veidas 25 2015

MOKSLEIVIŲ MAISTAS: PIGUS IR BLOGAS 26 p.

ANTSVORIS: MOTINOS DIETA ATSILIEPIA VAIKAMS 30 p.

www.veidas.lt

UKRAINA: VISUOMENINĖS TV PAMOKOS 44 p.

2 EUR / 6,91 Lt 2015 birželio 26 Nr. 25

ATSARGIAI: KENGŪRŲ VALDŽIA Kai aukštuose valstybiniuose postuose atsiduria peršokę kelis karjeros laiptus vadybos pradinukai ar provincijos klerkai – kenčia valstybė

Turinys Nr. 25, 2015 m. birželio 26 d.

Ekspresas

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .6

18 p.

Bulvių karalius G.Dominas pradėjo nuo 22 ha ūkio, o dabar valdo 1800 ha daržovių laukus.

Viršelio tema Politinės kengūros: šuoliai į valdžią per pakopas . . . .10

Lietuva G.Dominas: daržininkystės ūkis sukurtas nuo nulio . . .18

Visuomenė Moksleivių maistas: pigus ir abejotinos kokybės . . . . .26 Nutukimas: priežasčių ieškok ir motinos mityboje . . . .30 Vertybės: kai idealu tampa H.Daktaras . . . . . . . . . . . . .34

Kultūra Festivaliai: Kristupas žengia į vasarą . . . . . . . . . . . . . . .38

Fotoreportažas Žemės ūkis: automatai ir rankų darbo ilgesys . . . . . . . .42

Pasaulis „Hromadske.TV“: Ukrainos visuomeninė televizija . . . .44

26 p.

Istorija

Sriuba iš kirvio už vieną centą

„Atsarginė Roma“: kodėl lietuviai dainuoja apie Dunojėlį? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .46 Sprogdinimai: politikos ir kriminalinio

Išmaitinti maždaug 83 tūkst. nemokamą maitinimą gaunančių mokinių – nelengvas uždavinys. Pasaką apie sriubą iš kirvio žinome, bet kaip pagaminti didžkukulius su mėsa už vieną centą – mįslė bet kokiai šeimininkei.

pasaulio sąsajos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .52

Laisvalaikis Šventoji žemė: kelionė į save . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .54

Komentarai Redaktoriaus laiškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .4 A.Šindeikis: apie bylą Estija vs „Delfi“ . . . . . . . . . . . . . .17 R.Milašiūnas: kasdienybės „karžygiai“ . . . . . . . . . . . . .58

44 p.

Visuomeninė televizija „iš oro“ Ukrainos „Hromadske.TV“ – visuomenės akys ir balsas. R.Skrypinas – idėjos autorius ir vienas šio populiaraus kanalo steigėjų.

38 p.

Muzikinė Vilniaus vasara Į miestą privežta kalnai braškių ir bijūnų, tačiau iki tikros vasaros šio bei to trūksta – Vilniaus vasaros muzikos festivalio.

VIRŠELYJE PANAUDOTA „BFL“, „SHUTTERSTOCK“ NUOTR., „VEIDO“ FOTOMONTAŽAS PUSLAPYJE PANAUDOTOS „BFL“, „SHUTTERSTOCK“, „SCANPIX“, „VEIDO“ IR ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

2015–06–26 ● 3

Redaktoriaus laiškas

Geopolitika, dundukai ir programišiai Kadenciją baigiantis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis nūnai būdamas Slovakijoje apgailestavo, kad JAV yra įtakingų žurnalistų, kuriuos papirko Rusija. enkijos valstybės galva pareiškė, kad galima įvardyti konkrečius Amerikos TV kanalus, kuriuose už Rusijos pinigus dirba puikūs žurnalistai, daugeliu klausimų atstovaujantys Rusijos pozicijai. Tačiau B.Komorowskis nenurodė nė vienos pavardės.

Dar Lenkijos prezidentas kalbėjo taip, tarsi lenkų žvalgai stebėtų Vladimiro Putino miegamąjį ir skaitytų jo mintis: „Esu įsitikinęs, kad prezidentas Putinas, guldamas miegoti, galvoja apie tai, kodėl subyrėjo Sovietų Sąjunga ir visa sovietų imperija. Tikriausiai jis dažnai svarsto, ar galėtų apgręžti laiką atgal. Aš manau, kad daugelis rusų pasirengę pripažinti, jog SSRS nuosmukis atnešė jiems nelaimę.“ B.Komorowskio išsakyti dalykai reikšmingi ne todėl, kad yra nauji, o todėl, kad šneka valstybės vadovas. Kiek laiko Rusija žaidžia pasaulio galybių lygoje, tiek ji papirkinėja kitų valstybių politikus. Antai XIX–XX a.

Rusijos finansai nemažai priklausė nuo to, ar prancūzai pirks Rusijos iždo obligacijas, todėl rusai papirkinėjo prancūzų politikus ir žurnalistus, kad šie palankiai nušviestų tautų kalėjimu tada vadintą Rusijos imperiją.

Paskui carinius archyvus perėmę bolševikai šantažavo kyšius ėmusius prancūzus – grasino paskelbti jų pavardes.

Tačiau siekiant įtakos nereikia būti pasaulio galybe. 1976 m. JAV įsiplieskė vadinamasis „Korėjageitas“ (Koreagate) – politinis skandalas, susijęs su Pietų Korėjos bandymais papirkinėti JAV Kongreso narius. JAV politinės sistemos atsparumą tokiems dalykams rodo tai, kad viskas galų gale baigėsi parlamentiniu tyrimu, po kurio atsistatydino arti dešimties Kongreso narių, nors sklido gandai, jog kyšius ėmė daugiau nei šimtas.

Korėjiečių požiūriu, tikslas pateisino priemones: Kongresą bandyta papirkti ne dėl kokių nors ekonominių nuolaidų ar lengvatų, o siekiant, kad JAV nesumažintų ar visiškai neišves-

L

tų savo kariuomenės iš Pietų Korėjos. Spręsdama savo saugumo problemas, Pietų Korėja žvalgėsi į sėkmingo lobizmo pavyzdžius – Taivaną ir Izraelį.

Jeigu dabar Ukraina bandytų papirkti JAV, kad šios tiektų ukrainiečiams ginklų, ar Baltijos šalys nelegaliai susimokėtų kongresmenams, kad šie „prastumtų“ sprendimą dėl JAV kariuomenės brigados nuolatinio dislokavimo tų valstybių teritorijoje, – sakytume, jog naudojamos žinomos schemos, kurios savo kilme nėra rusiškos, o, tarkime, kad ir babilonietiškos, nes yra senos kaip rašytinė istorija.

Nesunku atspėti, kodėl B.Komorowskis užvažiavo Jungtinių Valstijų, svarbiausių Lenkijos sąjungininkių, žiniasklaidai. Lenkija derasi su JAV dėl amerikiečių kariuomenės nuolatinių bazių Lenkijoje įkūrimo esant didesnei ar mažesnei Vokietijos opozicijai – tiek politiniu, tiek viešosios nuomonės lygmeniu (74 proc. vokiečių pernai lapkritį pasisakė prieš tokias bazes). Belieka tik atrasti, kurie įtakingi amerikiečių žurnalistai nepritaria JAV kariuomenės dislokavimui Lenkijoje.

Kol viršūnės sprendžia klausimus diplomatijos priemonėmis, Rusija greta karinio šantažo ir papirkinėjimo naudoja gana pigius būdus, skirtus dundukams. Lietuviško interneto troliai veisia rusiškos kilmės tekstus apie visuotinį sąmokslą, iliuminatus, gėjų planus numarinti tradicinę šeimą, iš stratosferos barstomus nuodus ir reptilijas, kurios, apsimetusios žmonėmis, išties valdo pasaulį, – visa tai pramaišiui su pacifizmu, antiglobalizmu ir raudomis dėl „pamatinių vertybių“.

Smegenų plovimas kvailystėmis – minkštoji interneto pusė. Kietoji jo galia reiškiasi, pavyzdžiui, tuo, kad birželio 21 d. kol kas nežinomi programišiai kelioms valandoms sutrikdė didžiulio oro uosto darbą – kažkodėl Varšuvos. ■ Arūnas Brazauskas

SAVAITRAŠTIS „VEIDAS“ IŠEINA PENKTADIENIAIS

Savaitinis iliustruotas žurnalas 2015 m. birželio 26 d.; Nr. 25 (1164) Leidžia UAB „Veido“ periodikos leidykla ISSN 1392-5156 Steigimo liudijimas Nr. 1452 Leidžiamas nuo 1992 m.

Direktorius Andrius Valacka Laikinai einantis vyr. redaktoriaus pareigas Arūnas Brazauskas, tel. 264 9427

SKYRIAI: Vidaus politika – A.Lėka, tel. 264 9423, J.Kiliulienė, tel. 264 9386, D.Pabiržis, tel. 264 9436 Užsienis – R.Janužytė Visuomenė – K.Kanišauskaitė-Šaltmerė, tel. 264 9433, V.Sapetkaitė, tel. 264 9431, G.Sabaliauskaitė, tel. 264 9435 Kultūra – R.Baltrušaitytė, tel. 264 9418 Fotoredaktorė – L.Gušauskienė, tel. 264 9415 Bendradarbiai – A.Bačiulis, E.Labanauskas, R.Milašiūnas, J.Rudokas, D.Urbienė, J.Laurinėnaitė-Šimelevičienė Vyr. dizainerė L.Beatričė Paukštė Dizaineriai K.Katkus, R.Ostrouch Kalbos redaktorė V.Kundrotienė Reklama R.Senkuvienė, tel. 264 9422, A.Papievienė, tel. 264 9421 Rinkodara J.Kariniauskaitė Platinimas ir prenumerata G.Strazdienė, tel. 264 9424 Buhalterija – tel. 264 9417

Redakcijos adresas: A.Goštauto g. 8, (I a.), LT-01108 Vilnius Telefonas 262 6813, Faksas 262 2407 El. paštas mailv@veidas.lt Spausdino UAB „Spaudos kontūrai“, Vakarinė g. 1, Vilnius Tiražas audituojamas Visos teisės saugomos © 2015 UAB „Veido“ periodikos leidykla. Žurnale „Veidas“ paskelbtą informaciją galima platinti ar naudoti kitose žiniasklaidos priemonėse tik gavus rašytinį UAB „Veido“ periodikos leidyklos sutikimą.

Rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami.

Už laiškų, reklaminių bei PR raidėmis pažymėtų straipsnių turinį redakcija neatsako.

2015 m. savaitraščio „Veidas“ prenumerata internetu: www.veidas.lt, privačiose platinimo tarnybose ir redakcijoje, Lietuvos paštuose – iki mėnesio 20 d.

Viršelio tema

Atsargiai: kengūrų valdžia Valdymas. Kai aukštuose valstybės postuose atsiduria kelis karjeros laiptus peršokę vadybos pradinukai ar provincijos klerkai, geriausiu atveju būna juokinga, bet dažniausiai – žalinga visai valstybei. aip ir nesužinosime, ar Nerijus Meilutis būtų buvęs geras valstybės generalinis prokuroras, – Seimas Prezidentės pasiūlytą kandidatūrą praėjusią savaitę išbrokavo, o pats buvęs kandidatas pareiškė antrą kartą į tą pačią upę nebrisiąs, net jei Dalia Grybauskaitė tokį siūlymą pakartotų.

Tad tegalima dedukcijos būdu bandyti atsakyti į šį klausimą. 41 metų kaunietis N.Meilutis teisės mokslus baigė tuometėje Policijos akademijoje, bakalauro – toje pačioje alma mater, jau persivadinusioje Teisės akademija (dabar tai Mykolo Romerio universitetas). Pagal šiuos faktus galima daryti prielaidą, kad N.Meilutis pasirinko studijas toje teisininkų kalvėje, į kurią įstoti buvo lengviau. Bet baigęs studijas jis sėkmingai kopė karjeros laiptais: STT Kauno skyriuje nuo agento-inspektoriaus pakilo iki vyr. tardytojo ir vyr. specialisto, paskui tapo Kauno miesto apylinkės teismo teisėju, iš kur pakilo iki Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininko, o po metų, 2011-aisiais, buvo paskirtas visos Kauno apygardos teismo pirmininku. Tai didžiausia plotu ir gyventojų skaičiumi apygarda, joje gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų, veikia trylika apylinkės teismų.

Verta priminti, kad N.Meilučiui teko imtis vadovauti skandalų krečiamam teismui: jo pirmtakas Albertas Milinis turėjo pasitraukti po Prezidentės pareikšto nepasitikėjimo, mat teismo pirmininkas nuslėpė vykstant tyrimą dėl galbūt klastotų teismo nutarčių, prieš tai teismo darbą trikdė Neringos Venckienės violetinė epopėja.

N.Meilutis sugebėjo teismo darbą grąžinti į deramą vagą.

Vis dėlto teisininko karjeros hierarchijoje nuo apygardos teismo pirmininko iki valstybės generalinio prokuroro dar yra laiptelių, kuriuos D.Grybauskaitės valia N.Meilutis, jei būtų tapęs generaliniu prokuroru, būtų peršokęs. Iki nacionalinio lygmens posto pakilęs jis nebuvo ir net pretenduodamas į regiono teismo vadovus nelyderiavo (anuomet Prezidentė pasirinko jį, nors pretendentų į teisėjus atrankos komisijos atrankoje pagal surinktus balus jis buvo antras).

Negarsėjo jis ir įspūdingų bylų išnarpliojimu, atvirkščiai – buvo sulaukęs kritikos, kai jo priimtas verdiktas su bankrutuojančiu Ūkio banku susijusioje byloje buvo labai naudingas su nusikalstamu pasauliu siejamai bendrovei.

Ne visai skaidrus buvo ir jo kandidatavimas į generalinius prokurorus: sakyta, kad jo kandidatūrą rekomenduoja prokurorų profsąjunga, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai tebu-

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

T

10 ● 2015–06–26

vo vienasmenė jos pirmininko, N.Meilučio draugo, rekomendacija.

Nepaisant šių neigiamų aspektų, vis dėlto kolegos jį vertina kaip kompetentingą teisininką, gabų vadovą, žmogų su stuburu. Niekas nė neabejojo, kad jis būtų buvęs geresnis generalinis prokuroras už savo pirmtaką.

Nedidelis komplimentas, bet jau vien todėl, kad blogesniam sunku būti.

Jau skiriant į šį postą Darių Valį retas kas abejojo, kad jo paskyrimas buvo klaida. Prezidentė generalinio prokuroro keturis mėnesius karštligiškai ieškojo būtinai provincijoje, kad jis nepriklausytų jokiam „klanui“, kol pagaliau buvo rastas savanoris. Tuomet 38erių gimtojoje Akmenėje triūsusio D.Valio karjera nebuvo įspūdinga: jis dirbo tardytoju Akmenės rajono policijos komisariate, paskui Akmenės rajono apylinkės prokuratūros prokuroru, devynerius metus jai vadovavo, bet pavaldinių teturėjo tris kolegas. Jokių ypatingų nuopelnų, jokių išskirtinių bylų.

Tuometis premjeras konservatorius Andrius Kubilius net viešai pareiškė, kad labai sunku prisiimti atsakomybę už paskyrimus, kai apie kandidatą nesi nė girdėjęs, o, pasak kai kurių jo partijos kolegų, frakcijoje net agitavo nebalsuoti už D.Valį, nes Prezidentės favoritas – akivaizdžiai bejėgis.

Nuogąstavimai, ar D.Valys tinkamas tokioms atsakingoms pareigoms, išsipildė su kaupu: tiek skandalų dėl kompetencijos, vadovaujamo darbo patirties stokos ir asmeninių savybių prokuratūroje lig tol nėra buvę.

Tad N.Meilutis buvo nepalyginti tinkamesnis kandidatas nei ligšiolinis generalinis prokuroras, nors akivaizdu, kad tarp Temidės pašauktųjų elito yra kur kas autoritetingesnių pavardžių.

Ne tik į šį – ir į daugelį kitų aukštų Lietuvos valdžios postų, lemiančių visos valstybės sėkmę ir jos žmonių gerovę, vis rečiau siūlomi tų sričių autoritetai, jau pelnę visuomenės pasitikėjimą. Jiems nesiūloma ar jie nenori sėstis ant karštų kėdžių? Jei nenori – ar kad Lietuvoje valdžios žmogui iš karto klijuojama savanaudžio ir neišmanėlio etiketė? Ar kad pasibaigus kadencijai su tokia neigiama renomė žmogus ne tik nesusigrąžina ankstesnės darbo vietos, bet ir sunkiai randa naują? Ar kad skambios pareigos yra gana kukliai apmokamos? Ar kad nenori patekti į tokią skyrimo procedūros mėsmalę kaip N.Meilutis, kai pretendentas tampa politinių sąskaitų suvedinėjimo auka?

O jei korifėjams nesiūlomi postai – ar kad skiriantysis turėtų kišeninį vadovą: mažiau kompetentingą, bet iš dėkingumo už avansu dovanotą postą paklusnesnį ir nuolankesnį?

Lietuva

G.Dominas didžiausią šalies bulvininkystės ūkį sukūrė nuo nulio Ūkininko profilis. Gintautas Dominas yra didžiausias šalies bulvių ir vienas didžiausių svogūnų augintojų.

Panevėžio rajono Švaininkų kaime jo įkurtas ūkis vertinamas kaip itin modernus ir puikiai valdomas. avaitraščio „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais organizuojamo naujo projekto „Metų ūkininkas“, skirto parodyti pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžius, pirmuoju herojumi pasirinktas vienas stambiausių šalies daržovių augintojų – Panevėžio rajone gyvenantis ir dirbantis Gintautas Dominas.

Jo ūkis yra įvairiašakis: šiemet užsėta per 200 hektarų bulvių, per 60 hektarų svogūnų ir apie 1200 hektarų grūdinių kultūrų. Šiuo

S

metu ūkyje dirba 79 darbuotojai, tačiau priklausomai nuo sezono šis skaičius gali būti ir dvigubai didesnis.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė atkreipia dėmesį, kad didžiausias bulvių augintojas Lietuvoje šias daržoves augina ne tik maistui, bet ir sėklai. Tai puikus savo srities išmanymo rodiklis, nes auginti bulves, skirtas sėklai, yra gana sudėtinga. Dažniausiai šio iššūkio nepabūgsta tik daug patirties sukaupę ir gerą

supratimą apie naujas technologijas turintys ūkininkai.

Ko jau ko, o pažangios įrangos šiame ūkyje tikrai netrūksta. G.Dominas patikina, kad technologijos yra šiuolaikiškos, nuolatos stengiamasi sekti aktualias naujoves. Į ūkio plėtrą ir modernizavimą per visą laiką jau investuota dešimtys milijonų eurų. „Stengiamės, kad mūsų naudojamos technologijos eitų koja kojon su naujovėmis“, – sako ūkininkas, aktyviai dalyvaujantis inovacijų diegimo projektuose.

V.DOMINĖS NUOTR.

G.Dominas ūkininko kelią pradėjo nuo 22 hektarų žemės ploto, o dabar jau turi daugiau negu 1800 hektarų ir yra vienas matomiausių ūkininkų

18 ● 2015–06–26

Lietuva

Į transporto infrastruktūrą Lietuvoje investuota apie ketvirtadalį visų ES lėšų Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų Lietuvos transporto infrastruktūra, jei ne daugiau kaip pusantro milijardo ES lėšų, per 2007–2013 m. skirtų Lietuvos keliams, geležinkeliui, vandens ir jūrų uostams. Iš viso transporto infrastruktūros projektams šiuo laikotarpiu yra numatyta 1,6 mlrd. Eur. Tai sudaro 21,64 proc. viso Lietuvos transporto infrastruktūrai numatyto finansavimo, o nuo visų Lietuvai numatytų skirti ES lėšų – 23,2 proc.. ransporto srities strategiją, infrastruktūrinių projektų perspektyvą ir ES paramos skyrimo prioritetus nubrėžia Susisiekimo ministerija. Tačiau kad lėšos būtų panaudojamos pagal paskirtį, kontroliuoja Transporto investicijų direkcija. Ši valstybės institucija tikrina pateikiamų paraiškų atitikimą finansavimo reikalavimams, kontroliuoja, kaip lėšos panaudojamos, teikia ataskaitas atsakingoms Lietuvos ir ES institucijoms, analizuoja lėšų panaudojimą ir likutį, kad iš sutaupytų lėšų būtų galima įgyvendinti daugiau visuomenei reikalingų projektų. „ES lėšų panaudojimo efektyvumas, sėkmingas projektų įgyvendinimas – tai prioritetai, taikomi ES lėšomis finansuojamiems projektams“, – sako Transporto investicijų direkcijos direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Railaitė.

2007–2013 m. finansinio laikotarpio projektai buvo vykdomi valstybės planavimo būdu. Tai reiškia, jog valstybė sprendė, kuriuos projektus būtina vykdyti, kad Lietuvai numatyti 1,57 mlrd. Eur būtų panaudoti tikslingai ir efektyviai. Išimtis buvo taikoma regionams, nes prioritetinius projektus išrinko Regionų plėtros tarybos.

Kurdama kokybišką ir patrauklų kelių tinklą, steigdama viešuosius logistikos centrus, modernizuodama oro uostus, geležinkelius, Klaipėdos jūrų uostą, Lietuva atveria savo šalies vartus laisvam krovinių, prekių ir žmonių judėjimui.

Skirdama finansavimą ES narėms, Bendrija gerina ir plečia ES transeuropinio tinklo dalį.

Mūsų šalies transportas yra viena sparčiausiai besiplėtojančių ūkio šakų, todėl visi įgyvendinami transporto infrastruktūros modernizavimo ir plėtros projektai – tai ilgalaikės ir perspektyvios investicijos, kurios užtikrina patogias ir kokybiškas žmonių gyvenimo, darbo ir verslo sąlygas.

Iš viso 2007–2013 m. finansavimo laikotarpio ES lėšomis finansuojamų projektų skaičius yra 356. Iš jų baigtų įgyvendinti projektų – 324.

22 ● 2015–06–26

LG ARCHYVO NUOTR.

T

Modernizuotame „Lietuvos geležinkelių“ Eismo valdymo centre organizuojamas ir valdomas visos šalies traukinių eismas

Iš ES Europos regioninės plėtros ir Sanglaudos fondų investicijos leido modernizuoti kelius, geležinkelius, jūrų ir oro uostus. Šalies pasididžiavimas – viešieji logistikos centrai Praėjęs ES finansinis laikotarpis Lietuvoje paskatino viešųjų logistikos centrų statybą. Tai reikšmingas žingsnis į priekį plėtojant šalies transporto ir logistikos sritį.

Vykdant Vilniaus viešojo logistikos centro (VLC) ES lėšomis finansuojamą statybos projektą Vaidotuose, atkreiptinas dėmesys į jo centrinę dalį – intermodalinį (įvairiarūšį) terminalą. Terminalas – daugiau nei kilometro ilgio, sunkvežimių aikštelių plotas sudaro 2 tūkst. kvadratinių metrų, terminalo talpa konteineriais – 1465 TEU 15 tūkst. kvadratinių metrų ploto konteinerių saugojimo aikštelėje. Visas Vilniaus viešojo logistikos centro perspektyvinės teritorijos plotas – 460 hektarų. Šio projekto bendra vertė – 31,04 mln. Eur; vien ES lėšų panaudota 26,23 mln. Eur. Pagal savo pobūdį ir apimtis – tai didžiausias sausumos transporto terminalas. Jis suteiks Vilniaus VLC įsikūrusioms įmonėms prieigą prie kelių ir geležinkelių bei leis greitai ir efektyviai perkrauti krovinius tarp skirtingų transporto priemonių.

Vilniaus VLC geografiniu požiūriu įsikūręs ypač patogioje vietoje – 15 km nuo Vilniaus

centro, šalia Vaidotų geležinkelio stoties, per kurią reguliariai kursuoja konteineriniai traukiniai „Vikingas“, „Šeštokai Express“, „Saulė“ ir „Merkurijus“. Į terminalo teritoriją veda Vilniaus pietinis aplinkkelis, kurio kitas etapas – sujungimas su Minsko plentu – bus vykdomas tiesiai per logistikos centro teritoriją ir suteiks geras galimybes patekti į būsimą VLC teritoriją automobilių transportu.

Viešasis logistikos centras yra šalia Lenkijos bei savo prieigos prie Baltijos jūros neturinčios ir tinkamų sandėliavimo plotų poreikį jaučiančios Baltarusijos. Didelis Vilniaus VLC privalumas, kad jis bus šalia transeuropinio transporto (kelių ir geležinkelių) koridoriaus, jungiančio Rytus ir Vakarus per Klaipėdos uostą bei I transeuropinio transporto koridoriaus, jungiančio Pietų Europą su Šiaurės valstybėmis. Vilniaus VLC – tai tarsi savotiškas uostas sausumoje, netolimoje ateityje leisiantis sumažinti Klaipėdos jūrų uoste didėjančias konteinerinių srautų apkrovas.

Kitas didelis „Lietuvos geležinkelių“ vykdomas logistikos projektas – intermodalinio terminalo statyba Kauno viešajame logistikos centre, Palemone, šalia Kauno tarptautinio oro uosto, Kauno laisvosios ekonominės zonos ir netoli Lenkijos bei savo prieigos prie Baltijos jūros neturinčios ir tinkamų sandėliavimo plotų poreikį jaučiančios Baltarusijos. Šio projekto bendra vertė – 25,38 mln. Eur; ES lėšos sudaro 21,44 mln. Eur.

LG ARCHYVO NUOTR.

Projekto „IXB koridoriaus Vilniaus aplinkkelio Kyviškės – Valčiūnai antrojo kelio statyba“ svarbiausias tikslas – įrengti antrąjį kelią ir krovininių traukinių eismą nukreipti nuo Vilniaus miesto

Terminale vienu metu gali būti sutalpinta apie 1120 TEU konteinerių. Kauno viešojo logistikos centro intermodalinis terminalas turės dviejų pločių geležinkelio vėžių kelius, visą būtiną tokio tipo statiniams infrastruktūrą, privažiavimais bus sujungtas su greitkeliu Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Be to, nutiesus „Rail Baltica“ vėžę, atsiras galimybė aptarnauti skirtingų vėžių sąstatus: standartinės europinės ir plačiosios – rusiškos. Šio terminalo vizija – aptarnauti krovinių srautus, į Lietuvą patenkančius iš žemyninės Europos ir judančius tolyn į Latviją, Rusiją ar Baltarusiją.

Abu terminalai buvo finansuojami pagal 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijos Ekonomikos augimo veiksmų programos 5 prioriteto „Transeuropinių transporto tinklų plėtra“ priemonę „Transeuropinės reikšmės geležinkelio linijų modernizavimas ir plėtra, reikiamos infrastruktūros sukūrimas viešiesiems logistikos centrams steigti“.

Apie tokių terminalų poreikį liudija nuolat didėjančios krovinių vežimo konteineriuose apimtys ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lietuvoje. Šiuo metu tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje didelė dalis krovinių vežama kelių transportu, todėl pagrindinės kelių magistralės yra gan stipriai apkrautos. Prognozuojama, kad iki 2050 m. krovinių, vežamų kelių transportu, apimtys turėtų padvigubėti. Todėl artimiausiais metais būtina ieškoti bei taikyti efektyvesnius krovinių tran-

sportavimo būdus. Vienas tokių – intermodaliniai vežimai, kuriems tinkamai organizuoti bei aptarnauti būtinas viešasis logistikos centras.

Skatina ekologiją Viešųjų logistikos centrų projektai prisideda ir prie Europos „žaliųjų koridorių“ koncepcijos įgyvendinimo, nes didesnę krovinių vežimo dalį sudarys būtent intermodaliniai vežimai geležinkelių transportu tarptautiniais koridoriais.

Naujoji ES Baltosios knygos redakcija skatina kombinuotą krovinių vežimą labiau aplinką tausojančiomis transporto priemonėmis: geležinkeliu arba vidaus vandenų transportu. Lietuvos vidaus vandenų transportas nėra išplėtotas, tačiau geležinkeliai veikia efektyviai. Pagal ES Baltąją knygą 2030 m. apie 30 proc. visų krovinių, kurie vežami ilgesniu nei 300 km atstumu, turi būti vežami geležinkeliu, o iki 2050 m. tokiu būdu turi būti gabenama apie 50 proc. krovinių. Todėl ES ir skatina tokių intermodalinių terminalų atsiradimą, kad gabenant krovinius būtų galima efektyviai keisti transporto rūšis, krovinius perkeliant nuo geležinkelio į autotransportą. Šiuo metu geležinkeliu iš uosto pervežama tik apie 25 proc. konteinerių. Manoma, kad sausumos terminalų atsiradimas padės balansą pakeisti į geležinkelių pusę.

Būtent geležinkelių transportui Europos Komisija teikia pirmenybę pagal ES lėšų paskirstymą. Pasak Transporto investicijų direkcijos

Geležinkelių projektų skyriaus vedėjo Andriaus Navicko, geležinkeliai laikomi ekologiška transporto priemone, padedančia siekti ES užsibrėžto tikslo – mažinti CO2. ES lėšos nukreipiamos į projektus, skatinančius geležinkelių elektrifikavimą. Tokį projektą įgyvendina Lietuva, bendradarbiaudama su Baltarusija elektrifikuojant geležinkelio liniją Vilnius–Minskas.

Visas geležinkelių eismas – vienose rankose ES lėšos naudojamos ir informacinėms technologijoms transporte diegti. Reikšmingas proveržis šioje srityje pasiektas pernai AB „Lietuvos geležinkeliai“ įmonėje įdiegus Eismo valdymo centrą (EVC). Jame organizuojamas ir valdomas visos šalies traukinių eismas, automatiškai sudaromi ir koreguojami traukinių grafikai, derinamos eismo pertraukos geležinkelių infrastruktūros priežiūrai ir remonto darbams, operatyviai reaguojama į susidariusias eismo saugumui ir efektyvumui pavojingas situacijas. Galima drąsiai tvirtinti, kad visos šalies traukinių eismo saugumas priklauso nuo šio centro veiklos.

Eismo valdymo centre duomenys centralizuotai surenkami ir apdorojami iš geležinkelių objektų ir informacinių sistemų, į vieną tinklą sujungtos 94 geležinkelio stotys. Taigi tinklas apima visą Lietuvą ir kiekviename taške galima matyti keleivinių, krovininių traukinių judėjimą.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad EVC tenkina vi- 2015–06–26 ● 23

Lietuva

sus ES geležinkeliams keliamus reikalavimus, užtikrina gerą techninę sąveiką tarp nacionalinių tinklų ir transeuropinio transporto tinklo (TEN-T). Šiam projektui skirta 21 mln. Eur paramos, iš kurios ES lėšos sudarė 18 mln. Eur.

priklauso Europiniam transporto koridoriui, kuris yra svarbi jungtis Europos Sąjungos mastu.

Pagal parengtą projektą Jakų žiedinė sankryža perstatyta į trijų lygių transporto mazgą.

Minėtas projektas įgyvendintas ES 2007–2013 m. struktūrinės paramos lėšomis pagal Ekonomikos augimo veiksmų programos 5 prioriteto „Transeuropinių transporto tinklų plėtra“ priemonę „Transeuropinės reikšmės automobilių kelių infrastruktūros pralaidumo didinimas, techninių parametrų gerinimas“.

Vilniuje baigtas tiesti pietinis išorinis ir baigti vakarinio aplinkkelio I ir II etapai. Vykdant Vilniaus vakarinio aplinkkelio projekto I ir II etapo darbus buvo nutiesta nemaža atkarpa A1 kategorijos kelio. Pirmuoju etapu pastatyta trijų lygių sankryža su dviem estakadomis, įrengtos sankryžos su įvažomis ir nuovažomis bei sutvarkytos įsijungiančių Vilniaus gyventojams ir svečiams reikšmingų Erfurto, Gudelių, Šiltnamių, Lazdynėlių gatvių atkarpos. Antruoju etapu pastatytos dvi dviejų lygių sankryžos ir du 93,4 m ilgio viadukai, įrengtos įvažos ir nuovažos, sutvarkytos įsijungiančių gatvių L.Asanavičiūtės g. ir Pilaitės pr. atkarpos, pastatyta sankirta su 46,72 m ilgio viaduku, pastatytas 48,8 m ilgio pėsčiųjų viadukas.

Vilniaus vakarinis aplinkkelis sostinėje sumažino transporto spūstis, triukšmą ir aplinkos taršą. Sutrumpėjo kelionės laikas, pagerėjo susisiekimas su kitais miesto rajonais. Abiejų projektų bendra vertė – 82,2 mln. Eur, iš jų ES lėšos – 64,27 mln. Eur. Išskirtinis kelių transporto projektas – „Transeuropinio tinklo kelias E85. Vilniaus miesto pietinio apvažiavimo tiesimas“. Įgyvendinus projektą nutiesta 7,67 km A1 kategorijos Vilniaus miesto Kirtimų gatvės. Įrengta keturių eismo juostų gatvė su skiriamąja juosta, apšvietimu, lietaus vandens nuvedimu ir apželdinimu.

Pastatytos dvi estakados ir vienas viadukas per geležinkelį, taip pat pastatytas dviračių ir pėsčiųjų takui skirtas viadukas. Keturios vieno lygio sankryžos rekonstruotos į skirtingų lygių sankryžas. Įrengta triukšmo slopinimo sienutė, nutiestas pėsčiųjų ir dviračių takas.

Kirtimų gatvės rekonstrukcija pagerino eismo sąlygas Vilniaus mieste: dabar Vilnių galima pervažiuoti patogiau ir greičiau, nebesusidaro didelės transporto spūstys. Vilniaus tarptautinis oro uostas, esantis pietrytinėje miesto dalyje, greičiau pasiekiamas keleiviams, atvykstantiems iš vakarinės Lietuvos dalies. Pagerėjo susisiekimas su Vilniaus pietine gamybine miesto dalimi, kur yra įsikūrę svarbūs logistikos centrai.

Bendra šio projekto vertė – 65,38 mln. Eur, iš jų ES lėšos – 47,11 mln. Eur.

Investicijos į transeuropinį kelių tinklą 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo intensyviai statomi ir rekonstruojami krašto ir magistralinių kelių ruožai. Naudojant ES struktūrinę paramą pagrindinėse magistralėse gerinamos eismo sąlygos. Gerėjant infrastruktūros sąlygoms, didėja ir eismo sauga keliuose.

Su ES teikiama struktūrine parama iš esmės buvo baigtas rekonstruoti transeuropinio tinklo kelias A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Vykdant dviejų etapų net 42,87 mln. Eur vertės (iš jų 39,61 mln. Eur – ES lėšos) projektą, Klaipėdoje pastatyta trijų lygių Jakų žiedinė sankryža ir keturių eismo juostų estakada. Tokių projektų nauda neginčijama – važiuoti estakada tapo greičiau ir saugiau, gerokai sumažėjo išmetamų dujų tarša aplinkai.

Jakų žiedinė sankryža yra šiauriausio neužšąlančio Baltijos jūros Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vartai bei vieta, kurioje pasiskirsto poilsiautojų srautai, atvykstantys vasarą į Lietuvos pajūrį.

Automobilių kelių infrastruktūroje šis regionas yra vienas svarbiausių Lietuvoje, čia susikerta vieni didžiausių vietinių ir tranzitinių krovinių bei keleivių srautai. Pagrindinė šių srautų dalis pasiskirsto Jakų sankryžoje besikertančiuose keliuose Vilnius–Kaunas–Klaipėda, Klaipėda–Liepoja ir Kaunas–Jurbarkas–Klaipėda. Sankryža taip pat

KAUNO TILTŲ NUOTR.

Raizgosi geležinkelių tinklas Didžiausias transporto infrastruktūros projektas – tiesiamas transeuropinis geležinkelis „Rail Baltica“. Tai brangus ir sudėtingas projektas. 2015 m. pabaigoje Lietuva europine vėže susijungs su Lenkijos, o per ją – ir su kitų Europos valstybių geležinkelio infrastruktūra, bus baigta tiesti europinio 1435 mm standarto vėžė iki Kauno ir rekonstruota esama rusiška vėžė – iš viso 123 km. Statybos darbų nuo Lenkijos ir Lietuvos sienos iki Kauno vertė siekia apie 380 mln. Eur. Verta paminėti ir kitus milijoninių apimčių 2014 m. baigtus ar baigiamus geležinkelių modernizavimo projektus: „Kauno stoties, aplinkkelio Palemonas–Rokai–Jiesia ir Kauno–Kybartų linijos signalizacijos ir elektros tiekimo įrenginių modernizavimas“, „Infrastruktūros diagnostikos sistemų įrengimas“, „Esamo geležinkelio ruožo Kaunas (Palemonas)–Gaižiūnai rekonstrukcija“, ir „IX B koridoriaus jungtis su Klaipėdos uostu – Klaipėdos geležinkelio mazgo plėtra, III etapas“.

Tai pat 2015 m. bus baigti geležinkelio ruožo nuo Šiaulių ir Klaipėdos antrųjų geležinkelio kelių tiesimo darbai vienkelio kelio atkarpose Pavenčiai–Raudėnai, Telšiai–Dūseikiai ir Kūlupėnai–Kretinga. Įgyvendinus šiuos infrastruktūros projektus dvikelė geležinkelio linija eliminuos siauras vietas ir užtikrins traukinių eismo saugumą, padidins pralaidumą Klaipėdos uosto link.

Ne mažiau strategiškai svarbaus geležinkelių infrastruktūros plėtros 79 mln. Eur vertės pro-

jekto „IXB koridoriaus Vilniaus aplinkkelio Kyviškės–Valčiūnai antrojo kelio statyba“ pabaiga taip pat numatyta 2015 m. Projekto svarbiausias tikslas – panaikinti geležinkelio aplinkkelio pervežimų srauto pralaidumo silpnąsias vietas, įrengti antrąjį kelią ir krovininių traukinių eismą nukreipti nuo Vilniaus miesto.

Kai kurie geležinkelių projektai vėluoja, tačiau darbai artėja prie pabaigos. Juos galima laiku įgyvendinti, jei rangovai laikysis įsipareigojimų, numatytų terminų ir sąlygų.

Jakų žiedinė sankryža, kurioje susikerta strateginiai keliai Vilnius–Kaunas–Klaipėda, Klaipėda–Liepoja ir Kaunas–Jurbarkas–Klaipėda, perstatyta į trijų lygių transporto mazgą

24 ● 2015–06–26

Pasistūmėjo žvyrkelių asfaltavimas Kaip pabrėžė Transporto investicijų direkcijos Kelių projektų skyriaus vedėja Aurelija Meškauskaitė, 2007–2013 m. finansiniu laikotarpiu intensyviai buvo vykdomi ir žvyrkelių asfaltavimo projektai. Jų įgyvendinta 14, bendra projektų vertė – 207,37 mln. Eur. 149,33 mln. Eur sudaro ES parama iš Europos regioninės plėtros fondo.

Buvo išasfaltuoti 228 kelių ruožai, kurių bendras ilgis sudaro 723,68 km Alytaus, Marijam-

Didinamas jūrų transporto patrauklumas Turėdama Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, Lietuva pastaraisiais metais aktyviai vykdė jo gilinimo darbus. Viena svarbiausių uosto konkurencingumo savybių – galimybė priimti ir pakrauti kuo didesnės grimzlės laivus, nesukeliant pavojaus laivybos saugumui.

Gilinant uostą svarbus kiekvienas centimetras. Šiuo metu Klaipėdos uosto įplaukos kanalo gylis – 15 metrų, vidiniame kanale – 14,5 m, o prie krantinių didžiausias gylis siekia 14,5 m. Šiuo metu prie tų krantinių galima švartuoti laivus su 13,2–13,4 m leistina maksimalia laivų grimzle. Siekiamybė – Klaipėdos uosto vidiniame kanale užtikrinti 17 m gylį, kad įplauktų laivai, turinys 15,5 m grimzlę, – didžiausi į Baltijos jūrą galintys įplaukti laivai.

Per šį finansinį laikotarpį Klaipėdos uoste buvo atlikti didžiausios uosto istorijoje apimties laivybos kanalo gilinimo ir platinimo darbai, kurių bendra vertė – 28,55 mln. Eur, ES lėšos – 24,27 mln. Eur. Visa tai leis padidinti krovinių apyvartą ir gabenti juos didesniais „Panamax“ tipo laivais, kurių ilgis neretai siekia apie 300–310 m, plotis – iki 40 m.

Projektas vykdytas pagal 2007–2013 m ES struktūrinės paramos Ekonomikos augimo veiksmų programos 5 prioriteto „Transeuropinių transporto tinklų plėtra“ priemonę „Krovinių ir keleivių aptarnavimo infrastruktūros plėtra Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste“.

Klaipėda jau yra pasirengusi tinkamai ir kokybiškai priimti bei aptarnauti didėjančius keleivių ir krovinių srautus. Panaudojant ES struktūrinės paramos lėšas centrinėje uosto dalyje pastatytas naujas Klaipėdos uosto keleivių ir krovinių terminalas. Pastačius 950 m naudingo ilgio krantines ir pirsą, čia vienu metu gali švartuotis net trys „ro-ro“ tipo laivai.

Pasinaudojant ES skirtomis lėšomis ir siekiant atgaivinti krovininę laivybą Lietuvos upėmis didelis dėmesys skirtas Kauno krovininės prieplaukos Marvelėje statybai. Įgyvendinus 2,6 mln. Eur (ES lėšos – 1,95 mln. Eur) projektą įrengta krovininė prieplauka su 120 m krantine, apie 1 ha ploto krovinių aikštele, privažiuojamaisiais keliais ir inžineriniais tinklais. Planuojamas objekto pajėgumas – apie 0,5 mln. tonų krovinių per metus.

Oro uostų renesansas Nors Lietuva jau nebeturi savo oro linijų, tačiau tris didžiuosius oro uostus sujungus į vieną bendrovę – Lietuvos oro uostai – uostų patrauklumas padidėjo. Be to, prie oro uostų infrastruktūros gerinimo gerokai prisideda ES lėšomis finansuojami projektai.

VIDAUS VANDENS KELIŲ DIREKCIJOS NUOTR.

polės, Panevėžio, Utenos, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Tauragės ir Telšių apskrityse.

Nesunku numanyti, kaip pagerėjo gyvenimo sąlygos aplinkiniams gyventojams. „Įgyvendinus žvyrkelių asfaltavimo projektus pagerėjo eismo sąlygos ir saugumas, sumažėjo kelių transporto priemonių eksploatacinės sąnaudos, sutrumpėjo kelionių laikas, sumažėjo neigiamas poveikis aplinkai dėl triukšmo, dulkių, transporto priemonių išmetamųjų dujų kiekio sumažėjimo“, – sakė A.Meškauskaitė.

Siekiant atgaivinti krovininę laivybą Lietuvos upėmis, didelis dėmesys skirtas Kauno krovininės prieplaukos Marvelėje statybai

Tarptautiniuose Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostuose buvo vykdomi modernizavimo darbai pagal Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijos Ekonomikos augimo veiksmų programos 5 prioriteto „Transeuropinių transporto tinklų plėtra“ priemonę „Tarptautinių oro uostų keleivių terminalų išplėtimas, skrydžių saugos ir aviacijos saugumo priemonių diegimas“.

Pasak Transporto investicijų direkcijos Vandens, oro transporto ir logistikos skyriaus vedėjos Danutės Čepienės, įgyvendinus visų trijų oro uostų keleivių terminalų plėtimo projektus ne tik pagerėjo keleivių aptarnavimo kokybė, bet kartu uostai buvo pritaikyti prie Šengeno erdvės reikalavimų. Per šį finansinį laikotarpį buvo atnaujinti oro uostų peronai, lėktuvų kilimo ir leidimosi bei riedėjimo takai, atliktas tarptautinio Palangos oro uosto degalų bazės modernizavimas ir avarinių gelbėjimo darbų pastato statyba.

Baigiantis 2007–2013 m. finansiniam laikotarpiui pavyko sutaupyti 10 proc. lėšų. Iš šių lėšų bus vykdomas dar vienas papildomas projektas – Kauno oro uosto dalyje įrengtas orlaivių stovėjimo peronas, tinkamas stovėti E ir žemesnės kategorijos orlaiviams (apie 12 tūkst. kv. m) ir riedėjimo takas (apie 200 m ilgio ir 45 m pločio). „Įrengus infrastruktūrą pietinėje aerodromo pusėje bus aptarnaujami krovininiai orlaiviai, o keleiviniai, pašto bei į techninį aptarnavimą atskridę orlaiviai bus aptarnaujami šiaurinėje aerodromo pusėje. Toks orlaivių išskirstymas užtikrins aerodromo judėjimo lauko atitikimą keliamiems tarptautiniams skrydžių saugos reikalavimams“, – apie 2,28 mln. Eur (ES lėšos – 1,94 mln. Eur) vertės projektą pasakojo D.Čepienė.

Išmokys investuoti Ankstesnėje finansinėje perspektyvoje iš ES Europos regioninės plėtros ir Sanglaudos fondų

investicijos leido modernizuoti kelius, geležinkelius, jūrų ir oro uostus, o ko tikėtis iš naujosios 2014–2020 m. finansinės perspektyvos? „Esminis šio finansinio laikotarpio išskirtinumas, kad skiriamos ES lėšos yra investicijos, o ne parama“, – pabrėžia Transporto investicijų direkcijos direktoriaus pavaduotoja A.Railaitė.

2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos stebėsenos komiteto posėdžiuose pabrėžiama, kad žodžio „parama“ projektuose negali likti. Kiekviena investicija turi teikti visuomenei socialinę bei ekonominę naudą.

Pasak A.Railaitės, po šio finansavimo laikotarpio, atrodo, jau nebegausime tokių ženklių investicijų iš ES, todėl per šią septynerių metų atkarpą privalome išmokti investuoti.

Kol kas dar vykdomi nauji projektai, vadovaujantis laikinąja tvarka, o finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto.

Tai Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) vykdomi kelių modernizavimo projektai: „Transeuropinio tinklo kelio E262 (Kaunas–Zarasai– Daugpilis) plėtra. Dangos rekonstravimo III etapas“, kuriam skirtas 35,301 tūkst. Eur finansavimas; „Transeuropinio tinklo kelio E67 („Via Baltica“) plėtra. Dangos rekonstravimo II etapas“, skirta 16,114 tūkst.

Eur; „Eismo saugos ir aplinkosaugos priemonių diegimas 2014–2020 m. TEN-T keliuose. I etapas“, projektui skirtas 19,056 tūkst. Eur finansavimas. Šiuos projektus žadama finansuoti vadovaujantis 2014–2020 m. ES fondų investicijų veiksmų programos projekto šeštuoju prioritetu „Darniojo transporto, pagrindinių tinklų infrastruktūros skatinimas“.

Iš viso Lietuva transporto infrastruktūros sektoriuje turės tikslingai panaudoti 1,2 mlrd.

Eur ES struktūrinių investicijų lėšų. ■ Austė Merkytė

Europos regioninės plėtros fondas Sanglaudos fondas

2015–06–26 ● 25

PR

Nauja „Švyturio“ alaus darykla skatins alaus kultūrą ir turizmą Šių metų pabaigoje prasidės Klaipėdoje įsikūrusios „Švyturio“ daryklos rekonstrukcija. Bendrovė „Švyturys-Utenos alus“, į šį projektą planuojanti investuoti iki 5 mln. eurų, daryklą ketina paversti nauju uostamiesčio traukos centru. O pagrindinė jos funkcija – tapti sparčiai pasaulyje populiarėjančios craft alaus kultūros ambasada. ketes ar naudoti šampano ngliškas žodis craft kamštį išskirtinėms alaus tampa vis dažniau rūšims. linksniuojamas alaus Planuojama, kad naujasis mėgėjų, nors niekas tikslaus jo statinys, suprojektuotas atsiapibrėžimo iki šiol nepasiūlė. žvelgiant į „Švyturio“ daryklos Būtent tai ir atspindi šios besiir Klaipėdos miesto istorinį formuojančios ir nuolat kinpaveldą bei šiuolaikines architančios alaus kultūros išskirtitektūros tendencijas, užims numą. apie 3 tūkst. kv. m plotą. Jame Šio alaus judėjimo pradibus įrengtos funkcionalios erdninkais galima vadinti JAV vės, pritaikytos ir čia dirbsianaludarius. Vienas jų – žymios čių darbuotojų, ir į jas užsukNiujorko craft alaus daryklos siančių lankytojų poreikiams. „Brooklyn Brewery“ vyriauPavyzdžiui, lankytojų centsiasis aludaris Garrettas re bus galima susipažinti su Oliveris, kuris gegužės mėnesį alaus gamyba ir jo kultūros „Švyturio“ kvietimu viešėjo plėtra. O stebėdami prie craft Lietuvoje. Jo teigimu, pirmą gamybos linijos besisukančius kartą su šios rūšies alumi susialudarius, visi norintieji savo dūrusiems žmonėms sunku akimis galės išvysti, kaip gimspatikėti jo skonių įvairove – ta kokybiškas alus, ir čia pat jo nuo kavos, šokolado, karameparagauti. lės aromatų iki imbiero ar aštriųjų pipirų.

Turizmo paskata Pasak G.Oliverio, pasitvirtinęs ir laiko patikrintas Naujojoje „Švyturio“ dareceptas craft alaus gamyboje rykloje bus puoselėjama ne neegzistuoja, o kiekvienas šį tik craft alaus kultūra. Ji taps alų pasiryžęs gaminti aludaris ir svarbiu traukos centru uosimasi eksperimentų. Jis renkatamiestyje. Pasak Klaipėdos si netradicinius sudedamųjų turizmo ir kultūros informacidalių derinius, į gamybos projos centro vadovės Romenos cesą įtraukia naujus virimo ir Savickienės, tokie šiuolaikiški brandinimo etapus. Todėl šio traukos centrai Klaipėdoje alaus gamyba nėra tik ištobureikalingi ir labai laukiami. lintas technologinis procesas – „Planuojamą „Švyturio“ datai nuolatinė kūryba ir ieškojiryklos rekonstrukciją vadinRekonstruota „Švyturio“ alaus darykla suteiks pagreitį craft alaus kultūros plėtrai Lietuvoje. mas. čiau pavyzdine, nes bendrovė Su „Švyturio“ pasiekimais gaminant craft padidėjo nuo 18,3 iki 25,3 proc. savo projekte planuoja sujungti pramonės alų ir naujais sumanymais susipažinęs „Rekonstruota darykla suteiks galimybes istoriją bei šiandienos funkcionalumą, o tai G.Oliveris teigė, kad tai Lietuvai padės eiti nedidelėmis partijomis virti išskirtinės koky- yra labiausiai lankytojus traukiantys dalykai“, teisingu keliu plėtojant šią alaus kultūrą ir bės craft alų, kurio paklausos nespėjame – teigia R.Savickienė. neatsilikti nuo naujausių pasaulinių tenden- patenkinti dabartine labai sėkmingų „RauJos nuomone, ateityje atsinaujinusi darykla cijų. donų plytų“ mikrolinija“, – teigia bendrovės bus vienas įdomiausių lankytinų objektų ne tik „Švyturys-Utenos alus“ direktorius Rolandas uostamiestyje, kuriam tokių vietų šiuo metu Didėjanti paklausa itin trūksta, bet ir visoje Lietuvoje.

Viršilas.

Pasak R.Viršilo, šis projektas unikalus ir Iki šiol craft alus „Švyturyje“ gamintas nauRekonstruota „Švyturio“ darykla taps svarbiu craft alaus kultūros simboliu Lietuvoje ir dojantis mažąja „Raudonų plytų“ gamybos tuo, kad patį alaus gamybos procesą padarys leis geriau patenkinti augančius šio alaus įranga. Tad naujoji craft alaus linija gerokai atviresnį ir visiems pageidaujantiems suteiks mėgėjų poreikius. Įmonės duomenimis, craft padidins dabartines „Švyturio“ gamybos gali- galimybę jį stebėti iš šalies. „Mums tai leis prialaus pardavimas Lietuvoje sparčiai didėja – mybes ir leis išplėsti alaus asortimentą. Šios statyti visas „Švyturio“ daryklos galimybes – per pastaruosius dvejus metus jis ūgtelėjo 57 linijos pranašumas – daug brandinimo talpyk- ne tik kaip alaus gamybos vietos, bet ir kaip proc. Kad lietuviai vis labiau neabejingi koky- lų, kuriose vienu metu galima brandinti net 18 vienos seniausių Lietuvos įmonių, savo istoribiškam alui, rodo ir alaus pardavimas aukš- skirtingų rūšių alaus. Be to, šioje specializuo- ja glaudžiai susijusios su Klaipėdos krašto čiausios kokybės „Premium“ segmente: per toje linijoje bus galima naudoti skirtingo istorija ir žmonėmis“, – teigia R.Viršilas. I 2011–2014 m. laikotarpį ši alaus rinkos dalis dydžio ir aukščio alaus butelius, keisti jų eti- Mantas Alekna VEIDO ARCHYVO NUOTR.

A

2015–06–26 G 29

LIEPOS 3 d.

JIE DIRBA VALSTYBEI

Metų valstybės tarnautojas Prenumerata – www.veidas.lt Reklama „Veide“ – tel. (8 5) 264 9422

Visuomenė

XXI amžiaus tamsioji karta – nuožmūs ir kerštingi Tendencija. „Apie Henriką Daktarą dvyliktoje klasėje rašiau baigiamąjį rašinį, kai buvo pasiūlyta tema „Autoritetas“. Labai džiaugiuosi, kad taip baigiau vidurinę mokyklą. Žinau, kad Henrikas – stiprus žmogus ir ištvers šį didžiulį spaudimą, o aš visada už jį“, – taip rašė Simonu prisistatęs kaunietis interneto puslapyje henrikasdaktaras.lt. Jame galima perskaityti daugybės Kauno Daktarų grupuotės garsenybe vadinamą Henriką Daktarą, pravarde Henytė, šlovinančių gerbėjų komentarų.

J

Kriminalistai bando išaiškinti tamsiuose sąmonės kloduose gimusius nusikaltimus

Po minėtų šaudynių vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis žiniasklaidai suskubo viešai pranešti, kad tokie atvejai Kaune vis dėlto nėra siejami su organizuoto nusikalstamumo gaujomis. Kaltuosius kaip ir sudėtinga surasti, nes šiuo metu už grotų sėdi, o kai kurie jau ir teisiami didžiausi pastarojo meto kauniečių „berniukų” autoritetai iš Agurkinių, Kamuolinių ar Aguoninių nusikalstamų susivienijimų.

Tačiau dabar jau beveik neabejojama, kad mirtini šūviai aidėjo po to, kai jaunieji nusikaltėliai norėjo įrodyti savo autoritetą antrajame Lietuvos mieste, nuo seno garsėjančiame specifiniais, gaujoms priskiriamais nusikaltimais, bet pastaraisiais metais likusiame be aiškaus kriminalinio pasaulio lyderio.

Kai kurie šnekinti kriminalistai pripažįsta, kad ankstesniais laikais, kai Kauno banditams vadovavo iki gyvos galvos nuteistas Henrikas Daktaras ir kiti nusikaltėlių šulai, tokių nusikal-

timų beveik nebūdavo. Jeigu tarp žemiausio lygio gaujos narių kildavo ginčų, besivaidijančios pusės kreipdavosi į vieną iš pagrindinių miesto kriminalinių šeimininkų. Jų žodis kruvinaisiais 1990-aisiais buvo lemiamas, o kaltu pripažintas banditėlis paprastai turėdavo susimokėti baudą.

Anksčiau ne tik Kauno, bet ir kitų šalies miestų kriminalinį pasaulį valdę ir nerašytų „zonose“ sugalvotų įstatymų laikytis vertę šulai – šiandien išblaškyti arba šalies kalėjimuose priversti atlikti ilgametes bausmes. Kai kurie iš jų nuteisti ir aukščiausia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos.

Tačiau policininkai tarsi susitarę tvirtina, kad gyvi likę senieji kriminalinio pasaulio šulai beveik neturi jokios įtakos jaunajai kartai. Ši veikia pagal visiškai kitus principus, o neretai dėl greitų pinigų ar prabangaus gyvenimo yra pasiryžusi imtis kraštutinių priemonių.

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

ei tada Simonas už minėtą rašinį buvo įvertintas aukščiausiu pažymiu ir po to nutarė imtis rašytojo amato, šiandien jis galėtų parašyti kur kas įdomiau. Netrukus ir antrasis – Lietuvos apeliacinis teismas paskelbs verdiktą senosios Daktarų gaujos gvardijos nusikaltimų, padarytų 1993–2000 m., byloje.

Nors oficialiai teigiama, kad Lietuvoje nusikalstamumas kasmet mažėja, tačiau reti, bet itin šiurpūs ir žiaurūs įvykiai sukelia didžiulį rezonansą visuomenėje.

Paskutiniais 2015-ųjų pavasario mėnesiais Kauno gatvėse aidėję šūviai iš pradžių teisėsaugininkams užminė daug mįslių. Kas tai – kerštas, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas ar kova dėl miesto kriminalinio pasaulio sosto?

Pareigūnai iki šiol tiria kelias tokių plataus atgarsio visuomenėje sulaukusių konfliktų, pasibaigusių jaunų vyrų žmogžudystėmis bei suluošinimais, versijas.

Fotoreportažas

Sena – nauja

Klaipėdos mėsos kombinato rūkytų dešrų gamybos linijos darbuotojos darbo metu. Klaipėda, 1972 m.

Kauno rajono Mičiurino tarybinio ūkio-technikumo pienininkystės komplekso melžimo operatorės prie automatinio melžimo sistemos „Karuselė“. Kauno r., 1981 m.

Žemės ūkio bendrovės „Draugystė“ laukuose traktoriai ruošia dirvą pavasario sėjai. Pasvalio r., 1996 m.

Klaipėdos pieninėje į popierinius pakelius pilstomas pienas. Klaipėda, 1975 m.

42 ● 2015–06–26

LCVA, „BFL“ IR „SHUTTERSTOCK“, A.KLAIPĖDŽIO, A.SABALIAUSKO, B.ALEKNAVIČIAUS, G.SVITOJAUS NUOTR.

Krauti šieną rankomis: tada – darbas, dabar – sveikatinimo būdas

Fotoreportažas Inovacijos. Geidžiamos permainos žemės ūkyje gausina kompiuterių ir automatų, bet pienas ir šienas liko, kaip buvę. Žmonės pripranta prie automatų. Ar jie pasiilgsta rankų darbo?

Mechaninio melžimo principai nepakito, užtat greta karvės, siurblių ir talpyklų dabar atsirado kompiuteris

Žarnoką keičiant plastiku pasiekta natūrali riba

Traktoriaus važiuoklės idėja liko ta pati, tačiau po gaubtu – daugiau arklio jėgų, valdymo pulte – išmanumo

Žmonių prie pieno pilstymo linijų ir automatinių šėryklų mažėja ne dėl demografinių problemų, o dėl automatizacijos 2015–06–26 ● 43

Istorija

Lietuva – atsarginė Litava, bėglių iš Romos imperijos prieglobstis (2)

UŽSIENIO SPAUDOS ARCHYVO NUOTR.

Hipotezės. Ar Kazys Pakštas, ieškojęs atsarginės Dausuvos ir įtikinėjęs valdžią ten perkelti Lietuvą, buvo toks ne pirmas? Ar negalėjo ypatingi Romos imperijos sąjungininkai LAETI – už atlygį ir privilegijas tarnavusios bendruomenės – atsikelti į Lietuvą, kada imperija ėmė byrėti? Juolab kad LAETI gali būti susiję su žemėmis prie Leitos-Litavos, Dunojaus intako.

Romos X Dvynių legiono vėliava gali būti palaikyta Kauno herbui, bet juk įvairios tautos turėjo tuos pačius totemus.

rieš hunų antplūdį V a. Dvynių legionuose Aukštutinėje Panonijoje tarnavo didelė dalis Leitos-Litavos baseino vyrų, o apylinkėse gyveno daug veteranų ir jų palikuonių su šeimomis. Visi jie turėjo ilgametę karinę patirti, strategijos, taktikos supratimą, žinojo apie blogėjančią gynybinę padėtį ir suirutę Romoje.

Tikėtina, kad jie buvo vadovaujami ne mažiau išmintingų vyrų. Ar galėjo jie sudėję rankas laukti, kol priešas nušluos jų bendruomenę, kai centrinė valdžia bus žlugusi?

Vienos miesto istorija tik lakoniškai byloja, kad V a. Vindobonos apylinkės ištuštėjo. Kur pasitraukė žmonės?

Visuotinai priimta nuomonė, kad po RI žlugimo įsivyravo „tamsieji viduramžiai, kada sunyko materialinė kultūra“. O Europos pakraščiuose tuo metu kažkodėl pastebimas

P

46 G 2015–06–26

kokybinis pakilimas. Mokslininkai sutaria, kad V a. Lietuvos teritorijoje keitėsi laidojimo papročiai. Atsiranda mirusiųjų deginimas, žirgų kapai, ginklai įkapėse (randama damaskinio plieno dirbinių) – neabejotinai naujas įkapių lygmuo.

Oficialiai priimta versija teigia, kad visa tai atėjo į Lietuvos teritoriją per prekybą. Tačiau reikėtų prisiminti, kad prekyba gintaru ir kitais dalykais, matyt, žlugo V a. kartu su imperijos rinka.

Lietuva pagrįstai vadinama piliakalnių kraštu. Iš viso Lietuvoje yra apie tūkstantį piliakalnių, nemaža jų dalis gynybai pritaikyti būtent IV–V a. – hunų įsiveržimo į Europą laikotarpiu. Lietuvoje vienas piliakalnis tenka 78,5 kv. km plotui – tai dvigubai tankiau nei Latvijoje ir keturis kartus nei Estijoje.

Pagramančio piliakalnį kasinėjęs archeologas Olegas Fediajevas teigia, kad šis piliakalnis pilimi tapo IV mūsų eros amžiuje – hunams įsiveržus į Europą. Tuo metu ant dabartinio Pagramančio piliakalnio kalvos pastatoma pirma medinė pilis. O.Fediajevo žodžiais, kasant pylimą aplink pilies sieną kažkas iš statytojų taip uoliai dirbo, kad nepastebėjo, kaip pametė II a. Romoje nukaldintą monetą, kurią po maždaug 1600 metų surado piliakalnį kasinėjantys archeologai. Artimiausias baltų gentims Romos imperijos miestas buvo Viena. Čia tarp Romos imperijos ir baltų genčių iki hunų įsiveržimo vyko aktyvi prekyba. Pasak archeologo, pilis ant Pagramančio piliakalnio įrengta IV a., kaip gynybinis įrenginys ji naudota IV–VII a. Po to apleista ir vėl naudota XIII a., kai kryžiuočiai pasistatė Tilžės bei Ragainės

Istorija

pilis ir pradėjo nuolatinius Žemaitijos puldinėjimus.

Gerulatos forto kapus primena Vidgirių kapinyne (Šilutės r.) rastas V a. savitai įrengtas vyro kapas su paaukotais dviem žirgais.

Turtingos įkapės – sidabru puoštas geriamasis ragas, penkios segės (viena iš jų paauksuota), sidabrinė antkaklė rodo, kad tai turtingo kario, dalyvavusio tolimuose žygiuose, kapas.

Priminsime, kad lankinės segės – įprasta romėnų karių uniformos dalis. Jų būta trijų rūšių: žalvarinės, sidabrinės ir auksinės – pagal kario rangą.

1971 m. archeologė Regina Kulikauskienė, kalbėdama apie jai prieinamus duomenis, tvirtino: „Žirgų kapai labai reti Latvijoje ir visai jų nerandama Estijoje. Niekur šis reiškinys netapo toks masiškas, kaip Lietuvoje.“ Dabar galime pridurti, kad karių kapų su žirgais randama visoje Šiaurės Europoje (iš viso 600 kapų): Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Grenlandijoje, Skandinavijoje, o didžiausias jų tankumas – Lietuvoje. Gali būti, tai yra LAETI raitelių persikėlėlių bei palikuonių skiriamasis bruožas.

Lietuvoje ir Prūsijoje randami palaidojimai dėl ypač puošnių įkapių istorikų sąlyginai pavadinti kunigaikščių. Kapai išsiskiria ginklų ir kario aprangos puošnumu. Vienas jų, vadinamasis Taurapilio kapas, apsuptas 13 kitų kapų, ten gausu ypatingų radinių: žalvarinėmis vinutėmis prie medinio pagrindo pritvirtintas antskydis, ant kojų uždėti pentinai, kuriuos su apavu jungia sidabru apkaustyti diržai, sidabrinis žiedas ant piršto. Iš Padunojo atvežto kalavijo makštis puošė sidabriniai paauksuoti apkalai, plokštelės, sagtys, geležinė, granatais dabinta sagtis ir savitai kaustytas ragas.

Istorikai mano, kad ragas ir ten rastas pincetas susiję su religiniais ar pilietiniais ritualais, ir priduria, jog Vidurio Europoje kunigaikščių kapuose dažnai randami pincetai ir puošnūs geriamieji ragai, kartais žirklės bei šukos.

Mada švariai skustis vyrui veidą ir kūno priežiūros kultas įsigalėjo ankstyvoje RI. Tai liudydavo aplinkiniams „romėnišką“ kilmę.

Pincetai ir šukos rastos romėnų vilose Didžiojoje Britanijoje Lesteryje ir Silčesteryje, taip pat kalvio kape netoli Bergeno Norvegijoje.

Kai kurie archeologai apibūdina visas Taurapilio kunigaikščio įkapes kaip kilusias iš skirtingų regionų. Tai gana keista „tamsiaisiais viduramžiais“ lokaliai gyvenančiai bendruomenei. Įkapių margumą būtų nesunku paaiškinti, jei tartume, kad karys dalyvavo įvairiuose RI karo žygiuose. Beje, Dvynių X legiono simbolis buvo jautis. Kauno herbe irgi vaizduojamas jautis. O Marvelės kapinyne prie Kauno daugiausiai Lietuvoje randama turtingų įkapių ir žirgų kapų.

Archeologai skaičiuoja, kad šiuo metu ištirta tik apie 5 proc. Lietuvoje žinomų archeologinių paminklų. Pritaikius šiuolaikinius metodus archeologinių objektų gali padaugėti kelis kartus. Todėl daryti toli siekiančias išvadas vien iš archeologinių radinių, sieti juos su etni-

ne ir juo labiau kalbine grupe ne visai patikima.

Lietuvių dainose Dunojus (Dunojėlis) – etnomuzikologų laikomas populiariausiu hidronimu, nepaisant nuolatinės kaitos į patogesnį ir suprantamesnį pakaitalą – Nemunėlį.

Kalbininkų teorijos apie skolinius iš slavų nėra logiškos. Lietuvių dainose, kitaip nei kalboje, slavizmų žymiai mažiau. Kam skolintis upės, tekančios už tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos, pavadinimą, nesiskolinant pačios dainos, melodijos ir teksto? Kaip Dunojus gali būti populiaresnis už vietines upes?

Viena iš dainų, užrašytų XX a.: Anoj pusėj Dunojėlio pievelė žaliavo, Grėbė pulkas mergužėlių, grėbdamos dainavo. (...)

Aš išjodams į karužę laimės neturėjau Ir sutikau raitų pulką, širdelę pervėrė.

Kodėl „anoj pusėj“ žolė žalesnė? Iš kur tas „raitų pulkas“?

Tai nesunku paaiškinti žinant, kad romėnų karo žygiai vykdavo kitoje nei Leitos-Litavos žiotys Dunojaus pusėje. Karys, kuris laukia, kada po 15 tarnybos metų gaus žemės ir galės ramiai ūkininkauti, galėjo jaustis, kaip čia išdainuota.

Lietuvių karinių dainų tekstuose gausu dualizmų. Viena populiariausių lietuviškų karinių dainų visada prasideda vienodai, o baigiasi atliepiant laikmečio aktualijas: Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu, Augindamas labai džiaugės, Manė pajaug artojeliai, artojeliai, Ir pajaugo žalniereliai, žalniereliai. Šėrė tėvas du žirgeliu, du žirgeliu, Ir abudu juodbėreliu, juodbėreliu.

Vienas iš variantų baigiasi: „Už Kaukazų aukštų kalnų... ir padėjo mūsų galvas...“ Be abejonės, Leitos-Litavos žemės vyrai tarnavo netoliese stovinčiuose Dvynių legionuose. Legiono kareiviai dainavo žygio dainas, kurios, reikia manyti, skyrėsi nuo kitų legionų.

Akivaizdu, kad „Du sūneliu“ dainos motyvas derėjo prie Dvynių legionų pavadinimo.

Galimas dar vienas Dunojaus ir LeitosLitavos atspindys tautosakoje. Lietuvoje daž-

Apie autorių Gediminas Vaišvila. Gimė 1964 m. Vilniuje.

1982–1988 m. Kauno technologijos universitete įgijo automatikos pavarų inžinieriaus specialybę.

1983–1990 m. dirbo inžinieriumi derintoju.

1991–1995 m. užsiėmė privačiu verslu.

1995–2011m. įkuria ir vadovauja Švedijos ir Vokietijos kapitalo UAB „LAPP-MILTRONIC“. Nuo 2014 m. – UAB „VILTRON“ direktorius.

2006–2010 m. Nacionalinės elektrotechnikos verslo asociacijos (NETA) valdybos pirmininkas.

Nuo 1980 m. – folkloro judėjimo, VISI folklorinio ansamblio narys, dalyvavo 16 dainų rinkimo ekspedicijų Žemaitijoje. I

nas padavimas apie iš „didelio debesio nusileidusį ežerą“. Lietuvoje visi ežerai yra ledyninės kilmės, o tokiems nebūdinga išdžiūti. LeithosLitavos apylinkėse prie Vienos yra didžiulis 315 kv. km Fertės (vengr. Fertő), arba FertėsNoizydlio stepinis ežeras (vok. Neusiedler See).

Telkinio vidutinis gylis 1 metras, ežeras maitinamas tik lietaus, išdžiūva reguliariai ir tikrai turėjo išdžiūti, kada romėnų laikais klimatas buvo atšilęs. Apskritai lietuvių dainose dažnai sutinkamas motyvas apie išdžiūvusius vandens telkinius, o tai keista, turint omenyje vandens perteklių Lietuvoje senovėje. Beje, vienas iš nedaugelio Lietuvoje maitinamų tik lietaus bei šaltinių (panašiai kaip Fertė) ežerų Zarasų apylinkėse turi Švento vardą.

Lietuvių folklore dominuoja daugiabalsės dainos, išskirtinai daug archajiškų karinių-istorinių dainų, sutartinių. Dažnai minimi Dunojus, žirgas, žalias vynas, raudonas vynas nėra būdingi nei estų, nei latvių, nei lenkų dainoms. Etno muzikologai teigia, kad latvių dainos savo melodika panašesnės į estų dainas, yra archajiškesnio turinio. Pasak tyrinėtojo doc. Gustavo Juzalos, lenkų dainos taip pat visos vienbalsės, išskyrus Karpatų aukštikalnių dainas, o karinės-istorinės – visos vėlyvos. Žalio vyno, vyno medelio motyvo kilmė kalendorinėse ir vaišių dainuose nedavė ramybės Lietuvos folkloro tyrinėtojams. Neradus tinkamo paaiškinimo teigiama, kad vietoj vyno turėta omenyje kas nors kita, tarytum kalboje trūktų žodžių ar gėrimų pavadinimų.

Jauną (žalią) vyną senovėje buvo sunku toli gabenti, o jo gerta, matyt, tikrai daug – tiek, kad imta minėti dainose. Šio termino atsiradimą galėtų paaiškintų faktas, kad Vienos apylinkėse imperatoriaus Probo (Probus, valdė 276–282 m.) laikais buvo užveisti vynuogynai – vietoje Karnuntumo statybai iškirstų ąžuolynų.

Tikėtina, kad LAETI veteranai iš Romos į Leitos-Litavos žemes atsivežė įprotį gerti vyną bei išmanymą, kaip auginti vynuoges.

Pavyzdys, liudijantis dainų ilgaamžiškumą, galėtų būti mažažemių bajorų, vadinamųjų szlachta laudańska, tankiai gyvenusių Liaudos istoriniame regione tarp Kauno ir Panevėžio, bajorkaimiuose (akalyčiose), užrašytos lenkiškos dainos su verstiniais tekstais iš lietuviškų tos pačios melodikos dainų (šiuos dalykus tyrinėjo G.Juzala). Lokali lenkiškai kalbanti bendruomenė bene šimtmečiais dainuoja nepakitusias tradicines lietuviškas dainas, išverstas į lenkų kalbą. Galima manyti, kad tradicinių dainų melodika ir poetika yra ilgalaikės, jos išreiškia mentalitetą, yra atsparios kalbų kaitai.

Pasak prof. Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės, sutartinių muzika yra gimininga Balkanų ir Viduržemio jūros baseino kalnų (Apeninų, Alpių) ir salų (Sicilijos, Sardinijos, Korsikos), Kaukazo ir kt. tautų daugiabalsiam dainavimui. Tyrinėtoja pabrėžia, kad sutartinės yra senesnio klodo folkloras nei daugiabalsės dainos, o šios senesnės nei vienbalsis giedojimas.

Ji pastebi, kad apie Biržus dainuotų piemenų dainose yra reliktų, artimų finougriškoms

melodijoms.

2015–06–26 G 47

Laisvalaikis

Į Šventąją žemę – sustiprinti tikėjimo Kelionės. Neramiame šių dienų pasaulyje vis labiau populiarėja piligriminės kelionės. Vieni piligrimai šventųjų keliais leidžiasi ieškodami vidinės ramybės, kiti – tikėjimo, treti – savęs. iandieninis piligrimas menkai tesiskiria nuo pirmųjų, maždaug IV a. ryžtingai žengusių pro miesto vartus ir su viltimi išžygiavusių per tuo metu nelabai svetingą Europą Šventosios žemės link, kad bent akies krašteliu pamatytų švenčiausią relikviją – kryžių, ant kurio mirė Jėzus Kristus.

Kryžių atrado imperatorienė Elena, Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, vėliau paskelbta šventąja. IV a. pradžioje ji pasikrikštijo, į krikščionybę atvedė ir savo sūnų Konstantiną, kuris įteisino krikščionių tikėjimą Romos imperijoje. Imperatorienė jau būdama garbingo amžiaus nuvyko į Jeruzalę, surado Jėzaus Kristaus nukankinimo vietą ir atkasė kryžių, ant kurio jis buvo nukryžiuotas. O kad tai tas tikrasis kryžius, ji esą atpažino iš kitų kartu rastų kryžių.

Kryžių padalijo į tris dalis: vieną dalį paliko Jeruzalėje, Kristaus Kapo bažnyčioje, kurios statyba rūpinosi asmeniškai. Antra dalis buvo nugabenta į Konstantinopolį. Šią relikviją riteriai XIII a. parsivežė į Paryžių. Trečioji buvo nusiųsta imperatoriui į Romą. Netrukus visame krikščioniškajame pasaulyje pasklido žinia, kad rastas kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, ir prisiliesti prie to kryžiaus patraukė būriai piligrimų. Maždaug tada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ir paminėti piligrimų žygiai.

333–334 m. buvo išleistas anoniminio autoriaus, žinomo tik kaip Piligrimas iš Bordo, savotiškas viduramžių kelionių vadovas į Šventąją žemę „Itinerarium Burdigalense“. Šiame veikale paminimi kai kurie miestai, pro kuriuos tenka keliauti, taip pat nakvynės vietos. Įdomu, kad vėlesniais amžiais tikrojo kryžiaus dalelės pasklido po visą krikščioniškąjį pasaulį. Didžiausia Rytų Europoje Šventojo kryžiaus relikvija saugoma Žemaičių Kalvarijos bazilikoje. Taigi jei nėra galimybės nukeliauti į Jeruzalę, prie šventosios relikvijos galima pasimelsti ir Lietuvoje.

Vis dėlto piligriminė kelionė į Šventąją žemę daugeliui maldininkų dovanoja ne tik neišdildomų įspūdžių bei atradimų, bet ir galimybę sustiprinti tikėjimą bei pasimelsti kiekvienam krikščioniui brangiose vietose, kur prieš porą tūkstančių metų gyveno ir skleidė tikėjimą Jėzus Kristus. „Mūsų šeima įgyvendino savo seną svajonę – nuskristi į Šventąją žemę. Keliavome kartu su piligrimų grupe. Mūsų kelionės maršrutas buvo sudėliotas pagal Šventąjį Raštą. Keliavome Jėzaus keliais, skaitėme Evangelijų ištraukas, šlovinome Dievą giesmėmis. Kunigai kasdien aukojo mišias, ir tai dar labiau sustiprino mūsų išgyvenimus bei gilino tikėjimą. Kelionė į Šventąją žemę mums buvo ypatingos dvasinės rekolekcijos“, – pradeda pasakojimą Jovita Jarutienė, jau iki šios kelionės su šeima sukorusi ne vieną tūkstantį kilometrų piligrimų keliais – aplankiusi Lurdą Prancūzijoje, važiavusi Šv.

Jokūbo keliu iki pat Santjago de Kompostelos, pabuvusi Fatimoje Portugalijoje, kalne įsikūrusiame benediktinų Montserato vienuolyne (Ispanija), užsukusi ir į Čenstakavą Lenkijoje.

Pasak Jovitos, visos šventos vietos, kuriose gyveno Jėzus Kristus, švč. Mergelė Marija, kiti šventieji ar įvyko svarbūs apsireiškimai, yra ypatingos ir jaudinančios. Kiekvienas kampelis dvelkia istorija: Nazaretas, kuriame gyveno švč.

Mergelė Marija ir jos sužadėtinis Juozapas, Betliejus, kuriame gimė Jėzus, Jordano upė, kurioje Jonas pakrikštijo Jėzų, Taboro kalnas, Dievo Sūnaus atsimainymo vieta, Jeruzalė, kur Jėzus buvo žiauriai nukryžiuotas, palaidotas ir, pagal krikščionių tikėjimą, prisikėlė. „Kiekvienas krikščionis turėtų bent kartą aplankyti Šventąją žemę ir pakeliauti tomis vieto-

Š

54 ● 2015–06–26

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

Tel Avivą verta aplankyti kelionės pradžioje, kad jo nenustelbtų Šventosios žemės įspūdžiai

mis, kur prieš du tūkstančius metų gyveno Jėzus Kristus. Jei esi tikintis žmogus, piligriminės vietos padeda stiprinti ir gilinti tikėjimą. Jei esi netikintis ar ieškantis – tos vietos tuo labiau svarbios: ten galima rasti tikėjimą. Kaip iš Šventojo Rašto: kas ieško – tas randa“, – neabejoja piligrimė.

Piligriminę kelionę geriausia pradėti Galilėjoje, Nazareto mieste, kuriame Mergelei Marijai pasirodė angelas Gabrielius ir apreiškė, kad ji pagimdysianti sūnų, kurį pavadinsianti Jėzumi. Apreiškimo Švč. Marijai bazilikoje vos užmetę akį į IV a. bizantiškos šventyklos liekanas dauguma maldininkų skuba link Marijos grotos, kurioje Marijai esą ir apsireiškęs angelas.

Nazarete prabėgusi ir Jėzaus vaikystė, čia jis sakęs pirmuosius pamokslus.

Kita vertus, įdomu, kad mokslininkai ginčijasi,

Laisvalaikis

įžadų atnaujinimas Kanoje, per kurį Jėzus vestuvininkams pritrūkus vyno padarė pirmąjį stebuklą – vandenį pavertė vynu. Netoli Jericho, prie Jordano upės, Jonas Krikštytojas kvietė žmones atsiversti ir krikštytis. Čia jis pakrikštijo ir patį Jėzų. Mūsų piligrimų grupelė Jordano upėje taip pat atnaujino krikšto įžadus. Visi pasipuošę vienodais baltais, specialiai piligrimams siuvamais marškiniais įbridome į ne itin švariai atrodančią, bet istorinę upę. Atgaivinome ir kūnus, ir sielas“, – pasakoja Jovita ir priduria, kad tai dar ne visos patirtys, leidusios sustiprinti tikėjimą, – visa piligrimų grupė įkopė į Taboro kalną.

Taboro kalnas, stūksantis 588 metrų aukštyje, daug kartų minimas Šventajame Rašte. Tai dar viena ypatinga krikščionims – Jėzaus Kristaus atsimainymo vieta. Nuostabaus grožio kalnas, apaugęs pušimis, pagal alpinistų standartus yra visai žemas, tačiau daugumai piligrimų, ypač vyresnio amžiaus, kamuojamų negalios ar ligų, ar šeimoms, keliaujančioms su mažais vaikais, jis tampa nemažu iššūkiu. Todėl dauguma sėda į nuolat kursuojančius taksi autobusiukus ir patogiai užvažiuoja į kalną.

Negyvojoje jūroje smagiausia atrakcija – bandyti paskęsti

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

veria įspūdinga Genezareto lyguma. Čia įdomiausia stabtelėti ir pabandyti įsivaizduoti, kaip Jėzus sakė garsųjį Kalno pamokslą apie palaiminimą. Sunku nebus, nes aplink išsidėsčiusios kalvos sudaro natūralų gamtinį amfiteatrą, pasižymintį itin puikia akustika. „Lankėmės ir Duonos Padauginimo bazilikoje Tabgoje. Po altoriumi esanti uola yra būtent ta vieta, kuri primena Jėzaus stebuklą, kai jis penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis pamaitintino penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų“, – primena Jovita.

Vos porą šimtų metrų nuo Duonos Padauginimo bazilikos, ant Tiberiados ežero kranto, pastatyta Prisikėlusiojo Pasirodymo bažnyčia.

Joje išlikusi uola, vadinama Kristaus stalu, kur Jėzus paruošė apaštalams pusryčius.

Pasak Jovitos, Tiberiados ežeras primena daugiau Jėzaus stebuklų: jis sutramdė didžiulę audrą, kai bangos jau sėmė mokinių valtį, ir atėjo pas mokinius, žengdamas ežero paviršiumi.

Pas Jėzų ežero paviršiumi ėjo ir Petras, tačiau pamatęs vėjo smarkumą suabejojo ir ėmė skęsti. „Simboliškas ir jaudinantis buvo santuokos

Jeruzalė – trims religijoms šventas miestas

„SHUTTERSTOCK“ NUOTR.

ar prieš porą tūkstantmečių šioje vietoje gyvenvietės apskritai būta, esą Nazaretas pirmą kartą paminėtas tik IV a. išpopuliarėjus piligrimystei.

Tačiau šios vietos per porą tūkstantmečių taip stipriai nuniokotos, kad daiktinių artefaktų, liudijančių apie čia buvusią gyvenvietę, sunku ir rasti. Šiandien Nazaretas – nedidelis miestas, kuriame daugiausia gyvena Izraelio arabai. Anksčiau čia būdavo daugiau arabų krikščionių, tačiau jų nuolat mažėja, o musulmonų daugėja.

Iš pirmo žvilgsnio Nazaretas primeta kitus arabiškus miestus: siaurų, kreivų ir klaidžių gatvelių voratinklis ir triukšmingas turgus. Klaidžiodamas jomis gali pasijusti it arabų pasakoje, tačiau būriai piligrimų, traukiančių prie šventųjų vietų, greitai grąžina į realybę.

Sekant Jėzaus pėdomis maršrutas toliau vingiuoja prie Galilėjos ežero, link Kafarnaumo, kuriame Jėzus gydė ligonius, pamokslavo ir darė stebuklus. Yra išlikę įspūdingų miesto liekanų, tačiau daugiausiai dėmesio sulaukia netoliese bananų sodais ir alyvmedžių giraitėmis apaugęs Palaiminimų kalnas, kylantis apie 175 metrų virš Galilėjos ežero. Nuo kalno atsi-

Savaitraščio VEIDAS 2015 m. prenumerata

TRUKMĖ

12 mėn.

6 mėn.

3 mėn.

1 mėn.

KAINA INTERNETE * JURIDINIAMS ASMENIMS BEI PRENUMERATOS TARNYBOSE

KAINA INTERNETE* FIZINIAMS ASMENIMS

100,79 EUR / 348 Lt 79,94 EUR / 276 Lt 50,39 EUR / 174 Lt

39,97 EUR / 138 Lt

25,20 EUR / 87 Lt

19,98 EUR / 69 Lt

8,40 EUR / 29 Lt

6,66 EUR / 23 Lt