„Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“

Straipsnių ciklas „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ Parengė Eglė Kirliauskaitė 2018

Viršelio iliustracija: Vaizdas pro Subačiaus g. 6 langą, E. Kirliauskaitė

AUTORĖS ŽODIS Kodėl architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus identitetas?

Koks yra Vilniaus architektūrinis ir urbanistinis veidas? Kaip jis kito per pastaruosius dešimtmečius ir kokios jo ateities perspektyvos? Ar (ir kaip) galima apibrėžti jo identitetą? Analizuojant miesto bei šalies architektūrą, istoriją, esamus pasiekimus, problemas, gerąsias ir blogąsias patirtis, vykstančius procesus, ryškesnes tendencijas, galima bandyti apčiuopti Vilniaus identitetą dabartiniame Vakarų Europos kontekste. Juk miestą formuoja galybė reiškinių, procesų, daugybė bendruomenių: jis iš tiesų yra kintantis, tad užfiksuoti jį šiuo momentu ne tik labai įdomu, bet ir svarbu – juk Vilnius niekada nebebus toks, koks yra dabar. Straipsnių ciklas „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ leidžia iš dabarties taško pažvelgti į Lietuvos sostinės bei visos šalies architektūros virsmą, bent iš dalies pamatyti tai „svetimomis“ akimis, matančiomis šiek tiek daugiau, šiek tiek kitaip.

Mane visuomet domino miesto – kaip gyvo, dinamiško, įvairiasluoksnio darinio – reiškinys. Neabejoju, jog įdomiai atskleisti architektūrinio, urbanistinio miesto veido kismą galima per asmenybes – žmones, ne tik čia gyvenančius, bet kartu ir profesionaliai jį formuojančius, galinčius į jį pažvelgti iš istorinės perspektyvos bei nubrėžti ateities gaires. Svarbiausia – gebančius apčiuopti miesto pulsą čia ir dabar. Šiuo straipsnių ciklu, paremtu interviu principu, platesnę visuomenę stengiuosi supažindinti su nagrinėjamu reiškiniu ir į vieną vietą surinkti tos pačios tematikos skirtingų žmonių mintis.

Taigi, prieš jus – dvylika tekstų apie Vilniaus architektūrines ir urbanistines tapatybes, atskleidžiant jas per pokalbius su praktikuojančiais architektais ir urbanistais, akademinės srities atstovais bei kitais specialistais, gebančiais savaip reflektuoti šią temą.

Malonaus skaitymo!

Eglė Kirliauskaitė

Straipsnių ciklą „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ finansavo Lietuvos kultūros taryba.

-3-

Turinys Architektas L. Rekevičius – apie chaotišką Vilnių

5

Architektas T. Grunskis: „Tik edukacija Vilnių pavers moderniu Europos didmiesčiu“

7

Vilniaus vyriausiasis architektas M. Pakalnis: „Kartais iš miesto norime nesuderinamų dalykų“

10

Architektas M. Šiupšinskas: „Vilniui sunku klijuoti etiketes“

13

Romoje dirbanti architektė J. Reklaitė: „Iš italų galime pasimokyti socialinio gyvenimo mieste“

15

Open House Vilnius organizatorės – apie visuomenei atsiveriantį miestą

17

J. Jurevičienė: „Facebook“ ir progresyvi jaunoji karta keičia paveldosaugą“

20

Urbanistas G. Stauskis – apie miestą formuojančias inovacijas

23

Knygą apie Antakalnį pristatęs urbanistas J. Vanagas: „Vilnius turi kažką nenusakomo“

27

Urbanistas M. Cirtautas: „Vilnius turi formuotis kaip aktyvių bendruomenių miestas“

30

Gebantis keistis miestas – pagal architektą I. Uogintą

33

Nacionalinės premijos laureatas architektas R. Palekas: „Vilnius yra ypatingas“

35

-4-

SA.lt nuotr.

Architektas L. Rekevičius – apie chaotišką Vilnių „Chaotiškumas yra Vilniaus tapatybės ženklas“, – neabejoja architektas, įmonės „Aketuri Architektai“ įkūrėjas, sostinės senamiesčio specialistas bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas Lukas Rekevičius, pastebėjęs, jog ir šiuo metu skambantys nesutarimai dėl įvairių pastatų statybų nėra naujiena, nes Vilnius taip gyvena jau gerus 500 metų. Su L. Rekevičiumi kalbamės apie polinkį į architektūrinį ir gyvenimišką fasadiškumą, naująsias miestiečių „bažnyčias“, „davatkišką“ požiūrį ir Vilniaus identiteto paieškas.

Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu? Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar?

Esu labiau Vilniaus senamiesčio specialistas, daugiausiai dirbu šioje miesto dalyje, apie tai rašiau savo mokslinius darbus, todėl kalbėti ir Vilniaus identitetą brėžti galėčiau per senamiesčio prizmę. Visi sako, kad Vilnius yra barokinis miestas. Visgi toks jis yra savo veidu ir fasadu, o jo esmė yra gotikinis miestas. Fasadiškumas – rytų europiečių tapatybė, kai tau svarbu, kaip atrodai, bet turbūt nelabai įdomu, kaip gyveni. Miestams galioja tas pats. XVII amžiuje Europos miestus pradėjo rekonstruoti, iš gotikinių padarė barokiniais (pavyzdys – Roma, kur pertvarkytas ir miesto planas, atsirado barokinės vistos), bet Vilniaus miesto esmė, struktūra juk nepasikeitė – esminis, planinis momentas. Kitas svarbus identiteto dėmuo yra tai, kad Vilnius yra „ant ribos“ tarp rytų ir vakarų, miestas kultūriniame pasienyje. Žiūrint konfesijų prasme, Vilniuje visuomet pusė bažnyčių buvo katalikiškos, kita pusė – provoslaviškos arba liuteroniškos, suolininkų teismų sudėtis taip pat buvo per pusę iš katalikų bei stačiatikių. Pirmieji krikščioniški Vilniaus kankiniai Jonas, Aloyzas ir Eustachijus, gulintys Šv. Dvasios cerkvėje, yra lietuviai, bet stačiatikiai pagal konfesiją. Taigi, Vilniuje viskas yra persimaišę.

Kalbant apie tapatumą, Vilniaus senamiestyje yra tam tikras chaotiškumas, kuris taip pat yra jo tapatybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie privačius namelius senamiestyje, bet ir apie bažnyčias – tas irgi yra akivaizdu. Geras pavyzdys yra Šv. Onos bažnyčia, stovinti tiesiai priešais pagrindinį Bernardinų bažnyčios fasadą. Kaip šiandien būtų vertinama, jei priešais pagrindinį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasadą pastatytų kitą pastatą? Sakytume – vandalizmas. Tais laikais toks sprendimas buvo padarytas labai pragmatiškai. Pasak legendos, kunigaikštis turėjo žmoną stačiatikę, kuri eidavo į šalia esančią cerkvę. Visgi jis norėjo, kad žmona atsiverstų į katalikybę, todėl pakeliui pastatė žymiai gražesnę katalikų bažnyčią. Toks pragmatiškas atsainumas, kurį dabar vertiname kaip labai įdomų kompleksą, yra atsiradęs pakankamai vandališko sprendimo būdu. Šiuo metu seku miestiečių ir statytojų ginčus, kurių tikrai netrūksta. Iš tikrųjų tokios chaotiškos statybos yra Vilniaus tapatybė jau kokius penkis šimtus metų, ir siekis konservuoti esamą status quo, kelia grėsmę pavirsti miestu muziejumi, koks yra Venecija.

Vilniaus identitetas taip pat turi rytietiško miesto elementų. Senuose planuose senasis Žydų geto kvartalas – Stiklių, Domininkonų, Gaono, Žydų ir kitos gatvės – dėl kažkokių priežasčių neturėjo aiškių tarpų tarp namų. Patekęs į šio kvartalo labirintą, galėjai išeiti visai į kitą gatvę. Dabar galime tik įsivaizduoti, bet, manau, kad tai turėtų priminti rytietišką miestą, sakykime, Stambulą.

Neabejojama, jog architektūra turi įtakos formuoti tiek miesto įvaizdį, tiek žmonių gyvenimo būdą. Kas, jūsų nuo-5-

mone, formuoja miestą? Koks gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje? Čia yra dvi temos, kurias abi noriu paliesti. Galia senamiestyje nuolat buvo demonstruojama statant bažnyčias. Tai buvo vienintelis pastatas, kuriam buvo leista išsišokti, kuris galėjo nederėti prie konteksto. Jis galėjo stovėti vidury aikštės, būti aukštesnis, platesnis ir t.t. Pastatas, galintis išsišokti iš konteksto, yra galios demonstravimo būdas. Dabar ši paradigma yra pasikeitusi – mes tokią privilegiją suteikiame kitiems pastatams. Šiais laikais teatrui leidžiame būti egoistu, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Miestiečiai nori ir leidžia jau ir kitiems pastatams tapti naujosiomis bažnyčiomis. Net ir dangoraižių atsiradimas visai šalia Vilniaus centro byloja tą pati – verslas yra naujas interesas, kuris tam tikra prasme yra šiuolaikinė religija.

Neseniai turėjau diskusiją apie tai, ar Vilnius yra geras miestas gyventi. Taip, jis toks yra, bet kam? Geras miestas auginti vaikus, daug žalių erdvių, viskas pasiekiama dviračiu, nereikia mašinos – toks ir yra miestiečių lūkestis bei noras, kad jis toks ir liktų. Kokiame nors Niujorke svarbiausias lūkestis yra saviraiška. Žmonės ten nesitiki patogaus gyvenimo, bet tikisi rasti auditoriją bet kam, ką jie daro. Keistuoliai, teatralai, šokėjai ir pan. – išraiška yra svarbiausias jų lūkestis, paliekantis gyvenimo kokybę antrajame plane. Taigi, viskas yra susiję su tuo, kokį lūkestį turi miestiečiai, būtent apie tai reikia diskutuoti. Galbūt daliai miestiečių, netgi ekonomikai būtų geriau, jei Vilnius taptų miestu saviraiškai, o patogumas nueitų į antrąjį planą. Galbūt.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais, problemomis susiduriame Vilniuje?

Manau, miesto tapatybės paieškos ir yra didžiausias iššūkis. Vilniaus mieste gyvena ne tie žmonės, kurie jį pastatė iki Antrojo pasaulinio karo – statytojai jo metu buvo sunaikinti arba ištremti. Į Vilnių atsikėlė gyventi žmonės iš provincijos, kurie jį atranda iš naujo. Jie nežino, kas jis per gyvūnas, bando jame įvedinėti tvarką ir visi – savą. Vieni rėkia, kad turėsime daryti taip, kaip darė protėviai, ir nebus jokių naujų pastatų, kiti sako, kad kaip tik reikia modernumo apraiškų. Neturime tradicijos, kaip suvokti savo miestą. Problema, jog nėra sutarimo, o, jam nesant, atsiranda labai daug draskymosi. To puikus pavyzdys yra „Misionierių sodų“ daugiabučių statyba. Iš vienos pusės jis yra pristatomas kaip labai korupcinis projektas (nes ten buvo kažkokia istorija su bandymu papirkti), bet, kita vertus, vėliau jis yra padarytas bene pačiu skaidriausiu būdu: yra visi įmanomi teritorijų planavimo dokumentai, viskas nuosekliai daroma dešimt metų, konkursas buvo visiškai viešas, vertino normali komisija, o ir architektūrinis rezultatas yra geras. Ir tik tada, kai visa tai įvyksta, pradedama diskusija. Taigi, tas draskymasis yra didžiausia Vilniaus problema: tiek investuotojų noras „prasistumti“ tyliai su dideliu projektu, tiek saugotojų noras užsipulti bet ką, kas nėra padaryta „senamiestiškai“. Juk, jei suprojektuojamas didesnis langas – apšaukia stiklainiu, panaudota metalo – išvadina stiklo ir metalo monstru ir t.t. Visuose paveldosaugos konvencijose yra parašyta, kad tai, kas nauja, turi būti nauja, ir aiškiai skirtis nuo to, kas yra sena – stebėtojas neturi būti apgaudinėjamas. Pastatas turi atspindėti savo laikmetį, jo vertybes ir ideologijas. Matyt, žingsnis po žingsnio, ir mums pavyktų susitarti šiuo klausimu.

Jei, kaip teigiate, architektūra atliepia laikmetį ir vertybes, kaip galėtumėte vertinti Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10–15 metų?

Per pastaruosius penkiolika metų susiformavo naujasis miesto centras – tai yra esminis urbanistinis pokytis. Atsirado Konstitucijos prospektas su visais savivaldos ir verslo pastatais, daug kas ten persikėlė iš senamiesčio. Senamiestyje atsirandantys nauji pastatai miesto struktūros, audinio nekeičia, nes jie yra statomi tuščiose vietose, kur, sakykime, per antrąjį pasaulinį karą buvo subombarduotas seniau stovėjęs pastatas. Aš manau, kad, netgi kalbant apie Misionierių statybas, kuomet sovietinį pastatą keičia šiuolaikinis, tai nėra esminis urbanistinis pokytis. Šiuo metu svarstoma, kad iš senamiesčio išsikeltų visos ministerijos, kalėjimas, taigi, Gedimino prospektas turėtų pavirsti į kažką kitą – tai inspiruotų pokyčius.

Kokių šalių požiūrį į miesto architektūrą bei urbanistiką būtų galima taikyti ir Vilniuje?

Man labiausiai imponuoja olandiškas požiūris, kuris yra labai pragmatiškas. Nėra to „davatkiško“ paveldo saugojimo – kas yra vertinga, tas yra vertinga, kas ne – tas ne. Vien dėl to, kad ten yra senas mūras, nereiškia, jog ten yra vertė. Juk pastaroji susideda iš daugelio segmentų.

Kokią Vilniaus viziją matote?

Aš įsivaizduoju, kad Vilnius ir toliau turi likti geras miestas gyventi, abejoju, ar jis gali pasidaryti, sakykime, technologijų centras, nes esame pakankamai konservatyvūs, per daug žmonių gyvena Vilniuje, kurie nieko apie jį nesupranta, o, kadangi nesupranta, yra nelinkę jo keisti. Geriausia būtų, kad Vilnius įgytų kuo geresnes sąlygas susisiekti oru transportu su tais taškais, kurie pirmauja dominančiose srityse. Manau, kūrybinės industrijos galėtų būti Vilniaus arkliukas, į kurias galima orientuotis.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-6-

Romo Jurgaičio nuotr.

Architektas T. Grunskis: „Tik edukacija Vilnių pavers moderniu Europos didmiesčiu“ „Aš tikiu edukacija kaip priemone. Mano galva, per architektūrinį, urbanistinį visuomenės lavinimą galima daug pasiekti“, – paklaustas apie Vilniaus miesto ateitį, sako architektas, Lietuvos architektų rūmų Vilniaus regioninės tarybos pirmininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) docentas, Vilniaus Dailės akademijos profesorius bei Architektūros galerijos „Nulinis laipsnis” Vilniuje įkūrėjas Tomas Grunskis. Su juo kalbame apie Lietuvos sostinės matomas ir paslėptas tapatybes, edukacijos ir koloboracijos svarbą, esamas problemas bei Vilniaus, kaip modernaus Europos didmiesčio, viziją.

Dažnai girdime, kad Vilnius yra ypatingas, kad turi kažką traukiančio. O koks jūsų santykis su juo?

Aš nesu vilnietis – gimiau ir užaugau Kaune. Nors didesnę savo gyvenimo dalį gyvenu Vilniuje, bet nesu jo perpratęs, suvokęs, jo taip gerai nejaučiu. Kitaip tariant, reflektuoju, mąstau, bet „vilnietiškumo“ sąvokos dar nesuprantu, tad galiu kalbėti tai, ką suvokiu apie Vilnių, bet ne tai, kaip jaučiu jį. Vilnius man, kaip atėjūnui, kadaise, kaip ir daugeliui, turėjo tą mistinį, traukiantį įvaizdį. Visgi dabar, kai čia gyvenu daugiau nei dvidešimt metų, aš to mistiškumo nebematau. Visgi regiu kitus jo sluoksnius, kurių šiandien Vilnius taip aiškiai nebeparodo. Mūsų sostinė turi daug istorijos sluoksnių, apie kuriuos galima žinoti, kurių likučius galima matyti, bet daugelis jų nėra lengvai prieinami plačiai visuomenei arba jie neakcentuojami. Manau, kad Vilniaus miesto istorijos pasakojimams ir sklaidai vis dar teikiama mažokai dėmesio – esu įsitikinęs, kad tai yra dar neišnaudotas potencialas. Mano asmeninis santykis su Vilniumi yra įdomus, gal kiek komplikuo-7-

tas, bet jis nuolat keičiasi, per laiką žinių ar reiškinių pavidalais iškyla vis kiti, tuo metu man įdomūs jo istorijos sluoksniai.

Gali būti, kad tampu vilniečiu.

Vilnius turi daug tapatybių. Jo prigimtinė tapatybė, matyt, yra ta, kad jis visada buvo tikrasis europietiškas multikultūrinis miestas, tautų ir kultūrų mišrainė, skirtingu metu turinti skirtingą dominuojančią kultūrą. Daugelis kultūrinių sluoksnių šiandien yra tarsi paskendę, „užnešti”. Manau, kad tai, ką matome ir atpažįstame kaip Vilnių šiandien, tėra maža jo dalis.

Man jau kurį laiką įdomios tos šio miesto tapatybės, kurios nėra lengvai įžiūrimos, matomos. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, šiuo metu Vilnius, supaprastintai tariant, yra „nacionalizuotas” arba sulietuvintas. Jis toks tapo po 1918 metų Nepriklausomybės ir vėlesnio jos atgavimo, bet tai, žinoma, politinis žingsnis. Visgi sulietuvinimas „išplovė” tam tikrus tapatybinius bruožus. Tarkime, tie patys Aušros vartai. Jie iš tiesų buvo vadinami Ostra Brama, nes toje vietoje buvo aštrusis priemiestis. Ši mikrotapatybė pasikeitė dėl toponimo turinio ir reikšmės perkonstravimo, ir taip per gana trumpą laiką susiformavo ar sąmoningai buvo suformuoti kitokie vietos identiteto akcentai. Ir tokių atvejų Vilniuje yra gana daug.

Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar?

Matau tris Vilniaus tapatybės, kurios kinta, ir požiūris į jas taip pat keičiasi priklausomai nuo laikotarpio. Pirmoji tapatybė – Vilniaus senamiestis. Tai – vieta, pagal kurios įvaizdį ir vertę mūsų valstybė konstruoja savo ilgalaikę tapatybę bei ją komunikuoja į išorę, į užsienį.

Antra tapatybinė plotmė, kuri buvo labai svarbi sovietmečiu, o po to nustojo tokia būti – modernusis Vilnius: daugiabučių priemiesčiai, Lazdynai, Žirmūnai ir t.t. bei to meto modernioji architektūra. Buvusioje Tarybų Sąjungoje visa tai rodė Vilniaus modernumą, progresyvumą. Pažiūrėjus į to meto istoriografiją, nesunku pastebėti, kad modernumo žinutė buvo skleidžiama per Lazdynų gyvenamojo rajono bei modernios to meto architektūros įvaizdį. Be jokios abejonės, tam tikra prasme tai buvo pasiekimas, bet tuo pačiu minimi rajonai buvo modernistinė urbanistinė utopija, įgyvendinta plačiu masteliu.

Trečioji tapatybė yra ta, kuri laukinio kapitalizmo sąlygomis atsirado po Nepriklausomybės atkūrimo. Rezultatas – vis dar vystomas dešinysis miesto krantas, turintis kontraversišką tapatybę ir sluoksnis naujosios komercinis architektūros, kuris liudija mūsų priklausomybę tam tikrai sociokultūrinei erdvei su savo „komercijos šventovėmis”. Šis sluoksnis yra pasklidęs po visą Vilniaus teritoriją, bet aiškiausiai yra matomas dešiniajame Neries krante. Šioje vietoje užduočiau jau retoriniu tapusį klausimą, kodėl XX amžiaus pabaigoje Vilnius, kaip sostinė, realizuoja idėją, kuri buvo suformuota dar 6–ajame dešimtmetyje? Būtent tada, kai visa Europa ir likęs pasaulis suprato, kad verslo ir komercinės paskirties pastatų koncentracija vienoje vietoje, nepapildant šios funkcijos kitomis, nepasiteisina ir net yra žalinga miestui. Taigi, kai visas likęs pasaulis jau pasveiko arba sveiko nuo šios urbanistinės koncentracijos problemos, mes ją susikūrėme. Gali būti, kad dalis argumentų tokiai plėtrai būtų susiję su žinių stoka, ekspertų nebuvimu. Galbūt tiesiog nepasiūlyta kitų idėjų, o kritika neišgirsta arba tiesiog nebuvo pakankamai autoritetinga. Kaip ten bebūtų rezultatas liūdnas ir prieštaringas. Pabandykite pereiti Konstitucijos prospektą: matome gatvę, šešias eismo juostas, tad natūraliai kyla klausimas, ar čia tikrai sukurta žmogui? Matyt, kad ne. Dabar matyti, kad visa ši gatvės erdvė yra skirta automobiliui, nors jau seniai aišku, jog miesto centre jiems turėtų būti kuriama vis mažiau vietos. Tai yra dar vienas tapatybinis sluoksnis, su kuriuo dorojamės. Žvelgiant į Vilniaus panoramą, šių tapatybių santykis arba nesantykis darosi akivaizdus. Matai, kaip senoji ir komercinė Vilniaus dalys nesijungia, yra prieštaringos. Tokios vizualinės kontroversijos rodo nesugebėjimą derinti ir reguliuoti miesto plėtros, menkai vertinant tai, ką Vilnius turi savito ir ypatingo. Dabar telieka tik priimti tai, kas jau padaryta. Kita vertus, negalime pamiršti, jog miestas yra dinaminė sistema, jo įvaizdis, struktūra nuolat kinta. Tačiau tai nereiškia, kad harmoninga kaita yra neįmanoma.

Be abejonės, pasigilinus rastųsi ir daugiau tapatybių, bet išskiriu šias tris pagrindines. Mąstant kompleksiškai, reikia nepamiršti, kad tapatybė ir miesto įvaizdis turi socioekonominę plotmę, ką verslas įvardina kaip prekę. Pavyzdžiui, palyginus turistų skaičių Vilniuje ir, sakykime, Taline, rezultatas, būtų tikrai mūsų nenaudai. Tai gali reikšti neišnaudotą potencialą.

Patiko vienoje paskaitoje išsakyta jūsų mintis, kad blogi pastatai teršia Žemės veidą. O kas teršia Vilniaus veidą?

Turėjau omeny, kad mes, žmonės, esame dulkės ant žemės veido, ir jį dažniausiai tik gadiname, kad architektams būtina suvokti didesnę savo veiklos atsakomybę. Pastatai ir architektūra patys savaime nėra nei geri, nei blogi, jie tiesiog atspindi visuomenę duotuoju metu. Man jie gali patikti, kietiems gali nepatikti, ir atvirkščiai – dėl estetinių motyvų susitarti gana sunku. Tiesiog daugeliu atvejų, prieš kalbant apie architektūros kokybę, būtina susitarti dėl esminių vertybių.

Kol mes neturėsime tokios kriterijų sistemos, tol susitarti dėl kokybinių klausimų bus neįmanoma. Visgi vietos įvaizdžiui ir tapatybei pastatai daro didelę įtaką, ir čia nekalbu apie estetiką, jie tampa vietoženkliais, kurie padeda atpažinti vietas, žmonių galvose sukurti tam tikrą atpažįstamą „įvietintą” vaizdą. Pavyzdžiui, naujasis savivaldybės pastatas kartu su Europos dangoraižiu pradeda matytis dar nuo Bazilijonų vartų senamiestyje, ir tas vaizdas stipriai veikia senamiesčio vaizdą bei vietos tapatybę. Atsiradus šiems vietoženkliams, senamiestis tapo mentaliai mažesniu, o miestovaizdis įgavo prieštaringumo bei įtampos. Taip istorinė aplinka pasipildė nauju vaizdo elementu, kuris, jei nepakeičia, tai bent turi didelės įtakos tam, kaip suvokiame senamiestį dabar. Negaliu vertinti to kaip taršos, gal net ne man spręsti, bet tai, kad miestovaizdis pakito, galima pagrįstai konstatuoti. Urbanistine prasme, tokio panašaus vietoženklio, kaip būsimas K 18 pastato atsiradimas Konstitucijos prospekte, taip pat labai transformuos erdvę, vietos įvaizdį, gal net dar labiau paveiks miestovaizdį. Kol kas dar sunku pasakyti, kaip stipriai, nes panašaus pobūdžio studija nebuvo atlikta ar skelbta. Bet klausimas, kokį įvaizdį turėsime jį realizavus, kai šis kosminis laivas smigs į Vilniaus veidą, lieka aktualus.

Ar, siekiant tapti tikru didmiesčiu, verta lygiuotis į kitus pažangius pasaulio miestus?

Vilnius yra unikalus savo tapatybe, bet nėra vienintelis. Tiesa, negalime paimti tik vieno kažkada kažkur pasiteisinusio re-8-

cepto ir prisitaikyti Vilniuje, nes veikiame lokalioje sociokultūrinėje, socioekominėje erdvėje – tą reikia prisiminti. Tačiau tai nereiškia, kad geroji europietiška miestų formavimo praktika ir patirtis turėtų būti ignoruojama. Žinias apie ją atsineša ir skleidžia jaunoji architektų karta, grįžusi iš studijų, praktikų, darbų užsienyje, dėl ko labai džiaugiuosi ir ja didžiuojuosi. Šia praktika galima ir reikia remtis, formuojant modernų šiuolaikinį Vilnių. Tai negali būti pastanga lygiuotis į kažką, veikiau – siekis, suvokus savo Vilniaus tapatybes, formuoti jį kaip unikalų ir išskirtinį.

Kalbant apie praktikas lokaliau, turiu galbūt utopinį teiginį, bet manau, kad miesto formavimo procesai turi būti kaip įmanoma labiau depolitizuoti, jie turi būti tęstiniai ir nepriklausomi nuo kintančios politikų valios. Tai liečia tiek miesto struktūras, tiek ir jo visuomenines erdves. Dabar gi kiekvienas naujas meras, ar svarbesnis karjeros siekiantis valdininkas, norintis gauti politinių ir ekonominių dividentų, mato ir akcentuoja skirtingus miesto formavimo prioritetus ir juos aktualizuoja. Tada neretai nuoseklios miesto raidos procesai yra iškreipiami. Jeigu pavyktų maksimaliai depolitizuoti viešųjų erdvių formavimą ir miesto kaitą, tikėtina, kad šie procesai savo turiniu kistų taip pat. Galbūt tuomet nebūtų telkiamas dėmesys vien į produktyvumą, ir daugiau būtų rūpinamasi urbanistinės praktikos kokybe bei turiniu. Tokio požiūrio tikslas būtų įtvirtinti nuostatas, kad, priimant sprendimus, privalomai bendradarbiautų iš skirtingų sričių specialistų sudarytos komandos, sugebančios skirtingas urbanistines patirtis ir praktikas įtraukti į vientisą strategiją. Ji taip pat neįmanoma be socialinės veiklos, kurios profesionalai architektai bei urbanistai vis dar mokosi. Kaip minėjau, dalis jaunų, pažangių architektų tokias praktikas jau išmano ir jų patirtis bei žinios palaipsniui tampa paklausiomis.

Kokią Vilniaus viziją matote?

Aš tikiu edukacija kaip priemone keisti tikrovę. Mano galva, per visuomenės lavinimą galima daug ką sužinoti ir daug ko pasiekti. Šis procesas yra ilgalaikis, tai – ne ketverių metų politinio laikotarpio uždavinys, bet privaloma permanentinė veikla. Manau, ją reikia nuolatos praktikuoti, ji turi būti paremta pažangiomis žiniomis bei socialiniu aktyvumu – tuomet galima tikėtis rezultatų ateityje. Tiesa, turime gerųjų tokios veiklos pavyzdžių: Architektūros fondo paskaitos vyksta jau aštuonerius metus ir, nors neįmanoma pasakyti, kokio masto įtaka yra padaryta, labai tikėtina, kad ji padėjo keistis architektų bendruomenei bei gerinti jos santykius su visuomene. Lygiai taip pat plačiajai visuomenei buvo paskelbta geroji architektūros, kaip sociokultūrinio reiškinio, naujiena. Tokie ir panašūs pavyzdžiai teparodo, kad edukacija yra svarbi, kad nuosekliai turime tai vykdyti. Panašiu mastu ir kokybe nuolat turi vykti ir urbanistinės tradicijos edukacija, turi būti skatinama diskusija. Šiuo metu urbanizmas arba miestokūra yra tik karas tarp dviejų pozicijų: tų, kuriems urbanistika yra vien meninė priemonė, ir tų, kurie kalba apie urbanistinį planavimą žemėtvarkos lygmenyje. Tiesa yra paprasta – abi pozicijos yra to paties lauko dalis, tiesiog tos „kariuomenės” mato vieną šachmatų lentą, o tų lentų, kaip ir urbanistinės praktikos priemonių, yra daug daugiau. Ji yra tarpdalykinė veiklos sfera, dėl to edukacija yra svarbi. Taigi mano vizija nėra susijusi su forma ar struktūra, bet su vertybėmis, kokybe ir turinio formavimu – šiuo metu tai yra svarbiau.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-9-

SA.lt nuotr.

Vilniaus vyriausiasis architektas M. Pakalnis: „Kartais iš miesto norime nesuderinamų dalykų“ „Miesto vyriausiasis architektas gali palikti savo pėdsaką – aš visuomet kalbėjau apie tai, kad reikia skatinti miesto vidinę, o ne išorinę plėtrą, tą ir bandau įgyvendinti”, – paklaustas apie savo įtaką Vilniui, teigia Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Mindaugas Pakalnis. Su juo kalbamės apie mūsų sostinės identitetą, svarbiausias aktualijas bei ateities viziją.

Kas geriau, jei ne Vilniaus miesto vyriausiasis architektas gali pajusti, apčiuopti jo architektūrinį identitetą. Koks yra jūsų santykis su Lietuvos sostine?

Vilniuje negimiau, bet čia gyvenu nuo 5-erių. Taigi, kaip žmogus susiformavau šiame mieste. Architektūra į mano gyvenimą atėjo per domėjimąsi paveldu, Vilniaus senamiesčiu. Norėjau žinoti, kodėl jis toks, koks jis buvo anksčiau – būtent svajodamas tapti restauratoriumi pasirinkau šią profesinę sritį. Po to likimas lėmė, kad po architekto ir restauratoriaus praktikos Vokietijoje, Lietuvoje pasukau į urbanistikos sritį. Šį posūkį paskatino mane mokę žmonės – prof. J. Vanagas, prof. Z. Daunora, raginę pasidalinti užsienyje įgyta patirtimi miesto plėtros reglamentavimo srityje. Dabar tikrai nesigailiu, kad, dirbant savivaldybės įmonėje „Vilniaus planas“, teko rengti ypatingai svarbius miesto plėtojimo planus – Naujamiesčio, Pilaitės, studentų miestelio Saulėtekyje, šiuo metu realizuojamo „Architektūros parko“ Paupyje. Ypač reikšmingas darbas buvo šiuo metu galiojantis Vilniaus miesto bendrasis planas. Paskutinius du metus gavau galimybę išbandyti save vyriausiojo miesto architekto pareigose. Tai – rimtas profesinis iššūkis ir didžiulė atsakomybė, kadangi miestas sparčiai vystosi, auga, ir klaidos, padarytos dabar, gali brangiai kainuoti ateityje. Kainuoti ne tik ekonomine, bet ir savitumo išsaugojimo bei plėtojimo prasme.

Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokią ją matote jūs?

Vilnius man jis pirmiausia yra ne konkretūs pastatai o, visų pirma, miesto erdvės, gyvenimo būdas, miesto pojūtis. Man Vilnius iš karto asocijuojasi su tuo didžiuoju viešųjų erdvių ratu, kurį gali apeiti Gedimino prospektu, Pilies, Vokiečių, Vilniaus gatvėmis, su visais čia šurmuliuojančiais žmonėmis, daugybe kultūrų, kalbų. Vilnius yra tolerantiškas miestas, kuriame niekad nebuvo vienos dominuojančios kultūros, jos maišėsi tarpusavyje – jau vien tai, kad provoslavų cerkvės buvo statomos gotikiniu stiliumi, daug ką pasako. Šalia Pilies gatvės turime ukrainiečių Vilniaus unitų bažnyčią – tipiškas pavyzdys, kaip tas kultūrų mišinys davė konkrečius fizinius rezultatus. Kaip urbanistui, man įdomi Vilniaus urbanistinė tapatybė – kuo ji kitokia, išskirtinė. Vilnius atsirado vietoje, kuri gamtiniu požiūriu dar labai jauna. Prieš 10–12 tūkstančių metų čia dar tik baigė tirpti ledynas, o tuo metu kitoje pasaulio dalyje žmonės jau ant lentelių bandė užsirašyti derliaus daiginimo „receptus“. Vilnius formavosi labai skirtingai, priklausomai nuo laikmečio: viduramžių miesto radialinis planas, formavęsis stichiškai, vėliau atsirado Naujamiestis, kuris jau buvo planuojamas tvarkingai, stačiakampiais kvartalais.

Senieji vilomis užstatyti miesto priemiesčiai – Žvėrynas, Rasos, Užupis – žavūs savo masteliu, želdynų gausa ir netikėtai didelio miesto viduryje aptinkama ramybe. Taigi, toks skirtingas mesto gatvių ir aikščių planas, skirtinga pastatų, erdvių, -10-

žalių erdvių morfologija žaliųjų ledynmečio laikų upės šlaitų fone lėmė Vilniaus miestovaizdį, jo savitumą, kurį formuoja tiek žmonės, tiek gamtinė aplinka, tiek istorinis paveldas.

Vienas iš būdų formuoti ateities Vilnių – šiuo metu rengiamas bendrasis miesto planas. Patiko viename interviu išsakyta jūsų mintis, jog jis nėra pageidavimų koncertas – tai yra interesų derinimo dokumentas...

Praėjusiame miesto bendrajame plane buvo suformuotos tik pagrindinės, miesto plėtros ideologiją nustatančios miesto plėtojimo gairės, o šiame einama toliau į detales, bandoma nustatyti kiekvieno rajono charakteringus, susiklosčiusius gyvensenos bruožus, viešų ir privačių erdvių formavimo, užstatymo principus, ir juos įteisinti kaip būdingus tai teritorijai. Kitaip tariant, ieškoma konkrečių tapatumo ženklų konkrečioje teritorijoje. Kai rengiamas toks dokumentas, paprastai būna daug nepasitenkinimo, nes planavimas savo esme pirmiausia yra kompromiso paieška. Kompromiso paieška – tai tarpusavio nuolaidų ir susitarimų kelias, o ne vienos kurios nors interesų grupės dominavimą užtikrinantis dokumentas. Diskusijos visuomet yra gerai, tik svarbu, kad jos vyktų civilizuotai bei konstruktyviai. Norisi diskutuoti apie principinius dalykus, lemsiančius miesto ateitį ir gyvenimo kokybę, bet nenueiti į teisines diskusijas, kuomet galutinį žodį taria teismas. Šiuo metu rengiamas dokumentas tęsia dabar galiojančio plano principus. Juk miesto formavimas nėra toks dalykas, kur gali tiesiog nuspręsti ir viską greitai, kardinaliai pakeisti. Miesto raidą galima kreipti į vieną ar kitą pusę, bet tai yra daug laiko, investicijų ir pastangų reikalaujantis procesas. Rengiant šį planą, didelis dėmesys skirtas ne tik teritorijų plėtros galimybių reglamentavimui, bet ir miesto infrastruktūros plėtojimui: socialinės, kultūrinės, susisekimo, inžinerinės. Ypatingas nagrinėtas iššūkis – judumo problemos sprendimas. Vis netyla diskusijos apie dviračius ir pėsčiuosius, automobilius, tramvajų, metro, greituosius autobusus. Mums reikėjo pasiūlyti tiek miesto struktūrai, tiek jo ekonominėms galimybės adekvatų sprendimą, kuris taip pat neužkirstų kelio galingesnių viešojo transporto rūšių įvedimui ateityje.. Čia susiduriame su iššūkiu, nes, norėdami turėti europietišką miestą, visi tikimės su automobiliu keliauti nuo durų iki durų, laisvai judėti miesto centre. Taip, deja, neišeis – arba turėsime europietišką, arba amerikietišką miestą.

Tad dabar siūlomas kelias yra plėtoti viešąjį transportą, vystyti greitųjų autobusų atskirose juostose tinklą, skatinti dalinimosi automobiliais paslaugos plėtojimąsi, taip kuriant pigesnę ir patogesnę alternatyvą individualiam automobiliui.

Prakalbote apie gyventojų interesus. Ar šiuo metu visuomenė pakankamai dalyvauja, sprendžiant svarbius miestui klausimus? Šiuo klausimu mes dar nesame taip toli pažengę kaip europietiški miestai. Turime stiprias „antistatybines” bendruomenes, kurios nenori pokyčių savo artimiausioje aplinkoje, kiekvienas statytojas jų yra kritikuojamas. Ta diskusija dažnai peržvengia korektiškos diskusijos ribas iš abiejų pusių. Mes dar tik mokomės civilizuotos, gilesnės diskusijos.

Tam, kad bendruomenė dalyvautų procese, turėtų įtakos sprendimams, ją reikia įtraukti ne tada, kuomet jau ateinama kasti pamatams duobės, o nuo pat pradžių. Bent jau dėl to visi sutariame. Tačiau tai yra sudėtingas ir ilgas procesas.

Vakarietišku atveju, statomi „infoboksai”, kuriuose specialistai bendrauja su gyventojais, pastarieji teikia savo pasiūlymus, vėliau jie savo pasiūlymų realizavimą mato konkrečiame projekte – tokiu būdu projektas tampa ir aplinkinių gyventojų projektu. Pas mus vis dar einama kitu keliu. Kaip ir, sakykime, teritorijų planavimo įstatymas, kuriame viskas buvo vedama į procesų trumpinimą: siekiama kuo greičiau išduoti leidimą viešumo ir dalyvavimo sąskaita. Bendruomenės atžvilgiu tai tikrai nėra gerai, o kokybiškas procesas negali vykti žaibo greičiu – tą turime suvokti. Kuomet, iš anksto kokybiškai, realiai neinformavus gyventojų, jau ateinama kasti pamatų duobės, gauname ne bendruomenės įtraukimo procesą, o užprogramuotą konfliktą. Žinoma, net rengiant Vilniaus miesto bendrąjį planą, pastebime, kad besidominčių, naujas idėjas miestui siūlančių miestiečių daugėja – ir tai yra labai geras pokytis. Vilniečiai pakankamai palankiai vertina gyvenimo kokybę mūsų mieste. Čia gyventi gera, didžioji dalis gyvenimu Vilniuje džiaugiasi, o kartais kylantis triukšmas, natūralus medijų siekis išpūsti konfliktus, dažnai iškreipia vaizdą ir sudaro įspūdį, jog visiems yra viskas blogai.

Kokias pagrindines Vilniaus miesto problemas įžvelgiate?

Reikia svarbių susitarimų dėl miesto plėtojimo. Ar mes norime kompaktiško, ar labiau išskydusio miesto. Turėdami pastarąjį variantą, būsime labiau priklausomi nuo automobilių, bus daugiau gatvių, daugiau stovėjimo aikštelių, mažiau kompaktiškų erdvių. Dažnai norima nesuderinamų dalykų: namo netoli miško, ežero, be kaimynų, bet kad šalia būtų stotelė, mokykla, gydymo įstaigos – tas nelabai įmanoma. Jaunimas šiuo metu jau mažiau galvoja apie gyvenimą toliau nuo miesto, labiau apie gyvenimą jame. Labai džiugina procesai Naujamiestyje, kur buvusios gamyklų teritorijos tapo patrauklios plėtrai. Juk, turėdami miesto centre neišnaudotų teritorijų, statėme jo pakraščiuose, sakykime, Perkūnkiemio rajoną, kas buvo iš tiesų didelis smūgis visam Vilniui. Vieta be savitumo, be erdvės, su kuria žmogus galėtų save identifikuoti, per daug gyventojų – tai tradicinis kelias susiformuoti socialinių problemų židiniui.

Didelis iššūkis miestui yra sovietinių rajonų žiedas apie miesto centrą. Čia stebimi sparčiausi gyventojų senėjimo procesai. Jeigu šie rajonai netaps patrauklūs gyventi jaunoms šeimoms, kurioms reikia pirmiausia saugios, vaikų auginimui tinkančios aplinkos ir infrastruktūros, šis žiedas gali tapti socialinių problemų žiedu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Taip atsitiko apie kai kurių Vokietijos, Prancūzijos miestų centrus. Reikėjo didžiulių investicijų, kad šia rajonai vėl taptų saugūs ir patrauklūs. Į kokius kitus pasaulio miestus Vilniui reikėtų lygiuotis?

Kiekvienas miestas yra kitoks, tad sakyti, kad darykime taip, kaip darė jie, ir bus gerai, negalime. Vilnius man savo dvasia iš dalies primena Berlyną – savo kosmopolitiškumu, laisvumu, neišnaudotų erdvių gausa, sovietiniu paveldu. Gal dėl to, kad dalis mano jaunystės ir praėjo tame mieste (šypsosi – aut. past.). Mane taip pat žavi skandinavų, ypač danų ir švedų, gebėjimas savo miestus plėtoti, saugoti ir tvariai, pragmatiškai vystyti. Manau, kada nors mes iki to pribręsime.

-11-

Kaip vertinate Vilniaus pokyčius per pastaruosius, 10–15 metų? Kokius paskutiniojo dešimtmečio čia įgyvendintus projektus išskirtumėte?

Manau, kad Vilnius per šį laikotarpį labai pasikeitė. Iki kokių 2004 metų atrodė, kad nieko čia neatsitiks, niekas nepasikeis, neturėjome nei lėšų, nei didelio žmonių noro gyventi pačiame mieste. Tuomet prasidėjo statybų bumas, laukinės plėtros etapas, kuris tęsėsi iki 2008-ųjų. Šiuo laikotarpiu pridaryta nemažai klaidų, kaip Savanorių pr. 1 aukštybinis pastatas, taip pat pirmasis Vilniaus dangoraižis, pramintas „žaliu trintuku”, ir panašių, mano supratimu, miesto savitumą pažeidžiančių dalykų. Po 2008-ųjų, kuomet žmonių mąstymą supurtė krizė, buvo suprasta, jog ne bet koks turtas turi vertę. Kadangi žmonės pradėjo ieškoti kokybės, tai turėjo atsispindėti ir vystytojų darbuose. Kita vertus, į miestą atėjo ir nemažai vakarietiškų, ypač skandinaviškų kompanijų, kurios atnešė supratimą apie kokybiškus biuro pastatus. Iki šiol tęsiasi kokybės ieškojimo etapas, atėjęs po laukinės plėtros etapo, pabaigto krizės. Manau, dešiniojo Neries kranto projektas yra vienas iš sėkmės pavyzdžių, kai sugebėjome neapstatyti viso senamiesčio bokštais, o koncentruoti juos vienoje vietoje, formuodami XXI amžiaus vertikalios raiškos miestovaizdį, tvariai papildantį Vilniaus miesto panoramas.

Buvusio Žalgirio stadiono teritorijos virsmas miesto centro dalimi, didesnio mastelio pastatų ir viešų erdvių atsiradimas ten, mano nuomone, taip pat yra geras dalykas. Nekantrauju pamatyti baigtą „Architektūros parko“ Paupyje projektą, kuris, manau taps puikiu konversijos istorinėje aplinkoje pavyzdžiu.

Architektūra iš istorinės pusės dažnai siejama su įtaka, nes tai yra būdas kontroliuoti, daryti įtaką miestui. Ar pritariate šiam teiginiui? Kokią įtaką Vilniui darote jūs? Žinoma, tiek architektūra, tiek urbanistika daro didžiulę įtaką visuomenės raidai. Mūsų miestas yra iš trijų dalių: istorinis, sovietinis ir periferinis-individualistinis. Jos pasižymi visai skirtinga architektūra, urbanistika, pastatų ir erdvių tipologija, jose gyvena visai kitokie žmonės. Architektūra suponuoja ir gyvenseną, ir galvoseną. Pro individualaus namo langą niekas nuorūkų į savo veją nemėto, o sovietiniame daugiabutyje tai dažnai daroma be jokio širdies graužimo – juk ne mano. Manau, kad viešųjų erdvių plėtojimo sprendimai svarbesni nei atskirų pastatų. Jeigu tu pastatei blogą namą, tai bus tik vienas blogas namas gatvėje. Visgi, jei sukūrei nepatrauklią viešąją miesto erdvę, gali numarinti didžiulę miesto dalį. Mano, kaip miesto architekto, viena iš pagrindinių funkcijų yra viešųjų erdvių sistemos kūrimas, palaikymas ir siekis jas daryti gyvomis, tad į tai dedame daug pastangų. Be abejonės, kad miesto vyriausiasis architektas gali palikti savo pėdsaką – aš visuomet kalbėjau apie tai, kad reikia skatinti miesto vidinę, o ne išorinę plėtrą, tą ir bandau įgyvendinti.

Kokią Vilniaus viziją matote?

Vilnius buvo ir liks tolerantiškas, demokratiškas, daugiakultūris miestas, atviras įvairioms idėjoms bei žmonėms. Taip pat tikiu, jog jis bus miestas, atviras architektūrinėms idėjoms, nebijantis eksperimentuoti, nevengiantis raidos bei kaitos, „neužsikonservavęs”. Kartu suvokiantis savo praeitį ir saugantis savo paveldą. Vilnius turi didelį potencialą regione, mes konkuruojame su daugeliu kitų miestų. Žiūrint į ateities prognozes, jeigu Ryga taip mažės, o Vilnius taip laikysis, apie 2035-uosius šios sostinės bus vienodo dydžio. Taigi, įgauname vis didesnį svorį regione ir reikia tuo pasinaudoti, kad taptume dar reikšmingesniais. Kad žmonės, besirenkantys kur gyventi: Amsterdame, Barselonoj ar Varšuvoj, į savo pirmaeiles opcijas įtrauktų ir Vilnių. Visi miestai konkuruoja dėl talentų, o talentų kuriama pridėtinė vertė bei apie juos kunkuliuojantis kultūrinis gyvenimas kelia gyvenimo kokybę. Manau, Vilnius bus jaunas, veržlus miestas, kur jauni (ir ne tik) žmonės galės rasti sąlygas kokybiškam gyvenimui.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-12-

Asmeninio albumo nuotr.

Architektas M. Šiupšinskas: „Vilniui sunku klijuoti etiketes“ „Labai norėtųsi, kad projektai Vilniuje turėtų daugiau drąsos ne žaidžiant su forma, bet kūrybiškai eksperimentuojant su turiniu, kad, juos aplankęs, įsimintum ilgam ir norėtum sugrįžti“, – teigia architektas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Matas Šiupšinskas. Išsamiame interviu kalbamės apie Lietuvos sostinės architektūrines bei urbanistines tapatybes, kylančius iššūkius, problemas ir svarbiausias aktualijas.

Pradėkime nuo, koks yra jūsų asmeninis santykis su Vilniaus miestu?

Aš gimiau Vilniuje, bet jame neaugau, todėl mūsų ryšys mandagiai atsargus. Negaliu užtikrintai teigti, kad žinau, koks jis iš tikro yra ir koks turėtų būti, nes dalis Vilniaus istorijos mane pasiekė netiesiogiai, o per tėvų ir giminaičių pasakojimus, jų atsiminimus, taip pat architektūros patriarchų biografijas. Kita vertus trečdalis gyvenimo prabėgo būtent čia, todėl man rūpi, kaip šis miestas kinta. Pokyčiai būtini gyvam miestui, bet atsinaujinimas pats savaime dar nėra privalumas.

Labai svarbu, kad nauji sluoksniai nenustelbtų, bet subtiliai praturtintų miesto pasakojimą.

Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar?

Nebent tokią, kokia ji yra man. Man Vilniaus tapatybė atrodo daugialypė ir daugiasluoksnė. Yra miestų, kuriuos galima pristatyti per vieną siužetinę liniją, per kokią nors klišę. Pralekiantis turistas tą klišę atsimena, bet iš tikro miesto lieka nepažinęs. Vilniui sunku tokią etiketę užklijuoti, nes jame per ilgus metus veikė skirtingos tautos, egzistavo skirtingos kultūrinės įtakos, miesto dalys planuotos vienokiu istoriniu laikotarpiu, o realizuotos jau kitu. Tarkime, gotikinės gatvės užstatytos barokiniais fasadais, lenkmečio generalinis planavimas, nepamirštas ir sovietmečiu. Arba urbanistinė kalva, kurios idėja gimė XX a. viduryje, o realizuojama jau laisvos rinkos sąlygomis. Taigi, Vilnius labai įvairus, ir jame savo vietą gali rasti labai skirtingi žmonės ir požiūriai. Tik svarbu, kad viena grupė neimtų galvoti, jog Vilnius yra tik jų, kad jų miesto vizija svarbesnė ir turi dominuoti. Vilnius yra įvairus ir jam svarbu šios įvairovės neprarasti.

Kas, jūsų nuomone, formuoja miestą? Koks gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje?

Architektai vis mažiau tikisi pakeisti žmonių gyvenimo būdą, gal praeitame amžiuje jiems buvo suteiktas toks mandatas, bet dabar viskas kiek kitaip. Tiek sovietinėje santvarkoje, tiek šalys, kur buvo kuriama gerovės valstybė, didžiausias architektų užsakovas buvo valdžia, atstovaujanti visus, tad kurti galėjai ne konkrečiam, bet teoriniam, galbūt idealizuotam žmogui. Šiandien miestą vis labiau formuoja miestiečiai – tuo reikėtų pasidžiaugti. Deja, jie ne visuomet žino kaip tinkamai siekti savo tikslų ir dėl to daro apmaudžias klaidas. Mano manymu, architektas turėtų būti tas pagalbininkas, kuris galėtų iš norų virtinės išgryninti tikruosius poreikius ir padėti žmogui juos įsisąmoninti. Jei tiek pavyktų, rezultatas jau bus visai neblogas.

Kita vertus, miestiečiams buitį visad diktuoja ekonomika ir infrastruktūra. Pavyzdžiui, vidutinio pirkėjo gaunamos pasko-13-

los dydis lemia pardavimui statomo būsto didėjimą ar mažėjimą. Jei didesnės sumos žmogus negali išleisti, tai vystytojas arba aukoja kokybę, arba mažina būsto vieneto kvadratūrą. Šiandien yra masiškai statomi 55–60 kvadratinių metrų kotedžai, nors prieš keletą metų tai atrodė nerealu. Gyvenseną keičia ir infrastruktūra, kurią dažnai žmonės ignoruodavo, o dabar ima suprasti, kaip svarbu greta turėti ne tik pievą, bet ir patogų susisiekimą, paslaugas.

Visgi, mieste svarbi ne tik buitis, bet ir viešas, visuomeninis gyvenimas. Jam skleistis nepakanka utilitariai sutvarkyto miesto, čia gerokai svarbiau miesto kultūra, tradicijos. Svarbu ir kokias istorijas geba atskleisti miesto centras, viešosios erdvės, ar jos įdomios, ar nuolat aktualizuojamos autorinio dizaino arba miestiečių iniciatyvų dėka. Architektai čia gali nuveikti išties nemažai, bet kol kas tas potencialas nėra deramai išnaudojamas. O juk miesto įvaizdis labai priklauso nuo viešųjų erdvių, todėl jos turi atsirasti kaip kultūrinio dialogo rezultatas – čia negalima skubėti, elgtis nepamatuotai.

Kokias pagrindines Vilniaus miesto problemas įžvelgiate? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriame?

Turbūt dalį jau paminėjau: aplinkos vienodėjimas, utilitarus požiūris į viešąsias erdves ne kaip į kultūrinį darinį. Tai nėra tik želdynų ir suoliukų klausimas. Juk mieste kiekvienas turi rasti sau vietos, todėl parkai ir skverai turi būti kuriami ne tik šeimoms su vaikais, bet ir kitokių lūkesčių turintiems miestiečiams. Tam reikia erdvių, kurios turi idėją, kurios yra išskirtinės ir sujungiančios praeitį dabartį ir ateitį.

Antra problemų grupė yra infrastruktūrinė. Tiek viešasis transportas, tiek socialinės paslaugos vejasi paskui plėtrą ir dažnai vėluoja. Dešinysis krantas auga, bet juk kartu turi smarkiai keistis transporto infrastruktūra, o ji beveik stovi vietoje. Senieji rajonai turi nemažą darželių ir mokyklų tinklą, bet nauji daugiabučiai kuriasi visai kitur. Bandoma tą chaotišką plėtrą sustyguoti, bet tai – titaniškas darbas.

Kaip manote, į kokius kitus pasaulio miestus galbūt reikėtų lygiuotis Vilniui?

Reikėtų ne tiek lygiuotis, kiek stebėti ten vykstančius procesus, perimti gerąsias praktikas, bet nepamiršti pasimokyti iš klaidų. Jei kalbame apie infrastruktūrą, tai reikėtų žiūrėti į Europos miestus su panašiu gyventojų skaičiumi. Tarkime, Roterdamas, Antverpenas, Leipcigas mums gali būti įdomūs analogai. Kita vertus, Vilnius yra sostinė, todėl svarbu, kaip tvarkosi tokios sostinės kaip Helsinkis, Kopenhaga, Dublinas.

Jei neklystu, miesto istorija yra viena iš jūsų domėjimosi sričių. Kaip vertinate Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10 metų? Kokius paskutiniojo dešimtmečio čia įgyvendintus projektus išskirtumėte? Kokia kryptimi juda Vilnius?

Jei ieškotume gerųjų pavyzdžių, galėčiau paminėti „Ambraso architektų biuro“ projektą „Baltic Hearts“. Jis man įdomus ne tik forma, bet ir tuo, kaip įsilieja į aplinką, kaip reaguoja į panoramas atsiveriančias nuo Šeškinės kalno. Deja, bet greta statomi nauji projektai tokiu subtilumu nepasižymi.

Kalbant apie gyvenamąją architektūrą, išskirčiau „Aketuri architektų“ projektus, taip pat kai kuriuos „Paleko architektų studijos“ darbus. Tarkime, Rasų namų kvartalas daugumai nekelia abejonių, nors yra keletas kitų projektų, kuriuose, mano manymu, pritrūko supratingumo iš užsakovų pusės ir rezultatas nėra toks geras, koks galėjo būti.

Deja, vienus iš blogiausių pokyčių Vilniuje taip pat sieju su gyvenamąja architektūra. Konkrečių projektų nesinori minėti, bet nauji daugiabučių kvartalai, statomi pakankamai arti centro, ne tik nepuoselėja vietos dvasios, bet savo dizaino kokybe labai mažai skiriasi nuo pigiausių ekonominės klasės kvartalų miesto pakraščiuose. Savo urbanistinėmis idėjomis dalis panašių projektų yra blogesni net už sovietmečio daugiabučių kvartalus.

Nepaisant visko, tokie kvartalai yra statomi, butai juose sėkmingai parduodami, ir kritikos girdisi labai mažai. Visgi man yra nesuvokiama, kaip Žvėryne, Naujamiestyje ar panašiu atstumu nutolusiuose miesto dalyse projektuojami visiškai „neįdarbinti“ pirmi aukštai arba, dar blogiau, jei jie nesistengia formuoti socialios gatvės erdvės. Problema yra ir vadinamosios „gated communities“. Taip kuriamos problemos ateities miestui, ir man dėl to labai apmaudu.

Kokią Vilniaus viziją matote?

Tikiuosi, kad Vilnius išliks įdomus ir daugialypis, kad jame bus kuo mažiau šabloniškų projektų, nesakančių nieko įdomaus apie vietą ir laikotarpį, kuriame jie atsirado. Ateities Vilniuje matyčiau daugiau miestietiškų erdvių, kuriose maišosi funkcijos, naujų kvartalų, kurių pirmi aukštai pilni gyvybės, o ne aklinų sienų. Ir labai norėtųsi, kad projektai šiame mieste turėtų daugiau drąsos ne žaidžiant su forma, bet kūrybiškai eksperimentuojant su turiniu, kad, juos aplankęs, įsimintum ilgam ir norėtum sugrįžti.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-14-

Norbert Tukaj nuotr.

Romoje dirbanti architektė J. Reklaitė: „Iš italų galime pasimokyti socialinio gyvenimo mieste“ Ar palyginami tokie miestai kaip Roma ir Vilnius? Pasirodo, net būdami labai skirtingi, jie vienas iš kito turi ko pasimokyti. Apie tai kalbamės su jau ketvirtus metus Lietuvos kultūros atašė Italijoje dirbančia Julija Reklaitė. Architektė neslepia, jog šiuo metu jai kiek sunku kalbėti apie Lietuvos sostinės architektūrinį ir socialinį identitetą, tačiau trumpo vizito Vilniuje metu nepagaili įdomių įžvalgų. Taigi, apie laisvėjančią visuomenę, gatves, tampančias namų tęsiniu, ir magišką Lietuvos šviesą – iš pirmų lūpų.

Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu?

Kai manęs klausia, iš kur esu, niekada nežinau, ką atsakyti. Iki šešiolikos metų gyvenau Ignalinoje, o mokyklą baigiau jau persikrausčius į Vilnių, čia gyvenau daugiau metų nei gimtajame mieste. Visgi tapatybė turbūt formavo mano mažas miestelis, kur viskas yra pasiekiama ranka ir pan. Tai nebuvo tipinė situacija, kai, baigus mokyklą, persikraustai į sostinę, aš lyg ir neužtvirtinau pirmojo etapo. Gal dėl to ir Vilnius man gerai „prilipo“. Sostinėje gyveno mano močiute, tad ir prieš tai čia leisdavau vasaras – Vilnius man visuomet buvo pakankamai asmeniškas miestas. Aš niekad neturėjau galimybės gyventi bendrabutyje, visuomet buvau čia su šeima, tai turbūt irgi keičia santykį su miestu ir jo studentiškus atradimus. Kai iš užsienio grįžtu į Lietuvą, man labai natūralu, kad Vilnius yra mano miestas, mano namai. Ypač šį ryšį pajutau, kai apsigyvenau Naujamiestyje ir pradėjau po miestą vaikščioti pėsčiomis. Juk gyvenant miegamuosiuose rajonuose, atkeliauti į Vilniaus centrą reikalauja kažkokio pasiruošimo, lyg ir progos. Man tas važiavimas „į miestą“, gyvenant mieste, yra gan keistas. Taigi, įsikūrus centrinėje dalyje Vilnius tarsi labiau tampa tavo gyvenimo dalimi. Apie penkis metus gyvenome Lazdynuose ir, kai man reikėdavo išsiųsti laišką, visuomet važiuodavau į centrinį paštą. Turbūt tik paskutiniais metais gyvendama ten atradau, kad visiškai man po langais yra pašto skyrius. Miegamajame rajone tie ryšiai su vieta klostosi sunkiau, bet galbūt dabar situacija po truputį keičiasi. Tuo tarpu Italijoje gyvenant bet kuriame miesto taške tu turėsi savo mėgstamiausią kavinę, savo geriausią ledainę, dažniausiai lankomą parką – kitaip tariant, savo netolimoje aplinkoje turėsi visą infrastruktūrą. Tenka pripažinti, kad Vilniuje dar yra gana ryški atskirtis tarp centro ir, vadinkime, periferijos.

Kalbant apie Vilniaus identitetą, ar jo suvokimas pasikeitė, kai atsirado fizinė distancija?

Kadangi į Vilnių dažniausiai grįžtu kultūros reikalais, lydėdama šios srities atstovus iš Italijos, tai labai keičia mano santykį su miestu. Studijuodama domėjausi sovietmečio modernizmu, tad svečiams tiesiog negaliu neparodyti, sakykime, Vilniaus santuokų rūmų, buvusių Sporto rūmų ir pan. Kuomet pasakoji pastato istoriją, papasakoji ir mūsų istoriją, prapleti kontekstą. Lyginant Lietuvą ir Italiją, pastarosios šalies gyventojai itin domisi savo aplinka, jos istorija. Jei esi romietis, tau Roma bus kraujyje iki gyvenimo galo: žinai visas gatves, visas bažnyčias, vis ieškai kažko naujo. Kitaip tariant, labai -15-

gerai orientuojasi mieste ir žinai, kas, kodėl, kurioj vietoje įvyko. Pastebėjau, kad dabar ir Vilniuje jau atsiranda to gyvo domėjimosi, organizuojamos ekskursijos, žmonės pradeda susigyventi su savo aplinka. Istorija žadina smalsumą ir kuria identitetą. Tuo pačiu man regis mūsų santykis su paveldu dar yra labai keistas, mes dar neatskiriame tikro daikto nuo imitacijos, galbūt dėl to santykis su miestu dar nėra visiškai nusistovėjęs, aiškus. Mes džiaugiamės, kad Vilnius yra dinamiškas, kosmopolitiškas, bet identiteto prasme tai kiek iškreipia miesto veidą, sunku atrasti tikruosius dalykus. Man atrodo Vilniuje labai vertingi yra visi architektūriniai sluoksniai: lenkiško periodo, sovietmečio, naujoji, ypatinga medinė architektūra. Visi jie, taip pat vietų istorijos formuoja identiteto supratimą. Atvažiavusi su svečiais iš Italijos, pradėjau netgi matyti, kad pas mus yra kitokia šviesa. Šviečiant saulei, šviesa nėra ryški, bet jos labai daug, tad italai pas mus keliasi anksčiausiai ryte ir, fotografuodami tą šviesą, sako, kad ji magiška. Tam pastebėti taip pat prireikė distancijos.

Ko mes galėtume pasimokyti iš Italijos miestų?

Iš dalies, man labai patinka, kad norime pasimokyti iš kitų, iš kitos pusės, kai labai metamės į kažkokias tendencijas, jų tinkamai neadaptuodami, patys sau darome meškos paslaugą. Kontekstas yra labai svarbus, tad turi itin jautriai žiūrėti į vietą, pasimokyti principų, bet neperimti visko tiesiogiai. Deja Roma šiuo metu yra negyvenamas miestas, jis yra baisioje krizėje: šiukšlės, neprižiūrėtos gatvės, neveikianti infrastruktūra. Patys romiečiai, kurie myli šį miestą ir kuriems išeiti už miesto sienų net prireikia paso, kaip patys juokauja – nebegali jame gyventi. Valdžia prieš kokį dešimtmetį nepriėmė svarbių sprendimų, o dabar yra per vėlu tai padaryti. Įlipti į kažką nekvapnaus tapo visiška Romos kasdienybė ir ilgainiui tai pradeda erzinti. Tuo pačiu metu jų požiūris į paveldą yra sektinas, italams paveldas yra pirmoje vietoje. Visgi, netgi ir tai turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Paveldas juos labai slegia tiek ekonomine, tiek kitomis prasmėmis. Ypač tai jaučia jaunimas, kuris negali čia nieko naujo kurti, o juk norisi kažko šviežio, šiuolaikiško – paveldo pilname mieste tiesiog trūksta santykio su šiandiena. Labiausiai iš italų reikėtų mokytis to mano minėto gyvo domėjimosi savo aplinka, savo miestu bei artimesnio socialinio gyvenimo savo mieste. Gatvės erdvės Italijoje tampa tavo namų pratęsimu, ten vyksta labai didelė dalis gyvenimo, daug bendravimo, o tai skatina visai kitokį santykį su aplinka ir su žmonėmis, kitokį gyvenimo būdą.

Kaip manote, koks tuomet gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje?

Man labai sunku įvertinti, kadangi jau ketvirtus metus nesu tikra šio miesto gyventoja. Vilniaus socialinėje struktūroje matau, kad yra labai didelė atskirtis tarp tų, kurie gali sau kažką leisti, ir tų, kurie negali. Yra tam tikri kostiumuotųjų kvartalai, jaunimas su savo madingomis kavinėmis, žmonės, kurie gali sau leisti vakare išeiti į miestą išgerti kokteilio, o kur dedasi visi kiti? Didelė miegamųjų rajonų gyventojų dalis greičiausiai neleidžia sau išeiti pasižmonėti, sakykime, šeštadienio vakarą. Mano akimis, miestas sluoksniuojasi, atsiskiria elitinės, aukštos ir žemos kultūros vietos. Žinoma, tokios iniciatyvos kaip Open House Vilnius, Street Art, Gatvės muzikos diena ir panašiai priartina kultūrą prie masių. Tai, kad kultūra tampa ne tokia elitinė, artėja prie masių, yra labai didelis privalumas. Daugėja ir nemokamų ekskursijų, renginių, kuriuose reikia tik turėti noro dalyvauti, taigi, judama teisinga linkme.

Kokias didžiausius Vilniaus minusus įžvelgiate?

Vilnius yra labai išskydęs miestas, o, kai trūksta tankumo, sudėtinga turėti ir gerą infrastruktūrą. „Sodybų Lietuva“ – terminas, kalbantis apie tai, kad kiekvienam reikia namo, miško, privatumo. Tai irgi yra potencialiai didelė problema, nes skatina socialinę atskirtį, žmonės tampa priklausomi nuo automobilio ir pan. Jaunos šeimos, išsikeldamos gyventi į priemiesčius, tarsi ieško gyvenimo kokybės, bet labai daug ką dėl to paaukoja. Man labai įdomu, kokį santykį su miestu ir kitais žmonėmis turės karta, auganti pakankamai izoliuotai nuo miesto centro. Visgi, lyginant su ta pačia Roma, Vilnius yra labai patogus miestas: grynas oras, atstumai nėra dideli, jis yra prižiūrėtas.

Kaip vertinate Vilniaus pokyčius, per, sakykime, pastaruosius 15 metų?

Galbūt esu net per jauna apie tai kalbėti, bet, mano akimis, Vilnius labai pasikeitė. Atsirado daug naujos architektūros, Vilniaus žalios erdvės šiltuoju metų laiku yra užpildytos, gyvos. Seniau turbūt niekas nebūtų net pagalvojęs eiti į pievą prie Neries iškylauti, degintis, leisti laiką. Žmonės laisvėja. Ta pati Lukiškių aikštės istorija, kurią dar daug ateinančių kartų nagrinės kaip mistifikuotą ir kartu tiek daug apie mus pačius papasakojantį atvejį. Jis tiesiog labai gerai atskleidžia didelius socialinius pokyčius. Tose vietose yra užkoduota daug istorinių sluoksnių, kuriuos gali lengvai perskaityti, jei turi nors truputėlį žinių. Turbūt prieš penkiolika metų būtų neįmanomas ir protesto Reformatų skvere atvejis, kuris man yra labai gražus labai aktyvios, aiškios ir labai kūrybiškos miestiečių iniciatyvos pavyzdys.

Na, ir paskutinis klausimas – kokią Vilniaus miesto viziją matote?

Kai grįžtu į Vilnių mano noras yra, kad jis liktų toks, koks yra dabar – labai patogus gyventi. Tiesiog labai norėčiau, kad mažėtų socialinė atskirtis. Šiuo metu įsigyti būstą centre yra išrinktųjų, elito privilegija, o tai ir sukuria atskirties situaciją.

Manau būtina, kad miegamieji rajonai rastų naują būdą gyventi, kad miestas veiktų ne taškiniu, o tęstiniu principu.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-16-

Aurelijos Šlapikaitės-Jurkonės nuotr.

Open House Vilnius organizatorės – apie visuomenei atsiveriantį miestą Turbūt vargiai rastume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie Open House Vilnius iniciatyvą. Kiekvienais metais vis daugiau lankytojų sulaukiantis renginys visuomenei atveria daugiau ar mažiau uždarų pastatų duris ir sėkmingai skatina domėjimąsi savo aplinka. „Svarbiausias pokytis per pastarąjį dešimtmetį yra pokytis miestiečių sąmonėje – tikrai niekada nebuvo tiek daug viešai kalbama apie architektūrą ir miestą kaip dabar”, – neabejoja vienos iš Open House Vilnius organizatorių Sandra Šlepikaitė ir Vita Soltonaitė-Puslienė. Pašnekovės pastebi, kad šios iniciatyvos metu edukuojasi ne tik lankytojai, bet ir kiekvienas savanoris, organizatorius. Su Sandra ir Vita kalbamės apie Vilniaus identitetą, edukacijos svarbą ir augantį visuomenės susidomėjimą savo miestu.

Suteikiate galimybę miestiečiams pažvelgti į savo miesto architektūrą iš vidaus. Kodėl tai svarbu?

Sandra: Dažnai žmonės laiko architektūrą elitizuota sritimi, ir tai nėra nepagrįsta nuostata dėl dar XX amžiuje susiformavusio architekto-genijaus įvaizdžio. Būtent dėl tokio visuomenės ir architektų santykio ir buvo sumanyta Open House koncepcija. Siekiant mažinti architektūros ir architektų atitolimą nuo visuomenės pirmą kartą renginys buvo įgyvendintas Londone 1992 metais. Gyva architektūros patirtis – tai vienas pagrindinių Open House principų. Visų pirma, užėjimas į pastato vidų – tarsi apsilankymas svečiuose. Kartais mūsų programoje yra pastatų, kurie ir taip yra nesunkiai aplankomi, tačiau kartais žmogui trūksta paprasto paraginimo, pakvietimo užsukti į vidų. Taip pat užėjus į pastato vidų gali pažvelgti į miestą ar pažįstamą gatvę iš ne kasdienio rakurso, pamatyti nematytą panoramą ar kokią detalę. Tai taip pat suteikia galimybę pažinti gyvenimą, kuris vyksta pastatuose. Apsilankę pastato viduje, žmonės išgirsta, prisimena ar patys savo apsilankymu sukuria istoriją, susisieja su vieta per pasakojimą, sužino pastato istoriją, architekto motyvus jį sukurti būtent tokį. Visa tai padeda plėtoti draugišką, artimesnį santykį su savo miestu.

Vita: Architektūros, kaip ir knygos, negali vertinti tik pagal viršelį – turi atsiversti ir ją perskaityti, kad galėtum pasakyti, ar ji gera. Taip ir su architektūra, Open House renginio metu kviečiame pažinti pastatą iš vidaus, išgirsti pastato gyvavimo ar jo sukūrimo istorijas. Tai taip pat yra puiki proga pabendrauti ir su pastatų architektais.

Vadovaujantis savo patirtimi, ar galėtumėte teigti, jog Lietuvoje auga susidomėjimas miesto architektūra, urbanistika? Kokios to priežastys?

Vita: Kai 2014 metais ėmėmės organizuoti Open House Vilnius, kiek baiminomės, ar architektūra bus žmonėms įdomi tema. Todėl greta organizavome įvairių kultūrinių renginių, kad bent jie žmones priviliotų į pastatus. O, pasirodo, to visai nereikia, žmonėms rūpi patys pastatai. Dabar organizuojame renginius tam, kad papildytume, išplėstume architektūros sąvoką, kaip, pavyzdžiui, pernai įvykęs judesio performansas „Bodies in Urban Spaces”. Kasmet mes stengiamės ir dirbame tam, kad žmones sudomintume architektūra, tačiau ir mūsų renginio lankytojai yra labai smalsios asmenybės.

Architektūra visada buvo įdomi ir aktuali tema. Juk žmonės su ja susiduria kasdien, tik apie ją nekalba, o mes siekiame, kad, kaip ir kinas, teatras ar literatūra, ji taptų kasdienio pokalbio dalimi. Kviečiame pažvelgti į ją iš naujos perspektyvos. Taip pat per pastaruosius dvejus metus prie Open House pasaulinio tinklo prisijungė 10 naujų miestų. Taigi, gal susidomėjimas yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje?

-17-

Sandra: Taip, tik galbūt anksčiau nebuvo galimybės išbandyti ar pamatuoti tą susidomėjimą, nes nebuvo erdvės apie tai viešai diskutuoti. Šiuo metu matome, kad daugėja įvairių renginių, veiklų ir iniciatyvų, kurios sukuria galimybę žmonėms kalbėti apie architektūrą, susitikti su architektais. Dėl atsiradusių naujų veiklos formų architektūros tema dažniau skamba viešoje erdvėje, tampa madinga. Matyt, atėjo tam laikas: išlaisvėjome, pasirūpinome savo baziniais poreikiais, ir mums ima rūpėti aplinka, kurioje gyvename, atrandame galimybes šią sritį geriau pažinti ir netgi patys joje dalyvauti.

Kokie objektai sulaukia daugiausiai lankytojų susidomėjimo? Kas galbūt nepelnytai būna kiek primiršta?

Vita: Kasmet stebime, kurie pastatai sulaukia didžiausių srautų. Praėjusiais metais daugiausia lankytojų sulaukė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Vileišių rūmai), Pirklių klubas – verslo centras, VU Kairėnų Botanikos sodo žaliasis pastatas-augalas. Tai yra pastatai, kurie veikė abi renginio dienas. Visgi, pavyzdžiui, J. Montvilos kolonija Lukiškėse, nors ekskursijos ten vyko tik vieną dieną, nenusileido populiarumu ir čia apsilankė apie 1000 žmonių.

Sandra: Pernai taip pat labai populiarus buvo Vilniaus televizijos bokštas. Lankytojų eilės abi renginio dienas driekėsi nuo pat ryto, žmonės laukė po 3–4 valandas, kad patektų į vidų. Kasmet daug susidomėjimo sulaukia ir miesto „naujokai“, kaip „Quadrum” verslo centras. Žmones labiausiai domina mūsų programoje esantys nauji pastatai, kurių atsiradimą jie patys matė, ir seniausi objektai, kurių istorijos šiandieniniai miestiečiai jau nebepamena. Tuo tarpu sovietmečio modernizmas kartais yra nepelnytai nuvertinamas dėl asociacijos su okupacine ideologija, tačiau yra reikšmingas laikas mūsų architektūros istorijoje. Per Open House naujai nušvitę modernizmo perlai: Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas, Žemės ūkio ekonomikos institutas ir skaičiavimo centras, Vilniaus kultūros pramogų ir sporto rūmai.

Vita: Kartais patys pastato šeimininkai būna nepelnytai pastatą pamiršę, o Open House Vilnius renginys atveria akis, ir jie pamato viską kitu žvilgsniu. Taip, pavyzdžiui, nutiko su architektės E. N. Bučiūtės LR Krašto apsaugos ministerijos pastatu. Kai kreipėmės į atstovus dėl pastato atvėrimo Open House Vilnius metu, jie nesuprato, ką mes norime rodyti, kuo tas pastatas vertingas. O po festivalio paprašė surengti ekskursiją patiems ministerijos darbuotojams – pajuto, kokia įdomi to pastato istorija, ir kaip jos žinojimas padeda suvokti jo vertę.

Kokius Vilniaus pastatus išskirtumėte kaip stipriausiai atspindinčius, formuojančius Vilniaus veidą?

Sandra: Manau, kad Vilniaus veidas yra labai įvairialypis, tačiau turbūt geriausiai jį atspindi pastatai, kurie neatsiejamai susipynę su reikšmingiausiais miesto ir valstybės istorijos įvykiais, skirtingais laikmečiais, socialiniais ar kultūriniais reiškiniais. Galbūt dalis charakteringiausių objektų būtų net ne pastatai, o viešosios erdvės ar ištisi rajonai.

Vita: Man barokinė architektūra senamiestyje, bažnyčios ir jų bokštai, yra labai stiprūs Vilniaus veidą formuojantys elementai. Bet, kalbant apie šiuolaikinę architektūrą, išskirčiau dešiniajame Neries upės krante formuojamą architektūrinę kalvą, su Baltuoju tiltu, „Lietuvos” viešbučiu.

Sandra: Manau, kad visgi modernizmo architektūra paliko ryškų pėdsaką Vilniaus veide. Man, pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centras (arch. Vytautas Edmundas Čekanauskas), atrodo tokio vilnietiško modernizmo pavyzdys – pastatytas senamiesčio aplinkoje, sukurtas pagal tuometinius architektūros principus, tačiau tuo pat metu interpretuoja istoriją, senamiesčio kiemelius, jautriai atveria senamiesčio perspektyvas. Tokių kontekstui jautrių modernizmo pavyzdžių Vilniuje nemažai – to paties architekto LR Vyriausybės rūmai, ar Algimanto ir Vytauto Nasvyčių Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Seimo rūmai. Kaip a.a. Algimantas Nasvytis yra sakęs viename interviu: „Aš – tik Vilniaus architektas, nesu kūręs niekur kitur”. Tai, manau atsispindi jų darbuose, ir be jų ar kitų to laiko architektų darbų neįmanoma matyti viso Vilniaus paveikslo. Kad ir ta pati jau minėta architektūrinė kalva dešiniajame krante – taip pat modernistinis projektas, įgyvendinamas iki šiol.

Jei reikėtų, kaip apibrėžtumėte Vilniaus tapatybę? Koks Vilnius yra jums?

Vita: Vilnius yra tikrąja to žodžio prasme daugiasluoksnis miestas. Vienas labai ryškiai matomas sluoksnis – religijų ir kultūrų įvairovė. Tai galima matyti pagal maldos namus senamiestyje: čia yra ir sinagoga, ir cerkvė, ir lenkų, lietuvių katalikų bažnyčios. Kitas Vilniaus tapatybei svarbus sluoksnis yra modernizmo architektūra. Open House Vilnius renginio metu šį sluoksnį ypač norime atskleisti. Tų sluoksnių yra ir dar daugiau, jie susipynę tarpusavyje. Vilnius man taip pat dar yra ir jaunas miestas.

Sandra: Jaunas galbūt ta prasme, kad yra besivystantis miestas, nesustojęs augti, ieškantis savo tapatybės, kartais neišmintingas ir klystantis, tačiau, viliuosi, iš savo klaidų besimokantis.

Ar edukacija, tarp jų, žinoma, ir „Open House Vilnius“ projektas, turi įtakos Vilniaus miesto įvaizdžio ir identiteto formavimui?

Vita: Edukacija yra labai lėtas, ilgalaikis procesas. Tačiau per Open House Vilnius ir kitas Architektūros fondo edukacines veikas mes siekiame, kad žmonės taptų kritiškesni ir reiklesni savo aplinkos kokybei. Mes remiamės nuostata, kad miestas priklauso žmonėms, taigi, geriau pažindamas miestą, kuriame gyvena, suprasdamas architektūrinę kalbą, miestietis gali kelti reikalavimus aplinkai, konstruktyviau reikšti savo nuomonę miesto planavimo, vystymo klausimais, aiškiau suvokia ir savo kaip piliečio teises ir atsakomybę. Visuomenės sąmoningumas ir kūrybiškumas lemia, kokią architektūrą -18-

mes vertiname, ką projektuojame, statome ar griauname. Tai, žinoma, formuoja ir miesto įvaizdį.

Sandra: Miesto identitetas yra subjektyvi sąvoka. Jei mes per Open House Vilnius atveriame būtent vienus, o ne kitus pastatus, žmonės ima suvokti tą miestą per tuos objektus ir tas istorijas, kurias sužino. Žmonės susisieja su konkrečiomis vietomis per savo asmeninę patirtį. Ir būtent tie objektai jiems įgyja reikšmę. Taip išeina, kad identitetas gali būti kuruojamas – kad, pavyzdžiui, sudarant Open House Vilnius programą galime formuoti, keisti miesto įvaizdį. Mes nuo pat pirmų metų siekėme atskleisti modernizmo architektūrą, vėliau ir post-modernizmo ar tarpukario Vilniaus architektūrą, nes jautėme, kad žmonės šio laikotarpio Vilnių nepakankamai gerai pažįsta. Tai, kokias patirtis išgyvename mieste, toks jis mums ir atrodo, ir taip pasakojame apie jį kitiems – savo draugams, svečiams, taip ji pristatome, rodome tuos pastatus, kurie mums patiems yra vienaip ar kitaip svarbūs, apie kuriuos turime, ką papasakoti. Ir kuo daugiau įvairių sluoksnių pažįstame, tuo įdomesnė ta tapatybė atrodo. Vienas mūsų organizatorių, prieš įsitraukiant į Open House, vesdavo ekskursijas senamiestyje, ir jam Vilnius asocijavosi su istorija – baroku, bažnyčiomis, kiemais, siauromis gatvelėmis ir t.t.

Tai buvo Vilniaus sluoksnis, kurį jis laikė reprezentatyviausiu ir įdomiausiu, o šiuolaikinė architektūra dešiniajame Neries krante jam buvo kažkas brutalaus, kas kėsinasi užgožti senamiesčio grožį. Staiga, tapęs „Swedbank” centrinės būstinės Konstitucijos prospekte savanoriu, šis žmogus pamato, kad ir šiuolaikinė architektūra gali turėti savo naratyvus, gali būti įdomi. Open House Vilnius dėka jo įsivaizdavimas apie sostinės identitetą kinta – Vilniaus tapatybės formuotoju tampa ne tik senamiestis, bet ir šiuolaikinės architektūros objektai. Taigi, Open House metu edukuojasi ne tik lankytojas, bet ir kiekvienas savanoris bei organizatorius.

Open House vyksta daugelyje kitų pasaulio miestų. Kaip manote, į kuriuos jų verta lygiuotis Vilniui ir kodėl?

Vita: Visame pasaulyje yra daugiau nei 40 Open House miestų – nežinau, į ką galima lygiuotis. O gal į nieką neverta lygiuotis – gal ieškokime savo vietos savitumo ir jį pabrėžkime. Open House renginio organizavimo prasme mes visada stebime, kaip Open House organizuoja Melburnas, Torinas ar Lisabona – jie mūsų korifėjai.

Sandra: Taip, Open House miestai labai skirtingi, su savita architektūra, savomis problemomis ir iššūkiais – nuo Gdynios čia pat kaimynystėje iki Makau Kinijoje, ar Lagoso Nigerijoje. Ko Vilnius galėtų iš jų pasimokyti? Gal iš Bilbao galėtų pasimokyti strategiško ir vizionieriško planavimo.

Kaip vertinate Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10 metų?

Vita: Prieš 10 metų, 2008-aisiais, buvo ekonominės krizės pradžia. Po intensyvaus statybų bumo jos staiga sustojo. Architektams atsirado laisvesnio laiko ir natūraliai suaktyvėjo visuomenines veiklos – susibūrė Architektūros fondo skirtingos iniciatyvos, paskaitos, ekskursijos, diskusijos. Iš to gimė Open House Vilnius, Keliaujančios architektūros dirbtuvės ir kiti nuostabūs Architektūros fondo projektai. Pastaraisiais metais suaktyvėjo Lietuvos architektų rūmų veikla, 2017 priimtas Lietuvos architektūros įstatymas. Visi šie pokyčiai labai svarbūs, pirmiausia, architektų bendruomenei.

Per dešimt metų Vilniuje pastatyta ne tik įvairios paskirties pastatų, tačiau ir suformuoti nauji kvartalai, užstatymas palei Konstitucijos prospektą, rekonstruota Nacionalinė dailės galerija – tai puikus modernizmo architektūros pritaikymo šiandienos poreikiams pavyzdys. Žinoma, gausu ir prastų, pigių rekonstrukcijų ar renovacijų, kaip buvusios Fluxus ministerijos atveju sunaikintos originalios ir vertingos pastato dalys. Visgi svarbiausias pokytis, mano manymu, yra pokytis miestiečių sąmonėje – tikrai niekada nebuvo tiek daug viešai kalbama apie architektūrą ir miestą kaip dabar.

Sandra: Man vienas ryškesnių pokyčių – tai MO muziejaus atsiradimas. Gal dėl to, kad asmeniškai prisimenu „Pro-testo laboratoriją”, kovojusią už Lietuvos kino teatro išsaugojimą. Nors Lietuvos kino teatras visgi buvo uždarytas ir nugriautas, tačiau šios vietos dabartinė transformacija man atrodo yra subrandinta – čia išliko kultūrinė funkcija, viešosios erdvės. Tuo tarpu Lukiškių aikštės pokytį vertinu kaip miestui svarbų, tačiau neišsivysčiusį projektą. Dėl to gaila, nes yra prarasta galimybė susitarti.

Kokią Vilniaus viziją matote?

Vita: Man norėtųsi, kad priimantys sprendimus ar turintys galią asmenys turėtų tą Vilniaus miesto viziją.

Kai projektą dalinai finansuoja Europos sąjunga, ar tai būtų pastatas, ar inžinerinės infrastruktūros objektas, prie sklypo pastatoma lentelė su užrašu „Kuriame Lietuvos ateitį”. Norėtųsi, jog ta ateitis būtų kuriama atsakingai, renkantis ne vienkartinius, pigius, greitus, o kokybiškus ir gerai apgalvotus, išdiskutuotus sprendimus.

Sandra: O man norėtųsi, kad šiandien senamiestyje statomi nauji pastatai neimituotų istorinių stilių, kad ir senamiestyje būtų kuriama brandi, šiuolaikinė architektūra. Norėčiau, kad nebemanytume, jog seniausias miesto sluoksnis yra vertingiausias, kad reikia „atkūrinėti” tai, ko seniai nėra, ignoruojant ir nutrinant naujai besiformuojančius sluoksnius.

Norėčiau, kad Vilnius įvertintų visą – tiek didingą, tiek skaudžią – savo istoriją, ir kad priimtų visą patirtį kaip unikalią, ne trukdančią, bet padedančią skleistis šiuolaikinei miesto tapatybei ir ore tvyrančiam kūrybiniam potencialui.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-19-

Vkpk.lt nuotr.

J. Jurevičienė: „Facebook“ ir progresyvi jaunoji karta keičia paveldosaugą“ „O kaip dėl per didelio paveldo saugojimo Vilniuje? Na, žinokite, neteko pastebėti tokio reiškinio“, – šypsosi paveldosaugininkė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) dėstytoja Jūratė Jurevičienė. Su ironijos bei humoro jausmo nestokojančia, aštresnio žodžio nevengiančia specialiste kalbamės apie Vilniaus miesto tapatumą, paveldosaugos aktualijas, sovietiniu modernizmu besižavinčią jaunąją kartą ir griuvėsius, paliekančius erdvės ateičiai.

Koks yra jūsų santykis su Vilniaus miestu?

Esu gimusi Šv. Jokūbo ligoninėje, ankstyvoje vaikystėje gyvenau Literatų gatvėje, Vlado Drėmos kaimynystėje. Vėliau persikėlėme į buvusią Gagarino, dabartinę Stulginskio gatvę. Mokiausi Dailės mokykloje, šalia buvusios Černechovskio aikštės, kuri dar sovietų laikais tapo reprezentacine ir vietoj mūsų komplekso čia atsirado dabartiniai Vyriausybės rūmai.

Turbūt jau tais laikais susiformavo mano nelabai palankus požiūris į modernizmą. Visgi teko pamatyti, kaip dabartinei jaunajai kartai, ypač iš užsienio atvažiavusiems studentams, sovietinio modernizmo tema yra viena įdomiausių, o, sakykime, buvę Sporto rūmai yra vienas gražiausių pastatų. Dar prisimenu, kai paveldosaugininkai prieš juos kovojo: sakė, kad yra per stambūs, tarsi agresyvus žirgas šoka prieš mūsų trapiąją Gedimino pilį. Na, dabar įsitikinome, kad ji fiziškai trapi, tuomet atrodė tik vizualiai (juokiasi – aut. past.). Apsivertė vertybės ir vertinant rajonus – jaunimas dabar apie Viršuliškes, Karoliniškes sako, kad tai yra labai gražus minimalizmas. Taigi, dabar jau įgijau visišką toleranciją visiems požiūriams ir pamačiau, jog visa tai tampa paveldu. Kaip sakoma, prie architektūros priprantama.

Jau dešimt metų dirbu Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje ir džiaugiuosi, jog yra tokia institucija, kuri stengiasi objektyviai, argumentuotai, pagal teisės reikalavimus spręsti strateginius klausimus. Įsitikinau, kad paveldosauga nesivysto tolygiai – pribręsta ir tuomet įvyksta šuolis. Mane labai džiugina, kad pirmąjį kartą galime teigti, jog kai kuriuos svarbius miestui klausimus tikrai sprendžia visuomenė. To pavyzdys – Reformatų skveras. Labai smagu, kad aktyvūs visuomenės nariai sugebėjo sustabdyti valdžios sprendimą čia išpjauti negražius medžius – atrodo, neįtikėtina. Pirmiausia buvo tautos, jaunų žmonių balsas. Dar vienas opus klausimas – Misionierių sodų statybų klausimas. Nauja iniciatyvinė grupė „Facebook“ sugebėjo iškelti tai į viešumą ir rūpintis viešųjų erdvių interesais. Tai yra labai optimistiškai nuteikiančios tendencijos.

Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra jums, kokia yra dabar?

Kadangi man teko dalyvauti rengiant porą Vilniaus bendrųjų planų, įsivaizduoju šį miestą kaip planinį darinį. Branduolys – istorinio paveldo vieta, istoriniai priemiesčiai. Tai yra unikalu, nes daug kur paveldas yra tai, kas apjuosta gynybine siena. Pas mus 1959 metais į paveldą buvo įtrauktos ir teritorijos, esančios už gynybinės sienos. Dabar jau reikia žiūrėti į visumą. Juk miegamieji rajonai irgi formuoja Vilniaus tapatumą, o juose gyvena apie 80 procentų miesto gyventojų. Į administracinę miesto teritoriją taip pat patenka gatviniai kaimai, pavyzdžiui, Vaidotų kaimas. Labai retas atvejis, kad -20-

viduramžiškos gyvenvietės būtų mieste. Deja, tokios gyvenvietės šiuo metu virsta komunalinėmis, kadangi nebuvo įtrauktos į saugomų vietų sąrašą. Kaip ir gamtinės teritorijos, kurios virsta prabangių namų kvartalais, kaip, sakykime, Nemenčinės plente. Tikiuosi, kad galbūt jaunoji karta sustabdys žalių plotų apstatymą. Visi šie sluoksniai susideda ir sudaro Vilniaus identitetą.

Ar Vilniuje pakankamai dėmesio skiriama paveldo saugojimui? Kodėl tai svarbu miesto identitetui?

Paveldosauga gali būti skirstoma į mokslinius tyrimus ir paveldotvarką. Visai neseniai skaičiau straipsnį apie kolegą iš Valstybinės kultūros paveldo komisijos, žymiausią ir geriausią Lietuvos freskų restauratorių Juozą Pilipavičių, kuris restauruoja Bernardinų bažnyčios freską. Jis irgi kalba apie tai, jog mes neturime mokslinio restauravimo centro, kuris yra profesionalų sena svajonė ir tikrai puikiai apsaugotų nuo darbų komercializacijos. Kokie darbai, mes turbūt žinome: trinkelizacija, kuri labai patraukli statybos bendrovėms, ir, aišku, restauravimo darbų pakeitimas statybos darbais. Juk restauruoti sieną yra daug brangiau nei ją išgriauti ir pastatyti naują. Nežinau, ar dabar tai įmanoma, bet norėtųsi tyrėjus kuo labiau izoliuoti nuo komercinės įtakos. Nenoriu vardinti pavardžių, bet yra specialistų, kurie ir detalius planus rengia, ir formaliai turi atestatus projektuoti kultūros vertybėse, bet daro tikrus „stebuklus“. Matome, kaip kartais jie vadovauja svarbių pastatų vadinamajam restauravimui – tuomet galime stebėti, kaip tie pastatai išsipučia, stogai kyla į viršų, iš galo priauga priestatai, iš priekio atrandamos buvusios durys. Kol dar svarbu ne autentiškumas, o kubiniai metrai, tol turėsime tokią situaciją. Tuo tarpu sąžiningi kolegos, nesurandantys įrodymų, kad kadaise pastatai buvo tris kartus didesni, tikrai sunkiai gauna užsakymus, į juos kreipiasi tik vienas kitas entuziastas. Na, ir vėl dedu viltis į jaunąją kartą. Prisimenu, universitete dar prieš kokius dešimt metų manęs prašydavo parodyti gotiką, baroką, o dabar sustoja studentai paskaitų metu ir žavisi kokia sovietinių laikų „dėže“. Tada žiūriu, gal ir tikrai neblogai: sąžiningas architektas, pastatė vien iš betono, be jokių apdailos detalių – minimalizmas visiškas (juokiasi – aut. past.).

Ką atsakytumėte kritikams, kurie teigia, jog per didelis susirūpinimas paveldosauga trukdo miestui judėti į priekį? Žiūrint, koks miestas. Sakykime, Venecijos, kurios labai didelė dalis yra autentiška, gyventojai jau nori išvaryti turistus, nes ten nebeįmanoma gyventi. O kaip dėl per didelio paveldo saugojimo Vilniuje? Na, žinokite, neteko pastebėti tokio reiškinio. Yra užsakovų, kurie gąsdina, kad, jei neleisime Vilniuje kažko statyti, jie eis į Rygą ar Taliną. Visgi dažniausiai jiems visiškai nebūtina būti senamiestyje. Daugiau per didelio saugojimo neteko pastebėti, manau, į viską žiūrima tolerantiškai ir projektai, su retomis išimtimis, derinami sklandžiai.

Galbūt išskirtumėte didžiausius pokyčius paveldosaugoje per pastarąjį dešimtmetį?

Didžiausias pokytis yra viešumas – dėl socialinių tinklų įsivyravimo visas pasaulis gali greitai gauti informaciją, burtis į grupes. Jei dabar atvažiuotų ir pradėtų pjauti medžius Reformatų skvere, tą pačią minutę būtų atidaryta tiesioginė transliacija ir visi galėtų pamatyti, kaip elgiamasi pasaulio paveldo vietovėje. Vyresnioji specialistų karta, žiūrėdami net į to pačio skvero medžius, mato netobulumus, tuo tarpu jaunimas juos romantizuoja, įžvelgia grožį. Juk, jei reikia išpjauti negražius medžius, tai gal ir žmones negražius iššaudyti? Iš karto stoju į eilę (juokiasi – aut. past.). Taigi, kitas svarbus pokytis paveldosaugoje – greitai įsiveržusi tolerantiška jaunoji karta, turinti visai kitokį kontekstą. Sovietiniais laikais, jei eidavai apsirengęs kitaip, visi žiūrėdavo. Atsimenu, man dėstęs tapytojas Jonas Čeponis kartą sakė: „Buvau Kaune.

Daugiau nebūsiu“. Nes per viešnagę ten jį, turėjusį ilgus plaukus, visi badė pirštais. Taigi, išaugę atvirame pasaulyje, šie žmonės yra jau visai kitokie – aš jais labai žaviuosi. Reziumuojant, paveldosaugai daugiausiai įtakos turi du nauji veiksniai: viešumas ir progresyvi jaunoji karta. Žiūrint iš paveldosaugos perspektyvos, kokie miestai ar šalys pirmauja šioje srityje? Į kokius kitus pasaulio miestus galbūt reikėtų lygiuotis Vilniui?

Jūs taip taikliai paklausėte! Kaip tik vakar dar kartą perskaičiau Leonido Donskio straipsnį „Visbis, arba gyvenimas griuvėsiuose“. Visbis – Gotlando salos centras, griuvėsių miestas. Važiavau ten su žmonių grupe, tad išgirdau ir, manau, labai normalių reakcijų. Tokių kaip: „Sako, turtingi žmonės tie švedai. O čia, pažiūrėkite, griuvėsiai!”. Šis straipsnis buvo parašytas, kuomet pradėti rekonstruoti Valdovų rūmai. Robertas Ginsbergas, išleidęs knygą „Gyvenimas griuvėsiuose“, teigia, kad, jei tauta palieka griuvėsius, reiškia, yra susitaikiusi su praeitimi ir palieka perspektyvą. Tuomet supratau, kad ta perspektyva yra jaunajai kartai, kuri ateis po mūsų, ir jie galės patys nuspręsti, ką daryti su šiais griuvėsiais: konservuoti, atstatyti, restauruoti. Pas mus daugelis griuvėsių pasidarė interjero elementais arba tiesiog yra užmūryti. Taigi, iš Visbio turėtume ko pasimokyti. Iš artimesnių miestų, manau, geras pavyzdys yra Talinas. Žinoma, jų kitokia situacija, mažas, aiškiai atskirtas senamiestis, tačiau ko pasimokyti yra: jokių plastikinių langų, ant daugelio pastatų yra informacija, schemos, kas ten buvo reikšmingo ir pan. Vilniaus senamiestyje į daug ką žiūrima pro pirštus, tikrai dažnai nesilaikoma nustatytų taisyklių, bet gal ta eklektika taip yra mūsų skiriamasis identiteto bruožas.

Kokias pagrindines Vilniaus miesto problemas įžvelgiate?

Man baisi problema atrodo, kad, kai tik į Vilnių atvažiuoja koks nors iškilmingas svečias, kaip dabar buvo popiežius, visiems kyla klausimas, kaip jį iš Vilniaus oro uosto parvežti į centrą, kad jam nepasidarytų bloga. Būna, jog vežant užsienio svečius per Naujininkus, jie klausia, ar čia tikrai pasaulio paveldo vieta. Kaip tik prieš tai mačiau, kad šalia kelio valė įvairiais skelbimais apklijuotus stulpus. Na, o kas dedasi kiemuose mums nėra svarbu, svarbiausia – fasadas. Dėmesys fasadiškumui pas mus labai akivaizdus. Galbūt tai irgi yra mūsų tapatybė, kurią reikėtų saugoti. Juk taip buvo ir cariniuose namuose: priekis išpuoštas, o kiemas nykus.

Kokią Vilniaus viziją matote?

Artimiausiu laikotarpiu Vilniuje atsiras ir daugiau etninių, religinių grupių. Paveldosauga taps žmonių galioje, o tokiu -21-

būdu ji išeis iš senamiesčio, pastarasis nebebus kaip razinos pyrage: čia yra skanu, o ten – ne. Jeigu prasidės kvartalų, ne atskirų pastatų renovacija, sutvarkys kiemus, paliks žalias zonas, galbūt gyventojai galės su pasididžiavimu sakyti: „Gyvename Karoliniškėse“. O kodėl ne? Atsimenu vaikystėje tėvai neleisdavo eiti į Užupį, nes tai buvo pat baisiausias Vilniaus rajonas. Kokiais 1980-aisiais niekas nebūtų patikėjęs, kad jis virs prestižine vieta. Manau, daug priklausys nuo aktyvių bendruomenių. Bus labiau vertinamas gamtos paveldas, nes jo tiesiog liks mažiau. Jau dabar matomos tendencijos, kad miestiečiai daugiau savo laiko leidžia lauke: atšilus orams, čia ne tik pramogaujama, bet taip pat ir dirbama, pasiėmus nešiojamuosius kompiuterius, taip pat didelę įtaką padarė sveikos gyvensenos, sporto banga. Manau, šios tendencijos toliau plėsis ir į kitus rajonus, priklausomai nuo bendruomenių aktyvumo, tuo tarpu valstybės institucijų vaidmuo mažės.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-22-

Simo Bernoto nuotr.

Urbanistas G. Stauskis – apie miestą formuojančias inovacijas Kraštovaizdžio architektūra, žaliųjų pastatų statyba, socialiai silpnesnių grupių integravimas į miesto bendruomenę – tai tik keletas temų, kurios patenka į Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros profesoriaus Gintaro Stauskio domėjimosi lauką. Ir būtent šiose srityse apstu inovacijų, kurios ne tik keičia miesto gyventojų kasdienybę, bet ir formuoja paties miesto įvaizdį bei identitetą.

Kokia inovacijų urbanistikoje specifika? Juk tai yra sritis, kurioje įdiegti naujus dalykus tikrai nepaprasta. Žodis inovacijos dabar itin populiarus ir dažnai daugelio yra suprantamas labai siaurai – labiau kaip technologiniai sprendimai ar išradimas to, ko anksčiau nebuvo. Iš tiesų architektūroje ir ypač urbanistikoje žmonės paprastai nebando atrasti kažko, ko dar niekas nematė. Kalbant apie miestą, reikia žiūrėti į kontekstą, į jo tapatumo požymius ir kokia yra šiandienos realybė, iššūkiai, ką norima patobulinti. Taigi, urbanistikoje inovacijos turi kiek kitokią sampratą, kitokį pavidalą.

Miestas yra gyvas organizmas, jis keičiasi lėtai, bet stabiliai. Architektas, kuris projektuoja pastatus, dažnai savo darbo rezultatą gali pamatyti po poros metų, tuo tarpu urbanistinio darbo vaisiams atsirasti paprastai prireikia daugiau laiko.

Skiriasi ir tų pokyčių poveikis. Pamenu, kai dar studijavau, vienas profesorius palygino su gydytojais. Įsivaizduokite, jei blogas chirurgas prastai atliks vieną, antrą, trečią operaciją, jis greičiausiai daugiau neoperuos, o jei urbanistas padarys klaidą, blogai suprojektuos vieną gyvenamąjį rajoną, kuriame apsigyvens 100 tūkstančių gyventojų, šie turės kankintis visą gyvenimą. Taigi, reikia galvoti ne tik apie tai, ką tu šiuo metu darai, bet ir apie tai, koks bus to plano ar projekto ilgalaikis poveikis jį įgyvendinus, kokią įtaką tai turės žmonių gyvenimo kokybei ir ar apskritai tai derės prie bendro miesto veido. Vilnius yra labai žalias miestas, turintis daug žalių plotų, beveik miškų. Kitų Europos šalių miestai to turi mažiau – labiau įprasta, kad žalieji plotai yra dirbtiniai, sukurti žmogaus. Lietuvoje labai atsargiai žiūrima į projektus, kuriais norima įsiveržti į miesto žaliąsias erdves. Kitos nuomonės šalininkai teigia, kad žalumos yra net per daug ir galima, pavyzdžiui, per žaliuosius plotus nutiesti gatvę ar kitaip juos urbanizuoti. Lyg ir taip, galima, tačiau tai keičia miesto veidą. Ir, gerai pasvarsčius, ar to reikia? Žinoma, tai, kas vyksta visame pasaulyje, atkeliauja į Lietuvą, ir tai, ką mes darėme iki šiol, pradedame vertinti kiek kitaip.

Pavyzdžiui, masinis gatvių, tiltų, kelių, stovėjimo aikštelių statymas ir esamų plėtimas – mes tą darėme ir darome iki šiol. Šių būtinų miesto atributų plėtra reikalauja daug išteklių, kelia triukšmą, didina taršą, todėl dabar pasaulis į tai žiūri jau kitaip. Nors skamba paradoksaliai, bet vienas iš būdų spręsti transporto spūsčių problemą yra mažinti gatvių juostų skaičių ir stovėjimo aikštelių dydį. Juk visų mašinų nesutalpinsi – kuo daugiau plėsi infrastruktūrą, tuo bus daugiau paskatų į jas važiuoti. Tai nėra inovacija, tačiau sampratos lygmenyje tai išties būtų reikšmingas pokytis.

-23-

Kalbant apie urbanistiką, reikėtų paminėti ilgamečio VGTU profesoriaus Kazio Šešelgio įdirbį, kurio vaisiais džiaugiamės iki šiol. Pokyčiai pradėjo vykti prieš šešetą dešimtmečių, kai buvo pasirinkta bendra šalies vystymo strategija, numačiusi, kad nebūsime vieno miesto valstybe, plėtosime rajonus ir apskritis. Tie miestai, kurie pokariu buvo maži miesteliai, pavyzdžiui, Rokiškis, Marijampolė, Tauragė, tapo tikrais urbanistiniais centrais. Palyginti su Estija, Latvija, kur dominuoja sostinės, o kiti miestai yra keletą kartų mažesni, turime strateginių pranašumų.

Urbanistinio miesto veido formavimas apima daug sričių. Kas Jums pačiam yra artimiausia, įdomiausia?

Patarus mokslinio darbo vadovui profesoriui Jurgiui Vanagui, savo moksliniam darbui pasirinkau iki šiol aktualią temą – žmonių su negalia integravimą į miestą. Tai išsiplėtė į aplinkos humanizavimą, miesto visiems problemas. Su specialistų grupe prieš gerą dešimtmetį teko rengti pirmąjį Lietuvoje statybos techninį reglamentą apie visiems tinkamą aplinką ir statinius, šiuo metu dirbame rengdami naująjį, kuris labiau atspindės universalaus dizaino koncepciją. Greta neįgaliųjų atsirado pagyvenusių žmonių problemos mieste. Lietuvoje vis dar tebeturime tiek vaikų, tiek senelių globos namų, kurie yra atskirti nuo miesto, izoliuoti nuo bendruomenių – tokiu būdu tikrai neskatinamas integruotas socialinis gyvenimas.

Prieš keletą dienų grįžau iš Miuncheno, kur rengiame projektą apie tai, kokias sąlygas pagyvenusiems žmonėms reikėtų kurti mieste, kaip technologijos ir miesto planavimas galėtų padėti, kad jie liktų tose bendruomenėse, kuriose gyvena, ir ten gražiai praleistų savo gyvenimo rudenį. Ši tema aktuali visoms valstybėms, jai plėtoti reikia daug tarpdisciplininių žinių ir skirtingų sričių specialistų darbo. Beje, išryškėjo labai įdomi tendencija, kad esame stipriai susirgę gadžetomanija ir dažnai tikime, kad visokie prietaisai, robotukai išgelbės pasaulį. Jeigu pažiūrėtume į pažangiausias Pietryčių Azijos valstybes, pavyzdžiui, Singapūrą, Japoniją, Kiniją, ten vyksta masinis robotų atsisakymas buityje tais atvejais, kai jie pakeičia žmogų. Juk geriau pasikviesti į pagalbą žmogų, su kuriuo galėtum pabendrauti, nei negyvą robotą.

Kaip mes kiekvienas galime pajusti urbanistinių inovacijų naudą? Kokie yra gerieji pavyzdžiai?

Iš esmės žmonės yra linkę susižavėti viskuo, kas nauja. Prie to prisideda ir reklama, kuri vaidina svarbų vaidmenį, įvedant produktą į rinką. Matyt, paveikiausia yra jauna auditorija – jie dažnai griebia tai, kas blizga, kas nauja. Inovacijos yra tik įrankis. Viskas priklauso nuo to, kaip jas naudosi. Reikia pastebėti, kada technologijos padeda žmonėms gyventi, išvengti nelogiškų sprendimų, išteklių švaistymo. Pastatų energetika yra labai populiari tema, bet ir čia yra daug dalykų, iki kurių mes dar nesame atėję. Vienas iš pavyzdžių – išmanieji energijos tinklai (angl. Smart Grids). Juk skirtingiems pastatams reikia skirtingų sąlygų: biurus reikia vėsinti, o gyvenamuosius namus – didesnę metų dalį šildyti. Šaldymo sistemos generuoja šilumą, kurią galima panaudoti kitiems pastatams šildyti ir taip vykdyti energinių išteklių mainus. Tai labai populiaru ir duoda didelį efektą Vokietijos, Prancūzijos mišraus apstatymo teritorijose. Lietuvoje kol kas tokių projektų nėra, tačiau galbūt ateityje apie tai pagalvosime. Kita urbanistikos sritis, kurią kiekvienas jaučiame, yra judumas. Ši sritis nevienareikšmiška. Vilniuje didelė dalis žmonių naudojasi viešuoju transportu. Ir tai tikrai labai gerai. Visgi judumui reikalingi sprendimai, reikalaujantys netradicinio požiūrio. Miestas yra besikeičiantis organizmas ir kaip specialistas tu esi vertingas tiek, kiek sugebi atsakyti į naujai kylančius klausimus. Judumo mieste tema bendradarbiaujame su automobilių dalijimosi įmone „CityBee“. Apskaičiuota, kad vienas automobilis, kuriuo teikiama trumpalaikės nuomos paslauga, pakeičia maždaug šešis privačius automobilius. Svarbiausia, kad automobiliai būtų reikiamu laiku reikiamoje vietoje.

Pavyzdžiui, daugelis žmonių iš miegamųjų rajonų važiuoja į darbus miesto centre ir dalijimosi automobiliai čia lieka iki darbo dienos pabaigos. Klausimas, kaip padaryti, kad automobiliai sugrįžtų į tas teritorijas ir jais galėtų pasinaudoti dar daugiau žmonių, kaip jų stovėjimo vietas paversti patraukliomis miesto viešosiomis erdvėmis? Taigi, mūsų kartu su Miesto statybos fakulteto kolegomis darbo tikslas yra automatizuoti šių procesų valdymą ir sukurti reikiamą miesto infrastruktūrą.

Daug kalbama ir apie viešąjį interesą, apie visuomenės vystymą. Pastebėjome, kad daug tų sistemų, metodų reikalauja tikrai daug laiko, lėšų, taip pat neleidžia pamatyti kai kurių svarbių momentų. Pavyzdžiui, aptariant projektus neatsižvelgiama į vaikus ir jaunimą, o juk tai, kas yra daroma šiandien, ateityje bus skirta būtent jiems. Kartu su Grafinių sistemų katedros kolegomis sukūrėme tokią metodiką, kuri leidžia sužinoti visuomenės nuomonę, panaudojant sužaidybintos aplinkos metodą. Šiuo metu dirbame su Vilniaus miesto savivaldybe, siekdami išnagrinėti visuomenės nuomonę apie Misionierių sodų atnaujinimo projektą. Pagal turimus projektinius pasiūlymus parengėme kelis žaidimo tipo scenarijus, atsižvelgdami į tai, ką norime patikrinti: kiek saugi aplinka, kiek ji patraukli vietos gyventojams, miesto svečiams.

Norint patikrinti kiekvieną aspektą, buvo paruoštas sužaidybintas scenarijus, kurį vėliau perkėlėme į žaidimų platformą, o prieiga prie šio žaidimo duodama tiems žmonėms, kurių nuomonė mums įdomi – tikslinei aplinkinių gyventojų, visų miestiečių ar turistų auditorijai. Žmonių nuomonė, jiems telefone ar planšetiniame kompiuteryje sužaidus šį žaidimą, lieka sistemos atmintyje, o, išanalizavę rezultatus, galime į ją atsižvelgti tobulindami rengiamą sodo tvarkymo projektą.

Kurie pasaulio miestai, valstybės pirmauja urbanistikos, jų inovacijų srityje? Į ką galbūt mums reikėtų lygiuotis?

Teko pabuvoti daugelyje šalių, pažiūrėti, kaip žmonės ten gyvena, kas yra daroma šioje srityje. Vienareikšmiškai matau, kad Skandinavijos šalys, Šiaurės Europa yra labiausiai pažengusios tvaraus vystymosi, technologinės pažangos kryptimi. Žinoma, jos išvengė penkiasdešimties metų sovietinės priklausomybės ir per tą laiką nušuoliavo gerokai į priekį – dėl to jos mums yra labai geras kelrodis.

Jūsų minėtose šalyse itin daug dėmesio skiriama žaliajai architektūrai, statybai. Kokia situacija Lietuvoje?

Lietuvoje sparčiai daugėja ekologiškai sąmoningų žmonių, tad mums tai tikrai aktualu. Užsienyje jau egzistuoja vadinamasis žalioji išperkamoji nuoma, kai perkant pagal žaliosios architektūros ir statybos principus pastatytą butą ar namą, bankai sumažina paskolos palūkanas. Galbūt ir mums metas pagalvoti apie tokias lengvatas?

Teko dirbti su kolegomis žaliosios architektūros projekte „Construction 21“ apie žaliosios statybos įtaką miestui ir žmonėms. Nagrinėdami šią temą supratome, kad Lietuvoje yra daug verslo subjektų, kurie domisi šiuo klausimu, turi -24-

specialių gebėjimų ir patirties. Tačiau problema yra ta, kad vienas verslo subjektas negali išspręsti esamų problemų – būtinas įvairių sričių verslo atstovų, pavyzdžiui, miesto vystytojų, architektų, statybininkų, įrangos ir medžiagų tiekėjų ir t. t., bendradarbiavimas. Minėto projekto rezultatas – sukurta Lietuvos žaliųjų pastatų taryba, dėl kurios mūsų šalyje jau vyksta pokyčiai. Vienas jų – sukurta Nacionalinė pastatų tvarumo vertinimo sistema, kurioje rasite visas žaliosios statybos, architektūros, aplinkotvarkos rekomendacijas. Taip pat vyksta specialistų mokymai, prie to prisideda ir daug įvairių sričių VGTU specialistų – jų profesinis indėlis išties reikšmingas.

Grįžkime prie mūsų sostinės, nes juk daug Jūsų vykdomų projektų yra skirti būtent šiam miestui. Koks Jums pačiam atrodo Vilnius urbanistiniu požiūriu? Koks jo identitetas?

Kalbant apie miestą, kiekvienas atsakymas yra labai daugiabriaunis. Vilniaus miestas yra labai geras pavyzdys, iliustruojantis svarbią mano dėmesio ir darbo sritį – kraštovaizdžio architektūrą. Šis šiuolaikinis menas ir mokslas yra labai pakitęs nuo to, kaip jis buvo suprantamas dvidešimtajame amžiuje. Seniau kraštovaizdžio architektūrą suprasdavome kaip aplinkos pagražinimo priemonę, daugiausia – kaip naujo parko ar skvero sukūrimą. Šiuo metu pasaulinio garso architektai, urbanistai teigia, kad šiuolaikinio miesto pagrindinis vystymosi elementas yra kraštovaizdis, o jo architektūra – miesto plėtros priemonė. Vilniaus atsiradimas ir plėtra yra puikus šios idėjos iliustravimas. Senojoje miesto dalyje tikrai negalėčiau rasti didžiulių klaidų: niekas nestatė pastatų ant stačių šlaitų, drėgnose užliejamose vietose, daubose.

Taigi, tradicinis miestas yra labai gera mokykla, o atsižvelgimas į kraštovaizdį yra puikus miesto plėtros kelias. Pati gamta duoda atsakymus, kaip galima paryškinti miesto tapatumo ženklus, o ne juos sunaikinti. Žinoma, tai reikalauja tarpdisciplininės įvairių specialistų komandos, kad jie vienas kitą suprastų, kad kartu dirbtų nuo pat pradžių. Geras pavyzdys būtų vis dar tebevykstanti diskusija apie Šiaurinę gatvę Vilniaus mieste – reikia jos ar ne, kokios. Pažiūrėjus siaurai, puiku, statykime, jei turime tam lėšų. Visgi žiūrint iš ilgalaikės tvarumo perspektyvos, nauja magistraline gatve mes paskatinsime didesnius transporto srautus, prarasime dalį žaliųjų teritorijų, padidės tarša ir triukšmas, keleto rajonų gyventojus atskirsime nepereinama transporto upe. Pasekmių numatymas ir savo projektų vertinimas ilgalaikės tvarumo perspektyvos aspektu yra sudėtingas, tačiau labai reikalingas darbo etapas. Turime gražų planą kitais metais VGTU Architektūros fakultete pradėti naują kraštovaizdžio architektūros studijų programą – ugdyti šiuolaikinius šios srities specialistus. Tokių specialistų poreikis tikrai yra, o mes, kaip stipriausia šios srities mokslo ir studijų bazė Lietuvoje, imamės iniciatyvos.

Planuojame studijas vykdyti kartu su Estijos, Vengrijos, Nyderlandų ir Lenkijos kolegomis, kurie kraštovaizdžio architektūros studijas vykdo jau keletą dešimtmečių. Planuojame, kad studentas, įstojęs į šią programą VGTU, galės iš anksto planuoti dalį savo studijų ir mūsų partnerių mokyklose, kartais net gaus antrąjį diplomą.

Taigi, universitetas taip pat kuria miestą?

Tikrai galiu teigti, kad universiteto akademinė misija yra prisidėti ir prie Vilniaus miesto veido formavimo, ir prie jo plėtros problemų sprendimo. Šiame procese dalyvaujame tiek savo moksliniais darbais, tiek atskirai dirbami savo praktikuojamose srityse, tiek ugdydami būsimus specialistus. Šiuo metu rengiamas naujas Vilniaus miesto bendrasis planas, kuriuo reaguojama į miesto pokyčius, jo augimą ir ateities lūkesčius. Jau kelintą dešimtmetį ryškėja ne visai patrauklios tendencijos, kai Lietuva persikelia į didmiesčius, mažieji miesteliai ir kaimai nyksta. Panašūs procesai vyksta ir kitose šalyse, mokslininkai ir praktikai ieško būdų, kaip suvaldyti šiuos procesus. Visgi visi miestai, tarp jų ir sostinė, planuoja naujas gyvenamąsias teritorijas, o žinant, kad Lietuvoje žmonių mažėja, tai yra mažų mažiausiai keista. Galbūt reikėtų įdėmiau ir atsakingiau žiūrėti į apleistas vietas miesto teritorijoje, centre, pavyzdžiui, Panerių, Kauno gatves Vilniuje, kuriose vis dar yra daug nenaudojamų, negyvenamų pastatų. Pokyčių yra, bet norėtųsi, kad jie vyktų greičiau. Su kolegomis rengiame ir siunčiame pasiūlymus bendrojo plano sprendiniams tobulinti, reikia pasidžiaugti, kad savivaldybėje į juos yra įsiklausoma.

Kokias pagrindines mūsų sostinės problemas įžvelgiate? Galbūt žinote ir galimus jų sprendimo būdus, kokia kryptimi reikėtų judėti?

Miestą kuria žmonės. Kaip aktualų klausimą išskirčiau jau minėtą miesto gyvenamųjų teritorijų atnaujinimą – ypač miesto centrinę dalį, kur yra daug potencialo. Taip pat turime kur tobulėti žaliosios architektūros, statybos srityje. Pavyzdžiui, svarbi tema yra tvarus vandens tvarkymas. Kiekvienais metais, užklupus liūtims, žemesnės miesto vietos tiesiog plaukia – žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasipila nuotraukos, kuriose žmonės žemose gatvių vietose plaukioja baidarėmis ir pan. Senasis miestas gyveno truputį kitaip: kuomet mes nebuvome tokie technologiškai pajėgūs, veikė paviršinė vandens nuotekų tvarkymo sistema – lietaus vanduo buvo latakais nukreipiamas į tvenkinius, o šiems užsipildžius – į Vilnios ir Neries upes. Kai kur senosios sistemos dalys vis dar išlikusios – Žvėryno malūno tvenkiniai, taip pat tvenkiniai prie Misionierių bažnyčios. Į tai dabar atsigręžia daug pasaulio miestų ir nebestato požeminių lietaus vandens surinkimo sistemų. Man, kaip architektui urbanistui, tai labai įdomu, nes tokiu būdu mes leidžiame savo miesto žaliosioms teritorijoms klestėti ir vešėti, jų nereikia dirbtinai laistyti. Negana to, vanduo tarsi magnetas traukia žmones, tad tokiu būdu pasiekiame dar daugiau naudos, nes ne tik išsprendžiame lietaus nuotekų tvarkymo problemą, bet ir turime patrauklias, vešinčias žaliąsias erdves žmonėms. Naujasis Vilniaus bendrasis miesto planas numato tokių projektų galimybę, taip pat reikalauja laikytis mūsų sukurtų tvarumo principų, statant ar rekonstruojant pastatus miesto centre.

Manau, kad mums reikėtų toliau riboti automobilių eismą miesto centre, nes privatus automobilis reikalauja daug vietos, teršia miestą ir todėl per daug egoistiška naudotis tokia susisiekimo priemone, palyginti su kitomis miesto siūlomomis alternatyvomis: viešuoju, dalijimosi, bemotoriu transportu. Kitas svarbus dalykas – nevaldomas miesto augimas į priemiesčius. Susižavėjimas parduoti butą mieste ir nusipirkti sklypą užmiestyje, kur tikimasi gyventi gamtoje, vis dar gajus. Dalis problemų kyla dėl to, kad mūsų teritorijų planavimo sistema yra gana liberali – ji privačiam asmeniui, nusipirkusiam sklypą, galbūt buvusį bulvių lauką, leidžia ten pradėti vystyti miestą. Mano galva, tai turėtų spręsti saviv-25-

aldybė, pamatavusi visų miestiečių interesus ir būsimą poveikį miestui. Juk žmonės, išsikraustę į priemiesčius, vėliau savivaldybės reikalauja kokybiškų viešųjų paslaugų: viešojo transporto, mokyklų, darželių, sveikatos priežiūros ir pan.

Apie tai dažniausiai nebūna pagalvojama, kai pasirenkama nuošalesnė gyvenamoji vieta. Mums reikėtų mažiau plėstis į priemiesčius, nes dabar Vilniaus plotas prilygsta centriniam Paryžiui, o gyventojų skaičius yra daug kartų mažesnis.

Alternatyva – investuoti į esamų gyvenamųjų rajonų modernizavimą, paversti juos patraukliu gyvenimo mieste pasirinkimu. Puikus to pavyzdys yra Helsinkis (Suomija), kur bandoma formuoti mišrią bendruomenę: atnaujindami gyvenamuosius kvartalus, architektai numato būstus įvairių socialinių grupių atstovams, tad tai pakelia to rajono prestižą.

Reziumė? Esamų teritorijų modernizavimas ir miesto centro tvarkymas – aš matau tokias Vilniaus plėtros kryptis. Tam reikalingi išsilavinę, keletą veiklos sričių suprantantys architektai, inžinieriai, kraštovaizdžio formavimo specialistai, gebantys matyti ir vertinti savo veiklos pasekmes. Šie siekiai ir skatina būti svarbių pokyčių dalimi.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-26-

Alekso Jauniaus nuotr.

Knygą apie Antakalnį pristatęs urbanistas J. Vanagas: „Vilnius turi kažką nenusakomo“ „Vilnius turi kažką traukiančio, ir ši trauka daro jį ypatingą“, – neabejoja urbanistas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) prof. emeritas Jurgis Vanagas, neseniai išleidęs jau antrąją knygą apie savo mylimą sostinės mikrorajoną Antakalnį. Kalbantis apie Lietuvos sostinės ypatybes, jo problemas bei perspektyvas su šiemet 60-ąjį profesinės veiklos jubiliejų mininčiu profesoriumi, pasidarė akivaizdu, jog, norint apčiuopti dabartinį Vilniaus identitetą, labai svarbu suprasti ne tik jo dabartį, bet ir turtingą jo istoriją, praeities momentus.

Neseniai dienos šviesą išvydo jūsų knyga „Antakalnis. Kilmė, raida, žmonės“. Kodėl būtent šis mikrorajonas jau antrąjį kartą nusipelnė išskirtinio jūsų dėmesio?

1970-ųjų metų pabaigoje iš Kauno atsikrausčiau į sostinę, į Antakalnį. Kadangi užaugau darbininkiškame Kauno priemiestyje Šančiuose, atsikėlęs gyventi į Vilnių pastebėjau labai didelį kontrastą. Siauros, dulkinos gatvelės, darbininkų visuomenė, maišyta kalba – iki tol tai buvo mano kasdienybė. Tuo tarpu Antakalnis iš karto pakerėjo savo žaluma, didele erdve, o ir gyventojai visai kito sukirpimo. Tuomet ten buvo įsikūręs slidininkų rojus Sapieginė, su sūnumi išnaršėme karinius bunkerius, apgriautus rūmus – labai greitai pamilau šį rajoną.

Rašydamas habilitacinę disertaciją, pasirinkau temą apie gyvenamosios aplinkos įtaką žmonių gyvensenai, papročiams, asocialiems įvykiams. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Antakalnis turėjo ne tik puikią gyvenamąją aplinką, bet ir pasižymėjo mažiausiai socialinių negerovių. Disertaciją, nors ir sunkiai, bet patvirtino – taip uždėjau dar vieną žvaigždutę ant Antakalnio antpečių. Šis rajonas nuo pat pradžių buvo neeilinis, elitinis, žalias. Man, kaip miesto planuotojui, labai rūpėjo -27-

jo susiklostymas, nepažintos vietos, tad pirmojoje knygoje „Primirštas Antakalnis“ iškėliau mažiau žinomus objektus: pirmąjį transportą komkė, lenkų tvirtovės įtvirtinimus Šilo gatvėje, Antakalnio gale buvusį hipodromą, veikusį net tarpukariu, o vėliau naudojamą kaip aerodromas, šalia Kairėnų buvusį didelį kultūrinį centrą. Vėliau, gaudamas vis daugiau medžiagos, supratau, kad, užuot Antakalnį pakapsčius su grėbliuku, reikia pereiti per jį su plūgu – kitaip tariant, į viską pažvelgti giliau. Per savo prizmę pažiūrėjau į jo atsiradimą, struktūrą, raidą. Antakalnio istorija labai įdomi. Sakykime, Šv.

Petro ir Povilo bažnyčios vienuolyno sienoje, remontuojant rūsį, rasta gyva įmūryta moteris. Viduramžiais buvo žiaurus įstatymas: norint, kad pastatas būtų sėkmingas, ilgai stovėtų, buvo įprasta sienoje įmūryti gyvą moterį. Knygoje taip pat rašau ne tik apie Antakalnį, bet ir apie viso miesto raidą.

Apie miestą, urbanistiką iki šiol, net jau atšventęs gražų 85-erių metų jubiliejų, kalbate su dideliu užsidegimu. Kaip susidomėjote šia sritimi?

Mokykloje labai gerai sekėsi rašyti, tad visi man visi prognozavo literato, žurnalisto karjerą. Kadangi mokyklą turėjau baigti su medaliu, egzaminams nesiruošiau, nes ir taip turėjau įstoti. Pamenu, besimaudant Panemunėje, atėjo draugas ir pasakė, kad mano darbą atmetė, nes rašinyje rado gramatinę klaidą. Taigi, turėtą penketą ištaisė į ketvertą. Tik vėliau paaiškėjo, jog iš tiesų ten klaidos nebuvo, mokytoja pati susimaišė, bet jau buvo per vėlu. Dėl to negavau medalio, žlugo viltys stoti į Vilnių, o, kadangi sekėsi piešti, nuėjau į tuometinį Kauno politechnikos institutą studijuoti architektūros.

Studijuodamas supratau, kad mano gebėjimai yra platesnio pobūdžio, nebuvau linkęs į smulkius, daug kruopštumo reikalaujančius darbus, tad man pasiūlė orientuotis į stambių teritorijų planavimą. Pasirinkau urbanistiką ir joje sėkmingai dirbau visą savo karjerą. Kadangi esu viena koja kaunietis, kita – vilnietis, mano pati stipriausia urbanistinė iniciatyva buvo Vilniaus ir Kauno dvipolis. Pradžioje ji buvo sutikta su dideliu entuziazmu, bet, Lietuvoje sparčiai pradėjus mažėti gyventojų, ji nuslūgo. Dabar daug šnekama apie regionų padėties gerinimą, specialistų siuntimą į mažesnius miestelius – mano manymu, tai yra plaukimas prieš srovę. Nori nenori, visame pasaulyje miestai auga mažesniųjų gyvenviečių sąskaita.

Koks, jūsų manymu, Vilnius yra urbanistiniu požiūriu? Koks jo identitetas?

Vilnius yra labai netipinis miestas – ir tuo nepasakysiu nieko naujo bei netikėto. Net požeminių biosrovių ekspertai teigia, jog mūsų sostinė turi kažką tokio, ko nėra kituose Lietuvos miestuose. Vilnius visuomet buvo traukos taškas, čia stūksojo senovės lietuvių šventvietės, Sapiegų parke buvo Šv. Mildos šventgirė – visa tai rodo, kad ši teritorija yra išskirtinė. Gal dėl to čia sėkmingai sugyveno skirtingos tautos, skirtingų tikėjimų žmonės. Sostinės Didžiosios ir Pilies gatvių kairėje buvo rusiškoji dalis, stovėjo cerkvės, į dešinę, Vokiečių gatvėje, gyveno kitataučiai, išpažinę katalikybę.

Vilniuje kryžiavosi kultūros – jis buvo it savotiškas tiltas tarp rytų ir vakarų. Juk neatsitiktinai ir Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Europos valstybė. Mūsų sostinėje visuomet gyveno daug įžymybių, jį lankydavo gausybė garsių žmonių. Nors būtų palankiau, kad sostinė būtų ir uostas, Vilnius ja tapo apgalvotai – pagal Baltijos jūrą aktyviai judėjo viską siaubiantys kryžiuočiai ir kalavijuočiai. Šiuo atžvilgiu Vilnius yra ekscentriškas. Visi, kas atvažiuoja į Vilnių, kas jame praleidžia šiek tiek laiko, teigia, kad šis miestas turi kažką nenusakomo, traukiančio. Ši mistinė trauka Vilnių ir padaro išskirtiniu miestu.

Ne veltui Vilnius yra sparčiai augantis miestas. Lietuvoje buvo pasirinktas visai kitas kelias nei kitose Pabaltijo šalyse – auginti ne sostinę, o regionų centrus. Visas šitas decentralizavimas ir tuometinio Politechnikos universiteto indėlis ruošiant aukštos kvalifikacijos specialistus lėmė, jog esame gana gryna tauta. Darbo jėgos netrūko, tad iš rytų į Lietuvą gyventi atvykdavo daug mažiau užsieniečių – tai buvo nematomas barjeras, kuris apsaugojo nuo išorės jėgos antplūdžio. Kai visos Baltijos valstybės tapo nepriklausomos, paaiškėjo, kad šalyje lietuvių buvo net 83 procentai – šiuo požiūriu visa galva lenkėme kaimynines valstybes. Nors Kaunas ir Vilnius buvo pristabdyti, bet vyriausybė nebuvo jiems abejinga. Daug svarbių objektų, tokių kaip Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilniaus universiteto humanitariniai fakultetai, buvo perkelti iš Kauno į Vilnių. Pastarasis vėl atgavo tikrosios Lietuvos sostinės karūną. Šiandieną jo sustabdyti neįmanoma – jis įgijęs pagreitį. Sėkmingai vystoma šiuolaikinė moderni pramonė, gaminama aukštos kokybės produkcija, vystoma lazerių, biotechnologijos, molekulinės technologijos sritys – visa tai byloja apie didelį augimo potencialą.

Ar yra miestų, į kuriuos urbanistiniu požiūriu reikėtų lygiuotis Vilniui? O ko galbūt mums gali pavydėti kiti?

Užsienio specialistai, atvažiavę į Vilnių, pirmiausia būna sužavėti didelės žalumos. Šis miestas pagal savo užimamą plotą prilygsta Paryžiui, tik pastarajame gyvena 5 milijonai žmonių. Turbūt nėra pasaulyje kito miesto, kuris būtų toks žalias.

Vilniaus žaluma nuo Nemenčinės miškų driekiasi į pietus iki pat Gedimino pilies. Kiek senesniais laikais nuo P. Vileišio gatvės ėjau iki darbo centre ir prie tuometinės „Rygos“ parduotuvės pastebėjau būrelį žmonių. Prieinu pažiūrėti: išdaužtas stiklas, telkšo kraujas ir guli negyva stirna. Greičiausiai ji tiesiog stikle pamatė savo atvaizdą ir palaikė jį konkurentu.

Tai, kad iki miesto centro galima atvykti žaliąja juosta, tikrai labai retas atvejis pasaulyje.

Atvykėlius taip pat žavi mūsų architektūra. Vilniaus barokas nėra itališkas, jis turi savo atspalvį. Traukia mūsų senamiestis, kuris yra didžiausias Pabaltijyje. Nesuniokotas, tačiau jį reikia kruopščiai saugoti – juk ir dabar vyksta kova dėl norimos užstatyti Vizitiečių bažnyčios, Lukiškių aikštės ir pan. Taip pat reikia spręsti transporto problemas, turėti metro liniją – aš labai palaikau šią idėją. Vilnius pagal automobilių skaičių vienam gyventojui patenka į pasaulio dešimtuką, tad greitaeigis transportas išspręstų dideles problemas: eismo kamšius, parkavimą miesto centre, taip pat mažintų oro taršą.

Automobilių perteklius ir kamščiai – viena iš miesto problemų. Ką dar keistino įžvelgiate?

Sovietmečiu labai reikėjo spręsti būstų problemą. Lietuvoje buvo stengiamasi, kad kiekviena šeima turėtų atskirą, nors ir mažą, savo butelį. Daugiabučiai dygo akyse, paskubomis, labai ekonomiškomis sąnaudomis, vadovaujantis standartu, neskiriant dėmesio išplanavimui. Kadaise vykdžiau apklausas miegamuosiuose rajonuose ir viena mano respondentė, -28-

pediatrė, kuri lankydavo ligonius namuose, pasakojo, kad savo apylinkės namus pažįsta kaip savo penkis pirštus. Pasak moters, jai užtenka įeiti pro duris, nuspręsti, kurio dydžio bute yra, ir tuomet užrištomis akimis gali nueiti prie vaiko lovelės, nes išdėstymas toje erdvėje galimas tik vienas. Pagal socialinės psichologijos dėsnius, tai yra žmogaus žlugdymas, saviraiškos atėmimas – viskas iš anksto padiktuota. Bėgant metams, namai nusidėvėjo, per siūles skverbiasi drėgmė, o butų perplanuoti neįmanoma, nes visos sienos yra laikančios. Vykdoma renovacija iš dalies sprendžia šią problemą, gyventi tapo šilčiau, tačiau išplanavimo juk nepakeisi. Jaunimas dabar nori gyventi kitaip: turėti didelę virtuvę, sujungti ją su kambariu, įsirengti vadinamąjį barą, neuždaryti gaminančio žmogaus virtuvėje. Manau, kad ateis laikas, kai tuos miegamųjų rajonų namus „šluos“ ir statys naujus. Svarbiausia, net ir tankinant apstatymą, neprarasti žaliojo Vilniaus veido.

Kokias ateities perspektyvas brėžtumėte Vilniui? Ką reikia daryti, kad jos būtų šviesios?

Jeigu Vilnius toliau vystys savo pradėtą aukštųjų technologijų liniją, mes galime labai išgarsėti pasaulyje. Mano minėta lazerinė produkcija neturi sau lygių, ją perka net japonai. Vilniuje vystyti mokslą labai palanku, nes turime humanitarinį pradą, derantį su technologijomis. Neramina tik tokie akibrokštai, kaip, sakykime, miesto centre atsirasiantis viešbutis „Hilton“. Jam, pasak užsakovų, labai trukdo Šv. Jokūbo bažnyčios varpai, neleisiantys ramiai ilsėtis viešbučio gyventojams. O kas gi iš tiesų kam trukdys? Tiesiog gerbkime praeitį, savo paveldą ir dirbkime ten, kur esame stiprūs, neprarasdami racionalaus proto.

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-29-

Alekso Jauniaus nuotr.

Urbanistas M. Cirtautas: „Vilnius turi formuotis kaip aktyvių bendruomenių miestas“ Ar miesto bendruomenės kuria jo tapatybes? Kokia sąveika yra tarp architektūrinės aplinkos ir bendruomenių? Kaip šis reiškinys veikia mūsų sostinę Vilnių? Apie tai kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Urbanistikos katedros docentu Matu Cirtautu, kuris jau antrus metus kuruoja architektūros studijų programos modulį „Architektūra ir bendruomenė“.

VGTU kuruojate architektūros studijų programos antrojo kurso modulį, kuris gilinasi į architektūros ir bendruomenės santykį – kas tai ir kaip tai veikia?

Studijų modulio pavadinimas jau savaime intriguojantis. Modulio „Architektūra ir bendruomenė“ pagrindiniai dėmenys – architektūra, kaip aplinkos formavimo menas ir mokslas, bei bendruomenė, kaip viena iš savarankiškiausių visuomenės organizacijos ląstelių – atskirai yra įdomūs ir sudėtingi reiškiniai. Bet sudėti kartu jie skatina apmąstyti, kas gi vyksta šiems dviem reiškiniams sąveikaujant. Žinoma, sąveika yra abipusė – tiek architektūra veikia visuomenę, tiek visuomenė turėtų veikti architektūrinę aplinką. Šiame modulyje architektūros studentai pirmą kartą susiduria su urbanistinio projektavimo iššūkiais, todėl jame akcentuojami bendresni urbanizuotos aplinkos formavimo klausimai, leidžiantys lanksčiau žvelgti į projektuojamas situacijas. Taigi, konkrečios teritorinės bendruomenės poreikiai tampa pirminiu impulsu, o urbanistiniai, architektūriniai pasiūlymai – kūrybiškas atsakas į juos. Modulio eigoje architektūros studentai susitinka su bendruomenių atstovais, analizuoja vietos gyventojų socialinius, kultūrinius ir rekreacinius poreikius, vietovių istorinę raidą, vertina joje susiklosčiusias gamtines ir antropogenines sąlygas, sprendžia įvairius urbanistinio ir architektūrinio projektavimo, taip pat kraštovaizdžio architektūrinio formavimo uždavinius. Galiausiai pateikiami ne tik pastatų architektūriniai, bet ir teritorijų urbanistinio suformavimo bei aplinkos sutvarkymo pasiūlymai. Tokiu būdu siekiame, kad parinktose Vilniaus miesto dalyse būtų kuriami jų išskirtinio charakterio paisantys, tačiau kartu socialiai reikšmingi ir estetiškai patrauklūs urbanistiniai-architektūriniai kompleksai – bendruomenių centrai. Studentų parengti projektai, nors ir nėra skirti įgyvendinimui, vėliau skatina bendruomenes apsvarstyti savo poreikius, jų realizavimo galimybes bei tinkamiausias to formas.

Kokių rezultatų pasiekė studentai? Galbūt pavardintumėte sėkmingų pavyzdžių? Šis ruduo yra tik antrasis „Architektūra ir bendruomenė“ modulio gyvavime. Taigi, kalbėti apie žymesnius rezultatus – dar ankstoka. Vis dėlto didžiausiu pasiekimu galime laikyti patį Vilniaus miesto bendruomenių susidomėjimą. Tiek praėjusiais, tiek šiais metais studentų pasirinkimui buvo pateikiama po šešias pačių bendruomenių pasiūlytas realias situacijas.

Bendradarbiaujame su aktyviausiomis Vilniaus miesto bendruomeninėmis organizacijomis: Balsių, Jeruzalės, Naujosios Vilnios, Pavilnio, Salininkų, Užusienio, Visorių, Žirmūnų ir Žvėryno bendruomenėmis. Kiekvienais metais sulaukiame -30-

naujų pasiūlymų imti nagrinėti vis kitas aktualias situacijas – visus juos apsvarstome, diskutuojame tiek Urbanistikos katedroje, tiek su pačių bendruomenių atstovais. Taip siekiame formuluoti ir konkrečioms bendruomenėms naudingas, ir kokybiškam architektūros studijų procesui užtikrinti reikalingas užduotis. Kiekviena situacija ypatinga, kiekviena bendruomenė – savita. Jų poreikiai ir galimybės taip pat varijuoja. Visa tai yra papildomas kūrybinis iššūkis tiek studentams, tiek jiems vadovaujantiems dėstytojams. Kad su šiais iššūkiais sėkmingai susidoroja dauguma architektūros studentų – didelis pačių bendruomenių, studentų ir dėstytojų pasiekimas. Tikimės, kad prisidedame prie socialiai atsakingų, bendruomeniškų ir kūrybingų specialistų rengimo. Galiausiai, neapsiribojame vien studijų procesu – siekiame viešinti studentų parengtus projektus. Vasario mėnesį geriausius pirmųjų metų darbus eksponavome Vilniaus miesto savivaldybėje.

Sakoma, jog architektūra turi įtakos formuoti miestiečių gyvenimo būdą. O kaip yra su atvirkštiniu variantu? Kiek patys miestiečiai gali formuoti architektūrinę aplinką?

Manau, sakyti, kad architektūros įtaka bendruomenei vienakryptė, būtų labai kategoriška. Tai reikštų, kad ten, kur architektūrinė aplinka nekokybiška, gyvena kažkuo prastesni žmonės. Arba atvirkščiai, idealioje architektūrinėje aplinkoje formuojasi idealios bendruomenės. Realybėje situacija priešinga – ten, kur iššūkiai didžiausiai, telkiasi aktyviausios bendruomenės. Ir priešingai – kur gyvenimas patogus ir aprūpintas, dažnai rasime pasyvesnius gyventojus. Todėl greičiau reikėtų pripažinti, kad vietovėse, kuriose architektūrinė aplinka leidžia arba bent jau netrukdo, teritorinės bendruomenės formuojasi savaime, pavyzdžiui, kaimuose, miesteliuose ir mažuose miestuose. Dėl didesnio gyventojų skaičiaus, silpnesnių jų kontaktų didmiesčiuose, tarp jų ir Vilniuje, situacija labiau komplikuota. Visgi sostinės gyventojai taip pat telkiasi ir vis aktyviau siekia spręsti su gyvenamosios aplinkos formavimu susijusius klausimus.

Gali būti, kad gyventojų aktyvumas susijęs su gyvenamosios aplinkos masteliu. Teritorinių bendruomenių įtaka raiškiausia kaimynijų lygmenyje. Kaimynija yra smulkiausias savarankiškas gyvenamasis teritorinis vienetas, besiformuojantis aplink aiškiai išreikštą kasdienių paslaugų centrą. Kaimynija taip pat pasižymi tam tikru tik jai būdingu charakteriu, kurį lemia jos istorinė raida, susiklostęs urbanistinis audinys, gyventojų socialinė ir demografinė struktūra ir kiti veiksniai.

Kaip tik dėl šios priežasties, modulio „Architektūra ir bendruomenė“ užduotyje kaimynijas pasirinkome kaip pagrindinį vietovės esamos būklės ir bendruomenės poreikių tyrimo objektą.

Kaip manote, ar vilniečiai jau pakankamai dalyvauja miestui svarbių klausimų sprendimuose? Ką galbūt reikėtų daryti, kad aktyvumas didėtų?

Jau dešimtmetį domiuosi bendruomenių įsitraukimu į gyvenviečių aplinkos formavimą ir, reikėtų pasakyti, tikiu teritorinių bendruomenių ateitimi. Nuo kitų bendruomenių tipų – profesinių, pomėgių, protesto ir pan. – jos skiriasi savo žiniomis apie konkrečią jų gyvenamą vietovę. Šių bendruomenių nariai yra vietiniai ekspertai, apie vietovę žinantys daugiau nei bet kokie kiti specialistai. Jie ne tik gali pasakyti, ko jų gyvenamosiose teritorijose reikia jau šiandien, ir ko galbūt prireiks ateityje, bet kartu yra atviri konstruktyviai diskusijai, originalioms idėjoms, alternatyviems pasiūlymams.

Nors bendruomenių dalyvavimo miesto reikaluose tradicija Lietuvoje dar tik formuojasi, bet VGTU Urbanistikos katedra jau kurį laiką savo kuruojamose disciplinose siekia supažindinti studentus su bendruomenių „judėjimu“, formuoti jų profesinius gebėjimus, atsižvelgiant į šioje srityje kylančius iššūkius.

Teritorinių bendruomenių narių dalyvavimas sprendimų, susijusių su jų gyvenamąją aplinka, priėmime yra ne tik sveikintinas, bet ir būtinas. Aišku, svarbiausia suvokti, kad sprendimai negali gimti per naktį. Kartu dirbti turi mokytis ne tik bendruomenių atstovai, bet ir architektūros, urbanistikos bei savivaldos specialistai. Visam tam reikia laiko, kurio, bent šiuo metu, viena arba kita proceso pusė per dažnai nėra linkusi skirti. Reikia nepamiršti ir to, kad bendruomenes paliečiantys projektai neturi pabaigos – tiek pat, kiek ir pradinės diskusijos, projekto rengimas bei įgyvendinimas, yra svarbi ir suformuotos miesto viešosios erdvės, pastatytų įrengimų tolesnė priežiūra ir išlaikymas.

Kalbant apie miestiečių dalyvavimą miesto kūrime, ar išskirtumėte vieną kitą sėkmės atvejį?

Sėkmingais derėtų laikyti visus vienokiu ar kitokiu teigiamu rezultatu pasibaigusius atvejus. Apskritai, nesu tikras, ar šiuo metu žiniasklaidoje nušviečiami procesai ir socialiniuose tinkluose vykstančios diskusijos reprezentuoja tikrąjį Vilniaus ar kitų Lietuvos miestų ir kaimo bendruomenių veidą. Savo praktinėje, akademinėje ir mokslinėje veikloje susiduriu išskirtinai tik su atsakingais, kūrybingais, gebančiais kritiškai mąstyti ir toliaregiškai modeliuoti situaciją bendruomenių atstovais. Dažnai lengva kritikuoti įvairius procesus ir projektus, į juos neįsigilinus, nesuprantant jų priešistorės, projekto tikslų ir uždavinių, kompleksiško proceso ir kitų aspektų. Gal todėl, atsiribodami nuo garsiai besireiškiančių protesto bendruomenių, realių teritorinių bendruomenių nariai yra linkę nuosekliai ir kantriai siekti jų gyvenamosios aplinkos pagerinimui aktualių projektų įgyvendinimo. Nors šie projektai gali atrodyti smulkūs ir nereikšmingi, kaip vaikų žaidimo aikštelė, viešojo transporto stotelė ir pan., jie turi didžiulį teigiamą poveikį vietos gyventojams.

Kiek miesto bendruomenės turi įtakos jo tapatybės formavimuisi?

Miestas ir yra jo bendruomenės. Todėl miesto tapatybę galima suvokti kaip atskirų jį sudarančių bendruomenių tapatybių koliažą. Kadangi miesto išskirtinumas dažniausiai patiriamas per jo urbanistines viešąsias erdves, aktyvesnis teritorinės bendruomenės dalyvavimas jai artimiausių kaimynijos viešųjų erdvių formavime galėtų tapti puikia priemone didinti vietos gyventojų indėlį į kryptingai formuojamą vietovės įvaizdį. Tiesa, kartais viešųjų erdvių projektavime vis dar per daug laiko skiriama diskusijai apie erdvės dizainą ir kitas projekto detales, kurių architektūrinė kokybė yra tiesioginė projekto autorių (architektų) užduotis ir atsakomybė. Bendruomenės reprezentavimui kur kas svarbiau gali būti tai, kas vyksta aplink tvarkomą esamą ar kuriamą naują miesto viešąją erdvę. Jei erdvių prieigose būtų formuojami lokalūs socialinių paslaugų centrai, telkiamos įvairios bendruomeninės veiklos, teritorinių bendruomenių poveikis miesto tap-31-

atumui tik stiprėtų. Žvelgiant iš bendruomenių perspektyvos, kokia kryptimi toliau turėtų judėti Vilnius?

Vilnius, kaip valstybės sostinė, iš dalies yra „pasmerktas“ būti didžiausiu ir moderniausiu Lietuvos miestu. Tačiau šiame vaizdinyje turėtų būti atrasta tinkama vieta ne tik miesto istorijai, bet ir kultūrai, kurią iš esmės lemia miestą sudarančios bendruomenės, jų įvairovė ir aktyvumas. Nemanau, kad būtų objektyvu kalbėti apie vieną Vilniaus viziją, vienalytį ir vienintelį jo identitetą, nes tokiu atveju paliestume tik labai mažą dabartinio miesto dalį – greičiausiai, jo istorinį branduolį ir centrinę dalį. Už pastarųjų gyvuoja daugybė kitų Vilniaus kasdienybės realijų. Kiekviena kaimynija, kiekviena joje šeimininkaujanti bendruomenė turi teisę, kad jos tapatybės ženklai būtų reprezentuoti miesto įvaizdyje. Turiu galvoje ne formalų reprezentavimą, bet pripažinimą, kad šios teritorinės bendruomenės egzistuoja, ir jos turi teisę pasisakyti juos tiesiogiai liečiančiais miesto tvarkymo ir plėtros klausimais. Tad, jei reikėtų apibendrinti, sakyčiau, kad Vilnius jau dabar yra, o ateityje turėtų išlikti ir toliau formuotis kaip pažangių ir aktyvių bendruomenių miestas. Kaip tik dabar puikus metas, ypač su architektūriniu aplinkos formavimu dirbantiems specialistams, taip pat savivaldos ir pačių bendruomenių nariams mokytis dirbti kartu, siekiant šios vizijos įgyvendinimo.

Parengė Eglė Kirliauskaitė

Šis tekstas – straipsnių ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

-32-

Simo Bernoto nuotr.

Gebantis keistis miestas – pagal architektą I. Uogintą Modernaus meno centras (MMC), „Ogmios“ miestas, „B Nordic 26“ centras, „Lijo“ viešbutis Gargžduose, Svencelės gyvenvietės detalusis planas ir vandens aitvarų centras, gyvenamųjų namų kvartalas „Misionierių namai“ Vilniuje – tai vieni iš daugelio architektų biuro „DO ARCHITECTS“ projektų, formuojančių Vilniaus bei kitų miestų veidą. „Sveiko miesto pagrindas yra gebėjimas keistis, neprarandant savo savasties“, – neabejoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventas ir „DO ARCHITECTS“ vienas iš partnerių Ignas Uogintas. Kalbamės apie patogų ir dinamišką miestą, jo virsmą, perspektyvas, vaidmenį žmonių gyvenimuose. Apie Vilnių, kurio trauka ir noras prisidėti prie jo klestėjimo straipsnio herojui buvo stipresnis už sėkmingą gyvenimą emigracijoje.

Vienoje knygoje Jurga Ivanauskaitė rašė, kad Vilniuje, kaip nė viename kitame Lietuvos mieste, tvyro visuotinis nepaaiškinamas jausmas, kad, gyvendamas čia, negali sustoti jo mylėti, nes, jei taip nutiks, jis nebemylės tavęs. O ar Jūs mylite Vilnių? Už ką?

Taip, myliu. Miestas, kaip reiškinys, mane labai domina. Vilnių matau kaip dinamišką, paslaptingą, daugiaveidį. Jis toks yra šiandien, toks buvo istoriškai, ir, tikiuosi, toks išliks ateityje. Apie tai labai gražiai rašo Laimonas Briedis savo knygoje „Vilnius – savas ir svetimas“, kurioje aprašomas skirtingų personų skirtingais laikotarpiais matytas Vilniaus veidas – kam svetimas ir nesuprantamas, kam jaukus ir savas.

Pasakius žodį „miestas“, kyla mintis apie metropolio dangoraižių siluetą. Šie dangoraižiai dažniausiai būna biurų pastatai, demarkuojantys metropolio centrinį verslo kvartalą. Dangoraižių silueto vaizdinys yra evoliucionavęs į sėkmingo ir besivystančio miesto įvaizdį. Visgi dažniausiai šie miesto kvartalai turi gana mažai ką bendro su kultūriniu ir istoriniu miestu, kuriame ar šalia kurio šie dangoraižiai stovi.

Esamų ir potencialiai galimų Vilniaus tūrių, erdvių įvairovė įkvepia. Sveikas miestas turi gebėti prisitaikyti prie kintančių poreikių, sugebėti dinamiškai augti ir tuo pačiu išlikti kompaktiškas ir neprarasti savasties. Mums reikia stengtis puoselėti savo miestą kaip kompaktišką ir įvairų, nuoseklų ir jungiantį, kupiną aukštos kokybės architektūros ir viešųjų erdvių.

Platus, žemas, išmėtytas ir šiek tiek fragmentuotas Vilnius įkvepia galvoti, kurti, spręsti jame kylančius iššūkius, tuo užburdamas jį mylėti ir atrasti vis iš naujo.

Kurie pasaulio miestai Jums atrodo patraukliausi architektūriniu požiūriu? Į ką galbūt reikėtų lygiuotis Vilniui?

Visi miestai yra kažkuo unikalūs. Barselona turi griežtą kvadratinių kvartalų sistemą su keliomis pagrindinėmis alėjomis, kurios kerta visą centrinę miesto dalį, Niujorkas neįsivaizduojamas be Centrinio parko, Amsterdamas – be raudonų plytų gatvelių ir įėjimų į atskirus žmonių butus tiesiai iš gatvės.

Istoriškai susiklosčiusios gatvės, žymūs pastatai, vietos kultūra, ekonominė galia, gamtinės sąlygos, žmonių įpročiai ir t. t. diktuoja miesto evoliucijos kryptį. Kiekvienas miestas turi savo charakterį, savo braižą. Labai dažnai vieniems miestams būdingi bruožai yra visai netinkami kitiems. Pavyzdžiui, Maroke Fezo miesto senamiesčio gatvės yra pilkos, belangės, siauros, dengtos, tačiau vidiniai namų kiemai ir jų fasadai „išpustyti“ nuostabia puošyba, fontanais, sodais. Tuo tarpu Vilniaus senamiestyje gausu puošnių skirtingų laikotarpių gatvės fasadų, o vidiniai kiemai dažnai paliekami net netinkuoti, juose apstu sandėliukų, tvorų. Skirtinga kultūra, nusistovėję įpročiai, gamtinės sąlygos turi įtakos ir skirtingai -33-

miesto erdvių raidai, jų suvokimui. Ir visgi, jei reikia Vilniaus miestą lygiuoti su kitais, noriu, kad Vilnius lygiuotųsi savo unikaliu išskirtinumu.

Kaip vertinate Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10 metų? Kokius paskutiniojo dešimtmečio čia įgyvendintus projektus išskirtumėte?

Augti kartu su santykinai neseniai Nepriklausomybę atgavusia šalimi yra neįtikėtina dovana ir galimybė. Būti to dalimi ir gebėti prisidėti prie šalies gerovės kūrimo yra be galo didžiulė garbė, privilegija. Manau, kad pokytis per pastaruosius 10 metų ar daugiau yra išties milžiniškas. Gerųjų pavyzdžių šiandien yra daug, didelės dalies Lietuvos piliečių gyvenimo ir darbo kokybė išaugo, architektūros projektai tampa vis labiau pastebimi tarptautinėje arenoje.

Jei reikia išskirti keletą pavyzdžių, paminėčiau Paleko ARCH studijos kartu su Plazma architektais projektuotą gyvenamųjų namų kvartalą „Rasų namai“, kuriame susilieja miškas ir gyvenamieji namai, architekto Audriaus Ambraso studijos pastatytą „Rupert“ tarpdisciplinį edukacijos centrą, labai moderniai interpretuojantį šlaitinį namą, ar Processoffice studijos Nacionalinio Latvijos meno muziejaus rekonstrukciją Rygoje, nauja architektūra pabrėžiant istorinio muziejaus tūrio ir erdvių grožį. Kalbant apie „DO ARCHITECTS“ projektus, labai malonu stebėti pokyčius šiuo metu vystomoje Ogmios teritorijoje, Vilniuje. Iš karinio miestelio sovietmečiu šiandien ši teritorija tampa gyva, kviečiančia, dinamiška miesto dalimi, kurioje gausu skverų, kavinių, fontanų.

Sostinė stipriai auga, tuo tarpu mažieji miestai palengva nyksta. Ar galite numatyti, kuria linkme plėsis Vilnius, koks kitų Lietuvos miestų likimas? Ši situacija Lietuvoje nėra unikali – dideli miestai sparčiai didėja, o periferinės teritorijos traukiasi dėl bendrų globalių tendencijų, pastebimų kone visame vakarietiškame pasaulyje. Žmonės en masses migruoja į miestus, ieškodami laimės ir geresnio gyvenimo galimybės. Šiandien daugiau žmonių gyvena miestuose, nei kur nors kitur. Prognozuojama, kad 2050-aisiais juose gyvens iki aštuoniasdešimt procentų viso pasaulio populiacijos.

Priežastis, kodėl žmonės migruoja į miestus, yra aukštas gerovės lygis, kurį gali generuoti išvystyta urbanistinė aplinka: nuo gerai apmokamų darbo vietų iki aukšto lygio kultūros renginių. Matome, kad šiandien apie tris ketvirtadalius viso pasaulio pelno yra generuojama miestuose ir, kuo jie didesnis, tuo pajamų vienam gyventojui dydis auga. Londonas generuoja apie du procentus pasaulio turto, Niujorkas – apie du su puse, Tokijas – daugiau nei tris procentus. Metropolis taip pat suteikia galimybę žmogui kilti socialinėje hierarchijoje.

Taigi, neabejoju, kad Vilnius ir toliau augs periferinių teritorijų sąskaita. Tikiu, kad mūsų sostinė taps vis kompaktiškesnė, funkcionalesnė, didės skirtingų interesų grupių, erdvių ir pastatų įvairovė.

Viename interviu esate minėjęs, kad daug įdomiau kurti augančiose, besikuriančiose, didelį potencialą turinčiose ekonomikose, kokios ir yra Baltijos valstybės. Ar Vilniuje išnaudojamas turimas potencialas? „DO ARCHITECTS“, dirbdami su bet kuriuo projektu, visuomet turi tikslą atrasti paslėptą vietos potencialą ir pridėtinę vertę – kultūrinę, meninę, istorinę, ekonominę ir t. t. Į architektūros projektavimo procesus visada žiūrime kompleksiškai, įtraukdami platų profesionalų ratą. Pastaraisiais metais Lietuvoje kylantiems iššūkiams, reikalaujantiems kompleksinių, nelengvų sprendimų, nebepakanka gerųjų praktikų pavyzdžio iš svetur – reikia inovatyvių ir unikalių sprendimo būdų bei kompleksinio, strateginio, kūrybiško ieškojimų kelio. Tokiems iššūkiams spręsti pavienių specialistų nebepakanka, į procesus turi būti įtraukta daugybė kitų savo srities žinovų: nuo urbanistų, architektų, statytojų iki politikų, interjero dizainerių ar net miesto erdvių entuziastų. Šiandien architektas, urbanistas ar kraštovaizdžio specialistas turi gebėti ne tik profesionaliai spręsti iškilusias miestų problemas, bet ir jas atrasti, identifikuoti. Didžiausias mūsų šalies potencialas, kurį mes turime labiau išnaudoti, yra protas. Svarbu ugdyti mąstančią, savimi pasitikinčią asmenybę, mokančią rinkti bei kritiškai vertinti informaciją, gebančią analizuoti ir kurti inovacijas. Kad ir kas tai bebūtų, – namas, miestas, gatvė, parkas ar kompiuterinė programa, – svarbiausia dirbti neapsiribojant standartiniais, nusistovėjusiais metodais.

Architektūra iš istorinės pusės dažnai siejama su įtaka, nes tai yra būdas kontroliuoti, daryti įtaką miestui. Ar pritariate šiam teiginiui?

Kaip sakė Joanas Closas: „Miestas yra žmogaus tvarinys, socialiai sukurtas materialus artefaktas.“ Dvidešimt pirmajame amžiuje miestų projektavimas ir projektavimas miestuose jau nebėra pavienių projektuotojų, įstatymų leidėjų ar investuotojų rankose. Mes jau gana seniai negyvename aplinkoje, kur vienas va(l)dovas nurodo, kaip turi būti padaryta, ir visi nekvestionuodami tuo seka. Miestas – tai organizuota platforma, kurioje skirtingos suinteresuotos pusės turi terpę savo veikloms, veikiančioms aplinką. Žinoma, architektūra visuomet daro įtaką savo aplinkai, kad ir kokia ji bebūtų – politinė, kultūrinė, ekonominė ir t. t. Manau, kad šiandien Lietuvoje mes mokomės daugiau kalbėtis, diskutuoti, būti atviresni.

Mokomės daryti įtaką, veiksmų planą suderindami su vis daugiau suinteresuotų grupių, pagal vis aiškesnes, mūsų bendru susitarimu sutartas taisykles. „DO ARCHITECTS“ dirba su MMC projektu, kur bendradarbiaujate su itin garsiu pasaulio architektu Danieliumi Libeskindu. Šis savo srities profesionalas yra sakęs, kad architektūra – vienintelė taip griežtai kontroliuojama meno rūšis, bet tai vis tiek didelis menas. Šiame žurnalo numeryje nagrinėjame mokslo temą. Taigi, Jūsų požiūriu, architektūra yra labiau menas ar mokslas?

Sakyčiau, kad tai yra mokslas, reikalaujantis daug kūrybiškumo skirtinguose projektavimo procesuose.

-34-

Audriaus Bagdono nuotr.

Nacionalinės premijos laureatas architektas R. Palekas: „Vilnius yra ypatingas“ „Pagrindinis architekto uždavinys – sugalvoti, kaip, tenkinant visus tuos suskaičiuojamuosius dalykus, vis dar sukurti kai ką nesuskaičiuojamo“, – apie religija jam tapusią profesiją sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, garsus architektas Rolandas Palekas.

Pasirodo, kadaise trūko visai nedaug, kad Vilniaus Gedimino technikos universiteto absolventą, dėstytoją bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą šiandien pažinotume ne kaip nusipelniusį architektą, o kaip teatro režisierių... Taigi, apie įkvepiančias asmenybes, nenutrūkstamą tobulėjimo procesą – iš pirmų lūpų.

Kodėl architektūra? Kas įkvėpė gyvenimą sieti su šia sritimi?

Man tai įdomu, kūrybiška. Jau ne kartą esu minėjęs, kad žodį „architektūra“ man pirmoji ištarė mano močiutė, mamos mama. Visuomet mėgau piešti, neblogai sekėsi matematika, tad tai man pasirodė gana artima. Nors, žinote, tų žodžių aplinkiniai ištaria labai nemažai, bet šis kažkodėl ėmė ir užkliuvo. Pasisekė, kad tai įvyko gana anksti, tad sistemingai pradėjau ruoštis stojamiesiems – iki jų likus dar trejiems metams važinėjau į Vilnių mokytis piešimo. To konkretaus apsisprendimo dėl specialybės momento neprisimenu, tik žinau, jog nesiblaškiau. Jau nuo devintos klasės ši mintis pradėjo viduje bręsti, augti ir užaugo iki apsisprendimo – be jokios lemtingos dienos, įvykio, be svyravimo. Tuo metu architektūros buvo galima mokytis Vilniaus dailės akademijoje arba VGTU, kurį ir pasirinkau. Galbūt šiek tiek patarė tėvai, kurie labiau tikėjo inžinerine puse.

O ar vėliau nebuvo tokių momentų, kai visgi dvejojote dėl specialybės pasirinkimo?

Buvo, žinoma. Manau, kiekvienam žmogui, kuris atvirai žiūri į pasaulį, kritiškai vertina save, savo veiklą, ateina abejonių laikas. Jis mane užklupo, atrodo, būnant trečiame kurse. Natūralu. Jauni žmonės neretai pasirenka specialybę, o vėliau supranta, jog pateko ne ten, nes sprendimą daro paskatinti tėvų ar dėl kitų priežasčių. Juk jie negali iš anksto žinoti, kas jų laukia. Labai normalu, kad žmogus persigalvoja, keičia specialybę ar po kiek laiko supranta, jog atsidūrė ne savo rogėse, todėl bando dirbti kitą darbą. Tą, kurį moka ir gali dirbti, kuris jam teikia džiaugsmą.

Galbūt tuomet, užklupus abejonėms dėl profesinio kelio, mintyse netgi turėjote alternatyvą architektūrai?

Mane visuomet traukė teatras, studijuodamas labai aktyviai vaikščiojau į spektaklius ir iki šiol labai jį mėgstu. Prisimenu, kad tarp režisūros ir architektūros įžvelgiau nemažai sąsajų. Tuomet kažkuris iš didžiųjų režisierių – Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ar Jonas Vaitkus – rinko režisierių kursą. Nors iki tol nieko nebuvau daręs šia kryptimi – nelankiau kokios nors saviveiklinės teatro studijos, nebuvau mokęsis aktorystės, – mintis pabandyti stoti į režisūros studijas atrodė labai patraukli. Ši mintis kurį laiką kamavo, visgi nesiryžau jos įgyvendinti. Ar neliko nuoskaudos dėl kadaise puoselėtų neišsipildžiusių lūkesčių? Tikrai ne, visai dėl to nesigailiu. Juolab kad galbūt tai šiek tiek realizavosi per mano dukrą, kuri -35-

mokėsi teatro scenografijos ir dabar dirba pagal specialybę.

Nuo 1981 metų architektūros mokėtės VISI – dabartiniame VGTU. Galbūt pasidalytumėte ryškesniais prisiminimais iš studijų laikų?

Daug dalykų buvo. Galvojant apie studijų laikus, visuomet pirmiausia prisimenu dėstytojus, kurie man padarė didelę įtaką. Esu jiems dėkingas tiek už tiesiogines, tiek už netiesiogines pamokas. Čia, visų pirma, turiu paminėti Vytautą Dičių ir Arną Dineiką – šie žmonės man padarė ryškiausią poveikį. Prisimenu ir Neringos Dičiuvienės „1 000 gyventojų miesto“ projektą, prisimenu jos reiklumą, profesionalumą, išmanymą. Visi šie žmonės buvo neabejingi tam, ką daro, ir tai neišvengiamai įkvepia.

Kalbant apie architektūros studijas, buvę studentai daž­nai mini bemieges naktis prieš peržiūras. Teko tai patirti?

Kažkaip pavykdavo susitvarkyti su laiku – vis tiek kažkiek pamiegodavau. Be abejo, sutinku, kad architektūra yra gana eikvojanti, sekinanti specialybė, bet su metais ateina patirtis, išmoksti jausti likusio laiko ir darbo santykį. Pats studentams akcentuoju, jog viena bemiegė naktis yra normalu, bet, jei jos yra dvi, antrąją dirbsi taip lėtai, kad kur kas labiau verta nueiti pamiegoti. Žinoma, vadinamieji ištisiniai projektavimai turėjo savo žavesio, todėl kad tai buvo bendras kūrybinis darbas, buvo tam tikra studentų sinergija. Yra didelis skirtumas tarp to, kai projektą ruoši vienas užsidaręs namuose, ir to, kai panyri į bendrą kūrybinę dvasią, kuri tvyrodavo abiejuose buvusio Architektūros fakulteto, tuomet įsikūrusio Saulėtekyje, aukš­tuose.

Maža to, ne tik pats su savo grupe ir kursu darai baigia­mąjį darbą – galima sakyti, jog visas fakultetas tapdavo kūry­ binėmis dirbtuvėmis. Lankydavomės pas vyresnius, jie užei­davo pas mus, dalijomės patirtimi, manau, jaunam kūrėjui tai yra dideli, vertingi dalykai.

Jeigu studento specialybė jam tampa tarsi religija, tai neabejotinai yra geriausia, ką gali duoti universitetas. Dabar sunku pasakyti, kiek man tai suteikė VGTU kaip institucija, kiek prie to prisidėjo čia dirbę žmonės (tai juk taip glaudžiai susiję), bet faktas, kad tai įvyko ir esu už tai dėkingas. Iki šiol nesitenkinu tuo, ką žinau, stengiuosi vis ugdytis, lavintis, domėtis savo profesine sritimi.

Turbūt tas noras skleisti architektūros „religiją“ ir tapo viena iš priežasčių, kodėl nusprendėte grįžti į VGTU jau dėstytojo amplua?

Atgal į VGTU mane pakvietė gerbiamas dėstytojas Arnas Dineika. Iš pradžių nesutikau, norėjau ilgiau padirbėti gamyboje, realiai projektuodamas. To niekada ir ne­mečiau: dėstytojavimas man pagal prioritetus visuomet buvo antroje vietoje, pirmoje – praktika, kūryba. Visuomet maniau, kad aš kuriu ir dar dėstau, o ne dėstau ir dar kuriu. Taigi, po kiek laiko teigiamai atsakiau į šį kvietimą, tapau vyriausiuoju asistentu, pradėjau dėstyti. Tai įvyko jau tikrai seniai, atrodo, 1993 metais, ir per šį laikotarpį nebuvo taip, kad būčiau no­rėjęs atsisakyti pedagoginės veiklos. Keitėsi nebent dėstyto­javimo krūvis – dirbau visu ar puse etato.

Dėstytojo darbas tikrai skirtas ne kiekvienam. Kas jame žavi?

Man svarbus ryšys su studentais, su jaunąja karta. Jaučiu, kad ne tik juos kažko išmokau, bet ir pats nemažai iš jų gaunu – tokio gyvo pulso, energijos, ryšio su šiandiena. Dabartiniai studentai yra visiškai kitokie žmonės, palyginti ne tik su mano karta, bet ir, sakyčiau, su praėjusio dešimtmečio studentais. Jie reflektuoja gilesnius pasikeitimus visuomenė­je, mąstyme, įpročiuose, gyvensenoje. Kai kas antrą dieną bendrauji su studentais, būni tame aktualiajame lauke. Jiems galbūt trūksta patirties ir profesionalumo, visgi studentai turi tai, ką aš galbūt galiu greitai prarasti, nebejausti, jei būsiu nuo to užsidaręs. Man iš tikrųjų įdomu bendrauti su kūrybin­gomis, alternatyviomis, kitokiomis asmenybėmis. Kiekviena­ me kurse yra žmonių, kurie net sunkiai telpa į kokius nors institucinius, formaliuosius rėmus, yra laisvi, kitaip mąstan­tys, nebijantys reikštis, turintys minčių ir idėjų – tokios asme­nybės, nors kartais ir atrodo keistos, man yra labai įdomios, su jomis tikrai smagu dirbti.

Daugeliui studentų, jaunų specialistų esate pavyzdys, auto­ritetas. Tai įpareigoja? Žinoma, atsakomybė yra didelė – tą tikrai suprantu, jaučiu. Pagal savo galimybes stengiuosi tuos lūkesčius pateisinti.

Kartais norėčiau, kad para turėtų dau­giau nei 24 valandas.

Kalbant su keletu Jūsų buvusių mokinių, teko išgirsti, jog architektūra yra skirta lyderiams. Sutinkate su šia mintimi?

Pritarčiau jai, bet su išlyga. Lyderio savybės yra reikalingos, jeigu turi savo studiją, savo architektūros biurą, vadovauji projektams. Šiuo atveju tenka dirbti su tikrai dideliu būriu žmo­nių, įskaitant inžinierius, statybininkus, užsakovus, dažnai jų interesai yra skirtingi, o architektas visa tai turi suvienyti, sujungti į vieną tikslą. Projektuojant kiek sudėtingesnį, didesnį objektą, niekada neapsieisime be kolektyvinio darbo, kolektyvinės architektūrinės kūrybos. Visgi, jei renkiesi ramų, tylų darbą kokioje nors grupėje, išmanai detales, moki konstruoti, gerai, kokybiškai daryti brėžinius, tam nebūtina būti lyderiu, tiesiog tuomet įmonėje nebūsi pirmasis žmogus. Kita vertus, turėsi ir mažiau atsakomybės – juk projekto vadovai, dėdami parašą, prisiima didžiulę atsakomybę bent jau keletui metų. Jeigu tavo ambicijos didelės, nori būti matomas, kiekvienoje specialybėje tau bus reikalingos lyderio savybės – tai negali būti taikoma tik architektūrai.

Daug laiko praleidote užsienyje, bet visgi gyvenate ir ku­riate Lietuvoje...

Taip, tai buvo, bet gana seniai, kai buvau dar jaunas architektas. Tiesą sakant, nežinau, ar nebūčiau ir ilgiau užsienyje užsibuvęs, jei taip būtų susiklosčiusios aplin­kybės. Praktikos įgavimas kitose šalyse, ypač, jei pavyksta pakliūti į geras kompanijas, man atrodo tikrai prasmingas. Kiekvienam žmogui naudinga išplėsti savo matymo lauką, patirtį esant skir-36-

tingoms sąlygoms, situacijoms, nes vėliau grįžus į Lietuvą lengviau matyti, kas čia yra gerai, kas blogai, ką vertėtų keisti.

Sakyčiau, kad taip netgi sustiprėja nema­terialiosios vertybės. Man dažnai tenka bendrauti su užsie­nio partneriais: pastebiu, kad ten labai stipriai pasireiškia materializmas, pragmatizmas, beveik visiems architektams, priimant sprendimus, tai tampa pagrindiniu svertu. Be abejo, negalima teigti, kad pas mus tai neegzistuoja. Būtų naivu ti­kėtis altruistų užsakovų, kurie žiūri į architektūrą kaip į meną, kurie supranta, kad vardan tam tikrų nematerialiųjų, nesu­skaičiuojamųjų dalykų būtų galima kažką aukoti. Na, kad ir sutikti dėl mažesnio ploto arba rinktis nebūtinai pačią ekono­miškiausią pastato formą – tokių atvejų vis mažėja. Pagrin­dinis architekto uždavinys, matyt, ir yra tai, kaip, tenkinant visus tuos suskaičiuojamuosius dalykus, vis dar sukurti kai ką nesuskaičiuojamo, kažką, kas yra aukščiau skaičių.

Ar kartais tenka pakovoti už savo idėjas? Žinoma, visada. Aš tikrai negaliu daryti darbo, kuriuo netikiu. Kartais tenka atsisakyti ir, sakykime, tikrai didelio objekto miesto centre. Jeigu esu verčiamas kažką daryti taip, kaip man netinka, dar­bo atsisakysiu net ir tuo atveju, kai jau yra padarytas tam tik-ras įdirbis, jau yra pažengta priekin. Tokiais atvejais bandau padaryti viską, kad įtikinčiau pakeisti nuomonę, o, jeigu vis­gi nepavyksta, jeigu tie skaičiai, exeliai ima viršų, neieškoma kompromisų, aš atsisakau.

Užsiminėte apie aistrą teatrui. Turbūt daugelis aktorių sva­joja suvaidinti Hamletą – tai yra tarsi aukščiausias meis­ triškumo įrodymas, didžiausias siekis. O ką būtų galima va­dinti architektūros Hamletu?

Turbūt visiems skirtingai. Gal vienas architektas turi ambiciją realizuoti didelį darbą ir būti pastebėtas kur nors užsienyje – Berlyne, Stokholme, kad ir Varšuvoje. Galbūt jam tai yra aukščiausias lygis.

O Jums?

Man Vilnius yra svarbus. Nors čia negimiau, esu atvykęs iš Žemaitijos, bet jau nuo 1980-ųjų labai bandau suprasti, pajusti šį miestą. Taigi, savo sąskaitoje turiu netgi trisdešimt šešerius glaudaus bendravimo su Vilniumi metus. Tai yra labai gilus miestas. Nors kitose šalyse esu praleidęs nemažai laiko, bet Vilnius, mano akimis, turi kažką ypatinga, jis išsiskiria iš kitų, jame yra kažkas tokio, kas sunkiai nusa­koma, kas mane traukia. Aš čia gerai jaučiuosi. Matyt, mano pagrindinis noras yra kažką sukurti, padaryti kažką gero šiam miestui, nes jis tikrai to vertas. Ir, be abejo, jo nesugadinti.

Manote, kad yra, kas jį gadina?

Tikrai taip. Nors tie sugadi­nimai reliatyvus dalykas. Gali po kiek laiko pasirodyti, kad tai, kas anksčiau laikyta blogiu, pamažu tampa gėriu. Ir atvirkš­čiai. Tai galioja ir pastatams, architektūrai.

Viename interviu sakėte, jog nė vienu savo projektuotu pastatu nesididžiuojate labiau nei kitu. Iš tiesų visi Jūsų kūriniai Jums vienodai brangūs?

Dar kitame interviu manęs klausė, kaip aš dirbčiau, jei tektų projektuoti kur nors Kinijoje, ten, kur manęs niekas nežino, kur niekas nepastebės. Klau­sė, ar dirbčiau taip pat atsakingai, ar mažiau? Geras klau­simas. Mylimiausio kūrinio, pastato neturiu, nes jie gimsta panašiai kaip vaikai: turi praeiti laiko, turi išnešioti, leisti su­bręsti, užaugti, tada augini, ir jis jau savaime tau yra svarbus. Kad ir mūsų projektuoti gyvenamieji namai Vilniaus Nugalėto­jų gatvėje – jie tikrai atitiko tą laikmetį, buvo galbūt šiek tiek kitokio mąstymo ženklas. Visi sukurti objektai yra tam tikras laiptelis, tam tikras etapas.

Jeigu ne jie, nebūtų ir tų vėlesnių, tad niekaip negalima ko nors išimti. Viskas yra tęstinis proce­sas. 2000-aisiais įkūrėme „Paleko ARCH studiją“ ir jau šešio­lika metų tęsiasi mūsų augimas. Kiekviena realizacija yra su­pratimas. Juk žodis „realizacija“ turbūt kilo iš angliško žodžio „realisation“, kurio šaknis „realise“ lietuviškai yra „suprati­mas“. Ir čia aš matau prasmingą ryšį, nes realizacija nėra pa­baiga, užmiršimas, tai yra labai rimtas savęs patikrinimas. Tu duodi sau tam tikrą ataskaitą, gauni grįžtamąjį ryšį, pasidarai išvadas ir į kitą projektą eini jau su tomis išvadomis, su tuo supratimu. Tai gali liesti labai daug sričių: pačią architektūrą, medžiagas, stilių, santykius tarp žmonių, proceso organizavi­mą ir daugelį kitų dalykų. Kaskart vis bandai kritiškai pažiūrė­ti į tai, kas atsitiko, atsisijoti, atsirinkti ir kitą darbą jau daryti geriau. Dėl to ir visi mano kurti objektai man yra surištos, su­sietos grandinės segmentai – nė vienas negali būti išimtas, iškeltas, įvardytas vertingesniu už likusius. Taip pat norėčiau pabrėžti, jog darbai, kurti kartu su studija, nėra vieno mano nuopelnas – jie gimsta per bendrus maketus, eskizus, dis­kusijas. Būtent diskusija yra variklis naujam ėjimui į priekį.

Nors skambės banaliai, galbūt turėsite nebanalų atsaky­mą: kokia filosofija, kokiomis vertybėmis vadovaujatės savo architektūros studijoje? Šis klausimas prieš kurį laiką man jau buvo kilęs, supratau, kad noriu įsivardyti, kas čia vyksta. Turbūt turiu dar banalesnį atsakymą – žmogus. Kai geriau pagalvoji, viskas ir yra apie tai. Ir studentams taip ban­dau aiškinti kūrybos principus: nedarykite skulptūros, į kurią vėliau bandysite įkomponuoti žmogaus gyvenimą, atvirkš­čiai – pirmiausia reikia susikurti žmogaus gyvenimo scenari­jų, kuris būtų glaudžiai susijęs su pastato paskirtimi, funkcija, aplinka. Tik tada, kai šią vietą matysite ištisas 24 valandas, visus 12 mėnesių, žinosite, kaip norite, kad ji veiktų, kas kur judėtų, kas ką matytų, kas kur atsivertų, kas su kuo susitiktų, kas nesusitiktų, iš kurios pusės šviestų saulė – tada jau gali­te šį scenarijų bandyti aprengti.

Na, o rūbas turi tiesiog priimti tą scenarijų: ten, kur reikia privatumo – uždaryti, kur reikia atsiskleisti – vietoje sienos daryti stiklą, kur reikia praeiti – daryti jungtį. Turi į šį scenarijų žvelgti režisieriaus akimis, save sumažinti į tą „Google“ žmogeliuką, mintimis vaikščioti po pastato vidų, jį stebėti, o ne tik galvoti apie fasadą kaip apie skulptūrą. Reikia suprasti, ko nori tas žmogeliukas, o ne gatve važiuojantis vairuotojas, kaip pastarajam bus gražiau – juk jis pravažiuos ir pamirš.

Pastatą kuriame tam žmogui, kuris ten gyvens, dirbs, kuris gali gauti daug šviesos, bet, jei langą nusuksi į kitą pusę, galbūt dvylika mėnesių nematys saulės. Tai labai atsakingi dalykai.

-37-

Taigi, Jūsų architektūros misija – daryti žmogaus gyvenimą malonesnį, patogesnį, labiau apgalvotą.

Taip, būtent. Ir tuo­met čia nereikės jokio dizaino. Aš bandau studentus nuo jo atkalbėti, tikrai nereikia nuo to pradėti.

Dizainas turi atsirasti tik kaip pasekmė jau įvykusios režisūros, pamatyto gyvenimo, gerai sudėtų erdvių. Tik tuomet, pasirinkus tinkamą medžia­gą, jau gali pradėti viskas rastis. Na, o jeigu dizaino visgi ne­atsiras, tai nieko baisaus, nes viskas ir taip gerai veiks. Kitaip tariant, architektūra nėra puošybos sritis, tai – kai kas šiek tiek esmingiau.

Toks požiūris į architektūrą Jums atnešė ne vieną apdova­nojimą, tarp jų ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato titulą. Kiek Jums pačiam svarbu toks įvertinimas? Žinoma, kad apdovanojimai yra svarbūs, ypač Nacionalinė premija. Būčiau veidmainis, jei sakyčiau, kad man tai buvo nesvarbu. Ko gero, Lietuvoje tai yra aukščiausias įmanomas įvertinimas kūrėjui. Suprasti, kad tave vertina, kad padarei kažką, kas buvo pastebėta, – kiekvienam tai būtų malonu. Lygiai taip pat suprantu, jog tai yra žaidimas su savo atsitik­ tinumo momentais. Neabejoju, kad Lietuvoje yra architektų, kurie ne ką mažiau nusipelno tokio įvertinimo, yra labai stiprūs ir niekuo nenusileidžia mūsų biurui. Natūraliai, žmogiškai džiaugiuosi šiuo įvertinimu, bet stengiuosi to nesureikšminti. Nereikia manyti, kad tą akimirką, kai tave pasiekė žinia apie laimėjimą, tu tapai kažkiek geresnis. Deja, nė per krislą. Tai yra tam tikras mestas burtas. Burtininkas tiesiog pamojo laz­dele, metė žvaigždelę ir ji nukrito ant tavęs.

O galbūt tai dar vienas patvirtinimas, jog einate teisinga kryptimi?

Manau, jog visi sąžiningai dirbantys kūrybingi žmo­nės, nepasitenkinantys tuo, ką turi šiandien, ir vis norintys padaryti geriau, eina teisinga kryptimi.

Menininkų dažnai klausia apie mūzas, įkvėpimą. Ar tikite šiais dalykais? Jei taip, iš kur to semiatės?

Manau, kad kaž­kas tokio tikrai yra... Patiriu skirtingų periodų: kartais būnu tarsi ant sparnų, galiu ir noriu daug dirbti, tai darau su pasitenkinimu, o ir re­zultatai būna geri.

Visgi nenorėčiau to sureikšminti. Tai turbūt irgi gana in­dividualūs žmogiški dalykai. Kiekvienas turime ir profesinį, ir asmeninį gyvenimą, pastarajame juk taip pat būna visko – jis juk niekada neina lygia horizontalia linija: būna pakilimų, būna nuosmukių. Tai, be abejonės, turi įtakos. Na, bet atvirai, man yra buvę visaip – net ir per vieną iš didžiausių gyvenimo krizių sėkmingai sudalyvavau ir laimėjau konkursą.

Taip išeina, jog galbūt kai kurios mūzos prabyla sunkiais periodais? Čia būtų tarsi priešinga mūzoms. Kitaip tariant, galima turėti ir antimūzą. Tikiu, jog siauras užsidarymas savo rate nieko gero nežada ir niekur nenuves, tad stengiuosi pa­tenkinti savo žinių troškimą kuo įvairesnėse srityse. Tiek mu­zikoje, tiek literatūroje, tiek kelionėse – jaučiu, kad tai netie­siogiai, bet visgi atsiliepia mano darbe. Galų gale, kaip sako sporto varžybų komentatoriai, pailsi „nuo kamuolio“.

-38-