hobis
Tačiau tada jau reikia minti greitai. O jei galite sau leisti vairuoti ramiau, patarčiau pailsėti Varšuvoje. Tada kelionė susidarytų iš poros atkarpų po 4 valandas. Nors mane tokios pauzės tik išmuša iš vėžių (šypteli). Pats be sustojimų ir be miego daugiausia esu nuvažiavęs 2 500 km. Tačiau tai labai individualus dalykas. Kur tokiose kelionėse slypi didžiausi netikėtumai? Ieškant nuotykių ir norint pajusti tikrąjį šalies kvapą, reikėtų važiuoti nemokamais keliais – būti pasiruošusiam pasėdėti kamščiuose ir kitiems netikėtumams. Tokia kelionė sunkiau prognozuojama. Šiandien geriausias pagalbininkas kelyje – „Google Maps“, tik reikia iš anksto pasirūpinti prieiga prie interneto užsienyje. Kiekvienos šalies grožis savitas: vienoks Rusijoje, kitoks – Ukrainoje. O važiuojant į Graikiją gali rinktis – vykti per Rumuniją, kur galbūt strigsi baisiuose kalnų keliuose, ar per Juodkalniją, palei jūrą... Kai jau važiuoji palei jūrą – vietoje dairaisi, kur gali sustoti ir pamirkyti kojas (šypteli).
kupiūrų nepriima. Rumunija irgi išsiskiria: ten normalu tiesiog stovėjimo aikštelėse išsiskleisti palapinę, susikurti laužą. O kad artėji prie aikštelės, gali suprasti pagal dažnėjančias kraujo dėmes ant asfalto – jų daugėja, nes ne visiems benamiams šunims ar kitiems gyvūnams pasiseka išvengti automobilių ratų... Beje, retkarčiais įdomu pakeliauti keltais, tarkime, į Suomiją. Patogu, nes išplaukiama vakare ir, nors kelionės trukmė gal tik keturios valandos, leidžiama išsimiegoti iki ryto.
Ar ištikus bėdai, kai užsienyje keliaujate automobiliu, lengva rasti pagalbos? Visiškai be šansų. Jei skambini pagalbos telefonu Vokietijoje, retai kas kalba angliškai. Prancūzijoje apskritai nelabai kas nori su tavimi kalbėti. Jauniausiose Europos šalyse tokios paslaugos išvis neteikiamos, tad turi pasitikėti savo jėgomis arba pakeleivių pagalba. Kartais tikrai galima viltis, kad pakeleiviai padės susiskambinti ir susitvarkyti tokius reikalus. Kartą buvau gerokai nustebintas Lenkijos mokamuose keliuose. Ten nuolat matai užrašus su nemokamais pagalbos Nors pats automobiliu keliaujate turėdamas aiš- numeriais. Ir kai kažkada man iš tiesų prireikė pagalbos, kų tikslą ir tik darbo reikalais, galbūt esate pa- skambinau tuo telefonu – na, gerai bent tiek, kad kalbu tyręs tokių „netyčinių“ išklydimų iš kelio? „Ne- lenkiškai. Po ilgų diskusijų apie tai, kas man galėtų patyčiukų“ – ne, tačiau jei turiu laiko, tada tikrai išsuku iš dėti tame kelyje, paaiškėjo: tas pagalbos telefonas skirtas mokamo kelio, kad galėčiau vatik tokiam atvejui, jei turi probžiuoti vadinamuoju šunkeliu. Ten lemų mokėdamas už kelius... O pamatai keistų ir juokingų dalypasiekti, kad tave kas nors tiesiog Kartą, pamenu, į Graikiją už kų. Tarkime, Rumunijoje išvažianutemptų nuo kelio, sudėtinga. Sivęs į mažesnį keliuką neretai patuacija turi būti pripažinta kone savęs tempėme valtį. Sustojome matai karvės tempiamą vežimą, avarine, tik tada policija tuo rūparkinge Rumunijos kalnuose. Iš turintį registracijos numerį. Išpinsis. Taip ir nesupratau, ką dakažkur išlenda vietinis senučiukas kart norisi stoti ir fotografuoryti. Jie pasiūlė skambinti į prisu dalgiu ir mums kažką aiškina. ti... Kartą, pamenu, į Graikiją už vačią įmonę ir tartis dėl pagalbos. savęs tempėme valtį. Sustojome Tačiau paaiškėjo, kad trumpaparkinge Rumunijos kalnuose. Iš sis numeris, skambinant iš lietukažkur išlenda vietinis senučiuviško, neveikia... Tokie tad kančių kas su dalgiu ir mums kažką aiškina. Nei mes rumuniš- keliai. Visada daug lengviau, kai iš anksto nusiteiki taip, kai suprantame, nei jis kaip nors kitaip kalba, ir tik ges- kad kelionėje gali nutikti visko – o kartais gal net teks aptais išsiaiškinome, kad senukas niekaip nesupranta – ką sisukti ir grįžti. mes čia, kalnuose, su ta valtimi veikiame? Žmogus gal net jūros gyvenime nematęs: aplink viską tuoj užklos sniegas, o čia kažkas valtį paskui tamposi (nusijuokia)... Tokių dalykų gali patirti tik išsukęs iš pagrindinio kelio, ir panašiai bus beveik kiekvienoje valstybėje. Gali pasirinkti, ar važiuosi greitkeliu spausdamas iki 120–150 km per valandą ir visą laiką matysi tokius pat sunkvežimius ir mašinas aplink, ar išvažiuosi į neprognozuojamą vingiuotą kelią, o ten dar netyčia užsirausi ir ant kokios vyninės ar restoranėlio, kuriame niekas su tavimi angliškai nekalbės, ir turėsi eiti į virtuvę išsirinkti, ką ten valgysi... Svarbiausia būti pozityviai nusiteikusiam. Tarkime, nuvažiavęs į Pietų Ameriką turi nusiteikti, kad aptarnavimo ten nerasi jokio, tave apgaudinės ant kiekvieno kampo, o jei paliksi arbatpinigių – to jie liks nesupratę. „Kaip čia taip? Mes nuo jų ką tik nulupome daugiau, nei iš ko nors esame nulupę, o jie mums dar arbatpinigių paliko...“ ( juokiasi). Visa tai patiri tik išsukęs iš pagrindinio kelio.
O kuriose šalyse kyla daugiausia bėdų keliaujant automobiliu? Ukraina išsiskiria tuo, kad ten labai dažnai stabdo policija, bet jei įpranti būti pasiruošęs smulkių pinigų, greit paleidžia. Baltarusijoje ir Rusijoje jau nebėra kelių policijos – ten stovi greičio matuokliai, o jei tavo numeriai lietuviški, gali važiuoti praktiškai bet kokiu greičiu (nusijuokia). Iš keisčiausių vietų vairavimui paminėčiau Paryžių – ten išvis neaišku, nei kur, nei kaip parkuotis. Ir kai už parą stovėjimo miesto centre tenka sumokėti 80 eurų, tada pagalvoji: kažkas ten tikrai ne taip... Be to, nors sumokėti reikia 80 eurų, parkomatai stambių
68
ŽVILGSNIS Į PASAULĮ