Page 1

YouGoWild Nemokamas lietuviškas leidinys

Vasaros kelionės

ŽURNALAS Nr.2

Pasaulio užkariautojai

Šiaurinė Minesota Meksika ant banginio kupros!

Ekvadoras

ITER VITAE: apie Gvatemalą

Keturios kuprinės: Norėjome keliauti

Isle Royale

2013 VASARA


YouGoWild Nemokamas lietuviškas ketvirčio žurnalas “You Go Wild” apie pasaulį ir keliones, žmones ir aktyvų gyvenimo būdą, kelioninę įrangą ir kitas naudingas smulkmenas.

Leidybinė komanda: Diana Aleknaitė Žilvinas Usonis

Nuoširdžiai kviečiame visus prisidėti prie Žurnalo “You GO Wild” leidybos. Be Jūsų paramos šį žurnalą musm būtų labai sunku išleisti. Rašome tik JUms ir dėl Jūsų! Visi, Asmeniškai finansiškai prisidėję Prie žurnalo leidybos, kaip mūsų padėką gauna tos pačios sumos nuolaidų kuponą bet kuriai pasirinktai You Go Wild Adventures rengiamai kelionei.

Dėl reklamos ar kitais klausimais prašome kontaktuoti:  (708) 267-3487 (708) 870-0788    yougowild2012@gmail.com  www.yougowild.com                       YouGoWild Adventures

Žurnalo dizainas ir maketavimas atliktas

Su didžiuliu džaiugsmu pranešame , kad nuo šiol atstovaujame grupę garsių kelioninės produkcijos kompanijų. Pirkdami jų prekes per mu, sutaupysite iki 30% nuo mažmeninės kainos: clifstudio@gmail.com

Tiražas 1,000 Spausdinta JAV

© YouGoWild


Kelionių filosofija Vienas žymus kelionių rašytojas Bruce Chatwin keliones pavadino “neišvengiamu impulsu”, kuris giliai įsišaknijęs žmonijoje. Tai puikiai įrodo šiuolaikinis gyvenimo būdas ir pastovi migracija. Jungtinių Tautų pasaulio turizmo organizacija kasmet fiksuoja beveik milijardą turistų bei teigia, kad apie 200 milijonų žmonių gyvena skirtingoje šalyje, nei yra gimę. Toks visuotinis judėjimas – persitvarkymas, laikinas ar ilgalaikis, šiai dienai yra neišvengiamas kaip naudojimasis internetu. Sakoma, kad emigrantas – tai keliautojas be bilieto atgal. Tačiau migracija yra ne vienintelė judėjimo priežastis. Keliavimas bei turizmas taip pat labai dažnas mūsų kasdienybėje – tai tarsi svajonė, kasmetinis tikslas atitrūkti nuo rutinos. Na, o kaip tai darome - pasirenkame patys. Biblijoje žmogaus kelionė prasideda nuo išvarymo iš rojaus. Krikščioniškojo Dievo išrinktieji taip pat ne be išimties pasmerkti ieškoti. Mesopotamijos “Gilgamešo” saga, Homero “Odisėja” ir daugelis kitų legendų, pasakų ar istorinių pasakojimų veda į ieškojimą ir klajones. Nors anų laikų kelionių tikslai buvo toli gražu ne pailsinės paskirties, instinktas keliauti išlieka per amžius. Kadaise epinės kelionės naujų žemių beieškant ar įrodinėjant kad mūsų planeta yra apvali, šiandien sumenko iki kruizinių laivų bei gidaujamų kelionių. Ir ką gi dar atrasti? Tik tie, kurie iš tiesų domisi pasaulio istorija ir kitomis kultūromis, gali nors sekundei įsijausti ir savo vaizduotėje pajusti atradimo euforijos skonį, kaip tie, kurie šiose vietose buvo įžengę pirmieji. Tada ar šiandien, keliavimas išlieka prasmės ieškojimu tiek savo, tiek kitų gyvenime. Keliautojo nuoširdumas yra privalomas bruožas keliaujant po svečias šalis. Būti geru svečiu yra vienodai svarbu, kaip ir būti geru šeimininku. Keliaudami mes prisitaikome prie vietinio gyvenimo būdo ir tradicijų, prašome nakvynės, patarimo, pasakojimų. Būti tikru keliautoju reiškia teisingai įvertinti savo padėtį ir suvokti, kas toks esi.

Plačiai išvystyta modernaus turizmo industrija yra visiškai priešinga kelionės koncepcijai. Turizmas nežada vidinio pasikeitimo. Tai greičiau trumpa išvyka iš namų prasiblaškymui nuo kasdienybės, be jokių didelių pokyčių ar iššūkių. Turizmas sukuria naujovės iliuziją, tarsi pažiūrėjus filmą. Apie tai galime pasakyti tik - “mačiau”. Nors turistai mėgsta lankytis senoviniuose griuvėsiuose, senosiose bažnyčiose bei pilyse, mūšių laukuose bei panašiose istorinėse vietose, jiems pateikiama nušlifuota, pagražinta, sterili istorijos versija. Jūs nesate įpareigoti domėtis, ieškoti, todėl drąsiai galima sakyti, kad ir jūsų emocinė kelionė iš anksto suplanuota. Prisiminimai bei pasakojimai dažnai pagražinami, o tai tik dar labiau atitolina nuo realybės. Priešingai nuo turizmo - iš anksto suplanuoto, tariamai saugaus, konkretaus keliavimas reiškia visišką atsidavimą naujovėms, nepažįstamai aplinkai, netikėtumams ir, svarbiausia - nuotykiams. Keliavimo būdas, kurį mes skatiname, natūraliai turi iššaukti šiokį tokį neužtikrintumą ir dvejonę. Tik tada jūs imsite giliau domėtis ir ieškoti informacijos patys ir dalintis savo atradimais. Tai asmeninis tobulėjimas ir toks pasiruošimas nejučia virsta vidiniais išgyvenimais, negrįžtamais, asmeninės patirties įtakotais pokyčiais ir pažinimo pasitenkinimu. Tada Jūsų pasakojamos istorijos žavi, užburia ir įkvepia. Esate sąmoningai ar nesąmoningai skatinami tobulinti save. Va jums ir paradoksas: iškeliaujame toli tam, kad atrastume tikrąjį save. Taigi, keliavimas – tai ieškojimas. Tai kas gi esate Jūs: turistas ar keliautojas?

Su meile, Diana ir Žilvinas


Meksika Dauguma į Meksiką keliauja žiemą, bėgdami nuo speigų ir šalčių bei ilgėdamiesi tropinės šilumos. Ahhh... atsigulame į paplūdimio kėdę su spalvingu lietsargėliu, kyšančiu iš gaivinančio gėrimo taurės rankoje, ir kojų pirštus panardiname į karštą birų smėlį... Atitrūkstame nuo darbų, rūpesčių, net minčių. Čia, Meksikoje, mes tiesiog būname. Na, o kam gi riboti šį malonumą ir laukti šaltojo sezono? Štai keletas svarių priežasčių, kodėl verta į Meksiką vykti vasarą. Pirmiausia, vasaros metu Meksika ypač žavi savo kultūrinėmis šventėmis. Guelaguetza (tariame Gelageca), dar vadinama Pirmadieniais ant kalvos: tai šventė su spalvingomis eitynėmis, kurių metu eksponuojami skirtingų vietinių genčių tradiciniai aprėdai bei šokiu perteikiami istoriniai įvykiai. Guelaguetza, vienas svarbiausių kultūrinių renginių Meksikoje, vyksta kasmet liepos mėnesį Oaxaca mieste. Ne mažiau dėmesio verti yra ir Zacatecas mieste kiekvieną vasarą vykstanti folkloro šventė bei rugpjūty - kamerinės muzikos festivalis San Miguel de Allende mieste. Suprantama, kad dauguma baiminasi vykti į Meksiką vasarą dėl karščio. Priešingai nei jūs galvojate, vasara Meksikoje gali būti netgi labai maloni. Tiesa, šiaurinėje Meksikoje, besiribojančioje su JAV, oras tampa karštas, sausas ir tiesiog nepakeliamas. Tačiau, jei vyksite į Karibų pakrantę, čia oras išlaiko malonią +25-30 C temperatūrą, o vasaros lietūs atgaivina ne tik sielą, bet ir gamtą, kuri, tarsi eidama iš proto, suveša visomis tropinėmis spalvomis. Nesigąsdinkite, liūtys čia yra labai nuspėjamos, todėl belieka suplanuoti savo veiklą, keletą popietės valandų paliekant siestai – poilsiui. Be to, vasarą turistų spūstys aprimsta, todėl galite džiaugtis mažesnėmis kainomis, išskirtiniu

aptarnaujančio personalo dėmesiu bei užsiėmimais, kurie galimi tik vasaros metu. Tai ką gi čia veikti? Visu pirma, vasarą jūriniai vėžliai išlipa į krantą dėti kiaušinių. Na, o po keturiasdešimties dienų, apie birželio vidurį, iš lizdų tūkstančiais į vandenį skuba simpatiški mažulyčiai greitučiai vėžliukai. Vėžlių apsaugos programos, kurių darbuotojai prižiūri vėžlių perėjimo zonas bei jomis rūpinasi, su malonumu priima saugius stebėtojus bei savanorius. Ne mažiau įdomus ir daugumai prieinamas (na, gal tiksliau, per kelias valandas laiveliu nuo kranto priplaukiamas) malonumas – nardymas su bangininiais rykliais. Skamba baugiai, ar ne? Šie vandenynų gigantai maitinasi planktonu, kartais smulkiomis žuvimis, todėl žmogui yra visiškai saugu būti arti jų. Jų ilgis siekia iki 14 metrų, o svoris - iki 30 tonų. Kankūnas bei Holbox ( tariame Olbuš) sala yra kaip tik tos vietos, iš kurių laiveliais yra plukdomi visi, norintys panardyti su šiais gražuoliais milžinais vasaros ir rudens sezonu. Taip pat čia liepos mėnesį Moterų saloje (Isla Muheres) yra švenčiama bangininių ryklių šventė, kurios tikslas yra ne tik jais pasigrožėti, bet ir skleisti informaciją apie vietinės ekosistemos išsaugojimą ir pasiekimus. Na, o banglentininkams vasara Meksikoje tikras rojus! Vasariškos temperatūros išliūliuoja sroves ir atneša puikias bangas. Sakoma, kad tai taip pat puiki vieta ir laikas išmokti plaukti banglente, nes oras ir vanduo yra šiltesni, na o į vandenį, besimokant, tenka įkristi ne kartą ir ne du. Sayulita miestelis traukia profesionalus ir savo šaunia triukšminga paplūdimio atmosfera, na, o pradedantiesiems siūlome šiek tiek ramesnį San Blas paplūdimį.

Bangininia

i rykliai


You Go Wild Adventures

Kelionė į Meksiką su gidu Birželio 27-30 dienomis

Jaukūs balto smėlio paplūdimiai Turime paminėti cenotes povandeninius tunelius bei uolas, po kurias labiau patyrę gali nardyti krištolo skaidrumo vandenyse. Yucatan pusiasalyje jų priskaičiuojama virš 2000, iš jų dauguma yra atviri plaukiojimui, paviršiniam ar giluminiam nardymui. Nepamirškite aplankyti ir senųjų Majų griuvėsių, kurių aplink apstu: populiariosios yra

Delfinai

Chichen Itza, Tulum bei kitos mažiau turistų nusėstos – Sian Ka’an, Muyil, Chacchoben ir kitos. Žodžiu, užsiėmimų daug ir įdomių. Tik svarbu pasirinkti, kas labiausiai tinka jums ir jūsų šeimai. Taigi, paįvairinkime savo vasaros savaitgalius ir lekiam į Meksiką!

Iguanos

ai

ing m a l F


Trokštantiems nepakartojamo pojūčių ir skonio įvairovės – Ekvadoras puiki šalis. Čia tarsi spalvingu paskinu persipina Lotynų Amerikos kultūros, tautinės tradicijos bei įstabiausi kraštovaizdžiai. Geografiškai Ekvadoras įsitaisęs labai unikalioje vietoje: savo užimamu plotu aštunta Pietų Amerikoje, dydžio sulig keturiomis Lietuvomis, šis diversiškas pasaulio kampelis ilsisi vakarinėje Pietų Amerikos pusiaujo pusėje. Taigi nenuostabu, kad šalis didžiuojasi tokiu skambiu vardu, naturaliai kilusiu nuo tarptautinio žodžio ecuator.

You Go Wild Adventures

Kelionė į Ekvadorą su gidu Rugpjūčio 6-18 dienomis


Ekvadoras puikuojasi ypač tarpusavyje skirtingais 4 regionais: Rytuose žaliuoja vešlios Amazonės džiunglės, Centrinėje dalyje šalį skrodžia didingoji Andų kalnų grandinė, vakaruose nusileisdama į tropinę pakrantę švelniam Ramiojo vandenyno klimatui. Na ir žinoma, visa apvainikuoja garsusis Galapagų salynas – ketvirtoji ypatinga Ekvadoro dalis.

Andų kalnai

1802 metais Ekvadore apsilankęs tyrinėtojas Aleksandras von Humboltas, 300 km Andų kalnų atkarpą nuo Quito į Pietus pavadino Vulkanų Alėja. Tai kalnų mylėtojų meka. Dangų remia 9 aukščiausi Ekvadoro kalnai ir ugnikalniai:

Chimborazo 6267m Cotopaxi 5897m Cayambe 5790m Antisana 5704m Altar 5320m Illiniza Sur 5263m Sangay 5230m Carihuairazo 5020m Tungurahua 5016m

Puiki architektūra

Ekvadoras turtingas savo istorine arch it ekt ūra. Šalies sostinės Quito bei Cuenca miesto vardai abu puikuojasi UNESCO pasaulio palikimo sąraše. Ant senųjų inkų griuvėsių išaugę miestai puikuojasi didingais ir net žemės drebijimą atlaikiuosiais istoriniais pastatais. Architektūje persipynę Ispanų, Italų, Olandų, Maurų bei vietiniai tautiniai stiliai. Cuencos akmenimi grįstos gatvės apjuosia net įč bažnyčias susispietusias istoriniame miesto centre, na o Quito atima žadą savo spalvinga, atvira ir bei turtinga kultūrine atmosfera. Kas ieško labiau tautinio šalies paveldo, būtinai užsukite į Otavalo, Loja, Riobamba ir dar daugiau.

Amazonė

Amazonės tropiniuose miškuose, dar vietinų kitaip vadinamuose Oriente, gyvena 600 rūšių paukščių, 170 skirtingų žinduolių, 120 rūšių roplių bei šimtai tūkstančių įvairiausių vabzdžių. Amazonę taip pat namais laiko dvi mums žinomos visiškai civilizacijos nepaliestos Tagaeri ir Taromenane gentys. Nors bendrai Amazonė užima didžiausią šalies plotą, ji yra retai apgyvendinta, no o dauguma čia - senosios gentys. Jų tarpe ir garsioji Shuar, kuri vienintelė pasaulyje vis dar atlieka galvų džiovinimo ritualą. Dėl akivaizdžių priežasčių šalies valdžia apribojo šį ritualą žvėrimis, todėl keliautojų galvos saugios...

Galapagų salos

Vulkaninės kilmės Galapagų salynas sudarytas iš 14 salų bei saujelės mažesnių saleliu. Išsidėsčiusios beveik 1,000 kilometrų atstumu nuo žemyninės Peru, salos turi unikalią biosferą. Čia gyvena Jūrinės iguanos, Mėlynakojai smigikai, Galapagų vėžliai, Jūrų liūtai bei daug tik šiai vietovei būdingų augalų. Ne veltui mokslininkas Čarlzas Darvinas (Charles Darwin) buvo toks sužavėtas čia apsilankęs. Humbolto srovė atneša šaltus vandenis nuo Pietinės pakrantės, sudarydama ypatingą klimatą. Čia ištisus metus laikosi ta pati +25C temperatūra. Galapagai ypač yra mėgiami turistų, tačiau parkas yra griežtai saugomas ir kontroliuojamas. UNESCO saugo Galapagus kaip vieną iš nedaugelio Pasaulio Natūralaus Palikimo vietų. Dauguma salų yra pasiekiamos tik specialias sutartis su parku sudariusiais burlaiviais. Paslaugos yra brangios, tačiau kartą gyvenime salas aplankyti tiesiog būtina.


Puerto Lopez. Isla de la Plata

Vienas užslėptų Ekvadoro lobių - Isla de la Plata. Sala lengvai motoriniu laiveliu pasiekiama iš Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusio žvejų miestelio Puerto Lopez. Čia ramu, tylu, na o sala ypač žavinga. Ypač tiems, kurių biudžetas ribotas ir Galapagų salos yra neprieinamos, Isla de la Plata - puikus būdas pasigėrėti tik šiam regionui būdinga fauna. Kaip antai raudonpilviai fregatai.

Tiesiog po kojomis perintys Nazca smigikai, dar lietuviškai žaismingai vadinami padūkėliais

Čia galite panardyti su smalsiovmis spalvingomis žuvimis bei ruoniais

Na, o lankantis 2ia vasaros metu žadą atims čia pat besivartantys banginiai


YouGoWild su didžiausiu džiaugsmu pristato naują lietuvišką knygą “Keturios Kuprinės” ir jos autorius: Agnę, Ievą, Viliją ir Vaidotą. Susidūrėme su jais netikėtai, bet, kaip sako, keliautojas keliautoją iš tolo užuodžia, todėl šis trumpas susitikimas virto amžina keliautojų sąjunga. Ketveriukė keliautojų sutiko mums papasakoti, kaip gimė jų idėja apkeliauti pasaulį ir, kaip jie tam ruošėsi, kur pradėjo ir, kas juos kelyje sužavėjo. Taigi, jūsų fantazijai ir dėmesiui – Keturios Kuprinės. Vasarą sėdėdami ir žaisdami stalo žaidimus, tą vakarą būtent Naujakurius, sumąstėme, kad iš tiesų gal visai neblogai būtų patiems ne tik žaidime atsidurti naujakurių kailyje. Visgi mūsų suvokiami naujakuriai buvo ne tiek prisirišę prie vietos. Norėjome keliauti, jau seniai sukome galvas - kaip, nes kur - buvo jau senokai aišku: visur, kur tik įmanoma. Teta Krizė, siaubusi Lietuvą ir pasaulį, šiuo atveju mums padarė didžiulę paslaugą – išvadavo iš

nemėgstamų ir jau pabodusių darbų, suteikė laisvę mąstymui ir judėjimui. Pagalvojome, kad neturėdami nei šeimų, nei vaikų, nei paskolų esame puikiai pasiruošę pasinaudoti šia galimybe ir KELIAUTI, nes juk krizės laikotarpis pats palankiausias šiam užsiėmimui. Vienintelis skaudulys buvo doleriai nedorėliai. Lietuvoje jų gauti buvo neįmanoma, taigi žvilgsniai nukrypo į lietuviškąją Meką - Londoną. Sukirtome rankomis ir per savaitę nusipirkome bilietus į vieną pusę. Supratome, kad labai rizikuojame, nes jau sklandė gandai, kad ten irgi nelengva, bet buvom tokie įsitikinę savo sėkme, kad tik labai retai apimdavo nerimo akimirkos. Pradžia nebuvo lengva, porą dienų lenkę nugaras žemės ūkio fermoje Kento regione šalia Londono, supratome, kad pupelės ir svogūnai nebus mūsų draugai ir, juolab, nesukraus mums Himalajų pinigų, o jų taip reikėjo ir kuo greičiau. Su pluoštu gyvenimo aprašymų vaikštinėjom po ištaigingiausius Londono restoranus, kuriuose taikėmės į padavėjų ar barmenių vietas. Gyvenimo aprašymuose ištrynę universitetus ir buvusius darbus bei prirašę būtų nebūtų darbų stengėmės atrodyti rimtos emigrantės naujakurės, nusiteikusios nusėsti Londone. Pavyko, gavome darbą, o po kelių savaičių atvažiavęs kitas komandos narys kiek pavargęs taip pat jau turėjo darbo vietą. Viskas lyg ir sekėsi, aišku, darbo valandų vis neužtekdavo, o tiksliau - neužtekdavo pinigų už jas mokamų. Dirbome vidutiniškai apie 10-12 val. per dieną, dažnai ir daugiau. Uždarbiavome ir savaitgaliais, taupėme juodai. Nebuvome užsidarę ir nesėdėjome savo mažam socialinio būsto kambarėlyje, kur kaimynės nuolat mus tiesiogine ta žodžio prasme bandydavo išrūkyti tonomis tabako, mėgavomės miestu, bet saikingai. Nešėlome vakarėliuose kiekvieną savaitgalį ir nesišvaistėm pinigais, kur nereikia – turėjome tikslą. Neapsakomai džiugiai priimdavome siuntinius iš tėvelių su lietuviška duona ir sūriu. Gyvenome trise ir vakarais susėdę svajodavome apie tai, kaip kitais metais tokiu laiku būsim kažkur... bandydavom spėlioti, kur. Į litrinį stiklainį nuo marmelado pradėjome

Bolivija. Sud Lipez aukštumų smėlynai, pamarginti neėtikėtinų spalvų ežerais, pilnais flamingų


Kvala Lumpuras, Malaizija

rinkti ant gatvės rinktus centus ir svarus, nepatikėsite, bet surinkome apie du šimtus dolerių, kuriuos Kolumbijoje išleidome sklandymui virš Kolkos kanjono su paukščiais. Pinigai voliojasi gatvėje, tik reikia juos susirinkti. Londone netikėtai sužinojome, kad vienas iš idėjos sumanytojų, negali prisijungti, todėl pasiūlėme kitai draugei. Tiesa, ji neprisidėjo prie mūsų Londone, triūsė Rygoje, turėdama darbą pagal išsilavinimą ir gebėjimus, taupė ir, atsisveikinusi su darbu, galiausiai prisijungė. Paskutinis mėnuo buvo šviesmečių ilgumo: nebegalėjome sulaukti, nesimiegojo naktimis, darbas darėsi nebepakeliamas, viskas buvo įgrisę ir taip pilka, bet kartu vaikščiojome porą milimetrų virš žemės, nes jau tuoj tuoj turėjome iškeliauti. Ne visi mus palaikė, daugelis galvojo, kad užsikabinsim ir liksim Londone, bet mes buvome tvirti savo ryžtu. Nesijaučiame nei didvyriai, atlikę žygdarbį, nei kvailiai, iššvaistę laiką, kurį galima buvo skirti sėkmingos karjeros konstravimui. Seniai apie tai svajojome, bet visad nedrąsiai. Susiklosčius palankioms aplinkybėms nusprendėm, suplanavom ir įgyvendinom. Turbūt daugelis apie kažką panašaus svajoja. Mes irgi norėjome pažinti, suprasti, užuosti, pajausti, paragauti, paliesti ir įgyvendinti svajonę!! Pakeliauti, pamatyti bent dalelę mūsų didelio ir nuostabaus pasaulio!! Kai labai labai kažko nori, pagrindiniai dalykai yra: Svajok, suplanuok ir vykdyk (DREAM IT, PLAN IT, DO IT)!!! Negalime slėpti - esame be galo laimingi, bet norime tuo pasidalinti ir su tais, kam ši avantiūra būtų įdomi!! :) Mes keturiese – Agnė, Ieva, Vilija ir Vaidotas – „Keturios kuprinės“ – sakome HAU!! LABAS, PASAULI!!!!!!

Antarktida

Į kuprinę įsimetę kelionės aplink pasaulį bilietą (round the world ticket) sėdome į pirmą lėktuvą pilni džiugesio ir palaimos, negalėjome patikėti, kad tai vyksta. Pietryčių Azijoje buvome neilgai, bet patyrėme tiek nuotykių, kad galėtume pasakoti, turbūt, geras keturias, penkias valandas. Keliavome dviračiais, traukiniais, laivais, pėsčiomis, autobusais. Rinkomės kuo pigesnes transporto priemones, norėdami ne tik būti arčiau vietinių gyventojų, bet ir taupyti tuos nedorėlius dolerius, kurie mėgsta greitai išsprūsti iš piniginės ir, išėję pasivaikščioti nebegrįžti. Pagrindinė kalba šiuo kelionės laikotarpiu visgi buvo gestų, bet mums labai puikiai sekėsi. Palikę širdį Myanmare, kur vyrai dėvi longi ir spjaudo raudonus tabako ir kitų prieskonių gniužulus, ir Laose, kur Mekongo deltoje netikėjome, kad čia yra žemė, leidę Bonifacijui pagaudyti drugelių Malaizijoje, skubėjome link anglosaksiškos kultūros – laukė žiema Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje birželio mėnesį. Brrrr, po Azijos keturiasdešimties laipsnių Celsijaus karščio Australijos keliolika buvo šalčiau nei šalta, bet nuolat šviečianti saulė vertė šypsotis. Be tradicinių Australijos


Bolivija. Neįtikėtinna baltuma druskų ežere Salar de Uyuni.

simbolių - kengūros ir koalos - mes čia pirmą kartą gyvenime pamatėme ir pingvinus. Taip norėjosi sušokti Happy Feat. Naujojoje Zelandijoje atsispyrėme bungee jumping pramogai, bet negalėjom atitraukti akių nuo vulkaninių slėnių spalvų ir sunkiai skaitėme i l g i a u s i ą p a s a u l y j e v i e t o v a r d į “ Ta u m a t a whakatangihanga-koauau-o-Tamatea-haumai-tawhitiure-haea-turi-pukaka-piki-maunga-horo-nuku-pokaiwhenua-ki-tana-tahu”. Vos apšilę kojas šiose dvejose valstybėse, skubėjome į Pietų Ameriką, kuriai planavome skirti didžiausią dėmesį bei praleisti ten daugiausiai laiko. Bienvenidos. Pietų Amerika – žemynas, kuriame liko daugelio mūsų širdis. Atrodė, kad nespėjame apdoroti viso kūno priimamos informacijos – garsų, vaizdų, pojūčių ir apmąstymų. Pramokome ispaniškai, dainavome dainas, išsiaiškinom pagrindinius vietinių gyvenimo dėsnius, permąstėm istoriją ir vis labiau įsimylėjom šį žemyną. Nesutikome nei vieno lietuvio ir buvome praradę viltį sutikti tautietį, kai vieną ankstų rytą mums tik išlipus iš autobuso Limoje ir prasikrapščius apsimiegojusias akis bei besisukinėjant su sumuštiniais su avokadu išgirdom: “LABAS”. Žodis, kuris sustingdo ir kartu sukelia tiek džiaugsmo. Pamatėme Žilviną, kuris, palikęs Dianą, atlydėjo dukterėčią į Limą. Kalbėjomės, klausinėjome ir iš karto pajutome taip lyg kalbėtume su seniai matytu šeimos

nariu. Šie du šaunūs žmonės iškart užsitarnavo mūsų susižavėjimą, kai tik išgirdome jų kelionės istorijas. Dviratis – dalykas rimtas, ypač Andų kalnuose. Nuo tos akimirkos Vnextstop tapo mūsų didžiausi draugai ir nuolat apkalbami ir prisimenami bičiuliai, su kuriais turėjome viltį, kad keliai susikirs. Susikirto keliai, tik ne mūsų, bet Keturių kuprinių draugo Rudnosiuko. Pamenate meškiną, kuris vis pasirodydavo Vnextstop nuotraukose - jis apkeliavo daugiau nei mes, Keturios kuprinės ir Vnextstop kartu sudėjus. Pasisekė jam. Meškiuko istorijos ieškokite mūsų knygoje. Trumpai tik užsiminsime, kad jis vis dar su nostalgija prisimena keliones dviračiu po Bolivijos aukštumas, skylančio ledyno garsus ir begalinį rūpestį juo. Vienintelis dalykas dėl ko Rudnosiukas burbuliuoja yra Antarktida, kurią visai netikėtai pavyko aplankyti, bet jam pingvinai perdavė linkėjimus, todėl viskas gerai. Jeigu kirba klausimas, kiek gi apkeliavome per tuos beveik devynis mėnesius, tai galime tik užsiminti, kad nėra tiek daug, kad būtų neįmanoma! Skaitykite mūsų kelionės įspūdžius knygoje Keturios Kuprinės Pietryčių Azija, Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Amerika Antarktida ir keliaukite, būtinai keliaukite patys!!!!! Nepamirškite – Dream it, plan it, do it. Gero vėjo!!


Iter Vitae: Autostopu aplink Pasaulį. Gvatemala. Geri mūsų draugai bei neįtikėtini optimistai Evelina ir Karolis, Iter Vitae (liet. Gyvenimo kelionės) komanda, keliauja aplink pasaulį autostopu jau daugiau nei metai. Nors jie jau pakeliui namo, šiuo metu paskutiniame lankomame Afrikos kontinente, jie su entuziazmu sutiko su mumis pasidalinti iš atminties skrynios pakedentais įspūdžiais iš Gvatemalos. Suprantame juos puikiai, kai girdime, kad Centrinė Amerika juos pasitiko itin jaukiai ir svetingai. Mums ji padarė tokį patį Paprasti įspūdį. “Dar ir dabar patogumai kutena paširdžius šilti prisiminimai”, sako Evelina ir Karolis. “Meksikoje šiek tiek reikėjo susikaupti, mat nuolatiniai vietinių skundai dėl nesaugumo kiek neramino. O štai, įvažiavus į Gvatemalą, atrodo, net kvėpuoti lengviau tapo. Žmonės malonūs ir besišypsantys, o gamta ne juokais atima amą”. Taip jaukiai jie pradeda savo pasakojimą apie gvatemaliečių svetingumą, kultūrą ir jų istoriją. Tikalis - Majų šventykla džiunglėse Iki Tikalio kone rūkte atrūkom – ispano ir meksikietės pora mus paėmė nuo Palenkės griuvėsių iki pat vietos, nors iš pradžių čia užsukti nė neketinome. Palapinę, saulei leidžiantis, pasistatome prie pat Peten Itzos ežero. Jonvabalių žaismas prieš užmiegant, kiaulės kriuksėjimas vidurnaktį, ir rūkas saulei kylant – keliavimo malonumai. Tiesą sakant,

Kai taip keliauji daugiau negu metus, tai tampa jau nebe avantiūra, o gyvenimo būdu

Gvatemaloje jaučiamės labai saugiai, ir net naktiniai žmonių karnavalai mūsų netrikdo. Ryte maudomės skaidriame vandenyje, aiškiai matydami dugną ir net akmenų kampučius, o vanduo švelniai glosto odą. Keista, nors El Remate ir turistinis miestelis, daugiau tokių rytinių besimaudančiųjų nėra. Karaliauja tik vietiniai, velėjantys savo skalbinius. Jų bendrystėje nurimstame ir atsiduodame gamtos prieglobsčiui. Tikalis - arba garsų vieta - bene gražiausias ir didžiausias Majų šventyklų kompleksas džiunglėse. Prieš gerą tūkstantmetį tai buvo Majų kultūros centras, galiausiai apaugęs medžiais ir samanomis, ir tik vėliau atrastas ir atkasinėtas. Jau išvažiuojant iš miestelio vienas „sutranzuotas“ biologas ir gidas mums parodo kalvą, niekuo neišsiskiriančią iš kitų. Pasirodo, tai irgi šventykla. Tokių piramidžių - dar neatrastų ir neatkastų - daug, pasirengusių pasirodyti savo gražumu atkakliam lankytojui. “O kodėl išnyko Majų kultūra taip vis dar ir neaišku” pasakoja biologas-gidas. “Ar ne konkistadorų darbas?” teiraujamės. “Kai jie čia pasirodė, Majų buvo vos belikę viena kita grupė. Gal kokia paslaptinga liga, apie kurią mes nežinome?” Stačios piramidės išties įspūdingos, o užlipus į vieną aukščiau iškilusiųjų atsiveria džiunglės su kyšančiomis piramidžių viršūnėmis. Kažkada Tikalis buvo kultūros centras, tad ir svarbi vieta artėjančiai Majų kalendoriaus ciklo pabaigai. Renginių, besiruošiant ciklo pradžiai, pasipils kaip iš gausybės rago. Mes laiku nešame kudašių nuo atgarmėsiančios masės sutikti pasaulio pabaigos ar norinčių išsigelbėti nuo masinių katastrofų. Pasaulio pabaiga taip ir neatėjo, tačiau kai kurie žinovai teigia, kad pasaulis dabar įžengs į naująjį – šviesos – laikotarpį. Tikėkimės, mūsų žemei daugiau šviesos ir meilės tikrai nebus per daug.


Akimirkos iš Gvatemalos pakelių Gvatemaloje „tranzuoti“ - paprasta. Dažnai įšoki į “pikapą” ir trauki smagiai sau kalnais, per džiungles, kaisti karštoje saulėje ar šiurpsti vėsiuose debesyse. Tik vakare „tranzuoti“ nebeapsimoka, žmonės vis tik atsargūs, tad geriausiai šį darbą atlikti iš pat ryto. Kartą, vakarop strigome viename kaimelyje šalia policijos stoties, mat „betranzuojant“ policijos automobilį, jie pasiūlė suveikti autobusą. Tam geram jų ketinimui nepavykus, toliau stabdėme automobilius šalia jų būstinės. Jau temo ir ketinome paprašyti vietos šalia nuovados pasistatyti palapinei. Šie iš pradžių pasiūlė apleistą treilerį, tačiau netrukus persigalvojo ir jau kvietė į pačią nuovadą, kur mūsų laukė kambarys su lovomis ir dušu. Paslaugūs tie pareigūnai. Iš tiesų, ne tik ...ar pareigūnai, bet ir visi gvatemaliečiai ne tik pačios smalsiai jus apžiūrės, bet ir pakalbins, gamtos nusišypsos. Čia tikrai nesijusi nuošalėje, atvirkščiai - įvykių sūkuryje. Gvatemaloje dar yra daug neištyrinėtų gamtos stebuklų. Palapinę pasistatome netoli upės atogrąžų miškuose, kurių šlapias klimatas tiesiog plaute plovė takus, virtusius purvo voniomis. Vieta prie krioklio nepasiekiama eiliniam mirtingajam – čia nusigavome tik pažinodami mus ten pakvietusį žmogų. Iki vandens dar galiukas kelio, bet jei įveiki pažliugusią tešlą ir skaudžias šaknis ar Rojaus kampelis v u l k a n i n ė s tik mums kilmės akmenis, vieniems esi apdovanotas šniokščiančiu kriokliu ir smaragdiniame vandenyje nardai be jokios kitos gyvos dvasios aplink. Ryte nubėgi į paukščių čiauškančias džiungles, porą kartų pasistiebi, apsidairai, nusirengi nuogai ir niekieno netrukdomas, o stebimas tik saulės pro plačius lapus, šoki į skaidrų vandenį. Ar galima būti arčiau gamtos ir jausti tokią pilnatvę bei ramybę?

Havajuose

Uzbekistane

Esame lepinami šaunių kelyje sutiktų žmonių...

Kita mūsų nakvynė prie kuklios degalinės, kur šaltukas gerokai paspaudžia, o kitą rytą nusileidžiam jau į svilinantį karštį. O dar vieną vakarą pamatome sunkvežimių aikštelę. Pasiprašius moteriškė leidžia ne tik prie lūšnelės statyti palapinę, bet netgi pasiūlo nebaigtą statyti namą, kuris mums – tiesiog pilis. Ištiesiame tinklą nuo uodų, išdžiaustome nuo atogrąžų liūčių sudrėkusius ir sunkiai džiūvusius daiktus. Vakare moteriškė pavaišina arbata-sriuba 'inkarparina', o ryte – kava. Prieš išvykstant, ji nuoširdžiai už mus pasimeldžia ir padovanoja Bibliją ispaniškai. Iki sienos mus paveža Demetrijus, prieš tai pavaišinęs kiaušinienės-pupelių-sūrio-paplotėlių pusryčiais. Kaip ir visi gvatemaliečiai, jis šiltas, linksmas, besišypsantis, paslaugus. Toks vietinių gyventojų paveikslas mums ir išliks. Patiko mums ši šalis – žmonės, gamta. Ugnikalniai, kalnai, džiunglės, upės ir ežerai. Jau dabar ji traukia atgal. Bet mes keliaujame tolyn Centrinės Amerikos šalimis. Nuotykių troškulys amžiams nenumalšinamas. Daugiau nuotykingų ir nuotaikingų Evelinos ir Karolio istorijų galite rasti jų tinklalapyje tinklalapyje www.itervitae.me. Gero skaitymo!

Malavyje


Lietuviai keliauja

Isle Royale

Keliautojas Haris Subačius

Mes žmonės mėgstam didingus dalykus. Visi žinom, kad aukščiausias kalnas—Everestas, daugiausia žmonių—Kinijoj, ir ilgiausia upė—Nilas. O kuris gi didžiausias ežeras pasaulyje? Sunkiau, ar ne? Atsakymas priklauso nuo to, ką matuojam ir ką skaitom ežeru. Kaspijos jūra gali būti didžiausias ežeras visais atžvilgiais, bet tai būtų per lengva ir neįdomu. Be to, geologiškai kalbant, Kaspija tai ne visai tikras ežeras— daugiau jūra ar vandenynas. Tarp gėlo vandens ežerų tūriu visus lenkia didingas Rusijos Baikalas. Plotu didžiausias yra vienas iš didžiųjų Šiaurės Amerikos ežerų, tik vieniem tai Huron/Michigan, o kitiem Superior ežeras. Taikant griežtus apibrėžimus Michigan ir Huron tai vienas ir tas pats ežeras. Vandens lygis juose tas pats, o ir neskiria jų vieno nuo kito jokios geografinės kliūtys, sausuma, kriokliai, ar upės. Mackinac sąsiauris diržu veržia plotu didžiausią pasaulio ežerą per vidurį it maišą kabantį ant balkio. Tai matydami žmonės šį galiūną padalino ir pavadino dviem skirtingais vardais. Bet gal taip ir geriau mitologijos dėlei. Niekas Superior ežero per pusę nedalins ir todėl galima sakyti, kad didžiausiam pasaulio ežere rymo laukinis milžinas Isle Royale. Pagal griežtus apibrėžimus, didžiasia ežerinė sala–tai Manitoulin šiaurrytiniame Huron ežero kampe. Deja, kaip ir didžiausias ežeras, didžiausia sala ne tokia mistiška kaip mūsų pasakos herojus— Isle Royale. Be jokios abejones šiauriniame Superior išsikišus žemės ketera kur kas patrauklesnė laukinės gamtos mylėtojui negu apgyvendinats Manitoulin. Isle Royale—Amerikos nacionalinis parkas (http:// www.nps.gov/isro/index.htm), ir ne paprastas, o visiškai laukinis parkas, kur žmogui visiškai nevalia gamtos “tobulinti.” Isle Royale taip pat yra mažiausiai lankomas Amerikos Nacionalinis parkas—sezono įkarštyje Yosemite ar Yellowstone per savaitgalį

apsilanko daugiau žmonių negu Isle Royle per visus metus. Nacionalinių parkų idealas yra apsaugoti gamtą nuo žmogaus gobšumo. Deja, dažnai nuvažiavęs ten gali rasti ne ramybę ir nepaliestą skaisčią žalumą, o didmiesčiui būdingas eismo spūstis! Stovėjimo aikštelių dydis Mammoth Cave National Park (arčiausiais nacionalinis parkas prie Čikagos) gerokai atmuša užsidegimą. Isle Royale ir šiuo atžvilgiu kitoniškas, mat pasiekti Isle Royale galima tik vandeniu arba oru. Du keltai plaukia iš Mičigano valstijos ir vienas iš Minesottos. Iš Houghton ar Copper Harbor keltas plaukia iki tolimo Rock Harbor uosto apie tris valandas. Iš Grand Portage daug arčiau, bet norėdami pasiekti šį uostą turėsit apvažiuoti vakarinį Superior galą ir, ilgainiui, trumpesnė kelionė vandeniu kaštuoja daug laiko ir benzino greitkelyje. Tiesa, kelio juosiančio šiaurvakarinį Superior krantą greitkeliu tikriausiai neverta vandinti ir gamtos grožis nuo Duluth iki Grand Portage kai kuriems gali būti vertas kelionės su ar be tikslo. O ką gi rasite didžiausioje saloje didžiausiame pasaulio ežere, jei ten nusigausite? Parke galima su kuprine prapėdint virš 160 mylių kalvų višūnėmis arba miško paunksmėje. Salą pagamino šiaurėn besitraukiantys ledynai. Lyg didžiulis piktas milžinas kraupiais nagais išgriaužė žemėje duobę, užpildė ją vandeniu ir kažkaip paliko mažytę žemės kruopelę. Plaukiant aplink salą aiškiai matyt gamtos galių tarpusavio kovos pasekmės. Pakrantės tai ne smėlėti Baltijos jūros ar Indiana Dunes paplūdmiai. Isle Royale supa statčios tamsios vulkaninės uolos lyg pabaisos sidilusios iltys iš “Lord of the Rings” filmo. Gamtovaizdžių atžvilgiu, tikriausiai įspūdingiausios yra Isle Royale vistos. Per visą salą


iš pietvakarių į šiaurryčius driekiasi akmeninė Greenstone ketera, o jos viršūnėje popliariasia žygiavimo pėdostrada. Alksnių miškas dažnai riboja vaizdą, bet kartis, kai medžiai praretėja arba takelis šokteli viršun, atsiveria turisto akims neribotos erdvės. Tokią akimirką negali žmogus susivaldyt neatsidusęs it žado netekęs. Į pietus beribiai skaidriausi Seperior vandenys. Šiaurėje tolimi statūs Kanados ir Minesottos krantai. Salos viduje pasiliko taikesni ledynų palikuonys— ramūs, miškais apaugę, žuvingi ežerai. Daug kas čia atvyksta ne su lengva kuprine, o su tradicine Šiaurinės Amerikos transporto priemone—kanoja—ir keliauja persinešdami mantą nuo vieno ežero iki kito su meškere rankose. Isle Royale—tai ne tik stebūklingas gamtos kampelis, bet taip pat ir mokslinė laboratorija. Praėjusio šimtmečio pradžioje salą pasiekė briedžių šeimyna. Be didelių mėsėdžių plėšrūnų kaimynystėje, briedžių kaimenė sparčiau išaugo ir netrukus įsivėlė į darvinišką kovą su ribotais salos maisto ištekliais. Kol kaimenė augo, sala liko tokia pati. Ilgainiui, skaičiai kilo, maistas išseko ir briedžiai pradėjo mirti iš bado. Sumažėjus briedžių skaičiui, ataugo salos žaluma ir vėl maisto užtenka visiems. Taip aukštyn ir žemyn it sūpuoklėm. Dvidešimto amžiaus vidury ištiko ypatingai šalta žiema ir ežeras į šiaurę nuo salos užšalo iki pat kranto. Tuo metu kai žmonės kovojo antrojo pasaulinio karo laukuose, iš Kanados ar Minesottos į briedžių salą atsikėlė jų žūtbutiniai priešai—vilkai. Tam tikra prasme ir čia prasidėjo pasaulinis karas, ir jis dar ir šiandien nepasibaigė. Su vilkais saloje įsibėgėjo dar viena gamtos sūpuoklė. Per daug briedžių sumedžioja vilkai ir nebeužtenka visiems mėsos, retėja vilkų gretos. Mažiau medžiotojų—daugiau briedžių. Kitavertus, briežių skaičiai nebesvyruoja taip daug, kadangi vilkai nebeleidžia jau įsibėgėti tiekč kad salos augmenijai iškiltų grėsmė. Be to, briežiams klestėti reikalingos bebrų užtvankos, o vilkai mėgsta ir bebrieną. Šiomis dienomis gamtos mokslininkai Isle Royale stebi kaip

Tokia štai didinga gamta supa iš visų pusių

gamta išlaiko pusiausvyra tarp išteklių ir vartotojų— stebi kaip sukasi gamtos ratas. Sala maža ir uždara, gyvūnai nei į salą patekti nei iš salos pasitraukti lengvai negali—idealios sąlygos natūraliam eksperimentui. Žmogus taip pat paliko saloje savo pėdsaką. Isle Royale supa keturi įspūdingi švyturiai, bet Ledi (Superior ežero pravardė)—temperamentingas sutvėrimas. Nepaistant šviesa ginkluotų sargų—Isle Royale krantai nusėti laivais paskenduoliais. Dauguma jų nuo smalsuolių akių pasislėpę giliuose vandenyse ir juos telanko ryžtingi narai bei žuvys. Vienintelis garlaivis America glūdi vos pora pėdų nuo paviršiaus Washington Harbor įlankos žiotyse parko pietvakariuose. Šito didžiulio garlaivio nosį žymi plūduras ir supantis vandens paviršiuje virš kritusio milžino atrodo galima išgirsti vienintelės jo aukos, šuns, kauksmą iš gelmių? Amerikos čiabuviai atrado saloje varį. Nuo seniausių laikų, vos pasitraukus ledynams, čia atsirado kasyklos. Pradžiai mažytės duobės žemėje, bet netrukus industrinė revoliucija pasiekė ir Isle Royale. Dar ir šiandien salos krantai nusėti apleista kasyklų įranga, krovimo dokais ir skaldos kalnais. Kaip ir kiti dideli vandens telkiniai, Superior—žvejų erdvė. Isle Royale išlikę keletas senųjų žvėjų kaimų griuvėsių. Taip pat saloje dar gyvena šeimos nepanorusios parduoti savo žemės nacionaliniam parkui, kai šis buvo įkurtas. Privačios nuosavybės sąlyga—savininkams mirus, nekilnojamo turto negali paveldėti palikuonys. Ilgainiui, visa sala priklausys mums visiems—Amerikos žmonėms. Šiandien, kone kiekvienoj didesnėj įlankoj matosi griūnantys namai. Parko prižiūrėtojai apleistų namų negriauna—tai atliks ir apsivalys pati gamta. Sparčiai žmonijai besiplečiant, mažėja tikrai laukinės gamtos kampelių. Vieną dieną, galbūt ir mes, kaip briedžiai, pasieksime gamto išteklių ribas. Kol taip dar neatsitiko, Isle Royale nacionalinis parkas laukia jūsų, kaip senolė motina sparnus pakėlusių vaikų. Apsilankykite.


Keliautojo krepšys Turbūt kiekvienas iš mūsų turime kuprinę, kuria naudojamės kasdieniame gyvenime. Sunku be jos įsivaizduoti ilgesnę ar trumpesnę kelionę: į mokyklą, į parduotuvę, į mišką ar kalnus. Kuprinėje tikrai yra daugiau vietos mūsų daiktams nei paprastoje rankinėje. Dažnai net nesusimąstome, iš kur gi ji mūsų kasdieniame gyvenime? Taigi, štai šiek tiek istorijos. Kuprinės naudojamos jau nuo viduramžių. Tais laikais mažai kas eidavo miškan grožėtis gamta. Medžiotojai eidavo į jį, kad išsimaitintų. Sumedžioję grobį, jie kraudavo jį į kuprines, kurios buvo pagamintos iš tų pačių žvėrių odos. 50-aisiais metais Dick Kelty , keliauninkų kuprinėtojų legenda, vienoje iš savo kelionių į kalnus sugalvojo, kaip tas sunkias ir ne visai patogias kuprines galima patobulinti. Senąjį išorinį medinį kuprinės rėmą pakeitęs į aliumininį, o medžiagas, iš kurių kuprinės buvo siuvamos, į naujesnes, patobulintas ir lengvesnes bei išmąstęs, kad, pritaisius juosmens diržą, svoris turėtų pasiskirstyti daug tolygiau ir nuimti spaudimą nuo pečių, jis pradėjo naują kuprinių ir kelionių su jomis erą. 1952 m. jis su savo žmona jau per pirmus naujo biznio metus sugebėjo “sukonstruoti” ir parduoti net 29 kuprines uz $24! Kelty kompanija šiandien zino bene visi keliauti megstantys. Lygiai po 15 metų nuo pirmo reikšmingo kuprinės patobulinimo, kitas gamtos mylėtojas ir keliautojas Greg Lowe ištobulino jas iki standartų, pagal kuriuos jos ir šiandien gaminamos! Jis sukūrė vidinio rėmo kuprines.

Kuprinės

Šiandien, augant nuotykinių kelionių populiarumui , kuprinių pasiūla vis didėja. Tikiu, kad apsilankius specializuotoje parduotuvėje, dažnai galima pulti į neviltį nuo jų gausos ir įvairovės. Didelės ir mažos, plačios ir siauros, storos ir visai plonytės, minkštos ar su metaliniu rėmu. Vienos jų skirtos mokyklinėms knygoms susidėti ar vos keliems užkandžiams į pliažą, kitos kasdieniam naudojimui vietoj rankinės, na ir dar kitokios, labai specializuotos, atitinkamai - turistavimui. Be jokios abejonės, kuprinė gamtoje tampa visų mūsų kelionių įrankiu, kurio pagalba mes persinešame visus savo “namus” į gamtą.

Šiandieninių technologijų  pagalba,  mūsų  kuprinės  labai  palengvėjo,  palyginus  su  tomis brezentinėmis  kuprinėmis,  su kuriomis  keliaudavome  anksčiau.  Lengvesnių  ir anatomiškai prie kūno pritaikytų kuprinių  dėka,  kelionės  tampa  =iziškai  daug  malonesnės  ir  atitinkamai ilgesnės. Iš esmės, yra  3  pagrindinės kuprinių rūšys: tai išorinio rėmo, 

You Go Wild Adventures

Keliaukite su mumis

(708) 870-0788


vidinio rėmo  ir berėmės kuprinės. Iki 1967 m. dominavo  išorinio rėmo kuprinės. Jų ypatybė buvo  tame, kad  jomis  buvo  galima  pernešti  didelius  svorius.    Būtent  1967  m.  ,kaip  jau  minėjau,  Greg  Lowe  padarė  perversmą  kuprinių  pasaulyje.  Iki  šiol   mes  naudojamės  jo  puikiu išradimu ‐ vidinio  rėmo  kuprinėmis.  Na,  o  senosiose,  Kelty  tipo  išorinio  rėmo  kuprinėse  ir  šiandien  ant  kupros  nešiojame    savo  atžalas,  nes  jos  (kuprinės)  yra  stiprios  ir  stabilios.  Berėmės kuprinės naudojamos musu kasdieniame gyvenime. Jomis nešini dažnai skuba į mokyklas mūsų vaikučiai, jas pasiėmę mes patys išsiruošiame pasportuoti ar į pliažą. Ta č i a u rimtoms kelionėms berėmes kuprines aš naudoju tik į Boundary Waters žygius, nes jos yra pačios lengviausios, o ir sukrauti į jas galima visą savo ir net kaimyno namų mantą! Kelionės nuo vieno ežero iki kito, plaukiant kanoja, dažnai būna trumpos, todėl ir kuprinės patogumas šiuo atveju yra ne toks gyvybiškai svarbus. Taip pat beremes kuprines naudoja alpinistai “Alpine stiliaus” kalnu sturmui. Dar viena bereme kuprine kuri pagaminta is neperslampamos storos ceratinies medziagos naudojama vandens megeju ir ilgu kelioniu dviratininku. Bet apie tai gal kitame numeryje. Taigi, pats laikas pereiti prie populiariausių ir dažniausiai naudojamų kuprinių kelionių pasaulyje!

Bene trys  svarbiausi  aspektai,  renkantis  kuprinę,  yra  tokie:  keliones  trukmė,  jūsų  asmeninis  keliavimo  stilius  ir  jūsų  kūno  sudėjimas.    Visos  vidinio  rėmo  kuprinės   m a t u o j m o s  l i t ra i s .  Turbūt pastebėjote,  kad po pavadinimo  dažnai yra  užrašytas numeris.  Tai ir nusako,  kelių litrų talpos  kuprinė  yra.  Jei  planuojate vienos  ar  dviejų naktų  kelionę,  tai  patogiausia  būtų  20‐50  l  talpos  kuprinė.  Jei  gamtoje  ruošiatės  praleist  3‐5  naktis,  tai tinkamiausia būtų 50‐70 l talpos  kuprinė,  na, o  dar    ilgesnei  kelionei  patarčiau  turėti  75  l  ir  didesnę  kuprinę.  Jei  jūs  mėgstate  keliauti  su 

daugiau daiktų,  tai  ir  kuprinės  jums  reikės   didesnės  talpos.  Svarbu  žinoti,  kad    „medium“  ir  „large“  kuprinės  turi  3  litrų  paklaidą  į  didesnę  pusę,  pavyzdžiui:  jei  kuprinė  75  litrų,  tai  reiškia  kad „large“  turės 78 litrus.  Svarbiausia  taisyklė  renkantis  kuprinę:    jūsų  torso ilgis, o ne jūsų ūgis! Kaip  žinoti  savo  torso  matmenis?  Nuo  septinto  kaklo  slankstelio  (  jis  labiausiai  išsikišęs  kaklo  slankstelis)  reikia  išmatuoti  atstumą  iki  liemens.  Moterims ir vyrams matmenys yra tie patys: Extra small Small Medium/Regular Large/Tall

Up to 15½" 16" to 17½" 18" to 19½" 20"+

Kuprinių kainos  labai  svyruoja,  bet  noriu  jus  užtikrinti,  kad,  kaip  taisyklė,  nuo  kainos  priklauso  ir  k o k y b ė .  V i e n a s  i š  paprasčiausių  pavyzdžių  ‐  segtukai.  Į  vieną  netrumpą  kelionę išsiruošiau su pigesne  kuprine  ir  į  kelionės  pabaigą  man jau teko ją raišioti diržais  ir  virvėmis,  nes  didžioji  dalis  segtukų  s u l ū ž o  n u o  d a ž n o  segiojimo.  Jei  jūsų  kuprinė  neturi  specialaus  “apsiausto”  nuo  lietaus,  tai  patarčiau  tokį  į s i g y t i .  J i e  t a i p  p a t  matuojami litrais. Na  rodos,  kad pagrindinius  k u p r i n ė s  i s t o r i j o s  i r  p a s i r i n k i m o  f a k t o r i u s  aptarėme,  beliko  tik  išsirinkti  ją  pagal  spalvą,  kišenėlių  kiekį  ir  dydį  ar  mėgstamiausios  kompanijos pavadinimą!  Patarčiau pirmai pradžiai  užsukti  į  REI  parduotuvę  ir  pasimatuoti  kuprinę.  Š i a m e  p a r d u o t u v i ų  t i n k l e  d i r b a  t i k r a i  kompetetingi  ir  daug  apie  kuprines  nusimanatys  žmonės.  Na,  o  taip  pat  brūkštelkite ir mums, jei turite klausimų - su malonumu atsakysime. Linkime daug šaunių laukinių akimirkų. Kitame numeryje rašysime apie avalynę.


You Go Wild Adventures

Kelionė į BWCAW su gidu Liepos 4-14 ir 19-27 dienomis

Atšilus orui, padvelkus pavasario gaivai ir pailgėjus dienai, tarsi žadintuvas pradeda kelti triukšmą mūsų biologinis laikrodis. O gal tai nuo paryčių rėkiantys ir mums miegoti neleidžiantys paukščiai kviečia laukan?.. Ironiška, bet pradedame naršyti interneto tyrus besiruošdami kelti koją į gamtą ir beieškodami naujų vietų, kurias galėtume aplankyti. Pastebėjau, kad tie, kurie mėgsta skaityti, taip godžiai ilgais žiemos vakarais rytas intriguojančias mistines istorijas iškeičia į nuotykių ir kelionių kupinas knygas.

Aplink tik gamta ir kur ne kur bendraminčiai keliauninkai

Berods 1996 metais, prisiklausęs kažkieno istorijų apie Minesotos miškus ir aš susigundžiau pirmą kartą ten nuvykti. Širdis taip ilgėjosi Lietuvą primenančio miško ir vandenų... Iškeičiau namus ir šiltą minkštą guolį į palapinę ir miegmaišį. Išsiruošėme dviese, kelias buvo tolimas ir nežinomas. Prisiminus mūsų nuotykius net nežinau, ar šiandien ryžčiausi tokiai avantiūrai... Mūsų pirmas “amerikoniškas” kelionių išbandymas tame gamtos mylėtojų Eldorade buvo visiškai netikėtas ir išspaudęs ne vieną prakaito lašą tiek iš nenumatytų sunkumų, tiek iš baimės. Apie gamtinį turistavimą žinojome tik iš Lietuvos laikų ir savo neypatingai gilios patirties. Su šypsena prisimename savo naivų klajojimą: beieškodami priėjimo prie ežero, sugebėjome pamesti kanoją, o po to ir kuprines... Na jei jau taip atvirai, tai mes su savimi tysėmės plastikinius šaldiklius, šypsnius sukeldami ten sutiktiems patyrusiems keliauninkams. Mes juk ruošėmės ten prabūti


Rytas Boundary Waters Canoe Area Wilderness parke

visą savaitę, o maistas vasarą genda greitai... Nešėme savo turtą ant kupros per daugelį kartų, vos rankos nenukrito. Sugebėjome ir patys pasiklysti. Stebiuosi, kaip viską galiausiai suradome ir kaip išvis kailį iš ten sveiki gyvi išnešėme. Kažkaip sugebėjome surasti savyje ramybės ir budrumo. Vedami sveikos nuovokos ir situacijos buvome priversti išmokti elementarių gamtinių gudrybių, sugebėjome savo pirmąjį fiasko paversti nepamirštamu motinos gamtos nuotykiu. Na, o aš prisirišau širdimi prie tos vietos taip, kad kasmet ten grįžtu. Dabar ten mano rojus. Grįžęs po pirmos kelionės daug skaičiau apie laukinę gamtą, kėliausi ir guliausi su žemėlapiais, naktimis sapnavau save ten sugrįžtantį, mokiausi laukinio keliautojo gudrybių kiekvienoje po to sekančioje kelionėje ir lig šiol vis kažką naujo atrandu. Net ir dabar, kai teko gerai pasitrankyti po pasaulį, jaučiu, kad tie širdžiai artimi šiauriniai miškai traukia sugrįžti, o visi prisiminimai gaiva ir ramuma užlieja širdį. Tai kas gi tas ypatingas rojaus kampelis – Boundary Waters Canoe Area Wilderness (BWCAW)? Pats pavadinimas sako, kad tai visiškai laukinis kraštas, užimantis daugiau nei milijoną akrų (kaip 5 mūsų Lietuviškos Labanoro girios). Boundary Waters parkas, kaip ir su juo besijungiantis Quetico provincijos parkas, suformuotas prieš milijonus metų beslenkančių ledynų. Tūkstančio ežerų ir upių vandens keliais, besidriekiančiais daugiau nei 1,500 mylių, keliautojai parką naršo kanojomis. Kiek ten bevažiuotum, kaskart galima kelionę suplanuoti kitaip. Aplink - žmogaus nepaliesti miškai, pilni laukinės gyvybės. Šis parkas laikomas unikaliu.


Ne veltui Nacionalinės Geografijos bendrija jį laiko viena iš 50 būtinų gyvenime aplankyti vietų. Kitaip tariant, tai atostogos, kurių niekada nepamiršite. Be elektros, be motorų, be telefoninio ryšio ir be kelių neabejotinai atitrūksite nuo viso dūzgiančio šiuolaikinio pasaulio. Nesvarbu, kokiu metų laiku čia važiuosite: kiekvienas sezonas gražus savaip ir paberia vis kitokių išbandymų. Nuo seno šios žemės buvo Huron, Chippewa ir Cree indėnų namai, vėliau juos išstūmė Dakota, o galiausiai - Ojibway indėnų gentys. Šiandien gamtos saugomi liko jų pėdsakai – piešiniai ant uolų, bylojantys apie to meto gyvenimą, medžioklę, mitologiją bei to meto žmogaus ryšį su gamta. Piešiniai keliautojams prieinami Baswood, Agnes, Payne, Laclacroix, Fishdance ir kituose skambiais pavadinimais besipuikuojančiuose ežeruose. Baltas žmogus pirmą kartą įkelė čia koją 17 a. Tai buvo prekiautojai kailiais. Vietiniai čia išgyvendavo iš medžioklės, žūklės ir miško gėrybių. Gilūs ežerai ir dabar čia knibžda žuvimis, o šlaitai nusėti laukinėmis mėlynėmis. Man,

Senųjų Indėnų genčių uolų piešinių beieškant

kilusiam iš Lietuvos pajūrio, žvejyba niekad nebuvo svetima, todėl ir lankydamasis Boundary Waters dažniausiai maitinuosi šviežia žuvimi. Žūklė fantastiška, turbūt, geresnės nesu niekur turėjęs. Na, nebent ta, kai rišau ant siūlo slieką ir pagavau savo pirmąją dyglę. Vilkus buvau regėjęs tik zoologijos sode, o čia teko matyt net keletą per vieną kelionę: vieną juodą ir vieną pilką. Na, o kai lankiausi parke žiemą, su vienu pilkiu susidūriau kaktomuša. Ir meškų teko matyti ne kartą. Briedžiai čia karaliauja, teko stebėti jų ritualus, o vieną tokių pavyko neblogai nufotografuoti, nuotrauką net žurnalas išspausdino. Taigi, kokie jūsų pomėgiai bebūtų: pabėgti nuo kasdienybės triukšmo ar stebėti gamtą, palavinti žvejo ranką ar fotografo akį, paklausyti staugiaunčio vilko ar stebėti jokių žemiškų šviesulių neteršiamą žvaigždėtą dangų, o gal, jei pasiseks, pamatyti ir šiaurės pašvaistę, kviečiu visus jungtis į mūsų vasaros, rudens bei žiemos ekspedicijas ir aplankyti šį žavų žemės kampelį.


Capture Life In Focus

Profesionali meninė fotografija jūsų namams papuošti ar dovanai

 (708) 267-3487

Brošiūrų, plakatų ir kitų spaudinių maketavimas Foto spausdinimas įvairiu formatu ant profesionalaus popieriaus ar drobės

Fotografijos sesijos jūsų įsimintinoms akimirkoms, šeimos albumui ar kitoms progoms

   clifstudio@gmail.com  www.clifstudio.com              CLIFSTUDIO


Liepos mėnesį tik už

Birželio mėnesį tik už

Rugpjūčio mėnesį tik už

YouGoWild Žurnalas. Vasara 2013  

Lithuanian Travel magazine Lietuviškas kelionių žurnalas

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you