Kelionė
2018 m. Nr. II (6)
Nevykėlių dangaus karalystė?
Popiežiaus
Ką reiškia pažinti save?
Benedikto XVI
dvasinis testamentas
Kūryboje reikia būti chuliganu… Gražiausioji Saliamono giesmė
Kviečiame prenumeruoti žurnalą „Kelionė“ Tai graži ir prasminga dovana jūsų artimiesiems. Lietuvoje: • „Lietuvos pašto“ skyriuose, internetu www.prenumeruok.lt arba paskambinę Lietuvos pašto informacijos tel. 8~700 55 400 • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com • internetu zurnalas.8diena.lt Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) – 12 € Vieno numerio prenumeratos kaina – 3 €
Užsienyje: • redakcijos el.paštu 8diena@gmail.com
Prisidėkite prie žurnalo „Kelionė“ gyvavimo ir paremkite jo leidimą
• internetu zurnalas.8diena.lt
Daug kas pasikeistų, jei turėtume drąsos labiau prisidėti prie to, kuo žavimės ir branginame.
Prenumeratos kaina metams (už keturis numerius) 20 € (siuntimo kaina įskaičiuota)
VšĮ „Aštuntoji diena“ Į. k. 303390409 Sąsk. nr. LT06 7044 0600 0798 4351 AB SEB bankas Pavedimo paskirtyje nurodykite PARAMA
Plačiau apie šį leidinį zurnalas.8diena.lt
Daugiau informacijos www.8diena.lt 8diena@gmail.com 8~655 04359 /8diena
Kelionė Redaktoriaus palydėjimas Šiomis dienomis prisiliečiau prie istorijos, kuri man asmeniškai ilgą laiką buvo nutylėta. Nors apie ją jau kalbama, rašoma, ji pripažįstama, tačiau man buvo tartum kita, kitų istorija. Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“. Šiandien, matydamas, kaip auga mano paties vaikai, viliuosi, kad apie savo jaunystės dienas jie galės pasakyti taip pat. Saulėta, linksma ir nerūpestinga. Nes ar gali būti kitoks pavasaris?… Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia…“ Tarp šių dviejų sakinių išsitenka ištisa istorija, kuri septynis dešimtmečius buvo paslėpta, neįdomi, nereikalinga. Žinau, kad istorikams ar daugiau besidomintiems anais laikais čia nėra nieko naujo. Na, ar beveik nieko. Daug kas užrašyta, parodyta, papasakota, įamžinta. Neabejotinai, kažkas pasakys, kad per mažai. Kažkam gal ir to bus per daug. Nesiginčysiu nė su vienu. Man įdomus Icchokas ir jo atviras kalbėjimas nieko neslepiant, nieko nepagrąžinant, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas iš miesto, kurio gatvėmis aš šiandien laisvai vaikštau. Neseniai diskusijoje apie rašytojo ir sovietmečio veikėjo Juozo Baltušio palikimą, prof. Viktorija Daujotytė ištarė, kad šiandien mes turime išmokti priimti žmogų su visu jo prieštaringumu ir pasirinkimais. Kad ir kokie jie būtų, kad ir kaip mes juos vertintume. Priimti, reiškia, atsiverti. Šiame žurnale nutylėtų istorijų yra ne viena. Šviesios atminties aktorė Tatjana Majorova pasakoja sukrečiančią savo – laiko vingių, netikėtų gyvenimo posūkių, kančios ir šypsenos – istoriją. Ruandos tyla, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo genocido, ir šiandien kelia šiurpą. Aktorius Rimgaudas Karvelis atveria ne tik scenos užkulisius, bet ir savo artimųjų, o drauge ir daugelio kitų pasirinkimų dramą sovietmečiu. Istorikų pokalbis apie 1941-aisias Lietuvoje sužibusią laisvės viltį ir skaudžias jos pasekmes ištisai Lietuvos žydų bendruomenei… Tačiau nutylėtos istorijos ne tik apie praeitį, kitus laikus, kitus žmones. Apie primirštą, kartais į antrą ar net trečią planą gyvenime nustumiamą gyvenimo pamatą – popiežiaus emerito Benediktas XVI dvasiniame testamente. Apie rūpestį savimi ir drąsų žvilgsnį ne tik į gražiąją savo pusę – metropolito Antonijaus iš Surožo straipsnyje. Apie savo šaknis pamirštančią Europą ir dialogo kultūros būtinybę – Andriaus Navicko įžvalgos. „Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“ – savo nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas, kurio dienoraštis nėra tik paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai ir galimybė tiesai, atveriančiai kelią į žinojimą, supratimą, susitaikymą. Į gyvenimą, kupiną prieštaravimų ir netikėtumų.
2018 m. Nr. II (6) ISSN 2538-6948
Leidžia VšĮ „Aštuntoji diena“ Redaktorius
Gediminas Kajėnas Redaktoriaus pavaduotojas
kun. Kęstutis Dvareckas Viršelyje
Dalios Kasčiūnaitės tapybos darbo „Kompozicija“ (1991) fragmentas Nuotraukų autoriai:
Titas Ancevičius, Dominyka Navickaitė, Gediminas Kajėnas, Evgenia Levin, Algimantas Lūža, Ignas Stanys, Žaneta Stankevičienė ir kt. Piešinių autoriai:
Edvardas Racevičius, Andrius Zakarauskas ir Sofija Zaleskytė Žurnalo maketas ir dizainas
Povilo Zaleskio Talkininkai:
Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, Dominyka Navickaitė ir kt. Kalbos redaktorė
Elena Faustina Andrulytė SF Rėmėjas
2018 m. SRTRF parama – 13 000 € Parėmė rubrikas: Aštuntoji diena, Civitas, Pokalbiai apie kultūrą ir Sielogyda. Spausdino
UAB „BALTO print“
Tiražas 2300 egz. Formatas 210x280
10 64
106
34
Turinys Prisikėlimo kelionė 4
Nuolanki vaiko laisvė
6
Nevykėlių dangaus karalystė?
8
Atsakymas Steve’ui Jobsui
Kun. Bernardas Verbickas OP Steeven Freeman
Aleksandras Tkačenko
Asmenybė 10
Popiežiaus Benedikto XVI dvasinis testamentas Andrius Navickas
Sielogyda 18
Ką reiškia save pažinti ir savimi rūpintis?
Metropolitas Antonijus iš Surožo
24
Vidinis augimas visuomet yra procesas Fritz Perls
Civitas 28
„Kiekvienas žmogus prisiliečia prie šventybės“ Hans Joas
34
Ruandos tylos epizodai Giedrė Steikūnaitė
Nutylima tema. Per kančias į žvaigždes 40
„Save visą atiduodavau scenoje. Ir nemokėjau kitaip“
Aktorės Tatjanos Majorovos pomirtinė išpažintis
Europa 48
Apie Lietuvą Europoje ir Europą Lietuvoje Andrius Navickas
86
40
59
112
Tikėjimo vartai
Šeima 56
Troškimas būti mylimam
59
„Pakilti nuo sofos reikia pačiam“
Jurga Dapkevičienė Andrejus Lorgusas
Pokalbiai apie kultūrą 64
„Kūryboje reikia būti chuliganu…“
74
„Mano namai šiandien yra mano teatras“
Dalia Kasčiūnaitė
Rimgaudas Karvelis
86
Gražiausioji Saliamono giesmė
94
Džiaugsmingiausio liturginio laikotarpio knyga – Apreiškimas Jonui (Apokalipsė)
Valdas Mackela
Jūratė Micevičiūtė
Atmintis 102
Vilties kaina: skaudžiausia Lietuvos istorija
Aštuntoji diena 106
Buvau į Lietuvą išėjęs Rimvydas Stankevičius
Maranata 112
Mintys ir aforizmai
Nikolajus Berdiajevas
Prisikėlimo kelionė
Nuolanki vaiko laisvė
Kun. Bernardas Verbickas OP Puikybė – iškreipta, pasiklydusi meilė sau, nevykęs Pagal seną, pirmųjų krikščionių laikus siekiančią tradiciją, bažnyčios buvo statomos taip, kad besimeldžiantis Dievo imitavimas: kai kūrinys nori būti savo paties egzisžmogus stovėtų atsigręžęs į rytus. Nes „Viešpats Dievas tavimo ir veikimo principu, kai ieško laimės ir pasitenkiužveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, nimo savyje pačiame. Deja, jis niekaip negali to surasti: kurį buvo padaręs“ (Pr 2, 8). Čia išsipildė pirminis „ir nenurims mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje“, meldėsi Dievo sumanymas – sukurtoji tvarka, kurią pirmųjų šv. Augustinas Šventieji Bažnyčios tėvai gerai suprato nuolankumo tėvų nuodėmė suardė ir lėmė, kad šią tėvynę teko palikti. Nepaisant to, Kūrėjo paveikslas žmoguje išliko, dorybės svarbą krikščioniškam gyvenimui: „Sukaupkite ir Dievas pažadėjo, kad išsiuntimas iš rojaus nebus nors ir visas dorybes, bet jeigu jums trūksta nuolankumo, galutinis. Kristus yra šio pažado vykdytojas – Jis atkūrė viskas yra tuščia“, – sakė šv. Augustinas; „Šėtonas gali atlipradinį Viešpaties sumanymą, sugrąžindamas žmogų kinėti bet kokias asketines praktikas, bet jis negali vieno – į Dievo artumą. nusižeminti“, – mokė šv. Makarijus. Dvasinėje teologijoje Taigi, šis senas paprotys melstis atsisukus į rytus yra nuolankumas lyginamas su statybiniu skiediniu, kurio pamaža išorinė vidinio atsigręžimo į savo tikrąją tėvynę, į galba į vieną konstrukciją sumūrijami akmenys. Tas pats sukurtąją tvarką, kurioje žmogus yra savimi, toks koks tinka ir žmogaus dvasinio namo statyboje: nesutvirtinus buvo sukurtas, išraiška. Tai vidinio grįžimo į gyvenimą pastato nuolankumu, jokia kita dorybė nesilaikys, visas Dievo artumoje, prarastą Edeno sode, ženklas. O kadangi statinys nuolatos grius. Todėl „atlikę visa, kas jums buvo priežastis, dėl kurios taip nutiko, buvo noras pačiam būti pavesta, sakykite: „‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, kaip Dievas, t. y. puikybė, todėl kelias, vedantis atgal į ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10), – mokė Jėzus. Dažnai į nuolankumą siela vedama per išbandymus ir Dievo artumą, yra nuolankumas. „Mums reikia nusižeminti tam, kad pakiltume, kadangi norėdami pakilti, mes tokiu būdu yra gludinama ir poliruojama lyg kampuotas, grubus akmuo. Šios akimirkos neretai yra palydimos sielnukritome“, – sako šv. Augustinas.
4
Kelionė
2018 m.
Nr. II (6)
Kun. Bernardas Verbickas OP / Nuolanki vaiko laisvė
varto ir nusiminimo, nes žmogui norėtųsi mėgautis savo rezultatą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, tikėtina, puikumu… Tačiau nenorom pamatome savo ribotumą virstų karikatūra, vestų į liguistą savęs nuvertinimą bei ir gauname progą, galimybę tapti nuolankesniais. Visgi kompleksus. Žmogus yra svarbiausias Dievo kūrinys, jam nėra jokių garantijų, kad per išbandymus šis tikslas bus viskas atiduota, todėl jis negali liguistai savęs niekinti. pasiektas. Priešingai, galima užkietinti širdį, imti pykti Biblinis nuolankumas – tai buvimas savimi. Tai tiesa ant Dievo ir kitų bei užsidaryti savyje. Išmėginimai veda apie save, savo žmogiškas ribas ir priklausomumą nuo į nuolankumą tuomet, kai sunkumuose meldžiamės, kai Dievo. „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Ši nuolankios stengiamės pasitikėti Apvaizda ir dėkoti už viską, kas tiesos laisvė nevargina perdėtu susirūpinimu dėl to, kaip mums benutiktų. Kitas kelias, kuriuo mus pasiekia nuolankumas – kai siela, vedama meilės Kristui, yra įkvėpta Jo nuolankumo ir todėl trokšta visą savo puikybę pamesti, kad supanašėtų su savo mokytoju. Jėzus ne kartą kalbėjo apie tai, kad nieko nedarė iš savęs, kad atėjo vykdyti ne savo valios, ir mums pasakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios mus vertina, ką apie mus galvoja kiti. Čia nereikia verstis širdies“ (Mt 11, 29). per galvą įrodinėjant, kad nusipelnome meilės. Dėl to Einant šiuo keliu, progos ugdytis nuolankumą ne už- nekyla ir perdėtų reikalavimų sau bei kitiems, kurie keltų klumpa sielą, sukeldamos sielvartą ir nusiminimą, bet siela įtampą bei nerimą. Dievas mus myli tokius, kokie esame, pati bematant atpažįsta galimybes šiam Jėzaus bruožui nepriklausomai nuo to, ką darome. Savivertė remiasi įgyti. Toks dvasinis įžvalgumas saugo nuo „senojo žmogaus“ pasitikėjimu Tėvu ir iš to kylančia Dievo vaiko ramybe. sielvartavimo ir padeda sunkumus priimti džiaugsmingai. Puikybėje to nėra, ji manipuliuoja maža saviverte, skaTai paties Jėzaus nueitas kelias, nes Jis iš meilės žmogui tindama suspindėti, sublizgėti, nustelbiant kitus, kuriant nusižemino iki kryžiaus mirties. O šv. Jono atpasakota- savo vertę perdėtu aktyvizmu arba populiarumu. me paskutinės vakarienės pokalbyje Viešpats pasakė: Nuolankumas, kurio siekiame, Jėzaus nuolankumas, „Vaikeliai, (…) Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs kurio Jis mokė, yra natūrali Tėvą turinčio vaiko savybė. vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs „Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 33–35). Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neŠv. Bernardas aiškina, kad būtent nuolankumas ir yra atsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus įgyvendinta meilė. karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas Nuolankumo siekimą ypač apsunkina žema savivertė, bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 1–4). kurią norisi pasikelti, o tai darydami rizikuojame „perČia iniciatyva pirmiausia ateina iš Tėvo, nes malonė lenkti“ į puikybę. Tokiu atveju labai lengva imti kaltinti visada pirmesnė už bet kokį mūsų sielos polinkį Dievop. save, o piktoji dvasia to ir siekia. Ji ima manipuliuoti žema Mes negalėtume kalbėti Dievui, jeigu pirmiausia Jis nesaviverte ir mūsų žaizdas vadina puikybe. Dažnai tokia būtų mums kalbėjęs. Netgi tikėjimo patrauklumas, bet „nuolankumo stoka“ tik slepia vidinę problemą: žmogus kokios jo paieškos yra Dievo malonė. Mūsų pastangos nesijaučia mylimas ir vertingas. Legendoje apie Narcizą augti dvasiniame gyvenime taip pat reiškia tik vis didesnį savęs įsimylėjimas buvo nepriimtos meilės pasekmė. Kai atsivėrimą Tėvui. Kaip Švč. Mergelės Marijos ištartas negauname ar nepriimame meilės, nesijaučiame esan- „tebūnie“ – juk šis žodis išreiškia pasyvumą. Marija visiškai tys vertingi, nepasitikime, Dievu ir besąlygiška Jo meile. atsiduoda tam, ką Dievas nori nuveikti per ją. Tai nuolanki Čia labai lengva viską suskirstyti į juoda ir balta, tačiau vaiko laisvė, nes Tėvo meile gyvenantis ir jo autoritetu Kristaus mokinystėje lengvybė niekada nėra teisingas pasitikintis vaikas atsisako daugybės pretenzijų, maišto, pasirinkimas. „AntiKristaus dvasia laimėjo lengvą pergalę, baimių, jis jaučiasi saugus būtent dėl to, kad turi Tėvą. pasitelkdama pačios lengvybės dvasią“, – teigė Hansas Vaikams juk nieko nereikia padaryti, kad tėvai juos mylėtų, Urs von Balthasaras. nereikia jų meilės užsitarnauti. Būtent todėl Jėzus kalba Nuolankumas ateina ne per savęs žeminimą, galvojimą apie nuolankumą ir rodo į vaikus. Tai ne infantilumas, bet apie save prasčiau – toks nuolankumas būtų paviršinis savivertė, laisvė ir ramybė šalia Tėvo. Šį rytuose, Edene, mėginimas save „nusodinti“ ir turėtų tik trumpalaikį prarastą santykį mums atkūrė Jėzus.
Jėzus atkūrė pradinį Viešpaties sumanymą, sugrąžindamas žmogų į Dievo artumą.
•
Kelionė
2018 m. Nr. II (6)
6–111 psl. praleisti
5
Maranata
Mintys ir aforizmai Nikolajus Berdiajevas
•
Pagrindinė žmogaus mintis – tai mintis apie Dievą. Pagrindinė Dievo mintis – tai mintis apie žmogų.
•
Geri darbai, atliekami be meilės ir rūpesčio žmonėmis, o vien tikintis išgelbėti savo sielą, nėra geri. Negali būti gėrio ten, kur nėra meilės.
•
Sofijos Zaleskytės piešinys
Nikolajus Berdiajevas (1874–1948) – garsus rusų religijos bei politikos filosofas. Jaunystėje, mokydamasis Kijevo universitete, susidomėjo marksizmu: būdamas aristokratu pagal kilmę, savo dvasia buvo tikras maištininkas. Tačiau vėliau jį patraukė filosofijos studijos ir krikščionybė. Tam jis pašventė visą likusį savo gyvenimą tiek Rusijoje, tiek ir tremtyje Prancūzijoje.
•
Morali sąmonė prasidėjo Dievo klausimu: „Kainai, kur tavo brolis Abelis?“ Ji baigsis kitu Dievo klausimu: „Abeli, kur tavo brolis Kainas?“
•
Žmogaus nuopuolis įmanomas tik iš aukščiau. Kritimas – tai žmogaus didybės ženklas.
Žmogus yra vergas todėl, kad laisvė – sunki, o vergystė – lengva. Todėl žmonės atsisako laisvės, vardan lengvesnio gyvenimo. Žmogiškoje būtyje visa turi pereiti šį išbandymą laisve.
•
Stebuklas turi gimti iš tikėjimo, o ne tikėjimas iš stebuklo.
•
Didžiausias laisvės priešas – sotus ir viskuo patenkintas vergas.
•
Dievas bandomas paneigti arba todėl, kad pasaulis toks blogas, arba todėl, kad pasaulis toks geras.
•
Krikščionis turi išsilaisvinti nuo visko, išskyrus Kristų.
•
Save laikyti baisiu nusidėjėliu yra tokia pat puikybė, kaip ir manyti, jog esi šventas.
•
Valstybė reikalinga ne tam, kad žemišką gyvenimą padarytų rojumi, bet kad sutrukdytų jam galutinai virsti pragaru.
•
Krikščionio gyvenimas – tai savęs nukryžiavimas.
•
•
Nėra nieko baisiau kaip siekis bet kokiomis priemonėmis įgyvendinti gėrį.
Etika yra ne tik žmogaus, bet ir Dievo teismas. Prieš Dievą sukilo ne tik blogis, bet ir su blogio egzistavimo faktu nepajėgus susitaikyti gėris.
•
Nors aš ir nežinau, kokia yra gyvenimo prasmė, tačiau prasmės ieškojimas jau suteikia gyvenimui prasmę. Parengė Gediminas Kajėnas
112
Kelionė
2018 m.
Nr. II (6)
Tapkite žurnalo „Kelionė“
bendrakeleiviais
Prenumeruokite sau ir artimiesiems
Siųskite tekstus bei siūlykite temas
Visuose „Lietuvos pašto“ skyriuose
VšĮ „Aštuntoji diena“
Internetu www.prenumeruok.lt
Architektų 40-21
Lietuvos pašto informacijos
LT-04122, Vilnius
tel. 8~700 55 400
El. p. 8diena@gmail.com
El. paštu 8diena@gmail.com Internetu zurnalas.8diena.lt
Platinkite žurnalą savo mieste ar parapijoje
Paremkite žurnalo leidimą VšĮ „Aštuntoji diena“ Į.k. 303390409
Tel. 8~655 04359
PVM LT100010154417
El. paštu 8diena@gmail.com
Sąsk. nr. LT06 7044 0600 0798 4351 AB SEB bankas
Daugiau informacijos: www.8diena.lt facebook.com/8diena