YouGoWild ŽURNALAS ŽURNALAS
Nemokamas Nemokamas lietuviškas lietuviškas leidinys leidinys
Neatrastos Vilniaus
vietos
Nr.7
Šveicariška virtuvė
LIETUVA LIETUVIAMS:
ko nežinome apie savo šalį
Praktiški patarimai keliautojams MEILĖ KALNAMS: Žurnalas internete
Žygis į Monblaną
2014 RUDUO
YouGoWild Nemokamas lietuviškas ketvirčio žurnalas “You Go Wild” apie pasaulį ir keliones, žmones ir aktyvų gyvenimo būdą, kelioninę įrangą ir kitas naudingas smulkmenas.
Leidybinė komanda: Renaldo Malycho nuotrauka
Diana Aleknaitė Nuoširdžiai kviečiame visus prisidėti prie Žurnalo “You Go Wild” leidybos. Be Jūsų paramos šį žurnalą mums būtų labai sunku išleisti. Rašome tik Jums ir dėl Jūsų! Visi, Asmeniškai finansiškai prisidėję Prie žurnalo leidybos, kaip mūsų padėką gauna tos pačios sumos nuolaidų kuponą bet kuriai pasirinktai You Go Wild Adventures rengiamai kelionei.
Isvalda Aleknienė
Žilvinas Usonis
Dėl reklamos ar kitais klausimais prašome kontaktuoti: (708) 267-3487 (708) 870-0788 +370 698-05076 yougowildadventures@gmail.com www.yougowild.com
Dėkojame šio numerio globėjams: AuŠrai ir Tomui Kirilui Makagon Sandrai Krumhorn
YouGoWild Adventures
Žurnalo dizainą ir maketavimą atliko
YouGoWild atstovauja grupę garsių kelioninės produkcijos kompanijų. Pirkdami jų prekes per mus, sutaupysite iki 30% nuo mažmeninės kainos:
clifstudio@gmail.com
Spausdinta JAV © YouGoWild Adventures
Viršelio nuotrauka: © Rimgaudas Žaltauskas, Rumšiškės, 2007
Negęstantis ryšys Dragais tampama. Panašūs siekiai ir bendri tikslai, gebėjimas pasitikėti, ne tik išklausyti, bet ir išgirsti, ištiesta pagalbos ranka prireikus, dalinimasis džiaugsmais ir nuoskaudomis - visų draugysčių pagrindas. Patirtis ką nors kartu veikiant tik dar labiau suvienyja. Nedaug yra aplink žmonių, apie kuriuos galvotume kasdien, tiesiog džiaugiamės, kad yra. Tebūnie, mes dažnai narpliojamės savo kelionių prisiminimuose, tačiau ne todėl, kad
Sophie Robert-Nicoud nuotrauka
naujų patirčių nėra - jų daugiau, nei bet kada - juk glėbyje laikome dvi savo atžalas. Prisimename todėl, kad ten giliai įsišaknijo ryšys su kitais žmonėmis, ir toks stiprus, kokio nesame patyrę ligi tol. Gerai pamename paskutines savo dviračių kelionės dienas prieš sugrįžtant čia, kur laukė artimieji, kada brangiems kelionėje užgyventiems draugams tarėme atsisveikinimo žodžius po beveik penkerių mėnesių gyvenimo drauge 24 valandas per parą. Po beribių pasikalbėjimų prie laužo, kurie prasi-
tęsdavo prie rytinės kavos, po kartu išgyventų smėlio ir druskos audrų, po akmenuotų, smėlėtų, stačių ir kaip stiklas lygių kelių, po tūkstančio kilometrų, važiuotų, eitų, stumtų prieš vėjus, po skanaus alaus miesteliuose, po duonos keptos lauže ant plokščio akmens viduryje laukų tarp druskų ežerų. Atsisveikinome. Kažkodėl nebraukėme ašaros. Gal todėl, kad šio ryšio ilgesio dar nebuvome patyrę? O gal todėl, kad naujų susitikimų ieškojime įžvelgėme naujo nuotykio užuomazgą? O gal todėl, kad galvos buvo užimtos naujais iššūkiais, besilaukiant vaikelio? Sunku paaiškinti tokį skaidrų ir užtikrintą jausmą, kad mes tikrai dar susitiksime. Taip tiesiog jautėmės. Susitikimo laukti ilgai nereikėjo. Nebuvo kada galvoti apie ilgesį: juk visi iki vieno įsisukome į darbus, naminius rūpesčius, mes, antai, ir į naujos gyvybės auginimą, o tuoj pat - ir antrosios laukimą. Veikiau mėgavomės atmintimi, kaip desertu, ir juokėmės vėl iš tų pačių juokelių ar iš kartu patirtų nesusipratimų, šypsojomės, prisimindami bendras savo pergales, ne tik fizines, bet ir dvasines. Atėjo laikas (prieš kokius metus), kai Doris ir Christophe pagaliau pranešė apie savo sužadėtuves ir sutuoktuvių planus – tą datą, kurios visas
2014 metai, Šveicarija
2011 metai, Peru
mūsų keliautojų būrys labai laukė – kada ir vėl susitiksime. Vykome. Su vaikais į Šveicariją. Nekilo net minties, kad mūsų ten nebus. Vestuvės buvo šaunios, tokios nepaprastai jaukios didžiuliame būryje žmonių, puota gausi, šokis linksmas iki paryčių, o kalbos – na, jų daug nereikėjo. Išsakytas žodis buvo svarus ir reikšmingas. Buvimas visų kartu – su Doris ir Toff, Siska, Joost, Nadine ir Gaetz – tiesiog buvimas, kalbėjo pats už save. Šaunių ir kartais sunkių kelionės akimirkų prisiminimai spurdėjo kiekvieno paširdžiuose. Kartkartėmis užklupusi tyla, mintimis pabėgus į prisimintą momentą, buvo jauki, o Doris tėčio vynuogynų vynas pats skaniausias.
Vieta jūsų reklamai 708-870-0788
Džiaugėmės. Kibomės vieni į kitus, tarsi prisilietime slypėjo ryšio jėga. Verkėme... Šįkart verkėme atsisveikindami. Visi. Ilgėjomės vieni kitų dar net neišsiskyrę... O juk tik ką sau įrodėme, kad viskas įmanoma, kad atstumai nereiškia nieko.
Vėl lauksime kitų kartų! Na o jums, brangieji Doris ir Toff, ilgų, gražių ir nuotykingų metų kartu!
Tūkstančio mylių kelionė prasideda pirmuoju žingsniu. -Lao Tzu-
Neatrastos Vilniaus vietos Miglė Černikovaitė, Vilniaus gidė
S
enasis priemiesčių Vilnius yra menkai pažįstama miesto dalis, visiška priešingybė mūriniam senamiesčiui, prašmatniam barokinių bažnyčių, klasicistinių rūmų miestui, daugsyk įamžintam paveiksluose, fotografijose, atvirukuose ir albumuose bei naujamiesčiui, iššokusiam į kitą dimensiją su nauja architektūra ir chaotišku planavimu. Miesto pakraščiuose tiesiogine prasme vyksta visas gyvenimas. Negailestinga gyvenimo logika: miestui plečiantis buvę priemiesčiai tampa rajonais, juose kyla nauji kvartalai, daugiaaukščiai namai ir naujoji architektūra braunasi į miestą, šluodama priemiesčius nuo miesto veido. Išsidėstęs kalvose, Nėries ir Vilnios slėniuose, tarp miškų ir laukų, Vilnius išsiskyrė ypač vaizdingu kraštovaizdžiu, pirmapradės gamtos kaimynyste. Žalumos apsupti namai Žvėryne, Užupyje, Antakalnyje, Markučiuose, Rasuose, Verkiuose ir daugelyje kitų suderino miestą ir kaimą, civilizaciją ir gamtą, kur urbanistinio gyvenimo privalumus praturtino amžių sandūroje vertintos gamtos savybės. Keliems iš jų yra skiriamas ypatingas dėmesys šiame straipsnyje. Užupis Užupis - viena paslaptingiausių Vilniaus vietų, kur vis dar gyva tikroji romantikos dvasia, yra minimas jau XVI amžiuje. Užupis pradėjo augti pastačius pirmuosius tiltus per Vilnią. Senais laikais Užupis buvo vadinamas „druskos keliu“ į Polocką. Tuometiniame sostinės priemiestyje kūrėsi amatininkai, smulkūs pirkliai bei žydai. Kadaise tai buvo vienas labiausiai apleistų Vilniaus rajonų, o vienu metu ši vieta buvo tapusi viešnamių kvartalu. Dabar Užupis – unikali valstybė valstybėje, atgijusi po Nepriklausomybės
Užupis. Tiltas į Paupio gatvę
paskelbimo. Jis tarsi spalvinga ir gyva sala, iš trijų pusių atskirta nuo miesto Vilnios upe. Užupio Respublika gyvuoja jau aštuonerius metus ir kasmet švenčia savo Nepriklausomybės dieną – balandžio 1-ąją. Respublikos garbės piliečiais yra Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, avangardinio JAV kino pradininkas lietuvis išeivis Jonas Mekas ir kitos išskirtinės asmenybės. Kaip ir dera Respublikai, Užupis turi savo konstituciją, himną, kalendorių, žemėlapį, šventes, prezidentą, premjerą, ambasadorius, 13-os žmonių karines pajėgas, vyskupą. Užupyje renkasi visa miesto bohema: aktoriai, laisvieji mąstytojai, dailininkai, rašytojai. Čia gausu meno galerijų ir studijų, amatininkų dirbtuvių, jaukių kavinių, čia vyksta originalūs koncertai, parodos, festivaliai, naktiniai poezijos skaitymai. Užupio Respublikos ženklas yra atviras delnas. Tai reiškia, kad čia visi laukiami ir toleruojami, čia priimtina ir įmanoma viskas, kas neįmanoma kitur. Prieš keletą metų pagrindinėje šios Respublikos aikštėje iškilo Užupį
globojančio ir šios miesto dalies atgimimą simbolizuojančio angelo skulptūra. Viena iš Užupio lankytinų vietų yra Šv. Baltramėjaus bažnytėlė, pastatyta XVIII a. Sovietmečiu joje buvo skulptorių dirbtuvės. Kai 1996 m. čia buvo baigtos kurti Katedros skulptūros, skulptoriai buvo iškraustyti. Dabar tai vienintelė Vilniaus baltarusių katalikų bažnyčia. Vilnios krantinėje taip pat neseniai įsitaisė svajinga Užupio undinėlė. Sakoma, kad jos žvilgsnis gali užburti amžina meile šiam bohemiškos dvasios kvartalui. Tikima, kad būtent ji ir vilioja į Užupį žmones iš viso pasaulio. O tie, kurie neatsispiria jos kerams, pasilieka Užupyje amžinai. Ant tilto, vedančio į Užupį, turėklų sukabinta daugybė spynelių. Įsimylėjėliai išgraviruoja ant jų meilės žodžius, o raktą išmeta į upę. Žvėrynas Pagrindinė miesto gatvė - Gedimino prospektas - veda į Žvėryno priemiestį, patį gražiausią vilų rajoną Vilniuje. Nuo XVI a. Žvėrynas priklausė
Radviloms, kurie čia turėjo medžioklės rezervatą. Miške veisėsi stumbrai, briedžiai ir kiti žvėrys - iš čia ir kilo vietovės pavadinimas. O 1901 m. miesto dūma prijungė Žvėryno, vadinto Aleksandrija, žemę prie miesto teritorijos ir išskaidė gatvėmis, o 1902 m. Žvėryno savininkas pirklys Vasilijus Martinsonas padalino ją sklypais pardavimui. Čia, kaip ir kituose priemiesčiuose, iškilo jaukūs kotedžų rajonai. Vilniaus priemiesčius miestelėnai mėgo ypač vasarą, gražios apylinkės buvo mėgstama jų laisvalaikio vieta. Žmonės keliaudavo į Verkius ar Trakus, kur vykdavo gegužinės ir piknikai, pėsčiomis traukdavo į Antakalnio, Žvėryno gamtą. Šiandien Žvėrynas yra prestižinė sostinės dalis, turinti ypatingą aurą, su savo medinių vasarnamių architektūra bei rekreacine zona prie Nėries, sujungta
su Vilniumi trimis tiltais. Pirmuoju, pastatytu dar 1892 m., dabar galima pereiti pėsčiomis ir pervažiuoti lengvuoju automobiliu, sunkiajam transportui įrengtas antrasis tiltas, o trečiasis - pėsčiųjų tiltas - sujungia Žvėryną su Vingio parku. Prie senojo tilto stovi Dievo Motinos ženklo iš Dangaus cerkvė (1903 m.), kuri, kaip atsvara Vilniaus Katedrai kitame Gedimino prospekto gale, simbolizuoja stačiatikių įtaką Vilniaus vystymuisi. 1909 – 1911 m. Žvėryno turgaus aikštėje, lygiagrečioje Saltoniškių gatvei, pastatyta Šv. Marijos Mergelės Nekalto Prasidėjimo bažnyčia. Taip pat tuo pačiu metu pradėta statyti ir karaimų Kinesė su mokykla, taip pagerbiant Lietuvos karaimų bendruomenę. Jau XIX a. antroje pusėje Žvėrynas klestėjo su savo vandens gydyklomis, maudyklomis, mineraliniais vandenimis, pirtimis. Pušų gatvėje, dide-
Žvėryno tiltas ir Vilniaus Dievo Motinos ikonos cerkvė
Žvėrynas, Birutės gatvė
liame sklype stovėjo medinis ištaigingas restoranas „Ermitaž“. Vakarinėje Žvėryno dalyje buvo įrengtos maudyklos, netoliese buvo pastatytas vienas seniausių išlikusių vasarnamių Birutės g. 18. Tame pačiame sklype 1894 m. pastatytas mūrinis trikotažo fabrikas „Triumf“, kuris vėliau perėjo į Lietuvos kino studijos rankas, o po to - Vilniaus savivaldybei. Markučiai ir Belmontas Seniau pasivaikščiojimų maršrutas vedė Rasų kryptimi, link Markučių. Išėjęs iš miesto pro Aušros Vartus ir pasukęs į kairę, prieidavai akmeninį geležinkelio tiltą: nuo jo atsiveria žavus vaizdas į miestą, ypač vakarais, kai saulėlydžio horizonte boluoja bažnyčių bokštai ir tolimi miškai. Kiek tolėliau, kairėje geležinkelio pusėje plytėjo Paplaujos slėnis, nusėtas mediniais nameliais, skendinčiais soduose, kurį amžininkai lygino su šveicarišku gamtos grožiu, madingais Vokietijos kurortais; šį susižavėjimą mena iki šiol likęs Karslbado gatvelės pavadinimas. Eidamas dar toliau palei geležinkelį, pasiekdavai užeigą, pramintą „Geležine trobele“. Čia grodavo karinis orkestras, per Jonines susirinkdavo minios žmonių, jie šokdavo, dainuodavo liaudies dainas, o užeigos papėdėje šurmuliuodavo kermošius, pilnas prekeivių palapinių. Už „Geležinės trobelės“ plytėjo miškas, kuriam pasibaigus atsiverdavo žavus slėnis su vilų rajonu, pramintu Betliejumi. Jį perėję, nusileidę skardžiu ir persikėlę per upeliuką, iškylautojai užlipdavo ant aukšto, stataus, krūmokšniais apaugusio Vilnios upės skardžio (Pučkorių atodangos). Čia atsiverdavo plati panorama: apačioje šnarėjo upė, šokinėjanti akmenimis, vingiuojanti žaliuojančia augmenija, su kylančiais dailučių užmiesčio vilų stogais. Taip atrodė Markučių priemiestis. Vaizdingos Markučių apylinkės nuo senovės priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovams. Markučiai Jogailos raštuose minimi nuo XIV a. Visais laikais vietovė pasižymėjo itin gražiu kraštovaizdžiu. 1867 m. Markučių dvarą nusipirko Rusijos geležinkelių inžinierius Aleksejus Melnikovas, atvykęs į Vilnių tiesti geležinkelio Peterburgas – Vilnius. 1875 m. dvaras atiteko jo dukrai Varvarai kaip kraitis - ji ir buvo sodybos šeimininkė iki pat mirties 1935 m. Antruoju Varvaros vyru tapo Aleksandro Puškino jaunesnysis sūnus Grigorijus. Sutuoktiniai Puškinai apsigyveno Markučiuose 1899 m. Jie aktyviai plėtojo ūkinę veiklą, tad netrukus dvaro apylinkėse ėmė augti Markučių gyvenvietė, išlaikiusi šį pavadinimą iki šiandien.
goje vietovėje, taip sutiekdami daug džiaugsmo jaunavedžiams ir besimaudantiems vaikams, tuo pačiu - rūpesčių aplinkiniams gyventojams, kai Vilnelė patvinsta. Toliau galima patraukti restauruotu Pavilnių regioninio parko pėsčiųjų taku link Puškorių atodangos arba galima pargrįžti Užupio ar Antakalnio link.
ventojų. Štai tokia senovine dvasia prasideda Antakalnio istorija.
Antakalnis Markučiai, Puškino muziejus
Belmontas, Pučkorių pėsčiųjų taku
Dvaro ansamblį sudaro ant kalvos stovintis XIX a. gyvenamasis namas - muziejus, Puškinų šeimos kapinės, Šventosios Varvaros koplyčia, 1955 m. Puškinui pastatytas paminklas ir kruopščiai prižiūrimas parkas su dviem tvenkiniais, kurie traukia įvairius klajoklius ir iškylautojus po Pavilnių regioninį parką bei menininkus, kurie grožisi žmogaus ranka sukurta aplinka. Markučiai nuo seno turėjo du pagrindinius centrus: Gurą (liet. – kalną) kairėje Vilnelės pusėje ir Zavilenską (liet. – už Vilnelės) dešinėje Vilnelės pusėje. Kalvota, turtinga miškais, vandens telkiniais ir akiai mielomis regyklomis gamta XIX a. paskatino Markučiuose kurti miesto vasarnamių tinklą. Čia buvo statomos vilos, šalia jų kūrėsi pramogoms skirti objektai. XIX a. pirmoje pusėje Markučiuose ir jų apylinkėse veikė populiariausios Vilniuje užeigos: Karlsbado, Kadinacio smuklės, Berlino, Konstantinopolio karčiamos, Betliejaus kavinukė, Naujanerio, Jeruzalės (Jeruzolimo) užeigos namai su biliardinėmis, Kreivakalnio kavinukė, Burlakopolio karčiamėlė su kėglių aikštele, „Žalioji pievelė“, paskendusi gražioje medžių alėjoje. Visi, kas apsilanko Markučiuose, pasijunta užburti apylinkių grožio: grakštaus Vilnios vingio, jos dešiniajame krante dunksančio vaizdingo Belmonto miško, Markučių kalvų ir medinių namukų. Svarbiausia - Belmonto kriokliai, kurie tvenkia Vilnelės vandenį vaizdin-
Antakalnio vakarinė dalis užima Neries slėnio terasą, rytuose prie jos šliejasi miškingas Antakalnio-Sapieginės kalvynas. Pietinėje dalyje yra Vilnios slėnio šlaitas, kelios didelės kalvos ir raguvos, Kalnų parkas. Į šiaurę nuo Antakalnio yra Valakampiai, Turniškės, Ežerėlio vasarvietės. Antakalnis – didžiausia ir miškingiausia Vilniaus dalis. Antakalnį su Žirmūnais jungia 3 tiltai per Nerį. Antakalnis – vienas seniausių Vilniaus priemiesčių. Kalnų parke atkasta XIV a. – XV a. sodybvietė, kurioje rasta žalvario ir geležies dirbinių, keramikos. 1588 m. valdovas Zigmantas Vaza už sklypą jo statomiems rūmų ūkiniams pastatams Vilniaus kapitulai atidavė Antakalnį su 23 kiemais. XVII- XVIII a. Antakalnio dalys priklausė didikams Sapiegoms, Pacams, Sluškoms, Radviloms. Jie statydinosi puošnius rūmus, veisė parkus ir sodus. 1668–1684 m. Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682 m.) pastatydino naują Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Tai gražiausias barokinis statinys meilės deivės šventyklai. Bažnyčia savo išskirtiniu grožiu Antakalniui suteikia nepakartojamo žavesio. Didelėje aikštėje priešais bažnyčią iki 1940 m. vykdavo šventųjų apaštalų Petro ir Povilo (Petrinių) atlaidai ir mugės. Dešinėje 1693 m. Kazimieras Jonas Sapiega įkurdino vienuolius trinitorius, jiems 1694–1717 m. pastatydino Trinitorių, arba Išganytojo bažnyčią, kuri 1864 m. buvo paversta Mykolo Arkangelo cerkve, 1919 m. grąžinta katalikams, 1948 m. uždaryta. Trinitorių vienuolynas 1864 m. buvo uždarytas ir paverstas kareivinėmis. 1993–1998 m. jame veikė Vilniaus kunigų seminarija. Kairėje pusėje, ant Neries kranto, stovi gražus namas - Vileišių rūmai. 1691–1697 m. Kazimieras Jonas Sapiega pastatydino baroko stiliaus rūmus. 1809 m. juos įsigijo rusų karo ligoninė. 1844–1848 m., kai buvo pastatyta nauja karo ligoninė, Sapiegų rūmai buvo perstatyti. XVIII a. viduryje susiformavo dabartinė Antakalnio gatvė. Tačiau Vilniaus miestiečiai bijojo patekti į didikų nuosavybę, todėl ilgai vengė kurtis Antakalnyje. Čia jų daugiau apsigyveno tik XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. 1897 m. Antakalnyje jau buvo 5700 gy-
Antakalnis. Vaizdas į kalnų parko estradą
XX a. Antakalnyje pastatyta daug įstaigų, mokyklų, ligoninių bei mokslo institutų, tarp kurių įsprausti daugiabučiai gyvenamieji namai. Čia rado vietą ir trumpiausia Vilniaus gatvė Tramvajų gatvė, kuri mena arkliu kinkomą Vilniaus tramvajų, o čia buvo jo galutinė stotelė. Taip pat Antakalnyje pastatytas studentų miestelis (architektai Z. Daunora, R. Dičius ir J. Jurgelionis), Gedimino technikos universiteto (Kamčiatka) ir Vilniaus universiteto mokomieji, gyvenamieji ir kultūros bei sporto
MKIC, Vilniaus Universiteto naujoji biblioteka, Salėtekio alėja
pastatai (Niujorkas). Už senovinių pastatų dešiniame Neries krante medžiuose skendi Saulės, Antakalnio ir Našlaičių kapinės. Už jų driekiasi Šveicarijos parkas. Pažvelgus kairiau link Neries pamatysime gyvenamąjį kvartalą. Čia išsidėstę penkiaaukščiai gyvenamieji mūriniai namai. Važiuojant link Saulėtekio sutiksime daug naujų pastatų, taip pat dvi vidurines mokyklas, keturias gydymo įstaigas,
Antakalnio biblioteką bei du paštus. Artėjant į Antakalnio pabaigą, Žirgo gatvėje, menant istoriją, buvo galima stebėti žirgų lenktynes Antakalnio hipodrome. O dabar matome nesenai pastatytą modernų daugiaaukštį, iš kurio viršutinių aukštų atsiveria fantastiški miesto vaizdai. Žiemą ir vasarą pailsėti traukia Sapieginės kalvos. Gražiausiose rajono vietose pristatyta individualių namų ir vilų. Antakalnis tapo vienu prestižinių Vilniaus rajonų. Iš Antakalnio, palei Neries vagą galima patraukti Verkių, kurie įsikūrę kai-riojoje Neries pusėje, link. Verkiai Verkiai įžymūs Vilniaus kalvarijomis (Kryžiaus kelio koplytėlėmis), Šv. Trejybės bažnyčios ir trinitorių vienuo-lyno ansambliu bei Verkių dvaru. Seniau poilsiautojus į Verkius išviliodavo vasarą veikianti užeiga “Šiaudinė”, kur mies-tiečiai atplaukdavo laivu ar atvažiuodavo autobusu, kursavusiu nuo 1914 m. Bet tai nebuvo vienintelė priežastis lankytis Verkiuose. Verkių dvaro sodyba, įsikūrusi Vilniaus miesto pakraštyje, gražiame kraštovaizdyje traukte traukė pailsėti. Vienas Verkių kraštas atsiremia į Neries upę, kiti ribojasi su Jeruzale, Naujaisiais Verkiais ir Verkių mišku. Legendiniai Verkiai lietuviams žinomi kaip Krivių Krivaičio Lizdeikos gimtoji vieta. Ne mažiau garsus buvęs ir Verkių dvaras – ilgaamžė Vilniaus vyskupų rezidencija. Verkių dvaro sodyba – tai XVIII a. antros pusės vieningos kompozicijos rūmų ansamblis, sukurtas žymiausių to meto krašto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką ir reprezentuojantis vieną vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje, dar vadinamas “Vilniaus Versaliu”. Ansamblis darė įspūdį dėl savo puošnių reprezentacinių rūmų, stovėjusių pietinėje Verkių kalno dalyje ir dėl to puikiai matyto iš tolo. Šiandien centrinių rūmų vietą mena tik išlikę skliautuotomis lubomis rūsiai, Šiaurinėje Verkių dvaro sodybos dalyje išsidėsčiusi atskira statinių grupė – ūkinis kiemas, XVIII a. antroje pusėje vadintas olandiškuoju palivarku. Šiandien čia stovi keli šiek tiek pasikeitę pastatai: paštas, tarnautojų namas, kumetynas, karvidė. Tarp šios statinių grupės ir pagrindinės sodybos dalies yra užvažiuojamieji namai (arklidės) ir paviljonas, arba mažieji rūmai, kurie priklauso Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai.
K.Ruseckas. Vilniaus apylinkės. Antaklanis. 1848 m. litografija
Į Verkių rūmų ansamblio teritoriją keliautojus traukia ne tik istorija turtinga vieta ar puošnūs dvaro rūmai, bet ir graži gamta, juosianti rūmus iš visų pusių. Stačiuose Verkių kalno šlaituose auga įspūdingi kelių šimtų metų amžiaus, apie 1,5 m kamieno skersmens ąžuolai. Šioje teritorijoje XVIII a. pabaigoje buvo įkurtas dvaro parkas, suprojektuotas žymaus prancūzų kraštovaizdžio architektų Édouard François André. Verkių parkas iki šių dienų neišsaugojo viso savo buvusio grožio. Dauguma čia augusių retų egzotinių bei vietinių medžių ir krūmų
Verkių rūmai
žuvo nuo senatvės arba buvo iškirsti karų. Vilniečiai anuomet mokėjo mėgautis puikiais vasaros poilsio gamtos kampeliais, ir tai buvo ne turtingųjų, bet ir platesnių sluoksnių privilegija, rodanti miesto laisvalaikio kultūrą. Šiandieninio Vilniaus gyventojams tereikia prisiminti kruopelytę Vilniaus istorijos ir vėl atrasti primištas miesto vietas. Be abejo, laukiami ir visi Vilniaus miesto svečiai.
o i l u a s a P
.
e v u t vir Audra Elle Audra
Šveicarija - ne tik šokolado Šveicarija
- Alpių šalis, apsupta Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, kurių virtuvių įtaka bei pačios Šveicarijos nacionaliniai kiekvieno rajono (kantono) ypatumai ir sudaro šiuolaikinės šalies virtuvę. Nacionalinės Šveicarijos virtuvės pagrindas - paprasti žemės ūkio produktai, tokie kaip sūris bei bulvės. Juos ilgus metus agrariškame krašte augino ir valgė vietiniai gyventojai. Šveicarija labiausiai garsėja savo sūriais (jų priskaičiuojama apie 450 rūšių, iš kurių garsiausi - Emmental,
Fondue
Gruyere, Vacherin, Apppenzeller) ir šokoladu. Amžinos diskusijos, kieno šokoladas geresnis Šveicarijos ar Belgijos, turbūt, niekada ir nenurims. O mėgavimosi šokoladu faktai kalba patys už save: šveicarai suvartoja daugiausiai šokolado per metus. Vidutiniškai kiekvienas šveicaras per 2012 m. suvalgė 11.9 kg šokolado. Jei standartinė šokolado plytelė sveria 40-45g, kiekvienas Šveicarijos gyventojas suvalgė beveik 240 vienetų. Vokiškai kalbanti Šveicarijos dalis teikia pirmenybę pieniškam šokoladui, o prancūziškoji - juodajam.
.
šalis Tradiciškai šveicariškas šokoladas yra plokštelės formos. Kiti produktai, dažnai naudojami šveicarų virtuvėje – tai įvairūs duonos gaminiai (balta, pilno grūdo ir t.t.), pieno produktai (pienas, jogurtas, sviestas ir, žinoma, sūris). Daržovės taip pat yra svarbus ir dažnas maisto produktas ant šveicarų stalo. Šioje šalyje taip pat naudojama daug pupelių, morkų, kalafiorų, bulvių, špinatų. Mėsos patiekalai (veršiena, jautiena, kiauliena, vištiena bei kalakutiena) ruošiami labai įvairiais būdais. Iš garnyrų labiausiai paplitę keptos bulvytės, ryžiai, bulvės ir makaronai. Šalia įvairiausių vaisių iš viso pasaulio šveicarai mielai valgo ir vietinių ūkininkų užaugintus obuolius, kriaušes, vynuoges bei įvairias uogas: gervuoges, mėlynes, avietes, raudonuosius serbentus, braškes. Kiekviename Šveicarijos regione galima rasti tik jam būdingų patiekalų. Kai kurie iš jų šiandien paplito ir visoje šalyje, pavyzdžiui Roesti. Tai stambiai tarkuotų bulvių blynas, kadaise buvęs tipiškas pusryčių patiekalas Berno kantone. Šiuo metu jis gaminamas ne tik visoje Šveicarijoje, bet ir už jos ribų. Kaip ir daugelyje kitų pasaulio vietų, keičiantis gyventojų veiklai, šiandieniai šveicaro pusryčiai "palengvėjo": Roesti pakeitė kitas šveicarų išradimas Muesli. Avižinių dribsnių bei kitų grūdų ir įvairių džiovintų bei šviežių vaisių, riešutų mišinį, valgomą užpylus pienu, jo pakaitalais, sultimis ar jogurtu, maždaug 1900 m. išrado šveicarų gydytojas Maximilian Bircher-Benner ligoniams savo ligoninėje gydyti. Daugiau nei prieš
šimtą metų daktaras Bircher pabrėžė natūralaus, termiškai neapdoroto maisto vertę. 1960-taisiais, didėjant susidomėjimui sveikais ir vegetariškais patiekalais, Muesli paplito ir kitose šalyse. Pusryčių metu šveicarai dažnai valgo ir įvairius duonos gaminius su uogiene ir sviestu, geria pieną, kavą, kakavą, arbatą. Duona ir sūris - šveicarų mėgiami produktai ir vakarienės metu. Pietūs gali buti labai paprasti, pavyzdžiui sumuštinis arba Muesli, arba kokie nesudėtingi šilti patiekalai. Priklausomai nuo pietų, vakarienė gali būti su karštais patiekalais arba labai lengva - iš duonos, sūrio, mėsos. Gėrimų amplitudė Šveicarijoje labai įvairi: nuo vandens, arbatos, kavos, kaka-
vos, originalaus šveicarų salyklo bei pieno gėrimo Ovomaltine (JAV žinomo Ovaltine pavadinimu) iki visame pasaulyje žinomų gaiviųjų gėrimų bei vietinio vyno. Kava - pusė pieno ir pusė kavos, dažniausiai geriama rytais, bet gali būti patiekiama ir vakarienės metu prie Roesti. Kitu metu restoranuose, o dažniausiai ir namuose kava ruošiama išskirtinai espresso aparatu. Ji geriama juoda (Ristretto, Espresso) arba su pienu ar grietinėle (Cafe Creme). Būtina paminėti ir labiausiai pasaulyje žinomą šveicariską patiekalą Fondue. Kadaise buvęs tik regioniniu patiekalu, dabar jis gaminamas ne tik visoje Šveicarijoje, Fondue restoranų galite rasti
įvairiose pasaulio šalyse. Fondue gaminamas iš kelių rūšių lydyto sūrio, balto vyno, nacionalinio gėrimo Kirch bei prieskonių. Produktai lėtai kaitinami specialiame inde iki vientisos masės. Nors tradiciškai jis valgomas šiame tirpale mirkant ant pagaliuko pavertus duonos gabalėlius, dabar išpopuliarėjo ir įvairūs vaisiai bei daržovės. Populiarus ir Fondue, kai aliejuje verdami įvairios mėsos ar žuvies gabaliukai, jūros gerybės, daržovės. Desertui galima pasmaguriauti šokolado Fondue su pyragu ir vaisiais. Dar vienas Šveicarijos sūrių federacijos išpopuliarintas patiekalas yra Raclette. Tai nepasterizuotas, pusiau
Paruošimas: Raclette receptas 1 svaras raclette sūrio 24 mažos bulvytės Marinuoti agurkai (cornichons) Rūgšti balta duona
1. Išvirkite bulves, perpjaukite jas pusiau. 2. Įkaitinkite orkaitę iki 450º F. 3. Nupjaukite sūrio apvalkalą ir padalinkite sūrį į 4 lygias dalis. 4. Dėkite po gabalą sūrio į 4 karščiui atsparius indus. 5. Kaitinkite sūrį keletą minučių, kol jis visiškai išsilydys. 6. Sumaišykite sūrį su bulvėmis ir daržovėmis. 7. Patiekite su storomis riekėmis raikyta duona.
Skanaus!
Raclette
Tokiais pasakiškais miesteliais nusėti Šveicarijos Alpių šlaitai
minkštas sūdyto karvių pieno sūris su mažomis skylutėmis bei rausvu nevalgomu apvalkalu iš Prancūzijos Alpių regiono Šveicarijoje, savo tekstūra panašus į Gruyere ir Gouda, tačiau besiskiriantis skoniu. Jis puikiai lydosi, todėl idealiai tinka virimui. Žodis "raclette" pirmą kartą buvo paminėtas 12 amžiuje. Tuo metu piemenys nešdavosi sūrio gabalus su savimi į kalnus, kur jį lydydavo šaltais žiemos vakarais ant laužo toli nuo namų. Šiais laikais yra gaminamas modernus pakaitalas laužui - Raclette grilius. Raclette, kaip ir Fondue, yra šveicarų įnašas į pasaulinį kulinarinį fondą, nors prancūzai, greičiausiai, bandytų tai užginčyti. Pats žodis "raclette" kilęs iš prancūzų kalbos žodžio "racler" - gramdyti. Tradiciškai pusė sūrio buvo dedama virš laužo, ir jam besilydant, minkštoji dalis nubraukiama nuo gabalo ir užpilama ant virtų bulvių, mėsos, dešros. Kartu patiekiama juoda duona, marinuoti agurkėliai ar kitokios marinuotos daržovės. Šiandien Raclette nebėra piemenų
valgis. Jį, kaip ir Fondue, mėgsta dalintis draugai prie didelio bendro stalo. Tradiciniai šveicarų patiekalai yra ir įvairūs pyragai (tarts) bei omletai su tešlos padais (quiche). Įdarams naudojami patys įvairiausi produktai - nuo saldžių obuolių iki svogūnų. Italiakalbėje Šveicarijos dalyje galima rasti tipišką tam regionui restoraną "grotto". Tai kaimiško tipo maitinimo įstaiga, kurioje kadaise buvo vyninė, dabar pritaikyta restoranui, o joje galima paragauti tradicinių patiekalų. Daugelis "grotto" yra pastatyti prie uolų miškuose arba prie jų. Paprastai jų fasadai bei lauko stalai ir suolai yra iš granito. "Grotto" ypatingai mėgsta turistai bei vietiniai gyventojai karštais vasaros mėnesiais.
Dar reiktų paminėti vieną keistai skambantį, bet labai skanų patiekalą, kadaise buvusį išskirtinai vargšų maistu - Älpler Makkaroni mit Apflelmuss. Šis patiekalas gaminamas iš makaronų, bulvių bei sūrio padažo su keptais svogūnais ir valgomas su obuolių tyre.
Zuricho apskritis garsėja Zürigchnätzlet patiekalu. Tai plonų veršienos gabalėlių troškinys su grybais baltame padaže, patiekiamas su rösti (bulviniu paplotėliu). Šis patiekalas sutinkamas ir kituose Šveicarijos regionuose, tačiau jau kitokiu pavadinimu ir yra truputi kitaip ruošiamas.
Tokia tad trumpa šveicariškos virtuvės apžvalga.
Šveicarai mėgsta saldumynus. Be jau minėto garsiojo šokolado reiktų neužmiršti ir įvairių kepinių. Jų tarpe ypatingą vietą užima morkų pyragas "Rüblitorte". Tai klasikinis sultingas šveicariškas desertas, kurį prieš valgant patariama keletą dienų palaikyti. Jį lengva atpažinti iš mažų marcipaninių morkyčių, kuriomis būna papuoštas.
Lietuva lietuviams: ko nežinome apie savo šalį Laura Virkutienė
„Koks gražus, mažytis mūsų kraštas...“(S. Nėris) Toks mažytis, kad per dieną galima išilgai ne tik pirmyn, bet ir atgal pervažiuoti. Tą mažumą galime matuoti ir kitais įvairiausiais kriterijais, kaip pavyzdžiui – kalvų aukštumomis, upių platybėmis ar net riedulių apimtimis. Nei vienas jų nenustebins patyrusio keliautojo. Tačiau tai tik išoriniai matmenys. Tikriausiai, pats svarbiausias matmuo tai gylis, tai atmintis ir prasmė. Štai kad ir aukščiausia vieta Lietuvoje - Aukštojo kalnas. Jo aukštis NET 293 m ir 84 cm virš jūros lygio. Tikrai neįkvepianti aukštybė, tačiau šis mastelis mums leidžia kalvas, ant kurių kažkada buvo statomos kunigaikščių pilys ir įtvirtinimai, išdidžiai vadinti KALNAIS – Gedimino kalnas! Rambyno kalnas! Medvėgalio kalnas! Ir dar taip
javais apsėtų laukų panoramomis ar blizgančiu, lyg žaltys upės vingiu ir bekraščiu dangumi, kuriame tik Perkūnas žino, kokią nuotaiką mums ant debesų atsiųs! Tikriausiai, net nebūtina įkopti į kiekvieną piliakalnį, tačiau kopti BŪTINA – pasikelti bei apžvelgti tą „mažytį savo kraštą“ ir pajausti, kaip giliai mūsų šaknys! Būtent šis suvokimas atveria akis pamatyti prasmę apsamanojusiame akmenyje, kelio vingyje, ąžuolo pavėsyje. Šis suvokimas padeda išgyventi permainų laikus, ilgesio akimirkas. Jau daugiau nei du dešimtmečius be jokių specialiųjų tarnybų kišimosi turime galimybę tyrinėti ir susigrąžinti savo istoriją. Mokslininkų ir šviesuolių pastangomis iš užmaršties kyla tikroji Lietuvos dvasia. Šiuolaikiniai sprendimai padeda išryškinti tą subtilų grožį, kuris apaugo brūzgynais, užsinešė storu laiko dulkių sluoksniu. Atgimsta senasis Baltų tikėjimas Ypatingai jaudina senojo tikėjimo atgimimas.
Kernavės piliakalniai
galime įvardinti virš tūkstančio kalvų po visą Lietuvą. Ne ledynais ar pavojingomis perėjomis, ne šniokšiančiais kriokliais ar įspūdingomis olomis šie piliakalniai mus vilioja, o būtent savomis istorijomis ir padavimais, atsiveriančiomis vilnijančių
Kiek dar įmanoma, stengiamasi atpažinti ir išsaugoti natūraliai gamtoje išlikusias ikikrikščioniškų apeigų šventvietes ir vienintelius gyvus liudininkus – akmenis. Retas kuris iš jų, su įrėžtais ženklais ar įdubomis, įdomių formų ir dydžių, randami savo pirmykštėje vietoje. Vieni jų buvo nustumti šalin iš kolchozų laukų, nesigilinant į jų esmę, kitus pertempė siekiant išsaugoti nuo sunaikinimo, tačiau jų skleidžiama energija ir legendų šydas iki šiol traukia žmones. Dar vienas sakralinis palikimas – pilkapynai. Daug jų buvo užarta, išlyginta ir užmiršta sovietmečiu. Laimei, ne viskas. Kiekvieną kartą aplankant šiuos kauburėlius galima susitikti su savo protėvių dvasia.
Gimsta ir naujų darinių, skirtų atgaivinti senąjį tikėjimą. Alkakalniuose statomi nauji aukurai, įrengiami energetiniai pasivaikščiojimo takai, sodinami ąžuolynai, prikeliami senųjų deivių ir dievų vardai. O svarbiausia – žmonės,
Baltų tradicijos atgyja
kurie visą tai įprasmina. Vis dažniau uždegami aukurai ne tik tokioms tradicinėms šventėms, kaip Rasos, paminėti, bet ir sutuoktuvių apeigoms atlikti. Giedamos sutartinės, kurios jau turi ne tik muzikinę, bet ir meditacinę – gydomąją prasmę. Renkamasi pirtyje, kur atsigauna kūnas ir siela. Baltiški simboliai ir ženklai įsiaudžia į šiuolaikinį gyvenimą ir labai malonu – ir į jauno žmogaus gyvenimą. Atgimsta dvarai Dar viena sutrypta ir išniekinta Lietuvos istorijos dalis – dvarų kultūra. Viskas buvo nušluota ar išdraskyta – žmonės, kultūra, turtai. O pastatai, likę be šeimininkų, po truputį tapo namaisvaiduokliais, kurie tik mena čia puoselėtą gyvenimą. Labiausiai pasisekė tiems dvarams, kuriuose sovietai įrengė muziejus ar mokyklas. Mažiau nuskilo tiems, kuriuose įsikūrė ligoninės, senelių namai ar vaikų internatai. Ir visiška katastrofa ištiko tuos dvarus, kuriuos sudalino į butus ir išdalino beturčiams –
atsiminti! Būna, kad situaciją gelbėja muziejaus gidai.
Amatininkas Vykintas Motuza Vienas iš šaunaus būrio amatinikų, dirbančių „gyvajame“ pagal viduramžių tradicijas įrengtame muziejuje – Senųjų amatų dirbtuvėse, įsikūrusiose Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje
dvasios skurdžiams. Bet kuriuo atveju viskas skurdo, kiekvienais metais vis labiau ir labiau. O, kaip lengva sunaikinti grožį! Tačiau atmintį ištrinti – neįmanoma... Šiandien taip pat vyksta ir dvarų atgimimas. Palaipsniui atsiranda žmonės, tiksliau - išdrįsta tapti - naujais „dvarininkais“, šio paveldo šeimininkais. Vieni jų labiau veiklūs, kiti - turtingi žmonės. Kiekvienas jų savaip supranta ir stengiasi išsaugoti bei atkurti prarastas vertybes. Vis daugiau tokių dvarų tampa atviri lankytojams. Juose organizuojami muzikos ir poezijos vakarai, net festivaliai, įrengiami mini muziejai, vyksta tapybos plenerai. Retesnis atvejis, kai organizuojama įvairi ūkinė veikla, tokia kaip žemdirbystė, žirgininkystė, na, o kaipgi be aludarystės?! Bet kuriuo atveju, atkuriamas nuostabus gamtos ir architektūros santykis, kuris kaip magnetas traukia visus į
dvarą. Kiekvienas apsilankymas dvare augina pasididžiavimo sparnus – kokia graži ir turtinga buvo ir turi būti Lietuva! Kokie šaunūs žmonės, kurie savo darbu bando dabar tai sugrąžinti Lietuvos vaikams. Atgyja muziejai Jei atvirai, tai muziejus dar nuo mokyklos laikų buvo pati nuobodžiausia pasaulyje vieta. Dabar suprantu, kad tai buvo ne muziejinių eksponatų kaltė (visi iki vieno jie vertingi), o elementarus nemokėjimas (ar nenorėjimas) jų pateikti įdomiai. Tikriausiai kiekviename rajono centro muziejuje, kuris vadinasi „Krašto muziejus“ buvo išdėlioti vienodi verpimo rateliai, šiaudinės skrybėlės ar nugeltę laiškai asmenų, kurie mums nieko nereiškia. Šiandien situacija smarkiai keičiasi. Muziejus tampa tikru pagalbininku, padedančiu pažinti istoriją. Pagaliau pats eksponatų pateikimas žadina smalsumą, o ne nuobodulį, ir net kai ką galima
Atstatyta Lapšių dvaro sodyba
Vis daugiau atsiranda privačių muziejų, kuriuose pasineri į kitą pasaulį. Dažniausiai pats savininkas pasitinka ir aprodo savo turtus, nesvarbu, kad kartais jie telpa vienoje kamaraitėje, nesvarbu, kad pats muziejus pakankamai mėgėjiškas. Tačiau ta šiluma, su kuria atveriamos durys, prisiliečiama prie istorijos – daug didesnė vertybė net ir už patį eksponatą. Grįžta senieji amatai ir tradicijos Kad ir kiek kalbėtume apie lankytinas vietas ir objektus, vis tiek susitikimai su vietiniais žmonėmis liks didžiausiu keliautojo atradimu. O jei dar tas žmogelis yra nagingas „meistrelis“, tai malonumas yra dvigubas. Įsivaizduokite, kaip jis didžiuodamasis porina savo krašto tarme ir nuoširdžiai aprodo savo dirbinius, nesvarbu ar tai būtų grėblys, ar drožinėtas kryželis. Vis dažniau sudaromos galimybės patiems pamėginti išsikepti naminę duonelę ar pagaminti senovinę žvakę, paragauti čia pat pagaminto sūrio ar alaus, patiems prisiliesti prie žemės, kuri mus maitina. Būtent tai suteikia ypatingos dvasinės tvirtybės. Lietuva lietuviams Kuo daugiau keliaujame po šį mažytį savo kraštą, tuo labiau suprantame, koks jis nuostabus! Vis labiau suprantame, kokie neišsemiami jos istorijos klodai. Ir net, jei stovime plyname lauke, per pėdas į mus srovena protėvių energija. Prarasti turtai, bet išsaugota atmintis! Mes suprantame, kad dar daug reikės nuveikti, kol „išsilaižysime“ paskutinių okupacijų žaizdas, tačiau atgimimo procesas nesustabdomai įsibėgėjo! Todėl kelionės į Lietuvą ir po Lietuvą maitina sielą, ramina širdį, tvirtina sąmonę. Tikriausiai, ne taip svarbu, ar užsienio turstai suvoks tą paslaptį, kuri mus riša su šiuo mažučiu žemės lopinėliu. Tegu jie grožisi nuostabiaisiais Vilniaus bokštais ar įspūdingomis Neringos kopomis. Tačiau mes, lietuviai, turime nuostabią galimybę nerti į giliausius ir slapčiausius Lietuvos kampelius ir rinkti tuos širdžiai brangius „perliukus“, kuriuos nepailstamai veriame į savo tapatybės vėrinį.
Lietuviai keliauja Žaidimas pagal aukštikalnių taisykles Tadas Alijošius Fotografijos Gintaro Stokės
Kodėl ir kuo traukia kalnai? Nuo ko viskas prasidėjo? Kalnai traukia todėl, kad tai sporto ir turizmo derinys. Man nuo pat mažens patinka įvairios sporto rūšys ir buvimas kalnuose, o pasiruošimas vykti į juos leidžia palaikyti gerą fizinę formą. Kita geroji šio pomėgio pusė ta, kad pamatai naujas vietas, grožiesi įspūdingais peizažais ir sutinki naujus žmones. Gamta kalnuose iki to aukščio, kol prasideda sniegas - labai įspūdinga. Paskui, kylant aukštyn, romantikos mažėja, nes ten gamta jau tampa nelabai draugiška žmogui. Pasiekus ekstremalius aukščius, grožėjimasis baigiasi ir prasideda kentėjimo menas. Mano ėjimas į kalnus prasidėjo nuo „trekingo“ - pasivaikščiojimo kalnų
takeliais be jokių alpinizmo elementų. Sužinojau, kad mano studijų draugas pėsčiomis nuėjo nuo Asyžiaus iki Romos - apie 200 km. Tai mane sudomino, ir aš pats už keleto dienų pasileidau į savo pirmą „camino“ (kelią – isp.) Tauragės rajone: apie 32 km pėsčiomis. Patiko tas ėjimas vienumoje su savimi, nors truputį buvo nuobodu. Paskui, grįžęs namo, sėdau prie kompiuterio ir pradėjau internete ieškoti vaikščiojimo maršrutų sudėtingesnėmis vietomis. Užklydau iki informacijos apie Monblaną. Rašė, kad ten gali eiti neturėdamas patirties, o pasiekimas prieš patį save – didelis. Taigi, 2012 m. pabaigoje užsiregistravau kopti į Monblaną. Labai smagus buvo pats ruošimasis: turi išstudijuoti visą kalno istoriją, geografiją, pirmus įkopimus, orų prognozes, vietinę kultūrą, nusipirkti įrangą, ją išbandyti ir t.t.
gelis žino tik tiek, kad trūksta oro. Kokie tai iš tikrųjų pojūčiai? Kaip su tuo kovoji? Kiek fiziškai reikia būti pasiruošusiam?
Sakei, kad užkopus aukštai, prasideda „kentėjimo menas“. Dau-
Monblane man pačiam užteko aspirino, tačiau jei vaistai nepadeda, tai vienintelis būdas išvengti ūmios kalnų
Kopiant į viršų, atmosferos slėgis mažėja. Nedideliame aukštyje tai neturi didelės įtakos, o pasiekus didesnį aukštį mes visi daugiau ar mažiau tai pajuntame. Pavyzdžiui, Monblano viršūnėje deguonies yra tik 57 procentai. Evereste jo dar mažiau, tik 33 procentai. Jau nuo maždaug 3 km aukščio kiekvienas pajunta deguonies trūkumo keliamus neigiamus pojūčius, tokius kaip galvos svaigimas ir skausmas, jėgų trūkumas raumenyse, prastesnis apetitas, pykinimas, vėmimas ir pan. Tam, kad šie simptomai netaptų rimta problema, reikalinga aklimatizacija. Nakvynė tam tikrame aukštyje padeda organizmui prisitaikyti ir kitą dieną būna lengviau.
nieko nekainuoja. Monblane gelbėtojai užkelia maistą į namelius ar viešbučius. Taip pat atlieka rimtus gelbėjimo darbus. Šiemet Monblane vienam alpinistui 3800 m aukštyje namelyje dingo alpinisto batai. Tai gelbėtojai nepaleido jo tik su kojinėmis į apačią, o parskraidino į miestelį. Ar keičiasi ir kaip keičiasi požiūris į pasaulį, kai jau stovi ant kalno viršūnės?
Kilimas siena. Apačioje matosi base camp palapinė
ligos - greitas leidimasis žemyn. Taigi, didžiausia bėda dažnam yra aukščio liga. Kiekvienas žmogus turi savo aukščio lubas ir tu niekada nežinai, kada būsi priverstas pasukti atgal. Mano jau išvardinti negalavimai ištinka tada, kai prastai aklimatizuojiesi. Būnant apie 4000 m aukštyje aš pats jutau lengvą galvos skausmą ir apetito stoką. Jeigu kas pasiūlydavo dešros, tai net nuo tos minties pasidarydavo bloga. Taigi, svarbiausia - aklimatizacija, t.y. palaipsnis prisitaikymas prie neįprastų sąlygų. O jeigu žmogų staiga nugabentum į didelį aukštį, jis tiesiog numirtų. Kad aklimatizacija gerai vyktų, nuo pat pradžių reikia laikytis klasikinio tvarkaraščio, palaikyti pakankamą vandens kiekį organizme bei būti geros fizinės formos. Kalnuose reikia stiprių kojų, nes pastoviai lipi į viršų, stipraus viso kūno, nes neši sunkią 20-30 kg kuprinę ant pečių bei stiprios širdies. Jeigu kam kyla klausimas, ar gali lipti į Monblaną ar kitą panašų kalną, tai reikia paklausti savęs, ar aš galiu nubėgti bent 10 km be sustojimo normaliu tempu ir kad dar galėčiau kalbėtis. Jeigu taip, tai daug šansų, kad bus pasiruošta tinkamai.
Orų mes negalime kontroliuoti, tačiau galime kontroliuoti ir įtakoti savo sveikatos būseną. Beje, norint sėkmingai kopti į kalnus, reikalingas ne tik fizinis, bet ir psichologinis pasirengimas. O jei staiga susirgtum ar susižeistum? Kas gelbėtų? Tiek Monblane, tiek Elbruse aplink skraido gelbėtojų malūnsparniai. Kadangi esame apsidraudę specialiu alpinizmo draudimu, tai „taxi“ nuo kalno Pakeliui į viršūnę . Tartum visas pasaulis po kojom
Kalno viršūnė yra tik pusiaukelė ir ten ne vieta daug mąstyti. Dar laukia ilgas kelias atgal, ir turi būti labai koncentruotas, kad tai sėkmingai atliktum. Kolkas esu stovėjęs tik ant Monblano viršūnės, tad daug patirties dar neturiu. Kopiant į kalnus ir, tikriausiai, kitur - svarbiausia yra pati kelionė, o ne vienas geografinis taškas. Aišku, pasiekus viršūnę, vidinių emocijų man netrūko. O kai įdedi tiek daug darbo ir likus 100 vertikalių metrų iki viršūnės sužinai, kad reikia pasitraukti dėl blogo oro, nori nenori išspaudi ašaras... Pernai užkopę į 4362 m aukštį, buvome priversti grįžti atgal dėl blogo oro. Neįkopėme ne tik dėl subjurusio oro. Buvo klaidų logistikoje ir tąkart kopė per didelė grupė. Keliems iš grupės narių pradėjo šalti galūnės, dėl didelės
Tadas prieš ruošiantis šturmui
grupės palaikėme lėtesnį tempą ir galiausiai pamatėme, kad reikia apsisukti, nes viršūnę gal ir pasieksime, tačiau neužteks jėgų tą pačią dieną nusileisti iki 3200 m aukštyje esančios bazinės stovyklos. Viršūnė neprivaloma, o grįžti visuomet yra privaloma. Kaip jau minėjau, kopimas daugiausiai priklauso nuo oro sąlygų ir nuo sveikatos. Dažniausiai kopimo tvarkaraštis būna sudėliotas taip, kad viršūnės dienai yra skirta 2-3 dienos: viena - pagrindinė diena, o kitos - rezervinės. Jeigu per tą laiką pučia stiprūs vėjai, krenta kruša, blogas matomumas, tai apie įkopimą nėra nė minties. Monblanas yra kalnas su labai permainingais orais. Į jį atsimuša labai daug oro masių, todėl šis techniškai nepavojingas kalnas yra labai nenuspėjamas dėl orų. Orai keičiasi akimirksniu. Yra sakoma, kad saulėtą dieną į Monblano viršūnę gali užlipti bobutė su džinsais, o blogu oru ir patyrusiam alpinistui yra sunkiai įveikiamas arba iš viso neįveikiamas. Dėl visų mano išvardintų priežasčių viršūnę pasiekti nėra lengva.
Ar kopiant į Monblaną reikia partnerio, ar tai ir vienišiams pasiekiama viršūnė?
Kai ko nežinant, galima ir rankas nušalti, ir pasiklysti plačiuose šlaituose, įkristi į tarpeklį ir pan.
Monblanas techniškai nėra sunkus kalnas. Iki 3200 m aukščio lipa ir garbaus amžiaus žmonės, o ten yra namelis, kur už 15 eurų gali suvalgyti kiaušinienės ir už 5 eurus nusipirkti butelį vandens. Nuo 3200 m aukščio prasideda alpinizmas. Reikia pereiti Mirties arba Didįjį kuluarą, kuriame kasmet įvyksta mirtinos nelaimės. Po to seka 600 m vertikalus pakilimas uolomis, kuris nuotraukose atrodo baisiau, negu yra iš tikrųjų. Sunkesnėse vietose yra saugos trosai, prie kurių prisisegama karabinais. 3800 m aukštyje yra šturminis viešbutis, kuriame gali apsistoti 120 žmonių. Nuo ten jau prasideda ilgas ir sunkus darbas bei didėjantis galvos skausmas.
Kokie tie žmonės, kuriuos sutikai pakeliui? Kur dar esi keliavęs?
Kopiant čia nebūtina draugija, vienišiai gali sėkmingai pasiekti viršūnę. Galima eiti net be gido. Finansiškai tai labai pigus kalnas. Taigi, realiai jisai prieinamas bet kuriam norinčiajam, bet, mano nuomone, nereikėtų jo per daug nuvertinti. Aš patarčiau pasiimti gidą.
Tai tokie žmonės, kurie turi tokį patį tikslą, kaip ir tu. Jie visi nori pasiekti viršūnę. Dažniausiai tai žmonės, kažką jau pasiekę gyvenime, gaunantys didesnes pajamas ir mėgstantys būti „outdoors“. Yra smagu būti su žmonėmis, su kuriais tu ką tik susipažinai ir sieki bendro rimto tikslo. Susipažinau su žmonėmis iš Kubos, JAV, Kolumbijos, Anglijos, Lenkijos, Rusijos. Kalbant apie kitus žygius, tai 2013 m. buvau El Chorro (laipiojimas uolomis pietų Ispanijoje). Praėjome legendinį El Caminito Del Rey taką. Daugiau informacijos apie jį galima rasti šioje svetainėje: http://elchorro.lt/ apylinkes-veiklos. Dar esu Lietuvoje ėjęs pėsčiųjų žygį Extreme 2*100 km. Įveikiau tik 100 km atstumą nuo Kauno iki Jurbarko, nes po mėnesio turėjau vykti į
Monblaną, tad nenorėjau didesnių traumų negu daug pūslių ant kojų. Kaip į tavo meilę kalnams reaguoja artimieji? Ar šeimoje yra dar tokių kaip tu – laukinių? Turi brolį. Ar jo neužkrėtei šia liga? Artimieji į mano aistrą kalnams reaguoja neutraliai: nei pyksta, nei skatina išvykti. Viską susitariame, o jeigu reikia „ištraukiu“ papildomų argumentų. Turiu tris vaikus, tai pats žinau, kad reikia būti atsargiam. Brolio tikrai nebandau užkrėsti kalnais. Reikia pačiam to norėti. Šeimai, aišku, labai rūpi, kaip tau sekasi, ar esi sveikas. Kaip susisieki? Ar yra kalnuose ryšys? Gal turite sutarę kažkokį konkretų laiką ryšiui palaikyti? Kol kas buvau tik Elbruse ir Monblane, tai su ryšiu buvo labai neblogai. Monblanas visas apstatytas an-
Tadas ir jo bendražygiai Monblano viršūnėje
tenomis ir galima be problemų paprastu telefonu paskambinti, kad ir iš viršūnės. Elbruse pernai bandžiau lipti šiauriniu maršrutu, tai ryšį buvo galima pagauti tik iš šturminės stovyklos, kuri irgi yra 3800 m aukštyje. Kaip nekeista, bet kolegos Apple arba mano Galaxy Samsung nepagaudavo ryšio. Kiti sakė, kad senos Nokia gerai gaudo ryšį. Kartu vežuo-si ir saulės įkroviklį telefonui. Kadangi ryšys yra, tai susiskambiname, kada nori-me. Kas labiausiai įstrigo iš šio kopimo? Kokia pirmoji mintis kyla, tai prisiminus? Labiausia vis tik įsiminė buvimas pačioje viršūnėje. Kol tu ant jos neatsistoji, tai nėra jokios garantijos, kad tą padarysi. Todėl intriga išlieka iki pat galo. O tai išties suteikia daug jaudulio. Kokie ateities planai? Apie planus visada mėgstu kalbėti santūriai ir tik su savimi. Kol kas save laikau daugiau kalnų turistu, o ne al-
pinistu, tad su tais kalnų planais sunku ką pasakyti. Bet jeigu manęs klausia, tai kažką reikia pasakyti. Man patinka aukštuminis alpinizmas. Taip pat patinka skirtingos kultūros, kelionės. Turiu minčių, kurių tikslas būtų „Septynios viršūnės“. Tai septynios aukščiausios visų kontinentų viršūnės plius aukščiausias vakarų Europos kalnas bei aukščiausias Australijos ir Okeanijos kalnas Puncak Jaya - iš viso jau susidarytų 9 viršūnės. Monblanas iš antro karto įveiktas šiemet, o Elbrusą taip pat iš antro karto bandysiu dar šią vasarą. Šis mano tikslas - ilgalaikis, jis gali trukti ir kelis dešimtmečius. Ir jis nebūtinai gali visas išsipildyti. Reikia labai daug finansų, daug sėkmės bei patirties, kad visą tą sąrašą įgyvendintum. Dabar reikia susitvarkyti su Europa, o paskui keliausiu link Amerikos arba Afrikos. Svarbu turėti tikslą, o išeis taip, kaip išeis.
Paprasti naudingi patarimai keliaujantiems
Visi esame patyrę, kad ieškodami skrydžio ar kitokių kelioninių bilietų, antrą kartą sugrįžę į paieškos lauką esame jau užfiksuoti ir tų pačių pigių kainų nebebūna. Tai įvyksta todėl, kad kompiuterinė sistema atpažįsta sugrįžtatntį vartotoją ir pardavimo kompanijos panaudoja technologiją prieš jus: kuo daugiau ieškote, tuo labiau kainos kyla. Atsirado galimybė to išvengti: priklausomai nuo to, kokią paieškos programą naudojate, susiraskite, kaip atsidaryti paieškos langą “InPrivate”, “Private Browsing”, “New Incognito Window” arba “New Private Window” su visiškai tuščia paieškos baze.
Nusiskenuokite savo pasą, asmens kortelę, kelionės grafiką ir kitus svarbius kelioninius dokumentus ir išsisiųskite juos sau elektroniu paštu. Taip save apsaugosite nuo netikėtų rūpesčių jei juos pamestumėte.
Prieš iškeliaudami į užsienį būtinai paskambinkite savo kreditinės ar debetinės kortelės įmonei ir praneškite apie savo išvyką, kad galėtumėte be rūpesčių ja naudotis atostogų metu.
Užklijuodami ant bagazo “FRAGILE” (“Trapu”, iš angl. kalbos) lipduką, įpareigosite oro uosto bagažo darbuotojus su jūsų daiktais elgtis šiek tiek atsargiau.
Beveik visos oro linijos alkoholinius gėrimus padarė apmokamus, todėl, jei turite noro kokteiliui skrydžio metu ir norite sutaupyti, galite su savimi pasiimti miniatiūrinių alkoholio buteliukų. Tol, kol neviršyjate skysčio leidžiamo tūrio, jums niekas negali to uždrausti. Na, tik viskas turėtų būti su saiku ir diskretiška. Pagal taisykles, jūs turite paduoti savo alkoholį stiurdui, kuris jį gražins jums teoriškai nusprendęs, kad jūs nesate padauginęs ir nebūsite problematiškas keleivis.
Tuščia lūpų balzamo tūtelė bus puiki slėptuvė stambesnėms grynųjų pinigų kupiūroms.
Išsisiųskite sau į namus atvirutę su jums patikusia vietove. Būtinai parašykite sau laišką, kaip čia jaučiatės, kas žavi, ką mąstote. Tai bus patys ryškiausi fiksuoti akimirkos prisiminimai visam gyvenimui.
Būtinai pasidarykite savo asmenukę visais fotografuojančiais aparatais, kuriuos imsite į kelionę. Tokiu būdu, įvykus vagystei, policijai sekmingai atradus jūsų nuosavybę, galėsite be rūpesčių įrodyti, kad daiktas tikrai jūsų.
Į plastikinį šiaudelį įšvirkškite norimą kiekį mėgstamo kremo ar vaistinio tepalo, galus nukirpkite ir užlydykite ugnimi. Užsižymėkite, kas ten, jei turite daugiau nei vieną. Keliaujant su kuprine, kiekvienas papildomas gramas yra sunkus, taigi - neapsikraukite.
Paskutinę kelionės užsienyje dieną, surinkite visus smulkius pinigus ir atiduokite vargšui gatvėje.
Norėdami nenulaužti pakrovėjo galvutės, sutvirtinkite ją rašiklio spyruokle.
IR DAR...
Akinių dėklas kuo puikiausiai tiks visiems būtiniems laidams vežtis, kad jie nesusipainiotų.
Į kelionę vežkitės tokius rūbus, kurie nesiglamžo. Juk nenorite pusę savo atostogų laiko sugaišti prie lyginimo lentos. Auksinė taisyklė: jei rūbo nenešiojate namuose, dar mažesnė tikimybė, kad jį užsivilksite kelionėje.
Patariame: nesidėkite į kelionę rūbo, kurio niekada neišbandėte. Rinkdamiesi apdarus kelionei, pagalvokite apie tokius, kuriuos galite keisti tarpusavyje. Geriau įsimeskite keletą aksesuarų, kaip pvz. šalikėlių, kuriais galite paįvairinti savo aprangą. Taip sutaupysite vietos ir svorio. Jei namuose užmiršote savo sieninį pakrovėją, viešbučio televizoriaus USB išeinamoji jungtis tiks kuo puikiausiai pakrauti reikiamą techniką.
Stenkitės pasirinkti rūbus, kurie yra patogūs ir neiššaukiantys. Norėdami netrukdomai stebėti aplinką keliaujant, turite įsilieti į minią, o ne iš jos išsiskirti. Jei prisiminėte kai ką, kas būtina jums kelionėje, nelaukite, įsidėkite tai iš karto. Dažnai atidėliodami pakavimąsi paskutinei dienai, užmirštame pačius svarbiausius daiktus. Neimkite į kelionę to, ką būtų gaila prarasti finansiškai ar morališkai. Veskite kelionės užrašus. Tai bus nepakeičiamas prisiminimų bagažas jums ateityje.
Jei užmiršote savo telefono pakrovėją, nepulkite į paniką. Nueikite į savo viešbučio registratūrą. Labai tikėtina, kad jūs rasite sau tinkamą pakrovėją paliktų daiktų dėžeje.
Neištrinkite iš pirmo žvilgnio nepavykusių nuotraukų, niekada nežinosi, ką ten gali pamatyti labiau įsižiūrėjus.