tuomet suprantama, kodėl šeima vadinama namų Bažnyčia.

Nereikia pamiršti, kad Dievas yra ne tik save dovanojanti meilė. Jis ir Karalius, Visatos Viešpats. Pradžioje Jis pasidalija ir savo viešpatyste su žmogumi, paskirdamas vyrą ir moterį būti kūrinijos Karaliumi ir Karaliene (žr. Pr 1, 28). Gaila, kad dėl nuopuolio mums nelabai sekasi viešpatauti; užtat laimė, kad Dievas nelinkęs savo dovanų atsiimti!

Kas dar? Dievas yra Tėvas, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 15). Todėl Jis ir pašaukė žmones tėvystei ir motinystei. Be vaikų bet kuri karalystė būtų liūdna. Biblija vaikus visada mato kaip brangią Dievo dovaną. Jei imame matyti kitaip, klystame.

Taigi šeimos pašaukimas yra atspindėti žemėje Dievą ir Jo gyvenimą: Jo meilę ir intymumą, Jo švelnumą ir šventumą, Jo ištikimybę ir pasiaukojimą, Jo kūrybą, tėvystę ir Karalystę, kuri yra džiaugsmas Šventojoje Dvasioje (žr. Rom 14, 17).

Išties nuostabus ir garbingas pašaukimas.

Kai atsidursime Danguje, žmonės „nei ves, nei tekės“ (Mk 12, 25), nes būsime pasiekę tobulą vienybę su Viešpačiu ir vienas su kitu, sudarydami „tobulą žmogų Kristų“.

O kol kas – kiekvienos vestuvės teprimena mums amžinąsias.

Meilės džiaugsmas

Šeimos medis Antanas SAULAITIS SJ Ketvirtąjį jau galima atspėti – tarnystė. Tarnystė – tai nebūtinai atskiras užsiėmimas, bet ir eilinis gyvenimas šeimoje, visuomenėje, mokslas, darbas, laisvalaikis, pažymėtas dėmesiu ir pagarba kitiems.

Ar dirbama pašte, troleibuse, mokykloje, statybose, ar sėdima namie su savais ar vaikų (esamais ar buvusiais) angeliukais, visur taiką ir santarvę ugdo kantri, maloninga ir sąmojinga meilė, ištiesianti ranką ir parodanti širdį ypač silpnesniems, pažeidžiamiems.

Tapęs Panevėžio evangelikų liuteronų parapijos kunigu, rūpinosi pakalbinti dėl priklausomybės nuo alkoholio parapijos tarybos narį, kenkiantį sau, savo šeimai ir bažnytinėms pareigoms. Pokalbį paįvairino raudonuoju vynu. Jiedviem besikalbant, žmogus savo stiklinėje pradėjo regėti siaubingą pliką akį.

Kai praėjus 20 metų po senelio mirties gimė anūkas, jis gavo pamokėlę – nors ir kokią negalią ar ribotumų žmogus turėtų, tai nebūtinai yra svarbiausias jo bruožas, bet tik gyvenimo dalis.

Tik obelis ir šulinys išliko trobelės, kur gyveno tėtės mama, vietoje Meškuičių parapijos Jauniūnų kaime. Atmintiniausia, kad senelė kas trečiadienį melsdavo Šventosios Dvasios savo sūnui ir jo šeimai, o sovietmečiu suburdavo kaimelį į gegužines ar kitas pamaldėles su vaikais.

Iš keturių senelių pažinojome tik vieną, lydėjusią mus per karą ir negailėjusią mums vakarais pasakų. Tose mūsų protėvių šeimose visi buvo normalūs, nei vieno nebuvo savotiško, neskaitant išsiblaškiusio Petrapilio profesoriaus, Arktikoje žuvusio jūreivio, Pietų Amerikoje klaidžiojusio dėdės, gabios ir labai drovios tetos ar dar kelių. Žinoti ir ištirti savo kilmę ragina popiežius Pranciškus. Žinoti, iš kur atėjome, yra pirmasis žingsnis. Krokuvoje (ir kitomis progomis) popiežius ragino jaunimą kalbėtis su seneliais, nebeturinčius senelių – su vyresnio amžiaus žmonėmis. Kilmė gali būti geografinė, kultūrinė, religinė (ir Bažnyčia nuolat mena Šventraštį, šventuosius, savo istoriją).

Pažindami savo šaknis, atsiliepiame dėkodami. Dėkojame ne tik už pamaldžią močiutę, bet ir už kiekvieną pamokėlę, gerą ar blogą pavyzdį, drąsą bei ištvermę varguose, dosnumą kitiems. Dėkingumas žymi krikščionis (Eucharistiją švęsti reiškia džiaugsmingai dėkoti arba dėkingai šlovinti). Tai antrasis laiptas.

Trečiąjį žingsnį galima vadinti „susiimti“ arba išdrįsti.

Dėkingai bręsdami iš šeimos ir tikėjimo kamieno skverbiamės į pasaulį su savo dovanomis, svajonėmis, galimybėmis, patirtimi. Taip auga ryžtas, ištvermė, gyvenimiškas tikėjimas (išmintis).

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Prieš daugiau kaip 150 metų Jurbarko muitininko keturiolikmetis sūnus ir draugai žaidė „indėnus“ su lankais ir strėlėmis, – taip būsimasis mūsų senelis prarado akį. Mokslo metų pradžioje jis pirko sąsiuvinį, tačiau neužteko kapeikų. Pardavėjui pareikalavus užstato, pirkėjas ant prekystalio padėjo stiklinę savo akį. Krautuvininkas klykdamas išvarė jaunuolį su sąsiuviniu ir akimi.

95 nuošimčiai žmonijos gyvena kelių kartų šeimynomis ar sodyboje – jiems lengviau ten pat su senoliais kalbėtis, klausinėti apie jų gyvenimo patirtį ir išmintį, negu kitiems, kur tik tėvai ir vaikai, o dėdės, tetos, seneliai kitur. Labai vertingas užsiėmimas mokykloje ar namie – sudaryti šeimos medį, kaip Bažnyčia nuo viduramžių vaizduoja Jėzaus kilmę Jesės medžiu. Kai kurie gali pasekti savo protėvius net kelis šimtmečius, o kiekvienas – pažinti savo tėviškės apylinkę, papročius, istoriją, žmonių savybes ir vertybes. Tvirtomis šaknimis medis panašus į uolą namui statyti.

Artuma 2017 m. kovas

11

Meilės džiaugsmas

Santuoka – TAIP Dievo malonei

Marijos Stanulytės nuotraukos

Tomas VILUCKAS Jėzaus Kristaus malonės pagalba ir Šventosios Dvasios vedimu pasitikintis žmogus gali sukurti tokius tarpasmeninius santykius, kurie būtini tikrai santuokai. Tik per Jėzų Kristų žmonės gali būti visiškai empatiški, supratingi, gyventi atleidimo dvasia, nestokoti dėmesingos meilės, kurios santuokinis pašaukimas reikalauja.

Nenoriu pasakyti, kad to neįmanoma įgyvendinti vien žmogiškomis pastangomis, tačiau be Dievo malonės, Jo pagalbos šitai pasiekti yra daug sunkiau. Tad krikščioniškos santuokos pilnatvė yra įmanoma, kai vyras ir žmona – gyvai tikintys krikščionys.

Dažnai girdime sakant: „Mes pripažįstame, kad Jėzus buvo garbingas žmogus, kad Jo mokymas yra labai pagirtinas, ypatingas, bet kodėl reikia kvaršinti sau galvą klausimais apie Jėzaus dieviškumą, Jo prisikėlimą, Šventosios Dvasios veikimą, Bažnyčios reikalingumą ir pan?“ Atsakymas į šį klausimą yra gan paprastas: niekas negali gyventi pagal Jėzaus mokymą be Jo pagalbos. Jei Jėzus buvo tik didis ir geras žmogus, net jei Jis didingiausias ir geriausias iš visų žmonių, tuomet Jis yra mums tik puikus pavyzdys. Tačiau Jo mokymu įmanoma gyventi tik tada, jei tikime, kad Kristus gyvas savo Bažnyčioje ir padeda mums įgyvendinti savo žodžius.

Kristaus mokymas reikalauja Jo paties buvimo čia ir dabar, ženkliškai, apčiuopiamai. Kitaip tiesiog neįmanoma, nes tuomet Jo žodžiai liktų kažkoks nepasiekiamas idealas. Todėl tik krikščionys gali gyventi krikščioniškos santuokos, kurią ženklina Santuokos sakramentas, malone. Šioje perspektyvoje vertėtų pasakyti, kad pasirengimo Santuokos sakramentui kursai patys savaime negali įžiebti tikėjimo. Žinoma, išimčių pasitaiko, bet ikisantuokinis pasirengimas yra skirtas padėti sužadėtiniams atsiverti ir išgyventi tai, ką Kristus per savo Bažnyčią trokšta jiems dovanoti.

Nors gyvename sekuliarioje visuomenėje, tradicija tuoktis bažnyčioje kažkodėl nenyksta. Deja, atrodo, jog svarbiausias motyvas tuoktis joje dažnai būna tik apeigų iškilmingumas ir šventovės grožis. Ko gero, dauguma besituokiančiųjų būtent šiuos bruožus nurodytų kaip esminius, bažnytinę santuoką skiriančius nuo civilinės. Tuomet pats Santuokos sakramentas tampa visiškai antraeilis. Kita vertus, šiandien daugybė jaunuolių gyvena nesusituokę, teisindamiesi, neva „antspaudas nieko nekeičia!“.

Tad vis dėlto – ką keičia Santuokos sakramentas?

Atkūrimas to, kas buvo „nuo pradžių“ Prisiminkime Jėzaus pokalbį su fariziejais ir mokiniais apie santuokos kilnumą (Mt 19, 3–11). Nors šio pokalbio kontekstas yra skyrybų teisėtumas, jame randame ir svarbiausias krikščioniškos santuokos sampratos gaires.

Atsakydamas į suktus fariziejų klausimus, Jėzus grįžta į pradžią, prie kūrimo ištakų. Pirmiausia Jis primena, kad Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, vyrą ir moterį. Sukūrimo istorijoje jiedu sukurti tik vienas kitam, o jų sąjunga tobula ir neišardoma. Nuo tuomet ši pirmųjų tėvų pora būsimosioms kartoms yra simbolis ir pavyzdys. Galėtume tarti, kad kiekviena susituokusi pora yra savotiška Adomo ir Ievos sąjungos kopija.

Tačiau Jėzus prabyla ir apie griaunančią galią – širdžių kietumą (Mt 19, 8), nuodėmę, kuri įsiveržia į žmonių santykius. Todėl niekada nevalia pamiršti, kad nuodėmės drama trukdo patirti santuokos pilnatvę, kad krikščioniška santuoka yra to, kas buvo „nuo pradžių“, atkūrimas. Žinoma, Santuokos sakramentas nėra bandymas paneigti žmogiškosios prigimties trapumą. Tai Dievo kvietimasis, kad gydanti Jo malonė veiktų ten, kur žmogiškosios pastangos būna bejėgės, nevaisingos ir paveiktos griaunamojo nuodėmės pobūdžio.

Vėliau Jėzus aiškiai sako mokiniams, kad ne visi žmonės gali priimti Jo mokymą apie santuoką, bet tik tie, kuriems tai duota (Mt 19, 11). Kitaip tariant, tik Jo mokiniai gali priimti krikščioniškos santuokos etiką. Tik 12

Artuma 2017 m. kovas

Meilės džiaugsmas

„Tepadeda man Dievas“

tuokos sakramentas teikia pagalbą, kad šios meilės lavybos, šis sudievinimo būdas būtų kuo vaisingesnis.

Šia prasme derėtų įsimąstyti ir į Santuokos sakramento priesaikos turinį. Nors esame įpratę prie jos tei- Laisvė ir meilė sinės traktuotės (ji pabrėžia besituokiančiųjų laisvą vaSantuokos sakramentas Bažnyčios istorijoje patyrė lią), tačiau negalime supaprastinti priesaikos, o sykiu ir ilgą raidą. Po Vatikano II Susirinkimo pabrėžiama, kad paties sakramento iki teisiškai galiojančio akto. Žinoma, juo sužadėtiniai įsipareigoja vienas kitam, tačiau tarda- jo pagrindas yra dviejų laisvų asmenų sutikimas Dievo mi formulę „Tepadeda man Dievas“ jie šiai priesaikai akivaizdoje patikėti savo gyvenimą vienas kitam. Todėl šiuolaikinėje teologijoje šis sakramentas yra pavadinasuteikia išskirtinį atspalvį.

Savo esme abi santuokinės priesaikos – bažnytinė ir mas ir „laisvos valios sakramentu“. Išskirtinį laisvės vaidcivilinė – turi kažką bendra, nes apeliuoja į pirmapradį menį priimant Santuokos sakramentą pabrėžia ir tai, kad, pavyzdžiui, viena iš sąlygų vyro ir moters sąjungos tikslą draupaskelbti santuoką negaliojančia ge kurti gyvenimą, tačiau dieviškoyra kurio nors besituokiančiųjų jo matmens paminėjimas verčia įsilaisvės pažeidimas. žiūrėti į platesnius akiračius. Kviesti Tokia Bažnyčios pozicija reDievą į pagalbą reiškia ne vien inmiasi įsitikinimu, kad pats Dievas tenciją prisiminti Jį tam tikrose gyyra laisvės šaltinis, kad laisvė – venimo situacijose bei aplinkybėse, vienas iš žmogaus panašumo į bet ir tikėjimą, kad Jis veikliai daDievą bruožų, tad ir joks žmolyvaus savo malone naujos šeimos gus, kad ir kas jis būtų (nors pats gyvenime. artimiausias), neturi teisės daTodėl sutuoktiniai taria „taip“ ne ryti poveikio besituokiančiųjų tik vienas kitam, bet ir Dievui. Vykssprendimui. Šią pagarbą valios ta tam tikras sandoros, kuri buvo laisvei pabrėžia ir Bažnyčios tiįsteigta per Krikštą, atnaujinimas. kėjimas, kad Santuokos sakraŠis atnaujinimas plėtojasi jau ne mentą sutuoktiniai teikia vienas vien tarp konkretaus asmens ir Diekitam, pareikšdami savo sutikivo, bet įtraukia ir dar vieną asmenį. mą Bažnyčios atstovo akivaizdoApaštalas Jonas teigia, kad Dievas je. Kunigas santuoką tik laimina, pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 10), Santuokos ir sakramentinė malonė veikia todėl dviejų vienas kitą mylinčių sutuoktiniuose tiek, kiek jie atžmonių pasiryžimas keliauti drausakramentas teikia siveria jos poveikiui mylėdami ge gyvenimo keliu yra atsakymas į pagalbą, kad šios vienas kitą. O meilė skleidžiasi šią Dievo meilę. laisvėje.

Kiekvienas pakrikštytasis gauna meilės lavybos, šis dieviškos meilės (agapės) dovaną. sudievinimo būdas Žinome, kad bet kokios meilės versApmąstant Santuokos sakramė – Dievas (1 Jn 4, 7), kuris yra pa- būtų kuo vaisingesnis. mentą, laisvės ir meilės ryšys yra ti Meilė. Ne veltui Biblijos komenkertinis. Per laisvę atsiskleidžia tatorius A. E. Brooke’as yra pasakęs: tikrasis meilės veidas, nuolatos „Žmogaus meilė yra tam tikras Dievo esmės atspindys.“ teigiantis kito asmens pirmumą. Dievo negalime Kuo arčiau Dievo esame, tuo labiau mylime. Kas pasimatyti, nes Jis yra Dvasia, bet galime matyti Jo lieka meilėje, tas pasilieka Dieve (1 Jn 4, 16). Dievas yra veikimą. Mes nematome vėjo, tačiau patiriame, ką meilė, todėl tik mylint įmanoma būti tokiam, kaip Diejis padaro. Mes nematome elektros, bet jaučiame vas, ir būti tuo, kas esi iš tikrųjų. Tik pažindami Dievą jos poveikį. Dievo poveikis yra meilė. Dievas atpamokomės mylėti, ir tik tas, kuris myli, gali pažinti Dievą žįstamas per Jo poveikį žmogui. Geriausias Dievo (1 Jn 4, 7). Meilė kyla iš Dievo ir veda pas Dievą. egzistavimo įrodymas – ne intelektinės spekuliaŠv. Klemensas Aleksandrietis yra parašęs įspūdingus cijos, bet meilės kupinas gyvenimas. Būtent toks žodžius, kad tikras krikščionis „pratinasi tapti Dievu“. yra krikščionių, sujungtų Santuokos sakramentu, Vedybinis gyvenimas yra šios pratybos, meilės-agapės pašaukimas. Būtent tai ir yra sakramentinės Dievo įgyvendinimas. Deja, dažnai santuoka sutapatinama su erotine, aistringa meile, jausmais, bet krikščioniškoje malonės veikimas žmoguje. perspektyvoje meilė-agapė yra santuokos esmė, o SanArtuma 2017 m. kovas

13

Meilės džiaugsmas

Vis nauji iššūkiai ir malonės

Nuotraukos iš asmeninio albumo

reikia dėti išrikiuotus vienas prie kito kaip kariuomenėje, o kitam patinka atrinkti išplautas šakutes iš skirtingų vietų. Ilgą gyvenimo kelią nuėjome atskirai, ir nieko nuostabaus, kad dar dabar kai kurie dalykai kaip nuospaudos iškyla į paviršių vos tik užlipus ant jų netikėtai ir netyčia. Vienas kito pažinimas yra viso gyvenimo procesas, ir mes diena po dienos to mokomės.

Ilgainiui susivokėme, kad esame ne priešingų komandų žaidėjai, vis bandantys laimėti savo naudai, bet tos pačios komandos nariai! Kad konfliktuose mažiau laiko skirdami kaltųjų paieškai, tikėtina, greičiau rasime sprendimą.

Santuoka – tai pašaukimas. Ji neįvyksta tik susituokus. Ją išgyvename diena po dienos, metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio.

Santuokoje pereiname daug sudėtingų ir skirtingų gebėjimų reikalaujančių etapų. Visi šie periodai iki tol nepatirti, nežinomi, neišgyventi. Apie įvairius santuokos etapus ir jų keliamus iššūkius kalbamės su sutuoktiniais Aiste ir Dariumi.

– Pirmasis žingsnis, žinoma, įvyksta tik susituokus, dar nesusilaukus vaikų. Kokie iššūkiai jūsų laukė šiuo pirmuoju laikotarpiu?

Darius: Susituokėme po pustrečių metų draugystės, būdami ganėtinai jauni. Žvelgdami atgal pirmuosius santuokos metus prisimename kaip nuolatinį „šlifavimosi“ metą – bandymą išsiaiškinti ribas, išsaugoti laiką, skirtą savo pomėgiams, kurie buvo įprasti iki santuokos, apsibrėžti šeimos taisykles. Kasdienybės rutinoje vylėmės, kad aiškiai įvardytos taisyklės padės išspręsti smulkius buityje pasitaikančius nesusipratimus, tad labai išsamiai surašėme, kuris klos lovą ryte, o kuris vakare, kas plaus indus, laistys kaktusus ir kokio dydžio baudos į šeimos biudžetą laukia pažeidus bent vieną punktą. Be abejo, visą sąrašą įgyvendinti buvo neįmanoma, ir vietoj norėtos harmonijos naujai susikūrusioje šeimoje kildavo vis dažnesnių konfliktų.

Aistė: Dabar atrodo, jog mes labai daug laiko iššvaistėme kovodami už savo poreikius ir baimindamiesi, kad kitas gali užlipti ant galvos. Kita vertus, buvome patikėję iliuzija, kad jei žmonės vienas kitą myli, tai kuriant santykius, viskas jiems turi sektis savaime.

– Ką reiškia pažinti kitą kitokį?

Aistė: Tai pirmiausia pripažinti, kad kitas yra kitoks ir leisti jam tokiam egzistuoti. Mus supanti aplinka iki mums susitinkant buvo skirtinga, kitokia, savita. Skirtingos šeimos, santykiai su tėvais, sesėmis, broliais, kitais žmonėmis mus abu formavo ir mums darė įtaką. Vien įpročių srityje leisti kitam būti savimi yra nemenkas iššūkis. Vienam iš mūsų atrodo, kad įrankius į indaplovę 14

Artuma 2017 m. kovas

– Ką išmokote šiuo etapu?

Darius: Man vis dar nelengva priimti Aistės savitumą, kitoniškumą, įpročius, kurie man nebūdingi ir joje kartais erzina. Bet tuomet prisimenu, kad santykių pradžioje tos savybės nebuvo kliūtis pamilti. Arba pagalvoju, kad ir pats turiu savybių, kurias man pakeisti savyje labai sunku net atkakliai bandant.

– O paskui atsirado vaikai. Tai visai naujas etapas, reikalaujantis iš mamos visų jėgų ir dėmesio. Kokių savybių pareikalavo šis metas iš jūsų abiejų? Kas šiame laikotarpyje buvo visai nauja, nepatirta? Ko net neįsivaizdavote?

Aistė: Dukros gimimas atnešė daug pokyčių, nors tikėjausi, kad gyvenimas eis sena vaga. Aš ir toliau tęsiau mokslus, grįžusi iš ligoninės keliavau į atsiskaitymus universitete, daug laiko skirdavome susitikimams su draugais ir vis mažiau – vienas kitam. Pamažu vis daugiau pokalbių sukdavosi apie mažylę, atliepimą į jos poreikius, o laisvu metu panirdavome į savo pomėgius. Nors gimdymui ir tėvystei ruošėmės kursuose, viską išbandyti praktikoje buvo nedrąsu. Vis kirbėdavo abejonė: ar geri tėvai esame? Daug eksperimentavome, mokėme dukrą

Meilės džiaugsmas

nardyti; be to, mus buvo apėmęs ir pirmo vaiko sindromas, kai viskas, ką vaikutis naujo išmoksta, atrodo taip stebuklinga ir viską norisi įamžinti. Man buvo naujas atradimas, kad Darius miega daug budriau nei aš ir būtent jis pirmasis išgirsdavo kūdikio verksmą. Jausdavausi kalta, kad kartais neprabusdavau, kol jis keisdavo vystyklus, ir sykiu žavėjausi juo, matydama panirusį į tėvystę.

Darius: Aš augau be tėčio, paeiliui su dviem patėviais, iš kurių nepatyriau tėviškos meilės ir dėmesio. Tad turėjau sau daug reikalavimų būti kuo geresnis tėtis, suteikti vaikams tai, ko pats neturėjau. Aišku, užklumpa nusivylimas, kai nepasiseka. Tad vis dar tenka mokytis priimti save netobulą, klystantį, susinervinantį dėl smulkmenų.

Ir vaikus mokau, kad svarbiausia yra ne suklupimas, bet noras stengtis, daryti iš naujo.

Aistė: Daug iliuzijų jau išsisklaidė, realiau vertiname savo galimybes ir ribotumus. Matome savo įvairiapusius atspindžius vaikuose ir toliau iš jų mokomės tėvystės. Vis labiau suvokiu, kad gali vaikus mokyti įvairiausių dalykų, bet jie elgsis taip, kaip mato mus besielgiančius. Tad vis iš naujo stengiuosi pradėti nuo savęs. Nekaltinu savęs, jei vaikai mato mus konfliktuojančius, bet sykiu stengiuosi, kad matytų, kaip susitaikome, ir kartu pasidžiaugiame, kad kažką pavyko išspręsti. Poroje ir šeimoje tenka daug derintis, žinome, kas už ką atsakingas. Dariui išėjus į budėjimą, kaskart nustembu, kiek daug kasdienių darbų jis atlikdavo, kai juos tenka man padaryti.

Darius: Jaunystėje daug laiko praleidau baidarėje ir žinau, koks svarbus suderinamumas su porininku irkluojant. Panašiai ir santuokoje – abiejų vaidmuo reikšmingas ir unikalus. Reikia daug praktikos ir kartu praleisto laiko, kad vienas kitą suprastum iš užuominų ar veiksmų.

Jau turime patirties, kad pasimatymų praleisti negalima.

Svarbu iškovoti laiko vienas kitam, kad žinotume, kuo kvėpuoja kitas, kas tam žmogui svarbu. Laikas dviese labiausiai atgaivina vaikų auginimo etape.

– Ko išmokote kaip pora šiuo laikotarpiu?

Aistė: Mes naujai kūrėme savo tradicijas, ilgainiui perdėliojome prioritetus, keitėsi lūkesčiai vienas kito atžvilgiu. Buvo labai sunkių akimirkų, kai dvejojome savo kaip poros ateitimi, ir tik pasiryžimas stengtis, ieškoti bendrumų ir nuoširdus noras suprasti kitą padėjo jas ištverti. Situacija pagerėjo, kai pradėjome daugiau laiko skirti vienas kitam, mokėmės nekaltindami Ilgainiui susivokėme, išsakyti savo jausmus. kad esame ne prieDarius: Kaip ir santuoka, kol nešingų komandų žaisi į ją įžengęs, taip ir tėvystė dar neturint vaikų yra pilna iliuzijų ir rodėjai, vis bandantys mantinio įsivaizdavimo apie tai, kaip laimėti savo naudai, mums pavyks susitvarkyti geriau nei kitiems. Bet kai vaikas verkia, namai bet tos pačios apkuisti, esi neišsimiegojęs, suirzęs ir komandos nariai! apleidęs savo poreikius, apima neviltis ir jausmas, kad tai tęsis amžinai.

Teko mokytis kantrybės ir nuolankumo vaiko atžvilgiu, Toliau jūsų laukia daug naujų etapų. Vaikai priimti dukros reiškiamą nepasitenkinimą kaip poreikių užauga ir išeina iš namų. Porą ištinka „tuščio signalą. Tik tapęs tėčiu atpažinau savyje savybes, kurių lizdo“ sindromas. Šiuo etapu tenka atnaujinti iki tol nežinojau turįs. poros santykius, prisiminti pamirštas svajones, – O dabar jau trečias jūsų santuokos etapas – vienas hobius. Vėliau ateina „aukso metai“, kai nebėra vaikas mokykloje, kitas darželyje. Kuo šis laikas ypadidelės atsakomybės ir įsipareigojimų ir visą tingas? Ko jis reikalauja iš jūsų kaip poros? laiką galime skirti vienas kitam. Tačiau tuo Darius: Šiame etape išgyvename daug džiaugsmingų metu daugeliu atvejų porai tenka karšinti savo akimirkų. Vis dėlto didžiausias iššūkis yra suvaldyti kastėvus. Visi senstame – mus užklumpa ligos, o dienę rutiną, tinkamai sudėlioti „vaikų logistikos“ reikavėliau vienas iškeliauja į amžinybę. Kiekvienas lus, draugiškai pasiskirstyti pareigas ir atsakomybę. Vis etapas naujas ir nepatirtas. Kiekviename etape dar daug įtampos kelia rytai, kai per kiek daugiau nei nauji iššūkiai, bet lygiai taip pat ir naujos valandą turime susiruošti išvykti iš namų – visi į skirtinmalonės. Daugiau gyvenimo turi tas, kas žingsnis gas vietas. O jei kažkuris iš vakaro nepasidžiovė pirštipo žingsnio gali keistis dėl kito, net kai tai nių, nesusidėjo knygų, neranda raktų arba darželyje paneįmanomai sunku... miršo termosą – namuose atmosfera kaista ir jau nedaug trūksta iki dramų. Bet turime taisyklę prieš išsiskirdami pasibučiuoti ir palaiminti vieni kitus, kad ir kokie įširdę būtume. To laikomės ir tai padeda vėliau susitikti.

Kalbino Dalia LUKĖNIENĖ

Artuma 2017 m. kovas

15

Meilės džiaugsmas

Saulėlydžio auklė

Vaikai savo kambaryje skaitė Bibliją ir suko galvą, ką jie turi bendra su laukiančiais žodžiais.

– Vakarienė! – gal jau penktą kartą žemas mamos balsas atskriejo į jų kambarį.

Tėvai valgė kažkokią balzganai žalią daržovienę.

– Sero venientibus ossa („Vėluojantiems kaulai“)! – sušuko mama lotyniškai. – Vėl vėluojate.

Elijas pagalvojo, kad gal geriau ossa (lot. „kaulai“), nei brokoliai.

Mokslininkas iš radijo išdidžiai pranešė: „Robotai paveldės žemę!“ – Nepaveldės, – atsakė jam tėtis. – Romieji paveldės žemę.

– Bet dar nepaveldėjo, – atitarė jam Debora. – Tėti, ar tai irgi laukiantys Biblijos žodžiai?

Tėtis susidomėjęs pakėlė akis į mergaitę.

– Taip.

– Ar ilgai dar laukti? – paklausė Elijas, galvodamas, kad bjauru būtų būti vaikomam robotų pamaivų.

– Vienas Dievas žino. Ir Kairos, – užsigalvojęs tėtis įmerkė rašiklį į brokolius.

Po vakarienės Debora su Eliju išėjo pavedžioti Lotos – balto samojedų veislės šuniuko.

– Ar galiu paglostyti? – paklausė kažkoks vyriškis.

– Tttaip, – vos išspaudė Elijas, nes vyras buvo... Chronos! O atsigavęs užsipuolė: – Ko jūs norite iš mūsų?! Juk tie Biblijos žodžiai – visiška pasaka!

– Jei gausybė Dievo didvyrių nepagreitino šitų žodžių išsipildymo, netgi šventasis Jurgis Matulaitis – tasai taikos čempionas, kaip mama sako, tai ką galime mes, du vaikai, kurie neturi nė vieno sumauto roboto?! – stebėjosi Debora. – Man net baisu darosi.

Tamsėjančiu parko takeliu jų link artėjo dvi būtybės: 16

Artuma 2017 m. kovas

kokių septynerių metų berniukas ir moteris. Moteris buvo ne mama, o auklė robotė. Debora tuoj tai suprato, nes šioji kalbėjo labai tiksliomis, be lašelio humoro frazėmis.

– Ar galiu paglostyti? – nedrąsiai paklausė vaikas.

– Mielasis, nehigieniška, – saldžiu balsu sučiulbėjo robotė.

Tačiau berniukas panėrė veidą į šuniuko gaurus.

– Tu tikras, gyvas, nepakartojamas, – šnabždėjo jis Lotai.

– Mielasis, eime. Deguonies gavai.

– Aš – Saulėlydis, – prisistatė tarsi šuniui, tarsi žmonėms ir nuėjo tempiamas keisto padaro. Saulėlydis atrodė labai vienišas. Deborai suspaudė širdį ir ji pacitavo laukiančius žodžius: – „Ir nebus vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei.“ Matai, Chronos, kiek daug vietos skriaudai.

– Per daug, – atsakė šis. – Tik! Ar jau taip visai negali jos sumažinti? Tak! – pliaukštelėjo liežuviu ir nužingsniavo tolyn: tik tak, tik tak.

Namie mama su planšete taisė studentų darbus.

– Mama! – pašaukė Debora.

– Na? – Ar labai populiarios robotės auklės? Ar daug vaikų jas turi?

Mamos veidu perbėgo liūdesio šešėlis.

– Tai našlaičių auklės. Valstybė vaikus, neturinčius tėvų, patiki tik joms.

– Kodėl? – abu vienu metu paklausė.

– Politikai mano, jog taip užtikrina nesmurtinį vaikų auklėjimą. Jų nuomone, su gyvais tikrais tėvais tikra problema – niekad nežinai, ar vaiko nepabars! – sužaibavo ji akimis.

– Tai mes dėl to neturime jokio roboto?

– Galbūt. Bent taip priešinamės niekšybės paslapčiai.

Meilės džiaugsmas Vaikai apie meilę šeimoje

Renata, 6 metai Aš manau, kad kai žmonės užsinori gyventi kartu, pajunta tokį pašaukimą. Tada būna vestuvės, ir jie jau šeima pasidaro. Kai būna šeima, tada reikia rūpintis vienam kitu ir dar reikia rūpintis savo vaikais. Dar reikia rūpintis močiute ir seneliu, nes jie irgi mūsų šeima. Kartą močiutė susirgo ir ją paguldė į ligoninę. Mama net atostogas darbe pasiėmė, kad galėtų ją lankyti ir virti valgyti.

Kai man skauda gerklę ir temperatūra pakyla, mama irgi neina į darbą, nes turi man arbatos išvirti ir pasižiūrėti, ar visus vaistukus išgėriau. Aš irgi rūpinuosi šeima. Kartais valau dulkes, kad namuose mums gyventi būtų švaru, arba išplaunu lėkštes (čia kai mama leidžia), kad visi indai būtų švarūs ir virtuvė nebūtų sujaukta. Kai užaugsiu, aš irgi turėsiu šeimą. Aš būsiu mama, turėsiu du vaikus ir katiną, nes katinas irgi toks pašaukimas. Kaip ir kitu šeimos nariu, juo irgi reikia pasirūpinti ir pažiūrėti, kad jo maistas nepasibaigtų, kad vandens dubenėlyje būtų atsigerti, ir dar reikia nuvežti pas gydytoją, kad jį paskiepytų. Juk jeigu susirgs, tai visa šeima dėl to liūdės.

Rokas, 5 metai Pas mus tikras šeimos pašaukimas būna tada, kai būna kokia nors šventė. Tada mama mane gražiai aprengia, tėtis kartais net kostiumu pasipuošia ir dar nuperka mamai tą sijoną, kurio ji jau labai seniai norėjo. Kartą ruošėmės į mamos sesers gimtadienį. Mama sakė, kad ta mano teta irgi mūsų šeimos narys. Tada reikia ateiti į gimtadienį labai gerai nusiteikus, nesakyti, kad neskanu, valgyti ir nezirzti, ir visada šypsotis. Mes jai nupirkome dovaną, o važiuodami į tą šventę dar užsukome į gėlių parduotuvę ir nupirkome labai gražių gėlių. Bet, kaip vi-

sada, pavėlavome. Kai atvažiavome ir pasveikinome tetą su gimtadieniu, tai jau visi svečiai buvo susirinkę. Bet teta nesupyko, labai džiaugėsi, kad pagaliau visa šeima susirinko, ir mes šventėme. Net fejerverkų buvo vakare ir tortas labai skanus, nes jį močiutė kepė.

Vytautas, 4 metai Mano tėčio pašaukimas – ne šeima, o gaudyti žuvį.

Jis kartais neina į darbą, tada pabūna ir su manimi, ir su mama. Bet dažnai pasiima meškerę ir išvažiuoja į žvejybą, kai aš dar miegu. Kartais sugauna žuvies, kartais visai ne, bet žvejoti jam labai patinka, net labiau, negu žaisti su manimi. Tėtis man sakė, kad jo pašaukimas – žvejoti ir paskui valgyti tą žuvį, kur pagauna. Aš tai žuvies nemėgstu, man neskanu. Geriau jau kokį šokoladinį sūrelį suvalgyti, negu tos žuvies.

Augustinas, 5 metai Mama sako, kad jai mūsų šeima – tai darbas ir kad dirbti tą darbą jai reikia be jokių atostogų. Ir dirba ji kiekvieną dieną, nes reikia virti pietus visiems ir dar paruošti vakarienę tėčiui ir man. Kartais mes keliaujame vakarieniauti į kavinę, bet tik tada, kai mama būna labai pavargusi, kai sutvarko visą namą ir dar visus drabužius išskalbia. Bet kartą mama pasakė, kad jai jau atsibodo kasdien virti ir kepti. Tada tėtis vakare parnešė picos. Ir mes, visa šeima, vakarieniavome. Tėtis juokavo ir sakė, kad jei nori išsaugoti šeimą, tai kartais ir picos reikia nupirkti.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Užduotis: gulėdami lovose brolis su sese ilgai šnabždėjosi ir skaitė Bibliją: Pr 3 – ten aprašoma niekšybės kilmė. Paskaityk ir tu ir atsakyk: kas yra tas uždraustas vaisius?

Užnuodytas obuolys; persimonas; teisės, priklausančios tik Dievui; riešutas, sustiprinantis smegenų veiklą taip, kad gali kurti robotus, mamų pakaitalus.

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Artuma 2017 m. kovas

17

Jaunimo

is

iššūk

Evaldo Lasio nuotrauka

Ar esi mano antroji pusė Zita VASILIAUSKAITĖ Kas pasakys, kad susirasti antrąją pusę nėra vienas svarbiausių gyvenimo uždavinių? Visi ieškome, nuoširdžiai stengiamės, o rezultatai, prisimenant skyrybų statistiką, beveik apgailėtini. Juk pagal ją daugiau nei pusė susituokusių porų išsiskiria, patirdamos pasirinkimo nesėkmės baisų skausmą ir kartėlį. Kodėl?

Užaugę suvokiame, kad „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18).

Svajojame susirasti kitą žmogų ir gyventi „ilgai ir laimingai“, taip, kaip pasakose gyvena galiausiai susituokę karalaitis ir princesė.

Kas svarbiausia ieškant antrosios pusės?

Sąmoningumas. Jei norite susirasti antrąją pusę,

turite tai įsivardyti ir to siekti. Atrodytų, meilė – toks prakilnus jausmas, jog neverta „įjungti“ protą ir giliau analizuoti draugiškus santykius. Paradoksalu, kad nemažai draugaujančių porų apie tai nesusimąsto. Tiksliau, susimąsto jau santuokoje, kai prasideda bendras gyvenimas, padaugėja tarpusavio konfliktų ir įtampos.

Tada žmogus pradeda svarstyti, kad rinkdamasis padarė klaidą ir vienintelė išeitis – skyrybos ir kito gyvenimo bendrakeleivio paieška. Jei šeimos mums reikia tik tam, kad pabėgtume nuo vienatvės, kad būtų kam paduoti stiklinę vandens senatvėje arba kad santuoka padėtų įveikti gilias vidines problemas – tokie motyvai tuoktis yra per silpni, tad iškilus pirmiesiems sunkumams santuoka pradės byrėti. Negana to, kai kurie, matydami nepavykusią savo tėvų santuoką, ja nebetiki ir nėra linkę stengtis dėl būsimo sutuoktinio. Bet jei žmogus suvokia, kad neįsivaizduoja laimingo gyvenimo be šeimos, vadinasi, turi nepagailėti pastangų ieškodamas tinkamo sutuoktinio.

Savęs pažinimas. Tai ne taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Juk kiekvienas žmogus, kad ir kaip gerai apie save galvotų, turi ir trūkumų, galinčių 18

Artuma 2017 m. kovas

tapti rimta kliūtimi šeimyniniame gyvenime. Gali būti, kad žmogus yra atsidavęs savo profesijai, ir savirealizacija jam atrodo svarbi laimingo gyvenimo dalis. Tada jis turėtų gerai pasvarstyti, kaip sieks suderinti šeimą ir darbą. Be abejo, tai įmanoma, tačiau daug kas priklausys ir nuo kito žmogaus. Ūmus, konfliktuose greitai užsiplieskiantis žmogus turėtų pagalvoti, ar sieks įveikti šiuos darnaus šeimyninio gyvenimo trukdžius. Kitaip sakant, turi suvokti stipriąsias ir silpnąsias savo būdo savybes ir pasiryžti taisytis.

Ypač svarbu pažinti savo vertybes ir jų hierarchinę seką. Kai kurių dalykų, pvz., tikėjimo dovanos, tam tikrų moralinių principų (sąžiningumo, doros, ištikimybės), negalėtume paaukoti. Bet juos reikia aiškiai įsivardyti, kad žinotume ribas – ko galime atsisakyti dėl šeimos, o ko ne. Tai pasakytina ir apie bendravimą su kitais žmonėmis – kurias kitų silpnybes galėtume pakęsti, o kokių – jokiu būdu. Psichologinio konsultavimo praktikoje kartais susiduriu su alkoholiko šeimoje augusiais asmenimis. Kai kurie iš jų visiškai netoleruoja išgeriančiųjų, nors šie ir nėra priklausomi. Tai svarbu įvardyti tiek sau, tiek būsimai antrajai pusei. Kai kurie žmonės, turintys humoro jausmą, vengia bendrauti su tais, kurie jo neturi. Net ir karščiausiai įsimylėjusieji turėtų sau pripažinti, kad nugyventi laimingą šeimyninį gyvenimą su paniurėliu rimtuoliu bus neįmanoma. Kuo geriau žmogus pažįsta save, tuo labiau padeda pažinti save ir kitam žmogui.

Kito žmogaus pažinimas. Šeimyninis gyvenimas sėkmingai kuriamas tada, kai abiem sutuoktiniams jis yra viena iš svarbiausių vertybių. Tačiau net ir tai neužtikrina paieškų sėkmės. Savo praktikoje, deja, neretai susiduriu su atvejais, kai santykių iširimą buvo galima

Jaun

imo iššūkis

numanyti pačioje pradžioje. Tačiau žmonės nekreipė dėmesio į akivaizdžius signalus ir vylėsi, kad po tuoktuvių viskas pasikeis. Čia priminčiau pamokantį pasakojimą. Viena geraširdė moteris rado miške mažytę, sužalotą ir leisgyvę, nuodingą gyvatę. Moteriškei pagailo jos, tad parsinešė ją namo, uoliai prižiūrėjo, ir ši pagijo. Po kiek laiko ji užaugo ir tapo tikra gyvate. Vieną naktį nubudusi moteris pamatė, kad toji taikosi jai įkąsti. Moteris išsigando ir paklausė gyvatės: „Ką tu ruošiesi daryti? Juk aš tave išgelbėjau!“ O gyvatė jai atsakė: „Bet juk tu žinojai, kad aš esu mirtinai nuodinga?“ Dažnai žmonės daro klaidą, mylėdami kitą „užmerktomis akimis“. Štai žmogus serga priklausomybe nuo svaigalų ar sekso, nuo naujų lengvų pažinčių, nuo lošimo ar interneto ir t. t. Bet pamilusi jį antroji pusė viliasi, kad šeimyninis gyvenimas jį išgydys nuo negalios.

Vėliau, kai šeimoje santykiai pradeda byrėti ir vienas iš jų kreipiasi psichologinės pagalbos, klausiu, ar nematė to iki santuokos. Pasirodo, matė, bet vylėsi, kad po santuokos „viskas pasikeis“. Negana to, neretai tokios poros kreipiasi pagalbos turėdamos vienintelį tikslą: „Padėkite, kad ji(s) pasikeistų.“ Jei vyras su žmona susipažino masažo salone, keista, kad po santuokos jis nustemba ir piktinasi, jog žmona ir toliau dirbą tą darbą. Tačiau žmona atremia vyro pretenzijas: juk jis ne milijonierius ir jos darbas yra svarbus šeimos pajamų šaltinis. Kitas žmogus mąsto: jei girtuokliavo iki santuokos ir jį tokį pamilo, tai kodėl po šliūbo turėtų pasikeisti? Mąstymas logiškas – tikau toks, tai kodėl nustojau tikti dabar? Tokiais atvejais siūlau antrajai pusei, užuot reikalavus, kad „niekadėja(s)“ pasikeistų, pasikeisti pačiam ar pačiai. Klientas iš nuostabos kilsteli antakius: „Kaip?“ Atsakau paprastai: „Mylėkite jį tokį, kokį mylėjote iki santuokos.“ Deja, visada išgirstu atsakymą: „Ne, kaip aš galiu pasikeisti?“ Tada klausiu: „Kodėl jūs reikalaujate, kad kitas pasikeistų? Juk jis irgi, kaip ir jūs, nesiruošia keistis.“ Viena iš sąlygų keistis ir augti yra paties žmogaus noras įveikti trūkumus. Tačiau jei žmogus nenori, naivu tikėtis, kad santuoka jį savaime pakeis – juk net esant norui įveikti silpnybes, ne visada pasiseka. Net ir tada, kai žmogus, pvz., prisipažįsta per ilgai žaidžiantis kompiuterinius žaidimus, dar nereiškia, jog po vestuvių jam pavyks nuo tos silpnybės išsivaduoti.

Svarbu suprasti ir kito žmogaus požiūrį į darbą, pinigus, bendravimą, konfliktų sprendimo (pvz., žmogus ginčuose niekada nenusileidžia ir bet kokia kaina siekia, kad būtų jo viršus), laisvalaikio leidimo būdus. Nepamirškime, kad siekdami kito žmogaus rankos labai norime pasirodyti kuo geresni, todėl stengiamės, kiek tik galime. Tad geriau jau dabar parodyti savo galimybes keistis ir prisiderinti prie būsimo šeimyninio gyvenimo, nes paskui dažnai pritrūkstama ir noro (šeima jau sukurta), ir jėgų.

Ar teisingai pasirinkau?

Jei būtų šimtaprocentinių receptų, kaip nesuklysti pasirenkant antrąją pusę, pasaulis gyventų laimingų šeimų tikrovėje. Tačiau net ir tie, kurie suabejoja (o tai daro daugelis) pasirinkimo teisingumu, turėtų suprasti, kad pasirinkimas yra viena, o tolesni santykiai šeimoje – visai kita. Į ką vertėtų atkreipti dėmesį kilus abejonėms dėl pasirinkimo teisingumo?

Svarbu kartkartėmis nuoširdžiai pasikalbėti tarpusavyje, tik, aišku, to nedaryti dirbtinai, bet tuomet, kai bent vienas iš sutuoktinių jaučia poreikį. Apie ką kalbantis pasvarstyti ir į kokius klausimus atsakyti?

Ar sukurtos šeimos laimė jums yra būtina jūsų gyvenimo sėkmės sudedamoji dalis? Pasvarstykite, ką dar galėtumėte patobulinti savo tarpasmeniniuose santykiuose.

Ar jūsų išpažįstamos vertybės, t. y. svarbiausi dalykai gyvenime, yra panašios? O gal atsirado naujų? Aptarkite juos.

Ar jūs pasirengę „aukotis“, t. y. atsisakyti kai kurių įpročių dėl šeimos? Įvardykite, ko kiekvienas konkrečiai atsisakėte praeityje ir atsisakote dabartyje.

Ar jūs stengiatės padaryti viską, kad šeima būtų saugi ir aprūpinta? Įvardykite, ką kiekvienas dėl to konkrečiai darote jau dabar.

Ar jūs galvojate, kad abu sutuoktiniai turi įnešti indėlį į šeimos augimą, klestėjimą?

Apie ką dar norėtumėte pasikalbėti? Apie savo jausmus susipykus? Apie svajones? Apie laimę sutikus savo antrąją pusę ir t. t.? Šeimyniniame gyvenime, kaip ir bet kuriame kitame (pašvęstajame, profesiniame), būna „tamsių naktų“, kai suabejojame, ar teisingai pasirinkome. Turime suvokti, jog tai neišvengiama atkarpa pašaukimo kelyje. Aptardami šiuos klausimus, pamatysite, kad abu augdami kaip vienas kito antrosios pusės esate ne tik daug įdėję ir dedantys pastangų, bet jau šiandien tiek daug pasiekę. Šio pašaukimo kelias tęsiasi, tad apsiginklavę kantrybe ir dėkingumu vienas kitam privalome triūsti kurdami vis tobulesnį šeimyninį gyvenimą.

Artuma 2017 m. kovas

19

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Nevaisingumo gydymas Šių metų sausio 1 d. įsigaliojo daug diskusijų viešumoje sukėlęs Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Tuomet visuomenė plačiau išgirdo ir žodį „NaProTechnologija“ (NPT). Tai naujas mokslas, skirtas stebėti ir palaikyti prokreacinei ir ginekologinei moters sveikatai, pagrįstas medikamentiniu, chirurginiu gydymu bei Kreitono modeliu paremtu vaisingumo pažinimu. NPT yra bene plačiausiai žinomas nevaisingumo gydymo būdas, dirbtinio apvaisinimo alternatyva. Poros, atviros gyvybei, trokštančios šeimos pagausėjimo, bet susidūrusios su vaisingumo iššūkiais, gali rinktis moralų ir vertybinių problemų nekeliantį NaProTechnologijos – Natūralios prokreacinės technologijos – gydymo būdą. Apie tai Artumoje jau buvo užsiminta kalbant apie Natūralų šeimos planavimą (žr. 2016 m. spalio–lapkričio numerius), o dabar kalbiname gydytoją akušerę-ginekologę Akvilę ESMANTIENĘ, taikančią NPT principus gydant nevaisingas poras.

– Gydytoja, gal trumpai paaiškintumėte, kas yra NaProTechnologija?

– NaProTechnologija – tai priemonių, padedančių porai natūraliai pastoti, visuma. Pačios priemonės nebūtinai natūralios. Tai gali būti ir medikamentai, pvz., hormonai ovuliacijai stimuliuoti ar liuteininei fazei palaikyti, chirurginės intervencijos, pvz., operacija endometriozės židiniams, sąaugoms, gimdos pertvarai pašalinti ir t. t.

Visų pirma NPT požiūriu nevaisingumas yra ne diagnozė, bet sindromas, pasireiškiantis kaip kitų moters ir / ar vyro ligų ar sutrikimų visuma. NPT tikslas – gydyti esamus sutrikimus.

Tuomet sutuoktiniai pasijunta sveikesni, pagerėja bendra savijauta, atkuriamas vaisingumas. Antra, besikreipianti pora tampa aktyviais tyrimų ir gydymo dalyviais, o ne tik pasyviais rekomendacijų vykdytojais. Be galo svarbu suprasti ir savo atsakomybę šiame kelyje bei kas ir kodėl atliekama. Vaisingumo stebėjimai padeda ne tik suprasti jo dinamiką, bet ir akivaizdžiai pamatyti pokyčius organizme, gydymo įtaką, gana anksti įtarti nėštumą bei tiksliai nustatyti pastojimo laiką. Trečia, svarbi NPT stiprybė yra požiūris į gyvybę ir jos pradžios akimirką. Gyvybės pradžia be išlygų laikomas apvaisinimo momentas, todėl jo tikslas yra atžala po natūralaus lytinio akto, be jokio dirbtinio įsikišimo. Svarbu suprasti, kad vaiko negalima gauti ar įsigyti; vaikas yra dovana, skirta ne visiems ir nebūtinai labiausiai to nusipelniusiems. Galiausiai, gydymo rezultatas gali būti ne tik taip ilgai laukta atžala, sveikesni, geriau besijaučiantys tėvai, bet ir stipresnis bei gilesnis 20

Artuma 2017 m. kovas

sutuoktinių ryšys. Šis kelias nėra nei lengvas, nei trumpas, tad be tarpusavio pagalbos ir palaikymo sunkiai įsivaizduojamas ir įveikiamas.

– O kokia yra silpnoji NPT vieta? Kada nevertėtų kreiptis į tokį specialistą?

– Vienas didžiausių iššūkių yra besigydančios poros kantrybė. Tikėtina, kad ištyrimas ir gydymas truks ne vieną mėnesį. Juk per ciklą nesureguliuosi to, kas buvo išderinta galbūt per kelerius metus. Silpnąja vieta galima laikyti ir tai, kad NPT, kaip ir daugelis kitų priemonių, neužtikrina sėkmės. Vidutiniškai kas antra pora pastoja ir pagimdo kūdikį taikant naprotechnologijas, bet sėkmė priklauso nuo nevaisingumą sukėlusios priežasties. NPT tikrai netikslinga, kai moteriai jau menopauzė, o vyrui azoospermija (spermoje nėra spermatozoidų), kai kiaušintakiai nepratekami (ir po chirurginių korekcinių intervencijų) ar jau yra pašalinti, kai dėl įgimtos būklės natūraliai pastoti apskritai neįmanoma.

– Viešojoje erdvėje, ginekologų publikacijose rastume teiginių, kad NPT negydo vyrų nevaisingumo, be to, naudojamos didžiulės hormonų dozės; tuos pačius principus, prieš pasiūlydamos pagalbinį apvaisinimą, taiko ir vaisingumo klinikos.

Iš tiesų pastaruoju metu Lietuvoje NPT buvo linksniuojama įvairiose žiniasklaidos priemonėse. NaProTechnologija, kaip minėjau, gali pasitelkti ir stimuliacijai naudojamus medikamentus, bet jų dozės yra labai panašios ar tos pačios, kokios vartojamos įprastoje ginekologijoje, ir kur kas mažesnės, negu taikant pagalbinį apvaisinimą, nes stimuliacijos tikslas yra vienas ar daugiausia du folikulai.

Esminis skirtumas nuo įprastų vaisingumo klinikų yra vaistų vartojimo laikas, kurį nustato pati moteris, žvelgdama į esamą ciklą, o ne gydytojas, atsižvelgiantis į buvusius ciklus.

Be to, nors NPT yra mokslas apie moters sveikatą, puikiai suvokiama vyro svarba vaisingumo kontekste ir jam skiriama dėmesio. Į pagalbą pasitelkiami gydytojai urologai, andrologai. Vyrai taip pat tiriami, o nustačius priežastį, galinčią turėti įtakos vaisingumui, stengiamasi gydyti visomis tikslingomis medikamentinėmis ir chirurginėmis priemonėmis.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

– Jei pora pastoja taikant gydymą bei susilaukia vaikučio, ar planuojant antrą vaiką vėl reikėtų NPT gydymo?

– Nebūtinai. Tai priklauso nuo buvusios nepastojimo priežasties. Svarbu atkreipti dėmesį į ankstesnio gydymo rekomendacijas (dėl svorio korekcijos, mitybos pokyčių, kas galėjo po gimdymo grįžti į senas vėžes), pokyčių stebėjimą (ar buvusios problemos, pvz., ribotas gleivių kiekis, trumpa liuteininė fazė, pasikartoja stebėjimų lentelėse), pakartotinai atlikti buvusių nustatytų ir koreguotų sutrikimų (pvz., skydliaukės funkcijos) tyrimus. Aišku, kai kada tikrai vėl reikės gydymo, jei, tarkim, buvo kraujo krešėjimo problemų, kurios po gimdymo nepasikeis.

–Kaip Jūs pasirinkote NaPro kelią?

– Šis kelias nebuvo mano iš anksto planuotas ir numatytas. Net ir profesijos pasirinkimas buvo tam tikrų sutapimų ir veiksnių nulemtas sprendimas, o ne nuo vaikystės puoselėta svajonė. Man, kaip ir daugeliui gydytojų, renkantis ir specialybę, ir kryptį buvo svarbu padėti žmogui, žvelgiant į jį kaip į nedalomą visumą. Tikėjimas padėjo tvirtus vertybinius pamatus, kurie yra neatsiejama mano asmenybės dalis. Pasirinkusi specialybę, kurioje yra be galo daug su bioetika susijusių klausimų, supratau, kad noriu padėti tiems, kurie realiai atsiduria aklavietėje ieškodami pagalbos ir puoselėdami krikščioniškus įsitikinimus. O ir darbas, atitinkantis mano vertybes, teikia daugiau džiaugsmo ir šviesos, nors giliai širdy suprantu, kad be Dievo valios nė vienas mažutėlis nenudžiugintų savo atėjimu į pasaulį.

– NPT laikosi holistinio požiūrio į žmogų – gydymo metu kreipia dėmesį ir į fizinio kūno veiklą, ir žmogaus gyvensenos įpročius: mitybą, judėjimą, streso valdymą. O koks Dievo vaidmuo gydymo kelyje, ar gydantis svarbu tikėjimas?

– Tikinčiai šeimai daug lengviau keliauti šiuo keliu priimant išbandymą, jį įprasminant. Be tikėjimo NPT – tik viena iš daugelio stotelių nevaisingumo kelyje, ir gerai, jei ji sėkminga. Jei ne, kelionė tęsiasi, varstant klinikų duris, siekiant tikslo, kuris nebūtinai bus pasiektas arba pasiektas didele kaina. Ne viena vaikelio susilaukusi pora dalijosi, kad prieš pastojant tikėjimas dažnai sustiprėja.

Aišku, to įrodyti moksliškai neįmanoma, bet patys renkamės, kuo tikime.

– Statistika byloja, kad vis daugiau jaunų šeimų susiduria su nevaisingumu. Kokia turėtų būti nevaisingumo prevencija?

– Nėra tikslaus atsakymo, kodėl medicinai taip sparčiai žengiant į priekį nevaisingumo problema tik didė-

ja. Mano manymu, nepelnytai nuvertinamos visiems gerai žinomos bendrosios sveikatos priežiūros priemonės – sveika mityba, reguliarus sportas, antsvorio, rūkymo, alkoholio, kofeino vengimas. Nėštumas atidedamas vėlesniam laikui, nors žinoma, kad su metais vaisingumas mažėja. Tad vertėtų gerai pasvarstyti, ar verta atidėti pirmąjį nėštumą, kai moteriai bus 30 metų ir daugiau. Ne paslaptis, kad įtakos vaisingumui turi ir lytiškai plintančios infekcijos. Moteris gali ir nepajusti, kad buvo susirgusi, tarkim, chlamidioze, o ši padaro be galo daug žalos kiaušintakių pratekamumui, sąaugų formavimuisi mažajame dubenyje ir pan. Ankstyva lytinio gyvenimo pradžia, partnerių kaita – kad ir kaip nepopuliaru tai sakyti, irgi vengtina, jeigu nenorima turėti nevaisingumo problemų.

– Kaip manote, kur nevaisingumo gydymas turi tobulėti?

– Iš tiesų šiuo metu daug dėmesio sutelkta į pagalbinio apvaisinimo priemones, tačiau nebandoma tiek daug atsiradusių pažangių priemonių ir pastangų pritaikyti asmens vaisingumui atkurti. Tarkime, kiaušintakių mikrochirurginė plastika „nurašoma“ kaip atgyvenusi priemonė; mokslas remiasi senais tyrimų rezultatais, nesiekiama jų tobulinti, įdiegiant šiais laikais įmanomas technologijas. Kai kuriuose JAV centruose tai praktikuojama ir pasiekiama gerų rezultatų – po mikrochirurginių intervencijų, siekiant atkurti normalią kiaušintakio anatomiją, pastojimų dažnis siekia 38,4 proc. Kitas pavyzdys būtų embrionų tyrinėjimų galimybės. Kaip tik prieš kelis mėnesius Anglijos spaudoje mokslininkai didžiavosi, kad jiems pavyko embrionus išlaikyti gyvybingus laboratorijos sąlygomis net 28 dienas (anksčiau tai pavykdavo 14 dienų), ir tokie pasiekimai eksperimentuojant su embrionais leidžia pagilinti žinias apie tam tikras įgimtas, širdies ligas, vėžį. Bet ar tai humaniška?

Kodėl neieškoma būdų, kaip, pavyzdžiui, esant negimdiniam nėštumui, jau užsimezgusį moters kūne embrioną perkelti iš kiaušintakio į gimdą? Tuomet dažniausiai pasiūloma pašalinti ar prapjauti kiaušintakį su jame esančiu embrionu ir šį išmesti. Suprantu, kad tokia fantazija skamba kaip utopija šiuo metu, bet ir esami pasiekimai leidžia svajoti apie šiandien, atrodo, neįtikėtinus laimėjimus. Nesu tikra, ar pasirinkta kryptis yra vienintelė bei teisinga humanistine prasme.

Kalbino Ingrida VUOSAITYTĖ

Artuma 2017 m. kovas

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Džiaugsmas po septynerių nevaisingumo metų Karolina ir Martynas sūpuoja keturių mėnesių sūnelį. Jie susituokė 22 metų, vos baigę bakalauro studijas. Mokydamiesi magistrantūroje pradėjo dažniau galvoti apie vaikučius. Planavo atsakingai – apsilankė pas šeimos gydytoją, ginekologę, atliko įvairius tyrimus; viskas buvo gerai. Tą mėnesį pora nepastojo. Paskui buvo septyneri nerimo metai. Karolina aktyviai domėjosi nevaisingumo priežastimis, pora atliko dar daugiau tyrimų. Ilgainiui gydytoja pasiūlė pasidaryti diagnostines operacijas – laparoskopiją ir histeroskopiją. Operacijų išvados sakė, jog moteris sveika. Vėliau atlikta gausybė kitų tyrimų tiek vyrui, tiek moteriai; atsakymai: sveiki. Galiausiai prof. dr. Birutė Obelenienė ir gydytojas Virgilijus Rudzinskas nukreipė porą NaProTechnologijos (NPT) link.

Ar galite įvardyti esminius skirtumus tarp NaProTechnologijos ir vaisingumo klinikų požiūrio į nevaisingumą?

Martynas: Kaip ir dauguma porų, kreipėmės į vaisingumo kliniką, tačiau aiškios nepastojimo priežasties mums nepasakė. Po kelių vizitų ir apžiūrų pasiūlė inseminaciją, o jei ši nepavyktų, – dirbtinį apvaisinimą. Gydytoja nurodė, kiek ir kokių vaistų reikia išgerti rengiantis inseminacijai. Buvome girdėję, kad nurodyti vaistai didina vėžio riziką, todėl nutarėme dar kartą viską gerai apmąstyti.

Ieškodami kitų būdų ir galimybių, išgirdome apie NPT, kuri remiasi visų pirma savęs stebėjimu. Iš pradžių buvo nelengva perprasti kasdienės stebėsenos subtilybes, tačiau ilgainiui supratome,

22

Artuma 2017 m. kovas

kaip svarbu stebėti, kas vyksta organizme, kaip keičiasi ciklai, kaip organizmas reaguoja į tam tikrus pasikeitimus.

Manau, NaPro ir vaisingumo klinikos iš esmės skiriasi tuo, kad siekiant tikslo vaisingumo klinikose bandoma išlaužti duris, o NPT moko, kaip jas atrakinti.

Kiek kartų teko lankytis pas gydytoją Lenkijoje?

Karolina: Išmokus pildyti Kreitono lentelę, paaiškėjo, kad liuteininė fazė per trumpa, ovuliacijos diena labai nepastovi, matėsi, jog organizme yra uždegimas. Keturis mėnesius pildę Kreitono lentelę, vėliau išvykome į Balstogę. Per dieną atliko daugybę tyrimų ir paskyrė gydymą. Antrą kartą atvykus, gydytojas patarė nevartoti cukraus ir atsisakyti maisto, kuris atrodytų netinkamas.

Gydytojas paskyrė tolesnį gydymą ir pasakė, kad ateityje turėsime vaikelį.

Nuvykus penktą kartą pasakė, kad jis jau viską padarė. Taigi pastojau būdama 30-ies metų, lygiai po septynerių nevaisingumo metų; vienus metus gydžiausi pagal NPT. Kas jums padėjo nevaisingumo kelyje išlaikyti viltį?

Ko palinkėtumėte NPT kelyje esančioms poroms?

Martynas: Puikiai suprantame tas poras, kurios negali pastoti ir kaip kartais gali būti sunku susidoroti su savo mintimis ar aplinkinių klausimais „ar dar neplanuojate?“, „ko laukiate?“, „gal jau laukiatės?“ ir pan. Mums daug kas padėjo – pirmiausia tikėjimas, vienas kito palaikymas, žmonės, kurie suprato mūsų skausmą: kunigas Gediminas Keršys, Kreitono sistemos mokytoja Ingrida Vuosaitytė, sesuo benediktinė Gabrielė, daktaras Tadeuszas Wasilewskis. Net ir mūsų šuo, kuris nei minutei nepalikdavo mūsų vienų ir neleisdavo užsisklęsti savyje.

Karolina: Taip pat padėjo psichoterapeutai Gintautas Vaitoška ir Lina Dai-

lydienė. Jų dėka pradėjau jaustis tvirta, kad ir koks būtų mums skirtas Dievo planas. Kai tik pasakiau, kad esu stipri, ir manau, kad galima baigti psichoterapijos sesijas, kitą mėnesį ir pastojau. Nors niekada nemėgau „dailės ir darbelių“, prieš pastojimą pradėjo skleistis mano moteriškumas: paėmiau į rankas vąšelį, virbalus ir išmokau nerti, megzti. Kelis mėnesius jau buvau lankiusi aerobiką, manau, sportas taip pat fiziškai ir emociškai sustiprino mane. Giedu bažnyčios chore, kalbėdama „Tėve mūsų“, ties žodžiais „teesie Tavo valia“ pagalvodavau, kad, Dieve, gi žinai, kokia turėtų būti ta valia mano atžvilgiu. Galų gale po kelerių metų išmokau nepriekaištauti sau dėl savo norų.

Martynas: NaPro kelyje esančioms poroms palinkėtume atrasti savyje jėgų.

Tikėkite savimi ir tais, kurie stengiasi jums padėti.

Karolina: Kad ir kaip neįmanomai skambėtų, kažkaip reikia pradėti džiaugtis ir tuo, kad suradote vienas kitą ir mokate puoselėti savo santykius.

Hectoro Landaeta asociatyvinė nuotrauka

Prieš kelerius metus, kai dėl nuolatinio nerimo, jaudinimosi dėl nevaisingumo mudu pradėjome nesutarti, kun. Gediminas mums pasakė: „Kad ir kaip dabar sunku, turite mylėti vienas kitą, padėti vienas kitam, nes, jei ateis vaikelis į jūsų šeimą, būsite labiau pavargę, atsiras dar daugiau rūpesčių, nesutarimų, problemų, ir turėsite mokėti jas išspręsti.“ Kalbino Ingrida VUOSAITYTĖ

Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Užrašai ant sienos Giovannino GUARESCHI Sudarant sutartį, reikia būti pasibaisėtinai priekabiems, nurodyti kiekvieną aplinkybę, kuo labiausiai vengti bendrybių, kitaip, galiausiai, patiriama blogiausių netikėtumų.

Aistruolė įsipareigojo man elgtis tam tikru būdu tam tikrą laikotarpį: aš jai įsipareigojau padovanoti tiksliau neapibrėžtą „gerą dovaną“, apie kurią nutarsime bendru sutarimu.

Aistruolė kruopščiai ištesėjo pažadą, ir aš iškilmingai pareiškiau, kad esu pasiruošęs atsilyginti taip, kaip privalėjau. Tad pasakiau jai, kad išdėstytų man savo troškimus ar bent jau tinkamai pakreiptų, bet Aistruolė nepaprastai tiksliai ir aiškiai tarė: – Noriu parašyti ant sienos baltu teptuku.

Kai vakare grįžtu namo, nepalieku demokratinių principų už durų, kaip daro dauguma šeimos tėvų, kurie, būdami liberalizmo čempionais viešajame gyvenime, yra negailestingi diktatoriai namuose. Savo namuose aš komanduoju, tačiau kiti nusprendžia, nes aš, taip pat ir namuose, esu vienas, o kiti trys sudaro akivaizdžią daugumą. Tad netariau „ne!“ ir apsiribojau ieškodamas garbingos kompromisinės išeities: aš duodu dažų kibirėlį ir teptuką, be to, popieriaus ir kartono rašyti. Rašyti ant sienos, be kitų dalykų, yra sabotažas prieš remontą; reikia pridurti, kad Respublika saugo nacionalinį peizažą, o šeimos tėvo pareiga – rūpintis šeimyniniu peizažu.

– Aš noriu rašyti ant sienos, – pareiškė Aistruolė.

Nors Aistruolė pagal savo civilinį statusą yra šešerių su puse metų mergaitė, pagal visus kitus dalykus – žmogus tikra ir tikslia šio žodžio prasme. Tad ji turi charakterį, orumą ir idėjų, mažų erdvės atžvilgiu, tačiau nepaprastai aiškių.

Toliau ieškojau kompromisinės išeities ir pasiūliau rūsio sienas.

– Aš noriu rašyti baltu teptuku ant lauko sienos, o ne viduje, – atsakė Aistruolė.

Pagalvojau apie stebuklingai nuvalytus mūsų namelio išorinius mūrus ir susirūpinau; paskui pagalvojau, kad, tinkamai praskiedus kalkėmis ir nuvalius dar nenudžiūvusius spalvotus užrašus, viskas bus kaip buvę, ir nusiraminau.

Pergalvojau Neri vigilijas, paraginimą bei atitinkamą krūptelėjimą, ir nors tą akimirką, kai priminiau Aistruolei apie sunkumus uždirbti pinigų mūrininko, tinkuotojo ir panašioms sąskaitoms apmokėti, buvau ant kojų, morališkai jaučiausi tarsi būčiau buvęs ant arklio. (Guareschi perfrazuoja italų rašytojo Renato Fucini apysaką „Švelnūs atsiminimai“ apie pinigus prašvaisčiusio sūnaus akistatą

su sunkiai juos uždirbusiu tėvu, kuris paskutinėje pasakojimo eilutėje, užsėdęs ant arklio, jį paragina, šis krūpteli, ir abu išnyksta šlapdriboje; vert. past.)

– Aš noriu rašyti ant sienos kitur, – pasakė. – Ant sienos gatvėje. Čia man nepatinka, nes siena yra mano.

Pasiekus tokį tašką, tėvo pareiga atsiminti ugdymo misiją: paaiškinau, kad išteplioti kitiems priklausančias sienas yra dvigubas nusikaltimas – privačiai nuosavybei ir viešajam arba nacionaliniam padorumui. Todėl atsisakiau patenkinti šį reikalavimą, nesudvejojau pavadindamas jį nesveiku ir nusistebėjau, kad gerai išauklėtas asmuo turi tokių slėptinų troškimų.

– Aš nesu asmuo, – atsakė Aistruolė. – Aš esu aš. Be to, nesu išauklėta.

Galiausiai po gyvos tolesnės diskusijos abu teiginiai man pasirodė tikslūs. Be to, Aistruolė man smeigė: – Visos sienos yra aprašytos va tokiom (raidėm) – kodėl aš negaliu? Žinoma, tiek dėl šeimos, kuriai priklausau, gero vardo, tiek dėl savo įgimto priešiškumo viskam, kas gali turėti literatūrinio nepadorumo neorealistiniame fone skonį, vengiu perteikti šiose savo šeimyninėse kronikose visas detales: bet kokiu atveju teigiama tai, kad per visą diskusiją elgiausi garbingai.

Ir jei galiausiai turėjau pasiduoti, tai paprasčiausiai dėl to, kad Aistruolė yra mano dukra.

Kai žmogus draugo namuose pamato, jog šio sūnelis trukdo kalbėtis iki pat vidurnakčio, paprastai pagalvoja: „Jei būtų mano vaikas, jau aštuntą būtų lovoje!“, ir tai aiškiai skiriasi nuo manęs, manančio priešingai: „Jei aš būčiau jo tėvas, aštuntą jau būtų lovoje, bet jei jis būtų mano sūnus, tikėtina, kad nemiegotų dar ir antrą nakties.“ Auklėti kitų vaikus labai lengva – labai sunku auklėti savo vaikus. Bet kokiu atveju reikia skirti formalų auklėjimą ir auklėjimą iš esmės: formaliai „neišauklėta“ Aistruolė yra „gerai išauklėta“ iš esmės. Ir aš esu puikus auklėtojas, nes sveikas auklėjimas nėra neduoti vaikams to, ko jie prašo, bet pasiekti tai, kad vaikams net į smegenų prieangį neateitų mintis prašyti kvailų ar negarbingų dalykų. Aistruolė neprašo manęs nuodingų ledų su grietinėle (kvailas daiktas) ar lėlės už penkis tūkstančius lirų Artuma 2017 m. kovas

23

Atokvėpio valandai

(negarbingas dalykas): ji prašo manęs, pavyzdžiui, leisti jai parašyti ant sienos baltu teptuku.

* * *

Pripyliau kibirėlį gerai išmaišytų baltų dažų, pasirūpinau geru teptuku, ir, įsėdę į automobilį, išvykome.

– Kai pamatysiu man patinkančią sieną, tau pasakysiu, – perspėjo mane Aistruolė ir tuojau pat pradėjo žvalgytis aplinkui.

Ilgai sukinėjomės, kol atradome vietą, kokios Aistruolė troško. Miesto pakraštyje atradome tai, kas mums pasirodė idealu: ilgą sieną, kuri supo nuošalią vilaitę, akivaizdžiai apleistą, užkaltomis durimis ir langais.

Išlipome.

– Tu žvalgykis, ar niekas neateina, – pasakė man Aistruolė. – Jei kas artinsis, sušvilpk.

– Ar daug raidžių rašysi?

– Nežinau, neskaičiavau, – atsakė pusbalsiu, įdėmiai apsidairydama.

– Paskubėk, nes jei sargai mus sugaus, abu pateksime į kalėjimą.

– Ir tu?

– Žinoma, negi galiu leisti, kad viena eitum į kalėjimą? Be to, esame kartu, veikiame kaip grupė. Be to, aš esu tavo tėvas.

Aistruolė pažvelgė į teptuką ir dažų kibirėlį. Matėsi, kad ji susirūpinusi. Bet paskui atgijo.

– Tu būk ramus: jei mane sučiups, nesakysiu, kad esi mano tėtis.

– Tai nieko nereiškia, – paprieštaravau. – Turėsi pasakyti, kuo vardu, tada ateis į mūsų namus ir mane areštuos.

Aistruolė pažvelgė į mane.

– Visus tuos, kurie rašė ant sienų, areštavo?

Turėjau atsakyti, kad neturiu tokių duomenų, tačiau viskas buvo sudėtingiau, mat jei areštuoja vaiką, tai reikalų turi su tėvais.

– Ir su ta? – suirzusi klausė Aistruolė.

– Žinoma, tėvai yra tėvas ir motina.

– Ji visada maišosi mano reikaluose! – sušuko Aistruolė. – Kad ir ką daryčiau, ji tuoj išlenda! Dabar nebegaliu rašyti, nes toji bijo net musių, ir jei pamatys sargus namuose, tai nualps.

Aistruolė padažė teptuką kibirėlyje ir užsižiūrėjo į lašančius dažus.

Matėsi, kad jai labai patinka.

– Visada dėl kieno nors kaltės negalima nieko padaryti, – sušuko.

Aš nieko nesakiau, nes panašų dalyką, matyt, buvau sakęs tūkstančius kartų namuose.

– Tai nieko, – atsiduso Aistruolė. – Tada važiuokime namo. Čia paviršutiniškas auklėtojas būtų pergalingai nuleidęs uždangą, bet aš žiūriu į gelmę, žvelgiu į dalykų šerdį.

Negalėjau leisti, kad Aistruolė pralaimėtų, ir tą akimirką pasijutau maištininkas.

24

Artuma 2017 m. kovas

– Tai užrašyk viską, ką nori! – tvirtai pasakiau.

Aistruolė bandė paprieštarauti, tačiau aš išsklaidžiau bet kokią abejonę: – Įsakau tau rašyti viską, ką nori: jei atvažiuos policija, aš būsiu kaltas, nes aš tau įsakiau, todėl tik aš atsakau. Nebijau sargų, turiu praktikos šiuose dalykuose, ilgą laiką buvau kalinys! (Guareschi užsimena apie savo nelaisvę karo metais; vert. past.) Ši aplinkybė buvo žinoma Aistruolei, ir tai padarė jai regimą įspūdį.

– Tai su tąja ten neturės jokių reikalų?

– Kuo ji dėta? Tai aš tau įsakau. Rašyk.

Aistruolė pažvelgė į mane.

– Galiu užrašyti „Tegyvuoja Coppi“? (Visoje šalyje garsus daugkartinis italų dviračių sporto čempionas Fausto Coppi; vert. past.)

Mano namuose vyrauja pati didžiausia spaudos laisvė: atsakiau jai, kad rašytų tai, ką nori.

Norėčiau būti vienas iš tų savamokslių, kurie nesugadinti gramatikos ir sintaksės mokyklose nuostabiai rašo; kad nesugadinčiau vaizdo, neaprašysiu Aistruolės, kuri savo lašančiu baltu teptuku darbavosi prie vienišos ir apleistos vilaitės sienos.

Buvo akivaizdžiai susirūpinusi, nes pamiršo itin svarbią aplinkybę: tai, kad Coppi rašomas Coppi, o ne Copi.

Bet aš mandagiai nutylėjau šį aplaidumą. Tolumoje pasirodė žmogelis su dviračiu, tad sušvilpiau; ji metė kibirėlį, ir mes pasislėpėme automobilyje. Žmogelis nutolo šimtą metrų nuo mūsų, ir Aistruolė galėjo patobulinti savo užrašą svarbiu potėpiu.

– Dabar, jei nori, tu rašyk, o aš tave pasaugosiu, – pasakė Aistruolė. – Bet aš nemoku švilpti. Jei ką pamatysiu, pasakysiu: „Au, au.“ Taip ir susitarėme, ir kol Aistruolė budėjo, užrašiau „Tegyvuoja Girardengo“. (Costante Girardengo, ankstesnės kartos už Coppi dviratininkas; vert. past.)

Manau, kad ir aš turiu teisę atsiminti savuosius čempionus.

Aistruolė sulojo.

Mečiau kibirėlį, ir mudu pasislėpėme automobilyje.

Dviračiu artinosi mokesčių rinkėjas, aš sugrūdau bėgį ir roviau kaip Bordino. (Bordino yra italų karininkas, sukonstravęs karietą su garo varikliu, automobilio prototipą; vert. past.)

– Vos suspėjome, – sakiau, kai jau buvome nebepasiekiami. – Jei mus būtų aptikęs veikiančius, būtume neišsisukę.

Aistruolė papurtė galvą.

– Toji ten visada rūpinasi, – atsiduso. – Negalima nieko padaryti, nes žmonos visad kliudo.

Tada vėl atsiduso.

– Mums reikėtų pasiskirstyti, – pasakė. – Ji lieka su savo sūnumi, o aš ir tu einame savo keliais.

Atsakiau, kad apie tai rimtai pagalvosiu, ir apibendrinau:

Atokvėpio valandai Dievas ir ekranas

– Bet juk, – sakiau aš, – negalima rašyti ant sienos „Tegyvuoja Coppi“ ar „Tegyvuoja Girardengo“ baiminantis, kad išgąstinga žmona, pamačiusi sargus, numirs iš baimės! Ar tau taip neatrodo?

Jai atrodė. Pasiteiravo, kas yra tas Girardengo, ir aš atsakiau jai, kad jis buvo Coppi tėvas. (Guareschi pokštauja; vert. past.)

– O kas Bartali tėvas? – pasiteiravo Aistruolė. (Gino Bartali, ilgametis Coppi varžovas ir bičiulis; vert. past.)

– Bartali? – pasipiktinau. – Nenoriu net girdėti apie jį.

Daugiau apie jį man nebekalbėjo.

Ant vieno Romanijos prospekto sienos pamatėme užrašą metro aukščio raidėmis „Scelba – budelis“. (Mario Scelba, svarbus tuometinio laikotarpio italų politikas, ėjęs ministro ir premjero pareigas; vert. past.)

– Ir jis lenktyniauja? – paklausė Aistruolė.

– Ne, nelenktyniauja. Tačiau jis yra tas, kuris įsako lenktyniauti kitiems. (Žodžių žaismas – itališkai „lenktyniauti“ ir „bėgti“ yra tas pats žodis, jo reikšmė nustatoma iš konteksto. Tad šią eilutę galima perskaityti ir taip: „Ne, nebėgioja, bet yra tas, kuris nurodinėja bėgioti kitiems“; vert. past.)

Prieš pasukdami už kampo sustojome prie kavinės, ir aš paprašiau dviejų porcijų ledų.

– Aš ne, – pasakė Aistruolė, – nenoriu jų. Man nepatinka tokie niekai. Jei būčiau tavo žmona, neleisčiau tau valgyti jų.

Atsiduso. Turbūt dėl to, kad šių dienų žmonos tokios nesupratingos.

Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.).

Spausdinama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu.

Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracija

Ecce homo – štai žmogus!

Ramūnas AUŠROTAS 2016 m. pabaigoje kelionę per kino ekranus pradėjo italų kilmės amerikiečio Martino Scorsese’s juosta „Tyla“, sukurta pagal japono kataliko Shūsaku Endō (1923–1996) romaną Tyla (Chinmoku). Jau trečią kartą ekranizuojamas romanas parašytas 1966 m., jame laiškų forma pasakojama apie jėzuitų misionierių Sebastianą Rodrigesą, išsiųstą į Japoniją XVII a. viduryje, smarkiausio krikščionių persekiojimo šioje šalyje metais. 1971 m., bendradarbiaudamas su romano autoriumi, knygą ekranizavo japonas Masahiro Shinoda, o 1996 m. laisvą šio teksto interpretaciją „Azijos akys“ sukūrė portugalas João Mário Grilo (Os Olhos da Ásia).

Pradžioje šiek tiek faktų apie istorinį filmo kontekstą. 1549 m. jėzuitas Pranciškus Ksaveras pradeda misiją Japonijoje. Ji neįtikėtinai sėkminga. Pats būsimas šventasis japonus pavadina „savo širdies džiaugsmu“. Po italo Alessandro Valignano misijos 1579 m. naujakrikštų skaičius per 14 metų išauga iki 150 tūkst. (kitais duomenimis, iki 200 tūkst.) žmonių. (Atsivertimo priežastys galėjo būti dvi. Pirma, matyt, pats krikščionybės nešamos amžinojo gyvenimo žinios pozityvumas, priešingas budizmo filosofijai, akcentavusiai nuolatinį sukimąsi kančios rate. Skirtingai nuo budizmo, pagal kurį tik išrinktieji galėjo tikėtis ištrūkti iš slegiančios karmos rato, krikščionybė kiekvienam, net ir mažiausiam, dovanojo išganymo viltį. Antra, vietinių feodalų parama (ne be išskaičiavimo) statant seminarijas, vienuolynus ir bažnyčias.) Tačiau jau 1587 m. prasideda pirmieji krikščionių persekiojimai.

1614 m. priimamas Tremties įsakymas, pagal kurį krikščionių misionieriai išvaromi iš šalies, o pati krikščionybė Japonijoje uždraudžiama.

Lūžis kovoje su svetima religija įvyksta 1633 m., kai pakeitus kankinimo taktiką japonų feodalams pavyksta pasiekti, kad tikėjimo išsižadėtų tėvas Cristóvão Ferreira. Tai buvo smūgis ne tik Japonijos krikščionių bendruomenei, bet ir visai krikščioniškai Europai, kurioje plito pasakojimai apie šlovingą krikščionių kankinystę Japonijoje. 1635 m.

Japonija užsidaro nuo pasaulio, bet šalyje išlieka ir iki pat XIX a. gyvuoja „pasislėpusių krikščionių“ (Kakure Kirishitan) bendruomenės.

Shūsaku Endō romanas pasirodė praėjus metams po Vatikano II Susirinkimo (1962–1965), žymėjusio Katalikų Bažnyčios gyvenimo Artuma 2017 m. kovas

25

Atokvėpio valandai

ir mąstymo lūžį. Karo paskatintas atsigręžimas į religiją blėso, ir Bažnyčia suprato, jog gyvena ne tikėjimo triumfo, bet jo išbandymų laikais. Ši ne triumfuojančio, bet kenčiančio tikėjimo patirtis lydėjo ir rašytoją Shūsaku Endō. Jo gyvenimas, paženklintas betėvystės, religinės ir rasinės diskriminacijos, lėtinės ligos, niekaip nesikomponavo į valios ir efektyvumo kulto persunktą Japonijos visuomenę. Jo motina išsiskyrė, kai jis buvo

dar mažas, o būdamas vienuolikos mamos sprendimu buvo pakrikštytas. Kaip pats sako, „mano katalikybė buvo tarsi gatavi marškinėliai. Turėjau apsispręsti: arba sutikti, kad šie marškinėliai tinka mano sudėjimui, arba jų atsisakyti ir ieškoti kitų tinkamų marškinių. Daug kartų buvo kilęs noras atsikratyti katalikybės, tačiau nepajėgiau to padaryti. Priežastis, matyt, yra ta, kad ji pagaliau tapo mano savastimi“. Endō savo kūryboje stengėsi rasti atsakymą į jį kamavusį klausimą, – kaip būti krikščioniu svetimoje kultūrinėje terpėje. Ši patirtis išugdė Jėzaus, tapatinančio save su „neefektyviais“ asmenimis, supratimą, ir tai rašytojas atskleidė romane Tyla. Jo herojaus suvokime įsišaknijusį triumfuojantį Kristaus atvaizdą palaipsniui keičia kenotinis Kristus, ištuštintas ir sulaužytas. Į rašytojui Shūsaku Endō asmeniškai aktualų krikščionybės tvermės svetimoje kultūrinėje terpėje klausimą režisierius Shinoda pažvelgė iš japonų naujajai bangai būdingos sociologinės perspektyvos, temą nagrinėdamas per kultūrinio konflikto prizmę. Shinoda abejoja krikščionybės galimybėmis pavaizduodamas religinio sinkretizmo apraiškas tarp „pasislėpusių krikščionių“. Vis dėlto jo filme matome klasikinei Kristaus figūrai būdingą ikonografiją (perplėštą apsiaustą, kraujuojančias pėdas, prie medinio skersinio pririštas herojaus rankas). Išsaugomas ir romano dramatinę įtampą kuriantis motyvas: Sebastianą Rodrigesą į Japoniją gena ne tik troškimas padėti vargstančiai krikščionių bendruomenei, ne tik noras sužinoti, ar teisingi yra gandai apie jo buvusio mokytojo tėvo Ferreros apostazę, bet ir slapta puoselėjama gundanti kankinystės mintis.

26

Artuma 2017 m. kovas

Martino Scorsese’s kuriamas personažas primena impulsyvų, ambicingą, bet neadekvačiai savo galimybes vertinantį jaunuolį, viso labo panorusį sužinoti, „kaip ten yra iš tikrųjų“. Atrodo, kad jo herojų veda ne puikybė, bet paikybė, paprasčiausias dalykų neišmanymas. Taip vertinti skatina akivaizdžiai savo vaidyboje „besimuistantis“ Andrew Garfieldas. Tik pati filmo pabaiga, gerai įsižiūrėjus, teikia pagrindą manyti, jog tai, ką matėme, buvo ne greitai praeinantis susižavėjimas, bet pamažu bręstantis tikėjimas. Jei patikėsime paskutiniu filmo kadru, Scorsese’i rūpi tylios krikščioniškos rezistencijos jai priešiškoje aplinkoje klausimas (į galvą ateina tikėjimo praktikos laisvuosiuose Vakaruose problematika, pvz., draudimas naudoti religinius simbolius viešojoje erdvėje). Jei ši interpretacija teisinga, tai režisierius, vengdamas tiesiogiai liestis prie kankinystės dėl tikėjimo minties, kurią sėkmingai devalvavo religinis fundamentalizmas, ieško kitos strategijos.

Scorsese renkasi plėtoti ne kankinystės prasmės, bet jos formos klausimą. Dabarties krikščioniui jau nebeaktualu tai, kas buvo aktualu Endō, t. y. fanfarinio vakarietiško krikščionybės etoso suderinimas su kančios nužymėtu jo paties, japono kataliko, gyvenimu, kas buvo aktualu krikščionybei XX a. viduryje, kai sekuliarizacijos eigoje įsivyravo moralinis reliatyvizmas, vertęs iš naujo apmąstyti tradicinius etikos modelius, tarp jų ir kankinystę dėl tikėjimo. Dabarties krikščionį visų pirma domina, kaip išgyventi steriliame, sekuliarizmo nuo religijos praktikos „išvaduotame“ pasaulyje.

Nors filmo pavadinimas „Tyla“, būtų klaidinga Scorsese’s ekranizaciją vadinti juosta apie Dievo tylą. Šis klausimas niežėjo niūriam agnostikui Ingmarui Bergmanui, bet ne aistringam katalikui Endō. Šiam Dievo tyla yra kenčiančio Dievo tyla. Todėl kulminacinėje jo knygos (ir Scorsese’s filmo) scenoje Jėzus pasirodo ne kaip Karalius ir Visatos valdovas, o kaip Ecce homo (plg. Jn 19, 5), Dievas, kuris pasirinko ne pašalinti kančią, bet kentėti kartu su žmonėmis. Dievo tyla sulaužoma, kai sulaužomas triumfalistinis Dievo atvaizdas. Beje, tą patį Ecce homo, tik iš kūno ir kraujo, mes išvystame ir finalinėje scenoje, apverčiančioje ir patį filmo suvokimo vektorių.

Ramūnas AUŠROTAS

Atokvėpio valandai

Paprasto gyvenimo džiaugsmas Susitikę Jeaną François Kieffer, būtinai atkreipsite maldos Jeanas François sėdasi prie darbo stalo, o po piedėmesį į seną ir nukainotą, pirktą už 1 eurą laikrodį jam tų eina šerti avių, asilo, lesinti vištų. „Sprendimas gyventi ant rankos. Šis netipiškas, 54 metų prancūzakalbėse ša- paprastesnį gyvenimą nelengvas, nes būtina skirti laiko lyse gerai žinomas iliustratorius į savo kaimą važiuoja papildomiems darbams. Pavyzdžiui, nusprendėme namą senu pigiu Citroën Berlingo, namuose vaišina pačių skru- šildyti tik malkomis, bet nemažai laiko ir darbo prireikia dinta malta arabica, nors neturi kavos aparato, kas vi- joms sukapoti. O aukščiausi paprastumo kriterijai mums sai nebūdinga prancūzams. Garsaus komikso personažo yra teisybė ir veikli meilė“, – teigia sutuoktiniai. „Malda, Vilkiaus kūrėjas, augęs Paryžiaus priemiesčio Kretėjaus darbas, meilė, gamta“, – Kieffer šeima savaip papildo bebokštų šešėlyje ir 2011 m. šventęs komiksų piešimo de- nediktinų šūkį ora et labora („Melskis ir dirbk“).

Pora, nugyvenusi netrumpą laiką drauge, sako, kad šimtmetį bei 40 tūkst. parduotų albumų sukaktį, gyvena Mezo miestelyje šiaurės rytų Prancūzijos užkampy- šeimyninis gyvenimas nebūna visada ramus, kaip gilios je. Čia su žmona perpirkęs apgriuvusį ūkį, Kieffer – tas upės tėkmė. Pasitaiko ir kalnuotų vietų, ir užtvankų, į „Rudasis meškinas“ apvaliais akinukais ir ožio barzdele – kurias beveik visos šeimos neišvengiamai pakliūva. bei jo žmona – švelni apskritaveidė Jeanas François ir Fabienne pataria, kaip gyventi „Auksinė garbanėlė“ – atstatė jį per paprastesnį gyvenimą šeimoje: 25 metus. Be atliekamo skatiko kišenėje, bet – ranka rankon. naujai pažvelgti į savo santykį su pinigais. Kokie Reikėtų pridurti, kad Jeanas yra tikrieji mūsų poreikiai? Kokie mūsų gyvenimo François yra ne tik žinomas dailiprioritetai? Ar esame pasirengę patys nudirbti tai, ninkas, bet ir rašytojas, muzikantas, ką galime? Pavyzdžiui, mes atsisakėme indaplovės, dainų kūrėjas, išleidęs savo kūrybos nes mums svarbi šios tarnystės teikiama bendrystė; kompaktinį diską, bei keturių vaikų kitiems taikyti „meilės pirmenybę“. Tai labai supaprastina tėvas ir diakonas. šeimos santykius. Mes kasdien iš naujo apsisprendžiame į savo vaikus Autorius daug piešia vaikams žvelgti Viešpaties žvilgsniu, tai yra geranoriškai, pirmiausia galvodami Šventojo Rašto temomis, išleido dešimt komikso žanro knygelių, pasaapie kiekviename iš jų esantį gėrį; kojančių apie viduramžių epochoje ieškoti to, kas kelia nuostabą. Svarbu ne bėgti nuo sunkumų, bet būklajojantį berniuką Vilkių ir jo draugą ti įsitikinusiems, kad kiekvieną dieną, nepaisant dramatiškų situacijų ir bei mokytoją šv. Pranciškų Asyžietį. nerimą keliančių akimirkų, yra dėl ko stebėtis ir už ką dėkoti. Tai dažŠv. Pranciškaus požiūris ir paprastas nai slypi mažuose gyvenimo dalykuose; gyvenimo būdas atsisakant įvairių pa pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus pridėta togumų būdingas ir pačiam autoriui. (plg. Lk 12, 31). Nors galėjome susirasti papildomų darbų, kai slėgė fiSu žmona Fabienne jiedu apsisprendė nansiniai sunkumai, pirmenybę teikėme savo įsipareigojimams Bažnygyventi labai paprastai, kad pirmenyčiai. Niekada nesigailėjome dėl tokio pasitikėjimo Apvaizda; bę teiktų dvasiniam gyvenimui. „Paprastesnis gyvenimas mums yra tikra atleisti nuoskaudas. Ne kartą teko nusivilti žmonėmis, kurie pasinausis kelias į didesnę laimę, – sako Jeanas dojo mūsų gerumu. Mus išlaisvina tai, kad neprisimename jų piktuoju; François. – Nepasiduodami materia skaityti Dievo žodį. Tai geriausias būdas išvengti liūdesio ar nerimo, tai liems troškimams ir neveikiami išoripadeda nuskaidrinti mūsų sielas. nių pokyčių, esame kur kas laimingesni; laimingesni, kai sumažiname savo poreikius, dalijamės ir gerbiame kūParengta pagal Luc Adrian straipsnį, riniją.“ Jie patys kepasi duoną, neturi išspausdintą Famille Chrétienne (Nr. 1737) nei indaplovės, nei mobiliojo telefono, tačiau niekam neprimeta savo gyvenimo būdo. Savo ūkyje priima parapijos „Magnificat leidiniai“ neseniai išleido šeimas, rengia santuokai sužadėtinius. dvi Jeano François Kieffer komiksų knygas Sutuoktiniai kasdien skiria laiko vaikams Vilkiaus nuotykiai. maldai ir rankų darbui. Po rytinės Artuma 2017 m. kovas

27

Akiračiai

Mano vienintelis pašaukimas – mylėti, arba Tiesa, pakeitusi Editos Štein gyvenimą Lietuvos jaunimo dienų rengėjai dangiškaisiais LJD 2017 globėjais, drauge su garbinguoju arkivyskupu Teofiliumi Matulioniu, pasirinko ir Editą Štein.

Artuma apie jos gyvenimą ir veiklą išsamiai rašė 2015 m. sausio numeryje.

Tad dabar tik trumpai prisiminkime jos gyvenimą, bandydami suprasti: kodėl šventoji aktuali ir šiandienos jaunimui?

Edita Štein gimė 1891 m. spalio 11 d. religingų žydų šeimoje Breslavo mieste (tuomet Vokietijoje, dabar – Lenkijos miestas Vroclavas). Ji visą gyvenimą buvo maištinga, turėjo tvirtą nuomonę, atkakliai siekė savo tikslų ir ieškojo tiesos. Nors augo religingos motinos prieglobstyje, žydų tikėjimo iš jos neperėmė. Ilgainiui sąmoningai nustojo melstis. Apie tai Edita rašė: Būdama keturiolikos lioviausi praktikuoti žydų tikėjimą ir vėl pasijutau priklausanti žydų tautai tik grįžusi pas Dievą.

Jos gyvenamasis metas buvo sunkus, ypač moteriai žydei. Tačiau tai nesumažino jos užsispyrimo. 1911 m. įstojo į Vroclavo universitetą studijuoti vokiečių kalbos ir istorijos, o 1913 m. pradėjo filosofijos studijas Getingeno universitete. Ji tapo viena pirmųjų studijuoti priimtų moterų. Nors filosofijoje taip ir nerado trokštamos tiesos, tačiau fenomenologijos teorijos studijos darė didelę įtaką ir nesąmoningai traukė prie krikščionybės. 1917 m. apsigynė daktaro disertaciją tema „Empatijos problema“.

1921 m. vasara buvo lemtinga Editos tikėjimo kelyje. Kelias savaites ji praleido pas savo bičiulę Hedwigą ConradMartius ir jos vyrą, kurie buvo atsivertę protestantai. Vieną vakarą, likusi viena, Edita pradėjo skaityti šv. Teresės Avilietės autobiografiją ir nebegalėjo paleisti jos iš rankų, kol nebaigė. Perskaičiusi knygą pasakiau sau: tai yra Tiesa. Toji

Tiesa pakeitė jos gyvenimą. Po atsivertimo buvo pakrikštyta Katalikų Bažnyčioje 1922 m. sausio 1-ąją. Nuo tos akimirkos Edita Štein pašventė savo gyvenimą Jėzui ir Bažnyčiai. Kurį laiką dar dėstė Speyerio dominikonių mokykloje, vertė teologijos ir mistikos veikalus.

1933 m. Edita įstojo į basųjų karmeličių vienuolyną Kelne.

Atradusi Kristų, tikėjimą kaip ilgai ieškotą tiesą, ji degė meile. 1938 m., pasirinkusi Kryžiaus Teresės Benediktos vienuolinį vardą, davė amžinuosius įžadus rankose laikydama šv. Kryžiaus Jono žodžius: Nuo šiol mano vienintelis pašaukimas yra mylėti. Nepaisant to, kasdienybėje susidurdavo su tais pačiais iššūkiais, kuriuos kiekvienas patiriame ir šiandien. Apie tai, ką reiškia gyventi tikėjimu, rašė: Tuo metu, tik atsivertusi ir ilgą laiką po to, aš maniau, kad gyventi tikėjimu reiškia atsisakyti visų pasaulietinių dalykų ir atsidėti vien dieviškiems.

Tačiau pamažu išmokau priimti tai, kad šis pasaulis iš mūsų tikisi daugiau. Tikiu, kad kuo arčiau Dievo žmogus yra, tuo labiau jis turi peržengti save ir nešti dieviškąjį gyvenimą pasauliui.

Edita dabar turėjo vienintelį tikslą – būti Dievo įrankiu. Jei kas ateina pas mane, noriu jį palydėti Dievo link, – rašė ji. Nuovargio ir silpnumo akimirkomis guodėsi: Dievas yra greta poilsio valandėlėmis ir akimirksniu gali suteikti būtent tai, ko tau reikia. Tada dienos

metu tu greičiausiai tiek pat stengiesi ir pavargsti, bet tą darai su ramybe širdyje. O atėjus vakarui vėl peržvelgi dieną ir matai, kokia fragmentiška ji buvo, kiek daug susiplanavai ir kiek daug neįvykdei, matai daug dalykų, kurių droviesi bei gėdijiesi: tiesiog priimk visa taip, kaip yra, atiduok tai į Dievo rankas ir palik Jam. Tada pajėgsi pailsėti – iš tiesų pailsėti – ir naują dieną pradėsi lyg naują gyvenimą.

1942 m. rugpjūčio 2 d. į Echto karmeličių vienuolyno koplyčią, kurioje Edita meldėsi drauge su seserimi ir kitomis vienuolėmis, įsiveržė gestapo kareiviai. Paskutiniai žinomi jos ištarti žodžiai buvo skirti seseriai Rosai, kurią kartu su Edita nacių kareiviai išsivedė iš koplyčios. Jie nesulaukė nei pykčio, nei pasipriešinimo. Jie išgirdo tik Editos padrąsinimą seseriai: Eikš, mudvi einame dėl savo tautos. Tai buvo visiškai laisvos širdies ir sielos atsidavimo Dievo valiai išraiška. Tai buvo laisvas valios pasirinkimas priimti lemtį, o sykiu ir Editos tiesos ieškojimų kelio finišas, prie kurio ji žengė užtikrinta ir atsidavusi.

Rugpjūčio 9 dieną Edita Štein buvo nužudyta Aušvico koncentracijos stovyklos dujų kameroje. 1998 m. spalio 11-ąją popiežius šv. Jonas Paulius II paskelbė ją šventąja.

Monika VAIČIULIENĖ

www.jaunimodienos.lt

28

Artuma 2017 m. kovas

Akiračiai

Apsisprendimas – geriau mirti! įsakymu: „Nežudyk!“, kuris galioja abiem kovojančioms pusėms. Ne Bažnyčia kalta dėl to, kad daug jaunų žmonių išėjo į miškus ginti Tėvynės. Pagrindinis motyvas, dėl ko Teofilius atsisakė būti jauku viliojant partizanus iš miško, yra jo išsakytas ir užfiksuotas tardymo protokole: „Aš nebuvau tikras, jog legalizavęsi partizanai Tarybų valdžios nebus nubausti už jų padaryTapęs kunigu Šv. Kazimiero dieną, Teofilius priėmė ir dangiškojo globėjo ryžtingumą visuomet rinktis tai, tus nusikaltimus, ir dėl to aš nenorėjau imtis moralinės kas yra pagal Dievo valią. Šis radikalus apsisprendimas atsakomybės prieš partizanų formuočių narius, jų šeimas, buvo kun. Teofiliui ypač reikalingas kalėjime. 1930 m. ir artimus giminaičius“; „Aš perspėjau man pavaldžius kunigus nesikišti į politinių klausimų sprendimą ir kad belaukiant teismo, kalėjimo viršininkas klausė jį: jie nenaudotų bažnyčios kaip Tarybų valdžios priemonių – Ko čia sėdi?

– Juokingas klausimas, – atsakė vyskupas, – pasodi- tribūnos“; „Mano nuomone, žymiai radikalesnė priemonė, kurią gali panaudoti kunigai, yra krikščioniškų tiesų note, tai ir sėdžiu! ir moralės dėstymas“.

– Jei panorėtum, jau šiandien galėtum būti laisvas!

Netrukus pasirodė, kad vysk. Teofiliaus įžvalgos pa– Įdomu, kokiu gi būdu? – klausė vyskupas, apsimestaikė į dešimtuką. Patikėję valdžios pažadais suteikti damas nesuprantąs reikalo.

– Labai paprastai: pasirašyk, kad pranešinėsi apie ku- amnestiją ir nebausti už dalyvavimą ginkluotoje kovoje, palikę mišką partizanai buvo tuoj pat suimti ir nuteisnigus ir parapijiečius!

– Dabar labai nepatogu, – sakė vyskupas, – iš kalėjimo ti mirties bausme. Klasta prisidengusio blogio alsavimą Teofilius jautė iš tolo ir nesileido į jokius kompromisus. paleistąjį parapijiečiai iš karto įtars, kad užverbuotas...

– Tai mes galime paleisti dar kelis asmenis, tarp ku- Sunkiausiomis akimirkomis išlieka tas, kuris tvirtai laikosi Kristaus rankos, todėl Teofilius mokė kunigus iš sakyklos rių bus ir neužverbuotų... Tada žmonės to nepastebės!

Vyskupas pareiškė, kad iš to nieko nebus – jis griež- skelbti Evangeliją, o ne politines agitacijas. Visai nesvartai atsisakė pasirašyti todėl, kad jo sąžinė neleidžianti to bu, kad už tai gali grėsti suėmimas, kalėjimas ar tremtis.

Juk geriau mirti, negu nusidėti. daryti. Tokia kaina atgauta laisvė neKun. Teofilius Maskvos kalėjime, 1924 m.

Kiekvienos kartos tikintieji viliojo Teofiliaus. Jis sąmoningai pasiNuotrauka iš Birštono sakralinio muziejaus rinkinio šį šv. Kazimiero išpopuliarintą rinko būti vienybėje su Viešpačiu ir dėsnį savaip išgyvena ir pritaiko. visai nesirūpino tuo, kas jo laukia – Nors džiova nugalėta, o ir į kaSolovkų lageris, sunkūs miško darlėjimus mūsų krašte už tikėjimą bai, kalėjimo izoliatorius... Tokia yra kol kas niekas nesodina ir nevergyvenimo pagal sąžinės balsą kaina. buoja būti sekliais ar skundikais, Panašiai kaip piktasis gundė Viešbet kyla naujų iššūkių, ką pasipatį Jėzų dykumoje, taip ir Teofilius rinkti – Dievo valią ar galimai 1946 m. iš sovietų valdžios sulaukė per plauką ilgesnį sau gyvenimą? labai klastingo pasiūlymo – kreiptis Šių dienų pasaulyje turime į miškuose už Lietuvos laisvę kovotokių šventųjų, kurie pasirenka jančius partizanus, raginant juos supanašiai, kaip apaštalas Paulius: dėti ginklus ir pasiduoti. Iš buvusių „verčiau mirti ir būti su Kristumi, dviejų įkalinimų Teofilius pernelyg nes tai visų geriausia“ (Fil 1, 23). gerai pažino sovietinių valdininkų Turiu galvoje šv. Džianą Beregudrumą ir savo atsisakymą aiškiai tą Molą (1922–1962) (apie ją ir nedviprasmiškai pagrindė Dievo

Kovo mėnesį Lietuvos katalikai prisimena savo dangiškąjį globėją šv. Kazimierą, kurio gyvenimo devizas – geriau mirti, negu nusidėti kviečia į naujus apmąstymus. Juo labiau kad Šv. Kazimiero liturginė minėjimo diena tapo išskirtinė garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime. 1900 m. kovo 4 d. Peterburge vysk. Antonis Karolis Niedziałkowskis kiek paankstintai silpnos sveikatos seminaristui Teofiliui suteikė kunigystės šventimus. Skubėta, nes mieste, siaučiant džiovai, sušlubavusi Teofiliaus sveikata nežadėjo nieko gero.

Artuma 2017 m. kovas

29

Akiračiai

skaitykite 2010 m. gegužės Artumoje). Būdama gydytoja, ji puikiai suprato, kokios rimtos gali būti jos nėštumo komplikacijos: šalia gimdos buvo pradėjęs sparčiai augti didelis navikas, o to meto medicina turėjo tik du pasiūlymus: iš karto šalinti viską (naviką, gimdą, kūdikį) arba pasmerkti motiną mirčiai, suteikiant kūdikio gimimo viltį. Šv. Džiana, turėdama jau tris vaikus, nesileido į kompromisus su sąžine ir dėl savo krikščioniškų įsitikinimų pasirinko suteikti teisę gimti ketvirtajam vaikui, pati dėl to paaukodama savo gyvybę.

Taip ir įvyko. Bažnyčia atpažino šiame žingsnyje apsisprendimo herojiškumą ir 2004 m. paskelbė ją šventąja.

Nenustebkime, kad panašus gundymas gali greitai pasiekti kiekvieną iš mūsų būtent per mediciną. Farmacijos pramonė netrukus ims siūlyti vaistus, pagamintus iš abortuotų embrionų kamieninių ląstelių. Nepagydomai sergantį ligonį labai vilios pasiūlymas sutikti būti gydomam būtent šiais vaistais ir greito pagijimo pažadas. Svarstydami ir apsispręsdami atsidursime šv. Kazimiero, šv. Džianos (juos gundė tuometė medicina!) ir garbingojo arkivyskupo Teofiliaus vietoje.

Lemtinguose apsisprendimuose guodžia Kristaus žodžiai: „Tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti“ (Mt 10, 19). Bažnyčios šventieji ir palaimintieji tepadeda mums teisingiausiai pasirinkti, kad vėliau dėl apsisprendimo netektų gailėtis. Tiesa ta, kad per plauką ilgesnis gyvenimas nekonkuruoja su amžinuoju.

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS

30

Artuma 2017 m. kovas

Tik vienas mikrobas... Šitas rašinėlis apie vieną bakteriją – ne virusą. Save gerbiantys žurnalistai, kurie rašo ir kalba sveikatos temomis, dažnokai neatskiria viruso nuo bakterijos. O mamos, nebaigusios aukštųjų mokslų, bet auginančios antrą ar trečią vaiką, jau atskiria.

Užkrečiamųjų ligų sukėlėjai, podraug su virusais ir bakterijomis, dar gali būti grybeliai, pirmuonys, prionai (paguglinkite šį žodį, jis naujiena medicinos moksle). Visa šita kompanija vadinama mikroorganizmais (medikų žargonu – mikrobais), nes jie maži, nematomi plika akimi.

Streptococcus pyogenes – ši bakterija per metus pasaulyje sukelia apie 700 milijonų ligos atvejų. Juk įspūdingas skaičius? Pavadinimas graikų kilmės. Pyogenes reiškia „pūlius sudarantis“. Streptococcus – „grandinėle išsidėsčiusios uogelės“; toks jų vaizdas matomas mikroskopu.

Ligos daugeliui žinomos, apie kai kurias reikia plačiau paaiškinti. Pavyzdžiui, apie anginą. Dabar jau reikėtų ją vadinti tonzilitu (gomurio tonzilių uždegimu) arba faringitu (ryklės uždegimu). Žodis „angina“ reiškia skausmą. Šį žodį pasisavino didesnį autoritetą turintys kardiologai, ir jis vartojamas nusakyti ne gerklės, bet krūtinės skausmui (turbūt teko girdėti sakant „krūtinės angina“).

Streptokoko sukeltą faringotonzilitą gydome 10 dienų geriamuoju penicilinu, vaistais nuo skausmo, temperatūros ir ryklės procedūromis – gargaliavimais, purškalais, čiulpinukais. Visa bėda, kad šito streptokokinio (bakterinio) faringito pirmomis ligos dienomis neįmanoma atskirti nuo virusų sukelto – savaime praeinančio.

Abiem atvejais skauda ryjant, ryklė paraudusi, temperatūra aukšta.

Apie trečią ligos dieną ant tonzilių jau atsiranda pūlingų apnašų, ir kraujo tyrimas tampa informatyvus. Galime pasidžiaugti, kad medicinos pažanga mus jau pasiekė, o valstybė pasirūpino vaikais ir leidžia, kad šeimos gydytojai jiems, faringitu sergantiems, atliktų greitus streptokoko nustatymo mėginius. Taip išvengiama nereikalingo antibiotikų skyrimo virusinėms ligoms gydyti, o bakterinės ligos gydymas antibiotikais neuždelsiamas. Todėl nesigėdykite priminti daktarams apie tuos minučių trukmės „ekspres streptestus“.

Pasėlis iš ryklės streptokokui išauginti trunka ilgiau, parą arba dvi.

Retai, kai ligos eiga sunkesnė, dėl tonzilito guldoma į ligoninę. Kartais galimos komplikacijos – pūliniai ryklėje. Šituos jau tenka prapjauti, reikės ausų, nosies ir gerklės (LOR) gydytojo konsultacijos.

Senieji mūsų mokytojai sakydavo: be anginos nebūna skarlatinos. Reikia pripažinti, jog labai retais atvejais būna. Kai kurios to paties streptokoko padermės gamina ypatingą nuodą, mediciniškai – toksiną. Dėl šio toksino poveikio, sergant skarlatina, pradeda berti, nors liga ta pati ir gydoma taip pat, kaip faringotonzilitas.

Beria smulkiais rausvais spuogeliais paraudusioje odoje – pažastyse, alkūnių ir kelių linkiuose, kirkšnyse. Gali išberti ir visą kūną.

Veidas taip pat būna paraudęs, tik apie nosį ir lūpas balta. Liežuvis pradžioje būna padengtas gausiu apnašų sluoksniu, vėliau išber-

Sveikata

tas spuogais lyg avietė. Po poros savaičių nuo pirštų pradeda luptis oda. Tiek tonzilitą, tiek skarlatiną gydant antibiotikais, ligonis aplinkiniams tampa nebepavojingas po dviejų parų.

Tas pats streptokokas sukelia rožę.

Tai gana sunki liga, pasireiškianti aukšta temperatūra ir ribotu paraudimu, patinimu, skausmu odoje, dažniausiai kojų.

Suserga nusilpusio imuniteto, pagyvenę, cukralige sergantys žmonės. Dažniausiai pradėti gydyti tenka ligoninėje į veną leidžiamais antibiotikais.

Kiek lengvesnė, bet labai dažna streptokokų sukeliama liga – odos uždegimas, dermatologų vadinamas streptodermija, arba impetigo. Šlapiuojantys, pūliuojantys bėrimai, šašai gana plačiai išplinta, ypač tiems, kurie kasosi, pavyzdžiui, sergantiems niežais. Audringos bendrinės organizmo reakcijos nebūna, gydymas dažniausiai namuose, vietinis – tepalais.

Streptokokai taip pat sukelia celiulitą, bet ne tą – kosmetologinį, kai šlaunų oda pasidaro panaši į apelsino žievę.

Celiulitas yra sunki, agresyvi ir pavojinga liga, poodinių audinių uždegimas.

Pakyla aukšta temperatūra, paraudimas ir patinimas greitai plečiasi, skauda.

Dažniausiai liga apima veido dalį greta akiduobės kaip ir sergant sinusitu. Yra pavojus, kad infekcija išplis į kaukolės vidų. Svarbu laiku įtarti, anksti nustatyti ir pradėti gydymą leidžiamaisiais antibiotikais. Kartais prireikia operuoti.

Celiulitas gali komplikuotis ne tik smegenų uždegimu, bet ir kraujo užkrėtimu (ne žmonių kalba – sepsiu).

Dar sunkesnė ir klastingesnė streptokokų sukelta liga, kai uždegimas plinta tarpraumeniniais plyšiais. Nei ištarti,

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

nei suprasti tokio pavadinimo – nekrozuojantis fascitas – neįmanoma. Atpažinti šitą ligą sunku. Laiku pradėti gydymą svarbu dėl sepsio pavojaus. Beveik visada prireikia operacijų. Žinokite, dar ne viskas. Pabaigai palikau baisiausią – toksinio šoko sindromą (kaip pastebėjote, stengiuosi „išversti“ iš medicininės į žmonių kalbą beveik kiekvieną žodį ir tikiuosi, jog taip plečiasi ne tik autoriaus, bet ir skaitytojų akiratis, išprusimas). Šokas medicinoje – tai ne emocinis sukrėtimas. Šokas yra sunkus, gresiantis mirtimi kraujotakos sutrikimas, kai širdis nebepajėgia varinėti kraujo, o kraujagyslės praranda tonusą ir nebepalaiko kraujo spaudimo. Visi organai nukenčia ir nustoja dirbti, nes nebegauna deguonies ir maisto medžiagų, nepašalinami kenksmingi ląstelių veiklos produktai.

Taip gali atsitikti dėl skysčių trūkumo nukraujavus, viduriuojant ar nudegus, dėl alerginės reakcijos – anafilaksijos, dėl infarkto, širdies ritmo sutrikimo ar kraujagyslių trombų, dažnai dėl kraujo užkrėtimo – sepsio. Mūsų aptariamu atveju – dėl mikroorganizmo išskiriamų nuodų, streptokoko gaminamo toksino.

Kaip suprantate, streptokokais užsikrečiama – nuo ligonio, sergančio išvardytomis ligomis, neizoliuoto ir nesigydančio, arba nuo sveikojo, kuris net nežino, kad nešiojasi streptokoką gerklėje ar ant odos. Persirgus ilgalaikio atsparumo nesusidaro. Kaip esate paty-

rę, angina sergama pakartotinai. Skiepų nėra ir kažin ar bus artimiausią dešimtmetį. Mirtingumas nuo sunkiųjų, kraujo užkrėtimą galinčių sukelti infekcijos formų – 25 procentai.

Gal kam kilo klausimas, kodėl tonzilitą reikia gydyti 10 dienų? Juk jau trečią ar ketvirtą antibiotikų gėrimo dieną jaučiamės sveiki. Ogi todėl, kad būtent tokie antibiotikų kursai apsaugo nuo vėlyvųjų komplikacijų po streptokokinės infekcijos. Pamenate autoimunines ligas?

Kai kurie streptokokai gamina medžiagas, iškreipiančias mūsų imuniteto veikimą, tuomet nuosava apsauginė sistema ima pulti sveikus organus praėjus dviem– keturioms savaitėms nuo ūminės ligos. Jei puola širdį ir sąnarius, susergama reumatu, inkstus – glomerulonefritu (tokia inkstų uždegimo rūšis, skirtinga nuo pielonefrito).

Gera žinia, kad streptokokus vis dar puikiausiai veikia senasis gerasis penicilinas, jeigu tik moraliai veiksime eksperimentuodami su mikrobų genais ir ekologiškai elgsimės, gydydami ir gydydamiesi antibiotikais tik tada, kai reikia, ir tokiais, kokiais reikia.

Gyd. Vytis ŽEMAITIS

Kursas, pagrįstas neprievartinio bendravimo metodu BENDRAVIMO MENAS: JEI NORIME IŠGIRSTI IR BŪTI IŠGIRSTI nuo kovo 22 d.

Gavėnios bibliodrama „JĖZUS, MYLĖDAMAS SAVUOSIUS PASAULYJE, PARODĖ JIEMS SAVO MEILĘ IKI GALO.“ Jn 13, 1 balandžio 8 d.

Seminaras dirbantiems su vaikais JAUSMAI KAIP SPALVOS kovo 24 d.

Rekolekcijos mokytojams „DIEVO GAILESTINGUMO VEIDAS KANČIOJE, MIRTYJE IR PRISIKĖLIME!“ balandžio 11 d.

ŠOKIAI PAGAL LIETUVIŠKAS GIESMES kovo 25 d. ŽYDŲ PASCHA IR KRIKŠČIONIŲ VELYKOS: KAS TAI – TĘSTINUMAS AR NAUJA PRADŽIA? balandžio 4 d.

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 280530; mob. 8 686 77824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma 2017 m. kovas

31

Sveikata

Reginčios širdys Daugybė žmonių, girdėdami Carito organizacijos pavadinimą, iš karto tapatina jos veikimą su žmogaus poreikių tenkinimu. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Deus Caritas est pastebi, jog „vadovaujantis pavyzdžiu, pateikiamu palyginime apie gailestingąjį samarietį, krikščioniška gailestingoji meilė pirmiausia yra tiesiog atsakas į tai, kas konkrečioje situacijoje yra tiesioginis poreikis: alkstantieji pavalgydintini, nuogieji aprengtini, sergantieji gydytini, kalintieji aplankytini ir t. t.“ (31). Vadinasi, esame kviečiami drauge atsiliepti į stokojančiųjų ar kenčiančiųjų išsakytus, o kartais ir nutylėtus poreikius, kuriuos reikia pastebėti. Tokiu būdu mes tampame gailestingosios meilės nešėjai savo artimoje aplinkoje, plečiantys Carito suvokimą ir pajautimą.

Prasidėję metai ir veikla jau įsibėgėjo, bet mes su džiaugsmu dar žvelgiame į praėjusius Carito metus.

Galime tik pasidžiaugti, kad šalia mūsų yra dovanojančių ir besidalijančių žmonių. Tai įrodė ir praėjusiais metais gailestingumo darbus kvietusi daryti www.as-cia.lt svetainė. Šiandien net kelios šeimos gali džiaugtis įrengtais vandens gręžiniais ir patys bei jų vaikai gerti švarų vandenį. Taip pat Edita dar keliauja savo kelionę link to, kad galėtų šypsotis, o ją palydi jos geradarė Marija.

Mažas berniukas Julius, muzikos garsų padedamas, mokosi kalbėti. Irenos na-

Marijos Stanulytės nuotrauka

melyje, kuriame nebuvo grindų ir telkšojo vanduo, šiandien sausa ir jauku.

Teresė mėgaujasi tuo, kad gali tapyti ir savo darbus rodyti kitiems. O štai Betzatos bendruomenė laukia pavasario ir už paaukotus pinigus pirks savo sodui augalėlių. Marija, sunkia liga serganti maža mergaitė, turėjusi atsisveikinti su brangiais daiktais, kuriuos suniokojo kilęs gaisras, šiandien džiaugiasi nauja lovele ir kitais būtinais daiktais. Žanetai aukotojai suteikė viltį ir galimybę matyti šalia esantį pasaulį ryškiausiomis spalvomis. Ir tai tik dalis istorijų, dalis mūsų bendrų pergalių, apie kurias ši svetainė pasakojo. Net septyniolikos istorijų herojai (ir maži, ir dideli), išgyvenę tam tikrų sunkumų ir praradimų, šiandien džiaugiasi mūsų rūpesčio ir meilės vaisiais.

Praėjusiais metais Caritas Lietuvoje septynioliktus metus advento laikotarpį kvietė išgyventi besidalijant gerumu.

Daugiau kaip šimtas tūkstančių Carito žvakelių, pagamintų Vilniaus arkivyskupijos Carito globojamų žmonių rankomis, iškeliavo į „Gerumas mus vienija“ akcijos dalyvių namus, nešdamos meilės, šviesos ir vilties žinią. Šios akcijos metu ypač svarbus yra mūsų susitikimas, nesvarbu, kur jis įvyksta – bažnyčioje, parapijoje, Carite ar prekybos centre.

Susitikimą įprasmina mūsų troškimas dalytis šypsena, palinkėjimu, malda bei auka. Dalijimasis mus augina ir griauna tik savimi besirūpinančios širdies sienas – juk „Jėzaus programa yra ‘reginti širdis’“ (Deus Caritas est 31). „Reginti

širdis“ ne tik budi, mato, kur reikia meilės, dėmesio ar šilumos; „reginti širdis“ niekada nepailsta veikti. Mes, Carito bendruomenė, liudijame, kad tūkstančiai žmonių turi matančias ir veikiančias širdis, atviras liūdintiems, vargstantiems ar vienišiems.

Dalis „Gerumas mus vienija“ akcijos aukų bus skirtos tikslinėms programoms įgyvendinti – pagalbai sergantiems epilepsija, globėjams bei įtėviams, gatvėje gyvenantiems asmenims ar nuteistiesiems, saugumą gimtojoje šalyje praradusiems ir ieškantiems prieglobsčio bei kitiems sunkumus patiriantiems. Kita dalis bus panaudota Carito vaikų dienos centrų įvairioms veikloms vykdyti, vasaros stovykloms organizuoti. Paaukotos lėšos pasitarnaus parapijos Carito bendruomenėms atsiliepiant į vargstančiųjų poreikius. Šiandien žvelgiame į 2017 metus su dar didesne viltimi ir padrąsinimu, palaikymu. Džiaugiamės, kad vis aktyviau gebame pastebėti ar išgirsti šalia esančius, mokomės vienas kitą palydėti gailestingosios meilės kelionėje, neatsiejamoje nuo tikinčiojo ir to, kuris aplink save siekia kurti gėrį, gyvenimo. Telaimina ir testiprina Viešpats mūsų reginčias širdis tarnystėje!

Lietuvos Caritas

Simone Weil. DIEVO LAUKIMAS Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė Simone Weil (1909–1943) – viena ryškiausių XX amžiaus asmenybių, pagarsėjusi ne tik filosofiniais, teologiniais, socialiniais veikalais, bet ir savo gyvenimo istorija. Antroji lietuvių kalba išleista Simone Weil knyga Dievo laukimas stebina brandžiu jaunos moters intelektu ir neįtikėtinu sąžiningumu, jaudina skausmingu tyrumo ir Dievo ilgesiu. Į rinkinį įtraukti šeši laiškai dvasios tėvui laikomi vienais gražiausių Simone Weil tekstų, kuriuose ji itin atvirai išlieja savo asmeninius išgyvenimus ir dvasines abejones.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

32

Artuma 2017 m. kovas

Gyvenimas kaip senas vynas

Sunkūs makaronai Vanda IBIANSKA Pasaulyje vyksta grėsmingi dalykai ir pasibaisėtinai kvaila būtų juos ignoruoti. Mano galva, turėtume daug melstis, nes eilinis žmogus nedaug ką gali padaryti. Jeigu įsigilintume, ne visai tas „eilinis“ ir bejėgis, bet tai jau kita tema. Gyvename ant vulkano kraterio briaunos, t. y. nuolatiniame pavojuje. Vulkaną bet kada gali sudrebinti neprognozuojami rusai, o gaisrinės viršininku tapo irgi nenuspėjamas keistuolis.

Hm, ar tikrai tik keistuolis? Pasaulis įsitempęs laukia, ką dar iškrės Donaldas Trumpas, ir tuo pat metu atsisako suvokti realų Rusijos keliamą pavojų. Vakarams atrodo, jog Krymo okupacija ir Rusijos puolamasis karas prieš Ukrainą yra nemalonūs, bet ne esminiai dalykai. Kurgi ne!

Europos Sąjungoje atsirado ir jau didėja plyšiai. Nejaugi taip nuosekliai ir rūpestingai lipdytas puodas skils? Na, Brexit galima pavadinti viena puodo ąsa – nuskilo, ir bala nematė. Tik kas mūsų laukia rytoj, jei eižėjantis puodas subyrės? Esame jaukiai apžioję maitinantį ES spenį ir slepiamės po NATO marškinėlių palankomis. Ką darysime, kai jų neliks? Oi, reikia susigriebti ir bent jau kaip galima labiau stiprinti krašto apsaugą, tik kad tėvynainiams į tai nusispjaut. Visi matome sulig savo nosies ilgiu.

Valdžia, kurią išrinko demos, šoka vidury trobos kadrilį, ir svarbūs dalykai jai rūpi tiek, kiek pernykštis sniegas Rumunijos kaime Bunitesku. Kadrilis, aišku, smagus.

Sodininkas-daržininkas profesorius padarė gražią pradžią (kurios sąmoningoji Lietuvos dalis jam niekaip neatleis), pasikviesdamas svečiuosna Putino emisarą prieš pat Sausio 13-ąją. Girdėjau žmones svarstant, kokios krypties kvailumo vektorius suveikė, ir nuosekliai prieinant prie išvados, jog toks protu nesuvokiamas poelgis paaiškintinas vien tuo, jog įsakė Vyriausias Valstietis. Sodininkodaržininko pavaduotoja išsišoko viešai pareikšdama, girdi, iš rusų ji dvasingumo mokosi ir kitiems pataria. Vaje, jau ir su dvasiomis tie „kaimo žmonės“ kalbasi! Įdomu, kokius jie ten mokslus išeina? Gal Sibiro lagerių administravimo ir lietuvių žudymo ekonomiškai naudojant amuniciją? Oje oje! Prisigyvenom, ką ir kalbėti. Čia vis vakarykščios naujienos, bet nepamirštamos. Nes tokių dalykų pamiršti nevalia.

Valdžiukei, teisybės dėlei pripažinkime, ne pyragai.

Vyriausias Valstietis su savo kupidoniškom bėdom įmynė į tokį mėšlą, kad kožnas statistinis vyras jį nuoširdžiai užjaustų, jei... Tas „jei“ reiškia vyrus vadovaujantis formule: „Jot į peklą, tai ant gero žirgo.“ O čia visai prastai išėjo. „Žirgo“ protas kaip infuzorijos, biografija dvokianti. Ir bėda, ir gėda. Ir dar tas vidutiniame amžiuje ištikęs Alzheimeris! Kaip kitaip paaiškinsi pamirštus 700 tūkst.

euriukų? Sunkūs laikai atėjo latifundijų savininkui... Kiti piktinasi, neva neteisinga patarlė: „Ne piniguose laimė.“ Matai, turėtum pinigų ir būtum laimingas! O ir ne! Kokia čia laimė, jei pinigų yra, bet gėdos ir bėdos per akis... Žudome vaikus. Baisimės ir vis vien žudome. Seime savaitėmis ir mėnesiais (metais taip pat) laužomos ietys dėl mušimo apibrėžimo, užuot priėmus įstatymą, nes laukti jau senų seniausiai nebegalima. Kol silpnos nuovokos seimūnai (silpnos, silpnos, nesiginčykite; per TV juk matome) derasi ir tarpusavyje „diskutuoja“, Lietuvoje talžomi ir galabijami vaikai. Jau rečiau prisimename a. a. Matuką, nužudytą vaikelį liūdnomis akutėmis. Iki kito kurio nors mažylio šiurpios mirties. O Seimas vis dar „diskutuoja“.

Kol pasirodys kovo mėnesio Artuma, gal, sakau, valdžios ir valdžiukės susitars dėl toooooookios sudėtingos mušimo definicijos ir priims deramą (ne bet kokį!) tą nelemtą įstatymą? Ar vis dar „diskutuos“?

Kaipgi tos moterys, dirbančios su asocialiomis šeimomis? Turiu galvoje socialines darbuotojas, vaikų teisių specialistes. Per lietų, sniegą, gamtinį ir moralinį purvą bristi kasdien ir gauti elgetišką atlyginimą... Tave plūsta, grūmoja, užpuola su peiliu, kirviu, medžiokliniu ar savadarbiu šautuvu. Tavo darbas tarsi kakta sieną daužyti, nes teigiami rezultatai toli kaip kokios Buenos Airės. O juk jos vis vien dirba! Paminklus joms gyvoms statyti reikia.

Vis negaliu atsitraukti nuo to rusų „dvasingumo“.

Nesenai perskaičiau Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą Laikas iš antrų rankų. Va ten apie rusų inteligentus, t. y. tautos smegenis, parašyta aiškiai, nors ne trumpai. Mat autorė kalbino aibę žmonių, todėl ir ne trumpai. Kaip jie gyveno ir gyvena nuo 1917 metų. Tai kaip? Ogi skursta, virtuvėse geria degtinę, keikia valdžią, oligarchus ir labai daug skaito. Galvoja, kad rusų tauta didinga, mesijanistinės paskirties, todėl turi kitas tautas „gelbėti“, ir, suprantama, dėl to yra aršūs patriotai.

Bet gerų knygų skaito itin daug. Ir kas iš to? Tai daro jau šimtą metų ir nė per mikroną nepajudėjo į priekį. Knygos jų mąstymo nepaveikia. Toliau leidžiasi mulkinami, valdomi sadistų, gangsterių, vagių. Tai čia ta geresnioji Rusijos dalis. Ta, kuri savo rankomis „šventame“ kare dar nieko nenužudė.

Artuma 2017 m. kovas

33

Gyvenimas kaip senas vynas

Visada didžiavausi savo Tėvyne. Dabar imu ja abejoti.

Myliu, bet dėl didžiavimosi kyla klausimų. Kur garsusis lietuvių darbštumas? Jis tirpsta lyg deganti žvakė. Sąžiningumas nuskendo užmarštyje su tarpukario Lietuva, kai žmonės dar tikėjo į Dievą. 90 procentų lietuvių jau yra čiupnos. Okupacija kalta? Ak, nustokite. Jau užaugo nauja karta, kuri labai dažnai taikosi pavogti valstybės ir individualių lėšų. Smaginasi mikliai mulkindama valstybę: imituoja darbą ir lupa didelius atlygius. Taip nėra?

Eikit. Pakanka prisiminti Turizmo departamento „pokštus“ su nuotraukomis.

Neabejočiau visuotinu sąžiningumu, jei visiems žinomas šaltkalvis taptų kukliu floristu, buvęs lakūnas – taromatų prižiūrėtoju, o garsioji Lietuvos bufetininkė atidarytų arbatinę vegetarams, veganams ir žaliavalgiams.

Evaldo Lasio nuotrauka

* * *

Kad jus taip pamirščiau kaip prisimenu!

* * *

Autobuse: – Ar jūs kitoje stotelėje išlipate?

– Išlipu.

– O prieš jus stovintys žmonės?

– Išlipa.

– Ar klausėte?

– Taip.

– Ir ką jie jums pasakė?

* * *

– Onute, ir nebandyk man prieštarauti!

– Pranai, aš tyliu.

– Tai paslėpk nuomonę nuo savo veido.

* * *

Gatvėje: – Panele, gal galėtumėte savo telefoną duoti? Ir piniginę. Ir auskarus. Greičiau tik!

34

Artuma 2017 m. kovas

Bet nesulauksi. Greičiau paleistas iš Lukiškių Henytė ims Užliedžiuose auginti hiacintus, negu keistai, „iš nieko“ pralobę piliečiai pajus sąžinės niežulį.

Kodėl pas mus taip liūdna, ką? Kartais net ir man, nors esu prigimtinė optimistė. Va, kaip prigąsdinau. Na ir kas? Realios padėties nevalia pamiršti, kaip ir jos nuvertinti. Tačiau ir be gąsdinimų visi dejuoja, verkia arba esti irzlūs, „pasikėlę“. Net šuneliai mūsuose ne tokie linksmi, kaip vakariečių reksai. Išsiderinę esame, štai kas. Ko čia aimanuoji, Jonai? Tokių kaip tu – vagonas ir dar karučiai. Bet ne, vis vien verks, nes kitų situacija tarsi iš kitos galaktikos. Jos Jonas nemato. O tie „pasikėlę“, manantieji esą pasaulio ar bent Kauno bamba?

Sėdi panašus į žmogėdrą, kuriam neleido papietauti, o vertas dažniausiai esi, brolau, tiek, kiek kūdikio barškaliukas. Arba sunkiai įsivaizduojamo žiaurumo bailiai.

Nesuprantat? Pagal Michelį de Montaigne’į, bailumas yra žiaurumo motina. Tėvas nežinomas.

Nuo liūdesio, kompleksų, bailumo et cetera yra labai veiksminga panacėja – tikėjimas. Net tuščias bažnyčios pastatas veikia, oi, kaip veikia. Ką jau kalbėti apie Eucharistijos šventimą. Todėl kviečiu visus drauge ir po vieną. Bet geriau drauge.

Kovas. Šv. Kazimieras, šv. Juozapas, gavėnios pradžia ir, žinoma, Kovo 11-oji.

Tad naudojuosi proga: su Valstybės atkūrimo švente, brangūs Artumos skaitytojai!

Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse!

* * *

– Jonai, kai tavęs nėra namie, kaimynai tiek visko apie tave pasakoja!

– Et, kai manęs nėra, jie netgi mušti mane gali.

* * *

– Petriuk, rytoj į mokyklą atsivesk senelį.

– Jūs norite pasakyti tėtį?

– Ne. Atsivesk senelį. Noriu jam parodyti kokias klaidas daro tėtis „tavo“ rašiniuose.

* * *

– Jurgi, girdėjau vedi?

– Mhm...

– Ir kaip tavo būsima žmona?

– Ai, kiek žmonių tiek nuomonių: mamai patinka, man tai šiaip sau.

* * *

– Nepasakytumėt, kiek kainuoja obuoliai?

– Kodėl nepasakyčiau, negi mes susipykę?

Kovo Artuma: šeima – Dievo atspindys pasaulyje Ar kada susimąstėte, koks yra jūsų šeimos pašaukimas?

O jis – išties nuostabus ir didingas! Tačiau ką keičia Santuokos sakramentas? Kuo skiriasi civilinė santuoka nuo bažnytinės?

Kaip ieškoti savo antrosios pusės?.. Tikimės, kad ši Artuma padės geriau atpažinti ir išgyventi šeimos pašaukimą. Kodėl tai svarbu?

Juk pašaukimo atpažinimas ir gyvenimas pagal jį yra žmogaus gyvenimo „sėkmės formulė“.

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai galite skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio!

Artuma Tai gali būti dar viena proga pasidalinti meilės džiaugsmu – Jūsų paramos dėka Artumą galės skaityti ir vargingiau gyvenančios šeimos bei vieniši žmonės!

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

www.artuma.lt

Kviečiame paremti šeimomis besirūpinančias organizacijas ir skirti gyventojų pajamų mokesčio!

Jau daugiau nei 25 metus CA­RI­TO vyk­do­mą veik­lą Lietuvos Caritas Įm. k. 192066334 www.caritas.lt

2 procentus

Šeimai palankios aplinkos bei saugios vaikų gerovės siekančios tėvų asociacijos veiklą

Tikėjimo ir Šviesos bendruomenes, vienijančias įgimtą proto negalią turinčius žmones, jų tėvus ir draugus

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija Įm. k. 300560436

Asociacija Tikėjimas ir Šviesa Įm. k. 193011091

www.nsta.lt

ww.ts.lcn.lt

PAG A L I A U L I E T U V O J E !

seniai lauktas ĮVYKIS! Skaitytojams tiesiog reikalaujant, klebono Don Kamilio ir komunisto Peponio mirtiną kovą ir nemirtingus nuotykius pagaliau išleidžiame vienoje knygoje!

Knyga liūdnoms ir linksmoms dienoms, katekizmas dešiniesiems ir manifestas kairiesiems, mažiausiai dviejų popiežių – šv. Jono XXIII ir Benedikto XVI – itin mėgta, akstinas turtingiesiems ir paguoda vargšams, skirta visiems, kuriems rūpi jų mažasis pasaulis, lygiai kaip ir didysis. Parašyta prieš 70 metų, bet skaitoma su ne mažesniu užsidegimu ir šiandien!

Ieškokite redakcijoje ir katalikiškuose knygynuose.

NUSIPIRKITE – NESIGAILĖSITE!

Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt