Visų
PORTAŽAS
Ruosiamės sesijai, rasom diplominius Iki vėlaus vakaro negęsta lesos universiteto skaityklaJos visos dabar perpildytos, nku surasti nors vieną laisvą □telę.
Vakaras. Gamtos fakulteto geologijos katedros auditorijose šviesu. Tai geologijos specialybės studentai - diplomantai ruošia medžiagą savo diplo-
VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO PARTINIO BIURO, REKTORATO, KOMJAUNIMO IR PROFESINES SĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 29 (239) 1956 m. gruodžio 21 d. Penktadienis
'
eš.
I Užsukome į TSKP istorlis katedros skaityklą. Tylu, [erginos palinkę prie knygų, - . , ■ ro išrašus, konspektuoja įs kaitoms ir egzaminams reika lingą medžiagą. Kam neužten ka vietos skaitykloje arba norlsi dirbti vienam — tas, išsiuntęs draugus į skaityk_ saviveiklos repeti_ • kin3 ar ją, įsikuria jaukiame bend’ ' ' . IbučiOif Kambaryje. A. Šarkio nuotr. ir tekst. metu visur vyksta pla Šiuo čios diskusijos apie poe
ziją. Ir tai natūralu, nes lę metų vyravęs asmenybės uitas ypatingai ryškiai atsiJūndėjo poezijoje, kuri neBianoma be atskirų žmonių Jaus> f ■ų, pergyvenimų, minčių. Gi as menybės kulto laikotarpių įsigariji ■jęs kolektyvo niveliavimas, neti rij: lk jimas eilinio žmogaus kūrybiii :■? ni iis sugebėjimais, nesiskaitymas te jo savarankiškumu, individua■ne laisve ir jo dvasiniais bei ra iterialiniais poreikiais, vienos j įmenybės skonio visose gyveniĮ io srityse viešpatavimas atvedė į ieną, o tuo pačiu ir poeziją, Į ak| ivietę Gyvą, pūnn'ir.'iuji žmogų | poezijos išstūmė plikos abstrakIc jos, besieliai, išgalvoti manekej B ai. Pasirodydavo kūriniai, iš■ raipą tikrovę ar, geriausiu atveH: apeiną gyvybiškai svarbius mūIgyvenimo klausimus. Rašytojai lalėjo savarankiškai vaizduoti /enimo. Todėl nenuostabu, kad ratūriniai kūriniai, ypač poetii, įgaudavo schematiškumo atIvį, supanašėjo. Supanašėjo ne tematiniu, bet ir formos atIgiu. Viso to rezultatas buvo izijos atitrūkimas nuo visuomei, o visuomenės — nuo poezi. Poezija tapo nepopuliari, žai kas Ją skaitė. Ir todėl visai ūralu, kad šiandien, po partiXX suvažiavimo, padariusio ą tokiai padėčiai, su giliu suūplnimu pradėta kalbėti apie sų tarybinę poeziją. Labai džiu/ kad šiandien, lyg po šilto ir ivinančio lietaus, vėl galime gėrėtis atgyjančiais ir nauįai iš augančiais, džiuginančiais mus sa vo šviežumu, spalvų niuansais ir y gajumu, poezijos daigais. Džiugu, kad ir mūsų, studentų, laikraštis pradėjo diskusiją apie poeziją. Tik gaila, kad taip mažai šioje diskusijoje dalyvavo. Dideliu Įžvalgumu ir meniniu tiesos pajautimu pasižymi jauno kritiko R. Pakalniškio straipsnis „Prieš siaurą lyrikos supratimą”, išspausdintas „Taryb. studento” Nr. 25. Jame jaunasis kritikas duoda esminę ir teisingą, parem tą gyvenimo tikrove, pradedan čiųjų universiteto literatų poezi jos, išspausdintos „Taryb. studen to” Nr. 22 — 23, analizę. R. Pa; kalniškis, kalbėdamas konkrečiai apie eilės draugų eilėraščius, pa liečia (nors, tiesa, siaurokai) ke letą ir bendrų mūsų, ypatingai Jaunųjų, poezijos klausimų. Labai gera yra tai, kad R. Pakalniškis nekimba prie smulkmenų, prie antraeilių dalykų, kas neretai pa sitaiko, kalbant apie eilėraščius, o p rmiausia iškelia pagrindinius, •teminius dalykus, parodo pačias pradedančiųjų poezijos negalavi(jf>o šaknis. Sutikęs su tuo, kad ■asmeninė” lyrika taurinanti jausJus”, jis sako: „Bet ir iš „asme ninės” ’lyrikos /■ mes turime imi u ne teisę ^/Išreikalauti didelio ii me ____ etinio ir ninio turtingumo. Juk taurii... ninio taurinti — oi reiškia žadinti, kelti žmogų, veikti ji qrožiu. O gražio turinys visada sąlygojamas vUuėmeninio idealo. ir: ]®Tadi.nasi’ bet kokia lyrika (ir „as.♦r ^^Ibeninė”) yra v\suorTienjnjo turi nio”. Taip, tai labai teisingi žoHžiai. Bet kokia lyrika yra visuoi turinio, ir mes neturime toisės maitinti visuomenę pirmu is l pasitaikiusiu mikrojausmeliu. 12 1’1 Foezija neturi būti atitrūkusi nuo ai ; tikrovės, nuo savo taiko, laiko, ji turi išreikšti savo visuomenės mintis, iof Jausmus bei nuotaikas, savo laiA ■SjlĮ*0 pagrindinius visuomenės gyvenimo bruožus. Gali kilti klausiIhas: tai kaipgi pagaliau rašyti, kad poezija būtų ir lyriška, ir vi•* Suomeninė? Klausimas būtų visai « 5žį*ietoie. nes pradedančiuosius įvais pamokymai ir mįslingos abrakcl'. s kartais labai painioja... rint atsakyti į šį klausimą, rai
J
dino, kur tyrinėjo kvartero devono periodo fauną. Be šito sluoksnius, diplomantas Juoda- pagrindinio darbo, Ed. Vokazls savo diplominiam darbui dzinskas ruošia rajono ribose pasirinko svarbią ir reikšmin esančių dolomitų kiekio atsar ga temą, tampriai susijusią su gų apskaičiavimą. Dolomitai praktika — visos Vakarų Lie puikiai tinka statybai ir Ed. tuvos hidrogeologijos tyrinė Vodzinsklo apskaičiavimai ga lės būti panaudoti, pradėjus jimas. įdomią temą pasirinko ir dolomitų eksploataciją, diplomantas Ed. Vodzinskas. Diplomantas Ed. Viodzinskas Praktiką jis atliko Kupiškio miniams darbams. Jie čia tvar- rajone, kur tyrinėjo viso ra- diplominio darbo rašymo meko praktikos metu surinktus jono geologiją, apibūdindamas tu. davinius, daro paskutinius apskaičįavjmuSj brėžinius. Prak tiką geologai atliko įvairiose mūsų šalies vietose. Studentai Kolyta, Gaigalas, Valiulis bu vo išvykę į Kolos pusiasalį, studentai Rusteika, Šumskas, Merkys dirbo Ukrainoje. Daugelis buvo palikę ir čia pat, Lietuvos bei Baltarusijos teri torijose. Diplomantė Indriūnaltė praktiką atliko prie Garišsiaiškinti, koks turi būti pats autorius arba kūrinio lyrinis herojus, kurio lūpomis kalba au torius. Tikro poeto, o tuo pačiu ir lyrinio herojaus pasaulis yra labai įvairus ir sudėtingas. Pir miausia, labai turtingas jo dvasi nis gyvenimas. Jis turi būti giliai mąstanti, Jautriai Ir subtiliai per gyvenanti, nerimstanti, ieškanti geresnio, aukštesnio, veržli, aukš tų troškimų ir polėkių, gyvenanti savo liaudies viltimis ir svajonė mis. aistringa savarankiška indi vidualybė. Tai — savybės, suda rančios lyrinio herojaus charakte rį. Tačiau meninis kūrinys visada reikalauja, kad herojus būtų TI PIŠKA”. Tipiškas turi būti ir ^poe tinio kūrinio herojus. O jei tipiš kas — tai ir individualus, nes ti piškumas tai bendro įkūnijimas atskirame, individualiame, kaip tik per atskirą, nepakartojamą cha rakterį atskleidžiant bendrus gy venimo dėsnius. Lyrika tipizuoja daugiausia dvasinį žmogaus gyve nimą — Jo vystymesi ir turtėji me naujais įspūdžiais ir pergyve nimais. Vadinasi, pilnesnė lyrinio herojaus individualybės išraiška duoda ir visuomeninio turinio, ku ris atskleidžiamas kaip tik per tą individualybę, pilnesnę išraišką. Išvada: lyrinis herojus, kadangi jis turi būti tipiškas, privalo sa vyje turėti visas tas neįkainoja mas dvasines vertybes, kurias amžių bėgyje sukaupė jo liaudis, turi būti tampriais saitais su ja susietas, kovojąs už geresnę Jos ateitį. Iš čia išplaukia ir atsaky mas į klausimą, kaip rašyti, kad poezija būtų ir lyriška, ir visuo meninio turinio. Kad poezija bū tų lyriška, reikia rašant neme luoti sau, rašyti nuoširdžiai, su TIKRU Jausmu, rašyti tai, ką per gyveni, jauti, svajoji. Kad poezija būtų visuomeninio turinio, kas svarbiausia, REIKIA BOTI TUR TINGOS SIELOS, STIPRIŲ POJŪ ČIŲ, SAVO LIAUDIES, SAVO LAI KO SAVARANKIŠKA INDIVIDUA LYBE.
Kalbant apie lyrinį herojų, no risi keletą pastabų padaryti dėl vadinamųjų bendrų, nevaizdingai deklaratyvinių arba, gal tiksliau, retorinių eilėraščių, kurių pilna buvo asmenybės kulto laikotarpiu ir kuriuos dar ir dabar bando kai kas gaminti. Kadangi lyrinis poezijos herojus yra savarankiš ka individualybė ir, kaip matėme, tipiška individualybė, tai jis bend ra visada išreiškia per atskira, o bendri, retoriniai eilėraščiai iš karto kalba apie bendra — apie tai, ką lyrinis herojus turi išreikš ti per savo pojūčių ir pergyve nimų prizmę, kas turi būti kaip minties išvada, apibendrinimas. Tokiuose eilėraščiuose pradingsta lyrinio herojaus individualumas, kaip būtinas geros poezijos atri butas, jis tampa panašiu į kitus tos pačios rūšies poezijos lyri nius herojus; atkrinta ir tipišku mas, nes jei lyrinis herojus netu ri individualumo, tai per ką tada išreikši bendrus dėsnius? Tokiu būdu tie bendri dėsniai lieka pli komis, šaltomis abstrakcijomis, nesušildytomis gyvo žmogaus jausmais, pergyvenimais — lyri nio he'ojaus individualybe. Ir prasideda kartojimas to, kas jau pasakyta ne tik kitų poetų eilė raščiuose, bet ir įvairiuose publi cistiniuose bei moksliniuose straipsniuose__
NAUJAS MOKSLINIS BŪRELIS
šalių proletarai, vienykitės!
Kaina 20 kap.
Istorijos-filologijos fakultete prie svetimų kalbų katedros šiais mokslo metais buvo suor ganizuotas vertėjų būrelis. Jam vadovauja svetimų kalbų ka tedros vedėjas Laučka. Būrelis turi tris sekcijas: vertėjų iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Pastarosios sekcijos nariai verčia vokiečių rašytojo H. Zudermano apysa kas iš Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimo. Pavasario semestre geriausia šio rašytojo apysaka „Kelionė į Tilžę" bus baigta versti. Paskutiniame būrelio susi rinkime buvo recenzuotas H. Heinės „Kelionių vaizdų" ver timas.
Viltys ir... nusivylimas
Skelbimas apie tai, kad Ak- sėdi drg. Bielinis Ir šypsosi įvyks Istorljos-filolo- patenkintas. „Girdi, koks įdo tų salėje ... gijos fakulteto komjaunimo ko mus vakaras!" O salėje sėdi Ir mąsto: miteto organizuojamas klausi žmonės, žiovauja mų-atsakymų vakaras, labai „Niekam tikęs vakaras. Nieko sudomino visus. Grudžlo 8 d..įdomaus". Ir visai teisingai: vakare į Aktų salę susirinko argi gali būti įdomu, jei nieko didelis būrys studentiškojo naujo (arba visai nieko) neat jaunimo. Kiekvienam norė sakoma į rūpimą klausimą. josi išgirsti, kaip bus atsakyta Aišku, čia visai negalima kal į klausimus, kurie jį jaudina, tinti drg. E. Meškausko. Protingai galvojant, vienam kas atsakinės į klausimus iš viso. Bet. . . čia prasidėjo ne žmogui ir neįmanoma atsakyti tikėtumai. Pirmiausia, susirin į tokią galybę skirtingiausių kusieji nežinia dėl kieno kaltės klausimų. beveik valandą laiko prasėdėjo Kalčiausi čia yra vakaro or belaukdami vakaro pradžios ganizatoriai. Argi universitete (kad su punktualumu vakaruo nėra daugiau žmonių, kurie se reikalai stipriai pašliję, tą kiekvienas pagal specialybę ga vakarą įsitikino daugelis. Fak lėtų atsakinėti į klausimus, tas). išaiškinti nesuprantamus dalyKlausimų buvo pateikta tik- kus? Žinoma, tokių žmonių yra, rai didelis skaičius (daugiau, tik reikia juos paprašyti tokiuo kaip 150) Ir iš įvairių sričių. se vakaruose dalyvauti. Kom Klausimuose buvo liečiamas jaunimo Komiteto nariai tvir studentijos gyvenimas, mūsų tina, kad buvę kviesta daugiau šalies tarptautinė ir vidaus pa žmonių, bet, kad jie. . . apgavę. dėtis, žemės ūkis, naujausi Galima pasakyti tik viena — mokslo Ir technikos laimėjimai prie gerų organizatorių nėra ir t. t. Keista — nekeista, bet į apgavysčių ir nesusipratimų, Reikla vieną kartą pasiekti šią skirtingų klausimų masę atsakinėjo. . . vienas žmogus — to, kad žmonės iš panašių va prorektorius E. Meškauskas. karų išeitų ne nusivylę, bet Nuo ankstyvo ryto iki vėlaus sesljos beliko tik keliolika Gavosi visai natūralu, kad į patenkinti, sužinoję tai, kas vakaro chemijos speclaborato- dienų? klausimus atsakymai buvo ne rijoje verda darbas. Prie mon Eilė diplomantų jau pradėjo konkretūs, nieko nepasakę. Su Juos domina. tuojamų radio aparajų, įvai dirbti prie diplominių darbų. sidarė tokia situacija: už stalo „Taryb. stud". koresp. riausių svarstyklių ir kitų prie Štai analitlkas-minerologas S. taisų susikaupę sėdi studentai. Zatiukas savo pasirinktai temai Tai chemikai - diplomantai. „Karbonatinių uolenų tirpumas Jiems dabar atsakingas laikas anglies acto druskos druskos Įdomų ir naudingą muzikinį laukti klausytojų. Argi tai bū — diplominių darbų paruošia- rūgščių tirpaluose ir amonio mieji darbai. Sį semestrą ten- chloride" surinko reikiamą lite- vakarą praėjusį šeštadienį su tų šių fakultetų studentų įpro ka įtemptai padirbėti. Daug ratūrą. Jo darbas (vadovas doc. rengė Fizikos-matematikos bei tis? Daugumas iš mūsų dar ma brangaus laiko atėmė pedagogi- Kaušpėdas) turės praktinę Chemijos fakultetų visuomeni nė praktika, dabar reikia daug reikšmę žemės ūkiui. Artimiau- nės organizacijos. Lektorius žai supranta muziką, todėl to dirbti prie šiemet padaugėju šiu laiku, kai tik bus pristaty Yla skaitė paskaitą „Kaip su kie vakarai yra labai naudingi. sių specdarbų. Dauguma jau tos tyrimui reikalingos medžia prasti muziką". Apsilankiusie Jie prisideda prie mūsų esteti juos baigia. Stropiai, tiksliai gos, S. Zatiukas pradės ekspe ji buvo supažindinti su muzi nio išsilavinimo kėlimo, Gaila, darbus atlieka D. Rimdžiūtė, rimentinę dalį. Paruošiamuo kos kūrinių žanrais, jų istori- kad naudingi Ir įdomūs vakarai A Panovas (fizinės chemijos sius darbus Jau baigia organi- ja, paaiškinta, ką muzika išreiš- universitete dar retai suren specialybė). Draugų nusistebė kai Novikaitė, Širbinskaitė ir kia. Paskaita buvo illustruoja- giami. Norėdamos, kad studentai jimą kelia šios specialybės klti. ma Bethoveno, Čaikovskio ir kultūringai praleistų laisvalai diplomantės Kevenko nerūpes Iki sesijos beliko vos kelio- kitų kompozitorių kūriniais, tingumas. Ji retai atsilanko į lika dienų. Sėkmingai ją išlaiNusistebėjimą kelia „rimtų- kį, universiteto visuomeninės laboratoriją, todėl Iš aštuonlų kytl — artimiausias diploman- jų" mokslų fakultetų studentų organizacijos apie tai turėtų darbų atliko vos du. Kada ji tų uždavinys. nepunktualumas. Lektorius bu- pagalvoti. A. ŠAKALYS suspės atlikti likusius, kai iki A. SALCIUS vo priverstas ko ne valandą
Darbo daug—laiko maža
Daugiau tokiy vakary
čiųjų literatų eilėraščiai, išspaus dinti „Taryb. studento” Nr. 22 — 23. Visi šie eilėraščiai pretenduo ja į lyriškumą, tačiau juose tikro jausmo maža, Jiems trūksta JAUS MO JĖGOS, o tuo pačiu ir nuošir dumo. Juk tikra, nuoširdi poezi ja turi žmogų priversti susimąs-
f i I
nu, antraeiliu dalyku. Neseniai teko kalbėti su vienu pradedančiuoju, kurio eilėraščiai buvo iš spausdinti „Taryb. studento” Nr. 22 — 23. Ir ką gi, kada aš jam nu rodžiau jo eilėraščiuose keletą trūkumų, atsiradusių, apsilen kiant su elementariausiomis poeti-
tės — negailės”, „gaisrai — per mažai”). Tačiau geriausias rimas laikomas tada, kai eilučių galūnių sąskambyje dalyvauja ir pare miamasis priebalsis; tai ypatingai svarbu, rimuojant žodžius su vie nu balsiu galūnėje („skaudi — širdy”, „nešini — jauni”, „ūkuos
Už poezijos gilumą ir išraiškingumą j
tyti, jaudinti, o kas jaudinsis, pavyzdžiui, dėl to, kad Anykštiečiul „kažko neramu, per mažai”, kad L. Lunskį, kurio eil. „Ži nau” yra visiško poetinio neraš tingumo pavyzdys, „užbūrė jos šypsnys”, kas atjaus tą patį Anykštietį, liūdintį dėl to, kad už pykęs perkūnas „mėnesį kirto kardu” (?!)?.. Netikiu, kad jūs, draugai, apie tai rašėte, verčiami tos jėgos, kuriai kartais negalima pasipriešinti, netikiu, kad jūs, tai rašydami, buvote nuoširdūs sau, netikiu, kad Jūs, tai rašydami, pergyvenote, žinoma, ir jausmą reikalinga vartoti su saiku, nes tai gali virsti savotišku jausmų deklaravimu. Negalima jausmams per daug paleisti vadžias. Poezi ja turi būti jausmų ir proto lydi nys. čia jau, žinoma, meistrišku mo klausimai, kurie apvaldomi tik Tačiau šiaip ar taip tokios rū nuolatos dirbant. Su meistriškumo klausimais šies poezija pas mus jau ne taip dažnas reiškinys. Bet dabar išky glaudžiai yra susijusi ir eilėraš pradedantieji la kitas pavojus, kurį ir R. Pa čių forma, kuriai kalniškis jau yra nurodęs,— tai skiria labai mažą dėmesį. Pusė bėdos, jei draugas stengiasi, bet palinkimas į pseudolyriškumą, ko jam kol kas dar ne visai pavyks pavyzdžiu gali būti beveik visi, ta. tačiau yra tokių draugų, kurie su mažomis išimtimis, pradedan- formos meniškumą laiko nebūti-
kos taisyklėmis, jis pareiškė, kad, girdi, tai niekai, svarbu mintis, o žiūrint tų taisyklių, negalima pakankamai gerai išreikšti min tį. .. Taip, draugai, nelengva taip pasakyti, kad būtų ir mintis tiks liai, vaizdžiai ir suprantamai iš reikšta, ir forma be priekaištų. Bet taip reikia. Sunku, bet reikia! Kitaip ir poetu nebūsi. Daug kas rašo, o poetų maža. Tik tas tampa poetu, kas gerai apvaldo tiek tu rinio, tiek formos sunkumus. Ką bekalbėti apie sudėtinges nius formos klausimus, jei patys paprasčiausi, laikomi „poezijos abėcėle”, — kaip ritmas ir ri mas — dažnai apeinami prade dančiųjų kūryboje. Kieno tik bepaimsi eilėraštį — J. Volungevi čiaus, J. Lazausko, Anykštiečio (išimtį daro tik vienas A. Samulionis) — klausą rėžia tokie „ri mai”: „kaitra — tiesa”, širdimi — nestipri”, „kelyje — nešina”, „ža lių — kartu”, „praeit — būt” ir t. t. Ir t. t. Ypatingai nekreipia mas dėmesys į vyriškus rimus. Jeigu tik abu žodžiai baigiasi ta pačia raide, daugiausia balsiu, jie jau ir rimuojami. Dar pusė bėdos, kada rimuojamieji žodžiai baigiasi dviem balsiais („sutvir-
V
— liekuos”). Rimas poezijoje užima labai svarbią vietą. Tai eilė raštį cementuojanti, stiprinanti tiek viso eilėraščio, tiek atskirų išsireiškimų mintį jėga. O kirtis? Kiek pradedančiųjų kenčia dėl netaisyklingo žodžių kirčiavimo! Štai J. Volungevičius nežino, kad „pušynai” kirčiuojamas antrame nuo galo skiemenyje, o ne galū nėje, ir, atvirkščiai, kad „baltom putom” kirčiuojami galūnėje, o ne pirmame skiemenyje, J. Lazaus kas žodį „druska” įnagininko linksnyje kirčiuoja pirmame skie menyje, o Anykštietis „ilgu” kir čiuoja kaip „ilgas”. Kam, kam, o kirčiui, draugai pradedantieji, tu rite būti atidūs, nes poetinėje kal boje aiškiai matosi, kaip autorius kirčiuoja kiekvieną žodį. Neteisin gai kirčiuoti — reiškia klaidinti skaitytoją. O poetas šalia visko turi būti ir taisyklingo kirčiavimo mokytojas. Ritmas, rimas, kirtis — tai tik elementariausi klausimai, su ku riais tenka susidurti tik ką pradė jusiam rašyti. Jaunam poetui au gant, iškyla visa eilė nepalygina mai sunkesnių klausimų, kurių sprendime pilnutinai atsiskleidžia poeto meistriškumas, jo talentas.
Anksčiau kalbėjome apie lyrinį poezijos herojų, apie jo indivi dualumą. Nesunku suprasti, kad lyrinio herojaus individualumas atsiskleidžia per jo mintis, jaus mus, pergyvenimus ir nuotaiką. Tačiau dar ne viskas — lyrinio herojaus individualumas, jo cha rakteris atsiskleidžia ir per formą. Apie lyrini herojų mes susidaro me nuomonę ne tik iš jo minčių, jo pergyvenimų, bet ir iš eilėraš čio metrikos, jo kompoziciios Ir, svarbiausia, iš poetinės sintaksės ir vaizdinių išraiškos priemonių. Todėl šie klausimai ne mažiau turi dominti jauna ii poetą. Ne vis kas, kas sueiliuota, yra poezija. „Poezijos menas nėra tik pasakoiimo menas, taip pat iis nėra žodžių ir sakinių išdėstymas ži noma, nustatyta tvarka su eilu čių galūnių sąskambiu. Poezijos menas yra kalbos panaudojimas geriausiame žodžio prasmės su pratime. Geriausias žodžio pras mės supratimas leidžia geriausiai išreikšti mintis.. . Bet svarbiau sias poezijos skirtumas nuo pro zos, nuo mokslinės kalbos yra tas, kad poetinis kūrinys sudva sina visa, prie ko jis tik prisilytėia” (N. Aseievas, „Poezijos die na” (rusų k.), str. „Apie struk tūrinę poeziios dirva”, 155 psl.). Kaip gi poetinis kūrinys sudvasi na tai, prie ko jis prisiliečia? Vaizdų, išraiškos priemonių pa galba. Tik dažnai šios priemonės nepakankamai įvertinamos. „Poe ziją Įprasta suprasti, kaip rimuotą prozą, ir, dar be to, blogą prozą. Kiekvienas vaizdas, kiekvienas poetinis laisvumas 'iššaukia nusi stebėjimų bangą, ir tai dėl to, jog pamirštama svarbiausia — kad poezija kuriama vaizdų pagalba” (A. Kirejeva, „Poezijos diena” (rusų k.), str. „Apie kritiką, poetą Ir skaitytoją”, 187 psl.). Štai čia
(Nukelta į 2 psl.)