Laimingų Naujųjų 4984-ųjų Metų! VJSŲ SALIIJ PROLETARAI. VIENYKJTES'
CaRVBOS
Siame NUMERYJE: j ! j j ;
|
į VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS IR TAUTŲ DRAUGYSTĖS ORDINŲ V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PAKTUOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ SAVAlTRASTIS
LEIDŽIAMAS NUO 1950 METU
1983 m. gruodžio 30 d..
Artėja sesija ® Artėja sesija ®
KAIP LAIKAISI, „FUKSE ? Dar, rodos, visai neseniai palikome vidurinę mokyklą ii plaukėme būriais į senąjį Universitetą, nešdami pri ėmimo komisijai dokumentus. Kaip neseniai, rodos, nervin gai vaikštinėjome prie durų, už kurių vyko egzaminas ir jaudindamiesi laukėme savo eilės. Vėliau kiaurą dieną nuolankiai sėdėjome Univer sitete, kol mandatinė komisi ja perskaitė laimingųjų sąra šus. Rodos, dar neseniai. O štai jau aukštojoje mokyklo je praskriejo pusė mokslo metų, skelbdami, kad atėjo naujų išbandymų laikotar pis. Kaip dabar jaučiasi pir makursis? Ką tikėjosi jis rasti čia, praėjęs pro nema žą konkursą, ir ką atrado, tapęs studentu? O radome mes sunkų darbą, nors pra džioje ne kiekvienas norėjo šitai suprasti. Vos gavęs studento pažy mėjimą, dažnas, džiaugsmo
apsvaigintas, pagalvojo: „Da bar tai pagyvensim! Paskai tas — nori lankai, nori ne lankai, renginiai visokie, stu dentiškos diskotekos, sesijos metu truputį pasimokai. . Tačiau vos pradėję mokytis pamatėme, kad paskaitas lan kyti privaloma kaip ir pa mokas mokiniui, ir jų lanky mas taip pat griežtai kont roliuojamas. O kad mokytis reikia ne „truputį sesijos metu", bet sistemingai visą semestrą, ypač pajutome da bar, kai įskaitos ir egzami nai laužia nugarą. Pirmoji sesija, ko gero, sunkiausia. Neįgudęs „fuksas“ dar gerai ir nežino, kur kokios literatūros ieškoti, ir apskritai ar jos reikia. Štai semestro pradžioje dėstytojas perskaitė būtinos literatūros sąraša — šis užsimetė ir guli nereikalingas, kol prasideda sesija. O čia tarsi griausmas Nukelta į 2 psl.
penktadienis
į žilaplaukės žiemužės stiklines roges pasikinkęs Šaltį ir Pusnį, Nerimą ir Džiaugsmą lekia nesustabdo mas Gruodis. Plaikstosi vėjy je Šiaurio kedenama skrais tė. Nusidriekdamos ežerų, upių ir upeliūkščių vagom sugirgžda vėžės, čia sutviksdamos sidabro tiltais, čia užliūliuodamos laukus baltu sapnu. Verpetu sukas baltapūkės, čia pakylančios į dangaus beribę ir susiliejančios į didingą snaigių šokį, čia len gvutės nutupia ant plaukų, švelniai nusileidžia ant bla kstienų. Taip gera būtų dar pažaisti su išdykėlėm snaigėm, bet žinai, kad tavęs laukia auditorija, konspek tai, užrašai, nusipurtęs krikštolo trupinius, įbėgi pro duris. Gruodis nelaukia, pliaukš teli šerkšno botagu ir vėl dienos kaip nebūta. Taip ir ' tą dieną snaigių lydima užsukau pas geriau sią Prekybos fakulteto kom jaunimo grupę. Auditorijose pertrauka. Koridoriuj, pasklidę mažomis saujelėmis, gihčijasi, tarška — Sveikos!
Kaina 2 kap.
Nr. 40 (1259)
„KARTAIS MANO SIELA TROKŠTA SAULĖS, JIĮ ATSTOJA SPINDULIUOJANTIS ŽMOGUS.“ — Moki? — Viską. Pirma einu at sakinėt, kiek truputį su jumoru, bet gana savimi pasitikinti, nuskuba į audi toriją Vilija. Teisus, pagalvoju, Preky bos fakulteto komjaunimo komiteto sekretorius R. Ta mošiūnas, paklaustas apie geriausią fakulteto komjau nimo grupę, pristatydamas Prekių mokslo trečiakursius, pridūrė: „Aktyviausi, aukš tas pažangumo vidurkis, vi sada laiku atliekamos nuro dytos užduotys". Smalsumas visai užvaldo mane, noris kuo greičiau patekt pas trečiakursius ir įsitikint, kiek tiesos yra tuose žodžiuos. Ir nieko nelaukus, atsidu riu prekybininkų būryje: — Kaip sekas? Minutėlei studentai suklūs ta, veidai surimtėja, grupės komjaunimo organizacijos
■’
Vidas MARCINKEVIČIUS
PRANAŠAVIMAS Nuo laukų nupuola paukščiai, lekia į šiltą žiemą. Meta žemėn po vieną plunksną, po baltą ir lengvą. Guli ant žemes plunksnelių — kaip sniego. Kas pasilenks ir pakels nuo žemės — nemirs ateinančią žiemą, sulauks ledonešio vėjo, pargrįžusių paukščių apstoto, beribio dangaus sulauks. Jūratė Stauskaitė.
VILNIUS.
; Į !
PRIE NAUJŲJŲ METŲ SLENKSČIO ATSIGRĘZIAME ATGAL, SU SVIESIU LŪKESČIU ŽVALGOMES j rytDIENĄ. ŠIANDIEN SU LAIKRASClO skaitytoJAIS SUSITINKA IR UNIVERSITETO DĖSTYTOJAI, IR STUDENTAI.
sekretorius Danielius Blažulionis žvilgteli j draugus, šypteli ir prabyla: — Rūpesčių ir darbų nie kada netrūksta. Tuoj j pokalbį įsijungia Ramunė, Vilija Marius: — O mes dar gyvenam Mediumo prisiminimais. Suvaidinom Olimpo kalną. — O kaip jums gimė to kia idėja? — Mums visada būna taip iš pradžių: reik programą paruoši, visi ištroškę kažką daryt, tačiau nėra akstino nuo ko pradėt. Taip ir šį kartą. Sųvaidint Olimpo kal ną pasiūlė Laima. Bet kaip sųvaidint nežinome, — įsiter pė vėl Danielius, — o dabar tai jau prasideda. Visko bū na. Siūlome visi. Ginčija mės. Ir sunku net kartais su galvoti kurj čia variantą pri imti. Kartais net apsipyksta me, žinoma, tik tą minutę. O pAskui vėl viskas gerai.
Bet, kaip ir visur, taip ir mokykloj būdavo, taip ir čia, aukštojoj, kiekviename kurse visada surasime tą komjaunimo aktyvistų bran duolį, tą ašį, &pie kurią su kasi visas komjaunuoliškas, visas kurso studentiškas gy venimas. Taip ir čia. Savo kurso neįsivaizduojam be Danieliaus Blažulionio, Ra munės Kadyšiūtės, Danguolės Armonavičiūtės visų nė ne išvardysi" — tikriausįa: ne vienas šios grupės studentas taip pasakytų. Taip ir šį kartą Olimpo kalnas buvo sėkmingai su vaidintas. — Prisimenu, — įsiterpia Daiva, — pernai buvo ge riausios akademinės grupės konkursas. Kiekvienai gru pei reikėjo paruošti „Credo" ir daiktinį raportą. Taigi, mes paruošėm pagal lietuvių
Nukelta į 3 psl.