Ukrainiečių tautos genijus Senieji Vilniaus Universiteto rūmai daug matė žymių mokslininkų, rašytojų ir visuo menės veikėjų, kurių vardai plačiai žinomi visame pasaulyje. Iš jų Adomas Mickevičius ir Tarasas Ševčenka vainikuoja žymiausių pasaulinės reikšmės rašytojų — universiteto auklėtinių — Ištisą plejadą. Ševčenka — ukrainiečių literatūros paži ba, žymiausias jos klasikas, jos realistinės literatūros tradicijų pagrindėjas. Jo vardas stovi vienose gretose su žymiausiais priešspallnės tarybinių tautų ir pasaulinės litera tūros klasikais: rusų Puškinu ir Nekrasovu, lietuvių — Donelaičiu, latvių — Rainiu, bal tarusių — Janka Kupala ir Jakubu Kolosu. Tarasu Ševčenka šiandien gėrisi ir didžiuo jasi ne tik šaunioji ukrainiečių tauta — jo skambus, aistringas, kupinas negęstančios meilės liaudžiai meninis žodis įaugo į visa sąjunginę literatūrą, tapo artimu ir brangiu klevlenam tarybiniam žmogui. Ševčenka gimė 1814 kovo 9 d. — lygiai prieš 150 metų. Jį Iš karto pasitiko žiauri baudžiavinė tikrovė. Paūgėjęs jis tampa su rusėjusio vokiečio dvarininko Engelharto kambariniu kazokėliu, su kuriuo jis 1829 m. patenka į Vilnių. Jau tuomet jauno Taraso širdyje Jabudo menininkas: jis žavisi menu, pats mėgina kopijuoti puošusius ponų kam barius paveikslus. Atsitiko taip, kad ponas užtiko jį kopijuojant kazoko Platono ■ pa veikslą. Apie tai pasakoja savo atsiminimuos Ševčenka: „Kuomet aš priėjau „iki stambių kazoko Platonovo arklio kanopų,. .. atsivėrė durys — ponas ir ponia sugrįžo iš baliaus". Ponas įširdęs ištempė Jaunąjį baudžiauninką Tarasą už ausų ir rėžė antausį, o kitą die ną įsakė vežikui išlupti jam kailį už tokį „prasikaltimą“. Kai pono pyktis atslūgo, jis sugalvojo padaryti iš savo kambarinio kazo kėlio rūmų tapytoją. Taip 1829—1930 m. žiemą Tarasas patenka pas Vilniaus univer siteto meno proefsorių Joną Rustemą, kuris padėjo Tarasui įsigyl pirmas reikalingas ži nias ir pirmą patyrimą menininko darbe. Vėliau, pervažiavus į Peterburgą, Ševčenka suartėja su pažangiais rusų menininkais, ku rių pastangomis 1838 m. Ševčenka buvo iš pirktas Iš baudžiavos už 2500 rublių ir nuo šiol prasideda smarkus jo poeto talento ki limas. Žinomas rusų revoliucinis rašytojas N. Ogarlovas yra pasakęs: „Ukraina pabudo Ševčenkos asmenyje“. Nepaprastos jėgos •ų Ševčenkos talentas pasireiškė jo 1841 m. pasirodžiusiam eilėraščių rinkinyje „Kobzarius“, poemoje „Haidamakai“ ir kituose kū riniuose. Tarasas su tokia jėga apdainavo liaudies svajones, jos neapykantą įvairiems parazitams, paprastų žmonių engėjams ir skriaudėjams, kad jo ugningi poezijos žo džiai virto ne tik ukrainiečių, bet ir visos baudžiavinės Rusijos tautų kovos ginklu. Ševčenka — stambiausias ukrainiečių tau tos klasikas, naujosios ukrainiečių literatūros tradicijų kūrėjas, jos literatūrinės kalbos pagrindėjas. Tų tradicijų esmę sudaro poezi jos susiejimas su savo liaudies, savo tautos gyvenimu ir siekiais. Ševčenkos poezijos vaizdai — tai niūrūs, šiurpulingi, tai šviesūs, kviečią prie žygdarbių, tai svajingi, kaip sparnuoti sapnai. Mano godos, draugės mano. Kodėl širdį geliat? klausia poetas eilėraštyje „Mano go dos. . .“ Poetas matė aplinkui save skriau das, neteisybę. . . Ir pats tą priespaudą ir neteisybę puikiai pažino, išėjęs baudžiaunin ko valstiečio sūnaus, kalinio ir rekrutų mo kyklą. Ir ktir gi Ieškoti šviesos? Nesuradęs atsakymo, poetas sušunka: Mano godos, draugės mano, Liūdna tarp Jūsų. Ševčenka nebuvo pesimistas. Jis labai myčiįjo savo kraštą, savo liaudį, savo gimtosios šalies gamtą. Argi ne apie tai byloja tokios eilutės: Skrendu. . . Žiūriu — jau aušta rytas, Dangus suliepsnojo, Jau lakštingala sutinka Saulę tamsiam gojuj. Tyliai tyliai dvelkia vėjas, Stepės mėlynuoja. O ties tvenkiniais ir skardžiais Gluosniai jau žaliuoja. Sodai taip vešliai sužėlė. Topoliai sustoję, Lyg sargybiniai prie kelio, ' Su laukais byloja. T. Ševčenka sukūrė nuostabaus grožio ir didelės meninės Jėgos poemas „Katerina“,
VILNIAUS VALSTYBINIO V . KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO
REKTORATO. PROFSĄJUNGOS, PARTINIO IR KOMJAUNIMO KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 7 (416).
1964 m. kovo 12 d.
Etna nuo 1950 metą
Kalaa 2 kap
1814—1964 .Marina", „Ivanas Podkova,“, „Gamallja“, „Sapnas", pagaliau „Haidamakai", eilėraščių rinkinį „Kobzar“, dramą „Nikita Gaidai". Kiekvienas šių kūrinių pasemtas iš liaudies gyvenimo, tarnauja vienam tikslui: žadinti liaudies protui,, ugdyti jos valiai, keliant kovs Jausmus dėl baudžiavos ir absoliutizmo sutriuškinimo. T. Ševčenkos kūryba perdėm nacionalinė ir liaudiška. Jis plačiai panaudoja iš liau dies dainų, jos kalbos, pasakų, patarlių ir priežodžių epitetus, hiperboles, palyginimus. Dėl to jo kūriniai tokie suprantami, ryškūs ir skambūs. Bet būdamas giliai nacionalinis ir liaudiškas poetas, Tarasas vengė viso to, kas buvo svetima tautų draugystei ir vieny bei. Slavų ir kitų tarybinių tautų liaudies draugystės idėja — tai labai reikšminga Ševčenkos mūzos dėja. „Kobzariuje“ Šev čenka apdainuoja ukralniečlų-lenkų brolišką draugystę, kurią sujaukė įsiveržę krikščiony bės platintojai. Jis ne tik smerkia kruvinus kryžiuočių papročius, bet kviečia atnaujinti senąją draugystę: Kada mes buvome kazokai, Dar ligi unijos senokai, — Tada gyvenome smagiai! Su lenkais Jautėmės draugai, Klestėjo mūs laisvi laukai. . . Kol vardan Kristaus mūsų žemę Užplūdo kunigai juodi Ir padegė mūs tykų rojų Ir, paskandinę jį kraujuos, Kryžiavo žmones ir kapojo, Ir vardan Kristaus žudė Juos. Ševčenka gyveno tautų draugystės, lais vės ir vienybės idėjomis. Tas idėjas jis ir propagavo savo „Kobzariuj“: Magnatai, gobšūs kunigai, Mus piudė, kiršino ilgai., . Išvien mes eitumėm lig šiolei. Kazokui ranką tai ištiesk, Sujunkim tyras mūsų sielas Ir vardan Kristaus, drauge mielas. Prlkelkim rojų praeities! Taraso Ševčenkos poetinis žodis — tai ne tik broliškosios Ukrainiečių tautos praeitis. Jo balsas gyvas ir šiandien: jis kvelčia tary bines tautas prie kilnių žygdarbių vardan liaudies gerovės, Jos laimės ir šviesaus gy venimo. „Tarasas Ševčenka“, — kalbėjo N. Chruš čiovas 1939 metais, atidarant Kijeve žymia jam ukrainiečių tautos genijui paminklą, — artimas ir brangus visoms mūsų didžiosios Tėvynės tautoms todėl, kad jis savo kūri niuose išreiškė ne tik ukrainiečių varguo menės dūmas, bet ir visų nacijų darbo žmonių dūmas“. Doc. P. Užkalnis
ĮDOMUS POKALBIAI Pas mus. Gamtos fakultete, geografijos ka tedros ir turistu būrelio dėka veikla kraštotyros būrelio užsiėmimai. Jame gausiai dalyvauja studentai: geografai, biologai. Kiekvieną ketvir tadienį su susidomėjimu išklausome pasikalbė jimų įvairiomis temomis. Užsiėmimai praeina gana įdomiai, nes pranešimus daro žmonės — stecialistai toje ar kitoje srityje. Labai įdomiai p^ėjo pats pirmas užsiėmimas apie Lietuvos piliakalnius, jų istoriją ir apie Jų tyrimą. Buvo demonstruojamas dokumentinis filmas, kuriame pamatėme ir savo dėstytojus. Įdomiai pasakojo gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Bergas apie Lietuvos pramonę, jos perspektyvas, apie ateities meistrus. Jis dar labiau įskiepijo meilę mūsų krašto turtingai gamtai, jos istoriniams paminklams. ..Mes esa
Visų šalių proletariai vienykitės!
me gamtos valkai ir turime saugoti gamtą“, pabrėžė Bergas. Nemažiau įdomus buvo istorijos mokslu dak taro Jurginio pasakojimas apie Lietuvos vieto vardžius, apie jų .socialinę ir ūkinę kilmę. Mes sužinojome ivairių vietovardžių kilmę, surištą su sena ir įdomia Lietuvos istorija. Šitokie susitikimai su įvairių šakų specialis tais mums duos daug medžiagos mūsų akiračio praplėtimui, supažindins mus su Lietuvos pra eitimi, su ta aplinka, kurioje mes gyvename, Mes labai dėkingi žmonėms, kurie mums taip įdomiai nušviečia daug neaiškių reiškinių, neži. nomų dalykų. GMF III k. geografijos spec. N. KRAKAUSKAITĖ
Neseniai nusipelniusiam LTSR gydytojui docentui K. Katiliui, ryšium su 60-siomis gimimo metinėmis buvo įteiktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Garbės raš tas. K. AKMENĖLIO nuotr.
Pagrindinį darbą vesti grupėse Apie tai, kad pagrindi nis komjaunimo, profsą junginis organizacijų dar bas turi būti vystomas grupėse, kur auga, for muojasi žmogus, jo pasau lėžiūra, kur kaip tik išryš kėja visos jo savybės, jau kalbama seniai ir daug. Apie tai ne kartą rašyta buvo mūsų „Tarybinio stndento“ puslapiuose. Tai visai natūralu, nes grupės dar nedirba taip, kaip tu rėtų dirbti, kartais tiek proforgai, tiek gruporgai praeina pro svarbius įvy kius labai pasyviai, todėl nesijaučia grupės aktyvu mo, sprendžiant svarbiau sius grupės mokymosi, po ilsio bei kitus klausimus. Mes stengiamės kas dien ieškoti naujų dar bo formų, kurios pa dėtų sudominti, suakty vinti visus studentus. Mes šiandien dirbame geriau negu dirbome vakar, o ryt dirbsime dar geriau negu dabar. Toks Jau mūsų gy venimo dėsnis: nepasiten kinti tuo, ką mes jau turi me, bet siekti vis daugiau žinių, kovoti už tai, kas naula, pažangu, gera. Šiandien mums sudaryti darbo planai jau ne dog ma, patys studentai siūlo papildyti juos darbo eigo je pagal savo pageidavi mus. Pas mus išeina iš ma dos oficialus paskaitų skai tymas, kurį pakeičia vaka rų — disputų pravedimas. Mes jau palaipsniui atsisa kome nuo paradinio oficia lumo susirinkimų, posė džių metu. Juos pakeičia daug paprastesni visiems labiau prieinamesnė for ma: posėdžiai grupėse, at viri. nuoširdūs pokalbiai ne tokioje oficialioje aplinko je ir pan. Man norisi pradėti DISKUSIJĄ. O kaip dirba Jūsų fakulteto darbe ir t.t. Mūsų Teisės fakulteto profsąjunginė organizacija šiais metais suaktyvino sa vo darbą. Profbiuro inicia tyva buvo įsteigtas Perei namasis vimpelas geriau
siai akademinei grupei fa kultete. Fakulteto grupės pradėjo kovą už geriau sios grupės vardą, todėl ir mūsų fakultetas pagal žie mos sesijos rezultatus už ėmė universitete pirmą vietą. Be to, profbiuras kartu su komjaunimo orga nizacija iškvietė į soc. lenktyniavimus GMF stu dentus. Kovosime ne tik už gerą mokymąsi, bet taip pat ir už kultūringą poilsio organizavimą stu dentams, už įtraukimą kuo daugiau studentų į visuo meninį darbą, už komunis tinius daigus buityje ir kt. Soc. lenktynių rezultatus suvesime du kartus per metus: po žiemos sesijos ir po pavasario sesijos. Kaip tik tokios organizuotos priemonės mums ir padėjo išjundinti profgrupes, proforgus. Negali su pagarba nekalbėti apie I kurso proforgą Baškį V., IV kurso proforgę M. Liepaitę. Šie abu kursai yra pirmaujan tys fakultete, o proforgai patys aktyviausi, jie ieško naujų darbo formų, rūpi nasi kiekvienu savo ko lektyvo nariu, stengiasi sudominti, įtraukti į fakul teto visuomeninį darbą visus nuošalyje stovinčius draugus. Tai tikrai džiugu. Džiugu, kad naujo ieš koma grupėse, kurios kaip tik ir turi duoti toną vi sam mūsų darbui. Štai II kurso profgrupes iniciaty va (proforgas A. Simaškevičius) fakultete paskelb tas konkursas geriausiai auditorijai išaiškinti Pačių studentų pageidavi mu profbiuras įsteigė ..Žurnalą-estafetę“. Žurna lo tikslas — padėti api bendrinti atskirų grupių darbo patyrimą, išaiškinti studentu pasiūlymus, pa geidavimus dėl tolimesnio mūsų darbo pagerinimo, pravedamų priemonių ak tualumo bei suinteresuotu mo. Šiais metais rektorato ir profkomiteto pasiūlymu kitaip skirstysime ir bend rabučius studentams. Gru
pės pačios sudarys reko mendacinius sąrašus, ku riems studentams, kuria tvarka rekomenduoja skirti bendrabutį, atsižvelgiant į mokymąsi, visuomenini darbą, materialinę padėtį, kitus rodiklius. Geriausiai akademinei grupei skirsi me 2 vietom daugiau. To kia bendrabučių paskirsty mo forma, mano nuomone, teisinga, nes bendrabutį gaus tie, kuriems Jis yra labiausiai reikalingas, ir kurie verti. Anksčiau buvo atvejų, kai studentas pa rašo pareiškimą, jam fa kulteto profbiuras skiria vietą bendrabutyje, tačiau jis vėliau atsisako nuo jo. Taip buvo su II kurso studentu Katkumi A., ku ris verkšleno, kad neturi kur gyventi, bloga mate rialinė padėtis ir t. t, ta čiau, kai jam buvo paskir tas bendrabutis, tai Katkus pergalvojo ir atsisakė gy venti jame. Arba štai bu vęs II k. dabar III kurso studentas Jasiulionis V. iš ėjo iš bendrabučio pernai todėl, kad jam nepatiko draugai. O pareiškimą ra šė ir prašė bendrabučio, motyvuodamas sunkia ma terialine padėtimi, tačiau vėliau jis sugebėjo samdy ti butą ir mokėti po 10 rub. į mėnesį. Reiškia, ne taip jau bloga padėtis. Todėl svarbų gerai žino ti kiekvieną žmogų, jo marialinę padėtį, kad to kių atvejų nepasikartoų. Aš čia stengiausi palies ti bendru aspektu tai, kas, mano nuomone, būdingiau sia buvo mūsų fakulteto profbiuro darbe, kalbėlau daugiau apie viską iŠ tei giamos pusės, tačiau pas mus yra dar nemaža ir trūkumų, su kuriais mes ryžtingai kovojame ir juos šaliname, labai artimai bendradarbiaudami su komjaunimo organizaciją, padedant dekanatui bei fa kulteto partinei organiza cijai. AI. JONUITIS, Teisės fakulteto profbiuro pirmininkas