MUSŲ PIRMŪNAI
Visų šalių proletarai^ vienykitės!
KAPSUKO VARDO UNIVERSITETO REKTORATO IR PROFSĄJUNGOS KOMITETŲ ORGANAS
VILNIAUS v PARTIJOS,
Nr. 11 (480)
1964 m. balandžio 9 d.
Eina nuo 1950 m.
KAINA 2 K.
KOL NEVĖLU...
*
I
į
j >
« ( j
j į
Labai dažnai atsitinka taip, kad ir baigdamas universitetą, studijuoda mas pasirinktąją specialy bę, mūsų studentas negali pasakyti, kuris konkretus klausimas jį ypatingai su domino: įdomūs visi gyve nimo keliami klausimai, o išskirti vieno kurio — negali. Kaip tokiam baigti universitetą, jeigu reikėtų atsakyti į vieną kurį klau simą, išnagrinėti tik vieną problemą? Tai turint galvoje, ir nu matyta baigiantiems leisti pasirinkti: arba rašyti bai giamąjį diplominį darbą pasirinktąja tema ir jį ap ginti, arba laikyti keturis baigiamuosius egzaminus žodžiu. Tie studentai, kuriems visą laiką buvo vienodai įdomus visi studijuojamie ji dalykai, kurie nespėjo susidomėti viena kuria problema, aišku, laikys bai giamuosius egzaminus žo džiu. Toks egzaminas — tai bus lyg visų žinių bai giamasis susumavimas, o kartu savo interesų patikrinimas. Egzaminas žodžiu vers dar kartą peržvelgti visa tai, kas buvo studijuo jama, vers įsigilinti ir į tokius klausimus, kurie gal vėliau sukels ir kūrybinių ieškojimų, kaip atsakyti į Ju°s. Lengviau, žinoma, tiems, kurie jau nuo pat pirmųjų studijų dienų pasirinko konkretų juos dominantį klausimą. Padedamas bendrųjų pagilinamųjų stu dijų, gvildendamas kūry-
blškai pamėgtąjį dalyką, baigdamas studijas, galės parodyti, ką savo darbu dar pridėjo nauja prie to, kas žinoma. Aišku, tik tada diplomi nis darbas galės patenkin ti ir patį rašantįjį, ir teiks naudos skaitančiajam, kada jis bus rimtų specialybės studijų rezultatas, kada pa sirinktoji problema, pra dėta nagrinėti atskirais klausimais seminarų metu, tęsiama kursiniu darbu, analizuojama SMD prane šimuose, kada toji proble ma ar koks siauresnis vie nos problemos klausimas, pasinaudojus kiekviena proga, buvo visapusiškai tiriamas. Diplominiu dar bu ir reikia parodyti viso atliktojo darbo rezultatą, iškelti tiriamo klausimo svarbą. Taip ir dirbo šiais metais nemaža mūsų pa žangiųjų diplomantų dalis. Sakysim, istorijos-archeologijos spec. stud. Ja kubėnaitė pati dalyvavo, būdama dar III kurse, Tra kų pilies kasinėjimo dar buose, visą laiką domėjosi šiuo klausimu, o dabar, baigdama universitetą, šio savo darbo duomenis api bendrins diplominiame dar be. Istorijos spec. stud. Su minąs net savo paties lėšo mis važiavo į Leningradą, bibliotekų archyvuose ieš kodamas medžiagos dip lominiam darbui apie par tinį vadovavimą miesto ir kaimo bendradarbiavimui Diplominis darbas išaugo iš ankstyvesnių; SMD da rytų pranešimų ir stu-
Mokome ir mokomės Pirmieji įspūdžiai. . . Dabar mes — jau mokytojai. — Su dviejų mėnesių stažu! Pirmomis dienomis visko buvo: ir džiaugsmo, ir abejonių, ir liūdesio, ir rūpesčių. SusitiKę k.auslame vieni kitų: „Na kaip?“ — „Nieko. Susidoroju. Gerai!“ Daugiau nieko nereikia. Kažkur Salo čiuose, Aleksandrijoj Nedzingėj, Paupy mūsų laukia mo kyklos, tapusios savomis, iki šiol buvo nepažįstami moki niai. Jie nec.rąsūs arba išdykę, nemokšos ar stropūs, geri ^ar neklaužados, bet vis tiek mieli, nes jie — pirmieji mū‘ sų mokiniai. Jie nori labai daug sužinoti Ir jiems pasakoti reikia įdomiai. Ne, mes ne vien lituanistai. Ar galvojo Vida, tik ką iš laikiusi vokiečių kalbos valstybinį egzaminą, kad turės dės tyti. . . anglų ka.bą? Birutė mėgsta čiuožti, ji su mokiniais per fizinio lavinimo pamokas išraižo visą Metelių ežero ledą. Sakoma, kad filologui tolimi tikslieji mokslai! Pa klauskit mūsų Algį: jis dėsto aritmetiką.' Yra ir „ruslstų“, ir „germanistų“. . . Nė vienas neišsigando mokyklos. Beveik. . . Vadinasi, dirbsime, mokysimės ir mokysime kitus. Po metų išvykti iš * universiteto bus lengva. Daugelis pamilo mokyklą, tikrai gerai dirbs ir savo jauniesiems draugams pasakys: — Reikia daug mokytis.. . Visada! R. GŪDONYTE IV,k. lituanistė
Pirmieji kolektyvo žingsniai Artinosi pirmoji mūsų sesi ja, Dabar ir paaiškėjo, kad mūsų tarpe yra keletas drau gų, mėgstančių „studentauti“, Susirinkime, sušauktame aka deminiams klausimams ap svarstyti. šie draugai buvo įspėti, ir buvo nutarta imtis priemonių, kad jie pradėtų rimtai dirbti. Deja, sesija pa rodė, kad jie pradėjo mokytis per vėlai. Bet daugumos mūsų grupės narių žinios buvo įvertintos gerai ir labai gerai. Taigi sesija parodė, kad, nors grupė ir stip -i, bet ne viskas joje gera. Ką daryti, kad grupė būtų pavyzdinga, kad nepasikartotų nemalonūs
I semestro rezultatai? Ir susi rinkime „Salin abejingumą“ J. Genys Iškėlė klausimą: „Ar ne mes kalti, kad 2 mūsų draugai apleido universitetą, kodėl mes iš pat pradžių, pastebėję, kad jie atsilie ka, nekreipėm į tai reikia mo dėmesio o prisiminėm tik tada, kai sesija lipo ant kul nų?“ Taip, grupė, matyt, buvo abejinga Todėl, artėjant ant rajai sesijai, mes stengiamės gyventi pagal principą „Visi už vieną vienas už visus“ ir svarbiausia — nebūti abejin giems nei savo drabgams, nei aukštajai matematikai A. VIGANAUSKAITE FMF I k.
dento istoriko Jarmalavi čiaus. Anksti pradėję do mėtis pasirinktais rusų li teratūros klausimais, baigia rašyti puikius diplominius darbus rusų literatūros spec. studentai Pateckas, Serdiučenko; nuo jų neat silieka ir kiti: lietuvių Iiteratūros spec. — Kalenda, Skeivys lietuvių kalbos spec. — Jatulis, Rybells ir daugelis kitų. Kažkodėl daugeliui atrodo, kad diplominio dar bo parašymas ir jo gynimas yra lengvesnis univer siteto baigimo būdas. To dėl. savo jėgų nepažlndami, kiti veržte veržiasi ra šyti. bando, o sugaišę kiek laiko — meta. Taip, iš anksto kaip reikiant savo jėgų nesupratusi, padarė ir lietuvių spec stud. Jan kevičiūtė. Ji jau buvo pa ėmusi diplominio darbo te mą, buvo susipažinusi su šio klausimo literatūra^ turėjo parašiusi ir planą, bet Ns dėlto (gerai, kad dar laiku!), pamačiusi, kad rlmto darbo neparašys, nutarė laikyti baigiamuosius egza minus žodžiu. Kad tokių klaidų ateity je nepadarytų ir kiti, uni versiteto mokslinė taryba nutarė rekomenduoti ka tedroms pagal ankstesnius studijų duomenis pačioms spręsti, kam leisti rašyti ir ginti diplominį darbą. Vadinasi, galės rašyti ir ginti diplominį darbą tik tie studentai, kurie nuo pat pirmojo kurso sėkmlngal ir kūrybiškai dirbo, domėjosi savo specialybės konkrečiais klausimais ir savo seminariniais, kursinlals darbais pasirodė mo ką kūrybiškai spręsti susi’usius su specialybe klau simus. Visa tai jau dabar rei kia turėti prieš akis, neĮ laukiant paskutinio skam bučio. J. ŽUKAUSKAITE
I <
i į
S j
> Geru žodžiu jas mini ne tik dėstytojai, bet ir fakulteto studentai. Žiemos sesijos egza minai išlaikyti vien tik labai gerais pažy miais. Artėja pavasario egzaminų sesija. Saulė kasdien vis labiau beria savo auksą pro au ditorijos langą ir lyg paslaptinga ranka nori atplėšti nuo knygos studentus. Bet tos dienos visiems studentams kelia daug nerimo ir rū pesčio. Šįmet egzaminų daugiau, užtat ir ruoštis reikia kuo nuosekliau ir kruopščiau.
j
> į j S S j
Svarbiausia mokytis Mes turime pateisinti tary binio studento vardą, neužten ka vien tik mokytis, reikia kuo nors domėtis, neužsidaryti savyje. Visi pažįsta Antaną Račą. Jis Ir gerai mokosi, ir suspėja kultūros klube, Ir ge ras draugas. Gerų studentų ir visuomenininkų turime dau giau, pvz., Mala Golsman, Re gina Margenytė, Jonas Gečiauskas, Beta Pakėnaitė, Zita Stankaitytė ir kiti. Didelę reikšmę mokymuisi turi paskaitų lankymas. IŠ praktikos žinome, jog ku ris nepraleidžia be pateisi namos priežasties paskaitų, tas ir mokosi gerai. Puikiai lanko paskaitas Margenytė, Minajevas, Paklnaitė, Stankai tytė ir kiti. Norint ką nors pasiekti neužtenka noro, rei kia valios, ryžto, tvirto cha rakterio, kantrybės. Kai kas „pasikliauja“ savo gabia gal va ir nesimoko. Tokiems rei škia prisiminti Leniną: „Mo kytis mokytis ir dar kartą mokytis!“
N. ARANAVICIŪTE, II k. germanistė
Žibutė ir Elena ruošai ir skiria kiekvieną laisvą valandą. Žiūrėk, čia dar puslapis ne perskaitytas, čia dar neaišku, o fizika irgi ne per vieną dieną įkandama.
NUOTRAUKOJE: Ekonomikos fakulteto prekių mokslo specialybės II kurso studen tės Žibutė Vrubliauskaltė ir Elena Žiliukaitė (dešinėje) fizikos laboratorinio darbo metu. J. GIRDVAINIO nuotr.
LAIMINGAS ŽMOGUS Jis kiekvieną die ną praveria audito rijų duris ir kiekvie ną dieną mokosi būti laimingesnių. (Jūs nustebę šypsotės?) Taip, taip, šiandien jis nori būti laimin gesnių negu vakar. O rytoj jis nori dar daugiau. . . .— Miša, kur tu? Miša? Plentu artėja ma šina. — Miša, vaikeli! Staiga sutarškėjo automatas. Pasigirdo juokas. - Miša! Motina perbėgo į kitą plento pusę. Prie smėlio krūvelės gulėjo jis. Lėtai, lė tai tekėjo kraujas. — Valkeli mano: Mano mažasis.. . — siaubo iškreiptomis lūpomis kuždėjo mo tina. Miša tylėjo, o virš plento dar aidėjo gir ių vokiečių rėkavi" mai. Ligoninėje gydyto jai pasakė: —' Gyvens. Bet reikia amputuoti ko ją— Gerai, — mo tina sutiko. Jai rei kėjo sūnaus. Jis turė jo būti gyvas; juk tėvas dingo be ži nios. Baigėsi karas. Tė vas negrįžo, o Miša pasiramsčiuod amas ramentais skubėjo į mokyklą. Sūnus ir motina neprarado vilties. Laikraščiuose dažnai pasirodydavo jų skel
bimai. „Padėkit su rasti tėvą. . .“ Vieną dieną pašti ninkas atnešė laišką su Turkijos valstybi niu antspaudu Tė vas rašė daug. Vieno mūšio metu- jis pate ko į nelaisvę. Vokie čiai mėtė jį iš vieno lagerio į kitą, paga liau, kartą pavyko pabėgti. Prasiskverb ti į Tarybų Sąjungą nepasisekė. Sušluba vo sveikata. Kojos taip pat atsisakė dau giau tarnauti. „Aš pabuvojau daugelyje kapitalisti nių šalių, bet visos jos nėra nė lašelio vertos mūsų Tarybų Sąjungos. Aš dažnai verkiu žiūrėdamas į rytus, — rašė tė vas, — todėl kad jau niekada negalėsiu grįžti į gimtą kraštą. Ačiū Tarybų Sąjun gai, kad ji išmokys nors mano sūnų“. Verkė motina, skaitydama išsilieju sius nuo ašarų laiš ko žodžius. Tėvas jau negrįš. .. Miša baigė vidu rinę mokyklą. Visa klasė su komjaunuo liškais kelialapiais atėio į Erkėn — šacharsko cukraus ga myklos statybą. En tuziastus sutiko tik pamatams iškastos luobės. Apsigyveno palapinėse. Miša ne ieškojo lengvesnio darbo. Kaip ir visi, jis maišė skiedinį, tampė, plytas, valgė tą pačią duoną. Bu vo sunku. Romantiš
kos svajonės kaip mat Išdulkėjo iš gal vos, bet niekas ne matė Mišos nusimi nusio ar niurzgian čio. Tik kartais vaka rais ilgai žiūrėdavo ten, kur slėpdavosi saulė, kur tėvas vargsta svetimoj ša ly. .. Kartais širdį suspausdavo skaus mas, bet akys būda vo sausos. O kitą dieną jis kibdavo į darbą už du. Ramentai jam puikiausiai atstodavo vokiečių fašistų atim. tą koją. Draugai ste bėdavosi jo darbštu mu: — Kaip tu taip, Miša? — Aš labai noriu dirbti, — atsakyda vo jis. Palikęs bebalgianmą statyti cukraus gamyklą, Miša išvy ko į Kazachstaną. Ten labiau buvo rei kalingos rankos. Kiekvieną dieną jis skubėdavo į konser vų gamyklą. Kiek viena diena jam at rodė per trumpa. Draugai išrinko Mišą brigadininku ir neetatiniu komsorgu. Bet jam dar kažko :rūko. Jis jautėsi ne galįs dar savęs ati duoti Tėvynei. Vėl paėmė į rankas nu mestus vadovėlius, pradėjo ruoštis stoti į universitetą. Dažnai draugai pamatydavo jį šau dykloje. O šaudė Mi ša puikiai. Ne vieną laimėjimą jis iško
vojo savo gamyklai. Troškimas moky tis, pažinti gyvenimą atvedė Mišą į Vil niaus Valstybinį V. Kapsuko vardo uni versitetą. Čia jis stu dijuoja rusų kalbą. Sutikau šį vaiki ną ne auditorijose, ne skaitykloje, bet besimaudantį šaltose Nėries bangose. — Aš maudausi Ir žiemą: paaiškino pamatęs mano nuste busį žvilgsnį. — Tai nėra nuostabu. Kiek vienas žmogus gali pasiekti tą, ką jis nori. Aš netikiu, kai žmonės sako „nesise ka“. Tai yra tik no ras įrodyti sau savo slpnumą. Kartais gatvių kampuose ma tau gailiai ištiesusius rankas elgetas. Aš norėčiau pasakyti jiems: „Tai kas, kad Iš tavęs gyvenimas atėmė koją arba ran ką. Reikia jausti pa reigą Tėvynei“. Toks yra Miša Abaichanovas — 23 metų vaikinas iš sau lėtos Kubanės. Jis nenori atsilikti nuo fiziškai sveikų žmo nių. Jis sako, kad nėra nelaimingų die nų. Yra tik žmo nės, kurie jas suku ria. .. .Miša laimingas. Jūs tikite? Taip, tai tiesa, nes jo nepar griovė ir nesumindė gyvenimas. Jis nori dirbti Tėvynei, būti tikru jos sūnumi.
ALF. BUCKUS