FJSŲ SALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS!
0*
O
LENINO TIESA
9
Wraptin» VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UN IVERSITETO PARTINIO BIURO, REKTORATO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNG OS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 12(280)
♦
1958 m. balandžio 24 d.,
ketvirtadienis
<
Kaina
20
kap.
LENINO IDĖJOS NUŠVIETĖ MUMS KELIĄ 1958 metų balandžio 22 die ną sukako 88 metai, kai gimė viso pasaulio darbo žmonių va das, mokytojas ir draugas Vla dimiras Iljičius Leninas. Didžiojo Lenino idėjos įgy vendintos mūsų galingoje Tė vynėje — Tarybų Sąjungoje, nemirštamu Lenino mokslu va dovaujasi liaudies demokrati jos šalių darbo žmones, mark sizmo-leninizmo idėjos vis pla čiau užvaldo mases kapitalisti niame pasaulyje. Didžiojo Lenino mokslas yra brangiausias tarybinio Jaunimo turtas. Vladimiras IIJičlus savo kalboje Rusijos ko munistinės Jaunimo sąjungos III suvažiavime Iškėlė jau najai kartai pagrindinį už davinį — mokytis ir mokytis. Šis Lenino priesakas —- mo kytis —< ir šiandien tebėra mūsų jaunimui įstatymas. Mil žiniško dviejų sistemų — so cialistinės ir kapitalistinės — lenktyniavimo epochoje daug nulemia tempai. O socialisti nės sistemos vystymosi tempai žymiu mastu priklauso nuo pa ruoštųjų specialistų, nuo kadrų kvalifikacijos lygio. Dauguma mūsų universiteto studentų supranta šio Lenino priesako reikšmę, stengiasi gi liai įsisavinti specialybės ži nias, kūrybiškai įvaldyti mark sizmą. Tačiau dar yra atskiri studentai ir net grupės, kurios nekreipia rimto dėmesio į mokymąsi. Antai, balandžio 18 d. įvykusioje dialektinio materializmo paskaitoje iš 23 trečio kurso bibliotekininkų tedalyvavo 12 (3 pasivėlino). Balandžio 21 d. turėjo įvykti dialektinio materializmo semi naras. Valandos pradžioje se niūnė visos grupės vardu pra nešė, kad studentai nepasiruo šė ir prašė atidėti seminarą kitam kartui. Faktų, kad at skiri studentai ateina nepasi ruošę seminarams, pasitaikė ir daugiau. Leninas nurodė, kad moky mas, auklėjimas ir švietimas neturi būti suvarytas tik į mo kyklą ir atitrauktas nuo audi tingojo gyvenimo. Komunisti nio auklėjimo, švietimo ir mo
kymo pagrindą sudaro kova dėl komunizmo galutinio įgy vendinimo. Didysis mūsų mo kytojas nurodė komjaunuo liams, kad jie savo švietimą, savo mokymąsi ir savo auklė jimą jungtų su darbininkų ir valstiečių darbu, kad jie neuž sidarytų savo mokyklose ir ne apsiribotų vien komunistinių knygų ir brošiūrų skaitymu. Šie mūsų mokytojo nurody mai įkvepia ir mūsų universi teto studentus, kurie vis dau giau savo žinias jungia su darbininkų ir valstiečių darbu. Pernai šimtai studentų daly vavo melioracijos darbuose, derliaus nuėmime Kazachsta ne. Po visą respubliką pagarsė jo šaunūs filologai, kurie su tikra komjaunuoliška ugnele, nugalėdami sunkumus ir kliū tis, statė klubą Žilinuose. Ir šiais metais organizuojami melioracijos darbai. Filologai žada užbaigti statyti klubą iki liepos 21 dienos. Nėra abejo jimo, kad ir šiais metais stu dentai gausiai dalyvaus visur, kur reikalingos sveikos ir tvirtos rankos, jaunatviška energija ir iniciatyva. Ypatingai didelę reikšriię naujos visuomenės statyboje Leninas skyrė sąmoningai, so cialistinei drausmei. Jis rašė: ,, Vietoj senojo muštravimo, kuris buvo buržuazinėje vi suomenėje, mes statome sąmo ningą drausmę, drausmę dar bininkų ir valstiečių, kurie su neapykanta senajai visuomenei jungia pasiryžimą, mokėjimą ir pasiruošimą suvienyti ir or ganizuoti jėgas kovai už tai, kad iš milijonų ir šimtų mili jonų didžiulėje šalyje išsi skirstytų, išsklaidytų, išmėtytų žmonių valios būtų sukurta vieninga valia, nes be šios vieningos valios mes būsime neišvengiamai sumušti”. Socialistinės drausmės, pa reigos, atsakomybės jausmo ugdymo darbe dar yra rimtų trūkumų.
Ne tik Lenino mokslas, bet i” jo asmenybės bruožai daro didžiausią poveikį tarybiniam jaunimui. Didžiojo vado kuk lumas, prieinamumas, nepa prastas jautrumas, humanišmas ir gilus principingumas — mums brangūs ir tarnauja elgimosi pavyzdžiu. Didžio jo Lenino gimimo die ną mes kartojame TSKP CK gegužinį šūkį — „Su mark sizmo-leninizmo vėliava, kopirmyn, į komunizmo pergamunistų partijos vadovaujami, lę!” S. ZAKSAS
Šios poeto V. Montvilos ei lėraščio eilutės savo klasiki niu formos lakoniškumu ir minties gilumu jau seniai rtiums tarnauja kaip moto, aptariant didžiojo proletariato vado V. I. Lenino asmenybės raidoje, iškeliant jį kaip visuomeninės minties mąs tytoją, visas pastangas nu kreipusį pažangos linkme, moksliškai pagrindus! ir nųrodžiusį kelius į ateitį. Tose poeto eilutėse tiesiog aforisti niu tikslumu išreiškiama Lenino, kaip žmogaus, didy bė, jo idėjų nemarumas. Su Lenino vardu Montvila sieja Visa' tai, kas šių dienų pažan giam žmogui sudaro gyvenimo prasmę ir duoda veiklos pa grindą, gaires: tai kova už ateities šviesą, už „žemės ži
burį naują” už laisvę, už tau tų draugystę, taiką, už kūry binį darbą. V. Montvila vienas pirmųjų lietuvių poezijoje sukūrė tokį ryškų V. I. Lenino paveikslą, kartu palikdamas to paveikslo traktavimo krypties, intona cijos pavyzdį. Nuo to laiko mes nerasime tarybinėje lie tuvių literatūroje poeto, kuris nebūtų dainavęs apie socialis tinės revoliucijos organizatorių ir įkvėpėją, apie Didžiojo Spa lio vadą, apie naujo gyvenimo kūrėją. Mūsų rašytojai tau riajame Lenino gyvenimo pa vyzdyje randa įkvėpimo savo kūrybiniams polėkiams, savo eilių patosui. Leninas mūsų li teratūroje — tai marksizmo tęsėjas, revoliucijos politikas, strategas, organizatorius, ko munizmo statytojas. Todėl peržiūrint Lenino pa veikslą mūsų literatūroje, ne tenka susidurti su vaizdų siau rumu, smulkmeniškumu, min čių nereikšmingumu, visur juntame atitinkamą monumen talumą, rimtį, patosą. Iš ki tos pusės, Lenino paveikslas čia nieko bendro neturi su at gyvenusiu buržuaziniu vadoantžmogio supratimu. Leni
Graži kaip niekados atglmus mano žemė. Naujaisiais miestais, žydinčiais laukais. Čia mano liaudis melsvą dangų remia Kranų strėlėm ir penkmečių planais.
Tvirtėja ji. į vieškelį išėjus, Iš po kovų, pakrikštytų krauju, Į dirvą beria grūdą čia sėjėjas Laimingas džiaugsis derliumi nauju. Tai Lenino tiesa, dar naktyje užgimus. Pažadino kovoj sutruplnt grandines. Kad nelinguotų skurdas per arimą. [ žemėn smingančias varguolių lūšneles.
Ir ta tiesa tvirtai širdin įaugus, Nurimti jajai niekad nebeleis, O brangų vardą kartos Jo išsaugos Ir puoš kas metais žygdarbiais naujais.
nimp! Nė vienos neapgalvotos frazės! Tai atitiko ir pačios Vladi miro Iljičiaus minties tikslu mas. Ne tiktai kiekvienas tvir tinimas turėjo būti patikrintų cįuomenų tikslia išvada, bet ir pati mintis turi būti tiek ap galvota ir tiksli, kad joje ne liktu nieko neapibrėžto ii- ne aiškaus... žmogaus mintis turi būti sąžiningu darbu, o ne neatsakingu pasimėgavimu ar ba blefu. Tegul kiekvienas mo kosi Iš Vladimiro Iljičiaus, kad mintis yra kažkas žymiai daugiau negu nuotaika ir instlnktas. Ji turi būti logiškai priversta iki galo. Trečia, ko Išmokdavo iš Vladimiro Iljičiaus tas, kuris būtinumas su juo dirbo, — tai '" visų pirma aiškiai matyti reaiius faktus. Kada Vladlmiro Iljičiaus pašnekovas leisdavosi į teorinius samprotavimus arba parodydavo polinkį į de duktyvinį mąstymą, kuris pas mus taip paplitęs, Vladimiras Iljičius nurodydavo jam tiks lius, apibrėžtus tikrovės realius faktus. ... Tegul kiekvienas mokosi iš Vladimiro Iljičiaus šios pagrindinės taisyklės: ste bėti realius gyvenimo faktus, nepakeisti jų Išskaitytomis te-
V. I. LENINAS 1920 METAIS traukti prieš dalykinį intere są — šiuo principu Vladimiras Iljičius buvo taip persunktas, kad pokalbiuose su juo buvo onijomis arba maloniomis iliu tiesiog nepatogu remtis ko kiais nors asmeniniais sumeti zijomis. Ketvirta, darbas su Vladi mais, kada būdavo kalbama miru Iljlčiumi reiškė tikslų apie dalyko Interesus... Galvok vykdymą gautų direktyvų, pa tik apie dalyką, negalvok apie grįstų realiais faktais... Ne asmeninius sumetimus, tegul tiktai mokėk tiksliai galvoti, sąmoningai Iškeltas tikslas pa ne tiktai mokėk matyti faktus jungta sau asmeninius jaūstokius, kokie jie yra. Mokėk mus ir asmenines aplinkybes taip pat absoliučiai tiksliai da — štai ko mokosi iš jo kartu ryti tai, kas išreikšta aiškia su juo dirbantieji. Bet svarbiausia savybe jo mintimi ir tikslia direktyva... Šis įvykdymo tikslumas, ati dąrbe reikia pripažinti jo są tinkąs realių faktų stebėjimo moningą paklusnumą kolekty Ir mąstymo tikslumą, turi pa vui net tais atvejais, kada ko sireikšti ne tik stambiausiuose lektyvas jo nuomone klvdo... dalykuose, bet ir pačiuose nesinaudojo smulkiausiuose. Reikia ir to Jis niekuomet mokytis iš Vladimiro Iljičiaus: nuogu autoritetu, o tik argu kuo rimčiausiai žiūrėti į patį mentais ir įtikinėjimu, niekuo menkiausią dalyką, atlikti jį met nepanaudojo savo milži su visu atsidėjimu Ir visu niškos įtakos tam, kad nugalė kruopštumu. tų kitaip galvojančių pasiprie Ko sunku buvo išmokti iš Vladimiro Iljičiaus, — tiek jis šinimą, o visuomet argumen čia prašoka visus pašnekovus, tuodavo, įtikinėdavo ir nenu— tai jo mokėjimo viską, iki rimdavo, kol neįtikindavo. menkiausių smulkmenų, siste Tegul augantis jaunimais matizuoti. Kur jis bebūtų, vi mokosi iš jo gyvo pavyzdžio, sas jo darbas, visa diena būda Vladimiro Iljičiaus asmenyje vo visuomet griežtai slstema- mes turime tikrai nepamėg tlškal suskirstyta. Tokia pat džiojamų proletarinės kultūros griežta sistema viešpatavo jo atstovo pavyzdį, kultūros pa knygose, jo popieriuose, apla grįstos žinojimo tikslumu, viso žmogaus darbo racionalumu, mai, visame Jo asmeniniame žodžiu, gamtos pajungimu pro gyvenime. tui ir visuomeniškai reguliuo Dalykiniai sumetimai turi jamai gamybai — aklos stichi pajungti asmeninius, asmeni jos. niai momentai turi pasiG. V. Cičerinas
Lenino paveikslas į lietu vių literatūrą atėjo po Di džiosios Spalio revoliucijos, kai jo sukurtoji pirmoji socia listinė valstybė tapo švytu riu ir kelrodžiu viso pasau lio proletariatui, visiems pa žangiesiems žmonėms. Lenino autoritetas kėlė pasitikėjimą* kovos sėkmingumu, jo atsida vimas proletariato reikalui įkvėpė pasiryžimą ir ištvermę kovoje su priespauda už nau jos santvarkos pergalę. Štai dar 1923 metais žinomas pro letarinis poetas Arturas Regratis rašė tokius optimisti nius revoliucine simbolika per sunktus posmus: Jūroj, kurios tolybėn plaukiam, Raudono švyturio jau regiu tašką. Mus laivas nepasuks į kairę nei į dešinę! Mūs laivas nenugrims į dugną! Jį valdo — kapitonas RSFSR Laivyno — Draugas Leninas! Tvirtą pasiryžimą, nenu lenkti prieš kapitalizmą gal vos, eiti Markso ir Lenino nu rodytu keliu rodo Alf. Maginskas. Lietuvos to meto gyvenimo sąlygomis, be abejo, tokie posmai tegalėjo būti išspaus dinti tik nelegalioje spaudoje. Lenino vardas ir leninizmo propagavimas buržuazijai bu vo nepakenčiamas. Todėl po grindžio sąlygomis, kai rašyto
jams pirmame plane stovėjo organizaciniai, propagandos bei agitacijos uždaviniai, sa vaime suprantama, sukurti me niškai išbaigtų, tobulos formos kūrinių buvo sunku. Eilėraš čiai, parašytieji buržuazinės valdžios metais, formos atžvil giu yra su trūkumais, tačiau jų meistriškumo stoką atper ka kovingas optimizmas, aist ringas revoliucinis patosas, nuoširdumas. Kiek laisvesnėje atmosfero je tuo metu gyveno į JAV emigravę lietuvių rašytojai. Tuose laikraščiuose dalyvavo ir Tarybų Sąjungoje gyvenę rašytojai. Žinomas lietuvių rašytojas Pranskus-Zalionis 1924 m. Amerikos lietuvių komunistiniame laikraštyje „Vilnis” atspausdina eilė raščių ciklą „Leninas mirė”. Didelę poemą, persunktą revoliucijos nuotaika, atskira knyga 1925 m. išspausdina emigrantas Jonas Kaškaltis, kurioje suskamba ir Lenino tema. Visiškai laisvai savo mintis reikšti, laisvai propaguoti le ninizmo idėjas tuo metu tega lėjo tik Tarybų Sąjungoje gy venę lietuviai. Čia ėjusiuose laikraščiuose, kaip „Kibirkš tyje”. „Priekale”, o taip pat ir atskiromis knygomis išei nančiuose grožiniuose raštuose rašytojai dažnai nukreipia sa vo mintis į Lenino mokslą, dažnai apdainuoja proleta riato vadą, jo n'emirtlngąją
JAUNIMAS TURI MOKYTIS I s LENINO V
Vladimiras Iljičius buvo mokytojas tikra to žodžio prasme. Bendiavimas su juo turėdavo tiesiog auklėjamosios reikšmės. Jis mokė savo pavyzdžiu, savo nurodymais, savo vadovavimu, visa savo asmenybe. Visų pirma. Vladimiras Iljičlus Išsiskyrė absoliučiu tiks lumu kiekviename savo darbe ir reikalavo tokio pat absoliu taus tikslumo iš kiekvieno, ku ris su juo dirbo. Kiekvienas tvirtinimas turėjo būti tiksliai pagrindžiamas ir kiekvienas pagrindimas turėjo būt; tiks liai išdėstomas. Dirbąs su Vlaiial VIadlmiru Iljlčduml tuojau pajus davo, kad paprastas, bekalbant pasakytas teiginys, kuris nega li būti kuo tiksliausiai pagrįs tas, nieko nevertas. Tiksliam tvirtinimui reikalingi vardai, išvardijimai, skaičiai, citatos, aplamai, griežtai patikrinti konkretūs duomenys. Geriau nustatyti mažiau, bet nustatyti su būtiniausiu aiškumu ir pa grįstumu, geriau nieko nekal bėti, negu tvirtinti nepagrįs tai. Tegul kiekvienas, kuris no ri mokytis iš Lenino, atsimena: nė vienos skubotos išvados! Nė vieno nepatikrinto tvirti-
Lenino paveikslas tarybinėje lietuviu literatūroje Ateina genijai ir vėl Išnyksta. Atėjo Leninas visiems laikams. Kas myli kovą, laisvę ir draugystę, tas tiki žemės žiburiui naujam.
V. Urbonas
nas literatūroje — neatsieja mas nuo visos liaudies, jis — žmogus, geriau negu kiti supratęs visuomenės raidos dėsningumus, tai asmenybė, susijusi su pažangiausiąja klase, tuo būdu pavertusi jas didžiule materialine jėga. Le ninas čia — naujo tipo vadas, marksizmo mokslo pagalba ir jo kūrybišku pritaikymu nau joms sąlygoms iš pagrindų pertvarkęs senąjį pasaulį, kū ręs naują — be priespaudos ir išnaudojimo — liaudies masių Interesais. Lenino as menybės didingumas kaip tik ir išryškėja liaudies kovos bei kūrybinio darbo fone. Taigi, nagrinėti Lenino pa veikslą literatūroje — tai ne reiškia ieškoti ten vien di džiojo vado išviršinio portre to, jo išvaizdos aprašymo. Ty rinėtojui svarbu, kaip rašy tojui pavyko įkūnyti meni niuose vaizduose Lenino veik lą, jo nueito darbo reikšmę, kaip jam pavyko atspindėti Lenino idėjų poveikį liaudžiai ir tų idėjų įkūnijimą gyveni me, kaip pavyko nušviesti tų idėjų gyvybingumą ir mobili zuojamą r :šmę dabarčiai, socializmo tybai.
reikšmę. Tarybų Sąjungoje iš einančioje periodikoje daly vauja ir Lietuvos komunisti niame pogrindyje dirbę žmo nės. Jeigu Tarybų Sąjungoje gyvenę rašytojai su Lenino vardu sieja jau ir tarybinės valstybės laimėjimus ūkinio atstatymo ir vystymo srityje, konkrečius socializmo statybos uždavinius, tai iš pogrindžio atėjusiuose kūriniuose dažniau ir stipriau skamba kovos su buržuazine valdžia, kovos už proletariato diktatūrą moty vai. Lenino paveikslas visu savo dydžiu, daugiapusiškumu su spindo mūsų literatūroje tik kartu su Tarybų valdžios at kūrimu. Tik nuo 1940 m. Le nino paveikslas lietuvių litera tūroje lydi mus visuose tary binio gyvenimo etapuose, Le nino genijų įkvepia geriau sius rašytojus, vado paveikslas kūryboje skatina dirbti, moky tis, statyti, jis auklėja jaunąją komunizmo statytojų kartą le ninizmo dvasią. Nauji etapai socializmo statyboje įneša vis naujų bruožų į Lenino pa veikslą, atitinkami istoriniai momentai papildo, praplečia šios temos motyvus, duoda daug naujo, aktualaus, anot V. Majakovskio, „ilgasis drg. Lenino gyvenimas vis iš nau|o užrašinėjamas, aprašinėja mas”, liaudis, kaip sako V. Grybas; „į plieną pavirtusį baigia Lenino biustą nuliet”. (nukelta į 2 psl.).