caKvmis scuoencas
Visų šalių proletarai, vienykitės!
1974 m. lapkričio 22 d.
VILNIAUS DARBO RAUDONOSIOS VĖLIAVOS ORDINO V. KAPSUKO UNIVERSITETO REKTORATO IR PARTIJOS, KOMJAUNIMO, PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ LAIKRAŠTIS
Nr. 35 (894)
Musų bendras džiaugsmas Mūsų akademinei grupei antrų kursų tarpe paskirta antroji vieta. Iš pradžių nu stebome — kuo mes geres ni? Gal nulėmė neblogas pa žangumas, kuris pernai po žiemos sesijos buvo 4,47 balo. O kada gerai sekasi studijos, tai ir nuotaika geresnė. Ji padeda lengviau tvarkyti ki lus grupės reikalus. Malonu, kai seniūnas išmoka stipendi jas beveik visiems grupės studentams, o V. Kvedaraitei, S. Žilinskaitei, J. Naujaliui ir dar šešiems jų draugams — padidintas. Skolininkų grupė je neatsirado ir po pavasario i'gzaminų sesijos, kuri buvo kur kas sunkesnė, negu žie mą. J. Naujalis ir R. Bud rys — mūsų pažiba ■— nuo šių mokslo metų pradžios stu dijas tęsia Maskvos Lomono sovo universitete. Per Spalio šventes mes vėl susitikome Vilniuje: jie buvo grįžę ke'ioms dienoms paviešėti. Jo
nas ir Rimantas džiaugiasi, kad studijos Maskvoje jiems sekasi taip pat gerai. Gera ir mums: džiaugsmu dalinomės visi. Daugelis grupės studentų savo jėgas bando SMD veik loje. Praėjusioje konferenci joje net keturi mūsų kurso studentų — J. Naujalio, S. Žilinskaitės, G. Aidietytės ir A. Mažono — darbai iškovo jo prizines vietas. Grupėje visi komjaunuo liai ir visi aktyviai dalyvauja grupės ir fakulteto visuome niniame darbe. Didžiuojamės, kad mūsų Virgilijų — Keparutį — šiemet išrinko fakul teto komjaunimo biuro sek retoriumi. Abejingų, nuobo džiaujančių nebūna ir susirin kimuose, nes temas pasiren kame patys įdomias ir aktu alias. Daugiausia ginčijamės, kalbame jaunimo problemo mis, domimės ateistinėmis temomis Gerai pažindami vie
ni kitus, greitai pastebim ne sklandumus ir nemažinam retkalavimų sau, atvirkščiai — aukštesniame kurse stengia mės daugiau dirbti. Mes mėgstame savo pasi rinktą profesiją. Su ja arti miau susipažinome per dvi mokomąsias praktikas Molėtų ir Trakų apylinkėse. Ją pa mėgti skatina įdomiai skaito mos doc. R. Kazlausko entomologijos, prof. P. Bluzmano mikrobiologijos, doc. J. Gruo dienės ecitologijos ir kitos paskaitos. O jau matytumėt, kokie įdomūs būna istorinio materializmo seminarai. G. Daniliauskaitė, A. Mažonas, V. Keparutis visada pirmieji ir įdomiai išsako savo nuo monę. Neatsilieka ir kiti. Taip ir gyvenam. Visur ’r visada kartu: džiaugsme ir , sunkumuos.
KAIP SUPRANTAM PAREIGĄ
pranta savo tiesioginę parei gą — gerai mokytis. Kurso pažangumo vidurkis — 4,3. Turime šešis mokslo pirmū nus — V. Ažukaitytę, L. Ber kis, V. Plytnikaitę, R. Puluikytę, M. Kunskaitę ir S. Sa baliauskaitę. Iš trijų kurso grupių geriausiai mokosi ant roji: mažiausiai praleidinėja paskaitų, stropiau lanko su sirinkimus, politinformaciją, aktyviau dalyvauja visuome niniame darbe. Nedaug atsi
lieka ir kitos grupės. Tikriau siai todėl nebuvo vargo ir per visuomeninės-politinės praktikos atestaciją: visam kursui buvo pasirašyta iš kar to, nes kiekvienas studentas turėjo mažiausiai po du įsi pareigojimus. Paskaitų lanky mas, komjaunuoliškų įsiparei gojimų vykdymas, aktyvus dalyvavimas visuomeniniame darbe rodo studentų politinį sąmoningumą. V. CERVINSKAJA
GRUPĖ—DRAUGIŠKA ŠEIMA
Po paskaitos visi jau skirs tėsi namo, bet kažkuris at skleidė naują „Tarybinio stu dento" numerį ir šūktelėjo: — Vėl nugalėjom! Dabartinio fizikų III kurso 3 grupės seniūnas Gediminas Eidžiūnas tarstelėjo: — Taip ir turėjo būti, ne gi mus dar gali kas nors „apstatyti"? Pasakė tokiu tonu, lyg čia viskas būtų savaime aišku. Grupės sekretorius Kęstu tis Černiauskas irgi nepralei džia progos truputį juokau ti: — Pirmų kursų tarpe tu rėjome tik II vietą, o kai išrinkot mane, tai ir pirmą iškovojom.
Dabartinis germanistų III kursas praėjusiais mokslo me tais pagal pažangumą ir vi suomeninę veiklą buvo tre čias Universitete. Mano draugai puikiai su
Rita ZNATAVlClŪTĖ III k. biologė
ŽODIS — GERIAUSIOMS AKADEMINĖMS GRUPĖMS
Visai čia pat egzaminų sesija. Kaip mums seksis šiais metais? Atrodo, jau mažiau ji baugina, nei pernykštė. Ko kie tie pirmieji studijų metai mums buvo? Sunkūs, įdo mūs, geri... Sėkmingi. Nė vienas žmogus „nenubyrėjo", visi dar labiau pajuto, ką duoda Universitetas. Dažnai mūsų klausia, kaip čia dabar — „fuksai" ir ge riausia grupė fakultete? Mes šypsomės. Nėra jokios pa slapties. Paprasčiausiai, grupėje susirinko tokie, kurie tik rai žino, kad įstojo mokytis, siekti tikslo, o ne tik gauti diplomą. Grupėje žmonės labai darbštūs, pareigingi, gabūs. Ta čiau nemanykit, ne namisėdos ir „kalikai". Pernai mes dar varžėmės vieni kitų. Argi galėsim susigyventi, galvojom, kai visi esame skirtingi? Sudaryti tokį kolektyvą, kad vie ni kitus suprastų, vertintų? Dabar galima tvirtai sakyti: grupė — viena draugiška šeima. Padėjo ir bendri var gai grupėje, ir studijos, ir vasaros mokomoji praktika, talka kolūkyje. Išryškėjo kiekvieno sugebėjimai, sąžinin gumas. Esam labai patenkinti, kad nenusivylėm vieni ki tais, kad ir Universiteto geriausios akademinės grupės konkurse buvom antri. A. ŠTAUPAITE II k. biologė, kurso komjaunimo sekretorė
PETRAS MUSTEIKIS Pirmąjį klausimą, kurį ruo šiausi užduoti Petru/ Musteikiui, geologijos specialybės trečiakursiui, Lenino stipen dininkui, sugalvojau dar ge rokai prieš tai, nei išlipau „Čiurlionio gatvės" sustojime ir pasukau Gamtos fakulteto link. Klausimas buvo labai paprastas: „Kaip pavyko tai pasiekti?" — Tiesiog nežinau, — sako Petras. — Yra mūsų kurse ir daugiau gabių studentų. Ta čiau kai kurie mokosi nevie nodai. Vieną sesiją išlaiko penketais, kitą jau silpniau. Matyt, kartais pristinga kant rybės, gal net pasiaukojimo. Aš pats niekada nebuvau „apvalus" penketukininkas. Pradinėse klasėse buvau pras tas mokinys, aštuonias bai giau .turėdamas kelis trejetus, brandos atestate — du ket
vertai iš humanitarinių daly kų, visi kiti — penketai. Noras mokytis, ką nors pa siekti atėjo, kaip sako, su protu. Maždaug septintoje, aštuntoje klasėje, kada jau pradedama galvoti apie atei tį, Petras susidomėjo geologi ja. Rinko retesnius akmenis, vėliau su Geologijos instituto ekspedicijomis važinėjo po Lietuvą, Kaliningrado sritį. Kai reikėjo spręsti, kur pa sukti, didelių abejonių nebu vo — geologija. Prasidėjo tretieji studijų metai. Už labai gerą studija vimą, aktyvią visuomeninę veiklą P. Musteikiui paskirta Lenino stipendija, draugai iš rinko jį į komjaunimo biurą (atsakingas už akademinį dar bą). Petro pranešimas „Geolo gijos išvystymas Lietuvoje Tarybų valdžios metais" res
Vėl nugalėjom! Tai kaipgi iš tikrųjų mes gavome tą pirmą vietą? Jau pernai gyrėmės „Tarybinia me studente", kad esam neištižę ir moksle, ir visur ki tur. Matyt, gyrėmės ne vel tui. Tiesa, sunki pavasario sesija gerokai apkarpė penketukininkų skaičių: iš 9 li ko tik 2, bet atsigriebėme kitose srityse. Turim po po rą savo atstovų ir fakulteto komjaunimo bei profsąjun gos biuruose, o visai visuo meniniu darbu neužsiimančio žmogaus grupėje, tur būt, ir nesurastum. Po rudeninės
talkos kolūkyje dar labiau „susicementavome", nors „cemento" užteko jau ir po praeitos vasaros darbo Šir vintose. Vis dėlto dar vie nas mėnuo drauge dirbant ir drauge gyvenant daug ką reiškia. Jau apsvarstėm, ką ir su premija darysim. Nutarėm, kad reikia kur nors už tuos pinigus nukeliauti kartu su savo kuratoriumi, fiz-mat. kand. P. Mackumi, kuris irgi nemažai prisidėjo prie šios mūsų pergalės. O kelio nės metu gal sugalvosim,
DRAUGŲ PORTRETAI
publikinėje studentų moksli nių darbų apžiūroje užėmė antrą vietą ir pasiųstas į Maskvą. Neseniai P. Mustei kis sudarė individualaus mo kymosi planą. Specializuosis paieškos ir geokartiravimo srityje. — Na, o kaip laisvalaikis? — Tiesą sakant, daug lais vo laiko neturiu. Iki septin tos aštuntos valandos po pa skaitų dirbu laborantu kated roje, paskui mokausi, ruošiuo si užsiėmimams. Prisidėjo ir šeimyninių rūpesčių: sūnui Gintui neseniai sukako mė nuo. . . Svajonės? Galvoju apie mokslinį darbą. Tam po truputį ruošiuosi jau dabar. Taip ir nepavyko man iš siaiškinti, sužinoti receptą, kaip tapti pirmūnu. Matyt, to kio recepto ir nėra. .. Žygimantas PEČIULIS
kaip ir šiais metais visus nugalėti. Lengvai niekam nepasiduosim. Pabaigai dar suteiksim žo dį grupės proforgui Zenonui Silevičiui, nes jis ir besi džiaugdamas nepamiršta trū kumų pakritikuoti: — Gal ir greičiau šią pre miją gausim, mat, ją Rekto ratas turi išmokėti, o ne profsąjunga. Atsimenat, ko kie pernai buvo „kryžiaus keliai", kol atsiėmėm, kas priklausė. Jo žodžiai ne be pagrindo: tiems, kas premijas dalina, reikėtų pasirūpinti jas pa tiems ir įteikti.
LYGIUOKIMĖS Į UNIVERSITETO MOKSLO PIRMŪNUS!
Saulius KAClULIS