6 psl.
2011 m. liepos 9 d., šeštadienis | Nr.4
TIKROS ISTORIJOS / PIRMA
Kai pirmąkart ją išvydau Laisvės alėjos vitrinoje, liūdnai spoksančią į gyvenimo bruką, iškart pamilau. Mano meilė buvo jaunatviškai karšta ir nesavanaudiška. Nenuostabu, kad man tuomet visai nerūpėjo, jog ji buvo stora, didžiulė ir ganėtinai brangi. Gimusi kažkuriame Rusijos didmiesty... Su ja ir ėmiau pirmuosius akordus, storiausiąją stygą fiksuodamas degtuku už grifo... Taip buvo paprasčiau, nes man rūpėjo tik šešiastygės skambesys... Tai tapo lyg ir vieša mūsų paslaptimi, lyg ir socialinio protesto ženklu, lyg duokle vakarams, iš kurių tryško dar nepažintos, bet geidžiamos gyvenimo ir muzikos versmės... Ar pameni, kaip sunkiai prisijaukinome dainos žodžius prie laužo šviesos Kleboniškyje? Mums be galo reikėjo žodžių: laisvų ir daug pasakančių savo paprastumu. Mums reikėjo draugų, gitarų skambesio ir protesto šurmulio. Reikėjo bebaimės jaunystės ir laisvės vėjo su ilgais hipių plaukais. Kiek pamenu, tada ir tapau poetu, nes mums abiems taip trūko savų, bet ne svetimų tekstų... Taip ir sukomės Bermudų trikampyje. Aiškumo dėlei – trijose vietovėse prasidedančiose raide K: Kleboniškis, Kačerginė, Kulautuva. Pamenu, net dainą skambiu pavadinimu – „Bermudų trikampis lyg Ku Kluks Klanas“ – tuomet parašiau. Labai jau neprastai ji skambėjo... Gaila tik kad tuomet labiau nei žvaigždes tekdavo stebėti negerus žmones su milicininkų uniformomis. Nesižavėjo jie mūsų muzika, mėnesiena ir dainų tobulybe. Po eilinio kryžiaus žygio, vėliau, milicijos skyriuose, ilgai tekdavo aiškinti savo nekaltumą, ilgų plaukų būtinumą, vakarų ideologijos skvarbą į mūsų pasaulėžiūrą...
Vytauto Kernagio fondo archyvo nuotr.
Likimo pirštas: balsingiausiais bardais mano atmintyje liko mano gimtinės senoliai, – kai jie uždainuodavo, pačiame dainos įkarštyje, gryčioje visuomet užgesdavo žibalinė lempa. Tuomet, lipnioje tamsoje, aš nematydavau jų veidų, tik girdėdavau netilstantį širdžių plakimą. Gal todėl lig šiol ir keliauju dainos lygiadienio tiltais – link savojo svajonių horizonto, kuriame lyg paukščiai ant išsipildymo turėklų saugiai supasi šviesos ir tamsos žodžiai. Tarp jų viliuosi ir vėl sutikti savo pirmąją meilę... Dabar suprantu – toks buvo jų darbas! Šiandien teišgaliu pykti tik ant savęs ir dėkoti už bruko dainas, kurias kūrėme kartu. Tiesa, tobulumo joms trūko, betgi buvo tikros kaip ašaros. Trokštu jas pajusti ir išgyventi iš naujo, nes viskas, kas yra nauja, tėra tik pamiršta sena. Lyg tuomet, kai milicijos pareigūno kabinete palikau tave, mano brangioji, ir išėjau kirptis plaukų... Ar aš kaltas, kad mes daugiau nesusitikome? O gal kalta didesnė meilė plaukams, kurie laikui bėgant vis trumpėja? Nežinau... Tik vis dažniau pagalvoju apie išdavystę, ypač tuomet, kai burnoje pajuntu negerą skonį... Tada ir skubu dainos lygiadienio tiltu pas tave, lyg į pradžių pradžią, kuomet dar niekas nežinojo dainuojamosios poezijos vardo, bet kūrė dainas ir rašė tekstus. Jie gyveno Bermudų trikampyje, kaip aš ir tu. Jie gyveno dainoje ir mokėsi augdami tylėti, nes kartais tyla daugiau pasako už netikrą žodį ar garsą. Jiems niekas nestatė šlovės namų ir nesirūpino jų apyvarta, nes jie buvo gimę augti ir mirti amžinose žodžio ir muzikos dermės paieškose. Jie net nebuvo aktoriai, – jie buvo tik sielos broliai, kasmet sugrįžtą į Kulautuvą, kad galėtų prakalbinti savo likimą ir kalbėti apie amžinąją tiesą. Manau, kad jie teisūs ir gerai žinau, kodėl – nes jie vieninteliai girdi kaip ankstyvą pavasarį kalasi pievų žolė ir mato kaip prie užgesusios žibalinės lempos dainuoja gimtinės senoliai. Dainuoja apie kerinčias meilės erdves ir keistą akacijų norą per amžius žydėti... Su jais, prie atviro lango, dainuoju ir aš. Kalbu dainos žodžiais, nes jau nemoku ir negaliu tylėti!
Vytautas Kernagis. Vilniaus universiteto kiemas...
Šie metai ypatingi – Vytautui Kernagiui būtų sukakę 60 metų! Džiaugiuosi, jog tam didžiulį dėmesį skiria ir pats seniausias, vienuoliktus metus skaičiuojantis, bardų festivalis „Akacijų alėja“. Festivalio metu pasirodys ne tik įvairių, šiais metais vykusių dainuojamosios poezijos konkursų laureatai, bet ir festivalį vainikuosiantis grupės „AvenueAcoustic“ pasirodymas su projektu „Vytautas Kernagis. Kitoks koncertas“. Taigi... draugystė tarp Vytauto Kernagio fondo ir festivalio „Akacijų alėja“ – tęsiasi! Tikiuosi – amžinai! Vytautas Kernagis jaunesnysis, Vytauto Kernagio fondo vadovas
Ex-hipis, poetas, „Akacijų...“ dalyvis Edmundas Janušaitis
Et...
SUSIPAŽINKITE: VUDIS GATRIS Gimė 1912 m. nedideliame Oklahomos miestelyje ir nuo pat vaikystės nuolat buvo lydimas skurdo ir vargų, bet niekada nepalūžo; ištvermės ir optimizmo sėmėsi iš liaudies, iš jos dainų, o vėliau pats savo dainomis kėlė liaudies dvasią. Paprastos ir nuoširdžios V. Gatrio dainos, kurių didžiumai jis pats parašydavo ir tekstus, greitai prigijo žmonėse ir tebeskamba ligi šiolei: „iš tų dainų jaunoji Amerikos karta sužinojo apie savo šalį tai, ko neras istorijos vadovėlyje“, – rašė V. Gatrio amžininkas, populiarus dainininkas Piteris Sigeris.
Vudis Gatris (Woody Guthrie) – garsus amerikiečių dainininkas, gerai žinomas plačiosioms liaudies masėms, poetas, kompozitorius, sukūręs maždaug 1000 dainų, kurių dauguma tapo populiariomis liaudies dainomis...
TRAUKINYS Į ŠLOVĘ Vudis Gatris
(Woody Guthrie) Šis traukinys į šlovę vyksta, į dausas. Šis traukinys į šlovę vyksta, į dausas. Šis traukinys į šlovę vyksta – Keliaus tiktai dori į tikslą. Šis traukinys į šlove vyksta, į dausas.
Šis traukinys neveš lošėjų, traukinys. Šis traukinys neveš lošėjų, traukinys. Šis traukinys neveš lošėjų, Melagių ir vagių besielių. Šis traukinys neveš lošėjų, traukinys.
Nepaklusęs „dolerinės Amerikos“ šauksmui, palikęs blizgančias radijo kompanijų sales, V. Gatris ėjo į skurdžiausius Niujorko ir Los Andželo kvartalus ir dainavo tems, kam jo dainos buvo artimos ir suprantamos...
Šis traukinys neveš rūkorių, traukinys. Šis traukinys neveš rūkorių, traukinys. Šis traukinys neveš rūkorių, Pigių niekšelių, pasakorių. Šis traukinys neveš rūkorių, traukinys.
Nepaprastas nuoširdumas, skambantis V. Gatrio dainose, lydi ir visą jo autobiografinę knygą „Traukinys į šlovę“. „Tokio jaudinančio ir nuostabaus pasakojimo apie Ameriką dar niekas nebuvo parašęs“, – pasirodžius knygai sakė Rokvelas Kentas. Toji knyga – ne tik sudėtingas autoriaus gyvenimo kelias. Čia prieš skaitytoją iškyla visa spindinti ir nuskurusi, džiūgaujanti ir raudanti, lėbaujanti ir plušanti Amerika, nuo egzotiškos Kalifornijos iki niūrių Volstrito mūrų... Vudis Gatris mirė 1967 m.
Iš knygos Vudis Gatris „Traukinys į šlovę“. Vilnius: Vaga, 1974 (Woody Guthrie „Bound for glory“ New York 1943).
Šis traukinys neveš ir sukčių, traukinys. Šis traukinys neveš ir sukčių, traukinys. Šis traukinys neveš ir sukčių, Neveš benamių kelio šiukšlių. Šis traukinys neveš ir sukčių, traukinys.
Šis traukinys neveš plėšikų, traukinys. Sis traukinys neves plėšikų, traukinys. Šis traukinys neveš plėšikų, Nuskurusių vertelgų – šiknių -------------------Šis traukinys į šlovę vyksta į dausas. Vertė Algis Vaitkus (Kalifornija, JAV), Ignas Marcinkevičius (Pensilvanija, JAV), Virgis Stakėnas