Diriguojant gyvenimą

DIRIGUOJANT GYVENIMĄ

DIRIGUOJANT GYVENIMĄ

Vytauto Didžiojo universitetas

DIRIGUOJANT GYVENIMĄ Biografinė knyga Sudarytojos Simona Šapolienė ir Lina Jaskevičienė

Kaunas, 2026

Leidinio rėmėjai Elena ir Vytautas Gykiai

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

ISBN 978-609-467-697-0 (spausdintas)

© Choras „Ave vita“, 2026 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2026

TURINYS 6

Pratarmė, arba auftaktas

11

Per kartas viena muzika

23

Choro magija. Rasa Viskantaitė kalbina ilgametį choro „Ave vita“ vadovą Kastytį Barisą

5

35

Iš tų, kurie buvo arčiausiai

39

Metų partitūra

52

Iš tų, kurie skambėjo kartu

73

Išbandymų metas

80

Tarp čiužinių, repeticijų ir gyvenimo

89

Kai dailininkai pradėjo dainuoti

93

Nuo vargonininkų studijos iki jungtinio choro

96

Studijinė opera: nuo idėjos iki scenos

107

Tie, kurie išsinešė jo mostą

109

Iš tų, kurie jį sutiko kaip mokytoją

116

Laikas sau ir pasauliui

123

Vėl kartu: „Ave vita“ istorijos tęsinys

125

Virš Nemuno pakilusi giesmė

134

Iš tų, kurie ėjo greta

159

Baigiamasis žodis

PRATARMĖ, ARBA AUFTAKTAS Yra akimirkų, kai vienas dirigento mostas sujungia dešimtis žmonių į vieną kvėpavimą. Tą akimirką gimsta ne tik muzika – gimsta bendrystė, pasitikėjimas ir tylus susitarimas būti kartu.

Tokios akimirkos dažniausiai lieka neužrašytos – jos lieka žmonėse... Ši knyga gimė iš noro tas akimirkas bent iš dalies išsaugoti.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius susiklostė ne tik įspūdingas kūrybinis kelias, bet ir gyva, nuolat kintanti bendruomenė – choristų, studentų, kolegų, bičiulių. Kiekvienas jų atsinešė savo patirtį, savo balsą, savo laiką. Visa tai susiliejo į bendrą skambesį, kurio neįmanoma sutalpinti vien į datas ar faktus. Šį kelią žymi ir įspūdingi skaičiai: dešimtyje Baltijos šalių studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ bei septyniose Pasaulio lietuvių ir Lietuvos dainų šventėse Kastytis Barisas buvo vyriausiasis dirigentas, stovėjęs prieš dešimtis tūkstančių choristų. Taip pat diriguota daugiau nei dvidešimt penkiose regioninėse dainų šventėse ir chorų festivaliuose.

Daugiau nei šimtą kartų jis buvo kviečiamas dirbti prestižinių respublikinių konkursų vertinimo komisijose – kaip narys ir pirmininkas.

Bet net ir šie skaičiai nepasako svarbiausio – to, kas vyko tarp jų. Ši knyga nėra vien biografija. Tai bandymas pažvelgti į kelią, kuris buvo einamas kartu – su muzika, su žmonėmis, nuolat kažko ieškant.

6

Kastytis Barisas šiame pasakojime atsiskleidžia ne tik kaip dirigentas. Tai žmogus, gebantis telkti, įkvėpti, auginti – kartais reiklus, kartais tyliai stebintis, bet visada vedantis pirmyn. Jo darbas – tai ne tik partitūros, repeticijos ar koncertai. Tai gebėjimas išgirsti žmogų ir padėti jam skambėti.

Metai šioje knygoje sugulė į tam tikras atkarpas – tarsi muzikinės frazės, turinčios pradžią, kulminaciją ir tęsinį. Jose atsispindi ne tik kūrybiniai pasiekimai, bet ir laiko ženklai – kaita, iššūkiai, sustojimai ir nauji pakilimai.

Rengiant šią knygą tapo aišku – nė vieno kelio nenueina vienas žmogus. Jį kuria visi, kurie eina kartu. Tad ši knyga yra ir apie juos – apie visus, kurie dainavo, kūrė, tikėjo ir liko.

Tegul šis pasakojimas tampa ne tik žvilgsniu į praeitį, bet ir galimybe dar kartą išgirsti tai, kas iš tiesų svarbiausia – bendrą skambesį, kuris tęsiasi. Šios knygos sudarytojos Lina Jaskevičienė ir Simona Šapolienė – šio muzikinio kelio bendrakeleivės skirtingose jo atkarpose: Lina jį pradėjo kaip studentė, vėliau tapo kolege, Simona – ilgametė choro dainininkė, savo balsu ir buvimu kūrusi bendrą skambesį.

BŪTI DIRIGENTU Visi puikiai žino, kokios choristų pagarbos ir meilės sulaukia savo darbą mėgstantis, atsakingai dirbantis dirigentas. Tačiau kad būtum mylimas ir gerbiamas, kad choristai noriai eitų į repeticijas, o išeitų pajutę dar didesnį pasitenkinimą, reikia kur kas daugiau nei vien profesinių žinių.

Reikia žmogiškųjų ir profesinių savybių visumos.

Dirigento kelias dažniausiai prasideda nuo pašaukimo – vidinio poreikio būti su choru, kartu dirbti, augti. Dirigentas turi būti visapusiškas: turėti platų akiratį, tvirtą profesinį pagrindą ir išskirtinį organizatoriaus talentą. Vienu metu jis yra pedagogas, menininkas, vadybininkas ir žmogus, gebantis suburti skirtingus asmenis vienam tikslui.

Vienas svarbiausių šio kelio aspektų – lyderystė. Choras, ypač mėgėjų, yra vieta, kur žmonės ateina ne dėl atlygio ar pareigos, bet vedami vidinio poreikio – meilės muzikai. Tad choro

7

vadovo asmenybė čia itin svarbi. Choristai labai aiškiai jaučia savo vadovą – atpažįsta profesionalumą, kompetenciją, tikrumą. Vadovas, kuris neįkvepia pasitikėjimo, sunkiai pelno pagarbą.

Idealu, kai chorvedys geba suderinti gerą choristų savijautą, net savotišką terapiją su profesio­ naliu reiklumu, pedagoginiu tikslumu ir aiškia menine kryptimi. Tam reikia ypatingos vidinės stiprybės – gebėti nuolat balansuoti tarp šių dviejų polių.

Dirigento vidinė paskata visada yra kūryba ir rezultatas. Tačiau ne visi choristai tai supranta – dažnai jie renkasi šeimą, poilsį, pramogas. Vis dėlto visuomet atsiranda tokių, kurie pasilieka su muzika. Būtent jie tampa tikruoju choro stuburu.

Choras – tai skirtingų interesų, patirčių, amžiaus ir jautrumo žmonių bendruomenė. Vadovas nuolat tarp jų balansuoja, išlaikydamas kryptį net ir tada, kai ne visi ją priima. Konstruktyvi kritika, aiškiai išsakytos pastabos yra būtinos augti ir tobulėti.

Kūrybingumas – viena svarbiausių dirigento savybių. Jis yra nuolatinis idėjų generatorius – ne tik dirba su muzika, bet ir kuria ją supančią visumą. Jis turi gebėti matyti plačiau, nuolat ieškoti, ką nors siūlyti, sieti. Ypač tai atsiskleidžia rengiant programas – jos turi įtraukti ir klausytoją, ir patį chorą.

Choro vadovas turi apgalvoti daugybę dalykų: kaip panaudoti solistus, kaip išdėstyti muziką erdvėje, kaip perteikti kūrinio idėją choristams, kaip pristatyti chorą publikai. Kūrybinis darbas neišvengiamai susijęs su įgyvendinimu, todėl dirigentas turi būti ne tik kūrėjas, bet ir organizatorius, gebantis savo idėjas pritaikyti realioms galimybėms.

Ne mažiau svarbu gebėti spręsti kasdienes situacijas, kurti atmosferą kolektyve. Net ir išlaikant žmogiškus santykius dirigentui reikia kūrybiškumo: kaip įkvėpti, suburti, išlaikyti žmones net tada, kai sunku. Kartais – kaip išspręsti konfliktą, kartais – kaip rasti sprendimą kilus įtampai. Būtent čia atsiskleidžia tikrasis vadovo stiprumas – kai kūrybiškumas tampa ne tik menine savybe, bet ir lyderystės pagrindu.

Dirigento darbe svarbi ir motyvacija – tiek vidinė, tiek išorinė. Pradedančiajam tai gali būti pirmieji mostai priešais chorą, pirmasis išmokytas kūrinys, pirmasis koncertas ar laimėtas konkursas. Vėliau svarbi tampa kolegų pagarba, įvertinimas, bendrystė. Tačiau stipriausia atrama

8

išlieka vidinis pasitenkinimas – suvokimas, kad darbas turi prasmę, pasiekiama rezultatų. Šis jausmas leidžia išlaikyti kryptį net ir sudėtingesnėmis aplinkybėmis.

Dar vienas itin svarbus aspektas – gebėjimas suburti stiprią komandą: chormeisterius, koncertmeisterius, vokalo pedagogus. Choras – sudėtingas instrumentas, todėl vienam neįmanoma visko aprėpti. Kur kas svarbiau gebėti pasitikėti kitais, burti bendraminčius ir augti kartu.

Nepaisant visų iššūkių, dirigentai randa būdų išlaikyti pusiausvyrą. Juos veda suvokimas, kad jų darbas reikalingas – kad per muziką ugdomas jautrus, kultūringas žmogus. Tai leidžia neskaičiuoti laiko, kartais nepastebėti nepelnyto neįvertinimo.

Svarbi profesinio augimo dalis yra seminarai, kursai, tarptautinės programos. Tai erdvės, kuriose dirigentai ne tik dalijasi patirtimi, bet ir patys mokosi, plečia akiratį, susipažįsta su kitų šalių kultūra. Atvirumas bendradarbiavimui ir nuolatiniam tobulėjimui yra neatsiejama šios profesijos dalis.

Kalbant apie profesoriaus Kastyčio Bariso asmenybę, jo biografijoje galima aiškiai atpažinti visus šiuos aspektus.

Baigęs aštuonias klases Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje ir turėdamas bendrą muzikinį pasirengimą, jis sėkmingai įstojo į Panevėžio pedagoginės mokyklos Muzikos skyriaus choro dirigavimo specialybę, kurią baigė su pagyrimu. Atlikdamas praktiką jau vedė muzikos pamokas savo buvusiems bendraklasiams.

Atvykęs studijuoti į Vilniaus konservatoriją, netruko įsilieti į „Ave vita“ choro vadovų komandą. Čia greitai pelnė vadovės Margaritos Gedvilaitės ir choristų pasitikėjimą. Trečiame kurse įkūrė chorą Vilniaus dailės akademijoje, su kuriuo dešimtmetį sėkmingai dirbo, dalyvavo konkursuose, festivaliuose, gastroliavo.

Kastyčio Bariso talentas burti žmones – išskirtinis. Tai atsiskleidžia ne tik faktuose, bet ir jo studentų bei choristų pasakojimuose. Gebėjimas išlaikyti kolektyvą daugelį metų yra aukščiausio lygio chorvedybinis meistriškumas. Viena svarbiausių šios sėkmės priežasčių – jo atvirumas, natūralumas, gebėjimas būti šalia. Choristams svarbu, kad vadovas yra ne tik dirigentas, bet ir žmogus – bendraujantis, būnantis kartu, įsileidžiantis į savo erdvę „filaretyną“. Ne vienas studentas yra minėjęs ir tėvišką globą, kuri padėjo jaustis saugiai ir būti bendruomenės dalimi.

9

Kastytis Barisas nelieka nepastebėtas ir scenoje. Jo vedami koncertai – tai apgalvotos, gyvos programos. Pasakojimuose apie kūrinius, papildytuose gyvenimiškomis detalėmis ar netikėtomis situacijomis, jis atsiskleidžia kaip smalsus, patyręs, kūrybingas menininkas. Kolegos pabrėžia ir jo darbštumą, patikimumą, atsakomybę, gebėjimą padėti ir patarti.

2024 metų gegužę radijo laidoje „Be kaukių“ jis pats minėjo, kad viena didžiausių sėkmių – gebėjimas suburti stiprią komandą. Ši sėkmė abipusė – jo komanda taip pat vertina galimybę dirbti kartu, matyti kūrinių gimimą, prisidėti prie jų interpretacijų. Kastyčio Bariso gebėjimas aiškiai paskirstyti užduotis pagal kiekvieno stiprybes yra išskirtinis.

Profesorius dažnai kviečiamas vesti seminarus, kursus, padėti chorams ruoštis dainų šventėms. Pastaruoju metu vis dažniau vyksta ir į keliones ar pagal „Erasmus“ programas – tai erdvės, kuriose galima pasisemti naujų idėjų ir patirties. Ši knyga – apie JĮ. Apie kelią, prasidėjusį nuo pirmųjų žingsnių ir vis dar besitęsiantį – su daugtaškiu.

10

PER KARTAS VIENA MUZIKA

Mes padainuokime Mes padainuokime dainas Tėvynei savo brangiai ir padėkokime už tai, kad gimėm čia, užaugom.

Lai žydi laukuose linai melsvais melsvais žiedeliais.

Kokia šviesi, kokia miela, tu, Lietuva, – žemele.

Tegu berželiai dar šlamės ir ąžuolai žaliuos.

Tegu paukštelių dainos mums skambės lig sutemos.

Mes padainuokime dainas tėvynei savo brangiai ir padėkokime už tai, kad gimėm čia, užaugom.

Tegu vaikučiai mūs maži Sūpuos, linguos sūpynę.

Kokia graži ir nuostabi ta Lietuva – Tėvynė.

Tai Kastyčio Bariso mamos Danutės Barisienės eilės iš 2013 m. išleistos eilėraščių knygos „Pabūkime kartu“.

11

DANUTĖ IR PETRAS BARISAI – KASTYČIO BARISO TĖVAI, NUO MAŽENS SKIEPIJĘ MEILĘ TĖVYNEI, DAINAI Petras Barisas (1928–1997) Barisų giminė Panevėžio krašte įsišaknijusi seniai. Senelis Juozas Barisas (1883–1975) gimė Panevėžio apskrityje, Pazukų kaime, ūkininkų šeimoje. Carinės Rusijos laikais buvo pašauktas į karinę tarnybą, tarnavo Saratovo gubernijoje. Kažkieno pamokytas apsimetė pusiau kurčiu.

Pasakojo, kad, įtarus apsimetinėjant, buvo išbandomas, tačiau jam pasisekė išvengti bausmės ir netrukus buvo paleistas iš tarnybos. Kažkas jį praminė „Gluchoj čiort“ (kurčias velnias).

Grįžęs į Lietuvą susitaupė reikiamą pinigų sumą ir išvyko uždarbiauti į JAV. Daugiau kaip penkerius metus dirbo fabrike darbininku. 1919 m., po Pirmojo pasaulinio karo, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno netoli Pasvalio, Pušaloto valsčiuje, Papiškių kaime. Čia susipažino su kaimynystėje gyvenusia Morta Matuzevičiūte (1894–1985), kurią pamilo. Jaunuoliai susituokė 1920 m. rudenį. Jaunikiui tuo metu buvo 38, o nuotakai – 26 metai. Šeima susilaukė aštuonių vaikų: keturių dukrų ir keturių sūnų. Visus juos tėvai išleido į Pušaloto pradinę mokyklą, vėliau jie galėjo tęsti mokslus Pasvalio gimnazijoje. Kadangi tėvų ūkis turėjo apie 80 ha žemės, Petras su dviem seserimis liko darbuotis jame.

Sovietų valdžiai okupavus Lietuvą, prasidėjo žiaurios represijos. 1948 m. į Sibirą tremti krašto ūkininkai, taip siekiant sunaikinti pagrindinę rezistencijos kovotojus rėmusią visuomenės grandį. Ši žiauri lemtis pakeitė ir Barisų gyvenimą.

Sužinojęs, kad šeima įrašyta į tremtinių sąrašą, Petras su broliais ir seserimis išvažiavo slėptis pas gimines į Pumpėnų apyPetro Bariso linkę. Tėviškės nepaliko pažymių knygelės lapas

12

tėvai ir dvi dukros. Jie 1948 m. gegužės 23-iosios naktį dešimčiai metų buvo ištremti į Buriat Mongoliją.

Po tėvų tremties Petras Barisas užmezgė ryšius su partizanais ir ketino stoti į jų gretas, tačiau miško broliai patarė jam išvykti iš gimtinės. Paklausęs šio patarimo, jis išvyko į Vilnių, kur jau buvo apsistojusi jo sesuo. Čia baigė vairuotojų kursus. Netrukus gavo šaukimą į kariuomenę, tarnavo Kaliningrado srityje. Grįžęs dirbo vairuotoju Panevėžio statybų organizacijose.

Susituokė su Danute, susilaukė trijų vaikų: Gintaro (1955–2010) ir dvynukų – Jūratės bei Kastyčio (1961).

Vyriausias sūnus baigė Vilniaus politechnikumą ir įgijo radiotechniko specialybę. Vėliau įstojo į Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutą, kur įgijo radijo aparatūros konstruktoriaus-technologo inžinieriaus kvalifikaciją. Dirbo Panevėžio „Ekrano“ gamykloje.

Jūratė baigė Panevėžio pedagoginę muzikos mokyklą, įgijo pradinio ugdymo specialybę, vėliau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, Gamtos ir geografijos fakultete, kur pasirinko biologijos studijas. Dirbo mokytoja Panevėžio vidurinėje mokykloje, taip pat chemijos

Gintaro Bariso diplomai

13

ir biologijos laboratorijose. Persikėlusi gyventi į Vilnių, dirba mokytoja Vilniaus r. Rudaminos „Ryto“ gimnazijoje.

Petras Barisas buvo labai sumanus, išradingas ir energingas.

Akordeonas, kuriuo grojo Kastyčio tėvas Pasižymėjo didele fizine ištverme. ir Kastytis ruošėsi Jaunystėje mėgo groti akorstojamiesiems deonu, šio meno išmoko pats.

Gebėjo dirbti visus ūkio darbus, todėl kaimynai dažnai prašydavo jo pagalbos. Artimųjų atmintyje išliko kaip labai nuotaikingas, šmaikštus, geranoriškas ir itin entuziastingas.

Danutė Barisienė (1934–2022) 1904 m. gruodį Radeikių kaime, Utenos rajone, gimė Danutės mama Elena Ilčiukaitė. Jauna ištekėjo už Juozo Skečionio ir apsigyveno Šventupių kaime Anykščių rajone. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Vyžuonas Utenos rajone. Užaugino šešis vaikus.

Juozas Skečionis buvo labai nagingas. Garsėjo kaip svarbiausias miestelio malūnininkas, gebėjo groti armonika. Be jo nevykdavo nė viena kaimo gegužinė ar kita šventė. Šeima gyveno pasiturimai ir harmoningai.

Vis dėlto netikėtai į jų namus atslinko nelaimė. 1947 m. dukra Rimutė su draugėmis žaidė malūne, kai staiga pamatė tėvą, traukiamą už kailinių skverno, į malūno girnas. Tuo metu jis pylė grūdus ir nepajuto, kad malimo mašina pačiupo kailinių kraštą. Kojos buvo sutraiškytos.

Juozas Skečionis mirė.

Elena liko viena su šešiais vaikais. Po vyro netekties ji pardavė motociklą, armoniką ir kitus jo daiktus ir už tuos pinigus įsigijo nedidelį namelį. Dirbo mokykloje pagalbininke. Pokariu labai vargo, šeimą nuolat slėgė nepritekliai. Sūnūs Stasys ir Aloyzas mėgo žvejoti, tad kiek palengvindavo šeimos būtį. Naktimis į namus užsukdavo partizanai, o dieną – stribai. Pastarieji 14

vyresniuosius vaikus, dukrą ir sūnų, kankino, nes turėjo žinių, kad šie palaiko ryšius su miško broliais.

Netoliese gyvenęs kunigas, eidamas į bažnyčią, dažnai pasikviesdavo kartu Danutę (gim.

1934 m.). Taip ji pradėjo patarnauti maldos namuose. Visą gyvenimą buvo labai pamaldi.

Suaugę seserys ir broliai paliko Vyžuonas.

Danutė išvyko į Panevėžį, kur gyveno jos dėdė. Dirbo „Nevėžio“ siuvimo fabrike siuvėja, Danutė ir vėliau – prekyboje, galiausiai įsidarbino ValstyPetras Barisai binio banko Panevėžio skyriuje. Šiame mieste susipažino su Petru Barisu ir sukūrė šeimą.

Auginti vaikus padėjo mama, nė vieno vakaro nepraleisdavusi be knygos. Perskaitė jų labai daug – tai buvo jos didžiausias pomėgis.

Danutė labai mėgo megzti, nerti vąšeliu, siūti, gaminti maistą. Per šventes kepdavo pyragus, vaflius, sausainius, grybukus ir kitus skanėstus. Per šventes labai laukdavo giminių, kuriuos visuomet išlydėdavo su vaišėmis. Giminaičiai mėgo lankytis jos namuose Panevėžyje – ji buvo nepaprastai vaišinga.

Būdama brandaus amžiaus pradėjo kurti eilėraščius. Dalis jų išleista rinkinyje „Pabūkim kartu“ ir „Negesk, svajonių saule“.

15

Danutės Barisienės eilėraščių rinkiniai

Tokie gyvenimiški tėvų portretai – šviesių, kilnių, geraširdžių ir kūrybingų žmonių, padėjusių tvirtą vertybių pamatą savo vaikams ir vedusių svarbiausiais būties takais.

KELETAS KASTYČIO PRISIMINIMŲ IŠ VAIKYSTĖS... IR NE TIK Panevėžys. 1961 m. liepos 10 d. išvydau pasaulį. Buvau džentelmenas, pirma savęs praleidau dvynę sesę Jūratę. Taigi šeimoje buvau trečias, o vyresnis brolis Gintaras laukė manęs ir Jūratės. Pasakojama, kad tada buvo sunkūs laikai. Visiems stigo pinigų, parduotuvės buvo tuščios, sunku gauti prekių. Dažnai reikėdavo turėti pažįstamų prekybininkų... Bet augdami turėjome ir triratukus, ir dviračius. Žaislų visada buvo mažai. Tėvai pasistatė namus prestižinėje Panevėžio vietoje, vadintoje Rožynu.

Paaugusius su seseria mama nuvedė į lopšelį-darželį. Na ir prasidėjo... Vienas valandą garsiai verkia, o po to – kitas. Taip pakaitomis skleidėme žinią darželiui, kad čia mes, dvyniai. Darželio kolektyvas kentėjo tris dienas ir daugiau mūsų nebepriėmė. Teko tėvams samdyti auklę. Buvo gerai!

Atmintin įstrigo keli ryškesni prisiminimai iš ikimokyklinio amžiaus. Mūsų sodo medžiai linko nuo obuolių, kriaušių, slyvų. Tėvai dalindavo vaisius giminėms ir draugams. Bet pas artimiausią kaimynę mačiau daug gražesnių raudonskruosčių obuolių, tad neiškentęs per slaptus pakeliamus vartelius įslinkau į sodą ir jų prisirinkau. Vakare atėjo kaimynė ir atnešė pilną pintinę tų raudonskruosčių obuolių – vaikams. Tėvai nelabai noriai juos paėmė. Mano akys buvo pilnos baimės, laukiau blogiausio – aš juk vagis...

Barisų Kaimynė manęs neišdavė. šeima

16

Ir dar. Buvo sekmadienis, tėvai darbavosi sode. Pasiėmiau degtukų ir nuėjau į daržinę. Pačiupau glėbelį šieno ir uždegiau, norėdamas pažiūrėti, kaip gražiai dega. Kai plykstelėjo ugnis, baisiai išsigandau ir išbėgau. Pasislėpiau už namo po agrastų krūmais. Tėvai pamatė dūmus ir užgesino ugnį. Įvykio pabaigos neatsimenu – ar gavau bart, ar per užpakalį, bet visą gyvenimą regiu akyse tą plykstelėjusią ugnį. Gerai, kad visi namiškiai buvo namie, o jei ne...

Kambaryje stovėjo didelė sekcija stiklinėmis durimis. Joje buvo sudėliotos taurelės, taurės, puodeliai ir daug įvairiausių suvenyrų. Sunku patikėti, bet, pasigirdus klasikinei muzikai – simfonijai ar operai, aš pakeldavau rankas ir pradėdavau diriguoti sekcijoje esantiems meškiukams, žmogeliukams ir kitiems žaisliukams, indams. Televizijos įtaka! Tai – mano profesijos pranašai?!

Sirgau. Gulėdamas lovoje sugalvojau pasiimti kažkokį daiktą. O jis buvo aukštai etažerėje.

Paprastai be kėdės neapsieidavau. Pradėjau lipti lentynomis ir staiga spintelė, neatlaikiusi mano svorio, krito, kartu su ja ir aš. Vaizdas: spintelė ant manęs, aplinkui stiklo šukės, aš guliu ir beveik nekvėpuoju persigandęs. Galvoje tik viena mintis – šį kartą geruoju nesibaigs, gausiu į kailį. Triukšmas buvo didelis, atbėgo mama, pamaniusi, kad vaikas užsimušė. Paskui džiaugėsi, ištraukusi mane iš ,,griuvėsių“, ir nunešė į lovą. Pylos negavau, daikto nepasiėmiau. Toliau sirgau... Prisimenu, kad ši etažerė buvo sutaisyta, durys užkaltos fanera ir nudažytos bjauria mėlyna spalva.

1968-ieji. Visai šalia namų buvo pradinė mokykla. Tėvams nereikėjo mūsų vedžioti, patys nueidavome. Pirmieji mokymosi metai buvo sunkūs. Su sese darželio nelankėme, auklė nieko nemokė. Prisimenu pirmuosius skaitymo užsiėmimus. Mama viduryje, mes iš šonų ir bandome skaityti iš elementoriaus „Saulutė“. Taip įsigudrinome, kad skaitomą tekstą išmokdavome mintinai ir skaitydavome, nežiūrėdami į elementorių. Mama pastebėjo ir liepė skaityti kitoje vietoje. Mūsų skaitymo žinios taip ir „subyrėdavo“. Vėl ašaros.

Prisimenu, kad mokyklėlės naujamečiame karnavale su sese vaidindavome pagrindinius vaid­ menis. Mama gerai siuvo, tad turėdavome vaidinimams gražių drabužių. Kai vaidinome „Eglę žalčių karalienę“, iš linų man padarė plaukus, pasiuvo kostiumą. Eglė buvo Jūratė, o aš vaidinau Žilviną.

17

Spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“

Išleido mama mane į mokyklą. Trumpos kelnytės, iki kelių baltos kojinytės, nauji balti sandalai. Žodžiu, atrodžiau kaip žiedas. Bet po kelių minučių grįžau namo iki kelių purvo sluoksniu aplipęs. Mat buvo paliję, Pušyno gatvė, kurioje gyvenome, neasfaltuota, o dar berniokui visur palandinėti reikia, tad ir įklimpau į griovį. Buvau mažiukas, eilėje – antras nuo galo. Suole sėdėjau su mažiausiu klasės berniuku. O suolai buvo senoviški, su atlenkiamu galu.

Tokių jau negamina.

Šešeriais metais vyresnis brolis Gintaras stengėsi neturėti su mumis daug reikalų, nes mes su sese pridarydavome jam daug žalos. Tai prirašydavome mokyklinius sąsiuvinius, tai daiktus paimdavome. O jis buvo ypač tvarkingas, gerai mokėsi... Jo pomėgis buvo palėpėje auginti vorus, kuriuos maitino, užaugindavo gan didelius. Mes su seseria ir čia pokštų iškrėsdavome...

Maisto gaminimo menas viliojo nuo ankstyvos vaikystės. Prisimenu, sumaišau tešlą ir atsistojęs ant kėdutės kepu mamai blynus, kuriuos grįžusi ji valgydavo karštus.

Dvyniai su broliu Gintaru

1971-ieji. Kaip džiaugėsi tėvai, kai šalia namų didžiulėje aikštėje iškilo 9-oji vidurinė mokykla. Dar arčiau mūsų namo nei pradinė. Nauji baldai, naujos knygos, nauji mokytojai. Pradinių klasių mokytoja tapo mūsų auklėtoja. Grįžę iš mokyklos, su sese ruošdavome namų darbus, po to lėkdavome į lauką, kur laukdavo būrys gatvės draugų. Tai buvo nuostabus vaikiškas laisvalaikis. Iki

18

vakaro lauke, iki vakaro įvairūs žaidimai. Nebuvo jokių telefonų, kompiuterių, kai kurie gal net televizoriaus neturėjo.

Namuose, ant aukšto, šiltuoju metų laiku su sese palėpėje buvome įsirengę stomatologijos, gydytojų kabinetus, net klasę. Ne veltui giminaičiai, pusseserės ir pusbroliai, mėgdavo svečiuotis mūsų namuose, nes turėjome daug vaikiškų veiklų.

Mama dažnai sirgo, tad į mūsų namus atsikraustė močiutė, nuostabiausias žmogus pasaulyje.

Menu pas mus vykdavusias įvairias šventes. Jų buvo daug, nes močiutę nuolat lankė giminaičiai. Mes su seseria mėgdavome ruošti maistą: tepdavome šokoladu grybelių kepures, cukraus pudros liukru – kojeles ir jas dar bakstelėdavome į aguonų indelį. Į iškeptus susuktus vaflius krėsdavome įvairių spalvų kremą. Močiutė kepdavo didžiulius varškės ir uogų pyragus, gamindavo įvairiausius patiekalus, o po šventės kiekvienam lauktuvių į maišelį įdėdavo įvairių skanėstų.

Mokykloje dainavau berniukų vokaliniame ansamblyje, kuriam vadovavo muzikos mokytoja Birutė Šeškauskienė. Beveik visi dainininkai buvo mano klasės draugai. B. Šeškauskienė – mano pirmoji muzikos mokytoja, ji mokė groti ir akordeonu. Kai ji pakvietė mane į chorą, išpūtęs akis tikinau, kad negaliu dainuoti, nes neturiu muzikinės klausos. Dėl to teko apsilankyti ir pas mokyklos direktorių.

Dar vienas pomėgis išryškėjo mokykloje. Įsirašiau į pramoginių šokių būrelį. Vienais metais užsiėmimai vykdavo mokykloje, kitais – Lietkopsąjungos rūmuose. Patiko. Po truputį tobulėjau, pradėjau užimti tam tikras vietas respublikiniuose ir vietiniuose pramoginių šokių konkursuose. Pagaliau patekau su savo partnere Dalia, būsimąja gydytoja, į patį reikšmingiausią respublikinį pramoginių šokių konkursą „Baltijos gintarėliai“. Jis turėjo vykti Kaune. Tėvai nupirko mano partnerei nuostabią blizgančią suknelę, tikrai rimtai ruošėsi konkursui. O aš...

Paauglys... Repeticijų nebelankiau. Kolektyvo nariai ragino grįžti ir mokytis šokių kompozicijas. Mano šokėjo karjera baigėsi.

Nors mokykloje sekėsi neblogai, mokytojai vertino mane, kaip ir sesę, už gerą elgesį, gana gerą mokymąsi. Su visais mokytojais elgiausi labai pagarbiai. Jie visi man buvo dideli autoritetai. Gal ir pagalvodavau, kad noriu būti mokytojas. Jau aštuntoje klasėje mane kažkas „stūmė“

19

iš mokyklos. Norėjau kai ko nauja. 1976-aisiais, savarankiškai pasiruošęs muzikos egzaminui, įstojau į Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Pasirinkau choro dirigavimo specia­ lybę. Gavau mokslų baigimo diplomą su pagyrimu. Šioje mokykloje mokytis buvo labai sunku, nes vienu metu reikėjo baigti ir vidurinės mokyklos kursą, ir visus profesijos mokslus. Labai gera mokykla, puikūs dėstytojai, tinkama kūrybinė atmosfera. Kadangi norėjau būti savarankiškas, dvi vasaras dirbau laiškanešiu ir savo gyvenamajame rajone nešiojau spaudą bei pensijas. Dirbau ir muzikos mokytoju su visomis mokyklos klasėmis. Patiko. Atrodo, ir sekėsi gerai.

Su vaikais puikiai sutariau. Vieną vasarą dirbau kino teatre kontrolieriumi, plėšiau bilietus.

Galiausiai Paįstrio kultūros centre pradėjau dirbti mišraus choro chormeisteriu. Mokiau vyrus.

Buvo sunku, neturėjau patirties, bet choro vadovas pasitikėjo manimi. Čia ir prasidėjo mano didysis kelias į choro dirigento profesiją. Galvojau, kad baigęs mokyklą stosiu į Klaipėdos fakultetą studijuoti muzikos pedagogiką. Šios minties atsisakiau, kai specialybės dėstytoja Elena Jakštienė ištarė: ,,Tavo kelias – į Vilnių.“ Tas kelias prasidėjo 1980 m.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius trunkantį kūrybinį kelią Kastytis Barisas sukūrė ne tik gausų muzikinį palikimą, bet ir savotišką muzikinę aplinką, kurioje natūraliai augo ir brendo nauja kūrėjų karta. Muzika šioje šeimoje niekada nebuvo tik profesija – ji tapo kasdienybės dalimi, gyvenimo būdu ir bendrų patirčių kalba. Tad nenuostabu, kad šį kelią šiandien tęsia ir jo vaikai.

20

Vyresnioji dukra Gintarė Barisaitė-Mitkuvienė – aktyvi Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyvė: dirigentė, chormeisterė, pedagogė, scenos atlikėja ir dainininkė. Baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą bei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ji dirba su įvairiais chorais, dalyvauja tarptautiniuose dirigavimo konkursuose ir meistriškumo kursuose. Gintarė yra dirbusi ir koncertavusi su įvairiais kolektyvais, tarp jų – su valsKastytis su tybiniu choru „Vilnius“, daug metų vaikais – Gintare ir Kasparu dainavo Vilniaus miesto savivaldybės kameriniame chore „Jauna muzika“.

Dabar dirba chormeistere, vadovauja chorams ir aktyviai dalyvauja koncertiniame gyvenime. Be dirigavimo, ji pasirodo scenoje kaip dainininkė, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose ir koncertuose Lietuvoje bei užsienyje.

Muzikinį kelią tęsia ir sūnus Kasparas Barisas – kompozitorius, muzikos prodiuseris, dainų autorius ir atlikėjas. Jo kūrybinė veikla apima platų šiuolaikinės muzikos lauką: nuo albumų ir singlų kūrimo iki muzikos kino filmams bei bendradarbiavimo su įvairiais Lietuvos ir užsienio atlikėjais. Per daugiau nei dešimtmetį jis sukūrė gausų kūrybinį katalogą, prodiusavo albumus, kūrė dainas nacionalinės „Eurovizijos“ atrankoms, bendradarbiavo su daugeliu muzikantų ir net tris kartus buvo nominuotas „M.A.M.A.“ apdovanojimuose. Šeimos muzikinį ratą papildo ir žentas – vargonininkas, pianistas bei dirigentas Rimvydas Mitkus. Jis priklauso jaunajai Lietuvos profesionalių vargonininkų kartai, yra baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tobulinęsis tarptautiniuose meistriškumo kursuose, aktyviai koncertuoja Lietuvoje bei užsienyje. Rimvydas Mitkus yra įvairių konkursų laureatas, dažnas koncertų ir festivalių dalyvis, bendradarbiauja su chorais, solistais bei įvairiais muzikos kolektyvais.

21

BAIGIAMASIS ŽODIS Kiekviena knyga turi pabaigą. Tačiau ne kiekviena istorija ją turi. Šis pasakojimas taip pat nebaigtas. Ir, ko gero, niekada nebus iki galo užrašytas. Nes tai, kas svarbiausia, dažnai lieka už teksto ribų – tarp repeticijų, tarp koncertų, tarp žmonių, kurie buvo ir tebėra šio kelio dalis. Šioje knygoje sugulė daugybė metų, įvykių, susitikimų. Tačiau visa tai – tik dalis. Tarsi matoma ledkalnio viršūnė, po kuria slypi dar daugiau: neišsakytų istorijų, nepaminėtų vardų, tyliai išgyventų akimirkų, kurios formavo ne tik kūrybinį kelią, bet ir žmones.

Kastytis Barisas – tai ne tik tai, kas telpa į puslapius. Tai nuolatinis vyksmas, judėjimas, skambesys, kuris nesustoja. Ir ši knyga yra tik vienas iš bandymų jį sustabdyti – bent akimirkai.

Esame nuoširdžiai dėkingos visiems, kurie prisidėjo prie šios knygos gimimo: rašiusiems, pasidalijusiems prisiminimais, įamžinusiems svarbias akimirkas. Taip pat visiems, kurie įvairiais gyvenimo laikotarpiais buvo šalia – kūrė, dainavo, palaikė, išgyveno kartu tiek džiaugsmą, tiek iššūkius. Be jūsų šis pasakojimas nebūtų toks gyvas.

Ir vis dėlto svarbiausia lieka tai, kas tęsiasi.

Nauji balsai, nauji žmonės, nauji laikai. Naujos pradžios, kurios gimsta iš to, kas jau sukurta.

Muzika, kuri skamba toliau – kaskart vis kitaip, bet išlaikydama tą patį branduolį.

Todėl ši knyga nėra pabaiga. Ji – tik dar viena stotelė kelyje.

Sudarytojos Lina Jaskevičienė ir Simona Šapolienė 159

Diriguojant gyvenimą Biografinė knyga Sudarytojos Lina Jaskevičienė ir Simona Šapolienė Lietuvių kalbos redaktorė Auksė Matiukė Dizainerė, maketuotoja Rasa Švobaitė 2026 04 16. Tiražas 150 egz. Užsakymo Nr. K26-018 Išleido Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt Spausdino UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt