1. Gabija Butkutė,
koridorius prie fotolaboratorijos, WC Prašau
Darbas apie prisilietimą ir jo stebėjimą. Nuogas moters kūno atvaizdas - skulptūra, išlieta iš muilo - siekia atkreipti dėmesį ir užmegzti dialogą opia seksualinės prievartos tema. Per apčiuopiamą formą ir atpažįstamą medžiagą, kūrinys primena apie žalingas visuomenės nuostatas. Kodėl dauguma vis dar linkę kaltinti auką? Muilas šiame kūrinyje atlieka svarbiausią vaidmenį. Jis - atpažįstamas, prašosi būti vartojamas, siejasi su švara bei kasdieniais patogumais. Tačiau čia jis kviečia ne į apsivalymo ritualą. Skulptūros glostymas yra metaforiškas visuomenės polinkio “nusimuilinti”, atmesti ar išsisukti nuo atsakomybės, kai susiduriama su nemalonia realybe, tyrinėjimas.
2. Ignotas Kuprys, 419
Čia yra jauku
Kambarys – jame žalvarinė grūstuvė ir lyginimo įrankiai, paveikti laiko ir įkūniję prisiminimus, kalba senelės balsu ir pasakoja, kaip prieš mane buvę traukėsi nuo triukšmo, ieškojo savo vietos, vietos, kuriai priklausytų.
3. Kornelijus Zaleckas, 420
Dramblys yra kambaryje
Instaliaciją sudaro dvi dalys. Pirmoje instaliacijos dalis yra padidintas žaislinio ginklo modelis, kurį senelis man padarė, kai man buvo maždaug penkeri. Apytiksliai 7 kartus padidintas ginklas nepatogiai įspraustas į kampą - jo nepastebėti neįmanoma. Padidintas ginklas akademijoje atsiranda neatsitiktinai, kadangi senelis dirbo šiame pastate prieš keliasdešimt metų įsikūrusioje „Tiesos“ spaustuvėje, adresu Tiesos gatvė 1. Dar prieš tai jis dirbo ginklakaliu. Tuometinėje spaustuvėje jis taisydavo spaudos mašinas, kurios kasdien švininėmis raidėmis spausdindavo laikraštį „Tiesa“. Švinas persikelia ir į antrąją instaliacijos dalį ir nugula ant ausų krapštukus primenančių tepinėlių, kurie, pasak šio produkto aprašymo, turėtų nustatyti ar medžiaga, į kurią buvo patrintas tepinėlis, turi savyje švino ir nusidažyti violetine spalva. Tepinėliai buvo patrinti į „Titaniko“ pastato senąsias sienas, lubas, įvairius rūsio paviršius. Apie šviną, tarp akademijos studentų taip pat sklando gandas, mat jis yra kaltas dėl ilgai čia būnantiems pasireiškiančių galvos skausmų. Tačiau nei gando, nei tėpinėlių tikslumo patvirtinti negalime.
4. Aistė Kazokaitė, studija A
(at)pažinimo fragmentai Šis kūrinys yra bandymas suprasti, atkurti ir iš naujo pažinti kadaise pažinotą žmogų, kuris šiandien gyvena tik prisiminimuose ir kitų žmonių pasakojimuose. Kiek šiuose pasakojimuose yra tiesos? Ar žmogus, atkuriamas tavo galvoje, yra tikras? O gal jo paveikslas tapomas iliuzijų, svajonių, nostalgiškų ar šališkų interpretacijų spalvomis? Kūrinyje „(at)pažinimo fragmentai“ iliustruoju savo paieškas – bandymą suprasti, kas buvo mano senelis. Jo netekau vaikystėje, prisimenu jį tik senelio vaidmenyje. Kūrinyje matomi žiūronai, tai neseniai atrastas mano senelio artefaktas, atspindi atstumą tarp manęs ir senelio, jo kaip žmogaus, o ne tik kaip senelio. Dabar, kai jo nebėra, o aš jau nebesu vaikas, išgirstu vis daugiau istorijų apie jį kaip žmogų, kurio nespėjau pažinti. Lukštendama kiekvieną pasakojimą, bandau surasti jam vietą, ieškau šablonų ir atsikartojimų, stengdamasi atskirti, kas tikra, o kas ne. Paveikslas niekada nesigauna pilnas, tačiau nesiliauju ieškojusi būdo, kaip jį sujungti.
5.
Rasa Kasiulevičiūtė, studija
A Nieko bendra neturinčių draugija
Kūrinys, įkvėptas N. Milerio disertacijos apie kasdieninį pasaulį ir savastį bei A. Narušytės nuobodulio estetikos, tyrinėja kasdienybės monotoniškumo poveikį žmogaus tapatybės praradimui, įsitraukdamas į stotelėje laukiančiųjų gyvenimus. Stotelės erdvė tampa įdomiu tyrinėjimo objektu, nes čia laikas tarytum sustoja. Tai kasdienybės sankirtos vieta, kurioje atsiskleidžia laukiančių žmonių visuma ir jų santykis su aplinka.
6. Sofija Laurušonytė, studija B
Ar moteris turi prarasti savo kūną tam, kad nebūtų geidžiama pornografiniu žvilgsniu? Moters kūnas yra neatsiejamas nuo vulgarizuoto paveikslo, kurį tapo ne jos pačios kūnas. Pats jauniausias kūnas - geidžiamiausias kaip saldainis. Objektu jis pavirto per anksti. Dar kiek paaugus mane bandys paversti dar jaunesne, o pasenus paliks užmirščiai. Mano ir prosenelių kaulais išaustas kūnas siekia susigrąžinti tai, kas jam priklausė. Visas žaizdas bandau užsiūti kaspinėliais, kurie taip greitai iš mūsų buvo atimti. Jais bandau pažaboti skausmą, kurį sukelia ne tik ,,sutrypti rūtų darželiai”, bet ir galimybė juos prarasti. Moters teisė į kūno autonomiją, kontraceptinę mediciną yra itin trapi, o kūnas išardytas ir perpakuotas. Bandau perpinti tradicijoms kasas, bet jos įaugusios kiek per giliai. Kas lieka iš kūno, kai jį prarandu?
7. Diana Davolytė, studija C
Oskaras
„Po dešimt metų atvešiu Oskarą Lietuvai“ - pasakė vienas iš komercinių Lietuvos režisierių per filmo aptarimo susirinkimą. Kviečiu susimąstyti kaip blėstanti riba tarp meninės aistros ir komercinio siekio išryškėja per galingą simbolį – Akademijos apdovanojimų skulptūrą. Skulptūra, sukurta iš kino industrijoje panaudotų medžiagų, įgauna gilesnį prasmės sluoksnį, kuris priverčia žiūrovą susimąstyti apie besikeičiančias kino vertybes. Abjektiškos šiukšlės tampa kasdienybės ir pigumo simboliu, kuris tarnauja kaip komentaras savanaudiškam pripažinimo siekimui, pertekliui ir vartotojiškumui. Šioje šiukšlių skulptūroje auksinis kardas išlieka „originalus”, nepaliestas ir naujų reikšmių nepaveiktas, kaip taurumo ir tikrųjų Akademijos apdovanojimų vertybių – atsidavimo, lojalumo, vienybės – simbolis. Skiriamas visiems tiems, kurie pasirenka kurti ne dėl pripažinimo ar turto, o dėl didelės meilės savo amatui. Tai yra autentiškumo ir nuoširdumo šauksmas pramonėje, kuri pernelyg dažnai naudojama komerciniams interesams.
8. Markas Montvilas, studija C VIDINĖS DILEMOS AKADEMIJA
(SELF-PERFECTION VS SELF ACCEPTANCE)
Saviugdos dilema: savęs tobulinimas ir savęs priėmimas. Šių dienų žmonės neišvengiamai susiduria su „perfekcionizmo – savęs priėmimo“ dviprasmybe. Kada tai dar sveikos savęs paieškos ir siekis būti geresniu už vakarykštį save, o kada tai jau liguisto perfekcionizmo apraiškos. Iš visų pusių aidint – „surask save“, „gali padaryti geriau“ nori nenori iškyla pasimetimas ir dilema. Ar jau save radau? Kiek ilgai ieškoti? Kiek ilgai tobulinti ir gludinti? Galiausiai atrodo, kad niekada rezultatas iki galo nedžiugina, buvo galima geriau, tobuliau, įdomiau. Padaryti kaip dar niekas nedarė. Lenktyniaujame vieni su kitais, su pačiais savimi, su dirbtiniu intelektu, robotais, ateiviais? Tokiu atveju atslenka saviugdos šalutinis poveikis – perdegimas, su visais lydinčiais nepageidaujamais potyriais – apatija, pasimetimu, depresija. Nebedžiugina supančio gyvenimo spalvos ir ima nostalgija laikui kai savo vertės supratimas buvo kur kas lengviau suvokiamas ir patiriamas. Džiugiam dabarties aplinkos šurmuliui virstant chaosu, norisi grįžti nors trumpam į pradžią ir dienas su lėta įvykių tėkme. Kai buvo laiko stebėti debesis ir sekti supynės judėjimą vėjyje. Norisi tarp tobulumo sluoksnių atrasti ir priimti save tokį koks esi, koks visada buvai ir būsi, nusivalęs tobulumo grimą. Filmuota medžiaga sudaryta iš mano gimtojo Kauno r. Akademijos miestelio ir dabartinės mano rezidencijos, Vilniaus miesto, vaizdų.
Skaitoma poema: “If” - Rudyard
9. Dominykas Andriuškevičius, koridorius prie katedros kava ir laiminga cigaretė
laimingo polėkio suręsta kompasinė fotografijų serija. rūmų riba, kurios nepasiekia popiežiaus karieta. bet nusileidimas lajinis. lūžis į dvipolį stereolitą.
10. Arvydas Karnilavičius, 427 Panašus kelias
Šio žaidimo tikslas - išmokinti žmogų mokytis iš savo klaidų. Visi žmonės klysta ir tai yra visiškai normalu, tačiau klaidos yra skirtos tam, kad žmogus galėtų iš jų pasimokyti. Daugelis žmonių, kartoja savo klaidas, kai kurie ir žinodami, kad iš jų reikia mokytis, tačiau pamiršta atkreipti į tai dėmesį. Pagal Stephano Gualeni “Virtualios aplinkos, ypač vaizdo žaidimai, gali būti laikomi vietomis, kuriose galime ugdyti etinį jautrumą būdais, kurie yra įtraukiantys ir įdomūs”, todėl šis žaidimas bando padėti atkreipti dėmesį į pattern’us.
11. Agnė Savickaitė, 427
Becoming 6.7: Quest of Diploma
Becoming 6.7 – tai kvietimas į kelionę, kurioje kiekvienas žingsnis yra refleksija, iššūkis ir galimybė. “Quest of Diploma” žaidimas imituoja mokymosi patirtį, o jo sėkmė tiesiogiai susijusi su aukštojo mokslo diplomą pabaigusiųjų statistika. Harvard universiteto ir Azijos plėtros banko atlikto tyrimo duomenimis, tik 6,7% pasaulio gyventojų turi aukštojo mokslo diplomą. Becoming 6.7 kviečia išbandyti savo laimę, protą, logiką, jėgas. Padarom 6.8;)
12. Roberta Činikaitė, 426
A Hole in the Whole
Šio kūrinio ribose slypi tylus perdegimo riksmas, visceralinis žmogaus patirties, svyruojančios ant žlugimo slenksčio, tyrinėjimas, gilinimasis į subtilią proto ir kūno sąveiką. „A Hole in the Whole“ kviečia pažvelgti į ribines žmogaus ištvermės erdves, naršyti labirintiniais savo sąmonės koridoriais. Vaizdo ir garso ritme linijos tarp kūno ir proto išsilieja į neaiškumą, atskleisdamos gilią tiesą, kad perdegimo riboje esame ir viskas, ir niekas tuo pačiu metu. Įkvėpta Gary Hill „Inasmuch As It Is Always Already Taking Place“, ryšiu su fiziniu žmogaus kūno aspektu, autoportretu, ir vizualiniu fragmentiškumu, kuris jungiasi iš atskirų dalių ir susilieja į tam tikrą galutinę žinutę, ši instaliacija kviečia susimąstyti apie laikiną žmogaus būties prigimtį ir susidurti su ryškia perdegimo realybe.
Kipling.
Here it is, in the centre, lit by a bright light, the emptiness of my person, where one should be whole, the essence of what makes me human, and tethered to me are the physical aspects, hands and legs, and neck, and back, and chest, and it‘s all disconnected, because I‘ve burned out.
13. Karolina Stundžytė, 426
Gal(i)būt(i)
Galbūt, Gali būti, Galbūt gali būti. Fotoinstaliacijoje nagrinėjama grėsmės keliamas nerimas. Šią emociją paaštrina generalizuoto nerimo sutrikimo (GNS) turėjimas. Per gyvenimą nerimo sutrikimai pasireiškia 1 iš 14 žmonių, o per metus nerimo sutrikimą patiria 1 iš 9 žmonių (Butkutė-Šliuožienė, 2019). Grįžimas į namų (1980 m. sovietų projektuotas architektūrinis objektas), rūsį, kuriame permąstoma dabartinė galimos grėsmės situacija bei būdai kaip racionaliai išspręsti ar palengvinti kankinančią būseną. Vienas iš būdų, kaip susidoroti su nerimu, tampa išvykimo krepšio surinkimas, vadovaujantis lt72.lt pateiktu sąrašu. Ši praktinė užduotis leidžia pajusti kontrolės jausmą situacijoje, kurioje daug kas atrodo nekontroliuojama. Fotografijoje atsiranda šių daiktų natiurmortas, rūsyje, kuriame susipina realybės ir vidinių būsenų vaizdiniai. Surinkti ir išdėstyti daiktai ne tik veikia kaip praktinė priemonė, bet ir simbolinis aktas, kuris lengvina bei padeda susitvarkyti su vidiniais išgyvenimais. Kūrinys tampa apsivalymu, kvietimu į savirefleksiją ir įsisąmoninimą, siekiant rasti vidinę ramybę ir stiprybę susidūrus su ribinėmis situacijomis, grėsmėmis.
14. Rusnė Ivanauskytė, 425 kadai kada dabar ir tada tebuvo bus
Kūrinys nagrinėja nostalgijos jausmo, laiko ir atminties temas. Per nostalgijos jausmą atsiskleidžia tikri arba išgalvoti asmeniniai ir kolektyviniai ryšiai su praeitimi. Daiktai ir daiktų vaizdiniai medijuoja tarp praeities ir dabarties- savo estetinėmis, semantinėmis savybėmis pakursto atsiverti užmirštus atminties klodus. Atmintyje išryškėja jausminiai, jusliniai praėjusio laiko patyrimai, masteliai praranda prasmę, realybė persipina su vaizduote, išnyra asmeniniai nykstančios, besiformuojančios ir transformuojančiosios savasties apmąstymai. Nostalgijos jausmas atveria mentalinę erdvę, neapibrėžtą laiko trukme, kurioje persidengia praeitis, dabartis ir ateitis.
15. Augustynas Sinkevič, 424
Dažnai šnekutis stipriai laukia (tentas)
Be pavadinimo (Giclee
spauda, A2)
Žinau, vis tiek pamiršiu, ką galvojau, kaip jaučiausi, viskas pasislinks ir užleis vietą, o gal tai bus vienas iš tų atsiminimų, kuris pasiliks arba netikėtai atsiminsiu ateityje, kai jo labiausiai prireiks. Tai nebūtinai (būtinai ��) įvyks, bet
jei yra šansas - verčiau pabandysiu.
Tikėjausi, kad sniego angelas pakils ir toliau skris, taip ir atsitiko, bet skraidė neilgai. Nebe toks jau ir panašus į angelą man dabar. Girdžiu murmesį, šį kartą kartu nemurmėsiu, po kojomis viskas murma, murmulys sukelia drebulį, girdžiu parlojantį žirgą. Nesuloja tegul mūsų. Ar išgirsiuišgirsi miauksėjimą?
Kažkokia vėsa, atstumas tarp mūsų, bet tai artumo viršūnė. Tai dar vienas trapus atsiminimas, momentas ir šį kartą kabinsiuos stipriau, prižadu. , pralekia, dažnai nepastebimai ir paklysta sraute, tik blyksteli. Tik blykstelė, o aš pilnai apuokęs.
Visą tai pasimirš, nes man dabar daug svarbiau bėgti ir lėkti, bet jei sugalvosiusugebėsiu atsisukti, tikiuosi dar išvysti savetave besišypsant.
16. Juozas Žutautas, 309
Tapestry (Be pavadinimo)
Aš galvojau apie draugą ir jo suprantamą žmogišką kančią. Galvojau apie idėjas ir jų teisumą. Galvojau apie problemas ir iš jų statomą bokštą kurio dalys ir sprendimai, padėtį verčia nestabilia. Bandžiau pasakyti vieną istoriją, tą ir padariau. Visas kontekstas yra vienas kontekstas, o aš supratau, kad man nereikia žemės stovėti. Nereikia net stovėti.
17. Emilija Gustaitytė, 309
Puota
Seniausio Lietuvos kaimo teritorijoje įsikūrusio parko pasakojimas. Kadaise buvusi sakrali vieta, kapinės, vėliau vadintas Tvirtove, ąžuolynu, diskgolfo aikšte, parkas nepaliaujamai kinta, traukiasi, persidengia. Modernūs elementai susipina su istoriniais monumentais, nepaleisdami senosios dvasios ir sentimentų. Šis kintantis peizažas iliustruoja, kaip praeitis ir dabartis gali egzistuoti viename taške, sukurdamos unikalią vietovės tapatybę.
18. Oliver Steiger, 1 a. foje
Ensemble der verbogenen Instrumente
Brass instruments carry a historical ambivalence. Since the beginning of the 16th century, they’ve been used to demonstrate political power. Brass instruments have always served two purposes: military music, where they were primarily tasked with playing signals and marching music, and the use in orchestras. The main emphasis in the design of brass instruments has always been on portability and mobility to facilitate marching for military musicians.
19. Emilija Zakarauskaitė, balkonas linkvėjo lengvėjo
tyrinėju santykį su keliaujant rastais daiktais, vėju ir savimi. daiktai - kartais tai galbūt bandymas nepamiršti ir atsiminti. atiduodu savo semestro dėlionę į vėjo rankas. niekada taip pat, kiekvienas gūsis vis kitoks, kiekvienas garsas nebe toks. kartais, kai sunku, klausausi vėjo dainos. kartais, kai sunku, klausausi, bet nežinau, ar girdžiu - aš stebiu.
įsiklausyk. įsistebėk. gal išgirsi, vėjo ir daiktų dainą. kartais be galo sunku, bet rask dienose kasdienių džiugesių.
20. Agnė Balandžiūnaitė, doktorantūros
skyrius, 103 aud.
Fictosaurus
Kviečiu susipažinti su pirmaisiais Lietuvoje atrastais dinozaurais - fiktozaurais.
21. Aigustė Astramskaitė,
doktorantūros skyrius, 103 aud.
Stabas
Pačios seniausios istorijos pradžia - dievas sukuria žmogų, o žmogus sukuria dievą. Šis ciklas kartojasi per amžius ir tūkstančius. Nudrėbtas iš molio ar išskaptuotas iš medžio žmogus netrukus pats pradeda įsivaizduoti. Pirmiausia jis kuria įrankius, o tuomet ieško ir savo dievybės pavaizdavimo. Savo kūryboje pradeda naudoti tas pačias medžiagas - molį, medį, vandenį. Kūrinyje spiralės pavidale pateikiama kolekcija primityvių stabų. Šie stabai buvo sukurti naudojant tik elementarias medžiagas, siekiant atkurti bet kokio tikėjimo nuoširdžią ir jautrią pradžią.
22. Aleksandra Ivinskaitė, FAMM MA studija
Smegenų vingiais
Instaliacija - prisiminimų kambarys.
Didesnis parodymų planas kitame atvarte šriftas: poppins (regular/bold)
