k'sy šalių proletarai, vienykitės!
1966 m.
7/$O O
o
spalio mėn.
d
TUDENTAS VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO. PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
i
19 d
TREČIADIENIS NR. 30 (577)
Eina nuo 1950 metų
Ii i
Kaina 2 kap.
Už darnų ir kovingą komjaunimo kolektyvą! Pagrindinis mūsų uždavinys— ruošti gerai žinančius savo specialybę, principingus ir visuomeniškus komunistinės mokslinę-materialistinę visuomenės kūrėjus, turinčius pasaulėžiūrų, pasišventusius Partijos reikalui. Ruošti tokius žmones, kurie suprastų, (kodėl jie turi gerai dirbti ir elgtis, kurie sąmoningai kovotų už naują visuomenę. Taigi, pagrindinis mūsų darbo baras yra ideologinio darbo ir mokymosi klausimai. Per ataskaitinį laikotarpį buvo bandoma juos spręsti, išeinant iš studentijos .interesų, šiandieninio gyvenimo reikalavimų. Kaip rodo patyrimas, tik gyvenimiški, išplaukiu iš konkrečių duomenų, kuriuos pateikia gyvenimas, klausimai duoda teigiamus rezultatus Tai pailiustruoja ir bendra auklėjamųjų priemonių analizė. Svarbią vietą ideologiniame studentų auklėjime turi geri, apgalvoti vakarai, susitikimai su įžymiais žmonėmis, disku sijos. Tokių priemonių Universitete įvyko labai daug, įdo mių ir turiningų. Universiteto komjaunimo komitetas ataskaitiniu laikotarpiu ypatingą dėmesį skylė internacionaliniam studentų auklėjimui. Tai buvo daroma ne todėl, kad internacionali nis auklėjimas būtų pati didžiausia problema ir būtinybė, o todėl, kad mes turėjome šiam darbo barui geras sąlygas, sukauptą tam tikrą patyrimą ir nusistovėjusias tradicijas. Šiais metais sustiprėjo mūsų ryšiai su Leningrado Elektro technikos institutu, Lvovo, Odesos, Tbilisio, Rygos, Tartu, Maskvos universitetais, Ivano-Frankovškio, Kokčetavo pe dagoginiais institutais, Charkovo Politechnikos institutu, Grodno Medicinos institutu. Komjaunimo komitetas ir pirminės komjaunimo organi zacijos daugiau dėmesio skyrė karinianupatriotiniam jauni mo’auklėjimui. Svarbią vietą kariniame-patriotiniame stu dentijos auklėjime užima LDAALR. Čia reikia konstatuoti, kad fakultetų, ypač IFF, ChF komjaunimo komitetai ir biurai mažai skyrė dėmesio šios organizacijos veiklai, o visumoj'e Universiteto LDAALR organizacija šiais mokslo metais nu veikė didelį darbą. Universiteto partinio komiteto posėdyje 1965 m. gruodžio mėn., kuriame buvo svarstomas klausimas apie komjauni mo organizacijos vaidmenį ideologiniame studentijos auk lėjime, buvo atkreiptas dėmesys į nepakankamą komjauni mo organizacijos rūpinimąsi ateistiniu studentijos auklėji mu. Tai sūri tiesa. Mums atrodo, kad ateistinis darbas Uni versitete privalo turėti aiškiai apibrėžtą kryptį, būtent, rem ti turinčius materialistinę pasaulėžiūią ir gerai suvokian čius religijos esmės klausimus studentus, kurie jau čia. Universitete, ir ypač po jo baigimo, būtų aktyviais moks linės pasaulėžiūros propaguotojais ir religinių prietarų de maskuotojais. O tam mes turime geras sąlygas. Šiuo klau simu ypač turėtų užsiimti ir SMD. Mokslinio ateizmo bū relis, apie kurio atgaivinimą taip dažnai kalbame, galėtų būti tuo centru, apie kurį burtųsi visi ateistai. Reikėtų pa galvoti ir apie mokslinės studentų konferencijos ateizmo klausimais pravedimą. Vienu iš pagrindinių trūkumų auklėjamajame darbe lai kytina tai, jog daugelis mūsų siūlomų teigiamybių nepasie kia eilinio komjaunuolio. Niekam ne paslaptis, kad šiandie ną randa vietos komjaunuolių tarpe abejingumas, miesčio niškumas, politinis bukumas nesąžiningumas. Štai II k. li tuanistė komjaunuolė Žarskytė per nepilnus dvejis metus sugebėjo padirbti net 12 dėstytojų parašų, apsivogti. Kas gali patikėti, kad jos draugai komjaunuoliai nežinojo apie tai? Niekas. To negali būti. Žinojo ir tylėjo tol, kol žinios nepasiekė dekanato. Po 'pokalbio dekanate Žarskytė bandė žudytis. Dabar guli ligoninėje. Ką galima pasakyti apie to kią komjaunimo organizaciją? Apie tos organizacijos akty vistus? Tai žmonės, neturintieji komjaunuoliškos atsakomy bės jausmo. Štai kitas pavyzdys. Ekonomistas Vaštaka gir tuokliavo. Komjaunuoliai tylėjo. Galų gale Vaštaka gavo 15 parų. Komjaunimo organizacija net nesiruošė svarstyti komjaunuolio Vaštakos elgesio, kol to iš jos nebuvo parei kalauta. Kai fakulteto komjaunimo biuras padarė šiai orga nizacijai priekaištą, tai iš komjaunuolių lūpų pasigirdo rep likos: „fakultete girtuokliauja ne tik Vaštaka, o ką jūs (komjaunimo biuras) padarėte su jais?" Štai kokia miesčio nių ir filisterių filosofija. Mums atrodo, kad rimta ideologinio darbo spraga ir yra pasitaikąs miesčioniškumas bei pižoniškumas. Kaip žinome, paskutiniu metu kai kurie mūsų jaunuoliai pamėgo naujamadžius „talismanus". Apie tai jau rašė ir „Komjaunimo tiesa". Šituo pavyzdžiu seka ir mūsų studen tai, net komjaunuoliai. Su auksiniu kryželiu ant kaklo vaikšto Ema Žilinskaitė, IV k. ekonomistė, fakultete vadina ma net aktyviste. Paklausta, kodėl ji nešioja kryželį, labai nustebo, girdi, kas čia tokio, laiko mada, galų gale tai mūsų (suprask, studentų) ženklas? 1 Abejingumas viskam, — draugams, mokymuisi, tėvams, komjaunimui — gimdo mūsų dienų oblomovus, kuriems Volga įteka j Juodąją jūrą, o Maironis žuvo Didžiajame Tėvynės kare. Abejingumas, apolitiškumas, amoralumas, girtavimas, li beralizmas neišskiriami draugai. Štai II k. teisininko Jovai šos istorija. Nuo pat pirmos dienos Universitete Jovaiša
gėrė. Greitai, jis, žinoma, pakliuvo j išblaivinimo įstaigą, nelankė paskaitų. Kurso komjaunuoliai tai matė ir žinojo, tik niekas „žaliūkui", gimusiam 1946 m., nepasakė ryžtingo „ne". Tiesa, jis keletą kartų buvo svarstomas, visi aimana vo, gailėjosi. Jovaiša, galų gale, 'Raseinių restorane girtas sukėlė triukšmą, dainavo dainas, savo turiniu svetimas tarybiniam studentui. Tada įvyko lemiamas komjaunimo su sirinkimas, kuriame Jovaiša buvo pašalintas iš komjaunimo, o netrukus ir iš Universiteto, tačiau ir šio susirinkimo metu atsirado verkšlentojų, atseit, negalima taip žmogų „skalpuoti". Jovaiša spiauna visiems į veidą, o mes šaukiam „kur mūsų humanizmas?!" Liberaliai buvo pasielgta ir su gir tuokliais chuliganais Vaštaka (EF), Švitra, Saku ir Želviu (visi iš MMF). Arba štai dar vienas pavyzdys. Chemijos fak. III k. studentas Dobrovolskas svarstomas pirminėje organi zacijoje. 1961 m. Pr. Dobrovolskį, ChF studentą, VVU kom jaunimo komitetas pašalina iš VLKJS už chuliganizmą. Jam tenka apleisti Universitetą. Tarnaudamas armijoje, vėl įstoja į komjaunimą. Grįžęs vėl studijuoja, dirba laborantu vieno je ChF laboratorijoje. Vieną gražią dieną Dobrovolskis, pa sikvietęs jaunesnįjį brolį Zigmą (FF I k.), paleidžia ašarines dujas gastronome (Komjaunimo g-vėje), greta esančioje už kandinėj e-automa te ir kino teatre „Kronika". Ir vėl svarsto pirminė komjaunimo organizacija, ir vėl .giria" Praną, visi gailisi dėl Prano padaryto „išsišokimo"; ir duoda griežtą papeikimą tik todėl, kad šis įvykis smarkiai nuskambėjo Universitete. Kodėl jis antrą kartą įstojo į komjaunimą — neaišku. Tai patvirtina ir jo komjaunimo bilietas, kuris pil nas prirašytas telefono numerių, adresų. VVU komjaunimo komitetas pašalino Dobrovolskį iš VLKJS eilių antrą kartą Šie faktai rodo, kad mūsų komjaunimo organizacijos ne visuomet moka nukreipti darbą reikiama, poveikį turinčia linkme, ir daugelis mūsų gerų norų nepasiekia eilinių kom jaunuolių. Mes kartais perdaug jau kaltiname organizacijas, mokytojus, dėstytojus, net visą visuomenę, o ne pačius nu sikaltėlius. Tai, žinoma, ne visai teisinga. Kiekvienas žmo gus už savo elgesį atsako prieš kolektyvą. Todėl kolektyvai ir visuomenė turi kelti reikalavimus savo nariams. Kolekty vai ir turi būti kaltinami būtent už nereiklumą. Reikalavimų jaunimui nebuvimas — mūsų auklėjamojo darbo pagrindi nis trūkumas. Didelį vaidmenį studentijos auklėjime atlieka mūsų sie ninė spauda, vaizdinė agitacija, „Tarybinis studentas". Sien laikraščiai turėtų tapti betarpiškiausiais studentiškų proble mų reiškėjais, tribūna, kur kiekvienas studentas galėtų pa reikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Daugiau dėmesio turime skirti ir vaizdinei agitacijai — gražiai, skoningai apipavidalintiems, turiningiems sten dams ir plakatams mokslo, kultūrinio gyvenimo klausimais. O dabar apie „Tarybinį studentą". Reikia pasakyti, kad paskutiniais metais „TS" redakcija daugiau dėmesio skiria studentiško gyvenimo klausimams ir problemoms, operaty viai nušviesdama Universiteto gyvenimo įvykius. Iš esmės pagerėjo pačios redakcijos darbo sąlygos. Nežiūrint į tai, laikraštis ne visai atitinka reikalavimus, keliamus aukštosios mokyklos laikraščiui. Komjaunimo gyvenimo redakcijos sky riui vadovavo VVU komjaunimo komiteto narys, etatinis redakcijos darbuotojas R. Urbonas. Greitai po išrinkimo į komjaunimo komitetą teko kalbėti su Urbonu komiteto po sėdyje apie jo netinkamą elgesį bendrabutyje ir dažnus iš gėrimus. Jis buvo perspėtas ir pasižadėjo pasitaisyti. Tačiau taip neįvyko. Reikėjo antrą kartą kalbėti su Urbonu komjau nimo komiteto posėdyje (III. 18). Šį kartą Urbonui už gir tuokliavimą buvo pareikštas griežtas papeikimas su įrašymu į asmens dokumentus. Nepadėjo ir tai. Urbono pavyzdys rodo, kaip moralinis palaidumas veda ir į savo principų, įsitikinimų praradimą. Tai pailiustruoja autobiografinis Ur bono apsakymas „Dabartis, kuri nepajėgia stebinti". Apsa kymo herojai į savo gyvenimą žiūri tik pro stikliuką, veiks mas vyksta kavinėje, restorane, aludėje arba parke. Š. m. rugsėjo 15 d. VVU komjaunimo komitetas apsvarstė „TS" komjaunimo gyvenimo skyriaus veiklą. R. Urbonas už sistemingą girtuokliavimą pašalintas iš VLKJS eilių ir atleistas iš darbo. Laikraščio neetatiniams koresponden tams komjaunuoliams G. Griškevičiui ir A. Krapavickui pareikšti papeikimai. Komjaunimo komitetas paprašė partinį komitetą ir Rekto ratą peržiūrėti redakcijos darbą. Čia reikia padaryti dide.į priekaištą Žurnalistikos katedrai, kuri turėtų būti šio laik raščio kolektyvinis redaktorius ir vadovas. Katedra laikraš čiui neskiria dėmesio. „Tarybinis studentas" — tai visų pirma puiki bazė, laboratorija žurnalistų ruošimui, jų prak tikos atlikimui. Jeigu laikraštyje savo medžiagą spausdintų visi žurnalistikos spec. studentai, (o tai galima pasiekti, duodant užduotis, privalomas, vykdant mokymo planą) laik raštis būtų dar įdomesnis, plačiau ir giliau paliestų studen tiško gyvenimo problemas. Vienas svarbiausių reikalavimų politiniam ideologiniam darbui — jo reikšmingumas, jo ry šys su gyvenimo ir moksle keliamomis problemomis. Nėra reikalo įrodinėti, kaip svarbu žinoti komjaunimo komite tams ir biurams, ar mūsų darbas pasiekia tikslą, ar atitinka studentų interesus, kur reikia nukreipti mūsų veiklos smai galį, kokios auklėjimo problemos aktualiausios, kokiais
metodais ir formomis reikia vesti šį darbą. VVU komjaunimo komitetas stengiasi kiek galima geriau žinoti studentų nuotaikas, skonį, poreikius. Atsiranda entu ziastų, kurie individualiai bando tyrinėti susijusius su jau nimu klausimu. Tiesa, ne su viskuo galima sutikti, kas pa teikiama šių tyrinėtojų išvadose. Negalima, pavyzdžiui, su tikti su visomis H. Valukon o išvadomis, išspausdintomis „TS" spalio 5 d numeryje („Pasyvą gimdo. .. komjauni mas") ir tuo labiau su A. Vosyliūtės „teiginiais" (tiksliau, pseudoišvadomis, kurios irgi paskelbtos tame pačiame nu meryje straipsnyje „Šis tas apie studentų polinkius"). Kokie buvo klausimai, tokie atsakymai, o iš jų ir pseudoišvados. Kalba eina apie studentų norus. Autorės teigimu, „mūsų jaunimo tarpe reiškiasi stipri tendencija į mokslinę veiklą, bet tie norai nėra realizuoti”. Kodėl Vosyliūtė nebando at sakyti, kodėl šie norai nėra realizuoti? Daugiausia norėtų dalyvautu sporte (20 iš 60), o tegu Vosyliūtė pabando no rinčius priversti daryti mankštą arba lankyti treniruotes. Toliau „sumažėjo noras dalyvauti organizacijos darbe (dalyvaujaM2; nori 5). Išvada: „vadinasi, mūsų organizacijos nepatenkina studentų poreikių". Čia, tur būt, turima gal voje komjaunimą ir profsąjungą. Lygiai prieš metus ta pati Vosyliūtė, remdamasi anketine apklausa, buvo padariusi iš vadą, kad mūsų jaunimui’ reikalinga kita organizacija, o ne komjaunimas, nes „komjaunimo organizacija dėl žemo in telektualinio lygio negali patenkinti studentų poreikių". Autorė užmiršo, kad komjaunimo organizacijos intelektua linis lygis yra komjaunuolių intelektualinis lygis. Išvada labai gražiai skamba: „Dėl savo žemo intelektualinio lygio mes negalime patenkinti išaugusių mūsų poreikių". O štai kokie jos pasiūlymai grupės darbui pagerinti: pravesti daugiau turistinių žygių, dirbt tai, kas įpareigota, planuoti mažiau, dirbti daugiau, įtraukti vi’są grupę, daugiau kritikos, atsakomybės ir t. t. Ar tai netuščios seniai žinomos frazės? Visiškai aišku, kad VVU komjaunimo komitete reikia turėti sociologinių tyrimų sektorių, sukurti entuziastų būrelį ir drauge su Universiteto soc. tyrimo laboratorija, drauge su Mokslinio komunizmo katedra kaip reikiant užsiimti kom jaunimo auklėjimo problemų tyrimu. Tik išaiškinus, ko žmonėms reikia, galima pasukti ideologinį darbą reikšminga kryptimi ir pašalinti vis dar esamas negeroves. Antra svarbi problema mūsų organizacijos veikloje, ne atsiejamai susieta su ideologiniu darbu, — mokymosi klau simai. Mokymosi ir akademinės drausmės klausimai buvo pirminių komjaunimo organizacijų dėmesio centre. Atėjo laikas žymiai supaprastinti taip vadinamą akademinį darbą. Studentai ateina į Universitetą savo noru (ir dar su kokiu noru braunasi prę konkursus!). Stodami visi žada mokytis, kai įstoja — komjaunimas ir profsąjunga, dekanatai ir ka tedros — visi agituoja tinginį mokytis, komjaunimo akty vistai gaudo simuliantus tam, kad pakviestų į posėdį. Laikas įgyvendinti socializmo principą „kas nedirba — tas ne valgo". Tiesa, yra specialistų rengimo planai, bet juk būna taip, kad tinginį 4 metus tempiam, sukišam pinigus, o po 4 kursų išvejame: specialisto nė a, o pinigai išeikvoti. Arba kas iš to, jeigu mes išleidžiame popierinį specialistą. Geriau jo visai neturėti. Žodžiu, komjaunimo organizacijos blogą komjaunuolių mokymąsi turėtų traktuoti kaip grubų kom jaunimo įstatų laužymą ir bausti komjaunuolį iki pat paša linimo iš VLKJS. Drąsiai galima pasakyti, kad per tokį valandų skaičių,, kpkį praleidžia mūsų studentai, statybininkai pastatytų ke letą daugiaaukščių pastatų. Mūsų nuomone, kovojant prieš „vidutiniokus", reikia per žiūrėti stipendijų politiką. Kodėl, studentas, mokydamasis vidutiniškai (gaudamas pusę ketvertų, pusę trejetų), gauna vienodo dydžio stipendiją, kaip ir studentas, išlaikęs sesiją su vienu 4? Šitą lygiavą reikėtų panaikinti. Tai, žinoma, gali padaryti kompetentingi insrtitutai. Arba paimkime, kad ir tokią smulkmeną: paskaitų, pra leistų su pateisinamomis priežastimis, — skaičių apibrėžiam, o be pateisinamų priežasčių — neapibrėžiam. Kodėl nepa darius atvirkščiai? Kad taip būtų geriau — visiems aišku. Čia, žinoma, tik detalės, bet norisi dar kartą pabrėžti vieną dalyką — žymiai griežčiau kelti reikalavimus tinginiams. (TĘSINYS trečiame psl.)