Issuu on Google+

YouGoWild ŽURNALAS Pavasario kelionės

Peru

Argentina Kolumbija Turistaujame: palapinės. miegmaišiai, čiužinukai

Apaštalų salynas

2013 PAVASARIS


YouGoWild ŽURNALAS

Nemokamas lietuviškas ketvirčio žurnalas “You Go Wild” apie pasaulį ir keliones, žmones ir aktyvų gyvenimo būdą, kelioninę įrangą ir kitas naudingas smulkmenas.

Leidybinė komanda: Diana Alekniate Žilvinas Usonis

Dėl reklamos ar kitais klausimais prašome kontaktuoti:

Nuoširdžiai dėkojame visiems prisidėjusiems ir prisidėsiantiems prie Žurnalo “You GO Wild” leidybos. Be Jūsų paramos šio žurnalo nebūtų. Rašome JUms ir dėl Jūsų!

  (708) 267-3487 (708) 870-0788       yougowild2012@gmail.com  www.yougowild.com                          

2013 Pavasario numerio globėjai: Gitana ir Vytautas Stonkai

                 YouGoWild Adventures

Žurnalo dizainas ir maketavimas atliktas

Neringa ir Tadas Sadūnai Vaida ir Kirilas Makogon

clifstudio@gmail.com

Visi, finansiškai prisidėję Prie žurnalo leidybos kaip mūsų padėką gauna tos sumos kuponą bet kuriai You Go Wild kelionei.

Tiražas 2,000 Spausdinta JAV

© YouGoWild


Kelionių filosofija Keliavimas – tai laisvė, tai mūsų paskutinis doras nuotykių šaltinis. Tai aktyvus gyvenimas, kupinas nuostabos ir prisotintas prisiminimų vertų akimirkų. Norėdami pamatyti tikrajį pasaulio veidą, turime pasiruošti įšokti i vietinius batus, pajusti kasdienį lankomos šalies alsavimą ir įpročius, tarsi įžengtume į ją pro galines duris. Ar galime sau lesti keliauti, priklauso nuo mūsų asmeninės vertybių skalės. (Tarkime, kad šiemet nepirksiu naujo automobilio ar naujos indaplovės). O ir poreikiai keliaujant gali buti patys ivairiausi. Kuo daugiau išleidžiame kelionėje nakvynei ir transportui, tuo atitinkamai storesnę sieną pastatome tarp savęs ir to, ko atvykome čia pamatyti. Tapkime vienu iš vietinės minios, suraskime tai, kas butent čia yra unikalu ir tradiciška. Nereikia aukoti savo miego ar saugumo, tiesiog turistines mekas pakeiskime vietinėmis autentiškomis alternatyvomis. Ieškokime tiesos. Venkime turistinių pinklių. Priimkime kulturą atvira širdimi. Daug kas čia atrodo kitaip nei įprasta akiai. Bet tai nereiškia kad tai yra geriau ar blogiau, tai

tiesiog yra kitaip. Kiekviena kultura turi tiek daug kuo pasidalinti. Atverkime širdis. Jei kažkas neatitinka jūsų skonio, keiskite jį ir prisitaikykite. Jei vieta jums kažkuo nepatinka, gal Diana jūs tiesiog nepakankamai apie jąŽilvinas žinote?irPažindami kultūrą ir jai atsiduodami, mes kažkiek kaskart pakeičiame save, išmokstame kitaip pasverti gyvenimiškas vertybes ir savyje parsivežame namo dalelę tos šalies, kurią aplankeme. Taip mes tobulėjame, mokomės ir įkvepame kitus spinduliuodami savo teigiamais patyrimais. Pasauliečiai neturi sienų. Kuo daugiau keliaujame, tuo daugiau įsitikiname, kad nei kitokie papročiai, nei kita kalba, nei kita odos spava netrukdo draugystei. Esame 6 milijardai vienodai lygių pasaulio piliečių. Tai tiesiog visų mūsų namai. Na negi galime sau leisti nepažinoti savo namų?

Diana ir Žilvinas


en

g r

A

ou

Go

s re u t

20

13

,

Nuotraukos Žilvino Usonio

ti

a n

vo Ko

7-1

s mi o ien 9d

en

ild

v Ad

W

Y

Buenos Aires “ Rikoleta kapinės

Argentina – tarsi daugiaveidė ir temperamentinga moteris, lyg aksominiu apdaru pasidengusi Patagonijos stepėmis, pirštų galais pasistiebusi ant pasaulio krašto, su lediniu šydu ant veido ir nenuilstančia tango ritmu plakančia Buenos Aires širdimi. Buenos Aires - istorinis uostamiestis, šiandien spinduliuojantis energija ir įvairove. Atsišliejęs į skambiu Sidabro vardu (Rio de la Plata) pakrikštytą upę jis per amžius buvo laikomas Argentinos vartais. Uostiečiais (Portenos) save vadinantys Buenos Aires gyventojai įvairiausių tautų mišinys, suteikiantis miestui įvairiapusią kultūrinę dvasią. Europinis paveldas – Vokietijos, Ispanijos, Italijos – čia labai vertinamas ir saugomas tiek architektūroje, tiek tradicijose. Buenos Aires ne be reikalo laikomas pačiu europietškiausiu miestu visoje Pietų Amerikoje. Miestiečiai aktyviai dalyvauja savo miesto gyvenime bei kultūroje ir mielai dalinasi Buenos Aires paslaptimis, jei tik surandi laiko išklausyti bei mainais papasakoti savo gyveimo istoriją. Pati miesto struktūra taip pat tarsi įvairiaspalvė mozaika. Visi kampeliai labai skirtingi ir charakteringi, kaip antai San Telmo – behemiškasis senamiestis, kur vyrauja ispanų bei italų kolonijinė architektūra bei grakštusis prancūziškas klasicizmas. Kiekvienos durys čia veda į pačią Argentinos širdį: vienos - į meno galeriją, kitos - į klasikinius kavos namus, trečios - į istorinėmis dulkėmis nusėdusią sendaikčių parduotuvėlę. Na, o La Boca gatvės pakeri padrika ryškių, visų vaivorykštės spalvų gama pasidabinusiais pastatais bei pikantiškame cigaro dūme paskendusiais tango barais. Buenos Aires mieste amžių skirtumai tarsi neegzistuoja: modernūs stikliniai dangoraižiai savo šešėliu draugiškai apgaubia 19 a. nėriniuotus Viktorijos stiliaus pasatatus. Čia nėra vieno centrinio istorinio paminklo, jų - mažų ir didelių - pilnas visas miestas. Aistringasis tango tarsi geras draugas seka visur - gatvėse, kavinėse, miesto aikštėse ir pokylių salėse… Pietvakarių Argentina - visiškai kitokia. Čia ji giliai alsuoja vėjais. O UNESCO saugomas Ledynų nacionalinis parkas užima net 600 000 ha, tarsi ledine

Buenos Aires. “Moterų tiltas”

karūna apvainikuodamas Patagonijos stepes. Nors didžioji parko dalis nepasiekiama žmogui, Fitzroy kalnas šalia El Chaltén bei Perito Moreno ledynų bent šiek tiek leidžia prisiliesti prie šios amžino įšalo didybės. Fitzroy kalnas laikomas vienas gražiausiu, o taip pat ir techniškai sunkiausiai jo viršūnę pasiekiamu pasaulio kalnu, tačiau jei tik pasigrožėti juo norisi, saulėlydžiai bei saulėtekiai kalno papėdeje - patys nuostabiausi! Perito Moreno - ketvirta didžiausia pasaulyje vientisa ledo masė po Šiurės ir Pietų polių bei Grendlandijos ir yra vienas iš vos kelių pasaulio ledynų, kuris vis dar auga. Kas 3-4 metus ledynas pasiekia pusiasalį, kur dramatiškai skyla ir krenta į vandenis apačioje, sudarydamas ledines arkas. Apžvalgos aikštelės pastatytos visai čia pat. Lai fotoaparatas būna paruoštas tiems stebuklingiems kadrams! Tokia ta Argentina – spalvinga ir aistringa, krintanti poilsio į popietinę siestą, kad vakarop vėl suskambėtų naktinio gyvenimo pulsuojančiu ritmu.

El Chalten. Dienos žygis prie Fitzroy kalno


Nuotraukos Žilvino Usonio

Kartagenos Fortas

Tokie štai paplūdimiai

You Go Wild Adventures 2013, Gegužės 16-24 dienomis

Kolumbija Kolumbija Kartagena. Tairona. Santa Marta. Pueblito. Ištisus dešimtmečius tęsėsi vidinis šalies konfliktas, o dabar, jam pasibaigus, Kolumbija ir vėl atvira turisto akims. Ką gi čia taip žavi keliautojus? Senieji kolonijiniai ispanų miestai, archeologiniai griuvėsiai, Amazonės džiunglės, Karibų tropiniai miškai bei nuostabūs paplūdimiai, snieguotos viršukalnės, begalinės kavos plantacijos ir modernūs miestai su naktinėmis diskotekomis. Čia galima stebėti banginius, nardyti ar skrosti banglente. Kūrybingi žmonės dar milijoną visokiausių užsiėmimų gali čia rasti, kad tik tų atostogų užtektu! Nė viena pasaulio šalis neprilygsta Kolumbijai augmenijos ir gyvūnijos gausa, na o jos įvairove Kolumbija nusileidžia tik Brazilijai. Neslėpsime, Kolumbija yra didžiausia kokaino gamintoja pasaulyje ir giliai džiunglėse vis dar intensyviai vyksta narkotikų gamyba ir platinimas. Čia nepatariama lankytis nei vietiniams, nei keliauninkams. Tačiau valstybės vykdomas “Planas Kolumbija” padėjo atstatyti šalies vardą, atsikratyti nusikalstamumo didžiuosiuose miestuose bei sugražinti turizmą. Kolumbiečiai - labai nuoširdūs, draugiški ir paslaugūs, be galo rūpinasi savo šalies geru vardu bei jos kultūra. Dar nesusigundėte ten apsilankyti? Skubėkite, kol turizmas tik įsivyrauja, kol dar net ir miestuose puikiai jaučiama tikroji Kolumbijos dvasia. Gerai tai, kad į šią šalį galima keliauti ištisus metus, oras čia keičiasi pagal aukštį, kaip, beje, ir kultūra. Karibų pakrantėje visi labai atsipalaidavę, niekas niekur neskuba, kai tuo metu kylant į kalnus pastebima išvystyta tiek kultūrinė, tiek pramoninė struktūra. Trys kalnų grandinės juosia šalį vakaruose, saugodamos nepaprasto grožio derlingus Kaukos (Cauca) bei Magdalenos slėnius. Na o Karibų pusėje iš džiunglių stiebiasi snieguotos viršūnės – Santa Martos kalnai. Čia pat, jų papėdėje glaudžiasi Taironos nacionalinis parkas - Taironos čiabuvių bei daugybės kitų mažesnių genčių namai. Net užėmus šalį ispanams,

jos atsitraukusios giliau į kalnus, sugebėjo išlikti autentiškos, išlaikė savo papročius bei kalbą ir nepasidavė europietiškai įtakai. Ne viena jų išvis neturėjo jokio arba minimalų kontaktą su šiuolaikiniu pasauliu. Bent pirštų galiukais prisiliesti prie jų kultūros galima apsilankius Kaimelio (Pueblito) ruinų vietovėje arba, daugiau laiko turinčius, raginame užkopti į prarastą miestą (Ciudad Perdida) 5 dienų žygyje. Taironos parkas – puiki vieta pamatyti laukinę gyvūniją, o jo paplūdimiai yra pasiekiami tik pėsčiomis, todėl čia nevargina turistų minios. Visai netoli parko, jo vakaruose yra įsikūręs vienas gražiausių Pietų Amerikos miestų – Kartagena. Kaip ir Taironos parkas, šis miestas yra saugomas UNESCO, kaip kultūrinis paveldas. Senoji Kartagena apjuosta aukšta gynybine siena, išraižyta akmeninių gatvelių labirintais. Čia ypač malonu pavaikštinėti anksti ryte, kai gatvės dar tuščios, o iš medžio raižiniais dekoruotų balkonų virstančios gėlės, apsipylusios įvairiaspalviais žiedais bei rytine rasa, skleidžia viliojantį aromatą. Į jį įsipina šviežių kepinių ir puikios kolumbietiškos kavos kvapas. Iki pietų visas miestas nubunda ir gatvės prisipildo prekeivių bei keliautojų džiugaus šurmulio. Čia nereikia gido: visas miestas alsuoja jausminga gyvybe ir viskas aplink verta dėmesio. Saulei nusileidus nuostabus oras vilioja likti gaivoje, todėl žmonės linkę laiką leisti miesto aikštėse šnekučiuodamiesi iki gilios nakties. Na, o kam reikia veiksmo, tiek senojo miesto hosteliuose, tiek naujojoje modernioje Kartagenoje gausu barų, disko klubų bei gatvės renginių kiekvienam pagal Kartagena. nuotaiką ir poreikius. Gatvės šokėja. Tie, kas turi daugiau laiko keliauti po Kolumbiją, gali leistis aplankyti didžiuosius miestus kalnuose – Bogotą, Madejiną ( Medellin) ir Kalį (Cali), arba ypač įspūdingus Popajaną ( Popajan) arba Vila de Leiva ( Villa de Leyva) religinės šventosios savaitės ( Semana Santa) metu. Nepaparastai įdomu užsukti į kavos plantacijas ar į smulkius vynuogynus. Taigi, kuprinę ant pečių ir pirmyn į rojų žemėje!


2013, Balandžio 17-30 dienomis Nuotraukos Žilvino Usonio

You Go Wild Adventures

Mano PERU žemėlapyje

Quechua moteris su vaiku Cusco gatvėje

Baltoji Koldiljera

Kai žiemiški orai jau nusistovėjo ir rutina be išlygų įpančioja mus į vienodą ritmą, viduje pradedame jausti keistą kirbulį kažką pakeisti. Kiek save atsimenu, netilpdama savyje, tai plaukus kirpdavau, tai juos dažydavau, tai nosyje auskarą įsivėriau, o ir tatuiruotė atsirado lygiai taip pat… Dabar gal suaugau, o gal tiesiog atradau tai, kas geriausiai patenkina norą keistis ir turi ilgalaikę išliekamąją moralinę vertę – būtent tai, dėl ko siela ir draskosi. Kelionės ir pažinimo dvasia prisotina protą atradimais, jauduliu, poilsiu, naujomis idėjomis ir neblėstančiais prisiminimais. Todėl, kai jau viduje kirminėlis pradeda kirbėti, žinau, kad laikas pradėti planuoti naują kelionę.

Chavìn civilizacijos pajūrio regione, žinomos dėl stilizuotos religinės ikonografijos su įspūdingais įvairių gyvūnų atvaizdais, bei karingosios Sechìn civilizacijos išaugo Saliner ir Paracas visuomenės. Šioms priskiriama žymi meno ir technologijų pažanga, tokios, kaip krosnyje degta keramika ir sudėtingos audimo technikos. Laikui bėgant iš Parakas kilo puikiai mums žinoma Nazca civilizacija, garsi paslaptingomis Nazca linijomis. Tačiau šių ir kitų ankstyvųjų Peru civilizacijų pasiekimai nublanksta palyginus jas su prieškolumbine didžiaja Inkų civilizacija.

Šiandien viena populiariausių pasaulio lankytinų vietų yra Peru, savo unikalumu ir atrakcijų įvairove užpildanti kiekvieną keliautojo sielos atokvėpį. Turbūt, labiausiai visus traukia istorija ir Inkų imperijos paslaptys. Gamtos grožis ir įvairovė nukamuoja kiekvieno fotografo fotoaparatą iki paskutinio kadro! Na, o potyriai nejučia pakeičia visą likusį gyvenimą. Gamta, persipindama su čionykščio žmogaus istorija žadina vaizduotę ir keistas jausmas užlieja širdį, prisilietus prie senųjų miestų griuvėsių, primenančių, kas buvo tada, kai Inkų imperija valdė pusę žemyno. Tai užburiantis, jaudinantis ir įkvepiantis patyrimas. Ši šalis trauks sugrįžti atgal ir įkvėpti to paties mistika prisotinto oro. Tokius įspūdžius Peru palieka ne be reikalo. Nors Peru labiausiai žinoma kaip Inkų imperijos centras, jos kultūrinį paveldą formavo ne viena čiabuvių gentis dar iki didžiosios imperijos įsikūrimo. Iš pirmosios

Machu Picchu


Labiausiai stulbinantis faktas Inkų imperijos istorijoje yra jos plėtra. Dar 1430 m. ji apėmė nedidelį plotą upės slėnyje aplink Cuzco, tačiau nepraėjus nei šimtmečiui, Inkų karalystė savo puikia karine taktika bei gebėjimu išnaudoti geriausias užkariautų civilizacijų savybes, apjungiant jas į vieningą visuomenę, išsiplėtė į didžiulę beveik 1 mln. m² teritoriją, kuri siekė nuo dabartinės Argentinos pietuose iki Kolumbijos - šiaurės vakaruose. Cusco, Inkų sostinė, buvo neabejotinai turtingiausias miestas Amerikose. Sakoma, kad čia stovėjo šventyklos, kurių sienos buvo kaltos didžiulėmis aukso plokštėmis. Nors iš Cusco architektūros liko tik pamatų fragmentai, inkų architektūros pasiekimai išliko nepaliesti įstabiame ritualiniame Machu Picchu mieste. 1532 m. Inkų imperija pačiame karaliavimo apogėjuje ėmė griūti būtent dėl to paties beribio karingumo. Viena didžiųjų istorijos tragedijų įvyko tuomet, kai ispanų užkariautojas Francisco Pizarro ir jo grupė atkeliavo į šias žemes vykstant vidiniam valdžios nepasidalijimo konfliktui. Neprilygstamu gebėjimu išnaudoti aplinkybes savo naudai, apgaule ir klasta palenkęs savo pusėn, o po to šaltakraujiškai nužudęs inkų valdovą Atahualpą, Pizarro ir jo vyrai užėmė Cusco miestą ir jį sugriovė. Nors inkai ir toliau kovojo dar keletą metų, jų imperija sužlugo ir ispanai užvaldė regioną.

San Francisco vienuolynas ir bažnyčia Limoje

Susimąstau, kaip gi taip, saujelė baltaodžių vyrų, vos 200 jų, sugriovė tokią galingą valstybę? Ir tik pabuvus Peru ilgėliau, suvokiu, kad, inkus, greičiausiai, pražudė vietinių žmonių atvirumas, pasitikėjimas ir sąžiningumas, vis dar būdingas šiai tautai ir dabar. Žinoma, pavienių sukčių čia pasitaiko kaip ir visur, todėl mano žodis lieka tik mano nuomonė. Šiandien Peru gyvena apie 23 mln. gyventojų, tolygiai pasiskirsčiusių po aukštumų, centrinį ir pakrantės regionus, labai skirtingus savo kultūra bei geografine padėtimi. Centrinėje šalies teritorijoje vyrauja skurdas, o derlingose upių slėnių žemumose išsivystė turtingesnė, daugiau pasaulietiška kultūra. Beveik pusė Peru gyventojų - indėnai, trečdalis vadinamieji metisai – indėnų ir baltųjų palikuonys, apie 10% yra Europos kilmės, likusieji - Afrikos ir Azijos tautų mažumos. Nors ispanakalbių čia dauguma, oficialiomis taip pat laikomos ir Quechua bei Aymara kalbos. Be to dar daugybė vietinių senųjų kalbų ir toliau gyvuoja aukštumose. Peru klimatas, stipriai įtakojamas Andų kalnų bei jūrinės Humbolto srovės, turi du pagrindinius sezonus – drėgnąjį ir sausąjį, nors oras taip pat labai skiriasi priklausomai nuo geografinio regiono. Turizmo sezono pikas tęsiasi nuo birželio iki rugpjūčio, kada oras Andų


aukštumose yra vėsus sausas. Tai yra geriausias, tačiau atitinkamai ir aktyviausias laikas leistis į turistinius bei kultūrinius žygius Peru. Aš esu linkusi šioje šalyje lankytis sezonų sandūroje, pačioje pradžioje arba pabaigoje, taip išvengdama turistų grūsties. Pavyzdžiui, kalnuotame regione žmonės gali lankytis ištisus metus, nors gruodžio–kovo mėnesiai čia lietingi. Be to, didžiosios kultūrinės bei religinės šalies šventės, tokios kaip Semana Santa eisenos ar La Virgen de la Candelaria, tikrai vertos dėmesio, vyksta kaip tik tuo metu. Peru paplūdimiai, atvirkščiai, daugiausiai lankomi karštuoju drėgnuoju metų laiku: nuo gruodžio pabaigos iki kovo. Likusią metų dalį centrinė ir pietų Peru pakrantė skendi garúa rūke. Tačiau tai netrukdo aplankyti miestų su turtingu kultūriniu paveldu. Na, o tiems, kas trokšta laukinės Amazonės, norėčiau priminti, kad lietingiausi yra gruodžio-gegužės mėnesiai. Bet net ir tada retai lyja daugiau nei kelias valandas, todėl tikrieji nuotykių ieškotojai, saulės ir karščio mėgėjai tiesiog seka vietinių gyventojų pavyzdžiu: trumpam slepiasi per didžiausias liūtis.

Apkeliavus didžiąją dalį Peru, atmintin įsirėžė keletas ypatingų vietų. Pirmiausia, Baltoji kordiljera, su savo nuostabiomis baltomis viršūnėmis. Tai ypatinga vieta tuo, kad čia vos 180 km ilgio siaurame Andų kalnyno ruože yra net 33 viršukalnės, aukštesnės nei 5,500 metrų. Didybė tikrai gniaužianti kvapą. Skrydžio metu, jei pavyksta atsisesti prie lango rytinėje pusėje, iš viršaus atsiveria puiki baltųjų kalnų panorama. Tai tolimas civilizacijos neužterštas gamtos kampelis, kur surandi savo ryšį su gamta ir pabėgi nuo gatvių ūžesio. Čia nieko daugiau nėra, tik bendražygis žmogus su lengvute kuprine ant pečių, asiliukas, nešantis tavo turistinę mantą tais pačiais senovės civilizacijų prekeivių išmintais keliais ir kalnai - tokie didingi, tokie aukšti ir gražūs, sekantys tave savo dangaus mėlynumo ežerų akimis... Ar atsimenate tą gražų baltagalvį kalną prieš prasidedant meniniam “Paramount Pictures” filmui? Legendinis Artesonraju kalnas kaip tik čia! Machu Picchu – ne mažiau įspūdinga vieta. Iš tiesų, Machu Picchu – tai daugeliui pirmas ir dažnai vienintelis pavadinimas siejamas su Peru. Esu kritiška ir linkusi galvoti, kad turistų nutūptos vietos išpūstas burbulas. Tačiau nors čia petys į petį remiesi su kitais turistais, aš pabėgau į šalį nuo minios, pasirinkdama užlipti į Machu Picchu vardu vadinamą kalną, o ne populiarųjį Wayna Picchu, ir pažiūrėti į apačioje likusį miestą šiek tiek kitaip pusiau realybėje tarsi iš paukščio skrydžio, pusiau savo vaizduotėje. Tiesiog stebuklinga! Įsivaizduokite, kad šitais pačiais akmeniniais takeliais, kur dabar turime progą apsilankyti, basomis bėgiojo inkų žyniai ir vaikščiojo imperatoriai, pasidabinę aukso dirbiniais ir nuostabiausiais audiniais! Ypatinga, kad vietovė išsaugota tokia, kokia buvo rasta. Net ir smulkūs restauracijos darbai čia atliekami tomis pačiomis technologijomis, kaip tada, kai Inkų imperija buvo statoma. Ir tai dar ne viskas – kur ne kur galima pamatyti iš po džiunglių šydo narpliojamus vis naujai rastus senuosius statinius. Toks pat jausmas su nerimo priemaišomis užlieja širdį ir būnant Cusco. Iš istorijos, kaip jau minėjau, žinoma, kad Cusco buvo nugriautas, jį užėmus konkistadorams ispanams. Senųjų statinių pamatus ir akmeninių sienų fragmentus jie panaudojo savo europietiško stiliaus miesto statybai. Tokį jį dabar ir matome – mišrios architektūros ir šnabždantį kiekvienu akmeniu apie didžią istoriją.

Peruvietė verpia lamos vilną

Limoje jaučiuosi visiškai kitaip. Ji visokia – sena ir moderni tuo pačiu. Limoje puikiai išvystyta turizmo pramonė: turistams atviras gilus istorinis, archeologinis bei architektūrinis paveldas. Tiek senasis, tiek naujasis miestas traukia jaukiomis kavinukėmis, erdviais muziejais, meno galerijomis, festivaliais ir tradicijomis. Lima gyva ištisą parą, jei tik žinai, kur ir kada būti! Jaučiu, kad į Peru grįšiu dar ne kartą, dalis manęs visam laikui liko ten, tarsi namuose. Ir Jums parodyti noriu Peru tokią, kokią aš pamilau: gilią, dramatišką, įvairialypę ir tiesiog - žavingą!


Nuotrauka Žilvino Usonio

Peru aukštikalnės unikalios savo gamtovaizdžiais ir žmonių kultūra. Jaukus balansas tarp reto vėsaus oro ir šiltų, dvasia turtingų žmonių. Viskas čia paprasata ir įprasta: sniego viršūnės nebestebina įpratusios akies, o visi čia užklydę laikomi draugais.


Lietuviai keliauja Apaštalų Salynas Nuotraukos iš asmeninio albumo

Keliautojas Haris Subačius Apostle Island National Lakeshore (www.nps.gov/apis/) tai, ko gero, artimiausias Čikagai Amerikos nacionalinis parkas. Didešimtpenkių mylių ilgio pusiasalį Wisconsin valstijos šiaurės vakaruose supa 21 maža ir didelė sala ir dar viena didelė akmenų krūva, kurios niekas neskaičiuoja. Iš vakarų į rytus visas parkas driekiasi apie 26 jūrmyles, o iš šiaurės į pietus kokios 25-ios. Ilgiausia sala 6 mylios su puse, mažiausia vos 700 pėdų. Iš Čikagos, jei važiuoji be sustojimo, galima pasiekt Žavingos Bayfield,WI per 7 valandas.

gamtos kompozicijos

Jeigu skaitote šitą rašinį, ko gero, kaip ir aš, mėgavotės laukine gamta ir Lietuvoj. Man Apaštalų salynas tai savotiška jungtis su vaikyste ir praeitim. Mėgstamiausia kelionė prieš atvykstant į Ameriką buvo plaukimas nuo Molėtų autobusų stoties iki pėsčiųjų tilto per Nerį į Vingio parką Vilniuj. Nuo tilto iki namų—mažiau nė kilometras kelio. Pakeliui per Aukštaitiją ežerai, upeliukai, upės, miškai, laukai ir ganyklos. Vos vienas kitas namas ant kranto. Atvykęs į Ameriką tuojpat puoliau ieškoti pamiltos primityvios ramybės laukinėj gamtoj. Beribiai vandenynai, ledynuose surankinti aukštieji kalnai, smėlėtos dykumos, pelkės su aligatoriais – tai juk labia įspūdinga, bet aplink Čikagą stovyklavimas labai nuvylė. Niekaip negalėjau priparst palapinę statyt ant žvyro vidury plyno lauko su kaimynais iš keturių pusių bei nepailstančiu mašinų triukšmu. Beatodairiškai siekdamas tikrai laukinės gamtos, patraukiau link Boundary Waters Minesotoj.

Ten gamta tikrai laukinė, o pats parkas kone visos Lietuvos dydžio. Sumanėm su draugais po mišką paklaidžiot. Nuo stovyklavietės ant ežero kranto nenuėję nė kelių šimtų metrų, apsisukom ir šakų apdraskyti patraukėm atgal. Ten miškas visiškai ne toks, kaip Lietuvoj. Ten lapuočiai viršuj, krūmynai apačioj, kitaip sakant, nepraeinama be kirvio. Ieškot toliau! 2000-aisiais pirmą kartą nuvažiavom į Apostles. Persikėlėm keltu iš Bayfield į Stockton salą ir “Aaaa!” atsiduso siela. Štai kur jie spygliuočiai, štai sąmanota pamiškė ir žalia paunksmė, kur apsaugotas nuo saulės guviai klesti gamtos žmogus. Vienoj pusėj vanduo ir smėlėtas krantas, kitoj žalias miškas pilnas uogų ir juodųjų meškų. Palapinės stovi ant 2-3 metrų skardžio ir žiūri iš jų tiesiai į didžiulią įlanką bei tolimas salas ir žemę už 20 mylių. Stovyklaviečių Stockton saloj 19, bet jos atokiai viena nuo kitos ir ten nėra mašinų, asfalto, parduotuvių ir visų kitų civilizacijos patogumų. Aš tuos patogumus mėgstu ne mažiau negu kas kitas, bet, tuo pačiu, nuo jų karts nuo karto reikia ir pailsėt. Vieta paliko tokį įspūdį, kad nuo 2000-ųjų ten grįžtu kasmet, pastaraisiais metais daugiau nei kartą per metus.

Tokia štai stovyklavietė

2007-aisiais nusipirkom sudedamą dvivietę baidarę. Sušokom su šeima ir patraukėm link York salos apie 3 mylios nuo prieplaukos. Karių atminimo dienos savaitgalis


ankstyvą gegužį, o oras taip ir nepasiekė 60 laipsnių, vanduo apie 40, vėjas pūtė visas 4 dienas, o lietus tai buvęs tai nebuvęs užpylė plaukiant namo. Sukilo bangos, pravirko vaikas sušlapęs ir rankas nušalęs, baidarė neišlaikė krūvio ir triokštelėjo dar mylia nuo kranto, o vėjas niekadėjas niekaip neleidžia tikslo pasiekt ir stumia į atvirus vandenis. Kai išlipom ant kranto tą dieną, tikrai jautėmės palaiminti, kad ne rąstais sustingę plūduriuojam giliam vandeny. Mintyse tikrai pagalvojau, kad tai gali būti paskutinė mūsų kelionė. Bet taip neįvyko. Apaštalyno gamtos grožis ir galimybė šitaip be išlygų atitrūkti nuo kasdienybės, lengvai nugalėjo išgyventą šaltį ir baimę. Jau kitais metais, pasitelkę dar vieną baidarę į pagalbą ir perkėlę kelionę į daug šiltesnį Darbo dienos savaitgalį, mes vėl ten—‘mūsų‘ saloj su mylios ilgio rudo smėliuko Naturalios arkos papludmiu, pušynu, ir didžiuliais rudojo po viena iš salų akmens luitais. Šitaip gan atsitiktinai atradom, kad baidarėm galima nuo civilizacijos į gimtąją gamtą sugrįžti daug giliau negu keltu. Baidare, taipogi, su ežeru ir kartais neprieinamom pakrantėm bendrauji intymiai ir betarpiškai. Nuo 2007ųjų, su irklu rankose, atsivėrė naujas Apaštalų salyno veidas. Nuo tada pasiekiau šiauriausią Velnių salą, kurios pakrantės glaudžia turbūt skaisčiausią salyno perlą— jūrinius urvus. Vėjas ir bangos atsimuša į minkštą rudą akmenį (iš šio salyno brownstone statyti dauguma senųjų namų Čikagoj) ir išskapuoja aukštuose krantuose skyles. Į mažasias vos galima tilpti, o didžiosios kaip lėktuvų angarai. Manitou saloj kukliai ilsisi senovinis žvejų kaimelis-muziejus. Oak salos šiaurėje dar pries porą metų puikavosi didinga akmens arka, deja, vieną pavasarį neatlaikė temperatūros pokyčių, suskilo ir nukrito. Visvien, dar ir šiandien, ten tikriausiai geriasia vieta šokinėti nuo uolų į skaisčius, grynus, gilius bei šaltus Surperior ežero vandenis visame salyne.

Visos kelionės į šitą laukinį palaimos kampelį prasideda Bayfield miestely—tai senas uostas ir dideliems laivams plaukioti sekliais vandenim tarp salų yra pavojinga. Salyną puošia ne vienas senovinis švyturys. Būtina aplankyti Raspberry salos švyturio prižiūrėjo namus, kur dabartinis gyventojas jums padainuos Lightkeeper’s Blues. Pats miestelis ir tas gan laukinis. Ten nerasite modernių viešbučių su penkiom žvaigždutėm. Paprasti patogumai, o populiariasias Grunke’s Inn pasižymi viešais patogumais, kreivom lubom ir grindim, bei senovinėm girgždančiom vielinėm lovom. Taigi, jei kada ištrokštat tikrai pamišt šio pasaulio nesiliaujantį šurmulį ir pasinert į tokią aplinką, iš kurios žmonija atėjo, jei sugrįžimas atgal į savo šaknis bent kiek mielas jūsų sielai, tikriausiai nėra vietos, kur galima tai rasti arčiau Čikagos negu Apaštalų salynas. Irklu ar keltu, kad visa tai Hario sūnus Naglis pasiekti tereikia tik apsisprendimo. keliauja kartu


Keliautojo krepšys Dienos darosi ilgesnės ir po truputį dvelkia pavasarine gaiva. Naujas sezonas visai ne už kalnų, o su juo ir kelioninės nuotaikos. Be jokios abejonės, nemažai ir iš jūsų rato renkasi naujus maršrutus planuojamoms atostogoms, traukia iš palėpių ir garažų žiemai užslėptas palapines bei miegmaišius. Kiti planuoja šiuos daiktus įsigyti. Taigi čia dalinuosi savo patirtimi. Internetas ir specializuotos parduotuvės – puikus atspirties taškas. Internete galite rasti komentarus apie naujausius produktus ir jų įvertinimus, tačiau ne visada užtenka laiko ir kantrybės sugerti ir pasverti visą informaciją. Specializuotos parduotuvės taip pat gera vieta palyginimui, ypač todėl, kad čia galite paliesti, pakilnoti ir savaip įvertinti prekę. Aišku viena, ruošiantis į žygį reikalinga turistinė įranga. Nėra ko per ilgai laukti: šylant orui, kartu su noru keliauti kils ir kainos. Kekvienos išvykos į gamtą su nakvyne pagrindas yra palapinė. Jei dar jos neįsigijote, ar planuojate atnaujinti senąją, štai keletas patarimų. Kokia ją pirkti? Dvivietę, trivietę ar keturvietę? Lengvą ar erdvią? Žalią ar raudoną? Visų pirma, pradėkime nuo biudžeto: kiek galite išleisti, kad dar ir miegmaisiui liktu, bet ir kitiems metams daiktas tarnautų? Kitas svarbus aspektas: kokiu būdų ketinate keliauti. Jei neplanuojate palapines statyti toliau nei penki metrai nuo automobilio, tikrai nėra jokio reikalo išleisti 500 dolerių 4 sezonų palapinei. Nėra tikslo ir spaustis dviems į mažą dvivietę palapinę, netgi sakyčiau, ir specializuotos parduotuvės durų varstyti neverta. Savaitgalio turistavimas

Palapinė. Miegmaišis. Čiužinys. priemiesčio kempingavietėse nėra labai reiklus. Tačiau jei traukia tikra laukinė gamta ir ruošiatės nors truputį ilgesnei kelionei, palikdami patogumus ir automobilį nors keletą kilometrų užnugaryje, tada turizmas jau įgauna visiškai kitą prasmę ir pasiruošimas tam tampa kur kas nuoseklesnis. Pradėsiu nuo keisčiausio, bet toli gražu ne menkiausio faktoriaus renkantis palapinę - spalvos. Paklausite, kaip tai gali buti svarbiau nei skonio reikalas? Turizme visada viskas būna ypač detaliai apgalvota. Jeigu planuojate statyti palapinę kažkur gamtoje, norite privatumo ar siaip mažai būti pastebimas, tada rinkitės palapinę iš naturalių žemiškų spalvų gamos. Na o jei lipate į kalnus, tai būtina kuo ryškesnė palapinės spalva: tai leis kitiems lengviau jus pastebeti esant nelaimei, o ir patiems grįžus po dienos klajonių, bus lengviau rasti savo būstą. Palapinės būna vienasienės ir dvisienės. Pasirinkimą įtakoja du faktoriai. Vienasienės palapinės dažniausiai būna lengvesnės ir tvirtesnės, o taip pat jos greičiau ir lengviau pastatomos. Bene didžiausias vienasienių palapinių trūkumas - kondensatas, kurio prisirenka dėl nedidelės erdvės ir mažų vėdinimo angų. Jos dažnai turi mažą vestibiulį daiktams paslėpti nuo sniego ar lietaus. Dvisienės palapinės turi kur kas geresnį vėdinimą dėl vidinės sienos tinklinio audinio angų ar netgi viso tokio vidinio stogo. Esant palankiam orui, viršutinės palapinės sienos galima visiškai nekonstruoti ir tokiu būdu miegoti po atviru dangumi, tuo pačiu bunant saugiam nuo vabzdžių ir šliužų.

You Go Wild Adventures

Keliaukite su mumis

(708) 870-0788


Kelių gi vietų palapinę reikia pirkti? Priklauso nuo to, kur keliaujate. Didesnės nei 4 vietų plapinės į keliones niekad neimu, nes tuomet jau pasidaro vienaip ar kitaip nebepatogu. Visų pirma, keliaujant grupėje kad ir su pačiais geriausiais savo draugais, norisi turėti savo tylų kampelį, todėl laikausi taisyklės – daugiau nei 4 jau minia. Be to, didesnę palapinę supakuoti talpiai ir nešti ant pečių darosi yra sunkiau. Nors dažniausiai keliaujame dviese, pirmenybę teikiu 3 vietų palapinei. Čia užtenka vietos ir apsisukti, ir kelis daiktus viduje saugiai pasidėti. Net jei einu vienas, imu didesnę palapinę dėl tų pačių priežasčių. Komfortas svarbu net ir laukinėje gamtoje. Na, o jei kelionė ilga ir reikia būti pasiruošus keletui dienų į priekį, kuprinės svoris ir sudėtis pasidaro ypač svarbūs, viską mažinu iki minimumo: vietoj palapinės imu lietaus pastogę (ang. Tarp) arba palapinę-kojinę (ang. Bivy sack). Bene populiariausias palapinių tipas šiai dienai yra savistovio kupolo (ang. Free standing dome) palapinės. Pastebėjau, kad tobulėjant medžiagoms atsiranda vis paprastesnių palapinių. Labai imponuoja palapinės be konstrukcinių vamzdukų. Jos laikosi ant 2 pėsčiųjų lazdų ir įtemptų virvelių. Išsirinkus palapinę , reikalinga ir dar keletas patogumų sveikam poilsiui po dienos žygio. Palapinė be miegmaišio, kaip miegamasis be lovos. Renkantis miegmaišį kriterijai labai panašūs kaip ir palapinės pasirinkime. Jei turistaujate stovyklavietėje šalia automobilio, tai ir namų antklodė tiks. Na, o kitu atveju atkreipkite dėmesį į keletą esminių faktorių. Miegmaišiai būna sintetiniai, pūkiniai ar maišyti. Jei kelionės metu yra didelė galimybė miegmaišiui sušlapti ir nebus kur jo išdžiovinti, jokiu būdu nepatariu imti su savimi pūkinio miegmaišio! Sušlapus pūkui naudos iš tokio miegmaišio nedaug. Kitu atveju pūkas pasižymi mažu svoriu ir, žinoma, šiluma. Pirkdami sintetinį miegmaišį, sutaupysite, tačiau išsiruošiant ilgesniam žygiui turbūt nieko kito į kuprinę ir neįtalpinsite.

1.

2.

5.

7.

Dažnai žmonės klaidingai galvoja, kad “mumijos” tipo miegmaišiai padaryti sutaupyti svoriui. Iš tikrųjų, tokią miegmaišio formą nulemia tikslas išlaikyti kuo mažesnį oro tarpą tarp miegmaišio ir kūno, taip koncentruojant ir konservuojant kūno šilumą miegmaišio viduje. Stačiakampis miegmaišis palieka daugiau vietos kojoms. Ką pasirinksite, visiškai jūsų reikalas. Pagrindinis rodiklis - komforto temperatūros žymeklis. Šį ženklą rasite ant visų profesionalių miegmaišių. Pavyzdžiui, +15F ženklas reiškia, kad vidutinio sudėjimo žmogus šiame miegmaišyje jausis komfortiškai prie +15F temperatūros. Turint galvoje, kad kiekvienas žmogus yra skirtingai atsparus temperatūrai, perkant miegmaišį patariu pridėti 5-10 laipsnių prie žymeklio skaičiaus. Taip pat rekomenduoju įsigyti papildomą sluoksnį - kūno kojinę (ang. Liner). Jis prideda kelis papildomus laipsnius šilumos, o ir miegmaišis ilgesnį laiką išliks švarus. Kūno kojinės būna trikotažinės, medvilninės, šilkinės ar multininės, kiekvienam pagal skonį ir visos lengvai skalbiamos. Taip pat svarbu turėti čiužinuką. Šiandien jų pasirinkimas ypač platus, pagal dydį, storį, svori ar patogumą. Jie gali būti pripučiami, savipūčiai čiužiniai arba poliuretaniniai kilimėliai. Taip pat yra ir pripučiami čiužinukai su pūko ar sintetinio pluošto insuliacija, kurie turi integruotą pompą. Pagal formą, dydį ir storį čiužinuką galite rinktis kaip ir miegmaišį. Iš savo patirties žinau, kad geras čiužinukas tarnauja ilgai ir visomis oro sąlygomis. Mano manymu tai svarbiausia iš visų turistinių priemonių, todėl jam pinigų negailiu. Taigi, pasvėrus visus už ir prieš, pasiruošusiems keliauti rekomenduoju šias kelionines priemones:

3.

4.

6.

8.

1.Keturvietė palapinė Big Agnes Copper Spur UL 4 2.Keturių sezonų palapinė Exped Venus 3 3.Trivietė palapinė MSR Carbonflex 3 4.Dvivietė palapinė Seatosummit Duo 5.Miegmaišis vyriškas Big Agnes Lost ranger 6.Miegmaišis moteriškas Roxy Ann 7.Čiužinukas Exped DownMat 7 su pūko insuliacija 8.Čiužinukas Big Agnes Insulated Q-Core


paštas Kai galvoju apie Boundary Waters, iškyla kelionės prisiminimai, įvykiai ir su jais susiję patirtys.  Neatsimenu, kada dar gyvenime būčiau juokusis taip, kaip tada, ant stataus ežero kranto,  kai net dundėjo krantai kitam ežero gale ir buvo nesvarbu niekas - nei kaip tai atrodo kitiems, nei ar tie juokai juokingi, nei iš kur tas juoko protrūkis staiga atsirado.  Dabar galvoju - turbūt gamta,

Geria usios atost ogos

nuovargis, įspūdžiai, pagaliau ir  “šviežias oras” atlaisvino kažkokius vidinius varžtus,   pro kuriuos išėjo laukan jausmai – stipresni nei įprastai, netikėti sau pačiai. Dar prisimenu, kaip

nešėm mantą ant

pečių; svorius, kurių “normaliame” gyvenime net

nebūčiau drįsus pakelti nuo žemės. Iš kur tos jėgos tada atsirado ir kur jos prapuola pilkoj kasdienybėj - nežinau.  Ir žuvies tokio skanumo neteko ragauti nei prieš, nei po kelionės.  Net pačiai įdomu: ar ji tikrai buvo tokia skani, ar tada ir tomis aplinkybėmis ji buvo tokia ypatinga?  Ir dar prisimenu tą laimės jausmą, kai po beveik 10 dienų maugliško gyvenimo vėl apsirengiau švariais drabužiais, o paprasta lova pasirodė tokia minkšta ir patogi, kad jaučiausi kaip devintam danguje.   Žodžiu,  Boundary Waters padėjo man suprasti, o gal greičiau prisiminti gyvenimiškas vertybes,  apie kurias tiesiog nebesusimąsčiau sočioj  “civilizuotoj” kasdienybėje. Supratau, kad man Boundary Waters buvo ne tiek apie  “waters” ( plaukimas baidaremis, ežerai ir pan),  kiek apie  “boundaries”: mano pačios asmenines ribas ir tai, kas už jų.  Tikrai manau, kad tokios kelionės ir patirtys labai naudingos tokioms riboms plėsti  ir stiprinti.

Su meile, Laima


Capture Life In Focus

Profesionali meninė fotografija jūsų namams papuošti ar dovanai

Brošiūrų, plakatų ir kitų spaudinių maketavimas Foto spausdinimas įvairiu formatu ant profesionalaus popieriaus ar drobės

Fotografijos sesijos jūsų įsimintinoms akimirkoms, šeimos albumui ar kitoms progoms

  (708) 267-3487

      clifstudio@gmail.com  www.clifstudio.com                            CLIFSTUDIO


Page 16


YouGoWild Žurnalas. Pavasaris 2013