VISU ŠAULĮ PROLETARAI, VIENYKITĖS!
o
I
o
i
t -
w
>
VILNIAUS VALSTYBINIO UNIVERSITETO PARTINIO BIURO. REKTORATO. KOMJAUNIMO IR PROFESINĖS SĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
Nr. 26 (170)
1954 m. spalio
1 d.
penktadienis
I Į
Kaina 20 kap.
J I T 1 Į
E3T
PAGYVINTI MOKSLINĮATEISTINĮ DARBĄ ' Bažnyčios kampe, atsišliejusi į slidžią, aprasojusią sieną, stovi mergina. Jos išvaizda kažkaip nesiderina prie visos bobinčiaus aplinkos. Ir vis dėlto, kai davatkos klaupiasi, klau piasi ir mergina, žegnojasi, mušasi į krūtinę. Kas ji? Studentė. Studijuojanti mūsų universitete. Ketvirto kurso istorikė Misiūnaitė skaitė marksizmo klasikų veikalus apie Teligijos esmę. Tapusi mokytoj , ji pasakos mokiniams apie šlykščius jėzuitų darbus, bažnyčios reakcingą vaidmenį. O paskiau bėgs į bažnyčią ir mušis į krūtinę. Ar tai suderina ma su studento, būsimo pedagogo vardu? Panašių faktų pasitaiko ir daugiau. Atostogaudami tėviškė je, vasarą lankėsi bažnyčioje penkto kurso geografas Liūgą, Istorikas Raupys. .9 Nejaugi šie studentai dar tiki, kad yra dievas, šventieji, ir bažnyčioje nuoširdžiai meldžiasi jiems? Vargu. Jie pakanka mai ragavo mokslo, kad nuoširdžiai tikėtų. „Mama (ar tėvas) liepė eiti į bažnyčią, o aš nenorėjau daryti jai skausmo. Ir kas čia baisaus, kad nuėjau? Juk aš vistiek netikiu“ — išgirsime iš tokio „maldininko“. Tėvus reikia gerbti. Reikia jų klausyti. Tačiau kuris mūsų klausytų jų, jeigu jie lieptų sušituokti su nemylimu žmogumi? Niekas! Niekas neitų prieš savo sąžinę. Negalima eiti prieš ją ir religijos atžvilgiu. Negalima, daryti jokių kompromisų prie tarams. Kalti, labai kalti studentai, kurie atidavė duoklę bažnyčiai. Tačiau iš šių faktų reikia padaryti platesnes išvadas. Didelė kaltė krinta universiteto visuomeninėms organiza cijoms. Juk neužtenka, kad studentas pats netikėtų. Reikia, kad jis sugebėtų kovoti prieš religinius prietarus, mokėtų įti kinti, kokia nesąmonė yra religija. Reikia, kad jis ne tik pats mokėtų atsispirti tėvų ar draugų prašomas nueiti į bažnyčią, bet ir sugebėtų juos pačius atitraukti nuo jos. Būna, kad ko vodami prieš religiją, draugai prieina iki absurdo. Štai, IV kur so žurnalistas Vilkys sekmadienį, būdamas įkaušęs, įsibrovė j bažnyčią ir pradėjo „agituoti" žmones išeiti „iš to tamsybės urvo". Nors VLKJS įstatai įpareigoja komjaunuolius Kovoti prieš religinius prietarus, tačiau tai reikia daryti visai kitaip. Ką reiškia kovoti prieš religinius prietarus? Tai reiškia, visų pirma, nešti jaunimo masėms mokslo žinias. Reikia moksliškai išaiškinti jaunimui, kaip sudarytas pasaulis, kaip Žemėje at sirado gyvybė, kaip atsirado prietarai ir kam jie tarnauja. Kiekvieno jauno inteligento garbės reikalas — propaguoti mokslą, aktyviai kovoti prieš tamsumą ir prietarus. Kovoti prieš religinius prietarus reikia protingai, taktiškai, jokiu būdu neužgaunant tikinčiųjų, o veikti juos įtikinėjimo metodu. Norint kitus šviesti, reikia pačiam nusimanyti. Tačiau ar daug nuveikė universiteto visuomeninės organizacijos apgink luojant studentus mokslinėmis-ateistinėmis žiniomis? Praeitais metais antireliginės priemonės universiteto mastu nebuvo organizuojamos. Tik kai kuriose grupėse buvo perskaityta viena kita antireliginė paskaita. Gerą iniciatyvą savo meto parodė lituanistai. Pas juos buvo organizuota antireliginė konferencija, kelios įdomios paskaitos. Tačiau ilgainiui anti religinis darbas ir čia išblėso. Šiemet reikalai pajudėjo iš vietos. Neseniai populiarią an tireliginę paskaitą Aktų salėje skaitė Chemijos fakulteto dės tytoja drg. Januševičienė. Įdomiais bandymais ji parodė, kaip daromi Įvairūs „stebuklai", papasakojo, kaip atsinaujina „šventi" paveikslai, kaip paveikslai verkia ir pan. Nors pa skaita ir nebuvo visiškai gerai organizuota, ji davė studen tams daug naudingų žinių. Davė naudos ir mokslinis filmas „Prie gyvybės ištakų". Panašių paskaitų įvairiomis antireli ginėmis temomis reikia ruošti daugiau. To negana. Reikia or ganizuoti antireligines konferencijas, vakarus, vaidinimus, maskaradus. Galima rasti ir daug kitų įdomių priemonių, kurias reikia vykdyti universiteto mastu ir grupėse. Labai didelį vaidmenį antireliginiame studentų auklėjime turi suvaidinti dėstytojų paskaitos. Reikia panaudoti puikias galimybes kovai prieš religiją geologijos, medicinos, istori jos, chemijos, literatūros ir kitose paskaitose. Dėkinga anti religinio darbo sritis — rusų ir svetimųjų kalbų paskaitos, jose galima parinkti skaitymui puikių antireliginių vietų iš geriausųjų pasaulinės literatūros klasikų kūrinių. Universiteto komjaunimo organizacija privalo užimti prideramą vietą kovojant prieš religinius prietarus, Tarybinė santvarka atvėrė mūsų šalies jaunimui plačiausias galimybes. .____ ____ ___ rpartija ___ a _________ , * _ karta aug Nieko nesigaili ir vyriausybė, kad jaunoji tų sąmoninga ir apsišvietusi. Antireliginis darbas universite te pradeda gyvėti, tačiau dar lėtai, nedrąsiai. Reikia panau doti visas priemones, visas masinio darbo formas kovai prieš religiją, nes tai yra ne tik universiteto vidaus, bet, galima sakyti, — visos respublikos reikalas; juk čia ruošiami ideolo ginio fronto darbuotojai visai respublikai.
Paskaita-pašnekesys I kurso v studentams Teisės fakulteto dėstytojų ir vyresniųjų kursų studentų ko lektyvas šiuo metu didelį dė mesį atkreipė į savo jaunuo sius draugus. Praeitą penktadienį pirmojo kurso studentams buvo suor ganizuota paskaita-pašnekesys „Kaip organizuoti savarankišką darbą aukštojoje mokykloje". Įžanginį žodį tarė vyr. dėst.
Klimka. Drg. Klimka supažindino studentus su pagrindiniais darbo dienos, poilsio, darbo skaityklose ir bibliotekoše organizacijos principais, medžiagos konspektavimu pa skaitų metu ir naudojimusi pirminiais šaltiniais. Po to iš sivystė diskusijos. ’ St. Daujotas
Vakaras N. A. Ostrovskiui paminėti V Šeštadienį įvyko universite to studentų, dėstytojų ir'profesorių vakaras, skirtas didžiojo rašytojo - kovotojo Nikolajaus Aleksiejevičiaus Ostrovskio 50-oms gimimo metinėms pami nėti. Išsamų pranešimą apie rašy tojo gyvenimą ir kūrybą pada rė filologijos mokslų kandida tas drg. Užkalnis. Pranešėjas su ypatingu ryškumu nušvietė svarbiausius N. A. Ostrovskio gyvenimo ir kūrybos momen tus, jo aistringą siekimą, kad žmonija gyventų šviesų, lai mingą gyvenimą. Už šį gyve nimą turi būti atiduotos visos jėgos, visa žmogaus energija. Drg. Užkalnis plačiai apsisto jo prie N. A. Ostrovskio pasi sakymų, minčių apie atskiro žmogaus laimę, kurią sudaro jo sugebėjimas tarnauti liaudžiai, žmogaus gyvenimo tikslą, jo esmę. Po iškilmingosios dalies įvy ko koncertas, kuriame dalyva vo Rusų dramos teatro akto rius Ilihkovskis, LTSR Valsty binio Akademinio operos ir ba leto teatro solistai L. Muraška, B. Leonaitė ir Rubackis. K. Bagarauskas
Rašytojo-kovotojo kelias Universiteto Kolonų salėje atidaryta paroda, skirta rašytojo-bolševiko N. A. Ostrovskio 50-oms gimimo metinėms pa minėti. Gausiai eksponuojama medžiaga akivaizdžiai parodo rašytojo charakterio formavi mąsi, jo didingą gyvenimą. Eksponatai pasakoja apie N. A. Ostrovskio gyvenimo ir jo knygų poveikį tarybiniam jau nimui, ypač sunkiaisiais Tėvy nės karo metais. Ostrovskis da bar žinomas ir mylimas viso pasaulio jaunimo. Parodą gausiai lanko uni versiteto studentai. St. Daunys
PIRMOSIOS DIENOS
IVT
AIŠIOGALOS link asfalluotu keliu rieda maši nos. Iš jų plačiai sklinda links ma daina, ir laukuose dirban tieji kolūkiečiai ilgai palydi žvilgsniu pravažiuojančius. Tarybiniame ūkyje — aibė darbų. Ir todėl Istorijos-filolo gijos fak. II k. studentams, atvykusiems j skyrius ir briga das, jau sekančios dienos rytą teko išeiti i darbą. Vieni nuėjo bulvių kasti, kiti — prie ūžian čios kuliamosios. Žurnalistams ir rusistams bene geriausiai pa vyko: juos paskyrė obuolių raškyti. Gera padirbėti laukuose, kai saulė nugarą šildo. Bet tokių dienų dabar reta. Dažnai lietus užklumpa talkininkus čia pat, bulvienojuose ar daržuose. Ne vienas tuomet ima raukytis ir iš pabiurusios dirvos nenoriai rankioja bulves, tingiai rauna burokus. Nesigirdi tuomet, skambių dainų. O kas nepra tęs dirbti tokiam ore, žiūrėk, jau ir sirgti ima. Po kelių to kių darbo dienų sunegalavo ir lituanistė Samaitė. — Važiuotum namo, ten grei čiau pasveiktom, — siūlo susi rūpinusios draugės. — Pati ži nai: kelios rimtai susirgusios merginos jau išvažiavo... — Jos išvažiavo, o aš ir čia pasveiksiu. Rytoj einu į darbą, — kategoriškai pareiškė Sa maitė. .. Teko sutikti su ligonio nuo mone. Gi sekantį rytą ji, drau ge su visomis merginomis, iš ėjo prie kuliamosios...
r
fa
l l
O
I
Į I I I I
t
ff
į RĄSA gimsta kovojant. . . Tiktai U pirmyn, tiktai į ugnies liniją, tik tai per sunkumus į pergali;, tiktai į per galę ir niekur kitur.
>
***
17 ADA aplinkui nemiela, žmogus gelbstisi asmeniškume, visas jo džiaugsmas šeimoje, siaurame asmeniškų interesų rate. Tada nelaimės asmeninia me gyvenime... gali privesti iki kata strofos — žmogui nėra kuo gyventi. Jis gęsta kaip žvakė. Nėra tikslo. Jis bai giasi ten, kur baigiasi asmeninis gyve nimas. Už namo sienų —1 žiaurus pa' saulis, kur visi vienas kitam priešai. Kapitalizmas sąmoningai auklėja žmo nėse antagonizmą, jam baisus dirban čiųjų susivienijimas. O mūsų partija auklėja gilų draugiškumo, draugystės jausmą. Didžiulė dvasinė žmogaus jėga — jaustis draugiškame kolektyve. L" GOISTAS žūsta pats pirmas. Jis gyvena savyje ir sau. Ir jeigu pa liečia kas nors jo „aš", jam nebelieka dėl ko gyventi. Prieš jį egoizmo naktis. Bet kai žmogus ne sau gyvena, kai jis įauga visuomenėn, tai jį sunku užmuš ti: juk reikia užmušti visus aplinkinius, visą šalį, visą gyvenimą. ..
/
■
A S jau treji metai kovoju dėl gyvenimo. Jeigu mano būtybės pagrin de nebūtų tokio tvirto dėsnio kovoti iki paskutinės galimybės, tai aš seniai bū čiau nusišovęs. Tiktai mes, tokie kaip aš, taip beprotiškai mylį gyvenimą, tą kovą, tą darbą, statant naują, kitokį, geresnį pasaulį, tiktai mes, praregėję ir pamatę visą gyvenimą, koks jis yra, neturime pasitraukti, kol pasiliks nors viena galimybė. ĄAaVWV/V/ViV«VWV/WvAAA/AZvVAVVA/>
K o r č ag i na s man p a d ė i o Dažnai aš laikau rankose nedidelę knygelę. Ją vartau, galvoju. Tai — N. skaitau, „Kaip grūdinosi Ostrovskio plienas", Joje visada randu tai, įkas man reikalinga sunkiais momentais — teisingą, įkvepiantį pavyzdį. Šiandien aš vėl ją vartau. Sustoju ties rašalu pabraukta vieta. Prie jos parašyta data — „1954. II. 7”. Mintimis grįžtu iį netolimą praeitį, į Salantų vidurinę mokyklą. Prisimenu, kaip pereitų metų gruodžio 23 d. parašiau pareiškimą į komjaunimą. Ta die na likis man atminty visą gyvenimą. Pavasario atostogos, Sekmadienis. Grįžtu namo į Grušlaukio kaimą, esantį 10 km atstu me nuo rajono centro. Pasisa kau, jog jau komjaunuolis'. Mamos ašaros. Rūstūs na miškių žvilgsniai. — Išsižadėjai giminės, — eik, kur nori. Čia tau nebe namai, — pagaliau tarė mama. Seserys sudėjo drabužius. Trumpas: — Pasiimk! Pasiėmiau. Tik ne drabužius, bet N. Ostrovskio „Kaip grūdi-
nosi plienas". Smarkiai lijo, Pūtė žvarbus jūros vėjas. Einu ir nieko nejaučiu. Galvoje pinasi (įvairios varginančios mintys: — Gal negerai pasielgiau? Gal suklydau? Juk jaunystėje įprasta kartais neapgalvotai pasielgti... Gal grįžti atgal ir. . .? GrįĖjau neatsigręždamas, Vos įėjau į žau į Salantus, Ostrovskį. kambarį, ėmiau Ieškau atsakymo. ,,... Partija ir komjaunimas paremti geležine drausme. Par tija — aukščiau už viską. Ir kiekvienas turi būti ne ten, kur nori, bet ten, kur reika lingas". Pabraukiu. Godžiai skaitau toliau... ,,... Brangiausia, ką turi žmogus, — tai gyvenimas. Jis duodamas jam vieną kartą, ir pragyventi jį reikia taip, kad nebūtų kankinamai skaudu dėl be tikslo gyventų metų, kad nedegintų gėda dėl niekšingos ir smulkmeniškos praeities ir kad mirštant galėtum pasakyti: visas gyvenimas ir visos jėgos buvo atiduotos tam, kas gra žiausia pasaulyje, — kovai dėl darbo žmonių išvadavimo". — Nesuklydau! — sušukau.
LAIŠKAI IŠ TARYBINIO ŪKIO" STATYBOS BRIGADA Nedaug kas karvidėje buvo padaryta, kai prie jos atėjo li tuanistų statybos brigada. Dar bai čia lėtai krutėjo j priekį. Tačiau jauni entuziastingi vy rukai savo darbu paskatino ir tikruosius statybininkus sparčiau dirbti, Jie užmaišydavo cementą, į darbo vietą atnešdavo plytų, čenpių. .. Po dienos kitos statybos bri gada pralenkė mūrininkus, sta lius, kadangi šie jau nespėda vo sunaudoti pristatytos me džiagos. — Draugas inžinieriau, mums vėl darbo nėra, — priekaiš tauja Bernatavičius. Inžinierius pasižada jo parū pinti. „Statybininkus" tenka mokyti naujų specialybių. Kmitas ir Cvirka ima kasti stulpus, Bernatavičius ir Pikelis iš moksta pririšinėti čerpes, Kon dratenka su Indruiaačiu, padir bėję prie mūrininkų, patys ban do lovius mūryti, o Antanavi čius ir Kinderys lygina grin dinį. Statybos brigada — draugiš kas kolektyvas. Kas rytą jie anksčiausiai pakyla iš saldaus miego ir bėga prie ežero pasi mankštinti ir nusiprausti. Cvir ka, kuris pirmomis dienomis nenorėjo mankštintis, buvo Pikelio išbartas ir turėjo paklusti kolektyvui. Gi darbe nieko nereikia raginti: visi žino savo vietą, sa-
vo darbą. Sekmadienį, kai į darbą neatėjo nė vienas darbi ninkas, studentų statybos bri gada dirbo savarankiškai. To dėl nenuostabu, kad ir valgyk loje statybininkai gerbiami: vi rėjos Lapinskaitė ir Burbaitė visuomet pasistengia įpilti jiems riebesnių kopūstų ir įdėti di desnį kotletą.
MŪSŲ LAISVALAIKIS
Linksma vakarais Maišiogaloje. Po sočios vakarienės pro atvirus langus į nakties tamsą išplaukia skambi daina. Praeina valanda, kita, o ji vis nenutilsta. Kas kartą vis nauja, dar gražesnė, dai skambesnė, O kai Kondratenka pradeda prikimti, tuomet užtraukiama tradicinė — baigiamoji: „Vai kur buvai, dieduk mano?.." „Maišiogaloj, močia mano.. ■" Nenuobodžiaujama ir Karvyse. Iš kažkur tai atskubėjo jaunas muzikantas ir nakties tylą jau pertraukia armonikos garsai. Čia pat prieangyje pra sideda linksmi šokiai. Studen tai ir vietos darbininkai suka si draugiškam būry... Nuošalyje nuo jų, ant suole lio, Bložė klausosi įdomaus se nelio pasakojimo, o po to dar ilgai filosofuoja su merginomis. Grįžta jis, kaip taisyklė, po vidurnakčio kažką tai niūniuo damas, dar gyvendamas nuo taikingai praleisto vakaro pri siminimais. . .
— Su manim Pavka Korčaginas. Prisimenu kažkur skaitytus N. Ostrovskio žodžius: „Gy venti dėl giminių, šeimos — gėda, gyventi dėl savęs —■ niekšybė". Taip. Korčaginas man padė jo. Jis padėjo mano klasės' draugams komjaunuoliams J. Beniušiui, M. Griciui, K. Pet rauskui, A, Jonkui, B. Pūkeliui, kurie taip pat stojo į komjau nimą prieš tėvų valią. Pasiju tau laimingas. Juk aš ne vie nas. Su manim Pavka, Olegas, Marytė, su manim klasės draur gal komjaunuoliai, su manim milijonai tarybinių jaunuolių. Tai — mano laimė, tai — ma no garbė! Šiandien mano draugai at kakliai siekia užsibrėžto tiks lo. M. Gricius- ir B. Pūkelis dirba gamyboje, J. Beniušis, K. Petrauskas — Kauno Poli technikos instituto studentai, R. Januševičius — KKI stu dentas, A. Jonkus — mokosi Vilniaus Valstybiniame uni versitete. „Kaip grūdinosi plienas" ta po pavyzdžiu, kaip reikia gy venti, kovoti ir nugalėti. P. Rutė Ist.-filologijos fak. I kursas
LELKs „SUSIRGO“ — ... Na, ir puikius pietus šiandien Ada pagamino, — pa linkęs prie sriubos lėkštės, pra deda Pažūsis girti virėjos Kerevičiūtės kulinarinius sugpbėjimus. — Tikrai skanu! — atsilie pia dar keliolika balsų. Tuo momentu į virtuvę iš didžiai įžengia Cepulytė ir Jurkevičiūtė. — Mums — pietų. Prašau pa siskubinti, — oriai jos pareiš kia virėjai. Užsakymas įvykdomas nedel siant. Susiraukusi Jurkevičiūtė ele gantišku mostu pakelia šaukš tą prie burnos: — Fui, kaip nemokšiškai pa gamintas valgis! — Baltos duonos nebus? — net šaukšto nepaėmusi, staiga paklausia Cepulytė ir lakuotu nagu nustumia nuo stalo juo dos duonos gabalą. — Maryt, toliau taip gyven ti negalima. Mano gydytojas pasakė: jei aš neskaniai val gysiu — susirgsiu. — Ir aš negaliu. Važiuojam tučtuo jau namo... Tą patį vakarą, kai mergi nos bandė padainuoti, taip pat trūko daT vienos mergužėlės— skambaus sidabrinio soprano— Irenos Vingelytės. Ji taip pat „susirgo" ir išvažiavo į Vil nių. Po 50 min. kelionės „Moskvičium" ir 2 vai. trukusio tua leto, ji, įlipusi pro Gamtos fa kulteto langą, oriai įžengė i Aktų salę, kur tuoj paskendo svaiginančio tango čiužesy.. . V. Petkevičius
I I