LAIMĖ – 2021 BALANDIS

Page 1

Prenumeratoriams – nuo 2,90 Eur

2 0 2 1 B A L A N D I S 4,89 Eur

Severija

Janušauskaitė:

„Kuklumas – išminties ženklas“

PASITIKĖJIMAS

SAVIMI:

ar gali jo būti per daug?

TEMA

KAI P M OTE R Į KE I Č I A DEŠIMTMEČIAI Deimantė Kazėnaitė, Erika Purauskytė, Renata Šerelytė

Optimizmo! MADA

Vaiva Mainelytė

Nuo plastinių operacijų atbaidė kolegių išvaizda

Namų SPA LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

1


Laimė TENDENCIJOS

Mada ir interjeras Podiumo įkvėpti interjero akcentai ir išskirtinės detalės atspindi naujausias mados tendencijas ir leidžia susikurti stilingus ir jaukius namus. SKAGERAK virtuvinis laikiklis

PETAR PETROV švarkas

HERMÈS laikrodis

GUBI veidrodis FRITZ HANSEN dokumentų dėtuvė

MAGDA BUTRYM batai

THE ROW sijonas

FRANCIS spintelė

16

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

BOTTEGA VENETA diržas

ALEXANDER MCQUEEN

LOEWE rankinė

STUDIO EERO AARNIO fotelis

©VIDA PRESS (4)

Ji nepavaldi laikui nei madoje, nei interjere. Ir juoda odinė striukė, ir juoda oda aptraukta sofa, kėdė ar fotelis yra ilgaamžiai ir tinka beveik prie visko.

NUOTRAUKOS IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

Juoda oda

FREDERICIA pufas


GUCCI akiniai

GANNI apykaklė

VITRA pufas

ISABEL MARANT auskarai

SELF-PORTRAIT sijonas

MICHAEL KORS COLLECTION

A.P.C. žvakė

Pavasario žaluma Žalia spalva simbolizuoja gamtą, jos atgimimą, ramybę ir gerą savijautą, todėl traukiantis žiemai paieškokime tokių daiktų. Laikas nubusti! AQUAZZURA bateliai BOTTEGA VENETA rankinė

THE LACQUER COMPANY padėklas

HELLE MARDAHL saldaininė

RAAWII vaza

MADE BY CHOICE indas

WARM NORDIC sofa

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

17


Laimė VIRŠELIO VEIDAS

SANDRO kostiumėlis

20

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ


Kuklumas –

išminties

ženklas Tekstas D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė

Karantinas jai suteikė tai, ko niekada neturėjo, – buvimą namie su vaiku, kai nenutvilko mintis, kad jau tuoj tuoj į kelią, kuriame bus visko: gyvenimas ant lagaminų, filmavimai, gastrolės, džiaugsmai, liūdesiai ir sėkmė. Nors visa tai buvo ir yra puiku, bet dabar įspūdingą karjerą pasiekusi aktorė SEVERIJA JANUŠAUSKAITĖ nesiskųsdama priima pakitusią realybę ir tikisi paties geriausio likimo varianto. Fotografas T O M A S A D O M A V I Č I U S Stilistė Š A R Ū N Ė S K I R M A N T A I T Ė Vizažistė ir plaukų stilistė U G N Ė E Ž E R I N S K A I T Ė

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

21


Laimė TEMA

Kaip mus keičia

dešimtmečiai Atsigręžusios į praeitį, kartais pamatome susigūžusią kompleksuotą būtybę (nejaugi aš tokia buvau???), kartais – tobulybės paieškų išvargintą moterį, kartais – tyromis akimis pasaulį tyrinėjančią merginą. Klaidos, nuoskaudos, gyvenimiškos pamokos sulipdė mus tokias, kokios esame dabar, – turbūt gyvenančias lengviau, įdomiau ir prasmingiau. Temos autorė D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė

+30

DEIMANTĖ KAZĖNAITĖ Vizažistė

„Artėjant trisdešimtmečiui, vis pagalvodavau, kad turbūt svarbiausi gyvenimo įvykiai nutiks per būsimą dešimtmetį, taigi manęs laukia smagus etapas! Tai tiesiog auksinis moters gyvenimo laikotarpis, todėl džiaugiuosi kiekviena akimirka. Išoriškai kartais jaučiuosi užstrigusi laike, nes be makiažo atrodau beveik taip pat, kaip būdama dvidešimties, nuo šešiolikos metų sveriu irgi

30

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

tiek pat. Tačiau vidiniame gyvenime iš tikrųjų daug kas pasikeitė – esu visiškai kitoks žmogus. Negaliu pasakyti, kad būdama dvidešimtmetė aiškiai žinojau, ko noriu iš gyvenimo, bet kokių dvidešimt ketverių jau tikrai pajutau, kad noriu tobulėti, noriu pasitikėti savimi, noriu atsikratyti baimių ir pradėti įgyvendinti svajones. Manau, kad atsikratyti visokių baimių, imti pasitikėti savimi, apsišlifuoti savo kampus reikia iki tol, kol susilauki vaikų, nes jiems teks skirti daug laiko, tada bus kiti prioritetai, nors kartais žmonės elgiasi atvirkščiai... Nėra vieno teisingo kelio – svarbiausia, kad patys norėtume geriau jaustis viduje. Netiesa, kad gražūs žmonės itin savimi pasitiki, gal iš šalies žvelgiant taip tik atrodo. Septynerius metus nuolatos dirbau fotosesijose ir matydavau, kad net

pačios gražiausios merginos turi labai daug kompleksų. Grožis ir pasitikėjimas savimi ne visada susiję tiesiogiai. Gražios merginos sulaukia ir daug kritikos – dažnai iš kitų moterų, o tai verčia jas kompleksuoti. Ir trigubai stengtis, kad įrodytų, jog sugeba šį tą daugiau, nei būti tik gražios. Daug gražių moterų neturi vidinės ramybės, nepasitiki savimi. Surasti save, išgirsti savo širdies balsą vienodai sunku visiems: vyrams, moterims; gražiems ir protingiems; bet tai mūsų gyvenimo misija. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu susidraugavau su sportu. Anksčiau intensyviai lankiausi sporto klube, dabar namie propaguoju pilateso mankštas – dar prieš karantinus atradau programėlių ir taip sutaupau laiko. Vasarą žaidžiu tenisą, pajudu lauke, lankau šokius – tiesiog nebespraudžiu savęs į jokius


FOTOGRAFAS TOMAS ADOMAVIČIUS, STILISTĖ ŠARŪNĖ SKIRMANTAITĖ, PLAUKŲ STILISTĖ ANŽELIKA WOJC

rėmus, į jokią griežtą rutiną, darau tai, kas teikia malonumą ir gerą savijautą, kaip tuo metu noriu ir jaučiu. Jei sutikčiau save, dvidešimtmetę, turbūt padrąsinčiau, kad ta Deimantė dar labiau pasitikėtų savimi, nors jau tada buvau stipraus charakterio, viską sprendžiau savo galva ir nenorėjau, kad kas nors primestų savo nuomonę. Net nežinau, ar įspėčiau, kad jos laukia gyvenimiškos pamokos, nes kiekvienas einame savo keliu ir pamokų, net nemalonių, turbūt kiekvienam reikia. Gal palinkėčiau, kad atrastų tą harmoniją, kai tiki savimi, kai gerai jautiesi savo kūne, savo mintyse ir savo darbuose. Taip gerai aš jaučiuosi dabar, sulaukusi trisdešimties: gyvenimas bėga natūralia vaga, nebelaukiu, jog kas nors susitvarkys savaime, – jei kas nepatinka, juk galiu tai pakeisti. O jei ko nors nedarau – gal tai ir nėra svarbu, gal geriau tai paleisti ir pamiršti. Taip, kartais visos darome klaidų, kartais pasijuntame apgautos – praėjusią vasarą nuskambėjo mano istorija su žmogumi, kuris slėpė, kad yra vedęs. Vis per tuos rožinius akinius, kuriuos trumpam užsidedame... Ko gero, buvau pernelyg patikli, per gera kitiems, nemaniau, kad galiu būti apgauta. Net ir dabar nemanau, kad reikia būti be galo įtariai, nepasitikėti žmonėmis, bet jaučiu, kad tapau drąsesnė ir šiek tiek atsargesnė. Tai buvo gera pamoka. Metus gyvenu viena – tai irgi nauja patirtis. Septynerius su puse metų gyvenau su draugu, išėjau iš jo namų jau pribrendusi ir pasiruošusi tokiam žingsniui. Taip, buvo adrenalino, baimės ir nežinios, bet lygiai tiek pat – džiaugsmo, noro būti vienai ir tikėjimo, kad viskas į gera. Šiuo metu jaučiu ramybę, o dirbti, siekti karjeros yra net paprasčiau, nes tam turiu daugiau laiko. Antra vertus, prasidėjo kita draugystė, taigi tenka viską derinti... Kai buvau paauglė, įsivaizdavau, kad kokių dvidešimt šešerių metų žmonės jau labai „seni“ ir kai būsiu tokio amžiaus, tikrai turėsiu šeimą, vaikų. Paskui, aišku, viskas pasikeitė. Neturiu susidėliojusi gyvenimo plano – tik viziją. Man sunku įsisprausti į rėmus, jeigu tik yra galimybė improvizuoti – improvizuoju! Šitas dešimtmetis, ko gero, bus kitoks – gal nebus ilgus metus trunkančių draugysčių, gal sutikusi žmogų norėsiu greičiau pasitikrinti, ar mums pakeliui...“ >

Atsikratyti baimių, imti pasitikėti savimi, apsišlifuoti savo kampus reikia iki tol, kol susilauki vaikų. LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

31


Laimė IŠ ARČIAU

n m i e v y o g s o J

Ieškodama priešnuodžio karantinui, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėja GRETA GYLYTĖ atrado savyje humoristės gyslelę ir dar labiau išlaisvino kūrybiškumą. Ši baleto šokėja ne kartą yra patyrusi, kad už sunkumus gyvenimas atlygina sėkme. Tekstas A N A T R E Š Č I N A

46

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ


kreivės

Fotografai: A U D R I U S S O L O M I N A S I R R O B E R TA S D A S K E V I Č I U S

Stilistė A L M I N A V E N C L O V A I T Ė Vizažistė K A T A Ž Y N A K O N D R A T O V I Č

Glaustinukė – herojės nuosavybė

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

47


Laimė SIMPTOMAI

OPTIMIZMO F O N TA N A I Blogai vilkinti moteris niekada nesijaučia gerai, net kai dangaus netemdo jokie debesėliai. O kad tokių moterų būtų mažiau, rūpinasi mada – nepavydi mūsų draugė, nuoširdžiai norinti, kad visos būtume laimingos ir gražios. Ir pandemija jai – ne kliūtis, o provokacija: kuo sunkesnis metas, tuo labiau knieti jį palengvinti.

54

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ


Pavasario madoje aiškios dvi kryptys. Viena – inertiška, besitaikanti su aplinkybėmis. Tai tipiška saviizoliacijos kapsulė, kviečianti gyventi patogiai ir kiek palaukti, kol bus galima plėsti horizontus ir kedenti plunksneles. Kita kryptis – utopinė (na, bent jau šiandien taip atrodo), nes joje – kaip tik tai, ko reikia moterims, kad jos, labai pasipuošusios, staipytųsi prieš veidrodį ir skubėtų į klubą ar pasimatymą... Aišku, kad antroji versija mums patrauklesnė. Optimizmas dar niekam nekenkė, o namų režimas kada nors baigsis. Tad smagu pažiūrėti, kaip dizaineriai traukia mus iš duobės, taikydami metodus nuo streso ir džiaugsmo terapiją.

„Éliou“ rankų darbo vėrinys

„Longchamp“ pinta rankinė

GELTON A Būna momentų, kai spalvų karaliene tampa geltona, bet jie – reti. Moterys baidosi šios spalvos, nes ji apaugusi prietarais, per daug intensyvi. Tad kai „Pantone“ spalvų institutas ją paskelbė 2021 metų favorite, tam reikėjo svarių argumentų. O jie buvo aiškūs: visiems trūksta optimizmo, siejamo su geltona spalva; be to, pavasarį reikia vitaminų ir energijos, norisi saulės. Prieš keletą metų geltona spalva imponavo Z kartai, todėl belieka atgaivinti tradiciją. Kai geltonuoja „Versace“ ir „Prada“, abejonės (rinktis ar nesirinkti?) tirpsta kaip pavasario sniegas.

HALPERN 2021 m. pavasaris–vasara Pavasarinės „Versace“ rankinės jau gatvėse

PR I N C ESĖS Kai Virgilas Abloh, Tracy Reese ir Prabalas Gurungas buvo paprašyti sukurti ateities mados viziją, kaip manote, ką jie nupiešė? Visi trys pasirinko puošnias sukneles su nėrinukais ir raukinukais – kaip priešnuodį prieš dabar vyraujančią pragmatišką madą. Ir buvo solidarūs: „Drabužiai turi džiuginti.“ Panašiai mąsto kiti dizaineriai, siuvantys sijonus iš keliolikos metrų tiulio ir tokias prašmatnias suknias, tarsi pavasaris būtų nesibaigiančių švenčių metas. Optimizmu trykšta ir Net-a-Porter, kurie užpirko 3000 labai nekuklių suknelių. Tarp jų jau ryškėja lyderės: gelsva „Molly Goddard“ ir balta „Jacquemus“.

©VIDA PRESS (3)

KAR AM ELĖ Jei vis dar tikime, kad moterys turi moteriškų silpnybių, turėtų imponuoti pastelinės spalvos. Juolab ligi šiol niekas nepaneigė mito, kad vien jos tinka šviesiaplaukėms. Instinktų pamiršti irgi nereikia: šviesios spalvos mums asocijuojasi su viskuo, kas kelia nuotaiką: ledais, pyragaičiais, kosmetika, kurortais. Tačiau pastelinės spalvos – klastingos. Gerai, jei jas renkasi sentimentalios būtybės, ieškančios harmonijos su pasauliu; blogiau, jei šliaužtinukų spalvos kostiumus vilki stiprios, veiklios, ciniškos damos: tokio konkurento ar priešo geriau nesutikti. >

Mados konsultantė ir stilistė Gabriella Berdugo balsuoja už džinsus

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

55


Laimė MADA

Balandžio įkvėpimai Iš instagramo merginų semiamės įkvėpimo madingiausiems mėnesio deriniams. 1

2

3

4 5

6

7

8

9

11

@kaja_isdahl

TENDENCIJA. MARŠKINIAI IR LIEMENĖ 1. SAINT LAURENT liemenė, 890 €; 2. ZARA skara, 9,95 €; 3. ZARA telefono dėklas, 29,95 €; 4. CELINE akiniai, 290 €; 5. ADIDAS batai, 120 €; 6. MARNI auskaras, 290 €; 7. LORO PIANA liemenės tipo suknelė, 3800 €; 8. ZARA pirkinių krepšys, 49,95 €; 9. UTERQÜE marškiniai, 59 €; 10. THE ROW liemenė, 1485 €; 11. DEE APRIL kaklo papuošalas, 95 €

70

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

NUOTRAUKOS IŠ INSTAGRAMO IR IŠ GAMINTOJŲ ARCHYVŲ

10


@ingasinkeviciene

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

71


Laimė VEIDO DIENORAŠTIS

Aš išplaukiau! TURB Ū T ATRODŽ I AU KAI P SI AU B O F I LME „Mamytė nepaprastai skaniai kvepėdavo. Tas kvapas tiesiog užburdavo, kai mane, penkerių šešerių, ji pasisodindavo ant kelių ir apkabinusi priglausdavo prie savęs. Susekiau, kad taip skaniai kvepėjo ir mėlyna dėžutė ant jos kosmetikos staliuko. Tai buvo „Nivea“ kremas. Pradėjau paslapčia juo tepliotis. Aišku, neilgai truko, kol mamytė suprato, kas įsisuko į jos kremą. Aš neneigiau, nes žinojau, kad pasakiusi tiesą nebūsiu nubausta. Ko gero, tai buvo mano pirmoji grožio pamoka. Mamytė paaiškino, kad mano veidukui jokio kremo dar nereikia ir, jei jį naudosiu, gali atsirasti spuogų... Vėliau, kai pati pradėjau pirktis odos priežiūros priemones, paaiškėjo, kad „Nivea“ kremas man visai netiko... Veido oda daugiau rūpintis ėmiau pradėjusi vaidinti teatre ir kine – labiausiai dėl jai kenksmingo grimo poveikio. Pirmos kaukės buvo natūralios: žemuogių, braškių, raudonųjų serbentų. Išbandžiau ir garsios latvių aktorės Vijos Artmanės firminę kaukę... iš žalios smulkintos jautienos. Aš su Vija filmavausi keliose juostose ir galiu paliudyti, kad jos veidas sulaukus penkiasdešimties atrodė fantastiškai be jokių operacijų! Bet mano bandymas buvo labai nevykęs: pamiršusi, kad esu su jautiena ant veido, atidariau duris. Matyt, atrodžiau kaip

82

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

siaubo filme, nes žmogus tiesiog atšoko nuo manęs. Apie kosmetiką: naudojau rusišką kremą „Nataša“, bet kai pasirodė latviški „Dzintars“ produktai, jie tapo mano mėgstamiausi. Pirmieji mano kvepalai – natūralus bulgariškas rožių aliejus, paskui kvepinausi lenkiškais „Možet byt“. Brandaus amžiaus moterys tuomet labai vertino gan aštraus kvapo „Krasnaja Moskva“, jie buvo brangūs ir laikomi aukšta klase. Mamytė jais kvepinosi. Gerokai vėliau išgirdau anekdotą primenantį gandą, kad kvepalais „Krasnaja Moskva“, ilgai išsilaikančiais, mėgo kvepintis Paryžiaus prostitutės.“

TAI MAN U ŽT RAU K Ė ME RGA I Č I Ų NE MALO NĘ „Vienuoliktoje klasėje jau buvau išsilukštenusi, su formomis ir traukiau berniukų akis. Ją baigiau Širvintose, o iki tol mokiausi Trakuose. Naujoje klasėje man pradėjo rodyti dėmesį iškart du berniukai sportininkai. Dėl to užsitraukiau senbuvių mergaičių nemalonę ir jos nekviesdavo manęs į savo šventes. Visos buvome kuklios, kosmetikos nenaudojome, tačiau kartą sukėliau klasiokių pavydą, nes pasirodžiau dažytomis blakstienomis. Žinojau, kad nudažytos jos pagražėja, pailgėja: vedžiau televizijos laidą „Muzikinis albumas“ ir prieš ją mane pagrimuodavo. >

NUOTRAUKOS IŠ REDAKCIJOS ARCHYVO IR IŠ ASMENINIO ALBUMO

„Kiekvienas turime problemų – jei ne fizinių, tai dvasinių. Bet negi susitikus kitą žmogų reikia krauti jam savo problemas? Sunkiausiais gyvenimo tarpsniais stengiausi pabrėžti, kad viskas gerai. Man nuo to palengvėdavo.“ Profesinė sėkmė, populiarumas, grožis neapsaugojo VAIVOS MAINELYTĖS nuo skausmingų patirčių, tačiau jas prisimindama aktorė konstatuoja: „Aš išplaukiau!“


LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

83


Laimė WELLNESS

SPA

Kai norime padirbėti ar pažiūrėti kiną, papietauti restorane, pabendrauti su draugais, darome tai namie. Tokia dabar realybė. Namų SPA taip pat gali tapti realybe. Pakeitus vonios dizainą, įsigijus specialios įrangos įmanoma susikurti ypatingą wellness erdvę.

Priešpandeminiais 2018-aisiais iš tarptautinės rinkos tyrimų kompanijos „Mintel“ sužinojome, kad beveik 30 procentų Amerikos milenialsų teikė pirmenybę vakarojimui su taure namie, o ne kur nors bare. Tarp vyresnių beibibumerių tokių atsirado mažiau, tačiau, pasak „Mintel“, ir vieni, ir kiti rinkosi namų aplinką, o ne viešą vietą, nes „kur nors eiti kainuoja per daug pastangų“. Tyrimo autoriai padarė prielaidą, kad už milenialsus jaunesni ir pragmatiškesni Z kartos atstovai greičiausiai dar noriau rinksis tokį laisvalaikio leidimo būdą. Įdomu, kokie būtų buvę panašios studijos rezultatai Lietuvoje? Ar teiginys „kur nors eiti kainuoja per daug pastangų“ būtų buvęs dažnas? Matyt, pandemija pakoreguos ne vieną anksčiau skelbtą prognozę. Tačiau ir ne prognozavimo specialistui lengva spėti, kad poreikis atsipalaiduoti ir turėti užuovėją, kur būtų galima pasislėpti nuo pasaulio ir jo negandų, stiprės visuose kraštuose. Namai, kaip visi pastaraisiais metais patyrėme, – patikimas tokios užuovėjos variantas. Galime įsivaizduoti save, sėdinčią svetainėje priešais degantį židinį ir klausančią mėgstamos muzikos. Ramu, jauku... Tačiau šįkart įsivaizduokime kitokį relaksacijos būdą – vonios SPA.

88

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

Nauji vonios potyriai Vonioje pradedame ir baigiame dieną, nemažai laiko praleidžiame su savimi, atliekame kūno puoselėjimo ritualus. Ten paprasta nuginti įtampą – pakanka pastovėti po dušu ar pagulėti šiltame vandenyje. Bet vonioje galima patirti ir daugiau malonumų. l Chromoterapija (padės spalvą keičiantis dušas) l Hidroterapija (pasitelkiant dušą, iš kurio ne tik lyja, bet ir sklinda kūną apgobianti ir glamonėjanti dulksna, bėga tonizuojamosios ir masažuojamosios vandens čiurkšlės; kitas variantas – hidromasažinė vonia)


Reguliariai praktikuojama hidroterapija palaiko gerą imuninės sistemos būklę ir skatina kūną aktyvinti savigydos galias.

l Aromaterapija (dušas, į kurį galima įdėti kvapų difuzorių. Kiti variantai: natūralios aromatinės žvakės arba eterinių aliejų dulksna, kuria apipurškus dušo sieneles ar papurškus į karšto vandens srovę pasklinda aromatas) l Garsų terapija (dušas su garso sistema, pagrįsta belaide technologija „Bluetooth“. Bet muzikos ar balto triukšmo galima klausytis ir naudojant turimus įrenginius) Visos terapijos – garantuota atgaiva kūnui ir sielai. Naujoviškos vonios ir dušo galvutės bei sistemos, sukurtos toms terapijoms praktikuoti, iš esmės keičia vonios potyrius. >

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

89


Laimė SVEIKATA

MARGA PAVA S A R I O PA LY D A Saulė, šiluma, žaluma – viso to esame labai išsiilgę. Tai – malonioji pavasario pusė. Bet yra ir kita, kuri reikalauja iš mūsų atidos, atsargumo ir sąmoningų veiksmų, nes gali neigiamai paveikti sveikatą.

1

I R N UOTA I K A BJAURI , I R M I EGO NO RI SI

Pavasarį vieni pajunta energijos antplūdį, užvaldo puiki nuotaika ir didelis noras veikti, o miegui pakanka mažiau valandų ir jis pagerėja. Tam įtakos turi laimės vitaminu vadinamas hormonas serotoninas, kurio gaminimas organizme tiesiogiai susijęs su šviesa. Per žiemą mes jo išsiilgstame taip pat, kaip vandens išsiilgsta labai ištroškęs žmogus. Kai serotonino kūne stipriai padaugėja, atsiranda tas nuostabus pojūtis, kokį vanduo dovanoja ištroškusiam. Tiesa, ne visi jį patiria. Yra žmonių, kurie pavasarį jaučiasi mieguisti, vangūs, irzlūs, prastai nusiteikę. Dėl jų bjaurios būsenos kaltas kelis mėnesius tęsęsis šviesos stygius ir dėl to organizme įvykę procesai, tačiau ilgainiui saulė ir šviesa padeda atsigauti. Vis dėlto yra nelaimėlių, kuriems pavasaris kaip tik paskatina sezoninį afektinį sutrikimą (SAD), arba sezoninę depresiją. Jos priežastys ekspertams nėra iki galo aiškios, tačiau manoma, kad psichologiniai dalykai labai svarbūs. Kai ką išmuša iš vėžių būtinybė keisti įprastą dienos režimą nauju, kurį provokuoja šiltymetis. Kai kas puola nervintis dėl to, kad artėja lengvų drabužių ir maudymosi kostiumėlių sezonas, o kūno formos nedžiugina. Mintys apie finansus, kurių prireiks atostogų malonumams, – dar viena priežastis pasiduoti stresui. Tai – tradiciškai nurodomos pavasarinės ir vasarinės depresijos priežastys, bet šiuo metu prie jų dar reikia pridėti koroniškas... KAS GALI PADĖTI? Šviesos terapija, hidroterapija, psichoterapija, tradicinė Rytų medicina, meditacija, joga, taiči, masažas.

92

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

2

KAI E NE RGIJA LIE JASI PE R KRAŠTUS: SPORTIN Ė S TRAU MOS

Atsiradusi energija ir didelis noras padailinti kūną, būna, padaro meškos paslaugą tiems, kurie pavasarį griebiasi sporto, bet neįvertina savo fizinių galimybių, netinkamai atlieka pratimus. Dėl to lengva patempti raumenis ir raiščius, užsidirbti jų įplyšimus, o kartais ir dar rimtesnes traumas. Jei šaltymečiu nesitreniravome, pavasarį patartina sportinį entuziazmą tramdyti ir dozuoti krūvius. Pasiaiškinti, kaip daromas vienas ar kitas pratimas, taip pat labai vertėtų. Nepamirškime, kad kaskart kūną būtina gerai sušildyti, t. y. apie 10 minučių turi būti skirta pramankštai. Ji reikalinga, kad raiščiai, sąnariai taptų judresni, lankstesni ir apskritai visas organizmas pasirengtų intensyviai fizinei veiklai. KAS GALI PADĖTI? Nepatirti traumų padės sveikas protas ir deramas pasirengimas treniruotei. Patyrus nedidelę traumą (susimušus, pasitempus) sužeistą vietą reikia veikti šalčiu, jei įmanoma, palaikyti pakeltą, vėliau naudoti vietinio poveikio nuskausminamąją priemonę. Jei skauda, reikalinga ramybė.


Laimės vitaminu vadinamo hormono serotonino gaminimas organizme tiesiogiai susijęs su šviesa.

3

D IRBANT S OD E , KE PANT ŠAŠ LY KUS TAIP PAT ĮMANOMA SUSIŽALOT I

Pavasarį sode darbas darbą veja. Puiki proga pasportuoti! Tik štai emocinę sveikatą sodas tikrai pagerina, o fizinė gali nukentėti. Kad to nenutiktų, prieš imant kastuvą į rankas labai patartina raumenis, raiščius ir sausgysles pramankštinti – kaip ir prieš sporto pratimus. To negana. Dirbant sodo darbus geriau avėti ne atvirą ir laisvą šlepečių tipo avalynę, o uždarą, kuri apsaugotų pėdas nuo netyčia užkritusio įrankio ir panašių traumų. Keliant sunkius daiktus visada reikia plačiau atsistoti ir šiek tiek sulenkti kojas per kelius – tai apsauga nugarai. Naudojant darbo įrankius, skystį ugniai užkurti – paisyti saugumo reikalavimų. Pritrynus pūslę galima sterilia adata pradurti, žaizdelę dezinfekuoti ir aprišti. KAS GALI PADĖTI? Sveikas protas ir atsargumas. Be to, po ranka esančios priemonės, kurios dezinfekuoja, stabdo uždegimo plitimą: gysločių lapai, kompresas su šviežiai spaustomis pienių sultimis. >

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

93


Laimė SIELOS UNIVERSITETAI

Ar kirpti povams uodegas?

„Nešok aukščiau bambos; nesijausk išskirtinis; tik neriesk nosies; žinok savo vietą; aukštai kilęs žemai krisi“ (sąrašą galėtume tęsti…). Kaip dažnai esate girdėję šias skambias frazes? Rankų pirštais suskaičiuoti greičiausiai nepavyks. Jei jūs moteris – neužteks ir kojų pirštų.

98

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

BENEDETTO CRISTOFANI ILIUSTRACIJOS

Pasitikėjimo savimi dilema


Pakėlęs vieną antakį ir kreivai šypsodamasis, dažnas mėgsta kurią iš jų leptelti tiems, kas drįsta pasirodyti per daug savimi pasitikintys. Ar tikrai pasitikėjimas vis dar yra savybė, kurios visi taip trokšta, bet purtosi užuodę kitus ją turint? Ar gali pasitikėjimo būti per daug? Ar turėtume lįsti po kuklumo šluota, riboti savo ambicijas, žiūrėti į svajones realistiškai, priimti savo ribotumą? Ir kuri vertybė didesnė: kritiškas mąstymas ar gebėjimas užsiauginti sparnus?

S

akysite, negi mūsų visuomenėje tai aktualu? Juk, ko gero, žmonės labiau kenčia nuo per menkos savivertės nei nuo jos pertekliaus. Ir nenuostabu. Kartais tikrai sutinkam tų, kurie gėdijasi kvėpuoti visais plaučiais. Lyg jaustųsi per mažai nusipelnę deguonies, kuriuo visi naudojamės. Ir ką jie dažniausiai girdi? Aišku – „tu gi labiau savim pasitikėk!“. Bet vos tik šis ištrauks kaklą iš pečių ir pakels galvą virš minios apsižvalgyti, tuoj kas nors užsimos trinktelti per pakaušį, kad nustotų „vaizduotis“ ir grįžtų „į vietą“. Pasitikėjimas savimi vis dar suvokiamas kaip asmeninių gebėjimų pervertinimas, narciziškumas ar dar blogiau – kitų menkinimas. Tarsi šie dalykai vienas be kito neegzistuotų. Tada ima rodytis, kad auksinio vidurio šioje situacijoje nėra: tu būsi arba visada susitraukęs kaip razina ir niekam neįdomus, arba pasipūtęs povas, kurio niekas nemėgsta.

vidines, tiek išorines savybes. Anksčiau tai nebuvo nei labai didelė vertybė, nei siekiamybė. Tačiau kai 1970-aisiais humanistinės psichologijos atstovas Abrahamas Maslow pasauliui pristatė garsiąją žmogaus poreikių piramidę, kurios pačiame viršuje – po biologinių ir socialinių interesų – didelėmis raidėmis švietė „savigarba“ ir „saviraiška“, imta rimčiau žiūrėti į tai, ką patys apie save galvojam. Nuo to laiko visiems bemat parūpo, kokia nauda (ar žala) iš to keisto pasitikėjimo ir kokio velnio mūsų

Tai reiškia, kad būtent ši savybė padeda surišti jungiamąjį mazgą tarp norų ir realių rezultatų. Savivertė pirmiausia leidžia išdrįsti bent pagalvoti apie didžiules svajones (kas dažnam būna pats sunkiausias žingsnis). Tada – nebijoti tas svajones pavadinti tikslais (negalvojant, ką pamanys kiti ir ką reikės jiems pasakyti, jeigu nepavyks). Paskui – kryptingai jų siekti (net jeigu tai užtruktų ne iki darbo dienos pabaigos, o metus ar dešimtmečius). Nepasiduoti pakeliui pasitaikančioms problemoms ir, svarbiausia, nusišvilpti į tai, kad tarp šiandieninių gebėjimų ir rytojaus tikslo dar stovi visas Everestas. Nes tik pasitikintis savimi žmogus gali pasakyti: „Taip, šiandien aš dar negaliu. Bet sekite nuotykius, mielieji…“ Ir kažkur tų nuotykių pusiaukelėj mes šį žmogų tikrai pamatytume iki pažastų susimurkdžiusį į nesėkmių pelkes. Bet vienintelis dalykas, kuris jam neleis visų užmojų pasiųsti velniop,

Žmogaus gebėjimas neabejoti savo galimybėmis yra tvirčiausias pamatas visiems gyvenimo tikslams pasiekti. subjektyviai matomas autoportretas turi kažkokią reikšmę pasaulyje, kur viskas paremta tuo, ką apie tave mano kiti.

NE AP ČIUOPI A MA SAVYB Ė

T IK Ė J IMAS SAVO P OT E NCIALU

Visi žino, kad yra dalykų, kuriuos reikia vartoti su saiku. Kad trys šaukšteliai cukraus į kavą jau per daug. O penkios valandos miego – per mažai. Tačiau kaip nustatyti „sveikas“ ribas to, ko negalima išmatuoti? Pavyzdžiui, savivertės. Todėl galbūt pirmiausia įsitikinkim, kad kalbėdami apie pasitikėjimą skirtingų dalykų nevadinam tais pačiais vardais. Psichologai apibrėžia, kad pasitikėjimas savimi yra subjektyvus požiūris į save ir savo galimybes, apimantis tiek

Į pasitikėjimo savimi fenomeną per didinamąjį stiklą jau daug metų žvelgia mokslininkas ir psichologas Albertas Bandura. Daugelis jo atliktų tyrimų parodė, kad žmogaus gebėjimas neabejoti savo galimybėmis yra tvirčiausias pamatas visiems gyvenimo tikslams pasiekti. Ir pasitikėjimą mokslininkas vertina ne kaip esamos padėties idealizavimą, o kaip gebėjimą pozityviai žvelgti į ateities galimybes ir taikyti sau aukštesnius standartus.

yra pasitikėjimas savimi. Savo potencialu, savo ištverme, savo gebėjimu stengtis ir tobulėti. Kitaip tariant, užtikrintumas – tai degalai, kuriais varomas mūsų visų vidinis sportinis automobilis. O su tokiu per gyvenimą galima kaip reikiant pasivažinėti. Ir išsikrapštyti užklimpus bet kokiame dumble.

MINT YS VIRS TA KŪN U Iš pradžių mūsų požiūris į save gali neatspindėti realios situacijos. Tačiau ilgainiui įsitikinimas ima formuoti tikrovę – kaip šiltą molį. Tai reiškia, kad jei ilgai galvojate, jog jums nesiseka, šie apleisti gebėjimai ir potencialas tikrai nelauks, kol vėl į juos pažvelgsit mylinčiomis akimis. >

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

99


Laimė ATVIRAI

Mamos

KOVA

Prieš septynerius metus, kai jaunuolis po traumos paniro į komą, gydytojai neslėpė: jei ir išsikapstys, bus tik lovoje slaugomas ligonis. Jo mama JŪRATĖ ARDOUR troško, kad jis ne tik išgyventų, bet ir gyventų visavertį gyvenimą. Motinos meilė ir sūnaus užsispyrimas sukūrė stebuklą: dabar Lukas gyvena savarankiškai, sportuoja ir džiaugiasi kiekviena akimirka.

Jūratė su dukra Gintare gyvena Sicilijoje, dvidešimt aštuonerių Lukas – Londone: ten, kur visada troško, kur jo draugai ir įprasta aplinka. Tik tiek, kad į biomedicinos studijas grįžti nepavyko – liko atminties sutrikimų. Mama su dviem paaugliais kadaise išvažiavo į Airiją – supratusi, kad po šeimos dramos Lietuvoje bus sunku išgyventi. Užsienyje viskas klostėsi puikiai, ir net po tos lemtingos avarijos Jūratė nenustojo galvoti, kad ją lydi sėkmė. Neseniai ji parašė knygą „Mamos dienoraštis“ – apie gyvenimą, kurį reikėjo atsikovoti: įveikti nepalankias prognozes ir diagnozes, skausmą ir neviltį.

A

r kada nors svajojote apie emigraciją? Ne, planai buvo kitokie: kai baigusiai mokyklą nepasisekė įstoti studijuoti medicinos, netrukus ištekėjau. Man buvo tik dvidešimt... Rožinių akinių etapas. Labai norėjau vaikų, jie ir gimė vienas paskui kitą. Dirbau ir studijavau verslo administravimą Vytauto Didžiojo universitete. Bet šeimyninis gyvenimas gerokai klibėjo... Buvome jau pradėję gyventi atskirai, aš su vaikais Klaipėdoje, vyras – Kaune, kai jis įsivėlė į eurų padirbinėjimo veiklą. Oficialiai išsiskyrę nebuvome, tad nuosprendis skaudžiai kirto ir man: valstybė konfiskavo visą mūsų turtą ir santaupas, aš su vaikais likau visiškai be nieko, net mamos butas buvo areštuotas.

102

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

Nenusviro rankos? Žinojau, kad neturiu į ką atsiremti, kad turiu išlaikyti du vaikus, todėl jaučiausi stipri! Mano vaikai buvo ir yra atrama, stiprybė, mano jėga ir mano didžiulė laimė. Tada turėjau gerą darbą, buvau parduotuvės vadovė, atlyginimas irgi buvo neblogas, bet mes net neturėjome kur gyventi, paskaičiavau, kad nuoma ir kitos išlaidos bus sunkiai pakeliamos. Draugė, kuri jau keletą metų gyveno Airijoje, sužinojusi, kas man nutiko, pakvietė atvykti. Palikusi vaikus vyro mamai, išskridau į nežinią, bet tikėjau, kad viskas bus gerai! Greitai radau darbą fabrike: surinkinėjau kompiuterius. Tas monotoniškas darbas, kai galvoje sukosi tikra minčių košė, man buvo labai į sveikatą! Aplink – nuostabūs žmonės, puikūs vadovai – aš tiesiog atsigavau, nurimau, džiaugiausi galėdama siųsti pinigus į Lietuvą vaikams. Kai mano paaugliams baigėsi mokslo metai, atsivežiau juos į Limeriką, radau gerą mokyklą, kurioje puiki kitakalbių integravimosi sistema. Viskas dėliojosi sklandžiai: mokykla buvo arti, atvažiavo mano tėvai – visi kartu gyvenome dideliame name vaizdingoje vietoje. Po metų fabrike susiradau darbą, susijusį su pardavimu ir logistika, greitai tapau direktoriaus pavaduotoja, be to, tęsiau savo mokslus – įgijau tarptautinio verslo magistrą, baigiau tarptautinę finansų mokyklą, gavau finansininko kvalifikaciją, įsidarbinau didelėje tarptautinėje kompanijoje. Jaučiausi atsigavusi psichologiškai ir finansiškai. >

NUOTRAUKOS IŠ ASMENINIO ALBUMO

Tekstas D O V I L Ė Š T U I K I E N Ė


LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

103


Laimė DAILĖS GALERIJA

VYRAS IŠ ŠIAURĖS Įsivaizduokime testą: reikia negalvojant atsakyti, kuo garsus Renesansas. Rezultatai – gana nuspėjami. Pirmiausia išplauktų Leonardo da Vinci, Michelangelo, Raffaello, Sandro Botticelli vardai, o kas nors prisimintų dar ir Florenciją. TV žaidimui tokio atsakymo pakaktų – jei kalbėtume apie vieną tašką ar 10 eurų. Daugeliui mūsų Renesansas asocijuojasi tik su Italija. Net žmogus, gailintis laiko menui, yra skaitęs Dano Browno romanų, Luvre fotografavęsis prie „Džokondos“ ar pasakojęs, kaip įskausta sprandą Siksto koplyčioje apžiūrinėjant Michelangelo freskas. Italų renesanso meistrų sunku nežinoti net nekeliaujant ir nelankant muziejų. Jie buvo ne šiaip sau menininkai, o žvaigždės, turėjo minias gerbėjų, draugavo su valdovais ir popiežiais, o kolega Giorgio Vasari aprašinėjo jų įstabius gyvenimus ir nuopelnus… Šiaurės renesansas buvo ne mažiau įdomus, tik jo herojai nekėlė ažiotažo. Turbūt vienintelis Albrechtas Düreris mėgavosi tikra šlove, nors už ją turėjo padėkoti Europai: jo tautiečiai vokiečiai niekada nebūtų sugalvoję menininko garbei surengti eitynių su deglais, kaip tai įvyko Antverpene, ar padirbinėti maestro graviūrų, kuo smagiai vertėsi italai. Tačiau Düreris buvo vienintelis toks. O gal ko nors nežinome? Vokiečiai neturėjo savo Giorgio Vasari, todėl daugelio meistrų biografijos buvo rašomos jiems jau iškeliavus anapilin ir jose – tik enciklopediniai faktai, neatskleidžiantys, kaip tie žmonės gyveno. Hansas Baldungas Grienas (1484–1545) – garsiausias po Dürerio Šiaurės renesanso atstovas, labai savitas menininkas, bet kas iš to? Žinios apie jį telpa į kelias eilutes, o ir tos nėra patikimos. Abejojama ir dėl gimimo datos, ir vietos, o spėlionės, kaip dailininkas vertėsi, grindžiamos labiau tų laikų papročiais nei dokumentais. Tad, padėjus ranką ant Biblijos, apie Baldungą galima pasakyti tik tai, ką rodo jo palikimas: jis buvo originalaus braižo tapytojas, puikus piešėjas ir medžio raižytojas, kūrė gobelenus, vitražus. XVI a. kontekste vyras skyrėsi dar ir tuo, kad naudojosi vaizduote (tad amžininkams jo kūriniai atrodė egzotiški) ir nevengė erotikos. Būtų sunku rasti menininką, kuris svajotų būti nežinomas arba norėtų, kad publika pati spręstų, koks jis. O kad to neįvyktų, visi tapo autoportretus. Baldungas irgi tapė – ne vieną. Ir tai – mūsų šansas šiek tiek prie jo pri-

108

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

AUTOPORTRETAS. 1526. Strasbūro vaizduojamojo meno muziejus


DAMOS PORTRETAS. Apie 1530. ThyssenoBornemiszos muziejus, Madridas

Kūnai jį jaudino labiausiai, kartais vien jų ir pakakdavo, kad nuo nežabotos ekspresijos įkaistų popieriaus lapas.

©VIDA PRESS (2)

KUNIGAIKŠTIS, MERGELĖ IR MIRTIS. 1505. Luvras, Paryžius

artėti. Ankstyviausiame autoportrete septyniolikmetis Hansas panašus į pienės pūką: tokį įspūdį daro jo gauruota skrybėlaitė su kaspinukais. Žvilgsnis liūdnas, dvasingas, net – su priekaištu: kaip kreipinys į pasaulį, kuris jo nesupranta. Antra versija – 1526 metų atvaizdas. Šio žmogaus su pirmuoju niekas nesieja: ciniškos lūpos, šaltas žvilgsnis, madinga šukuosena ir mantija su audine. Trečiasis, Luvre saugomas, autoportretas vaizduoja 49 metų dailininką. Jame – žilagalvis aristokratas su išpuoselėtais ūsais ir barzdele, tačiau labiau atstumiantis nei traukiantis: kaltos akys, kurios tiktų budeliui ar gestapininkui… Ką nors pešėme? Bandykime lyginti su žinomais faktais. Jaunas Baldungas negalėjo skųstis likimu. Jo tėvas Johannas buvo Strasbūro vyskupo juridinis patarėjas, o ir visa vaikino giminė buvo universitetus baigę žmonės. Net ištikus baisiai bėdai, Baldungai galėjo pasikliauti artimaisiais, nes tarp jų buvo gydytojų, teisininkų, aukštas pareigas einančių valstybės tarnautojų. Hansas buvo pirmoji nuo bandos atitrūkusi avelė: maištininkas, atsisakęs tarnauti princui ir įgyti akademinį išsilavinimą. Giminei tai nepatiko, bet ji išgyveno. O pats Baldungas tarp dailininkų užėmė privilegijuotą padėtį: tais laikais gerų šeimų vaikai nesimokydavo tapybos amato. Kur jis mokėsi – neaišku. Bet tą dieną, kai aštuoniolikmetis Baldungas atsidūrė Niurnberge, Dürerio dirbtuvėse, jis jau buvo ne pienės pūkas, o brandus meistras. Žinoma, iš maestro jis irgi perėmė tam tikrų amato paslapčių, tačiau šiandien jam lipdoma „geriausio Dürerio mokinio“ etiketė kiek iškreipia padėtį. > ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ IR MISTINĖ PIETA. 1512. Londono nacionalinė galerija

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

109


Laimė ŽVAIGŽDŽIŲ KELIAIS

POETĖ, kuri bijojo BALSO Apie ją visos girdėjome netiesiogiai: per citatas, nuorodas, simbolius. Prieš trejus metus gūglas skyrė užsklandą jos 90-ajam gimtadieniui paminėti. Amerikiečių rašytojos MAYOS ANGELOU biografija toli gražu neįprasta.

K

aip ir bet kurios poetės ir moters. Ir dar sudėtingesnė – kaip juodaodės moters poetės. Ne per seniausiai apie Angelou priminė kita jauna kūrėja – poetė Amanda Gorman, pakviesta skaityti eilėraščio prezidento Joe Bideno inauguracijos ceremonijoje. Amanda simboliškai pakartojo vyresniosios literatės kelią – skaičiusi eiles per 1993 metų Billo Clintono inauguraciją, Angelou buvo pirmoji moteris poetė, pelniusi tokią garbę. (Pirmą sykį poezijos kūrėją į Amerikos prezidento priesaikos iškilmes pakvietė Johnas F. Kennedy: 1961 metais eiles skaitė Nobelio premijos nominantas Robertas Frostas.) Į akis kritęs Amandos žiedas narvelis – tiesi užuomina į 1969 metais išleistą Mayos Angelou garsiausią autobiografiją ir to paties pavadinimo eilėraštį „I Know Why the Caged Bird Sings“ („Žinau, kodėl gieda paukštė narvelyje“). Iš viso Angelou (oficialiai – Marguerite Annie Johnson) parašė septynias autobiografijas („I Know Why the Caged Bird Sings“ nominuota Nacionalinei knygos premijai), tris apybraižų rinkinius, kelias eilėraščių knygas. Knygos, pasakojančios apie poetės vaikystę ir jaunystę, įtraukios kaip geriausi romanai: į rašymą ir aktyvizmą ji atėjo per toli gražu ne akademinę patirtį – dirbo kepėja, sekso darbuotoja, dainavo ir šoko naktiniuose klubuose, buvo aktorė, režisierė, prodiuserė. Ir visą gyvenimą – visu gyvenimu – stojo prieš lyčių nelygybę ir rasizmą.

112

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ

Per prezidento Billo Clintono inauguraciją 1993 metų sausio 20-ąją Maya Angelou skaitė savo poemą „On the Pulse of Morning“

Angelou kūriniai laikomi juodaodžių kultūros paveldu, nagrinėjami mokyklose ir universitetuose (vienu metu bandyta jos knygas pašalinti iš kai kurių JAV bibliotekų). Faktas, kad homogeniškos visuomenės atstovams sunku suprasti sudėtingus rasių santykius Jungtinėse Amerikos Valstijose – nei „Dėdės Tomo trobelė“, nei „Vėjo nublokšti“ nepadeda susidaryti tikrojo vaizdo. Laimei, šiuolaikinių nebaltaodžių autorių knygų net lietuviškai pasirodo vis daugiau. O kol kas nors išvers Angelou „Paukštę narvelyje“, bent trumpa pažintis su ypatinga ypatingos rašytojos ir moters gyvenimo istorija.


Skaičiusi eiles per 1993 metų Billo Clintono inauguraciją, Angelou buvo pirmoji moteris poetė, pelniusi tokią garbę.

©VIDA PRESS (1), WWW.MAYAANGELOU.COM

1996 metų portretas: poetė buvo labai elegantiška moteris

M

TYLOS ZON A

arguerite Annie Johnson gimė Sent Luise, Misūryje. Tėvas – durininkas ir, progai pasitaikius, laivo virėjas; mama – slaugytoja ir krupjė (ne kiekviename romane sugalvosi tokį derinį). Kai Marguerite buvo treji, tėvai pasuko skirtingais keliais – Bailey Johnsonas išsiuntė dukrą ir keturis sūnus pas savo motiną Annie. (Vardas Maya, šifruojamas kaip „mano sesuo“ – My (Mya) Sister, metais vyresnio brolio dovana; skambi Angelou pavardė atsirado gerokai vėliau – kaip naktinio klubo žvaigždės slapyvardis.) Sent Luisą ir Stampsą Arkanzaso valstijoje skiriančius 870,66 km vaikai įveikė traukiniu vieni. Stampso mieste gyvenanti senelė visai nepanėšėjo į skriaudžiamą nebaltaodę (štai dėl ko svarbu skaityti pirminius šaltinius – jie negailestingai laužo išankstines nuostatas) – turėjo būtiniausių prekių krautuvėlę, ypač suklestėjusią Didžiosios depresijos laikais, ir apskritai mokėjo išmintingai suktis.

Dar po ketverių metų nieko neperspėjęs tėvas parvežė vaikus į Sent Luisą ir grąžino buvusiai žmonai. Geografinis sutapimas: Stampsą, kur augo Maya, ir Billo Clintono gimtinę skiria vos 40 km, ir pakvietęs skaityti eilių inauguracijos metu prezidentas Clintonas pavadino poetę kraštiete. Sent Luise vaikystė greitai baigėsi – netrukus Mayą pradėjo tvirkinti ir išprievartavo motinos sugyventinis, tipas vardu Freemanas. Mergytė pasiskundė broliui, tas papasakojo visai šeimai. Freemaną nuteisė, tačiau jau kitądien jis išėjo iš kalėjimo (ko jūs norite: ketvirtas dešimtmetis, pietų valstija, gyvenama daugiausia baltaodžių, iki Rosos Parks protesto akcijos – atsisakymo užleisti vietą autobuse baltaodžiam keleiviui – dar veik dvidešimt metų). Pabuvęs vos keturias dienas laisvėje minėtasis Freemanas rastas negyvas – manoma, kad keršto griebėsi Mayos dėdė. Tragedija sukrėtė: įsitikinusi, kad dėl šios žūties kaltas jos balsas, mergaitė nutilo beveik penkeriems metams. >

LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

113


Laimė MAISTAS

HARMONIJA Maistas lyg muzika – paveikus, įkvepiantis, sužadinantis jausmus. Nepaklūstanti taisyklėms gastronominė emocija. Ir pavasarį jis suskamba dar labiau. Fotografė ir stilistė J U R G I TA VA S K E L

@duonos.ir.zaidimu

3

PORCIJOS Gaminti 30 min.

Ryžių ir daržovių dubenėliai su lašiša

126

20 2 1 BAL AN DI S LA I MĖ


Mangų, avokadų ir avižinių dribsnių kokteilis 2

PORCIJOS Gaminti 35 min. LAI MĖ 2 0 2 1 BA LA ND I S

127


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.