Žurnalas „Žmonės" Nr. 44 by Media Bites

LENKTYNININKAS

Edgaras RIABKO Nr. 44 (886) 2020 m. spalio 29 d.

Jūratė

ONAITYTĖ Savo amžių priimu be jokių skaudulių

DVIRATININKAS

Ignatas

Akistatoje su mirtimi gyvenimas prabėgo pro akis

TAPYTOJA

Kristina

ALIŠAUSKAITĖ Namai, kuriuose dera istorija ir modernumas

KONOVALOVAS

Tomas

NARKEVIČIUS Be „Tele Bim-Bam“ nebūtų Free Fingos

Gal GADOT

Skandalas dėl Kleopatros

Kaina – 2,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,44 Eur

Sėkmė „Giro d’Italia“ ir džiugios permainos šeimoje

viršelio istorija

Keistumo mums labai

trūksta „Nebijau humoro ar pasirodyti moksliuku. Man svarbu parodyti, kad ir tai yra kieta. Keistumo mums labai trūksta“, – sako vienas unikaliausių šių dienų Lietuvos atlikėjų Tomas NARKEVIČIUS-FREE FINGA (28). Stilingas, pasaulietiškas ir iki panagių tikras – Tomas retas eksponatas lietuviškoje scenoje. O tie, kuriems per trisdešimt, atsimena ir kitą Tomo veidą, tiksliau – tą Tomuką iš „Tele Bim-Bam“. Šiandien jį primena tik apskriti akiniai ir neslepiamas atlikėjo dėkingumas. „Nebūčiau čia, jei nebūtų buvę „Tele Bim-Bam“, – pripažįsta. DOVILĖ LEBRIKAITĖ

Pijaus Vėberio nuotraukos „Daily Paper“ drabužiai 14

Ž M O N Ė S N R . 4 4 | w w w . ž m o n ė s . l t

interviu

„Fotografija man leidžia patirti pačių netikėčiausių būsenų ir nuostabiausių pažinčių. Ji man – didelė dovana“, – neslepia fotografė

Istorijų

kolekcionierė

„Kokių herojų sutikti likimas man duoda, visais džiaugiuosi. Visi jie tampa mano gyvenimo dalimi, netgi bičiuliais. Mano fotografijose gyvena žmonės“, – prisipažįsta klaipėdietė fotografė Viktorija VAIŠVILAITĖ-SKIRUTIENĖ. Pagavusi akimirkos stebuklą ji neria atgal į savo erdvę – namų biblioteką, kur kaskart bando įminti žmogaus kelio paslaptį. JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ 32

ŽMONĖS NR. 44 | www.žmonės.lt

Žinomų, garsių žmonių fotosesijos, vestuvių fotografavimas, dėl kurio ne kartą buvote kviečiama net į kitą pasaulio kraštą... Atrodo, kad jūsų darbas – nuolatinė šventė. Mane labai veikia visos grožio formos, spalvos, gamta, bet labiausiai rūpi žmogus. O jis daugiau žinomas visuomenėje ar mažiau, niekada net nesusimąsčiau. Kiekvieno unikali, ypatinga istorija. Tik vis stebiuosi, kodėl daugumai atrodo, kad fotografą reikia kviesti tada, kai yra šventė – vestuvės, krikštynos ar koks jubiliejus. Bet juk kasdienybė yra ne mažiau nuostabi! Aš tikrai džiaugiuosi patekusi į šventės aplinką: emocijos ten būna stiprios, susirenka daug brangių žmonių ir energija bei džiaugsmas tiesiog sproginėja. Bet koks gėris yra fotografuoti žmonių kasdienybę jų namuose! Namai būna pritvinkę asmeninės istorijos, kiekviena detalė pasakoja. Gali nurimti, neskubėti, įsigilinti. O po fotografavimo grįžusi į savo namus mėgaujuosi dar vienu etapu: archyvus paverčiu albumais-knygomis. Nejaučiu fotografijos tol, kol ji guli kompiuterio atmintyje ar kol žiūriu į ją monitoriuje. Man ją būtina išspausdinti ant gražaus faktūrinio popieriaus, įdėti į albumą, kurį malonu liesti rankomis, versti lapą po lapo. Kaip gaila, kad žmonės vis labiau gyvena tik tos dienos įspūdžiu. Vaizdai, kurie gimsta telefono ekrane, išnyra akimirkai ir dingsta sraute, pirštu nubraukti. O po minutės visai užmirštami... Todėl gera, kad mano herojai, kuriems įteikiu fotografijų albumą, kaip ir aš, įkrinta į jį ir džiaugiasi ne dieną, ne metus... Man fotografija – ne prisiminimai. Neša ne į būtąjį laiką, o gilyn – į paties fotopaveikslo laiką. Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės ir Kristinos Navickaitės nuotraukos

iek turite savo pačios nuotraukų? Turiu pripažinti, kad visai nedaug, nes dar tik mokausi atsigręžti į save. Bet akimirkų, kurias skiriu tik sau, visgi turiu. Beveik kiekvienas mano rytas prasideda plaukimu: tas laikas, kurį praleidžiu vandenyje, yra visiškai mano. Dažniau neriu į baseiną, bet jūromis ir ežerais dar labiau džiaugiuosi. Atviras vanduo turi savos magijos, jis yra gyvenimo Klaipėdoje pranašumas. Kad ir kur nukeliauju, visur ieškau vandens – upių, jūrų, ežerų, lietaus. Labai mėgstu vėją, šaltį ir ilgus pasivaikščiojimus per juos. Turiu ir ypač brangią asmeninę erdvę – namų biblioteką su begaliniais archyvais. Valandų valandas galiu plūduriuoti savo sukurtuose fotografiniuose pasauliuose. Ta magiška erdvė yra su knygomis nuo grindų iki lubų. Su stoglangiais, pro kuriuos įsileidžiu vėją, su daugybe albumų ir fotografijų. Viena siena pulsuoja indišku dramblių karavano ornamentu: matyt, mano trauka Rytų kraštams prišaukė sodrią mandalą primenantį piešinį, kurio harmoningas bangavimas sukelia tokį atgarsį manyje. Kartais norisi įsižnybti, kad patikėčiau, jog turiu galimybę kurti savo pasakiškoje erdvėje.

Esu labai jautri grožiui. Žinau, turiu tramdytis, nes ir pati sau neretai atrodau juokingai – vaikštau ir dūsauju, kaip man viskas gražu. Poreikį džiaugtis ir grožėtis žmonėmis realizavau anksti – dar būdama studentė Klaipėdoje įkūriau grožio namus „Viva“. Mėgstu juokauti, kad mūsų pradžia siekia praėjusį tūkstantmetį – duris atvėrėme 1999 metais. Šiame grožio pasaulėlyje aš nepaprastai gerai jaučiuosi, labai branginu mūsų mergaitišką komandą, myliu žmones, kurie pas mus ateina. Moterų veidus iki šiol glostau teptukais ir tai man teikia didelį malonumą.

Koks jūsų kelias iki fotografavimo? Pati stebėjausi, galvojau, kaipgi fotografija atsirado mano gyvenime. Galų gale supratau, kad yra keliai, kurie patys tave nusineša. Kitų klausdama apie pašaukimą, klausydamasi jų pasirinkimų, bandau prisiminti, kaipgi buvo man. Ir jų pasakojimuose neretai atpažįstu save. Dažnas leitmotyvas – nuojauta, kuri tave kažkur veda, o paskui, žiūrėk, pagauna konkreti srovė ir nusineša. Nuo mažens buvau istorijų kolekcionierė, dienoraščių rašytoja, mėgdavau žvilgsniu ilgam paskęsti tėvelio fotopaveiksle, kuris puošė sieną. Vonioje išryškintas fotografijas drauge su tėveliu džiovindavome paskleidę ant kilimo kambaryje.

Ž M O N Ė S N R . 4 4 | w w w . ž m o n ė s . l t

savo šeimos gyvenime pastebite tą kasdienybės žavesį? Vienareikšmiškai! Vaikai iš manęs net juokiasi, kad esu viską ritualizuojanti, harmonizuojanti. Kad viskas, kas aplink – nuo namų iki santykių su šeima, – man yra vientisa pasakiška būsena. Yra ne tik biblioteka, į kurią gali sulįsti, pasislėpti ar skaityti, užsilipęs kopėčiomis virš knygų, bet ir kambarinis ežerėlis su žuvimis, net spygliuočių miškelis. Šeima šiek tiek mane pašiepia, kad kambaryje užsimojau



pažintis

Žaibo greičiu per ežero bangas Prieš mėnesį pasaulio vicečempionu tapęs F2 vandens formulės meistras Edgaras RIABKO (36), atrodo, gimė ir užaugo motorinėje valtyje. Negana to – net ir būsimą merginą, dabar sutuoktinę Sigitą, taip pat sutiko ant ežero bangų. Niekas kitas nepatikrina ir nesustiprina jausmų kaip kartu išgyventos ekstremalios šio sporto situacijos. VALDAS PUTEIKIS 36

ŽMONĖS NR. 44 | www.žmonės.lt

si vienas retesnių savo kartos atstovų, kurie užaugo ir subrendo ne su kompiuteriniais žaidimais, o ant Kauno marių. Greičiausiai taip, nes kai buvau vaikas, Kauno marios buvo tiesiog nusėtos gliseriais – trumpais nedidelės grimzlės greitaeigiais plokščiadugniais kateriais, varomais sovietinių žigulių variklių, o tėtis buvo vienas iš tų, kurie ne tik lenktyniaudavo, bet ir tas motorines valtis konstruodavo. Iki šiol jis – nepralenkiamas variklių chirurgas, iš to sukūrė visą šeimos verslą. Taigi laisvalaikį po pamokų leisdavau ne tik ant marių, bet ir tėčio garaže. Kai jis baigė sportuoti, jo vietą motoriniame laive pakeitė dešimčia metų už mane vyresnis brolis Vitalijus. Aš savarankiškai išplaukiau būdamas dešimties – tokio amžiaus vaikams buvo leidžiama valdyti aštuonių arklio jėgų motorinį rusų gamybos laivelį „Veterok“. O šešiolikos perėmiau brolio katamaraną, nes jis metė sportą, sukūrė šeimą ir pasuko į verslą. Šiuo metu, vertinant tarptautiniais standartais, tai prilygtų F5 vandens formulės kategorijai. Aštuoniolikos sportininkas paprastai daro ryškų karjeros šuolį. O tu metei valtį ir pasirinkai statybas Londone. Vis dėlto dinastinis prieraišumas ir aistra vandens technikai bei su ja susijusiam sportui buvo tokie stiprūs, kad to neužgniaužė net pabėgimas į Jungtinę Karalystę dvejiems metams. Ten išvykau po nesėkmingai pasirinktų studijų, norėdamas solidžiau užsidirbti ir būti nepriklausomas nuo tėvų. Dirbdamas „Boeing“ aviacijos smulkių detalių gamykloje, supratau vieną dalyką: negalima taip plačiai gyventi, kad išleistum viską, ką uždirbi. Kita vertus, įsisąmoninau, kad nei uždirbtų, nei išleistų pinigų suma

Ž M O N Ė S N R . 4 4 | w w w . ž m o n ė s . l t

Į kapsulę panaši modernių motorinių valčių kabina, nors ir ne šimtu procentų, veiksmingai saugo nuo galimų tragedijų

žmogaus nedaro laimingo. Tačiau labiausiai pasiilgau savo sporto, be jo Anglijoje nerasdavau vietos, delnai niežėjo valdyti motorinę valtį – tai buvo esminė priežastis, parvariusi mane į Lietuvą. Kartu gyvenanti Sigita gal ir sunkiai priėmė šią mano idėją, tačiau neprieštaravo, nes puikiai jaučia sportininko psichologiją ir pažįsta jo sielą. Juolab kad ir susitikome Kauno mariose būdami gal dešimties – ji irgi plaukiojo motorine valtimi, kaip ir jos tėtis. Jei žmogus susilaukia dviejų dukrų ir neturi sūnaus, bent viena iš jų turi pamėgti katerius (juokiasi). Tiesa, šiek tiek vėliau gimė Sigitos brolis Paulius. Jis – irgi marių vaikas, šiuo metu dalyvauja F4 vandens formulės varžybose. Taigi visi mes iš to paties vandens ir nuo to paties kranto.

Naurimo Zavecko nuotraukos

Sakoma, į tą patį vandenį neįbrendama, tačiau tavo sportinė karjera grįžus iš Anglijos tik prasidėjo. Iš Anglijos grįžau prie savo senos valties, dar ėmiau studijuoti vadybą. Yra toks posakis „Likti prie suskilusios geldos“. Juokauju, bet iš tiesų reikėjo daugelio pokyčių, kad būčiau konkurencingas. Azartas dar labiau užvirė, kai sužinojau, kad Lietuvoje, Birštone, rengiamas F5 vandens formulės pasaulio čempionatas. Teko paaukoti ir savo, ir savo šeimos  37

Tomo Kaunecko, Luko Šalnos ir Pauliaus Peleckio / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

kaip gyvenate?

Savo amžių priimu be jokių skaudulių 42

Ž M O N Ė S N R . 4 4 | w w w . ž m o n ė s . l t

Po beveik dešimties metų vėl atsidurti kino aikštelėje aktorei Jūratei ONAITYTEI (66) buvo ir didelis džiaugsmas, ir ne ką mažesnė atsakomybė. Juo labiau kad naujausiame režisierės Linos Lužytės filme „Pilis“ teko vaidinti Alzheimerio liga sergančią senutę.

„Filmo dailininkai manęs negražino. Aš ir neprieštaravau. Nelabai galvoji, kokia tavo išorė, svarbiau – vidus ir kaip savo vaidmenį sustyguoti“, – prisipažįsta Jūratė Onaitytė, juostoje „Pilis“ nusifilmavusi su aktore Gabija Jaraminaite ir jaunuoju talentu Barbora Bareikyte

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

ūsų vaidmuo – sergančios močiutės – tiesą sakant, nėra nei gražus, nei linksmas, nei šviesus. Ir pačiai turėtų būti nepaprasta ekrane save tokią matyti. Neslėpsiu, truputį išsigandau. Bet ne dėl grožio ar negrožio. Teatre skausmingų dramų ir tragedijų teko vaidinti daugiausia. Taigi nenauja. Gal todėl ir pakvietė į filmą, kad reikėjo dramatinio akcento. Bet išgąsdino mintis: ar įveiksiu? Alzheimeriu serganti močiutė... Iš arti nesu mačiusi šių ligonių, nesu bendravusi su jais. Laimei, padėjo visagalis internetas – daug skaičiau, gilinausi į ligos niuansus. Atrodo, man jau tiek metų, tiek įvairių vaidmenų esu sukūrusi, bet kaskart pradėdama naują ir sudėtingą imu nuogąstauti – ar įveiksiu, ar pajėgsiu? Kuo daugiau žinai ir turi patirties, tuo didesnę atsakomybę jauti. Aktorės turbūt svajoja tik apie gražius vaidmenis, kurti lemtingos moters įvaizdį, vilkėti krinolino sukneles... Kai vaidini, apie tai negalvoji. Vadinasi, taip tave mato filmo kūrėjai, vadinasi, tam tinki. Yra grimuotojai, filmo dailininkas, režisierius – kiekvienas dirba savo darbą. Tave sendina arba jaunina. O aš žiūriu, kaip man atlikti patikėtą vaidmenį. Filmas ilgai keliauja iki kino ekranų: montažas, garsinimas, apipavidalinimas, – tad anūkės vis klausinėjo, kada gi jį rodys. Sakiau: „Visai neišgyvenu, mergytės, kad ilgai nerodo. Kam įdomu bus žiūrėti į seną mano veidą?“ 2009-aisiais režisieriaus Gyčio Lukšo filme „Duburys“ yra nedidelė scena, kur vaidinu savo amžiaus moterį (tada buvau maždaug 55-erių), o filmo finalui mane susendino. Juokauju, kad dabar „Pilyje“ manęs tiesiog nepagražino (juokiasi). Fotografams ar operatoriams dažnai sakau: nenoriu, kad iš manęs padarytumėte gražuolę, – nei tokia esu, nei galiu to reikalauti. Tik labai prašau estetikos – kad žiūrovams būtų malonu mane matyti, kad nebūtų graudžiai bjauru. Aišku, aktorei smagu, jei tenka grafaitės ar kokios ponios su krinolinais ir skrybėlėmis vaidmuo. Bet tokiam vaidmeniui ir Ž M O N Ė S N R . 4 4 | w w w . ž m o n ė s . l t

Sulaukusi iš filmo režisierės Linos Lužytės kvietimo filmuotis, aktorė neabejojo: patiko ir scenarijus, ir tai, kad režisierė ją kvietė be jokių atrankų

savo vidų turi kitaip sustyguoti. Negali kaip kasdienybėje žygiuoti šiuolaikiniu žingsniu – turi panirti į kitus laikus, kitas aplinkybes, kitą save. Tai irgi darbas. Ten panyri į didybę ir krinolinus, o čia – į ligą ir senatvę. Bet nei ten, nei čia nesi toks, koks gyvenime. Kokia laimė, kad niekad nemaniau esanti graži, – todėl ir vaidmenys man tinka patys įvairiausi. Dėl to tik paprasčiau gyventi. Filmavimo komandos, jaunesnių kolegų neauklėjote, nepatardavote kaip daugiau patyrusi ir žinanti? Tikrai ne! Nors, ko gero, buvau vyriausia komandoje. Bet man patinka dirbti su jaunais žmonėmis, matyti, kaip jie juokiasi, kaip mąsto, kaip atranda. Nuostabi aktorė Gabija Jaraminaitė! O Barbora Bareikytė – atrodo, dar vaikas, bet dirbo kaip tikra profesionalė, tarsi ne vienus metus būtų buvusi scenoje! Dirbau kaip su sau lygia. Ir režisierė Lina Lužytė – atrodo tokia jauna, trapi, o paaiškėjo, kad labai tvirtą stuburą turi, moka išreikalauti. Tokia režisiere gali pasitikėti. Ir dar – aktoriui didžiulė šventė, kai kviečia be jokių atrankų ir peržiūrų, kai žino, koks tavo tipažas, charakteris, ir kviečia būtent dėl to, kad toks esi. Nuo jaunystės sakydavau, kad svarbiausia yra geras aktoriaus ir režisieriaus ryšys. Tada būna ir abipusis pasitikėjimas, ir susikalbėjimas, ir atvirumas atsiranda. O smagiausia šio filmo dalis buvo filmavimas Airijoje. Aš jau nelabai linkusi lagaminų krautis, skristi... Tačiau galiausiai jaučiausi laiminga pabuvusi Dubline. Buvo gera proga palyginti, 43

į svečius „Norėjome būti arčiau gamtos“, – atverdami naujų stilingų namų duris sako viena ryškiausių šiuolaikinių tapytojų Kristina ALIŠAUSKAITĖ (36) ir verslininkas, nekilnojamojo turto vystymo ekspertas Rokas VOLUNGEVIČIUS (43). Po tuo pačiu stogu – ir jų gyvenamoji erdvė, ir menininkės kūrybos zona. REMIGIJA PAULIKAITĖ ir GRETA SKARAITIENĖ / „ŽMONĖS Foto“

Ideali vieta

džiaugtis

gyvenimu ir

kurti

ŽMONĖS NR. 44 | www.žmonės.lt

Ž M O N Ė S N R . 4 4 | w w w . ž m o n ė s . l t

STILIUS

Per daug nebūna Viena ryškiausių Kopenhagos mados žvaigždžių stilistė Emili SINDLEV niekada nepasisotina spalvomis bei raštais ir maišo juos, kaip širdis geidžia. „Mano žodyne junginio „per daug“ nėra“, – sako ji.

Pastelė gali būti ryški (prisiminkite karamelinius saldainius). „Lacoste“ marškinėliai, kelnės ir rožinė rankinė

aikystėje ji svajojo kurti madą, dainuoti ir šokti – geriausiai ir viską vienu metu. Bendrauti su žmonėmis, juos linksminti jai patinka ir šiandien: tai puikiai parodo Kopenhagos mados savaitės, kur Emili Sindlev – viena populiariausių ir fotografų mėgstamų viešnių. Derindama daiktus ji laikosi vienos taisyklės – nesilaikyti taisyklių. Rezultatas – tobulas žaismingumo, ryškių spalvų ir rėksmingų raštų derinys, kartais drąsus net madą vertinančios publikos akimis. Sindlev mėgsta keliauti ir gilintis į įvairias kultūras, neabejoja, kad paragavus tortelinių su trumais gyvenimas visiškai pasikeičia (italų virtuvė – jos mėgstamiausia). Turbūt nėra keista, kad jei reikėtų rinktis mados epochą, kurioje norėtų gyventi, šoktų tiesiai į devintąjį dešimtmetį, o pabendrauti labiausiai norėtų su tikra tos eros žvaigžde Diana Ross. Emili niekada nenusimauna tėvo dovanoto auksinio žiedo, mielai avi kedus (avalynė – nuodėminga jos aistra), o ilga raštuota suknelė ir sportiniai batai – patogiausias derinys, net kai nėra kuo apsirengti. Po Kopenhagą ji važinėja dviračiu. Ir beveik šventai tiki, kad mada – unikalus būdas asmenybei išreikšti. „Kartais žmonės teigia nesidomintys mada, jos tendencijomis, bet visi nori parodyti ką nors sava. Man tai atrodo nuostabu“, – sako ji, paklausta apie mados prasmę.



ŽMONĖS NR. 44 | www.žmonės.lt

Langučiai ir gėlytės? Nėra nesuderinamų raštų. O keli violetinės atspalviai – taip gražu! „Baum und Pferdgarten“ derinys, uoga ant torto – žalia „Fendi“ rankinė

Balti „Chanel“ batai, raudona rankinė, švelniai rožinis „Lacoste“ nertinis, marškinėliai ir ryškiai violetiniai „Miu Miu“ šortai. Ne, akys neraibsta

Ž M O N Ė S N R . 4 4 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Loewe“ megztą suknelę puikiai papildo masyvūs „Dr. Martens“ batai. Rankinė – taip pat „Loewe“

Emili spalvų spektre puikiai dera violetinė, geltona ir raudona. Dar du akcentai – „Bottega Veneta“ rankinė ir basutės. Marškiniai ir sijonas – danų unisex mados ženklo „Selected“

Tvaraus Kopenhagos mados ženklo „Anne Vest“ marškiniaisuknelė, „Bottega Veneta“ rankinė, „Amina Muaddi“ basutės