VISU ŠALIŲ PROLETARAI, VIENYKITĖS! ' i iŠ
O
ld a
a
lp e: 1
1 1
Iii eji 'ei !( i alj 10 ]
vi vi •ai mi
1 1 ų|
■ 'i III i 1 įail
v
TU»ENTA$
/
,'4-
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO PARTINIO BIURO, REKTORATO, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS Nr. 9 (220)
*
1956 m. vasario mėn. 26 d., sekmadienis
♦
Suvažiavimas reiškia įsitikinimą, kad apsiginklavusi didžiuoju mark sizmo-leninizmo mokymu Tarybą Są jungos Komunistą partija dar glau džiau sutelks apie savo vėliavą visą tarybinę liaudį ir atves ją į naujas pasauline s-istorine s komunizmo į ■ (Iš Tarybų Sąjungos Komunistų partijos XX suvažiavimo rezoliucijos įjĮ y?& • dėl TSKP Centro Komiteto ataskaitinio pranešimo).
Kaina 20 kap.
TARYBŲ SĄJUNGOS KOMUNISTŲ
PARTIJOS XX SUVAŽIAVIMAS
Darbą ideologijos srityje
! į
? 1 kol dėl vaJ V r I >mj dl cui
(Ištrauka iš draugo A. I. MIKOJANO kalbos)
Aš norėčiau pareikšti taip pat kai kuriuos ne improtavlmus klausimu dėl mūsų komunistų iU arbo ideologijos srityje. Objektyviai kalbant, dalį kaltės dėl nepa menamos ideologinio darbo būklės reikia . riskirti aplinkai, kuri buvo sudaryta moksliis’ am ir ideologiniam darbui per eilę ankstes ni ų metų. Bet neginčijama, kad tam tikra kalsek už mūsų rimtą atsilikimą ideologiniame s onte tenka ir patiems šio fronto darbuoto u. ms. Deja, per pastaruosius 15—20 metų pas ■ys us mažai, labai mažai buvo kreipiamasi į le ninių idėjų lobyną, tiek mūsų šalies vidaus venimo, tiek ir tarptautinės padėties reiškiams suprasti ir paaiškinti. Tai vyko, žinoma, todėl, kad lenininės idėjos paseno arba yra pakankamos dabartinei padėčiai suprasti. Leninizmas, kuris yra kūrybinis marksizmo ystymas imperializmo ir proletarinių revocijų epochoje, išsaugoja ir Išsaugos visą o moksllnę-teorinę ir politinę jėgą bei aktinę reikšmę. Genialūs Lenino pasisakymai apie visųonės vystymosi dėsningumus yra neikalnoas daugelio šiuolaikinių reiškinių teisingo ratimo šaltinis. Ne, be Lenino jų negaiisuprašti, be Lenino negalima suprasti datinės pasaulio padėties, pūvančio kapitao vystymosi dėsningumų Imperializmo choje, proletarinės revoliucijos likimo ir pergalės, socializmo ir komunizmo statykelių. lemdamasi amžinai gyvu leninizmo moky,mūsų partija, jos Centro Komitetas, už do komunistų Ir darbininkų partijos kūrykal pritaiko šį mokymą, analizuodamos I nkrečius ! šiuolaikinio laikotarpio įvykius reiškinius visuomenės vystymesi ir tuo :iu praturtina marksizmą-leninizmą. | TSKP Centro Komiteto ataskaitiniame pra(ime aiškiai išanalizuojama dabartinė ka i dį dizmo padėtis. Pastaruoju laikotarpiu ka uti Rištinėse šalyse tam tikru mastu-augo pranq lės produkcija. Bet šis augimas vyko to lį mis sąlygomis, kai toliau aštrėjo kapitalis■ ;s gamybos prieštaravimai, stiprėjo jos k| nomikos nepastovumas. Kapitalistinė eko(Ofiika yra per didelio įtempimo būklėje, jai šia ekonominės krizės sprogimas. Toliau nėja kapitalistinė sistema. Vyksta pasauliistorinis kapitalizmo lyginamojo svorio ėjimo ir socializmo lyginamojo svorio dlėjjmo pasaulio ekonomikoje procesas. B'lsų mūsų negali nedominti kapitalizmo Martinės padėties klausimas, klausimas dėl J ar kapitalizmas gali puvimo ir bendros rlės laikotarpiu aplamai vystytis? Ar gališiandien ir rytoj techninė pažanga bei gaos augimas kapitalistinėse šalyse? larkslzmui-leninizmul svetima kapitalizmo bs< iliutaus sustingimo teorija. Negalima mayti kad bendra kapitalizmo kri, veda į am /bos augimo ir techninės pažangos nuau dmą kapitalistinėse šalyse. alizuojant šiuolaikinio kapitalizmo ekonoilk< >s būklę, vargu ar mums gali padėti ir u ar yra teisingas žinomas Stalino pasas „Ekonominėse socializmo TSR Sąjunproblemose", liečiantis JAV, Angliją ir cūziją, apie tai, kad po to, kai pasaulinė suskilo, „gamybos apimtis šiose šalyse s". Sis teigimas nepaaiškina sudėtingų ieštarlngų šiuolaikinio kapitalizmo relš1 bei fakto, kad kapitalistinė gamyba auo karo daugelyje šalių. aip apie tai jau buvo kalbama CK prae, Leninas 1916 metais savo veikale imperializmą, genialiai nušvietęs impe:mo dėsningumus, nurodė, kad kapitalizuvimas nepašalina smarkaus gamybos o, kad atskiros pramonės šakos, atsklalys imperializmo epochoje su didesne ar sne jėga rodo tai vieną, tai kitą šių ten-
r
si faktai sako, kad šių Lenino teiginių Įima laikyti toje ar kitoje dalyje pasenu26
Je, negalima nepastebėti, jog ir kai kurie ii .Ekonominių problemų" teiginiai, griežtai
į juos žiūrint, taip pat reikalauja, kad musų ekonomistai giliai juos išnagrinėtų ir krltiškai peržiūrėtų marksizmo-leninizmo požiūriu. Istorijos eiga rodo, kad visi principiniai marksizmo-leninizmo teiginiai nekintamai pa sitvirtina ir šiame imperializmo vystymosi etape. Bet to bendro teigimo maža. Mes pri valome konkrečiai išnagrinėti — kada, kur, kokiu mastu ir kaip tai vyksta. Mes rimtai atsiliekame, tyrinėdami šiuolai kinį kapitalizmo etapą, giliai nenagrinėjame faktų bei skaičių, dažnai apsiribojame tuo, kad agitacijos tikslais pasičiumpame atskirus faktus apie artėjančios krizės požymius, apie darbo žmonių nuskurdimą, bet visapusiškai ir giliai neįvertiname reiškinių, vykstančių už sienio šalių gyvenime. Mūsų ekonomistai, ty rinėdami Tarybų Sąjungos ir liaudies demo kratijos šalių ekonomiką, dažnai slidinėja pa viršiumi, neprieina iki gelmių, rimtai neana lizuoja ir neapibendrina, vengia nušviesti at skirų šalių vystymosi ypatybes. O pagaliau ir kas pas Mus gali rimtai na grinėti šluos klausimus? Iki karo turėjome Pa saulinio ūkio ir pasaulinės politikos institu tą, bet ir tas likviduotas, o vienintelis Moks lų akademijos sistemoje Ekonomikos institu tas nesusidoroja, b ir negali susidoroti su gi liu socializmo šalių ir kapitalizmo šalių eko nomikos tyrinėjimu. Dar yra Mokslų akademi jos sistemoje institutas, nagrinėjantis Rytų klausimus, bet apie jį galima pasakyti, kad jeigu visi Rytai mūsų laikais pabudo, tai šis institutas snaudžia iki šiol. (Pagyvėjimas salė je, juokas). Ar ne laikas jam pakilti iki mūsų meto rei kalavimų lygio? Sunku suprasti ir tai, kodėl likviduotas 139 metus gyvavęs Maskvos Orientalistikos insti tutas, ir dar kaip tik tokiu laikotarpiu, kai mūsų ryšiai su Rytais auga ir stiprėja, kai, plečiantis ekonominiams, politiniams, kultūri niams ryšiams su Rytų šalimis, neišmatuoja mai padidėjo tarybinės visuomenės susidomė jimas jomis, reikalas turėti žmonių, mokančių Rytų šalių kalbas, žinančių jų ekonomiką, kul tūrą. Negalima neatkreipti dėmesio į tą faktą, kad, kaip kalbama, Jungtinėse Amerikos Vals tybėse yra daugiau kaip pusantros dešimties mokslo įstaigų, tyrinėjančių tarybinę ekono miką. Aš nellečiu to, kaip ir ką būtent jos studijuoja, bet faktas, kad ten daugybė eko-. nomistų renka medžiagą Ir studijuoja Tarybų Sąjungos ekonominį vystymąsi. Reikia pažymėti, kaip rimtą mūsų ekono mistų kolektyvo sėkmę, politinės ekonomijos vadovėlio išleidimą, o vėliau ir antrojo, pa pildyto šio vadovėlio leidimo išleidimą. Bet būtų neteisinga nutylėti, kad vadovėlio sky riai apie dabartinį kapitalizmo vystymosi eta pą, konkrečiai, klausimas dėl cikliškų krizių pobūdžio ir periodiškumo, o taip pat socializ mo politinės ekonomijos klausimai turi būti giliau išstudijuoti ir papildomai paruošti. Yra žinoma, kokią krūvą statistinės medžia gos buvo surinkęs Marksas apie visų šalių, jų tarpe ir apie Rusijos ekonomiką tam, kad galėtų padaryti savo genialias išvadas. Yra ži noma, kokį titanišką darbą nuveikė Leninas, ieškodamas tuomet menkų, bet labai svarbių statistinių duomenų apie šalies ekonominį vystymąsi, kad parašytų knygą apie kapitaliz mo vystymąsi Rusijoje, o taip pat ruošdamas knygą apie Imperializmą. Kruopščiai neišnagrinėjus visų statisti kos duomenų, kurių mes dabar turime dau giau, negu bet kada, ir negu bet kuri kita šalis, jų nesuslstematizavus, nelšanallzavus ir neapibendrinus, neįmanomas joks mokslinis darbas ekonomikos srityje. Deja, statistiniai duomenys vis dar yra po septyniais antspaudais Centrinėje statistikos valdyboje pas draugą Starovskį. Ekonomistai dar neturi galimybės jų apdoroti ir yra pa smerkti prisiskaitėllų bei senų formulių, senų duomenų kartotojų vaidmeniui. Štai viena iš priežasčių, kodėl nematyti kūrybinio mūsų ekonomistų darbo. (Plojimai). Negalima praeiti pro Lenino pastabą apie statistikos reikšmę. Leninas dar 1918 metų pradžioje rašė: „Kapitalistinėje visuomenėje statistika bu vo vien tik „valdinių žmonių" arba siaurų
specialistų žinioje, — mes turime ją nešti į mases, populiarinti ją. . ." Deja, susidaro įspūdis, kad ir dabar Lenino pastaba apie „valdininkus" teisinga kai kurių statistikos atstovų atžvilgiu, kurių galvose dar tebėra tokia senosios visuomenės atgyvena. (Pagyvėjimas salėje). Centro Komiteto ataskaitoje aiškiai kalba ma apie nepatenkinamą mūsų propagandinio darbo būklę. Viena iš svarbiausių priežasčių yra ta, kad markslzmas-leninlzmas, kaip tai syklė, mūsų studijuojamas tik pagal Partijos istorijos trumpąjį kursą. Tai, žinoma, netei singa. Marksizmo-leninizmo idėjų turtingumas negali sutilpti ribotuose mūsų partijos Istori jos ir Juo labiau trumpojo jos kurso temos rė muose. Reikia, kad tam būtų sudaryti specia lūs teoriniai vadovėliai draugams, turintiems įvairų pasiruošimo lygį. Tai pirma. Antra, esamas Partijos istorijos trumpasis kursas ne gali mūsų patenkinti kad ir todėl, jog ten ne nušviesti beveik dvidešimt paskutiniųjų mū sų partijos gyvenimo metų įvykiai. Argi ga lima pateisinti tai, kad mes neturime pareng tos pastarųjų dviejų dešimtmečių partijos is torijos? Toliau. Jeigu mūsų istorikai kaip reikiant, giliai pradėtų studijuoti mūsų partijos istori jos tarybinio laikotarpio faktus Ir įvykius, dargi ir tuos, kurie nušviesti „Trumpajame kurse", jeigu jie gerokai pasiraustų archyvuo se, istoriniuose dokumentuose, o ne tik laik raščių komplektuose, tai jie dabar galėtų geriau, iš leninizmo pozicijų, nušviesti dauge lį faktų ir įvykių, išdėstytų „Trumpajame kurse". Kitas klausimas, Ar normalu, kad, išgyvenę beveik 40 metų po Spalio, mes neturime nei trumpo, nei pilno markslstinlo-leninlnio Spalio revoliucijos ir Tarybų valstybės isto rijos vadovėlio, kuriame be lakavimo būtų parodyta ne tik fasadinė pusė, bet visas įval riapusiškas Tarybinės Tėvynės gyvenimas. O kokią milžinišką teorinę Ir politinę reikš mę turėtų vadovėlis, kuriame būtų visapusiš kai nušviestas pirmosios pasaulyje didžiosios socialistinės valstybės atsiradimas ir vystyma sis. Kokią reikšmę tatai turėtų tiek mūsų kadrams, tiek ir pažangiesiems viso pasaulio žmonėms! (Ilgai trunkantieji plojimai). Mokslinis darbas mūsų partijos ir tarybi nės visuomenės istorijos srityje yra bene la biausiai atsilikęs mūsų ideologinio darbo ba ras. Juk dar neseniai mūsų šalyje buvo papli tusios ir net buvo laikomos neginčijamais eta lonais tokių stambių mūsų partinių organizaci jų, kaip Užkaukazės ir Baku, istorijos knygos, kuriose buvo suklastdtl faktai, vieni žmonės savivališkai išaukštinami, o kiti visai nemini mi; antraeiliai įvykiai buvo iškeliami į nepel nytą aukštį, o kiti, žvarbesni, sumenkinami, kuriose buvo pažeminamas vadovaujantis ir vairuojantis ikirevoliucinio bolševikų partijos lenininio Centro Komiteto vaidmuo. Iki šiol mes neturime tikrų marksistinių veikalų ir apie pilietinio karo laikotarpį. Eilė išleistų knygų turi didelių trūkumų, neturi mokslinės vertės, o kai kurios iš jų gali net suvaidinti neigiamą vaidmenį. Kai kuriuos sudėtingus ir prieštaringus 1918—1920 m. m. pilietinio karo įvykius kai kurie istorikai aiškina ne klasinių jėgų savitarpio santykių pasikeitimais atskirais laikotarpiais, o tariamai kenkėjiška veikla atskirų tuometinių partinių vadovų, kurie pra ėjus daugeliui metų po aprašomų įvykių buvo neteisingai paskelbti liaudies priešais. Vienas Maskvos istorikas nusišnekėjo net ligi šito: jei Ukrainos partinių vadovų tarpe nebūtų buvę drg. Antonovo-Ovsejenkos arba drg. Kosloro, gal būt, nebūtų buvę machnoviados ir grlgorjeviados, Petliūra nebūtų lai mėjęs kai kuriais laikotarpiais, nebūtų susi viliota ir komunų skleidimu (beje, tai ne tik ukrainietiškas, o bendras partijai reiškinys tuo’ metu) ir Ukrainoje, matote, iš karto būtų imtasi linijos, į kurią visa partija ir šalis per ėjo nepo išdavoje. Tokia istorinė rašliava neturi nieko bendro su markąįštine istorija. Tai yra panašiau į idealistinį, ešerinį istorinių įvykių aiškinimą. Manau, kad atsiras Ukrainos istorikų, kurie Ukrainos socialistinės valstybės atsiradimo ir išsivystymo istoriją parašys geriau už kai ku riuos maskviškius, kurie šio darbo ėmėsi, bet
kuriems, gal būt, ir nereikėjo šito imtis. (Sa lėje juokas). Bent du žodžius reikėtų pasakyti ir mūsų filosofų adresu. Bet ir jie patys turi suprasti, kad jų padėtis yra ne geresnė ir kad jie yra net labiau skolingi partijai, negu istorikai ir ekonomistai. Noriu paliesti ir mūsų teisininkus. Reikia pastebėti, kad tarybinis teisės mokslas, įsta tymų leidybos ir procesinės normos pirmuo ju Tarybų valdžios laikotarpiu, Leninui gy vam tebesant ir kelerius metus po jo mirties, greičiau vystėsi sutinkamai su marksizmo-le ninizmo idėjomis, su proletarinio socialistinio teisingumo pagrindais, kurie teisingai atsi spindėjo mūsų partijos programoje. Šito negalima pasakyti apie vėlesnį laiko tarpį, ir tai sukėlė pagrįstą nerimą TSKP CK, kuris buvo tos nuomonės, jog reikia neatidė liojant įsikišti į šį reikalą padėčiai ištaisyti, vadovaujantis būtinumu įtvirtinti visu jo pil numu lenininį socialistinį teisėtumą, apie ką pasakyta CK ataskaitoje. Mūsų šalis ekonominiu ir politiniu atžvil giu pasiekė milžiniškas aukštumas. Mes svars tome naujo, dar didesnio ekonomikos pakillmo programą. Mūsų partija turi didžiulę daugybę teoriškai pasiruošusių ekonomistų, istorikų, fllosofų, teisininkų kadrų, žmonių, atmintinai išmo kusių marksizmo-leninizmo klasikų veikalus. Tačiau šių žinių grįžtamasis poveikis labai mažas, pas mus nesijaučia gilaus markslstiniolenininio kūrybinio darbo. Dauguma mūsų teoretikų kartoja ir atkar toja įvairiais būdais senas citatas, formules ir teiginius. O koks gi mokslas be kūrybos? Tai yra veikiau mokiniškumas, mokomosios pratybos, o ne mokslas, nes mokslas pirmiausia yra kū ryba, naujo kūrimas, o ne seno kartojimas. (Plojimai). Mūsų mokslo ir teorijos darbuotojai turėtų skirti visas savo Jėgas studijuoti naujiems mūsų tikrovės faktams, naujiems įvykiams ir reiškiniams TSRS ir užsienio ekonominio ir visuomeninio vystymosi srityje, visapusiškai nagrinėti šiuos faktus ir reiškinius, nušviesti juos marksistine-leninine šviesa, tuo pačiu tur tinti idėjinį marksizmo-leninizmo lobyną. Reikia tikėtis, kad partijos XX suvažiavi mas bus rimtas paskatinimas ideologinio fron to darbuotojams, kad jie kaip reikiant imsis kūrybinio mokslinio darbo. Darbo čia — de vynios galybės, liaudžiai reikalingo, sun kaus, įdomaus ir garbingo darbo. Ir tegu ideologinio fronto darbuotojai žino, kad partija negali kęsti jų tolesnio atsilikimo nuo gyvenimo. Ekonomistai, istorikai, filoso fai, teisininkai turi žengti į koją su partija, su mūsų gyvenimu, privalo likviduoti moksli nio darbo atsilikimą ir užtikrinti kūrybinį marksizmo-leninizmo turtinimą.