__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

mėnraštis šeimai bei

ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. kovas

3


Iš popiežiaus Pranciškaus žinios 2016 m. gavėnios proga

Gailestingumo darbai Jubiliejaus kelyje Dievas visada reiškiasi kaip gailestingas, pasirengęs kiekviena proga rodyti savo tautai didžiulį švelnumą bei atjautą – pirmiausia tomis dramatiškomis akimirkomis, kai neištikimybė sulaužo sandorą ir ją prireikia dar tvirčiau patvirtinti teisingumu bei tiesa. Priešais mūsų akis L’Osservatore Romano nuotrauka tikra meilės drama, kurioje Dievui tenka išduoto tėvo ir vyro, o Izraeliui – neklusnaus vaiko ir neištikimos sutuoktinės vaidmuo. Tokie šeimos gyvenimo įvaizdžiai – kaip Ozėjo atveju (plg. Oz 1–2) – rodo, kaip artimai Dievas trokšta susisaistyti su savo tauta. Šios meilės dramos viršūnė yra Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Tėvas taip išlieja Kristuje savo beribę meilę, kad šis virsta „įsikūnijusiu gailestingumu“ (plg. MV 8). Kaip žmogus, Jėzus iš Nazareto yra tikras Izraelio sūnus, įkūnijantis tobulą Dievo klausymąsi, kokio iš kiekvieno žydo reikalauja Šema, dar ir šiandien sudaranti sandoros tarp Dievo ir Izraelio šerdį: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Kaip Dievo Sūnus, Jis yra Sužadėtinis, visomis išgalėmis besistengiantis laimėti savo sužadėtinės meilę – sužadėtinės, su kuria Jį jungia besąlyginė meilė, tampanti regima per Jo amžinąsias jungtuves su ja. Nukryžiuotame Jėzuje Dievas galiausiai trokšta pasiekti nusidėjėlį, atsidūrusį didžiausioje tolybėje nuo Jo. Ir šitai Jis daro kupinas vilties, kad per tai galiausiai suminkštins užkietėjusią savo sužadėtinės širdį. Dievo gailestingumas perkeičia žmogaus širdį, leidžia patirti ištikimą meilę ir per tai savo ruožtu tapti gailestingam. Negirdėtas ir skandalingas slėpinys, kad Nekaltasis Avinėlis ir toliau kenčia istorijoje, – degantis neužtarnautos meilės krūmas, priešais kurį Mozė nusiauna sandalus (plg. Iš 3, 5) – juolab vargšai yra broliai ir seserys Kristuje, kenčiantys dėl savo tikėjimo. Šios kaip mirtis stiprios meilės (plg. Gg 8, 6) akivaizdoje kaip didžiausias vargšas atsiskleidžia tas, kuris nepripažįsta savo skurdo. Mano esąs turtingas, tačiau iš tikrųjų yra skurdžiausias iš vargšų. Mat yra vergas nuodėmės, kuri skatina turtus ir galią naudoti ne Die vui bei artimui tarnaujant, bet užgniaužiant savyje suvokimą, kad tėra tik varganas elgeta. Tad šių Jubiliejaus metų gavėnia visiems yra palankus metas pagaliau ištrūkti iš savo egzistencinio susvetimėjimo klausantis Dievo žodžio ir darant gailestingumo darbus. Darbais kūnui prisiliečiame prie Kristaus kūno broliuose ir seseryse, kuriuos reikia pamaitinti, aprengti, priglausti, aplankyti, o darbais sielai – patardami, pamokydami, atleisdami, įspėdami, melsdamiesi – tiesiogiai palytime savo nuodėmingą būtį. Todėl darbų kūnui ir sielai nevalia perskirti. Juk būtent palytėdamas nukryžiuoto Jėzaus kūną varge nusidėjėlis gali suvokti, kad pats yra elgetaujantis vargšas. Pasukdami šiuo keliu „išpuikėliai“, „galingieji“ ir „turtingieji“, apie kuriuos kalbama Magnificat, irgi turi galimybę išvysti, kad yra neužtarnautai mylimi dėl jų mirusio ir prisikėlusio Nukryžiuotojo. Tik tokioje meilėje glūdi atsakas į laimės ir į begalinės meilės troškulį, kurį žmogus klaidingai mano galįs numalšinti pažinimo, galios ir turto stabais. Nepraleiskime tuščiai šio gavėnios meto, tokio palankaus atsiversti! Prašykime Mergelės Marijos motiniško užtarimo – Marijos, kuri jai neužtarnautai dovanoto dieviškojo gailestingumo didybės akivaizdoje pirmutinė pripažino savo menkumą (plg. Lk 1, 48) ir pavadino save nuolankia Viešpaties tarnaite (plg. Lk 1, 38).

Išvertė Bažnyčios žinių redakcija


Laiškas skaitytojams

Turinys Sveiki, mieli Skaitytojai,

Kalbos skrynelė

Skaitvardžiai

2

Kronika

Kryžiaus kelias

3

Bažnyčios pulsas

4

Vytautas SINICA Katalikams išaušo Penktadienis

6

Antanas SAULAITIS SJ Kada prasideda diena?

7

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas GAILIUS Ar laikai keičiasi?

8

Kun. Vytautas LANGAS Pasigailėti darbais

9

Ainis A. JACKŪNAS Profesija – gailestingumas

10

Vytautė MACIUKAITĖ Maitintis meile ir išmintimi

11

Br. Lukas SKROBLAS OSB Visuomet turėkime su savimi aliejaus

12

Indrė ir Ramūnas AUŠROTAI Krikščionio beriama druska

14

Savo dovanas Jis dalina pats

16

Bronė GUDAITYTĖ Taip neįprasta – pastebėti kitą...

19

Operacija „Slibino pilvas“

20

...Kas nevalgo, tas neauga

21

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Įpareigojantis pasitikėjimas

22

Motinos litanija

23

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Dievo keliu lydintieji

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Vedę ir vis dar laimingi

26

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ NŠP: efektyvu ar neatsakinga?

27

Svarbiausia – meilė ir santuoka

29

išalkusį pavalgydinti ištroškusį pagirdyti nuogą aprengti ateivį priimti ligonį slaugyti kalinį aplankyti mirusį palaidoti

/ / / / / / /

nemokantį pamokyti abejojančiam patarti nuliūdusį paguosti pikta darantį sudrausti įžeidimus atleisti kantriai pakęsti mus skaudinančius melstis už gyvus ir mirusius

Štai mums ir esminė programa ateinančių mėnesių kelionei jubiliejinėje kasdienybėje nenuobodžiauti. Ir būtent šitaip norime jas nagrinėti „suporavę“ – po vieną darbą kūnui, vieną sielai, kad nenukryptume nei vien į kūniškus rūpesčius, nei pernelyg sudvasintume gailestingumo. Tad kovo Artumoje ir imamės aptarti pirmą „porą“: ką reiškia „alkstantį pasotinti“ ir „nemokantį pamokyti“? Atrodytų, anokie čia tie darbeliai – pamaitinti, papamokslauti... Šiandien kas nori valgyti – tikrai suras, juk ne karas badas ir visokios Carito valgyklos tam yra; o ko nors išmokyti – tai argi kas nors nūdien klauso: visi juk mokyti, didžiai protingi, o jei dar ko netyčia ir nežino, tai gudrūs viską susirasti internete! Bet ar iš tiesų taip viskas paprasta? Juk popiežius ir Viešpats mums jau beveik įkyriai primena, kad negalime pabėgti nuo šių žodžių, kuriais remiantis kada nors (galbūt net šiąnakt?!) ne kas kitas, o aš būsiu teisiamas – ar atpažinau Kristų kiekviename iš mažiausiųjų?! Padėk, o Dieve, atpažinti, suprasti, išdrįsti, nusilenkti ir... patirti tikrą iubilum – džiaugsmą, kuris ištiks mus dėl Tavo, Gailestingiausias Jėzau, Kryžiaus ir Prisikėlimo! Pasitikiu Tavimi! Darius Chmieliauskas

Atokvėpio valandai

Giovannino GUARESCHI Kelionė po Italiją

sveiki, keliaujantys per ypatingų metų paprastą gavėnios kasdienybę ir pakeliui pasiėmę kovo Artumą, kuri vėl nori būti Jums pagalba Gailestingumo jubiliejaus kelyje: metus pradėjome bandydami suprasti tai, ką švenčiame, į kokias išskirtines malones per popiežių pakviečia mus pats Viešpats; kas tos Šventos durys, pro kurias žengti esame kviečiami ten, kur esame; praėjusį mėnesį lyg ir supratome, kad neįmanoma įžengti gailestinguman be atleidimo, atsiprašymo, susitaikymo stebuklų... Na, o nuo šio numerio bandysime praverti dar konkretesnes – net septynerias ir dvigubas – gailestingumo duris, senas kaip Bažnyčios išmintis, šviežias kaip popiežiaus Pranciškaus šypsena – tai septynios poros gailestingumo darbų kūnui ir sielai. Štai juos Šventasis Tėvas pakvietė iš naujo atrasti ir paskelbdamas jubiliejinių metų bulę „Gailestingumo Veidas“, ir savo laiške šios gavėnios proga:

30

Akiračiai

Šventasis Kazimieras

32

Sveikata

Mėsa? Fe

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Alkanųjų maitinimas

35

Viršelyje Jolantos Klietkutės nuotrauka

Artuma 2016 m. kovas

1


Kalbos skrynelė

Kovo liturginiai skaitiniai

Skaitvardžiai Sveiki sulaukę du tūkstančiai šešioliktųjų jubiliejinių Viešpaties Gailestingumo metų! Taip pasveikinti, gal kiek pavėluotai, Kalbos skrynelės skaitytojus šovė galvon prisiminus labai paplitusią šnekamojoje kalboje klaidą. Daugeliui mūsų teko laimė (ar nelaimė?) gyventi tūkstantmečių sandūroje. Iš pirmojo tūkstantmečio perėjome į antrąjį. Tikrai įspūdingas istorijos tarpsnis! Taigi įpratome sakyti: „Tūkstantis devyni šimtai...“, todėl nejučia išsprūsta ir du tūkstantis šešioliktieji. Ne veltui sakoma: „Papratimas – antras prigimimas.“ Šiuo atveju reikia tiesiog būti atidesniems. Be abejo, aritmetika čia paprasta  – vienas tūkstantis, bet du tūkstančiai. Taigi prasidėjo du tūkstančiai šešioliktieji metai. Nereikšminga klaidelė, bet ausį rėžia, tarsi nemokėtume iki dviejų suskaičiuoti. Kad jau apie metus kalbame, prisiminkime ir skaitvardžių vartojimą su daiktavardžiu „metai“. Prie daugiskaitos „metai“ deriname ir dauginius skaitvardžius nuo 2 iki 9: dveji–devyneri metai. Čia viskas kaip ir aišku. Iš šios tvarkos iškrinta skaitvardis vienas. Mat „vieni“ turi kiek kitokią nei „vieneri“ reikšmę. Pavyzdžiui, jie gimę vienais (t. y. tais pačiais) metais. Anksčiau būdavo sakoma: vieni metai, net vienos durys, vienos žirklės, vieni marškiniai. Tokia vartosena būdinga ir tautosakai: „Dar palaukie, dukružėle, nors šiuos vienus metelius.“

Mūsų bendrinės kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis 1915 m. rašė, kad žodis vieneri jam yra keistas. Matyt, tuo metu jis to žodžio gyvojoje kalboje nebuvo girdėjęs, jį laikė dirbtiniu ir neįrašė nė į 1901 m. išleistą Lietuviškos kalbos gramatiką. Žodžiai vieneri, vienerios į bendrinę kalbą atėjo ne taip jau seniai. Jie imti vartoti pagal analogiją su dauginiais skaitvardžiais dveji, dvejos – devyneri, devynerios. Pastarieji skaitvardžiai visada buvo vartojami su daugiskaitiniais daiktavardžiais: dveji metai, trejos žirklės, ketveri marškiniai ir pan. Pamažu nauji dauginiai skaitvardžiai vieneri, vienerios tapo įprasti. Tiek pagrindinė, tiek dauginė skaitvardžio vienas forma laikomos bendrinės kalbos normomis. Tačiau pirmenybė teiktina senajai vartosenai – taigi pagrindinei formai vieni, vienos. Pavyzdžiui: Jis vyresnis vieneriais (geriau vienais) metais. Tiktų ir toks pavyzdys: aukojamos dvejos Mišios – vienos už gyvuosius, antros už mirusiuosius. Ir dar prisiminkime, kad kai skaičių užrašome arabiškais skaitmenimis, galūnę galime pridėti arba ne. Pavyzdžiui: 2016-ieji metai arba 2016 metai, 21-asis amžius arba 21 amžius. Tačiau prie romėniškais skaitmenimis užrašytų skaičių galūnės niekada neklijuojamos. Taigi rašome XXI amžius, Vatikano II Susirinkimas, šventasis popiežius Jonas Paulius II. Violeta MICEVIČIŪTĖ

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 3 (314) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 205898, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

2

Artuma 2016 m. kovas

1 A Dan 3, 25. 34–43; Ps 25; Mt 18, 21–35 2 T Įst 4, 1. 5–9; Ps 147; Mt 5, 17–19 3 K Jer 7, 23–28; Ps 95; Lk 11, 14–23 4 P ŠV. KAZIMIERAS, Lietuvos globėjas

Kun 19, 1–2. 17–19a; Ps 15; Fil 3, 8–14; Jn 15, 9–17 5 Š Oz 6, 1b–6; Ps 51; Lk 18, 9–14 6 S IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (IV sav.) Joz 5, 9a. 10–12; Ps 34; 2 Kor 5, 17–21; Lk 15, 1–3. 11–32 Maldos už viso pasaulio lietuvius diena 7 P (Šv. Perpetua ir Felicita, kankinės) Iz 65, 17–21; Ps 30; Jn 4, 43–54 8 A (Šv. Dievo Jonas, vienuolis) Ez 47, 1–9. 12; Ps 46; Jn 5, 1–3. 5–16 9 T (Šv. Bonifacas (Brunonas) Kverfurtietis) Iz 49, 8–15; Ps 145; Jn 5, 17–30 10 K (Šv. Pranciška Romietė, vienuolė) Iš 32, 7–14; Ps 106; Jn 5, 31–47 11 P Išm 2, 1a. 12–22; Ps 34; Jn 7, 1–2. 10. 25–30 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena 12 Š Jer 11, 18–20; Ps 7; Jn 7, 40–53 13 S V GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.) Iz 43, 16–21; Ps 126; Fil 3, 8–14; Jn 8, 1–11 14 P Dan 13, 1–9. 15–17. 19–30. 33–62; Ps 23; Jn 8, 12–20 15 A Sk 21, 4–9; Ps 102; Jn 8, 21–30 16 T Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95; Dan 3, 52–56; Jn 8, 31–42 17 K (Šv. Patrikas, vyskupas) Pr 17, 3–9; Ps 105; Jn 8, 51–59 18 P (Šv. Kirilas Jeruzalietis, Bažnyčios mokyt.) Jer 20, 10–13; Ps 18; Jn 10, 31–42 19 Š ŠV. JUOZAPAS 2 Sam 7, 4–5. 12–14a. 16; Ps 89; Rom 4, 13. 16–18. 22; Mt 1, 16. 18–21. 24a 20 S VERBŲ SEKMADIENIS (II sav.) Mišios: Iz 50, 4–7; Ps 22; Lk 22, 14 – 23, 56 21 P Iz 42, 1–7; Ps 27; Jn 12, 1–11 22 A Iz 49, 1–6; Ps 71; Jn 13, 21–33. 36–38 23 T Iz 50, 4–9a; Ps 69; Mt 26, 14–25 24 K DIDYSIS KETVIRTADIENIS Paskutinės vakarienės Mišios: Iš 12, 1–8. 11–14; Ps 116; 1 Kor 11, 23–26; Jn 13, 1–15 25 P DIDYSIS PENKTADIENIS Iz 52, 13 – 53, 12; Ps 31; Žyd 4, 14–16; 5, 7–9; Jn 18, 1 – 19, 42 26 Š DIDYSIS ŠEŠTADIENIS. VELYKNAKTIS Pr 1, 1 – 2, 2; Ps 104; Pr 22, 1–18; Ps 16; Iš 14, 15 – 15, 1a; Iš 15, 1–6. 17–18; Iz 54, 5–14; Ps 30; Iz 55, 1–11; Iz 12, 2–6; Bar 3, 9–15. 32 – 4, 4; Ps 19; Ez 36, 16–17a. 18–28;Ps42; Rom6,3–11;Ps118;Lk24,1–12 27 S KRISTAUS PRISIKĖLIMAS – VELYKOS Apd 10, 34a. 37–43; Ps 118; Kol 3, 1–4 arba 1 Kor 5, 6b–8; Jn 20, 1–9 28 P Apd 2, 14. 22–32; Ps 16; Mt 28, 8–15 29 A Apd 2, 36–41; Ps 33; Jn 20, 11–18 30 T Apd 3, 1–10; Ps 105; Lk 24, 13–35 31 K Apd 3, 11–26; Ps 8; Lk 24, 35–48 Popiežiaus intencijos kovui:

Bažnyčios – kad sunkumus patiriančios šeimos gautų reikalingą paramą, o vaikai galėtų augti sveikoje ir ramioje aplinkoje; misijų – kad dėl tikėjimo diskriminuojami ar persekiojami krikščionys būtų stiprūs ir ištikimi Evangelijai dėl nepaliaujamos Bažnyčios maldos.


Kronika Liturgijos katechezė

KRYŽIAUS KELIAS

Keturiolikos sustojimų Kryžiaus kelias gimė XVII a. Ispanijoje. Tai krikščionio troškimas įvertinti Kristaus kančios pamoką ir jos vaisius. Kaip Jeruzalės gatvėse, kurios mena Jėzaus su kryžiumi žingsnius, taip ir visame pasaulyje, eidami Kryžiaus keliu, krikščionys prisiliečia prie Kristaus kančios ir mirties, kartu išpažindami, kad kančia ir mirtis tokiu būdu Viešpaties buvo nugalėta amžiams. Paskelbus stoties pavadinimą, kalbame ar giedame: Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. Tada skaitoma Šventojo Rašto ištrauka ir apmąstoma. Nepamirštinos tylos valandėlės asmeninei maldai. Stoties apmąstymą galima baigti malda: Šventas Dieve! Šventas Galingasis! Šventas Amžinasis! Pasigailėk mūsų!

V.

Įžanga (Fil 2, 6–11) Skausmų vyras, prisiėmęs mūsų nedorybes, padovanojo mums kelią, gydantį giliausias ir slapčiausias mūsų širdies žaizdas gailestingumu, kuris, kaip ir meilė, niekada nesibaigia.

I.

Piloto teisme (Jn 19, 13–16) Šis Pasmerktasis nužudymui kryžiumi primena amžiną žmogaus laisvės dramą. Kenčia nekaltieji, viešpatauja melas, žudomi teisieji, o Dievas tyli! Jis dovanojo laisvę žmogui. Ir ją gerbia.

II.

Kryžius ant pečių (Mt 10, 37–39) Meldžiame, kad būtume apsaugoti nuo bėdos, ligos, nesėkmės, kančios. O gal teisingiau būtų melsti, kad pajėgtume nešti savo kryžių ne keikdami ir prakeikdami, bet laimindami ir palaimindami kaip Jis?

III.

Pirmą kartą suklupus (Mt 11, 28–30) Pasaulis reikalauja būti jaunam, stipriam, neklystančiam ir jėgų surandančiam savyje, o Jis pastebėjo, kad mūsų dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas. Todėl prisakė visą laiką budėti ir melstis...

IV.

Susitikimas su Motina (Mt 12, 46–50) Viešpatie, duok, kad kiekviena motina pajėgtų taip lydėti savo vaikus visuose jų keliuose ir klystkeliuose. Kiek pajėgia motinos maldoje!

Simono pagalba (Mk 15, 21) Jis sakė, kad turime tapti kaip vaikai. Nieko negalintys be kitų artumos ir pagalbos. Jos prašantys. Jos reikalaujantys. Ir išsireikalaujantys. Kaip vaikai.

VI.

Veronikos paslauga (Jn 13, 12–15) Kokie būna žmonių veidai? Gražūs, simpatiški, šviesūs, spindintys, besišypsantys ar iškreipti skausmo, pykčio ir neapykantos. Žmonių veidai labai priklauso ir nuo manęs...

VII.

Antrasis suklupimas (Apr 3, 14–17) Norint daug pasiekti, reikia sunkiai ir kantriai dirbti... Dideli, išliekantys dalykai neturi sezono kainų nuolaidų. Dėl jų reikia mokėti visą ir didelę kainą.

VIII.

Moterų užuojauta (Lk 23, 27–31) Tarp gailestingumo darbų yra ir tokie: pamokyti nemokantį, patarti abejojančiam, paguosti nuliūdusį, sudrausti pikta darantį, melstis už gyvus ir mirusius... Tam reikia drąsos ir ryžto.

IX.

Trečią kartą parpuolus (Iz 53, 3–5) Būti šventuoju nereiškia niekada nenusidėti. Šventasis prisipažįsta (eilinį kartą), kad nusidėjo. Ir priima atleidimą, ir atgailą, ir sutaikinimą per Jį, su Juo ir Jame.

X.

Nuplėšus drabužius (Gal 3, 26–28) Pamaitinti išalkusius, pagirdyti ištroškusius, nuogus aprengti, ligonius slaugyti,

kalinius sušelpti, mirusius laidoti reikia ne iš to, ko neturime, bet iš to, ką turime, ką gavome. Juk gavome ne (vien) sau.

XI.

Prikaltas prie kryžiaus (Mt 27, 33–44) Kas jaučiasi bejėgis, sužlugęs, be sveikatos, be laisvės, be ateities, be vilties, gali būti panašus į ant kryžiaus Prikaltąjį, jei susivienys su gydančiu ir stebuklus darančiu Jo neįgalumu.

XII.

Mirtis (Jn 19, 28–37) Sako, Jam tada buvo trisdešimt treji. Tai daug ar mažai? Kiekvienam mirties valanda ateina pačiu laiku. Svarbiausia, kad, kaip Jis, sugebėčiau pasakyti, jog padariau viską, ką atlikti privalėjau.

XIII.

Nuėmimas nuo kryžiaus (Lk 2, 48–49) Krikšto vandenimis numazgotas, kvepiančiais aliejais pateptas, smilkalais pagerbiamas, Jo Kūnu ir Krauju valgydinamas mūsų kūnas tampa Dievo šventove, skirta ne sunykimui, bet garbei. Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą...

XIV.

Laidotuvės (Jn 19, 38–42) Vargšai mes, jei Jis mus apgavo ir dabar ramiai sau guli kape kažkur šiandienės Jeruzalės požemiuose. Kai įeini į Jo kapą, nerandi Jo Kūno. Kapas tuščias. O mes kupini vilties. Parengė kun. Artūras KAZLAUSKAS Lino Gedrimo raižinys

Artuma 2016 m. kovas

3


Kronika Visuotinės Bažnyčios pulsas

Gvadalupė.“ Turbūt ne veltui vienintelis viešai išsakytas Pranciškaus noras kelionės rengėjams buvo leisti jam kelias minutes pabūti visiškai vienam prie Gvadalupės Mergelės atvaizdo.

L’Osservatore Romano nuotrauka

Tiltų statytojas Dvi didžiąsias vasario naujienas – popiežiaus Pranciškaus kelionę į Meksiką ir pakeliui Kuboje įvykusį susitikimą su Maskvos ortodoksų patriarchu Kirilu – jungia popiežiaus kaip pontifex, tiltų statytojo, motyvas. Kubos susitikimas, nors buvęs tik trumpa stotele pakeliui į Meksiką, be abejonės, sulaukė didžiulio krikščioniškos ir pasaulietinės žiniasklaidos dėmesio. Ypač pastaroji jo skyrė tiek, kad kai kurie krikščioniški šaltiniai skundėsi dėl perdėm politizuoto susitikimo vertinimo (nors kol tebesame šios žemės pakeleiviai, naivu būtų užmerkti akis prieš politinius aspektus). Apie susitikimo ir bendros deklaracijos reikšmę prirašyta šūsnis komentarų. Vieni ieškojo atsakymo į klausimą, kuri pusė kurią pergudravo, kiti svarstė, ar Pranciškus, susitikdamas su Kirilu, nenusigręžė nuo Ukrainos graikų apeigų katalikų, vadinamųjų unitų, treti susitikime įžvelgė viešųjų ryšių kampaniją Maskvos patriarchato pozicijoms prieš birželio mėnesį Kretoje vyksiantį visuotinį ortodoksų sinodą sustiprinti, taip pat ir netiesioginę paramą tarptautinę izoliaciją patiriančiam Kremliui. Tačiau viena aišku, kad jau nuo Jono Pauliaus II laikų linksniuota tariama katalikų „prozelitinė“ veikla Rusijoje ir unitų klausimas kaip kliūtys įvykti popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimui pasirodė nebeegzistuojančios, todėl nebegalės būti pagrindu Rusijos ortodoksams atmesti ekumeninį dialogą. Komentatoriai atkreipė

4

Artuma 2016 m. kovas

dėmesį ir į tai, kad Rusijos ortodoksų pretenzijos į vadinamąją „kanoninę teritoriją“ (jau nekalbant apie kai kurių šios Bažnyčios vadovų simpatijas vadinamajai russkij mir idėjai) XXI a. yra sunkiai įsivaizduojamos, ypač kai tokia sąvoka įgauna groteskišką pavidalą vadinamosios Islamo valstybės, valančios užgrobtas teritorijas nuo krikščionių, veiksmuose. Taigi pirmoji Pranciškaus kelionės diena šiek tiek nustelbė visą savaitę trukusią viešnagę Meksikoje. Šioje šalyje lankėsi ir abu Pranciškaus pirmtakai, todėl jis kelionės programą suplanavo taip, kad aplankytų tas vietas, kuriose nebuvo nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI. Popiežiaus kaip „tiltų statytojo“ vardą vėl paliudijo jo dėmesys vargšams, ligoniams, kaliniams, visiems nustumtiems į visuomenės pakraščius. Perfrazavus Pranciškaus susikirtimą su kandidato į JAV prezidentus nominacijos siekiančiu milijardieriumi Donaldu Trumpu, krikščionis yra tas, kuris stato tiltus, o ne sienas (kol kas popiežiaus priekaištas tik sustiprino Trumpo pozicijas, todėl bus įdomu, kaip jo populiarumas rutuliosis toliau). O pats Pranciškus, skrisdamas atgal į Romą, žurnalistams savo viešnagę apibendrino tokiais žodžiais: „Meksikiečių tautos neįmanoma paaiškinti: neįmanoma paaiškinti jų turtingumo, istorijos, džiaugsmo, mokėjimo džiaugtis net ir tragedijos ištiktiems. Šios tautos gyvybinę jėgą tegali paaiškinti tik

Prieš išvykdamas į Meksiką, Pranciškus dar plačiau pravėrė Gailestingumo jubiliejaus simbolį – Šventąsias Duris, Pelenų dieną išsiųsdamas į visą pasaulį šimtus vadinamųjų gailestingumo misionierių ir pavesdamas jiems būti gyvais Dievo artumo ir meilės liudytojais  – belstis į žmonių, ypač nutolusių nuo Bažnyčios, širdžių duris įleisti Dievą į savo gyvenimą. Daugelis gailestingumo misionierių priklauso vienuoliniams ordinams, kurie visais laikas buvo tarsi „ypatingosios Bažnyčios pajėgos“, pasirengusios imtis ypatingų uždavinių ir nematytų naujovių. Įdomu, ar sutiksime jų savo krašte? Popiežiui kviečiant statyti tiltus, Europos vyskupai kalba apie „Geležinės uždangos sugrįžimą“, – taip Vienos kardinolas Christophas Schönbornas pavadino raginimus kiekvienai Europos valstybei ieškotis sau tinkamų sprendimų, kaip tvarkytis su migrantų ir pabėgėlių banga. „Ribos, užtvaros ir sienos grįžta“, – nuogąstavo Vienos ganytojas. Tuo tarpu Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Stanisławas Gądecki po pranešimų apie Poznanėje užpultą pabėgėlį iš Sirijos perspėjo dėl šalyje kylančios „nesveiko nacionalizmo“ bangos. Politikos komentatorių teiginys, kad ISIS apgultame Sirijos Alepo mieste sprendžiama Europos ateitis, skamba lyg niūri tiesa, kaip ir tenykščio trylikamečio klausimas: „Kam man dar mokytis, jei vis vien visi mirsime?“ Pabaigoje – apie filmus. Kaip žinome, Gailestingumo jubiliejus sukėlė didžiulį kino kūrėjų entuziazmą, tad popiežiui Pranciškui teko viešai paneigti vienos kompanijos pranešimus, kad filme „Kitapus Saulės“ jis vaidins patį save. „Popiežius nėra aktorius ir neturės jokio vaidmens“, – pranešė Vatikano spaudos tarnyba. Rūta TUMĖNAITĖ


Kronika Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Vasario 11-ąją, Pasaulinę ligonių dieną, Gailestingumo žinia keliavo į ligonines, slaugos namus kartu su juos lankiusių vyskupų, kapelionų malda, ligonių palaiminimu ir padrąsinimu, jog nei vienas nėra Viešpaties apleistas, atvirkščiai – ligos kančioje Jis yra labai arti. Ganytojai pabrėžė gydytojo ir sergančiojo susitikimo viltį ir Dievo pagalbą per tuos, kurie nuoširdžiai rūpinasi ją teikti, tarp gerų darbų minėjo ypač pasitarnavimą laiku pakviesti kunigą. Šv. Valentino diena KITAIP ir šiemet Kauno arkivyskupijos kvietimu buvo švenčiama „Žalgirio“ arenoje. Jos programoje ne tik dainomis ir šokiais, bet labiausiai – bendrystės ir meilės troškuliu dalijosi nepagydomų negalių paliesti atlikėjai. Rengėjų sumanytą meilės formulę „3x77“ atrasti padėjęs bendruomenės Aš esu pradininkas kun. Kęstutis Dvareckas drąsino tarp dviejų įsileisti Trečiąjį, kvietė dauginti meilę per pasidalijimą ir atleidimą, kuris, kaip sakė, neįmanomas be

Vasario 15 d. Juodšiliuose (Vilniaus r.) pašventinta pirmoji pasaulyje Pal. Mykolo Sopočkos titulo bažnyčia. Kunigas Sopočka, tikras Dievo Gailestingumo apaštalas, šv. Faustinos dvasios tėvas, atpažinęs Viešpaties žinią jos regėjimuose, skatinęs tapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą, pats kūręs maldas bei Dievo Gailestingumo tarnaičių kongregaciją, 1942–1944 m. nuo vokiečių okupacinės valdžios slapstėsi Juodšiliuose. Iš vakaro, vasario 14  d., Bažnytinio paveldo muziejuje vyko konferencija „Pal.  Mykolas Sopočka  – kunigas pagal Jėzaus širdį“, o pranešimą skaitė Balstogės vyskupijos augziliaras vysk. Henryko Ciereszko, kuris rūpinosi palaimintojo beatifikacijos byla (Sopočka nuo 1947 m. iki pat savo mirties 1975 m. tarnavo Balstogėje). Vasario 16-oji Kaune išaušo po Švč. Sakramento adoracijos nakties tautos laisvės simboliu vadinamoje Kristaus Prisikėlimo bazilikoje. Švenčiant iškilmingas pamaldas arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius atkreipė dėmesį į Evangelijoje minimą plėšikų sužeistą ir pakelėje paliktą žmogų bei tai, kaip šiandien Lietuvoje svarbu nepraeiti pro šalį ten, kur reikia pilietinio aktyvumo, meilės ir pagalbos.

Vasario 21 d. Vilniuje vyko pasaulinė filmo „Pirmasis Dievo Gailestingumo paveikslas. Nežinomo šedevro negirdėta istorija“ premjera (scenarijaus autorius ir režisierius Daniel diSilva, JAV). „Neįtikėtina, kaip šio unikalaus meno kūrinio gyvenimas atkartoja mūsų šalies istoriją, o jo paprastumas kviečia sustoti ir susitikti neregimą, bet gailestingą Dievą. Šio paveikslo grožis ir vertė slypi ne teptuko potėpiuose, bet jo paties ir žmonių, kurių gyvenimą pakeitė gailestingumo žinia, istorijoje“,  – sakė Vilniaus arkivyskupijos, jau platinančios filmą visoje Lietuvoje, ordinaras Gintaras Grušas (išsamiau žr. III viršelio puslapyje). Jubiliejiniams metams buvo skirta tarptautinė konferencija apie žmogų kaip Dievo paveikslą ir dovaną pasauliui šių metų kultūros sostinėje Telšiuose su Pal. Mykolo Sopočkos bažnyčios pašventinimas Juodšiliuose. Parapijos nuotrauka

Per Kristaus Paaukojimo liturginę šventę Jubiliejinių šventovių Gailestingumo durys, tarsi pats Viešpats savo glėbiu, atsivėrė vienuoliams – iš Pašvęstojo gyvenimo metų, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, „įsiliejantiems į Gailestingumo metus“. „Sunku darniai gyventi šeimose? Įmonėse tarp bendradarbių? Visuomenėje? Tarp įvairių tautybių žmonių? Štai bendruomenė, kur visi charakterių skirtumai yra iškenčiami, kur viskas yra sudeginta Dievo Gailestingumo“, – šį vienuolinį liudijimą pasauliui pabrėžė Šv. Jono brolių Lietuvoje prioras t.  Pranciškus Ksaveras  CSJ pašvęstųjų susitikime Vilniaus arkivyskupijos kurijoje. Kaune ir Vilniuje vienuoliai tęsia asmenišką meilės įsipareigojimą visus metus melstis už kurį nors arkivyskupijos dvasininką.

širdis atšildančio Dievo atleidimo – „taip atlėgsta įsiskaudinimo įšalas, taip širdis paruošiama pavasariui“. Daugiatūkstantinėje arenoje tikru Dievo meilės triumfu tapo neįgalų sūnų auginančios mamos liudijimas: jos vaikas (kuris, pasak gydytojų, niekada negebės kalbėti ir bendrauti) buvo išgydytas meile! Šiandien jis žaidžia krepšinį ir turi begales draugų – taip jį pakeitė draugystė su tikinčiais bendraamžiais ir jų sukurta meilės atmosfera.

Šv. Valentino diena KITAIP. Marijos Stanulytės nuotrauka

Meilės mokytoja

pranešėjais iš Italijos bei Lietuvos biblistais. Vilkaviškio vyskupijos Parapinės katechezės centras Marijampolėje kviečia į G7 – septynis gavėnios susitikimus apie gerus darbus artimo sielai. Kauno arkivyskupija pradeda ugdymo kursus pirmiausia parapijose sutinkamiems ir Bažnyčios veidu tampantiems jų tarnautojams: zakristijonams, referentams, vargonininkams, maldos grupių vadovams. Rudaminoje ir Šiauliuose paminėtas kunigo Juozo Zdebskio žūties 30-metis, prisimenant, jog sovietų valdžios persekiotam dvasininkui „kiekvienas vargšas, alkoholikas, kalinys ir net jį persekiojęs saugumietis buvo jo brolis, į kurį žvelgė Jėzaus akimis“. Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2016 m. kovas

5


Kronika

Katalikams išaušo Penktadienis Vytautas SINICA Prinstono (JAV) universiteto profesorius Robertas George’as šių metų katalikų verslo lyderių susirinkime Legatus summit pateikė taiklų palyginimą apie katalikams atėjusį išbandymų metą. Jo teigimu, katalikai ilgai džiaugėsi tuo pačiu pasaulio svetingumu, su kuriuo Jeruzalė pasitiko į ją atvykusį Kristų, tačiau tas laikas baigėsi – katalikams Vakaruose išaušo Penktadienis. Laikas, kai norint „pakelti kryžių ir eiti paskui Kristų“ daug kam tenka ar greitai teks atsisakyti patogumų, statuso, karjeros ir net laisvės. Tiesa, Lietuvoje Penktadienio šia prasme kol kas dar nesijaučia. Kvietimas pakelti kryžių darosi vienodai realus tiek pasauliečiams, tiek dvasininkijos atstovams. Su tuo susiduria kiekvienas, norintis prisidėti stabdant civilizacijos dreifą tolyn nuo klasikinių šeimos, gyvybės, orumo, laisvės ir kitų pamatinių žmogaus gyvenimo sampratų. Pasak George’o, „katalikas saugus, kol netiki arba tyli apie tai, ko Bažnyčia moko apie santuoką, seksualinę moralę ir gyvybės sakralumą“.

Jei katalikams atėjo Penktadienis, kryžius pakelti reikės ir pasauliečiams, ir ganytojams.

Tuo tarpu JAV George’o žodžiai nesunkiai suprantami. Neseniai Hjustono teismas pateikė kaltinimus pagrindiniam tyrėjui, parengusiam Planuotos tėvystės federacijos nusikaltimus atskleidusius slaptus įrašus. Davidui Daleidenui gresia iki 20 metų kalėjimo ir 10 tūkst. dolerių bauda už vyriausybinių duomenų klastojimą ir žmogaus organų pirkimą. Teismas užsimerkė prieš 6

Artuma 2016 m. kovas

akivaizdų faktą, jog už gyvybės apsaugą kovojantis aktyvistas organų pirkėju tik apsimetė. Kaltinamasis nežada trauktis ir sakosi pasiruošęs viskam, ko reikės, kad Planuotos tėvystės federacija būtų pripažinta kalta dėl savo gausių nusikaltimų: nužudytų kūdikių organų prekybos, dalinio gimimo abortų, standartinių procedūrų pakeitimo be nėščiųjų žinios ir t. t. Internete sukurta teismo sprendimą smerkianti peticija per kelias pirmąsias dienas surinko daugiau kaip 100  tūkst. parašų. Stebėtojams jau nebereikia aiškinti, kas pakėlė kryžių. Prieš oficialią sekuliarios valstybės poziciją ar stambaus verslo interesus stoti drąsos reikia tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams. Kanadoje Kalgario vyskupas Frederickas Henry į Albertos provincijai socialistų primestą gender lytinio švietimo programą sureagavo paskelbdamas ganytojiškąjį laišką ir jame lytinio švietimo gaires pavadino totalitarinėmis. Minėtos gairės įpareigoja mokyklas gerbti mokinių lyties tapatybę, užtikrinti sąlygas naudotis pasirinktos (priešingos įgimtai) lyties rūbinėmis ir dušais, neteikti tėvams informacijos apie jų vaikų tapatumo problemas. Kadangi translytiškumas yra pripažintas psichinės sveikatos

sutrikimas, iš esmės tai reiškia mokyklų įpareigojimą skatinti ir puoselėti ligą. Už švietimo klausimus tarp Albertos vyskupų atsakingas Henry pareiškė, kad tokios švietimo gairės akivaizdžiai ignoruoja katalikų poziciją, o nuo sutrikusios lyties tapatybės kenčiantys asmenys turi būti priimami pagarbiai ir gailestingai, tačiau siūlant pagalbą, o ne privilegijas. Už tokią poziciją sulaukęs viešo puolimo, reikalavimų „atsistatydinti“ ir išpopuliarėjusių klausimų: „Kas tu toks, kad teistum?“, vyskupas atsakė, kad žmogaus savikūros šalininkai atsiprašymų iš jo nesulauks. Cituodamas būtent Pranciškaus encikliką Laudato si’, Henry argumentavo Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo teisę ir pareigą teisti nuodėmingą elgesį, vadinamojo fundamentalizmo kaip griežto tikėjimo tiesų laikymosi objektyvų pranašumą prieš reliatyvizmą, einantį į kompromisus su laikmečio moralinėmis madomis. Svarbu nepraleisti pro akis, jog drąsa ginti tiesą atsiperka tiek žemiškomis pergalėmis, tiek sielų išganymu. Vyskupui Henry tikriausiai nieko neatsitiks, kaip nieko neatsitiko ir 2015 m. kampaniją prieš vienalytes santuokas pradėjusiems Australijos vyskupams, 2007 m. gėjų paradus leidžiančią valdžią griežtai pasmerkusiam Rygos arkivyskupui kardinolui Jāniui Pujats ar visai neseniai save diskreditavusį Seimą išbarusiam kunigui Robertui Grigui. Savo drąsiais gerais darbais jie ir daugelis kitų dvasininkų ne tik pelno malonę, tačiau įkvepia, drąsina ir telkia tikinčiuosius augančių žemiškų iššūkių akivaizdoje. Ne veltui mes, gyvieji katalikai, visi kartu esame Kovojanti Bažnyčia. Jei katalikams atėjo Penktadienis, kryžius pakelti reikės ir pasauliečiams, ir ganytojams.


Kronika

Kada prasideda diena? Antanas SAULAITIS SJ Mišrioje kaimynystėje gyvenančios šeimos buvo linksmo vaizdo liudininkės, kai du maži berniukai – baltas ir juodas, žaisdami prie vaikiško guminio baseino, visiškai žaliai patys ir vienas kitą ištepliojo. Labai savotiški yra išankstiniai nusistatymai žmonių odos spalvos atžvilgiu. (Išankstinė nuostata būtų ir manyti, kad visų baltaodžių požiūris į tamsesnio gymio asmenis yra nejautrus.) Bet irgi savotiška, kai tiek žmonių domisi induizmo reinkarnacija, budizmo dvasingumu, meditacijomis, joga, mantromis ir kitomis pratybomis, švenčia kinų (dabar beždžionės) metus. Turbūt baltieji krikščionys nepagalvoja, kad visos penkios pagrindinės pasaulio tikybos kilusios Azijoje – tikrai įvairios išvaizdos ir spalvos žmonių visuomenėse.

Jaunų jėzuitų dvasingumo metais praleidome du mėnesius rekolekcijų namuose Brazilijos Rio de Žaneiro pietiniame pakraštyje. Pagal paprotį, saulei leidžiantis apie 18 val., mes, 24 jaunuoliai, kartu su dviem ugdytojais švęsdavome jaukias Mišias. Kartą truputį palaukėme, nes vieno trūko. Susėdę vakarienės, sulaukėme kun. Kazimiero Iralos, gvaranių indėnų kilmės paragvajiečio jėzuito. (Labai mėgdavome giedoti šio muzikalaus vyro be galo gražią šv. Pranciškaus giesmę „Viešpatie, padaryk mus savo taikos nešėjais“.) Jis pasakojo kelyje iš pajūrio į kalną sutikęs, pakalbinęs verkiančią moterį, ir sakė: „Tai buvo mano šios dienos Mišios.“ Išsamiau nepasakojo. Moteris buvo iš vargingos aplinkos, skurdžių lūšnyno. Motina sielojasi dėl savo vaikų, paauglių ir mažų  – kad vieni laiku grįžtų namo, gerai mokytųsi, kad mažieji neįkristų nuo lentų takelio į šiukšlių bei atmatų liūną. Žinoma, ir šeimą išmaitinti, ir vyro sveikata rūpintis, dar ir močiutės priežiūra, pagalba kaimynams. Manytum, vargdieniai – blogi žmonės, kalti dėl savo skurdo ir bėdų, reikėtų jiems tik pasistengti. Kunigui tai priminė jo paties seserų ir likusio pasaulio tolygius rūpesčius. Kai šie vasaros kursai persikėlė į šiaurės rytų Braziliją, talkindavome parapijose ir koplyčiose. Dar šiandien būna progų parodyti skaidrę su žvejų vaikais, paklausti, kokio amžiaus berniukai. Paprastai spėjama, kad šiems 7–11 metų, tačiau iš tiesų 14–16 metų. Jie labai linksmi: tiek prisijuokdavome plaukiodami už rifo, kad net kildavo pavojus prigerti. Nedidelis berniukas, Sebastijonas, palydėdavo į kopas, kad miestietis nepaklystų. Galima spėti, kad tie iš mūsų būrelio, kurių oda balta kaip varškė, šiems medaus spalvos žmonėms atrodydavome išblyškę, nusilpę, ligoti. Mūsų draugas jėzuitas klebonas labai greit suvokė, jog kaimų vaikams trūksta maistingo valgio. Gavęs iš pažįstamų Ispanijoje paramos, įrengė paauglių amatų dirbtuvę, buvo parūpinti tinkami pietūs ir kiti valgiai. Po kažkiek metų teko sutikti savo Sebastijoną – aukštą raumeningą jaunuolį, tokį pat linksmą, kaip žvejų pajūryje.

Laisvio Karvelio nuotrauka

Gimnazijos tikybos vadovėlyje Teisingumas ir taika, skyriuje apie išankstinį nusistatymą, įtraukta seno rabino pamoka. Savo mokinių jis klausia, kaip žinoti, kada baigiasi naktis ir prasideda diena. „Ar kai gali atskirti šunį nuo avies?“ „Ne“, – atsakė rabinas. Kitas klausia: „Gal kai gali atskirti datulių palmę nuo figmedžio?“ „Ne, – tarė rabinas. – Kai žiūri į bet kurio žmogaus veidą ir matai savo brolį ar seserį. Iki tol mums dar naktis.“

Tas pats Teisingumo ir taikos vadovėlis gimnazistams pataria, kaip pasaulį padaryti geresnį visiems Dievo vaikams: vertinti save kaip sukurtą pagal Dievo paveikslą; pažinti save; prašyti malonės atsikratyti išankstinės nuostatos; dalyvauti Eucharistijoje; išmokti ir sužinoti; su kitais elgtis, kaip norėtum, kad su Tavimi elgtųsi; susitaikyti savo aplinkoje, švęsti Sutaikinimo sakramentą; turėti savo nuomonę, ją išreikšti; veikti, dalyvauti, savanoriauti; nuotaikingai, sąmojingai žvelgti.

Artuma 2016 m. kovas

7


Didelės ir mažos kryžkelės

Ar laikai keičiasi? Antanas GAILIUS Kaip kartais lengva pamatyti, kad laikai nuolat keičiasi! Viduramžiais, kuriuos šiandien ne vienas pavadina gūdžiais, nebuvo interneto. Nebuvo elektros. Ką ten elektros – net dviračio nebuvo. Žmonės buvo tamsūs ir beraščiai, nemokėjo skaityti, todėl viską, ką išmokdavo, turėjo įsidėti į vienintelę jiems tuo metu prieinamą laikmeną – sau į galvas. Kad tas vyktų lengviau, visus teiginius jie stengėsi sudėlioti į sąrašėlius. Taip radosi visokie didžiųjų nuodėmių, didžiųjų dorybių ir panašūs sąrašai, kuriuos dar ir šiandien pasikartojame, mokydamiesi katekizmo. Tačiau panašu, kad tie žmonės mokytis vis dėlto buvo linkę, nes tarp gailestingumo darbų sielai bene pirmuoju numeriu įkalė reikalą nemokantį pamokyti. Šiandien turbūt ne vienas į šį sąrašą žiūrime truputį atsainiai, reaguodami į jį tik pečių gūžtelėjimu kaip į seną ir nebeaktualų paveldą. Anoks čia gailestingumo darbas pamokslauti. Kas nori ko nors išmokti, gali juk pasigūglinti, internete viską surasi. Bent jau viešumoje tikrai dažniau girdime ne prašymą pamokyti, o išdidų ir pasipūtėlišką raginimą: „Tik jau prašom mūsų nemokyti!“ Kyla tik klausimas, ar tas mūsų pasipūtimas pagrįstas. Prieš ketvirtį amžiaus, Sąjūdžio dienomis, kas nors, žiūrėk, vis pakalbėdavo: „Po penkerių šešerių metų gyvensim kaip švedai.“ Sveikesnio proto ir kritiškesni klausytojai tokiomis kalbomis nelabai tikėjo, net jei jas sakė lyg ir rimti mokslo vyrai. Kur kas įtikinamesnės buvo kalbos apie keturias dešimtis metų, kurias turėsime praklaidžioti dykumoje, ilgėdamiesi kad ir nelabai riebių, bet vis dėlto neva buvusių Egipto nelaisvės mėsos puodų. Bet ir tie, kurie apie dykumos laiką kalbėjo, kažin ar galėjo iš tikrųjų ir konkrečiai įsivaizduoti, kaip tas klajojimas po dykumą atrodys. Šiandien, praėjus bent dvidešimt penkeriems metams, galbūt geriau matome, ką buvome praradę ir ko turime iš naujo mokytis. Matome ir tai, kad mokslai mums ne per geriausiai sekasi. Galbūt kaip tik todėl, kad vis manome, jog patys išmanome geriau už mokytojus? 8

Artuma 2016 m. kovas

Dalykai ir dalykėliai, kurių niekaip neišmokstame, yra vis tie patys. Tie patys ir jų padariniai. Tėvas Antanas Saulaitis, vos atsidūręs Lietuvoje, pradėjo kalbėti apie tai, kad vaikų namai ir gausybė nelaimingų vaikų juose yra mūsų gėda. Praėjo bent dvi dešimtys metų, kol apie tai pagaliau prakalbo ir Prezidentė, bet ir šiandien nesu įsitikinęs, kad jau esame apsisprendę iš tikrųjų šios gėdos atsikratyti. Ligi šiol neišmokome ir nelabai esame linkę mokytis, kad už valstybę mes atsakome. Valdžia visados prie mūsų norom nenorom taikosi, todėl nėra prasmės kalbėti apie blogą valdžią – jei blogi, tai mes patys, o valdžioje atsidū-

Vido Venslovaičio nuotrauka

rę žmonės mūsų blogybes tik išdidina ligi valstybės masto. Šių metų pradžioje įsisiūbavę didesni ir mažesni korupcijos skandalai nebūtų buvę tokie graudžiai juokingi, bet sykiu ir pavojingi, jei mes patys būtume įsitikinę, kad korupcija yra pelėsis, griaužiantis valstybės pamatus. Druskininkų meras nemėgintų iš televizoriaus įžūliai žvelgti mums tiesiai į akis, jei mes nemanytume, kad jis tik nekalta piktų susimokėlių auka. Ir apie vaikų namus, ir apie korupciją, ir apie savižudybes, ir apie mūsų šeimas ėdantį smurtą, ir apie girtuoklystės bėdas nuo pat nepriklausomybės atgavimo kalbėjo ir kalba žmonės, kurie, ko gero, į tą pirmąjį gailestingumo darbą sielai žiūri visai rimtai. Niekas nesuskaičiuos, kiek jų per dvidešimt penkerius metus nuo to kalbėjimo pavargo, kiek jų numojo ranka ir nuėjo savo kopūstų auginti, o kiek ir toliau kantriai ir be atlygio mėgina pamokyti ne tik nemokantį, bet ir nenorintį mokytis. Bet gal ir nėra taip, kad laikai labai keičiasi? Gūdžiaisiais viduramžiais žmonės buvo prietaringi, žiaurūs, tamsūs ir taip toliau. Bet juk ir šiandien kas vakarą galime įsijungti televizorių ir pasiklausyti, ko tik norime – ir astrologų, ir burtininkų, ir ekstrasensų, ir kitokių personažų. Galime gauti žinių apie metamus į šulinį vaikus ar žudomas senutes. Gal visas skirtumas ir tėra tas, kad mes turime ir internetą, ir elektrą, ir dviratį, kurių viduramžiai dar neturėjo. Gal kaip tik tiems dalykams pirmiausia ir skiriame dėmesį? Tai reikštų, kad gailestingumo darbų kūnui ir sielai sąrašai vis dar tebėra aktualūs, ir nėra čia ko gūžčioti pečiais.


Didelės ir mažos kryžkelės

Pasigailėti darbais Gailestingumo darbų kūnui ir sielai sąrašą aš, kaip ir, manau, daugelis jūsų, prisimenu iš savo pirmųjų „teologinių studijų“ – kai ruošiausi Pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Tiesa, vyskupas Kazimieras Paltarokas gailestingumo darbus vadina „Septyniais gerais darbais kūnui ir sielai“. Naujajame Katalikų Bažnyčios katekizme apie gailestingumo darbus kalbama III dalies I skyriaus I poskyryje. Ir tai daroma kiek kitaip, nei ankstesniuose katekizmų leidimuose. Šis katekizmas, paskatinus Vatikano II Susirinkimui, pabrėžia biblinį-teologinį moralinių klausimų sprendimo aspektą, o senesnieji traktatai apie moralę buvo skirstomi į Fundamentinės ir specialiosios moralės klausimų aiškinimą. Niekas paveldo neatšaukė, o jį tik papildė, pagilino. Kadangi mums labiausiai rūpi šiandienos aktualijos, o ne katekizmų tekstų ar struktūrų lyginimas bei kritika, pabandykime žvilgtelėti, ką šiandienos krikščioniui reiškia ar bent turėtų reikšti gailestingumo darbai kūnui ir sielai. Pirmiausia pats terminas gailestingumas (lot. misericordia reiškia širdies turėjimą, atidumą vargstančiam, reikalingam pagalbos) yra tarsi siūlas, kuriuo Dievas siuva bendrą Senojo ir Naujojo Testamento žmogaus istorijos santykių su savimi knygą. Palaiminimuose skaitome: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Senojo Testamento žmonėms gailestingumas irgi buvo nemažiau reikšmingas  – beveik visuose Toros ritiniuose Jahvės gailestingumas šlovinamas, o tauta kviečiama daryti gailestingumo darbus, panašius į tuos, kokius daro jos Viešpats. Taigi, gailestingumas turi būti parodytas konkrečiais darbais, turi būti apčiuopiamas, turimas rankose, išgyventas to, kurio gailimasi, – kaipgi kitaip būtų įmanoma pasigailėti alkano, ištroškusio, vargšo, kalinio, ligonio?.. Krikščionis gaili atsidūrusio sunkumuose realiais darbais, nes norėdamas pagailėti vien jausmais galėtų tai padaryti sėdėdamas savo namuose, gerdamas arbatą ir žiūrėdamas žinių laidą. Evangelistas Lukas užrašė tokius Jėzaus žodžius: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip Jo įsakymas, tačiau šis sakinys greičiau yra galimybės mums apreiškimas, kaip galėtume gyventi Dievo gailestingume, kaip Viešpats galėtų veikti šiame pasaulyje per mus. Tokia veikla bus svarbi ir paskutinę dieną, kai teisme galios evangelisto Mato užrašyti kriterijai:

„Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36). Tai tie patys konkretūs gailestingumo darbai kūnui. Tačiau kaip yra su gailestingumo darbais sielai? Abejojančiam patarti – tai išalkusiojo pamaitinimo atitikmuo. Tik čia ir vėl kyla abejonė: „Ko aš galiu pamokyti, patarti, kaip paguosti, kai pats nieko nežinau, viskuo abejoju ir pats dėl to liūdžiu? Kaip galiu sudrausti pikta darantį, kai nežinau jo reakcijos, bijau? Yra protingesnių ir išmintingesnių už mane, jie tai padarys geriau už mane.“ Labai panašu į gailestingumą, išgyvenamą sėdint priešais televizorių. Atsakymas yra, tik greičiausiai būsime kažką šiame straipsnelyje praleidę. Gal praleidome tai, ką labai puikiai žinome kaip krikščionys, apie ką ir kalbėti neverta. Ogi tai, kad esame Dievo vaikai ir gyvena mumyse Kristus, mumyse visuose, kas ir kokie būtume: mokslininkai ar nemokyti, išminčiai ar abejojantys ir vietos nerandantys, linksmi ar nuliūdę, kaliniai, ligoniai, įžeisti, ištroškę teisingumo ir tiesos. Mano dvejonės tik parodo, kad dar toli esu nuo visiško atsidavimo, nuolankumo Jo valiai, kad iš baimės ar tingumo pamirštu, jog Jis sakė pats įdėsiąs man į lūpas reikalingus žodžius kalbantis su kitu, tuo abejojančiu, jog tuomet, kai Jo vardu valgydinsiu alkaną, tai Jis darys mano rankomis. Kun. Vytautas LANGAS

Artuma 2016 m. kovas

9


Didelės ir mažos kryžkelės

Profesija – gailestingumas Lietingas antradienio vidudienis. Kelios minutės iki dvyliktos. Iš tolo matau prie Kauno arkivyskupijos Carito „Sriubos“ valgyklos besibūriuojančius žmones. Eidamas pro šalį ir nužvelgdamas vis didėjantį valgyklos lankytojų būrį, apeinu pastatą iš kitos pusės. Užlipęs laiptais, beldžiuosi į plastikines duris. Jas atidaro ir mane pasitinka smulkaus sudėjimo, šviesaus veido moteris – jau septynerius metus valgyklos vedėja dirbanti Rita Veličkienė. Prisistatau. Pasakau, jog noriu pažiūrėti, kaip atrodo valgyklos darbuotojų darbas, o pamatęs – apie tai ir parašyti. – Apie mane jau rašė. Laikraštyje. Paskui labai daug pavydžių žmonių sutikau, – nepatogiai jaučiasi Rita, kuriai neseniai buvo patikėta atverti jubiliejines Gailestingumo duris Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikoje. Nuraminu pasakydamas, kad apie gerus darbus reikia kalbėti garsiai. Rita kuklinasi, tačiau sutinka. Vedėja paskubomis aprodo virtuvę. Katilai, nauja įranga, šaldytuvas. Viskas tvarkinga ir švaru. Nežinodamas, kad esu labdaros valgykloje, būčiau sakęs, jog tai įprastos viešojo maitinimo įstaigos virtuvė. – Daug kas galvoja, kad labdaros valgykla turi atrodyti kaip apleistas rūsys. Tačiau mes laikomės tokių pat taisyklių, kaip ir bet kuri kavinė ar restoranas, – sako Rita, tarsi nuspėdama mano nustebimą dėl krentančios į akis tvarkos ir švaros. Pasisveikinu su kita šalia didelio garuojančio katilo stovinčia darbuotoja – virėja Albina Sabuliene. Albina skuba atlikti paskutinius pasiruošimo darbus. Po kelių minučių bus atrakintos durys, ir į vidų sueis lauke stoviniuojantys žmonės. Išgirdusi, kaip kalbuosi su kolegėmis, iš gretimos patalpos galvą įkiša pagalbinė darbuotoja Natalija Žukevičienė. Ji rūpinasi indų plovimu, prižiūri švarą valgykloje. Taip susipažinau su ne itin gausiu kolektyvu  – grupele moterų, čia atliekančių visus svarbiausius darbus. Darbo diena valgykloje prasideda gerokai anksčiau, nei atidaromos durys lankytojams. Jau septintą valandą ryto moterys skuba ruošti produktų sriubai, košei ir kitiems tą dieną gaminamiems patiekalams. Viskas apskaičiuota ir sustyguota taip, jog 10

Artuma 2016 m. kovas

dvyliktą valandą garuojantis maistas jau būtų paruoštas dėti į lėkštes ir valgyti. Per dieną čia pamaitinama apie 300 žmonių. – Viskas, atidarome duris, – praneša Rita. Į valgyklos salę vienas po kito eina žmonės. Vieni jų  – apskurę, murzini. Kiti – išsigandę, tačiau vis vien stengiasi atrodyti oriai. Sakoma, jog akys niekada nemeluoja. Tądien pamačiau, kad akys gali būti nebylios. Skubu įdėmiau apžiūrėti atėjusius. Stovėdamas prie bufeto sugaunu kelis žvilgsnius, tačiau akių kontaktas tuojau pat nutrūksta. Prisipažinsiu, dauguma valgyti atėjusių žmonių man atrodė kažkuo labai panašūs. Jeigu būčiau įžūlus, sakyčiau – vienodi. Mano mintis pertraukia Ritos balsas. – Joneli, kaip sveikata?  – kreipiasi į atėjusįjį. – Milda, ko ten nerviniesi? – linksmai sušuko kiek toliau stovinčiai, treningu vilkinčiai juodaplaukei, tuo metu besiaiškinančiai santykius telefonu. Kiti  – kiek santūresni. Gavę savo porciją sriubos ir košės, vos girdimai sumurma dėkui ir skuba prie stalo valgyti. Tarpusavyje beveik niekas nebendrauja. Tik Rita vienu kitu žodžiu kalbina atėjusius, tuo pat metu pildama sriubos ir dar spėdama supažindinti mane su situacija. Kiek vėliau prisipažino, jog pirmomis dienomis visi stokojantys, atėję į valgyklą, ir jai atrodė kone identiški. Tačiau po septynerių metų darbo – viskas kitaip. – Žinau vardus. Žinau charakterius. Su vienais galiu pajuokauti. Kiti juokų nesupranta. Iškart galiu pasakyti, kuris atėjo neseniai. Nežino, kaip elgtis.

Algirdo Kazlos nuotrauka

O šiaip – tikrai būna visko. Būna, ir iškeikia, ir pagrasina. Retai, bet būna. O paskui, supratę, kad pasielgė neteisingai, atsiprašo, ranką pabučiuoja, – šiltos šypsenos neslepia Rita. – Čia toks pat gyvenimas kaip ir visur. Kartais net įdomesnis. Klausiu, ar niekada nekilo noras viską mesti. Juk dirbti tokioje aplinkoje tikrai ne kiekvienas galėtų. – Visko būna. Bet pasiilgstu aš jų. Atostogaudama vis pasigendu savo žmogučių. Pagaunu save galvojant: kažin kaip jiems sekasi?.. Nenoriu savo valandos trukmės įspūdžių pernelyg „išblizginti“, tačiau per trumpą laiką Carito „Sriubos“ valgykloje iš tikrųjų pamačiau šių moterų tarnystės kilnumą, o jį nusakytų vienas žodis – kantrybė. Tai kantrybė kasdien sutikti žmones, stovinčius visuomenės paribiuose. Tarti gerą žodį. Priimti išsprūstančius įžeidimus kaip suprantamą ir natūralią darbo dalį. Kantriai bendrauti su vargstančiais kaip su sau lygiais. Šios moterys diena po dienos rūpinasi atstumtaisiais ir jaučiasi ne itin smagiai, kuomet kas nors nori rašyti apie jų darbą. Man jų veikla atrodo reikalaujanti beprotiškos kantrybės ir pasiaukojimo. Joms – kasdienybė. Pamaitinti alkstantįjį – ne tik įpilti sriubos, bet ir išplauti indus jam išėjus. Būti pasiruošusiam duoti dar vieną duonos kąsnį rytoj. Ir daryti tai ne dėl ovacijų ir pagyrų, o dėl to, jog kažkam reikia. To mane išmokė susitikimas su Carito valgyklos darbuotojomis, gailestingumo darbus pavertusiomis savo profesija. Ainis A. JACKŪNAS, Lietuvos Caritas


Didelės ir mažos kryžkelės

Maitintis meile ir išmintimi Vytautė MACIUKAITĖ

Gailestingumo arba meilės darbų yra ne vienas ir ne du, ir netgi ne vien septyni. Bet dažniausiai yra minimi septyni geri darbai kūnui ir sielai. Žmogus yra kūno ir sielos vienovė, abi šios dalys neatskiriamos viena nuo kitos. Šio mėnesio tema „Išalkusį pavalgydinti, nemokantį pamokyti“, tad pakalbėkime apie išmintį, kurią galima suprasti ir kaip dvasinį maistą.

Dvasinis maistas

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Siracido knygos 15 skyrius pradedamas žodžiais: „Kas pagarbiai bijo Viešpaties, tai darys, ir kas laikosi Įstatymo, ateis pas Išmintį. [Ji] penės jį supratimo duona ir girdys jį išminties vandeniu“ (Sir 15, 1. 3). Žmogus yra Dievo kūrinys, jis baigtinis ir negali gyventi nei iš savęs, nei vien savimi. Kaip kūnas turi būti maitinamas, taip ir dvasia neauga be maisto, nes kas nesimaitina, tas miršta. Ne kartą esame kalbėję, kad antikinės Graikijos filosofas Aristotelis žmogaus dvasioje skiria dvi dalis: protą ir valią. Todėl ir dvasinis maistas turi būti dvejopas. Kad būtų išlaikyta dvasios pusiausvyra ir jos maistas būtų įvairus, žmogui reikia išminties ir meilės. Išmintimi maitinamas jo protas, meile – jo valia.

Meilė ar tiesa? Viduramžiais įvairūs krikščionių filosofai ginčijosi dėl to, kas svarbiau ar pirmiau: protas ar valia. Vieniems atrodė, kad meilė yra viso gyvenimo vainikas ir aukščiausia siekiamybė, kitiems – jog ta siekiamybė yra tiesa. Šios abi filosofinės kryptys, arba mokyklos, turėjo savo ištakas antikoje. Pirmoji rėmėsi Platono, antroji – labiau Aristotelio pasaulio samprata. Vis dėlto graikų mąstymas buvo ganėtinai teorinis. Regos sistema jiems atrodė svarbiausias žmogaus organas. Graikų kalboje žodis theoria reiškia žiūrą, t. y. tiesos stebėjimą, įžvalgą ir gėrėji-

mąsi ja. Tiesos įžvalgą pasiekiame abstrakcijos būdu, t. y. atskirdami daiktų esmes nuo jų kintančių savybių (akcidentų). Taip išvystame tą nepaprastą visų daiktų grožį, ir jis kelia mums pasigėrėjimą. Kas yra meilė ir kokia jos prasmė bei vertė, labiau išryškėjo atsiradus krikščionybei, savo ištakas turėjusiai dar judaizme. Ką nors mylime tuomet, kai mūsų valia trokšta tam tikro objekto kaip gėrio, esančio už jos pačios ribų. Galiausiai mūsų siela trokšta Dievo kaip aukščiausio savo tikslo ir gėrio. Tik Dievuje susijungia abu dvasiniai žmogaus tikslai. Jame aptinkame tiesą ir gėrį visa savo pilnatve, o šiame gyvenime tai ragaujame tik ribotai ir iš dalies.

Kiekvienam savo Eidami šio pasaulio keliais galutinio tikslo siekiame ne tiesiogiai, bet per tarpinius tikslus. Tarkim, meilę pajuntame pirmiausia ne Dievui, bet galbūt kokiam gyvulėliui, vėliau žmogui, o tiesą suvokiame kaip mūsų proto ir tikrovės atitikimą. Vis dėlto nei tiesos, nei meilės negalime siekti tik sau ir jomis tenkinti tik savo dvasinius poreikius. Kiekvienu gėriu privalome dalytis su kitais žmonėmis, savo piligrimystės žemėje bendrakeleiviais. Savaime suprantama, kas pats niekada negavo meilės ir nepažino tiesos, negalės šiomis vertybėmis su kitais pasidalyti. Jis visų pirma lauks, kad kažkas jomis pasidalytų su juo. Taigi ne visi žmonės šių vertybių, lygiai kaip ir medžiaginių turtų, turi vienodai. Neįmanoma nei medžiaginėmis, nei dvasinėmis gėrybėmis pasidalyti taip, kad visi jų turėtų po lygiai. Tai netgi nėra siekiamybė. Visi žmonės skirtingi ir geba skirtingai priimti bei sutalpinti savyje šiuos dvasinius turtus. Be to, ir kiekvieno žmogaus poreikiai yra nevienodi. Vieni žmonės yra racionalesni ir labiau linkę į tiesos paieškas, kiti spinduliuoja meile ir yra praktiški, moka rūpintis stokojančiais.

Išminties meilė To paties Siracido knygos 15 skyriaus pastraipos pabaigoje išmintingasis, kurio lūpomis yra garbinamas Dievas, raginamas pagal savo įgaliojimą išminties mokyti ir kitus (plg. Sir 15, 10). Tas, kuris pamoko nemokančius, yra ne tik išmintingas, bet kartu ir mylintis. Jis savo išmintimi atlieka meilės darbą. Tai gali būti ne tik dvasinis Artuma 2016 m. kovas

11


Didelės ir mažos kryžkelės

aktas, t. y. savo žinių apie kokį nors teorinį dalyką perteikimas, bet ir praktinis pamokymas, kaip antai pagalba žmogui susirasti maisto, įsigyti profesiją ir taip pasirūpinti pačiam savimi, išsilaisvinant iš nuolatinės priklausomybės nuo kitų. Kai išmintis ir meilė susilieja į vienumą, jos tampa tobulos. Kadangi žmogaus dvasioje protas ir valia neatskiriami, taip ir meilė su išmintimi yra glaudžiai susijusios. Kas myli, tas to negali daryti tarsi be proto, o kas nori ką nors suprasti ir įžvelgti, tam svarbu mylėti. Šv. Tomas Akvinietis teigė, jog meilė yra visų dorybių forma. Ji apšviečia žmogaus protą, padeda jam pasiekti tiesą ir išmintį. Todėl būtent tie pasiekia aukščiausią išminties pakopą, kurie išmintį pasilaiko ne sau, o ja dalijasi su kitais. Juk geriausiai suprantame kažką tik tuomet, kai išmokstame tai paaiškinti kitiems. O paaiškiname tik tuomet, kai matome stokojančiųjų skurdą ir jų norą priimti mūsų įsigytą išmintį. Ir tai yra meilė. Norėti meilės ir išminties yra gerai, bet jų negalime norėti vien sau. Kai dalijamės išmintimi, ji tampa tobula, nes įgyja meilės atspalvį ir tampa jos suformuojama. Vadovaudamiesi vien protu, be meilės, tarsi išskaidome objektus, kuriuos siekiame pažinti, į tam tikras dalis. Kuo labiau skaldome, tuo mūsų pasaulėvaizdis darosi sudėtingesnis. Meilė padeda visas detales vėl surinkti į visumą. Ir mūsų pažinimas tampa išbaigtas, nes pasaulį suvokiame kaip visumą, ne tik kaip atskiras detales. Dalijimasis išmintimi turi būti nuolankumo, o ne puikybės aktas. Kitaip jis kils ne iš meilės, bet iš noro valdyti ar daryti įtaką kitiems. Toks pažinimas niekada nebus išbaigtas, suskaldys patį žmogų ir jo klausančių žmonių bendruomenę.

12

Artuma 2016 m. kovas

Visuomet

turėkime su savimi aliejaus

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Br. Lukas SKROBLAS OSB Evangelijos pasakojimas apie gerąjį samarietį (Lk 10, 29–37) šventųjų Gailestingumo metų tėkmėje veriasi prieš akis kaip itin iškalbinga ir svarbi krikščionio elgsena savęs ir artimo atžvilgiu. Šie metai tarsi prašo nuolankiai paklausti, gal ir išmėginant save: kas yra mano artimas ir koks yra mano, kaip krikščionio, pašaukimas?

Sumuštasis ir plėšikai Atsiliepdamas į Įstatymo mokytojo klausimą, „o kas gi yra mano artimas?“, Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą.“ Kai kurie Bažnyčios tėvai pastebi, kad šis žmogus leidosi savo noru, o jame galime įžvelgti Kristų, kuris nusileido į pasaulį savo noru iš klusnumo Tėvui, nes buvo Jo siųstas. Kitaip buvo su pirmuoju žmogumi – Adomu. Šis irgi nusileido savo noru, maža to, jis parkrito, tačiau tai padarė iš neklusnumo savo Kūrėjui. Minėtas žmogus „pakliuvo į plėšikų rankas“. Plėšikai, kaip pastebi Bažnyčios mokytojas Origenas, gali būti tie, apie kuriuos pats Kristus sako: „Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai“ (Jn 10, 8). Kiekvienas iš mūsų galime atpažinti vagis ir plėšikus savo gyvenime, kurie, užuot teikę gyvenimą, mus apvogė ir apiplėšė. Vis dėlto šiame epizode žmogus pakliuvo ne į vagių, o į plėšikų rankas. Tai daug baisiau už paprastus vagis, nes plėšikai žmogų ne tik „išrengė“, bet dar ir „sumušė“, negana to, jie jam paliko žaizdas. Origenas klausia: „Kas yra šios žaizdos? Kas šie sumušimai?“ Ir atsako labai lakoniškai: „Tai ydos ir nuodėmės.“ Išrengę žmogų ir sumušę, plėšikai „nuėjo sau, palikdami pusgyvį“. Jie jo neužmušė, bet paliko pusgyvį. Kiekvienas iš mūsų jaučiamės daugiau ar mažiau „sumušti“, kenčiantys vis atsinaujinantį skausmą ir neretai puolantys į neviltį. Ydos prigimtį gerai apibūdina vienas Dykumų tėvas. Anot jo, ydą galime palyginti su šunimi, kuris užuodė mėsos gabalą mėsinėje ir nuolat prie jo lenda. Ir nors jau daug kartų buvo nuvytas bei sumuštas, vis tiek nuolat sugrįžta prie to gabalo.


Didelės ir mažos kryžkelės

Ir štai tuo keliu leidosi „kunigas“, po to „levitas“, kurie galbūt atliko daug gerų darbų kitiems, bet šiam sumuštam žmogui, kuris „leidosi iš Jeruzalės į Jerichą“, jie nieko nepadarė. Origenas sako, jog kunigas čia veikiausiai atstovauja žydų Įstatymui, o levitas – Pranašams. Jie abu matė sumuštą žmogų, bet „praėjo kita kelio puse“. Tačiau Apvaizda paliko šį pusgyvį tam, kuris buvo stipresnis už Įstatymą ir Pranašus – samariečiui (etimologiškai tai reiškia „saugotojui“). Samarietis leidosi į šį kelią, kad padėtų „pusgyviui“. Jis leidosi „iš Jeruzalės į Jerichą“ ne taip, kaip leidosi kunigas ar levitas. Samarietis leidosi tam, kad žmogumi pasirūpintų ir jį išgelbėtų. Kaip sumušto žmogaus, taip ir samariečio asmenyje įžvelgtinas Kristus, kuriam žydai pasakė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?“ (Jn 8, 48). Jėzus atsakė: „Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu savo Tėvą, o jūs niekinate mane“ (Jn 8, 49). Tačiau Jis nepaneigė, jog yra samarietis, nes žinojo esąs „saugotojas“. Šis „pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo“. Jis prisiartino prie „pusgyvio“, galbūt gulinčio kraujuose, jo pasigailėjo ir tapo jam artimas. „Jis užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas.“ Tad štai samarietis, kurio reikia ligoniams, sumuštiems, sužeistiems. Kad būtų aišku, jog Dieviškoji Apvaizda vedė šį samarietį, yra aiškiai pasakyta, kad jis su savimi jau turėjo aliejaus, vyno ir tvarsčių. Ir šių priemonių Jis turėjo ne tik šiam sumuštam žmogui, bet ir visiems, kurie yra įvairiais būdais sumušti, negalintys pasikelti savo jėgomis, kuriems irgi reikia aliejaus, vyno ir aprišalų. Jis turėjo aliejaus, „nuo kurio švyti veidai“ (Ps 104, 15), ir tai veidai tų, kurie jau patepti, ant kurių jau užpilta aliejaus ir vyno. Paskui samarietis „užkėlė jį ant savo gyvulio“, o tai reiškia ant savo kūno, negana to, Jis prisiėmė kiekvieno sumuštojo kūną. Šis samarietis neša visų mūsų sužeidimus, Jis neša mūsų ydas, mūsų nuodėmes (plg. Mt 8, 17) ir visus mūsų egzistencinius sumušimus, kuriuos išgyvename šiuo metu. Jis neša sužeistą žmogų ir „nugabena jį į užeigą“, tai yra į Bažnyčią, kuri priima kiekvieną žmogų, pagal Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Nunešęs pusgyvį į užeigą, Jis jo tuoj pat nepalieka, bet „slaugo“ dieną ir naktį. „Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.’“ Šis šeimininkas – tai Bažnyčios angelas (plg. Apr 2, 1). Du denarai, Origeno nuomone, reiškia Tėvo ir Sūnaus pažinimą, tai, kad Tėvas yra Sūnuje ir Sūnus yra Tėve. Tad pagal galimybes turime stengtis pažinti (ypač šiais Gailestingumo metais) trejybinę Dievo prigimtį. Samarietis, sielų saugotojas, pasigailėdamas plėšikų sumušto žmogaus, pasirodė artimesnis žmonėms nei

Įstatymas ar Pranašai; artimas ne tiek žodžiais, kiek darbais. Ir tada Jėzus paklausė Įstatymo mokytojo: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk.“ Kristus tarsi kiekvienam iš mūsų sako: „Ir tu taip daryk, suprask savąjį sumušimą, sutik būti patepamas, aprišamas, gabenamas į Bažnyčią, sutik būti slaugomas, globojamas, o kartą pateptas, aptvarstytas, ateik ir sek paskui mane, užpilk artimui, nepažįstamam žmogui ir net priešui ant žaizdų vyno ir aliejaus, aprišk jas, užsikelk sumuštąjį ant savo asilo, nešk jo naštą. Turėk su savimi visada aliejaus, vyno ir aprišalų, bet ypač būk saugotojas pirmiausia tarp „tikėjimo namiškių“ (plg. 1 Tim 5, 8). Šitaip elgdamiesi, išgelbėsime kitus ir patys apsivalysime nuo savo ydų ir nuodėmių.

Virginijos Brėdikytės nuotrauka

Kristus – gailestingasis samarietis

Norėtųsi pabaigti Arkos bendruomenės įkūrėjo Jeano Vanier mintimis, puikiai derančiomis su gailestingojo samariečio elgsena: „Man džiaugsmas, – sako jis, – gyventi tarp žmonių, kurie jaunystėje buvo pažeminti dėl savo negalių. Džiaugsmas būti su jais, nes jie pasirinkti Dievo dėl savo silpnumo ir kvailumo, kad sugėdintų tuos, kurie vertina svarbą, galią ir žinojimą. Gyvenimas su jais išmoko mane būti šiek tiek beprotišką ir silpną. Vaikas moko mus atrasti laisvę būti savimi, laisvę žaisti, laisvę gyventi. Arkoje irgi mokomės būti laisvi, silpni ir kartais juokingi kartu su žmonėmis, apdovanotais tam tikra ‘beprotyste’.“

Artuma 2016 m. kovas

13


Didelės ir mažos kryžkelės

Krikščionio beriama druska Indrė ir Ramūnas AUŠROTAI, šeimų palydėtojai, Josepho Kentenicho Šeimos pedagogikos akademija Nemokantį pamokyti galime tiek žodžiais, tiek ir asmeniniu pavyzdžiu. Žodžiai ir asmeninis pavyzdys susilieja į vieną, kuomet liudijame apie Dievo darbus mūsų gyvenime. Kaip kalbėti, kad mūsų liudijimas ne keltų ir sotintų tuščią klausytojų smalsumą, bet pasiektų tikslą – mokytų ir ugdytų?

Kas yra liudijimas? Bažnyčioje dabar ypač pabrėžiama liudijimo, kaip naujosios evangelizacijos priemonės, svarba. Kvietimas liudyti skamba iš vyskupų, kunigų ir aktyvių pasauliečių lūpų. Organizuojant viešus renginius, vykdant sielovadinę veiklą, į programą kaip privalomas punktas įtraukiamas liudijimas. Taip pat ir ruošiant sužadėtinius Santuokai, ypač atnaujintoje sužadėtinių programoje – vedant grupę bei palydint poras į Santuoką, – akcentuojamas asmeninio sutuoktinių liudijimo reikalingumas. Jau šešerius metus ruošiame sužadėtinius Santuokai, todėl klausimas apie liudijimą neišvengiamai kyla ir mums. Dažnai liudijimą suprantame kaip kalbėjimą apie tai, kaip Dievas perkeitė ir veikia mūsų gyvenime. Tokią formą liudijimui suteikė apaštalas Paulius. Petras ir kiti apaštalai kalbėjo apie viešą įvykį, t. y. skelbė Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo žinią, Paulius papildė apaštalavimą asmenine dimensija – t. y. tuo, ką Kristaus prisikėlimas padarė jo gyvenime. Tačiau Bažnyčios dokumentai liudijimą apibrėžia truputį kitaip. Vatikano II Susirinkimo dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos Ad gentes pirmiausia kalba apie liudijimą kaip apie krikščioniškąjį gyvenimą, patraukiantį žmones, o žodžiai eina po to. Pirmieji krikščionys buvo atpažįstami ne iš to, ką sakė, bet iš to, ką darė. „Pažiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli“, – skamba pirmųjų amžių krikščionis apibūdinantis posakis. Taigi, krikščioniškas liudijimas yra ne žodžiai, o realūs ir matomi Dievo malonės darbai, vykstantys krikščionio gyvenime. Viena sužadėtinių pora po kursų mums sakė: „Didžiausią įspūdį darė tai, kaip vienas iš jūsų, norėdamas ką nors pasakyti apie savo šeimos gyvenimą, atsiklausdavote kito, ar galite tai pasakoti. Ir to mums užtekdavo, galėdavot daugiau ir nebepasakoti.“ Dalyvaudami sutuoktinių sielovadoje esame pastebėję tą patį: didžiausią įspūdį padaro ir patraukia ne tai, kas kalbama, o tai, kaip sutuoktiniai tarpusavyje bendrauja.

Liudijimas ir at(si)vertimas Pastebėjome, kad tipiškas krikščioniškas liudijimas bendrais bruožais pasižymi maždaug tokia schema: pir14

Artuma 2016 m. kovas

miausia įvardijama turėta problema (bloga gyvenimo patirtis, neigiamai veikusi asmenį ar aplinkinius), tada nupasakojamas nevaisingas sprendimo paieškos kelias, galiausiai konstatuojamas prašytos ar nelauktos Dievo pagalbos pasireiškimas, radikaliai perkeičiantis situaciją. Tokį liudijimą vadiname „duobės patirties“ liudijimu. Krikščionis dažniausiai liudija norėdamas, jog jį girdintis įtikėtų. Ar liudijimas žodžiu gali paskatinti atsivertimą? Taip, bet ne jį užbaigti. Šventajame Rašte skaitome apie vaisingą apaštalo Pauliaus evangelizacinę veiklą, įsteigtas bendruomenes. Bet vien jo žodžių nepakako – suburtas bendruomenes reikėjo nuolat lankyti ir palaikyti laiškais. Po krikščioniško liudijimo reikalingas tikėjimo tiesų tolesnis aiškinimas. Šie atsakymai reikalingi tam, kad apsisprendimas tikėti būtų paremtas ne akimirkos emocijomis, bet sąmoningas, sąžiningas ir gilus. Liudijimas turi stiprų emocinį poveikį, todėl kartais suklystame emocinį efektą laikydami evangelizacine sėkme. Praėjusių metų „Valentino dienoje kitaip“ teko girdėti vienos vienuolės liudijimą (jis buvo spausdintas ir 2015/07-08 Artumoje). Asmeniškai mes dėl to, ką išgirdome iš jos lūpų, jautėmės ne itin jaukiai. Mums atrodė, kad ji per daug apsinuogino, ir to nebūtume norėję apie ją žinoti. Evangelizuodami dalijamės tuo, ką esame gavę iš Dievo, o ne tuo, ko mums trūko. Evangelizacija – tai dovanojimo pratęsimas. Pagal Bendrąjį katechezės vadovą, „evangelizacija laikytinas procesas, kurio dėka Bažnyčia, akinama Šventosios Dvasios, visame pasaulyje skelbia bei skleidžia Evangeliją. Ji <...> liudija tautoms krikščionims būdingą naują egzistencijos bei gyvenimo būdą“ (48). Be to, kažką reikia palikti intymiam Dievo veikimo žmogaus gyvenime slėpiniui. Dažnai manoma, kad liudijimo reikia grupės pasitikėjimui įgyti ar pasitikėjimo atmosferai grupėje sukurti. Tačiau pastebėjome, kad žmonės grupėje atvirai dalijasi būtent tada, kai ten jau egzistuoja pasitikėjimo atmosfera. Liudijimas, kaip pasitikėjimo grupe įgijimo būdas, yra viena iš dažniausiai pasitaikančių metodinių darbo su grupe klaidų. Papasakoti ir pasidžiaugti, kaip žmonių gyvenime veikia Dievo malonė, yra puiku. Tačiau reikia atsiminti,


Didelės ir mažos kryžkelės

Smalsumo tenkinimas ir augimo rezignacija Kartą skaitėme pranešimą šeimų stovykloje apie pokalbį poroje. Prisiminėme vieną situaciją iš savo gyvenimo, kai mudu atidėliojome nemalonų, bet reikalingą pokalbį. Tačiau iš to nieko gero neišėjo: mes vis tiek turėjome susėsti pasikalbėti, bet emocinė pokalbio „kaina“ mums buvo kur kas didesnė. Pokalbio turinio ir detalių neatskleidėme. Tai papasakojus iš auditorijos pasigirdo klausimas: „O apie ką jūs kalbėjotės?“ Kas čia atsitiko? Ogi kalbėdami apie save sužadinome klausytojų smalsumą, ir jis nori būti patenkintas. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijoje mes kalbame apie „apgraužto kaulo“ sindromą. Jei per daug atsiveri – duodi auditorijai „kaulą“, ši apgraužia jį ir prašo dar vieno, po to trečio. O ir pats kalbėtojas po tokio „davimo“ neretai emociškai jaučiasi kaip tas apgraužtas kaulas. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė turėjo nuostatą netenkinti savo smalsumo: „Antai kalbėdamasi su kokia nors naujoke, stengiuosi tai daryti per atstumą, vengiu pateikti jai tokius klausimus, kurie patenkintų mano smalsumą; jeigu ji pradeda pasakoti apie ką nors įdomaus ir nebaigusi peršoka prie kito dalyko, kuris man būna neįdomus, aš stengiuosi jai nepriminti jos nuošaly paliktos temos, nes man atrodo, kad negalima nieko gera padaryti, kai visur ieškoma tik savęs“ (Vienos sielos istorija, p. 274). Kaip taikliai pastebi Bažnyčios mokytoja, kalbėjimas apie save, net ir dėl gerų paskatų, gali virsti saviieška, t. y. kalbėjimu sau ir dėl savęs. Įsivaizduokime kitą situaciją: pora liudija grupėje apie tai, kaip ji paaugo. Vyras labai įsijaučia. Akivaizdu, kad jis

labai džiaugiasi tuo, jog jam kažkas pavyko poros santykiuose. Viskas labai gerai, bet jei auditorijoje yra moterų, kurios labai nori, kad jų vyrai taip pat paaugtų (o tokių visada būna), jos būtinai padarys du klaidingus ėjimus. Pirmiausia atsidus savo vyrui: „Matai, Tomai, koks jis šaunuolis, o tu?“ Ir pasakys tai garsiai, kad kiti girdėtų. Tada visos pastangos uždegti poras augti nueina perniek. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijoje tai vadiname kalbėtojo paslydimu ant banano žievės. Čia į pagalbą kalbančiam vyrui gali ateiti žmona, švelniai, su meile pristabdydama ir pakoreguodama savo sutuoktinį, primindama jam ir visiems, kad poros vertė matuojama tik pagal jos pačios augimą, o ne lyginimą su kitomis poromis. Jai paklusdamas kalbėtojas išvengs puikybės, o klausančios poros santykis nebus skaldomas.

Evaldo Lasio nuotrauka

kad liudijimas – labai subjektyvi patirtis. Ji gali tikti vienoje situacijoje ir netikti kitoje, būti priimta vienų, bet nepriimta kitų. Paradoksalu, bet liudijimas žodžiu geriau tinka panašioje gyvenimiškoje situacijoje esančių ir panašius gyvenimo iššūkius patiriančių asmenų grupėje, pvz., mamų, auginančių mažus vaikus, ar išsiskyrusių savipagalbos grupėje; t. y. jis tinkamesnis terapinėse grupėse. O įvairiaspalvėje, ypač ugdomojo pobūdžio, grupėje, pvz., rengiant sužadėtinius ar šeimų stovykloje, kur kas efektyviau naudoti kitus metodus, tarkim, dalytis gerąja kitų porų santuokinio gyvenimo patirtimi, o perteikiant tikėjimo turinį ar krikščioniško santuokinio gyvenimo tikrovę – vartoti palyginimus ir įvaizdžius.

Ar visa tai reiškia, kad nereikia liudyti žodžiu? Visai ne. Klausimas tik „kada“ ir „kiek“. Vienas geras pažįstamas, kažkada išklausęs mūsų pranešimą, sakė: „Ir visgi labiausiai mane palietė tie momentai, kai jūs kalbėjot apie save. Jie labiausiai užkabino nervą...“ Liudijimą galima palyginti su druska: gaminant įdedi šiek tiek druskos, nes be jos maistas bus prėskas; tačiau jei įberi jos per daug – rizikuoji, kad maistas bus neskanus, o gal ir visai nevalgomas. Parengta pagal pranešimą, skaitytą Lietuvos šeimos centrų konferencijoje Kaišiadoryse 2015 m. kovo 21 d.

TRIJŲ DRAUGŲ LEGENDA Pratarmę ir paaiškinimus parengė Leopold Scheifele OFM Iš lotynų kalbos vertė Ona Daukšienė Trijų draugų legenda (Legenda trium sociorum) – išskirtinis pasakojimas apie šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą. Čia surinkti jo brolių, draugų, amžininkų atsiminimai skaitytoją nukelia į autentišką viduramžių aplinką, vedžioja po Asyžių ir jo apylinkes, kviesdami leistis į prasmingą dvasinę kelionę kartu su šv. Pranciškumi, išgirstančiu Dievo kvietimą, toliau ieškančiu savo pašaukimo ir jį atrandančiu.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2016 m. kovas

15


Didelės ir mažos kryžkelės

Savo dovanas

Jis dalina pats

Pirmiausia vaikams, paskui jaunimui ir net suaugusiesiems reikia pamokymų. Ypač tuomet, kai kyla klausimų dėl tikėjimo ar suabejojama – kodėl reikia rengtis sakramentams? Nepakanka pakišti seno klausimų ir atsakymų katekizmėlio ir liepti išmokti atmintinai, – tikina katechetė sesuo Evelina LAVRINOVIČIŪTĖ MVS, kurios ir klausiame: ką iš tiesų reiškia nemokantį pamokyti ir kaip turėtume tai daryti? Kam reikalinga katechezė ir kuo ypatingas katecheto pašaukimas? – Katechezė yra tikėjimo tiesų perdavimas. Tai nėra katecheto pasvarstymų ar nuomonių perdavimas, katecheto užduotis – ataidėti Bažnyčios mokymą. Na, o katechezei visų pirma reikia pagrindo, negalima katechizuoti netikinčio žmogaus. Tikėjimo negali perduoti žmogui, kuris nėra sutikęs Kristaus. Kol nepasiekėme tokio perdavimo, tol katecheto darbas neprasmingas. – Ko reikia, kad katechezė pasiteisintų? – Pirmiausia turime padėti sutikti Kristų, ir geriausia pagalba yra mūsų pačių liudijimas. O liudijimas yra mano meilė kitiems žmonėms. Jeigu kitas nesusidūrė su mano meile, kurią Dievas įdėjo man į širdį, tas žmogus nesusitiks Kristaus. Pirmiausia turime mylėti žmones, kad vieną dieną jie užduotų klausimų: kodėl su manimi taip elgiasi? Kodėl mane šiltai sutinka? Kodėl manimi rūpinasi? O mes atsakytume: sutikau Kristų, kuris rūpinasi manimi, todėl aš tai darau kitiems. Kai žmogus priima Jėzų į savo gyvenimą, priima tai, jog Jis mirė ant kryžiaus dėl mūsų, tada galima kalbėti, ką Jėzus sakė, ko mokė. Mes bandome pasakoti apie moralės nuostatas žmonėms, kurie nežino, kad Dievas juos besąlygiškai myli. Jiems tai sunkus jungas, kurio nepajėgia vilkti. Kad katechezė būtų paveiki, prieš tai reikia evangelizacijos, negalime peršokti to žingsnelio. Kalbant apie vaikų katechezę, pradžioje reikia katechizuoti tėvus. Vaikas turėtų augti šeimoje, padedančioje pažinti mylintį Dievą, tuomet daug lengviau žengti sąmoningą žingsnį Jo link. Suaugusiųjų ir paauglių katechezėje bendraujame su žmonėmis, kurie gali ir patys sąmoningai apsispręsti, tik reikia žinoti, ar jie atėjo jau taip padarę. Antraip mūsų kalbėjimas apie Bažnyčios mokymą neturi pagrindo. – Kuo katechetas skiriasi nuo tikybos mokytojo? – Tikybos mokymas yra žinių apie religiją perdavimas ir vertybinis ugdymas. Tikybos mokytojas veikia patvirtintų programų rėmuose, jo užduotis – išdėstyti medžiagą. Tikybos pamokos mokykloje turėtų būti galimybė 16

Artuma 2016 m. kovas

Vido Venslovaičio nuotrauka

sužinoti, diskutuoti apie religijas. Mokyklose dėstoma katalikų tikyba, bet, tikiu, moksleiviai turi sužinoti ir apie kitas religijas, jų skirtumus, panašumus, apie gyvenimo aktualijas ir kaip į jas žvelgia Katalikų Bažnyčia. Gyvename labai besikeičiančiame ir vertybiškai sumišusiame pasaulyje. Katalikų tikybos pamokos turi būti labai aktualios, informatyvios ir šiandieniškos, t. y. atsiliepiančios į šių laikų moksleivių poreikius. Tai nereiškia, kad neturi būti katechezės. Katechezė žengia giliau į Bažnyčios mokymą – su Šventuoju Raštu, tradicija ir malda. Labai svarbūs dėmenys – ką randu Šventajame Rašte, ką sako Bažnyčia ir kaip tai patiriu savo maldoje. Yra ir ketvirtas – bendruomenės dėmuo: kaip visa išgyvenu bendruomenėje, santykiuose su kitais žmonėmis. – Kartais atrodo, jog iš didelio noro, kad kuo daugiau žmonių sutiktų Kristų, katechetas siekia padaryti kuo daugiau įtakos. Tai labiau atstumia nei žavi. – Popiežius Pranciškus, ir ne tik jis, sako: Bažnyčia turi skelbti Kristų ne prozelitizmo keliu, bet žavėdama. Ne bandydama įtikinti, bet patraukdama. Geroji Naujiena yra žavi, tokią ją mes turime pristatyti, bet ar tikrai ji mus žãvi? Ar mūsų gyvenimui suteikia daugiau žavesio? – Tai gal kas nors patikrina katechetus prieš jų misiją? – Kai kurie katechetai dirba, nes Nepriklausomybės pradžioje yra baigę katechetų kursus. Nemažai jų tikrai nuoširdžiai praktikuoja tikėjimą, tad moko iš to, ką patys yra išmokę ir iš asmeniškos Dievo patirties. Kita dalis katechetų yra baigę vieną ar kitą tikybos mokytojų rengimo programą, tikybos mokytojų kursus, religijos pedagogikos, teologijos bakalauro ar net magistro studijas. Kita vertus, vyskupijos labai skiriasi. Kai kuriose jų reikalaujama, kad katechetai baigtų kokius nors, pvz., Alfa, kursus ir vėliau taikytų tai katechezėje. Štai Kauno arkivyskupijoje dar privalomos rekolekcijos katechetams. Vilkaviškio vyskupijoje, kur gyvenu, yra atskiras parapinės katechezės centras ir atsakingi už šią kate-


Didelės ir mažos kryžkelės

chezę darbuotojai. Organizuojamos rekolekcijos, tobulinimosi seminarai. Atsinaujinimo reikia ir tikėjimo, ir metodų požiūriu. – Ką daryti, jei vaikas pasakoja iš katecheto išgirdęs dalykų, kurių Katalikų Bažnyčia nemoko? – Aš tikiuosi, kad taip dažnai nebūna. Visi katechetai ir tikybos mokytojai dirba turėdami kanoninį siuntimą ir išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Jie siunčiami į misiją veikti ne savo, o Bažnyčios vardu. Jeigu kyla įtarimas, jog katechetas pasakoja dalykus, nesuderinamus su tuo, ko moko Bažnyčia, pirmiausia reikia pasiaiškinti su pačiu katechetu. Gal vaikas ką nors ne taip suprato? Pati ne kartą esu pastebėjusi, kad mano žodžiai buvo suprasti visai kitaip, negu iš tiesų sakiau. Na, jeigu tai tikrai rimta problema, reikia nepamiršti, jog katechetas pavaldus parapijos klebonui, ir nueiti su juo pasikalbėti. Apskritai reikia kalbėtis. – Tam tikru metu tėvai paveda vaiką mokyklai, mokytojams, kad padėtų ugdyti, bet juk taip norisi viską sukontroliuoti! – Psichologas kun. Amedeo Ferrari OFM Conv. sako, kad mūsų gyvenimas pažymėtas tam tikromis praradimo krizėmis. Kiekvienas turime išmokti prarasti. Kūdikis turi prarasti saugias motinos įsčias. Kai sueina kokie treji, tam tikru atžvilgiu vaikas turi prarasti itin artimą mamos dėmesį ir jos buvimą visur. Paskui, pradėdamas lankyti mokyklą, vaikas turi prarasti tik šeimos atramą. Lygiai taip pat tėvai ir ypač mama turi prarasti kūdikį iš savo įsčių, vėliau paleisti vaiką būti savarankišką, iš motinos rankų atiduoti į tėvo rankas, kad vaikas mokytųsi kitų savybių. Tėvai abu kartu turi išmokti paleisti vaiką į bendraamžių ir mokyklos aplinką, paauglį – į jo paties minčių, suvokimų, apsisprendimų pasaulį. Tai nelengva – visi esame linkę savintis, reguliuoti gyvenimą, nurodyti kryptis. Didžiulė laimė, kai mokykloje kiekvienas mokytojas yra savo dalyko ir žmogiškumo profesionalas, jeigu galima taip pasakyti. To reikia, kad išmoktume ne vien dalyką, bet ir

mąstyti, kurti, suvokti, priimti informaciją ir joje susigaudyti, išmokti daryti sprendimus. Tai galioja ne vien tikybos mokytojui ar katechetui – mokytojui apskritai. Nors tikybos mokytojams norisi kilstelėti kartelę, tarsi jie būtų kažkokie ypatingesni, manau, kad jie – mokytojai tarp kitų mokytojų. Tokie ir turi būti. Na, o katechetas... Žinote, kai reikia perduoti žinią kitam, jeigu negyveni ta žinia – neperduosi. Jeigu tau lietuvių kalba nerūpi – neišmokysi lietuvių, jeigu tavęs nežavi matematika – neišmokysi matematikos, jeigu tau neįdomus pasaulis, gamta – neišmokysi geografijos, ir – dėmesio! – jeigu negyveni moralinėmis vertybėmis, apie kurias kalbi, – jų neperduosi. Kad perduotų žinią, katechetas turi ja gyventi. O kokia ta žinia? Tai, ką popiežius Pranciškus kalba apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium apie pamokslus, galioja kaskart, kai išsižiojame kalbėti apie Dievą. Mes daug kalbame apie svarbius moralinius dalykus, tačiau kaip dažnai kalbame apie tai, kad Dievas pirmiausia myli ir kad ta meilė Jam kainavo Sūnaus gyvenimą? Ir tai kaina, kuria esame išgelbėti. Kaip galime į tai atsiliepti? Kokią meilę tai turi mumyse uždegti? Juk tik iš tos meilės galime veikti, ne iš ko nors kito. Jeigu mes šito pagrindo nepadedame, tai namas stovi ant smėlio. Ir jis grius. – Ilgai dirbai katechete. Kokia tai patirtis? – Į katechezę įpuoliau, kai vienuolijoje dar buvau naujokė. Mane paskyrė praktikos atlikti į Kauną, ir Pal. Jurgio Matulaičio parapijos klebonas paprašė, kad vesčiau Sutvirtinimo sakramento pamokas jaunuoliams. Tai buvo visiškai nauja patirtis. Ieškojau, kaip geriausiai tai galėčiau daryti. Po truputėlį susipažinau su Alfa kursu, kurį įtraukėme į pasirengimo Sutvirtinimo sakramentui programą. Tuo metu dar nebuvau skaičiusi Bažnyčios dokumentų, bet jutau, jog kalbu, o manęs negirdi, nes paaugliai nebuvo sutikę Kristaus. Ir Alfa kursas tapo galingu įrankiu, kad susitikimas įvyktų, o pačią katechezę reikėjo pritaikyti, kad ji būtų ir įdomi, ir paveiki. Taip po truputį, per daugelio žmonių indėlį, gimė Sutvirtinimo sakramento programa, dabar taikoma Kauno arkivyskupijoje. Su jaunimu praleisti metai buvo ypatingi, kasmet ateidavo nuo 80  iki 100 ir daugiau jaunuolių. Katechetas yra privilegijuotas, nes jaunimas turi didžiulį potencialą ne tik pats būti evangelizuojamas, bet ir evangelizuoti kitus. Mane pačią daug kartų tie jauni žmonės evangelizavo. Kai kurie jų ėmė žvelgti į pasaulį kitaip, jų veidas, laikysena, gyvenimas pasikeitė. Įvyko daug nuostabių susitikimų. Kita vertus, katecheto pozicija yra labai neturtingo žmogaus: daug kartų tekdavo atsiremti į tai, kad tarp Jėzaus mokinių buvo išdavikas. Jėzus kalbėjo, o žmonės traukėsi, sakydami: kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis (Jn 6, 60). Atrodo, dedi į savo žodžius tiek meilės, kiek gebi sudėti, o tuščia. Belieka pripažinti, kad eini Jėzaus keliu, to, kurio neklausė ir nenorėjo girdėti. Sėji sėklą, nors norėtųsi pasilaikyti tai žemei, kurioje, žinai, Artuma 2016 m. kovas

17


Didelės ir mažos kryžkelės

kad sudygs. Bet Dievas kviečia visai kitaip – sėti visur, ir būtent todėl tau reikia būti neturtingam ir Juo pasitikėti. – Taigi katecheto darbas neišvengiamai susijęs su skaudžiais išgyvenimais, praradimais. – Šalto dušo buvo daug, atrodė, kad net keliai linko. Pvz., buvo pasirengimo Sutvirtinimo sakramentui pabaiga, jaunuoliai laikė egzaminą, ruošėsi eiti išpažinties. Prieina prie manęs trys vaikinai ir sako: tai jūs galvojate, kad mes čia dar kada nors ateisime? Juk viskas, susitvarkome ir einame lauk. Tuo metu tik įkvėpiau... Ką atsakyti? Po to buvo labai juokinga, kai kas kelias savaites jie atvažiuodavo prie vienuolyno, paskambindavo, paprašydavo pakviesti sesę Eveliną ir papasakodavo, kaip gyvena. Arba ateina į katechezę dvi draugės arba du draugai, ir matai, kaip vieno gyvenimas perkeičiamas, o kito smenga dar giliau. Žemyn. Nors visi girdėjo tą patį ir turėjo tokią pačią galimybę užmegzti santykį, bet vienas priima, kitas ne. Taip draugų keliai išsiskiria. Matai vieno gyvenimo griūtį, kito – pakilimą. Skaudu ir sunku suprasti Evangelijos tikrovę, kai Jėzus sako: dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta (Mt 24, 41). Tai slėpinys, Dievo ir žmoTurime ne rengti sakragaus susitikimo paslaptis. Aš, būdama mentams, bet ugdyti šalia, galiu atiduoti krikščionišką gyvenimą, viską, ką turiu, bet lydėti žmones jų gyveni- negaliu nieko padaryti, kad žmogus pame su Dievu. imtų. Paleisti, melstis ir tikėti, kad Dievas kada nors pažadins. Galbūt per kitą žmogų. Ir tai dar vienas katecheto neturto aspektas: neįsivaizduoti, kad per mane visi turi atsiversti. Taip neturi būti. Aš neturiu galios prakalbinti kiekvieno. Dievas gali prakalbinti, Jis ir pasirinks: per žmones, aplinkybes, įvykius, žodžius, kuriais norės kalbėti. Ir nebūtinai dabar. Ne aš daliju Jo dovanas, Jis dalija. – Ką daryti, kai vaikams ar paaugliams eiti tikėjimo keliu neleidžia artimiausi žmonės? – Katechetas negali stoti tarp vaiko ir jo šeimos. Niekas mums nesuteikė tokios teisės, bet ne kartą susidūriau su tokia situacija. Pvz., atėjo vaikinas ir sako: dėl kiekvieno užsiėmimo kovoju su šeima, prieš kiekvieną užsiėmimą iš manęs šaiposi, o mano tėvas nesupranta, kaip aš einu čia, o ne į karatė treniruotes. Tas vaikinas palikdavo karatė treniruotes dėl katechezės, o po aštuonių mėnesių jis nė nepasakė tėčiui, kad bus Sutvirtinimas. Vėliau tėtis klausė: tai kodėl nepasakei?.. Tokiais atvejais galime tik bandyti palaikyti vaiką, negriaudami šeimos. Negalime liepti sakyti tėvams bet ką, kad tik išleistų į pamokėlę. Turime išmokyti juos to, kad Dievas su jais visur. Lygiai taip pat tėvams Dievo meilę galime paliudyti tik meile. Turime išmokyti kovoti meile, švelnumu. Tai labai didelis iššūkis jaunam žmogui. Paaugliams jau ir šiaip kyla maištas prieš 18

Artuma 2016 m. kovas

tėvus, ir tokios situacijos yra geras maištas, todėl paaugliai dažniau susitvarko. Visai kitaip yra Pirmosios Komunijos vaikų grupėse. Katechetas jiems kalba, dėsto, bet šitie vaikai visiškai priklausomi nuo tėvų, jie yra autoritetai. Galime per pamokėles kalbėti visą tiesą, su didžiule meile, bet jei tėtis ar mama pasakys: ten nesąmones kalba, vaikas tikės, nes tėvai jam yra VISKAS. Rengiant vaikus Pirmajai Komunijai, būtina dirbti su tėvais. Jeigu nedirbama, katechezė bergždžia. Vaiką įstumiame į labai sudėtingą situaciją, jis negali spręsti. Pvz., jeigu tėvai neveš į bažnyčią, tai jis neturės galimybės ateiti, per mažas, kad vyktų pats. Paauglys dar gali kitaip išsisukti, bet vaikas negali. – Ir vieną diena tampame susitvarkiusiais katalikais. Komuniją priėmę, sutvirtinti, sutuokti. Kas toliau, kai nebelieka nieko, kas privaloma? – Katechezė yra tikėjimo gilinimas, o gilinti tikėjimą turime visą gyvenimą. Būna, tėvai šneka: ruošėmės Pirmajai Komunijai, kam čia vėl eiti, juk tą patį per tą patį šneka. Taip, darome klaidą, jeigu mes tą patį per tą patį vienodai pasakojame, jeigu paaugliui pakišame tiktai seną klausimų ir atsakymų katekizmėlį ir norime, kad išmoktų atmintinai. Paauglio tikėjimas visai kitoks. Turime kelti rimtus klausimus, ieškoti rimtų atsakymų. Jeigu paliekame tik pirmines katechezės žinias, dažniausiai tai reiškia, kad paliekame Dievą bažnyčioje ir gyvenimas lieka be Jo. Suaugusieji patys atsakingi už savo tikėjimo augimą, bet mes turime sudaryti sąlygas, kad jie galėtų susipažinti su literatūra, renginiais, kurių dabar netrūksta. Pvz., advento ir gavėnios metu ne viena parapija rengia ne tik rekolekcijas, bet pasiūlo žmonėms ir susitikimų tikėjimui pagilinti. Taip, kaip bėga metai, turi bręsti ir tikėjimas, nuolatos tapti aktualus šiandien, kad Dievas būtų ne vaikystės ar paauglystės prisiminimas, bet realiai gyvenime veikiantis Asmuo. Mes neturėtume rengti sakramentams. Apaštalas Paulius sako: Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti (1 Kor 1, 17). Turime ne rengti sakramentams, bet ugdyti krikščionišką gyvenimą, lydėti žmones jų gyvenime su Dievu. Jeigu rengiame tik sakramentams, užprogramuojame pabaigą; pabaiga yra sakramento gavimas. Bet jei ruošiame krikščioniškam gyvenimui, tai jam pabaigos nėra. Jis amžinas, nors ir su tam tikrais slenksčiais. Klausdami, kodėl vaikai po Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo nebeateina į bažnyčią, pagalvokime, kam juos rengėme. Jeigu Pirmajai Komunijai – jie ją gavo, kodėl turėtų eiti toliau? Jeigu rengėme Sutvirtinimo sakramentui, ir jie nebeatėjo kitą sekmadienį – būkime ramūs, savo tikslą pasiekėme: parengėme juos sakramentui. Bet ar mes rengėme krikščioniškam gyvenimui? Ar parodėme, kad krikščioniškas gyvenimas yra daugiau negu sakramento gavimas? – Ačiū Tau, Evelina! O jūs, mieli skaitytojai, visą pokalbį skaitykite mūsų interneto svetainėje artuma.lt. Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ


Didelės ir mažos kryžkelės

Taip neįprasta –

pastebėti kitą, ne save...

Visada patogiau galvoti tik apie tai, ką pats ir kaip skaniai valgysi, kiek diplomų įsigysi ir kokius pinigus skaičiuosi, koks žymus būsi ir, jeigu pasiseks, gal ir į valdžią pateksi... Tačiau galvoti apie tai, kaip „alkaną pavalgydinti“ ar „nemokantį pamokyti“, ką padaryti, kad kitas daugiau pragyvenimui užsidirbtų, išsimokslintų, turėtų galimybę tobulėti, o gal net savo darbo vietą užleisti – „nesąmonė“, pagalvotume, tai jau tikrai kažkas „nenatūralaus“, labai „nenormalaus“. Bet ar tikrai? Ar tikrai Jėzus ne taip mokė, sakydamas: mylėk artimą kaip save patį? Ko reikia, kad alkaną pavalgydinčiau, nemokantį pamokyčiau?.. Ko Jėzus mokė ir tebemoko? Visų pirma, kad galima žmonėms daryti gera, daug gero, begalinio ir dieviško gero, be žodžių, be sensacijų, tik geru pavyzdžiu. Jis tik trejus metus skyrė tam, kad atskleistų pasauliui tiesą, pašauktų apaštalus ir jiems perduotų savo mokymo dvasią. Tačiau 30-ies metų nebuvo Jam per daug, kad parodytų mums nusižeminimo, paslėpto gyvenimo pavyzdį. Neaišku, kiek metų mums prireiks pakeisti savo įpročiams – dėmesio centre laikyti ne save, o kitą. Tačiau Nazareto, o ne pasaulio dvasia turėtų būti mūsų gyvenimo žibintas. Dauguma krikščionių yra ištikimai siekiantys besąlyginio gėrio ir tiesos. Nuo antikos laikų tiesa, gėris ir grožis buvo laikomi absoliučiomis vertybėmis. Tačiau šiame ribotame laiko ir

erdvės pasaulyje absoliutūs dalykai yra tik idealios proto idėjos. Todėl Jėzus ir atkreipia dėmesį į tai, kaip paversti šias idėjas realybe – neieškoti jų anapus, bet įžvelgti kiekviename mažiausiame dalyke ir paversti konkrečiu veiksmu: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, man padarėte. Taigi, būkime tokie neturtingi savo dvasia, kaip Jis, tokie maži, taip pažeminti, kaip ir Jis: ne didesni už savo Mokytoją. Tada bus lengva pasilenkti prie brolio, jį pastebėti ir jam pagelbėti savo mažais darbais: gal pasidalyti maistu, gal žodžiu, šypsena ar geru žodžiu  – tik tiek. Nebūtina būti idealiems – svarbu ryžtis būti mažiems ir išnaudoti pačias mažiausias progas. „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote“ (Mt  25,  35). Sekti Jėzumi ir gyventi tarnystės dvasia tegu nelieka vien gražia teorija, o tampa kasdiene praktika. Privalome tarnauti, nes Dievo meilė mus įpareigoja savo meilę Jam perkelti žmonėms, priimant tokias aplinkybes, kokios yra dabar. Kai priimam artimą tokį, koks jis yra, ir jam pasitarnaujam – tai padarom pačiam Jėzui! Šiame veiksme yra kažko, kas gali mūsų gyvenimą pakeisti, atnaujinti, duoti kryptį mūsų mąstysenai, sprendimams, pasirinkimams ir tolesnei veiklai.

„Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10,  8). Taigi duokime neskaičiuodami visas medžiagines ir antgamtines dovanas, kurias mums Dievas suteikė, savo sielos ir kūno jėgas, viską visiškai skirkime kitiems be jokių apribojimų… Nebūkime prie nieko aklai prisirišę. Juk Tėvas, kuris visus savo vaikus nuoširdžiai myli, nieko nestokoja ir nori, kad visi vieni kitiems padėtų ir užstotų vienas kitą savimi. Taigi visas savo kūno ir sielos dovanas, visa, ką turime ir kuo esame, atiduokime artimo naudai! Taip mes atiduosime Dievui tik tai, kas yra Dievo. Kai daromės panašūs į Jėzų, daromės panašūs į Tobulybę. Jei bandome siekti kitko nei Jėzus, tuomet siekiame idealo, kuris prasilenkia su tobulumu ir maitina vien tik mūsų egoizmą. Tad bandykime tarnauti konkrečiose situacijose konkretiems žmonėms konkrečiais darbais, kad tobulumas neliktų vien tik gražia teorija, skirta ateičiai ar kitiems. Viskas, ko reikia šiam polėkiui, – tai tik truputėlio ryžto ir drąsos pamatyti alkaną ir nuo jo nenusisukti! O jeigu tektų nemokantį pamokyti – išdrįskime tai padaryti savo pavyzdžiu, o ne žodžiais!

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Jėzus pirmasis atliko „koperniškąjį posūkį“ savo mokymu: apvertė aukštyn kojomis įprastinį mąstymą, sugriovė loginio mąstymo piramidę. Nori būti didžiausias – tapk mažiausias! Nori vadovauti – tapk vergu! Patinka šeimininkauti – tarnauk! Jėzus labai dažnai kalbėjo apie drąsą palikti platų kelią, o rinktis siaurą; apsispręsti būti Tėvo sūnumi, o ne pasaulio vergu; suvokti, ką reiškia tarnauti Dievui ar mamonai; keisti ar keistis; pasmerkti kitą ar numirti už jį. Nuo Jėzaus laikų vadovauti reiškia apiplėšti save; valdyti – tai nusižeminus paklusti. Bet mums visa tai tiesiog neįprasta!..

Sekti Jėzumi reikia didelės drąsos! Bet tai tikrai įmanoma ir pradėti galima jau dabar! Bronė GUDAITYTĖ

Artuma 2016 m. kovas

19


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikams apie gailestingumą

Operacija „Slibino pilvas“ Kiekviena mokykla ir miestelis turi savo chuliganus. Inesos, Jorio ir Deimantės mokykla turi savuosius. Po nuotykio bažnyčioje jie papuolė į policijos įskaitą, tačiau nė kiek nepasikeitė. Nuolatinis kabinėjimasis ir patyčios taip įkyrėjo, kad Joris, Antanas ir kiti berniukai susirinko aptarti plano, kaip juos pamokyti. – Reiktų iškviesti į dvikovą, – pasiūlė Antanas, nes berniukai žavėjosi riteriškom kovom. – Jie neturi supratimo apie garbę, net ir pralaimėję neatstos, – tarė Joris. – Reikia išsiaiškinti jų silpną vietą. Na, žinote, slibinas visas neįveikiamas, bet turi vieną nepridengtą vietą ant pilvo. Visi priešai ją turi, – staiga tarė mažas berniukas. Visi pritarė šiai idėjai ir pavadino operaciją „Slibino pilvas“. Taip vaikai sužinojo, kad vieno jų mama sunkiai dirba, kad išlaikytų šeimą, kitas – dažnai lupamas patėvio, o trečias viskuo aptekęs, bet tėtis su mama užsienyje, o jis vienas gyvena su pavargusia nuo jo išdaigų močiute. Į galutinį pasitarimą buvo pakviestos ir mergaitės. Entas sėdėjo sukryžiavęs kojas ir tylėjo. – Na, tai kurgi čia kokia silpna vieta? – svarstė vaikai. – Sužinojome tik jų gyvenimo sunkumus. – Entai, o jei tu juos pagrobtum ir atneštum pas mus į svečius? Kol atsipeikėtų iš nuostabos, tai ir pamokytumėm, – narsiai tarė Urtė. – Gerai, kol grįšiu, pagalvokite, kaip mokysit, – visų nuostabai pasakė Entas ir išėjo pro duris. – Urte, kas tau užėjo, juk mes dar nežinome jų silpnos vietos?!  – suriko Joris. – Jėzus visus chuliganus mokė skaniom vaišėm, mama kaip tik gamina pietus ir kepa pyragą! – nušvito Inesa. Malonūs kvapai veržėsi į svetainę. O štai ir Entas grįžo. Jo kišenė kilnojosi kaip padūkus, atrodė, kad ten sugrūsti trys stori, energingi žiurkėnai. Vaikai tarsi užhipnotizuoti žiūrėjo į tą kišenę. Entas, šelmiškai šypsodamas, atsegė užtrauktuką, ir trys susivėlę kuodai išlindo iš kišenės. Chuliga20

Artuma 2016 m. kovas

nėlių veidai buvo tokie nustebę, kad kambaryje sėdinti kompanija prapliupo kvatoti. Tačiau berniukai, vos iššokę ant grindų, tuoj puolė prie jų sugniaužę kumščius. – Ką sau manot?! Kaip duosim į dūdą! – suriko. Tuoj atsivėrė kambario durys, ir tarsi dangiškos virtuvės šefas su vištienos kepsniukų bei šokoladinio pyrago kvapu įplaukė mama Margarita. – Oi, kiek daug draugų! Kaip smagu! – nudžiugo ji. – Dukrelės, ateikit, padenkit visiems stalą. – Aaaai! – Jonukas džiugiai sukrykštė jai už nugaros. Šitai mušeikas taip paveikė, kad jie visiškai sutrikę ir netekę amo sėdosi už stalo ir tylėdami kimšo viską iš eilės. O mama vis ragino valgyti, girdama jų apetitą. Linksmuolis tėtis Andrius visus juokino, – taip būdavo beveik visada, kai šeima susėsdavo valgyti. Inesos šeima gyveno dideliame sename name su palėpe, užgriozdinta visų buvusių to namo gyventojų senienomis. Taigi po pietų šutvė užlipo ten ir žaidė slėpynes arba prispaudę nosis prie apmūsojusių langelių žiūrėjo, kaip parasparniai leidžiasi oro uoste (jis buvo šalia). Išeidamas mušeikų vadas išspaudė: – Bbbet... Kodėl? – Mes tik norim draugauti, o kitaip nebūtų pavykę jūsų pakviesti, sutikite, – šyptelėjo Joris. Kai išleidę svečius, vaikai grįžo į kambarį, ant knygų lentynos sėdėjo mažas storokas žmogelis ilga barzda – Estas. Jis atsegė kišenę; ant temstančio kambario lubų suspindo žvaigždės ir išryškėjo užrašas: „Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 3).

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ


Didelės ir mažos kryžkelės Vaikai apie alkanųjų pamaitinimą

Radvilė, 5 metai – Kai kas nors nori valgyti, tai reikia pavalgydinti. Alkanas žmogus būna piktas ir jam tada būna labai blogai. Tie vaikai, kurie nevalgo, būna nestiprūs ir maži, nes kas nevalgo, tas ir neauga. Tik saldainių negalima duoti alkanam vaikui. Pirmiausia reikia valgyti sriubos, gal dar blynų, o tik paskui saldainių ir ne visus iš karto. Na, po vieną ar po du. Nuo saldainių genda dantys, ir paskui reikia eiti pas gydytoją ir juos gydyti. – O tu pati ar esi kada nors pavalgydinusi alkaną žmogų? – Tai aišku. Kai mama grįžta iš darbo ir sako, kad labai nori valgyti, aš jai kokį sumuštinį greitai padarau. Arba, kai močiutė būna iškepusi kugelio, įdedu į lėkštę ir greitai duodu mamai pavalgyti. Kai ji pavalgo, tai iš karto geriau pasidaro, nes jau būna soti ir laiminga. – O svetimą žmogų, nepažįstamą ir alkaną, ar tau teko kada nors pavalgydinti? – Kartą su mama pietavome kavinėje. Atėjo toks murzinas dėdė su barzda. Jis visų prašė, kad nupirktų jam valgyti. Ir dar sakė, kad jau kelias dienas nevalgė ir labai nori. Tada iš virtuvės išėjo tokia teta ir davė jam du žemaitiškus blynus su padažu. Tai jis atsisėdo prie staliuko, pavalgė, bet paskui vėl vaikščiojo ir prašė žmonių duoti jam valgyti. Net nežinau, kodėl jis taip darė. Juk jau buvo pavalgęs, o per daug valgyti tai nesveika.

Benas, 6 metai – Aš žinau, kad Afrikoje yra labai daug žmonių ir jiems neužtenka maisto, valgyti ten neturi labai daug vaikų. Jiems trūksta ne tik valgio – ten nėra ir vandens. Labai liūdna, kad žmonės neturi ko valgyti ir atsigerti. Kai per te-

levizorių būna visokių akcijų ir reikia paskambinti ir paaukoti pinigėlių tiems valgyti neturintiems žmonėms, tai aš kartais paprašau mamos, kad leistų paskambinti savo telefonu. Nes gi baisu, kai žmonės neturi maisto. Net būna, kad jie miršta iš bado arba iš troškulio. Tai tada ir aš jiems truputį pinigėlių paskambinu. – Ar dažnai taip paremi? – Na, du kartus, kai mama leido, paskambinau. Ir dar vieną kartą paskambinau, kai mama paliko telefoną ant stalo, o pati buvo kažkur išėjusi. – Ar pagyrė tave mama už tokią paramą? – Na jau ne. Kai sakiau, kad labai norėjau padėti alkaniems žmonėms ir vieną kartą paskambinau tuo telefonu, tai man sakė, kad dėl pagalbos visada pasitarčiau su ja ir pasakyčiau prieš skambindamas, bet labai nebarė ir net tėčiui nepasakė. O kartą parduotuvėje „Maisto bankas“ rinko visokį maistą tiems, kurie neturi ko valgyti, tai tam bankui mes nupirkome aliejaus, miltų ir dar tokių saldainių ir atidavėme tiems, kurie alksta. Kai turi daug maisto, tai reikia dalytis su tais, kurie neturi. O maisto negalima išmesti: reikia arba suvalgyti, arba kam nors atiduoti, pasidalyti.

– O kaip manai, ar būtina duoti valgyti alkanam žmogui? – Reikia duoti valgyti, jeigu žmogus prašo. Bet duoti galima tada, kai ką nors pagamini. Kai močiutė išverda cepelinų, tai visada su mumis pasidalija. Mes važiuojam pas ją į svečius ir pietaujame. Mama sako, kad jai jau atsibodo tie cepelinai, bet močiutė vis tiek nori pasidalyti. Jei ilgai neatvažiuojame, tai skambina ir pyksta, kad jau viskas atšalo ir nebegali mūsų sulaukti. Bet paskui, kai atvažiuojame, tai vis tiek pasidalija. Tada prisivalgome ir tiek. – Bet yra skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie nori valgyti nebūtinai saldainių, jiems kartais reikia duoti duonos ar bulvių... – Viena teta, kuri gyvena prie močiutės kaime, turi tris lėliukus. Kai būna Kalėdos, mes jai kartais nuvežame visokių sausainių, mėsos, dar padovanojome dešros. Ji sako, kad nereikia, turi ką valgyti, bet mano močiutė tai visada vasarą jai duoda cukraus, kai reikia uogienes virti, arba agurkų, kai darže daug užauga ir jų nėra kur dėti. Juk reikia su kitais pasidalyti, vis vien tie agurkai paskui supūva ir juos tenka išmesti. Tai geriau jau atiduoti, kad žmonės ir vaikai suvalgytų. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Viltė, 5 metai – Kai turi daug saldainių, reikia pasidalyti su kitais, nes ir kiti nori tų saldainių pavalgyti. Jei vaikas neduoda saldainių kitiems, tai jis nedraugiškas. Kitą kartą ir kiti jam saldainių gali neduoti. Aš tai visada pasidaliju. Kai buvau svečiuose, man teta davė šokoladą. Aš suvalgiau tik truputį daugiau negu pusę to šokolado, o paskui pasidalijau su tėčiu. Jis irgi labai mėgsta šokoladus ir su manimi visada pasidalija. Artuma 2016 m. kovas

21


Veidu į vaiką

Įpareigojantis pasitikėjimas Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Ar mes patys, būdami labai užimti, randame laiko savo vaikų religiniam ugdymui? Man tai buvo nelengva, todėl kitų ugdytojų pagalba atrodė labai naudinga.

Rūpestingai parinkti mokyklą Todėl dar vienas rūpestis mokykliniame amžiuje – mokyklos parinkimas, juk joje vaikai daug metų praleidžia didžiąją dienos dalį. Šis pasirinkimas itin svarbus. Visiškai natūralu, kad iki mokyklos vaikai neribotai pasitiki tėvais: „Tėtis viską žino.“ Tad kai su vaiku diskutuoji ir iš jo išgirsti tvirtą: „Taip mama sakė...“, belieka tik nutilti. Tačiau pradėjus lankyti mokyklą didžiausiu žinovu tampa mokytojas. Visa, ką jis sako, atrodo gryna tiesa, ir tai suprantama. Daugybę kartų teko dalyvauti štai tokiose scenose. Kai Pilypas pradėjo mokytis pirmųjų raidžių, jis grįždavo per pietus ir pasididžiuodamas rodydavo, ko išmoko. Vieną dieną jis man nupiešė gražų apskritimą ir pasakė, kad čia „o“. Rytojaus dieną labai didžiuodamasis nupiešė tokį patį piešinį su „uodegėle viršuje“ ir raidę pavadino „g“. Pamėginau švelniai pataisyti, kad uodegėlė yra apačioje. Bet man buvo šiurkščiai atsakyta: „Mokytoja sakė, kad viršuje.“ Nusprendžiau patylėti ir palikti pačiai mokytojai ateityje ištaisyti klaidą, nes kitaip likčiau didžiausias neišmanėlis. Viena vertus, šis pasitikėjimas gražus ir teisingas. Tačiau kokia atsakomybė! Akivaizdu, jog keli mokytojo žodžiai apie religiją arba šios temos nutylėjimas, jo laikysena mokiniui svarstant šias temas ar atėjus religinėms šventėms padarys vaikui vienokią ar kitokią stiprią įtaką. Ir, kaip visada, tai ypač reikšminga pirmaisiais mokykliniais metais. 22

Artuma 2016 m. kovas

Štai kodėl esu tvirtas krikščioniškos mokyklos pasirinkimo šalininkas, ypač pirmaisiais mokymosi metais. Žinoma, tai ne absoliuti būtinybė, bet puiki papildoma galimybė vaikui, dėl kurios galbūt verta ir kažką paaukoti. Galbūt man papriekaištausite, jog krikščioniška mokykla ne visuomet būna tobula. Visiškai sutinku, jog kai kurie mokytojai nėra geri pedagogai ir kartais gali padaryti daugiau blogo, nei gero. Į juos žvelgiant galima padaryti pernelyg absurdiškų ir žalingų apibendrinimų. Tačiau tik patvirtinsiu, kad paprastai mano vaikai turėjo tikrai gerus ir atsidavusius mokytojus; nors kai kurie iš jų ir naudojo kitokius nei mano pedagoginius metodus, bet dažniausiai sugebėdavo įsiklausyti į tėvus. Buvo ir keletas išimčių, tačiau tai tik patvirtina taisyklę, kad dauguma bet kurios profesijos atstovų tinkamai atlieka savo darbą, bet būna ir šiek tiek prasčiau jį darančių. Nesu susidūręs, kad būtų kitaip. Be to, dirbdamas bendravau su vaikais, daugiausia lankančiais valstybines mokyklas, ir galiu tik patvirtinti, kad panaši proporcija yra ir šiose mokyklose. Vido Venslovaičio nuotrauka

Paauglystė Na štai, priėjome amžių, kai vaikas jau greit bus suaugusio žmogaus ūgio, jau gali protauti kaip suaugęs. Tačiau jame kunkuliuoja ir visa tai, kas būdinga brendimo tarpsniui: priešinimasis, nusivylimo ir euforijos periodai. Todėl man akivaizdu, kad bet koks auklėjimas ir ypač religinis ugdymas turi būti atliktas iki paauglystės. Kitaip vieni sunkumai! Šio amžiaus jaunuoliui nieko neįmanoma įrodyti, vargu ar galime rizikuoti duoti kokį patarimą. Vienintelis dalykas, kurio galime imtis, – rodyti pavyzdį, ir, ko gero, šiuo periodu tai svarbiau, negu bet kada anksčiau. Iš tiesų paaugliai priešindamiesi menkina tėvus ir viską daro priešingai, nei šie sako, juos akylai stebi, kritikuoja matydami menkiausią suklydimą, ir jie tikrai neakli! Bet sykiu jie stengiasi prilygti tėvams ir juos pranokti. Tai gali būti gera, bet tai reiškia ir didžiulę mūsų atsakomybę. O mes, deja, nesame šventieji. Tačiau ir vaikai galiausiai ima tai suprasti, jei mato, kad mes tai suvokiame ir kiek galėdami stengiamės elgtis logiškai, gyvenime vadovautis savo įsitikinimais (nors ir ne visada kaip reikiant pavyksta), jei žino, kad ir anksčiau stengėmės taip gyventi ir niekad neprašydavome jų elgtis taip, kaip patys nesielgiame. Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio Artumos numeryje. Iš knygos PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007). Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ


Veidu į vaiką Motinos užrašai

Motinos litanija „Dievo Gailestingume, visus savo rankų kūrinius apglėbiantis, pasitikiu tavimi.“

Daugybę kartų girdėti Gailestingumo litanijos žodžiai. Bet šįkart suklūstu ir pasilieku būtent prie šitos eilutės. Kaip visada, pirmiausia prieš akis iškyla tie aštuoni Dievo kūriniai, kasdien bėgiojantys mūsų ankštam namely. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad bėgioja keturi, du dažniausiai sėdi prie feisbuko („dėl pamokų“), o dar du kūriniai gyvena daugmaž savarankišką studentų gyvenimą. Nepaisant to, visi aštuoni jie kasdien bėgioja mano galvoje, ir turiu su skausmu pripažinti, jog negaliu (ir niekada negalėjau) jų apglėbti taip, kaip yra to verti: nesugebu skirti jiems pakankamai dėmesio, kiekvieno fiziškai apkabinti, išmyluoti, paglostyti plaukus, o apie jų dvasinius poreikius net nekalbu... Kiek sykių suklupusi adoracijoje meldžiau, kad Jėzus pažvelgtų į vieną jų, kuris tuo metu man atrodydavo labiausiai reikalingas Viešpaties pagalbos. Tada prieš akis iškildavo antras, trečias... Paaugę ir dar maži. Kaip galiu nuspręsti, kuriam labiausiai tos pagalbos reikia? Tad klūpau ir vardiju jų vardus it kokią motinos litaniją. Ir nuo to vardijimo tik dar labiau apsiverkiu, nes aiškių aiškiausiai suprantu, kad negaliu ir niekada negalėsiu iki galo pasirūpinti jų širdies ir net kūno poreikiais. O skaudžiausia, kad nežinau, ar kada išgalėsiu suteikti kiekvienam jų koncentruotą asmeninį dėmesį, apie kurio būtinumą tiek daug (ir teisingai!) rašoma psichologijos vadovėliuose. Labai akivaizdžiai suvokiu šį savo neįgalumą ir parpuolusi ant kelių prašau Jėzaus ir Švč. Motinos, kad tą koncentruotą asmeninį dėmesį mano vaikams Jie suteiktų. Ir žinau, kad suteikia. Ir visada suteiks! Girdžiu labai švelnius iš baltos Ostijos į mano širdį ateinančius žodžius: „Aš žvelgiu į juos. Aš žvelgiu į juos.“ Žinoma, kartais užmirštu šiuos Viešpaties žodžius, kaip ir savo galimybes (tiksliau – negalimybes), ir elgiuosi taip, tarsi vaikų ir dar bent trečdalio pasaulio gerovė priklausytų vien nuo manęs: nervinuosi, sielojuosi, karštligiškai ieškau sprendimų, puolu į maldingas praktikas, kurioms labai trukdo puodai bliūdai. Tada vėl nervinuosi ir liūdžiu, užuot atminusi bent vieną eilutę iš Gailestingumo litanijos. Kad ir tą pačią: „Dievo Gailestingume, visus savo rankų kūrinius apglėbiantis, pasitikiu tavimi.“ Ir dar. Vos tik atitrūkstu nuo vynmedžio ir noriu duoti vaisių pati iš savęs, iškart prisistato gundytojas. Pirmiausia parodo realybę: „Pažiūrėk, kiek vaikų! Kada paskutinį kartą buvai su jais teatre? Pramogų parke? Net prekybos centre? Tu nesirūpini jų lavinimu. Viską palieki savieigai. Tavo vaikai nelanko muzikos nei sporto mokyklų. Tu nieko nespėji. Tu neatsakinga!“ Ir su kiekvienu tokiu bakstelėjimu žengiu žingsnį atatupsta, gūžiuosi nuo kaltės. Nes priekaištai atrodo tokie teisingi. Juk išties neišgaliu leisti savo vaikų į būrelius, jie nelanko smuiko pamokų, nešoka baleto. Nors daugybė tėvų puikiausiai viską suspėja... Ir tada tokią susigūžusią ir liūdną mane randa Jėzus. „Egle, ko labiausiai trokšti savo vaikams?“ – klausia. „Kad būtų šventi“, – atsakau. „O kur yra tokia mokykla, kur moko šventumo?“ – atrodo net matau, kaip Jėzus šypsosi. Ir pasidaro taip gera ir paprasta. Ne todėl, kad smuikas ir baletas blogai. Todėl, kad ne jie atneša išganymą. Pasauliui labiausiai reikia ne garsių smuikininkų, o negarsių šventųjų. Kitu vaistu, vaduojančiu nuo susireikšminimo bei noro išganyti jei ne tą trečdalį pasaulio, tai bent jau savo šeimą, man tapo Jėzaus žodžiai, pasakyti vienai šių laikų misionierei ir kankinei, troškusiai aukotis už Afriką: „Olga, tu tikiesi išgelbėti Afriką? Afrika yra mano.“ Nuo to laiko, kai juos perskaičiau pernykštėje lapkričio Artumoje, taikau savo gyvenime, tik vietoj žodžio „Afrika“ įrašau kurį nors savo šeimos nario vardą. „Egle, tikiesi išgelbėti bent vieną savo vaiką? Jie yra mano.“ Taip, jie yra Tavo, Viešpatie. Ir koks džiaugsmas, kokia paguoda tai žinoti. Darau, ką galiu. Bet ir Jėzus daro, ką gali. Jam garbė ir šlovė per amžius! Nuolankiai, mama Eglė Artuma 2016 m. kovas

23


Atsargiai paAUgliAI

Laiškas sau 45-metei 2015-12-03, suolelis Kauno rotušėje Mieloji, ačiū už Tavo nuobodų ir per daug brandų laišką. Kai jį skaičiau, apėmė miegas. Kam tie formalumai? Tu visai pasikeitei, tapai tikra nuoboda. Tikriausiai aplink Tave bėgioja du išdykėliai, kurie greitai įžengs į nespalvotą ir sunkų paauglių pasaulį. Sugalvojau Tave pamaloninti ir priminti, ką reiškia būti paaugliu. Tai bus pamoka Tau. Visada norėjau tai padaryti. Pirma. Mums dažnai susisuka galvelės ir mūsų nuotaikų prietaisai sugenda. Nekreipk dėmesio į hormonų audras. Antra, nebūk griežta savo paaugliams, suteik jiems laisvės. Leisk susitikti su draugais, galbūt pas juos pernakvoti. Juk Tu pasitiki jais. Nebūk žiežula, kai Tavo vaikas nori pasikviesti ką nors į namus. Tokia jau ta taisyklė: mano draugai – Tavo draugai. Trečia. Nerėk ir nepyk, kai paauglys grįžta nešinas blogu pažymiu. Padėk, pamalonink jį. Juk čia tik kvailas skaičius. Ketvirta. Neapleisk savo vaiko. Būk kartu su juo, daryk jums abiem patinkančius dalykus. Kai jis grįžta iš mokyklos, tegul nebūna Tavo pirmas klausimas: kiek šiandien gavai? Penkta. Leisk jam lankyti tokius būrelius, kokių jis nori, ne Tu. Tegul meta vieną, suranda kitą, kas jam pačiam patinka. Stabteliu. Nesurašysiu visų paauglio gyvenimo taisyklių. Viliuosi, kad dar prisimeni, ką reiškia būti paaugle. Išmokusi šią pamoką galėsi pretenduoti į geriausios mamos titulą! Ach, kad mano mama būtų tai skaičiusi... Dvylikametė dukra

Tik pabaiga Ryte prasideda diena. Ji įsibėgėja, įgauna prasmę, pradeda patikti, o gal tiesiog liūdina? Kai ji baigiasi, tereikia užmigti. Ten daugiau nieko nėra. Tai tik pabaiga.

Šiandien užteks Pusryčiams valgiau kiaušinienę. Su duona. Bet desertui – ledų. Po pietų (kotletai) – vėl ledų... Vakarienė. Po jos – ledai. Braškiniai. – Šiandien užteks, – sako mama. Užteks?! Kaip ir su linksmybėmis. Dirbti... Matas, 7 klasė 24

Artuma 2016 m. kovas

Dievo keliu lydintieji Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Lengva padėti, kuomet esi prašomas pagalbos. „Na, gerai, gerai, pagelbėsiu tau“, – gali pasakyti ir jaustis darantis didį darbą. Bet pastebėti nebylų pagalbos prašymą ir į jį atsakyti – gerokai sunkiau. Pasiūlyti dubenį sriubos vargstančiam kaimynui ar pasidalyti savo žiniomis su nedrąsia mergaite – regis, nedideli veiksmai. Bet kokią įtaką jie padaro pagalbos sulaukusiajam? O ją suteikusiajam? Ar pagalba bei mokymai gali pakenkti?

Galios jausmas Pamaitinti išalkusį. Nė nekyla klausimo, jog tai – geras darbas. Tačiau ar darydami gerus darbus visada esame švarūs ir sąžiningi? Ką daryti užklupus puikybei? Sandros (27 m.) laiškas: Su vyru gyvename Anglijoje, nedideliame kaimelyje, esame patys tikriausi emigrantai. Kai pradėjome uždirbti, pamatėm, kad gyvenam geriau, negu dauguma kaimelio žmonių (važinėjome dirbti į miestą). Gyvena greta gal penki senukai, trys vyresnės moterys, du sveikatos problemų turintys jauni vaikinai, trys socialiai remtinos merginos – jaunos moterys. Aišku, iš jų tik vienas senukas anglas. Visi kiti ne anglai, bet ir ne „šviežiai emigravę“. Anglijoje labai gera sistema ir visiems galima susitvarkyti dokumentus, gauti pašalpas. Nežinau, kodėl tie žmonės skursta – vienam trūksta kažkokių dokumentų, keliems gal noro juos tvarkytis, kažkieno sveikata negera. Nėra taip, kad jie neišgyventų, bet finansinių problemų tikrai turi. Va į kokį kaimelį papuolėm. Kol rašau šitą laišką, mano vyras verda sriubą. Kai apsigyvenę su visais daugmaž susipažinom, kai pradėjom patys uždirbti, sugalvojom, jog kiekvieną penktadienį vienam iš tų neturtingų žmonių padėsim. Išsirinkdavome vieną ir atsivesdavome į svečius. Tada aš gamindavau pietus: ir mišrainę, ir sriubą, ir antrą kokį lietuvišką patiekalą, ir deserto vyras nupirkdavo. Prisivalgydavom ir žmogų primaitindavom, paskui dar duodavom dešimt svarų ir atsisveikindavom. Bet žinote, ką pastebėjau... Laikui bėgant pradėjom tuos žmones kitaip vertinti. Rinkdavausi, ką kitąkart pasikviesiu, ir jeigu parduotuvėj manęs eilėje neužleisdavo, net juokaudavau: „Atsargiai, nesumažink savo šansų, gal tavęs kitąkart nekviesiu.“ Atsirado toks kone galios jausmas. Pati pajutau, kad žiūriu kartais iš aukšto, maždaug: aš tokia gera, dėkokit man. O kviečiami žmonės pasidarė nebedėkingi (ar bent to dėkingumo nerodė), nes jautėsi prastai, lyg savo bendravimu juos žeminčiau. Tai vyras padėjo tašką. Pasakė, kad nuo šiol padėsim visiems, bet paprasčiau. Dabar kiekvieną penktadienį jis verda didžiau-


Jaun

imo iššūkis

Neprašytos pamokos Kuomet norime pagalbos ar patarimo, artimieji dažniausiai pasiruošę padėti. Juk jie mus pažįsta geriau, nei kas kitas. Tačiau kaip jaučiasi pagalbos ir pamokymų neprašantis, tačiau nuolat juos gaunantis žmogus? Ievos (18 m.) atsivėrimas: Jaučiuosi lūžtanti. Kiekvieno pykčio, barnio metu jaučiu, kad tuoj sprogsiu. O tų barnių su šeima, draugais yra labai daug. Jie visi mano, kad jeigu aš priimu kokį sprendimą, mane reikia pamokyti, paaiškinti, teisingas sprendimas ar ne. Ir visi mano pasirinkimai būna pakomentuoti tėvų ir draugų teismo. Kartais klausausi, ką sako, linksiu, o viduje klykiu. Norėtųsi nusisukti ir neklausyti daugiau nė žodžio. Bėgti tolyn, tolyn... Nesuprantu, kodėl kiti žmonės gali gyventi savarankiškai, o aš ne. Kiti nutaria, pavyzdžiui, stoti į kažkokią specialybę, ir aplinkiniai juos skatina, džiaugiasi, kai įstoja. O aš pasakau savo artimiesiems, kur noriu stoti, ir tada prasideda klausimai: kodėl? Kaip pasirinkau? Ar bus sunku mokytis? Ar pelninga profesija? Ar gerai viską apgalvojau? Ar kada nors gyvenime tuo domėjausi? Mokslai tai dar nieko, bet aš dėl visko turiu teisintis. Kai noriu nakvoti pas draugę, mama klausia: „O kam? Ar yra koks ‘mirtinas reikalas’? Juk ne kitam mieste esi, grįžk namo.“ Kam? Tam, kad smagu, tam, kad norisi, tam, kad aš taip nusprendžiau! Draugėms turiu aiškintis, kodėl patinka tas, o ne kitas vaikinas. Atsiskaitinėti, ar jis gerai su manimi elgiasi. Gal man 13 metų? Gal mano sprendimai tokie kvaili ar aš pati nepatikima? Jaučiuosi nevertinama. Kodėl kiti mano, kad turi teisę mane mokyti gyventi, kai aš to neprašau ir neklausiu patarimo? Žmogus pats turi gyvenimą gyventi. Padarysiu klaidą – na ir kas? Pasaulis nuo to nesugrius, bet aš bent kartą būsiu nutarusi pati. Aš jau suaugusi, manęs nereikia mokyti, tai žemina. Prisiekiu: kai išeisiu gyventi atskirai ir kai pagaliau pati save išlaikysiu, bent jau tėvams nieko nebeatsiskaitinėsiu.

Dvi mokytojos Tikybos pamokos mokykloje – subtilus klausimas. Deja, daugelis mokyklą jau baigusių žmonių prisimena, jog dažna mokytoja dėsto taip, kad nuo tikėjimo tik atgraso. Pasisekė susidūrusiems ir su kitais pavyzdžiais. Elenos (23 m.) pasakojimas: Labai gerai pamenu abi savo tikybos mokytojas. Jos buvo labai skirtingos. Pirmoji priminė diktatorę, o ne mokytoją: „Todėl, kad taip parašyta“, „Todėl, kad Dievas taip pasakė“, „Neklausinėk tiek, tai rodo abejonę“, „Pasitikėk Šventu Raštu ir klausimų nekils!“ – skambėdavo jos frazės.

Bet man klausimų kildavo. Kaip ir kitiems mąstantiems žmonėms, kurie nori gilintis į tam tikrą sritį. Atsakymų, deja, ji negalėjo pateikti. Norėjau sužinoti daugiau, dar nebuvau priėjusi Sutvirtinimo, tad norėjau prieš tai pasiruošti ir savarankiškai, ne tik tam skirtose pamokėlėse, bet klausti jos – beveik kaip klausti sienos, tik dar būdavai supeiktas. O antroji... Antroji mokytoja buvo savotiška, ir ne visiems jos mokymo metodai patikdavo. Per pirmas tris pamokas ji išdėstė trumpus kelių populiariausių pasaulio religijų principus – bendram išsilavinimui, o tada jau gilinosi į mūsiškę. Kai keli klasės draugai po pirmųjų pamokų susižavėjo budizmu, ji labai motyvuotai paaiškino, kodėl mūsuose budizmas nepopuliarus, ką lemia geografinė ir politinė padėtys, tautos įpročiai, praeitis, o tada atskleidė asmeninę patirtį, kodėl būtent ėjimas katalikės keliu ją išgelbėjo po praradimų. Tai skambėjo kur kas labiau motyvuotai, nei buvusios mokytojos požiūris: „Jūs negalit būti budistais, nes esat katalikai ir nešnekėkit tokių kvailysčių.“ Daugelį antroji paskatino gilintis į tikėjimą, vasarą po jos pamokų priėjau ir Sutvirtinimo. Štai kokie skirtingi būna mokytojai, štai kokie skirtingi būdai paaiškinti. Ačiū antrajai mokytojai, kad išsklaidė mano nežinią, atsakė į viską, kas rūpėjo, ir padėjo suprasti, kuriuo keliu tikinčiojo gyvenime noriu eiti. Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

sią puodą sriubos, o aš kepu gal keturias keptuves lietuviško maisto (įvairiai – kai kada bulvinius blynus, kai kada virtus cepelinus apkepu, kai kada kopūstus su dešrelėm). Tada vaišinam visus ir vaišinamės patys. Daug smagiau, o ir jokio žiūrėjimo iš aukšto nebeliko.

Pagalba vertingiausia tada, kai jos trokštama. Net jei tas troškimas neišsakytas garsiai. Net jei padėti – kito pareiga. Dantimis ginamasi nuo neprašytų patarimų, o per prievartą „įsūdyta“ pagalba dažniausiai būna neveiksni. Savo tikybos mokytojai taip pat esu dėkinga, o štai iš tėvų šeimos atsineštas savitas tikėjimo tiesas įrodyti man bandžiusiai draugei – ne. Ieškoti savo kelio tenka pačiam, tačiau ačiū už tuos, kuriuos Dievas atsiunčia mums tame kelyje palydėti.

Artuma 2016 m. kovas

25


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Vedę ir vis dar laimingi, arba Laimė pagal Sidrius

* * *

Prieš galutinai tapdama vienu kūnu, pora turi suderinti daugybę svarbių dalykų. Ji turi apmąstyti bendro gyvenimo pagrindus, pasiruošti nelengviems iššūkiams, viską aptarti. Tačiau, jei šviesa jau išjungta, pora to nebepadarys! Ką svarbaus galima aptarti tamsoje? Svarbiausia – ne susituokti su tinkamu žmogumi, daug svarbiau tapti tinkamu žmogumi savo sutuoktiniui. Meilė nugali viską, net ir pykčius dėl vonios ir miegamojo. Popiežius Pranciškus tūkstančiams porų Šv. Petro aikštėje sakė: nėra tobulos santuokos, nėra tobulo vyro, nėra tobulos žmonos... Ką jau kalbėti apie tobulą uošvę!

* * *

Užauginome aštuonis vaikus – galite įsivaizduoti, kiek tam reikėjo laiko ir energijos. Tačiau visuomet skyrėme laiko vienas kitam kaip porai. Atkreipkite dėmesį, jog nesakau: „Mes radome laiko vienas kitam.“ Su vaikais jūs niekada negalėsite „rasti laiko“. Mums reikėjo kasdien „susikurti laiko“ vienas kitam. Jei ne vienas kitą, o vaikus būtume laikę prioritetu, esu tikra, kad jie būtų užlipę mums ant galvų!

* * *

Žavimės pasitikėjimu, kurį Dievas suteikia duodamas mums daug vaikų. Kiekvienas jų yra lobis. Mes esame pašaukti tarnauti, o didelėje šeimoje nestokojame tokių galimybių. Kiekvienas čia mokosi dosnumo ir paslaugumo dvasios. Kiekvienas vaikas prideda naštos, bet padaugina ir džiaugsmo. Jo gausybė tikrai atsveria sunkumus. Kas nesišypso, kai kūdikis jiems šypsosi? Kas nesijuokia, kai vaikai juokiasi? 26

Artuma 2016 m. kovas

Taip, jie laimingi kasdien iš naujo, nors gyvena santuokoje bemaž 40 metų. Taip, laimingi, nes turi net 8 vaikus ir... neišėjo iš proto juos augindami, tuo pat metu vienam jų nuolat dirbant operuojančiu gydytoju oftalmologu, kitam filosofijos diplomą iškeitus į niekada nesibaigiančią motinos dieną. Ne, jie nesako, kad buvo lengva, tik nuoširdžiai dalijasi, kas jiems padėjo „ne kaip nors iškęsti“ santuokoje, bet nugyventi iš tiesų laimingą gyvenimą, užauginti laimingus vaikus ir po daugybės metų būti vienas kitą romantiškai mylinčia pora. Kas šie laimingi žmonės? Tai Linas ir Rima SIDRIAI, ir jie tuo dalijasi savo knygoje Santuokinis dvasingumas. Kaip sukurti laimingą šeimą, kurią išleido „Artumos“ leidykla. JAV gyvenantys autoriai yra žinomi ir Lietuvoje. Dr. Linas Sidrys pastaruosius 20 metų ne kartą lankėsi joje su filantropine bei profesionalia pagalba Lietuvos medikams oftalmologams. Kai Lietuva kovojo dėl Nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos, Sidriai padėdavo jai įvairiais būdais – pinigais, knygomis, politiniais protestais, net begales atvykėlių apgyvendindami savo namuose. Abudu kartu knygą rašę sutuoktiniai atskleidžia savo laimingo gyvenimo filosofiją – jie vadina tai santuokiniu dvasingumu ir keliu į Dievo palaimą krikščioniškoje šeimoje. Knyga pravers dar tik svajojantiems apie šeimą ir sukantiems galvą, kaip pasirinkti žmogų visam gyvenimui. Ji bus svarbi jau ketinantiems tuoktis sužadėtiniams ar tiems, kurie vis nesiryžta įteisinti savo santykių arba nėra tikri dėl to, kad nesusituokus neverta per anksti džiaugtis tarpusavio intymumu. Ji pasitarnaus ypač sutuoktiniams, kuriems kiekviena diena gali būti nauja pradžia. Tegul ši knyga ir įkvepia jai! Štai kelios ištraukos iš knygos.

* * *

Nedvejokite! Sutuoktinis – svarbiausias žmogus jūsų gyvenime. Šv. Josemarija Escriva įspėjo moteris, kad vyro poreikiai turėtų taip būti žmonų dėmesyje, tarsi jos rūpintųsi jauniausiuoju vaiku.

* * *

Paraginti eiti išpažinties, žmonės paprastai atsako: „Neturiu ko išpažinti!“ Tikrai? Paklauskite savo sutuoktinio! Sutuoktinis duos jums sąrašą dalykų, kuriuos reikia paminėti.

* * *

O kartais reikia visai nedaug – šiek tiek pakeisti požiūrį ir skaniai pasijuokti. Katalikas komikas „Focus“ konferencijoje Nešvilyje sakė klausytojams, kad turėti penkis vaikus yra toks jausmas, tarsi skęstumėte – ir tuomet kažkas vėl paduoda jums kūdikį!

* * *

Patarimai, kaip išsaugoti romantiką, skiriami tam, kad sustiprintumėte tarpusavio bendrystę, taptumėte budresni kito reikmėms, norams ir skoniams, suprastumėte, jog esate labai skirtingi ir galite vienas kitą papildyti – esate visiškai tokie, kokius Dievas jus nori matyti. Padarykite tai stilingai, nuotaikingai ir romantiškai!

* * *

Geriausias verslas pasaulyje būtų pirkti žmones už tiek, kiek jie verti, ir parduoti už tiek, kiek jie galvoja, kad yra verti. Parengė Dalė Gudžinskienė


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Marijos Stanulytės nuotrauka

NŠP: efektyvu

ar neatsakinga? Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ,

Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro Natūralaus šeimos planavimo konsultantė

vienus metus pastojo 0,4 (Perlo indeksas), o vartotojo efektyvumas buvo 1,8 (Perlo indeksas). Toks efektyvumo rodiklis prilygsta efektyviausiai kontracepcijai, pvz., hormoninei kontraceptinei tabletei. Visi užfiksuoti netikėti pastojimai įvyko ankstyvojoje nevaisingoje fazėje ciklo pradžioje, todėl ypač rimtų priežasčių nepastoti turinčioms poroms lytiniai santykiai rekomenduojami tik po ovuliacijos. Tokie Simptoterminio metodo efektyvumo rodikliai smarkiai lenkia ne tik kitų, viensimptomių (kai stebimas tik vienas vaisingumo požymis), NŠP metodų, bet ir hormonų monitorių (matuojančių hormonų lygį) ar vadinamųjų vaisingumo indikatorių (kompiuteriukų, matuojančių ir interpretuojančių temperatūrą) rodiklius.

Pradėkime nuo nenuginčijamos tiesos: jei žmonės mylisi, nėra priemonės, 100 proc. apsaugančios nuo pastojimo. Todėl kiekviena į lovą ketinanti gultis pora pirmiausia turėtų aiškiai suvokti: lytiniai santykiai patys savaime jau yra vaikų planavimo aktas. Mokslinės studijos rodo, kad, turint tikslą nepastoti, Simptoterminis metodas yra efektyviausias iš visų natūralaus šeimos planavimo (NŠP) metodų. Metodo efektyvumas nenusileidžia patikimiausioms kontracepcijos priemonėms, tačiau tik tuomet, kai jo nuosekliai išmokstama ir laikomasi.

Mokslinis Simptoterminio metodo efektyvumo tyrimas Geriausiai pasaulyje žinoma mokslinė Simptoterminio metodo studija – tai Diuseldorfo (nuo 2005 m. Heidelbergo) universiteto pastaruosius 30 metų atliekamas tyrimas, beje, finansuotas didžiuliais Vokietijos Vyriausybės pinigais. Jo pagrindu sukurtos ir tobulinamos vaisingumo pažinimo taisyklės, kurių moko Vokietijos Maltos ordino Simptoterminio metodo mokykla (2010 m. šiam metodui suteiktas prekės ženklas Sensiplan®). Šiame tyrime dalyvavo 900 moterų ir pateikė 17 638 ciklų stebėjimus. Tyrimo esmė buvo labai paprasta: suformuluotos vaisingumo pažinimo taisyklės ir poros mokomos jų vaisingumo pažinimo kursuose. Po kursų moterys kasdien stebėjo savo vaisingumo požymius, pildė vaisingumo stebėjimo lenteles ir kiekvieno ciklo pabaigoje siuntė jas į duomenų rinkimo centrus. Efektyvumui vertinti buvo renkami tik pradedančiųjų porų duomenys numanant, kad efektyvumas tarp patyrusių porų yra didesnis ir būtų nesąžininga tokį efektyvumą teigti pradedančioms poroms. Norint suprasti vieno ar kito pastojimų reguliavimo būdo efektyvumą, reikia žinoti, kad jis skirstomas į paties metodo efektyvumą (perfect-use-rate arba „idealaus vartotojo rodiklis“) ir vartotojo efektyvumą (typical-use-rate arba „tipinio vartotojo rodiklis“). Idealus vartotojas viską daro pagal taisykles, o tipinis – pamiršta išgerti tabletę ar suklysta nustatydamas vaisingąjį laikotarpį ir mylisi jo metu, nors neturi tikslo pastoti. (Pvz., Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, idealaus prezervatyvo vartotojo efektyvumas yra 98 proc., o tipinio – 85 proc.) Vokiečių tyrimas parodė, kad iš 100 moterų, kurios laikėsi visų taisyklių bei susilaikė nuo lytinių santykių vaisinguoju metu, neplanuotai per

Neplanuotų pastojimų taikant NŠP principus priežastys Pirmą sykį girdint tokius skaičius gali būti sunku jais patikėti. Juk beveik visi bent kiek NŠP besidomintys yra girdėję, kaip kam nors nepasisekė. Ar gali būti, kad teorija neatitinka praktikos? Deja, mūsų darbo patirtis rodo, kad dažniausiai žmonės, teigiantys, jog neplanuotai pastojo taikydami NŠP principus, iš tiesų suklysta dėl šių priežasčių: tik mano, kad pažįsta NŠP, o iš tikrųjų remiasi atsitiktinėmis atskirų taisyklių nuotrupomis („trys, penkios arba septynios dienos po mėnesinių ir prieš mėnesines yra nevaisingos“); taiko ne konkretaus metodo taisykles, bet remiasi kūno pojūčiais, pvz., vadinamąjį ciklo vidurio skausmą nepagrįstai laiko įvykusios ovuliacijos ženklu („savo kūną jaučiu kaip laikrodį, ir tai įrodymas, kad NŠP neveikia, nes turiu tris neplanuotus vaikus“); NŠP išmano nepakankamai, nes kažkurio konkretaus metodo mokėsi nenuosekliai (iš draugų, interneto, pavienių konsultacijų ir pan.), neturi galimybės esant reikalui pasitarti su kvalifikuotu konsultantu; taiko atgyvenusio metodo (pvz., Kalendorinio) principus, o efektyvumo tikisi tokio paties, kaip patikimiausio Simptoterminio metodo; Artuma 2016 m. kovas

27


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

nežino, kad tam tikrais atvejais (po hormoninės kontracepcijos vartojimo, po gimdymo, prieš menopauzę) kurį laiką turi būti taikomos specialios taisyklės; taisykles žino, bet kartais tiesiog rizikuoja („sirgau, nematavau temperatūros, nežinojau, ar įvyko ovuliacija, bet 27-ą dieną surizikavom, juk vis tiek mano ciklai visada trunka ne ilgiau kaip 28 dienas“); ir pagaliau, kai kurios moterys taip gerai pažįsta savo kūną ir vaisingumą bei pripranta prie taisyklių, kad praranda budrumą ir neatkreipia dėmesio į kokius nors netikėtus pokyčius, pvz., su amžiumi trumpėjančią folikulinę fazę („jau daugybę metų pirmosios penkios mano ciklo dienos yra nevaisingos, tai ir neatkreipiau dėmesio, ar tą dieną jau buvo pasirodžiusios gleivės“). Belieka konstatuoti, kad Simptoterminis metodas yra labai patikimas, o jo taikymas labiausiai priklauso nuo pačios poros, jos motyvacijos nepastoti stiprumo ir tarpusavio santykių tvirtumo. Visada matome, kad poros, turinčios ypač rimtų priežasčių nepastoti, gerokai kruopščiau seka savo vaisingumo požymius ir laikosi taisyklių, o poros, atvirai ir nuoširdžiai kalbančios apie savo lytiškumą ir šeimos planavimo tikslus, daug labiau pasitiki metodu. Vokiečių tyrimas, be efektyvumo įvertinimo, turėjo ir kitą ne mažiau svarbų tikslą: nustatyti, kiek šis pastojimų reguliavimo būdas yra priimtinas poroms. Šio vertinimo kriterijus buvo labai paprastas: suskaičiuoti, kiek porų iš tyrimo iškris (t. y. nustos siųsti savo vaisingumo požymių stebėjimo lenteles į duomenų rinkimo centrus). Iškrito 9,2 proc. porų. Vadinasi, daugiau kaip 90 proc. porų savo kasdieniu gyvenimu parodė, kad Simptoterminis metodas joms tinka ir patinka.

28

Artuma 2016 m. kovas

Labai ačiū už žurnalą, tapau jo prenumeratore ir labai tuo džiaugiuosi. Tačiau turiu didelį galvosūkį ir nerandu atsakymo, kad visi, t. y. Dievas, vyras ir aš, būtume laimingi ir dovanotume besąlygišką Meilę bei nejaustume nuodėmės kaltės. Apie NŠP išgirdau vėlokai, porą metų vartojau kontraceptines tabletes, iki tol naudodavom kitas kontraceptines priemones. Po atsivertimo suvokusi, kad kontraceptinėmis tabletėmis galbūt nužudžiau daug savo vaikų, labai sunkiai tai išgyvenau. Tad iš visų jėgų stengiausi laikytis NŠP metodo. Mano vyras „drungnas“ katalikas, o po mano atsivertimo atsirado net daugiau priešiškumo. Supratusi, kad negaliu spausti, patikiu tai Viešpaties valiai ir meldžiuosi. Tad galima sakyti, kad NŠP metodas buvo aktualus tik man. Tikrai buvo žiauriai sunku. Nežinau, kaip kitos poros gyvena šiuo metodu, kai jis aktualus tik vienai pusei? Bet tai ne didžioji mano problema. Po vaikelio gimimo labai sunkiai susirgau, teko vartoti vaistus. Gydytojai pabrėžė, kad pastojimas būtų pavojingas sveikatai. Kažkaip sukausi: pvz., skauda galvą, gal kitą dieną arba užsisėdėdavau darbe. Lytiniai santykiai vis retėjo... Myliu savo vyrą, bet pajutau, kad kuo rečiau mylimės, tuo rečiau ir reikia. O kur dar išoriniai trukdžiai: vaikas ar močiutė už sienos. Apie kokius santykius ir galvot? Po dešimties metų įsikėlėm į savo butuką. Vaikas paaugo, atrodo, galim ir vienas kitą labiau mylėt kūniškai. Bet liga aštrėjo, ir nėštumas tapo nesuderinamas su gyvybe. Kilo baimė pastoti. Apie jokį abortą nė kalbos negali būti, negalėčiau to. Vyras pats ėmėsi iniciatyvos dėl nutraukto lytinio akto (NLA), ir atrodė, kad tai mūsų situacijoje normalu. Bet vėliau sužinojau, kad ir tai – nuodėmė. Prieš metus po didelės komplikacijos tapau invalide, netekau darbo, buvau nuolat prijungta prie deguonies, reikalinga kitų pagalbos. Pamažu su Dievo ir namiškių pagalba stiprėju: jau pajėgiu pati išlipti iš lovos, pavaikščioti po kambarį. Metus vyras neatsitraukė nuo manęs. Tačiau paskutiniu metu ėmiau jo vengti, nes matau, kaip jis geidžia manęs. Bijau prie jo prisiliesti, nes ir aš jo geidžiu, geidžiu mylėti jį ir kūniškai. Kaip man elgtis? NLA, atrodo, padėtų šioje padėtyje, bet tai nuodėmė. Aš daugiau nieko negaliu, bet negaliu ir besąlygiškai savęs dovanoti, nes tai turbūt grėstų mirtimi. Nežinau, kiek dar gyvensiu, bet noriu, kad šalia esantis vyras nors retai būtų laimingas. Ir aš pati noriu dar pabūti jo glėbyje. Dvasios tėvas negalėjo nieko patarti, nes suprato, kad galiu rinktis vieną iš dviejų: nuodėmę ir Viešpaties atstūmimą arba celibatą ir vyro atstūmimą. Žinau, kad Dievas turi būti pirmoje vietoje. Ar šiais žodžiais turiu nuramint save ir atstumti savo nuostabų, mylimą sutuoktinį, dieną ir naktį besirūpinantį manimi, tiesiogine žodžio prasme nešiojantį mane ant rankų? Labai lauksiu komentaro. Man tai labai svarbu. Ačiū. Skaitytoja S.


Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Svarbiausia – meilė ir santuoka Į šį jautrų skaitytojos laišką paprašėme atsakyti kunigą prof. dr. Andrių NARBEKOVĄ, VDU KTF Teologijos katedros vedėją bei Santuokos ir šeimos studijų centro direktorių, taip pat šio centro vyriausiąją mokslo darbuotoją prof. dr. Birutę OBELENIENĘ. A. N.: Dokumente Nuodėmklausių vademekumas kai kuriais santuokinės moralės klausimais (jį galite rasti ir internete) kalbama apie pastoracinį „laipsniškumo dėsnį“. Tiems sutuoktiniams, kurie buvo įpratę naudoti kokią nors kontraceptinę priemonę ir staiga sužinojo, kad tai blogai, reikia duoti laiko išsivaduoti iš šios padėties. Juo labiau jei vienam, kaip ir šioje poroje, tai labai svarbu, o kitam nereikšminga. Juk sutuoktinis, kuris neturi motyvacijos ir nėra dėl to tikras, tik pasakius jam „ne“, pasijus atstumtas. Jis pats turi suprasti, kad tai, ką dabar daro, yra nuodėmė. Duodant laiko, toks jo sprendimas kiltų iš vidaus. Pirmiausia svarbu suvokti, kodėl kontracepcija apskritai yra blogis ir kad šis klausimas – ne tik biologinio ir fiziologinio lygmens. Tai antropologinė problema, požiūrio į sutuoktinį ir save patį klausimas (apie tai žr. enciklikoje Humanae vitae). Taip ir šiuo atveju gali būti, kad reikia duoti laiko, ir tuomet santuoką bei intymumą norinčio išsaugoti žmogaus veiksmai būtų moraliai pateisinami. Katalikų Bažnyčios mokymas dėl bendradarbiavimo blogyje leistinumo nurodo tam tikras sąlygas. Žodžiu, jeigu vyras naudoja prezervatyvą, moteris gali sutikti su santuokiniu lytiniu aktu ir jai tai nebus nuodėmė, tačiau tik išaiškinusi sutuoktiniui, kodėl tai moraliai nepriimtina, kad yra alternatyva – įsisavinti natūralius šeimos planavimo metodus. Pastoracinis laipsniškumas sudaro galimybę sutuoktiniui ateityje atsisakyti kontracepcijos ir išsaugoti santuoką. B. O.: Atrodo, kad moteris yra įsibaiminusi. Ta baimė gali padaryti daugiausia žalos – jie gali prarasti santuoką. Kai moteris bijo pastoti, šalinasi ir vyro, o šiam savo ruožtu gali atrodyti, kad moteris jo nebemyli. Santuokinė meilė yra nepaprastai glaudžiai susijusi su vaikais. Tik tada, kai sutuoktiniai atviri gyvybei, nebijo pradėti kūdikio, įmanoma besąlygiškai dovanoti save vienas kitam. Tuomet sutuoktinių meilė išauga į visai kitą lygmenį tapdama ta, „kuri niekuomet nesibaigia“. Kalbant apie konkretų atvejį – šiai porai tikrai reikia pagalbos. Pirmiausia jiems reikia susigrąžinti pasitikėji-

Marijos Stanulytės nuotrauka

mą savimi, negyventi nuolat baiminantis. Redakcija galėtų perduoti koordinates, pvz., sutuoktinių poros – NŠP konsultantų, kurie jiems padėtų (vyras yra ir gydytojas, ir NŠP mokytojas, o jo žmona baigusi NŠP kursus). NŠP stiprina ir teikia žinių, tik svarbu, kad šalia būtų kita moteris, NŠP mokytoja, ir su ja būtų galima bet kada pasikonsultuoti. NŠP mokymus Šeimos centruose lankančios moterys viena kitą stiprina, pasakoja savo situacijas ir kaip jas išsprendė. Pagalbos reikia ir vyrui. Vyro pokalbis su vyru yra kitoks, jie kitaip kalbasi negu kunigas su vyru, negu moteris su vyru; jis kalba per savo patirtį. Šiuo atveju reikia žvelgti labai asmeniškai. Svarbu, kad moteris pradėtų pasitikėti savimi ir nebijotų. Šiuolaikinė medicina teigia, kad nėra jokios medicininės indikacijos moteriai nutraukti nėštumą (pvz., Dublino deklaraciją apie tai pasirašė virš 800 gydytojų iš viso pasaulio). Reikia žiūrėti, kokia jos liga. Pastojimas dar nėra mirties nuosprendis. Viena šviesaus atminimo gydytoja kardiologė man sakė: „Aš turiu 36 vaikus.“ Tiek ji išgelbėjo, kai kiti kardiologai buvo parašę moterims mirties nuosprendį ir sakė: „Pastosi – žūsi.“ Prarasti meilę ir santuoką – štai ko reikėtų labiausiai bijoti. Svarbu padrąsinti žmones ieškoti atsakymų į sunkius savo klausimus, pvz., Šeimos centruose. A. N.: Aišku, būna labai sudėtingų situacijų, kai sutuoktiniai gali likti kartu, net ir fiziškai negalėdami turėti lytinių santykių. Santuokinė meilė negali būti sutelkiama tik į lytinius santykius, kad ir kokie svarbūs jie būtų santuokoje. Be to, ir naudojant kontracepciją yra galimybė pastoti, juo labiau naudojant nutrauktą lytinį aktą (NLA), kuris yra itin nepatikimas. Kad ir kaip būtų, nei NLA, nei prezervatyvas ar kita priemonė 100 proc. neužtikrina, kad pora nesusilauks vaikelio. NLA dar labiau sustiprins baimę, ir susvetimėjimas netruks ateiti. Sutuoktiniai tuomet prarastų tai, kas brangiausia – santuoką ir meilę. Nėra neišsprendžiamų dalykų. Labai padėtų NŠP kursai, kuriuose žmonės vieni kitus palaiko. NŠP stiprybė yra ne technika, bet pasitikėjimas ir suartinimas.

Artuma 2016 m. kovas

29


Atokvėpio valandai

Šeimyniniai laiškai

Kelionė po Italiją

Giovannino GUARESCHI Pažįstu Margaritą kaip savo penkis pirštus, tad pasiekęs Futos kalnų perėjos pirmąjį pakilimą įjungiau trečią bėgį ir, pirmiau nei Margarita spėjo prabilti, paaiškinau: – Ne, Margarita: tas faktas, kad mes, nors ir važiuojame į Neapolį, dabar turime kilti, o ne leistis, nereiškia, kad aš supainiojau kelią. Taip, šiaurė yra aukštai, o pietūs žemai, tačiau tai nereiškia, jog keliaujant pietų link nėra pakilimų, o keliaujant šiaurės link nėra nusileidimų. Įsispraudęs automobiliuko galinėje sėdynėje ir užmiršęs visą pasaulį, Albertino labai dėmesingai apžiūrinėjo savo spalvotus žurnaliukus. Margarita akimirką pasuko galvą ir švelniai pažvelgė į jį. – Tegu to nesužino, – sušnibždėjo man į ausį. – Jis itin jautrus berniukas ir patirtų karčiausią nusivylimą. Jam pietūs visada leidžiantis. Jis dar aklai tiki geografija. Dar šiek tiek pagalvojo, tada atsiduso: – Šiandien niekuo nebegalima pasitikėti, net ir keturiomis pasaulio šalimis. Florencijoje prisipyliau pilną baką degalų, o Albertino prisipirko daugybę spalvotų žurnaliukų. Paskui prisėdome prie kavinės stalelio. – Štai Giotto varpinė, – pasakiau Albertino. – Jei nori ją pamatyti, tai ji ten. – Yra O? – pasiteiravo nepakeldamas galvos. – Ne, Giotto O nesusijusi su Giotto varpine, tai du skirtingi dalykai. (Žodžių ir raidžių žaismas – Guareschi užsimena apie pasakojimą, kaip tapytojas, architektas ir skulptorius Giotto pasiuntė popiežiui Benediktui XI tobulą apskritimą – O, nubrėžtą be įrankių, kaip savo meistriškumo įrodymą – vert. past.) – A, tai nieko, – ramiai atsakė Albertino ir skaitė toliau. Pakeitėme tris kavines, bet neradome padavėjo, kuris į mus būtų atkreipęs dėmesį. Visur buvo užsieniečių grūstis, ir tik ketvirtojoje kavinėje padavėjas pažiūrėjo į mus rimčiau ir pasakė trumpą kalbą angliškai. – Du kamparius su soda ir apelsinų sulčių, – pasakiau aš. Padavėjas kreivai pažvelgė į mus ir nuėjo susiraukęs, beveik įsižeidęs. – Kvailas pokštas, – pastebėjo Margarita. – Galėjai ir tu atsakyti angliškai. Kadangi paprieštaravau, jog anglų nemoku, Margarita pareiškė, jog kitų kalbų mokymasis yra viso gyvenimo pamatas. 30

Artuma 2016 m. kovas

Tai yra viskas, ką galiu pasakyti apie Florenciją.

* * * Į Romą atvykome pavakare netikėtai, nes ji – miestas, kuris išnyra nelauktai. Už posūkio ją pamatėme žemiau, visą visutėlę. – Amžinasis miestas! – sušukau sustabdydamas automobilį. – Ar matosi Koliziejus? – pasiteiravo Albertino, toliau skaitydamas savo žurnaliukus. – Vos vos matosi ten, tolumoje, – atsakiau. – Nieko tokio, – paguodė mane Albertino. – Pažiūrėsiu vėliau, kai bus arti. Tada kreipiausi į Margaritą: – Štai Roma! – sušukau virpančiu balsu. – Pažvelk į ją! Margarita skausmingai atsiduso: – Neturi jokio subtilumo, Džiovanino: kaip galima norėti, kad vargšė moteris po dvylikos valandų automobilyje sulaužytais kaulais galėtų žiūrėti į tokį didelį miestą? Rimtai susirūpinau. – Bet jei tai yra Roma, aš tau negaliu parodyti nieko kito, tik Romą! – Vyras turėtų suprasti, kada patylėti. Geriau pritrūkti dėmesio Romai, nei savo vaikų motinai. Tu vedei mane, o ne Romą. Nutylėjau ir visu greičiu leidausi miesto link. Kitą rytą, pripylus pilną baką degalų automobiliui ir pripirkus žurnaliukų Albertino, nuėjome apžiūrėti Šv. Petro bazilikos. Palikome automobilį netoli aikštės su garsiąja kolonada ir leidomės pėsčiomis, o Albertino sekė paskui, atidžiai skaitydamas paskutiniuosius Donaldo nuotykius. Atkreipiau jo dėmesį, kad jei pakeltų galvą, pamatytų garsiausią visatoje bažnyčią. – Žinau, – ramiai man atsakė, – vadovėlyje yra jos fotografija. Tačiau buvau paruošęs slaptą užtikrinto veikimo smūgį. – Bet vadovėlyje nėra to apvalaus ženklo štai ten, ant žemės! Albertino pakėlė vieną antakį ir, žvilgtelėjęs į nedidelį apskritimą, kurį jam rodžiau, ant aikštės grindinio, šalia obelisko, nuoširdžiai pripažino, kad vadovėlyje jo nebuvo. – Šioje vietoje knygos fotografijoje buvo vežimas.


Atokvėpio valandai

Parodžiau jam kairiąją kolonadą: atkreipiau dėmesį į keturias kolonų eiles, po to nutempiau prie įžymiojo apskritimo. – O dabar pažvelk – kiek kolonų eilių matai? Turėjo pripažinti, kad mato tik vieną kolonų eilę. Taip pat ir Margarita pažvelgė ir šūktelėjo, kad tai nuostabus dalykas. (Kalbama apie vizualinį efektą Šv. Petro aikštėje – stovint kai kuriose vietose keturios kolonų eilės atrodo kaip viena – vert. past.) Albertino nesusižavėjo: pasileido ristele, pasiekęs kolonadą suskaičiavo kolonas ir sugrįžo atgal. – Keturios,  – paaiškino, toliau imdamasis Donaldo nuotykių. – Tas apvalus dalykas ten yra akių dūmimas. Todėl jo ir nėra vadovėlio nuotraukoje. – Nuo tada, kai Švietimo ministerijoje yra naujas ministras, – pastebėjo Margarita, – reikia pripažinti, kad mokymo programos tapo daug rimtesnės. Vaikštinėjome iki vidudienio, ir tada Margarita panoro papusryčiauti tipiškoje romietiškoje užeigoje. Peržiūrėjome kokias dvidešimt ir tik apie antrą valandą atradome tokią, kuri Margaritai patiko. Tai buvo, anot jos, vietinio kolorito šedevras. Tik bėda, kad ant iškabos buvo užrašyta „Bolonietiška užeiga“. Po ilgo meniu tyrinėjimo Margaritai tiko, ir šeimininkas mums atnešė tris pavijietiškas sriubas, tris milanietiškus kotletus ir Bardolino vyno butelaitį. Pats šeimininkas buvo toskanietis, o padavėjas genujietis. – Būtų galima pasiųsti keletą atvirukų draugams, – Margarita pasiūlė, kai atėjo laikas gerti kavą. – Žinoma, – pasakiau, – gražių Venecijos vaizdų su užrašu „Atminimui iš Turino“. Margarita nekreipė į mane dėmesio: Romos oras ją jau užbūrė. Atsiduso ir pasakė tolimu balsu: – Norėčiau pamatyti po savo kojomis visą Romą, ramiai snaudžiančią pavasario saulėje. Ar toli Boboli sodas, Džiovanino? – Reikėtų sugrįžti iki Florencijos, – paaiškinau jai nepaprastai švelniai. Liūdesio šešėlis nuslinko jos veidu. – Labai mielai ten nueičiau... Bet Romoje atstumai per dideli... Roma yra milžiniška ir amžina tarsi okeanas, į kurį subėga visos upės... Man patiktų eiti ant vandens, jausti bedugnių dvelksmą...

Vėliau tuo pačiu tolimu balsu ji kalbėjo apie Anitą Garibaldi, operą „Toska“ ir Pijų IX.

* * *

O Albertino toliau skaitė savo iliustruotus žurnaliukus. Kelias akimirkas nustojo tik tada, kai atėjome į Koliziejų. – Tai man patinka, – pagaliau labai rimtai pasakė. Ir šis jo sprendimas sudrebins iš džiaugsmo senųjų romėnų kaulus. Į Neapolį atvykome kitą vakarą, ir Albertino, nusivylęs, kad Vezuvijus jau ketverius metus nė truputėlio nerūksta, visai nebesidomėjo miestu ir jo apylinkėmis. Kai, pasiekus Pompėją, aš jam paaiškinau, kad Pompėja yra labai senas miestas, palaidotas iš Vezuvijaus išsiveržusių pelenų, Albertino toliau skaitė savo žurnaliukus ir tik vyptelėjo. Prarado bet kokią pagarbą vulkanams... Apskritai Albertino buvo nusivylęs ir atgavo šiek tiek tikėjimo gyvenimu tik grįžtant, atsidūręs prieš Pizos bokštą – varpinę. Iš pradžių buvo matyti, kad nepasitiki. Tačiau apsukęs atsargų ratą aplink marmurinį bokštą, patenkintas pastebėjo: – Nemenkai pasviręs. Manau, jis susidarė puikią nuomonę apie Pizos gyventojus; iškalbinga, kad pakilo į varpinę su mumis ir, pasiekęs viršų, nuoširdžiai domėjosi kraštovaizdžiu. O netrukus jau ropštėmės nuostabiu Cizos keliu ir stabtelėjome Berčete. Čia susivokėme, jog Albertino iki kaklo užsikasęs kelionės metu pirktuose žurnaliukuose. Negalėdami išmesti Albertino, išmetėme žurnaliukus. Vėl pamatėme Milaną vėlyvą popietę, taip pat ir Aistruolę. – Labai gerai elgėsi, – užtikrino mus ją globojusi ponia. Aistruolė pažvelgė į mus grėsmingai. – Bet dabar nebesu gera, – pasakė. – Pavargau būti gera: dabar noriu pailsėti. Ir taip malonioji išvyka baigėsi. Iš knygos Šeimyniniai laiškai (Corrierino delle famiglie, © RCS Rizzoli libri, 1954 m.). Publikuojama su Giovannino Guareschi paveldėtojų leidimu. Vertė Romanas KAZAKEVIČIUS Silvijos Knezekytės iliustracijos

MAGNIFICAT VAIKAMS – žurnalas, skirtas 7–12 metų vaikams. Jis lydės vaikus liturginių metų ritmu (6 numeriai per metus), bus puikus vadovas Šv. Mišiose ir tikėjimo kelyje, padės rengtis Pirmajai Komunijai ir ves iki Sutvirtinimo sakramento. Kieviename numeryje rasite sekmadienių šv. Mišių skaitinius su paaiškinimais, užduotėlėmis ir iliustracijomis; patrauklias skiltis, skirtas maldai, kad kiekvieną dieną vaikas gyventų Dievo akivaizdoje; pagalbą gilinantis į pagrindinius gyvenimo ir tikėjimo klausimus; naujus ir įdomius susitikimus bei interviu. www.magnificat.lt/vaikams/

Artuma 2016 m. kovas

31


Akiračiai

Šventasis KAZIMIERAS

Šv. Kazimieras. Raižinys, XVII a. II pusė

Turime tik vieną šventąjį, ir labai apmaudu, kad daugelis mažai apie jį žino. Tos žinios apie šv. Kazimierą apsiriboja tuo, jog buvo karalaitis ir labai pamaldus. Tai ne visa tiesa: per savo trumpą gyvenimą šis Jogailaičių dinastijos atstovas aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime, jo asmenį pakeitusiame kare, diplomatinėje veikloje, darė artimo meilės darbus. Tolimais, praeities ūkanų užklotais laikais jis buvo žinomas kaip neeilinė asmenybė. Šv. Kazimieras tada kėlė susižavėjimą ne tik savo šventumu. Tačiau mums jis svarbus kaip šventasis, peraugęs savo epochą bei karališkąjį statusą. Tai kiekvieno Lietuvos kataliko patronas, jo užtarimo šaukiamės sunkią mūsų šaliai ir asmeniškai žmogui valandą. Derėtų šauktis kasdien, nes šventasis yra stiprus mūsų globėjas pas Dievą.

Kazimiero seneliai buvo Jogaila ir jo ketvirtoji žmona Sofija Alšėniškė. Tėvai – Lietuvos ir Lenkijos valdovas karalius Kazimieras Jogailaitis ir Habsburgų dinastijos princesė Elzbieta, pagimdžiusi net 13 vaikų. Išaugo vienuolika. Kazimieras buvo antrasis iš šešių sūnų. Jis gimė 1458 m. spalio 3-iosios rytą Vavelio pilyje Krokuvoje. Karališkosios šeimos būta, kaip dabar sakytume, tvirtos ir pavydėtinai darnios. Tėvas pasižymėjo charakterio stiprumu, santūrumu ir taikumu, o motina – plačiu išsilavinimu ir giliu katalikišku tikėjimu. Taigi, vaikai šeimoje matė puikių sektinų pavyzdžių. Pabrėžtina, jog Elzbieta Habsburgaitė uoliai rūpinosi vaikų auklėjimu ir lavinimu. Pirmieji Kazimiero mokytojai buvo didikai Szydłowieckiai, išmokę jį rašto ir lotynų kalbos pagrindų. Dokumentuose minima, jog vaikas buvęs gabus, imlus. Nuo devynerių metų amžiaus jį moko lenkų istorikas kanauninkas kunigas Janas Długoszas. Šis paaiškėjo esąs itin geras pedagogas. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad „vaikai prieš savo prigimtį, neverčiami mielai mokėsi ir metę vaikiškus žaidimus norėjo su juo nuolat būti“. Per penkerius metus kun. Długoszas gerai išmokė Kazimierą tikybos, lotynų, vokiečių, lenkų kalbų, rašymo, aritmetikos, istorijos, geografijos ir iškalbos meno. Keturiolikmečio berniuko edukaciją tęsė italų humanistas Philippus Callimachus Buonacorsi. Tad pagal tuos laikus antrasis karaliaus sūnus buvo puikiai išsilavinęs (jo tėvas nemokėjo rašyti, taip pat nemokėjo XV amžiuje būtinos lotynų kalbos). Tačiau gyvenimas ne pasaka, ir princų dalia toli gražu nebuvo lengva. Trylikmečiui paaugliui tenka paskelbti karą Vengrijos karaliui ir su 12 tūkst. vyrų kariuomene patraukti kovon už tos šalies sostą. Mat Kazimieras pagal dinastijos ryšius buvo „prigimtinis“ Vengrijos karalius, o 32

Artuma 2016 m. kovas

sostan atsisėdo išrinktas Motiejus Hunijadis. Šis karas vertintinas kaip tėvų užmačia ir pasibaisėtina nesąmonė. Popiežius pagrasino Kazimiero tėvui ekskomunika, jei nenutrauks karo tarp dviejų krikščioniškų šalių, valstybės iždas katastrofiškai ištuštėjo, kariuomenė pakriko, nes negavo algų. Kazimieras ne tik pralaimėjo, bet ir pamatė visą karo siaubą. Jo akyse buvo žudoma, prievartaujama, plėšiama. Vadai savo kareivių nebegalėjo sutramdyti, ir šie niokojo, grobė ne tik pilis, dvarus, vargingesnius žmones, bet ir bažnyčias, žudė kunigus bei gyventojus. Sugrįžusi į Lenkijos teritoriją ir vis dar negaunanti algų kariuomenė pradėjo ir čia siaubti bažnyčias, taikius gyventojus. Paaugliui tai buvo žiauri, radikaliai jį pakeitusi gyvenimo mokykla. Trumpas žygis pasibaigė visišku Lenkijos krachu, ir Kazimieras sugrįžo prie mokslų, Długoszo ir Callimacho globon. Net itin dievobaimingą kunigą Długoszą maloniai stebino vis didesnis Kazimiero pamaldumas. Mokytojas vadino jį „šventuoju jaunikaičiu“, nė neįtardamas, jog nuspėja ateitį. Septyniolikmetį Kazimierą tėvas pirmą kartą pasiima į Lietuvą. Tai ne pirmoji Kazimiero išvyka su tėvu – karaliumi. Jau kuris laikas šis vežasi sūnus su savimi, kad „atliktų praktiką“, mokytųsi valstybės valdymo meno. Tos kelionės toli gražu buvo ne pramoga. Jaunuoliai intensyviai mokėsi, kaip dabar sakytume, administravimo, aktyviai dalyvavo visuose šalies reikaluose. Pačios kelionės nebuvo trumpos. Nuvykti į antrąją susivienijusios valstybės sostinę Vilnių stabtelint pakeliui užtrukdavo beveik mėnesį. Atsidūręs Vilniuje, Kazimieras stropiai dirba padėdamas tėvui. Atvažiuoja po metų ir dar po kitų. Puikiai atliekantį pareigas Kazimierą tėvas nori palikti savo įpėdiniu. Be to, dar ir apvesdinti su imperatoriaus Frydricho


Akiračiai

tų gana išsamiai aprašyta istoriniuose šaltiniuose. Apie šventojo išvaizdą smulkiai papasakojo karaliaus rūmų dvariškiai. Pasak jų, šv. Kazimieras buvo vidutinio ūgio ir sudėjimo, brunetas, juodų akių, patrauklaus veido išvaizdus jaunuolis. Puikiai išsilavinęs, mokantis bendrauti, įdomus pašnekovas. Nemėgo prabangos, vengė pokylių ir dvaro pramogų. Visų pirma jautėsi esąs žmogus, o ne karaliaus sūnus. Pasukęs Dievop, nesunkiai išlaikė valdžios, turto, išdidumo egzaminus. Pasninkaudavo, miegodavo ant plikos žemės, nuoširdžiai melsdavosi, todėl be ypatingų pastangų sutramdydavo kūno aistras. Tikrai nepaprasta jo asmenybė ir gyvenimas žavėjo amžininkus, dėl to tuoj po šventojo mirties labai daug žmonių melsdavosi jam. Ir stebuklai kartojosi. 1989  m. Lietuva maldomis Malda šv. Kazimierui pradėjo prašyti jo pagalbos laisvės ir Šventasis Kazimierai, nepriklausomybės didis dangaus Karalienės, kovose. Jo užtarimo Švenčiausiosios Marijos tėvynei meldžiama garbintojau, daug kartų parodęs ir dabar. ypatingą globą savo Tėvynei, teikis, Šventąjį Kazimierą švenčiame meldžiame, ją globoti ir visuose kovo 4  dieną. Jis reikaluose jai padėti. Išganytojo ne tik Lietuvos, jos nuopelnų ir Švenčiausiosios Motinos jaunimo, bet ir NeaMarijos užtarimo remiamas, polio miesto, Mališmelski iš Viešpaties malonę, tos ordino riterių, Vilniaus arkivys- kad mūsų širdyse suliepsnotų gyvas kupijos, Radomo tikėjimas ir tarpusavio meilė, (Lenkija), Drohiči- kad mūsų jaunimas suprastų no (Lenkija), Pinsko skaistaus ir doro gyvenimo grožį (Baltarusija) vyskupijų globėjas. Ve- ir kad Viešpaties tėviškoji Apvaizda nesueloje yra mies- vestų visą tautą savo įstatymų tas San Kasimyras, meilės keliu į taiką ir gerovę. Amen. šventojo vardo parapija ir bažnyčia. Lietuvoje turime 15 Šv. Kazimiero titulo bažnyčių, o JAV jų yra net 50. Gražiai veikia seserų kazimieriečių vienuolija. Ikonografijoje šv. Kazimieras vaizduojamas vilkintis karališkus rūbus su lelija – skaistumo simboliu – vienoje rankoje ir kryžiumi kitoje. Kasmet Vilniuje ir Kaune vyksta Kaziuko mugės, skirtos Lietuvos globėjui atminti. Dainiaus Tunkūno nuotrauka

dukra. Tačiau sūnus jau pasirinkęs kitą kelią. Jį kviečia Dievas, ir Kazimieras savo žvilgsnį, mintis bei širdį kreipia į Visagalį. Jis labai daug meldžiasi, šelpia neturtėlius. Visi žino karaliaus sūnaus taisyklę: po Dievo labiausiai mylėti tiesą ir teisingumą. Žmonės vadina jį Lietuvos angelu. Girdas apie Kazimiero maldingumą, teisingumą, nuo jo sklindančią gėrio aurą jau buvo seniai pasiekęs ne tik sostinės, bet ir tolimesnius gyventojus. 23 metų Kazimieras praktiškai pats vienas dvejus metus valdo šalį. Atvykęs į Lenkiją jis sutvarko finansinius nesklandumus, papildo iždą, sumoka žymią dalį valstybės skolų, sureguliuoja pakrikusius diplomatinius santykius, rūpinasi kariuomene, teismais. Administruoja puikiai ir užsitarnauja didelę visų pagarbą. Diplomatinė jo veikla taip pat vertinama itin gerai. Rūmuose karalaitis įveda griežtą tvarką. Šiokiadieniais kas rytą aukojamos šv. Mišios, diena skirta darbui, o vakaras – rūpinimuisi ligoniais ir vargšais. Kazimieras dosniai šelpia bažnyčias ir vienuolynus. Jo maldos gyvenimas ypač intensyvus. Meldžiasi ir naktimis. Be visa to, dar ir marinasi. Įtemptas darbas, miego stoka, askezė susilpnina Kazimiero kūną, tad susidaro palankios sąlygos užsikrėsti tuberkulioze, juolab kad dažnai lanko sunkius ligonius. Tais laikais džiova prilygo mūsų dienų vėžiui, todėl tėvai ir dvaras visais įmanomais ir net neprotingais būdais stengiasi jį gelbėti. Vienas iš XV a. džiovos „gydymo“ būdų buvo seksualiniai santykiai. Kazimieras griežtai atsisako tokio „gydymo“, pasirinkdamas skaistybę. Nepaisydamas ligos, jis toliau aktyviai dirba, eina Lenkijos pakanclerio pareigas, gelbsti tėvui priimant aukštus svečių šalių asmenis. Deja, jėgos senka, kūno galios menksta. Bet Kazimieras meldžiasi dar daugiau. Ypač sveikata pablogėjo per 1483  metų Kalėdas Gardino pilyje, kur dėl jo ligos dvaras nutraukė kelionę. 1484 m. kovo 4 dienos rytą aprūpintas sakramentais, išklausęs šv. Mišias, išėjo pas Viešpatį. Kazimieras gyveno 25 metus ir 5 mėnesius. Kūnas ypač iškilmingai atlydėtas į Vilnių ir palaidotas Katedroje. Neilgai trukus po Kazimiero mirties, oficialiai popiežiaus akivaizdoje prabilta apie stebuklus, įvykusius prašant būsimo šventojo užtarimo. Po 36 metų 1520 m. į Vilnių atvyksta popiežiaus legatas rinkti duomenų kanonizacijos bylai. Šv. Kazimieras kanonizuotas 1602 m. 1604  m. Vilniuje įvyko kanonizacijos šventei tolygios iškilmės, o jų metu padėtas kertinis Šv. Kazimiero bažnyčios akmuo. Tuo laiku Lietuvoje ir Lenkijoje jau seniai žmonės melsdavosi prašydami šventojo užtarimo, nes nuo mirties dienos jis jau laikytas šventuoju. 1953 m., Katedrą pavertus muziejumi (paveikslų galerija), sovietinė valdžia įsakė šventojo palaikus iškelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Jie iškilmingai buvo sugrąžinti į Katedrą tik prieš pat nepriklausomybę. Tačiau grįžkime prie šventojo asmens. Koks jis buvo? Retai pasitaiko, kad dar gyvo būsimo šventojo išorė bū-

Vanda IBIANSKA

Artuma 2016 m. kovas

33


Sveikata

Mėsa? Fe Pavadinimas visai nereiškia pasišlykštėjimo mėsa. Kaip žinote, simboliu Fe žymima geležis Dmitrijaus Mendelejevo cheminių elementų lentelėje. Taip jau sutapo, kad savo kalboje turime tokį patį jaustuką. Ruošiausi papasakoti apie mažakraujystę ir geležies trūkumą. O būtent mėsoje yra daugiausia geležies, ir iš mėsos ji geriausiai pasisavinama. Tik staiga ištiktuku švyst atskriejo mintis: gal skaitytojui daug įdomiau būtų sužinoti apie mėsos nevalgančiuosius – vegetarus – ir kokie jų santykiai su oficialiąja medicina? Nėriau į duomenų bazes, o ten kaip visada – įvairovė. Nuo įrodyto teigiamo vegetarinės dietos poveikio įvairiems sveikatos rodikliams iki vaikų mirties atvejų maitinant juos vegetariškai. Oficialiai suformuluotos ir pareikštos nuomonės yra tokios: Šveicarijos ir Vokietijos mitybos specialistų draugijos nerekomenduoja vegetarinių dietų ypač vaikams, nėščiosioms ir pagyvenusiems; Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados dietologų asociacijos teigia, kad tinkamai subalansuota ir visavertė vegetarinė mityba tinka visokio amžiaus žmonėms, taip pat ir sportininkams. Atkreipiu dėmesį į žodžius subalansuota ir visavertė. Tam reikia specialių žinių, eksperto išsilavinimo. Praktiškai subalansuoti mitybą, o tai reiškia užtikrinti tinkamus kiekius reikalingų maisto medžiagų, kalorijų, mikroelementų, vitaminų nevalgant gyvūninės kilmės produktų, labai brangiai kainuoja. Dar labiau nustebino pačių vegetarų įvairovė. Sužinojau visokių naujų žodžių. Todėl nekantrauju ir su skaitytojais pasidalyti. Vegetarizmas – tai mitybos praktika, kai daugiau ar mažiau atsisakoma gyvūninės kilmės produktų. Esama pusiau vegetarų, vadinamų semivegetarais, arba fleksitarianais. Jiems priklauso peskatarianai, arba peskovegetarai, valgantys ir žuvį bei jūros gėry34

Artuma 2016 m. kovas

bes. Polovegetarai (polontarianai) valgo paukštieną. Tie, kurie valgo vadinamąją „baltą mėsą“ – ir paukštieną, ir žuvį, vadinami polopeskatarianais. Laktovegetarai (laktarianai) valgo kai kuriuos pieno produktus. Ovovegetarai valgo kiaušinius. Ovolaktovegetarai valgo pieną, kiaušinius, medų ir yra labiausiai Vakarų pasaulyje paplitęs vegetarų tipas. Kita vegetarų grupė  – „griežtieji“. Jiems priskiriami veganai – visiškai atsisakantys gyvūninės kilmės produktų. Maisto veganai tų produktų tik nevalgo, o etiniai veganai dar ir atmeta bet kokį gyvūnų išnaudojimą. Įvairių tyrimų duomenimis, veganais save laiko 0,1–0,8 procento visų gyventojų, o vegetarais prisistato iki penkių procentų. Žaliavalgiai – vadinamasis raw food veganizmas – atsisako termiškai apdoroto maisto. Frugivorai arba fruitarianai, valgo tik tai, kas natūraliai nukrenta nuo augalų ir surenkama nepakenkiant pačiam augalui, – vaisius, sėklas, riešutus. Makrobiotikai renkasi kuo mažiau apdorotus produktus – nevalytus grūdus, ruduosius ryžius, pupas, vietines daržoves. Ekotarianai valgo tik ekologiškus produktus, atsisako maisto, jeigu jį gaminant išnaudojami žmonės, įsigyja maisto tik iš vietinių ūkių, kad transportuojant nebūtų deginamas kuras. Kai kurie ekotarianai valgo mėsą, bet gyvuliai turi būti ekologiškai šeriami ir humaniškai prižiūrimi. Fryganai nieko neperka. Jie augina ir gamina maistą patys, renka laukinius augalus. Miestuose fryganai maitinasi iš šiukšlių konteinerių. Dalis jų valgo gyvūninius produktus, nes išmestas toks maistas jau nedidina gyvūnų išnaudojimo. Budizme vegetarizmas draudžia valgyti tik tų gyvūnų mėsą, kurie buvo nužudyti specialiai budistui pamaitinti. Džainistų vegetarizmas atmeta bet kokį smurtą. Tai Indijoje paplitusi ir iš religijos kylanti dieta, kai nevalgomas maistas, kuriame gali būti nors mikroskopinis gyvūnų kūno dalių ar kiaušinių kiekis. Dauguma džainistų yra laktovegetarai. Jie nevalgo medaus, nes jo rinkimas prilyginamas smurtui prieš bites, neverda maisto tamsoje, kad nežūtų į šviesą lekiantys vabzdžiai.

Vegetarizmą žmonės renkasi dėl daugybės kultūrinių, etinių, religinių, aplinkosauginių, estetinių, ekonominių priežasčių, pablogėjus sveikatai ar norėdami ją išsaugoti. Vegetarai paprastai neturi žalingų įpročių, vegetarizmą renkasi turtingesni bei labiau išsilavinę žmonės. 68 proc. vegetarų  – moterys. Kitas įdomus faktas, jog kai kurios paauglės vegetarizmu dangsto anoreksiją – gyvybei pavojingą valgymo sutrikimą. Priklausau daugumai – mėsos valgytojams, todėl jaučiuosi labai komfortiškai ir pagaunu save norintį iš vegetarų mažumos pasišaipyti, juos pasmerkti ar kitaip sumenkinti. O nereikėtų. Gailiuosi dėl to. Jie, nors ir mažuma, yra valingi, atkaklūs, tikslo siekiantys žmonės, ir jų pasirinkimas gerbtinas. Suprantama, kol nekenkia jų ir ypač jų vaikų sveikatai. Labai svarbu vegetarizmui pasiruošti teoriškai, tinkamai suplanuoti dietą, dažnai vertinti ir tikrinti sveikatą, kontroliuoti organizmo biocheminę sudėtį, laiku papildyti trūkstamas medžiagas. Tai kainuoja ir laiko, ir pastangų, ir pinigų.

Naomi Kuwashima nuotrauka

O biologijos mokslas sako, kad mūsų organizmo sandara būdinga visaėdžiams gyvūnams. Mes sėkmingai galime virškinti ir augalinį, ir gyvūninį maistą. Toks įvairus, visavertis, subalansuotas maistas mums ir rekomenduojamas. Tik penktadienį norėtųsi pasitikti su džiaugsmu: „Valio! Šiandien vėl nevalgysiu mėsos!“


Gyvenimas kaip senas vynas

Alkanųjų maitinimas Vanda IBIANSKA Negaliu pasigirti didele patirtimi maitinant alkstančiuosius, bet per gyvenimą šio to susikaupė. Tiesą sakant, specialiai jų niekada ir neieškojau, nes galvoju, kad tai ne karvelių šėrimas batono trupiniais ar gulbių lesinimas prie Kauno HESo. Mano galva, alkio būna visokio: pilvo, dėmesio ar meilės. Kiekvienas jų vertas atskiro, atidaus žvilgsnio. Na, pradžioje aptarkime banaliausią, t. y. gastronominį, ar kaip ten jį vadina. Kai prabylama apie alkanus, tuoj visi pagalvoja apie benamius, valkatas. Ir klaidingai galvoja. Šios socialinės grupės mitybos poreikiai faktiškai kuklūs ir paprastai būna patenkinami. Alkoholio ir narkotikų būtinaisiais maisto produktais nelaikau. Bet čia jau kita opera, kitas leitmotyvas, ir pagalbos priemonių reikia kardinaliai kitokių. Bet vis vien papasakosiu kelis savo nutikimus su vadinamaisiais bomžais ir kitais „kitokiais“. Prieš n+1 metų, kai buvau geresnė ir daug daug naivesnė, visaip stengiausi žūtbūt visus (!) alkanus pamaitinti. Taigi, žiema, šaltis, sniegas, ledinis vėjas, o prie gastronomo stovi visai pamėlusi žmogysta su ištiesta kepure ir gailiai prašo padėti. Suspaudė man, menkaprotei, širdį, ir galvoju: „Reikėtų jį nuvesti į kokią kavinukę, bariuką, karštu valgiu pamaitinti, bet juk tokio žmogaus neįleis! Ir į gastronomą greičiausiai neįleis.“ Tai nupirkau geriausios, kokia tada buvo, dešros rinkę, porą batonų, sviesto, grietinės, mėsos vyniotinių ir (kvailumas mano, kaip visada, beribis!) didelį butelį duonos giros. Sudėjau viską į atskirą maišelį ir paduodu prie durų šąlančiam žmogui. Tas pasižiūrėjo į maišiuką ir kad šastels jį į sniego pusnį! „Pinigų duok, karve kailiniuota, o ne bulkų!“ Ir dar svarumo dėlei pridėjo rusiškų-mongoliškų epitetų piramidę. Čia supykau ir pagrasinau milicija. Tada pseudoalkanasis suraitė tokią rusiškų keiksmų pynę, kad nors užsirašyk! Užsimaukšlino kepurę ir nuspūdino. O ką aš? Negi paliksi gerus produktus sniege? Štai tada ir prisiminiau oriai, bet labai varganai gyvenančią seną vienišą moterį. Pakabinau maišelį ant jos durų rankenos ir tyliai nuslinkau, nes buvo gėda.

* * *

Jau nepriklausomoje Lietuvoje prie supermarketo sustabdo mane paremti prašantis buvęs kalinys. Juos išsyk atpažįstu, mat savo laiku buvau didelė kalėjimų lankymo mėgėja. Na, tai vėl atlikau analogišką procedūrą, tik dešra jau buvo geresnė, sviestas, grietinė riebesni. Išėjusi paduodu maišelį žmogui, tas pažiūrėjo, kas viduje, ir... pravirko. Tada pasisakė jau dvi dienas nieko nevalgęs ir ėmė siūlytis man veją nupjauti (kurios neturiu), automobilį nuplauti ar, kokį tik man reikia, darbą padaryti. Žiūriu, ima prie

sienos stovintį dviratį. Klausiu: „O dviratis iš kur?“ Droviai atsako: „Taigi pavogiau, ponia. O ką daryti?“ Tada jau man dvigubai labiau jo pagailo.

* * *

Vaikystės laikais, kai iš kaimietės tapau miestiete, Kaune, bent jau Žaliakalnyje, trumpam išeidami iš namų žmonės durų dar nerakindavo. Tai štai į to mažo, vargano namelio, kuriame tada gyvenome, kiemą ateina trys čigonės, vedinos gal penkiais šešiais vaikais. Siūlosi Mamai pavaražyti. Mama būrimo paslaugos griežtai atsisakė, tik paklausė: „Ar valgyti norite?“ Visa šutvė draugiškai ėmė šaukti, kad nori. Tai buvo metai, kai iš lagerių vienas po kito grįžo dėdės, atklysdavo namų netekę tėvų draugai, kažkokie iki tol nematyti tolimi giminės. Visi bazavosi pas mus, todėl Mama virdavo didelį katilą sriubos su mėsa. Be jokių ten garnyrų – juos atstodavo ne itin skani duona. Todėl ir tą dieną paprasto, bet sotaus maisto buvo. Mama ant tąsyk kieme stovėjusio stalo pastatė puodą, sudėjo lėkštes, įrankius, padėjo duonos. Viena čigonė ir klausia: „Čia mums už dyką?!“ Kai motinos su vaikais įniko valgyti (persižegnojusios!), Mama man pareiškė išeinanti pas kažkokią bičiulę ir šaltakraujiškai pasišalino. Likau viena su tomis viešniomis ir jų vaikais. Čia per tvorą mane pašaukė bendraamžė Benė, tai ir išbėgau. Vaikai, kaip žinome, laiko nejaučia ir į laikrodį nežiūri. Kai po gerų poros valandų sugrįžau, visas čigonynas in corpore sėdėjo savo vietose. Tuoj pat grįžo ir Mama. Išgirdau: „Ponička, mergaitė išbėgo, ir mes negalėjome išeiti. Nepaliksi juk namų vienų, dar kas apvogs.“ Čigonės su vaikais dėkodamos išėjo, aš išklausiau „pamokslą“, o tada Mama pasakiusi hm... nuėjo tikrinti namų. Viskas buvo savo vietose, nieko nedingo. Ir kodėl mes apie tuos romus negražiai galvojame?

* * *

Pačioje nepriklausomybės pradžioje atėjo pas mane Jehovos liudytojas. Pusamžis vyras, padoriai vilkintis. Kaip visi žino, šie anekdotiškai įkyrūs. Vos ne jėga įsibrovęs jehovistas greitai ir energingai ėmėsi mane „atversti“. Nebuvo kvailys ar mažamokslis. Man pasidarė įdomu. Sakau: „Kavos norite?“ Entuziastingai panoro. Begeriant kavą labai atsargiai ėmiau kvosti, kaip jis pateko pas jehovistus. Banali istorija. Vyras inžinierius, neteko darbo, žmona susičiulbėjo su banditu-reketininku ir išėjo pas jį. Artimų giminių neturėjo. Bandė laimę turguje, pardavinėdamas Garliavos Artuma 2016 m. kovas

35


Gyvenimas kaip senas vynas

siuvimo džinsus „Levis“, mašina mezgė megztinius, Murmanske juos pardavinėjo, netgi „banke“ a la „Sekundė“ kurį laiką dirbo. Bet prisitaikyti nesugebėjo. Va taip jehovistai jį ir sužvejojo. Parūpino legalų darbelį, apdūmė smegenis vienišam, alkstančiam dėmesio. Ne, jis nebadavo, bet jam labai stigo dėmesio, trūko kitų žmonių. Kas išklauso – nebuvo. Visi mezgė, pirko, pardavinėjo, važiavo į Turkiją su languotais maišais, augino nutrijas, gėles. Reikėjo uždirbti duoną, kur jau čia svetimos, „nerimtos“ problemos. Net draugai rūpinosi tik savimi. „Išpažintis“ užtruko gal keturias ar penkias valandas. Bet nieko, aš pratus, dažnai klausau. Išsikalbėjęs žmogus sutriko: „Ir ko aš čia dabar širdį lieju?“ Po monologo prasidėjo dialogas. Paskui kelis kartus kalbėjomės telefonu. Po kurio laiko mano jehovistas pradingo! Praėjus dvejiems metams per vardines gavau prabangią puokštę, šampano butelį ir atviruką su trumpu užrašu: „Jūs padėjote, kai man buvo sunkiausia. Dėkingas K.“ Žinau, kad dabar jis pasiturimai gyvena Švedijoje, skundžiasi, kad katalikų bažnyčia toli, nes aplink vieni protestantai. Ir lietuvių nėra. Sako sugrįšiąs. Štai tokia istorija apie dėmesio ir bendravimo alkį.

* * *

O dabar linksmas, bet man vos netapęs pavojingu nutikimas Carito valgykloje. Tuo metu Lietuvos Caritas tik stojosi ant kojų, buvo pradžiapatis. Toji vargšų valgykla glaudėsi Vilniaus gatvėje, priešais Dominikonų bažnyčią. Patal-

Vido Venslovaičio nuotrauka

* * *

Norint patikti moterims, reikia būti protingu, turtingu, gražiu arba katinu.

* * *

Kaip užsidirbti pinigų su feisbuko pagalba? Užeiname į nustatymus, ištriname paskyrą ir pradedame dirbti.

* * *

Jei žmogus į darbą eina kaip į šventę, tai kas dedasi jo namuose? 36

Artuma 2016 m. kovas

pos mažos, o „klientų“ jūra. Man tiesiog primygo parengti iš jos reportažą žurnalui Caritas, kuriame tada jau dirbau. Taigi, atsistoju į eilę. Publika su stipriu kvapu. Specifiniu, nešvaros ir alkoholio surogatų. Savo nustebimui, eilėje pamačiau viengungį buvusį inžinierių, ligotą ir tikrai negeriantį, bevaikę senutę, pradinukų mokytoją. Eilės daugumą vis tik sudarė kitoks kontingentas. Kai atsidūriau viduje, labai nustebau, kad ten neramu. Valgytojai reiškė pretenzijas darbuotojoms, jog vienam įpylė „tirščiau“, anam mėsos daugiau kliuvo, o trečias pralindo be eilės. Nustebusiai virėjai šauniajai Boženai parodžiau, kad tylėtų, ištiesiau ranką dubenėliui ir duonos riekei paimti. Ir kad sustaugs staiga vienas valgytojas: „Į policiją tave <...>, gėdos neturi <...>! Su auksiniais žiedais, auskarais, o ateina mūsų apvalgyti, paskutinį kąsnį atimt <...>!“ Aišku, kad žioplė, reikėjo apie tuos žiedus pagalvoti, pas sandėlyje dirbusią pranciškonę Augutę (šventas žmogus!) pasiskolinti kokių labdarinių draiskalų ir jais apsivilkti. Ir kvapas tiktų, įsirašyčiau į kontekstą, kaip sako mokyti žmonės. Tai kas man beliko? Atidaviau savo dubenėlį bedantei, jaunai, pamėlusiai moteriai, duoną irgi. Aišku, pasigirdo šnypštimas, kodėl jai. Pasirodo, ir ten kastų bei klasių būta. Ką gi, visi esame tik žmonės. Ir niekuo turčius nesiskiria nuo benamio. Empiriškai įrodytas faktas.

* * *

Kodėl daugelis galvoja, kad pamaitinti reikia tik benamį, elgetą? Tereikia atidžiai apsidairyti, ir pamatysime visai netoli nuo savęs pusalkanį senuką, kuris nesiskundžia, nedejuoja, visada valyvas, nors minta kruopomis, kefyru ir dar tyko, kada supermarkete bus nukainotų produktų su galiojimu „ant ribos“. Tie žmonės čia pat, šalia. Mano supratimu, reikėtų galvoti ne tik apie pasiligojusius kraupia alkoholizmo liga benamius, dėl nepalankių socialinių sąlygų į spąstus pakliuvusius, neprisitaikiusius ir atsidūrusius gatvėje žmones, bet ir tyliąją, skurstančiąją visuomenės dalį bei alkstančiuosius mūsų dėmesio, ištiestos rankos jiems prilaikyti. Ką aš pati šiame fronte darau? Nedaug, todėl ir gėdinuosi. Ne, daugiau nerašysiu. Viskas. Amen.

* * *

Iš kritiko užrašų: „Aišku, kad tai genialu, bet ne daugiau...“

* * *

Kiekvienam savos problemos – kam sriuba skysta, kam briliantai maži...

* * *

Yra dvi nuomonės: mano ir neteisinga.


GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia SEMINARAS „PASLĖPTA IŠMINTIS IR NEMATOMAS LOBIS – KOKIA NAUDA IŠ VIENO IR KITO?“ (Sir 20, 30) kovo 11–12 d. Perkūno name, Kaune REKOLEKCIJOS SUSITIKIMAS SU KRISTUMI (TEK) Kovo 11–13 d. Jėzuitų rekolekcijų namuose, Kulautuvoje KURSAS „SEPTYNI DIDIEJI MELAI APIE BAŽNYČIĄ BEI JOS ISTORIJĄ“ Kovo 7, 14, 21 d., balandžio 4, 11, 18, 25 d. Perkūno name, Kaune (galima lankyti atskiras paskaitas, temos paskelbtos tinklapyje) MALDOS IR SUSIKAUPIMO DIENA „RENKUOSI POKYČIUS – AUGU“ Kovo 19 d. Perkūno name, Kaune Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

KINO TEATRUOSE NUO 2016 02 26 Filmo peržiūrų vieta ir laikas skelbiami puslapyje vilnensis.lt Taip pat galite užsisakyti filmo peržiūrą Jūsų gyvenvietės kino teatre ar kitoje salėje! (El. p. gailestingumo.paveikslas@gmail.com, tel. 8 686 98 358)

Kursas, seminaras ar rekolekcijų savaitgalis gali tapti ir dovana Jūsų artimiesiems! Kvietimus galite įsigyti VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institute, Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

Eucharistinio Jėzaus seserys kviečia į renginius Guronių rekolekcijų namuose Rekolekcijos jaunimui „PARODYK MAN, VIEŠPATIE, KELIĄ, KURIS Į GYVENIMĄ VEDA“ kovo 11–13 d. Gavėnios rekolekcijos šeimoms „NUO SUPRATIMO IKI VISIŠKO ATSIDAVIMO“ kovo 18–20 d. Dvasinės atgaivos savaitgalis „APIE KEISTAS ŠVENTO RAŠTO VIETAS“ balandžio 8–10 d.

Informacija ir registracija: tel. 8 600 562 06, el. p. rekolekcijos@sje.lt

Dvasinės atgaivos savaitgalis „AR AŠ GALIU PASITIKĖTI DIEVU?“ balandžio 15–17 d. Dvasinės atgaivos savaitgalis „3H“ gegužės 6–8 d. Rekolekcijos su sakraliniu šokiu (ves ses. Diana Cermane OP) gegužės 17–22 d.

Pažinčių svetainė katalikams

www.sje.lt

Tik kovo 19 d., pirmojo gimtadienio proga, dovanoja narystę už ypatingą kainą!


Artuma pradeda nagrinėti gailestingumo darbus kūnui ir sielai. Tad kovo numeryje pirmoji pora: ką reiškia „alkstantį pasotinti“ ir „nemokantį pamokyti“? Atrodytų, „anoks čia gailestingumo darbas pamokslauti. Kas nori ko nors išmokti, gali juk internete viską susirasti“. Kaip turėtume tai daryti, ypač šiais laikais, kai mokytis tikrai nenorime? Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje! Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).

www.artuma.lt

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai galite skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio!

Artuma

Tai gali būti dar vienas gailestingumo darbas kūnui ir sielai – Jūsų paramos dėka Artumą galės skaityti ir vargingiau gyvenančios šeimos bei vieniši žmonės!

ISSN 1392-382X

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

Profile for Artuma

Artuma  

2016 m. kovas / 3

Artuma  

2016 m. kovas / 3

Profile for artuma
Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded