’ ŽINIOS IŠ CHEMIJOS FAKULTETO
Visų saliu proletarai, vienykitės! EINA NUO 1950 M.
Ilillllllllllllllillilllllillilllllllllllliilllllilllllllllllllllllllilllllllllllllllllillllllllllllllllllllllllllll
1964 METAI GEGUŽES 14 D.
Ką veikia biochemikai? GMF prie biofizikos-biochemljos — genetikos katedros yra įsteigtas biochemlkų-genetlkų būrelis. Būreliui vado vauja doc. Malachovskis. Mūsų fakulteto biochemikai taip pat dalyvauja būrelio darbe. Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį vyksta būrelio susirinkimai, kurių metu studen tai skaito pranešimus įvairiais biocheminiais klausimais. Kol kas pranešimus įvairiais biocheminiais klausimais skaito vy resnių kursų biologai, kurie yra praėję biochemijos kuirsą ir tuo .pačiu sukaupę daugiau žinių šioje srityje. Dalis trečio kurso biochemikų, vadovaujami doc. Malachovskio, pradėjo dirbti biochemijos laboratorijoje. Pirmo jo darbo tikslas — ištirti naujo vaisto dipino toksiškumą organizmui. Pirmoji darbo stadija jau atlikta, ištirtas di pino poveikis į kraujo kūneliu eritrocltuose esantį fermen tą katalozę. Bandymui pasigadinome chemollzuotą žiurkės kraujo tirpalą ir paveikėme įvairių koncentracijų dipino tirpalais. Titruodami nustatėme,kad tirpalų rūgštingumas nekinta, kintant dipino koncentracijai. Tai parodo, kad vais tas nėra toksiškas į katalozę. Antrojoje darbo stadijoje mes tirsime dipino veikimo tok't' siškumą į kepenų fermentus.
KETVIRTADIENIS Nr. 17 (486)
KAINA 2 KAP. VILNIAUS VALSTYBINIO V. KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORA TO, PARTIJOS, KOMJAUNIMO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
B. Pranskus-Zalionis
Biochemikų būrelio nariai
Fizinės chemijos problemos Iš 70 žinomų metalų Iš vandens tirpalų elektrolitiškai tegalima išskirti tik 30. Liku sieji 40 dėl jų gana nei giamo oksidacijos — redukci jos potencialo iš vandens tir palų negali būti išskirti, nes vyksta paties tirpiklio (van dens) elektrolitinis skilimas. Metalai Al, W, Lo Ti, Ta, ZrMg ir kt. teoretiškai galėtų būti išskirti elektrolitiškai ar ba iš sulydytų druskų, arba iš tokių tirpiklių, kurių skilimo potencialas d'td mis, tai yra, kuriuose vandenilis yra žymiai stipriau surištas, negu vande nyje. Elektrodiškai nusodinant metalus iš sulydytų druskų,
reikalingi didžiuliai energijos kiekiai aukštoms temperatū roms gauti, vis tik galimybė' išskirti metalus iš įvairių or ganinių tirpiklių yra labai vi liojanti ir perspektyvi. Deja, iki šiol šioje srityje sutinkami tik pavieniai darbai ir todėl tyrimai yra labai apriboti pa prasčiausių faktinės medžia gos trūkumų. Kartu su tuo kyla ir būtinumas sparčiau vystyti šiuos darbus, kad van dens tirpalų elektrochemija pasiektų tokį pat lygį, kaip dabartinė vandens tirpalų elektrochemija. Doc. L. SIMANAVIČIUS
STUDENTIŠKAI VASARAI ARTĖJANT
Ligi mokslo metų pabaigos beliko visiškai maža laiko. Dabar visi studentai susikaupė prie knygų. Sesija greit pra sidės. Visi nori išlaikyti egzaminus kuo geriausiais pažy miais. Vasarai ruošiasi ir mūsų universiteto saviveiklinin kai. Respublikos nusipelnęs kolektyvas universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblis šią vasarą išvyks į Dotnuvą. Čia jie ne tik koncertuos, bet ir padės kolūkiečiams. O estradi nis kolektyvas išvyks poilsiauti ir koncertuoti į Palangą. Besikurinčios agitmeninės brigados taip pat laukia res publikos kolūkiečiai. O liepos mėnesio pradžioje į universitetą atvyks Kaza nės universiteto saviveiklininkai. Jie susipažins su mūsų se nąja sostine, koncertuos universitete. Galima dar ilgai skaičiuoti, kas atvyks, kas kur išvyks. Vienu žodžiu, studentams ši vasara bus karšta. Kai ką sugalvojo ir mūsų diplomantai. Algis Zurba (li tuanistas), Algis Pateckas (rasistas) ir kiti galvoja dvira čiais pakeliauti Lietuvos keliais. Daug kelionių, daug planų laukia jūsų. Sėkmės jums, brangūs draugai. Linkime, kad visi išlai kytumėte egzaminus ir ramia sąžine išvyktumėte poilsiauti. Mūsų inf.
Saulius Šaltenis
Novelė
Aš grįžtu namo, f' man atrodo, kad šiandien visi turėtų grįžti: „Užteks, mes pavargom, mes nenorim nieko žinoti, mes giįžtam namo“. Balti autobusai mirkčioja švieselėmis, ne kantraudami virpa visu kū nu ir laukia, išsirikiavę asfaltuotoje aikštelėje. Aš stoviu atsirėmęs į autobu so šoną ir nelipu į vidų — laukiu kažko. Susigrū dę namai nušvitusiais lan gų kvadratais, sušalę, šerkšnoti medžiai, grindi nys mašinų ratų nutrintu sniegu iki nuogų akmenų — visas miestas supa ma ne. — Važiuokim baltais au tobusais namo! Bet aš suprantu, kad tie pastatai, medžiai niekada nevažiuos baltais autobu sais namo, ir man gaila jų. pasiliekančių šalty, apneš tų purvinu sniegu, kantrių ir nesiskundžiančių.
palikimo teisingu marksis tiniu įvertinimu. B. Pranskui priklauso nepaprastai didelis vaid o muo įvertinant visos eilės Komunistų partijos spauda mūsų proletarinių rašytojų („Balsas“, „Skardas“ ir kt.). kūrybą, atskleidžiant šios Jo poetinės kūrybos buvo literatūros vaidmenį parti nemaža išspausdinta ir at jos ir darbo žmonių revo skirais leidiniais išėjusiose liucinėje kovoje. „Dirbda knygose „Audringosios jė. mas lietuvių literatūros pa gos“ (Minskas, 1932), „Į likimo srityje, — rašė jis. ateitį šviesią“ (Vilnius, vienu iš svarbiausių užda 1959), „Kovų poemos“' vinių laikiau supažindinti tarybinę lietuvių visuome (Vilnius, 1961). nę su tų rašytojų veikla Didžiulį barą B. Prans- bei kūryba, kurie buržua kus išvarė lietuvių litera zinio lietuvių mokslo buvo tūros istorijos tyrinėjimų, ignoruojami ar šiaip dėl literatūros kritikos srityje. įvairių priežasčių nebuvo Nemaža šios rūšies darbų plačiau žinomi“. Jo inicia B. Pranskus paskelbė savo tyva ir pastangomis, paly 1931 —1937 m. Redaguota dėti įžanginiais straipsniais me žurnale ,,Priekalas“, ir komentarais, pasirodė Dar 1933 m. jis pirmasis revoliucinių-proletarinių ra „Lietuvių literatūros chres šytojų kūrinių rinktinės: tomatijoje“ pateikė lietuvių „Audroms siaučiant“ (Vil proletarinės literatūros at nius, 1955), „Po raudonąja siradimo ir išsivystymo is vėliava“ (Vilnius, 1956), torinę apybraižą. „Kovos keliais“ (Vilnius, Vaisingas B. Pranskaus 1961) , o taip pat A. Regkūrybinis darbas ištisiems račio, B. Pauliukevičiaus, 8 metams buvo nutrauktas A. Merkytės ir kitų rašyasmenybės kulto laikotar tojų raštai. Neseniai prieš piu. Tačiau jis nepalūžo ir. savo staigią belaikę mirtį 1947 m. grįžęs į Tarybų B. Pranskus užbaigė savo Lietuvą, vėl energingai daktarinę disertaciją „Lieėmėsi dirbti literatūros tuvių proletarinės literatū mokslo srityje. 1956 me ros apybraiža“, kurią įtei tais jis buvo visiškai reabi kė leidyklai „Vega“. Jo atsiminimų knyga lituotas. .Artimieji toliai“. (Vilnius, Dirbdamas pokario me 1962) yra vienas iš gėrės, tais Lietuvos TSR Tarybi nių memuarinės lietuvių li nių rašytojų sąjungoje, teratūros pavyzdžių. Lietuvos TSR Mokslų aka Mūsų universiteto ir ki demijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute, paskui tų respublikos aukštųjų Vilniaus Valst. universite mokyklų studentai, aspiran te, prof. B. Pranskus daug tai, jaunoji tarybinių moks prisidėjo nagrinėdamas literatūrinį palikimą, išryš lininkų karta visada su dė kindamas pažangiąsias lie kingumu prisimins prof. B. tuvių literatūros tradicijas, Pranskų kaip savo mokyto padėdamas parengti „Lie ją, nuoširdų draugą, moks tuvių literatūros istoriją“. linį vadovą. 1955 m. pasirodė B. Komunistų partija ir Ta Pranskaus parengta XIX a. lietuvių poezijos antolo rybinė vyriausybė aukštai gija su plačiu jo plunksnai įvertino B. Pranskaus nuo priklausančiu įvadiniu pelnus, apdovanodama jį straipsniu ir komentarais. Straipsnių rinkinys „Lietu, Lenino ordinu. vių literatūros gretose“ Šviesus B. Pranskaus, (Vilnius, 1959) rodo, kaip žymaus lietuvių kultūros giliai B. Pranskus domėjo darbuotojo, Ištikimo kovo si XIX—XX amžių įvairių tojo už liaudies reikalus, srovių lietuvių literatūros atminimas visada liks gyproblemomis, literatūriniovas mūsų širdyse.
Mūsų universitetas kar tu su visa Tarybų Lietu vos visuomene patyrė skau dų nuostolį: 1964 m. gegu žės 7 d. Vilniuje staiga nuo širdies priepuolio mirė revoliucinio judėjimo daly vis, rašytojas ir mokslinin. kas, ilgametis pedagogas, TSKP narys nuo 1927 m., profesorius B. PranskusŽalionis. Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko vardo univer. sitete B. Pranskus eilę metų skaitė literatūros pa skaitas, vadovavo literatū ros katedrai, buvo Istorijos ir filologijos fakulteto Ta rybos pirmininku, aktyviai dalyvavo universiteto vi suomeniniame gyvenime. Gimęs 1902 m. spalio 11 d. Juodupėnų kaime, Vilkaviškio rajone, valstie čių šeimoje, Bronius Prans kus (iki 1923 m. Vaclovas Anskaitis) mokėsi Vilkaviš kio, Vilniaus, Voronežo lie tuvių gimnazijose. Gyven damas Voroneže, B. Prans kus 1915 m. pabaigoje įstojo į J. Janonio sukurtą moksleivių marksistų vi suomenininkų organizaci ją. Šioje organizacijoje B. Pranskus įgijo pirmuosius visuomeninio darbo įgū. džius, susipažino su mark sistine literatūra. Po Spa-
lio revoliucijos visuomeni ninkai sukūrė savo jauni mo kuopą — „Jaunimo in ternacionalo“ prganizaciją, kuri iš esmės buvo besiku riančio komjaunimo organi zacija. B. Pranskus dirbo šios organizacijos valdybos sekretoriumi. Grįžęs į Lietuvą, B. Pranskus 1921 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Tuo pat metu jis nuo 1920 m. veikliai dalyvavo ku riant Lietuvos Komunistinę Jaunimo Sąjungą, buvo jos Suvalkijos rajono komite to pirmininkas. Išrinktas LKJS Centro Biuro nariu, B. Pranskus padėjo leisti CB organą „Jaunąjį komu, nistą“ ir kitus komjaunimo leidinius. 1922 ■ m. vasarą B. Pranskus buvo pasiųstas į Karaliaučių, kur jis organizavo LKP spaudos užsienyje leidimą. Sis dar bas buvo nutrauktas 1922 m. rugsėjo 6 d., vokiečių policijai suėmus B. Prans kų ir ištrėmus jį į Lietu vą. Už revoliucinę veiklą B. Pranskus ir Lietuvoje buvo porą kartų suimtas. Paleis tas už užstatą, B. Prans kus partijos patarimu emig ravo į Tarybų Sąjungą ir 1923—1936 m. dirbo Vakarų tautinių mažumų komunistinio universiteto lie. tuvių sektoriuje lietuvių kalbos ir literatūros dėsty toju. Kartu jis pats mokėsi ir 1926 m. baigė Maskvos valstybinį universitetą, o paskui ir aspirantūrą. Nuo 1929 m. B. Pranskus buvo universiteto katedros vedė jas. Jam buvo suteiktas docento, o 1934 m. ir pro fesoriaus mokslinis vardas. Nuo 1920 metų B. Pranskus pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Jo eilėraščius spausdino užsienio lietuvlų pažangieji laikraščiai „Laisvė Laisvė“, „Vil nis“, „Rankpelnis“, Tarybų Sąjungoje ėję periodiniai leidiniai „Kolektyvas“, „Kibirkštis“, „Raudonasis artojas“, „Priekalas“, o taip pat Lietuvoje ir Vo kietijoje leista Lietuvos
S U G R / Z I M A S Aš vienas grįžtu namo. Autobusas gaudžia, kil damas į kalną, krio"*.a, buksuodamas ant apledėju sio kelio, ūžia vienodai, nuslopinęs įnirši ir jėgą, lėkdamas nuobodžiu plen tu. Minkštose autobuso kė dėse sėdim mes, žmonės, į mūsų smegenis įsiskverbia motoro ūžesys ir gyvas autobuso virpėjimas gy vena mumyse. Laukai tuš ti, sušalę, ir autobusas, atrodo, vienintelis gyvas padaras žemėje rieda po juodu dangumi sušalusiu planetos paviršium ir susi mąstęs žiūri žaliomis švie selėmis į nubėgantį kelią. Ir viskas pasilieka, ir mes tolstam tolstam, norim nutolt nuo savo minčių..1. Benrabutis, autotransportas — buvo visai toli, bet vėl priartėjo, ir nuo to nepa bėgsi. ..
— Velniop, įgrįso. . . mausiu iš čia, ir viskas, — sakau kasdieną, suodinas, nuvargęs, išerzintas, kilda mas duobėtais bendrabučio laiptais. — Man žvėriškai sun ku, — sakau aš kasdieną, jau nugriuvęs lovoje. Aš noriu užsimiršt, bet vis tiek nenorėdamas prisime nu autotransportą, rūstų, riaumojantį mašinomis, piktdžiugišką meistro juo ką, ir apima mane nepa kenčiamas jausmas, ir no risi išliet jį: bet aš ne vie nas — verkt negali, dau žytis su įniršiu irgi nega li, nusigert gali, bet pas kui būna dar sunkiau. Aš norėčiau užsimaut trumpas kelnaites ir sugrįžt į tuos laikus, kai gyvenimas bu vo amžinas sekmadienis. Sekmadienis... šiandien dar tik antradienis, šian-
dien buvo labai sunku. Aš dirbau daug, daugiau už kitus, bet vis tiek dar tu rėjau plaut detales. Nieko nebūtų įvykę, bet meist ras neperspėjo manęs, ne perspėjo, nors puikiai vis ką žinojo. Aš pasilenkęs jungiau žibalo plovyklą ir mačiau jį, stovintį neto liese: jis kažkaip įtemptai žiūrėjo į plovyklos kraną, lyg kažko netikėto laukda mas. Aš pasukau rankeną, motoras užkaukė, sugarga liavo žibalas, ir pamačiau, kad jo lūpos išsišiepė pik tam šypsniui, ir tuo pat metu mane apliejo žibalo srovė. Jis žinojo ir neper spėjo. .. Aš. tur būt, juo kingai atrodžiau, ir atsisu kę darbininkai nuoširdžiai kvatojosi, bet jis juokėsi kitaip, jis tyčiojosi. Aš žiū rėjau į jį, o man veidu bėgo žibalo srovelės nuo
permirkusių plaukų, jis dar smarkiau išsišiepė, ir aš pasukau žibalo srovę į jį ir nuploviau tą pasityčiojančią šypseną. Aš tada buvau visą lai ką įsitempęs, lyg tvardy čiau ašaras, pasiruošęs kiekvieną akimirką šokt su kumščiais, ir nuo to tik didėjo mano neviltis, ir aš keikiau gyvenimą ir žmo nes. Autobuso ūžesys ir vir pėjimas skverbiasi į mane, ir aš suprantu, kad tas ūžesys ne beprasmis: auto busas kažką nepaliaujamai kalba man gilaus, išmin tingo ir nesuvokiamo žmo gaus protui ir mąsto kar tu su manim, ir pritaria man. — Taip... sunku... sunku. .. „Man labai sunku, ir aš noriu išliet viską, bet ne-
galiu net laiško parašyt. O kiti rašo: „Miela mamy te. .. tėveli... bučiuo ju. ..“ Aš niekada taip ne sakiau ir nė karto nepabu čiavau motinos. — Tai laižymasis, — sakydavau, kai buvau dar mažas, ir m?.ne erzindavo net įdėmesnis ir ilgesnis motinos žvilgsnis. Aš daž nai bėgdavau iš namų ir raudodavau iš sielvarto, parkritęs pievoje, iš to, kad jie, namuose, manęs nesupranta. Ir mes tolom kas metai: aš nuo tėvų, tė vai nuo manęs. Dabar aš buvau „surimtėjęs“, kaip jie sakė, bet ir dabar aš pabėgau, kaip ir vaikystė je, išvažiavau ir įstojau dirbti į autotransportą. Aš negaliu verkt tėvų namuose, aš negaliu, viską metęs, bėgt namo, aš net (Nukelta į 4 psl.) <